Prieš 23-ejus metus spalio 25-ąją Lietuvos piliečių valia priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją nuo jos pažeidimų ar iškraipymų sergintis Konstitucinis Teismas (KT) šiandien sulaukia politikų iniciatyvų apriboti jo kompetenciją, kaltinimų uzurpavus valstybės valdymą, o kartais net tokio epiteto, kaip teisinė chunta. Kiek tokiuose vertinimuose esama objektyvaus pagrindo, aiškinamės su KT pirmininku prof. dr. Dainiumi Žalimu.

Aušra LĖKA

– Kaip vertinate Seimo Biudžeto ir finansų ko­mi­teto siūlymą panaikinti KT kompetenciją vertinti teisės aktus, reguliuojančius valstybės fi­nan­sinę ekonomikos politiką? Kokios kitų šalių KT galios šiose srityse?

– Iniciatyvos riboti KT kompetenciją nėra nau­jos ir jų nevertinu kaip itin perspektyvių. Kiek žinau, taip padaryta tik Vengrijoje, ir tai nė­r­a sektinas pavyzdys. Galiu paaiškinti kodėl.

Ekonominiai ir socialiniai klausimai taip pat reguliuojami įstatymais, vadinasi, galimi jų teisiniai vertinimai. Jei, kaip siūlo kai kurie politikai, KT kompetencija šiais klausimais būtų ap­ri­bota, tam tikri įstatymai ar politiniai sprendimai, iš­reiš­­kiami įstatymų forma, turėtų imunitetą nuo bet kokios kontrolės, vadinasi, būtų ga­lima nu­spręsti bet ką. Tad ar to norima?

Pavyzdžiui, neseniai KT priimtas nutarimas dėl savivaldybių biudžeto: ar norima, kad būtų visiškai savavališkai, absoliučiai be jokių kriterijų nustatoma, kiek kuriai savivaldybei skirti pro­­­­­­centų gyventojų pajamų mokesčio? Aš ne­ma­nau, kad tai būtų teisinga. Tokios iniciatyvos ves­tų prie tam tikros laisvės nuo kontrolės šiose srityse. Būtų galima savo nuožiūra nustatinėti teisinį reguliavimą, kuris tikrai galėtų būti ir ne­tei­sin­gas, ir neteisėtas.

Lietuvos KT ekonominių klausimų nenagrinėja. 2006 m. KT net labai aiškiai pasakė, kad tir­damas teisės aktų konstitucingumą nevertina vals­­tybės ekonominės politikos turinio, prioritetų, metodų, pagrįstumo ir tikslingumo. Net jei pa­­­aiškėtų, kad ekonominiu požiūriu buvo ge­res­nių alternatyvų, KT to nevertina, nes tai eko­­no­minės politikos klausimas, o KT, noriu pa­brėž­­ti, vertina tik teisinius klausimus.

Pavyzdžiui, remdamiesi doktrina, kad KT na­­grinėja tik teisinius, o ne ekonominės politikos ir jos galimų alternatyvų klausimus, šių me­tų liepą at­sisakėme nagrinėti vieno iš teismų pra­­­šymą iš­tirti, ar dabartinis politikų, teisėjų, val­s­­tybės tar­­­nautojų atlyginimų bazinis dydis ati­­­tinka Kons­tituciją. Mes suprantame, kad ga­li­mos įvairios al­ter­natyvos, bet nustatant konkretų bazinį dy­dį tu­ri būti atsižvelgiama į ekonominę būklę ir

prio­­­ri­tetus. O prioritetų nustatymas – tikrai ne KT kom­petencijos klausimas.

Vertindami krizės laikotarpiu priimtus teisinius aktus taip pat pasitikėjome vykdomąja ir įs­­­tatymų leidžiamąja valdžia, kuri konstatavo tam tikrą ekonomikos būklę. Gal krizę buvo ga­lima įveik­ti ir ki­tomis priemonėmis, bet tai ne KT reika­las. Ver­ti­no­me tik tai, kas pamatuojama teisiniu ma­tu, t.y. ­prie­monių proporcingumą. Jei kai ku­rios jų ir bu­vo pripažintos prieštarau­­jančiomis Kons­titu­ci­jai, tai tik dėl proporcin­gumo principo pa­­žeidimų.

– Vis dėlto ar priimdami nutarimus prognozuojate jų pasekmes? Pavyzdžiui, kaip bus realizuo­ja­mas nu­­­tarimas dėl gyventojų pajamų mo­kes­čio pa­­­skirs­­­tymo savivaldybėms, ar kaip at­si­­liepia vals­­­­­ty­bės biudžetui ir būtinoms šiandienos reikmėms kri­­zės laikotarpiu sumažintų algų aukštiems valsty­­bės tarnautojams ir teisėjams kompen­sacijos.

