Kelionės. Etnografinės parodos ir vakaronės, ekstremalios pramogos dumblynuose, pažintiniai žygiai miškuose, apžvalginės ekskursijos ore – tai toli gražu ne visos pramogos, kokias verta išbandyti šį pavasarį.

Pavasarį į egzotiškus kraštus žvalgytis neverta: Lietuvoje šiuo metų laiku galima rasti tiek įdomių pramogų miške, laukuose, pajūryje, paežerėse, kaime ir mieste, kad tik spėk suktis, kol visas išbandysi.

„Nereta šeima Italiją, Prancūziją ar net kokią Turkiją pažįsta geriau nei savo gimtąjį kraštą. Savaime suprantama, tose šalyse yra ką veikti ir ką pamatyti, tačiau įdomybių netrūksta ir Lietuvoje. Ypač pavasarį“, – tikina trijų vaikų mama Rimantė Jonienė.

Rimantės šeima šiais metais pavasarį planuoja daug keliauti po Lietuvos kaimus ir mažus miestukus. Ėmę dairytis įdomesnių sužinojo, kad 2015-ieji paskelbti Etnografinių regionų metais, todėl Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos regionų miestuose netrūksta pačių įvairiausių renginių. „Taigi netikėtai mūsų pavasarinės kelionės įgijo etnografinės kultūros prieskonį“, – šypsodamasi sako mūsų pašnekovė.

Pasak jos, visuomenėje vis dar gajus skeptiškas ar net ironiškas požiūris į etninę kultūrą, kurią gerokai suvulgarina ir tokie renginiai kaip Kaziuko mugė. Tačiau tokiame renginyje ypatingos autentikos ieškoti neverta – geriau pasidairyti po provinciją, kur daugelis tradicijų prikeltos ir gyvuoja tik entuziastų pastangomis.

Na, o Etnografinių regionų metais susipažinti su tautodaile, tautosaka ar tradicine kulinarija yra kur kas daugiau galimybių. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Pavyzdžiui, gurmanams ar nuolat ieškantiems naujų skonių verta susigundyti Žemaitijoje, Grinių kaime, Pakražančių kultūros centre, balandžio mėnesį organizuojama Sūrių švente „Jurgis, Jorgis ir Jurgelis – skamba jis visom tarmelėm“, o gegužę užsukti į Nidą, kurios uosto teritorijoje, Žvejo etnografinėje sodyboje, gegužę kvepės žuvimis – visi rinksis į „Žiobrines“. Na, o jei patiks „Žiobrinės“, iš pamario ir pajūrio skubėti neverta – geriau pasukti ir kitais Mažosios Lietuvos keliais, pavyzdžiui, sudominti tikrai turėtų ekskursija „Vėtrungių kelias“.

Gegužę galima patraukti į folkloro festivalį „Dzūkų godos“, vyksiantį Marcinkonių kaime Varėnos rajone, o tada – į Alytaus kraštotyros muziejų, kuriame veiks unikali Dzūkijos kryžių, koplytėlių, skulptūrų paroda, kurios eksponatai surinkti iš daugelio Pietų Lietuvos muziejų.

Na, o Suvalkijoje tik spėk suktis kaip vijurkas, kad visus renginius aplankytum. Balandį Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre šėls Regioninis tradicinio muzikavimo ir dainavimo šeimų sambūris, gegužę Girdžių klebonijos klojime vyks Klojimo teatrų šventė, kurios metu bus pristatomi ir šio regiono amatai, tradicinis maistas.

Gegužės pabaigoje griaudės Marijampolės „Miesto dienos 2015“, bus galima pasižvalgyti ir devintą kartą rengiamoje Sūduvių amatų šventėje Paežerių dvaro parke, Vilkaviškio krašto muziejuje. Šventėje ir didelis, ir mažas galės pats pasigaminti vieną ar kitą dirbinį.

Na, o folkloro renginių, koncertų ar vakaronių bus gausu kiekviename krašte. Visų čia neišvardysi, tačiau gyvenant Vilniuje įdomu gegužės pabaigoje apsilankyti bent viename iš daugybės renginių, skirtų tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“, kuriame jei ne lietuviškų kanklininkų pasiklausysi, tai bent į svečius iš egzotiškų kraštų pažiopsosi.

Jei vakaronėms ir mugėms nėra laiko, planuojant maršrutą verta pasidomėti muziejų edukacinių programų pasiūlymais, tai ypač aktualu keliaujant su vaikais. Kiekvienas krašto muziejus siūlo valandos ar kelių trukmės pamokų bei užsiėmimų, tokių kaip žvakių liejimas, duonos kepimas ar įvairių metų švenčių valgių gaminimas bei degustavimas.

Tarkime, Šilutės muziejuje, be kitų edukacinių užsiėmimų, galima ne tik pasiklausyti šišioniškių tarme pasakojamų įdomybių apie lietuvininkų kulinarinį paveldą, bet ir paragauti gavėnios patiekalų. Rokiškio krašto muziejuje ne viena edukacinė programa tinkama būtent pavasariui – galima išmokti marginti kiaušinius ir sužinoti, ką simbolizuoja įvairiausi velykiniai raštai. Beje, kainos nesikandžioja – dažnai jos tėra simbolinės, tesiekiančios eurą ar kelis.

Aišku, daugiausiai tokių renginių yra Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Čia daug renginių skirta kalendoriniams darbams, šventėms ir papročiams. Tiesiog tereikia išsirinkti labiausiai patinkantį ir sudalyvauti. Tiesa, čia jau siūloma daugiau pramogų, tad ir kaina visai kitokia – nuo kelių dešimčių eurų.

Na, o gerai papramogavus galima ir pasišildyti, ir atsikvėpti tikroje lietuviškoje pirtyje. Ją čia reikėtų užsakyti gerokai iš anksto – ne tik dėl to, kad tai populiari pramoga, bet ir dėl to, kad ją reikia paruošti ir gerai įkaitinti. Pirties pramogų netrūks ir vaikams, tik jie dūks gerokai vėsesnėje pirtyje. Na, o po pirties būs pasiūlyta atsigaivinti arbata, ruošta senoviniame virdulyje.

Pirtis – pramoga, tinkama visais metų laikais. Tačiau žiemą tenka naudotis džiovintomis vantomis, o pavasarį galima pasilepinti ir pasimėgauti įvairiausiais šviežiais žolynais. Lietuviškoje pirtyje naudojami beveik visi augalai, išskyrus nuodingus. Štai neseniai išsprogusių dilgėlių vanta tinka reumatinėms ligoms gydyti, beržo ir liepos šakelių vantos švelnina bei gydo odą, jėgų suteikia ąžuolo, energijos – pušies, antiseptinių savybių turi kadagio šakelių vantos.

Pats smagumas išsitiesti tikroje senovinėje ar pagal senąsias tradicijas statytoje pirtyje, kurių jau nemažai pasistato pirties mokslus kremtantys žmonės. Labiausiai pasiseka turintiems giminių kaime, kur yra išlikusių senučiukių pirčių, statytų beveik prieš šimtą metų, – tokių dar esama Aukštaitijoje. Na, o jei vietinės močiutės paklaustum apie papročius, tai ji paporintų ne vieną legendą apie laumes, mėgstančias pasilepinti pirtyje ir dėkingai paliekančias vieną kitą stuomenį audinio.

Sužėlę pavasariniai žolynai pasufleruoja dar vieną nieko nekainuojančią pramogą – prisirinkti žolynų ir pasigaminti įdomesnį patiekalą. Garšvos, dilgėlės, kiškio kopūstai labai tinkami daug vitaminų turinčioms pirmosioms salotoms ruošti. Na, o iš balandų ir dilgėlių galima gaminti ir žaliuosius kokteilius.

O kur dar vaistinių savybių turintys augalai: šalpusniai – puiki priemonė nuo kosulio, beržų lapų ir pumpurų trauktinė labai tinka artritui gydyti. Beje, dieną praleisti galima ir į kompaniją įsiprašius kokiai nors žoles pažįstančiai žolininkei, kuri ne tik pavedžios po mišką, bet ir supažindins su naudingais augalais.

Na, o neturint pažįstamos močiutės žolininkės galima patraukti į Žuvinto, Čepkelių ar Kamanų rezervatus. Čia lankytojų centruose galima užsisakyti ekskursijas ir su lydinčiu gidu ar miškininku keliauti stebėti gamtos: ne tik susipažinti su augalais, bet ir išmokti pagal giesmes atskirti paukščius, pagal pėdsakus – žvėris. Pavasarį bene įdomiausia stebėti parskridusius paukščius ir klausytis jų tuoktuvių giesmių.

Panašaus pobūdžio ekskursijas galima užsisakyti ir bene visuose nacionalinių parkų lankytojų centruose. Tiesa, reikėtų žinoti, kad lįsti prie retų paukščių perimviečių negalima net iš tolo. Juk net norint su fotoaparatu bėgioti po miškus reikia turėti Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą.

Žolynai kai kurių žmonių gal ir nedomina, bet žydėjimo šventės abejingų nepalieka. „Pavasaris – fotogeniškiausias metų laikas. Ir nereikia grūstis į Olandiją pasidairyti po tulpių laukus – užtenka savų gėlių, pabirusių pievose ir laukuose. Ir net tokioms kuklioms gėlytėms, kaip plukės, sužydėjus miške pasijunti tarsi rojuje“, – sako gėlininkyste besidominti septintą dešimtį metų skaičiuojanti Stasė Mažeikienė.

Plukių dairytis reikia balandžio mėnesį. Šioms gėlėms sužydėjus Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne, tradiciškai rengiama Plukių žydėjimo šventė, joje gausu įvairiausių renginių – nuo poezijos skaitymų iki žygių dviračiais.

Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje gražiausia Skinderiškių dendrologijos parke, mat ten išskleidžia savo žiedus bene tūkstantis įvairiausių magnolijų. Nuo gegužės vidurio iki balandžio vidurio metas paviešėti ir pas kaimynus latvius, viename didžiausių Europoje Duobelės alyvų parke, – čia tuo metu turėtų būti pats alyvų žydėjimas.

„Balandžio pabaigoje Druskininkuose romantiška pasivaikščioti po narcizų lauką. Nepaprastai gera atsikvėpti narcizų jūroje“, – šypteli ponia Stasė ir priduria, kad gėles mėgstantiems keliautojams verta nepamiršti ir Burbiškio tulpių žydėjimo šventės.

Lietuvoje nėra tokios vietos kaip olandiškasis Koikenhofas, tačiau Burbiškio tulpių žydėjimo šventės laukia daugybė žmonių ir kiekvienais metais lankytojų ten daugėja. Beje, tulpėmis ir kitais pražydusiais pavasariniais augalais galima pasigrožėti ir VU botanikos sode, Vytauto Didžiojo, Šiaulių universiteto ar Klaipėdos universiteto botanikos soduose.

Verta paminėti, kad prie Baltojo tilto, greta Nacionalinės dailės galerijos, pražydus sakuroms, net susidaro automobilių spūstys, mat vilniečiai ir miesto svečiai čia traukia būriais – kas atsikvėpti po žiedais, o kas nusifotografuoti. Priminsime, kad sakurų sodinukų Vilniui dovanojo Japonijos vyriausybė šios šalies diplomato Čijunės Sugiharos, karo metais išgelbėjusio apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybių, šimtosiomis gimimo metinėms paminėti.

Nemažai šių lepių augalų sodinukų neatlaikė lietuviško oro kaprizų, tačiau išgyvenę ir suvešėję medeliai džiugina žiedais. Tiesa, ne kiekvienais metais. Štai praėjusiais metais sakuros buvo apsipylusios žiedais, o šiemet gali prasiskleisti vos vienas kitas. Tačiau nereikėtų per daug nukabinti nosies – verčiau traukti į Žagarę ir pasidžiaugti lietuviškomis vyšniomis.

Sakoma, Lietuva iš paukščio skrydžio graži visais metų laikais. Tad kiekvienas gali rinktis ekskursijai ore jam labiausiai patinkantį metų laiką. Tačiau kiekvienam rekomenduotume iš viršaus pasižvalgyti pavasarį. Ypač ankstyvą, kai vos iš po sniego išsivadavę ryškiai žaliuoja žiemkenčiai, kai kur ne kur boluoja sniego lopai, o upės ar upeliai netveria savo vagoje ir kliūsteli per kraštus.

Bene įspūdingiausias ir egzotiškiausias matytas vaizdas – po snieguotos žiemos iki kraštų pritvinusios Biržų rajone esančios smegduobės. Tiesa, tokiais vaizdais gamta palepina ne kiekvienais metais.

Na, o kas bijo aukščio? Sakoma, kad skrydžio ir aukščio baimę geriausiai pagydo ramus, sklandus ir lėtas skrydis oro balionu, tad praskridus virš raudonų Vilniaus senamiesčio stogų ar virš Nemuno Kaune metas ir kur kas ekstremalesnei pramogai – dangaus sūpuoklėms. Taip kartais dėl savo konstrukcijos vadinami parasparniai. Mat pilotas ir keleivis, jei skrendama dviviečiu, kabo tik ant, rodos, plonyčių virvelių.

Smagu, kad parasparnis pakyla gerokai aukščiau nei oro balionas: pastaruoju turistai paprastai pakeliami į 300 m aukštį, o štai parasparniu Lietuvoje galima skraidyti 700–2500 m aukštyje. Pakilęs viename Lietuvos krašte, gali nusileisti visai kitame – tereikia nusklęsti nuo vieno termiko, kylančios šiltesnės už aplinką šiltesnio oro srovės, ir rasti kitą, kuris pakelia į viršų.

O kur gražiausia skraidyti? Ten, kur sausumos ir vandens kontrastai. Nuostabiai atrodo Nemuno kilpos prie Birštono, telkšančios ežerų akys Molėtų ar Ignalinos rajonuose. Na, ir, aišku, dar ilgai sapnuosis skrydis virš Trakų pilies ir ežerų. Beje, net jei ir šiose apylinkėse netenka paskraidyti – nusiminti nereikia. Pakilus parasparniu, jei matomumas puikus, galima išvysti ir už kelių dešimčių kilometrų esančius miestus.

