A.Koroliovo nuotr.

„Nemylėjau tavęs, bet tylėjau ilgai, man patiko tik būti su tavim“, – visiškai nesvarbu, ar šiuos žodžius niūniuoja visą Džordanos Butkutės diskografiją žinanti ir jos gyvenimo bei meilės vingius sekanti vidutinio amžiaus gerbėja, ar ką tik pirmąja meile nusivylęs jaunuolis, šios dainininkės kūrybą atradęs internete. Laisve ir meile trykštančios Džordanos dainos, kurių ji per tris dešimtmečius trunkančią karjerą parašė per tūkstantį, puikiai pažįstamos jau trečiai lietuvių kartai. Šiandien dainininkė išgyvena bene sėkmingiausią karjeros etapą ir rengia Kylie Minogue pasirodymams prilygstančius koncertus sausakimšose Lietuvos arenose.

Dovaidas PABIRŽIS

Per 100 tūkst. eurų kainuojanti scena, iš­skirtinė, iki šiol Lietuvoje nebandyta garso sistema ir pilnos Kauno ir Vilniaus arenos.

Tokie kol kas yra šiuo metu vykstančio Dž.Butkutės koncertų turo „Aš – Karalienė“, kurie jau vadinami vienais brangiausių Lie­tuvos muzikantų pasirodymų istorijoje, pasiekimai.

Sausį ir vasarį Džordana dar koncertuos Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Sėkmingas posūkis roko link

Kalbėdama apie dabartinę sėkmę Džor­da­na nuolat mini savo sutuoktinį Elegijų Stra­se­vi­čių. Prieš beveik septynerius metus taksi už­simezgusi jų pažintis buvo lemtinga – Dž.But­ku­tė netrukus atsisakė alkoholio, pora susituokė, o šiandien Elegijus rūpinasi viskuo, kas su­siję su dainininkės karjera, – koncertais, įrašais, stiliumi ar bendravimu su žiniasklaida.

„Mano populiarumas niekur niekada nebuvo dingęs, bet meninis lygis šiuo metu tikrai la­bai išaugęs, nes mes labai daug dirbome. Tai di­džiulė Elegijaus dovana man – jis visa tai sugalvojo, tikėjo manimi ir įgyvendino. Kon­ce­r­tai di­džiosiose arenose tikrai pasiteisino, nors kiek buvo nemiegotų naktų, kiek darbo, gyvenimo ant ratų“, – neslepia 47-erių dainininkė.

Jos atgimimas prasidėjo 2012-aisiais, kai ji išvyko į keturių mėnesių gastroles po Europą. Kaip pasakoja E.Strasevičius, per tą laiką prisikaupė minčių, muzikinių idėjų ir naujų kūrinių. Sugrįžusi Džordana beveik metams atsiribojo nuo aplinkos ir užsidarė studijoje, kur buvo sukurtos „Kryžkelės“ – pirmasis jos įrašas po aštuonerių metų pertraukos.

Naujieji dainininkės kūriniai negalėjo nenustebinti tradicinių Džordanos gerbėjų: albumas buvo persmelktas gotikinio ir sunkiojo roko garsų bei atmosferos. Ši niūri ir tamsi nuotaika atsispindėjo ir netrukus po to surengtuose sėkminguose koncertuose „Nesudeginta ant laužo“.

„Pasukome šia kryptimi, pasidarėme naujas senų dainų aranžuotes ir kilo kitoks viso projekto pristatymo ir sceninio vaizdo įsivaizdavimas – kiek tamsokas ir niūrokas. Tai atrodė įdo­mu ir iš esmės sumanymo nebuvo įmanoma įgyvendinti mažoje erdvėje, nes tai tiesiog ne­atitiko to masto, kokį buvome sumanę įgyvendinti. Taip ir drėbtelėjome tas arenas“, – sako dainininkės vadybininkas E.Stra­se­vičius.

Taip Džordanos kūryba dideliu lankstu beveik sugrįžo ten, nuo kur ir prasidėjo: dainininkė savo karjeros pradžioje dainavo Šakių roko grupėje „Impulsas“.