– Be abejo, galvojame apie pasekmes. KT, ma­­­­­­­tydamas, kad tam tikri nutarimai gali iš­kreip­­­ti biudžeto balansą, turi galimybę atidėti savo nu­­ta­ri­mų įsigaliojimą. Puikiai suprantame: jei KT nu­tarimas dėl savivaldybių būtų įsigaliojęs ne­del­siant, šiandien jų būtų neįmanoma fi­nan­suoti. Tad šis nutarimas įsigalios tik nuo kitų fi­nan­sinių me­­­tų, nes įstatymo leidėjui da­vėme lai­ko, per ku­­­rį jis turi nustatyti aiškius kriterijus, ko­dėl mies­­­­tų sa­vivaldybėms tenka mažiau nei 100 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

KT nesiūlo, kokie turi būti kriterijai, tačiau jie tu­­­ri būti aiškūs. Tai ekonominės politikos klau­­­­­­si­mas, bet negali būti taip, kad savivaldybei ski­ria­ma gyventojų pajamų mokesčio dalis, kuri ryš­kiai ma­­­žesnė nei 100 proc., ir net neaišku, kuo re­mian­tis.

Kitas pavyzdys: neseniai KT pripažino neatitinkančiu Konstitucijos Vyriausybės nutarimą, ku­­­­­riuo reguliuojamos pagal darbo sutartį biudže­­­ti­nė­se įstaigose dirbančių asmenų algos. Jei šis KT nu­tarimas būtų įsigaliojęs nedelsiant, da­bar ne­­bū­tų galimybės šiems asmenims mokėti al­­gų. Tad lai­­ko šiai problemai spręsti davėme net iki 2017 m.

Jei grįšime prie KT nutarimo dėl krizės laiko­­tarpiu sumažintų atlyginimų kompensacijų, KT konstatavo, kad turi būti kompen­­suo­jamas ne visas atlyginimas, o tik ta dalis, ku­­ri su­mažinta neproporcingai. Antra, kompen­­­­­sa­vi­mo poreikis turi būti formuojamas atsižvel­giant į tai, kad valstybė turi ir kitų įsipareigo­jimų, ir į fiskalinės drausmės reikalavimus, ku­­­rių kompensacijomis jokiu būdu negalima pa­­žeisti, todėl KT nenurodė, per kokį laikotarpį ir kokiu mastu reikė­tų tai padaryti. Čia įstaty­­­mų leidėjas turi labai didelę diskreciją.

– Ar jums asmeniškai svarbu, kad KT priimtas spren­dimas būtų ne tik teisėtas, bet ir teisingas? Pa­­vyzdžiui, ar manote, kad teisinga kompen­suoti su­­mažintą atlyginimą daugiausiai už­dirbantiems valdininkams, kai dar didesnių pra­­radimų patyrė visi dirbantieji, ypač privačiame sektoriuje?

– Siekiame ir teisėtumo, ir teisingumo. Ma­nau, kad sprendimas buvo ir teisingas. Šiuo at­ve­­ju daug priklauso, kaip viešumoje keliamas klausimas. Vilniaus universitetas atliko tyrimą „Kri­­zė, teisės viešpatavimas ir žmogaus teisės“, ku­ria­­me į gyventojų apklausos klausimą, ar teisinga atlyginimą daugiau sumažinti tiems, kurie dau­giau už­dir­ba, vienareikšmiai atsakoma „taip“.

Bet jei klausiama, ar teisinga atlyginimą ma­žinti didesniu procentu tiems, kurie dirba atsakingesnį ir sudėtingesnį darbą ir kurių kvalifika­cija geresnė, tada atsakymai priešingi. Teismas turi būti teisingas visiems, taip pat ir tiems, ku­rie dirba sudėtingesnį ir didesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Maža to, KT nutarimo dėl atlyginimų kompensacijų kritikai paprastai nemato jo konkretikos. O ji tokia, kad mažinant atlyginimus nebuvo jokios sistemos. Pavyzdžiui, buvo valstybės tar­nautojų, kurie turėjo imunitetą nuo mažinimo, o kai kuriems krizės viduryje atlyginimai bu­vo ne tik grąžinti iki ikikrizinių, bet dar ir pa­­di­dinti. Negali būti tokios situacijos, kad vieniems valstybės pa­rei­gūnams krizė yra, o ki­tiems jos staiga nebėra.

Galų gale netiesa, kaip buvo sakoma, kad at­­­ly­­­­gi­­nimai mažinti proporcingai, kad iš daugiau gau­­­nan­čiųjų buvo ir atimama daugiau. Pa­vyz­džiui, tei­­sėjų atlyginimai mažinti visiems vienodu pro­cen­tu, nors skirtinguose teismuose jie ženkliai skiriasi. Arba ironiška, bet KT pirmi­ninkui al­ga su­­mažinta net vos mažiau nei ki­tiems KT teisė­jams.