Skrydis dviviečiu parasparniu kainuoja nuo 29 eurų. Turistai gali rinktis trumpus apžvalginius, trunkančius apie 15 minučių, arba ilgus laisvuosius skrydžius, ore prabūnant apie valandą. Tokių kaina jau bus didesnė.

Nesiryžtantiems ore kelių kilometrų aukštyje pakibti be jokio tvirtesnio pagrindo po kojomis, bet norintiems išbandyti bemotorę skridimo priemonę verta rinktis skrydį sklandytuvu. Tiesa, tokio skrydžio metu pasidairyti į vaizdingas vietoves bus galima tik oro uosto apylinkėse. Keleivis kartu su instruktoriumi iškeltuvu pakeliamas į maždaug 300 metrų aukštį ir sklendžia vieną ratą aplink aerodromą. Skrydis trunka apie penkias minutes. Gal tai ir nėra visiškai pavasarinė pramoga, bet adrenalino užtenka ilgam.

Besidairantiems egzotikos Lietuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į pavasarį bundančias ežerų gelmes. Tai daugeliui keliautojų ir smalsuolių dar neatrasta erdvė. Žinoma, savarankiškai nardyti nevertėtų – reikia, kad instruktorius pamokytų ir nertų kartu su jumis. Tikinama, kad vienas įdomesnių nardyti ežerų yra Asvejos (Dubingių), tyvuliuojantis Vilniaus, Molėtų ir Švenčionių rajonuose. Patyrę nardytojai giria ir Platelių ežero povandeninį pasaulį. Tačiau niekada nebandžiusiam tokios pramogos pasižvalgyti į ką tikrai bus ir artimiausio ežero dugne.

Prie ekstremalių pramogų, ypač tinkamų pavasarį, galima paminėti pasivažinėjimą bekele visureigiais ir keturračiais. Na, o kada būna didžiausi dumblynai, neįveikiami kelio ruožai, jei ne pažliugusį pavasarį. Ta gerai pramogai daugiau nieko nereikia – tik stačių šlaitų, sunkiai išvažiuojamų atkarpų, galimybės pasivaržyti ir linksmai praleisti laiką.

„Jei visureigio ar keturračio negana, galima sėsti prie šarvuočio vairo ir apsukti vieną kitą ratą Jurbarko tankodrome“, – siūlo ekstremalių pramogų mėgėjas Antanas Kazakevičius ir priduria, kad pavasarį net tokių transporto priemonių vairavimas nėra ekstremaliausia pramoga.

Pati ekstremaliausia pavasario pramoga miestiečiui būtų išleisti jį nežinomame miške ir liepti bent parą jame išbūti. Kiek paprastų žmonių, ne žygeivių, sugebėtų nepraalkti, rasti atsigerti vandens ir šiltai pernakvoti? Tikriausiai vienetai.

„Todėl vaikus nuo mažens reikia pratinti prie miško, kartu eiti į vienos ar kelių dienų žygius, stovyklauti ar tiesiog pasivaikščioti apie vieną ar kitą ežerą. Na, o paauglius patartina išleisti net ir į kelių dienų išgyvenimo stovyklas. Ypač probleminius paauglius. Išėję į kelių dienų žygį ir pakliuvę į mažai pažįstamą aplinką, vaikinai ir merginos greitai atsikrato visų įgytų kaukių ir atsiskleidžia jų tikrosios asmenybės bei charakterio savybės“, – pradeda pasakojimą edukologas ir supervizorius Nerijus Januškevičius.

Pasak jo, čia galioja visai kitos taisyklės nei mokykloje ar namie: šalia nėra mamos, kompiuterio, be to, kiekvienas yra atsakingas už kokį nors darbą. Laukiniame žygyje nuėjus ne vieną kilometrą ir jau pavargus dar reikia rasti jėgų įsirengti stovyklą, užsikurti laužą, pasigaminti valgyti, ir tik tada atsiranda laisvo laiko, jei norisi – galima papramogauti. „Tačiau jėgų nebėra“, – šypteli pašnekovas.

Tokio žygio metu vaikai susipažįsta su gamta, atranda savyje tokių savybių, kokių net nežinojo turintys, išmoksta dirbti kartu ir bendromis jėgomis siekti užsibrėžto tikslo, pagloboti silpnesnį, ir, žiūrėk, rodos, priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu vaikai tampa draugais.

O kur naudingi įgūdžiai – uždegti laužą, paruošti valgyti, mokėti iš kibiro ir įkaitinto akmens pasigaminti palapinės šildytuvą, iš kelių kuolų ir polietileninės plėvelės – indėnišką pirtį. Ir tai dar ne viskas. „Ankstyvą pavasarį tinka į žygį imti palapinę, na, o atšilus orams – galima ir be palapinių. Puikiai išsimiegama ir po žvaigždėmis“, – sako Nerijus.

Tokios stovyklos ankstyvą pavasarį gal atrodo ir per daug ekstremaliai, tačiau į bundančią gamtą galima išsiruošti: pasivaikščioti nacionalinių parkų įrengtais takais, ežerų pakrantėmis pajodinėti žirgais ar susiorganizuoti paprasčiausią iškylą.

O ir taip keliaujant galima prisigalvoti visokių pramogų. Jei poilsiautojai pasiims binoklį, spės pasigrožėti pirmaisiais vieversiais, pamatys grįžtančias žąsis ar atokiose vietose krykščiančias gerves. Pasak Nerijaus, adrenalino irgi nepritrūks ir bus nenuobodu, jei keliautojai neieškos lengvų kelių, o ryšis iššūkiams ir nuotykiams. Pavyzdžiui, per upelį, užuot ieškojus brastos, galima pabandyti įsirengti perkėlą, tik reikia nepamiršti iš anksto pasiimti 5–10 metrų storesnės virvės. Beje, toli keliauti nereikia – kartais užtenka pasižvalgyti miškuose ir parkuose, esančiuose šalia gimtojo miesto.

O jei pasitaiko toks lietingas savaitgalis, kad nesinori laukan nė nosies iškišti, galima prasimanyti ir kitokių pramogų. Tarkim, eiti pasižiūrėti kurio nors „Kino pavasario“ programos filmo. Ir nereikia manyti, kad į rimtesnį filmą vaikų neverta vestis. Pasirodo, yra įdomių ir prasmingų filmų, skirtų vaikams. Tarkim, festivalio metu  kovo 19–balandžio 2 d. pradinukams bus siūloma pasižiūrėti du lietuviškai įgarsintus filmus – vokiečių režisieriaus Veito Helmerio „Mažąsias padaužas“ ir prancūzų režisieriaus Jeano Peierre’o Jeunet „Neįtikėtiną jaunojo išradėjo kelionę“.

Tėvai paprastai skundžiasi nemažomis kino bilietų kainomis, tačiau pasirinkus kino teatrą „Pasaka“ ar kino centrą „Skalvija“ piniginės plačiai atverti neteks. „Sparčiai populiarėja „Karlsono kino“ seansai. Mes ne tik parenkame pačius įdomiausius filmus vaikams, bet ir nesuklysčiau sakydama, kad tai draugiškiausi šeimai seansai, mat bilietai pigiausi visame Vilniuje. Bilietai tėveliams – 2,32, vaikams – 1,74 euro“, – sako „Skalvijos“ kino centro atstovė Diana Kliukoitytė.

Nelieka pamiršti ir senjorai. „Skalvijos“ kino centre bus rengiami seansai senjorams už specialią kainą – bilietas tekainuos 1,45 euro. Senjorai galės pasižiūrėti tokius filmus, kaip Andrew Huculiako „Žiaurumas“, Jasmilos Zbanic „Meilės sala“ ir kt.

Tačiau ir tai nėra pati mažiausia kaina. Pasak D.Kliukoitytės, verta paminėti, kad Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ norintieji gali pamatyti nemokamai.

Beje, kino centre organizuojami kino klasikos vakarai jau sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo. Balandį kino gurmanams bus pasiūlytas mokslinės fantastikos šedevras – Stanley Kubricko „2001: kosminė odisėja“. Tai filmas, kuriame bandoma įminti žmogaus egzistencijos prasmę.

„Galima akcentuoti, kad „Skalvijos“ žiūrovas išties mėgsta klasikinį filmą. Bilietai į kino klasikos seansus neretai išperkami jau prieš savaitgalį. Be to, ateina neatsitiktiniai žiūrovai, dažnai pasidomėję pačiu filmu, jo reikšme ir svarba kino istorijai, galintys argumentuoti, pagrįsti savo vertinimą“, – sako D.Kliukoitytė.

Daiva Urbienė

Užtenka permesti akimis šių metų šalių išlaidas gynybos sektoriui, kad suvoktum, jog ginklavimosi varžybos įsibėgėja.

Žvangant ginklams Rytuose pagaliau pristatytos Krašto apsaugos ministro 2015–2020 m. gairės, kuriose nustatyti šešerių metų krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetai, jų įgyvendinimo kryptis ir siekiami rezultatus. Ministras Juozas Olekas neslepia, kad gairės buvo rengiamos atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir į karą Ukrainoje.

Šiais metais Lietuvos valstybės išlaidos krašto gynybai padidintos 30 proc. ir grąžintos į prieškrizinį 2008 m. lygį. Taigi Krašto apsaugos ministerijos finansavimas padidėjo iki 424,5 mln. eurų. O BVP dalis, skiriama gynybai, ūgtelėjo nuo 0,89 iki 1,11 proc.

Tai dar ne viskas. Išlaidas krašto gynybai planuojama laipsniškai didinti ir toliau, kad 2020 m. gynybos finansavimas pasiektų 2 proc. BVP. Gynybos išlaidos bus paskirstomos laikantis NATO standartų: ne mažiau kaip 20 proc. modernizacijai, ne daugiau kaip 50 proc. – personalui. Pasak ministro, kasmet bus didinamas kareivių skaičius, perkama nauja ginkluotė, taip pat nepamirštami tarptautiniai įsipareigojimai.

Optimistiškai nusiteikusi visuomenės dalis linkusi niurzgėti, kad tokios išlaidos kariuomenei yra gerokai per didelės, pesimistai, atvirkščiai, Ukrainoje nerimstant mūšiams džiūgauja, kad kariuomenei pagaliau yra skirta nors tiek. Tačiau, palyginti su vienos dienos karo kaina, toks biudžetas vis tiek tėra menkas.

Vienos karo dienos kaina

Kiek kainuoja karas? Kaip rodo JAV Kongreso statistika, matuojant pagal karo išlaidų dalį nuo BVP, JAV pats brangiausias buvo Antrasis pasaulinis karas: 1945 m. šaliai jis kainavo net 36 proc. BVP. Į Pirmąjį pasaulinį karą JAV įsivėlė daug vėliau nei Europos šalys, tačiau karo išlaidos sudarė net iki 14 proc. BVP.

Trečias pagal karo išlaidų dalį nuo BVP buvo Pilietinis karas XIX amžiaus viduryje, per kurį buvo išsaugota šalies vienybė ir panaikinta vergovė. Ketvirtas karas pagal santykinę naštą ekonomikai buvo Korėjos karas, pasibaigęs paliaubomis ir Korėjos padalijimu į komunistinę ir kapitalistinę dalis.

Verta atkreipti dėmesį, kad JAV ekonomikai augant karų našta mažėjo. Nors matuojant 2011 m. doleriais Vietnamo karas kainavo tik truputį mažiau nei Irako karas, Irako karo naštą žmonės jautė mažiau: didžiausia našta fiksuota 2008 m., kai šis karas kainavo vos vieną procentą BVP, ir tai yra dvigubai mažiau nei analogiškai apskaičiuota Vietnamo karo našta.

Tobulėjant karo technikai JAV pavyko sumažinti karuose žūvančių JAV kariškių skaičių: Irako kare jų žuvo dešimt kartų mažiau nei Vietnamo kare. Nors įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, skaičiuojama, kad Vietname žuvo daugiau nei 58 tūkst. amerikiečių. O kur dar sužeistieji, likę neįgalūs, įnikę į narkotikus ir patyrę psichologinių traumų. Ne mažiau žuvo ir vietnamiečių bei jų sąjungininkų.

Beje, kai kalbama apie žmonių aukas, neįmanoma nepaminėti daugiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo gyvybių nusinešusio Antrojo Kongo karo, dar vadinamo Didžiuoju Afrikos karu: 1998–2003 m. nuo karo, bado ir ligų žuvo 45 tūkst. žmonių kas mėnesį, 5,4 mln. per visą laikotarpį – tai tik truputį mažiau nei dvi Lietuvos.

Tačiau grįžkime prie JAV. 2002 m. JAV prezidentas George’as W.Bushas atleido ekonomikos patarėją Lawrence’ą B.Lindsey. Viena priežasčių – L.B.Lindsey pasakė, kad karas Irake gali kainuoti net 200 mlrd. dolerių, nors visi kalbėjo apie gerokai mažesnius skaičius.

Šiandien aišku, kad L.B.Lindsey prognozės buvo net per daug optimistinės: iš tikrųjų karo Irake kaina viršijo trilijoną dolerių. Į šią kainą neįmanoma įskaičiuoti ir įvertinti tūkstančių žuvusių kareivių gyvybių. Be to, žlugo karo Irake pradžioje buvusios viltys, kad ši šalis pakankamai greitai taps normalia valstybe, užtikrinančia savo gyventojų gerovę.

Praėjusiais metais Pentagono atstovas komandoras Billas Urbanas paskelbė, kad JAV aviaciniam karui nuo antskrydžių pradžios rugpjūčio 8 d. Irake ir Sirijoje, kovojant su su nusikalstama grupuote „Islamo valstybė“ (IS), kasdien išleidžiama maždaug po 8,3 mln. dolerių. Anksčiau skelbiami skaičiai buvo beveik milijonu dolerių mažesni. Ekspertai kinkuoja galvomis, kad ir šiame kare nebuvo įvertintos visos kampanijos išlaidos, ir įspėja, jog per metus skaičiai gali ūgtelėti iki kelių milijardų dolerių.