Pasibaigus koncertams „Aš – Karalienė“ Dž.Butkutė vėl sės prie naujo albumo įrašų. Kon­certiniame ture jau suskambėjo penki iki šiol negirdėti kūriniai, tačiau, pasak Džordanos, sukurtas jau ir visas albumas, kurį tereikia įrašyti. Dainininkė žada, kad naujos dainos bus šiek tiek lengvesnės, patrauklesnės,  tačiau iš roko kelio ji išsukti neplanuoja.

„Paprastai kalbant, norime, kad dainos ne­būtų tokios slegiančios. Kai įrašinėjome „Kryž­keles“, kurios vėliau tapo platininiu albumu, apie komercinę sėkmę visiškai negalvojome. Iš esmės kūrėme atskirus singlus, o ne vien­tisą albumą. Reikėjo labai stipriai pasukti galvą, kad pavyktų suvienyti viską į kažką bendro. Naujasis įrašas bus kiek kitoks“, – žada E.Stra­sevičius.

Diskutuojant apie šiandieninę Dž.Butkutės koncertų sėkmę kalba dažnai pasisuka apie tai, kad mažoje Lietuvos rinkoje įgyvendinti tokius projektus itin sudėtinga ir finansiškai nelabai naudinga. Sutuoktiniai neslepia: norint daug užsidirbti, kur kas geriau apvažiuoti kelias de­šimtis Lietuvos rajonų centrų kultūros namų ar klubų ir su trimis prožektoriais bei išklerusia aparatūra pritraukti žmonių, manipuliuojant vien žinomu vardu. Tačiau norint išlaikyti kūrybos kartelę aukštai – kuriant išskirtinę scenografiją, samdant grupę, nuolat repetuojant, vis­ką reikia itin kruopščiai apskaičiuoti ir planuoti. O ir stulbinamo pelno tikėtis neverta.

Atsisakė galimybių Rusijoje

Viskas galėtų būti kur kas paprasčiau bent Lenkijos dydžio rinkoje, kur didelių koncertinių arenų yra kelios dešimtys.

Iš tiesų, žvelgiant į šiandienius Dž.But­kutės koncertus neapleidžia jausmas, kad dainininkė turėjo galimybę išplaukti į kur kas gilesnius vandenis, visų pirma posovietinę erdvę. Ar galėjo pereinamaisiais plačių galimy­bių laikais išgarsėjusi Džordana ištrūkti į platesnę rinką ir ar šiandien neapmaudu, kad taip nenutiko?

„Taip, tokia galimybė buvo, vienas šiandien garsus žmogus man siūlė likti Maskvoje, sakė, kad padarysime iš tavęs Sabriną. Tai, regis, buvo 1991-ieji, kai buvau Jūrmaloje. Siūlė suteikti gyvenamąją vietą, viską, ko reikia. Su pasiūlymu buvo priėjęs ir mados grandas Viačeslavas Zaicevas, iki šiol pamenu, sako: pasisuk, apsisuk, nors čia juk dainų konkursas! O jis atėjęs čia sau manekenių ieško. Tikau jam, tačiau tuomet manęs neišleido Ivo Fo­minas, mano pirmoji meilė. Sakė, jei išvyksiu į Maskvą, išsiskirsim, todėl grįžau su juo į Lat­viją“, – prisimena Dž.Butkutė.

Dainininkė sako kartais pasvarstanti, kaip būtų susiklosčiusi jos karjera, jei ji tuomet būtų priėmusi rusų pasiūlymą. Tačiau šiandien dėl to nesigailinti. „Gal ten būčiau turtinga ir ne­laiminga, kaip visos tos jų žvaigždės, kurios skiriasi po dvidešimt kartų“, – tarsteli Lietuvos popkaraliene tituluojama atlikėja.

Rusijos koncertų salės dainininkei nėra visai nepažįstamos – čia ji koncertuodavo su grupe „Nerija“, kai kuriuos kūrinius grupė išsivertė ir dainavo rusiškai. Jeigu būtų pasilikusi, problemų dėl kalbos ar kultūros nebūtų kilę: prodiuserių ir kompozitorių, kurie būtų ja pasirūpinę, šioje šalyje netrūksta. Ir Raimondas Paulas yra gyręs negirdėtą dainininkės balso tembrą bei pro kraštus besiveržiančią charizmą.

