Prezidentė Dalia Grybauskaitė birželio 8 d. Seime perskaitė metinį pranešimą. Šalies vadovė apžvelgė svarbiausias valstybės gyvenimo sferas: valdymą, ekonomiką, teisėsaugą, švietimą, užsienio politiką.

D.Grybauskaitė pasidžiaugė kadrų rotacija įvairiose srityse: „Pasikeitė daugumos partijų vadovybės per paskutinius metus. Tai kėlė sėkmingesnio ir saugesnio gyvenimo lūkestį. Taip pat ir skaidresnio: jau per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį pasibaigė kai kurių amžinų vadovų era „Lietuvos geležinkeliuose“ ir dar dešimtyje įstaigų.“

Tačiau, pasak jos, „…užsitęsusi valstybės valdymo sumaištis ir kai kurių reformų neapibrėžtumas jau kelia nerimą.“ Prezidentė nurodė tas nerimo sritis: „Stringa urėdijų pertvarka, Seimas ir savivaldybės saistosi įtartinais vidaus sandoriais, švietimo reformos pradžia primena nekilnojamojo turto dalybas.“

Šalies vadovė pažėrė kritikos švietimo sistemai ir jos reformatoriams: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis. (…) Turime skubiai keisti mokytojų rengimo sistemą, peržiūrėti vaikų ugdymo ir besidubliuojančias studijų programas, finansavimo modelius. Švietimo įstaigų tinklą sutvarkyti taip, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems. Kad baigtųsi vaikų segregacija ir šešėlinės pamokos, profesinis mokslas atitiktų šalies ekonominius poreikius, o universiteto diplomas atgautų savo vertę. Tuo tarpu ką pirmiausia girdime ir matome: vietoj kokybinių pertvarkų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai, kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.“

Kalbėdama apie teisėsaugą Prezidentė priminė, kad įteisinus individualų konstitucinį skundą žmonėms būtų suteikta galimybė ir patiems aktyviau ginti savo konstitucines teises. Šalies vadovės įsitikinimu, teisingumo jausmas sustiprėtų, jeigu nustotų buksuoti neteisėto praturtėjimo tyrimai: „Konstitucinio Teismo sprendimas išsklaidė abejones – gyvenimas ne pagal pajamas nusipelno baudžiamosios atsakomybės. Taigi policijai, mokesčių inspektoriams ir prokurorams nėra priežasčių delsti. Laikas taip pat didinti ir mokestines baudas už neaiškios kilmės turtą ar pajamas bei milijoninių mokesčių vengimą. Jos negali būti tokios pat kaip už smulkią vagystę.“

D.Grybauskaitė konstatavo, kad jau prasidėjusiam perversmui vaistų rinkoje reikia tvirtos laikysenos. Jos vertinimu, rinka „dešimtmečius balansuoja tarp farmacininkų godumo ir vaistų neįperkančio žmogaus“. Prezidentės prognozė: „Jeigu Sveikatos apsaugos ministerijos stuburas atlaikys spaudimą, o Konkurencijos tarybos bei Valstybės kontrolės rekomendacijos bus įgyvendintos, kainų svertai pagaliau tikrai pakryps žmogaus naudai. Ir korupcijos šioje gyvybiškai svarbioje srityje liks mažiau.“

Šalies vadovė kritikavo tai, kad galutinis Darbo kodekso derinimas buvo patikėtas Trišalei tarybai, – taip politinė atsakomybė patikėta kitiems.

Pasisakiusi už NATO reformas, kurios pagreitintų sprendimų priėmimą, ir pabrėžusi, kad geopolitinė realybė verčia ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą, Prezidentė pranešimo pabaigoje palietė opų emigracijos klausimą: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, vadinasi, juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo.“

BFL

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisidėjo prie daugiau nei 20 valstybės vadovų bei dešimčių kitų aukštų pareigūnų, kurie vasario 17–19 d. susirinko Miunchene į kasmetinę saugumo konferenciją.

Šalies vadovė kartu su Europos Komisijos pirmuoju viceprezidentu Fransu Timmermansu, naujuoju Europos Parlamento pirmininku Antonio Tajani, Vokietijos finansų ministru Wolfgangu Schaeuble ir Lenkijos užsienio reikalų ministru Witoldu Waszczykowskiu vasario 17 d. dalyvavo vienoje pagrindinių konferencijos diskusijų apie Europos Sąjungos ateitį („The Future of European Union: United or Divided“). Diskusijoje Prezidentė teigė, kad augantį politinį ekstremizmą Europoje lemia žmonių nepasitikėjimas savo šalies politikais ir Europos Sąjungos institucijomis.

Kitą dieną D.Grybauskaitė kartu su Estijos prezidente Kersti Kaljulaid, Latvijos prezidentu Raimondu Vėjoniu susitiko su JAV viceprezidentu Mike‘u Pence‘u. Susitikimo metu Lietuvos vadovė pareiškė, kad išaugusi karinių incidentų bei provokacijų rizika verčia labai rimtai galvoti apie papildomas gynybos ir atgrasymo priemones. Visų pirma reikia tobulinti ir greitinti NATO sprendimų priėmimo procesą, turėti pagal realias grėsmes nuolatos atnaujinamus gynybos planus Baltijos valstybėms, įgyvendinti Aljanso priemones, kurios užkirstų kelią galimai Baltijos šalių karinei izoliacijai, sukurti regioninę oro gynybą.

Prezidentė pabrėžė, kad atgrasymas visados yra pigesnis nei karas. Todėl kiekvienas sąjungininkų karys ant mūsų žemės yra labai reikšmingas. Taip siunčiama aiški žinia, kad NATO yra stipri, vieninga ir prireikus gins kiekvieną savo narę.

D.Grybauskaitė taip pat pabrėžė, kad pagal skiriamas lėšas Baltijos valstybės ir Lenkija yra pirmajame NATO valstybių aštuntuke. Estija jau dabar yra pasiekusi 2 proc. BVP, o Lietuva ir Latvija 2 proc. pasieks kitąmet.

Šių metų Miuncheno konferenciją NATO sąjungininkai išnaudojo tam, kad suvoktų, ko galima tikėtis iš naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo ir kaip bendrauti su jo administracija. Nors D.Trumpas yra pareiškęs, kad NATO organizacija pasenusi, kad sąjungininkų finansinis indėlis nepakankamas, JAV viceprezidentas M.Pence‘as Miunchene tikino, kad D.Trumpas nedvejodamas remia NATO.

Miunchene D.Grybauskaitė susitiko su Kroatijos prezidente Kolinda Grabar-Kitarovič. Būta ir susitikimo su „Google“ viceprezidente Caroline Atkinson, su kuria kalbėtasi apie Lietuvoje vykdomus „Google“ projektus, šios kompanijos interesus Europoje.

Miuncheno saugumo konferencija rengiama nuo 1964 m. Tai forumas, kuris per penkis dešimtmečius įgavo globalią reikšmę. Kasmet į neformalias diskusijas Bavarijos sostinėje susirenka aukščiausio lygio politikai, valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovai, užsienio bei gynybos ministrai, įtakingi politikos analitikai ir saugumo ekspertai.

Tuo metu Seimas naikino JAV ir Lietuvos karinio bendradarbiavimo juridines spragas. Vasario 16-osios išvakarėse ratifikuota dvišalė sutartis, detaliai nustatanti JAV karių, civilių komponento, išlaikytinių ir rangovų statuso klausimus Lietuvoje, tokius kaip atvykimas, išvykimas, galimybė patekti į karinės infrastruktūros objektus karinio bendradarbiavimo tikslais, mokesčiai, jurisdikcija, karinis paštas, vairuotojų pažymėjimų pripažinimas, transporto priemonių registracija, judėjimas ir kt.

Roberto Dačkaus noutr.

Aušra LĖKA

Naujaisiais metais bus daug kas nauja. Nauja valdančioji dauguma Lietuvoje žada permainų griūtį bemaž visose srityse. Pasaulis irgi su nerimu laukia, ar ir toliau populistai užiminės valdžios korpostus ir ką tai reikš visuomenei.

Apie tai, ko tikėtis iš 2017-ųjų Lietuvoje ir pasaulyje, – Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu „Veidui“.

– Po rinkimų sakėte, kad žmonės rinkosi permainas. O ar jums artima šių permainų kryptis? Visų pirma ar jums priimtina idėja, kad partija gali būti „nepartinė“, o valstybę valdyti turi atskirų sričių nepartiniai specialistai?

– Matėme, kad pastaruoju laiku vadinamosios tradicinės partijos tai vieną kadenciją, tai kitą labiau užsiėmė savo vidaus reikalais, administ-raciniais klausimais. Pavyzdžiui, kai kurios jų tapo įdarbinimo kontoromis, išryškėjo nomenklatūrinės partijų savybės. Tai žmonėms ne tik pradėjo nepatikti, bet ir ėmė erzinti. Tad jie ieškojo naujų veidų.

Pokyčiai buvo pribrendę ore, todėl matome fenomeną, kai į politiką ateina visai nauji žmonės. Stebėtis, kad jie neturi politinės patirties, nereikia – ji įgyjama, jei yra siekis mokytis, atvirumas žinioms, noras ir gebėjimas girdėti žmones, suvokti jų poreikius.

Dabar matome tam tikrą jų sutrikimą, alegoriškai kalbant, Seimo orkestras kol kas groja solo partijas ir nėra suderinamumo, o dirigentas, kuris mėgina diriguoti, ne visiškai suvaldo tą orkestrą. Tačiau nereikia nuo pat jų darbo pradžios manyti, kad nauji valdantieji būtinai kažką darys blogai. Noriu padėti jiems susiorientuoti, nes nuo pat pradžių kritikuoti – beprasmiška ir nekorektiška. Noriu visus paskatinti leisti naujai valdžioje politinei jėgai pradėti darbus, duoti laiko suprasti, kas jie tokie, ko jie nori, kaip jie galėtų padėti spręsti svarbius strateginius valstybės klausimus. Kol kas matome daug ketinimų, daug gerų norų, bet priemonių, instrumentų jiems įgyvendinti tikrai dar nerandama, todėl yra chaotiškumo, skubos. Yra siūlymų, kurie labai skambūs, tačiau priešinantys ar net kiršinantys visuomenę. Bet, manau, tai tik pati pradžia ir jie tikrai mėgina įsiklausyti ir mokytis iš savo klaidų.

Tad nerimo lyg ir yra, bet reikia suteikti galimybę naujai valdžiai pradėti dirbti. Kol kas žmonės jais pasitiki, ir mes turime gerbti žmonių pasirinkimą. O mano, kaip prezidentės, tikslas – kad valstybė veiktų, kad būtų valdoma stabiliai, todėl esame pasirengę kiek įmanoma investuoti ir žinių, ir laiko naujokams Vyriausybėje ir Seime, mano patarėjai su jais susitinka, dirba kartu, mėginame padėti.

– Tačiau ar Vakarų demokratijos klysta manydamos, kad politinė patirtis – didelis privalumas?

– Vakarų demokratijų amžius skaičiuojamas šimtais metų. Mūsų demokratija dar jauna, trapi, tradicijos tik kuriamos, tad tiesmukiškai lyginti su Vakarais nebūtų visai korektiška. Pas mus susiformavo situacija, kai pasitikėjimas politinėmis partijomis mažas, mūsų piliečių dalyvavimas partijų veikloje menkas, vos kiek per 4 proc. visuomenės yra partijų nariai, taigi pagrindinė Lietuvos gyventojų dalis yra nepartinė.

Tikriausiai to išraiška ir tai, kad Vyriausybę teko formuoti didesne dalimi nepartinę ir būtent iš profesionalų, nes tiek vadinamosios tradicinės partijos, tiek rinkimus laimėjusi ir į valdžią atėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo gretose neturi pakankamai specialistų, kurie galėtų atlikti vieną ar kitą funkciją, valdyti valstybę efektyviai ir, svarbiausia, sąžiningai.

Tad yra ir subjektyvių, ir objektyvių priežasčių, kodėl valdžioje turime daugiausia nepartinius naujokus, kurie dar tik bando priprasti prie valdžios ir mėgina tapti politine jėga. O kokia taps, pamatysime vėliau.

– Naujosios valdžios „orkestre“ net du dirigentai, vienas sako viena, kitas – kita, vieną dieną žadamas vienas sprendimas, kitą – jau kitas. Galų gale Vyriausybės programoje pažadai daug aptakesni nei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų programoje. Ar Vyriausybės programoje įžvelgiate pakankamai konkrečių darbų, kurie realiai leistų įgyvendinti rinkimus laimėjusios partijos prieš rinkimus kaip prioritetinius minėtus tikslus – mažinti emigraciją, socialinę atskirtį ir alkoholio vartojimą?

– Iš tikrųjų matome susigrojimo stoką. Bet, kaip minėjau, tai neturėtų kelti labai daug nuostabos, nes tai visiškai nauji žmonės valdžioje, o patirtis įgyjama. Svarbiausia, kad naujokai girdėtų ir kitų, patyrusių žmonių nuomonę, stengtųsi rasti optimaliausią variantą tarp tikslų ir priemonių, nes kol kas tikslai geri, o priemonių pasitaikė ir labai keistų ar labai radikalių ir kažin ar galinčių duoti tą rezultatą, kurio siekiama.

Vyriausybės programą vertinčiau kaip atsargesnę, atsakingesnę, nei buvo rinkiminė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Neatsakingi pažadai sukelia labai didelį žmonių nepasitenkinimą. Žadant jau reikia žinoti, ar įmanoma tesėti, ir žadėti atsakingai.