Kaip atsiranda tokios milžiniškos sumos? Operacijos „Inherent Resolve“ („Įgimtas ryžtas“) prieš IS metu vyksta tūkstančiai žvalgybinių skrydžių ir degalų papildymo ore operacijų. Skrydžių kaina svyruoja nuo tūkstančio dolerių per valandą, kai pakyla „Predator“ ar „Reaper“ bepiločiai lėktuvai, iki 22 tūkst. dolerių per valandą, kai skraido E-8 J-STAR žvalgybiniai lėktuvai.

Verta paminėti, kad lėšos tokioms kampanijoms skiriamos iš specialaus nenumatytų atvejų užsienyje fondo, kuris yra atskirtas nuo pagrindinio Pentagono biudžeto. Šio fondo dydis – 85 mlrd. dolerių 2014-aisiais finansiniais metais, tačiau 2015-iesiems finansiniams metams planuojama fondą sumažinti iki 54 mlrd. dolerių.

Palyginkime: pagrindinis Pentagono biudžetas šiais finansiniais metais didės šešiais procentais ir pasieks 534 mlrd. dolerių. Tiesa, neįskaitant minėto specialaus fondo.

Kas gali sustabdyti Rusiją

Viena karo diena įvertinama milijonais, mėnuo – milijardais. Ir karo akivaizdoje tokios sumos krašto gynybai yra privalomos, nepaisant ekonominės padėties. Pavyzdžiui, Ukrainos ekonomika per praėjusius metus gerokai susitraukė, grivinos kursas pasiekė rekordines žemumas. Agresoriams okupavus Donbasą, šalis prarado net penktadalį pramonės gamybos pajėgumų, ypač metalurgijos ir trąšų gamybos srityje. Kita problema – dėl karo sukelto neapibrėžtumo investuotojai į Ukrainos ekonomiką pradėjo reikalauti daug didesnės grąžos. Taigi 2015 m. Ukraina buvo priversta skirti 5,2 proc. BVP, kai 2013-aisiais, Pasaulio banko duomenimis, užteko vos 2,9 proc. BVP.

Permetus akimis kelerių parėjusių metų pranešimus apie Rusijos biudžeto išlaidas akivaizdu, kad išlaidos nacionalinei gynybai kasmet didėjo, palyginti su praėjusiais metais. O juk šias lėšas galima buvo skirti sveikatos apsaugai, švietimui, mokslui ar socialinėms reikmėms. Taigi jau kelerius metus iš eilės skiriama vis daugiau lėšų armijos reikmėms ir ginkluotei: kariniams lėktuvams, laivams, raketoms, modernioms technologijoms ir ginklams. O šiais metais suplanuotos rekordinės karinės išlaidos – net 4,2 proc. BVP.

Ir tokios lėšos skiriamos kariuomenei, visiškai nekreipiant dėmesio į tai, kad silpsta šalies ekonomika. Juk niekam ne paslaptis, kad Rusijos ekonomiką prislėgė dviguba našta. Prie neigiamo Vakarų įvestų sankcijų poveikio prisidėjo ir stiprus naftos kainų kritimas. Didelis rublio nuvertėjimas uždavė galvosūkį Kremliaus ekonomikos strategams: jeigu gindamas valiutos kursą didinsi palūkanas – pasmaugsi ekonomiką, jeigu kursą stabilizuosi eikvodamas valiutos rezervus – šie gali išsekti. Na, o jeigu skatinsi ekonomiką – rublis nuvertės dar labiau ir kils per didelė infliacija, kuri jau ir taip pavojingai artėja prie dešimties procentų ribos.

Pabrėžtina, kad ekonomistai nesutaria dėl Rusijos ekonomikos perspektyvų 2015 m.: ekonomistų prognozių vidurkis yra ekonomikos smukimas 3,6 proc., o Kopenhagoje dirbantis „Danske“ banko ekonomistas Vladimiras Miklaševskis situaciją vertina kur kas pesimistiškiau, prognozuodamas 7,9 proc. ekonomikos smukimą.

Tačiau neaišku, ar toks beatodairiškas pinigų švaistymas kariniam biudžetui gali stabdyti Rusijos karinę agresiją kitų šalių atžvilgiu.

Priminsime, Jegoras Gaidaras, buvęs Rusijos premjeras, kažkada rašė, kad viena didžiausių Sovietų Sąjungos vadovybės klaidų buvo iš naftos eksporto uždirbtų pinigų švaistymas karui Afganistane. Tuo metu naftos kaina rinkoje buvo labai didelė, bet karas Afganistane pakeitė geopolitinę situaciją – savotiškas bumerango efektas.

Dar 1974 m. Saudo Arabija padidintas naftos kainas naudojo kaip ginklą spausti JAV. Tačiau 1979 m. Saudo Arabija suprato, kad jai ne pro šalį būtų Amerikos apsauga, nes Afganistano užpuolimas – tik pirmas žingsnis siekiant užgrobti Persų įlankos naftos išteklius.

Pats J.Gaidaras Sovietų Sąjungos žlugimo pradžios data laiko 1985 m. rugsėjo 13-ąją, kai šeichas Ahmedas Zaki Yamani, Saudo Arabijos naftos ministras, paskelbė, kad nustos dirbtinai palaikyti dideles naftos kainas, ir keturgubai padidino jos gavybą.

Sovietų Sąjungos nuostoliai sudarė net 20 mlrd. dolerių per metus, tačiau sovietų vadovybė, užuot ėmusis diržų veržimosi politikos, pradėjo dideliais tempais skolintis pinigų užsienyje.

Kai 1989 m. kreditoriai paskelbė, kad jau susidarė per didelis skolų kalnas, sovietų viešpatavimui atėjo galas. 1991-ųjų kovo mėnesį Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo patarėjas Anatolijus Černiajevas savo dienoraštyje rašė, kad jei nepavyks iš kur nors gauti grūdų, vasarą gali prasidėti badas.

Rusijoje šiuo metu parengtas ir prezidentui Vladimirui Putinui pristatytas antikrizinis planas, tačiau jis kritikuojamas kaip nepakankamas. Belieka tikėtis, kad taikomos ekonominės sankcijos ir mažos naftos kainos galop prismaugs didžiąją Rusiją ir ši atsisakys savo okupacinių planų, kol dar jos neištiko visiška ekonomikos griūtis.

Kam naudingas karas

Internete apstu sąmokslo teorijų ir fantastinių siužetų, kuriuos platina prorusiški veikėjai, kad esą karas Sirijoje ir Irake su IS naudingas kelioms turtingoms JAV bankininkų šeimoms. Ir Ukrainoje karą esą skatina būtent JAV ir NATO. Lyg tyčia, tarp didžiųjų pasaulio ekonomikų stipriausiai atrodo būtent JAV.

Ar gali kam nors būti naudingas karas, kurio metu žūva milijonai žmonių, sugriaunami miestai, žlunga šalių ekonomika? Įdomu patyrinėti istoriškai. Ekonomistai Chiu Yu Ko, Markas Koyama ir Tuan-Hwee Sng nagrinėjo, kokią įtaką kariniai konfliktai turėjo Kinijos ir Europos vystymuisi. Kodėl po Romos imperijos žlugimo Europa visą laiką buvo susiskaldžiusi, o Kinija amžių amžiais buvo centralizuota valstybė? Mokslininkai teigia, kad Kinijai dėl jos geografinės padėties visą laiką reikėjo saugotis stipraus vieningo iš Vakarų puolančio karinio priešo, prieš kurį Kinija galėjo atsilaikyti tik būdama vieninga.

Politinė centralizacija taikos metu mažino mokesčių naštą Kinijoje ir tai sudarydavo geresnes sąlygas gausėti gyventojų. Europoje karinių grėsmių buvo daugiau ir įvairesnių, bet jos buvo silpnesnės ir labiau lokalizuotos, nuo jų efektyviau apsigindavo mažesnės valstybės, kurios didžiąją biudžeto išlaidų dalį būdavo priverstos skirti kariniam biudžetui.

Istorijos profesorius Ianas Morrisas savo knygoje „War! What Is it Good For? Conflict and the Progress of Civilization From Primates to Robots“ atgaivino hipotezę, kad karas yra svarbus veiksnys, leidžiantis ekonomikai augti. Mokslininkas analizuoja Romos imperijos laikus, Renesanso epochą ir šiuolaikines JAV. Kiekvienu atveju jis atranda įrodymų, kad karas paskatino vieną ar kitą technologinį išradimą.

Beje, tai ne tik atominės bombos išradimas Antrojo pasaulinio karo metais, bet ir reaktyvinis variklis, radaras ir net raketos, naudojamos ir tobulinamos šiandien. O kur dar vikšrinis traktorius, fotografija žvalgybos tikslams ir kt.

Ekonomistas Tyleris Cowenas svarsto, kad karo grėsmė ekonomikai įtakos gali turėti ir šiais laikais. Kai nėra tokios grėsmės, valdžia leidžia sau atsipalaiduoti ir net aptingti. Štai vykstant karui beveik nuo nulio per šešerius metus pavyko sukurti atominę bombą, o dabar dideli projektai, tokie kaip stambių tiltų rekonstrukcija Amerikoje, gali trukti gerokai ilgiau.

Kaip neramiais metais gyvuoja karinė pramonė

Pavyzdžiui, „BAE Systems“, trečia pagal dydį karo pramonės įmonė, pagaliau vėl tikisi pelno didėjimo – JAV ir Didžiosios Britanijos gynybos biudžeto karpymai pastaruosius keletą metų neigiamai paveikdavo šios įmonės pelną.

Įmonė pranešė, kad 2015 m. pelnas, tenkantis vienai akcijai, turėtų šiek tiek didėti, nes tikimasi naujų užsakymų karo laivų ir karo aviacijos srityse. Pavyzdžiui, „BAE Systems“ gamina „Eurofighter Typhoon“ reaktyvinius kovos lėktuvus, kuriuos naudoja Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Vokietijos ir Saudo Arabijos karinės oro pajėgos.

Dabar „BAE Systems“ vadovas Ianas Kingas teigia, kad JAV gynybos išlaidos stabilizavosi ir ateinančiais metais šiek tiek didės. Pasak jo, gynyba ir saugumas šiuo metu yra aukštoje vyriausybių prioritetų sąrašų vietoje. Paklaustas apie kovą su „Islamo valstybe“ Irake ir kylančią įtampą Ukrainoje, jis patvirtino, kad šie du veiksniai didins jo įmonės veiklos apimtis.

„BAE Systems“ taip pat tikisi naujų užsakymų Saudo Arabijoje, o vidaus rinkoje situacija yra priešinga: Didžiosios Britanijos gynybos išlaidos per pastaruosius ketverius metus smuko aštuoniais procentais. Be to, Didžiojoje Britanijoje po šiemet vyksiančių rinkimų bus vykdoma gynybos biudžeto peržiūra, ir gali būti, kad karinis biudžetas bus apkarpytas dar labiau, nors po Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos derybų Minske pasigirdo rimtų politinių pareiškimų, esą britų išlaidos gynybai yra nepakankamos.

Daiva Urbienė

Ekonomistas ir profesionali kariuomenė

Ilgą laiką niekas net nesuabejodavo teiginiu, kad šauktinių kariuomenė yra pigesnė nei profesionalų. Tačiau ekonomistas Nobelio premijos laureatas Miltonas Friedmanas įrodė, kad šauktinių kariuomenės pagrindas irgi yra mokestis, kurį sumoka patys šauktiniai, už karo tarnybą gaudami mažiau pinigų, negu jų reikėtų abipusio susitarimo atveju. Maža to, šis mokestis yra ne toks efektyvus ir jo našta didesnė nei kitų į biudžetą surenkamų mokesčių.

Vis dėlto JAV priimant sprendimą dėl šauktinių kariuomenės panaikinimo vien ekonominių argumentų neužteko.

Yra garsi istorija, kaip JAV generolas Williamas Westmorelandas pareiškė nenorintis vadovauti parsidavėlių kariuomenei. M.Friedmanas jam paprieštaravo: „Negi jūs tada norite vadovauti vergų kariuomenei?“

Aukų mažėja

Mokslininkai apskaičiavo, kad pasaulis tapo saugesnis: žmonių, kurie žuvo mūšiuose, XX a. mažėjo.

Karo grėsmė brangina akcijas

Patyrinėjus metų akcijų kursą matyti, kad didėjant karo grėsmei „BAE Systems“ akcijų kursas aplenkė Londono biržos indeksą FTSE100.

Kelionės. Kad ir kaip keliausi po Siciliją – nuomotu automobiliu, autostopu ar jachta, pašėlę nuotykiai ir linksmi atsitiktinumai garantuoti.

„Labai smagu, kai atostogos būna pilnos nuotykių. O kelionė jachta palei Sicilijos krantus kaip tik tokia ir buvo – labai įdomi, graži ir su nuotykiais, kaip pridera. Juk kelionės ir turi būti su nuotykiais“, – pradeda pasakojimą keramikė bei dailininkė Nomeda Marčėnaitė, rugsėjo pradžioje į Siciliją išsiruošusi su bendraminčių bičiulių kompanija.

Bičiuliai net nebuvo numatę kelionės plano, nes, pasak Nomedos, su jachta tikslaus kelionės maršruto nesuplanuosi, nes viskas priklauso nuo oro sąlygų ir kitokių gamtos užgaidų.

Per dešimt dienų Lietuvoje statyta liukso klasės jachta „Reliant59“ draugų kompanija, vadovaujama vieno iš jachtos kapitonų Vyto Palavinsko, apiplaukė beveik trečdalį Sicilijos palei pietinį ir vakarinį krantą. Keliautojai aplankė žymiausius ir įdomiausius pakeliui pasitaikiusius salos miestus, garsėjančius legendomis, istoriniais ir architektūriniais paminklais, mėgavosi ilgais pokalbiais ant denio ir nuostabiais vaizdais. Teko patirti ir Neptūno rūstybę.

