Kelionės. Ne vieną kelionę apkartina subjuręs pavasario oras, kai lietus ir vėjas, rodos, tik tyčiojasi iš keliautojų. Kita vertus, kam kęsti darganą, jei galima pakeisti maršrutą ir džiaugtis saule.

Kartais net geriausiai suplanuotą kelionės maršrutą visiškai pakeičia nenumatytos aplinkybės. Šį pavasarį planavome pasižvalgyti aplink Ženevos ežerą ir pasivažinėti vyno keliais Prancūzijoje. Tačiau sėdus į automobilį ir išriedėjus į Prancūziją ilgai džiuginusios sinoptikų prognozės pasikeitė it burtų lazdele mostelėjus: šilumą ir giedrą dangų pakeitė vėsa, lietus ir vėjas.

Optimizmas neblėso iki pat Ženevos, kiekvieną dieną tikėjomės, kad reikalai pasitaisys, tačiau Provanse įsisiautėjo 46 kilometrų per valandą mistralis, Burgundijoje pliaupė rudeniškos liūtys, Bordo atgrasė vėsa, o galų gale pabodo apsiginklavus skėčiais lakstyti aplink Ženevos ežerą paskui properšą juodame debesyje. Orų prognozės ir likusiai atostogų daliai saulės nežadėjo.

Beje, kelionė tuneliu ne tokia jau ir pigi – už patogų ir greičiausią kelią į Italiją tenka pakloti 47 eurus.

Tad teko iš esmės keisti planus: atidėti prancūziškuosius vyno kelius geresniems orams ir kuo skubiau dumti kitapus Alpių – į Italiją. Nors ir čia po truputėlį ėmė vėsti, tačiau pakeitę maršrutą neapsirikome: visą laiką mėgavomės lietuvišką vasarą primenančiais orais, net prie Ligūrijos jūros oras buvo toks kaip prie Baltijos krantų dažną birželio ar net liepos dieną – temperatūra pakildavo iki 20 laipsnių šilumos ir pūtė stiprokas, tačiau nešaltas vėjas.

Iš Ženevos į Italiją galima keliauti dviem labai patogiais keliais: pirmas – šmurkštelėti Prancūzijoje Monblano tuneliu į Aostos slėnį, garsėjantį ne tik slidinėjimo kurortais, bet ir viduramžių pilimis bei vaizdingais kalnų peizažais. Na, o Aostos mieste pasižvalgyti po neblogai išlikusius romėnų griuvėsius.

Antrasis kelias veda per istorinę Savojos grafystę, kuri šiandien pasidalyta į dvi dalis: viena atiteko Prancūzijai, kita – Italijai. Savojos šeima yra ilgiausiai valdžiusi karališkoji šeima: iki 1416 m. ji valdė Savojos grafystę, o dar 300 metų – Savojos kunigaikštystę. Dalis Savojos kunigaikštystės prijungta prie Antrosios Prancūzijos imperijos dėl politinio susitarimo su Napoleonu III. Savojos šeima išlaikė tą dalį kunigaikštystės, kuri šiandien priklauso Italijai, o pats kunigaikštis tapo Italijos karaliumi. Šiuo metu prancūziškojoje Savojos dalyje vyksta judėjimas dėl didesnių regiono autonominių teisių.

Pervažiuojant iš prancūziškosios į itališkąją dalį tenka pralįsti 13 km ilgio Frėjaus tuneliu po Alpių kalnais. Beje, kelionė tuneliu ne tokia jau ir pigi – už patogų ir greičiausią kelią į Italiją tenka pakloti 47 eurus.

Ir Prancūzijoje prieš tunelį, ir Italijoje sunku atsigrožėti snieguotomis Alpių viršūnėmis bei kadaise aršiai perėjas gynusių vienas už kitą didesnių fortų griuvėsiais.

Frėjaus tuneliu išlindus į Suzos slėnį pirmas dėmesio vertas objektas – Italijos vartais vadinamas nedidelis miestelis Suza, turintis dviejų tūkstantmečių istoriją ir buvęs svarbus ne tik romėnų laikais: tai buvo svarbus pasienio miestas ir viduramžiais, ir gerokai vėliau, mat čia per Alpių perėjas vingiavo kelias, jungiantis Prancūziją ir Italiją.

Suza džiugina ir IX–XI a. bažnyčiomis su neblogai išlikusiu tų amžių dekoru, ir kokiais šešiais šimtais metų jaunesniais rūmais, tačiau šie objektai vis dėlto gerokai nublanksta prieš kelių tūkstančių metų romėnišką palikimą.

Suzai verta skirti bent dvi tris valandas. Maždaug tiek laiko užtenka norint apžiūrėti puikiai išsilaikiusias galingas romėniškas mūrines miesto sienas ir vartus, labai primenančius tuos, kurie stūkso Turine. Beje, prie iš plytų pastatytų Suzos vartų prilipinti iš vienos pusės gyvenamasis namas, iš kitos – XII a. bažnyčia vaizdą gerokai sudarko, tačiau visos jų galybės vis tiek nenustelbia.

Romėnų laikais šis miestas buvo vadinamas Segusio ir turėjo puošnią triumfo arką, pro kurią ir šiandien galima praeiti. Tiesa, bareljefai ir marmurinių vijoklių bei laurų vainikų pynės gerokai apsitrynę, tačiau ir tiek užtenka pro ją žengiančioms karių gretoms ir vedamiems belaisviams įsivaizduoti.

O štai  buvęs nedidukas amfiteatras, kuriame vykdavo gladiatorių kovos, šiandien atrodo labai varganai: vos viena kita eilė marmurinių suolų ir smėlėta aikštelė. Bet ir tiek pakanka, kad gladiatoriai savo mirtimi pralinksmintų miestelėnus.

Suza džiugina ir IX–XI a. bažnyčiomis su neblogai išlikusiu tų amžių dekoru, ir kokiais šešiais šimtais metų jaunesniais rūmais, tačiau šie objektai vis dėlto gerokai nublanksta prieš kelių tūkstančių metų romėnišką palikimą.

Na, o beveik išvažiuojant iš Suzos slėnio akį patraukia keistas objektas, stūksantis ant pačios smailios kalno viršūnės, – lyg keistos formos uola, lyg fortas, lyg pilis. Tai antrasis objektas, kurį privalu aplankyti visiems Uberto Eco gerbėjams, mat tai ~Sacra di San Michele~, vienuolynas, pagal kurį U.Eco parašė savo populiarųjį romaną „Rožės vardas“.

Išvažiavus iš Suzos slėnio prieš akis pagaliau atsiveria Pjemontas. Greitkelyje pradeda mirgėti nuorodos į Turiną, Pjemonto sostinę. Iš pirmo žvilgsnio Turinas, o ypač Viktoro Emanuelio II aikštė šalia Po upės, primena milžinišką geležinkelio stotį, kurioje zuja žmonės, vėjas plaiksto šiukšles ir dulkes, o skubantys automobiliai nepaliauja pypsėti vienas kitam. O kur dar įkyrūs lauko kavinių padavėjai, graibstantys praeivius už skvernų, kad tik tie susigundytų vienu kitu puodeliu espreso ar kapučino arba net taure vyno.

Ant žolės susėdę iškylautojai, jaunimas spardo futbolo kamuolį, o senukai ant suolų plepa ir kalbina vaikus.

Vis dėlto pasukus iš aikštės gatvelėmis prie karališkųjų rūmų tampa gerokai ramiau. Ir čia slapta pasidžiaugi, kad dar ankstyvas pavasaris, o ne atostogų įkarštis, nėra turistų, todėl nesistumdymas fotoaparatais spragsinčioje minioje gali apžiūrėti įdomiausius objektus. Kita vertus, tokiu metu mėgsta keliauti patys italai, tačiau ir jų dar nėra labai gausu.

Bene pats mūsų geidžiamiausias objektas buvo romėnų vartai, stūksantys netoli karališkųjų rūmų. Vartai stebina savo dydžiu – tegalima įsivaizduoti, kokios turėjo būti sienos, juosiančios miestą. Beje, erdvė aplinkui itin jauki: ant žolės susėdę iškylautojai, jaunimas spardo futbolo kamuolį, o senukai ant suolų plepa ir kalbina vaikus. Prie pat karališkųjų rūmų yra atkastas romėnų teatras, kuriame ir šiandien vyksta koncertai bei vaidinimai. Na, o Turino karališkųjų rūmų prancūziškas parkas aklinai aptvertas – į jį smalsuoliai kol kas neįleidžiami.

Beje, vienoje rūmų koplyčioje saugoma Turino drobulė, dėl kurios kyla ginčai tarp tikinčiųjų ir mokslininkų, o pastarieji jau tikriausiai ne vieną ietį tarpusavyje sulaužė besiginčydami, kokio amžiaus ši drobulė, originalas tai ar vis dėlto klastotė.

Prie karališkųjų rūmų į akis krinta kariškių automobiliai ir susiraukę, kas šiaip italams, net pareigūnams, nebūdinga, kareiviai, ginkluoti automatais ir atidžiai akimis nusekantys kiekvieną juos sudominusį praeivį. Tokia pati apsauga pastebima visose gausiau turistų lankomose miesto vietose. Terorizmo baimės raibuliai ir iki čia atsirito.

Turinas – vienas tų miestų, kuriuose gali dienų dienas leisti muziejuose, grožėdamasis renesanso ar baroko šedevrais, kino ar automobilizmo išradimais, o kur dar mirusių civilizacijų religiniai ar meno artefaktai. Tačiau šiltą pavasario dieną nėra nieko puikiau, nei klaidžioti miesto gatvėmis ir grožėtis įspūdinga architektūra.

Pastatas iš priekio atrodo kaip prašmatnūs balti baroko rūmai, o užpakalinė jų dalis primena rūstoką tamsiai raudonų plytų pilį.

Tas pats pastatas gali atrodyti vienaip iš priekio ir netikėtai kitaip – iš galo, būtent toks yra Palazzo Madama, rūmai, stūksantys istorinėje Castello aikštėje. Čia XIII a. buvo suręsta tvirtovė, vėliau XVII–XVIII a. rūmuose apsistodavo karalius. XVIII a. fasadas sugriuvo ir buvo atstatytas Italijos baroko stiliumi. Tad pastatas iš priekio atrodo kaip prašmatnūs balti baroko rūmai, o užpakalinė jų dalis primena rūstoką tamsiai raudonų plytų pilį.

Netrūksta ir kitų įdomių pastatų: tai Carpano rūmai, Carignano rūmai ir daugybė kitų mažesnių, tačiau ne mažiau prašmatnių. O patys turiniečiai nustebina geranoriškumu. Tarkim, įsmukus į privačių rūmų kiemą turinietis kantriai palaukia, kol baigi fotografuoti, ir pasidžiaugęs, kad atvykėliui įdomu, įspėja už kvartalo nepražiopsoti dar vienų rūmų, kurie taip pat turi įspūdingą vidinį kiemą. Net palydėti pasisiūlo.

Keliaujant į Turiną pakeliui verta aplankyti ir tokius palyginti mikroskopinius miestelius, kaip Astis ar Kjeris. Tai tipiniai italijos miesteliūkščiai, kuriuose bene pagrindinė įdomybė – senovinės tūkstantį metų skaičiuojančios bažnyčios. Beje, vaikštinėjant po Astį gali ištikti deja vu – jo gatvės primena kai kurias Vilniaus gatves, skirdamosi tik namų langinėmis.

Vaikštinėjant po Astį gali ištikti deja vu – jo gatvės primena kai kurias Vilniaus gatves, skirdamosi tik namų langinėmis.

Na, o pasižvalgius po Turiną verta patraukti į kitą Pjemonto įžymybę – Albą. Miestą, kuris visame pasaulyje garsėja baltaisiais trumais, o jo apylinkėse driekiasi Barolo ir Barbaresco vyno keliai. Neskubant čia smagu pasivaikščioti pėstute, pasivažinėti dviračiu ar pralėkti motociklu – peizažai, švelniai tariant, kvapą gniaužiantys. Kiek akis užmato driekiasi kalvelės, vainikuotos pilių ir jas apsupusių miestelių karūnomis, o šlaitai apsodinti tvarkingų vynuogynų gretomis. Keliauk, gėrėkis, o atokvėpiui užsuk padegustuoti vyno į pilis ar vyno ūkius.

Vyno keliams grožiu prilygsta ir kitas Pjemonto regionas – Monferatas. Tačiau čia jau matome visai kitokį – ne turistinį, o veikiau kasdienį Italijos veidą. Pilaitės ir miesteliai, pro kuriuose veda vyno keliai, išpuoselėti ir išlaižyti, o čia viskas kitaip.

Ant kiekvieno aukštesnio kalno iš toli matoma pilis ir jos dantytos sienos, šalimais kyla mažiausiai poros bažnyčių bokštai, o aplink it kregždžių lizdai aplipę mūriniai ar akmeniniai miestelio namukai. Privilioti tokių vaizdų patenkame tarsi į kitą pasaulį, kuriame laikas tikriausiai sustingo amžiams. Banalu, tačiau vieninteliai bėgančio laiko liudininkai – automobiliai, antenos ir šiukšles rūšiuoti raginantys plakatai.

Siaurutės jų gatvelės tikriausiai pritaikytos tik raiteliams, nes mūsų automobilio veidrodėliai, rodos, tuoj brauks sienas, kol galop viename tokių miestelių ilgam aklinai užtveriame sankryžą, bandydami pataikyti į gatvę, kuri veda aukštyn pilies link.

Šią vietą buvo aptikę jau romėnai ir įkūrę čia miestą, tačiau iki šių dienų liko vos kelios akveduko arkos ir kolonos, namo pamatai ir pirčių likučiai.

Šiaip ne taip nusigrūdęs prie pilies stovėjimo aikštelės nori nenori atkreipi dėmesį, kad visi čia stovintys automobiliai apibraižyti ir gerokai aplamdyti. Beje, neretai laukia ir staigmena: pasitinka užrašas, kad pilis privati ir net iki jos kiemo nueiti nėra galimybės. Nėra tai nėra – paklaidžiojęs po miestelį ir apžiūrėjęs bent senutes bažnyčias sėdi į automobilį ir brauniesi siaurutėliais labirintais lauk.

O čia jau matyti kita kalva ir ją karūnuojanti pilis. Istorija kartojasi, tik šį kartą galima apžiūrėti pilį, kuri visiškai apleista, apsilupinėjusiu fasadu ir užrakinta, kad koks žioplys nesusižalotų. Ir vėl kalvų serpantinais keliauji kito miesto link.

Vieną Monferato miestelį verta paminėti atskirai: Akvi Termės kurorte gera atsikvėpti bet kokiu oru ir pasimėgauti sieringų karštų versmių teikiamais malonumais. Šią vietą buvo aptikę jau romėnai ir įkūrę čia miestą, tačiau iki šių dienų liko vos kelios akveduko arkos ir kolonos, namo pamatai ir pirčių likučiai. Na, dar tai vienur, tai kitur pabirę prieš kelis tūkstantmečius čia viešpatavusios civilizacijos likučiai – kolonų detalės. Beje, nuorodos, kaip rasti romėnų civilizacijos likučius, labai klaidžios ir sukabintos atmestinai: veda veda ir galų gale paklaidina. Kita vertus, ne romėnų paminklų žmonės čia važiuoja žiūrėti, o pasigydyti versmėse.

Akvi Termės senamiestis labai jaukus. Čia yra mažiausiai trys dėmesio verti objektai. Šaltinio namas – fantastiško grožio klasicistinio stiliaus pavėsinės fontanas, kuriame kliokia karštas siera dvokiantis vanduo. Vietiniai ne tik mirko rankas beveik verdančiame vandenyje, bet ir prisipylę jo pilnas talpyklas gabenasi savo reikmėms. Šaltinio namą rasti labai paprasta, tereikia sekti nuorodas – gatvių grindinyje iš baltų akmenų išdėliotus šaltinio simbolius.

Antras objektas – daugiau kaip tūkstančio metų senumo Šv. Petro bazilika. Kai kurios jos interjero detalės, kaip manoma, dar senesnės, galinčios siekti iki pusantro tūkstančio metų. Įdomu ir gerokai jaunesnėje katedroje: čia prašmatnios freskos, pusbrangiais akmenimis ir krištolu švytintys sietynai ir daugybė degančių žvakių.

Keliauti Pjemonte rekomenduotina vadovaujantis vokiškais kelionių gidais „Baedeker“ apie Šiaurės Italiją arba Pjemontą. Nes, kad ir kaip keista, angliški arba tik pamini šį regioną, arba net neužsimena apie čia esančias įdomybes. Todėl visai nenuostabu, kad čia daugiausia keliauja vokiškai kalbantys turistai iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Net ir šiuo metu jų pilna visuose viešbučiuose. Tikriausiai todėl ir kainos net pavasarį čia šiek tiek didesnės nei kitose Italijos vietose.

Na, o nuo Monferato pilių jau ir Ligūrijos jūra vos už pusvalandžio kelio. Pačia pakrante keliauti susigundome romėnų keliu, kurio vienoje pusėje stūkso skardis, smengantis iš kelių šimtų metrų aukščio, o kitoje tyvuliuoja jūra ir stūkso milžiniškos uolos.

Net ir siauručiame kelyje išsitenka automobilių stovėjimo aikštelės, iš kurių perbėgęs per intensyvoko eismo kelią jau gali kojas ir rankas pamirkyti turkio ir malachito spalvos jūroje. Paplūdimys nemokamas tik dabar – ne sezono metu.

O miesteliai visi kaip vienas: palei jūrą nusidriekusios promenados su galingomis pavasarį suvešėjusiomis palmėmis, prisišvartavusios jachtos ir siaurutės, nes miestui daug vietos plėstis nėra, gatvės su mažutėmis aikštėmis ir jaukiais senamiesčiais. Noli ir kiti mažesni miesteliai prieš kelerius metus labai išpopuliarėjo tarp turtingesnių ir labiau ramybę mėgstančių rusų. Tačiau šiandien jų čia nėra.

Italija – ta šalis, kurioje maistu dera mėgautis kasdien. Ir mėgautis taip, kad grįžus į Lietuvą nesinorėtų nė pažiūrėti į tinklinių restoranų išmonę, kurią jie išdidžiai vadina picomis ir pasta. Tad šį kartą netikėtai atsidūrę Italijoje norėjome ir grįžti į kelias jau anksčiau išbandytas vietas, ir atrasti naujų, kuriose valgo tik vietiniai.

Jauna šeima rūpinasi turistais, vyro motina sukasi virtuvėje, tėvas užsiima ūkio reikalais, na, o šešiametis anūkėlis greitai atranda būdų užimti tik lietuviškai ir angliškai kalbančią bendraamžę turistę.

Tačiau šį kartą nakvynei ir vakarienei ne kartą rinkomės kaimo turizmo sodybas, kurias rekomendavo vietiniai italai, ir labai džiaugėmės neapsirikę. O atokiame kaime esanti sodyba „Cascina Lane“ išties verta dėmesio, ypač neturistiniu metu, kai kainos šiek tiek mažesnės ir nereikia grumtis dėl staliukų su atostogaujančiais italais ir šveicarais. Ši kaimo sodyba valdoma šeimos: jauna šeima rūpinasi turistais, vyro motina sukasi virtuvėje, tėvas užsiima ūkio reikalais, na, o šešiametis anūkėlis greitai atranda būdų užimti tik lietuviškai ir angliškai kalbančią bendraamžę turistę.

Pagrindinis dalykas, viliojantis keliautojus į šią sodybą, yra virtuvė. Valgiaraščio nėra. Kas pagaminta, tas ir patiekiama keliautojams. Dažniausiai gaminami tradiciniai sezoniniai Pjemonto valgiai. Rudenį jie gausiai paskaninami įvairiai paruoštais baravykais, pavasarį – žalumynais ir ką tik išgliaudytais lazdynų riešutais.

Bene skaniausios užkandėlės – ožkos sūrio ir lazdynų riešutų ritinėlis, vištienos, špinatų, paprikų ir morkų vyniotinis, paskanintas naminiu alyvuogių aliejumi. Vakarienei dar patiekiama dubenėlis ~pastos~ ir kepsnys su krūva žalumynų, o desertui – kavos ir riešutų ledų. Na, ir ąsotėlis naminio Barberos vyno, ir ne to lengvučio stalo vyno, o tiršto, kvepiančio mėlynėmis. Vakarienė vienam žmogui kainavo 15 eurų.

Esant turizmo sezonui gaminama kur kas daugiau patiekalų – šeši septyni, ir tada jau galima mėgautis ne ūkišku sočiu kaimo maistu, o gurmaniškomis jo variacijomis, tokiomis kaip baravykų karpačio. Tada ir kainos dvigubai didesnės.

Kambarių apsistoti nėra daug – vos šeši ar septyni įrengti vietoj svirno ir atskirame pastate. Labai pradžiugina interjeras – senoviniai baldai, kaimiškas stilius ir visiška švara, o ryte prižadina gaidžių choralai, kuriems pritaria balandžių ūbavimas ir arklių žvingavimas.

Panašią vietą pavalgyti aptikome ir jau už Milano. Patys jos nebūtume radę, tačiau nedirbo viešbučio restoranas, todėl darbuotojai rekomendavo pavalgyti vietinių itin mėgstamoje vietoje. Padavėja įteikė trumputį valgiaraštį, kuriame buvo vos keli picų, ~pastos~ ir pagrindinių patiekalų variantai ir, kas labiausiai nustebino, alaus meniu. Pasirodo, tai vietinis gaminys – saldokas su vos juntamu imbiero poskoniu,  kvepiantis medumi ir gvazdikėliais. Už trijų asmenų vakarienę sumokėjome vos 20 eurų.

Valgiaraštį su kainomis gavo tik, anot italų, šeimos galva, nes moterims čia reikia atsipalaiduoti ir mėgautis, nesukant galvos dėl žemiškų dalykų, tarp jų ir patiekalų kainų.

Na, o dar vienas šeimos valdomas perlas – „Ca’Vittoria“. Jaukus nedidelis viešbutis tokiame mažučiame vienos gatvės miesteliūkštyje ~Tigliole~, kad ir turinčiame XI a. bažnyčią, jog šios vietos net nesiverčia liežuvis vadinti miestu. Gatvė driekiasi palei siaurą kalno-kalvos keterą, o abipus sugrūsti namai. Viešbutis, įkurtas XIX a. ar dar  senesniame namie, teturi vos dvylika kambarių, pavadintų gėlių pavadinimais – „Persiko žiedas“, „Mimoza“ ir kt. Kiekvieno kambario spalvų gama atitinka gėlių žiedų spalvas. Viešbučio kiemas leidžiasi terasomis kalno šlaitu: viename aukšte – stovėjimo aikštelė, staliukai pusryčiams ir poilsiui, dar žemiau – jaukus sodas ir baseinas.

Vis dėlto šis viešbutis garsus ne tik dėl įdomių kambarių ir puikios aplinkos. Čia veikia restoranas, kuriame šeimininkauja jaunas šefas, jau gavęs vienos „Michelin“ žvaigždutės įvertinimą. Svečiams patiekiami tradiciniai Pjemonto patiekalai, kuriuos šefo išmonė ir vaizduotė paverčia kulinariniais šedevrais, – net ir įprastą totorišką kepsnį, jaučio žandą ar skrandžių troškinį.

Įdomu paminėti keletą momentų: valgiaraštį su kainomis gavo tik, anot italų, šeimos galva, nes moterims čia reikia atsipalaiduoti ir mėgautis, nesukant galvos dėl žemiškų dalykų, tarp jų ir patiekalų kainų.

Kadangi keliavome su šešiamete dukra, paklausėme, ką jie galėtų pasiūlyti vaikui. Labai greitai buvo pagaminta naminių kiaušininių makaronų su šviežių pomidorų padažu, o desertui pasiūlyta apelsininių bei kriaušinių ledų. Beje, vaiko valgyti patiekalai į sąskaitą nebuvo įskaičiuoti – šefas savo mažąją viešnią pavaišino.

Tai tik keli gurmaniški nuotykiai, skanūs atokvėpiai, lakstant nuo architektūrinių šedevrų prie romėnų artefaktų ir zujant po vynuogynų laukus. Tačiau apibendrinant reikėtų paminėti pagrindinę taisyklę, kuria verta vadovautis ieškant įdomesnių vietų pavalgyti Italijoje: gerų vietų čia reikia ieškoti kuo toliau nuo turistams skirtų „šėryklų“. Dėmesį geriau kreipti į tas vietas, kuriose valgo vietiniai (tokių gausu toliau nuo pagrindinių aikščių ir gatvių), arba susigundyti restoranais provincijoje – ten žiba ryškiausios kulinarinės žvaigždės.

Daiva Urbienė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. balandžio mėnesį

Shutterstock

Kelionės. 2400 km Havajų salynas Ramiajame vandenyne pabiręs it prašmatnus smaragdo vėrinys, akį traukiantis raudonos lavos upėmis, juodų kraterių žiotimis ir akinančiomis snieguotomis viršūnėmis mėlyname vandenyno apsode.

Vandenyne pabirusios 19 didesnių salų ir atolų (vadinamosios žiedo formos koralų salos, kurių viduryje telkšo lagūna) ir gausybė mažyčių salų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašios. Iš tiesų kiekviena sala – atskiras pasaulis su savais peizažo ypatumais.

Aštuonias didžiąsias ir dalį mažųjų salų prieš 30 mln. metų suformavo išsiveržusi ugnikalnių lava. Kai kurios salos – tai ugnikalnių, kylančių iš pat vandenyno dugno, viršūnės. Pats didžiausias ugnikalnis Mauna Kėja Didžiojoje saloje, jei skaičiuotume jo dydį nuo pat papėdės Ramiojo vandenyno dugne, geru kilometru pralenktų Everestą ir siektų daugiau nei 10 km aukštį.

Didžioji jo dalis, suprantama, glūdi po vandeniu, o viršuje kyšo daugiau nei 4200 m. Šis ugnikalnis yra prisnūdęs – pastarąjį kartą lava spjaudėsi tik prieš kelis ar keliasdešimt milijonų metų. Bet seisminis aktyvumas Havajų salyne pastebimas. Salose veikia keturi ugnikalniai, lėtai, bet užtikrintai keisdami kraštovaizdį.

Vakarų kultūra į salyną atsikraustė tik XVIII a., kai čia atsibastė britų keliautojas, jūrininkas ir atradėjas Jamesas Cookas. Šiais laikais per metus Havajus aplanko apie 5–7 mln. turistų. Įspūdingas skaičius, palyginti su 2 mln. havajiečių. Dauguma keliautojų traukia ieškoti amžinos vasaros ir pasimėgauti balto smėlio paplūdimiais.

„Žmonės įsivaizduoja Havajų salas kaip balto smėlio paplūdimius, kuriuose merginos šoka hulą. Tačiau visos Havajų salos labai skirtingos“, – pradeda pasakojimą rašytoja Vaiva Rykštaitė, išleidusi knygas „Plaštakių sindromas“, „Kostiumų drama“ ir „Viena Indijoje“. Rašytoja atvyko į Havajus mokyti pradinukus jogos, čia sutiko savo vyrą ir daugiau kaip metus čia gyvena.

Oahu saloje stūkso Honolulu dangoraižiai, zuja autobusai, taksi, yra daugybė prabangių parduotuvių, viešbučių, muziejų, gausu kultūros renginių, aplink salą driekiasi balto smėlio paplūdimiai.

„Tai tankiausiai gyvenama ir labiausiai turistų lankoma sala. Atvykus iš mažo Lietuvos miestelio man be galo smagu gyventi Honolulu – tokiame dideliame mieste. Kitas dalykas, kuris patinka, – žinoma, paplūdimiai, kurie nuo namų nutolę vos už penkių minučių kelio. Aplinka neapsakomai graži. Nuvažiavus į šiaurinę salos pusę net gniaužia kvapą. Tada supranti, kodėl Havajai vadinami rojumi“, – pasakoja jau daugiau nei metus Havajuose gyvenanti Laura Jakubaitytė, atkeliavusi į salyną paskui draugą, dirbantį JAV karo laivyne Perl Harbore.

Pasak Lauros, Oahu saloje būtina pamatyti bent keletą dalykų. Štai šiaurinėje pakrantėje driekiasi vieni gražiausių paplūdimių, kuriuose dažnai galima pamatyti ir Havajų žaliuosius vėžlius, besiilsinčius smėlyje. Labai įdomus ir Hanaumos paplūdimys, esantis ugnikalnio krateryje, kuriame galima panardyti tarp įvairiausios ir egzotiškiausios vandenyno floros bei faunos.

Būtina užsukti ir į Vaikiki, dar vieną turistų labai mėgstamą vietą. Tiesa, vietiniai Vaikiki vengia, nes jiems čia per daug žmonių, triukšmo ir komercijos. „Tačiau aš dievinu šią vietą. Gal ir dėl to, kad pati čia gyvenu, bet man Vaikiki – Havajų širdis. Čia gražu, švaru, tvarkinga ir viskas ranka pasiekiama – klubai, barai, restoranai, paplūdimiai ar parkai“, – šypsodamasi pasakoja Laura.

Niihau saloje gyvena daugiausia havajiečiai. Lanajo sala dažnai dar vadinama Ananasų sala, nes joje yra didžiausios šių augalų plantacijos pasaulyje. Molokajo sala – labiausiai havajietiška, Kauajo sala vadinama rojaus sodu, mat ji pati drėgniausia, žaliausia ir dėl to laikoma gražiausia.

Antroji pagal dydį Maujo sala – vėl kitokia. Pasak Vaivos, ji vadinama Medaus mėnesio sala, mat čia mylių mylias driekiasi balto smėlio paplūdimiai, yra stilingų ir prabangių restoranų bei viešbučių. Šioje saloje viskas labai brangu, tačiau ji labai mėgstama turtingų žmonių.

Verta paminėti, kad Havajuose gyventi apskritai labai brangu. „Havajai yra viena iš tų vietų, kur galėtum praleisti visą gyvenimą, – jei tik turi pakankamai pinigų. Viskas, įskaitant maisto produktus ir buto nuomą, čia kainuoja daug daugiau nei bet kur kitur Amerikoje“, – tikina Laura.

Na, o kurią salą būtina pamatyti visiems keliautojams? Laura neabejoja: „Didžioji sala mane sužavėjo – didelė, mažai apgyventa ir neįtikėtinai įdomi. Joje galima rasti beveik visas klimatines zonas – nuo dykumos, džiunglių iki arktinės. Taip pat čia yra vienas iš vos kelių pasaulyje esančių juodo smėlio paplūdimių.“

Laurai pritaria ir Didžiojoje saloje apsistojusi Vaiva. Šios salos pavadinimas, kaip ir viso salyno, yra Havajai, tačiau, kad nebūtų painiavos, ji dažniau vadinama Didžiąja sala. Didžiojoje saloje balto smėlio paplūdimių – vos keli, daugiausiai čia juodų lavos akmenų, juodo karšto smėlio. „Tai palyginti atšiauri sala. Man pačiai reikėjo ne vienų metų, kad priprasčiau ir jausčiau, kad yra ką veikti“, – tikina rašytoja.

Ši sala „kaimiškiausia“, čia mažiausiai išplėtota infrastruktūra, beveik nėra viešojo transporto. Saloje daugybė kavos plantacijų, tačiau kokio nors miestelio kaip Europoje, kuriame būtų galima pasivaikščioti, nėra.

Aplink salą ratu nutiestas greitkelis. „Iš pirmo žvilgsnio sala taip ir atrodo: važiuoji važiuoji, ir daugiau nieko, be miškų ir kaimų, nėra. Pavieniui pabirusios degalinės, parduotuvės, namai. Tačiau kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau atrandu posūkių. Žinau, kad čia pasukusi į kairę rasiu gražią vietą, pasukusi į dešinę rasiu kavinę, kurios nenurodo joks ženklas, pasukusi dar kitu keliuku privažiuosiu draugo, kuris groja gongais, namą ir t.t.“, – aiškina Vaiva.

Čia stūkso penki galingi ugnikalniai. Kohala, Hualalajis ir didysis Mauna Kėja yra snaudžiantys, o Mauna Loa, savo dydžiu prilygstantis Mauna Kėjai, ir Kilauėja – aktyvūs. Lava nuolat teka į vandenyną, todėl Didžioji sala po truputėlį plečiasi.

Ar nėra baisu gyventi ant nuolat lava besispjaudančio milžino, kuriam pratrūkus viskas gali būti šluote nušluota nuo žemės paviršiaus? Pasak Vaivos, ugnikalniai įvaro baimės. Kai lietuvė pirmą kartą viešėjo Havajuose, tik grįžusi į Europą suprato, kad ją visus tris mėnesius lydėjo baimė ir įtampa, jog ugnikalnis gali bet kada išsiveržti. Tačiau pragyvenusi čia metus į savo baimę ji jau žiūri filosofiškiau.

„Kadangi čia gyvenu, čia gyvena mano vyras ir dukra, pabėgti nebegaliu, nes reikėtų ir namus išsivežti. Pagaliau žmogų gali ir autobusas partrenkti, kiti užspringę miršta, būna ir gaisrų, ir kitokių nelaimių. Juolab tikimybė, kad išsiverš ugnikalnis, labai maža. Be to, kalną stebi seismologai, tad esame įsitikinę, kad jie iš anksto praneštų apie būsimą išsiveržimą, todėl žmonės spėtų evakuotis. Realios grėsmės žūti lavos tėkmėje kaip ir nėra“, – tikina V.Rykštaitė.