Beje, į klausimą, kiek būtų reikėję sumažinti atlyginimus, jei būtų visiems mažinama vienodu pro­centu, byloje buvo atsakymas – 4,5 proc. O juk kai kuriems mažėjo 29–30 proc.

Tai rodo, kad sistemos, kuri mėginta pavaizduoti, nebuvo. Tad KT nieko kito neliko – tik priimti tokį verdiktą, kokį priėmė. Beje, nedrįstu spėlioti, koks būtų buvęs KT nutarimas, jei sistemos būtų laikytasi.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie kritikuoja KT, kad priėmėte sprendimą ir dėl savo pačių algų?

– Teisėjai taip pat žmonės, jie neturi jokių kitų teisinės gynybos priemonių, nei kreiptis į teis­mus, o teisingumas turi būti visiems, taip pat ir tei­sėjams. Keli teisėjai (beje, tarp jų nebuvo iš KT) buvo kreipęsi į teismus ir jų skundai pasiekė KT per bendrosios kompetencijos ir administracinius teismus.

– Po KT nutarimų susidaro įspūdis, kad An­driaus Kubiliaus krizės įveikimo planas daugeliu aspektų buvo antikonstitucinis. Ką tik pripažinote antikonstituciniu ir šeimos diskriminavimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio.

– Atvirkščiai, KT pripažino, kad krizės laikotar­piu situacija buvo sudėtinga, o priemonės – bū­­­­tinos ir pagrįstos. Statistika rodo, kad iš ap­skųs­­­tų antikrizinių sprendimų nuostatų nepriešta­raujančiomis Konstitucijai pripažintos 94 arba 65 proc., vadinasi, dauguma nuostatų neprieštara­­vo Konstitucijai. Pavyzdžiui, buvo apskųstas vi­sas 2009 m. biudžetas ir su juo susiję įstatymai. Jie visi buvo pripažinti neprieštaraujančiais Kons­­­­­­­ti­tu­cijai.

Nekonstitucinėmis pripažintos tam tikros de­talės, kurios nepaneigia nei pačių taupymo prie­mo­­nių būtinumo, nei jų pagrįstumo. Pa­vyz­džiui, mo­tinystės pašalpos ar kai kurios pensijos ma­žin­tos dukart, vadovaujantis principu, kad tie as­me­nys ir taip gauna daug. Tad kai kuriais at­vejais priešta­raujančiu Konstitucijai pripažintas ne pats ma­žinimas, net ne jo mastas, o tik pro­po­r­cingumas.

Jei kalbama apie naujausią šia tema KT nu­ta­­rimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio, keistai atrodo reguliavimas, kai tas pats dydis taikomas ir vienam asmeniui, ir dviem, jei jie gyvena su­si­tuokę, ir trims, jei jie susituokę ir turi vaikų, ar­ba vienam asmeniui, auginančiam vaiką. Va­di­­­­­nasi, as­menys, kurie  gyvena santuokoje ar vie­ni augina vaikus, yra diskriminuojami. To negali bū­ti.

Tik retorinis klausimas, ką galvojo priimdami įstatymą tie, kurie garsiai propaguoja šeimos vertybes. Tokiu įstatymu žmonės mokestiniu požiūriu kaip tik skatinami gyventi ne šeimoje.

– Ar sergate profesine liga – ar klausydamasis žinių apie naujus teisės aktus  pagalvojate, kad tuoj bus darbo KT?

– Ne. Kartais KT kaltinamas, kad uzurpuoja val­džią, kad viską sprendžia ir t.t. Bet tie kritikai užmiršta, kad KT bylas sprendžia ne savo ini­­­ciatyva, o tik tada, kai į jį kreipiasi arba Sei­mo na­riai, arba Prezidentas, arba teismai.

– Ar politikai neoficialiai nepaprašo išankstinių įstatymų projektų vertinimų?

– Neturime teisės tuo užsiimti, o jei tai darytume, galėtų reikšti išankstinę KT nuomonę. Kai kalbama apie KT įgaliojimus, kai kam atrodo, kad jie labai dideli, bet taip anaiptol nėra. Pa­vyz­džiui, neturime išankstinės teisės aktų atitikties Kons­ti­tucijai  kontrolės, iniciatyvos teisės, įgaliojimų tirti žemesnių teisės aktų nei Vy­riau­sybės nutarimų konstitucingumo, politinių par­tijų veik­los teisėtumo klausimų, nėra individua­lių pe­ticijų.

Lietuvos KT įgaliojimai anaiptol neatrodo įs­­pūdingi kitų šalių KT kontekste.

– Ar pasisakytumėte už individualaus piliečių skundo KT įteisinimą?