Turi Dievo dovaną, ir dainuok sau

Priešingai nei daugelis žymiausių šalies muzikantų, Džordana niekada nedalyvavo ir net nesvarstė galimybės išmėginti jėgas „Eu­ro­vizijoje“, kas bent trumpam suteikia ir Vakarų dėmesio. Sako, nevažiuotų net jeigu kas nors mėgintų ją priversti. „Čia tas pats, kas klausti, kodėl nečiuožinėji ant ledo. Turiu visas galimybes Lietuvoje, žinau savo vietą, kam man to?“ – nukerta dainininkė.

Dž.Butkutės muzika ir populiarumas pirmiausia siejasi su pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai nevaržomos laisvės ir seksualumo ištroškusį televizijos ir radijo eterį užpildė šiandien visiems puikiai pažįstami dainininkės hitai. Vis dėlto savo sceninę karjerą ji pradėjo dar tuomet, kai vieno ar kito scenos žmogaus sėkmę lėmė centralizuotų ir institucinių kolektyvų kvietimas. 1987-aisiais „Nerijos“ vadovas Stanislovas Čepas pakvietė Džordaną koncertuoti su šia grupe.

„Mane Dievulis pabučiavo, taip turbūt ir nutiko, nes aš nė piršto nepajudinau, kad mane kur nors kas nors pakviestų. Ką jau kalbėti apie lovas ar dainavimą krūtine. Įsivaizduokite, kaip ten reikėjo mane ištraukti iš tokių Šakių. Tačiau mane šiame kaimelyje surado „Nerijos“ vadovas, siūlė ir į „Trimitą“, galėjau rinktis. Taip viskas ir susiklostė – neturėjau nei turtingų tėvų, dėdžių ar tetų, nei kokių nors meilužių“, – pasakoja Džordana.

Pasak jos, dabar galimybės visai kitos: nueini į kokį nors televizijos projektą, ieškai prodiuserių. Dainininkė neabejoja – šiandien ji tikrai nelaimėtų jokio panašaus projekto, galbūt net būtų ten išjuokta.

Džordana atmeta ir scenos žmonių dažnai minimą posakį apie dešimtadalį talento ir 90 proc. sunkaus darbo. „Man išeina kitaip, nežinau, kaip tais procentais pasakyti, bet proporcijos tikrai būtų kitokios, – apie didesnę savo talento reikšmę leidžia suprasti dainininkė. – Ką turiu, tą turiu. Stojant į konservatoriją man irgi sakė, kad verčiau to nedaryčiau ir negadinčiau balso, netaikyčiau jo choriniam ar dar kitokiam dainavimui. Turi Dievo dovaną, ir dainuok sau.“

Karjera be apdovanojimų

Per ilgą savo karjerą ji sudainavo vos du kitų atlikėjų kūrinius. Vienas jų skamba dabartiniame ture – tai „Foje“ daina „Kitoks pasaulis“. Kon­certe Vilniuje ją kartu ant scenos atliko ir kū­rinio autorius Andrius Mamontovas. Kar­­je­ros pradžioje Džordana perkūrė ir Suzi Quatro dainą „Two Miles Out of Georgia“, kuri jos repertuare tapo tiesiog „Džordža“.

Džordana susimąsto ir rinkdama pavardes, paklausta apie muzikantus, kuriuos galėtų laikyti savo mokytojais ar sektinais pavyzdžiais. Tai populiarios Vakarų dainininkės S.Quatro, Mariah Carey, Tina Turner, Whitney Houston, Celine Dion. Taip pat ir mėgstamos roko grupės „Led Zeppelin“, „Def Leppard“, „Aero­smith“. „Tačiau visada buvau savimi ir į nieką panaši nenorėjau būti, nieko specialiai nemėgdžiojau. Kuo tik manęs nevadino – ir Kylie Mi­no­gue, ir Suzi Quatro, ir Madonna, ir Vi­ni­puchu“, – tvirtina dainininkė.