Vaivos namas stovi antroje pagal pavojingumą Kilauėjos ugnikalnio zonoje. Iš viso yra devynios zonos: pirmoje zonoje esančius namus draudikai atsisako drausti, o antrojoje esančius pastatus jau draudžia. Tačiau šioje zonoje stovinčius namus lava pasiektų greitai.

Šis ugnikalnis neišsiveržia staiga, nes kalno šonuose yra įtrūkimų, pro kuriuos lava lėtai veržiasi ir ugninėmis upėmis teka žemyn. Pasak V.Rykštaitės, pernai tokia lavos upė „nukando“ gabalą miesto, bet žmonės spėjo evakuotis. Taigi teorinė galimybė, kad lava užlies namą, yra, tačiau pats procesas vyksta labai lėtai, todėl kilus realiai grėsmei, kad lava pasieks namus, būtų kokia savaitė susiruošti ir evakuotis.

„Vietiniai gyventojai į ugnikalnio išsiveržimą žiūri ramiai, mat tiki deivę Pelę. Ji – ugnikalnio deivė kūrėja ir griovėja. Ugnikalnio išsiveržimas vertinamas kaip Žemės menstruacijos ir manoma, kad tai nėra blogas dalykas. Tiesiog Žemė apsivalo nuo blogybių ir nešvarumų“, – pasakoja Vaiva.

Pasak rašytojos, vietiniai įsitikinę, kad tada, kai žmonės tampa itin godūs, deivė Pelė atsiima žemę iš žmonių, užliedama ją lava. Čia žmonės kartais net atsisako evakuotis, tikindami, kad jei deivė nori pasiimti žemę ir namą, tai tegul ir pasiima. Vietinės legendos pasakoja, kad kartais lava pasiekusi namą arba sustoja, arba išsiskiria į dvi sroves ir namą apeina. Žmonių aukų nėra, tačiau kai lava sustingsta, nieko ten jau nepasodinsi ir neužauginsi: kad žemė taptų dirbama, tenka laukti daugybę metų. Keli Havajų miesteliai yra pastatyti ant plyno lavos lauko. „Namai ten labai pigūs, tačiau aplinka atrodo nejaukiai, neauga joks medelis“, – purtosi Vaiva.

Miestelis, kuriame gyvena mūsų pašnekovė, pavadintas Kapitonu Kuku, mat pastatytas visai šalia tos vietos, kur jis išlipo į krantą. Gyventojų – apie pusketvirto tūkstančio. Tačiau norint surasti šį miestelį verta atsikratyti europinio mąstymo, mat čia nieko panašaus į mums įprastą miestą nėra. Nuo greitkelio nusuki į šoną, ir prieš akis išnyra nedidelis 30 namų rajonas, besibaigiantis akligatviais, čia nėra net kur pasivaikščioti. Netoliese – nedidelis prekybos centras, pora greitojo maisto užkandinių ir paštas.

Iš miestelio nesimato ugnikalnio, kurį visiškai paslepia vogas, reiškinys, panašus į smogą, tačiau kilęs nuo žodžio „vulkanas“, ugnikalnio dulkių debesis. Užtat puikiai matyti vandenynas, o ir gražiausi pasaulio paplūdimiai visiškai šalia namų.

Pasivaikščiojimų trūkumu čia niekas nelinkęs skųstis, nes jei pabosta lepintis vandenyno pakrantėse, galima traukti į žygius apžiūrėti ugnikalnių. Tokia pramoga itin populiari ir tarp turistų.

Ar Vaivai, išmaišiusiai daugybę šalių, patinka toks gyvenimo būdas? „Tiesą sakant, nelabai. Man reikia miesto. Yra toks reiškinys – salos karštligė. Atrodo, man ji jau prasidėjo. Tai būsena, kai jau nebegali ištverti saloje ir pradeda apimti būsena, panaši į klaustrofobiją, kai trokšti bent trumpam grįžti į žemyną, nes čia, kad ir kur važiuotum, visur matyti vandenynas. Keistas jausmas! Tačiau tai gana dažna žmonių būsena“, – šypteli pašnekovė ir priduria, kad nesiskundžia, jog čia gyventi yra blogai, nes Havajai turi daugybę pliusų.

Saloje puikus klimatas. Gražiausios pasaulio vietos, į kurias daugybė žmonių skrenda atostogauti, – visai netoli nuo namų, o Vaivos šeima tuo grožiu gali mėgautis kiekvieną rytą, kaip ir plaukioti su delfinais ar nardyti tarp egzotiškų spalvų žuvelių.

O kur dar vaisiai! Mūsų pašnekovės kieme auga apelsinai, mangai, veši garbanotieji kopūstai, auginami moliūgai. „Be to, gyventi čia labai saugu. Mes nerakiname namų durų, net neturime spynos, nerakiname automobilių, ypač savo miestelyje“, – pranašumus vardija Vaiva.

Čia neegzistuoja ir mada dabintis – tereikia šlepečių, kartais sportbačių, jei norima pasivaikščioti kalnuose, kokių penkių maudymosi kostiumėlių, marškinėlių ir šortų. „Mados ir rafinuotumo pasiilgstu, tačiau nebeliko spaudimo, kai tu dirbi dėl batų, sijono ar švarkelio“, – nusijuokia mergina.

Vaivai gyvenimas čia tapo atradimu, nes žmonės pažįsta vieni kitus, yra labai draugiški, vienas kitam padeda. Kai Vaiva pagimdė dukrą, dovanų nešė visi kaimynai, net tie, kurių laimingi tėvai nepažinojo. Tokioje bendruomenėje žmonės labai linkę į prekinius mainus. Pavyzdžiui, tu pamokyk mane jogos, o aš tau dantį pagydysiu.

Į Havajus traukia daugybė naujųjų hipių. Taip vadinami jaunuoliai, kurie negali sau leisti mokytis koledže arba tiesiog maištauja prieš sistemą, todėl atvyksta čia į fermas pagal darbų mainų programas. Jie už darbą negauna pinigų, tačiau yra maitinami ir apgyvendinami. Keturias dienas aria fermose, o tris dienas švenčia.

Į Havajus keliasi gyventi pensininkai ir jaunos šeimos su vaikais. Klesti įvairios religinės bendruomenės. Yra „Santa Demo“ sekta, daugybė budistų, krikščionių, tarp jų ir mormonų bendruomenė. „Dalyvaujame budistų renginiuose, su jais lengva bendrauti ir sutarti“, – sako Vaiva.

Labai įdomi ir tikrųjų havajiečių, kurie į salas atsikraustė prieš maždaug 700 metų, istorija bei kultūra. Tačiau, pasak Vaivos, jie gana atšiaurūs ir atsiskyrę, ne taip lengva užmegzti su jais kontaktą, nors to absoliutinti ir nereikėtų.

XIX a. havajiečiai patys per vieną dieną atsisakė savo religijos ir tai padarė be jokio atvykėlių ar misionierių įsikišimo. Iki tol klestėjo giežta tabu sistema: jei netinkamai pasielgsi ir pažeisi draudimą – mirsi, jei tavo šešėlis kris ant karaliaus ar vyrai ir moterys valgys kartu – išsiverš ugnikalnis. Tokiais draudimais buvo grįsta visa religija ir gyvenimas saloje.

Galop karalius su karaliene viešai pavalgė kartu, ir joks ugnikalnis neišsiveržė, o havajiečiai suprato, kad jų tikėjimas tebuvo prietarai. Taigi per dieną jų sąmonėje įvyko perversmas, o misionieriai krikščionybės skleisti atvyko tik po dešimties mėnesių.

Havajiečių abėcėlėje tėra 12 raidžių, o pati kalba labai minkšta, aksominė. Dainos melodingos ir lyriškos. Visas pasaulis žino havajietišką šokį – hulą. „Hula labai gražus šokis, šio šokio judesiais, gestų kalba, ženklais ir klubų siūbavimu, kaip ir indiškuose šokiuose, pasakojama istorija. Hula visada turėjo ritualinę reikšmę, todėl ir šiandien į šokį žiūrima labai pagarbiai, naktiniuose klubuose jo šokti neleidžiama“, – sako Vaiva ir priduria, kad taip buvo ne visada.

Hulą uždraudė misionieriai, mat jiems šokis atrodė itin nepadorus, o suklestėjus seksualinei revoliucijai apie XX a. septintąjį dešimtmetį hula išpopuliarėjo tiek, kad  buvo šokama ir klubuose. Lietuvė sako užsirašiusi į hulos kursus.

Havajuose gimusiai dukrai Vaiva su vyru suteikė du vardus – Žemyna Mahyna. Havajietiškas reiškia mėnesieną. Tačiau jaunieji tėveliai rinkdami vardą atžalai šiek tiek apsižioplino. „Pasirodo, reikia duoti tokį vardą, koks mėnulis tuo metu šviečia, kai gimsta kūdikėlis. O mes kaip žiopli baltieji… Išgirdę dukters vardą, havajiečiai paklausia, ar didelis mėnulis švietė tą naktį. Atsakau, kad nežinau. Tai jie sako „hmmm“ ir žiūri kaip į kvailą baltąją“, – juokiasi Vaiva.

Kai Havajuose gimsta kūdikis, jis gauna nemokamą valstybinį medicinos draudimą, o suaugusiems sveikatos draudimas yra brangus – 400 dolerių šeimai (dviem suaugusiems žmonėms) per mėnesį.

Kadangi saloje nėra visų būtinų gydytojų, skraidoma pas specialistus į Honolulu. Skrydžio kainą padengia draudimas. Vaiva su vos trijų savaičių dukra skrido į Honolulu daryti ultragarso tyrimo, nes saloje yra aparatas, bet nėra specialisto, kuris mokėtų juo dirbti. Apskritai, jei kyla klausimų dėl vaikų sveikatos, jie tuoj pat skraidinami į Honolulu gydymo centrus.

Daiva Urbienė

Havajai

Havajai – 50-oji JAV valstija. Vienintelė, kurią sudaro tik salos.

Sostinė – Honolulu.

Havajus sudaro Ramiojo vandenyno salų grupė, priklausanti Polinezijai. Dauguma salų – vulkaninės kilmės. Tai vienintelė valstija, kurios plotas nuolat didėja.

Maujo salos Haleakalos ugnikalnis – didžiausias pasaulyje užgesęs ugnikalnis. Rašytojas Markas Twainas, lankęsis šiose vietose ir susižavėjęs ugnikalnio didumu bei didingumu, rašė, kad jo dugne galėtų sutilpti visas Londonas. Jo diametras – apie 34 km, gylis – 800 metrų. Lava sustingo įvairiausiomis formomis, kurias savaip dar nuskaptavo laikas, vėjas ir saulė, todėl kai kurios jų primena fantasmagorines figūras.

Sakoma, kad būtent čia gražiausi saulėtekiai: dangus nusidažo rožinėmis, geltomis ir purpurinėmis spalvomis, kurios tarsi atsispindi uolienose. Lavos sudėtyje buvo geležies ir sieros, šios medžiagos ir lėmė tą gelsvai rausvą žemės spalvą.

Kažkada šį kalną havajiečiai garbino. Pasakojama, esą pusdievis Maujis, užsikoręs ant kalno, pagavo Saulę ir privertė pasižadėti, jog ji šviesianti ilgiau, kad žmonės spėtų visus darbus nudirbti. Ugnikalnio krateryje yra ir 300 m aukščio Maujo kalva.

Vajalealio ugnikalnis Kauajo saloje stebina savo šlaitais, apaugusiais tankiomis džiunglėmis, ir galingais kriokliais. Šis ugnikalnis nuolat varžosi dėl drėgniausios pasaulyje vietos titulo. Čia buvo apgyvendinta 1976 m. filmo „King Kongas“ didžioji beždžionė. Saloje filmuoti ir kiti garsūs filmai. Tarp jų – 1981 m. juosta su Harrisonu Fordu „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“.

Kelionės. Luchino Visconti 1971 m. filme „Mirtis Venecijoje“ (pagal garsiąją to paties pavadinimo Thomo Manno novelę) sunkią krizę išgyvenęs penkiasdešimtmetis vokiečių muzikantas Gustavas von Achenbachas 1911 m. atvyksta į Venecijos Lido kurortą atgauti jėgų. Žiūrovai mato prabangų poilsį prie Venecijos lagūnos. Žvilgsnį traukia prašmatnūs kambariai, dar prašmatnesnis vakarojimas hole laukiant vakarienės, individualios pavėsinės ir persirengimo kabinos.

Daiva URBIENĖ

Panašius vaizdus matome ir kituose filmuose, kurių siužetas rutuliojasi XIX ir XX a. sandūroje. Dažnas žiūrovas tikriausiai truktelėtų pečiais ir pasakytų: kas čia tokio, juk šiandien tokiais prabangiais malonumais gali mėgautis dažnas keliautojas, tereikia iš kelionių organizatoriaus nusipirkti paketą „viskas įskaičiuota“, ir Turkijoje, Egipte ar Italijoje mėgaukis vakariene prie jūros.

Prabanga visais laikais matuojama ne tik išleistų pinigų kiekiu, bet ir stiliumi, komfortu, galimybe patenkinti savitus norus, patirti naujų pojūčių.

Tokiu poilsiu galime mėgautis kiekvienas, tačiau prabangos ir išskirtinumo kartelė kaip buvo, taip ir liko aukštai pakelta, nors šių sąvokų supratimas per amžius keitėsi. Pavyzdžiui, piligrimai IV a. tenkinosi itin paprastomis gyvenimo sąlygomis, o štai valdovai ar jiems artimi asmenys į piligrimines keliones neretai iškeliaudavo su visais dvariškiais.

Didžiųjų atradimų amžiais į keliones leisdavosi tie keliautojai, kurie gaudavo nemenką valdovų ir šalies paramą. Jei ne tokia parama – vargiai Amerikos atradėjo titulu galėtų puikuotis Kristupas Kolumbas, kita vertus, nemažai atradimų yra padariusios ir aristokratų atžalos, kurios negailestingai švaistė šeimos turtą ar tėvų palikimą. Tačiau tai buvo ne prašmatnus ir lengvabūdiškas poilsis, o pavojinga kelionė, kuri turėjo teikti naudos valstybei ir kurios metu ne vienas atradėjas ir jo bendrakeleivis žuvo.

Į pavojingas ir tolimas ekspedicijas buvo populiaru leistis ir XIX a. Ne vienas aristokratas traukdavo tyrinėti sunkiai pasiekiamų kraštų ar vietų. Tarkime, keliautoja, rašytoja ir karo korespondentė Florence Dixie nukeliavo į Patagoniją ne viena, ją lydėjo ir būrys tarnų.

Aristokratų pamėgtos vietos

XIX–XX a. sandūroje prabangiai keliauti ir ilsėtis galėjo tikrai ne kiekvienas užsigeidęs – tam reikėjo nemažos pinigų sumos. Ir nesvarbu, ar tai būtų prabangus safaris Afrikoje, ar kelionės Indijoje, ar poilsis garsiausiuose kurortuose Europoje. Beje, dar ir šiandien dažnas kurortas reklamuojasi išnaudodamas anų laikų šlovę. Pavyzdžiui, elegantiškasis Baden Badenas Vokietijoje buvo itin populiarus 1871–1914 m. laikotarpiu, kai čia aristokratai ir pasaulio turtingieji plūsdavo pasigydyti ir dalyvauti prašmatniuose pokyliuose.

Čekijos mineralinių versmių kurorte Karlovi Varuose (anksčiau vadintuose Karlsbadu) lankydavosi aristokratai, Anglijos karaliai, Rusijos carų šeimos nariai. Nicą nuo XIX a. pabaigos iki revoliucijos pradžios buvo itin pamėgę rusų aristokratai, čia lankėsi ir Anglijos karalienė Viktorija.

Jaukų Italijos Portofino kurortą itin mėgo Holivudo aukso amžiaus kino žvaigždės, kurių nuotraukos dar ir dabar dabina miestelio pilį. Itin populiaru čia buvo atostogauti apie 1950 metus. Dar vienas Italijos kurortas Leričis vilioja grasiomis rašytojų George‘o Byrono ir Mary Shelley pavardėmis, tačiau labiausiai didžiuojamasi garsiausiomis XX a. vidurio italų kino žvaigždėmis – jų autografai bei padėkos ir šiandien rodomos visiems matomoje vietoje.

Šiandien šiuos miestelius aplankyti gali kiekvienas norintis, tačiau šeimai apsistoti istoriniame viešbutyje, pasimėgauti SPA, pavakarieniauti garsiausiuose šių vietų restoranuose jau reikėtų solidžios sumos. Pavyzdžiui, viename brangesnių penkių žvaigždučių viešbutyje „Brenners Park Hotel & SPA“ Baden Badene, besididžiuojančiame ir restoranu, kuris įvertintas dviem „Michelin“ žvaigždutėmis, sezono metu laisvų vietų nėra. Kambario galima pasidairyti tik rudenį, jei negaila mažiausiai 560 eurų už vieną nakvynę dviem. Panašus užimtumas bei kainos ir kitų istorinių kurortų brangiuose viešbučiuose.

Verta paminėti ir tokį dalyką, kad prabangos ir komforto samprata per daugiau nei šimtą metų stipriai pakito. Tai savo knygoje „Hotel: An American History“ nagrinėja istorikas Andrew K.Sandovalas-Strauszas. Pavyzdžiui, nuo XVII a. pr. iki XVIII a. amerikiečiai keliautojams siūlydavo tik primityvias apgyvendinimo sąlygas, o svečiai nuolat skųsdavosi prastu maistu ir įvairiais gyviais lovose. XIX a. pagaliau atsirado hedonistinis požiūris į poilsį viešbutyje, žmonėms tapo svarbu ne tik lova ir vakarienė, bet ir būti matomam bei pačiam kažką pamatyti ir pabendrauti.

Atsiradus tokiam visuomenės požiūriui viešbučiams statyti buvo leidžiamos milžiniškos sumos pinigų. Įdomu, kad nors viešbučio kambariai paprastai būdavo maži ir kuklūs, bendros patalpos – vestibiulis, valgomieji, salonai, barai – itin prabangiai apstatyti ir išpuoselėti.

Dar vienas įdomus viešbučių ir prabangos etapas – 1930–1940 m., kai žmonės viešbučiuose ne apsistodavo trumpam, bet įsikurdavo labai ilgam, kartais net su šeima, mat toks gyvenimas leido naudotis visais privalumais: aptarnaujantis personalas, maistas, skalbimas, viešbučio svetainėse bendraudavo vieniši žmonės ar šeimos su vaikais. Viešbučiai sukurdavo vienos šeimos įspūdį.

Nereikia išsamių istorinių knygų, kad pajustum, kaip viešbučiai keitėsi per pastarąjį šimtmetį. Tereikia pasiimti „Michelin“ gidus. Tarkim, 1908 m. Šveicarijai skirtame gide viešbučiai skirstomi į kategorijas nuo prabangiausio iki paprasčiausio ir pigiausio. Būtinai pažymima, kuriame jų yra telefonas ir tualetas.

Po Antrojo pasaulinio karo išleistame Italijai skirtame gide jau žymimi viešbučiai, kurie turi vonias, o kurie – tik praustuvus, ir panašiai. Atsiranda rekomendacija valgyti tame pat viešbutyje, kuriame apsistoji, nes reikia padėti išsilaikyti viešbučių savininkams.

Įdomiausia palyginti tuos viešbučius, kurie veikia jau šimtą ir daugiau metų (pavyzdžiui, toks yra San Džiminjano „Cisterna“ – dabar naktis ten pigiausiai kainuoja nuo 150 eurų), su laikais, kada atsirado telefonas, tualetas, praustuvas ir galiausiai visos reikiamos šiandieniniam žmogui paslaugos. Dabar prašmatniausiuose viešbučiuose gali rasti ko tik užsigeidęs, gali atvažiuoti tik su banko kortele, ir viskuo būsi aprūpintas pagal individualius poreikius.

Kai kalbama apie šiuolaikinį žmogų ir jo prabangos sampratą, pasak ekspertų, ypač svarbu autentiški potyriai, už kuriuos keliautojai ir atostogautojai yra pasirengę kloti nemenkas pinigų sumas. O jei yra poreikis, tuoj atsiranda ir pasiūla.

Pavyzdžiui, norite nakvynės autentiškoje pilyje ar rūmuose? Prašom, jokių sunkumų. Tik už vieną nakvynę reikės pakloti automobilio kainą – 21 tūkst. eurų. Norisi ilgiau? Kelių savaičių viešnagė kainuos daugiau nei dvigubai tiek. Tokių kainų prašoma  XIX a. „Taymouth“ pilyje Pertšyre (Škotija).

Prabangių nakvynių pilyse galima rasti ir už gerokai mažesnę kainą. Tarkim, įvairių leidinių kaip viena romantiškiausių pilių vadinama „Hotel de la Cite“ Karkasone, kurioje veikia ir „Michelin“ žvaigždute įvertintas restoranas, siūlo nakvynę nuo 420 eurų, Austrijoje „Schlosshotel Igls“ galima pernakvoti ir už 220 eurų, Airijos „Ashford“ pilyje – už 420 eurų, Toskanoje esančioje „Porrona“ pilyje nakvynė kainuos nuo 200 eurų žmogui. Tai tik nakvynė, o jei dar pageidausi papildomų paslaugų, prašmatnios vakarienės, pusryčių ar pietų, vyno ar kitų pramogų – per dieną gali išleisti ir tūkstantį eurų.

Nuo vynuogyno prie vynuogyno

Pilių Europoje yra įvairių ir į kai kurias vartų neatvers nė labai stora piniginė. Tam prireiks ir rekomendacijų, ypač panorus pasižvalgyti po prabangaus vyno regionus. Ką daryti? Galima bandyti prisidėti prie kitų keliautojų grupių. Štai Rasa ir Arūnas Starkai, Vyno klubo įkūrėjai, kasmet kartą, dažniausiai rudenį, keliaudami po vyno regionus, kartu pakviečia ir Vyno klubo narių.

„Tokios kelionės nėra tik išleista tam tikra pinigų suma – tai individualūs potyriai, fantastiški įspūdžiai iš nepaprastai gražių vietų, kuriomis didžiuojamasi ir džiaugiamasi. Kai į tokias vietas nuvažiuoju, visada noriu, kad jas pamatytų kiti, todėl pasakoju ir pasakoju. Galų gale taip atsitiko, kad mūsų draugai ir klientai panoro važiuoti kartu su mumis“, – pasakoja R.Starkus.

Deja, taip paprastai tų vietų nepamatysi. Pasak Rasos, tam, kad ten nuvažiuotum, reikia turėti ryšių, todėl dažnai važiuojama į tuos vyno ūkius, su kuriais bendradarbiaujama, o šiaip vyndariai netikėtai užklystančių turistų nelabai mėgsta, nes jiems neturi laiko.

„Vyndariai džiaugiasi žmonėmis, kurie domisi vynu, bet ypač džiaugiasi tais, kurie supranta jų darbą ir jų produkto psichologinę vertę. Man pačiai būna skaudu girdėti: „Ai, kas tas vynas, užraugia, ir tiek.“ Kai vyndarys tave pasitinka, jis nebūna su žiedais ir nulakuotais nagais – tu pamatai sudiržusias rankas. Jis ateina tiesiai iš laukų, ką tik sunkiai dirbęs, kad mes galėtume gėrėtis jo vynu“, – pabrėžia Rasa.

Ji pasakoja apie vynininką iš Soterno. Pernai rudenį ji su būreliu Vyno klubo narių keliavo po Bordo ir vienas iš kelionės taškų buvo „Guiraud“ pilis. Vyno ūkio savininkas juos pasitiko atėjęs tiesiai iš vynuogyno, kuriame skynė vynuoges. „Kaip atrodė jis su šunimi, jau nepasakosiu, galima tik įsivaizduoti“, – šypteli Rasa ir priduria, kad lankytojams vyndarys parodė, kaip skynė vynuoges, kuo skiriasi pilkasis puvinys nuo kilmingojo, kaip atrenkamos vynuogės, kiek tam reikia darbo, laiko ir kantrybės.

Kompanijai paragavus ir panorus ir įsigyti vyno, vyndarys pats atsistojo už prekystalio, o Rasai teko jam padėti, mat visi žmonės plušėjo laukuose. Pasak Rasos, tokie įvykiai ir yra tikrasis kelionių žavesys.

Kiek laiko užtrunka išsiruošti į tokią kelionę? Rasa tvirtina, kad tai nėra paprasta – organizuoti tenka apie porą mėnesių, o štai būsimai kelionei į Šampanę jau ruošiasi nuo birželio pradžios. Atrodytų, paprasta – nuskrendi ir apvažiuoji. Pasirodo, nieko panašaus: reikia suderinti su bendrakeleiviais, vyndariais, reikia užsakyti ir viešbučius, ir pilį, jei norima apsistoti joje. Kartais pasitaiko nesklandumų, tarkime, viename „Michelin“ išgirtame restorane aptarnaujama atsainiai, tačiau iš visų nesklandumų kompanijai pasijuokus nesmagių nuosėdų ir nelieka.

Kelionės, kurių metu supa

Vyno kelionės – tik vienas išskirtinių kelionių pavyzdys. Galima prabangiai keliauti jachtomis po Viduržemio ar kitas jūras, jei maža įspūdžių – lipti į įspūdingą „Royal Clipper“ burlaivį ir pasimėgauti kelione iš Venecijos į Romą ar atvirkščiai.

Dar kažko trūksta? Tai pirmyn į Meksiką, į 650 km kelionę pirmos klasės „Chepe“ traukiniu Ramiojo vandenyno pakrante per vaizdingas Čihuahua lygumas ir kalnus. Pakeliui galima apsistoti prašmatniuose viešbučiuose ir apžiūrėti miestelius. Išskirtiniai įspūdžiai ir komfortas garantuoti.

Prabanga prabangai nelygi

Žodžiai „išskirtinis“ ir „prabangus“ šiandien pardavėjų klijuojami prie dažnos paslaugos, daikto ar kelionės. Tai ypač krinta į akis panaršius tiek užsienio, tiek lietuviškų kelionių organizatorių tinklalapiuose. Vis dėlto šios sąvokos, pasak turizmo ekspertų, suvokiamos individualiai.

„Regis, visos Lietuvos kelionių agentūros ar kelionių organizatoriai teikia tik išskirtines paslaugas, bet taip toli gražu nėra. Aukšto lygio paslaugas teikiančias įmones Lietuvoje būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais ir dar liktų laisvų. Aš už tai, kad paslaugos būtų vertinamos pagal jų kokybę: jeigu tai yra Turkija, Egiptas ar panaši šalis su tūkstančiais identiškų viešbučių, teikiančių identiškas  paslaugas, tai prie tokios paslaugos lipdyti žodžio „išskirtinis“ negalima, nors daugelis turizmo sektoriaus atstovų naudoja tai kaip rinkodaros įrankį kuo didesniam būriui pirkėjų pritraukti“, – aiškina išskirtinių kelionių organizatoriaus „Boutique Travel“ vadovė Aja Rutkauskienė.

Pasak jos, išskirtine kelione galima vadinti tokią, kurią būtų sunku pakartoti, kurios maršrutu iki šiol pasinaudojo tik vienetai arba ji yra unikali – sukurta asmeniškai keleiviui pagal jo pomėgius, norus ir prieš tai buvusių kelionių patirtis. Tam netgi yra specialus angliškas terminas, apibrėžiantis išskirtinę kelionę kaip „taylor made“ – siuvėjo pasiūtą.

„Prabanga ir išskirtinumas yra du skirtingi dalykai, nors daugelis juos vis dar laiko sinonimais. Prabanga tėra finansinių galimybių klausimas, o norėdamas išskirtinių potyrių žmogus turėtų pribręsti norui kelionės metu išeiti iš komforto zonos. Keliautojai, kurie kaskart renkasi vis naujas šalis, vis naują keliavimo būdą, ieško naujų patirčių, atranda naujus pomėgius, susipažįsta su svečios šalies vietiniais gyventojais, jų kultūra, gastronomija. Tokiems keliautojams kiekviena diena yra lyg naujas švarus lapas, kuris vakarop prisipildo įvairiausių naujų patirčių, įspūdžių. Taip žmogus tobulėja. Tai ir yra išskirtinumas“, – pasakoja A.Rutkauskienė.

Tik su rekomendacijomis

Išskirtinės kelionės būtų slidinėjimas Namibijoje nuo smėlio kopų, pasivaikščiojimas Stokholmo stogais, derliaus nuėmimas vyndario ūkyje, nakvynė dykumoje pas čiabuvius, kopimas į ugnimi besispjaudantį ugnikalnį, kelionė traukiniu per Afrikos deimantų kasyklas, plaukimas ledlaužiu iki šiauriausio ar piečiausio mūsų planetos taško, išsilaipinimas negyvenamoje saloje, dalyvavimas laukinių genčių apeigose ar ritualuose.

„Išskirtinumas ir prabanga suvokiama individualiai, tačiau, mano nuomone, tai viena kitą papildančios sąvokos. Prabanga glaudžiai susijusi su išskirtinumu ir individualumu. Būtent pabrėžčiau individualumą. Prabanga nėra tik gražus pastatas ar erdvus kambarys. Dabar visur siekiama suteikti individualių potyrių. Visur bandoma sukurti pojūčio ir įspūdžio identitetą, kuris apima ne vien tik apgyvendinimo suteikimą. Net apgyvendinimą viešbučiuose stengiamasi padaryti maksimaliai individualų, kad keliautojas, net ir 20 kartą grįždamas iš Paryžiaus, turėtų ką prisiminti“, – sako išskirtinių kelionių organizatorė Inga Bytautė.

Panašios nuomonės laikosi ir keliautojas, rašytojas bei kelionių organizatoriaus „Magelano kelionės“ įkūrėjas Dainius Kinderis. Pasak jo, individualiai organizuojamos kelionės visada bus brangios, nes žmonės brangina ir vertina laiką, jie tiksliai žino, kada turi keliauti, ir juos prišlieti prie grupių, versti taikstytis darosi vis sudėtingiau. Todėl individualiai organizuojamos kelionės kainą didina gidai, vairuotojai ir kitas personalas.

„Kartais žmogus gali eiti kur nors į kalnus, kur keliaus paprastomis sąlygomis, nakvos palapinėse, valgys konservus, tačiau tai vis tiek bus išskirtinė kelionė, kuri gali itin brangiai kainuoti, nes yra labai brangi ir sudėtinga logistika, inventorius“, – pabrėžia D.Kinderis ir priduria, kad dar vienas brangių kelionių segmentas yra ekspedicijos, kurioms rengiamasi ilgą laiką.

Paprastai į ekspediciją susiruošusios grupės būna uždaros, į jas galima patekti tik gavus rekomendacijas, ir jokia pinigų suma neatvers galimybių dalyvauti tokioje kelionėje, jei į keliautojų grupę norinčio įsiprašyti žmogaus ideologija, kelionės supratimas skirsis nuo kitų.

„Pavyzdžiui, mes lapkričio mėnesį organizuojame ekspediciją į Belizą, Meksiką ir Gvatemalą, keliausime į Kazio Pakšto Dausuvą – „atsarginę“ Lietuvą. K.Pakštas tarpukariu buvo įsitikinęs, kad Lietuvos padėtis tik blogės, todėl dairėsi vietos, kur galima perkelti Lietuvą. Taigi norime patikrinti, ar iš tikrųjų būtume galėję ten prigyti. Ne tik keliausime, bet ir susitiksime su verslininkais, politikais, taip skleisdami žinią apie Lietuvą“, – sako D.Kinderis.

Tokios kelionės kaina – maždaug 3600 eurų. Tiesa, į šią kainą dar įeina ir savaitė Meksikoje, apžiūrinėjant dingusius miestus.

Ar būna taip, jog žmogus ateina ir sako, kad nori kelionės nesvarbu kur ir kaina nesvarbu? Pasak Dainiaus, būna, kad ateina žmogus ir sako, kad nori į Maldyvus, kaina nesvarbu. Bet ir tuomet stengiamasi klientui išspausti maksimalų kainos ir kokybės santykį. Kita vertus, jei ateina klientas ir sako, kad į nori į Maldyvus kuo pigiau, į kokį nors pigų viešbutuką, tai jam siūloma pagalvoti ir apskaičiuoti, nes tokia kelionė nebus pigi, o tokioje vietoje varžyti savęs netinka – atvirkščiai, reikia maksimaliai pasilepinti, kad patirtum kuo daugiau įspūdžių.

Paklausa skatina pasiūlą

Atsiradus paklausai į prabangių kelionių rinką veržiasi ir didieji kelionių organizatoriai. Kelionių organizatorius „Tez Tour“ siūlo išskirtinį – VIP poilsį ir paslaugas.

„Mūsų išskirtas atskiras VIP poilsio ir paslaugų segmentas atsirado neatsitiktinai – randantis paklausai, sukūrėme ir ją atitinkančią pasiūlą. Keliautojai, rinkdamiesi prabangesnes paslaugas, mėgsta jaustis laisvi. Poreikiai tokie skirtingi, kad tendencija galėtų būti įvardijamas pats individualumas: kiek keliaujančiųjų – tiek ir skirtingų norų. Žmogiška: kad ir kokį poilsį užsisakytume – VIP ar įprastą poilsinę kelionę,  būsime patenkinti tik tada, kai bus patenkinti individualūs lūkesčiai. Natūralu, jog daugiau mokantys klientai šiuo atžvilgiu yra reiklesni ir kartais pageidauja, kad būtų patenkintos net ir mažiausios, tačiau jiems svarbios smulkmenos. Kad viskas vyktų sklandžiai, mes kiekvienoje šalyje turime savo biurus, o ypatingiems užsakymams – ir atskirus skyrius“, – pasakoja „Tez Tour“ Lietuvoje Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė.