– Esu už, nes tai papildoma priemonė žmogaus teisėms ginti. Lietuva čia kol kas išimtis iš eu­ropinės tendencijos, nes daug kur žmonėms suteikiama teisė tiesiogiai kreiptis į KT. Tas trūkumas šiek tiek kompensuojamas tuo, kad teis­mai labai aktyvūs – apie 80 proc. prašymų KT atei­na būtent iš teismų.

Palyginti su kai kuriomis posovietinėmis šalimis, Lietuvos teismai aktyvūs, neturi ypatingų filtrų kreiptis į KT (kai kuriose šalyse tai galima daryti tik per Aukščiausiąjį teismą). Tai suteikia galimybę žmonėms, nors ir netiesiogiai, apginti savo teises.

Manau, šis klausimas Lietuvoje vieną dieną subręs ir individuali peticija bus įvesta. Bet ne­tu­rėtų būti ypatingų iliuzijų, nes, kaip rodo kitų šalių praktika, apie 90 proc. peticijų pripažįstamos nepriimtinomis. Mat jų negali pateikti pi­lie­tis, kuris tiesiog mano, kad kažkoks įstatymas ne­atitinka Konstitucijos, – įstatymas turi pa­žeis­ti konkrečiai to piliečio teises ir iki peticijos KT jis turi būti išeikvojęs kitas teisines priemones, t.y. KT turi būti paskutinė instancija, iki jos asmuo turi būti perėjęs kitus teismus ir jie turi būti jau priėmę sprendimus tuo klausimu.

Bet Europos Tarybos šalių praktika rodo, kad tose šalyse, kuriose egzistuoja individualaus skundo KT teisė, mažėja skundų Europos žmogaus teisių teismui. Šis teismas taip pat yra pripažinęs individualų skundą kaip efektyvią prie­monę, kurią būtina išnaudoti. Tiesa, Lie­tu­va šiuo aspektu nėra probleminė valstybė, bet in­dividuali peticija vis tiek būtų papildomas filtras prieš atsirandant skundams Europos žmogaus teisių teisme.

– Kaip jaučiatės, kai politikai KT pavadina teisine chunta, kai sako, kad KT uzurpavęs visą val­džią, ar net siūlo KT uždaryti? Antra vertus, pi­lie­čių pasitikėjimas KT – didesnis už pasitikėjimą teis­mų sistema, Seimu („Vilmorus“ rugsėjo ap­klausos duomenimis, KT pasitiki 39,5, ki­tais teis­mais – 23,8, Seimu – 11 proc.).

– Su teismais būtų nekorektiška lygintis, bet pa­­sitikėjimas KT tikrai didesnis nei politine valdžia, išskyrus prezidento instituciją. Tačiau aš to nesureikšminu.

Kai kurie politikai gal ne visai sąžiningomis priemonėmis nori kelti savo reitingus, vartoja to­kius posakius, kurie neturėtų būti vartojami, ypač žinant, kad teismai tikrai nėra politinės ko­­vos dalyviai ir neturi galimybės atsakyti į kiek­­vie­ną tokį kaltinimą ar epitetą.

Bet tai politikų duona pasirinkti vienus ar ki­tus epitetus, ir tikrai to nesureikšminu, kaip ir ini­­ciatyvų panaikinti KT ar apriboti jo galias. Vi­sa­da bus politikų, kurie, turbūt nerasdami rimtes­nių idė­jų, tokiomis priemonėmis bandys di­din­ti savo po­puliarumą. Beje, čia Lietuva – ne iš­imtis.

– Ar politikai spaudžia KT? Ar skambina, prašosi puodelio kavos, bando „patarti“, kokį nutarimą priimti?

– Nebent spaudimu laikytume replikas apie chuntą. Neskambina, kavos nekviečia. Galiu pa­si­­­­džiaugti, kad matant tam tikrą europinį kontekstą, ypač posovietinių šalių, Lietuvos KT pagal tai, kaip jis formuojamas, ir pagal santykius su politinės valdžios institucijomis, yra realiai vienas labiausiai nepriklausomų teismų.

– Beje, ar sumažėjo darbo, kai pagrindinis pa­reiš­kėjas Vytenis Andriukaitis tapo eurokomisaru ir išvyko į Briuselį?

– Kreipimųsi gal šiek tiek ir mažiau, bet, kaip minėjau, apie 80 proc. kreipimųsi ateina iš teismų, o ne iš politikų. Beje, ir tai padeda KT iš­veng­­ti dalyvavimo ne savo noru tam tikrame po­litiniame gyvenime.

– Kokie, jūsų vertinimu, kelerių pastarųjų metų KT sprendimai buvo svarbiausi valstybės raidai?