„Kelionė jachta nebuvo labai rami, sanatorinė, kaip aš sakau, teko patirti ir audros“, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad jai net galingas sūpavimas nebaisus – bangos jos beveik niekada neužsupa.

O štai tiems, kuriuos nuo mažiausio supimo ima pykinti, keliautoja turi keletą patarimų. Pasirodo, bijantys jūrligės žmonės jau iš anksto įsibaimina ir nusiteikia, kad nuo nemalonių pojūčių niekur nepabėgs, tad įsitempia ir sustingsta. „Man atrodo, kad jei jau tave supa, turi tapti tarsi laivo dalimi ir siūbuoti kartu pagal bangų ritmą. O jei sėdi sustingęs, tai ir tavo vestibiuliarinis aparatas funkcionuoja visiškai kitu ritmu nei aplinka. Man neteko girdėti, kad žmogų, kuris plaukia jūra savarankiškai, o ne valtyje, kada nors būtų užsupę. Taigi pasidariau išvadą, kad reikia prisitaikyti prie bangų ir išmokti siūbuoti kartu. Dar vienas dalykas – svarbu visą laiką po truputį užkandžiauti, galima paskanauti šiek tiek šampano ar dar kažko, kad atsipalaiduotum. Tačiau jokiu būdu neprisigerti, nes girtuokliauti laive griežtai draudžiama – labai pavojinga“, – dėsto pastebėjimus keliautoja.

Nors Nomedos nuo bangų sūpavimo ir niekada nesupykina, tačiau per šios kelionės audrą ir jai teko patirti, kas yra jūrligė. Įsisiautus audrai kajutėje nukrito indelis su džiovintais pomidorais, tad mūsų pašnekovė suskubo visko tvarkyti. Po 15 minučių sako pajutusi, kad reikia skuosti ant denio. „Sakiau sau, spausk, Marčėnaite, kuo skubiau į viršų ir žiūrėk į horizontą“, – dabar jau juokiasi pasakodama moteris.

Audra – ne vienintelis patirtas nuotykis. Netikėtumai keliautojų laukė nuo pat pirmų žingsnių išlipus iš lėktuvo Komizo oro uoste. Atskridę bičiuliai pradėjo dairytis transporto, kuris nugabentų juos į Likatą, prie jūros. O tam geriausiai tiko didelis taksi automobilis, į kurį gali susėsti visa kompanija. Tačiau Sicilijoje taksistai turi savo taisykles, kurios ne visada palengvina keliautojams gyvenimą.

„Matome stovintį tinkamą automobilį, tačiau mums buvo paaiškinta, kad jo negausime. Tik vėliau supratome, jog siciliečiai taip siekia, kad būtų nusamdytas pirmas eilėje stovintis taksi automobilis. Tačiau toks taksistų solidarumas mums netiko, mat būtų tekę prie jūros važiuoti trimis automobiliais. Neliko nieko kito, kaip tik išsinuomoti iš agentūros mums tinkamą transporto priemonę“, – prisimena Nomeda.

Šiaip ne taip išsprendę transporto klausimą keliautojai pajudėjo Likatos link, tačiau pakeliui dar nusuko nuo kelio, kad pasigrožėtų Agridžentu ir jo apylinkėse esančiu Šventyklų slėniu. „Ten tikrai gražūs senoviniai griuvėsiai“, – sako Nomeda.

Kaip žinome, Sicilijoje tikriausiai kiekviena žemės pėda turi savo legendą, ką jau kalbėti apie miestus ir šventyklas, kuriose esą lankėsi ne tik žinomi antikos karvedžiai ar filosofai, bet net pusdieviai, gyvenę tarp žmonių, ar dievai, nusileidę iš Olimpo. Tai štai Agridžentas irgi ne išimtis.

Dabartinio miesto vietoje prieš kelis tūkstantmečius buvęs Akragantas, kurį įkūręs ne kas kitas, kaip pats Dedalas. Priminsime, kad Dedalas iš Atėnų, pasak mitologijos, buvęs talentingas skulptorius, architektas ir išradėjas. Pasak Homero, būtent Dedalas suprojektavęs ir pastatęs Kretos karaliaus Mino dukrai Ariadnei šokių aikštelę, o pačiam valdovui – klaidžiausius Labirinto rūmus, kuriuose buvo apgyvendintas Mino žmonos Pasifajės ir Poseidono meilės vaisius – Minotauras.

Talentingajam architektui buvo uždrausta išvykti iš salos. Tačiau Dedalas sugalvojo būdą pabėgti – sau ir sūnui Ikarui pasigamino iš tvirto audinio, vaško ir plunksnų sparnus. Atžala buvo prigrasinta nekilti aukštyn, saulės link, nes vaškas ištirps, ir nesileisti žemyn, jūros link, nes plunksnos sušlaps ir neišlaikys žmogaus. Bet kur jaunuolis senio paklausys. Vos tik Dedalas ir Ikaras skriste paspruko iš nelaisvės, vaikinas kilo vis aukštyn ir aukštyn, kol kaitri saulė ištirpdė vašką ir Ikaras nukritęs pražuvo jūroje.

Dedalas sūnaus žūties vietą pavadino Ikarija, ir tai nėra vien tik mitologinė žemė, kaip pamanytum. Tokiu vardu pavadinta sala stūkso Viduržemio jūros rytuose, netoli Turkijos. Pats architektas sėkmingai pasiekė Siciliją, kur pastatė šventyklą Apolonui, o dievams atsidėkodamas paaukojo savo išradimą – sparnus.

Prie kurios šventyklos nagus prikišo Dedalas, šiandien jau neaišku, mat dabartiniame Agridžente antikos likučių ne tiek jau daug rasi, nebent užsuksi į ~Santa Maria dei Greci~ bažnyčią, pastatytą ant antikinės šventyklos liekanų, kurių atidžiau pasižvalgius galima pamatyti navoje. Pačiame mieste vis dar gyva viduramžių dvasia – siaurų tamsokų gatvelių labirintai nuveda prie įspūdingų bažnyčių ir katedros, kurios fasade įdomiai dera arabiškos, kataloniškos ir normandiškos architektūros ir puošybos detalės.

Na, o sekant antikinių mitų pėdsakais verta pasukti į Šventyklų slėnį – vieną įspūdingiausių graikų pastatų kompleksų už Graikijos ribų. Dorėninės šventyklos, statytos apie V a. pr. Kr., gerokai buvo apgriautos žemės drebėjimų, niokojamos tiek karingųjų kartaginiečių, tiek pamaldžiųjų krikščionių. Iš didingos Hefaisto šventyklos likę vos pora kolonų, iš Ledos ir Dzeuso sūnų Kastoro ir Polideuko – keturios kolonos, šiek tiek daugiau išlikę Heros šventyklos: iš 34 kolonų, kurių aukštis siekė nuo 20 iki 40 metrų, liko stovėti net trisdešimt.

Beje, statytojai buvo užsimoję Dzeusui Olimpiečiui pastatyti visų laikų didžiausią šventyklą, kaip padėką už laimėtą karą prieš kartaginiečius, tačiau, likimo ironija, didingas sumanymas liko neįgyvendintas – dėl tų pačių kartaginiečių antpuolių statinys liko nebaigtas ir iki šiandienos mažai kas išliko, nes pastato dalys buvo panaudotos kitoms šventykloms ir statiniams.

Stūkso dar ir antra pagal dydį slėnio šventykla, skirta pusdieviui Herakliui, Dzeuso sūnui, įdomu žvilgtelėti Asklepijo, medicinos dievo, šventyklos griuvėsius. Sakoma, kad nors pats pastatas prabanga nežibėjęs, tačiau sulaukdavęs gausybės lankytojų, norėjusių pasveikti nuo vienų ar kitų ligų. Beje, geriausiai išsilaikiusi Santarvės šventykla, kuri buvo paversta krikščionių bažnyčia, ir būtent tai apsaugojo pastatą nuo niokojimo ir griovimo.

Užmetę akį į griuvėsius bičiuliai patraukė į Likatą, tačiau čia paaiškėjo, kad automobilį teks grąžinti atgal į Komizą. Daug galvos nesukdami atgal patraukė Nomeda ir kapitonas. O čia jų laukė dar viena staigmena. „Grįžę atgal miestą radome tuštutėlį, aplink nė gyvos dvasios. Taksi nėra, autobuso nėra ir neaišku, kada bus. Ko tik paklausi, niekas nežino, kaip mums grįžti atgal“, – prisimena Nomeda ir nusijuokusi priduria, kad, nepaisant visko, tai buvęs puikus nuotykis.

Nomeda su Vytu nusprendė keliauti autostopu ir patraukė saulei kepinant tuštutėliu greitkeliu. Matyt, keliautojai atrodė taip keistai, kad net priešinga kryptimi važiuojantys siciliečiai sustojo paklausti, ar nereikalinga kokia nors pagalba.

Galų gale keliautojų pavėžėti sustojo reikiama kryptimi važiuojantis linksmas, akivaizdžiai vyno prisiragavęs seneliukas, vėliau estafetę perėmė jaunesnis italas, o trečiasis vairuotojas lietuvius nuvežė į keistą pakeliui esančio miestuko aikštę, kurioje susirinkę būriavosi vien vyrai. Jie tuoj ėmėsi klausinėti, ko atvykėliams čia reikia. Pagaliau šiaip ne taip per vertėjus išsiaiškino, o vienas vyras net pavėžėjo iki autobusų stoties.

Kadangi iki reikiamo autobuso dar turėjo laiko, pora nuėjo į šalimais esantį barą, kuris vėliau pasirodė esąs visai ne baras, o autobusų stoties bilietų kasa, atsigaivinti šaltu alumi ir atsikvėpti po kelionės nuotykių.

„Pakeliui prie mūsų pripuola akivaizdžiai ne vietinis žmogelis, toks visas persigandęs, akis išpūtęs, ir angliškai su akcentu klausia, kur važiuojame. Pasakome, kad į Likatą. Žmogelis nervingai aiškina, kad ir jam ten reikia, tik jis nežinąs, kaip ten patekti. Mes paaiškiname, kad tuoj atvažiuos reikiamas autobusas. O jis mums skundžiasi, kad va nusipirkęs traukinio bilietą ir tik dabar sužinojęs, jog traukiniai čia nevažinėja. Tie nerealieji siciliečiai jam pardavė traukinio, kurio nėra, bilietą“, – šypteli pasakodama Nomeda ir priduria sutrikusiam keliautojui patarusi su tuo pačiu bilietu bandyti važiuoti autobusu, nes gal tiks. Tačiau kaip toliau sekėsi nelaimėliui, Nomeda nesužinojusi.

Taigi keliaujant po Siciliją verta prisiminti patarlę, kad jei pats saugosiesi, tai ir Dievas saugos. Mat siciliečiai labai įžūliai ir akiplėšiškai neapgaudinėja, tačiau žioplių dažniausiai nelinkę pasigailėti.

Pagaliau sėkmingai pasiekę laivą keliautojai leidosi palei pasakiško grožio pakrantę link Marsalos miesto, kurį Nomeda vadina šunų miestu. „Didžiulis miestas, turintis neįtikėtinai gražų gelsvą senamiestį. Net naktį, kai nėra šviesų, jis visas švyti. O jei tik bent kiek šviesos blyksteli, miestas tiesiog spinduliuoja – visos didžiulės plytos ir milžiniško dydžio plokštės, kuriomis išgrįstos gatvės, blizga. Mažos siaurutės gatvelės, kuriomis eidamas gali grožėtis ant namų sienų sukabintais paveikslais ir keramikos dirbiniais, – nuo viso to nerealaus grožio buvau apakusi. Be to, kiek mes vaikščiojome ir filmavome, visą laiką mus sekė kokių dešimties laukinių šunų gauja. Tačiau visiškai neagresyvūs, atvirkščiai, labai draugiški, be to, švarūs, grakštūs ir labai gražūs“, – neįprastu įspūdžiu dalijasi keliautoja.

Pasak Nomedos, ryte paaiškėjo, kad tuos šunis greičiausiai visi šeria, mat vienos galerijos prieangyje sako pastebėjusi vakarykštį keturkojį palydovą ir meiliai jį kalbinančią moterį. Be to, pasirodė, kad tie šunys puikiai prisitaikę gyventi mieste ir net lakti vandenį iš pačių įvairiausių fontanų.

Vis dėlto Marsala garsėja ne tik galerijomis ar paslaptingomis šunų gaujomis. Ji daugeliui žmonių, mėgstančių vyną, žinoma ir dėl stipraus, sodraus, saldaus vyno, pavadinto miesto vardu. Yra ne viena legenda, kaip šis vynas išpopuliarėjo kitose šalyse. Vieni tikina, kad garsusis admirolas H.Nelsonas 1798 m. po mūšio prie Nilo užsisakė didžiulį kiekį šio puikaus vyno ir taip atkreipė į jį visų dėmesį.

Vis dėlto gerokai patikimiau atrodo pasakojimai apie toliaregius ir viską apskaičiuojančius prekybininkus. Pasak istorinių šaltinių, 1773 m. į Marsalą atplaukė anglų prekybininkas Johnas Woodhouse’as ir pašmirinėjęs mieste netikėtai paragavo vietinio vyno, kuris buvo truputėlį panašus į spirituotus ispaniškus ir portugališkus vynus, tuo metu itin madingus Anglijoje. Tad šiek tiek pamąstęs nusprendė, kad marsala vadinamas vynas turėtų įtikti ir britams. Ir neapsiriko. Grįžęs atgal į Marsalą po beveik dvidešimt metų pradėjo masinę šio vyno gamybą. Įdomu paminėti, kad Marsalos vynas buvo pirmas vynas Italijoje, gavęs DOC (~Denominazione di Origine Controllata~) statusą.

Ir tai dar ne visos šio miesto įžymybės.