Viena VIP kelionių tendencijų – verslo kelionės, įvairūs seminarai, kuriuos užsienyje kartu su poilsiu nori suderinti solidžios tarptautinės bendrovės, savo darbuotojus surenkančios iš įvairiausių pasaulio vietų. Taip pat populiarėja prabangios šeimos šventės svetur: gimtadieniai, jubiliejai, sutuoktuvės ar kt.

Bendras keliaujančiųjų pageidavimų vardiklis – aukšta paslaugų kokybė, komfortas, profesionalus ir individualus aptarnavimas bei diskretiškumas.

Dažniausiai turistai pageidauja, kad būtų individualiai nuvežti iš oro uosto iki viešbučio ir atgal (kartais tam išnuomojamas limuzino klasės automobilis ar net sraigtasparnis), patogesnių vietų ir maitinimo lėktuve, greitos patikros oro uoste. Taip pat prašoma pagalbinio personalo: asmeninių virėjų, liokajų, auklių, asmeninio vairuotojo ir kitų patarnautojų. Į VIP paketą patenka tik aukščiausios klasės viešbučiai. Daugiausiai ypatingųjų klientų renkasi viešbučių siūlomas VIP paslaugas. Kiti papildomai užsisako privačias jachtas, individualias vakarienes ant jūros kranto ar jachtose.

Biuro vadovė iš turizmo agentūros „Alfa Tour“ Vyka Večkytė-Kavaliauskienė tikina, kad populiariausios prabangios kelionės yra į Maldyvus, Seišelius, Mauricijų, Jamaiką, Kubą. Šiais metais vis atsiranda norinčiųjų keliauti į Prancūzijos Polinezijos Bora Bora salas, vis dažniau į egzotiškus kraštus keliaujama ne tik vestuvių metinių minėti, bet ir tuoktis.

D.Kinderis, vardydamas panašias šalis, priduria, kad kelionę į Maldyvus keliautojai neretai derina su kelione po Šri Lanką.

Koks prabangių kelionių pirkėjas? Pasak I.Bytautės, tai 30–60 metų smalsus, aktyvus lietuvis. Be to, tiesmukas: jei kas ne taip – tuoj pasakys. Tačiau lietuvis visada pasvarstys, ar paslauga ir kelionė verta išleidžiamų pinigų. Jei taip – tai leis sau išskirtinesnių dalykų.

„Bent jau mano klientai visi yra patys užsidirbę pinigų, o Vakaruose tai retas atvejis, nes ten pinigai dažnai būna paveldėti ar dirbama sename šeimos versle. Todėl sunkiu darbu užsidirbę pinigus žmonės nelinkę švaistytis ir per vieną vakarėlį ištaškyti 120 tūkst. eurų kainuojančio butelio šampano vien tam, kad kiti pamatytų“, – sako I.Bytautė.

BFL

Kelionės. Dingusių ir vėl atrastų istorinių miestų, dažnai skaičiuojančių ne vieną tūkstantmetį, galima rasti kiekviename žemyne: ir Pietų Amerikos džiunglėse, ir Afrikos dykumose, ir bekraštėse Azijos stepėse, ir, aišku, Lietuvos kalvose bei lygumose.

Šiandien kiekvienas galime įsijausti į garsaus archeologo Heinricho Schliemanno, suradusio vieną garsiausių antikos laikų miestų – Troją, ar net į pašėlusio filmo herojaus Indianos Džounso kailį. Ir tam nereikia ieškoti milijono eurų ekspedicijoms po laukines džiungles ar atkampius dykumų kraštus, nereikia ir dėtis prie vadinamųjų juodųjų archeologų, besikapstančių po senas kapines ir vagiančių viską, ką galima parduoti.

Trumpai savaitgalio kelionei pakaks Lietuvos ar kaimyninių šalių žemėlapio, kuriame sužymėti piliakalniai bei keistai paženklinti akmenys, ir jau galima leistis paskui legendas ir pasakas, ieškant savojo Eldorado. Turint laiko galima patraukti antikinių didvyrių keliais, vedančiais istorinėmis vietovėmis, kuriose šiandien vis dar stūkso kažkada klestėję miestai, arba leistis kad ir į pusmečio ekspediciją Pietų Amerikos šalyse, ieškant mirusių civilizacijų liekanų.

Lietuvių tautosakoje sakmių apie užkerėtus ežerus, paskendusius ar skradžiai žemės prasmegusius miestus taip pat netrūksta. Dažname ežere, jei patikėtum senaisiais pasakojimais, trumpiausią vasaros naktį turėtum girdėti skambant paskendusio miesto bažnyčios varpus, o piliakalniuose labai pasistengęs rastum paslaptingų landų ar olų, į kurias nusileidęs pamatytum ten jau kitame pasaulyje stūksantį miestą ar bent pilį su paslaptinga gražuole, saugančią nemenką lobį.

Atrodytų, kad tokie pasakojimai tėra gražios legendos ir sakmės apie vaizdingiausius Lietuvos kampelius, tačiau planuodamas laisvalaikio maršrutą neretai nustembi, kaip gražiai susipina tikri istoriniai faktai ir legendos. Tarkim, palei Luokesų ežerą Molėtų ežere gyvenę seni žmonės porindavę apie ežere nuskendusius kaimus, girdimus kalvės garsus ir karvių mūkimą.

Ir štai šiame ežere mokslininkai aptiko dvi priešistorines polines gyvenvietes, kurios galėjo būti pastatytos daugiau nei prieš 2 tūkst. metų. Čia galėję gyventi apie dešimt šeimų. Žmonės gyveno ant polių pastatytuose namuose, šalia dirbo žemę, augino gyvulius. Ežero dugne rasta keramikos šukių, apdirbtų rąstų ir lentų, apdegusių akmenų, kurie greičiausiai buvo naudojami ugniakurui, girnas ir medžio angliukų. Čia rasta ir apdegusių rąstų. Pasirodo, kad gyventojai, palikdami savo gyvenvietę, ją sudegindavo.

Kuršių nerijoje irgi būta akmens ir bronzos amžiaus gyvenviečių. Pasakojama, kas XIX a., kai buvo iškirsti miškai, vėjas nupustė smėlį nuo keleto priešistorinių gyvenviečių. Deja, šiandien žinoma tik viena, esanti netoli Nidos.

Jei kalbėtume apie piliakalnius, be abejo, patys vaizdingiausi – Kernavės ar Lazdijų rajone esantis Pavėsininkų. Labai daug įdomių ir vaizdingų vietų yra Aukštaitijoje, verta užsukti prie čia esančių neblogai išlikusių pilkapių. Na, o iš legendomis apipintų ir literatūros kūrinių išgarsintų paminėtini Pilėnai. Čia praverstų pasiduoti fantazijai, mat tradiciškai pasakojama, kad Margirio pilis stovėjusi ant Punios piliakalnio, tačiau mokslininkai jau remia ietis ir nurodo skirtingas šios pilies vietas – gal Raseiniuose, o gal Kaltinėnuose.

Verta nepamiršti dar kelių pramogų. Lietuvoje yra nemažai akmenų su keistais ženklais. Sakmės tikina, kad tai kipšo kanopos žymės, Perkūno, medžiojančio Veliną, kirvuko žymės, o krikščioniškos legendos porina apie Švč. Marijos apsireiškimus ir jos pėdų paliktas žymes.

Tokių akmenų galima išvysti daug kur. Vienas jų stūkso Dūkšto ąžuolyne šalia Vilniaus, Molėtų rajone – Valiulio akmuo, Žydiškėse – Žalčio akmuo ir kt. Verta užsukti į Naujosios Vilnios pilkapyną, kuriame vienoje vietoje galima pamatyti visus garsiausius Lietuvos akmenyse išraižytus ženklus. Tiesa, čia tik kopijos, tikrieji Arėnų, Salako, Dubingių, Kadarų, Paparčių ir kt. akmenys liko savo vietose. Deja, daug tokių akmenų sunaikinta sovietmečiu – jie susprogdinti ir panaudoti statyboms.

Sovietmečiu buvo naikinami ne tik neaiškūs stabai, griaunamos bažnyčios, bet ir visas miestas sulygintas su žeme. Mano jau mažiną atilsį močiutė Vitalija Mikilkevičienė, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Kudirkos Naumiestyje ir jos apylinkėse, pasakojo, kad prasidėjus karui ir šeimai nusprendus trauktis nuo galimo fronto linijos užkasė sode du didžiulius geležimi kaustytus lagaminus nuotraukų. Frontui praslinkus po kelių mėnesių grįžę lagaminų neberado, tik vėjas draikė kelias vestuvines nuotraukas. Gal sprogmuo pataikė, o gal kaimynai patykojo ir nusprendė, kad ten pinigai slepiami. Taip amžiams dingo ne tik vertingos šeimos nuotraukos, bet ir nemažai įdomių istorinių kadrų iš šiandieninio Karaliaučiaus srities miestų, tokių kaip Širvinta, Kudirkos Naumiesčio brolis dvynys. Šiuos miestus teskyrę vos keli šimtai metrų.

Močiutė ne kartą pasakojo, kad neblogai vokiečių kalbą (ji sakydavo – prūsų) pramokusi, kai žaisdavo prie upės su bendraamžiais prūsiukais. Vaikai nekliudomi žaidimų įkarštyje migruodavę tai į vieną, tai į kitą pusę. Niekas netrukdydavę. Tik kai vaikai susipešdavo ir kildavo erzelis, prisistatydavęs vokietis pasienietis ir juos išvaikydavęs. O prūsiukus pašiepiančias vokiškas dainuškas močiutė prisimindavo iki žilos senatvės.

Žaisdavo ne tik vaikai – ir kaimyninių miestų gyventojai buvo pramokę vieni kitų kalbos, eidavo apsipirkti į turgus ar darbo ieškoti. Per šiuos miestus driekėsi ir kontrabandos kelias.

Močiutė ne kartą yra minėjusi, kad Širvinta buvęs labai gražus miestas su įspūdinga raudonų plytų bažnyčia. Šiandien šio miesto vaizdus galima išvysti tik internete publikuojamose senose nuotraukose, pavyzdžiui, feisbuko profilyje, pavadintame „East Prussia in old photos“, ir pan.

Senose nuotraukose akį traukia tamsių plytų, greičiausiai raudonų, keliaaukščiai namai, plačios akmenimis grįstos gatvės, erdvi ir nepaprastai įspūdinga, gražiausias Vokietijos gotikines bažnyčias primenanti XIX a. raudonų plytų liuteronų bažnyčia. Įdomios karo laikų nuotraukos – kareiviai įvairių armijų uniformomis, karinės vilkstinės.

O štai ir 1944 m. nuotrauka – apgriautas bažnyčios bokštas ir subombarduoti namai. Sprogimų išvagotas šaligatvis. Vis dėlto mintyse sukirba, kad gražiam miestui tai visai nemirtinos žaizdos. Tereikėjo noro bei lėšų, ir jaukų miestelį buvo galima išgelbėti. Tačiau sovietų valdžia nusprendė kitaip – nepalikti akmens ant akmens. Iš pradžių Širvintą pervadino Kutuzovu, o vėliau toje vietoje buvo įkurtas karinis poligonas.

Šiandien anksčiau klestėjusio miesto nėra nė žymės. Poligonas sovietmečiu nebuvo aklinai saugomas – naumiestiečiai jame šienaudavo, grybaudavo. Teko ir man toje vietoje būti. Vaikui keistai atrodė suaugusiųjų šnibždesiai, kad štai čia stovėjusi bažnyčia, o čia greičiausiai buvusi aikštė, – tarsi miestas, kaip sakmėse, prasmego skradžiai.

Teko girdėti ir šių dienų legendų, esą tie kareiviai, kurie buvo pristatyti galutinai nugriauti Širvintos bažnyčios, gyvenimą baigė labai netikėtai. O tie žmonės, kurie priglaudė širvintiškių buities rakandus, ramybės neturėję, juos kamavę košmarai, kol neatsikratė pasisavintų daiktų.

Šiandien Širvintą primena beržų alėja, pavadinta Širvintos taku, palei pat Kaliningrado ir Lietuvos sieną. Irena ir Antanas Spranaičiai Kudirkos Naumiestyje įkūrė privatų muziejų „Širvintos kampelis“, skirtą šiam miesteliui prisiminti.

Širvinta, vienintelis Europoje po Antrojo pasaulinio karo neatstatytas miestas, yra savotiškas visos Kaliningrado srities simbolis. Juk čia istoriniai objektai buvo naikinami ne tik pokariu. Istorijos paminklai sistemingai šluojami nuo žemės paviršiaus nuo pat to laiko, kai pagal Potsdamo konferencijos sutarimą ši sritis atiteko Sovietų Sąjungai.

Šiandien yra ir daugiau istorijos naikintojų. Tie keliautojai, kurie prieš gerus šešerius ar penkerius metus dar spėjo apsilankyti Sirijoje, savo nuotraukas su užfiksuotomis istorinėmis vertybėmis tikriausiai saugo kaip savo akį. Juk šiandien daugelis architektūrinių ir istorinių paminklų amžiams dingo nuo žemės paviršiaus per kruviną pilietinį karą, Tiksliau, buvo sąmoningai sunaikinti.

Kruvinosios „Islamo valstybės“ (ISIS) nariai susprogdino Rakos miesto puošmeną – bizantietišką mozaiką, palyginti neseniai archeologų atrastą, Alepo mieste išsprogdino antikines kapavietes, nusiaubė  VIII a. Alepo didžiąją mečetę, Bosros miestą. Greičiausiai nieko neliko iš XI a. kryžiuočių pilies ~Crac de Chevaliers~, Sirijos kariuomenės subombarduotos, kai joje pasislėpė sukilėliai. Apšaudyta istorinė XIII a. ~Khalid ibn al-Walid~ mečetė, greičiausiai bus stipriai apgriauta ir gražuolė Palmyra, vadinama dykumų rože. ISIS buldozeriais sugriovė ir senovinį asirų miestą Nimrudą, nusiaubė Mosulą Irake. Akivaizdu, jog ISIS klestėjusius miestus ir saugomus paminklus pasiryžę sugriauti, kad neliktų ant žemės paviršiaus nė akmens ant akmens.

Tokią praktiką naudojo ne tik šiandieniniai ISIS galvažudžiai ar sovietmečio puspročiai. Kai kurias priešų tvirtoves, citadeles ir miestus naikino jau graikai ir romėnai – kad įsitvirtintų naujose žemėse ir kad demoralizuotų priešininką. Štai Aleksandras Makedonietis sugriovė išpuoselėtą Persepolį. Verta prisiminti ir Kartaginą bei Pūnų karus.

Kartagina – vienas žinomiausių Tuniso turistų traukos taškų. Šio miesto pavadinimas minimas jau Vergilijaus „Eneidoje“. Pasakojama, kad iš Trojos pasprukusį Enėją apžavėjo Kartaginos karalienės Didonės grožis. Tačiau gražios legendos būtų likusios tik gražiomis legendomis, jei ne kartaginiečių užsispyrimas ir karingumas, kuris įvėlė juos į kelis šimtmečius vykusius karus.

Finikiečiai Kartaginą IX a. pr. Kr. įkūrė strateginėje vietoje šalia populiarių prekybinių kelių. Per kelis šimtmečius prekyba miestui sukrovė milžiniškus turtus, išaugo ir karinė galia, užkariautos aplinkinės žemės. Apetitas vis didėjo, ir štai jau prisijungtos Viduržemio jūros salos, užsigrobta Sirakūzų valdoma Sicilijos teritorija. Tačiau kartaginiečiams vis tiek buvo maža – užsigeidė Sicilijos dalies, valdomos Romos. To užteko, kad kiltų Pirmasis Pūnų karas. Šį karą Kartagina pralaimėjo ir turėjo sumokėti milžinišką kontribuciją.

Kietakakčiai kartaginiečiai neapsiramino ir šiek tiek atsikvėpę bei surinkę pinigų laivynui vėl kibo romėnams į gerklę – kilo Antrasis ir Trečiasis Pūnų karai. II a. pr. Kr. trečią kartą nugalėję kartaginiečius romėnai jau buvo pasimokę – miestą sulygino su žeme, nepalikdami akmens ant akmens ir dar nepagailėdami brangios druskos, kurios gausiai visur pripylė, kad niekas neaugtų ir vieta nebūtų tinkama gyvybei. O šimtui metų praėjus ant Kartaginos griuvėsių pasistatė savo miestą. Vėliau romėnai iš ten buvę išvyti, miestas dingęs, o vėliau iš naujo atrastas. Šiandien galima apžiūrėti Antonijaus termų liekanas, akveduką, amfiteatrą, į kurį tilpdavo iki 60 tūkst. žmonių, mozaikas bei freskų liekanas.

Antikiniai miestai ir mitai – puikus kelrodis turistui po Viduržemio jūros regioną. Įsimetus mitų tomelį, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, Hesiodo „Teogoniją“, Herodoto „Istoriją“ ir žemėlapį galima leistis dievų bei pusdievių pėdomis ieškant savosios Atlantidos.

Turkijoje verta užsukti prie Trojos, ilgai laikytos tiesiog mitine vieta. Vis dėlto H.Schliemannui užsispyrus buvo atrastas gražiosios Elenos miestas, tiksliau, jo sienų, namų likučiai, teatro liekanos. Turkijoje galima užsukti ir į Efesą, garsėjusį tiek įspūdinga biblioteka, tiek didžiuliu viešnamiu, tiek Artemidės šventykla. Tiesa, paties miesto atkasta vos 20 proc., tad laukia dar daug įdomių atradimų.

Italijoje tokių miestų irgi netrūksta – štai Vezuvijaus palaidoti Pompėja ir Herkulanumas. Viskas užkonservuota pelenuose kaip paskutinę miestų gyvenimo dieną – namai, namų apyvokos daiktai. Kadangi italai pasižymi tam tikru atsainumu, nemažai vertybių buvo pavogta, o mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kurie statiniai gali griūti, vertingos freskos – sunykti, jei nebus labiau saugoma.

Graikijoje galima pasidairyti ir Atlantidos. Kaip žinome, legendą labai paprasta pritaikyti prie atrastų miestų, tačiau nuskendusių miestų šalia Graikijos krantų tikrai yra. Pavyzdžiui, Pavlopetris, kurį dėl žemės drebėjimo nusėdus žemei prarijo jūros bangos.

Helikės miestas Graikijoje – dar vienas pretendentas į Atlantidos vardą. IV a. prieš Kr. (sakoma, kad žiemą) miestas ėmė ir tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Mokslininkai jo ieškojo jūroje, tačiau nerado nė ženklo. Ir tik prieš 25 metus dviem archeologams šovė į galvą, kad miestas tūno sausumoje po žeme. Hipotezė pasitvirtino. Spėjama, kad miestą pražudė per žemės drebėjimą susiformavęs cunamis, palaidodamas jį po storu dumblo sluoksniu. Taigi Atlantida – gali būti tik graži metafora, tinkama ne vienam miestui. Todėl keista, kai šio mitinio miesto paieškos nusikelia net į Ramiojo vandenyno dugną.

Apie mažos Ramiojo vandenyno platybėse pasimetusios salos, polinezietiškai vadinamos ~Rapa Nui~, labiau žinomos kaip Velykų sala, gyventojus, eilėmis pakrantėse sustačiusius milžiniškas ~moai~ stiliaus statulas, išraiškingais mąsliais veidais žvelgiančias kažkur į vandenyno tolius, prikurta tiek keisčiausių šiuolaikinių legendų ir absurdiškiausių hipotezių, kad net į rimtus mokslinius tyrimus pradedi žvelgti su tam tikru skepsiu.

Kurgi ne, jei rimtu veidu pasakojama, kad saloje gyvenę nežemiškos civilizacijos ateiviai, kad sala likusi vienintelė Atlantidos, nuskendusios civilizacijos, atplaišėlė, pasakojama ir apie keisčiausius laiko koridorius, o ir pati Velykų sala esą tai dingstanti, tai atsirandanti. Spėliojama, kad pirmieji šią salą atrado ryžtingieji vikingai, mat čia stovinčios ir į vandenynų tolį dėbsančios ~Ahu Nau Nau~ statulos –labai jau europietiškų bruožų.

Viskas gerokai paprasčiau – vietiniai sunaikino civilizaciją, pereikvoję gamtinius išteklius. Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad dabar tuščioje saloje žėlė vešlios džiunglės, gyveno gausybė paukščių, o žmonių populiacija buvo daug didesnė – galėjo gyventi daugiau 20 tūkstančių. Tačiau miškai buvo beatodairiškai kertami, alinamas dirvožemis nebeatsinaujindavo, nyko paukščiai, seko maisto šaltiniai, ėmė grėsti badas. Žmonės pradėjo kovoti dėl senkančių maisto išteklių, dalis salos gyventojų žuvo žiauriose kovose, dalis mirė iš bado, o likusius pribaigė europiečių atradėjų atplukdytos ligos.

Šiandien beliko savotiškos statulos, vaizduojančios viršutinę vyro kūno dalį, stilizuotus veido bruožus su įstatytomis akimis obsidiano rainelėmis ir ištęstais ausų lezgeliais. Tokių statulų, iškaltų iš vulkaninio tufo, saloje suskaičiuojama daugiau nei 600, jos siekia nuo trijų iki 12 metrų aukščio, sveria, įvairių šaltinių teigimu, nuo 20 iki 50 tonų. Manoma, kad pačios seniausios statytos apie 380 metus.

Rano Raraku kalnas sužavi daugelį keliautojų, mat čia iš akmens buvo kalamos šios statulos. Atrodo, kad darbas nutrauktas tik trumpam ir paslaptingi skulptoriai tuoj grįš tęsti ko pradėję: vienos statulos įpusėtos, antrų iškalti tik veidai, trečios iki nosies sulindusios į žemę, ketvirtos, baigtos ir paruoštos gabenti į pakrantę, stypso kalno papėdėje.

Gal mokslininkams pavyks rasti kai kuriuos atsakymus, kai bus iššifruotos ~rongorongo~ raštu prirašytos 28 medinės lentelės. Tiesa, apie šį piktografinį raštą mažai žinoma, nors jis turi nemažai panašumų su ant uolų rastais piešiniais – petroglifais, vaizduojančiais žmogų-paukštį, gyvūnus ir pan.

Daugybė dingusių ir mirusių miestų yra Pietų Amerikos ir Azijos džiunglėse, panirusių vandenynuose ir laukiančių savų atradėjų. Juk visuomet tikri istoriniai faktai gerokai įdomesni nei legendos, nors jos sužadina vaizduotę ir veda užsispyrusius mokslininkus atradimų link.

Daiva Urbienė

D. Žvirblio nuotr.

Kelionės. Su istoriniais įvykiais galima neblogai susipažinti įvairiuose muziejuose. Tačiau paklaidžiojus po‚ rodos, Dievo ir žmonių apleistus ir griūvančius pastatus istoriją galima pamatyti visai kitu rakursu.

Dažnas žmogus, važiuodamas pro apleistus, neretai grafičiais apterliotus namus išdaužytais langais, sovietinius fabrikus ar keistų betono konstrukcijų karinius objektus, susiraukęs nusisuka nuo šių miestą ar jaukų gamtos peizažą bjaurojančių statinių. Tačiau žmonės, vadinami miesto tyrinėtojais, į tokius pastatus žvelgia visai kitomis akimis ir skiria šiems griuvėsiams visą savo laisvalaikį. Kas tuose karo ar sovietmečio reliktuose yra tokio įdomaus, kad miesto tyrinėtojai net į kitas šalis traukia ieškoti būtent tokių nykstančių praėjusio šimtmečio griuvėsių?

„Į apleistus pastatus traukia daugybė dalykų. Tokiuose objektuose gali iš tikrųjų prisiliesti prie istorijos, nes muziejuose artefaktai yra atnaujinti, gražiai sudėlioti už stiklo ir tu nejauti laiko tėkmės. O kai vaikštai po natūraliai apleistą ir užmirštą yrantį, griūvantį pastatą, matai laiko tėkmę, kas per tuos metus nuo pastato apleidimo pasikeitė: kiek statinį pakeitė gamta ar kokius pėdsakus paliko žmonės, užklystantys į šią vietą. O jei dar randi kokių nors autentiškų detalių! Būtent tokie atradimai ir kelia didžiausią malonumą ir pasitenkinimą. Kita pusė – vizualus malonumas, nes gamta, galima sakyti, yra kiečiausias kūrėjas šioje planetoje, ji žmogaus pastatytą daiktą savaip dekoruoja“, – pradeda pasakojimą Donatas Žvirblis, tinklaraščio „Nieko naujo. Pasivaikščiojimai praeities pėdsakais“ autorius.

Pasak Donato, lankydamasis forte ar kariniuose įtvirtinimuose visai kitaip pamatai šalies istoriją. Ir tai nėra pasakojimas, surašytas lentelėje ir pakištas po nosimi, atvirkščiai – istorija tampa nuotykiu ir savotišku detektyvu: tarsi radęs siūlo galą patrauktum ir paskui jį išlįstų vienas su kitu susipynę pasakojimai, nutikimai, istorijos ir legendos.

„Prieš apsilankymą kokiame nors objekte informacijos renkuosi minimaliai. O jau kai pats išvaikštau, pradedu duomenis, legendas ir faktus traukti iš įvairių šaltinių: knygų ar forumų. Ir toks procesas man labai patinka“, – sako Donatas, visą savo laisvalaikį skiriantis apleistiems pastatams tyrinėti.

Pasak mūsų pašnekovo, toks laisvalaikis neatsiejamas nuo gyvenimo būdo ir tam netrukdo net šeima. Atvirkščiai, jei tik yra objektų, kuriems tyrinėti nereikia specialios įrangos, galima nesudėtingai įeiti ir saugiai apžiūrėti, Donatas į juos keliauja su žmona bei penkerių ir septynerių metų sūnumis.

„Berniukams labai įdomu. Be to, palyginti su bendraamžiais darželinukais, maniškiai Lietuvos istoriją žino geriau nei jų draugai. Ir nenuostabu, nes mes kiekvieną savaitgalį, jei tik yra galimybė, stengiamės kuo daugiau pamatyti. Su vaikais lankomės kokiuose nors dvaruose ar fortuose, kurie yra saugesni. Žiūriu, kad nebūtų kokių perpuvusių sijų. O štai vyresnį sūnų vežuosi ir ten, kur jau reikia didesnio atidumo, kad nepaslystum ir nenukristum, ir jis po truputį geba susikaupti ir saugotis“, – pasakodamas šypteli keliautojas, vos prieš kelias dienas grįžęs iš Estijos, Hyjumos salos.

Hyjuma – antra pagal dydį Estijai priklausanti sala, esanti į šiaurę nuo Saremos. Vienintelis nedidukas miestas – Kerdla. O pati sala apaugusi tankiu mišku, joje telkšo ir vaizdingos pelkės. Aktyvaus poilsio mėgėjams čia yra kas veikti: palei pakrantes galima pasiirstyti baidarėmis, be to, įrengta ir dviračių bei pėsčiųjų takų, vingiuojančių vaizdingiausiomis salos vietomis. Tačiau čia yra nemažai objektų, viliojančių ir miesto tyrinėtojus.

Ši sala sovietmečiu buvo paversta karine zona. Didžiojoje jos dalyje buvo įsitvirtinusi sovietų armija, kuri savo teritoriją apjuosė spygliuota viela, ir niekas, net vietiniai, neturėjo teisės eiti prie jūros. Ir apskritai saloje buvo nepageidaujami jokie lankytojai, nebent išmaldavę ar per kyšius estai galėjo aplankyti savo gimines, o kitoms sovietinėms respublikoms buvo nustatytas skaičius žmonių, kurie galėjo čia atvažiuoti.

Šiandien tokių apribojimų nelikę, o salos militaristinę praeitį mena tik kariniai griuvėsiai ir netoli Tahkunos švyturio privačių asmenų įkurtas karinis muziejus, kuriame kiekvienas norintis gali apžiūrėti Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo reliktus, sovietų armijos atributus ar retą karinę techniką. Ir tai dar ne viskas.

„Hyjumos saloje labai daug karinių objektų. Sala fortifikuota jau nuo Pirmojo pasaulinio karo, kariniai įtvirtinimai buvo statomi ir per Antrąjį pasaulinį karą, ir vėliau. Palei pakrantę pristatyta daug artilerijos baterijų, kai kurios jų paskendusios pelkėse ir apsemtos. Tačiau kai kurias galima apžiūrėti ir net pasivaikščioti po jų požemius. Tai nėra labai saugu, tačiau apgalvojant kiekvieną žingsnį galima ir nemažai įdomaus pamatyti, nes Lietuvoje fortifikacijų, išskyrus Kauno ir Klaipėdos vokiečių įtvirtinimus, nėra“, – tikina Donatas.

Pasak mūsų pašnekovo, jam didžiausią įspūdį padarė 316 pagal numerį (yra toks tam tikras artilerijos baterijų žymėjimas) komandinis punktas, iš kurio būdavo koordinuojama artilerijos ugnis. Donatas buvo matęs šios vietos požemių nuotraukas, tačiau atradimai viršijo lūkesčius.

„Kad patektum į komandinį punktą, reikia pereiti kelių šimtų metrų tuneliu, iškastu smėlyje. Tada patenki į visiškai tamsias požemines dviejų aukštų patalpas. Gaila, bet 1950 m. įrangos beveik nebelikę, nes neblogai pasidarbavo metalo vagys. Tik apatiniame aukšte tėra kažkokio generatoriaus likučiai“, – pasakoja D.Žvirblis.

Visa baterijų įranga yra išlikusi tik apsemtose patalpose, tačiau kad ją pamatytum, jau reikia nardymo su įranga įgūdžių. Bet ir tai neaišku, ar vanduo pakankamai skaidrus, kad galėtum kažką įžvelgti. Beje, apsemtų artilerijos baterijų yra ne tik Hyjumos, bet ir Saremos saloje.

„Buvo kažkada Saremos saloje nusausinę vieną bateriją, tai rado beveik visą įrangą, likusios net lovos, kuriose miegodavo budintys kareiviai. Baltijos šalyse neišdraskytų tokių karinių objektų beveik nebelikę, tik šios po vandeniu“, – apgailestauja keliautojas.

Dar vienas įdomus salos objektas – buvusių pasieniečių bokšteliai, pabirę palei visą salos perimetrą. Į kai kuriuos geriau išsilaikiusius galima ir įlipti. Yra ir kitokių bokštų, vadinamų tolimačiais, su savotiškomis betoninėmis galvomis, – į vieną kitą Donatas su bendrakeleiviu irgi susigundė įkopti.

Ar nepavojinga laipioti po tokius apleistus objektus? Pasak Donato, tai priklauso nuo patirties, mat pavojaus lygis priklauso nuo žmogaus gebėjimo apskaičiuoti ir įvertinti kiekvieną žingsnį.

„Pavyzdžiui, Hyjumoje yra daug maždaug 10 metrų aukščio pasieniečių bokštelių, į kuriuos galima įlipti savotiškais metaliniais laipteliais. Tačiau į daugumą nelipome, nes laiptų pakopos buvo atremtos į medinius balkius. Balkiai maždaug nuo 1994–1995 m. nekeisti, neprižiūrėti ir, nuolat veikiami drėgno klimato, sutrūniję. Į vieną lipau, tačiau su specialia saugos įranga – esu specialiai lankęs alpinizmo kursus“, – tikina D.Žvirblis.

O štai požeminiame komandiniame centre buvo daugybė angų į apatinį aukštą, kurio lubos – maždaug keturių penkių metrų aukščio. Angos uždengtos lentomis, tačiau keliautojai vis tiek ant jų nerizikavo lipti, nors iš paskos atėję vietiniai turistai ramiai ant tų lentų vaikščiojo.

Ir tai ne visi pavojai. Pavyzdžiui, jei kokį objektą lankai tamsoje, visada yra rizika susižeisti arba, pasak Donato, buvo daug atvejų, kai netikėtai pasisuki, ir vos akies neišsiduri į kokį atsikišusį armatūros gabalą. „Esu daug kur landžiojęs vienas, tačiau kiekvieną žingsnį vertini su protu: gali lipti ar negali, saugu ar nesaugu, ir viską darai pagal savo galimybes“, – pabrėžia Donatas.

Vis dėlto lankytis tokiuose visų pamirštuose ir apleistuose pastatuose saugiau dviese, nes jei kur nors požemyje susižeisi ir neturėsi galimybės judėti, tai niekam negalėsi paskambinti, nes paprasčiausiai nebus telefono ryšio, todėl gali ir iš bado numirti, kol kas tave suras.