Epitetų ir apibūdinimų ne tik dėl muzikos, bet ir dėl asmeninio gyvenimo Dž.Butkutė iš tiesų girdėjo daugiau nei bet kuris kitas šalies muzikantas. Tačiau per ilgą savo karjerą ji su­laukė itin nedaug įvertinimų: prieš kelerius me­tus M.A.M.A. įteiktas apdovanojimas už nuopelnus buvo bene pirmasis reikšmingas prizas.

„Mane visada nominuodavo, net buvo garantavę, kad laimėsiu. Jau stoviu užkulisiuose, ir vis kažką kitą apdovanoja, nors šiandien jų jau niekas ir neatsimena. Visada grįždavau apsiašarojusi, bet paskui jau nebekreipiau dėmesio. Neduoda – tai neduoda. Mane apdovanojo publika. Viską pasakė komentaras per M.A.M.A. apdovanojimus – ačiū, kad davėt dar gyvai esant“, – nusivylimo neslepia Dž.But­kutė.

Nedrąsiai klausiu: galbūt Džordanos muzika kartais balansuodavo ties kičo riba ir anksčiau kritikų buvo vertinama kaip neskoninga? „Nesąmonė, visišką neteisybę jaučiau, ir tiek. Nepaisant, kad vartojau alkoholį, visada rinkdavau daugiausia žmonių, pati rašiau dainas ir jas dainavau. Kiek koncertų būdavo – visada pilni, ir žmonės dainuoja visur“, – atšauna Džordana.

Dainininkė sako niekada neskaičiavusi ir nežinanti net apytikslio skaičiaus jos Lie­tuvoje ir užsienyje parduotų įrašų, kurių per ilgą jos karjerą buvo išleista keliolika. Šis skaičius neabejotinai siektų bent šimtą tūkstančių kopijų.

Nevaržoma laisvė

Su Džordana susitikome jos gerbėjų sostinės titulą galinčiame pelnyti Kaune. Atlikėja pripažįsta – čia jos šaknys: koncertai su Šakių roko grupe „Impulsas“, kelionės autostopu pirmyn ir atgal, „Žalias kalnas“, „Orbita“, jaunimo klubai, pirmasis žiūrovų prizas Halėje. Jau vėliau – įrašų studija, leidėjai, vadybininkas ir nuolatiniai koncertai.

„Galėdavo būti 3–4 koncertai per vakarą skirtinguose Kauno klubuose, su skirtinga auditorija, tačiau visi jie būdavo pilni. Ir šiandien einant gatvėmis girdžiu „Labas, Džor­dža“, maži vaikai sveikinasi ir niekada nesako „jūs“ ar nevadina kokia nors „teta“. Kiekvieną kartą grįžtu namo su kokiu maloniu nuotykiu. Per tiek laiko miestas tampa tavo, o tu – jo dalimi“, – sako šiandien su vyru Kaune gyvenanti dai­nininkė.

Kurį laiką meilė dainininkui I.Fominui buvo išviliojusi Dž.Butkutę į Latviją. Kaip pati sako, todėl ji beveik nepajuto jos kartos žmonių patirtų sukrėtimų keičiantis santvarkoms, kai vos palikus mokyklos suolą visas ten išmoktas tiesas tenka pamiršti ir staiga prisitaikyti prie visiškai kitokių sąlygų.

„Man buvo paprasčiau, gyvenau Latvijoje, todėl ten buvau nei baltasis, nei raudonasis. Niekam nepriklausiau ir niekam nerūpėjau. Tai kažkaip man tai lengvai praėjo, o kai grįžau į Lietuvą, viskas jau buvo susilyginę. Čia tik „vagnorkės“, o ten jau latai“, – ilgai skirtumų neieško Džordana.

Tiesa, iš karto prisimena baugų 1991-ųjų sausio 11-osios nutikimą, kai su grupe įvairių atlikėjų važiavo autobusu koncertuoti į Klai­pėdą. Tuomet juos prie Sitkūnų radijo stoties sustabdė sovietų kareiviai, bet tik su prožektoriais nušvietė visus keleivius ir leido važiuoti toliau.