– 2012 m. KT išvados dėl demokratinių rinkimų principo pristabdė rinkėjų papirkinėjimą. 2011 m. KT patvirtino narystės NATO konstitu­ci­n­gumą. 2014 m. priimtas svarbus nutarimas, įt­vir­­tinęs, kad Konstitucijos pataisos negali būti bet kokios – turi atitikti aukštesnius konstitucinius principus, patvirtintą šalies geopolitinę orien­ta­ciją. Taip pat priimtas nutarimas dėl reika­­lavimų referendumui išaiškino, kad Kons­ti­tucijos nuos­tatos apie nepriklausomybę, de­mo­k­ra­tiją, aukščiausias vertybes nekeičiamos net referendumu. Dar vienas svarbus 2014 m. nutarimas – dėl ge­nocido nusikaltimų aiškinimo ir šalies okupacijos laikotarpio vertinimo.

Naujausia ir viena reikšmingesnių pastarojo meto bylų – dėl vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo. KT konstatavo, kad būtina užtikrinti lygią rinkimų teisę.

– Kokia jūsų nuomonė apie Konstitucijos pataisas? Ar jų kiekis per didelis, optimalus ar per ma­žas?

– Konstitucija turi būti maksimaliai stabilus ak­­tas. Jei Konstitucijos tekstas atviras pažangiam interpretavimui, kur galima jo nekeisti, ge­­­riau nekeisti.

Ukraina – iliustracija, kas būna, kai Kons­ti­tu­cija kaitaliojama kas penkeri metai: šalyje nė­ra nei stabilumo, nei stabilios geopolitinės orien­­tacijos, nei nuoseklios kovos su korupcija, nei demokratinės santvarkos įtvirtinimo. Kai Kons­titucija kiekvienąkart kaitaliojama pagal tuo me­tu valdančios politinės valdžios pageidavimus, šalis nesivysto kryptingai ir nuosekliai.

Didžioji dalis Lietuvos Konstitucijos pataisų buvo susijusios su tuo, kas neišvengiama – reikė­jo pataisų, susijusių su naryste ES, kai kurios ki­tos buvo praktinė būtinybė, pavyzdžiui, pailgin­ti savivaldybių kadenciją. Kai kurios kitos jau su­laukė prieštaringų vertinimų, pavyzdžiui, ge­ne­ra­linio prokuroro nepriklausomybės didinimas keičiant jo skyrimo tvarką.

– Bet kai kurios pataisos, pavyzdžiui, dėl pilietybės ar šeimos koncepcijos, seniai perbrendo.

– Viskas politikų rankose: skelbti ar neskelbti referendumą ir kokią formuluotę pasirinkti. KT tik mato, kad pagal Konstitucijos tekstą, pras­­mę ir pagal konstitucinę tradiciją tai, ką va­diname dviguba ar daugybine pilietybe, yra reta išimtis. Dabartinę konstitucinę normą galima pakeisti tik referendumu.

Tačiau norėtųsi, kad diskusijose dėl Kons­titucijos šios nuostatos galimo keitimo vyrautų ne tik emocijos, ku­­­­riose dažnai painiojama tautybė su pilietybe, bet ir visumos matymas: absoliučiai liberalizavus daugybinę pilietybę reikia matyti ir iššūkius na­cio­­naliniam saugumui, ir galimą įtaką kitoms Kons­­titucijos nuostatoms. Pavyzdžiui, pagal Kons­­tituciją Seimo nariais ar kitais valstybės pa­reigūnais gali būti tik Lietuvos valstybės pi­lie­čiai. Jei bus leista visiems turėti daugybinę pi­lie­tybę, reikėtų galvoti, ką daryti su šia nuostata.

KT nutarimą dėl šeimos priskirčiau prie reikš­­­­mingesnių sprendimų, jis užkirto kelią tam tikram diskriminavimui. Nederėtų šeimos painioti tik su santuoka. Dėl santuokos – viskas aiš­ku: Konstitucijoje pasakyta, kad tai vyro ir mo­ters sąjunga, ir negirdėjau, jog kas inicijuotų šios nuostatos keitimą.

Bet šeima juk yra gerokai plačiau. Kai skelbiama, kad šeima gali būti tik santuokos pagrindas, ignoruojama, kad tikrai nemažai Lietuvos pi­­liečių gyvena kaip šeima, turi bendrų vaikų, nors ir be santuokos, arba yra vieniši tėvai su vai­kais, ar emigravę tėvai palieka vaikus prižiūrėti se­­neliams, – ar čia ne šeima? Keista girdėti visiškai nepagrįstus kaltinimus KT, kad jis legalizuoja kažkokias iškreiptas šeimos formas.

– Nepaminėjote seksualinių mažumų.

– Šiuo klausimu susilaikyčiau, nes negarantuoju, kad kada nors partnerystės klausimas ne­bus nagrinėjamas KT. Tad nenoriu turėti kokių išankstinių nuostatų.

– Ar įžvelgiate tikrai pribrendusių Konstitucijos pataisų?