Dažnai miesto tyrinėtojai vadinami ekstremalais, lengvabūdiškai rizikuojančiais savo galva. Tačiau Donatas su tokiu apibūdinimu nesutinka: „Kaip pažiūrėsi. Jei žmogus mėgsta atostogas pragulėti Turkijos kurorte, tai jam ekstremalu lipti į kalną ar pasivažinėti dviračiu. Teisingiau sakyti, kad miesto tyrinėtojai yra žmonės, kurie tiesiog trokšta geriau pažinti ne tik supantį pasaulį, bet ir save. Nes kai atsiduri kitoje erdvėje nei kasdien, tu geriau save pažįsti. Vadinasi, tai labiau pažinimo džiaugsmas nei ekstremalumas.“

Beje, Hyjumos saloje yra ką veikti ir žmonėms, kurie nesiryžta landžioti po apleistus karinius objektus. Šioje saloje vienas įdomesnių turistinių objektų yra švyturiai, į kuriuos galima įlipti ir pasigrožėti salos bei jūros panorama. Vieni įdomesnių švyturių yra Tahkunos, Kopu ir Ristnos.

1875 m. pastatytas 39 metrų aukščio Tahkunos švyturys yra vienas aukščiausių Estijoje. Sakoma, kad jį suprojektavo pats Gustavas Eiffelis, o carinės Rusijos valdžia nusipirko Paryžiuje. Tiesa, per pastarąjį karą jis nukentėjo, tačiau buvo restauruotas. Šalia švyturio yra per kelto „Estonia“ katastrofą žuvusiems vaikams pastatytas paminklas. 30 metrų aukščio Ristnos švyturį galima pavadinti Tahkunos švyturio broliu, mat jis suprojektuotas tame pačiame Eiffelio fabrike ir pastatytas maždaug tuo pat metu.

Galingas Kopu švyturys yra savotiškas salos simbolis, pastatytas prieš daugiau kaip 500 metų ir stebinantis galinga konstrukcija. Įdomu, kad švyturys buvo pirmasis, pastatytas Baltijos jūroje, be to, jis laikomas seniausiu be perstojo veikiančiu švyturiu pasaulyje. Iš šimto metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės galima pasigrožėti kopomis ir banglenčių sporto entuziastais, gaudančiais bangas.

Įdomūs ir kiti švyturiai, pavyzdžiui, Servės, šalia kurio galima užkąsti ar įsigyti suvenyrų, ar nebeveikiantis Kypsarės. Šis įdomus tuo, kad jau yra apsemtas jūros ir pasviręs kaip Pizos bokštas. Tiesa, jam nugriūti negresia, mat pasvirimo kampas vis mažėja.

Karinių kompleksų ir įdomių apleistų pastatų yra ne tik Estijoje – tokių galima rasti kiekvienoje šalyje. „Planuodamas kelionę didžiąją laiko dalį skiriu būtiems tokiems objektams, juk juos tyrinėdamas geriau pažįsti šalį ir pamatai jos istoriją kitu rakursu. Pavyzdžiui, labai daug įdomių objektų aplankiau Kroatijoje. Įdomu pamatyti prezidento vilą, partizanų ligoninę ir nenaudojamą karinį uostą, įrengtą kalne, kuriame išrausti beveik 20–22 km ilgio tuneliai. Juose buvo laikomi naikintuvai“, – vardija Donatas ir priduria, kad vienas įspūdingiausių apleistų pastatų yra ~Petrova Gora~ monumentas.

Memorialinis kompleksas, esantis aukščiausiame ~Petrova Gora~ taške, skirtas žuvusiems partizanams pagerbti. Jis buvo statomas dešimt metų ir paskutiniai darbai baigti prieš 44 metus. Paminklo aukštis – apie 37 metrus. Į jo statybą sukišta 34 mln. dinarų, dar tiek pat kainavo nerūdijančio plieno plokštės, kuriomis apkalta visa monumento išorė. Čia būta revoliucijos muziejaus, parodų salės, bibliotekos. Byrant Jugoslavijai memorialą užsigrobė serbų armija, kuri čia įsteigė savo sandėlį ir galop statinį nusiaubė. Šiandien pastatas nerenovuojamas, todėl jį ardo kas netingi, lupa plokštes ir naudoja savo reikmėms ar parduoda.

„Mums pasisekė, kad atvažiavome tuo metu, kai leidosi saulė. Reginys buvo įspūdingas: nuo monumento stogo atsivėrė vakariniai apylinkių vaizdai bei degantis saulėlydis, kurio paskutiniai spinduliai atsispindėjo dar likusiose skardose. Visi buvom išsišiepę iki ausų – labai įdomūs potyriai“, – prisimena Donatas.

Na, o monumento viduje vis dar galima pamatyti šen bei ten besimėtančius medikamentų likučius. Nors keliautojus ir išgąsdino kraupokai tamsoje besiblaškantys balandžiai, kurie naktį nematydami, kur skrenda, trankosi į sienas ir kitas kliūtis, kitos nakvynės vietos jie nebeieškojo.

Įdomių karinių objektų yra ir Lenkijoje. Pasak Donato, bene įdomiausias, kuris neišeina iš galvos, – artilerijos baterija Helio nerijoje: „Čia išlikę daug įtvirtinimų, milžiniška baterija, nesuvokiamo dydžio pabūklai.“

Pasak Donato, stacionari artilerijos baterija įspūdinga tuo, kad dar stovi nesupjaustytas į dalis pabūklas, o pozicijos sujungtos tarpusavyje koridoriais. Išlikusios hermetinės durys, metalinės spintų durelės, ventiliacijos vamzdžiai, o į tolimačio bokštelį galima užlipti be jokių sunkumų – originaliais mediniais laiptais. Beje, Helio pusiasalio smaigalyje buvo įrengta daugiau kaip 20 stacionarių artilerijos pozicijų, slėptuvių ir kitų fortifikacijos statinių.

Gynybai pusiasalis pritaikytas 1933 m., kai buvo pradėtos itin modernios artilerijos baterijos statybos, pastatyti ugnies kontrolės bokštai, slėptuvės, priešlėktuvinės gynybos stotys ir kiti šiandien dar matomi įrenginiai. Po trejų metų statybos buvo baigtos. Baterijos įtvirtinimai pavadinti artilerijos pradininko Helliodoro Laskowskio vardu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui čia esantiems įtvirtinimams teko atlaikyti nemažai vokiečių armijos smūgių: bombardavo aviacija, pakrantes apšaudė du karo laivai. Pusiasalio gynėjai atsilaikė mėnesį. Vokiečiai jį užėmę irgi čia įsitvirtino, po karo Laskowsio baterijos įtvirtinimai taip pat tiko gynybai. Tačiau XX a. pabaigoje visas miestelis buvo apleistas ir šiandien jame lankosi tik karyba besidomintys smalsuoliai.

Donatas prisipažįsta, kad yra ne vienas karinis objektas, kurį jis svajoja aplankyti. Štai prancūzai turi savo Mažino liniją (pranc. ~Ligne Maginot~), kur pastatyti ištisi požeminiai miestai. Ši gynybinė linija įrengta tarpukariu tarp Prancūzijos ir Vokietijos bei Italijos sienų. Tiesa, Mažino linija daugiausia yra vadinama atkarpa prie Vokietijos sienų, likusi dalis – Alpių linija.

Ne mažiau įdomūs ir galingi, tik jau vokiečių statyti įtvirtinimai yra Lenkijoje prie Kšyvos ežero. Čia įrengta didžiulė bunkerių sistema, sujungta požeminiais koridoriais ir tuneliais, kuriais važinėdavo traukinukai. „Daug esu aplankęs, tačiau dar nemažai yra vietų, kurias verta aplankyti“, – šypteli mūsų pašnekovas.

Dalis garsių karinių objektų pritaikyti ir paprastiems turistams, kurie neturi įgūdžių tyrinėti apleistus pastatus. Vienas garsiausių – slapta povandeninė laivų bazė Kryme esančioje Balaklavoje, po Tavros kalnu. Ši bazė laikoma vienu didžiausių apleistų Sovietų Sąjungos objektų. Tai būta itin slapto objekto, kuriame saugoti ir remontuoti povandeniniai laivai. Slaptame povandeniniame uoste būdavo suslepiami įvairūs laivai, taip pat ir branduoliniai. O slėptuvė įrengta taip, kad atlaikytų ir galingos atominės bombos sprogimą, būtent tokios, kuri buvo numesta ant Hirosimos. Tiesa, šiandien Krymo įdomybėmis, ko gero, susigundytų retas klajūnas.

„Balaklava buvo turistinis objektas. Tačiau tai išskirtinis uostas, įrengtas kalne, jo statybai išeikvota milžiniška pinigų suma, ir šiandien vis dar paslaptis, kas ten buvo, galima tik įsivaizduoti. Tad aš rinkčiausi visai kitokį kelią jam apžiūrėti. Juk daug įdomiau pasprukti iš teritorijos, aptvertos virvėmis bei STOP juostomis, ir pamatyti tai, kas paslėpta nuo paprastų turistų akių ir fotoaparatų“, – pasakodamas šypteli keliautojas.

Dar vienas griuvėsynas, santykinai atviras turistams, yra Japonijos Hašimos sala. Tiesa, tai industrinis, o ne karinis palikimas, bet ne mažiau įdomus ir unikalus. Sala turi ir kitą pavadinimą – Gunkadžima, reiškiantį „Šarvuoto laivo salą“, o kartais yra pravardžiuojama Vaiduoklių sala. Šioje saloje buvo nemažos anglių sankaupos, tad XIX a. pabaigoje ją nusipirko bendrovė „Mitsubishi“ ir pradėjo kasti anglis. Ėmė kilti betoniniai dangoraižiai, kuriuose apsigyvendavo angliakasiai. XX a. viduryje mažutėje saloje išsiteko daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Gyveno šeimomis ir net ant stogų įsigudrino auginti daržus. Tačiau greitai anglis iš energetikos rinkos išstūmė naftos žaliava, ir žmonės salą po truputį apleido. Paskutinis žmogus ją paliko 1974-aisiais. Vėjo, drėgmės ir sūraus vandenyno veikiami pastatai ėmė griūti.

Beje, angliakasių gyvenvietės vaizdus galima pamatyti ir naujausio filmo apie nenugalimąjį Džeimsą Bondą „Skyfall“ epizoduose.

Šiandien Japonijoje galima nusipirkti ekskursijas į Hašimos salą, tačiau vaikščioti leidžiama tik griežtai paskui gidą. „Vienintelį paprasčiausią būdą apžiūrėti salą suteikia „Google maps“. Mat sala visa išvaikštinėta su „Google“ kamera, ir kiekvienas gali virtualiai po ją pavaikštinėti“, – pataria Donatas.

O ką galima pamatyti Lietuvoje? Pasak Donato, karinis objektas numeris vienas yra Kauno tvirtovė, ypač tiems, kurie domisi fortifikacija: yra išlikę fortai, tarpinės slėptuvės, kareivinės – labai daug visko. Priminsime, kad Kauno tvirtovė yra poligoninio tipo gynybinė sistema, statyta XIX a. pab.–XX a. pr. Iš viso baigti statyti devyni fortai, dar keturi – pradėti ir nebaigti.

„Gaila, kad nei Kauno, nei Lietuvos valdžia nesuvokia, kad turime unikalų objektą. Pavyzdžiui, Varšuva irgi buvo apjuosta tokiais gynybiniais įtvirtinimais, bet išliko labai mažai – viename forte įrengtas muziejus, kuriame eksponuojama karinė technika, naikintuvai, tankai. O tokių kaip Kauno vientisų įtvirtinimų išlikę labai mažai“, – apgailestauja Donatas.

Tačiau jis pasidžiaugia, kad Lietuvoje išsaugotas šachtinis Plokštinės paleidimo kompleksas, kuriame veikia muziejus. Priminsime, kad Žemaitijos nacionaliniame parke, Plokštinės miškuose, 1962 m. buvo įrengtas šaltąjį karą menantis požeminis balistinių raketų paleidimo kompleksas. Vieta kompleksui parinkta ideali: didesnis aukštis virš jūros lygio, mažai smalsių gyventojų, o ir tie greitai buvo iškeldinti kitur.

Į iškastas 23 metrų gylio šachtas buvo nuleistos keturios termobranduolinės raketos, kurios nukreiptos į Vakarus. Tiesa, kas kelerius metus raketų kryptis buvo keičiama. Kompleksas buvo apleistas apie 1978-uosius. Nuo 1996 m. čia veikia militarizmo ekspozicija. Pasak Donato, pavyzdžiui, Latvijoje yra keturi penki tokie visiškai apleisti kompleksai, o du apskritai sunaikinti.

„Įdomu apžiūrėti ir vokiečių statytą Klaipėdos „Memel Nord“ fortifikaciją. Tik gaila, kad šie statiniai irgi sulaukia itin mažai valdžios atstovų dėmesio. Pastatus savo lėšomis prižiūri entuziastai. Apskritai kariniai objektai Lietuvoje sparčiai nyksta. Net važiuoti į juos darosi nebeverta. Kur anksčiau būdavo antžeminių raketų starto kompleksai, šiandien jau tiktai sužėlęs miškas, likę keli angarai, ir nieko daugiau įdomaus ar unikalaus nepamatysi“, – sako D.Žvirblis ir priduria, kad pasaulyje turizmas po tokius objektus yra gana populiarus, bet Lietuvoje jam skiriama itin mažai dėmesio.

Domintis tokiais objektais svarbu jų nepražiopsoti, nes daug kas labai greitai keičiasi. Štai kažkur gali patekti į kokią apleistą mokyklą, kurioje dar galima rasti biologijos kabinetą su visokiais formaldehide pamerktais gyvūnais, o po pusmečio ar kelių mėnesių jau bus tuščia, nes pastatas bus ar nupirktas, ar nugriautas. Po truputį dingsta ir sovietiniai pastatai, tokie kaip gamyklos, fabrikai ar ligoninės. Viskas keičiasi.

„Įdomu, kas bus ateityje, kaip atrodys šiuolaikiniai apleisti pastatai. Pavyzdžiui, Amerikoje jau yra apleistų prekybos centrų, teatrų. Jeigu nemirs ši turizmo šaka ir laisvalaikio leidimo būdas, bus įdomu pamatyti, kokius apleistus objektus lankys mūsų šalyje“, – baigia pasakojimą D.Žvirblis.

Daiva Urbienė

M. Dulinsko nuotr.

Kelionės. Vieni keliautojai Australijoje laksto it akis išdegę, bandydami per dvi savaites skersai išilgai išnaršyti žemyną, kiti visą mėnesį skiria vienam Sidnėjui ir neskubėdami mėgaujasi šio miesto dvasia.

Susiruošus į Australiją galima įnikti į storiausius kelionių gidus ar tinklalapius, kuriuose aprašomas kiekvienas turistinis objektas ar niekur kitur nesutinkami floros bei faunos atstovai, ir tada iš tūkstančio punktų privalomų pamatyti dalykų bandyti atsirinkti labiausiai patinkančius. Tačiau yra paprastesnis būdas – paklausti vietinių gyventojų, ką jie rekomenduotų pamatyti ir patirti. Būtent taip svečioje šalyje elgiasi fotografas Mindaugas Dulinskas.

„Keliaudamas nesivadovauju kelionių gidais arba įspūdingiausių vietų, kurias privalu visiems pamatyti, dešimtukais. Man svarbiau pabendrauti su žmonėmis, pajusti, kuo jie gyvena, ir apsvarstyti, ar pats taip sugebėčiau gyventi, ar toks gyvenimo būdas man būtų priimtinas. Antras man svarbus dalykas – fotografija. Taigi mano miesto įdomybių paieškos prasideda ne nuo to, kur pailsėti ar kokiame paplūdimyje pagulėti, o pasižiūriu, kas kokių nuotraukų yra paskelbęs internete, ir pagal tai atsirenku, ką man būtų įdomu pafotografuoti“, – pagrindinius savo kelionių principus apibrėžia Mindaugas, mėnesį skyręs pažinčiai su Sidnėjumi ir jo apylinkėmis.

Fotografas prisipažįsta, kad jam masinio turizmo šalyse nepatinka, nes vietiniai turistus priima kaip konvejeriu. Atvažiuoja nauja partija, tai jiems reikia parodyti šitą, dar tą, ir viskas, jau nekantriai laukiama naujos partijos. Kad išvengtų tokio vietinių elgesio, keliautojas linkęs rinktis rečiau lietuvių lankomas šalis, kuriose gyvenantys žmonės nežinotų, kaip ištarti žodį „Lietuva“, klaustų, kur yra atvykėlio tėvynė, ir visiems būtų įdomu bendrauti.

Tačiau Sidnėjus – turistų iš Amerikos, Kinijos, Vokietijos, Šveicarijos ar Prancūzijos gausiai lankomas miestas. Ar keliautojas nejautė diskomforto pasirinkęs tokį miestą?

„Na, Sidnėjuje ne tik daug turistų, bet ir labai daug gyventojų, kurie yra atvykę iš kitur, tačiau šiame mieste įsikūrę ilgesniam laikui, – būtent su tokiais žmonėmis aš daugiausia ir bendravau. Šis miestas ypatingas tuo, kad net turistų armijos neužgožia čia tvyrančios laisvės būti savimi“, – sako Mindaugas.

Vis dėlto žmonės vaikšto šypsodamiesi ir nebijo užkalbinti praeivių, o ir patys mielai leidžiasi į kalbas, jei juos pašnekini. Kitas pavyzdys – per pietus solidūs kostiumuoti vyrai ir moterys eina į parkus ir susėdę sau ramiai pietauja. Tai retas vaizdas Lietuvoje. Dar sakoma, kad Sidnėjuje daugiausiai iš visų didmiesčių gyvena homoseksualių žmonių. Ir visai nesvarbu – rytas ar vakaras, jie nesidrovi ir nebijo viešai vaikščioti susikibę už rankų ar pasibučiuoti.

„Tas savotiškas laisvės jausmas man buvo labai įdomus ir žavintis. Galėtų ir pas mus būti tokia laisvė, kad žmonės jaustųsi visiškai nesuvaržyti ir nesibaimintų, jog kažkas nufotografuos ir kur nors parodys“, – svarsto Mindaugas.

Nors Sidnėjus – milžiniškas miestas, kuriame gyvena beveik 5 mln. žmonių ir dar per metus aplanko kelios dešimtys milijonų turistų, Mindaugą nustebino ideali švara ir tvarka. „Labai tvarkingas miestas. O jo švara nuolat rūpinamasi. Eini vakare ar naktį pasivaikščioti ir matai, kaip darbuotojai kruopščiai šluoja ir plauna šaligatvius“, – sako keliautojas.

Sidnėjuje, kaip ir visoje Australijoje, atstumai milžiniški, ir, rodos, be automobilio čia neišsiversi, tačiau, pasak Mindaugo, yra priešingai. Didmiestyje sukurta itin patogi viešojo transporto sistema: tarp miesto dalių gali keliauti keltais, traukiniais, metro ar autobusais. Viskas organizuota taip, kad keleiviams būtų patogu. Be to, gyventojai skatinami mieste nevažinėti automobiliais.

„Jei tu septynis kartus per savaite pasinaudoji viešuoju transportu, autobusais, keltais, traukiniais ar metro, tai kurį laiką gali važinėti nemokamai. Pavyzdžiui, jei nuo pirmadienio iki trečiadienio mokėjai už kelionės bilietus, tai nuo trečiadienio iki sekmadienio tau visos kelionės nemokamos. Todėl keliaujant savaitės išlaidos viešajam transportui gali siekti šiek tiek per 20 eurų“, – pasakoja keliautojas.

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad jei autobusas važiuoja puspilnis, tai vairuotojas į jį žmonių daugiau neįleidžia, mat tada keleiviams bus nepatogu, nes teks keliauti susigrūdus. „Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojamas dalykas“, – lygina Mindaugas.

O ką vis dėlto tiesiog privalu pamatyti Sidnėjuje? Vienas dažniausiai fotografuojamų turistinių objektų yra Sidnėjaus (o gal ir visos Australijos) simboliu vadinamas Operos teatras, pastatytas 1958–1973 m. Moliusko kiautą, lotoso žiedą ar lengvas vėjo išpūstas bures primenantys skliautai kyla į 67 metrų aukštį ir ypač gražiai atrodo iš įlankos pusės naktį.

Simboliška, kad teatras pastatytas ten, kur 1788 m. sausio 26 dieną kapitonas Arthuras Phillipas išlaipino 1500 tremtinių ir kalinių – pirmuosius europiečius, kurie apsigyveno šiame žemyne. Nuo pirmųjų jų žingsnių ir prasidėjo Sidnėjaus istorija.

Už baltų teatro burių driekiasi dar viena įžymybė – 503 metrų ilgio Harboro tiltas per įlanką. „Šis vaizdas man buvo įdomiausias, nes būtent teatro ir tilto nuotraukų norėjau parsivežti“, – sako Mindaugas.

Jis atkreipia dėmesį, kad visai šalia Operos teatro yra ir puikus Karalienės Viktorijos parkas, kuriame galima atsikvėpti ir paganyti akis į lietuvio akiai egzotiškas papūgas bei kitokius paukščius. „Papūgos labai draugiškai nusiteikusios ir tik laukia, kad kas joms numestų maisto. Pavaišinau lietuviškais riestainiais“, – šypteli mūsų pašnekovas ir priduria, kad visame Sidnėjuje yra daugybė vienas už kitą įdomesnių parkų: viename skraido šikšnosparniai, kitame žydi nuostabios gėlės ar veši reti augalai.

Įspūdingi Sidnėjaus vaizdai atsiveria iš aukštai. Keliautojai į miestą iš paukščio skrydžio gali pasižvalgyti keliose vietose. Viena populiariausių apžvalgos aikštelių – televizijos bokštas. Tačiau Mindaugas prisipažįsta, kad jam ši turistinė atrakcija nepatiko: „Pasižiūrėti į miesto panorama per stiklą visai gražu. Bet susigundžius pasižvalgyti kitoje stiklo pusėje tenka mokėti papildomai. Ir ši pramoga man asmeniškai didelio įspūdžio nepadarė, nes didžiausią laiko dalį mus fotografavo kiekvieną atskirai, kad vėliau parduotų mums tas nuotraukas už maždaug 50–70 eurų. Ir tik tada nuveda į du taškus, iš kurių galima pasižvalgyti į miestą. Taigi iš 45 minučių pusvalandis sugaištamas fotografavimui ir apsaugų rišimui ir tik 15 minučių skiriama miesto vaizdams.“

Be to, pasirodo, išorėn negalima išsinešti net telefono, žmonės kruopščiai patikrinami metalo detektoriais, ar tikrai nieko kišenėse neturi, ir tik tada leidžiama patekti į išorę. Kodėl taip yra? Mindaugas spėja, jog dėl dviejų priežasčių: pirmiausia dėl saugumo, kad nefotografuotum rizikuodamas gyvybe, be to, kam prarasti pinigų šaltinį – juk už nuotraukas iš turistų galima nuplėšti nemažai pinigų.

Beje, iš viršaus pasižvalgyti po Sidnėjų galima ir didžiausiame miesto dangoraižyje. Šią pramogą rekomenduoja visi populiariausi kelionių gidai. Iš 305 metrų aukščio po kojomis atsiveria ne tik visas Sidnėjaus peizažas su jaukiomis įlankomis ir paplūdimiais – galima pamatyti net už 150 km esančios Tasmanijos salos pakrantes.

Nors kelionių gidai kaip susitarę rekomenduoja žvilgtelėti į Denisono tvirtovę, Švč. Mergelės Marijos katedrą, akis paganyti į Sidnėjaus olimpinį parką ir šiukštu nepraleisti nė vieno muziejaus, pasak Mindaugo, vis dėlto ne kelionių knygomis reikėtų pasikliauti, o klausti vietinių, ką verta pamatyti.

„Aš labai atsargiai renkuosi muziejus, tačiau man buvo rekomenduotas Modernaus meno muziejus. Vieną kartą apsilankęs atėjau antrą kartą ir supratau, kad ateisiu trečią kartą ir negailėdamas laiko praleisiu pusdienį prie kiekvieno eksponato skaitydamas, kas čia eksponuojama ir kodėl. Labai patiko“, – prisimena Mindaugas.

Na, o apžiūrėjus muziejus galima ir atsikvėpti paplūdimiuose. Bondi paplūdimiai tikriausiai įtraukiami į visus gražiausių, įdomiausių, nuostabiausių pasaulio paplūdimių dešimtukus, todėl nenuostabu, kad čia traukia ne tik vietiniai, bet ir atvykėliai. Pasak Mindaugo, tai tokia savotiška lietuviška Palanga. Labai gražūs paplūdimiai, o palei juos įrengtas takas, vedantis ir į kitus paplūdimius.

Tikrai verta ištrūkti iš miesto ir aplankyti dar vieną įspūdingą vietą – Mėlynuosius kalnus, stūksančius vos už dviejų valandų kelio traukiniu nuo Sidnėjaus. Mėlynieji kalnai apaugę eukaliptais. Sakoma, kad tokį pavadinimą jie gavo dėl itin reto reiškinio: garuojantis eterinis aliejus tarsi melsva skraiste apgaubia kalnus migla.

Kalnuose turistų patogumui yra įrengta apžvalgos aikštelė ir takeliai, vedantys po porą kilometrų į vieną ir kitą pusę. Žingsniuodamas gali atsisėsti prie skardžio krašto pafotografuoti, paprašyti, kad tave nufotografuotų, ir žingsniuoti toliau. Įrengti ir laipteliai, kuriais galima nusileisti žemyn.

„Susigundžiau. Nulipau labai lengvai. O štai lipant aukštyn teko pavargti. Atstumas nepasirodė toks jau mažas. Viršuje mano telefonas rodė 700 metrų virš jūros lygio, apačioje – 150 metrų virš jūros lygio. Oro temperatūra buvo apie 28–30 laipsnių karščio. Dar gerai, kad šalia augantys medžiai teikė šiokį tokį pavėsį. Lipant aukštyn ir kelių kilogramų svorio kuprinė ant nugaros tapo sunki kaip bulvių maišas“, – nusijuokia Mindaugas.

Na, o keliautojui grįžus iš Mėlynųjų kalnų po poros dienų per žiniasklaidą nusirito pranešimas, kad ten bemedituodama nukrito nuo skardžio ir žuvo prancūzė. Pasak Mindaugo, sunku net įsivaizduoti, kaip moteris galėjo nukristi, nes ten saugumui skiriamas milžiniškas dėmesys. Kadangi visai šalia takelio jau prasideda aukštas skardis, tai visur yra įspėjamųjų ženklų.

Dar viena įdomesnė vieta prie Sidnėjaus yra uolėtas vandenyno krantas, kuriame laikas ir bangos išgraužė nemažą skylę. Atriedėjusi banga atsitrenkia į uolas ir pro tą skylę šauna it Islandijos geizeris ar galingas fontanas. Tikrai verta pastoviniuoti ir sulaukti ypač galingos bangos.

Sidnėjaus gyventojai įspėja, jog tai pernelyg jaunas miestas, kad turėtų tokio lygio senamiestį kaip dažno Europos miesto. Todėl rekomenduoja maždaug tokią programą: apžiūrėti Operos teatrą, tiltą, užmesti akį į verslo centrą, pasižvalgyti po parkus, pailsėti paplūdimiuose arba keliauti už miesto, į laukinę gamtą.

Na, o laukinėje gamtoje labai įdomu. Australija keliautojus vilioja kitoniškumu ir galimybe pamatyti niekur neregėtų vaizdų. Sakoma, kad net 80 proc. gyvūnijos, pavyzdžiui, stručio emu, kengūrų ar paslaptingojo Tasmanijos velnio, ir augalų, tokių kaip sumedėję paparčiai, jokiame kitame žemyne neteks pamatyti.

Todėl verta traukti į nacionalinius parkus, kurių pasirinkimas didžiulis: galima rinktis  Karališkąjį nacionalinį parką, esantį prie Sidnėjaus, ar šiaurės Australijoje nusidriekusį Kakadų nacionalinį parką. Parkuose galima pasigrožėti kalnais, uolomis, iš arčiau patyrinėti neregėtus augalus ar užgniaužus kvapą stebėti laukinius gyvūnus.

Turint laiko galima panerti ir į kitokį pasaulį, kuriame tvyro pačios ryškiausios ir kontrastingiausios spalvos. Palei pakrantę daugiau nei 2 tūkst. km nusidriekęs per kelias dešimtis milijonų metų užaugęs didžiausiu gyvu vienetu pasaulyje laikomas Didysis barjerinis rifas – koralinis rifas. Jo spalvų įvairovė priploškia: raudoni, balti, rudi, violetiniai koralų sodai ir juose būriai ryškiaspalvių žuvelių. Tiesa, šiukštu nieko negalima liesti, nes lengviausias prisilietimas koralams padaro tokią žalą, kuri atkuriama dešimtmečiais. Beje, koraliniam rifui ir taip kilusi grėsmė dėl vandenynų užterštumo ir vandens šiltėjimo.

Neturintiems galimybės panardyti nereikėtų labai nusiminti, mat Australijoje spalvų įvairovė – stebinanti. Tarkim, Uluru (arba Erso) uola leidžiantis saulei skaisčiai raudona uola nusidažo auksine, vėliau rožine ir pagaliau suspindi skaisčiai avietine spalva, o sutemus tampa violetinė. Uluru uola ir nacionalinis parkas – ko gero, dar vienas geidžiamiausių turistinių atrakcijų. Didžiausia pasaulyje uola yra 348 metrų aukščio, o panorus ją apeiti aplink reikia sukarti apie 10 km.

Uluru, kaip ir netoliese esančios Kata Čiuta (Olgos) kalvos, susidarė yrant čia kadaise stūksojusiems kalnams. Uluru stūkso lygumoje viena, o Olgos kalvos – maždaug 30 apvalių uolų grupės, kaip banginių kupros išnyrančios dykumos lygumoje.

Tiek Kata Čiuta, tiek Uluru aborigenams yra šventos vietos, kurios jų mituose minimos kaip sapnalaikis – mitinis laikas, kai įvairios mitinės būtybės kūrė pasaulį, kalnus, ežerus ir pirmuosius žmonių protėvius. O Uluru papėdėje telkšančiuose šventuose ežerėliuose dar ir šiandien snaudžia vaivorykštė-gyvatė, visos gyvybės motina, dovanojanti lietų, o moterims – ir vaisingumą.

Beje, kai kurios aborigenų tautos Uluru uolą laiko gyva mistine būtybe, kuri tik snaudžia, įkišusi galvą į smėlį.

Kad ir kokias legendas porintų tikrieji Australijos gyventojai, Uluru yra vieta, kurioje praeitis susitinka su dabartimi. Todėl, anot aborigenų, turistams slampinėti ir trukdyti protėviams nedera. Šiukštu negalima paimti iš šios vietos nė akmenėlio, nes amžiams gali užsitraukti prakeikimą. O prakeikimo atsikratoma tik vienu būdu – grąžinant akmenėlį atgal.

Iš tiesų, Uluru šlaituose glūdi daugybė olų ir urvų, kuriuos čia gyvenę žmonės išpaišė žmonių figūromis, galvomis, augalais ir paslaptingomis geometrinėmis figūromis. Mokslininkai irgi tikina, kad čia būta sakralinės vietos, prie kurios net prisiartinti neleisdavo jaunuoliams, neįšventintiems į vyrus, ir moteriškėms.

Beje, dairantis įdomesnių nacionalinių parkų nereikėtų pamiršti ir opalų kasyklų, kuriose šiandien po žeme įsikūrę ištisi miesteliai, – čia ir pernakvoti galima, taip pat mažų provincijos miestelių, kuriuose kartais gali pasijusti kaip Vokietijoje, ir, aišku, vynuogynų. Štai „Shiraz“ (taip čia vadinama „Syrah“) vyno galima pasidairyti Barosos, Viktorijos ar Hanterio slėniuose, populiariojo „Cabernet Sauvignon“ verta keliauti į Margaret Riverio ar Kunavaros regionus.

Na, apsistojus Sidnėjuje tikrai galima nuvykti dienai ar kelioms į Hanterio slėnį ir susipažinti su Australijos vyno tradicijomis.

Daiva Urbienė

Shutterstock

Kelionės. Černobylis gali būti vadinamas tiek ekologinės katastrofos paminklu, tiek sovietinės valdžios neveiklumo ir melo nelaimės akivaizdoje simboliu. Tačiau šiandien čia krypsta ne vieno keliautojo, trokštančio ekstremalesnių įspūdžių, akys.

Apie Černobylį ir Pripetę prikurta pačių keisčiausių pasakojimų. Esą pastebėti vilkžmogiai, skraido mutantai vabzdžiai, plaukioja žuvys milžinės, ir apskritai nieko žmogiško nebelikę. Čia visur baisi radiacija, ir įkelti koją į šią zoną mirtinai pavojinga bet kokiam žmogui. Kiek tiesos yra šiuose gerokai fantastika atsiduodančiuose pasakojimuose?

„Na, visų pirma radiacijos fonas iš tiesų yra didesnis, tačiau jis nėra vientisas reiškinys, paplitęs po Černobylio zoną. Kai kuriose vietose radiacijos fonas didesnis negu ten, kur gyvena žmonės, tačiau yra tokių vietų, kuriose fonas gerokai mažesnis nei Kijeve ar Vilniuje. Radiacijos lygis priklauso nuo įvairių įvykių: vienoje ar kitoje vietoje leidosi likvidatorių sraigtasparniai ir paliko taršos, yra radiacijos kišenė po Pripetės ligonine, kur buvo sumesti radioaktyvūs ugniagesių drabužiai, ir pan. O štai Parišovo kaime, kuriame šiandien gyvena žmonės, vadinami „samoselais“, radiacijos fonas mažesnis negu Kijeve“, – pasakoja žurnalistas Daumantas Liekis.