Vis dėlto Džordana visuomet atrodė visų pirma kaip laisvas žmogus: nevaržomas įvaizdis, laisvas elgesys scenoje, skandalingas asmeninis gyvenimas ir dainos apie jaunystės ir laisvės žavesį.

„Kažkaip aš ją turiu. Nors ir esu ištekėjusi, viduje esu laisva. Galbūt netobula, bet šiandien laiminga. Tai man labai svarbu. Su laisvės po­jūčiu žmogus gimsta arba ne. Aš visada priešgyniauju, man niekas niekada negali pasakyti, kad kažko negalima, aš vis tiek padarysiu savo“, – savo laisvės samprata dėsto dainininkė.

Vis dėlto nevaržomai laisvei šiek tiek prieš­tarauja koncertinė rutina. Kas gali suskaičiuoti, kiek kartų Dž.Butkutė dainavo „Vienas na­muose“ ar „Nemylėjau tavęs“. Nė vienas jos koncertas neapsieina be šių dainų ir šiandien.

Pašnekovė pasakoja, jog pasikartojimą ap­malšina faktas, kad grupė jos žymiausius hitus perkuria ir šie suskamba kitaip. Tačiau pripažįsta: sudarant koncerto grojaraštį matyti vis tuos pačius pavadinimus kartais slegia. Bet viskas pasikeičia scenoje: kad ir kaip gerai pažįstami kūriniai, kai salė ūžia drauge ir pritariamai dainuoja, viskas prasideda iš naujo ir pasikartojimo rutina užsimiršta. Vis dėlto pati Džordana savo dainų niekada nesiklauso, o išgirdusi jas skambant kur nors viešoje vietoje ignoruoja ar paprašo pakeisti. Užtenka dažnų repeticijų ir koncertų.

Didžioji dalis Lietuvos populiariosios muzikos karalienės kūrinių tekstų yra įkvėpti jos turiningų meilės istorijų, lygiai kaip jos kūrybiniai bei asmeninio gyvenimo periodai artimai susiję su gyvenime sutiktais vyrais. Ką ji šioje srityje galėtų patarti mažiau gyvenimiškos pa­tirties turintiems jaunesnės kartos gerbėjams? „Svarbu visada būti savimi, niekada ne­pradėti nuo melo ir sutikti tokį žmogų, kuris padėtų tau tapti geriausia savo paties versija, visai kaip Elegijus padėjo man, dėl to šiandien esu labai laiminga“, – atsako dainininkė.

Kodėl lietuviai myli Džordaną?

Kaip teigia Dž.Butkutės populiarumą knygoje „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ tyrinėjęs sociologas Artūras Tereš­kinas, mėginti atspėti kultūros reiškinių populia­rumo priežastis paprastai yra bergždžias už­siėmimas.

Tačiau galima daryti prielaidą, kad kapitalistinėse visuomenėse paprastai populiarūs yra tie gaminiai, kurie susieja naujumą ir tradiciškumą, paprastumą ir daugiareikšmiškumą. Pa­sak mokslininko, populiarūs tampa ir tie kul­tūros reiškiniai, kurie ne tik įvardija svarbias socialines problemas, bet ir pasiūlo, kaip jas spręsti, taip žiūrovams suteikdami krypties ir prasmės pojūtį sudėtingoje ir chaotiškoje so­cialinėje tikrovėje.

A.Tereškino manymu, Dž.Butkutė atitinka šias populiarumo sąlygas – ji yra daugiareikšmė bei daugialypė ir kaip asmuo, ir kaip populiario­sios muzikos atlikėja. Be to, jos – klumpančios ir besikeliančios, naivios ir įnoringos, seksualios ir vulgarios – vaizdinys gausiai visiems prieinamas žiniasklaidoje. Su Džordanos popdainininkės kar­jera neatskiriamai susiję ir keisti bei tragiški jos asmeninio gyvenimo įvykiai: jos mylėti ir pa­mesti vyrai, potraukis prie alkoholio, ligos, draugystės, drabužiai masina popkultūros vartotojų dėmesį ne mažiau nei jos dainos.