– Daryti Konstitucijos pataisas – politikų, ne KT, kompetencijos reikalas. Bet kartais girdi ne­pa­grįstų kaltinimų KT, neva jis gina vieną ar kitą valstybės pareigūną, – esame sulaukę kaltini­mų, kad giname generalinį prokurorą, net kon­­kretų. Bet Konstitucijoje įtvirtinta Gene­ra­li­nės prokura­­tūros nepriklausomybė, kuri prilygsta teismų ne­­priklausomumui. Jei kas nepaten­kintas kai ku­­rių valstybės pareigūnų nepriklausomumu, ga­li teikti pataisą dėl Generalinės prokuratūros mo­­­delio.

– Norą keisti Konstituciją kartais gal užkirsdavo itin platūs išaiškinimai, peržengę kreipimosi pagrindinę temą. Ar, jūsų manymu, pagrįsti prie­kaištai KT, kad jis kartais imasi aiškinti ne Kons­titucijos raidę, o dvasią?

– Norint pamatuoti, ar įstatymas atitinka Kons­­tituciją, reikia išaiškinti visą Konstitucijos esmę, nes Konstitucijos nuostatos būna labai la­­ko­niškos. Pavyzdžiui, „Valstybė remia šeimą“. O ką tai reiškia, reikia išaiškinti, nes formos gali bū­ti labai įvairios ir niekas neturi būti diskriminuojamas. Manau, tai padeda įstatymų leidėjui ir ap­skritai visiems paaiškinant, kad Konsti­tu­cija bū­tų taikoma visiems vienodai.

O dėl kaltinimo, kad KT vadovaujasi Kons­ti­tucijos dvasia, turėčiau nuvilti okultizmo gerbė­­jus, nes terminas „teisės dvasia“ toks pat se­nas kaip se­na teisės doktrina. Konstitucija – vien­tisas teks­tas ir kiekvieną jos nuostatą reikia ma­tyti kaip su­si­jusią su kitomis. Tik Kons­ti­tu­ci­jos vertybių konteks­te galima išsiaiškinti jos tikrąją esmę – tai ir reiškia aiškinimą pagal Kons­ti­tucijos dvasią.

Pavyzdžiui, buvo Seimo narių, kurie kvestionavo, kad Lietuvoje negali būti jokios kitos ša­lies, taip pat ir NATO, karinių pajėgų, nes tai ne­va draudžia Lietuvos Konstitucija. Ištraukus iš kon­teksto nuostatą, kad Lietuvoje draudžiamos už­­sienio valstybių karinės bazės, būtų galima gauti tokį rezultatą. Bet jei matome Kons­tituciją kaip instrumentą tautai ir valstybei saugoti, atsižvelgdami į Konstitucijos esmę, jos vi­su­mą, tikslus, turime pasakyti, kad tai nėra šiaip draudimas, o draudimas tokių karinių bazių, ku­rios kel­tų pavojų Lietuvos saugumui.

– Kada sutrumpės bylų nagrinėjimo laikas? Dabar neretai eilės KT sulaukęs klausimas jau būna užgesusi aktualija.

– Anksčiau kai kurios bylos trukdavo ir trejus, ir ketverius metus, bet dabar realu kitų me­tų pirmąjį pusmetį pasiekti, kad byla bus išnagrinėjama per metus. Dabar baiginėjame 2013 m. bylas, realu kitų metų pradžioje nagrinėti 2015 m. by­las, juolab pasibaigus krizei sumažėjo kreipimųsi dėl tuo metu priimtų teisės aktų socialiniais ir ekonominiais klausimais.

Neseniai KT reglamente įtvirtinome, kad KT nuožiūra kai kurias bylas nagrinėjame ne eilės tvar­ka: matome, kurių sprendimų reikia skubiau­siai. Pavyzdžiui, klausimą dėl Seimo rinkimų apy­gardų nagrinėjome ne eilės tvarka, kad niekam nekiltų klausimų ar noro abejoti Seimo rinkimų teisėtumu, jei ta byla būtų buvusi nagrinėjama eilės tvarka, jau vykstant rinkimų kampanijai ar po rinkimų.

Paankstiname bylų nagrinėjimą ir tuo atveju, kai tam tikru klausimu susikaupia labai daug pa­reiškimų, pavyzdžiui, dabar turime jų apie 16 dėl atlyginimų kompensavimo tvarkos. Kai ku­riuos kreipimusis privalome išnagrinėti operatyviai, pavyzdžiui, per penkias dienas turime pateikti iš­vadas dėl Seimo ar prezidento rinkimų. Įtvirtino­me tam tikrą bylų prioritetiškumą, kai kreipiasi visas Seimas ar prezidentas. Prio­ritetą įgyja bylos dėl ankstesnių nutarimų išaiškinimo.

– Kas dar, jūsų vertinimu, taisytina KT darbe?

– Šiuo metu gerokai didesnis, nei buvo, KT viešumas, nauja KT svetainė internete, tikiuosi, operatyviau ir suprantamiau pateikiame informaciją, dalyvaujame socialiniuose tinkluose.