Priminsime, kad 1986 m. balandžio mėnesį, naktį iš 25-osios į 26-ąją, Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko darbuotojams pradėjus eksperimentinę procedūrą reaktoriaus galia nevaldomai didėjo ir galop įvyko galingas sprogimas. Ketvirtojo reaktoriaus stoge jis pramušė didžiulę skylę, pro kurią į aplinką pasklido milžiniškas kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Teigiama, kad į aplinką pateko apie 5 proc. visų viduje buvusių radioaktyviųjų medžiagų. Negana to, užsidegė grafitas, naudojamas vietoj vandens neutronams lėtinti. Grafitas liepsnojo net dešimt dienų, į aplinką skleisdamas radioaktyvius dūmus.

Į šį radioaktyvų pragarą ugniagesiai, kariai, sraigtasparnių pilotai ir kiti likvidatoriai  gesinti gaisro buvo siunčiami, galima sakyti, plikomis rankomis – ne tik be apsaugos priemonių, bent kiek apsaugančių nuo radiacijos poveikio, bet net ir be dozimetrų.

Černobylio ir Pripetės gyventojai evakuojami nebuvo. Tiesą sakant, šią avariją sovietų valdžia slėpė iš paskutiniųjų ir iki paskutiniųjų, kol Švedijos teritorijoje buvo užfiksuota padidėjusi radiacija. Mat radioaktyvūs teršalai pasklido ne tik  Černobylio apylinkėse – jų teko ir Ukrainai, ir Baltarusijai, ir Rusijai, ir Vakarų Europos šalims. Taršos pėdsakų kai kuriose šalyse aptinkama ir šiandien.

Ir tik kai susirūpinę švedai susisiekė su Maskva, valdžia balandžio 28 dienos pavakare teikėsi išplatinti trumpą ir labai nekonkretų pranešimą, skelbiantį, kad viename iš Černobylio reaktorių įvyko nelaimė, tačiau esą situacija suvaldyta ir imtasi visų priemonių padariniams likviduoti.

Po paros politiniams vadukams pasitarus buvo paskelbtas dar vienas pranešimas, kuriame žmonės raminami: į aplinką iš tiesų pateko radiacijos, žuvo pora žmonių, bet esą radiacijos plitimas stabilizuotas. Taigi gyvenantieji netoli elektrinės gali visiškai nesijaudinti, ką jau kalbėti apie tuos, kurie gyvena toliau ar tuo labiau kitose respublikose.

Beje, gegužės 1 dieną Kijeve vyko paradai, o vėjas radioaktyvius debesis kaip tik nešė šio miesto link, bet komunistų vadukai nė nesiruošė kaip nors įspėti žmonių. Pripetė pradėta evakuoti praėjus daugiau nei parai po avarijos, tačiau didesnė miesto evakuacija prasidėjo tik gegužės 5 dieną. O ir pats Michailas Gorbačiovas apie tragediją viešai prabilo tik praėjus dvidešimčiai dienų nuo katastrofos.

Oficialiai skelbiama, kad per sprogimą žuvo du elektrinės darbuotojai, 134 darbuotojai patyrė ūmų radiacinį sindromą. 28 jėgainės darbuotojai mirė nuo ūmios spindulinės ligos. Tačiau per metus sovietų valdžia į Černobylio zoną likviduoti avarijos padarinių pasiuntė daugiau kaip pusę milijono žmonių, kurie gavo dideles radiacijos dozes, jiems kilo ir šiuo metu kyla grėsmė susirgti vėžiu bei kitomis ligomis.

Verta paminėti, kad dar ir dabar įvairiose organizacijose verda ginčai, kiek iš tikrųjų žuvo žmonių, kiek gavę radiacijos susirgo vėžiu. Juk sovietų valdžia tokius dalykus meistriškai nuslėpdavo. Jos neveiklumas ir atsainus požiūris į žmonių gyvybes bei sveikatą šokiruoja ir šiandien, praėjus jau 29 metams.

Tačiau šiandien kiekvienas norintis gali savo akimis pamatyti prieš 29 metus įvykusios katastrofos mastą. Kai kurie keliautojai ir tyrinėtojai čia grįžta ne vieną kartą. Kas juos traukia į šią, rodos, Dievo užmirštą vietą?

„Pirmus kartus mane masino apleisti miestai ir apokalipsės jausmas, tarsi atvažiuotum į kokį nors iš fantastinės knygos ar filmo siužeto atkeltą miestą, kurio gyventojai, gelbėdamiesi nuo katastrofos, paspruko į kitą planetą. Priklauso ir nuo metų laiko: jei atvažiuoji pavasarį ir vasarą, matai daugiau gyvosios gamtos, jei rudenį ar žiemą – matai tokį Černobylį, kokį galbūt norėtų matyti meninių filmų kūrėjai. Tačiau toks įspūdis būna pirmą kartą, vėliau patraukia kiti dalykai“, – pasakoja Daumantas.

Pasak jo, lankydamasis kelintą ar kelioliktą kartą pradedi stebėti žmones, kurie ten dirba ir gyvena, nes jų gyvenimo istorijos glaudžiai susijusios su Černobylio katastrofos istorija. Galų gale atsiranda ir draugų, ir gerų pažįstamų, ir nedraugų. „Černobilio zonoje aš pats kaip ir tapau čia vykstančio proceso dalyviu. Čia lankydamasis matau visai kitokius dalykus nei tie, kurie atvažiuoja pirmą kartą“, – tikina vaikinas ir priduria nesistengiantis skaičiuoti, kiek kartų lankėsi Černobylio zonoje, – čia jis nuo 2009-ųjų keliauja bent kartą per tris mėnesius.

Anksčiau Daumantas Černobylio zonoje domėjosi biologine įvairove ir darė vabalų apskaitas Pripetės apylinkėse, vėliau lydėdavo norinčiuosius pasižvalgyti po šią įdomią vietą. Šiuo metu jį čia atgena dokumentinio filmo „Savanoriai Černobylyje“ idėja.

„Sovietiniais laikais likviduoti katastrofos žmonės buvo atgabenami per prievartą, net nekreipiant dėmesio į riziką jų gyvybei. Dabar viskas pasikeitė. Mes čia važiuojame savo noru ir dar už tai mokame pinigus. Dokumentinis filmas bus apie tokius savanorius“, – ateities planais dalijasi keliautojas.

Pasak Daumanto, Černobylio zonoje galima pamatyti daugybę įdomių dalykų. Štai vienus masina slaptos DUGA sistemos prie pat Černobylio miestelio. Drąsuoliai, užsiropštę ant antenų, apačion strykteli su parašiutu, tuo gerokai įsiutindami budrius milicininkus. Vilioja keliautojus ir tūkstančiai apleistų kaimų, ir milžiniški technikos kapinynai. O jie labai įspūdingi.

Po avarijos atominės elektrinės apylinkės buvo itin užterštos radioaktyviosiomis medžiagomis. Todėl kaimai buvo užpilti, medžiai iškirsti ir toje pat vietoje užkasti. Tam prireikė kelių šimtų tūkstančių žmonių ir tūkstančių sunkiųjų transporto priemonių. Likviduoti avarijos padarinių buvo pasiųsta karinė technika iš Afganistano – sraigtasparniai, šarvuočiai, taip pat reikėjo MAZ‘ų ir KAMAZ‘ų, traktorių, kuriais buvo gabenamas gruntas net prie paties reaktoriaus, autobusų, kuriais likvidatoriai buvo vežiojami tvarkyti radioaktyvios aplinkos.

Vėliau beveik visa ši technika Černobilio zonoje buvo ir palikta. Tokių kapinynų suskaičiuojama apie 800. Vienas populiariausių – ~Rassorva~ kapinynas, į kurį buvo suvežti sraigtasparniai, šarvuočiai, Pripetės lengvieji automobiliai.

Tačiau iš šio kapinyno beveik nieko nebelikę. Vertingi metalai išpjauti, o liekanos, kai kurios ypač radioaktyvios, suverstos į vieną vietą. „Tuos metalus, kuriuos išsipjovė, įsivaizduoju, kad turėtų dezinfekuoti prieš parduodami. Yra specialių metodų radiacijai neutralizuoti“, – sako Daumantas.

Tačiau, pasak jo, jei reikėtų išskirti, ką keliautojams tikrai verta pamatyti ir nufotografuoti, tai būtų Pripetė. „Tai didelis miestas, labai panašus į mūsų miegamuosius Vilniaus rajonus. Tiesą sakant, pabuvęs Pripetėje niekada po juos jau nevaikščiosiu kaip anksčiau“, – šypteli keliautojas.

Pripetė visiškai apleista, daugelis statinių jau avarinės būklės, griūva, todėl eiti į jų vidų nerekomenduojama. Labiausiai apgriuvę pirmieji miesto kvartalai, o iš kai kurių pastatų, pavyzdžiui, Pripetės pirmosios mokyklos ar parduotuvės, belikusi tik griuvėsių krūva. Šio miesto, kaip ir Polesės, niekas neketina atstatyti, nes išvalyti juos yra per brangu, todėl ilgainiui miestai turėtų sugriūti, griuvėsius – praryti augmenija. Beje, jau ir dabar medžiai beveik pasiglemžę miestą, kuriame kažkada gyveno apie 50 tūkst. žmonių, maždaug tiek, kiek šiandien gyvena Alytuje.

Verta aplankyti ir Polesę. Tai šiek tiek mažesnis už Pripetę miestas, tačiau ir čia yra apleistų daugiabučių ir kitokių įdomių pastatų. Polesė iškraustyta gerokai vėliau, nes ji toliau nuo radiacijos židinio, tačiau populiacija buvo stebima ir atkreiptas dėmesys, kad ten gimstantys vaikai turi įvairių sutrikimų ir ligų – nuo vandenligės iki kitokių rimtų apsigimimų.

Nenuostabu, nes miesto apylinkių radiacinis fonas ir užterštumas itin didelis. Pasak Daumanto, jie su keliautojų grupe Polesės apylinkėse keliavo praėjusią žiemą ir važiuodami asfaltuotais keliais labai dažnai patekdavo į labai radiacija užterštas vietas. Be to, vietiniai gyventojai buvo priklausomi nuo aplinkinių ūkių, nuo grybavimo, tad labai daug sunkiųjų medžiagų gaudavo valgydami. 1990 m. buvo priimtas sprendimas gyventojus iškraustyti.

Pats Černobylis – irgi nemažas miestas, panašaus dydžio kaip mūsų Druskininkai. Pasak keliautojo, gyvenvietės istorija siekia viduramžius. Anksčiau buvo stipri žydų bendruomenė, vėliau atėjus sovietams daug kas keitėsi, tačiau Černobylis išliko kaip kaimiško tipo gyvenvietė su kaimui būdingais pastatais. Šiandien visa infrastruktūra sutelkta pačiame Černobylyje.

Todėl miestelis pats gyviausias, nes čia veikia ir administracija, ir yra aptarnaujantis personalas, veikia valgyklos, parduotuvės, yra vienas bankomatas. Lankytojai čia gali netgi pernakvoti. Černobylyje gyvena ir dirba apie tris tūkstančius skirtingų profesijų žmonių. Tačiau jie kas pusę metų (kiti – kas antrą savaitę ar kas pusę mėnesio) keičiasi: vieni išvažiuoja, kiti atvyksta. Kai kurie net turi tokius laikinus sezoninius namus pačiame Černobylio miestelyje.

Beje, kiekviena keliautojų grupė privalo turėti dozimetrus, kad galėtų išvengti labiau radiacija užterštų vietų. Be to, rekomenduojama nenulipti nuo asfaltuotų kelių, mat jie buvo valomi ir plaunami, kad galėtų važinėti likvidatorių transportas, o biraus grunto taip paprastai neišvalysi. Kur yra didesnė radiacinė tarša, gali pasufleruoti ir samanos. Ten, kur didesnės samanų sankaupos, galima įtarti, kad yra didesnis radiacijos lygis.

„Jos tose vietose tiesiog veši. Kartais su dozimetrais net specialiai paieškome samanų ir pasižiūrime, koks taršos lygis. Pripetėje yra pramogų parkas, kuriame pirmosiomis dienomis po sprogimo likviduojant avariją leidosi sraigtasparnis pasipildyti degalų ir paliko radioaktyvios taršos. Toje vietoje yra didelė samanų sankaupa“, – pasakoja Daumantas.

Smalsu, kiek radiacijos gauna turistai, užklydę į Černobylio zoną. Daumantas skuba nuraminti: pasirodo, stiuardesės, lakūnai ar astronautai, kurie gyvena tarptautinėje kosminėje stotyje, gauna gerokai didesnes dozes radiacijos, nei keliaujantieji po Černobylio zoną.

Galima gana arti prieiti ir prie pačios atominės elektrinės. Sustojus maždaug apie 100 metrų nuo Černobylio ketvirtojo reaktoriaus, kuriame ir įvyko sprogimas, galima praleisti 10–15 minučių, tačiau fotografuoti – griežtai į vieną pusę. Kad nebūtų šnipinėjimo grėsmės, su kameromis dairytis apie savo ašį neleidžiama – tik į vieną pusę pafotografuoti ir pažiūrėti radiacinį foną.

Šalia Černobylio AE stūkso ir nebaigti blokai, šalia kurių vis dar stovi senieji sovietiniai kranai. Tačiau, rodos, net tokioje turėjusioje visam laikui apmirti zonoje verda gyvenimas. Daumantas jau kelerius metus stebi naujojo sarkofago, vadinamo „Nova Arka“, statybą. Prieš metus ar keletą buvo nupjautas ketvirtojo reaktoriaus kaminas, nes sarkofagas bus tempiamas virš senojo. Beje, kai sarkofagas bus tempiamas, visa Černobylio zona bus evakuota, kad, jei kas ne taip, niekas nenukentėtų.

„Naujo sarkofago statyba – tai vis dar katastrofos likvidavimas, nes senasis sarkofagas buvo tik laikinas sprendimas. Taigi galima sakyti, kad su Černobylio katastrofa tvarkomasi jau 30 metų“, – pastebi Daumantas.

Beje, net ir po avarijos pati Černobylio atominė elektrinė dar iki 2000 m. gamino elektrą ir tiekė ją ne tik Ukrainai, bet ir Baltarusijai. Kaip čia žmonės sugebėjo dirbti? „Nelabai įsivaizduoju, bet mes esame pateikę prašymą patekti į ketvirtojo reaktoriaus valdymo bloką, į kurį norint patekti ir apžiūrėti reikia specialaus leidimo. Tada gal bus aiškiau, kaip ten žmonės galėjo dirbti“, – šypteli mūsų pašnekovas.

Pasak D.Liekio, jis su keliautojų grupėmis iki pat 2012–2013 m. pietaudavo valgykloje, įrengtoje pačioje Černobylio elektrinės pašonėje. Tačiau dabar neliko vietos, nes ji nuolat lankoma žmonių, statančių naująjį sarkofagą. O keliautojai traukia į kavinę „Desiatka“ Černobylio miestelyje.

Įdomu, kad nors po katastrofos žmonės, vadinami „samoselais“, buvo iškeldinti, tačiau kai kurie netrukus grįžo atgal į savo namus ir pasiliko visam laikui. „Šie žmonės – jau mirštanti karta. Jų Černobylyje yra keli šimtai. Jie neturi vaikų, jų ūkinė veikla griežtai ribojama, tiktai nedaugelis, tie, kurie gyvena švaresnėse vietose, gali turėti daržus, šiek tiek gyvulių, Jie gyvena taip, kaip iki katastrofos, taip, kaip ir mūsų senukai kaimuose, tik yra labai vieniši, o jų gyvenimas sugriežtintas labiau nei mūsiškių“, – pasakoja keliautojas.

Anksčiau kaimuose gyvendavo vienas ar du tūkstančiai žmonių, o dabar galima rasti du tris senukus. „Samoselus“ nuolat lanko gydytojai ir tikrina jų sveikatą, atvažiuoja autoparduotuvės, sekmadieniais juos nuveža į Černobilio cerkvę. Kiekvieno jų gyvenimas – įdomi istorija. Pasak Daumanto, Černobylio zonoje gyvena ir jauna 20 metų mergina, kuri čia yra gimusi jau po katastrofos. Tačiau tai tik išimtis, nes ji čia vienintelė tokio amžiaus gyventoja.

Žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodo straipsnių ar informacijos apie pastebėtas mutacijas Černobylio zonoje, tačiau Daumantas sako, kad jam su mutantais nėra tekę susidurti.

„Mutacijos yra mitai, kurie tarsi ir skatina kai kuriuos žmones ten važiuoti. Panagrinėjus logiškai pasidaro aišku: jei koks organizmas išsigimtų, tai kiek jis pats galėtų būti gyvybingas? Po katastrofos praėjo jau beveik 30 metų, ir jokių mutantų ten nėra. Tačiau gyvosios gamtos biologinė įvairovė ten labai didelė. Černobylio zona primena gerai ir griežtai prižiūrimą rezervatą, kuriame ribojama ūkinė veikla, medžioklė, o kai kuriose vietose net draudžiama nulipti nuo asfaltuoto pagrindo. Todėl čia gausu pačių įvairiausių gyvūnų“, – paneigia vis dar sklandančius mitus D.Liekis.

Daiva Urbienė

Kelionės. Keliautojai, patys organizuojantys atostogas, nesiskundžia – Lietuvą nuo senovinių Europos miestų, egzotiškų paplūdimių ar įdomiausių parkų teskiria vos kelios valandos skrydžio.

Žlugus skrydžių bendrovei „Air Lituanica“ pesimistai tuoj pat pradėjo verkšlenti, kad Lietuva vėl tapo tamsiąją Europos skyle. Ar tikrai? Lietuva neteko pinigus siurbiančio nacionalinio skraidintojo, tačiau iš Vilniaus ar Kauno galime pasiekti pačius populiariausius ir viso pasaulio turistų lankomus miestus, tokius kaip Londonas, Paryžius, Madridas, Roma, Dublinas ar Barselona.

Na, neskraido iš Lietuvos prašmatnūs boingai, tačiau pigių skrydžių bendroves „Ryanair“ ar „Wizzair“ renkasi tiek žmonės, nuolat lakstantys į komandiruotes, tiek keliautojai, savarankiškai planuojantys keliones ir norintys sutaupyti. Juk gerokai iš anksto pasirūpinus bilietais skrydis lėktuvu gali tekainuoti keliasdešimt eurų.

Tiesa, prieš įsigyjant pigų bilietą verta pasiskaičiuoti ir papildomas išlaidas, ir šiokią tokią papildomą gaišatį. Pavyzdžiui, pigių skrydžių bendrovės dažniausiai skraidina į nuošaliau esantį oro uostą, taigi susiruošus į Briuselį ir pasirinkus skristi „Ryanair“ vėlų vakarą dar teks kapanotis iki tikslo iš Šarlerua oro uosto, kuris yra maždaug už 100 km nuo Belgijos sostinės. Todėl verta jau iš anksto pasirūpinti nuomojamu automobiliu arba pasidomėti viešojo transporto grafikais.

Pigios avialinijos negailestingai apmokestina papildomą bagažą, skrydžio metu erzina nuolatinės reklamos ir siūlymai ką nors įsigyti. Būdai kuo daugiau išpešti pinigų iš keleivio patys įvairiausi. Planuojate kuriame nors oro uoste peršokti į kitą lėktuvą? Bent mažiausias vėlavimas grasina neblogai patampyti nervus: pigieji skraidina trumpomis atkarpomis, todėl reikia pirkti bilietus kiekvienam skrydžiui, ir jei atsitinka taip, kad skrydis vėluoja, tai oro uoste tenka galvotrūkčiais skuosti į kitą lėktuvą, nes praleistas reisas – tik paties keleivio rūpestis. Kita vertus, pigios avialinijos paprastai stengiasi „sulakstyti“ greitai ir nevėluodamos.

Taigi kur šią vasarą galime pasimėgauti naujais įspūdžiais, skrisdami iš Vilniaus ar Kauno? Štai „National Geographic“ giduose tarp geriausių 2015 m. vasaros kelionių krypčių puikuojasi Atėnai, Anglija. „TripAdvizor“ tarp 25 geriausių 2015 m. krypčių mini Prahą, Londoną, Romą, Paryžių, Barseloną, Atėnus, tarp žymiausių turistinių objektų išvardyti vis dar statoma Šventosios Šeimynos (~Sagrada Familia~) bažnyčia Barselonoje, Karolio tiltas Prahoje, Dievo Motinos katedra ir Eiffelio bokštas Paryžiuje, Milano katedra. Tas pačias kryptis ir objektus rasime minimus ir kelionių gidų „Lonely Planet“ sudarytuose dešimtukuose.

Galima panaršyti ir asmeninius kelionių tinklaraščius, kuriuose ditirambai giedami garsiausiems Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos miestams ar jaukioms Viduržemio saloms.

Tačiau, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti: beveik visas šias turistines įdomybes galime pamatyti skrisdami iš Vilniaus ir Kauno. Ir „Air Lituanicos“ žlugimas didesnės įtakos tam neturėjo. Pasak mero Remigijaus Šimašiaus, Vilnius prarado tik dvi su puse krypties. Taigi norėdami pasivaikščioti po gotikinę Prahą, pašėlti Oktoberfesto metu griaudžiančiame Miunchene ar aplankyti Hamburgo muziejus turėtume ieškotis kitokio būdo ten nukakti.

Graikijos salos Kreta, Kosas, Rodas pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo tarp lietuvių, atostogaujančių su šeima. Tai viena populiariausių poilsinių atostogų krypčių. Salos vilioja ne tik šilta jūra, vaizdingais paplūdimiais, savo istorija, bet ir neblogomis kainomis bei puikia prie turisto poreikių pritaikyta infrastruktūra.

Štai Kreta, didžiausia Graikijos sala, laikoma Dzeuso, senovės graikų dievų panteone užimančio pačią aukščiausią vietą, gimimo vieta. Turistai viliojami į Dzeuso olą, kuri kadaise galėjo būti naudojama ritualiniams tikslams, o šiandien nieko dieviško jau neberasi, tačiau stalagmitais ir stalaktitais prisigrožėsi iki soties.

Smagu pasivaikščioti jaukioje sostinėje Heraklione, apsuptame elegantiškų venecijietiškų sienų, aplankyti vaizdingoje vietoje pastatytą Preveli vienuolyną ar siaurų gatvelių labirintą Chanijoje. Retas turistas atsisako aplankyti Knosą, esantį šalia Herakliono. Būtent čia klestėjo Mino kultūra ir iškilo pirmoji Europos civilizacija. Na, o legendos skelbia, kad čia gyvenęs Minas, o jo žmonos sūnui Minotaurui, pusiau žmogui, pusiau jaučiui, Dedalas pastatęs klaidžius Labirinto rūmus, iš kurių niekas negalėjęs išeiti.

Iš tiesų Mino rūmų, statytų maždaug 1900 m. pr. Kr., griuvėsius galima apžiūrėti. Manoma, kad žemės drebėjimas šiuos rūmus sugriovė praėjus vos 200 metų nuo pastatymo. Originalias išlikusias freskas galima pamatyti archeologijos muziejuje Heraklione. Ne mažiau įdomi ir Faisto archeologinė vietovė, kurioje atrasti dvejų rūmų griuvėsiai.

Dažnas turistas susigundo žygiu Samarijos tarpekliu. Tiesa, visų pirma reikia įvertinti savo fizinę ir sveikatos būklę, mat 13 km akmenuotu keliuku ir dar 3 km taku per jaukų kaimelį karštą dieną nėra labi lengvas iššūkis ne tik vyresniems žmonėms ar vaikams, bet ir nepratusiems ilgai vaikščioti. Be to, net ir pavargus ilgam prisėsti negalima, mat 17 val. tarpeklis uždaromas. Jei vis dėlto koks nelaimėlis visai pervargsta, tai jam į pagalba atskuba vietiniai su asiliukais ir už papildomą mokestį išgabena iš tarpeklio.

Įdomi ir Rodo sala, kurioje yra ir antikinių griuvėsių, ir nuostabių gamtos kampelių, tokių kaip Drugelių slėnis. Gera atsikvėpti mitais ir legendomis apipintoje Koso saloje, kurią savo „Iliadoje“ paminėjo Homeras. Tačiau labiausiai salą išgarsino Hipokratas. Tikinama, kad būtent joje gimė šis garsiausias antikinės Graikijos gydytojas. Šalia Koso miesto išlikę Asklepiono, medicinos dievo Asklepijaus (arba Eskulapo) šventyklos, kurioje negalios ir ligų prispaustus žmones galbūt gydė ir pats Hipoktratas, griuvėsiai.

„Rode ar Kose daugiau įdomių istorinių vietų. Čia praėjusius amžius tiesiog jauste jauti, rodos, beveik gali pačiupinėti. Kretoje – daugiau butaforijos, pavyzdžiui, atstatytos Mino rūmų kolonos. Rodas – brangesnė sala, čia daugiau turistų iš Vakarų Europos, o Kretoje – iš Rytų Europos. Anksčiau būdavo daug rusų, tačiau šiandien jų akivaizdžiai sumažėję. Atvirai sakant, geriau pailsi Rode, nes poilsiautojai kultūringesni. Viešbučių paslaugų kokybė ir paplūdimių grožis visose trijose salose nedaug kuo skiriasi“, – trumpai salas apibūdina Asta Kazlauskaitė ir priduria šiandien atidžiai sekanti naujienas iš Graikijos, mat šią vasarą vėl ruošėsi skristi su vaikais į Rodo salą.

Graikijos situaciją atidžiai stebi ne tik ekonomistai, bet ir keliautojai, planuojantys šioje šalyje atsikvėpti. O situacija kelianti nerimą: savaitei buvo uždaryti bankai, šaliai gresia bankrotas, iš bankomatų galima paimti ribotą kiekį eurų – 60, be to, prasidėjo protestai. Atrodytų, krizės ištikta šalis galėtų pasiūlyti mažesnes paslaugų kainas, tačiau, ko gero, tai neatsvers kitų turistų nepatogumų. Mat jau ir degalų ne visur nusipirksi, be to, ir nemažą kiekį grynųjų su savimi reikia tampytis. O tai priverčia jaustis nepatogiai ir nesaugiai. Ką jau kalbėti apie tai, kad šalyje tvyro įtampa, bet kada galinti peraugti į suirutę.

Dėl šių priežasčių Asta, nors labiau mėgsta poilsines keliones ir ramų padrybsojimą paplūdimyje, pradeda žvalgytis lėktuvo bilietų į Italiją – Milaną. Kadangi moters vaikai darželinukai, kelionė planuojama rudens pradžioje. Tuo metu bilietą iš Vilniaus į Milano Bergamo oro uostą galima nusipirkti vos už 23–28 eurus. „Šiek tiek sutaupysim, nes skrydis į Rodą rugpjūčio pabaigoje būtų kainavęs pigiausiai 80 eurų žmogui“, – atkreipia dėmesį keliautoja.

Milanas visada traukė mados gerbėjus. Italai giriasi, kad tiek stilingų ir madingų žmonių, kiek vaikšto šio miesto gatvėmis, niekur daugiau nepamatysi. Iš tiesų, vieni atskrenda į mados savaites, kiti gaudo nuolaidas ar apsiperka specialiose išpardavimų parduotuvėse atokiau nuo miesto centro.

Nors Milanas garsėja kaip madų sostinė, susikoncentruoti į madingus daiktus neverta. Vis dėlto parduotuvių maniakai neatsisakys pasivaikščioti XIX a. prekybos pasažu – ~Galleria Vittorio Emanuele II~.

Seniausias prekybos pasažas pasaulyje jungia Katedros ir ~La Scala~ teatro aikštę. Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad architektas Giuseppe Mengoni suprojektavo didžiulę stiklu dengtą arkadą, kurią vainikavo 45 metrų kupolas, pagamintas pagal Šv. Petro bažnyčios kupolą, dengiantis visą parduotuvių kvartalą. Įdomu, kad galerijoje iki šiol veikia kavinės, kuriose kavą gerdavo Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini.

Na, o prisiminus šiuos didžius kompozitorius verta nepagailėti vieno kito šimto eurų ir pasimėgauti spektakliu ~La Scala~ teatre. Kaip ir skirti laiko užsukti į ~Santa Maria delle Grazie~ vienuolyną ir pagaliau savo akimis pamatyti garsiąją Leonardo da Vinci freską „Paskutinė vakarienė“

Šiam šedevrui įspūdžiu nenusileidžia ir saulėlydis, kurį galima stebėti ant gotikinės katedros stogo, vainikuojamo 135 smailių ir puošiamo 2245 marmurinių statulų. Smailės ir statulos saulei leidžiantis padovanoja efemerišką vaizdinį: šešėliuotos, paskutinių saulės spindulių nuauksintos figūros, rodos, ima judėti ir keisti formą ar pozą. Na, jei vakare nėra galimybės pasižvalgyti, tai įdomu ir dieną – sakoma, tolyje galima įžvelgti snieguotas Alpių viršūnes.

Patartina nors pusdieniui ištrūkti iš Milano ir apžiūrėti unikalų kartūzų ~Certosa di Pavia~ vienuolyną, pradėtą statyti XIV a. Renesansinis kompleksas išsiskiria itin puošniomis formomis ir gotikine bažnyčia renesansiniu fasadu, kuriame vientisa pyne kūrėjų užgaida amžiams sustingo angelai, šventieji, pranašai ir imperatoriai.

Įspūdingi ir prabanga tviskantys marmuriniai XVII a. koplyčių altoriai, kurių dekorui panaudoti pusbrangiai akmenys. Galima išeiti į jaukų arkadų apsuptą sodelį, tačiau į didįjį vienuolyną pavyks žvilgtelėti tik pro grotas – vienuoliai mėgsta ramybę. Tai vienas įspūdingiausių ne tik Italijos, bet ir Europos vienuolynų.

Įdomu, kad pats populiariausias šio vienuolyno suvenyras – akacijų medus, vaistažolių arbata ir šokoladas. Viskas surinkta ir pagaminta vienuolių. Na, o sutikta italė senutė dar spės paporinti istoriją, kad vienuolių palaimintas medus gerokai labiau padeda išvengti ligų nei visokie modernūs vitaminai.

~Certosa di Pavia~ vienuolynui grožiu nenusileidžia Katalonijos Montserato vienuolynas, stebinantis įspūdingais pastatais, tarsi priderintais prie pusapvalių laiko nugludintų kalnų. Čia maldininkai lanko Juodąją Montserato Madoną, vadinamą ~La Moreneta~, Katalonijos globėją. Link jos veda laiptai, abipus kurių sulipdytos milžiniškos mozaikos, vaizduojančios 24 šventąsias moteris, pamaldžiai žvelgiančias į maldininkų ir piligrimų virtinę, nusidriekusią net iš kiemo. Įdomi ir pati bazilika, akį traukianti XIX a. neorenesansiniu fasadu ir itin puošniu interjeru. Bazilikoje galima pasiklausyti garsiojo berniukų choro „Escolania“ giesmių.

Tiesa, nemaža dalis žmonių Montserato vienuolynui skiria laiko trupinius, kurie atlieka nuo Barselonos. Ir nenuostabu – juk Barselona įspūdinga nuo senamiesčio gotikos bažnyčių iki iškiliausių ~art nouveau~ meistrų statinių, ir ypač vis dar statomos Antonio Gaudi projektuotos Šventosios Šeimynos bažnyčios, kuri kažkuo primena virš miesto kylantį kregždžių lipdinį. Ką jau kalbėti apie pagrindinės gatvės ~Rambla~ meniškai padūkusią aikštės atmosferą ar ~Guell~ parką, garsiausių dailininkų muziejus ir jų mėgtas kavines.

Šiam miestui tyrinėti ir savaitės ar net mėnesio gali prireikti. Na, o bilietų irgi galima rasti nebrangiai: rugpjūčio pabaigai – kainuojančių į abi puses apie 90 eurų, o jei norėtųsi lėkti jau dabar – teks mokėti dvigubai daugiau. Panašiai kainuoja skrydis į Maljorkos Palmą. Tiesa, ten jau ne architektūros stebuklų reikia žiūrėti, o šėlti nesibaigiančiuose vakarėliuose. Beje, į Madridą kainos mažesnės – nuo 60 eurų. Tokias kainas siūlo pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“, o „Wizzair“ kainos šiek tiek didesnės.

Jei kalbame apie skrydžius, ypač pigių bendrovių, į didmiesčius, kainos visai nesikandžioja. Štai iš Kauno į Londoną ir atgal dar šią vasarą galima suskraidyti už 70–120 eurų, iš Vilniaus kelionė kainuotų 50 eurų brangiau. Kainos nedaug skiriasi renkantis tiek „Ryanair“, tiek „Wizzair“ skrydžių bendroves. Skrydžių į Paryžių kaina svyruoja nuo 29 iki 100 eurų, į Oslą bilietų galima rasti ir už 15 eurų. Kelionė į Briuselį kainuos nuo 50 eurų.

Briuselis dažnai be reikalo vis dar laikomas beveidžiu pilku biurokratų miestu. Nes čia ras kuo pasimėgauti tiek architektūros ar meno gerbėjas, tiek gurmanas. Jauku atsipūsti Didžiojoje aikštėje, kurioje beveik vienas šalia kito stūkso viduramžių, renesanso ir baroko epochų stiliaus pastatai – Rotušė, Gildijos namai ir Karališkasis namas. Pasigėrėjus įspūdinga, prabangia, tačiau jaukia aikšte, verta pasukti link XIX a. Briuselio biržos pastato, papuošto didžiulėmis statulomis.