Sociologo žodžiais tariant, šiuolaikiniame pa­saulyje ne itin svarbu, kokie – „geri“ ar „blo­gi“ įžymybės vaizdiniai patenka į viešumą, daug svarbiau, kad jie apskritai ten atsiranda ir tampa diskusijų objektu.

Pasak A.Tereškino, populiariosios kultūros tyrinėtojai panašiai apibūdina ir kitas pasaulines popmuzikos žvaigždes, pavyzdžiui, Ma­do­nną. Dž.Butkutės dainose taip pat dažnai kalbama apie stiprią moterį, kuri gyvena taip, kaip nori, elgiasi, kaip jai patinka, myli, ką nori, veikia, ką užsigeidžia. Jos įvaizdžio dalis yra moteriškumo nesaikingumas ir perteklius.

„Dž.Butkutė ne kartą keitė savo įvaizdį, drą­siai ir beatodairiškai eksperimentavo su mo­teriško seksualumo reikšmėmis, o scenoje judėdavo taip, tarsi rytojaus nebūtų. Ji atvirai nesilaikė egzistuojančių moteriškumo normų, nuolat pabrėždavo savo individualumą ir maištavo prieš tai, kas suvokiama kaip visuotinai priimtinas dalykas. Dž.Butkutė turėjo būrius sekėjų, kurios naudojosi ja kaip paaugliško moteriškumo fantazija: būsiu nepriklausoma, jei apsirengsiu taip, kaip Džordana; būdama ja, paversiu savo kasdienybę pasipriešinimu tiems, kurie manęs nesupranta ir žemina“, – rašo so­ciologas A.Tereškinas.

Be to, Dž.Butkutė įkūnija svarbius šiuolaikinės įžymybės bruožus – stiprų susinaikinimo troškimą, visiško nuopuolio ir priklausomybės istoriją, gebėjimą prisikelti ir atgimti. So­cio­lo­go teigimu, bet kuri pasaulio žvaigždė visada turi galimybę prisikelti naujam gyvenimui, o Dž.Butkutė tai yra padariusi bent du kartus.

Šiandien apie dainininkės šlovės akimirkas ir gyvenimo nuopuolius ketinama kurti jos biografijos faktais paremtą vaidybinį filmą. Didžiausia kol kas svarstoma problema, pasak Džordanos, yra klausimas, kas galėtų ją suvaidinti, atkartoti jos veido išraišką, spontanišką ir nenumatytą elgesį. Dainininkė įsitikinusi: net ir pačiam geriausiam aktoriui tai sunkiai pa­vyks įgyvendinti. Nes ji tokia yra vienintelė.

Vasario 26 d. 17 val. operos dainininkė Aistė Širvinskaitė pirmą kartą pasirodys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Kolonų salėje. Ji parengė klasikinės vokalinės muzikos programą, kurią drauge su solistu Gintautu Platūkiu (bas-baritonas), koncertmeistere Loreta Piaseckiene ir gitaristu Karoliu Žioltikovu pristatys koncerte „Iš mano svajonių“.

Programa labai įvairi ir įdomi – girdėsime Siuzanos ariją iš „Figaro vedybų“, Cerlinos ir Don Žuano duetą iš „Don Žuano“, kurias sukūrė genialusis V. A. Mocartas, S. Rachmaninovo vokalinius opusus „Prie mano lango“, „Aš laukiu tavęs“, „Netikėk manimi, drauge“, Santucos ariją iš P. Maskanjo „Kaimo garbės“, klasikinės operetės korifėjo F. Leharo Hanos ir Danilos duetą iš „Linksmosios našlės“, ariją „Meile, dangau ant žemės“ iš „Paganinio“, kompozitorių R. Planšeto, A. Katalanio, L. Dencos, R. Rodžerso kūrinius. Pasak A. Širvinskaitės, sudarydama koncerto programą, ji „neapsiribojo viena kuria nors muzikos kryptimi, kad, paprasčiausiai, nebūtų nuobodu“.