Įdomus faktas, kad Marsalos įkūrimo laurai atitenka finikiečiams. Priminsime, kad Finikija – senovės istorinis regionas, nusidriekęs Viduržemio jūros pakrante dabartinio Libano, Pietvakarių Sirijos ir Šiaurės vakarų Izraelio teritorijomis. Finikiečiai sukūrė galingą civilizaciją, pastatė miestus, kuriuose klestėjo amatai, prekyba. Beje, finikiečiams priklauso abėcėlės išradimas. Jie buvo bene geriausi to meto jūreiviai, pasiekdavę Britanijos salas, apiplaukę Afriką. Būtent finikiečiai pirmieji pradėjo kurti savo kolonijas. Ir vienos jų griuvėsiai yra išlikę šalia dabartinės Marsalos – ~Lilybaeum~.

Ši gyvenvietė buvo viena atokiausių finikiečių kolonijų, įkurta apie 397 m. prie. Kr. Čia apsigyveno tie žmonės, kurie išliko po Dionisijaus I Sirakūziečio žudynių Mozijos saloje, kurioje buvo klestintis finikiečių prekybos centras. O šiandien pasipūtėliai siciliečiai giriasi, kad apie finikiečius galima sužinoti tik iš dviejų šaltinių: iš Biblijos ir Mozijos.

Būtent dėl finikiečių palikimo verta apeiti visus muziejus, kuriuose yra sukaupta nemažai dėmesio vertų didžiosios jūrininkų civilizacijos artefaktų. Bene įspūdingiausias eksponatas – iš likučių, rastų netoli Egadų salų, rekonstruotas laivas. Šis įdomus laivas, turėjęs kiekvienoje pusėje po 17 irklų, galėjęs, mokslininkų nuomone, dalyvauti Pirmajame pūnų kare (III a. pr. Kr). Na, o muziejuje, veikiančiame Whitakerio viloje, galima apžiūrėti ir puikią V a. pr. Kr. graikų jaunuolio skulptūrą. Įdomu žvilgtelėti ir į kitus eksponatus – namų apyvokos daiktus, ginklus ir pan.

Ką dar galima nuveikti Marsaloje? Pasisotinus istorija bei vynu, galima patraukti Druskos keliu, vingiuojančiu nuo Marsalos Trapanio link. Ši pramoga skirta ratuotiems keliautojams, tačiau ir kitiems nors trumpam verta žvilgtelėti į egzotiškai atrodančius druskos laukus.

Na, o keliaujantieji jachta gali mėgautis kitais malonumais. Pavyzdžiui, vieną ypač gražią naktį keliautojai patraukė šalia Sicilijos susispietusių Egadų salų link. Salų grupei priklauso Favinjana, vaizdingos Maretimo ir Levanco (garsėjanti priešistoriniais piešiniais) salos.

„Jos nepaprastai gražios, tačiau į krantą nelipome, o nakvojome ant vandens jachtoje, nes buvo žiauriai vėjuota. Tačiau naktis buvo nepaprastai romantiška – pakilo didžiulis mėnulis virš tokių keistų kalnų. Peizažas – kaip perkeltas iš pasakos. Žiūri ir galvoji, kad niekur negalėtum rasti gražesnio vaizdo“, – tikina Nomeda ir priduria, kad kelionės jachta pranašumas yra tas, kad galima patekti į tas vietas, į kurias autobusu ar automobiliu niekaip nepateksi.

Verta paminėti ir dar vieną kelionės jachta pranašumą. Tarkim, keliaujant automobiliu tenka apsistoti viešbučiuose ir įdomesnio maisto ieškotis kavinėse ar restoranuose, o plaukiant jachta turi galimybę pamatyti daugybę įdomių vietų ir maitintis kaip puikiausiuose restoranuose. Ypač jei koko pareigų imasi Nomeda.

„Laive aš apsiėmiau rūpintis maistu – gaminau rizotą, makaronus, visokias žuvis. Su Vytu landžiodavome po turgavietes, pirkdavome šviežutėlių jūros gėrybių, daržovių“, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad jachtoje net ir plaukiant gaminti labai patogu, nes tam pritaikyta visa įranga – nuo aukštų puodų iki specialių laikiklių.

Na, o kelionę bičiuliai baigė Trapanio uoste, kurio senamiestis, pasak Nomedos, ne toks senas kaip Marsalos, tačiau vis tiek įdomus ir gražus. Čia akį traukia įspūdingos XVII a. bažnyčios ir puošnūs rūmai. Visa ~Via Garibaldi~ stebina prašmatniais barokiniais pastatais, kai kurie jų laikomi vienais puikiausių sicilietiško baroko pavyzdžių. Na, o į ~Santuario di Maria Santissima Annunziata~ bažnyčią verta užsukti ne tik žvejams ir jūrininkams, bet ir jachtininkams, mat joje yra Marijos statula, pagarsėjusi stebuklais, šalia kurios meldžiama palankaus vėjo ir gero oro.

Šalia Trapanio yra dar vienas įspūdingas turistinis objektas – Segesta. Pasak legendų, Segestą įkūrė iš Trojos išsigelbėję žmonės, Enėjo sekėjai. Kaip buvo iš tikrųjų, nežinia, nes ši archeologinė vietovė dar labai mažai tyrinėta. Tačiau vaizdai gniaužia kvapą, tarkim, ant kalvos stūkso galinga V a. pr. Kr. pradėta, bet dėl kartaginiečių antpuolių taip ir nebaigta statyti šventykla.

Bičiulių kompanija taip pat susigundė pamatyti taip visų liaupsinamą vietovę, tačiau taksi atvažiavus iki kalno teko nusivilti. Mat jau buvo ruduo, pakilo štorminis vėjas ir keltuvas neveikė – nesaugu kelti žmones tokiu oru. Keliautojai daug negalvodami apsisuko ir pėstute patraukė atgal į laivą, mat jiems atrodė, kad kelias visiškai trumpas.

„Einam einam, einam einam, jau ir sutemo. Pradėjom italų klausinėti kelio, o jie stebėjosi, ar tikrai norim eiti į Trapanį, ir gyrė, kokie mes šaunuoliai. Taip pėstute pardrožėm kokius 12–13 kilometrų labai gražiomis vietomis, palei jūrą, krantine. O sugrįžus į miesto pagrindinę aikštę laukė staigmena: prieš tai miegojęs tuščias miestas it pabučiuota Miegančioji gražuolė atsibudo, pasirąžė, išsipuošė ir visas švytėjo šviesomis, į gatves pasipylė žmonės“, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad keliautojai rado įdomų vyno barą, kuriame vynas buvo pardavinėjamas tiesiai iš statinių. Sumoki fiksuotą kainą, ir vynu gali mėgautis kiek tinkamas, įsitaisęs ant pagalvėlių ant žemės ar palangių.

Kelionė jachta padovanoja neįtikėtinai nuostabių akimirkų ne tik stebint įspūdingą mėnesieną. Kas gali būti romantiškiau už ilgus nesibaigiančius pokalbius su bičiuliais ant denio? „net esame susitarę į kelionę neimti knygų, o telefonai ir kompiuteriai yra truputį ignoruojami. Kur kas svarbiau bendravimas ir bendrumas. Juk stichija vienija, ir tu turi daugiau galimybių žmogiškiems santykiams puoselėti. Ir tai nuostabu! Juk mes visi esame tarsi sulaukėję vieni kitų atžvilgiu, viską atstoja internetinis pasaulis ir bendravimas“, – pasakojimą baigia Nomeda.

Faktai apie Siciliją

Sicilija – didžiausia Viduržemio jūros sala.

Salos sostinė – Palermas.

Saloje gyvena apie 6 mln. žmonių.

Sicilijos istorijoje apstu graikų, romėnų, arabų, bizantiečių, finikiečių, kartaginiečių pėdsakų.

Sicilija laikoma ir mafijos, „Cosa Nostra“ tėvyne.

Ką būtina pamatyti? Aplankykite rūsčiąją Etną, po kuria, pasak mitų, Hefaistas buvo įsikūręs kalvę. Vienoje gražiausių Sicilijos pakrančių – ~Scala dei Turchi~ verta bent pabraidyti.

Aplankykite ir Palermo, Taorminos, Katanijos senamiesčius.

Privalu aplankyti nedidelę Noto provinciją, garsėjančią barokiškais miestais grynuoliais. Regioną 1693 m. nusiaubė galingas žemės drebėjimas, sulyginęs su žeme miestus ir gyvenvietes, po to Noto, Sirakūzų, Modikos ir Ragūzos miestai buvo atstatyti prašmatniu baroko stiliumi.

Į Sicilijos Trapanio ir Komizo oro uostus skraidina „Ryanair“ skrydžių bendrovė. Pasidairius iš anksto galima rasti bilietų, kainuojančių mažiau nei 100 eurų.

Daiva Urbienė

Mianmaras keliautojus vilioja tūkstančiais auksu tviskančių pagodų ir budizmo tradicijomis grįsta kultūra. Tačiau čia apsilankyti reikėtų kuo greičiau, kol šalis dar netapo masinio turizmo nudrengta vieta.

Daiva Urbienė

„Mianmaras – labai įdomi šalis, į kurią dabar pats laikas važiuoti, nes turistų praktiškai dar nėra itin daug. Bet vietiniai gyventojai jau pajuto, kad turi kuo sudominti ir ką parodyti keliautojams, todėl jau prašinėja pinigų, kimba, lenda, nors dar ne taip įkyriai kaip kitose turistų pamėgtose šalyse. Todėl dar galima pasidžiaugti nuoširdžiu bendravimu ir autentišku, tikru gyvenimu“, – pasakojimą pradeda nardytoja ir keliautoja Viktorija Ščiukinaitė.

Ji kartu su bendraminčiais ji Mianmarą skrido panardyti nacionaliniame parke. Nardymui skyrė septynias dienas, o dar dešimt dienų keliavo po šalį ir grožėjosi įdomiausiais turistiniais objektais – garsiausiomis šventyklomis ir įdomiausiais miestais.

„Šalis milžiniška, atstumai didžiuliai, tad autobusais ir traukiniais nelabai privažinėsi, nes užimtų daug laiko, todėl rinkomės greičiausią transporto priemonę – lėktuvus. Iš viso turėjome vienuolika skrydžių. Atvirai kalbant, Mianmarui reikėtų skirti bent dvi geras savaites, kad pamatytum visas įdomybes. Mes per dešimt dienų bėgte bėgdami vos spėjome apžiūrėti pagrindinius objektus – Jangoną, Baganą, Inlės ežerą ir Mandalajų“, – pataria Viktorija.

Šiandien į Mianmarą yra nukrypę daugelio keliauti mėgstančių turistų žvilgsniai. Nenuostabu, nes dar prieš penkerius metus tokią galimybę retas teturėjo: prašalaičių čia niekas nelaukė, mat šalis buvo atribota nuo viso pasaulio. Todėl nuolat ko nors naujo ir autentiško ištroškę keliautojai jau nusitaikė į šią unikaliomis šventyklomis garsėjančią šalį ir kiekvienais metais turistų nepaliaujamai daugėja. Skurdžios šalies vadovai greitai susizgribo, kad pinigai iš turistų gali neblogai papildyti biudžetą, tad ėmėsi šiokių tokių žingsnių, kad pagerintų infrastruktūrą, garantuotų patogesnį keliavimą ir užtikrintų saugumą.

„Yra nustatytos griežtos taisyklės, kaip šalyje reikia elgtis turistams, visur tikrinami autobusai, ieškoma sprogmenų, važinėdama po didžiuosius miestus atkreipiau dėmesį į spygliuotas tvoras. Nepaisant to, mes jautėmės saugiai“, – pabrėžia Viktorija.

Istorijos audrų talžyta šalis

Mianmaras – šalis, gerokai varginta istorijos audrų: štai XIII amžiuje Pagano karalystę nusiaubė ir beveik sunaikino mongolų ordos, per šimtmečius kilo tai vienos dinastijos, tai kitos, šalis tai suklestėdavo, tai nuskursdavo. Galop atsibastė britai, kurie pasidairę nusprendė, kad čia galėtų būti dar viena šauni kolonija. XIX a. pr. kyla pirmas britų ir Mianmaro karas, vėliau maždaug kas 30 metų – dar du karai, per kuriuos Didžioji Britanija atsiplėšė po nemažą gabalą šalies. Galop 1886 m. Mianmaras pervadinamas į Birmą (juokaujama, kad britai niekaip nesugebėję išmokti tarti Mianmaro pavadinimo, todėl pasirinktas gerokai lengviau ištariamas). Pasak Viktorijos, iš kolonijinių laikų yra išlikę nemažai paveldo – daugybė pastatų ir kai kur vis dar galima pajusti tų laikų dvasią.

Tačiau tai dar ne viskas: per Antrąjį pasaulinį karą šalies teritoriją užkariavo japonai ir be didesnių skrupulų sugriovė istorinius neįkainojamus Mandalajaus karališkuosius rūmus. Pasibaigus karui šalis atgavo nepriklausomybę, tačiau 1962 m. suorganizavęs karinį perversmą valdžią užgrobė generolas Bo Ne Winas ir šalis beveik pusei šimtmečio buvo izoliuota nuo aplinkinio pasaulio. Vieną generolą keitė kitas, bet geležinė uždanga buvo nepajudinama.

Verta paminėti, kad Mianmaras sienas atvėrė ir turistus pradėjo įsileisti vos prieš keletą metų, mat aktyvistų pastangomis šiaip ne taip buvo pakeista konstitucija ir 2011 m. pagaliau įvyko demokratiniai rinkimai, po kurių buvo išformuota karinė chunta. Žinoma, iki demokratijos ir gero gyvenimo Mianmare dar toloka.

Pasak keliautojos, nepaisant skurdaus gyvenimo, žmonės čia labai malonūs ir ramūs, visi šypsosi. „Žmonės atrodo tikrai laimingi, nors gyvena vargingai. Matyt, budizmas daro įtaką gyvenimui ir požiūriui į jį. Čia, man atrodo, yra budizmo lopšys. Todėl tuo sunkiuoju ir baisiuoju laikotarpiu gal budizmas jiems ir padėjo išlikti“, – svarsto mūsų pašnekovė.