Vyriausybės programoje išsikeltos bendresnio pobūdžio užduotys, jų įgyvendinimo arsenalas didžiulis ir tiesiog reikia apsispręsti, kokie įrankiai veiktų efektyviausiai. Manau, tokią pasirinkimo laisvę Vyriausybė savo programoje sau paliko, kad galėtų labai konkrečiai prisitaikydama prie konkrečios situacijos pasirinkti optimaliausią sprendimą.

Be abejo, tokios Vyriausybei iškeltos užduotys, kaip emigracijos sutramdymas ar socialinės atskirties mažinimas, – tai užduotys visai valstybei ir labai ilgam laikotarpiui, tai kiekvienos dienos ir kiekvienų metų mūsų užduotis, kurią vykdyti vienaip ar kitaip turime visi, visa visuomenė, ne tik ši konkreti politinė jėga. Mes pasirengę kiek įmanoma padėti ir konsultuojantis, dirbant kartu su Vyriausybe bei Seimu, nes tai mūsų visų atsakomybė ir bendras darbas. Todėl kol kas aš išlaikau tą norą suprasti, padėti ir dirbti kartu.

– Ar toks supratimas abipusis?

– Labai tikiuosi.

– Pagirtina, kad naujieji valdantieji prioritetu laiko socialinės atskirties mažinimą, tai dabar viena opiausių viso pasaulio problemų. Bet ar to nesiekiama paramos moderniam, „elitiniam“ aukščiausių technologijų verslui sąskaita, nors jis – Lietuvos ekonomikos šansas proveržiui, jis moka didesnius mokesčius, vadinasi, taip galima siekti ir socialinės atskirties mažinimo? Liberalesni darbo santykiai atidėti, „Sodros“ įmokų lubos atšauktos.

– Nauji valdantieji labai jautriai reaguoja į mūsų visuomenės socialinę atskirtį, socialinio saugumo stygių, ir teisingai daro. Kaip rodo Eurostato duomenys, tarp ES šalių mūsų visuomenėje socialinė atskirtis viena didžiausių, skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių atlyginimų taip pat vienas ženkliausių. Labai gerai, kad bus skiriama daugiau dėmesio socialiniam saugumui didinti, atskirčiai mažinti. Mes – maža valstybė, neturinti didelių gamtinių išteklių, mūsų geriausias išteklius – žmogus, todėl jo išsilavinimas, jo socialinis savisaugos jausmas, savijauta valstybėje be galo svarbu ir į tai reikia investuoti. Gerai, kad tai suprantama ir į tai bandoma atkreipti dėmesį.

Bet Lietuva gali išsiveržti į pasaulį, būti konkurencinga tik tuo atveju, jei bus moderni ir inovatyvi. Ir dabar Lietuva pasaulyje – viena inovacijų lyderių, pagal 4G interneto kokybę ir greitį esame pasaulio geriausiųjų penketuke. Tokiu potencialu reikia pasinaudoti, būtina padėti inovatyviam verslui.

Kol kas didelių grėsmių, kad kažkas būtų stabdoma ar kažkam būtų trukdoma, nematau, atvirkščiai, manau, jog inovacijos išliks mūsų prioritetas. Labai džiaugiuosi, kad rudenį Seimas vienbalsiai priėmė mano inicijuotas Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gaires, kurių pagrindu dirbs ir naujoji valdžia. Inovacijos ir lyderiai moderniose ekonomikos srityse tikrai turi būti palaikomi, ir ši Vyriausybė, atrodo, laikysis tokių principų, juo labiau kad ji – gana jauna ir moderni.

– Kaip vertinate Darbo kodekso ir viso socialinio modelio įstatymų įsigaliojimo atidėjimą?

– Žinote mano poziciją dėl Darbo kodekso – aš jį vadinau laukinio neoliberalizmo pavyzdžiu. Jame buvo visai iškreiptas balansas tarp verslo ir darbuotojo interesų, todėl jį ir vetavau, siūliau pataisas. Dalį jų ankstesnės kadencijos Seimas priėmė, bet didelė dalis liko nepataisyta. Siūlėme Sauliui Skverneliui ir valdančiajai daugumai mėginti dar pataisyti likusias mano siūlytas Darbo kodekso dalis ir pamėginti spėti, 
 kad pataisyto kodekso įsigaliojimas nebūtų atidėtas. Bet iki Naujųjų metų nespėta.

Tačiau pusės metų atidėjimas tikrai nėra reikšmingas. Dabar svarbiausia, kad tas balansas per pusę metų būtų pasiektas, šių teisės aktų įsigaliojimas nebūtų atidedamas dar ilgiau ir darbo santykių liberalizavimo reforma pradėtų veikti.

– Vienas iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos deklaruojamų prioritetų – švietimas. Tačiau kas, jūsų manymu, garantuoja geresnę švietimo kokybę: sprendimas saugoti net mažas mokyklėles miesteliuose, kaip žadėjo „valstiečiai“, ar vežioti vaikus į didesnes, tikėtina, geresnių pedagogų ir mokymo priemonių išgalinčias turėti mokyklas stambesniuose centruose?

– Rasti balansą tarp kiekybės ir kokybės labai sunku. Pirminė švietimo pakopa tikrai turėtų būti arčiau žmonių: negalima skriausti vaikų ir galvoti, kad juos galima atplėšti nuo tėvų, kasdien vežioti keliasdešimt kilometrų. Taip tikrai neturėtų būti. Kiekvienu atveju reikėtų labai atidžiai pasverti.

Lietuvoje bendrojo lavinimo kokybė labai šlubuoja, tarptautiniuose tyrimuose mūsų moksleivių užimama vieta negerėja, Lietuva – tarp vidutiniokų. Tad permainų reikia.

Bet daugiausiai problemų švietimo srityje, kurias reikia spręsti, ir labai greitai, – aukštajame moksle, kur būtinos labai radikalios permainos. Universitetų tinklas labai išplėstas, o dalies jų suteikiamo išsilavinimo kokybė labai menka. Toks išsilavinimas praranda ir savo vertę, ir reputaciją.

Kiek radikalus bus tiek universitetų, tiek kitų išsilavinimo pakopų optimizavimas, priklausys nuo valdančiųjų gebėjimų, nes tai daryti nėra lengva. Tai lems ir finansinės, ir politinės galimybės. Bet daryti vis tiek reikės, nes šiandien rengiamų specialistų lygis neatitinka nei valstybės interesų, nei verslo, nei rinkos poreikių.

– Kokioms dar sritims, be minėtų socialinės ir švietimo sričių, Vyriausybei reikėtų skirti prioritetinį dėmesį?

– Socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos politika yra tos sritys, kurios labiausiai laukia reformų ir pokyčių, tad šiai Vyriausybei jos turi būti tarp svarbiausių.

Gerai, kad Vyriausybės programoje žadama daug dėmesio skirti ir valstybės valdymo kokybei, valstybės valdomų įmonių efektyvumui gerinti. Tai jau prasidėjo: pajudintas toks didžiulis monstras, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, kuriuos vadinčiau politinės korupcijos lizdu, nes bendrovė praktiškai dirbo pagal vienos ar kitos partijos poreikius, užsakymą, užuot mokėjus dividendus į valstybės biudžetą, lėšos buvo skirstomos partinių užsakymų pagrindu. Nuo pirmų dienų naujoji Vyriausybė ir susisiekimo ministras čia labai gerai tvarkosi, taip ir reikia.

Valstybės valdyme dalyvauja dar daug institucijų, kurios nežino, kas yra rotacija, tas pats vadovas dirba po dvidešimt metų, o tos įmonės ir įstaigos tik vegetuoja, bet mokesčių mokėtojams kainuoja brangiai. Tad investicija į valstybės valdymo, valstybės valdomų įmonių optimizavimą ir kokybę – gera kryptis.

– 2016-ieji buvo didelių ir iš dalies netikėtų permainų metai visame pasaulyje: „Brexit“, paskui Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Kaip vertinate politinių pokyčių pasaulyje kryptį? Kaip prognozuojate rinkimų Vokietijoje, Prancūzijoje rezultatus?

– Pasaulis keičiasi, mes taip pat. Spėjama, kad šios tendencijos – globalizacijos tempų lėtėjimo fenomenas. Su juo atskirose valstybėse didėja piliečių noras daugiau galvoti apie savo valstybių vidaus reikalus ir interesus, mažiau bendradarbiauti, mažiau sudarinėti tarptautinių susitarimų. Tai atsispindi JAV, Jungtinės Karalystės, daugelio kitų valstybių piliečių balsavimuose – mes taip pat ne išimtis. Tai padarys labai rimtą įtaką ir rinkimams Prancūzijoje, Vokietijoje 2017 m.

Žinoma, tai tam tikra potenciali grėsmė tarptautiniam bendradarbiavimui, tokia izoliacionistinė politika gali būti panaudota kaip papildomas barjeras laisvos prekybos sutartims. Bet tai yra mūsų realybė, su tuo reikia mokėti sugyventi, išgyventi naujomis aplinkybėmis.

Reaguodama į tokius pokyčius Lietuva stengiasi diversifikuoti savo vadinamąsias priklausomybes: plečiame rinkų diapazoną tarp Vakarų, Rytų, Azijos šalių, stengiamės turėti platesnį tinklą diplomatinių santykių su įvairiais pasaulio taškais, stipriname savo gynybinius pajėgumus kaip atgrasymo priemonę. Suprantame, kas vyksta, stengiamės matyti, girdėti ir rengtis iššūkiams, ypač išoriniams. Tikiuosi, kad Lietuva pakankamai tvirtai pasitiks bet kokius iššūkius, kokių gali atsirasti priklausomai nuo geopolitinės ir saugumo situacijos aplink mus. O vidiniai iššūkiai – tikimės, kad po kelių mėnesių matysime stabilesnį idėjų, nuomonių ir veiksmų lauką.

– Vis daugiau esamų ir kylančių pasaulio politinių lyderių koketuoja su Rusija. Kas gali keistis Lietuvos santykiuose su šia valstybe?

– Lietuva visada deklaruoja atvirumą ir lygiavertį pagarbų bendradarbiavimą su visomis šalimis, tarp jų ir kaimynėmis. Bet jei tokio požiūrio nesilaiko kita pusė, be jokios abejonės, atitinkamai tai ir vertiname. Dabar matant agresyvų Rusijos tarptautinį elgesį akivaizdu, kad ji – sudėtinga, agresyvi, neprognozuojama kaimynė, ir šių agresyvių Rusijos veiksmų fone atitinkamai deriname savo tiek ekonominius, tiek politinius santykius.

Didelių pokyčių santykiuose su Rusija 2017 m. nenumatoma, nes nėra kažkokių indikacijų, kad Rusija keistų savo požiūrį į kaimynus, į Ukrainą ar į priemones, kuriomis ji siekia savo tikslų. Kol tai neįvyks, tikėtis geresnių santykių su Rusija sunku.

– Kita mūsų kaimynė – Lenkija būdavo mums pavyzdys. Kaip vertinate joje vykstančius pokyčius, kurie balansuoja ties demokratijos riba? Beje, su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda pirmą kartą susitikote tik šios vasaros pabaigoje, praėjus beveik metams nuo jo kadencijos pradžios. Ar deklaraciją apie bendrą situacijos regione supratimą seka kokie nors konkretūs bendradarbiavimo veiksmai?

– Stengiamės nesikišti, kol neperžengiamos kokios nors tarptautinių įsipareigojimų ribos, o to kol kas dar nėra.

Su Lenkija – geras ekonominis bendradarbiavimas, tam turime puikią bazę: veikia elekt-ros sistemos „LitPol Link“ viena jungtis, bus ir antra, kartu plėtojamas bendras „Rail Baltica“ projektas, turėsime dujų jungtį. Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių.

Puikiai bendradarbiaujame gynybos srityje, mūsų požiūris į grėsmes praktiškai vienodas, turime daug bendrų interesų bei supratimo kartu dirbti ir rengtis iššūkiams šioje srityje. Pernai kartu sukūrėme ir pradėjo veikti bendra Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karinė brigada, kuri padeda Ukrainos kariams pasirengti pagal NATO standartus, Lenkijos kariai dalyvauja Lietuvoje vykstančiose pratybose.

ES lygmeniu mūsų regiono interesai sutampa ir mes vieni kitus palaikome, kai toks interesas atsiranda. Taigi bendradarbiaujame, išskyrus tai, kad nebevykdomi parodomieji vizitai į Lenkiją. Apskritai nemėgstu parodomųjų vizitų į jokią šalį. Mano vizitai dažniausiai būna darbiniai ir net oficialiųjų metu stengiuosi, kad vyktų ir forumai ar būtų pasirašyti kokie nors susitarimai, kaip buvo ir per mano vizitą Ukrainoje.

O su prezidentu A.Duda susitinkame pakankamai dažnai, pavyzdžiui, vien 2016 m. keturis kartus. Manau, tai vieni dažniausių susitikimų su kitos šalies vadovu. Susitikimai būna ir tarptautiniuose forumuose, ir dvišaliai. ES apskritai jau nebėra madingi parodomieji vizitai tarp ES šalių narių, juk matomės ir Vadovų Taryboje, ir įvairiuose forumuose. Dirbtinių spektaklių jau niekam nebereikia – reikia konkrečių rezultatų.

– 2017-ieji – priešjubiliejiniai Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte, kokius tikslus turime sau kelti ir kokių darbų imtis rengdamiesi pradėti antrąjį šimtmetį?