Galima pasivaikščioti Šv. Huberto galerija – vienu pirmųjų Europoje (XIX a. vidurio) dengtu prekybiniu pasažu, užsukti į gotikinę katedrą. Daugelis turistų susigundo aplankyti Briuselio simboliu vadinamą besišlapinantį berniuką „Manneken Pis“. Pasak legendos, ši statula vaizduoja vaiką, kuris tokiu būdu per kažkurį Briuselio gaisrą bandė gesinti ugnį. Šiais laikais įvairiomis progomis berniuko statulėlė papuošiama įvairių šalių tautiniais kostiumais. Tačiau dairantis didelės statulos galima netyčia nepastebėti menkučio skersgatvio fontanėlio. Beje, gerokai didesnės šokoladinės kopijos atrodo kur kas įspūdingiau.

Įdomu, kad lygių teisių gynėjai išsireikalavo ir besišlapinančios mergaitės statulėlės, o gyvūnų mylėtojai – besišlapinančio šuniuko.

Jei sektume ~art nouveau~ maršrutu, tai gerokai pasiblaškius po miestą ir apžiūrėjus po jį pabirusius išskirtinius gyvenamuosius namus, verta ilgam stabtelėti prie impozantiško ir puošnaus Muzikos instrumentų muziejaus. Čia galima ne tik apžiūrėti, bet ir išgirsti, kaip skamba daugelis pasaulio instrumentų.

Keliaujant su vaikais reikia pasukti į užmiestyje esantį Mini Europos parką. Čia eksponuojami gražiausi Europos šalių pastatai, sumažinti masteliu 1:25. Prie miniatiūrinių pastatų pateikta trumpa informacija apie šalį, paspaudus mygtuką galima pasiklausyti himno. Lietuvai atstovauja Vilniaus universiteto centrinių rūmų komplekso modelis. Per kelias valandas pamatysi visos Europos įspūdingiausius pastatus.

Verta pakilti į Atomiumą, vaizduojantį 150 tūks. kartų padidintą geležies atomą, ten apeiti architektūros ir dizaino ekspoziciją, užkąsti kavinėje.

Gurmanų maršrutas dėliosis kitaip. Jie suks ratus po Briuselį, ieškodami kuo įdomesnių indiškų, kiniškų, indonezietiškų, arabiškų ir afrikietiškų kavinių bei restoranėlių. Afrikietiškų įdomybių galima paskanauti vos už 5–7 min. kelio pėstute nuo Europos Parlamento. Čia yra istorinis afrikiečių Matongo kvartalas, per kurį temstant šiaip labai nemalonu eiti, mat akis bado netvarka, apterliotos sienos, išdužę langai ir skurdas.

Krinta į akis ir vyrų pomėgis sėdinėti ir papsėti ne tik cigaretes, bet ir narkotines medžiagas, lengvai atpažįstamas iš kvapo. Moterys tuo metu sukasi virtuvėje ar tvarkosi su vaikais. Tačiau kvartalo pakraščiuose viskas atrodo gerokai padoriau, be to, yra puikių restoranų, kuriuose galima pasimėgauti keistais kepsniais, dar keistesniais prieskoniais ir pasiklausyti afrikietiškų ritmų.

Na, o pabodus slampinėti Briuselyje, nuo žmonių grūsties galima atsikvėpti Gento, Briugės, Antverpeno ar Mecheleno miestų gatvėse ar pasiplaukioti miestų kanaluose. O kur dar galimybė paragauti belgiško alaus ir šokolado!

Tikrai ne vienas keliautojas nosį rauko išgirdęs apie atostogas Airijoje ar Škotijoje. Ir visai be reikalo. Būtent čia galima pamatyti tikros europietiškos egzotikos. Štai į Dubliną iš Vilniaus galima nuskristi už maždaug 100 eurų, į Šenono oro uostą – ir už 80 eurų. Dėmesio patartina skirti ne tik Dublinui, bet pasižvalgyti po visą šalį. Tarkim, kelionei turint keturias dienas, už maždaug 100–120 eurų ar dar pigiau galima išsinuomoti automobilį, tada teliks priprasti, kad vairas ne toje pusėje, kaip mums įprasta, ir patraukti palei pakrantę.

Prieš akis versis rūsčios Mohero uolos, suskilinėjusi žemė – Burenas, o ryškiai žalią šalies peizažą dabins rūstūs gotikinių vienuolynų ir bažnyčių griuvėsiai, šalia kurių į dangų stiebiasi aukštas, siauras, smailus bokštas – jame vienuoliai slėpdavosi nuo užpuolikų. Toks gana dažnas griuvėsių vaizdas – XVI amžiaus reformų pasekmė. Mat vienuolynus pradėta uždarinėti – pernelyg daug turto jie sukaupė.

Daugelį griuvėsių galima apžiūrėti nemokamai – tiesiog perlipus tvorelę.

Šiais laikais daugumą tokių vietų ir taip galima aplankyti nemokamai, pavyzdžiui, netoli Banračio pilies yra ~Quin~ vienuolyno liekanos, netoli Bureno parko – ~Kilmacduagh~ vienuolynas ir dar daugybė kitų.

Ypač įdomus ~Clonmacnoise~ vienuolynas. Jis įkurtas VI a. ant kalvos prie Šenono upės. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia kryžiavosi viduramžių keliai, jungiantys visas Airijos dalis. Tai viena svarbiausių Airijos vietų – čia palaidoti senieji karaliai, kunigai ir vienuoliai, čia vyko krikščionybės sklaida. Galima apžiūrėti daugybę keltiškų kryžių, kelis išsilaikiusiais bokštus, mažas koplytėles. Sako, čia pasimeldus žmonėms skaidrėja siela ir mažėja nuodėmių našta.

Vienas įspūdingiausių turistinių objektų Airijoje – ~Brú na Bóinne~ (arba kitaip vadinamas Niugreidžu.) Spėjama, kad tai – koridorinis kapas. Jis stūkso ant nedidelio skardžio prie Boinės upės. Netoliese yra dar kelios dešimtys mažesnių kapų. Pilkapis 9 metrų aukščio, 76 metrų pločio, sukrautas iš beveik 200 tūkst. upės akmenų, užpiltų storu durpių sluoksniu. Įėjimą puošia gulsčias akmuo, papuoštas spiraliniu ornamentu. Šis priešistorinis pastatas unikalus viena savybe: trumpiausią metų dieną pirmasis saulės spindulys prasiskverbia į vidų ir apšviečia visą 18 metrų ilgio koridorių bei gilumoje esantį laidojimo kambarį.

Štai tiek galima apžiūrėti per tris dienas, o ketvirtą pasilikti Belfastui ar Dublinui, pagal savo skonį.

Šioms Airijos įdomybėms nė kiek nenusileidžia Škotijos pilys. Skrydžiai iš Kauno į Edinburgą kainuoja jau gerokai daugiau – teks pakloti apie 100–200 eurų. Ir viskas čia bus brangiau. Viešbučiai – nuo 80 iki 100 svarų sterlingų, priklausomai nuo to, kiek viešbutis bus nutolęs nuo turistų lankomos vietos, tačiau galima rinktis gerokai pigesnius B&B. Verta žinoti, kad turistinio sezono metu reikėtų užsisakyti iš anksto, tačiau ne į visus priima su vaikais. Automobilio nuomos kaina – per 300 svarų.

Svarbiausia – kad ir kiek laiko čia praleistum, visada pritrūks keleto dienų vienam ar kitam įdomesniam objektui pamatyti.

Edinburgas – karališkas miestas: didingi rūmai, kylantys virš miesto, apačioje – jaukus, pilnas puikių išpuoselėtų rožynų parkas, kur ant vejos kas iškylauja, kas snaudžia prigulęs, o vaikinai spardo kamuolį. Smagu vakarėjant pasivaikščioti Karališkąja mylia, vedančia nuo rūmų žemyn link dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės rezidencijos Holirudo rūmų. Klaidžiojant jaukiomis senamiesčio gatvelėmis verta atkreipti dėmesį į grakščius, vienus pirmųjų XVII a. daugiabučius namus, Škotijos parlamentą ir gotikinių formų Šv. Egidijaus (~St. Giles~) katedrą.

Apskritai galima patarti tik viena – keliaujant po šalį užsukti į kiekvieną pilį, na, bent jau neaplenkti, pavyzdžiui, ~Blair Castle~, ~Traquair House~ ar Stirlingo pilies, kurios kieme galima pasiklausyti ir dūdmaišių melodijų. Tiesa, labai jau rėžiančių ausį.

Daiva Urbienė

Shutterstock

Kelionės. Neramiame šių dienų pasaulyje vis labiau populiarėja piligriminės kelionės. Vieni piligrimai šventųjų keliais leidžiasi ieškodami vidinės ramybės, kiti – tikėjimo, treti – savęs.

Šiandieninis piligrimas menkai tesiskiria nuo pirmųjų, maždaug IV a. ryžtingai žengusių pro miesto vartus ir su viltimi išžygiavusių per tuo metu nelabai svetingą Europą Šventosios žemės link, kad bent akies krašteliu pamatytų švenčiausią relikviją – kryžių, ant kurio mirė Jėzus Kristus.

Kryžių atrado imperatorienė Elena, Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, vėliau paskelbta šventąja. IV a. pradžioje ji pasikrikštijo, į krikščionybę atvedė ir savo sūnų Konstantiną, kuris įteisino krikščionių tikėjimą Romos imperijoje. Imperatorienė jau būdama garbingo amžiaus nuvyko į Jeruzalę, surado Jėzaus Kristaus nukankinimo vietą ir atkasė kryžių, ant kurio jis buvo nukryžiuotas. O kad tai tas tikrasis kryžius, ji esą atpažino iš kitų kartu rastų kryžių.

Kryžių padalijo į tris dalis: vieną dalį paliko Jeruzalėje, Kristaus Kapo bažnyčioje, kurios statyba rūpinosi asmeniškai. Antra dalis buvo nugabenta į Konstantinopolį. Šią relikviją riteriai XIII a. parsivežė į Paryžių. Trečioji buvo nusiųsta imperatoriui į Romą. Netrukus visame krikščioniškajame pasaulyje pasklido žinia, kad rastas kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, ir prisiliesti prie to kryžiaus patraukė būriai piligrimų. Maždaug tada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ir paminėti piligrimų žygiai.

333–334 m. buvo išleistas anoniminio autoriaus, žinomo tik kaip Piligrimas iš Bordo, savotiškas viduramžių kelionių vadovas į Šventąją žemę „Itinerarium Burdigalense“. Šiame veikale paminimi kai kurie miestai, pro kuriuos tenka keliauti, taip pat nakvynės vietos.

Įdomu, kad vėlesniais amžiais tikrojo kryžiaus dalelės pasklido po visą krikščioniškąjį pasaulį. Didžiausia Rytų Europoje Šventojo kryžiaus relikvija saugoma Žemaičių Kalvarijos bazilikoje. Taigi jei nėra galimybės nukeliauti į Jeruzalę, prie šventosios relikvijos galima pasimelsti ir Lietuvoje.

Vis dėlto piligriminė kelionė į Šventąją žemę daugeliui maldininkų dovanoja ne tik neišdildomų įspūdžių bei atradimų, bet ir galimybę sustiprinti tikėjimą bei pasimelsti kiekvienam krikščioniui brangiose vietose, kur prieš porą tūkstančių metų gyveno ir skleidė tikėjimą Jėzus Kristus.

„Mūsų šeima įgyvendino savo seną svajonę – nuskristi į Šventąją žemę. Keliavome kartu su piligrimų grupe. Mūsų kelionės maršrutas buvo sudėliotas pagal Šventąjį Raštą. Keliavome Jėzaus keliais, skaitėme Evangelijų ištraukas, šlovinome Dievą giesmėmis. Kunigai kasdien aukojo mišias, ir tai dar labiau sustiprino mūsų išgyvenimus bei gilino tikėjimą. Kelionė į Šventąją žemę mums buvo ypatingos dvasinės rekolekcijos“, – pradeda pasakojimą Jovita Jarutienė, jau iki šios kelionės su šeima sukorusi ne vieną tūkstantį kilometrų piligrimų keliais – aplankiusi Lurdą Prancūzijoje, važiavusi Šv. Jokūbo keliu iki pat Santjago de Kompostelos, pabuvusi Fatimoje Portugalijoje, kalne įsikūrusiame benediktinų Montserato vienuolyne (Ispanija), užsukusi ir į Čenstakavą Lenkijoje.

Pasak Jovitos, visos šventos vietos, kuriose gyveno Jėzus Kristus, švč. Mergelė Marija, kiti šventieji ar įvyko svarbūs apsireiškimai, yra ypatingos ir jaudinančios. Kiekvienas kampelis dvelkia istorija: Nazaretas, kuriame gyveno švč. Mergelė Marija ir jos sužadėtinis Juozapas, Betliejus, kuriame gimė Jėzus, Jordano upė, kurioje Jonas pakrikštijo Jėzų, Taboro kalnas, Dievo Sūnaus atsimainymo vieta, Jeruzalė, kur Jėzus buvo žiauriai nukryžiuotas, palaidotas ir, pagal krikščionių tikėjimą, prisikėlė.

„Kiekvienas krikščionis turėtų bent kartą aplankyti Šventąją žemę ir pakeliauti tomis vietomis, kur prieš du tūkstančius metų gyveno Jėzus Kristus. Jei esi tikintis žmogus, piligriminės vietos padeda stiprinti ir gilinti tikėjimą. Jei esi netikintis ar ieškantis – tos vietos tuo labiau svarbios: ten galima rasti tikėjimą. Kaip iš Šventojo Rašto: kas ieško – tas randa“, – neabejoja piligrimė.

Piligriminę kelionę geriausia pradėti Galilėjoje, Nazareto mieste, kuriame Mergelei Marijai pasirodė angelas Gabrielius ir apreiškė, kad ji pagimdysianti sūnų, kurį pavadinsianti Jėzumi. Apreiškimo Švč. Marijai bazilikoje vos užmetę akį į IV a. bizantiškos šventyklos liekanas dauguma maldininkų skuba link Marijos grotos, kurioje Marijai esą ir apsireiškęs angelas. Nazarete prabėgusi ir Jėzaus vaikystė, čia jis sakęs pirmuosius pamokslus.

Kita vertus, įdomu, kad mokslininkai ginčijasi, ar prieš porą tūkstantmečių šioje vietoje gyvenvietės apskritai būta, esą Nazaretas pirmą kartą paminėtas tik IV a. išpopuliarėjus piligrimystei. Tačiau šios vietos per porą tūkstantmečių taip stipriai nuniokotos, kad daiktinių artefaktų, liudijančių apie čia buvusią gyvenvietę, sunku ir rasti.

Šiandien Nazaretas – nedidelis miestas, kuriame daugiausia gyvena Izraelio arabai. Anksčiau čia būdavo daugiau arabų krikščionių, tačiau jų nuolat mažėja, o musulmonų daugėja. Iš pirmo žvilgsnio Nazaretas primeta kitus arabiškus miestus: siaurų, kreivų ir klaidžių gatvelių voratinklis ir triukšmingas turgus. Klaidžiodamas jomis gali pasijusti it arabų pasakoje, tačiau būriai piligrimų, traukiančių prie šventųjų vietų, greitai grąžina į realybę.

Sekant Jėzaus pėdomis maršrutas toliau vingiuoja prie Galilėjos ežero, link Kafarnaumo, kuriame Jėzus gydė ligonius, pamokslavo ir darė stebuklus. Yra išlikę įspūdingų miesto liekanų, tačiau daugiausiai dėmesio sulaukia netoliese bananų sodais ir alyvmedžių giraitėmis apaugęs Palaiminimų kalnas, kylantis apie 175 metrų virš Galilėjos ežero. Nuo kalno atsiveria įspūdinga Genezareto lyguma. Čia įdomiausia stabtelėti ir pabandyti įsivaizduoti, kaip Jėzus sakė garsųjį Kalno pamokslą apie palaiminimą. Sunku nebus, nes aplink išsidėsčiusios kalvos sudaro natūralų gamtinį amfiteatrą, pasižymintį itin puikia akustika.

„Lankėmės ir Duonos Padauginimo bazilikoje Tabgoje. Po altoriumi esanti uola yra būtent ta vieta, kuri primena Jėzaus stebuklą, kai jis penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis pamaitintino penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų“, – primena Jovita.

Vos porą šimtų metrų nuo Duonos Padauginimo bazilikos, ant Tiberiados ežero kranto, pastatyta Prisikėlusiojo Pasirodymo bažnyčia. Joje išlikusi uola, vadinama Kristaus stalu, kur Jėzus paruošė apaštalams pusryčius.

Pasak Jovitos, Tiberiados ežeras primena daugiau Jėzaus stebuklų: jis sutramdė didžiulę audrą, kai bangos jau sėmė mokinių valtį, ir atėjo pas mokinius, žengdamas ežero paviršiumi. Pas Jėzų ežero paviršiumi ėjo ir Petras, tačiau pamatęs vėjo smarkumą suabejojo ir ėmė skęsti.

„Simboliškas ir jaudinantis buvo santuokos įžadų atnaujinimas Kanoje, per kurį Jėzus vestuvininkams pritrūkus vyno padarė pirmąjį stebuklą – vandenį pavertė vynu. Netoli Jericho, prie Jordano upės, Jonas Krikštytojas kvietė žmones atsiversti ir krikštytis. Čia jis pakrikštijo ir patį Jėzų. Mūsų piligrimų grupelė Jordano upėje taip pat atnaujino krikšto įžadus. Visi pasipuošę vienodais baltais, specialiai piligrimams siuvamais marškiniais įbridome į ne itin švariai atrodančią, bet istorinę upę. Atgaivinome ir kūnus, ir sielas“, – pasakoja Jovita ir priduria, kad tai dar ne visos patirtys, leidusios sustiprinti  tikėjimą, – visa piligrimų grupė įkopė į Taboro kalną.

Taboro kalnas, stūksantis 588 metrų aukštyje, daug kartų minimas Šventajame Rašte. Tai dar viena ypatinga krikščionims – Jėzaus Kristaus atsimainymo vieta. Nuostabaus grožio kalnas, apaugęs pušimis, pagal alpinistų standartus yra visai žemas, tačiau daugumai piligrimų, ypač vyresnio amžiaus, kamuojamų negalios ar ligų, ar šeimoms, keliaujančioms su mažais vaikais, jis tampa nemažu iššūkiu. Todėl dauguma sėda į nuolat kursuojančius taksi autobusiukus ir patogiai užvažiuoja į kalną.

„Tačiau mūsų, Lietuvos piligrimų grupė – išskirtinė. Visi, pradedant mažiausia keturmete keliautoja, mūsų dukryte Faustina Marija, baigiant vyriausia, į aštuntą dešimtį įkopusia senole, užsispyrė kalną įveikti pėsčiomis. Ir štai dar vienas Dievo stebuklas – ir mažoji keliautoja, ir vyriausioji piligrimė pasiekė kalno viršūnę be ypatingų vargų“, – pasidžiaugia pasakodama Jovita.

Dar viena piligrimystės vieta, kurios šiukštu negalima praleisti, yra Betliejus. Nors daliai žmonių šiek tiek neramu, kad šis miestas yra ginčytinoje teritorijoje Vakarų Krante, tačiau keliautojų čia gausu. „Net valandą laiko stovėjome eilėje, kol patekome į istorinę Jėzaus gimimo vietą“, – sako Jovita.

Pasak Biblijos, prasidėjus gimdymui Marija ir Juozapas neturėjo kur prisiglausti, tad įlindo į olą, į kurią buvo suvaromi gyvuliai. Ten ir gimė kūdikėlis Jėzus. Šiandien Jėzaus Gimimo baziliką ir Gimimo altorių vis dar tradiciškai prižiūri graikai ortodoksai ir armėnai. Panorus pasimelsti, reikia pralįsti pro žemą durų angą, mat įėjimas buvo užmūrytas ir palikta tokia anga, kad kiekvienas ir fiziškai nusilenktų Dievui.

Prie Betliejaus dar įdomu aplankyti Piemenėlių lauką, mat būtent čia šiame lauke piemenėliams apsireiškęs angelas ir pranešęs naujieną apie gimusį Dievo sūnų. Sakoma, kad į grotą, kurioje gimė Jėzus, atkeliauja moterys ir vyrai, turintys nevaisingumo problemų. Karštos ir nuoširdžios maldos šioje vietoje esą padeda išsipildyti troškimui susilaukti kūdikio.

Na, o piligriminę kelionę vainikuoja Jeruzalė. Ieškant žodžių šiam trijų religijų atstovams svarbiam miestui apibūdinti bene labiausiai tiktų metaforiškai sakyti „pasaulio centras“. Būtent taip XIV a. graviūrose buvo vaizduojama Jeruzalė, apie kurią žiedu išsidėstę trys žemynai – Europa, Afrika ir Azija. Dar vienas pasaulio centro simbolis galėtų būti ir tai, kad senamiestis tradiciškai dalijamas į keturis kvartalus: krikščionių, musulmonų, žydų (didžiausias) ir armėnų.

Ir nieko keista, juk šis miestas šventas trims religijoms: krikščionys čia traukia melstis į Viešpaties Kapo bažnyčią, žydams brangi Raudų siena, musulmonams – Uolos mečetė. Atrodytų, mieste turėtų viešpatauti taika ir ramybė, juk čia visi turėtų melstis savo šventyklose ir lankyti jiems šventas vietas. Nieko panašaus.

Senutėlę Jeruzalę valdė čia vieni, čia kiti užkariautojai. Sunku visus net išvardyti: čia viešpatavo Egipto faraonai, vėliau ją nusiaubė ir vėl atstatė karalius Dovydas (jis, beje, paskelbė kad čia bus jo sostinė ir visiems žydams šventas miestas), karalius Saliamonas puoselėjo Jeruzalė ir statė fantastiško grožio rūmus bei šventyklas. Jeruzalę valdė babiloniečiai, graikai, sirai, romėnai, turkai. I a. po Kr. čia jau apsigyveno pirmieji krikščionys, IV a. Jeruzalę paskelbė šventu krikščioniams miestu ir pastatė vieną pirmųjų bažnyčių.

Turkai, VII a. užgrobę Jeruzalę, paskelbė, kas tai svarbus musulmonams miestas, mat pranašas Mahometas nuo kalno žengęs dangun. XI a. Jeruzalės atsiimti iš musulmonų patraukė riterių kariaunos iš Europos. Kryžiaus žygiai taikos neatnešė, nei Šventosios žemės atkovoti nepavyko. Kita vertus, ekonomistai ir istorikai, nagrinėjantys kryžiaus žygių epochą, įžvelgia naudą Europos šalims: suklestėjo pirkliai, kurie iš Rytų šalių į Europą atgabeno naujausius išradimus, vaistus, parfumeriją, galų gale nevalyvieji europiečiai išmoko praustis.

Neramu Jeruzalėje ir dabartiniais laikais. 1948–1949 m. ji buvo padalyta į dvi dalis: rytinė atiteko Jordanijai, vakarinė – Izraeliui. 1980 m. visa Jeruzalė buvo paskelbta Izraelio sostine.

Didžiausia žydų šventenybe laikoma Raudų sieną – tiek teliko iš Erodo laikų šventyklos. Žydų mokymas teigia, kad sieną kartu su Pirmąja šventykla pastatė karalius Saliamonas, prie jos statybos nemažai prisidėjo ir jo tėvas Dovydas. Šventykla visiškai sugriauta 70 metais ir neatstatyta iki šiol. Liko tik vakarinė siena, kuriai buvo duotas Raudų sienos pavadinimas. Tiesa, verta žinoti, kad Raudų sienos pavadinimo angliškuose giduose nebus, ji ir vadinama Vakarine siena. Taip vadinama ir nuorodose Jeruzalėje.

Žydų šventyklų vietoje šiandien stūkso didingos Uolos kupolo ir Al Aksos mečetės. VII a. grakšti aštuonsienė mečetė, išdabinta marmuru bei plytelių mozaikomis ir karūnuota auksiniu kupolu, apgaubia uolą, nuo kurios pranašas Mahometas buvo paimtas į dangų. Verta žinoti, kad Uolos kupolo mečetė yra trečia pagal svarbą islamo pasaulio mečetė – po Mekos ir Medinos. Šalia pastatyta Al Aksos mečetė pritraukia tūkstančius maldininkų. Ją gali apžiūrėti ir nemusulmonai. Jiems galima įeiti pro vienintelius iš 15 vartų – Mugrabio.

Krikščionims čia svarbiausia šv. Elenos pastatyta Šv. Kapo ir Prisikėlimo bazilika. Nors šventykla ne kartą buvo sugriauta ir vėl atstatyta, jos įspūdis neišdildomas.

„Žinoma, svarbiausia krikščioniams vieta – Kristaus kapas. Tai vieta, kur norėtųsi būti kuo ilgiau, praleisti naktį, budėti, melstis, laukti. O ten tiek piligrimų, kad lauki didžiulėje eilėje kokią valandą, kartais ir ilgiau, o kai patenki į švenčiausią vietą – tau pasako: „Kiss and go.“ Tačiau tikiuosi, kad dar sugrįšiu prie tos vietos ir tikrai pasiliksiu joje per naktį, kai niekas netrukdys ilgesnės maldos. Juk ten viskas tikra, kiekvienas kampelis primena Dievą, dar kvepia istorija…“ – pasakoja Jovita.

Ji su visu piligrimų būriu ėjo ir Kristaus Kančios keliu – ~Via Dolorosa~, vedančiu į Golgotą – Viešpaties Kapo ir Prisikėlimo baziliką. Pasak mūsų pašnekovės, grupės piligrimai pasikeisdami nešė kryžių, sustodavo kiekvienoje Kristaus kančios vietoje ir skaitė Evangelijų ištraukas.

Aistė N., kita mūsų pašnekovė, taip pat tikina, kad Jeruzalė yra tas miestas, į kurį būtina užsukti kiekvienam, – nesvarbu tikintis jis ar ne. Tikintieji pasimels jiems svarbiose vietose, o netikintieji bent akimirką susimastys apie gyvenimo prasmę ir tikėjimo svarbą. Jei tikintis, verta įkopti į Alyvų kalną, ant kurio tėra senutėlės kapinės, bet būtent čia galima pabėgti nuo piligrimų ir turistų šurmulio ir trumpam stabtelėjus įsigilinti į savo pojūčius. Juolab nuo kalvos atsiveria fantastiška senamiesčio panorama.

Moteriai įspūdį padarė ir Siono kalnas, ant kurio stūkso Marijos mirties bažnyčia, manoma, yra palaidotas karalius Dovydas. Pasak legendų, būtent čia buvo paslėpti Pirmosios šventyklos lobiai ir relikvijos, į kurias buvo nusitaikiusios visos kada nors Jeruzalę užgrobusios kariaunos.

Aistei patiko ne tik religines vietas lankyti, bet ir apžiūrėti istorinius pastatus. „Rekomenduočiau ekskursiją miesto sienomis, taip pat aplankyti visus keturis miesto kvartalus ir atkreipti dėmesį, kuo kiekvienas skiriasi, visada smagu užsukti į arabų turgų“, – pataria keliautoja ir priduria, kad ją sudomino Dovydo bokštas, arba Jeruzalės citadelė, o Holokausto aukų ir didvyrių muziejus tiesiog sukrėtė.

Dovydo bokštas – viduramžių tvirtovė su styrančiu galingu bokštu, jam geriausia skirti bent porą valandų, kad greitu žingsniu perbėgtum miesto istoriją – nuo įkūrimo iki šių dienų. O Holokausto aukų ir didvyrių muziejus kelia šiurpą dėl žmonių žiaurumo, kai užsimota išžudyti ir nuo žemės paviršiaus nušluoti visą tautą. „Šiek tiek optimizmo suteikia tik Pasaulio tautų teisuolių alėja, skirta pagerbti tiems, kurie holokausto metais rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus ir slėpė nuo žudikų“, – pasakoja Aistė.

Pasak jos, Jeruzalėje kas žingsnis esi apstulbinamas istorijos tikrumo ir religijos didybės, todėl nenuostabu, kad kai kurie žmonės, nebepakeldami užplūdusių emocijų, tarsi apsvaigta ir vaikšto paklaikusiomis akimis. Ir niekas iš jų nesišaipo – iš tiesų yra  vadinamasis Jeruzalės sindromas, kai sveikut sveikutėlius žmones staiga tarsi apsėda įkyrios idėjos, paprastai religinio pobūdžio, imama kliedėti arba blaškytis po miestą nesiorientuojant, nei kur esi, nei kur nori nueiti. Toks sindromas ištinka ne tik krikščionis, bet ir musulmonus ar žydus. Tokių kasmet būna nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų žmonių. Visa laimė, kad tai laikinas sutrikimas. Tiesa, šiam sindromui nereikėtų priskirti šventose vietose verkiančių ar per daug į save įsigilinusių ir nieko negirdinčių žmonių. Jie greičiausiai tik išgyvena stiprius religinius jausmus.

Keliaujant po Izraelį verta atrasti laiko ir Negyvajai jūrai, kuri vilioja ir istorinėmis vietovėmis. Manoma, kad šios sūrios jūros dugne amžiams yra palaidoti Sodomos ir Gomoros miestai, kurių gyventojai užsiiminėjo labai jau nepadoriais dalykais, kol Dievas neapsikentęs pasiuntė sieros ir ugnies lietų ir sunaikino tiek miestus, tiek ištvirkėlius gyventojus, tiek gyvūnus, tiek augalus.

Prie Negyvosios jūros yra svarbūs žydams Masados tvirtovės fortifikacijos bei pastatų likučiai. Tvirtovėje apsupti romėnų trejus metus priešinosi žydų sukilėliai, galop nebelikus vilties ir galimybių priešintis visi nusižudė.

Negyvoji jūra (hebrajų kalba – Druskos jūra) vilioja ir kitais dalykais. Ši jūra, o tiksliau – ežeras, tyvuliuoja žemiausiame pasaulyje taške, maždaug 400 m žemiau jūros lygio. Dėl didžiulio druskingumo joje nėra nė mažiausios gyvybės, sakoma, kad net paukščiai virš jos neskraido.

Įdomu, kad anksčiau tikėta, jog šis vanduo yra mirtinai pavojingas žmogui ir tik šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų ištirta, kad vanduo ne tik nenuodingas, bet ir labai naudingas, maudynės jame gydo įvairias odos ligas. Vandenyje esama tiek mineralinių druskų, kad žmogus neskęsta, o tik plūduriuoja paviršiuje. Juokinga stebėti, kaip maudynių mėgėjai bando įsibristi į šį paviršiun bet kokį kūną keliantį vandenį. Na, o kosmetika su šios jūros vandeniu ir dumblu – bene geidžiamiausios lauktuvės iš Izraelio.

Verta paminėti ir tokį faktą, kad kasmet jūra nugaruoja apie vieną metrą vandens, mat į ją įtekančio Jordano vandenis Jordanija ir Izraelis naudoja savo ūkio reikmėms. Tad ar po kelių šimtų metų bus galima mėgautis šiomis keistomis maudynėmis – nebeaišku.

Porą žodžių reikia tarti ir apie Tel Avivą. 1946 m. įkurtas miestas tapo svarbiu ekonominiu ir finansiniu centru. Jame vertėtų pasivaikščioti po muziejus, Baltąjį miestą – rajoną, kuriame yra gausybė bauhauzo pastatų, kad ir nelabai gražių, palyginti su viduramžiais ar senesniais laikais, tačiau savotiškai žavių, įdomu užsukti ir į vieną kitą seną bažnyčią ar mečetę. Tačiau svarbu prisiminti, kad Tel Avive geriau lankytis kelionės pradžioje, nes pabaigoje po klajonių Šventojoje žemėje įspūdžio jis jau nepadarys. Viską užgoš piligriminiai įspūdžiai, kurie lydės visą gyvenimą.

„Įspūdingiausia tai, kad dabar faktiškai kasdien dalyvaudama šventose mišiose visada, kai tik Evangelijos žodžiai būna susiję su Šventąja žeme, prisimenu tas aplankytas vietas, ir viską įsivaizduoti, kas kaip vyko anuomet, yra kur kas lengviau. Kiekvienas žodis gerokai labiau suvirpina širdį: nebereikia fantazuoti, kaip atrodo Golgota, Kryžiaus kelias, Nazaretas, Betliejus, Jeruzalė, Kana, Jerichas, Jordano upė, dykuma ir kitos šventos vietos, prie kurių lietėsi Jėzus. Tie prisiminimai ir ta patirtis iš piligriminės kelionės padeda giliau išgyventi Dievo žodį ir labiau suprasti Evangeliją. Tai neįkainojama piligriminės kelionės patirtis. Kai pats savo akimis pamatai ir palieti Šventąją žemę, tikėjimas tik stiprėja, tampa brandesnis“, – pasakojimą baigia J.Jarutienė.

Daiva Urbienė

Shutterstock

Kelionės. Apsistoti vienuolyne, naktį klajoti gotikinėje pilyje, leistis į žygį po vieną didžiausių Europos pelkių, lįsti į druskos kasyklų požemius ar mokslo muziejuje atlikti pačius keisčiausius eksperimentus – tai tik kelios idėjos, ką per savaitgalį galima nuveikti Lenkijoje.