Muzikiniame teatre solistę girdėsime ne pirmą kartą. Praėjusių metų rugsėjį ji atliko pagrindinį Andželikos vaidmenį („Sesuo Andželika“) Dž. Pučinio vienaveiksmių operų „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ pastatyme, kurį režisavo Yana Ross iš JAV, o solinę partiją padėjo parengti prof. Eduardas Kaniava.

Aistė Širvinskaitė jau ketvirtus metus su šeima gyvena Palangoje. Ketverių vaikų – Pauliaus, Birutės, Tado ir Jono – mamos kūrybinė veikla tokia pat turininga, kaip Vilniuje. Ten, po vokalo magistro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Irenos Milkevičiūtės klasėje ir 3 metų tobulinimosi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijoje, kuriai vadovavo prof. Virgilijus Noreika, ji koncertavo su prof. Algirdo Vizgirdos vadovaujamu ansambliu „Musica humana“, garsiu Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“. Dalyvavo Lenkijoje žymios italų dainininkės Renatos Skoto (Scotto) meistriškumo kursuose, baigė Vilniaus pedagoginio universiteto muzikos edukologijos magistro studijas.

Solistė parengė ir atliko koncertines programas, kuriose skamba V. A. Mocarto, G. Hendelio, J. Haidno, A. Vivaldžio muzika, taip pat Tatjanos (P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“), Žynės (Dž. Verdžio „Aida“) partijas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. A. Širvinskaitė yra surengusi solinius koncertus Klaipėdos koncertų salėje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, Palangos „Gintaro muziejuje“, tarptautiniuose klasikinės muzikos festivaliuose Pažaislyje, Tytuvėnuose, Norvegijoje, Švedijoje ir kitur.

Paklausus, kaip pavyksta suderinti kūrybinę veiklą su mamos pareigomis, A. Širvinskaitė nusišypsojo ir atsakė, kad „mano vaikai dalyvauja mano kūrybiniame augime, galima pasakyti, aš augu su jais. Žinoma, prieš ketverius metus, šeimai persikėlus gyventi iš Vilniaus į Palangą, atrodė, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tačiau vaikai adaptavosi, du iš jų mokosi Palangos senojoje gimnazijoje, vienas – pradinėje gimnazijoje, o jauniausias, kuriam dar tik ketveri, lanko vaikų darželį. Vyras, garsus medikas Nerijus Ruškys džiaugiasi, kad dainuoju, tik džiaugiasi tyliai – juk jis žemaitis, gimęs Klaipėdoje.“

Nijolė Jačėnienė

Šeštadienio vakarą Los Andžele mirė viena garsiausių XXa. pabaigos muzikos atlikėjų Witney Houston.

Kaip informuoja CNN, muzikantės kūną aptiko apsaugos darbuotojas viešbučio kambaryje. Iškviesti medikai dar beveik valandą bandė gaivinti W.Houston, tačiau pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos. Atlikėja ėjo 49 metus.

Los Andželo policijos atstovas susirinkusiems žurnalistams teigė, kad V. Hiuston mirė 15 val. 55 min. vietos laiku (apie 2 val. nakties Lietuvos laiku) „Beverly Hilton Hotel“ viešbučio kambaryje ketvirtame aukšte. Iki atvykstant policijai, viešbučio saugumo darbuotojai bandė atgaivinti popmuzikos žvaigždę, tačiau, jų teigimu, pastangos buvo bergždžios.

Policija patvirtino, kad moters kūną atpažino su ja tame pačiame viešbutyje apsistoję draugai ir artimieji, artimiausi šeimos nariai jau informuoti apie netektį.

Los Andželo pareigūnai teigia, kad kol kas mirties priežastis lieka neaiški, tačiau įvyko vietoje „ nerasta jokių nusikaltimo požymių“. CNN komentuoja tai, kad atlikėja buvo pastebėta ne vieną kartą vartojanti kvaišalus bei įklimpusį į alkoholio liūną, tačiau ar tai galėjo būti mirties priežastis nėra aišku.