Įdomu prisiminti, kad Mianmaras buvo pirmoji Pietryčių Azijos šalis, išgirdusi Budos žodį ir mokymą. Todėl nenuostabu, kad ir šiandien beveik 90 proc. šalies gyventojų yra budistai, o bene visuose kaimuose ar gyvenvietėse, ką jau kalbėti apie didžiuosius miestus, stūkso budistų šventyklos. „Įdomu, kad bene kiekviena šventykla saugo Budos plauką, dantį ar kitą relikviją, dėl kurios paprastai ir būna pastatyta pagoda“, – pastebėjo keliautoja.

Dar viena dėmesio verta įdomybė, kad daugelis budistų tiki natais, keistomis gamtinėmis būtybėmis – miškų ir kalnų dvasiomis, ir stato jiems įmantrius namus, atlieka įvairius ritualus. Tačiau štai nacionaliniame parke pagarbą gamtai ir gyvybei sunku pastebėti.

Išsprogdinti rifai ir žuvų dvėseliena

„Sumokėjome daugybę pinigų ir nusivylėme“, – pasakoti pradeda Viktorija.

Pasirodo, nors nacionalinis parkas privalėtų būti saugoma teritorija, Mianmare galioja dvejopos taisyklės. Štai turistai, panorę paplaukioti ir panardyti, privalo laikytis daugybės draudimų, apribojimų ir suvaržymų – užsisakyti laivą gerokai iš anksto, mat teritorijoje ribojamas laivų skaičius. Šiukštu negalima nieko liesti po vandeniu ar pasiimti iš jūros. „Toks naro kodeksas – nieko negalima imti ar net liesti po vandeniu. Neleidžiama net nerti su pirštinėmis. Ne vienas mūsų rankas susižeidė ar įsidilgino į kažką. Kadangi aš esu alergiška, tai leido nerti su pirštinėmis, tačiau prigrasino, kad jei mus kas nors tikrintų, tuoj pat nusimaučiau, nes mus plukdžiusiam laivui atimtų plaukiojimo licenciją“, – pasakoja nardytoja.

Atrodytų, taip kruopščiai saugomoje teritorijoje povandeninis pasaulis turėtų būti nuostabus ir žmogaus nepaliestas. Tačiau nieko panašaus. Pasirodo, čia vis dar žvejojama pačiu šlykščiausiu būdu – sprogdinant dinamitą. Toks „žvejybos“ būdas pirmiausia itin pavojingas narams, antra, į paviršių išplaukia tik apie 30 proc. žuvų, o visa kita dvėseliena lieka ant dugno.

„Daug kur nardžiau, bet kad taip būtų, šiais laikais neteko matyti. Išsprogdinti rifai, po vandeniu plaukiojančios vien žuvų gaišenos… Tikėjomės tikrai kažko daugiau. Juk kai teritorija yra saugoma, tai iš žvejojančių piratų net žuvų niekas neperka, kad neskatintų tokios nelegalios žvejybos, o čia dinamitu sprogdina. Apie tai ne kartą rašyta ir valdžios institucijoms, tačiau iš jų pusės – tyla“, – nusivylimo neslepia Viktorija.

Auksinė šventykla Jangone

Panardę nacionaliniame parke Viktorija ir jos bendrakeleiviai pažintį su Mianmaro istoriniais objektais pradėjo nuo Jangono (britų vadinto Rangūnu), buvusios senosios sostinės. Jangone yra daugybė neblogai išlikusių kolonijinio stiliaus pastatų. Kai po trečiojo britų ir mianmariečių karo sostinė atiteko britams, šie nesismulkindami čia ėmė tvarkytis kaip užsigeidę: pradėjo statyti viešbučius, administracijos pastatus, ligonines, mokyklas, įkūrė universitetą, pridygo britų aristokratų ir karininkų gyvenamųjų namų, buvo tiesiami keliai. Verta paminėti, kad Jangonas – bene vienintelis Pietryčių Azijos miestas, kai kuriose gatvėse neblogai išlaikęs savo kolonijinę dvasią.

Šis miestas žavus ne tik kolonijiniu stiliumi. Kur kas labiau stebina kontrastai: šalia neoklasikinio pastato – auksu žibanti stupa ir šalimais išstypęs stiklu blyksintis modernus pastatas. O kur dar parkai, kinų kvartalas, muziejai su buvusių karalių neįkainojamų turtų ekspozicijomis ir tipiškas Pietryčių Azijos miesto šurmulys, pertraukiamas senučių automobilių pypsėjimo ir gongo aidų iš šventyklų.

Tačiau visų keliautojų tikslas – viena gražiausių ir prabangiausių šalyje auksu žėrinti Švedagono šventykla, dar vadinama Auksine pagoda. „Pagoda fantastiško grožio: auksinė, su didžiuliu deimantu viršuje. Ji daro begalinį įspūdį. Joks paveiksliukas negali perteikti to, ką pamatai savo akimis“, – trumpai apibūdina reginį Viktorija.

Pasak legendų, Švedagono šventykla pastatyta toje vietoje, kur ant kalvos prieš daugiau nei porą tūkstantmečių vienuoliai paslėpė aštuonis ketvirtojo Budos princo Gautamos plaukus. Relikvija buvo apsaugota auksine plokšte, ant kurios pastatyta auksinė simetriška stupa, simbolizuojanti nušvitusį Budos protą. Aukso šventyklai valdovai negailėjo visais amžiais. Štai viena karalienė paaukojo 50 kg aukso, kitas valdovas – keturis kartus daugiau, nei svėrė pats. Auksu šventykla blizga ir šiandien.

„Visas šventyklos stogas išklijuotas auksu. Tačiau dėl klimato sąlygų auksas tamsėja ir kas kažkiek laiko jį tenka atnaujinti. Stogas restauruojamas iš žmonių, kurie atvažiuoja, aukų, mat galima nusipirkti auksinių plokštelių ir paaukoti. Plokštelės klijuojamos viena ant kitos. Beje, mums nelabai pasisekė, nes kai atvykome, stogas kaip tik buvo tvarkomas ir pusė jo buvo uždengta“, – sako keliautoja.

Šiandien kiekvienas lankytojas gali nusipirkti aukso lapelių ir priklijuoti prie stupos. Įvairūs šaltiniai teigia, kad pagoda padengta daugiau nei 13 tūkst. aukso lapelių, jos viršūnėje vėjas sukioja brangakmeniais inkrustuotą vėtrungę, o smaigalys padabintas auksiniu rutuliu, papuoštu daugiau nei 5 tūkst. deimantų ir kitų brangakmenių.

Be didžiosios auksinės stupos, čia gausu ir mažesnių. Tarkim, stebina paauksuotos Budos statulos, įvairiausiomis pozomis rymančios, sėdinčios ar prigulusios iš marmuro, plytų ar sidabro pastatytose stupose, kurių suskaičiuojama apie 70.

„Šventyklos pabirusios didžiuliame plote ir ten yra labai daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kiekvienoje budistų šventykloje galima rasti savaitės dienos, kurią gimei, globėją. Tiesa, jų savaitė dalijasi iš aštuonių, nes trečiadienis padalijamas pusiau. Savąjį globėją turi aplaistyti vandeniu, uždegti žvakelę, gal kažkokį lotoso žiedą ant kaklo užkabinti. Mano globėjas yra tigras, tai visur pyliau ant jo vandenį. Kai atlieki visus ritualus, turi suduoti į gongą ir taip pranešti dievui, kad paaukojai“, – pasakoja Viktorija.

Ne veltui sakoma, kad mianmariečiai gimtadienį švenčia kiekvieną savaitę. Jiems labai svarbu žinoti, kurią savaitės dieną gimė, nes tą dieną globoja kokia nors planeta ir gyvūnas, kurie atsakingi už žmogaus gyvenimą, likimą, sėkmę ar nesėkmes. Štai pirmadienį gimusius globoja tigras, antradienį gimusius prižiūri liūtas ir t.t. Žingsniuojant laikrodžio kryptimi aplink Švedagono šventyklos stupą galima išvysti visus aštuonis globėjus.

Baganas – tarsi iš kitos realybės

„Stupa dažnai buvo statomos kaip auka dievams, kad lydėtų sėkmė, šeima nesirgtų, kad troškimas koks nors išsipildytų“, – aiškina Viktorija.

Mianmare apstu ir pagodų, ir stupų, tačiau viena nuostabiausių ir įspūdingiausių vietų, savo nežemišku grožiu tiesiog užimančių kvapą, yra Baganas. „Kiek akys aprėpia, čia ištisi laukai šventyklų, ir kokių tik nėra: viena pagoda pati gražiausia, kita pati seniausia, kita pati aukščiausia, į kurią visi lipa, kad pasitiktų saulėlydį, ir fotografuoja. Yra mažesnių, yra didesnių. Protu nesuvokiamas grožis. O kai visos šventyklos apšviečiamos besileidžiančios saulės spindulių – prieš akis atsiveria nenusakomai įspūdingas reginys“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi keliautoja.

Bagano slėnis garsėja vienu unikaliausių ir pasakiškiausių peizažų Žemėje. Slėnyje, tarsi perkeltame iš fantastiškiausios planetos ar net neribota fantazija apdovanoto režisieriaus filmo, kiek akis aprėpia kyšo šimtai tamsiai raudonų pagodų smailių. Vis dėlto iki mūsų laikų išliko tik maža dalelė – vos iki 3 tūkst. šventyklų, o prieš tūkstantmetį čia jų būta kur kas daugiau, kaip spėjama, – nuo 10 tūkst. iki 40 tūkst. Spėjama, kad statiniai iškilo X–XIII a., daugiausiai jų pastatyta XI a. Verta paminėti, kad Bagano šventyklos ir pagodos sudaro didžiausią pasaulyje budizmo architektūros ansamblį.

Vienos pagodos akį traukia smailėmis, kitos, labiau apirusios, stebina keistomis kūgio formomis, dar kitos baltai tvyksčioja saulės spinduliuose, o ketvirtos, vos vos įžiūrimos tolumoje, tarsi plevena vakaro šešėliuose. Iš tų didingų laikų, kai pagodos kilo viena po kitos, yra išlikęs posakis, kad čia neįmanoma paeiti neatsitrenkus į ką nors šventa. Beje, visi gidai rekomenduoja virš slėnio praskristi karšto oro balionu – įspūdis išliks visam gyvenimui.

Viktorija su bendrakeleiviais Bagane ne tik architektūros paminklais grožėjosi – jiems teko dalyvauti ir vietos gyventojų vestuvėse. „Visos vestuvės vyksta iki 12 valandos dienos. Šventėje dalyvauja visas kaimas, leidžiama ateiti turistams, galima ir fotografuoti ar filmuoti. Svečiai jauniesiems atneša dovanų, mes padovanojome pinigų. Jaunieji būna pasidabinę įspūdingais drabužiais, svečius pavaišina, tačiau visa kita būna labai paprasta. Tai stebėti buvo labai įdomu“, – pasakoja Viktorija ir priduria, kad Mianmare apskritai labai įdomu bendrauti su vietiniais: kiekviename regione papročiai, tradicijos, net žmonių bruožai kitokie.

Gyvenimas ant vandens

Pasak Viktorijos, yra bendruomenių, kurių gyvenimo būdas unikalus. Pavyzdžiui, žvejų kaimeliuose, pastatytuose ant pastolių Inlės ežere Šano valstijoje, gyvena intų tautybės žmonės. „Šiame ežere visi gyvena ant vandens. Čia ir namai, ir mokyklos, ir net mūsų viešbutis buvo pastatytas ant pastolių virš ežero, o gatves atstoja vanduo. Visas gyvenimas verda ant vandens, net sodai ir daržai pasodinti plaukiojančiose salose“, – pasakoja Viktorija.

Pasirodo, plaukiojantys sodai ir daržai – vienas iš čia gyvenančių žmonių išmonės stebuklų. Iš aštrių vandens augalų padaromas karkasas, į kurį supilamas dumblas, mat ežeras yra pelkėjantis. Iš dumblo formuojamas gruntas, kuriame auginami pomidorai, bulvės, agurkai ir kitos daržovės, net įvairiausios gėlės ar kai kurie vaisiai. „Aišku, daržovės turi dumblo kvapo ir skonio“, – šypteli pašnekovė.

Beje, nors vietiniai ežere ir maudosi, turistams tai daryti griežtai uždrausta, mat ežeras nėra švarus, be to, jame gyvena parazitas, kuris gali besimaudantiems palįsti po oda.

Labai įdomus žvejybos būdas: žvejai irkluoja koja, lėtai ištempia tinklą ir rankomis daužydami vandenį suveja žuvis į  tinklą, o vaikai žvejoja bučiu: įveja į jį žuvį ir šakute pasmeigia. „Labai įdomus, niekur nematytas archajiškas gyvenimas“, – stebisi Viktorija.

Istorinis Mandalajus

Išbandžiusi nakvynę ant vandens kompanija patraukė į Mandalajų, dar vieną miestą, garsėjantį istoriniais pastatais. Pagrindinis objektas, priverčiantis aikčioti keliautojus, – senoviniai mediniai vienuolynai. O ypač vienas gražiausių Mianmaro pastatų – įmantriais drožiniais išdabintas XIX a. Švenando (~Shwenandaw~) vienuolynas. Jo mediniuose ornamentuose įamžinti pasakojimai apie Budos gyvenimą. Dėmesio verta ir Mahamuni pagoda, kurios didžiulę sėdinčio Budos statulą maldininkai puošia vis nauju aukso sluoksniu.

Įdomu, kad tokių auksu apklijuotų statulų yra bene visose šventyklose, tačiau aukso lapelius galima klijuoti tik vyrams – moterys neprileidžiamos. Jos gali tik melstis aplink. Viktorija, nežinodama šio draudimo, užsilipo ant pakylos nusifotografuoti. Staiga visi šoko varyti keliautojos šalin.