– Jubiliejus gražus. Tas šimtmetis Lietuvai buvo be galo sunkus – tiek karų, tiek praradome tautos ir per tuos karus, ir per trėmimus. Bet galime pasidžiaugti, kad dabartinis laikotarpis, jau beveik 27-eri mūsų laisvės ir nepriklausomybės metai, beveik trečdalis to šimtmečio laikotarpio, buvo vienas šviesiausių, vienas turtingiausių ir laisviausių. Lietuva gali didžiuotis iš naujo sukūrusi nepriklausomą valstybę ir tapusi viena laisviausių valstybių, visų garbingų tarptautinių organizacijų lygiaverte nare, kurios balsas girdimas pasaulyje. Aš tikrai didžiuojuosi Lietuva per šiuos 27-erius metus.

Nežinia, ką atneš kitas šimtmetis, bet tikrai norėtųsi tikėti, kad Lietuva išsaugos savo tapatybę, išliks kaip valstybė – svarbiausia, laisva ir nepriklausoma, o kiek būsime turtingi, laikas parodys. Išlaikyti Lietuvai save šiame didžiuliame margame pasaulyje kaip nepriklausomą, savo vardą nešiojančią valstybę – tikrai yra svajonė. Ir ji pasiekiama.

BFL

Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.

Aušra LĖKA

Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias sa­vaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai at­skleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.

Ydingos teisingumo etalono paieškos

Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų lai­kymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.

Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.

Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Sei­mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas spe­cialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą at­liko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta in­formacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.

Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Ku­kuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pa­siūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.

Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti po­litinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančio­sios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokra­tai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sa­ba­tauską.

Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Kons­ti­­tucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir at­­leidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Pre­zidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pa­v­yzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis p­abrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma ran­da konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo ne­būtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokra­tai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pa­gal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir preziden­tui.

Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bend­­ražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos po­li­tikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „kar­jera“ truko vos vieną dieną. So­cial­demokratų vir­­šūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo vi­ce­ministro promilių epopėjos, kurią nu­­slėpė jo bu­vęs vadovas ligšiolinis teisingumo mi­nis­tras, įtakingas socialdemokratas Juozas Berna­to­nis.

Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?

Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pa­gojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje.­ Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti k­itų moralės vertintoju.

Visą savaitę – korupcijos purvyne

Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis so­cialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.

Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį na­mą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos di­rektorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęs­tu­tis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir me­ras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė So­cial­demokratų partijoje suspenduota.

Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią sa­vaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dos­­numo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: iš­skir­tinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dvie­jų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apy­gardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmi­nin­­kas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lie­tu­vos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sau­liumi Girdausku susijusi įstaiga.

Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų re­mon­­to depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Tran­s­mashholding“ pirko lokomotyvus.

Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su ne­skai­­drumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduo­da­ma? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų me­tais su­­lauk­davo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir spren­­­dimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.

2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eli­gijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę vals­tybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinu­si Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų mi­nistrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.

2008–2012 m. premjeras Andrius Ku­bi­lius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pa­gal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti vals­­tybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos ge­le­žin­­keliai“ savo vals­tybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarš­­tyje pasiskirdavo sau solidžias premi­jas.

„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl sa­­vavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi re­putacija.

Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.

Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos va­­­­­dovai ją gynė. Juk ne veltui „Lie­­­tuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemok­­­ratų darbo bir­ža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

"Scanpix" nuotr.

Penktadienį šiuo metu ES pirmininkaujančios Slovakijos sostinėje Bratislavoje vyks neformalus ES šalių vadovų susitikimas, kuriame bus diskutuojama dėl bloko ateities.

Savaitę prieš tai Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Europos Vadovų Tarybos pirmininku Donaldu Tusku. Šalies vadovė pabrėžė, kad „Brexit“ balsavimas atskleidė visos ES problemas. Susidūrusi su šiandienos iššūkiais, tokiais kaip nestabili ekonominė situacija, nedarbas, masinė migracijos krizė, terorizmas, Europa nesugeba greitai ir veiksmingai jų atremti. O tai mažina žmonių pasitikėjimą visa ES ir skatina euroskeptikų bei populistinių jėgų sustiprėjimą. Prezidentės teigimu, būtina labai atsakingai atsižvelgti į „Brexit“ pamokas ir pateisinti ES piliečių lūkesčius. Šiuo metu vienas pagrindinių ES tikslų – užtikrinti, kad visi ES piliečiai jaustųsi saugūs. Pasak Lietuvos vadovės, antrasis ES tikslas – auganti ir konkurencinga ekonomika. Todėl būtina nedelsiant kovoti su įsisenėjusiomis nedarbo problemomis, gerinti verslo sąlygas, mažinti biurokratinius suvaržymus, stiprinti skaitmeninę ekonomiką, įveikti skurdą bei socialinę atskirtį.

LR Prezidentūros archyvo nuotr.

Besišypsantys Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Andrzejus Duda pozuoja žurnalistams ir spaudžia vienas kitam ranką priešais Dubrovniko forumo stendą. Ir nors iš pažiūros nuotaika gera, pirmojo dvišalio Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitikimo aplinkybės rodo, kad santykiai tarp kaimynių tebėra šalti.

Dovaidas PABIRŽIS

Prezidentų susitikimas įvyko tolimoje Kro­a­ti­jo­je, kurios vadovė Kolinda Grabar-Ki­ta­ro­vic, o ne Lietuvos ar Lenkijos užsienio politikos formuotojai, ėmėsi iniciatyvos stiprinti regiono saugumą. A.Duda per daugiau nei metus surengė per 30 užsienio vizitų, pačią pirmąją aplankė Estiją, vėliau viešėjo ir Latvijoje, tačiau į Vilnių taip ir neužsuko. Varšuvoje su oficialiais vizitais per tą laiką nesilankė ir jokie aukštesni Lietuvos politikai.

Iniciatyvos pokyčiams nėra

Kaip pastebi politikos apžvalgininkai, naujoji Len­kijos valdančioji dauguma iš esmės neturi vizijos, kaip plėtoti santykius su Lietuva, todėl ji iš esmės toliau tęsia senosios vyriausybės politiką, kuri abiem valstybėms nesutariant dėl lenkų mažumos teisių Lietuvoje buvo šalta. Iš esmės taisyti padėtį nesiima ir Lietuva, nors skelbiama, kad A.Dudos ir D.Grybauskaitės susitikimas įvyko pastarosios iniciatyva. Vis dėlto santykiai su Len­ki­ja šiuo metu tebėra bene mažiausiai sėkminga Lietuvos užsienio politikos sritis.

„Jeigu kalbame apie šios Vyriausybės kadenciją, tam tikras vakuumas santykiuose su Lenkija išliko. Nors ministras Linas Linkevičius pradėjo labai aktyviai, čia jis negalėjo padaryti daugiau, nes buvo gana didelis skepticizmas iš Prezidentės pusės. Naujoji Lenkijos valdžia naujovių nesiėmė. Gerai, kad kažkoks dialogas vyksta, bet susitikimas Dub­rovnike neatstoja oficialaus vizito į valstybę. Ofi­cialūs vizitai prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų lygiu yra įšaldyti. Dabartinė padėtis yra klasikinis pavyzdys to, kaip lokalinės, parapinės problemos užgožia platesnę panoramą, nes prioritetai ir pagrindiniai Lietuvos ir Lenkijos saugumo bei užsienio politikos vektoriai yra daugiau nei identiški“, – „Veidui“ sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

Apie neįvykusį santykių su Lenkija lūžį, kaip pagrindinę šios kadencijos Vyriausybės užsienio politikos nesėkmę, kalbėjo ir kiti kalbinti politikos ekspertai. Štai Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos nuomone, tai, kad kaimyninių valstybių vadovai susitinka daugiašalio forumo formatu, rodo, jog progreso nėra. O abipusiai santykiai gali stagnuoti ir dar ne vienus metus, nes egzistuoja tam tikras spektras klausimų, kuriuos būtina išspręsti, tačiau nė viena pusė nėra linkusi priimti tam reikalingų sprendimų.

Kita vertus, bendradarbiavimas labiau technokratinėse srityse – gynybos, energetikos ar ekonomikos – vyksta intensyviai ir politinių santykių stoka čia nevaidina svarbaus vaidmens.

Suklupo ties Astravu

Kaip dar vieną užsienio politikos pralaimėjimą L.Kojala išskiria įsibėgėjančią Astravo atominės elektrinės statybą. Nors tai, kiek Lietuva šioje vietoje galėjo padaryti, yra diskusijų objektas, faktas išlieka faktu: Lietuva nepasiekė tokio rezultato, kokio galėjo tikėtis, ir elektrinė kyla nepaisant tarptautinių standartų.

„Iš mūsų pusės kaip ir buvo tam tikrų žingsnių stengiantis situaciją pakeisti, nepaisant to, kad Baltarusija valdoma diktatoriaus ir nėra visiškai prognozuojama. Stengėmės ištiesti jiems pagalbos ranką ir pagerinti santykius. Ar tai pasisekė, čia jau kitas dalykas, nes Astravo atominės elektrinės statyba rodo, kad mūsų pastangos neleido prieiti arčiau ir kalbėti tokiu klausimu.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku“, – kaimynystę su Minsku analizuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė.

Užsienio politiką diktavo išorės veiksniai

Nepaisant šių mažiau sėkmingų veiklos barų, Lie­tuvos užsienio politika pastaraisiais metais tapo vie­na matomiausių ir sėkmingiausių visų nacionalinės politikos sričių. O užsienio reikalų ministras L.Lin­kevičius iš šios Vyriausybės ministrų „Veido“ pasitelktų ekspertų buvo įvertintas geriausiai. Ar politikos formuotojų ir ministerijos veikla šiuo atveju yra tolygu valstybės užsienio politikos sėkmei?

„Šios Vyriausybės užsienio politiką diktavo įvykiai išorėje, o ne tam tikri vidiniai politiniai sprendimai, nes 2012 m. pagrindinė valdančioji partija socialdemokratai žengė į rinkimus tikėdamiesi, kad santykiai su Rusija bus „perkrauti“. Bet akivaizdu, kad jau labai greitai pradėjus darbą šiuos tikslus iš esmės perkonstravo įvykiai Ukrainoje. Jie parodė, kad Lietuvoje skirtingos politinės jėgos gali susitelkti ir atrasti bendrų taškų, kai kalbama apie Lietuvos strateginius tikslus. Daugeliu klausimų visos partijos – ir pozicinės, ir opozicinės – sutaria dėl paramos Ukrainai, akcentų Rytų partnerystės politikai ir jos tęstinumui, taip pat ir dėl saugumo stiprinimo, gynybos biudžeto didinimo“, – teigia L.Kojala.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius emeritas Evaldas Nekrašas primena, kad pagal Konstituciją pre­zidentas formuoja užsienio politiką kartu su Vy­riausybe, kuriai šiandien visų pirma ir atstovauja L.Linkevičius, nes ministras pirmininkas Al­gir­das Butkevičius pernelyg užsienio politika nesidomi.

L.Linkevičius nuostatos dėl prezidento pirmenybės užsienio politikoje laikosi iš esmės paraidžiui. Pavyzdžiui, buvęs ministras Vygaudas Ušackas, kuris taip nesielgė, Užsienio reikalų mi­nis­terijai vadovavo neilgai. Šiuo požiūriu L.Lin­ke­vičius didele dalimi yra D.Grybauskaitės ministras.

„Dabartinio ministro požiūris gerokai artimesnis Prezidentei. Kai kuriais atžvilgiais atrodė, kad ji galbūt perdėtai kritikuoja Rusiją ir jos vadovą Vladimirą Putiną. Šiuo atžvilgiu ji Europos Są­jun­goje ryžtingiausia. L.Linkevičius tam tikra prasme eina paskui Prezidentę. Tuo jis skiriasi nuo V.Ušac­ko, kuris, kaip žinome, neseniai pareiškė, kad žada grįžti į Lietuvą, o tai beveik neabejotinai reiškia ketinimą kovoti dėl Lietuvos prezidento posto, nors buvo galima daryti karjerą ES, pasibaigus Federicos Mogherini kadencijai siekti šios pozicijos. Tačiau L.Linkevičiaus apsilankymas Tur­kijoje (tai buvo pirmasis užsienio reikalų ministro ES vizitas po perversmo bandymo) suteikia jam tam tikro savarankiškumo ir leidžia tikėtis, kad ateityje jo bus daugiau“, – sako E.Nekrašas.

Anot jo, didžiausia problema šiandien yra ta, jog ne visi Lietuvos politikai iki šiol pakankamai aiškiai supranta, kad ES išgyvena didelę krizę – Didžiosios Britanijos pasitraukimą, kuris vis dėlto įvyks, jeigu Theresa May ilgesnį laiką liks premjero poste.

Šiuo požiūriu Lietuvos padėtis tampa sudėtingesnė, nes prieš keletą metų pradėjęs formuotis Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Baltijos valstybių blokas aptrupės, praradęs valstybę, kuri gyventojų skaičiumi pralenkia visas kitas kartu sudėjus. O būtent britai bene visą XX amžių buvo Lietuvai palankiausia ir labiausiai simpatizuojanti didelė valstybė Bendrijoje ir jos išstojimas kartu yra stipraus sąjungininko netektis mums.

Ne pakeliui su Višegrado ketvertu

Apskritai pastaraisiais metais perskyra tarp senųjų Bendrijos narių ir buvusių komunistinių valstybių pastebimai didėjo. Keturių Višegrado valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Veng­rijos bendradarbiavimas intensyvėjo ir jį visų pirma lėmė beprecedentė migrantų krizė Europoje. Šios šalys kone sutartinai ir užtikrintai stojo prieš bendrų šios problemos sprendimų paieškas, balsavo prieš migrantų kvotų sistemą.

