Garsaus ne tik Ispanijoje, bet ir visame pasaulyje katalonų kilmės menininko Salvadoro Dali (1904–1989) darbai sausio 23 d. bus pristatyti uostamiestyje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC).
Parodos iniciatoriai skelbia, kad KKKC Parodų rūmuose bus eksponuojami šio unikalumu savo amžininkus pranokusio menininko litografijų, keramikos, skulptūros, medalių darbai. Parodos tematika – „Materialusis siurrealizmas“, kuria siekiama atskleisti S.Dali kūrybinę įvairovę.
Svarbu paminėti, kad tai – vienas ryškiausių ir įvairiapusiškiausių XX a. siurrealizmo kūrėjų, plačiajai visuomenei daugiausia žinomas modernistinės meno krypties dailės darbais, tokiais kaip „Ištirpęs laikas“, „Miuncheno sutartis“, „Kristus ant kryžiaus“ ar „Paskutinė vakarienė“. Tačiau Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre visą mėnesį (iki vasario 28 d.) veiksiančioje parodoje norintieji turės galimybę susipažinti su šiek tiek kitokia šio įvairialypio bei savo ekscentriškumu išsiskiriančio menininko puse. Garsusis XX a. kūrėjas meno istorijoje žinomas ne tik kaip dailininkas, tapytojas, grafikas ar skulptorius – savo kūrybinėje amplitudėje S.Dali yra pasižymėjęs ir kaip režisierius, dizaineris bei rašytojas.
Klaipėdoje veiksiančioje parodoje S.Dali kaip tik ir atsiskleis kaip objektų kūrėjas. Prancūzijoje įsikūrusios organizacijos „Amiencom“ parengtą kilnojamąją parodą sudaro maždaug šimtas S.Dali darbų, saugomų privačioje kolekcijoje.
Pasak KKKC direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai Bronės Neverdauskienės, kilnojamąją parodą sudarys keramika, litografija, įvairūs akvarelės piešiniai. Bus eksponuojamas Dante’s Alighieri poemos „Dieviškoji komedija“ iliustracijų ciklas, Italijos vyriausybės užsakymu S.Dali kurtas krikščionybės ir tikėjimo temų įkvėptas litografijų ciklas „Dvylika apaštalų, arba Apskritojo stalo riteriai“ (1977 m.), Pedro Antonio de Alarcono apysakos „Trikampė skrybėlė“ ir to paties pavadinimo baleto iliustracijos (1959 m.), Renesanso menininko Benvenuto Cellini autobiografijos iliustracijos (1945 m.), ilgametės S.Dali sielos draugės prancūzų dainininkės, aktorės, dailininkės Amandos Lear litografija.
Spalvingą grafiką parodoje „Materialusis siurrealizmas“ papildys proginiai medaliai, juvelyrikos dirbiniai, keraminės lėkštės iš serijų „Žaidimo kortos“, „Las Flores Dalinianas“, „Septyni menai“, S.Dali išradingai dekoruotos pasitelkus siurrealizmo elementus, dailininko sukurtų pašto ženklų ir net vyno etikečių maketai.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas bei Vilniaus dailės akademijos profesorius Arūnas Sakalauskas džiaugiasi kultūros pliūpsniu uostamiestyje ir pabrėžia, kad S.Dali darbų paroda – puiki ekskursija po žymaus menininko kūrybą: “Juk jis įnešė nemenką indėlį į meno pasaulį ir turėjo daug sekėjų visame pasaulyje. Ne kiekvienas gali nuvykti į paties menininko muziejų Ispanijoje, todėl labai gerai, kad gyvuoja tokie projektai.”

Liepos pradžioje Lietuvos knygynuose pasirodo intriguojanti knyga apie intriguojantį dailininką, kūrėją ir provokatorių Salvadorą Dali. Siūlome ištrauką iš šio labai nekuklaus kūrinio.