Daug aktyviau bendradarbiaujame ir tarptau­tiniu lygiu. KT nesišalina nuo valstybės už­sie­­nio po­litikos tikslų realizavimo, tik daro tai pa­gal sa­v­o kompetenciją. Bendradarbiaujame su Uk­rai­nos, Moldovos, Gruzijos KT, šį bendradarbiavimą net ketiname įtvirtinti tam tikra asociacijos forma Vilniuje Konstitucijos dienos proga vyksiančioje konferencijoje.

2017 m. Lietuvoje vyks pasaulinis KT suvažiavimas, kuriame dalyvaus apie 100 pasaulio KT atstovų. Tai ir Lietuvos KT tarptautinis pripažinimas.

Norisi, kad žmonės suprastų, jog KT yra ne vien bylų nagrinėjimas, bet ir tarptautinis  bendradarbiavimas, ir visuomenės informavimas, konstitucinių vertybių propagavimas.

– Kodėl Lietuvos KT buvo tarp mažumos pasaulio KT, pasmerkusių Rusijos KT dėl Krymo aneksijos įteisinimo?

– Ukrainiečių pareiškimą mes parėmėme pirmieji, paskui prisijungė dar penkios šalys –  Mol­do­va, Azerbaidžanas, Gru­zija, Lenkija ir Kipras. Nustebino, kad kitos šalys buvo linkusios neturėti jokios nuomonės, o daugeliui kolegų buvo net naujiena, jog Rusijos KT buvo panaudotas tarptautiniam nusikaltimui įvykdyti: jis per vieną die­ną legalizavo Krymo aneksiją. Tai daugiau nei iš­kalbingai byloja apie tikrą to KT „nepriklausomu­mą“ ir jo vertybes.

– Koks, jūsų prognozėmis, Lietuvos KT bus po 10 metų?

– Tikiuosi, kad jau bus individualios peticijos ga­limybė, kad tai bus europinis, tarptautinį autori­tetą turintis, mūsų visuomenei ir valstybėms partnerėms atviras teismas.

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė Seimo posėdžių sekretoriate registravo Seimo nutarimo projektą, kuriuo teikia Seimui skirti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju devyneriems metams Dainių Žalimą.

Tokį nutarimo projektą Seimo Pirmininkė pasirašė po konsultacijų su Seimo frakcijomis ir atsižvelgdama į frakcijų vadovų pateiktą nuomonę dėl kandidato į Konstitucinio Teismo teisėjus.

1973 metais gimęs Dainius Žalimas šiuo metu yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas. Jis 1996 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir įgijo teisininko kvalifikaciją. Specializacija – tarptautinė teisė.

2001 m. D.Žalimui buvo suteiktas socialinių mokslų (teisės krypties) daktaro laipsnis, apgynus disertaciją tema Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės.

D.Žalimas turi 14 metų Teisinio mokslinio ir pedagoginio darbo stažą.

Seimo Pirmininkė I. Degutienė Seimo posėdžių sekretoriate taip pat registravo Seimo nutarimo projektą, kuriuo Seimui siūloma skirti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju devyneriems metams Gediminą Mesonį. Šį kandidatą į Konstitucinio Teismo teisėjus Seimui pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius.

Šiemet sukako 65-eri metai nuo Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo pradžios. Ta proga savaitraštis “Veidas” spausdino humanitarinių mokslų daktaro Petro Stankero straipsnį “Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje”. Po trijų savaičių viešojoje erdvėje dėl šio straipsnio kilo didžiulė diskusija. Esą “Veidas” neigia holokaustą ir esą šio straipsnio pasirodymą finansavo kažkokios Rusijos jėgos.

Čia derėtų paaiškinti, kad tokie teiginiai visiškai prasilenkia su tiesa: šio straipsnio tikrai niekas nefinansavo, o svarbiausia – “Veidas” niekados neneigė, neneigia ir neneigs holokausto. Visa savo veikla ir straipsniais “Veidas” jau ne kartą įrodė, kad elgiasi kaip tik priešingai. O ir aptariamas straipsnis yra ne apie holokaustą, bet apie Niurnbergo procesą. Beje, ir jo autorius tikina, kad straipsnyje jokiais būdais neneigė holokausto, o tik svarstė dėl jo aukų skaičiaus.

Kadangi kilo daug kontroversijų, buvo pateikta šimtai skirtingų interpretacijų, “Veidas” tiek dėl Niurnbergo proceso, tiek dėl holokausto, tiek dėl kitų tragedijų nusprendė pakalbinti tarptautinės teisės ekspertą dr. Dainių Žalimą.

– Jūsų vertinimu, ar Niurnbergo procesas nebuvo šališkas, ar tai nebuvo nugalėtojų teismas, primestas nugalėtiesiems? Ar jame iš tiesų buvo išlaikyti objektyvaus teismo proceso principai?