Baltijos šalių visuomenės, tarp jų ir Lietuva, turėdamos gana panašią istorinę patirtį, atmintį ir vertybinį pagrindą, požiūriu į migrantų priėmimą kur kas artimesnės būtent Višegrado, o ne senosioms demokratinėms Vakarų valstybėms. Tačiau Lietuvai pasisekė laviruoti tarp visuomenės nuomonės ir platesnių užsienio politikos tikslų, tad Vakarų nemalonės dėl nesolidarumo valstybė neužsitraukė. Tai galima laikyti vienu didžiausių pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos laimėjimų.

A.Pukšto teigimu, tai jog Angela Merkel praėjusį penktadienį atvyko į Varšuvą susitikti su Višegrado valstybių premjerais, rodo, kad ir ES lyderiai jau supranta, jog būtina ieškoti bendro vardiklio. Nes iki tol buvo galima pastebėti, kad senoji Europa į naująsias nares ir posocialistinę Europą žiūri šiek tiek iš viršaus.

Iš kitos pusės, ir pokomunistinės valstybės nedėjo per daug pastangų, kad taptų visavertėmis Bendrijos narėmis, o „Brexit“ šį procesą dar sustiprino.

„Pabėgimas nuo vakarietiškų vertybių pirmiausia ir labiausiai įvyko Viktoro Orbano Vengrijoje, jis pirmasis parodė, kad jam solidarumas su Va­karais, o ir su Centrine Europa nėra iki galo svarbus. Flirtas su Vladimiro Putino Rusija tai įrodė. Nors ir mažiau, nerimo kelia ir konservatorių valdymas Lenkijoje. Ten dar neįvyko tokių tektoninių lūžių, bet jų noras apriboti Kons­ti­tucinio teismo galias ir kompetenciją kelia nerimą. Taigi tos valstybės, kurios prieš dešimtmetį ėjo demokratinių permainų priešakyje, šiek tiek pasiklydo ir dabar ieško savo kelio. Lietuvai čia didelė dilema, kaip šiame labirinte reikia elgtis“, – situaciją vertina VDU politologas.

L.Kojalos manymu, skirtys Europoje šiandien tampa gerokai sudėtingesnės, o antiimigracinės tendencijos vis labiau pastebimos ir Vakarų valstybėse, kur demokratinės tradicijos kur kas senesnės.

„Šiuo atveju Lietuva sugebėjo išlaviruoti – ji vis dėlto pasistengė būti bent jau antrajame ešelone valstybių, nesipriešino sprendimams dėl migracijos ir sugebėjo parodyti, kad jeigu norime sankcijų Rusijai pratęsimo, ko siekia ne visos ES šalys, lygia greta turime priimti sprendimus, kurie padėtų spręsti Italijos, Graikijos ar tos pačios Vokietijos problemas“, – teigia Rytų Europos studijų centro direktorius.

Kaip sako M.Šešelgytė, Baltijos valstybės Europoje yra mažos ir stropios mokinės, atliekančios savo namų darbus ir negalinčios sau leisti tokių pareiškimų, kokius daro Lenkija ar kitos panašios valstybės. Priešingu atveju Lietuva labai apribotų savo veiklos galimybes.

Be to, pasak pašnekovės, galima analizuoti gi­liau ir kalbėti apie drąsesnes ir mažiau drąsias visuomenes. Šiuo požiūriu lietuviai yra mažiau drąsi visuomenė: netgi ekonominio sunkmečio metais jie nerengė aktyvių protestų, per daug nesiskundė, o tik užsidarė savyje ir galbūt supyko. Todėl didesnio pasipriešinimo nesulaukė ir sprendimas priimti migrantų kvotą.

Ambicijos išlieka didelės

Vis dėlto drąsių užsienio politikos idėjų, vizijų ir pareiškimų, priešingai, nestokojama. E.Nekrašo nuomone, D.Grybauskaitė kartoja Prezidento Valdo Adamkaus klaidas, išlaikydama patį karingiausią Europoje toną Rusijos atžvilgiu. Pro­fe­so­riaus žodžiais tariant, taip stengiamasi būti didesniu kataliku už patį Romos popiežių. „Žinoma, daug kas įvyko – Ukrainos karas, Krymo aneksiją, bet kai Prezidentė daug kalba apie tai, kad ES turi būti solidari Rusijos atžvilgiu, iš tiesų ji pati yra visiškai nesolidari, nes šiuo klausimu užima daug kategoriškesnę poziciją“, – įsitikinęs E.Nekrašas.

A.Pukšto teigimu, jeigu maža valstybė nori būti matoma, jai būtina kelti ambicingus tikslus, kaip elgiasi, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys, kurių įtaka gerokai pralenkia jų dydį. Didžiausia Lietuvos užsienio politikos galimybė ir misija yra nešti demokratiją ir europinius standartus į posovietinę erdvę, ir tai aktyviai bei gana sėkmingai įgyvendinama.

M.Šešelgytė prie pastarųjų metų užsienio politikos sėkmių prideda pirmininkavimą ES bei buvimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dėmesį NATO ir gebėjimą įtikinti Vokietiją atsiųsti karių į kitos valstybės teritoriją. Tačiau įvertinti, kiek tai yra Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir vykdytojų nuopelnas, o kiek – pasikeitusių geopolitinių aplinkybių išdava, sudėtinga.

„Mažų valstybių užsienio politika niekada nebus visiškai savarankiška, ji labiau yra išvestinė iš tam tikros besiklostančios situacijas ir didesnių valstybių bei organizacijų politikos. Bendra jų politika irgi užduoda toną. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, siekdamos būti pastebimos, dažnai įvardijamos kaip tos, kurios šoka aukščiau bambos bandydamos prastumti kai kuriuos klausimus į globalią darbotvarkę. Šiuo požiūriu Lietuvos užsienio politikoje išlieka tęstinumas nuo seniau, kai buvo iškelta regioninio lyderio idėja. Vėliau ji buvo sukritikuota, tačiau iš esmės visos vyriausybės bando įgyvendinti tą patį“, – „Veidui“ tvirtino M.Šešelgytė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kiekvieną kartą, kai Birutė Vėsaitė sėda skrebenti klaviatūra socialiniame tinkle, ji jau žino: sentencija bus pagarsinta visų žiniasklaidos kanalų, o apie ją išgirs tiek žmonių, kiek net vaišingiausi jos kolegos nesulauks susitikime su rinkėjais kultūros namų salėje. Tiesiog nėra tokių didelių salių kaip auditorija, kokią pavergia ši socialdemokratė.

„Tikrai, laikas Tau Algirdai grįžti ir sustiprinti kairįjį sparną“, – feisbuke parašė B.Vėsaitė. Šis politikės sveikinimas už Sausio 13-osios nusikaltimų neigimą nuteistam Algirdui Paleckiui akimirksniu nuraibuliavo ir naujienų portaluose, kurie pripažino, kad B.Vėsaitė pranoko pati save, o nuo kvietimo buvusiam socialistinio fronto vadovui jungtis prie kairiojo sparno kaipmat atsiribojo socialdemokratai.

B.Vėsaitė tokiu įrašu internetą susprogdino ne pirmą kartą. Veikiau – atvirkščiai: bene kiekvieną kartą, kai tik politikė ima tarškinti klaviatūrą, populiarumas būna garantuotas. Pavyzdžiui, kad ir tada, kai politikė sumaišė valiutas ir paskelbė, jog šiluma Kaune atpigo šešis kartus (pačios B.Vėsaitės versija: ji tikrino komentatorių budrumą). Net ir tą kartą, kai politikė nusifotografavo laikydama rankose popieriaus lapą su mėgėjiškai kaligrafišku užrašu, skirtu pabėgėliams, „Mūsų namai – jūsų namai!!!“, svetingos politikės kvietimas žiniasklaidai pasirodė vertas atskiro aptarimo.

Feisbuke pasauliai susidvejina

Nors B.Vėsaitės pasisakymais vienu po kito galima turtinti feisbuko tautosakos lobynus, perliukų, gimusių socialiniuose tinkluose, turi ir daugiau politikų, apsijuokusių ir savo, ir partijos vardu. „Žmogų iš Afrikos nėra sunku perkelti. Bet kaip iš žmogaus iškelti Afriką?“ – retoriškai feisbuke klausė konservatorius Kęstutis Masiulis. Dėl panašių konotacijų aiškintis turėjo ir jo partijos kolegė Rasa Juknevičienė, kuriai oro uoste „kilo įvairių minčių“, kai pamatė besimeldžiantį musulmoną.

Liberalų sąjūdžiui, kurio nariai – feisbuko meru vadinimas Vilniaus meras Remigijus Šimašius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis ar europarlamentaras Antanas Guoga – neretai pagiriami už įdomų turinį socialiniuose tinkluose, svetimos gėdos jausmą sukėlė buvęs Vilniaus tarybos narys Markas Adamas Haroldas. Jis, po JAV Aukščiausiojo teismo sprendimo pripažinti homoseksualių porų santuokas visose valstijose angliškai iškeikęs Lietuvą, liepė jai legalizuoti gėjų santuokas, priimti tūkstantį pabėgėlių, ir dar pridūrė, kad kitokio viešumo Lietuva negali įpirkti.

„Matau keistą dalyką, kad uždaresnio būdo žmonės ar vyresnio amžiaus politikai, kažkieno įkalbėti, kad turi būti socialinėje erdvėje, ima painioti realų gyvenimą su eksponuojamu, skirtu masiniam vartojimui. Toks supainiojimas kartais virsta juokingomis ir saldžiomis emocijos apraiškomis“, – paklaustas apie komunikacijos klaidų kilmę svarsto komunikacijos konsultantas, agentūros „PR Service/Edelman Afiliate“ direktorius Linas Kontrimas.

Kaip ir realiame gyvenime, jo veidrodžio atspindyje – feisbuke dauguma problemų kyla iš nežinojimo, nes dalis politikų nežino, kam jiems reikalingas feisbukas ir kokiam tikslui jie naudojasi šiuo socialiniu tinklu. Atsakymas, kad feisbuko reikia, nes jį turi kiti politikai, ir netinka, ir neįtikina.

„Labiausiai feisbuke įtikina nuoširdumas, – neabejoja skaitmeninės reklamos ir komunikacijos paslaugas teikiančios įmonės „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas. – Sekasi tiems, kurie tai daro nuoširdžiai. Ne todėl, kad kažkoks komunikacijos specialistas pasakė, jog reikia būti feisbuke, bet todėl, kad supranta, jog tai duoda realios naudos.“

Kaip galima pamatuoti feisbuko naudą politikams? A.Žakas pasitelkia milžiniško stadiono su 1,4 mln. žiūrovų pavyzdį: „Politikas išeina į centrą ir pradeda kažką pasakoti. Jei pasakojimas labai įdomus, žiūrovai pirmose eilėse jį išgirsta, ima pasakoti sėdintiems už nugarų, taip informacija plinta ir pasiekia kažkiek žmonių. Panašiai ir socialiniuose tinkluose, jei juos išnaudosi tinkamai. Vadinasi, stadione gavai mikrofoną ir gali kalbėti visiems, o jei kalbi nesąmones, gali turėti ir 15 mikrofonų – vis tiek niekas nesiklausys.“

Nors feisbuke užmezgamas virtualus ryšys niekada nepakeis bendravimo akis į akį, pavyzdžiui, jei politiko įrašas patiks tūkstančiui feisbuko vartotojų, nebūtinai politikas pavergs rinkėjų širdis bendraudamas tiesiogiai, vis daugiau politikų ima ieškoti savo elektorato socialinėje erdvėje.

Buvo laikai, kai L.Graužinienės feisbuke nebuvo

Per 2009 m. prezidento rinkimų kampaniją iš septynių kandidatų feisbuku naudojosi tik Dalia Grybauskaitė (dabar turi 317,5 tūkst. gerbėjų), Algirdas Butkevičius (dabar turi 5,5 tūkst. gerbėjų) ir Česlovas Jazerskas (dabar feisbuko neturi). Tai savo darbe „Politinė komunikacija socialinių tinklų svetainėse“ suskaičiavo Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto (KF) Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas doc. dr. Andrius Šuminas.

Dabar D.Grybauskaitė feisbuke yra vienvaldė lyderė ne tik tarp politikų – Prezidentė gali konkuruoti kad ir su prekių ženklais, nes turi trečdalį milijono gerbėjų.

Įdomu, kad visuomenėje populiariausių lyderių karūnas feisbukas šiek tiek pareguliuoja. Pavyzdžiui, nuomonės apklausos rodo, kad premjeras ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis populiarumu netgi aplenkė Pre­zidentę. Atrodytų, ir jų feisbuko paskyrose gerbėjų turėtų būti apylygiai, bet D.Gry­bauskaitė patinka 317,5 tūkst. vartotojų, o A.Butkevičius turi 57 kartus mažiau gerbėjų, Prezidentės profilio nuotrauka patinka 23 tūkst. žmonių, premjero – 230 žmonių.

„Prezidentės D.Grybauskaitės komunikacija feisbuke yra vienas pirmųjų socialinės erdvės panaudojimo pavyzdžių. 2009-ųjų rinkimų kampanijos metu kiti kandidatai profiliais, nors juos ir turėjo, nelabai naudojosi. O D.Grybauskaitė iš tiesų komunikavo – nuolat buvo kuriamas įvairus turinys“, – pasakoja A.Šuminas.