Taip pamačiau, kaip, man panorėjus, Paryžius pasikeitė mano akyse. Tačiau, kaip visada, mano įtaka tiek pranoko mane patį, kad aš negalėjau nieko įtikinti, jog ji sklinda iš manęs. Toks pat reiškinys įvyko po kelerių metų, kai antrą kartą išlipau Niujorke ir suvokiau, kad dauguma didelių krautuvių įrengė vitrinas įkvėptos siurrealistų atradimų, kurių sumanytojas buvau aš. Amžina mano įtakos drama – ji visuomet išslysta man iš rankų, o aš negaliu nei jos valdyti, nei pasinaudoti. Tad gyvenau Paryžiuje, kuris įsiklausydavo į mano lozungus. Jeigu skaitydavau straipsnį, nukreiptą prieš funkcionaliąją architektūrą, žinojau, kad tai kyla iš manęs. Jeigu kas nors netyčia ištardavo „Bijau, tai modernas“, taip pat žinojau, kad tai kyla iš manęs. Publika dar nesiryžo eiti paskui mane, bet aš sugrioviau jos įsitikinimus! Modernistai turėjo dėl ko manęs neapkęsti!
Kadangi man savo atradimais buvo neįmanoma pasinaudoti, mane nuolat apvogdavo. Paskelbus savo modern style, man teliko išeiti į gatvę ir konstatuoti apie jo paplitimą: nėriniai, filmai, naktiniai kabaretai, batai – viskas prie jo derėjo. Šimtai amatininkų užsidirbo pragyvenimui visa tai gamindami, o aš tuo metu vaikštinėjau po Paryžių, nežinodamas, ko griebtis. Visi galėjo įgyvendinti mano idėjas, išskyrus mane! Aš net nežinojau, kur ir į ką kreiptis, kad gaučiau varganą statisto vietą viename tų pagal 1900-uosius filmuotame filme, kuriame vaidino žvaigždės ir kuriam buvo leidžiami milijonai, filme, kuriame net nebuvo idėjų!
Tai buvo laikas, kai nusivyliau savo atradimais. Tai, kam mano paveikslai perkami, papiktino moderniojo meno masonų ložę. Gavau vikonto de Noailles‘o laišką, kuriame jis rašė, kad sulauksiu didelių nemalonumų. Man reikėjo ryžtis užsidirbti pragyvenimui kitokiu būdu. Padariau sąrašą išradimų, kurie neabejotinai buvo mano.
Aš išradau:
dirbtinius nagus su mažais veidrodėliais, į kuriuos galima pasižiūrėti;
permatomus vitrinų manekenus. Į juos pripildavo vandens ir įleisdavo žuvyčių; juose vaizduodavo kraujo apytaką;
baldus iš bakelito, išlietus pagal pirkėjo eskizus;
besisukančias skulptūras-ventiliatorius;
kaleidoskopinius akinius – juos buvo galima užsidėti važiuojant automobiliu per vietovę, kurios peizažas nykus;
fotografines kaukes naujienų reporteriams;
kompleksinį makiažą, nutrinantį nuo veido visus šešėlius;
ėjimą lengvinančius spyruoklinius batelius;
liečiamąjį kiną, kuris duotų galimybę visiškai paprastu įtaisu paliesti viską, ką matai: audinius, kailius, austres, kūną, smėlį, šunį ir t.t.;
daiktus, skirtus slapčiausiems fiziniams ir psichologiniams malonumams tenkinti: vieni tokie antipatiški, kad pirkėjas, paleidęs juos į sieną, sudaužys į tūkstantį skeveldrų, kiti sukels neviltį ir net privers bjauriai griežti dantimis – kaip šakute džirinant į marmurinį paviršių. Išvestam iš kantrybės pirkėjui tereikės tėkšti daiktą į sieną ir išgirsti malonų trakštelėjimą;
daiktus, kuriuos nežinia kur dėti, ir kurie kelia nepasitenkinimo jausmą tol, kol jų atsikratai. Mazochistai neregėtai padidins komercinę šių daiktų sėkmę;
suknias su dirbtinėmis uždėtinėmis detalėmis, anatominiais įdėklais, išmoningai sukaišiotais po suknia taip, kad sukurtų įspūdį moters, atitinkančios erotines vyro svajas;
papildomas dirbtines krūtis ant nugaros, galinčias padaryti perversmą madoje šimtui metų į priekį;
įvairiausių formų vonias, net vonią be vonios su dirbtinai trykštančiu vandeniu;
aerodinaminių formų automobilių katalogą – po dešimties metų tokius spausdino visi automobilių gamintojai.