„Keliausite į Lenkiją? Argi nebus nuobodu?“ – nustemba ne vienas, išgirdęs apie planus papramogauti kaimyninėje šalyje. Tačiau pasakojimai apie gotikines pilis, renesanso rūmus, žygius baidarėmis, galimybę atsikvėpti pajūryje ar kopti į kalnus dažną aktyvaus laisvalaikio mėgėją ir sugundo vieną ar kitą vasaros savaitgalį praleisti Lenkijoje.

Pats artimiausias maršrutas – ne tik miesteliai, pabirę Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, kuriuose vis dar galima sutikti lietuviškai kalbančių žmonių, bet ir smagios atrakcijos gamtoje. Anksti ryte sėdus į automobilį, jau po poros valandų galima patogiai įsitaisyti laivelyje ir mėgautis plaukiojimu Augustavo kanalu.

Kanalas, jungiantis Vyslos ir Nemuno baseinus, buvo suprojektuotas ir iškastas XIX a., – juo transportuoti prekes tuomet buvo gerokai pigiau. Kanalo ilgis – apie 101 km, maždaug ketvirtadalis jo driekiasi Baltarusijoje, didžioji dalis – Lenkijoje.

Šiandien plaukimas kanalu prie Augustavo yra viena įdomesnių vandens pramogų šiame Lenkijos pasienyje. Nors pats Augustavo kurortas nėra kuo nors labai įdomus, išskyrus vandens pramogas ežeruose, tačiau pasiplaukioti kanalu verta vien dėl skirtingo puikaus kraštovaizdžio.

Bilietus į tokią ekskursiją galima nusipirkti bet kurioje turizmo įstaigoje. Bilietas į abi puses kainuoja apie 40 zlotų, tačiau galima rinktis ir bilietą į vieną pusę. Kelionė į vieną pusę trunka apie 1 valandą 20 minučių, plaukiama ne tik kanalu, kurio pakrantėse driekiasi eilės žilvičių, kasas merkiančių į vandenį, bet ir Studzieničnos bei Balčio ežerais.

Įdomiausias dalykas – kaip laivas persikelia per šliuzus, mat iš XIX a. vis dar išliko senovinė pakeliamųjų tiltų ir šliuzų sistema, įrengta dėl skirtingo ežerų vandens lygio. Laivelis įsispraudžia į siaurutėlį kanalo šliuzą, kuriame stabteli, kol šliuzas prisipildo vandens ir kilsteli laivą, tada, atvėrus antruosius vartelius, jau galima tęsti kelionę. Įdomu, kad šliuzo vartus valdo ne kokios nors išmaniosios technologijos, bet viskas vyksta kaip senovėje – iššoka vyrai ir rankomis atveria bei užveria vartus.

Šypseną kelia tik vienas dalykas – kaip čia reklamai išnaudojamas Jono Pauliaus II vardas. Mat laivu „Serwy“ iš Augustavo į Studzieničną prieš daugiau kaip 15 metų plaukė tuometis popiežius ir tikriausiai nuo tada bene kiekvienas laivas skelbiasi esąs tas tikrasis, plukdęs garsenybę. O visi laivai daugmaž panašių spalvų, taigi tikintieji, įlipę į bet kurį laiviūkštį, nusivylę nelieka.

Studzienična yra gausiai lankoma turistų ir tikinčiųjų, mat čia čiurlena Dievo motinos šaltinis, laikomas šventu, pastatytos Kristaus kelio stotys, medinė kaimo bažnyčia, Jono Pauliaus II paminklas toje vietoje, kur jis išlipo į krantą. Įspūdingai atrodo visas glėbys rožinių, tikinčiųjų sukabintų popiežiaus statulai ant rankų.

Na, o tie, kuriems pasiplaukiojimas laivu atrodo per daug banali turistinė pramoga, gali rinktis baidares ar kanojas ir paplušėti iš peties irstydamiesi tiek kanalu, tiek ežerais. O pasportavus galima judėti toliau.

Suvalkai – nemažai daliai lietuvių pigių prekių sinonimas. Turistine požiūriu – nieko ypatingo nerasi. Tiesiog pramoninis miestas, kurio gatvės nėra labai iščiustytos, tačiau jau kelerius metus intensyviai tvarkomas. Verta bent trumpam užmesti akį į Kosčiuskos gatvę, vieną judriausių mieste. Čia stovi rotušė, yra Suvalkų krašto muziejus, o šalia – puošnus Konstitucijos parkas su fontanais.

Punskas – dar vienas miestukas, kuriame įdomu pasižvalgyti. Tai mažutėlis, vos tūkstantį gyventojų teturintis miestas, tačiau jame dar yra nemažai kalbančių ar suprantančių lietuviškai, ir net labai gražia dzūkų tarme, žmonių. Priminsime, kad 1920 m. Punskas kartu su Seinais, Suvalkais ir Augustavo apskritimi atiteko Lenkijai. Tačiau kituose miestuose lietuviškai jau vargiai besusišnekėsi.

Punske galima apžiūrėti neogotikinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią, kurios interjeras išdabintas lietuviškų tautinių juostų ornamentais. Įdomu užsukti į Punsko buities muziejų ir apžiūrėti tradicinę lietuvišką  XIX–XX a. kaimo sodyba, perkeltą iš Vaitakiemio. Vos už keturių kilometrų nuo Punsko yra dar vienas įdomus objektas – Šailainės kaime atkurta prūsų ir jotvingių gyvenvietė.

Į Seinus verta užsukti vien dėl lietuviškų, mokyklos suole iki gyvo kaulo įsiėdusių pavardžių. Štai baltas masyvus dominikonų vienuolynas. Jame iki karo veikė Seinų seminarija, kurioje mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas, dirbo vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, vėliau palaidotas Švč. Mergelės Marijos bazilikoje.

Savaitgalio kelionę vainikuoja Vygrių vienuolynas, pastatytas Vygrių ežero pusiasalyje ant kalno, nuo kurio atsiveria puiki apylinkių panorama. Pavadinimo kilmė – lietuviška: dar neseniai ežeras vadinosi Vingrių, mat jo forma panaši į S raidę.

Senovėje čia buvo jotvingių gyvenvietė, vėliau šios vietos atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Aplink gūdžiuose miškuose veisėsi daug laukinių žvėrių, kuriuos mielai medžiodavo tiek didikai, tiek kunigaikščiai, tad buvo įrengtas medžioklės namas. Spėjama, kad jame galėję apsistoti Jogaila, Vytautas, Žygimantas Augustas ir Bona Sforca.

Vėliau ši vieta atiteko kamaldulių vienuoliams, kurie susirentė medinį vienuolyną. Pastatai XVII a. pabaigoje supleškėjo, tad buvo pastatyti mūriniai baroko su rokoko ir klasicizmo elementais pastatai: bažnyčia, bokštas, eremai – vienuolių nameliai su atskiru kiemeliu. Dabar vienuolyno patalpose įsteigtos kūrybinės dirbtuvės, vienuolių eremuose galima ir pernakvoti. Čia buvo apsistojęs ir popiežius Jonas Paulius II, o jo kambarius gali apžiūrėti visi norintieji. O vienas nuostabesnių potyrių – grigališkojo choro koncertas bažnyčioje.

Apsistojus eremuose galima mėgautis ne tik bažnytiniu menu, bet ir gamta. Juolab kad viskas pritaikyta turistų patogumui ir aktyviam laisvalaikiui. Vygrių nacionalinis parkas – unikali vieta, kurios kraštovaizdį suformavo pastarasis ledynmetis, todėl čia gausu ežerų – net 42. Pats didžiausias yra Vygrių ežeras, kurio infrastruktūra pritaikyta keliautojams, mėgstantiems vandens pramogas – keliones baidarėmis ar valtimis. Mėgstantiems ne ramų pasiplaukiojimą, o teikiantį daugiau adrenalino, geriau jėgas išbandyti Juodojoje Ančioje.

Yra kas veikti ir pėstiesiems, ir važiuotiems dviračiu. Parke įrengta apie 250–260 km pažymėtų pėsčiųjų ir dviračių takų, keliaujant su vaikais patartina pasivaikščioti bent vienu iš kelių edukacinių kelių, kuriais žingsniuojant stenduose galima pasiskaityti apie čia augančius augalus, gyvenančius gyvūnus ar vieną kitą įdomesnę kraštovaizdžio detalę. Pavyzdžiui, miškuose telkšo labai įdomūs rusvai gelsvos spalvos ežeriukai, vadinami ~suchary~. Yra įrengti ir apžvalgos bokštai bei platformos, į kurias užlipęs gali pasižvalgyti po apylinkes. Karštą dieną smagu pūkštelėti į vandenį prižiūrimose maudyklose Vygrių ar Kreivajame ežeruose.

Kelionei pasirinkus ilgąjį savaitgalį, verta bent dieną skirti Bialystokui, lietuviškai vadinamam Balstoge. Šiose vietovėse buvo gyventa jotvingių, vėliau tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija. Dar vėliau šios žemės keliavo iš rankų į rankas, kol pagaliau XVII a. atiteko Branickių šeimai, kuri miestelį išpuoselėjo ir pavertė apylinkių centru.

Reikėtų paminėti, kad su nakvyne čia labai prastai: didieji viešbučių kompleksai vilioja iškabomis, tačiau jomis neverta susigundyti, mat kainos didelės, o štai kokybė itin prasta. Geriausiu atveju teks mėgautis Brežnevo laikų prabanga. Geriau nakvynei nepagailėti poros šimtų zlotų ir apsistoti ~Art Nouveau~ stiliaus pastate įsikūrusiame „Branicki“ viešbutyje: čia laukia jaukūs kambariai, itin malonus ir paslaugus personalas ir tikrai bajoriški pusryčiai, o per dieną nuvargusį kūną galima pamaloninti SPA procedūromis. Beje, vakare panorus kažko ypatingo galima išbandyti viešbučio restoraną.

Tiesa, viešbutis tarp keliautojų vis labiau populiarėja, be to, jame populiaru švęsti vestuves ar jubiliejus, todėl užsisakyti kambarį reikėtų iš anksto.

Balstogė žavi jaukiu senamiesčiu su kuklia rotuše ir pėsčiųjų gatve, tačiau čia nelabai ir norisi užsibūti, kai pamatai išpuoselėtus ir išdabintus Branickių rūmus. Šalia esančiam parkui reikia skirti daugiau dėmesio ir laiko, ypač pavasarį, kai jis sušvinta visomis žiedų spalvomis.

Įdomus faktas, kad XVIII a. pastatyti vėlyvojo baroko stiliaus Branickių rūmai greitai tapo traukos centru ir kultūros sinonimu, mat čia buvo statomi spektakliai, operos, baletai, vykdavo iškilmingi pokyliai. Tad greitai rūmai imti vadinti Palenkės Versaliu, į juos nepasididžiuodavo užsukti ir karaliai bei carai: Augustas II, Stanislavas Augustas Poniatovskis, imperatorius Juozapas II, caras Pavelas I. Per pastarąjį karą beveik 60–70 proc. rūmų buvo sugriauta, suniokotas parkas. Šiandien rūmuose veikia Medicinos universitetas.

Nors Branickių rūmai įspūdingiausi, nereikėtų numoti ranka ir į kitus, kurie ne tokie puošnūs, bet vis tiek įdomūs. Pavyzdžiui, XIX a. neoklasicistiniai Riudigerių rūmai netoli Dojlidų tvenkinių. O kur dar daugybė XIX a. rūmų!

Verta paminėti ir žydų paveldą, mat XIX–XX a. sandūroje mieste bene daugiausiai gyventojų buvo žydų tautybės. Išlikusi ne tik sinagoga, bet ir gyvenamųjų namų. Na, o vieną čia gimusio žydo Ludwiko Zamenhofo, sukūrusio esperanto kalbą, pavardę tikriausiai žino tiek didelis, tiek mažas visame pasaulyje. Esperanto kalbos tėvui yra pastatytas kuklus paminklas. Užtat kur kas įdomiau užsukti į Balstogės L.Zamenhofo centrą, kuriame veikia esperanto knygų biblioteka, vyksta įvairūs renginiai, eksponuojami kai kurie asmeniniai esperanto kalbos kūrėjo daiktai.

Nors vieną savaitgalį verta skirti gotikai ir aplankyti visų taip giriamą Gdanską, Malborką ir netoliese esančias pilis. Be abejo, įspūdingiausia – raudonų plytų ir galingų bokštų Malborko pilis, apjuosta trimis gynybiniais įtvirtinimais. Malborką XIII–XIV a. pastatė kryžiuočiai. Čia buvo įsikūrusi Didžiojo kryžiuočių ordino būstinė. Patys kryžiuočiai pilį pavadino Marienburgu – Marijos miestu.

Šiandien Malborkas – didžiausia gotikinė tvirtovė Europoje, užimanti apie 20 ha plotą. Čia vyksta įvairūs renginiai, galima stebėti riterių turnyrus, į kuriuos susirenka entuziastai iš visos Europos, pašėlti viduramžių šventėje. Tačiau įdomiausia čia lankytis ne sezono metu, kai šurmulys šiek tiek prityla. Dieną apžiūrėjus pilį, verta grįžti į ją ir naktį – naktinė ekskursija po gyvenamuosius apartamentus, menes, koplyčią leidžia pamatyti visai kitokią pilį, gerokai paslaptingesnę ir, atrodytų, tikresnę.

Gdanskas iš pirmo žvilgsnio primena Belgijos miestus – Gentą ar Briugę. Toks įspūdis kyla ir dėl gotikinių pastatų, ir dėl siaurų gatvelių raizgalynės, ir dėl Vyslos atšakų, vingiuojančių per miestą. Tomis gatvelėmis galima klaidžioti be tikslo, vien dėl malonumo, vis dėlto žemėlapyje reikėtų pasižymėti bent kelis objektus. Pagrindinis, kurio šiukštu negalima praeiti, yra Švč. Mergelės katedra. Šis ankstyvosios gotikos statinys – antra pagal dydį iš plytų pastatyta katedra. Priminsime, kad didžiausias tokio pobūdžio statinys yra Kelno katedra.

Iki soties prisispoksojus į gotiką galima akis paganyti į renesanso pastatus. Žingsniuodamas karališkuoju keliu ateisi Į Ilgąjį turgų, aplink kurį išsirikiuoja renesanso perliukai: miesto rotušė, Neptūno fontanas, Aukso namai ir kt.

Na, o vos už keliolikos kilometrų nuo Gdnasko yra dar kelios nuostabios pilys: itin vaizdinga ežerų apsuptyje stūksanti Štumo pilis, dar kiek pavažiavus – Gnevo pilis, vienas svarbiausių kryžiuočių postų, skirtų ir gintis, ir pulti. Negali neaplankyti ir prūsiškos Kvidzyno pilies. Tiesa, jau XIII a. pr. prūsus iš pilies išvijo kryžiuočiai ir prūsiško čia mažai kas belikę.

Savaitgalio užtenka atsikvėpti ir Varšuvoje. Žingsniuodamas sostinės gatvėmis imi svarstyti, kaip šis miestas turėjo atrodyti prieš pastarąjį karą. Kad tai pamatytum, tereikia pasiknisti „YouTube“, kur apstu dokumentinių filmų. Juose matai visai kitokį miestą – ypač žavios dvasios ir jaukų didmiestį. Jei būtų išlikęs toks, koks buvo, grožiu nenusileistų nei Prahai, nei kuriai kitai istorinei sostinei. Čia nieko netrūko – nei prašmatnių rūmų, nei išpuoselėtų parkų ar senovinių pastatų.

Priminsime, kad 1944 m. rugpjūčio 1 – spalio 3 d. Varšuvoje vyko sukilimas prieš vokiečių okupacinę valdžią, siekiant atkurti teisėtą Lenkijos valdžią ir atėjus Raudonajai armijai neleisti sukurti kitos marionetinės vyriausybės. Varšuvoje nacistų buvo subombarduota ir sugriauta 90 proc. visų pastatų. Sukilimas buvo numalšintas.

Dėl abiejų pusių aukų skaičiaus ginčijamasi ir šiandien, bet neabejojama, kad tuo metu žuvo nemažai išsilavinusių Lenkijos jaunuolių, kurie nenorėjo lenkti galvos nei prieš nacius, nei prieš sovietus ir svajojo atkurti laisvą savo šalį.

Miestą atstatinėjo visi gyventojai, visi, kas turėjo, nešė nuotraukas ir dokumentus, kad tik miestas atgautų ankstesnį veidą. Įdomu, kad atstatant Varšuvą pavyzdžiu tapo ir 57 miestą vaizduojantys italų tapytojo Bernardo Bellotto, labiau žinomo Canalleto vardu, paveikslai, nutapyti 1767–1780 m.

Šiandien, kol pateksi į centrą, tenka pervažiuoti priemiesčius, aplipusius tūkstančiais reklamų ir didesnėmis ar mažesnėmis įvairiausio šlamšto parduotuvėlėmis. Į akis krinta vis dar neišnykę gatvės prekeiviai, pardavinėjantys neįtikėtino dydžio moteriškus apatinius, sukabintus ant virvių ir plazdančius vėjyje, ar kitus menkaverčius drabužius. Nors užsimerk, kad nematytum neskoningų namų apsilaupiusiais fasadais.

Senamiestyje atsigauni. Tačiau čia jau kiekvienas turi atrasti savo maršrutą ir savo mėgstamiausius statinius, nes miestas eklektiškas, pilnas įvairiausio stiliaus pastatų. Geriausia ekskursiją pradėti senamiestyje, nuo ypač smagios Turgaus aikštės – pačios miesto širdies. O tada žingsniuoji į Pilies aikštę nusifotografuoti prie joje stūksančios kolonos, skirtos Zigmantui Vazai III, kuris XVI a. pab. sostinę perkėlė iš Krokuvos į Varšuvą. Tada žygiuoji prie raudonų plytų Barbakano, susivilioji ir Karališkąja pilimi su prašmatniomis menėmis, išdabintomis gobelenais, paveikslais ir statulomis. Beje, verta atkreipti dėmesį į kur ne kur pasitaikančias undinių statulėles ar dekoracijas: undinė yra Varšuvos simbolis.

Nors trumpam stabteli prie Didžiojo teatro, Ostrogskių rūmų, dar kartą pasibaisėji stalinistine architektūra – tas griozdas, vadinamas Kultūros ir mokslo rūmais, matomas iš toli. Geriau jau šmurkštelėti į Šv. Kryžiaus bažnyčią – čia įdomu ne tik sakralinio meno gerbėjams, bet ir melomanams, mat kolonoje yra užmūryta Paryžiuje palaidoto kompozitoriaus ir pianisto Frederico Chopino širdis.

Paminklą šiam lenkų kilmės kompozitoriui galima pamatyti Lazienkų parke, kuris yra mėgstama varšuviečių pasivaikščiojimo vietą. O smagiausia čia šiltais ilgais vasaros sekmadienių vakarais, mat galima pasivaikščioti skambant F.Chopino muzikai. Parke nuo gegužės iki rugsėjo vyksta klasikinės muzikos koncertai. Klasikinės muzikos mėgėjai nenusivils interaktyviu F.Chopino muziejumi Varšuvoje.

Pati romantiškiausia Varšuvos vieta yra Vilanovo rūmų parkas. Čia ramiai čiurlena upelis, raibuliuoja tvenkinys, visur išpuoselėti rožynai ir gėlynai. Patys rūmai irgi įdomūs, mat juose į harmoningą visumą sumišę Lenkijos dvarų, Italijos ir Prancūzijos rūmų puošybos stiliai. Sekmadieniais galima nemokamai apsilankyti rūmuose ir apžiūrėti žymiausių Lenkijos menininkų sukurtą interjerą.

Keliaujant su vaikais ne mažiau kaip pusdienį reikėtų skirti interaktyviam Koperniko muziejui. Prieš penkerius metus atvėręs duris Koperniko mokslų centras šiandien yra viena smagiausių atrakcijų šeimoms su vaikais. Jame visus eksponatus galima liesti ir išbandyti, kaip jie veikia. Čia gausu eksponatų ir įrenginių, suteikiančių galimybę ne tik pažinti įvairius fizikos dėsnius, chemines reakcijas, bet ir išbandyti aukštąsias technologijas.

Tiek suaugusiam, tiek mažam bus įdomu išbandyti laboratorinius instrumentus, dažniausiai matomus tik fantastiniuose filmuose ar rimtuose mokslo žurnaluose, atlikti gausybę eksperimentų, vadovauti visam simfoniniam orkestrui ir net pačiam pagroti įvairiais instrumentais, išmatuoti savo ir salamandros reakcijos greitumą bei pasilyginti jėgomis su anakonda.

Na, o pats gražiausias ir įspūdingiausias Lenkijos miestas – be abejo, Krokuva. Čia yra ką veikti bet kuriuo metų laiku. Jau nuo X a. Krokuva buvo vienas prekybinių Europos taškų. Miestas stovėjo strategiškai patogioje vietoje, kurioje kryžiavosi prekybos keliai, vedantys iš Rytų Vokietijos į Krymą ir iš Vengrijos prie Baltijos jūros. Prekyba druska iš Bochnios ir Veličkos kasyklų solidžiai papildydavo tiek miesto iždą, tiek pirklių kišenes.

Veličkos kasyklas taip pat verta aplankyti. Čia druska buvo kasama nuo viduramžių, o bendras tunelių ilgis sudaro apie 300 km, nors turistai gali apžiūrėti vos tris kilometrus. Čia rasime XVIII a. barokinę Šv. Antano koplyčią, kurios altorius iškaltas iš druskos, XIX a. Šv. Kryžiaus koplyčią, Šv. Kingos koplyčią, kuri laikoma pačia gražiausia, ir daugybę įdomių statulų bei dirbinių iš druskos.

Taigi Krokuva – buvęs turtingas miestas, jame suskaičiuojama šimtas bažnyčių ir vienuolynų, o tereikia užeiti į bažnyčias – akį veria aukso puošmenos ir nagingų meistrų dirbiniai, talentingų dailininkų nutapyti altorių paveikslai.

Vaikštinėjant Krokuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į miesto planą – jis iki šių dienų išlikęs viduramžiškas: miesto centre yra nedidelė aikštė ir iš jos nusidriekusios gatvelės. Populiariausias Krokuvos maršrutas veda nuo Florijonų vartų, Florijonų gatve į pagrindinį turgų, tada Grodzko gatve į Vavelį, kuris kaip brangiausia karūna – Karališkąja pilimi, katedra ir kitais pastatais karūnuoja miestą ir visą pasivaikščiojimą. Vavelyje galima praleisti kad ir visą dieną: pastatuose daugybė karališkai įrengtų apartamentų, prabangi XIV a. katedra, kurioje palaidota daugybė Lenkijos karalių, taip pat ir Jogaila.

O ką dar galima nuveikti? Štai pasivaikščiojus po pagrindinį turgų galima atsipūsti Marijos bažnyčioje, kuri atpažįstama iš dviejų skirtingų bažnyčių. Tikima, kad prie altoriaus uždegus žvakelę ir sugalvojus norą jis dar tais pačiais metais išsipildo.

Verta užsukti į žydų kvartalą, dar vadinamą Kazimiero kvartalu. 1939 m. čia gyveno apie 60 tūkst. žydų, kurių dauguma buvo nužudyti Aušvice (Osvencime). Būtent Krokuvoje buvo filmuojamas Steveno Spielbergo filmas „Šindlerio sąrašas“. Aušvicą irgi būtina aplankyti – bent jau dėl to, kad suvoktum, jog žmonių žiaurumui ribų nėra.

Yra ir daugiau savaitgalio maršrutų Lenkijoje. Tarkime, panorus ramiai pailsėti galima važiuoti į vieną ar kitą Lenkijos miestą, turintį „lėtojo miesto“ titulą. Bene, garsiausi – Biskupecas ir Varmės Lidzbarkas, besigiriantys puikiais senamiesčiais, draugiškais žmonėmis ir ekologinėmis idėjomis.

O kam patinka varlės, gyvatės ir pelkės, gali traukti į pelkę Bebros nacionaliniame parke. Čia yra paženklintų bent 14 sausumos turistinių maršrutų (jų bendras ilgis – apie 420 km), kai kur pastatyti stebėjimo bokštai bei lieptai. Tik vaikščiok ir dairykis.

Yra ir daugiau ką nuveikti bei pamatyti Lenkijoje, tačiau tam, kad pasiektum tolimesnius jos kampelius, jau reikia daugiau laiko nei dviejų trijų dienų.

Daiva Urbienė

Scanpix

Geopolitika. Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro veda šalį Hugo Chavezo nurodyta kryptimi – tiesiai į socialistinio rytojaus bedugnę.

Nėra tualetinio popieriaus, dantų pastos, dezodoranto, trūksta kavos, pieno, kruopų ir miltų. Tik pasklidus gandui, kad į parduotuvę atvežė kokių nors prekių, tuoj nusidriekia ilgiausios eilės, o dalis pirkėjų net ir nakvotų prie tos parduotuvės, tačiau valdžia draudžia. Sunku ar beveik neįmanoma rasti darbo. Klesti šešėlinė ekonomika, kontrabanda ir korupcija. Protestuotojus kariuomenė išvaiko su ginklu. Dėl nepriteklių ir neramumų kaltinama opozicija ir nuolatiniai idėjiniai priešai JAV. Tokia šiandien Venesuelos žmonių kasdienybė, primenanti paskutinius Sovietų Sąjungos agonijos metus. Baisiausia, kad kol kas prošvaisčių šioje Pietų Amerikos šalyje nematyti.

Prieš daugiau kaip dvejus metus mirus Hugo Chavezui venesueliečiai galėjo rinktis tarp dviejų kandidatų – Henrique Caprileso Radonski, kuris skelbėsi būsiąs priešingybė buvusiam prezidentui, ir Nicolas Maduro, H.Chavezo reinkarnacijos, kuris net į rinkimus ėjo su šūkiu „Aš esu Chavezas“.

Kad bus H.Chavezo įpėdinis, N.Maduro spėjo pademonstruoti ne tik skambiu šūkiu, bet ir darbais. Per tą trumpą laiką, kol laikinai ėjo prezidento pareigas, jis spėjo sugriebti į savo rankas vyriausybės bei kariuomenės kontrolę, netingėjo nuolat mirgėti televizijos laidose, pasirinkęs įvaizdį, artimą H.Chavezui.

Tai sužavėjo milijonus skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie ir buvo pagrindiniai H.Chavezo rinkėjai bei garbintojai, mat labiausiai jiems ir patiko šalies vadovo vykdoma socialinė politika. Kur nepatiks, juk už pinigus, gautus pardavus namą, buvo statomi namai lūšnynuose, pavyzdžiui, Karakaso skurdžiausiame rajone Petare, nutiestas metro, vykdomos socialinės ir švietimo programos. Be to, valdžia ir produktų kainas ėmė reguliuoti, grasindama, kad nacionalizuos prekybos centrus, jei šie nepaklus.

Na, atrodytų, tik džiaukis tokiais sprendimais: Venesuelos gyvenimo lygis turėjo kilti kaip ant mielių, o šalis – puikuotis dešimtukuose ar dvidešimtukuose laimingiausių ar turtingiausių valstybių. Venesuela iš tiesų įtraukiama į įvairių leidinių bei interneto svetainių dešimtukus, tačiau į tuos, kuriuose vardijamos šalys, pavojingos keliautojams ir vietos gyventojams.

O sostinė Karakasas vis dažniau tituluojama „pasaulio žmogžudysčių sostine“ ir jau trejus ketverius metus, pasak meksikiečių „Excelsior“ ar „Happy Lifestyle Journal“, puikuojasi pačių pavojingiausių miestų trejetuke. 100 tūkst. gyventojų tenka apie 120–130 žmogžudysčių. Priminsime, kad sostinėje gyvena apie 2,3 mln. gyventojų, tad kriminogeninė situacija tikrai kraupi. Karakasą lenkia tik Meksikos Akapulkas ir Hondūro San Pedro Sulos miestai.

Karakase ypač pavojinga tiems, kurie dirba, užsidirba ar turi giminių užsienyje, taip pat keliautojams. Prieš metus nuskambėjęs pranešimas, kad per apiplėšimą buvo nužudyta garsi muilo operų žvaigždė ir „Mis Venesuela“ Monica Spear, nėra kuo nors išskirtinis įvykis, o tik įprastas kasdienis reiškinys. Todėl nieko nestebina gatvėse važinėjantys šarvuoti automobiliai ar privatūs namai, kurių sienos padabintos spygliuota viela.

Venesuelos ekonominė padėtis visiškai prasta, šalyje tvyro žiauri infliacija: 2012 m. ji buvo maždaug 20 proc., 2013 m. – iki 60 proc., o 2014 m. pasiekė daugiau nei 56 proc. Biudžeto deficitas viešajame sektoriuje 2012-aisiais pasiekė 17 proc. BVP, o 2014 m. liko daugiau nei 10 proc. BVP. Infliacijos priežastys matomos ir bankų statistikoje: paskolų portfelis per metus išaugo 89 proc. – labiausiai didėjo žemės ūkio ir pramonės kreditavimas.

Priminsime, kad Venesuela išlieka labai priklausoma nuo naftos pajamų, kurios sudaro maždaug 96 proc. pajamų iš eksporto, apie 45 proc. biudžeto pajamų ir maždaug 12 proc. BVP. O mažėjanti naftos kaina lemia didėjančią užsienio valiutos spragą. Šiuo metu užsienio valiutos srautai iš šalies gerokai viršija įplaukas. „Barclays PLC“ suskaičiavo, kad šio mėnesio pabaigoje užsienio valiutos atsargos yra mažiausios per 12 metų – iki 17 mlrd. JAV dolerių.

Su pinigais susijusios situacijos nepavadinsi niekaip kitaip, kaip visišku chaosu. Venesuelos valiutos kurso reguliavimo sistema sukuria neregėtas galimybes korupcijai. Vieną dolerį perki palankiu kursu, skirtu maisto produktų importui, už septynis bolivarus, ir čia pat juodojoje rinkoje parduodi jį už  beveik tris šimtus bolivarų. Valiuta prekiauja ne tik bankai, bet ir viešbučių darbuotojai, taksistai ar prostitutės.

Verta paminėti, kad pastarąjį mėnesį bolivaro kaina juodojoje rinkoje drastiškai sumažėjo: dar mėnesio pradžioje už dolerį buvo siūloma 279, o mėnesio pabaigoje – jau 423 bolivarai.

Venesueliečiams išmonės netrūksta, jie greitai rado dar vieną paprastą būdą pasipelnyti iš oficialaus ir realaus bolivaro kurso skirtumo: tereikia lėktuvo bilieto bei paso, ir užsienio valiutos galima įsigyti kitoje šalyje. Pavyzdžiui, skrydžiai į užsienį išgraibstomi greitai, tačiau lėktuvai skrenda pustuščiai – ne visi žmonės varginasi lipti į lėktuvą. Kai kurie savo kreditines korteles tiesiog persiunčia į užsienį draugams, kurie ten palankiu kursu išgrynina dolerius ir siunčia juos atgal į Venesuelą.

Kadangi pagal oficialų kursą bolivaras yra šešiolika kartų stipresnis nei rinkoje, legaliai užsienio valiutos Venesueloje gauti beveik neįmanoma. Todėl Venesuelos gyventojai pradeda eksperimentuoti su bitkoinais, virtualiais pinigais. Nepaisant to, kad bitkoinų vertė praėjusį lapkritį nuo savo maksimalaus piko nukrito 70 proc., baiminamasi, kad bolivarai yra dar mažiau patikimi nei virtuali valiuta. Be to, Venesueloje pigi elektra, taigi venesueliečiams bitkoinus gamintis lengviau nei kitų šalių gyventojams.

Paminėkime keletą kainų. Vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5–10 dolerių, vakarienė restorane – apie keturis dolerius, o bakas benzino – dar pigiau. 60 litrų degalų kainuoja vos vieną dolerio centą (dar prieš penkerius metus bakas benzino kainavo dolerį, prieš porą metų – 50 dolerio centų). Na, o neturtingi žmonės važinėja 1960–1980 m. JAV gamintais, smarkiai aplūžusiais ir apgadintais automobiliais.

Apsukresnieji greitai suvokė, kad beveik veltui gaunamus degalus galima parduoti kaimynams ir taip užsidirbti dar vieną kitą dolerį. Valdžia griebiasi įvairiausių būdų bandydama pažaboti degalų kontrabandą, pavyzdžiui, regionuose, esančiuose palei Kolumbijos sieną, automobiliai pažymimi specialiais žymekliais. Mat čia degalinėse benzino gali nusipirkti tik to rajono gyventojai, ir tai ne daugiau nei 80 litrų per dieną. Vietinė valdžia tikina, kad kontrabandos keliu išteka 40 proc. degalų ir kitų prekių, nors ekonomistai tikina, jog šis skaičius gerokai išpūstas.

Venesuelos keliuose gausybė patikros postų, kuriuose policininkai ir kariai stabdo ir apžiūri automobilius, ieškodami ne tik nelegaliai išvežamų degalų, bet ir kitokios kontrabandos. Bet kokia nauda iš patikros punktų, jei pareigūnams davus vieną kitą dolerį šie net nesigilina, kas ir kur vežama. Gali vežti nors maišus narkotikų. O kvaišalai – rimta šalies problema.