Dar viena įdomi auka – žvirbliai. Nusiperki žvirbliuką narvelyje, pakuždi jam savo norą ir paleidi, o jis dievams nuskraidina… „Manėm, padarysime gerą darbą – nusipirkom gal penkiolika ir paleidom. Žiūrim – grįžo atgal pas žmones“, – juokiasi prisiminusi keliautoja.

Dėmesio verti Mandalajaus rūmai, apjuosti dantyta tvora, bei daugybė kitų architektūrinių paminklų. Verta įkopti ir į 240 m pagodomis apstatytą Mandalajaus kalvą, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas į bendravardį miestą bei jo apylinkes.

Jei yra galimybė ir laiko, galima pasiplaukioti laiveliu šalimais tekančia upe ir kitu rakursu pasižvalgyti po apylinkes. Labiausiai akį patraukia akinamo baltumo XVIII a. Minguno pagoda. Pagal statytojų sumanymą šventykla turėjusi atrodyti kaip Budos dantis ir savo dydžiu užgožti kitas šventyklas, tačiau, kad ir kokių galingų būta užmojų, pastatas liko nebaigtas. Beje, Minguno miestelyje yra pats didžiausias pasaulyje skambantis varpas, sveriantis daugiau nei 87 tonas ir esantis penkių metrų aukščio.

Pasak Viktorijos, Mandalajus yra ir budistinių mokyklų centras. Pasirodo, visi berniukai ir mergaitės turi bent tris savaites vienuoliauti. Beje, vienuoliai čia labai gerbiami, ir vaikai savo pareigą labai noriai atlieka. O skurstančioms šeimoms tai išsigelbėjimas, nes ne viena jų negali išmaitinti savo vaikų.

Vienuolynai yra ir švietimo centrai, čia vaikai ir suaugusieji gali pramokti rašto, o visai neblogai išmokę gali pasilikti vienuolyne, tapti vienuoliais ir net daryti karjerą, tarkim, tapti vienuolyno prižiūrėtojais. Įdomu, kad vienuoliai prasimaitina tik iš aukų. Visą dieną vaikšto su dubenėliu ir visi, kas gali, net skurdžiausiai gyvenantys žmonės, aukoja bent po saujelę ryžių.

O ką dar verta visiems išbandyti Mianmare? Pasak Viktorijos, jie pačiose įvairiausiose vietose stebėdavo saulėlydį – užsilipę ant stupų, prie jūros ar kitur. „Visur, kur buvome, palydėdavom saulę. Reginys įspūdingas ir spalvomis, ir didingumu“, – pasakojimą baigia Viktorija.

Faktai apie Mianmarą

Mianmaro Sąjungos Respublika – didžiausia šalis žemyninėje Pietryčių Azijoje.

Sostinė – Neipidas.

Plotas – apie 677 tūkst. kv. km.

Gyventojų – daugiau nei 60 mln. Suskaičiuojamos apie 135 etninės grupės.

90 proc. šalies gyventojų yra budistai.

Bene labiausiai Mianmaro poslinkiui į demokratiją yra nusipelniusi opozicijos politikė ir Nacionalinės demokratijos lygos generalinė sekretorė Aung San Suu Kyi. Politikė už savo veiklą yra pelniusi Sacharovo bei Nobelio taikos premijas, jai įteikti ir įvairių šalių apdovanojimai.

Dar visai neseniai galimybės laisvai keliauti po Miamarą (iki 1989 m. šalis vadinosi Birma) nebuvo, mat šalį nuo 1948 m. varžė socialistinis militaristinis režimas.

Valdžią užgrobęs generolas Bo Ne Vinas bei jo įpėdiniai nepageidavo jokių kontaktų nei su Amerika, nei su Europa, nei su aplinkinėmis šalimis. Vis dėlto opozicijos lyderės Aung San Suu Kyi bei kitų aktyvistų pastangomis buvo pakeista konstitucija, 2011 m. įvyko demokratiniai rinkimai, o karinė chunta buvo išformuota.

Įdomu, kad dabartinis šalies pavadinimas turi kelias kilmės versijas: vieni mokslininkai tvirtina, kad jis kilęs iš sanskrito žodžio ~Brahmadeš~, kuris reiškia  „Brahmos žemė“, kiti – iš vietinio vietovardžio ~Myanma~.

Vyno keliai buvo sumanyti ikikarinėje Vokietijoje – tikėtasi išpopuliarinti vietinį turizmą. Greitai šią idėją pasičiupo kitos šalys, ir visur ėmė rastis alaus, sidro, kitų gėrimų keliai.

Daiva Urbienė

Kiekvienos atostogų kelionės maršrutą praturtina ne tik istorijos ar gamtos paminklai, bet ir galimybė patirti ką nors naujo, sužinoti, paragauti bei pauostyti. „Veidas“ siūlo idėjų, kaip paįvairinti keliones netikėtais maršrutais ir naujais skoniais.

Po Karibų salas – su romu ir piratų vėliava

Kokie vaizdai kyla vos tik išgirsti žodį „romas“? Tikriausiai vaizdinga Karibų jūros sala, turkio mėlynumo jūra ir audrų vėtytas bei mėtytas laivas, pasidabinęs juoda vėliava su išsiviepusia kaukole, o jame – auskaruoti barzdoti vyrai, prie statinaičių romo ir aukso plėšiantys dainas. Toks piratų įvaizdis peršamas dažname filme ar romane apie šiuos šiurpą kėlusius jūros plėšikus. Pasirodo, kūrėjai viską suprimityvino.

Ekonomikos profesorius Peteris T.Leesonas, tyrinėjęs Karibų jūros piratų socialinį darinį ir tyrimų rezultatus paskelbęs knygoje „Nematomas kablys“, tikina, kad kiekvienas piratų laivas turėjo savo tarsi minikonstituciją, kuri pažabodavo laivo kapitono galias, o kapitonas būdavo renkamas lygiu balsavimu, be to, piratų bendrijose egzistavo rasinė lygybė.

Belieka prisiminti, kad Karibuose piratai siautėjo nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pradžios. Salose iki šių dienų yra išlikę gausybė tų kruvinų laikų palikimo – kai kurie miestai išaugo iš korsarų pamėgtų irštvų, o kiek dar stūkso galingų įtvirtinimų ir fortų. Dominikos, Puerto Riko, Jamaikos, Grenados, Arubos, Barbadoso ir kitose salose vis dar gyvos legendos apie nuskendusius ar paslėptus piratų lobius ir, aišku, daugybė paties įvairiausio romo.

Cukranendrės, atgabentos iš Indijos ar pietinių salų, puikiai prigijo Kuboje ir Karibų salose. Gaminant cukrų likdavo antrinė žaliava – melasa, tamsi, tąsi, saldi, į medų panaši masė. O kad geras daiktas neprapultų veltui, kažkas atrado, kad iš šios masės galima pasigaminti alkoholinio gėrimo. Be to, žaliava pigi, gamyba paprasta, tai ir kaina gėrimo nedidelė.

Todėl nenuostabu, kad gėrimą pamėgo žemiausio sluoksnio atstovai, galintys jį įpirkti. Romas greitai paplito Karibų, Kubos ir kitų salų ar šalių uostų landynėse. Šiandien romu mėgaujamasi ne tik purvinose landynėse, bet ir prabangiuose restoranuose.

Į ką verta atkreipti dėmesį keliaujant po Karibų salas? Štai Barbadose įdomu pasižvalgyti Bridžtauno „Mount Gay Estate“ darykloje, kurioje romas gaminamas nuo XVIII a. pr., Trinidade ir Tobage bene žinomiausia „Angostura Distillery“ darykla. Martinikoje patartina paragauti tamsaus romo, o Kuboje – legendinio „Havana Club“. Jamaikoje verta atkreipti dėmesį į „Appelton By Wray and Nephew“ daryklos romą, tačiau svarbu žinoti, kad jis skirtas čia viešintiems turistams, todėl, jei tik pasitaikys proga, reikėtų nepasikuklinti paragauti mažesnių ar net nežinomų daryklų romo.

Viskis, kvepiantis Škotijos viržynais ir durpynais

Didžiosios Britanijos karalienė, pernai Škotijoje krikštydama naują laivą-lėktuvnešį ir suteikdama savo vardą „HMS Queen Elizabeth“, krikštynoms pasirinko ne prabangaus šampano butelį, bet į laivo bortą sudaužė škotiško Ailos saloje esančio Boumoro miesto daryklos „Worshipful Company of Distillers“ salyklinio viskio butelį. Pasirodo, tas aitriai kadagių dūmais, durpėmis ir viržiais kvepianti gėrimas tinka ir tokia ceremonijai.

Tačiau ne tik dėl šios ceremonijos keliaujant po Škotiją ir lankantis priešistorinėse keistose vietose ar žvalgantis po rūsčias pilis ir gotikinių vienuolynų liekanas verta užsukti į vieną ar kitą daryklą. Juk įdomu pamatyti patį gamybos procesą, daugiau sužinoti apie gėrimą ir degustacijos metu pabandyti užuosti ne tik viržynus, bet ir škotiškas gėles ar egzotinius vaisius. Kur dairytis įdomesnių viskio daryklų? Praktiškai visur: Škotijos žemumose (~Lowland~) nuo Edinburgo iki Glazgo miestų, Škotijos aukštumose (~Highland~) nuo Glazgo iki Perto, kur, kaip tikinama, gaminamas geriausias viskis, o palei Spėjaus upę pabirusiose viskio daryklose gaminamas gėrimas kvepia gėlėmis ir tropiniais vaisiais.

Ailos saloje veikia aštuonios daryklos. Čia dėl durpių, nuolat mirkomų vandenyno vandens, gaminamo gėrimo skonis itin savitas, o kur dar Arano, Mulo, Orknio, Skajaus salos, kurių viskis garsėja labai savotišku aitriu durpių kvapu.

Jei reikėtų nurodyti pačią kvapiausią Škotijos vietą, tai, be jokios abejonės, būtų Arano sala. Čia vaikštinėdamas ir uosdamas orą akimirką pasijunti atsidūręs tai prie Viduržemio jūros, tai keistame egzotiškame miške. Šek tiek pavažiavus nosį pakutena škotiški viržynai, dar mirksnis, ir uodi lietuviškos pievos kvapą. Turistus į salą vilioja Viktorijos laikų Brodiko pilaitė bei egzotiški sodai, kuriuose puikiai veši ir tropikų augalai, bei įspūdingi vaizdai į įlanką. Viskio mėgėjus masina darykla „The Arran“, viena jauniausių, tačiau gaminanti itin kvapnų viskį, kuris bręsta ne tik chereso ar porto, bet ir bordo vyno statinėse.

Beje, tingint skirti laiko ekskursijoms po viskio daryklas, verta pasidomėti, kur galima rasti „viskioteką“ (tokią savotišką biblioteką, kurios lentynose sustatytos begalinės eilės butelių su įvairiausių rūšių ir metų viskiu). Juk kaip smagu senovinės pilaitės menėje jaukiai traškant židiniui po gero pasivaikščiojimo pailsinti kojas su taure kvapnaus gėrimo. Tiesa, malonumas nepigus – šlakelis gėrimo gali kainuoti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų ir daugiau eurų.

Alaus festivaliai

Be abejo, garsiausias ir žinomiausias alaus festivalis „Oktoberfest“ dvi savaites (nuo rugsėjo 21 iki spalio 6 d.) ūžia Vokietijoje, Miunchene. Šis festivalis gimė tą dieną, kai kronprincas Liudvikas vedė princesę Terezą ir visus miestelėnus sukvietė į pievą. Pieva gavo Terezos vardą. Joje jau daugiau kaip 200 metų Miuncheno gyventojai ir miesto svečiai būriais renkasi plempti alaus. Milžiniškos palapinės, kuriose bavariškais drabužiais pasidabinusios padavėjos nešioja po dešimt litrinių bokalų, būna sausakimšos, kaip ir viešbučiai Miunchene bei jo apylinkėse. Festivaliui alų gamina šešios daryklos, kurių seniausia – „Augustiner“. Didžiuojamasi, kad joje alus pradėtas gaminti XIV a. pr. Beje, suskaičiuojama, kad kasmet šioje šventėje apsilanko apie 5 mln. alaus gėrėjų.

„Oktoberfestas“ – ne vienintelis garsus Vokietijos alaus festivalis. Štutgarte rugsėjo paskutinėmis savaitėmis vyksta liaudies šventė, skaičiuojanti jau trečią šimtmetį, tačiau turistams geriau žinoma Štutgarto alaus festivalio vardu. Lankytojų čia susirenka gausiai – apie keturis milijonus kasmet. Tiesa, į festivalį atridenamos ne tik alaus, bet ir vyno statinės.

Alaus šventę prieš beveik 20 metų susizgribo rengti ir Berlynas, alaus mėgėjus viliojantis ne tik alumi, bet ir rekordinio ilgio „alaus sodu“ (~Biergarten~), nusidriekusiu apie 2 km per visą miesto centrą.

Alaus festivalių gausa gali pasigirti ir Londonas. Iš jų bene įdomiausias – „British Craft Beer Challenge“ festivalis, kuris keliais etapais vyksta visus metus, o didysis finalas – rugpjūčio pradžioje. Šventės metu galima paragauti paties įvairiausio alaus iš buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų.

Čekijoje alaus šventės gerokai mažesnės, bet turinčios daugiau autentiškos dvasios. Vasaros pabaigoje ruošiantis keliauti po Čekiją savo kalendoriuje verta pasižymėti, kada vyksta „Chodovar“ alaus daryklos šventė, viliojanti ne tik šiuo gėrimu, bet ir senovinių čekiškų patiekalų ragavimu. O paskutinę vasaros dieną galima apsilankyti „Pilzener“ alaus festivalyje Pilzene, rugsėjo pirmomis dienomis užsukus į Žateco miestelį paragauti bent 40 rūšių čekiško alaus. Dėmesio vertas ir garsusis „Bernard Fest“ alaus festivalis, vykstantis  Humpoleco miestelyje.