Paklaustas, ar dabartinį D.Grybauskaitės populiarumą galėjo lemti tai, kad rūpintis savo įvaizdžiu socialiniame tinkle ji ir jos komanda pradėjo gana anksti, VU KF docentas priduria, kad 317,5 tūkst. gerbėjų ji dabar turi ne tik dėl pavyzdinės komunikacijos, bet ir dėl posto: „Kokiam nors ministrui pelnyti tokį populiarumą būtų gerokai sunkiau.“

Vis dėlto feisbuko statistika gali būti apgaulinga, nes yra perkama: gali turėti vos 20 gerbėjų, bet sumokėti 500 eurų, kad konkretų įrašą pamatytų, tarkime, 5 tūkst. žmonių. Tiesa, tokią reklamą galima pirkti tik turint oficialų puslapį, o ne asmeninę paskyrą.

2009-aisiais Loreta Graužinienė prezidento posto siekė be feisbuko. Dabartinė Seimo pirmininkė šiuo metu turi 2,8 tūkst. gerbėjų ir socialiniame tinkle reiškiasi gana aktyviai. Nežinia, ar savo paskyrą administruoja pati Seimo pirmininkė, ar jos patikėtiniai, tačiau L.Graužinienė iš feisbuko atrodo tikra darbo bitė: visi jos įrašai susiję tik su politine veikla, jokių asmeniškumų, ir jokie konsti-tu-ti-ta ar transatlantiniai skrydžiai į Japoniją feisbuko eterin neprasprūsta.

O štai jos kolega Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis, kuris 2009-aisiais taip pat kandidatavo prezidento rinkimuose, šiuo metu turi tiek sekėjų, kiek L.Graužinienė ir A.Butkevičius kartu sudėjus. V.Mazuronis aktyviai komentuoja aktualijas, pasisako pabėgėlių bei vaikų teisių apsaugos tematika ir pasižymi mandagumu atsakydamas kritikams, nes iš pradžių juos pagiria, o savo sienoje net dalijasi savo paties karikatūromis.

Ir 2016-aisiais feisbuku nesinaudoja visi politikai. Pavyzdžiui, trys Vyriausybės nariai – ūkio ministras Evaldas Gustas, energetikos ministras Rokas Masiulis ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius feisbuko neturi (L.Linkevičius naudojasi užsienyje populiariu tviteriu).

Kitų ministrų paskyrose daugiausia darbiniai reikalai – sveikinimai, pranešimai apie išvykas, naujienos, nors pasitaiko ir viena kita laisvalaikio su šeima nuotrauka. Ministrų aktyvumas feisbuke šiemet panašus: aktyviausi – krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Jie socialinę erdvę išnaudojo ir tam tikrai krizių komunikacijai: J.Olekas aiškinosi, kodėl nusprendė Patriotų premijos neskirti Nerijai Putinaitei, o A.Pitrėnienė virš straipsnio apie savo ir sutuoktinio kelionę į komandiruotę Londone tikslino: „Važiavo už savo lėšas – ne už ministerijos, ne už mokesčių mokėtojų, o už savo pinigus.“

Visai neaktyvi feisbuke socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Ji feisbuke lyg ir yra, tačiau per pusantro mėnesio paskelbė tik tris įrašus: sveikinimą Vasario 16-osios proga, kitą dieną ministrės asmeniniame profilyje buvo galima pasigrožėti apšerkšnijusios šakelės nuotrauka, dar kitą – atnaujinta profilio nuotrauka, kuri patiko tūkstančiui vartotojų, o komentatoriai negailėjo komplimentų A.Pa­bedinskienės išvaizdai.

Kita detalė, kuri nepuošia skurdaus šios ministrės feisbuko, buvo ta, kad po Saviečių tragedijos, kai šulinyje žuvo du vaikai, o ant kojų buvo sukeltos už tragediją atsakingos tarnybos ir politikai, socialinės apsaugos ir darbo ministrė savo profilyje pasidalijo žuvėdrų nuotrauka (vėliau šį įrašą pašalino).

Koks turi būti politiko vardu feisbuke skelbiamas turinys, kad neatrodytų nei juokingas, nei nuobodus? Komunikacijos ekspertai sako, kad ši formulė daugiausia priklauso nuo tikslo, kaip politikas nori pasirodyti. Tačiau nerimtai atrodys, jei 8 iš 10 politiko įrašų feisbuke bus kačiukų, šuniukų ar gėlyčių vaizdai.

„Turinį galima skirstyti pagal temas, tačiau jis priklauso nuo keliamų tikslų – ar politikas nori pasirodyti kaip šeimos žmogus, ar labai atsidavęs darbui. Panašiai kaip ir prekių ženklų atveju – pirmas klausimas yra tikslas, – komentuoja A.Žakas. – Žinoma, yra politikų, kurie socialiniais tinklais naudojasi, nes reikia, nes kiti politikai jais naudojasi. Bet tai, kaip ir, pavyzdžiui, gerinti įvaizdį, nėra tikslas, nes neįmanoma pamatuoti ir patikrinti, kaip sekasi siekti tikslo ir uždavinių.“

Nieko blogo pasitarti su profesionalais

Kas lemia šiurkščias komunikacijos klaidas feisbuke ir ko reikia, kad ji būtų sėkminga? Komunikacijos konsultantas L.Kontrimas, pirmiausia pataręs nepainioti realaus ir tariamo feisbuko pasaulio, prie patarimų prideda saiką – politikui nevertėtų komunikuoti feisbuke nuo pat „labas rytas“ iki „labanakt“: „Kaip sako indėnų patarlė, jei neturi ko pasakyti, geriau patylėk. Na, o jei turi ką pasakyti – geriau trumpai ir aiškiai.“

Jis priduria, kad politikai, ypač aktyvioje politikoje dalyvaujantys nebe pirmus metus ir mokantys bendrauti su skirtingomis auditorijomis, pamiršta, jog galima pasitelkti ir profesionalų pagalbą, kuri, kuriant feisbuko turinį, gali nemažai pagelbėti.

„Pastebėjau, kad visi jau suprato, jog investuoti į drabužį būtina, bet į komunikaciją – ne. Komuni­kabilumas nėra duotybė visam amžiui, nes viskas – socialinė aplinka, raktinių simbolių rinkiniai – keičiasi. Politikams tai ypač svarbu“, – konsultuotis su specialistais rekomenduoja L.Kontrimas.

Komunikacijos specialistai gali ne tik konsultuoti, bet ir administruoti politiko paskyrą – asmeninę ar oficialų puslapį. „Socialaus marketingo“ direktorius A.Žakas sako dažniausiai susiduriantis su atvejais, kad administruoti oficialų puslapį imasi pats politikas arba jo asistentas, dar kiti samdo agentūras administruoti ar bent jau strateginėms ar pagrindinėms komunikacijos kryptims planuoti, nes tonas feisbuke nesiskiria nuo bendros komunikacijos linijos.

„Negalima sakyti, kad jei politikas pats neadministruoja savo paskyros, tai būtinai yra blogai. Politikams, kurie patektų į blogiausiai komunikuojančių feisbuke trejetuką, sakyčiau, jau seniai reikėjo pasikviesti asistentą. Kita vertus, tas asistentas turėtų būti lyg neatskiriama politiko dalis ir žinoti viską 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, nes kitaip jis negali kokybiškai ir tinkamai reaguoti į įvykius“, – komentuoja A.Žakas.

Jis rizikuoja atimti duoną iš savęs ir pataria galutinį sprendimą palaiminti patiems politikams. Kitaip tariant, geriausia, kad komunikacijos agentūra būtų patariamasis, konsultacinis organas, perduodantis patirtį, bet galutinis sprendimas (kaip ir atsakomybė už komunikaciją) turėtų priklausyti patiems politikams, nes tai susiję su jų reputacija.

Prie sėkmės arba nesėkmės gali prisidėti ir tas žmogus, kuris iš tiesų kuria turinį po politiko pavarde ir fotografija feisbuko paskyroje. Nuo patikėtinio, atrodo, nudegė ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, kai „Meras Zuokas“ parašė, kad Rusija turi leidimą karinei intervencijai į Ukrainą. Po tokio geopolitinio nesusipratimo A.Zuokas teisinosi, kad tai jo patikėtinio, kuris savaitgalį buvo atsakingas už mero profilį feisbuke, darbas.

Būtent apsistatymą būreliu samdomų žmonių, kurie politiko vardu reiškiasi feisbuke, L.Kontrimas laiko viena iš keturių galimų klaidų. Ne tik todėl, kad per juos galima žiauriai prašauti pro šalį.

Specialistas aiškina, jog socialinė erdvė atsirado tam, kad priartintų žmones vieną prie kito, kai masinė medija juos atskyrė. Tačiau perdėtas familiarumas, kaip ir saiko praradimas, atsirandantys iš noro pernelyg priartėti, irgi yra klaidos, kurių politikai neturėtų daryti.

„Būtinos sąlygos yra asistento ir politiko psichologinis pažinimas bei saiko jausmas, nes agentūros irgi negali imituoti tikro gyvenimo įvykių gausos per atstumą. Tai apgaulė“, – perspėja L.Kontrimas.

Jis sako, kad dar viena meškos paslauga, kurią gali padaryti asistentai, – tai politiką pristatyti tokį, koks jis nėra. Pavyzdžiui, kalbėdamas į kamerą šis vargiai surezga sakinį, o feisbuke sklandžiai žarsto kalbos lobius.

Reikia bendrauti, bet ne atsiskaitinėti

Prezidentė D.Grybauskaitė viename interviu yra sakiusi, kad kartais pati paskaito komentarus savo paskyroje ir pati atsako feisbuko vartotojams.

Būtent dialogas, kaip pabrėžia „Veido“ kalbinti ekspertai, yra feisbuko vertybė. Socialinė erdvė, kurią A.Žakas vadina moderniu laikraščiu, nuo tradicinės medijos skiriasi dviem dalykais. Pirma, joje gali atsisakyti erzinančio turinio ir susikurti tokį, kokio nori, antra – priešingai nei radijo, lauko reklamos ar dar kokios tradicinės medijos atveju, gali įsitraukti į diskusiją, o ne tik gauti informaciją.

„Jei platforma, kurią galima naudoti dialogui, yra naudojama monologui, – tai vienas didžiausių absurdų, – pastebi A.Žakas. – Bet absoliutinti, kad mūsų politikai tik taip elgiasi, negalime, turime puikių politikų komunikacijos socialinėje erdvėje pavyzdžių.“

Feisbuko duotybę – megzti dialogą – išnaudoja ne visi politikai. Panarsčius, pavyzdžiui, minis­trų profilius matyti, kad retas įsitraukia į diskusijas su komentatoriais. Viskas vyksta paprasčiau: kelios rankos paspaudimo nuotraukos iš darbinių susitikimų, oficialaus tono aprašas, ir viskas.

Tiesa, pastaruoju metu, kai Vyriausybę krėtė apokaliptinės nuotaikos, atsirado ministrų, kurie savo oficialias paskyras išnaudojo kone krizių komunikacijai. Tarkime, apie sprendimą dėl buvusios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės atstatydinimo premjeras pranešė ir feisbuke, pareikšdamas, kad asmenys, einantys aukštas pareigas, turi būti nepriekaištingos reputacijos. Po šiuo įrašu – 20 komentarų ir klausimų, bet atsakymų – nė vieno. O štai R.Šalaševičiūtė dar būdama ministre savo oficialioje paskyroje pakvietė „darbais ir rūpesčiais“ nuo šiol dalytis jos asmeniniame profilyje. Ir padėkojo kiekvienam komentatoriui, pasveikinusiam ją gimtadienio proga.

Dar 2011-aisiais, rašydamas disertaciją „Interaktyvios rinkiminės komunikacijos siekinių raiška: 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų atvejis“, A.Šuminas pastebėjo, kad dalis politikų socialinį tinklą bando išnaudoti kaip dar vieną vienos krypties kanalą informacijai transliuoti. Kitaip tariant, užuot įsitraukę į diskusiją, bendravimą, gavę grįžtamąjį ryšį, kai kurie politikai tiesiog kuria ir stumia informaciją viena kryptimi. O kuo rinkimų diena arčiau – tuo informacijos daugiau.

Seimo rinkimams artėjant galėsime papildyti draugų ar sekamųjų sąrašus feisbuke – netrukus kandidatai čia puls pelnyti rinkėjų širdžių ir patiktukų („like’ų“).

„Galima pastebėti tendenciją, jog politikai suaktyvėja artėjant rinkimams – susikuria feisbuko profilį, kad pakomunikuotų prieš rinkimus, o po jų baigiasi ir komunikacija. Tačiau manau, kad jie vis labiau supranta, jog vienkartinis suaktyvėjimas nėra toks naudingas kaip nuolatinis bendravimas“, – sako „Socialaus marketingo“ direktorius A.Žakas.

Interaktyvią rinkiminę komunikaciją tyrinėjęs A.Šuminas pritaria, kad politikai jau suprato, jog socialinėse medijose, konkrečiai ir feisbuke, yra didelė potencialių rinkėjų dalis. Nors mokslas dar neįrodė tiesioginio ryšio tarp feisbuko ir rinkimų rezultatų, socialiniame tinkle tikrai galima įtikinti auditoriją ar paskatinti potencialius rinkėjus rinkimų dieną eiti balsuoti.

Suvokimas, kad rinkėjus galima pasiekti ir per feisbuką, atsirado tada, kai šis socialinis tinklas išaugo. Pavyzdžiui, 2009-ųjų prezidento rinkimų kampanijos metu feisbuke buvo užsiregistravę 130 tūkst. Lietuvos vartotojų, o 2016-aisiais kažkada buvusi nišinė medija išaugo iki 1,4 mln. vartotojų Lietuvoje. Ir nebėra taip, kad feisbuke rinkėjų ir palaikymo gali rasti tik tos partijos, kurių rinkėjai yra jaunesni.