– Šio proceso šališku ar neobjektyviu pavadinti negalėčiau, nes įrodymų buvo pateikta įvairių, o gynybos teisė kaltinamiesiems buvo užtikrinta. Mano manymu, visi gynybos argumentai buvo įvertinti.

Taip, tai iš tiesų buvo nugalėtojų teismas, bet vargu ar pagal tarptautinę teisę galėtų būti kitaip. Ir čia esama problemos, nes kai kurios iš tų nugalėjusių valstybių taip pat darė nusikaltimus. Bet užduokime sau tokį paprastą klausimą: ar būtų įmanomas tarptautinis tribunolas, kuris įvertintų Sovietų Sąjungos veiksmus ir kuris teistų sovietų karinius nusikaltėlius?

Čia svarbu žinoti, kad tarptautinis tribunolas steigiamas valstybių valia. Taigi valstybių valia dėl nacistinės Vokietijos nusikaltėlių veiksmų įvertinimo buvo. Deja, dėl Sovietų Sąjungos nusikalstamų veiksmų tokios suderintos valios nebuvo. Tiesa, ir be tarptautinio tribunolo kiekviena valstybė turi teisę ir pareigą persiekioti visus asmenis, vykdžiusius genocidą, padariusius nusikaltimų žmoniškumui, taip pat karo nusikaltimų. Ir tai vyksta.

O Niurnbergo tribunolas istoriškai reikšmingas tuo, kad suformulavo šiuolaikinės tarptautinės baudžiamosios teisės principus, įskaitant ir tokius, kad atsakomybė už kai kuriuos nusikaltimus gali būti taikoma ir atgaline data, nes tokios veikos tiesiog prieštarauja elementariam žmoniškumui ir griauna esminius tarptautinės bendrijos principus.

Taigi, nors Niurnbergo proceso metu buvo nuteisti vienos šalies kariniai nusikaltėliai, iš esmės visos šalys savo teismuose ir nacionaliniuose įstatymuose universalizavo aptariamus principus.

– O kaip tokiu atveju vertinti J.Stalino nurodymus, kad Niurnbergo teisme nebūtų liečiamos kai kurios temos ir pačios Sovietų Sąjungos nusikaltimai?

– Tai nieko keista. Sovietų Sąjunga nenorėjo liesti tų temų, kuriose būtų išplaukę įrodymai ir apie pačių sovietų darytus nusikaltimus. Todėl ji maksimaliai ir stengėsi, kad nebūtų sukompromituota tarptautinės bendrijos akyse. Tačiau ilgainiui apie sovietų nusikaltimus vis tiek tapo žinoma.

– Tiek per Antrąjį pasaulinį karą, tiek po jo pasaulyje įvykdyta gana daug karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui, bet tarptautiniai tribunolai steigiami nebuvo, o jei ir buvo, tai teisė tik dalį, tai yra vienos šalies nusikaltėlius. Kaip, tarkime, atsitiko Japonijoje: nors šioje šalyje panaudotas branduolinis ginklas, tačiau JAV karo nusikaltėliai nebuvo teisiami.

– Matote, kiekvienam tarptautiniam tribunolui yra griežtai apibrėžiama jurisdikcija, tai yra ribos, kurių jis negali peržengti. Tarkime, Niurnbergo tribunolas turėjo įvertinti tik Vokietijos karo nusikaltėlių veiksmus. Todėl jis nevertino nei JAV, nei Didžiosios Britanijos, nei Prancūzijos, nei Sovietų Sąjungos veiksmų, nei nusikaltimų. Panašiai ir Japonijoje. Tarptautinis tribunolas įsteigtas buvo, bet jis vertino ne JAV, o pačios Japonijos karo nusikaltėlius.

Beje, ir šiandien Tarptautinis teisingumo teismas nėra aiškiai pasisakęs dėl branduolinio ginklo panaudojimo.
O kalbant apie jurisdikcijos suteikimą derėtų pabrėžti, kad tai yra valstybių, steigiančių atitinkamą tribunolą, politinės valios reikalas.

– Vokietijos, Austrijos, taip pat ir Lietvos baudžiamuosiuose kodeksuose yra straipsniai dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už holokausto neigimą. Bet ar tokiu atveju iš viso įmanoma diskutuoti apie holokaustą, nes visada bus įžvelgiančiųjų holokausto neigimą bet kuriame straipsnyje šia tema?

– Manau, kad įmanoma. Svarbiausia, kad diskutuojant nebūtų vartojami užgaulūs, įžeidžiamieji ir grasinamieji žodžiai bei posakiai. Taip pat privalu žinoti, kad žodžio laisvė turi ribas ir svarbu neskleisti dezinformacijos, nes tai žeidžia nusikaltimų aukas.