"Veido" archyvas

VEIDAS: Kokias idėjas propaguoja Lėto maisto (angl. Slow food) judėjimas?

D.J.: Prieš 20 metų jis prasidėjo Romoje, kai italų žurnalistas Carlo Petrini subūrė bendraminčius protestuoti prieš “McDonald’s” užkandinę šalia garsiųjų Romos Ispanijos laiptų.

Pagrindinė judėjimo idėja yra remti vietinius maisto gamintojus, produktus, kurie būdingi tik šiam regionui ir gaminami natūraliu būdu, vengiant procesą spartinančių technologijų ir cheminių priedų. Kertiniai principai – švarus maistas, kurį auginant ir gaminant neteršiama gamta, yra tinkamai atlyginama už jo pagaminimą, o valgytojas asmeniškai pažįstamas su augintoju ir gamintoju.

VEIDAS: Skamba utopiškai. Iš kur skubančiam miestiečiui rasti laiko susipažinti su maisto augintoju ir gamintoju?

D.J.: O gal vietoj penktadienio bokalo alaus bare prie biuro ar ekstremalaus sporto užsiėmimų (skirtų smegenims po įtemptos darbo savaitės išvalyti) verta būtų nuvažiuoti į kaimą, susipažinti su ūkininku ir tiesiai iš jo nusipirkti maisto visai savaitei? Bet jei patogiau manyti, kad daržovės auga “Maximoje”, – toks yra žmogaus pasirinkimas. Tik tada nereikėtų stebėtis, kad maistas užterštas chemikalais.

VEIDAS: Bet norėtųsi ir toliau gyventi patogiai, produktus pirkti prie namų esančioje parduotuvėje, tik jų ten gauti sveikų ir šviežių.

D.J.: Tai neįmanoma. Patogumas ir sąmoninga mityba nėra tapatūs dalykai, bent jau kol įpranti prie naujų mitybos įpročių. Bet, kartoju, svarbu sau pačiam sąžiningai atsakyti: ar parduotuvėje perki agurką, ar tik produktą, kuris vadinamas agurku ir atrodo panašus į agurką.

Tačiau ir Lietuvoje jau įmanoma laikytis lėto maisto principų. Pavyzdžiui, iš anksto susitarus, kartą per savaitę į Vilnių valgytojams atvežamos sezoninių daržovių pintinėlės, yra nuolat veikiančios sveikų pieno, mėsos produktų tiekimo grandinės – tereikia nedaug pastangų tam išsiaiškinti ir prisidėti.

VEIDAS: Bet ar užtenka vien Lietuvoje užaugintų produktų sveikai maitintis visus metus? Kur gauti vitaminų žiemą?
D.J.: Netikiu, kad gamta būtų sukūrusi lietuvį, kuris per žiemą neišgyvena be pietietiškų daržovių ar vaisių.

Aš asmeniškai nemanau, kad Lietuvoje būtų galima išvengti mėsos – šaltuoju metų laiku jos natūraliai norisi daugiau. O vasarą daugiau valgome daržovių, vaisių, uogų, pasikrauname vitaminų ilgam laikui. Bet juk nėra taip, kad žiemą neturėtume vietinių vitaminų šaltinių – tinkamai laikant ilgai maistingi išlieka obuoliai, morkos, bulvės, burokėliai, salierai, pastarnokai. Naudingąsias medžiagas išlaiko šaldytos uogos, prieskoninės žolės, nemažai jų lieka ir džiovintose vaistažolėse.

Mes paprasčiausiai pamiršome, kiek gerų dalykų turime patys. Pavyzdžiui, linų sėmenų aliejus yra tobulas produktas, turintis gausybę omega-3 rūgščių, – ir genetiškai mes tikrai jį pasisaviname geriau negu taip giriamą alyvuogių aliejų, kuris kur kas naudingesnis graikui ar italui.