„Feisbukas nebėra tik jaunų žmonių erdvė, komunikacijos kanalas. Šiame tinkle daugėja vyresnio amžiaus vartotojų, kurie čia praleidžia nemažai laiko, yra aktyvūs. Amžiaus skirtumas dingo, bet pirmiausia reikia kalbėti apie tai, ar pradėję naudotis socialinėmis medijomis politikai ar partijos supranta, ko siekia. Jie turi turėti tikslą ir suprasti šios medijos žaidimo taisykles, – komentuoja A.Šuminas. – Kai kalbama apie komunikacijos socialinėje erdvėje įtaką rinkimų rezultatams, ją išmatuoti ir įvertinti sunku. Politikai komunikuoja ne tik feisbuke, yra daugybė kitų kanalų, tad vien jau todėl sudėtinga pamatuoti skirtingų veiksnių daromą įtaką. Galima sakyti, kad kampanija feisbuke lėmė rinkimų rezultatus, bet moksliškai bent jau kol kas to įrodyti neįmanoma, tai labiau spekuliacija arba bandymas parodyti, kad kažkas labai gerai dirba. Žinoma, vertinti sėkmę, įsitraukimą ir rasti tam tikrų sąsajų su rinkimų rezultatais tam tikra prasme galima.“

Feisbuko gerbėjai gali suklaidinti politikus ypač prieš rinkimus. Jei šie patikės, kad visi jų sekėjai ir naujas profilio nuotraukas giriantys žmonės rinkimų dieną atiduos savo balsą būtent už juos, gali būti, kad lūkesčiai žlugs nė nepradėję pildytis. A.Šuminas paaiškina, kad interneto auditorija gali būti aktyvi prie kompiuterio – mėgti, komentuoti, dalytis, bet kai reikia imtis realių veiksmų – nueiti į rinkimų apygardą, aktyvumas gali baigtis. „Aktyvumas virtualioje erdvėje ir realiame gyvenime nėra tapatūs dalykai. Todėl kai kuriais atvejais burbulai atsiranda feisbuke, o sprogsta realybėje“, – apibendrina komunikacijos specialistas.

B.Vėsaitė feisbuke daug laiko nepraleidžia, nes dažniau renkasi internetinę žiniasklaidą, o feisbuko profilyje nebent pakomentuoja joje aptiktas aktualijas. Politikė prisipažįsta, kad socialiniame tinkle nelabai bendrauja ir su rinkėjais: nebent koks laiškas prasprūstąs į elektroninio pašto dėžutę, o į tulžies pilnus komentarus neatsakinėjanti.

„Neplanuoju konsultuotis. Anksčiau, jei ir konsultuodavo, viskas būdavo priešingai. Tad ačiū, nereikia. Kol kas pasikliausiu savo galva“, – sakė politikė, paklausta, ar neplanuoja pasitelkti komunikacijos ekspertų paslaugų – patarti ar administruoti jos paskyrą feisbuke.

LRP nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį susitiko su iš atostogų neseniai grįžusiu premjeru Algirdu Butkevičiumi. Pasak Lietuvos naujienų portąlų, pokalbis buvo “rimtas” ir nelabai malonus Vyriausybės vadovui. Taigi pateikiame žiniasklaidos interpretacijas:

1. delfi.lt pranešė, kad Prezidentė “gėlė Vyriausybei”

2. Pasak 15min.lt, Prezidentė užsipuolė asmeniškai premjerą ir neva teigė, kad šis “neadekvačiai vertina situaciją ir neigia problemas”:

3. lrytas.lt taip pat pažymi, kad Prezidentė asmeniškai puolė premjerą ir net skandalingai pareiškė, kad šis esą “turėtų prisiimti atsakomybę”, o tai jau užuomina į atsistatydinimą:

4. alfa.lt, pasinaudodama naujienų agentūros “Elta” pranešimu, iššifravo, kad ne premjeras, o ministrai turėtų prisiimti atsakomybę. Beje alfa.lt atkreipė dėmesį, kad premjeras nebuvo pakviestas į po susitikimo surengtą susitikimą su žurnalistais:

5. Nuosaikiausiai apie Vyriausybės vadovo ir Prezidentės susitikimą atsiliepė vz.lt. Pasak portalo, Prezidentė tik pastebėjo, kad “Vyriausybė tampa pažeidžiama”. Tiesa, straipsnio įžangoje taip pat minima, kad už tokią situaciją “premjeras turėtų prisiimti politinę atsakomybę”:

Na, o ką išties pasakė Prezidentė arba tiksliau, ką norėjo pasakyti, rasite čia

BFL / T.Lukšio nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė surengė metinę spaudos konferenciją. Ką svarbaus pasakė Prezidentė? Kiekviena Lietuvos žiniasklaidos priemonė bandė surasti savo “naujieną”. Pateikiame pirmuosius pagrindinių portalų puslapius:

1. Delfi.lt atkreipė dėmesį į tai, kad esą Prezidentė išsižadėjo savo žodžių apie naujos institucijos kūrimą po tragedijos Saviečiuose. Taip pat portalas pacitavo D.Grybauskaitės atsakymą į klausimą apie “Luikoil”: “Lukoil” emisarų turime ir be pačio “Lukoil’o”.

2. Tą patį akcentą iškėlė ir 15min.lt. Tiesa, portalas išleido dar du straipsnius: “D.Grybauskaitė norėtų, kad Lietuvos bankui ir toliau vadovautų Vitas Vasiliauskas” ir pasak Prezidentės, “socialinis modelis nėra gyvybiškai svarbus”.

3. TV3.lt atkreipė dėmesį į D.Grybauskaitės atkreiptą dėmesį į “tragiškus įvykius, kurie reikalauja reformų” bei pranešė, kad “Prezidentė susipainiojo, jog R.Šadžių su socdemais išmainė į prokurorą”.

4. lrytas.lt cituoja “skandalingą” Prezidentės pasakymą, kad “socialiniai darbuotojai dangstosi dokumentais”.

5. Alfa.lt nuosaikiai surašė, kad Prezidentės pranešime kalbėta beveik apie viską.

6. lrt.lt atkreipė dėmesį į D.Grybauskaitės ateities prognozes.

BFL / A.Ufarto nuotr.

Šiandien vidurdienį Prezidentė Dalia Grybauskaitė rengia metinę spaudos konferenciją, kurios metu aptars nuveiktus darbus ir ateities iššūkius. Konferencijos išvakarėse Prezidentūra nepasikuklino ir išplatino šį ilgą nuveiktų darbų sąrašą:

1. Pateikta 15 įstatymų projektų

2. 2 įstatymai grąžinti Seimui svarstyti pakartotinai.

3. Pateikta Seimui ratifikuoti 18 tarptautinių teisės aktų.

4. Paskirti 38 nauji teisėjai ir 21 teisėjas perkeltas į aukštesnės pakopos teismus.

5. Paskirti 2 teismų pirmininkai ir 2 teismų skyrių pirmininkai.

6. Atleisti 24 teisėjai.

7. 36 užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą.

8. 98 susitikimai su užsienio šalių atstovais, iš jų – 39 su Prezidentais, 25 – su premjerais, 5 – su parlamentų pirmininkais, 17 – su tarptautinių organizacijų ir institucijų vadovais.

9. Paskirta 14 Lietuvos ambasadorių.

10. Priimti 30 užsienio šalių ambasadorių skiriamieji raštai.

11. 33 vizitai į užsienį.

12. 17 interviu Lietuvos žiniasklaidai ir 9 spaudos konferencijos, 20 interviu užsienio žiniasklaidai.

13. Pasakytos 74 kalbos.

14. Gauti 4955 asmenų kreipimaisi.

Užtikrinta grėsmes atitinkanti šalies gynyba – Prezidentės vadovaujamos VGT sprendimai dėl:

15. Privalomosios pradinės karo tarnybos atnaujinimo 5 metų laikotarpiui.

16. Kariuomenės plėtros prioritetų – per 2015 m. kariuomenės dalinių užpildymas kariais išaugo dvigubai(nuo 36,2 iki 73,4 proc.).

17. Karinės technikos modernizacijos;

18. Finansavimo gynybai didinimo – 2015 m. finansavimas gynybai didėjo iki 1,3 proc. BVP– tai sparčiausias augimas tarp NATO narių. 2016 m. finansavimas gynybai didėja 150 mln. eurų (iš viso sudarys apie 1,5 proc. BVP).

Lietuvai – papildomos NATO saugumo garantijos. Įgyvendinami NATO viršūnių susitikime Velse priimti sprendimai:

19. Įkurta NATO pajėgų integravimo vadavietė Vilniuje.

20. Per trejus metus padvigubintas karinių pratybų skaičius Lietuvoje.

21. Lietuvoje dislokuota pirmoji NATO šalių karinė technika, skirta kolektyvinei gynybai užtikrinti.

Lietuva prisideda prie saugumo užtikrinimo pasaulyje:

22. Lietuva dalyvauja 5 tarptautinėse taikos palaikymo misijose (Afganistane, Kosove, Viduržemio jūroje ir Afrikos šalyse).

23. Esame vieni aktyviausių Ukrainos rėmėjų – reformuojame kariuomenę, mokome, gydome kovos zonose sužeistus Ukrainos karius.

24. Priimtos ir įsigaliojo Prezidentės inicijuotos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kurios leidžia imtis efektyvių priemonių užtikrinant nacionalinį saugumą ir įtvirtina didesnę Lietuvos radijo ir televizijos komisijos atsakomybę kovojant su draudžiamos informacijos skleidėjais.

25. Lietuva prisideda prie kovos su priešiška propaganda ES ir NATO lygiu. Prezidentės iniciatyva informacinis saugumas ir kova su propaganda pirmą kartą iškelti į Europos vadovų lygmenį. Parengtas veiksmų planas dėl atkirčio dezinformacijai ES lygiu ir įsteigta ekspertų grupė Europos išorinių veiksmų tarnyboje. Dalyvaujame NATO akredituoto Strateginės komunikacijos kompetencijos centro veikloje Rygoje.

26. Paskirtas Valstybės saugumo departamento direktorius ir nauja vadovybė. Žvalgyba turi ne tik stebėti, bet ir aktyviai šalinti grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui.

27. Priimtos ir įsigaliojo Prezidentės inicijuotos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos, kurios užkirs kelią valstybei ir žmonėms grėsmę keliantiems asmenims gauti leidimus gyventi Lietuvoje arba juos gauti neteisėtais būdais.

28. Siekiant sustiprinti viešąjį saugumą, Prezidentė inicijavo Probacijos įstatymo pataisas, užtikrinsiančias, kad laisvėje esantys nuteistieji, keliantys pavojų visuomenei, bus grąžinami į pataisos įstaigas, panaikinant jiems paskirtą bausmės vykdymo atidėjimą ar lygtinį paleidimą.

29. Prezidentės iniciatyva pateiktas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projektas, kuriuo siūlomi realūs sprendimai, leisiantys išskaidrinti gydymo įstaigų veiklą ir sutrumpinti pacientų laukimo eiles.

30. Imtasi realios vaikų globos sistemos pertvarkos. Priimtos Prezidentės inicijuotos įstatymų pataisos, skatinančias ir spartinančias vaikų globą šeimose bei šeimynose ir įvaikinimą.

31. Pirmieji žingsniai naikinant vaikų globos namus: pertvarkyti Putino vaikų globos namai Marijampolėje, tokia pati reforma įvykdyta ir Pabradės globos namuose. Pertvarkos, siekiant, kad vaikai apsigyventų šeimose ir šeimynose, laukia ir Viešvilės, Bandzos ir kitos įstaigos.

32. Pradėta Švėkšnos specialiojo ugdymo centro pertvarka. Prezidentės iniciatyva parengtas Specialiojo ugdymo ir vaikų socializacijos centrų pertvarkos veiksmų planas.

33. Mažėja jaunimo nedarbas. Įsigaliojo Prezidentės inicijuotos Užimtumo rėmimo, Valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatos draudimo įstatymų pataisos, kurios sudaro sąlygas jaunuoliams lengviau susirasti praktikos vietą, įgyti darbo įgūdžių ir įsidarbinti. Pernai sausio–lapkričio mėn. savanorišką praktiką jau atliko 1,3 tūkst. jaunuolių.

34. Prezidentės inicijuotomis Labdaros ir paramos, Vietos savivaldos, Konkurencijos ir Korupcijos prevencijos įstatymų pataisomis siekiama sustabdyti šešėlinės paramos dalinimą valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse bei užtikrinti aukščiausius savivaldos skaidrumo ir viešumo standartus.

35. Priimtos Prezidentės inicijuotos Valstybės tarnybos įstatymo pataisos, kurios užkirs kelią pasipinigavimui valstybės tarnyboje.

36. Priimtos ir įsigaliojo Prezidentės inicijuotos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų pataisos, kuriomis siekiama užtikrinti rinkimų skaidrumą ir užkirsti kelią rinkimų rezultatų manipuliavimui, keičiant gyvenamąją vietą.

37. Priimtos Prezidentės inicijuotos Įmonių bankroto įstatymo pataisos, kurios užtikrins realią įmonių vadovų atsakomybę, skaidrią turto pardavimo iš varžytynių tvarką ir nebeleis vilkinti bankroto bylų. Taip pat įsigaliojo anksčiau Prezidentės pateiktos šio įstatymo pataisos, užkertančios kelią korupcijai ir užtikrinančios skaidrią įmonių bankroto administratorių parinkimo tvarką.