Į Belgijos vienuolynus – ragauti alaus

Jei atsirastų savanoris, kuris ryžtųsi išragauti visą belgišką alų, tam tektų skirti apie trejus metus, su sąlyga, kad bus geriamas vienas butelis alaus per dieną. Mat Belgijoje, įvairių šaltinių teigimu, suskaičiuojama nuo 800 iki 1000 alaus rūšių. Na, o pats geidžiamiausias belgiškas alus „Westvleteren“ yra gaminamas kuklių vienuolių trapistų.

Vakarų Flandrijos provincijoje Šv. Siksto abatijos vienuoliai alų verda ir vietiniams pardavinėja jau kelis šimtus metų. Dievobaimingi vienuoliai kiek galėdami riboja alaus gamybą, kad tik šis užsiėmimas neužgožtų maldų, mišių ir kitų vienuolijos įžadų. Beje, alaus pagaminama itin nedidelis kiekis, tačiau pirkėjai neturi teisės jo perparduoti, norintieji turi važiuoti į vienuolyną ir ten bandyti jo nusipirkti. Negavę gali bandyti laimę kitose trapistų abatijose, Belgijoje tokių yra šešios.

Europietiški vyno keliai

Norisi kelionę paįvairinti vyno keliu, senovinėmis pilimis ar vienuolynais? Sudėtinga išsirinkti iš gausybės variantų? Reikia užsimerkti, besti pirštu į kurią nors vyno šalį, ir 99 proc., kad pataikysi į vyno kelią. Štai fantastiški Portugalijos Doro upės slėnio vaizdai, sukurti žmogaus ir gamtos. Beje, portugalai giriasi, kad tai esą seniausias pasaulyje vyno regionas.

Ispanijoje bene smagiausia pasukti per Andalūziją, pasidomėti maurų istorija, pasivaikščioti Granadoje, Sevilijoje ar bet kuriame senoviniame baltų pastatų mieste ir, aišku, pasimėgauti cheresu. La Riochoje, bene garsiausiame Ispanijos vyno regione, šio tauraus gėrimo mėgėjai gali nesunkiai užsimiršti ir visas atostogas praleisti važinėdami iš vieno vynuogyno į kitą. Prancūzijoje vyno kelių – tik rinkis: Bordo, Burgundija, Šampanė, Elzasas. Čia ir prašmatnių pilių netrūksta, apstu vienuolynų, galima dalyvauti nesibaigiančiose degustacijose ir ekskursijose.

Tačiau man labiausiai patinka Italijos Toskana ir Pjemontas. Pastarajame regione įdomiausia keliauti Albos apylinkėmis, kur driekiasi ~Barbaresko~ ir ~Barolo~ vyno keliai. Kiek akis užmato – ramūs kalneliai, apsodinti vynuogynais, ant kalnų stūksančios pilaitės su aplinkui aplipusiais miesteliais. Nori – keliauk pėstute, nori – važiuok dviračiu ar automobiliu. Jauku ir ramu.

Italijoje bene egzotiškiausia pasidairyti Sicilijoje, vynuogynuose palei piktąją ir nuolat dundančią Etną, o tikrąjį pašėlusį gyvenimą, kaip iš komedijų su Sophia Loren, patirsi kur nors Apulijos ar Kampanijos regionų kaimuose.

Būtina paminėti ir Mozelio slėnį Vokietijoje: čia vienoje pusėje tarp fachverkinių namų sulygiuoti vynuogių sklypai, kitoje želia apyniai. O iš viršaus tarsi į savo valdas žvelgia pilių bokštai, ir viskas tokio miniatiūrinio dydžio, lyg būtų žaisliniai.

Ką verta žinoti panorus keliauti garsiausiais vyno keliais? Ogi tai, kad kelionei reikia atidėti daugiau pinigų: Pjemonte nakvynė kainuos nuo 120 eurų, Bordo – nuo 150–200 eurų. Burgundijoje dar brangiau: vakarienė – nuo 70–80 eurų. Pigiau apsistoti mažiau žinomuose kaimeliuose, pasiieškoti kaimo turizmo sodybų. Beje, turizmo sezono įkarštyje ir kainos didesnės, o ir nakvynę ar staliuką reikia rezervuoti gerokai iš anksto. Gerokai pigiau keliauti Kroatijos, Graikijos ar Vengrijos vyno regionuose.

Pagyrūnai gruzinai

Kalbant apie Europos vyno kelius nuodėmė būtų nepaminėti Gruzijos. Tai dar viena šalis, kuri pretenduoja vadintis vyno gimtine. Archeologai lyg ir patvirtina, kad vynas čia gaminamas jau 7 tūkst. metų. Gruzinai tvirtina, kad pačios geriausios vynuogės auga Kachetijos regione. Tad per daug nesiginčijant verta ten ir patraukti, galima net tiesiai į Alaverdi vienuolyną, įkurtą VI a. Jame vynas gaminamas ir šiandien.

Beje, Gruzijoje išlikęs ir naudojamas įdomus vyno gamybos būdas – vynuogių sultys supilamos į ~kvevri~, savotiškos formos molinius ąsočius nuo trijų iki 15 tonų talpos. Anksčiau šie ąsočiai būdavo užkasami į žemę. Pasakojama, kad gimus atžalai ~kvevri~ būdavo pripilamas sulčių ir žemėje laikomas iki vestuvių.

Ko reikėtų paragauti? „Pirosmani“, pusiau saldaus balto vyno, „Alazani“, dar vieno pusiau saldaus, „Kindzmarauli“, pusiau saldaus, ir daugelio kitų. Beje, jei netyčia pasiseks, ir turtingesnis gruzinas pakvies pasivaišinti savo namų ūkio vynu, irgi nosies per daug raukyti neverta, mat toks gėrimas gali būti įdomus tiek skoniu, tiek kvapu. Prieš siūlydamas ragauti savo vyno vaišingasis šeimininkas ditirambų jam tikrai negailės. Na, o tie šeimininkai, kurie neturės vyno, bandys svečiui įpilti čačios, naminės vynuogių degtinės. Aišku nepamiršdami paminti, kad tai gerokai skaniau nei visokios grapos, konjakai ir brendžiai kartu sudėjus.

Gruzinai mėgsta pasigirti, todėl pasididžiuodami savo kraštą vadina gražiausiu pasaulyje. Jiems ši grožybė atitekusi paprastai: esą tuo metu, kai Dievas tautoms dalijęs žemes, gruzinai šventę, gėrę vyną ir sakę ilgiausius tostus, todėl į dalybas atėję paskutiniai. Tačiau Dievas pagailėjęs linksmuolių ir atidavęs patį gražiausią žemės gabalėlį.

Bretanė – legendų ir sidro šalis

Jei keliaujant Prancūzijoje iki gyvo kaulo įsikyri prašmatnios pilys – galvą geriausia išsivėdinti Bretanėje. Čia gausu priešistorinių nežinia kieno, nežinia kada statytų paminklų, viliojančių legendomis apie mistines būtybes, stūkso garsusis Sen Mišelio kalnas, karūnuotas gotikiniu vienuolynu, vandenyno pakrantėje pūpso Sen Malo įtvirtinimai, nuo kurių nusileidus įdomu stebėti potvynius ir atoslūgius.

Tačiau viena malonesnių įdomybių yra Sidro kelias (~Route Du Cidre~), vingiuojantis 140 km vaizdingomis ~Cornouaille~ srities vietomis palei didesnes ar mažesnes šio gėrimo daryklas. Taigi nusprendus šiuo keliu pasivažinėti galima paragauti ne tik įdomaus alkoholinio kriaušių ar obuolių gėrimo, puikiai derančio prie blynų (~crepes~ ar ~galettes~), bet ir puikių, labai gurmanų vertinamų Bretanės austrių.

Beje, mėgstantiems jūros gėrybes patartina stabtelėti ~Canncale~ – tradiciniame žvejų kaime, kuriame verta paragauti austrių, turinčių specifinį riešutų skonį, be to, čia yra daugybė jūros gėrybių restoranų. Kitame miestelyje, Kambremeryje, gegužės mėnesį vyksta sidro ir sūrio festivalis. Turistai, keliavę Sidro keliu, rekomenduoja ekskursiją pradėti būtent nuo šio miestelio.

O baigti pažintį su obuolių gėrimu verta Normandijoje, kur galima paragauti kalvadoso, distiliacijos būdu gaminamo iš sidro.

Įspūdingoji Čilė

Viena gražiausių pasaulio šalių, kuriose klesti vynininkystė, yra Čilė. Tačiau atvykti į Čilę ir visą laiką praleisti tik vynuogynuose būtų per didelė prabanga, mat čia netrūksta gamtos stebuklų, tik juos teks lankyti lėktuvu, mat šalis nusidriekusi beveik per visą žemyno ilgį.

Šiaurinėje dalyje driekiasi atšiauri Atakamos dykuma, viena sausiausių vietų Žemėje, jos kraštovaizdis dažnai lyginamas su Marso vaizdais. O itin sausas oras išsaugojo jau kadaise mirusių žmonių pėdsakus – vis dar driekiasi į tolį prieš šimtą metų riedėjusių vežimų vėžės. Centrinėje dalyje yra Agva Negros perėja, jungianti Čilę su Argentina. Tai viena aukščiausių pasaulyje, 4765 m virš jūros lygio esančių perėjų, kurią galima įveikti automobiliu.

Drąsuoliai, nuolat rizikuojantys nugarmėti nuo skardžio ar būti užversti akmenų griūties, gali pasigrožėti išskirtiniu Penitentės kraštovaizdžiu, kuriame prisimeni visas legendas apie užkerėtas armijas. Atrodytų, kad tūkstančiai 1,8–6 m aukščio karių, apsigobusių baltais smailiais gobtuvais, kokiais pasidabina velykinių procesijų dalyviai Mursijoje ar liūdnai pagarsėję kukluksklanininkai, sustingę į ledą laukia paslaptingo ženklo pulti.

Pietinėje Čilės dalyje visus keliautojus nuo seno vilioja Paino ragai, dvi 2545 m aukščio rausvo granito viršūnės. Įdomu apsilankyti ir netoli Santjago esančioje Čilojės saloje, pasidabinusioje ugnikalniu ir minimoje indėnų tautų legendose. Netoli Santjago yra ir ~Akoa~ palmių miškas, iki kurio tenka nemažai paėjėti, tačiau atėjus ir užkopus į vieną iš kalnų atsiveria fantastinis vaizdas: vienoje pusėje matyti Ramusis vandenynas, kitoje – Andų kalnai. Čia supranti, kokia ta Čilė siaura. O kaip įdomiai atrodo tokio gamtovaizdžio apsupti vynuogynai!

Kadangi Čilėje atstumai labai dideli, keliautojai dažniausiai skuba aplankyti vyno daryklų, per daug nenutoldami nuo sostinės Santjago. Užsuka į kvapniuoju „Cabernet Sauvignon“ garsėjantį Maipo slėnį, neaplenkia Kasablankos, kur skanauja gerų metų „Sauvignon Blanc“ vynuogių vyno, ar San Antonijaus upių slėnių vynuogynų.

Beje, vyno ūkiuose galima ne tik vyno paragauti, bet ir pasimėgauti skaniais vietiniais patiekalais ar apsistoti pernakvoti, o gal net pagyventi ilgesnį laiką. Čilę garsina ir „Carmenere“ vynuogės, kilusios iš Bordo regiono Prancūzijoje, tačiau ten jau itin retai auginamos.

Per pasaulį su taure vyno

Ne mažiau įdomu ir kitose vyno šalyse. Štai Naujosios Zelandijos Šiaurės saloje galima apsukti aplink Oklandą arba Pietų saloje pasidairyti Marlboro regione. Kai kurie žinovai tikina, kad čia bene garsiausia pasaulyje „Sauvingnon Blanc“ gamybos vieta, mat klimatas vėsus kaip Luaros slėnyje, o štai saulėtų dienų kur kas daugiau, tad ir vynuogės prisirpsta gerokai geriau, vynas pasižymi išskirtinai stipriais agrastų ir tropinių vaisių kvapais. Galų gale Naujojoje Zelandijoje akį džiugina ne tik taurės turinys – čia verta aplankyti ugnikalnius ir geizerius, vaizdingus kalnus, o juose būtina pasivažinėti ekstremaliais serpantinais, pasigrožėti išskirtine augmenija bei gyvūnija.

Australijoje vyno kelią reikėtų rinktis pagal mėgstamą vynuogių rūšį. Jei norisi „Cabernet Sauvignon“, verta keliauti į Margaret Riverio ar Kunavaros regionus, „Grenache“ ieškoti Maklaren Veilyje. O štai „Shiraz“ (taip čia vadinama „Syrah“) vyno verta pasidairyti Barosos, Viktorijos ar Hanterio slėniuose.

Tiesa, Hanterio slėnis visai šalia Sidnėjaus, tai į jį turistai traukia tuntais. Visa infrastruktūra pritaikyta keliautojams: galima pernakvoti, pavalgyti, yra prigalvota gausybė pramogų, o vyno rūsiai atviri nuo ryto iki vakaro. Beje, čia viskas kainuoja šiek tiek brangiau nei turistų mažiau lankomose vietose.

Pietų Afrikos Respublikoje egzotikos ir gražių peizažų netrūks, net jei visas atostogas paskirsite tik trims vyno keliams palei pat vandenyno pakrantę: Perlo (~Paarl~), Stelenbošo (~Stellenbosh~) ir Franšoko (~Franschoek~).

Beje, Kinijoje, Indijoje ar Libane taip pat yra vynuogynų, vertų keliautojų dėmesio.

Svarbu prisiminti, kad rengiantis keliauti vyno, alaus ar viskio keliu ir norint sutaupyti laiko verta kreiptis į to regiono kelionių agentūras, kuriose išmanantis žmogus imasi viso organizacinio darbo: užsako išskirtinius turus, kartu važinėja, organizuoja nakvynę, pataria, kokio gėrimo ragauti, kur valgyti, ir supažindina su krašto istorija. Tai ypač populiaru Prancūzijoje.