Prieš kelerius metus buvęs H.Chavezo asmens sargybinis pabėgo į JAV ir papasakojo apie tai, kad Venesuelos valdžia įsipainiojusi ir į narkotikų verslą. JAV prokurorai ėmėsi bylų, kuriose figūruoja ne tik generolai ir valdininkai, bet ir parlamento pirmininkas Diosdado Cabello. Tačiau Venesueloje tokia informacija laikoma JAV provokacija, tad dvidešimt dviem šalies žurnalistams, aprašiusiems tai, kuo kaltinamas parlamento vadovas, iškeltos šmeižto bylos ir uždrausta išvykti iš šalies.

Chaosas valiutų rinkoje – ne vienintelė problema: šalyje, kaip minėta, vyrauja didžiulė infliacija, kurios priežasčių toli ieškoti nereikia. Net ir turint pinigų čia neįmanoma ar sunku gauti būtiniausių prekių – elementarių higienos priemonių ir maisto produktų. Šią problemą dar labiau aštrina ir tai, daugelis gamyklų, parduotuvių ir fermų buvo nacionalizuota. Be to, kainos reguliuojamos, ir daugelio produktų gaminti tiesiog neapsimoka – žaliavos kainuoja brangiau nei valdžios leista galutinio produkto pardavimo kaina.

Ironiška, bet kažkodėl socialistinės santvarkos šalyse ima ir staiga pritrūksta būtent tualetinio popieriaus. Jis tiesiog dingsta iš parduotuvių. Tai aktualu ne tik gyventojams, bet ir viešbučių verslui. Pritrūkus tualetinio popieriaus mažesni viešbučiai prašo svečių atsinešti savo popieriaus bei muilo, o didieji viešbučiai perka jį juodojoje rinkoje, mokėdami šešis ar septynis kartus brangiau, nei kainuotų perkant oficialiai. Kadangi šalyje pasigaminti tualetinio popieriaus tampa per brangu, telieka importuoti iš kitų šalių.

Tačiau trūksta ne tik tualetinio popieriaus, bet ir kitų būtinų prekių, tokių kaip muilas, pienas ar sauskelnės. Žmonės, negaudami būtinų prekių, o ypač kai jų trūkumą pajaučia vaikai, ima pykti. Baimindamasi, kad visuomenės pyktis neperaugtų į rimtesnius neramumus, vyriausybė eilėms prie parduotuvių kontroliuoti paskyrė kariuomenės dalinius ir įvedė normavimo sistemą. Be to, sugalvojo įvairiausių būdų, kaip neleisti žmonėms būriuotis prie parduotuvių: tarkim, pagal paskutinius paso  numerius suskirstė, kurią savaitės dieną kam galima ateiti į parduotuvę. O nusipirkus vienų ar kitų prekių dar ir nuskenuojami pirštų atspaudai, kad žmogus nenusipirktų daugiau, nei leidžiama.

Ir tai dar ne visos problemos – trūksta šalyje ir būtiniausių medikamentų. Gydytojai negali operuoti ir suteikti kitokios pagalbos jos reikalingiems žmonėms.

Venesuelą dėl neaiškios ekonominės padėties bei kriminogeninės situacijos aplenkia ir minios turistų, kurių pagrindiniai srautai nusuko į kaimynystėje esančią Kolumbiją. Šiuo metu tylu kažkada turistų garbintos salos – Margaritos paplūdimiuose, netraukia poilsiautojai ir prie Angelo krioklio ar į Rokesą, vadinamą Venesuelos Havajais. Daugumą keliautojų atbaidė politinė, ekonominė bei kriminogeninė padėtis šioje šalyje bei nuolat įsižiebiantys neramumai.

Bet profsąjungoms vis dar maža. Gegužės pirmosios demonstracijos metu profsąjungų aktyvistai paprašė nacionalizuoti maisto ir kitų būtino vartojimo prekių platinimo verslą. Prezidentas N.Maduro žadėjo tai padaryti per artimiausias savaites. O juk valstybė jau dabar kontroliuoja apie pusę maisto prekybos taškų ir, pasak Adamo Smitho instituto bendradarbio Timo Worstallo, būtent toks žingsnis jau sukėlė neregėto masto produktų stygių parduotuvėse ir turguose, tad galima teigti, kad po šio žingsnio reikalai dar labiau pablogės.

Venesuelos prezidentas teigia, kad dėl produktų stygiaus kalta opozicija, vykdanti CŽV sugalvotą vyriausybės destabilizavimo planą. Atrodytų, toks teiginys jau beveik iš fantastikos srities, tačiau panaršęs Venesuelos naujienų agentūros AVN (~Agencia Venezolana de Noticias~) puslapiuose supranti, kad čia nieko naujo: socialistinė šalis be kaltųjų, atsakingų už infliaciją ir produktų stygių, paieškos gyventi negali, Ir per daug nesivargindama beda pirštu į šalį, kuriai parduoda savo naftą, – į JAV.

Pavyzdžiui, Nacionalinės asamblėjos Finansų ir ekonominės plėtros komisijos viceprezidentas Jesus Faria gegužės 25 dieną pareiškė, kad Venesuelos vyriausybė tęs socialinę politiką, nukreiptą visuomenės poreikiams patenkinti, nepaisant ekonominio karo padarinių ir pasaulinių naftos kainų kritimo. Pasak jo, nors naftos kaina siekia 50 dolerių už barelį, o vyriausybės išlaidos buvo koreguojamos, tačiau nepasikeitė išlaidos socialinei apsaugai. Pasigyręs ir ne kartą pabrėžęs, kokia gera yra vyriausybė ir kaip ji rūpinasi vargstančiais žmonėmis, oficialiosios valdžios atstovas nepamiršta nurodyti ir kaltųjų.

„Mes matome, kad yra vartojimo ir kitų produktų, turinčių 100, 200, 500 ar 1000 proc. antkainį, kurį užsideda nesąžiningi pardavėjai. Jie, generuojantys neigiamus lūkesčius, turi ir didelę žiniasklaidos bei ekonominę galią, – sako J.Faria ir klausia: – Nors infliacija praeitais metais šalyje paaugo 67 proc., kodėl nepasakoma, kad ir minimali alga ūgtelėjo 69 proc.?“ Reikėtų paminėti, kad tikrasis infliacijos lygis yra kur kas didesnis.

Ir metamas dar vienas argumentas, kad dešinioji valdžia neturėjo socialinės politikos ir tuo metu nebuvo jokio ekonominio augimo. J.Farios aiškinimu, visomis ekonominėmis problemomis, kurias sukėlė ekonominis karas šalyje, o šį palaiko politinės dešinės sektoriai, ieškoma būdų destabilizuoti šalį ir nuversti vyriausybę.

Jis pabrėžė, kad politiniai ir ekonominiai oponentai bando išlaikyti neigiamus lūkesčius apie šalį, o tam naudoja spekuliacijas ir sukuria trūkumą. Nacionalinės asamblėjos atstovas nepamiršo pridurti, kad destabilizacijos veiksmus, kuriuos atlieka opozicinės šalies jėgos, skatina JAV. Paradoksalu, kad tokie kaltinimai metami JAV, tačiau prekybos nafta su šia nedraugiškai nusiteikusia šalimi niekas nutraukti nė neketina.

O su politiniais oponentais Venesueloje susitvarkoma greitai. Vos tik iškyla koks lyderis, jis tuoj čiumpamas ir dėl kokio nors preteksto kišamas kalėjiman. Štai vasario 19 dieną buvo areštuotas demokratiškai išrinktas Karakaso meras Antonio Ledezma, kurį žmonės mėgo. Tiesa, H.Chavezas opozicijos politikams per rinkimus leisdavo balotiruotis, tačiau dabartinis prezidentas N.Maduro nėra toks pakantus.

Šiuo metu kali apie 70 politinių kalinių, įskaitant Karakaso merą bei opozicijos lyderį Leopoldo Lopezą. Žmonės tokiu elgesiu nesidžiaugia – prezidento ir vyriausybės reitingai krito iki 20 proc.

Kyla klausimas, ar žmonės vis dar tiki tokiais kliedesiais. Pasak keliautojo ir fotografo Dano Macijausko, šią žiemą Venesueloje praleidusio apie tris mėnesius, žmonės nėra tokie kvaili, ypač turintys neblogą išsilavinimą ir užsidirbantys pinigų. Jie netiki valdžia ir paklausti, kaip vertina savo prezidentą, atsako, kad autobuso vairuotojas yra kvailys. Priminsime, anksčiau N.Maduro dirbo vairuotoju ir buvo aktyvus darbininkų profsąjungos narys.

Tačiau vietiniai supranta, kad tokią vyriausybę galima nuversti tik su ginklu rankoje, o kraujo praliejimo niekas nenori. Juolab kad ir dabar kylančias demonstracijas, jei jose pasitaiko bent maža provokacija, kariuomenei leidžiama malšinti ginklu. Ir visai nesvarbu, kas dalyvauja demonstracijose – vaikai, jaunimas ar pagyvenę žmonės.

Daiva Urbienė

Kelionės. Egzotiškoji Venesuela niekada negarsėjo kaip turistams labai draugiška ir saugi šalis. Tačiau šiandien valstybė puikuojasi visuose pavojingų šalių dešimtukuose. Ar iš tiesų atvykėlių laukia tik kulka iš už kampo?

„Turistų Venesueloje labai mažai, per tris mėnesius tesutikome du. Ir nenuostabu, nes tai labai labai pavojinga šalis, o sostinė Karakasas tikriausiai yra vienas pavojingiausių pasaulio miestų, jei ne pats pavojingiausias. Per tris mėnesius, kuriuos praleidome Venesueloje, nušovė du mūsų draugus venesueliečius. Pusė mūsų draugų dėl saugumo važinėja neperšaunamais automobiliais“, – pradeda pasakojimą keliaujantis fotografas Danas Macijauskas.

Danas kartu su drauge Gintare Krūminaite į Pietų Ameriką paspruko nuo darganotos lietuviškos žiemos ir jau beveik pusmetį keliauja iš vienos šalies į kitą. Tiesa, į Venesuelą keliautojai, prisiskaitę pranešimų apie situaciją šioje šalyje, net neplanavo užsukti, tačiau Kolumbijoje sutiktas venesuelietis įkalbėjo persigalvoti ir pasižvalgyti bent porą savaičių. O atvykus į šalį dvi savaitės visai netikėtai išsitęsė iki trijų mėnesių.

„Tiksliau, praleidom ten 91 dieną. Viena diena ilgiau, nei leidžia viza, tačiau, kad ir kaip keista, pasienyje jokių problemų nekilo. Pasieniečių poste buvo daug žmonių, tad pareigūnai norėjo kuo greičiau mūsų atsikratyti. Tik paskubino keliauti lauk: „Gringos, gringos, čia jums nėra ko veikti. Eikite greičiau iš čia“, – šypteli prisimindamas Danas.

O kas iš tikrųjų vyksta Venesueloje? Pasak Dano, Venesuela šiandien kažkuo primena paskutinius sovietmečio metus, kai visur tvyrojo chaosas ir korupcija, prie būtiniausių prekių nusidriekdavo milžiniškos eilės, o rublis buvo visiškai nuvertėjęs.

„Ekonominė situacija labai prasta: žiauri infliacija ir visiškas chaosas su pinigais. Šalis uždara, vietinių pinigų negalima išvežti į kitas šalis. Doleris turi beprotiškai didelę vertę. Oficialus dolerio kursas (keičiant pinigus ir atsiskaitant kortele) yra šeši bolivarai, tačiau jei keiti grynaisiais, už dolerį gauni 240 bolivarų. Atitinkamai ir kainos šalyje atrodo nedidelės. Taigi, jei moki kortele, Venesuela atrodo brangi šalis, jei grynaisiais – tai vos ne pigiausia pasaulyje“, – pabrėžia keliautojas.

Danas pasakoja, kad keliaudamas nedažnai leidžia sau pirkti prabangius turus, samdytis gidus ir pan., nes kelionės biudžetas būna gana ribotas, tačiau Venesueloje galėjo sau leisti viską, ką tik užsigeidęs. Pavyzdžiui, vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5–10 JAV dolerių, ekskursijos ir turai – panašiai.

„Nueini į prabangiausią restoraną ir sumoki už patiekalą keturis dolerius. Mokant bolivarais gali atrodyti brangu, ir neturtingas Venesuelos gyventojas to negali sau leisti. Tačiau mes už keturis dolerius kitose šalyse galime tik gatvės valgyklose pavalgyti, ir tai geriausiu atveju“, – lygina Danas.

O automobilio benzinas, mūsų akimis žiūrint, apskritai nieko nekainuoja – dalijamas nemokamai: 60 litrų degalų kainuoja vos vieną dolerio centą (dar prieš penkerius metus bakas benzino kainavo dolerį). Taigi vietiniai nesikuklindami važinėja automobiliais, turinčiais ypač galingą variklį. Gatvės atrodo egzotiškai, mat nepasiturintys žmonės važinėja 1960–1980 m. JAV gamintais automobiliais.

Vis dėlto degalai dar ne viskas – vien pigus benzinas didžiulių šalies problemų neišsprendžia. Jau valdant Hugo Chavezui padidėjo nusikalstamumas, korupcija, į svarbiausius politinius bei naftos gavybos ir perdirbimo gamyklų postus buvo susodinti prezidentui palankūs žmonės, kurie vaikėsi tik naudos, o ne rūpinosi vis mažėjančiu įmonių efektyvumu. O kur dar nuolat gresianti nacionalizacija, kuri išbaidė iš šalies užsienio įmones ir investuotojus.

Pasak Dano, H.Chavezas su savais politikieriais atpratino žmones dirbti ir prileido pačių keisčiausių įstatymų. Tarkim, padirbi mėnesį, ir paskui darbdavys tau ilgą laiką turi mokėti atlyginimą.

„Daug panašių nesąmonių pridaryta. Daug kas iš neturtingesniųjų tokia tvarka buvo labai patenkinti“, – pastebi D.Macijauskas ir priduria, kad staiga politinė ir ekonominė situacija šalyje pasikeitė, sumažėjo naftos kainos, o H.Chavezo politika apsisuko antru galu – žmonės iš pasiturinčių virto neturtingais, o  neturtingi – visiškais skurdžiais.

Žmonės, kurie dirba arba turi verslus JAV ar kažkur kitur, užsidirba pinigų ir gali normaliai gyventi. Pasak Dano, jei Venesueloje atlyginimas siekia tūkstantį dolerių  per mėnesį, tai žmogus jau yra turtingas, netgi labai. Nes daugelis uždirba vos dešimt dolerių per mėnesį arba yra bedarbiai, neturintys jokių pajamų.

„Tiems, kurie neturi jokių pajamų, kito gyvybė staiga pasidaro visiškai nesvarbi. Jie tavo seną telefoną ne tik gali atimti, bet ir dėl jo ar kitos menkavertės smulkmenos paleisti kulką į galvą. Vagystės ir apiplėšimai vidury dienos miesto gatvėje yra įprastas dalykas, nes policija visiškai korumpuota ir niekuo nesirūpina“, – tikina Danas ir priduria, kad dabar venesueliečiai srebia H.Chavezo privirtą trumparegės politikos košę.

Nenuostabu, kad Karakasas yra miestas, kuriame įvykdoma gausybė žmogžudysčių: šimtui tūkstančių gyventojų tenka apie 120 žmogžudysčių. Apskaičiuota, kad daugiau nužudoma tik Hondūro San Pedro ir Meksikos Akapulko miestuose.

Pasak Dano, tereikia užeiti į parduotuvę, ir pasijunti grįžęs į sovietmetį: parduotuvė tuščia arba milžiniškos lentynos nukrautos kokios nors vienos rūšies nelabai kam reikalingomis prekėmis, ir daugiau nieko nėra. Iš parduotuvių, kaip pas mus sovietiniais laikais, dingo daugybė visiems reikalingų prekių, pavyzdžiui, tualetinis popierius, dantų pasta, dezodorantai. „Jei kur nors Venesueloje gauni nusipirkti dezodoranto, tai gali girtis: žiūrėk, žmogau, koks aš kietas – turiu dezodorantą“, – sako mūsų pašnekovas.

Jis nesistebi, jog žmonės, su kuriais jam teko bendrauti, žodžių į vatą nevyniojo ir vaizdžiai sakė, kad šalies vadovas neprotaujantis ir kad šiuo metu politikoje apskritai tėra neišsilavinę kvailiai, kurie priima įstatymus net neįsigilinę į esmę.

„Taigi, kol politikai nepasikeis, tol šalyje tvyros chaosas. O vietiniai ne kažin ką ir tegali padaryti, mat vos tik susirenka į demonstraciją, pareigūnai juos tuoj gerai pavaišina kulkomis“, – pasakoja Danas.

Šalyje galioja įstatymas, kad jei vyksta protestas ir iš mitinguojančių pusės parodoma nors mažiausia agresija – kas nors meta plytą ar akmenį, tai pareigūnai turi teisę tuoj pat pradėti šaudyti.

Studentai kartkartėmis sukyla ir išeina į gatves – vyksta demonstracijos, kurios beveik niekada neapsieina be aukų: žūva nuo vieno iki 20 žmonių. Policija į amžių nežiūri, šaudo ir į jaunuolius, ir į vaikus. O jei opozicijoje tik iškyla koks lyderis, jis iš karto grūdamas į kalėjimą arba nušaunamas.

„Žmonės sako, kad situaciją galima pakeisti tik su ginklu rankose, tačiau niekas nenori karo ir kraujo“, – priduria mūsų pašnekovas.

O ar jie patys su bendrakeleive nenukentėjo? Pasak Dano, jie gana sėkmingai susidėliojo maršrutą, be to, nuo nemalonumų juos nuolat saugojo geranoriški žmonės.

Keliautojai, pačią pirmą dieną atvykę į Venesuelą, tikėjosi bet kur lengvai išsikeisti dolerius, tačiau pasienyje neišsikeitė, o autobuso vairuotojas atvykėlius paleido kažkur miesto viduryje, neaiškiame rajone. Kol keliautojai neryžtingai stoviniavo svarstydami, ką čia daryti, prie jų pripuolę praeiviai ėmė klausinėti: „Ką čia darote? Juk čia labai pavojinga!“ O išgirdę, kad svetimšaliams reikėtų kažkaip nuvažiuoti iki stoties, tačiau jie neturi išsikeitę bolivarų, venesueliečiai daug negalvodami iš kišenės išsitraukė du šimtus su trupučiu bolivarų, įbruko juos atvykėliams ir dar kartą griežtai paragino kuo skubiau čiupti taksi ir dumti iš šitos pavojingos vietos.

„Visi bent truputį išsilavinę žmonės, kurie turi galimybę keliauti arba turi vaikų, gyvenančių ar dirbančių užsienyje, mąsto gerokai plačiau, racionaliai vertina politinę ir ekonominę situaciją šalyje“, – pastebėjo Danas.

Lietuvių kelionės sėkmę lėmė ir visiškai netyčia susidėliotas pats geriausias ir sėkmingiausias maršrutas keliauti po Venesuelą. Iš grėsmingojo Karakaso pora spruko į pajūrį, į jėgos aitvarų  mokyklą. Jėgos aitvarų sportas – nepigus malonumas, todėl mokykloje keliautojai susipažino tik su turtingais žmonėmis. Pasak Dano, dar kartą reikėtų pabrėžti, kad turtingi Venesueloje yra dirbantys žmonės.

„Taip mes ne tik išmokome valdyti jėgos aitvarus, bet ir susiradome daug draugų, o kartu patekome į savotišką burbulą, kuris apgaubė ir lydėjo mus visus tuos tris mėnesius. Mus labai koordinuotai prižiūrėjo naujieji draugai, rūpindamiesi, kad mums nieko blogo nenutiktų“, – pasakoja fotografas.

Su naujaisiais bičiuliais lietuviai išmaišė pačius gražiausius Karibų jūros pakrantės paplūdimius, garsėjančius baltu smėliu ir visų mėlynų atspalvių jūros vandeniu, aplankė kelias salas.

Laukinėje Tortugos saloje keliautojai prabuvo keturias dienas. Beje, plaukiant į salą teko patirti ir jūros rūstybę – kilo audra ir stipri liūtis, sugedo laivelio motoras ir keturių valandų kelionė išsitęsė iki aštuonių valandų. Tačiau pasiekus įdomaus peizažo salą visas vargas greitai pasimiršo.

Viena įspūdingiausių Venesuelos salų ~La Tortuga~ atradėjų XV a. pavadinta dėl gausybės čia gyvenusių vėžlių. Sala garsėja civilizacijos nepaliestu kraštovaizdžiu, mat iki XVII a. olandai joje kasė druską, tačiau ispanai išgrūdo juos lauk, o  žmonės per šimtmečius čia taip ir neapsigyveno.

Masinio turizmo mėgėjams tikriausiai labiau girdėta Margaritos sala, į kurią prieš gerus penkerius metus svajojo nukeliauti dažnas gero oro, saulės vonių ir auksinio smėlio gerbėjas. Sala viliojo ne tik dėl paplūdimių: įdomus miestas Porlamaras, kuriame išlikę nemažai elegantiškų spalvingų kolonijinio stiliaus pastatų. Šalia kito miesto – Pampataro yra daug dar ispanų XVI a. pastatytų galingų įtvirtinimų ir fortų, kurie padėję gintis nuo žiaurių piratų antpuolių. Tačiau šiandien čia turistų nei prisikviesi į paplūdimius, nei suviliosi piratų kovomis. „Kažkada gausiai turistų lankoma sala šiuo metu visiškai apleista. Iš turizmo belikęs tik prisiminimas“, – atsidūsta Danas.

Keliaujant Venesueloje verta užsukti ir Venesuelos Maldyvais vadinamą Rokeso salyną, kurį sudaro daugiau nei 350 didesnių ir visai mažų salų ar smėlėtų seklumų, išsidėsčiusių žiedu. Mat Rokesas yra atolas, kurio ilgis siekia bent 40 km. Žiedo centre tyvuliuoja lagūna, kurioje galima stebėti žaismingus delfinus ir grakščiai vandenyje plasnojančias rajas, o panėrus įdomu apžiūrėti prašmatnius koralų sodus ir po juos šmirinėjančias margaspalves žuveles. Na, o pačiose salose atvykėliams patartina ne tik drybsoti ant auksinio smėlio, bet ir užmesti akį į mangroves.

Beje, Rokeso salynas ima garsėti ir kaip dar vienas Bermudų trikampis. Sakoma, kad per pastaruosius dvidešimt metų virš šio salyno įvyko bent 10–15 incidentų, kai sugedo ar sudužo nedideli orlaiviai. Ypač šios kalbos pagarsėjo, kai prieš porą metų virš šios vietovės be pėdsakų dingo mados magnato Vittorio Missoni lėktuvas „BN-2 Islander“. Vis dėlto mistines teorijas šiek tiek pritildė magnato šeimos hipotezė, kad orlaivį galėję užgrobti narkotikų prekeiviai.

Venesuela turi ir kitokio pobūdžio gamtos objektų, kurie, jei šalis būtų draugiškesnė turistams, pritrauktų tūkstančius keliautojų. Tai pasakiško grožio didžiausias pasaulyje Angelo krioklys, kurio vanduo krinta beveik nuo kilometro aukščio stalkalnio Aujan Tepui, paties masyviausio ir aukščiausio stalkalnio, kylančio į daugiau kaip 2,5 km aukštį.

Krioklys pavadintas amerikiečių lakūno Jimmie Angelio vardu. Mat lakūnas blaškėsi po šias vietoves ieškodamas auksu žėrinčios upės, kuri, pasak kalbų, turėjusi tekėti kažkur tose vietovėse. Tačiau pamatė tik didžiulį krioklį, griaudėjantį nuo milžiniško kalno į slėnį. Grįžęs į Karakasą lakūnas savo kalbomis ir pažadais parodyti atrastą didžiausią pasaulio krioklį suviliojo du keliautojus ir savo žmoną. Deja, šį kartą skrydis nebuvo toks sėkmingas – lėktuvas, nusileidęs ant stalkalnio, įklimpo, o visa įgula per 11 dienų nusileido apačion.

Stalkalniai – dar vieni unikalūs dariniai Venesueloje. Masyvūs, plokščiomis viršūnėmis kalnai stūkso iškilę virš žalių džiunglių ir mena Gondvanos superžemyno laikus. Tuomet susidarė milžiniška smiltainio lyguma, kurią skildamas į dabartinius žemynus superkontinentas suplėšė ir suraukšlėjo, minkštesnes vietas, suformuodami slėnius, išgraužė krituliai ir erozija.

Milijonus metų šių stalkalnių viršūnės stūksojo neliestos žmonių ir atskirtos nuo aplinkinės ekosistemos. Dėl izoliacijos susiformavo saviti augalai, pavyzdžiui, grybas, medžiojantis vabzdžius ir augalus, kai kurie unikalūs smulkūs gyvūnai – vabzdžiai ar keistos rupūžės.

Beje, Arthuras Conanas Doyle’is, susižavėjęs pasakojimais apie kristalais žėrinčią Roraimos kalno viršūnę ir čia klestinčią unikalią florą bei fauną, parašė nuotykių romaną „Dingęs pasaulis“. Romano herojus profesorius su tyrinėtojų grupe užkopia į kalną ir jo plokštutėlėje viršūnėje atranda neregėtą pasaulį, kuriame vis dar gyvena dinozaurai, beždžionžmogiai ir indėnai.

Nusigauti iki šių kalnų nėra paprasta. Pasak Dano, panorus pasigrožėti Angelo kriokliu tenka ir lėktuvu skristi, ir motorine valtimi prieš srovę labai gražia džiunglių upe visą dieną plaukti, ir per džiungles žygiuoti, ir dar nakvoti tarp medžių pakabintuose hamakuose.

O ar į ramų keliautojų miegą nesikėsino didžiulės anakondos ir kiti pavojingi džiunglių gyventojai? Pasak Dano, džiunglėse nebuvo matyti jokios laukinės gyvūnijos, poilsį trikdė tik armijos išbadėjusių uodų. „Jausmas visai toks pat, kaip lietuviškame miške palapinėje miegoti“, – šypteli pašnekovas ir priduria vis dėlto taip ir neužmigęs, o fotografavęs, nes tiesiai iš nakvynės vietos buvo matyti didysis krioklys, apšviestas sidabrinės pilnaties šviesos.

„Ir štai prieš akis atsiveria fantastiškas vaizdas. Matai, kaip iš kilometro aukščio kliokia vanduo. Buvo ne drėgnasis sezonas – tai reiškia, kad krioklyje vandens nebuvo tiek daug, todėl jis žemę pasiekia ne srove, o baigiasi smulkučiais purslais, beveik rūku“, – pasakoja Danas.

Pasigrožėję kvapą gniaužiančiu krioklio vaizdu ir pasimėgavę džiunglių ramybe keliautojai patraukė atgal į Karakasą, kurio gatvėse kur kas pavojingiau nei laukinėse džiunglėse „Mes sakėme, kad Karakase ilgai neužtruksime, nes čia mums tikrai nėra kas veikti. Tačiau visi mūsų draugai buvo iš Karakaso ir pasikvietė mus paviešėti. Karakase užsibuvome net dvi savaites, per kurias spėjome aplankyti ir naktinius klubus, ir restoranus, ir kitas įdomybes. Pasirodo, visai įdomus miestas“, – sako Danas.

Draugai keliautojus apnakvindino savo namuose: vieni namus turi kalnuose, kiti – gražiausiose miesto vietose. Šeimininkai kategoriškai atsisakė imti bent centą už gyvenamą vietą, dažnai ir maistą.

Vis dėlto, kad ir kaip viliotų prabangūs restoranai ir naktiniai klubai, vieniems turistams gatvėmis bastyti nepatariama, o ir dieną verta imtis tam tikrų atsargumo priemonių. Pavyzdžiui, kelionių gidai rekomenduoja išsiverti iš ausų auskarus, nusisegti grandinėles ir laikrodžius, nusimauti žiedus, kad jokie blizgučiai nepatrauktų užpuolikų dėmesio. Netinka čia demonstruoti ir naujausio modelio telefonų ar fotoaparatų. Turistams siūloma turėti kišenėse smulkių pinigų, kuriuos būtų galima atiduoti užpuolikams. O sutemus turistams gatvėse nėra kas veikti – jie turėtų būti viešbučiuose.

Apskritai šalies sostinė turistiniu požiūriu nėra laikoma labai įdomiu miestu. Karakasas įkurtas XVI a. viduryje ir, atrodytų, čia turėtų būti gausu įdomių statinių, tokių kaip XVI a. bažnyčių ar gerokai vėlesniais laikas statytų kolonijinio stiliaus pastatų. Tačiau tokių grožybių mieste nelikę daug, nes Karakasą ne kartą siaubė žemės drebėjimai.

Įdomesni pastatai – tai XVI a. katedra, Šv. Pranciškaus bažnyčia, kerinti barokiniu interjeru, vienas kitas muziejus ir Bolivaro aikštė, kurioje stūkso paminklas Simonui Bolivarui. Priminsime, kad S.Bolivaras – politikas ir karvedys, itin garbinamas Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru ir Bolivijoje, mat XIX a. pradžioje padėjo atsikratyti kolonizatorių valdžios.

Vis dėlto Karakase nėra tiek įdomybių ir galimybių imtis įdomios veiklos, kaip kituose miestuose, pavyzdžiui, Meridoje, į kurią iš Karakaso ir patraukė mūsų pašnekovas.

Merida įkurta slėnyje, iš visų pusių apsuptame aukštų kalnų, ir šiame slėnyje kiekvienas turistas, turintis ekstremalių poreikių, ras kaip gauti savo adrenalino dozę: nori – lipk į kalnus, nori – plauk kalnų upėmis gumine valtimi. „Čia spėjome nuveikti gausybę įdomių dalykų, – tikina Danas. – Keliavome miškais, kopėme kriokliais su virvėmis, skraidėme parasparniais. O ir pats miestas labai įdomus ir įkurtas labai gražioje vietoje.“

Meridoje keliautojai atsisveikino su draugais ir patraukė į Kolumbiją, daug dešimtmečių irgi garsėjusią kaip labai pavojingą keliautojams šalį. Tačiau pastaraisiais metais valdžia įvertino biudžeto pajamas, gaunamas iš turizmo, ir ėmėsi griežtų priemonių nusikalstamumui pažaboti.

Ar tikrai čia saugiau nei Venesueloje? Pasak Dano, Kolumbijoje labiau rūpinamasi turistų saugumu – kiekvienoje turistų pamėgtoje vietoje stovi po pareigūną. Įstatymai labai griežti: jei užpuolamas turistas, tai užpuolikas bus nubaustas triskart griežčiau, nei apiplėšęs vietinį gyventoją.

„Visko pasitaiko, jei, pavyzdžiui, nuklysti ne į tą rajoną, tačiau apie užpuolimus pasakojami beveik anekdotai. Kažkur nuklydusį turistą užpuolė kolumbietis, išsitraukė peilį ir apsiverkė. Užpuolikas verkšlena, kad labai labai nenorintis apvogti svetimšalio, tačiau jam taip reikalingi pinigai. Tokios situacijos Venesueloje sunkiai įsivaizduojamos – ten toks užpuolimas gali baigtis šūviu į galvą“, – sako keliautojas ir priduria, kad prie Ramiojo vandenyno Kolumbijoje turistams vis dėlto patariama nelįsti.

Keliautojai Kolumbijoje neužsibuvo: iš jos patraukė į Ekvadorą, tada į Peru, o iš ten – į Boliviją. Keliautojų dar laukia Urugvajus, Argentina ir Brazilija. Pasak Dano, Pietų Amerika – labai nepigus žemynas, kainos čia nemažos, todėl reikia arba užsibūti vienoje vietoje ir padirbti, arba bėgte perbėgti. „O taip norisi apsisukti, grįžti į Venesuelą ir pabūti ten dar tris mėnesius“, – pasakojimą baigia D.Macijauskas.

Daiva Urbienė

Įdomiausios Venesuelos vietos

Verta aplankyti Kanaimą – gamtos draustinį, plytintį Didžiosios Gvianos regione. Tai vienas įspūdingiausių gamtos rezervatų visoje šalyje – čia gali keliauti savanomis, klaidžioti tropiniuose miškuose ir grožėtis rūsčiomis stalkalnių sienomis ar Angelo kriokliu, jo tęsiniais.

La Restinga Margaritos saloje – dar vienas nacionalinis parkas, kurį verta apžiūrėti patogiai įsitaisius valtyje ar laive. Šis nacionalinis parkas garsėja savo tunelių ir kanalų raizgalyne.

Orinoko delta susiformavo Orinoko upės žemupyje, prie pat žiočių į Atlanto vandenyną. Deltą sudaro daugybė kanalų, kuriais galima pasiirstyti valtimi ar paplaukioti motoriniu laiveliu. Čia galima sumeškerioti vieną kitą piraniją, stebėti kaimanus, krūmynuose besisūpuojančias beždžiones ir klykaujančias papūgas. Apsistoti galima pakrantėje įrengtuose namukuose.

Labai įdomu apsilankyti Varao genties indėnų gyvenvietėse. Čia galima nusipirkti rankų darbų iš sėklų pagamintų papuošalų ar drožinėtų skulptūrų. Indėnai mielai parodo savo buitį.

Na, o gyvūnų stebėti geriausia keliauti į savaną ~Los Llanos~. Čia galima pamatyti kaimanų, krokodilų, skruzdėdų, anakondų, kapibarų, o upėje pasimaudyti tarp piranijų ir pasigrožėti gėlavandeniais delfinais.