38. Prezidentės vetuotomis Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis užtikrintas žiniasklaidos objektyvumas ir užkirstas kelias politinėms partijoms būti visuomenės viešosios informacijos rengėjomis ir jų dalyvėmis.

39. Griežti atsakomybės, kompetencijos ir skaidrumo reikalavimai teismų sistemoje duoda rezultatų.Teismus teigiamai vertina beveik pusė šalies gyventojų.

40. Teisėjams – aukščiausia reputacijos ir skaidrumo kartelė. Dėl aplaidaus darbo 2015 metais buvo atleisti iš pareigų teisėjo vardą pažeminę du teisėjai. Iš viso Prezidentė už teisėjo vardo pažeminimą yra atleidusi 17 teisėjų.

41. Teismai atsinaujina – į teismų sistemą atėjo 182 nauji teisėjai. Teisėjų korpusas atsinaujino 23 proc., o teismų vadovybė – beveik 70 procentų. Tik 2015 metais paskirti 38 nauji teisėjai, 21 teisėjas perkeltas į aukštesnės pakopos teismą, paskirti 2 teismų pirmininkai, 2 skyrių pirmininkai, atleisti 25 teisėjai, iš jų 2 – už teisėjo vardo pažeminimą.

42. Realiai prasidėjo aukštesnę teisingumo vykdymo kokybę užtikrinsiantis antrasis teismų reformos etapas – jungiami apygardų administraciniai ir apylinkių teismai.

43. Priimtos Prezidentės inicijuotos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, užtikrinančios, jog tiek į mokamas, tiek į nemokamas studijų programas būtų priimami bent vieną valstybinį brandos egzaminą išlaikę moksleiviai, studijų programos atitiktų valstybės poreikius, griežtinama aukštųjų mokyklų atskaitomybė visuomenei.

44. Priimtos Prezidentės inicijuotos Pilietybės įstatymo pataisos, kurios numato, kad ypatingų nuopelnų mūsų valstybei turintiems piliečiams įtvirtinama teisė turėti dvigubą pilietybę neatsisakant Lietuvos piliečio paso.

45. Prezidentės iniciatyva parengtas Pilietinio ir tautinio ugdymo planas 2016–2019 metų laikotarpiui, kuriame ypač daug dėmesio skiriama pilietinio ugdymo stiprinimui visose amžiaus grupėse, visuomenės kritinio mąstymo ir informacinio raštingumo ugdymas, istorinės ir valstybinės tapatybės stiprinimas.

46. Už nuopelnus stiprinant Lietuvos valstybę Prezidentė apdovanota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos aukščiausiu apdovanojimu „Vilties žvaigždė“.

47. Prezidentės inicijuota patriotiškumą skatinanti akciją „Vasario 16-ąją švęsk išradingai“ per trejus metus jau sulaukė per 750 iniciatyvų.

48. Prezidentės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ tapo knygų mylėtojų ir bendruomenes telkiančiu. Per ketverius akcijos metus šalies bibliotekoms padovanota daugiau nei 122 tūkst. knygų.

49. Europos energetinė politika: Lietuvos ir kitų šalių iniciatyva sukurta Europos energetinė sąjunga.

50. Atidarytos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija – tai strateginiai elektros tiltai su Vakarų Europa.

51. Pasirašyta sutartis dėl Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio (GIPL) tiesimo – iš izoliuotų dujų rinkų Baltijos šalys taps Europos dujų rinkos dalyvėmis.

52. Lietuva – garsiausia Rytų kaimynystės advokatė ES. Lietuva aktyviai rėmė Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos Europos integracijos reformas. Palaikome ES Rytų partnerystės programos plėtrą ir efektyvų reformų įgyvendinimą Rytų partnerystės šalyse siekiant tolesnio suartėjimo su Europos Sąjunga tuo užtikrindama ir savo saugumą.

53. Laisva ir demokratiška Ukraina – Lietuvos interesas. Nuosekliai remiame Ukrainos europinį pasirinkimą, siekį užsitikrinti bevizį režimą su ES valstybėmis bei ES ir Ukrainos Laisvosios prekybos susitarimo įsigaliojimas.

54. Europos vadovų lygiu – vieningas Rusijos agresijos Ukrainoje vertinimas bei pratęstos ES sankcijos Rusijai.

55. Lietuva nuosekliai remia Gruzijos eurointegraciją. ES lygiu užtikrintas pozityvus Gruzijos įvertinimas, siekiant bevizio režimo su Bendrijos valstybėmis.

56. Lietuva pradėjo derybas dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO).

57. Užsienio politika Lietuvos ekonomikai ir konkurencingumui stiprinti – Prezidentės surengti verslo forumai ir susitikimai su Ukrainos, Izraelio, Kroatijos, Švedijos, JAV verslininkais.

58. Lietuvos nuolatinis dėmesys ES konkurencingumo didinimui, ypač akcentuojant bendrą skaitmeninę rinką, taip pat kovą su kibernetinėmis atakomis.

Lietuvos darbas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje – svarbus indėlis į globalų saugumą:

59. Ypatingas dėmesys skirtas karui Ukrainoje – per dvejus Lietuvos darbo JTST metus Lietuvos iniciatyva surengta 11 posėdžių dėl Rusijos agresijos Ukrainoje.

60. Priimtos Lietuvos pateiktos rezoliucijos kovojant su šaulių ginklų nelegalia prekyba ir dėl žurnalistų apsaugos konfliktų zonose.

61. Dėmesys skirtas moterų ir vaikų apsaugai konfliktuose, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimams, konfliktams Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje, Jemene ir Libijoje.

Lietuva kartu su kitomis ES valstybėmis aktyviai dalyvauja šalindama nelegalios migracijos priežastis:

62. Siunčiame Lietuvos pareigūnus ir techniką ES išorės sienų apsaugai stiprinti ir migracijos procesams valdyti.

63. Lietuva padeda spręsti migracijos krizę priimdama prieglobsčio prašytojus ir skirdama humanitarinę paramą Turkijai, Sirijai, Afrikos šalims.

64. Stiprinamas bendradarbiavimas su JAV ir NATO sąjungininkais. Karinėse pratybose Lietuvoje 2015 m. dalyvavo 1,5 tūkst. JAV karių ir per 2 tūkst. karių iš kitų NATO šalių.

65. Stiprinamas regioninis bendradarbiavimas energetikos, saugumo klausimais. Įsteigta bendra Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigada „LITPOLUKBRIG“.

66. Pasaulio moterų lyderių tarybai pirmininkaujanti Lietuvos Prezidentė Niujorke inicijavo aukšto lygio diskusiją dėl moterų padėties kariniuose konfliktuose.

67. Už dvišalių santykių Tarp Lietuvos ir Švedijos plėtrą Prezidentė apdovanota Švedijos karališkuoju Serafimo ordinu.

68. Už ypatingus nuopelnus skatinant labdaringą veiklą, savanorystę, humanitarines vertybes ir paramą kenčiantiesiems Prezidentei įteiktas Maltos ordino aukščiausias apdovanojimas „Pro merito Melitensi“ su aukso grandine.

69. Už tvirtą ir nuoseklią paramą Ukrainos nepriklausomybei Aukščiausioji Ukrainos akademinė taryba Prezidentę paskelbė Metų žmogumi.

70. Už asmeninį indėlį stiprinant dvišalius Lietuvos ir Moldovos santykius bei nuolatinę paramą Moldovos integracijai į ES – aukščiausias Moldovos valstybinis apdovanojimas.

Originalų pranešimą skaitykite čia

R. Dačkaus nuotr.

Turime sudaryti sąlygas, kad veržlūs ir išsilavinę specialistai savo tikslų siektų Lietuvoje. Reikia išmaniai ir nieko nelaukiant reformuoti mūsų švietimo ir profesinio orientavimo sistemą, pritaikyti ją prie valstybės ir verslo poreikių. Rizika, su kuria buvo patvirtintas biudžetas, Lietuvą išstūmė iš finansiškai drausmingų ES narių gretų. Kuo daugiau diskusijų apie idėjas ir darbus ir kuo mažiau populizmo, drabstymosi purvais, tuo didesnė sėkmė Lietuvos lauks 2016 m. pabaigoje.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu apipinti mitais. Realybėje mūsų bendradarbiavimas itin rezultatyvus. Bet atėjo laikas atsiriboti nuo neatsakingų vietos politikų ir priešiškų išorės jėgų bandymų kurstyti nesutarimus. Šios ir kitos Lietuvos aktualijos bei prognozės 2016-iesiems – Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu „Veidui“.

Aušra LĖKA

– Ar jus tenkina, kad 2016-ųjų valstybės biudžetas vėl bus deficitinis, nors anksčiau planuota kitaip?

– Rizika, su kuria buvo patvirtintas biudžetas, Lietuvą išstūmė iš finansiškai drausmingų ES narių gretų. Dar ne taip seniai Europos Komisija gyrė Lietuvą už sugebėjimą gyventi atsakingai, o šio biudžeto projektas sulaukė rimtos kritikos.

Ir EK, ir Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį, kad kyla rizika neįvykdyti užsibrėžtų biudžeto tikslų. Raginimus atsakingiau valdyti finansus valdančioji dauguma ignoravo.

Neatsispirta pagundai prieš rinkimus demonstruoti nepamatuotą dosnumą, remiantis dideliu optimizmu dėl būsimo mokesčių surinkimo, BVP augimo. Ir visa tai įvyko pirmaisiais Lietuvos narystės euro zonoje metais, kai turėtume ypač atsakingai laikytis prisiimtų įsipareigojimų.

Gauti įspėjimai dėl pajamų ir išlaidų santykio yra signalas, į kurį derėtų įsiklausyti. Dabartinis biudžetas rodo, kad vėl gyvename šiandiena ir negalvojame apie rytojų. O praeities pamokos primena, kad toks požiūris ypač skaudžiai atsiliepia ir šalies ekonomikai, ir žmonių gerovei.

– Kaip vertinate 2016 m. baigsiančios kadenciją Vyriausybės darbą? Kokių darbų iš jos dar tikitės? Ką įvardytumėte kaip didžiausius iššūkius būsimai Vyriausybei?

– Per 25-erius atkurtos nepriklausomybės metus tai antra Vyriausybė, dirbanti visą kadenciją. Jai pavyko išvengti didelių politinių sukrėtimų.

Šios Vyriausybės nuopelnas – iš ankstesnių Vyriausybių paveldėti ir užbaigti keli strateginiai projektai: įvestas euras, jau metus veikia Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, pradeda veikti elektros jungtys su Lenkija ir Švedija.

Tačiau ramybės strategija, kai kalbama apie dideles struktūrines reformas, yra neproduktyvi. Pokyčių, reaguojant į demografinius rodiklius, į globalias permainas, reikėtų ne vienoje srityje. Vyriausybės programoje buvo įsipareigota nemažai nuveikti ir dėl geresnės socialinės bei sveikatos apsaugos, ir dėl švietimo, bet per likusius Vyriausybės kadencijos mėnesius sunku tikėtis rimtesnių veiksmų.

Šios Vyriausybės nepadaryti darbai bus iššūkis kitai Vyriausybei. Jai teks atsakomybė perimti ES paramos paskutinio laikotarpio projektus, spręsti spartaus visuomenės senėjimo ir dirbančiųjų mažėjimo, migracijos problemas.

Tarp svarbių klausimų – ir skaidresnis, lankstesnis valdymas, viešojo sektoriaus efektyvumas, optimalus valstybės tarnautojų skaičius, dėl kurio ietys laužomos ne vienus metus.

– Šis laikotarpis paskutinis, kai gausime tokią didžiulę ES paramą. Ar jus tenkina ligšiolinis ES lėšų panaudojimo efektyvumas? Kur siūlytumėte jas panaudoti, kad jos padėtų padaryti realų šuolį kuriant modernią konkurencingą valstybę?

– ES parama mums padėjo sparčiai mažinti Lietuvos atsilikimą nuo ES. Paminėsiu tik vieną rodiklį: kai stojome į ES, vienam šalies gyventojui tenkanti BVP dalis sudarė 50 proc. ES vidurkio, o pernai ji, Eurostato duomenimis, pasiekė 75 proc.

Per praėjusį paramos laikotarpį buvo įgyvendinta daug infrastruktūros projektų, pagerinusių gyvenimą, todėl turėtume visu tuo, kas sukurta, tinkamai naudotis. Gerai žinome, kad ne visi projektai buvo sėkmingi. Aš jau nekalbu apie neskaidraus šių lėšų investavimo ar grobstymo atvejus.

Mažėjant finansinei paramai turime itin atsakingai įdarbinti kiekvieną ES paramos eurą, kad jis ne didintų infrastruktūros išlaikymo naštą, bet, priešingai, duotų didžiausią įmanomą grąžą valstybei ir jos žmonėms. Investicijų į spalvotas trinkeles laikai baigėsi. Dabar turime koncentruotis į sritis, kuriančias didžiausią pridėtinę vertę, – mokslą ir tyrimus, informacines technologijas, gyvybės ir sveikatos mokslus, medicininių paslaugų plėtrą, švietimą. Didžioji ES lėšų dalis turi būti nukreipta į tai, kas stiprina šalies konkurencingumą tarptautinėje erdvėje, garantuoja dar gilesnę europinę integraciją ir valstybės saugumą plačiąją prasme.

Apie sėkmingą valstybės konkurencingumą galėsime kalbėti tik tada, kai matysime, kad savo ekonomiką grindžiame ne vien ES paramos investavimu, bet ir tiesioginių užsienio investicijų srautu. Nors regione pirmaujame pagal pritraukiamų investicinių projektų skaičių, investicijas vadinti srautu kol kas sunkoka. Tačiau būtent toks derinys, planuojant būsimas darbo vietas, technologinę pažangą, valstybei sukurtų didžiausią pridėtinę vertę.

O realų šuolį, apie kurį klausiate, pirmiausia siečiau su verslo ir mokslo bendradarbiavimu, nes šioje srityje esame visiški vidutiniokai. Ir verslo, ir valstybės pareiga – investuoti į žmones. Viešasis sektorius ir verslas turi susivienyti, kad Lietuva taptų lydere, aukštos kvalifikacijos, efektyvios, o ne pigios darbo jėgos šalimi.

– Kaip vertinate 2016 m. Lietuvos ekonomines perspektyvas? Ar ištemps mus į viršų vidaus vartojimas? Ar nereikėtų valstybei eksporto rėmimo fondo?

– Gyvename permainingais laikais – ir pasaulio, ir Lietuvos ekonominę padėtį koreguoja vis nauji iššūkiai. Lietuva gana sėkmingai įveikė 2015-ųjų geopolitinius išmėginimus.

2016 m. bendrą perspektyvą vertinu gana teigiamai – ūkiui prisitaikius prie naujų sąlygų BVP turėtų augti sparčiau nei 2015 m. Siekdami ilgalaikio augimo, turime žiūrėti toliaregiškai – atsakingai laikytis fiskalinės drausmės, gerinti verslo aplinką, skatinti ir eksportą, ir vidaus vartojimą, kovoti su šešėline ekonomika bei mažinti emigraciją.

Lietuvos eksportas, kėlęs nerimo 2015 m. pradžioje, vėl atsigauna, įmonės sėkmingai įveikė ekonomikos krizę, Rusijos sankcijas ir persiorientuoja į naujas rinkas. Mūsų bendromis pastangomis Pasaulio banko verslo sąlygų reitinge „Doing Business 2016“ Lietuva tarp 189 valstybių užima jau 20 vietą.

Eksportas plečiasi ne tik į tradicines ES šalių, JAV rinkas, bet ir į mažiau „įsisavintas“ – Pietų Korėją, Saudo Arabiją, Pietų Afriką, Kanadą, Turkiją. Tai tik patvirtina, kad mūsų gamintojai aktyvūs, brandūs, o lietuviški produktai pajėgia konkuruoti vis didesnėje globalios rinkos dalyje, jų kokybę pripažįsta vis daugiau pasaulio šalių.

Lietuva remia eksportą, tam naudojama ir ES parama. Kryptingai dirba VšĮ „Versli Lietuva“, Ūkio ministerija, diplomatinės atstovybės užsienyje, kitos institucijos. Kadangi įmonės, diversifikuodamos pardavimo rinkas, eina į naujas, joms mažiau pažįstamas šalis, sveikintina, kad institucijos vėl grįžta prie eksporto kreditų draudimo klausimo. Šį instrumentą taiko dauguma ES šalių.

Gerėja ir bendra padėtis darbo rinkoje, žmonių lūkesčiai didėja, todėl vidaus vartojimas 2016-aisiais taip pat turėtų išlikti dinamiškas. Jis ir toliau bus vienas pagrindinių ekonomikos variklių.

Kova su šešėline ekonomika toliau išlieka labai svarbi. Situacija gerėja, tačiau mūsų „šešėlis“ vis tiek vienas didžiausių Europoje – apie ketvirtadalį BVP.

Ypatingą dėmesį turime skirti darbo jėgos kokybei gerinti ir emigracijai mažinti – visa ekonomika tiesiogiai priklauso nuo joje dalyvaujančių žmonių, jų išsilavinimo, profesionalumo. Senstanti visuomenė ir emigracija neigiamai veikia mūsų pramonės konkurencingumo lygį, bendrą šalies ekonomikos augimą.

Todėl turime sudaryti sąlygas, kad veržlūs ir išsilavinę specialistai savo tikslų siektų Lietuvoje. Reikia išmaniai ir nieko nelaukiant reformuoti mūsų švietimo ir profesinio orientavimo sistemą, pritaikyti ją prie valstybės ir verslo poreikių.

– Ką Lietuva turėtų konkrečiai padaryti, kad padidintų savo ir savo partnerių saugumą? Ar problema – tik lėšų stygius?

– Geopolitinė situacija išlieka įtempta – mūsų didžioji kaimynė toliau demonstruoja karinį aktyvumą, nuolat bando NATO šalių budrumą, pažeidinėja jų oro erdvę. Aljanso pasienyje vyksta karo veiksmai, todėl nuoseklus valstybės gynybinių pajėgumų didinimas, mūsų kariuomenės stiprinimas ir toliau bus pagrindinis nacionalinio saugumo prioritetas.

Jau 11 metų priklausydama galingiausiam kariniam aljansui Lietuva yra užsitikrinusi NATO kolektyvinės gynybos garantijas, tačiau pirmiausia patys esame atsakingi už savo šalies gynybą ir privalome į ją investuoti.

Į 2015 metus įžengėme jau spėję įkurti nacionalines greitojo reagavimo pajėgas, o pavasarį atnaujinome šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą. Karinių dalinių papildymas vyksta savanoriškumo principu. Labai gerai vertinu mūsų visuomenės susitelkimą, jaunimo entuziazmą ir patriotinį brandumą.

Šiuo metu Lietuvoje jau turime NATO vadavietę, priimame NATO pajėgų karius, kartu intensyviai treniruojamės. Ką tik įvyko NATO ypatingai greito reagavimo pajėgų mokymai Lietuvoje. O lapkritį vienu metu vyko net penkerios karinės pratybos – to Lietuvoje dar nebuvo.

Gerai matome, ką dar turime nuveikti stiprindami kariuomenę. Gynybos finansavimas per artimiausius trejus metus turi pasiekti 2 proc. šalies BVP. Labai svarbu, kad šalies gynybos reikmėms ir vidaus saugumo stiprinimui skiriamos biudžeto lėšos būtų panaudotos efektyviai ir skaidriai. Mūsų žmonės turi būti tikri, kad kiekvienas šioms reikmėms išleistas euras iš tiesų didina jų saugumą.

– Kokį konkretų Lietuvos indėlį matote sprendžiant pabėgėlių problemą?

– Prie migracijos krizės sprendimo prisidedame pagal savo išgales.

Nenusigręžėme nuo atsakomybės prieglobsčio ieškantiems žmonėms – į Lietuvą jau atvyko pirmieji pabėgėliai. Dabar turime susitelkti ir padėti jiems integruotis į Lietuvos gyvenimą. O tai reiškia – neizoliuoti, nelaikyti uždarytų priėmimo centruose ir neskatinti gyventi iš pašalpų. Kuo greičiau į Lietuvą atvykę žmonės pradės dirbti, išmoks kalbą ir pradės savarankiškai kurti gyvenimą mūsų šalyje, tuo greičiau jie taps visaverčiais visuomenės nariais.

Pabėgėlių priėmimas ir integracija yra svarbūs, politinės ir pilietinės brandos reikalaujantys uždaviniai. Bet tai – tik ledkalnio viršūnė sprendžiant Europą užklupusią migracijos krizę, kuri kelia iki šiol neatsakytus humanitarinius, saugumo, ekonominius klausimus. Jų savomis jėgomis išspręsti nepajėgi nė viena valstybė, tačiau kiekvienos šalies indėlis yra svarbus ieškant bendro sprendimo.

ES jau ėmėsi priemonių stichiškam migracijos procesui suvaldyti: stiprinama ES išorės sienų apsauga, pradėjo veikti pirmieji atvykėlių registracijos centrai. Prie sėkmingo šių priemonių įgyvendinimo prisidedame ir mes.

Lietuvos pasieniečiai dirba Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, padėdami apsaugoti ES sienas ir kontroliuoti migrantų srautus. Mūsų šalies policijos pareigūnai padeda kolegoms iš Slovėnijos užtikrinti viešąją tvarką. Dalyvaujame ES karinėje operacijoje, skirtoje kovai su prekiautojais žmonėms, Viduržemio jūroje. Iš principo – su kai kuriais taisytinais aspektais – palaikome Europos Komisijos idėją sukurti naują Europos pasienio ir pakrančių apsaugos tarnybą, kuri užtikrintų geresnę ES sienų apsaugą ir padėtų pažaboti nelegalią migraciją. Šiai tarnybai pradėjus savo veiklą prie jos prisidės ir Lietuvos pasieniečiai.

Kartu turime matyti ir gilumines šios krizės priežastis. Karas Sirijoje, konfliktai ir skurdas Artimųjų Rytų, Afrikos valstybėse verčia tūkstančius žmonių rizikuoti savo gyvybe ieškant saugesnio ir geresnio gyvenimo Europoje. Todėl drauge su kitomis ES valstybėmis padedame užtikrinti saugų prieglobstį pabėgėliams arčiau jų namų – Turkijoje, Libane, Jordanijoje. Skatiname ekonominį skurdžiausių ir neramumų kamuojamų Afrikos valstybių vystymąsi. Visa tai – būtinos investicijos siekiant dorotis su migracijos krizės priežastimis, o ne tik reaguoti į jos pasekmes.

– Ar jūsų nenuvilia demokratinių permainų ir reformų tempai Ukrainoje?

– Svarbiausia, kad permainų tempai atitiktų Ukrainos žmonių lūkesčius.

Ukraina pasirinko europinių reformų kelią. Mes Lietuvoje gerai suprantame, kad jis nelengvas. Patys turėjome įgyvendinti sudėtingas ir dažnai skausmingas reformas. O Ukraina tą daro karinės agresijos sąlygomis.

Prieš dvejus metus Ukrainos žmonės susirinko Maidane, reikalaudami skaidrumo, teisingumo ir laisvės. Šie įsipareigojimai negali būti pamiršti – jie turi telkti permainoms.

Ukraina jau pradėjo įgyvendinti svarbias antikorupcines priemones, reformuota policijos patrulių tarnyba, sumažintas perteklinis biurokratinis verslo reguliavimas, o nuo 2016 m. įsigalios ir ES ir Ukrainos laisvosios prekybos susitarimas. Tai sėkmingų reformų, kurios padeda kurti skaidresnę valstybę ir artina Ukrainą prie Europos, pavyzdžiai.

Pradžia – gera, tačiau laukia dar daug darbų. Svarbu, kad įgyvendintos reformos neliktų popierinės, o realiai pakeistų padėtį šalyje. Būtina tęsti principingą kovą su korupcija, įgyvendinti sistemines teisėtvarkos, energetikos sektoriaus pertvarkas. To tikisi ne tik tvirtai Ukrainą remianti Europa, bet, pirmiausia, Ukrainos žmonės.

Dėl to Lietuva padeda Ukrainai – dalijamės savo patirtimi, ekspertinėmis žiniomis, teikiame finansinę pagalbą. Tai investicija ne tik į Ukrainos ateitį, bet ir į saugesnę kaimynystę Lietuvai. Todėl ir toliau nuosekliai remsime Ukrainą bei jos žmones.

– Ar siūlysite naujų iniciatyvų Lietuvos santykiuose su Lenkija?

– Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu apipinti mitais. Jiems bandoma suteikti neigiamą atspalvį. Realybėje mūsų bendradarbiavimas yra itin rezultatyvus. Jau ne vienus metus dirbdami drauge su Lenkija sėkmingai įgyvendiname strateginę reikšmę turinčius projektus.

Sujungėme Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus, pradedame tiesti bendrą dujų jungtį, į priekį juda Varšuvą, Baltijos šalis ir Suomiją europine vėže sujungsiantis „Rail Baltica“ projektas.

Vienodai vertiname ir saugumo iššūkius, kylančius mūsų valstybėms. Esame NATO sąjungininkai, tvirtai įsipareigoję vieni kitų saugumui. Artė­jančiame NATO viršūnių susitikime, kuris vyks Varšuvoje, sieksime tų pačių tikslų – ilgalaikio NATO pajėgų dislokavimo mūsų regione, nuolatos atnaujinamų gynybos planų, kitų atgrasymo priemonių. Tai Bukarešto viršūnių susitikime lapkritį aptarėme su Lenkijos prezidentu.

Todėl pagrindinis ateities uždavinys santykiuose su Lenkija yra tęsti ir užbaigti pradėtus darbus. Atėjo laikas atsiriboti nuo neatsakingų vietos politikų ir priešiškų išorės jėgų bandymų kurstyti nesutarimus, mus supriešinti. Turime ir toliau nuosekliai stiprinti bendradarbiavimą saugumo, energetikos, ekonomikos srityse. Abipuse nauda ir pasitikėjimu grįsti santykiai yra mūsų interesas. Tai – ir indėlis į glaudesnį Europos bei euroatlantinį bendradarbiavimą.

– Ko reikėtų, kad 2016-uosius pavadintumėte sėkmės Lietuvos žmonėms metais?

– Į antrą kadenciją ėjau su šūkiu „Tikiu Lietuva“, nes mačiau ir tikėjau, kad esame gerame kelyje, kad kartu galime padaryti mūsų šalį dar saugesnę, tvirtesnę, turtingesnę. Norėčiau, kad žmonių, pasitikinčių savo šalimi, kasmet būtų daugiau.

Sėkme laikau kiekvieną Lietuvos laimėjimą – kad ir kokioje srityje jis būtų. Pavyzdžiui, mokslo ir verslo – kaip naujoji „Thermo Fisher Scientific“ pasaulinio lygio laboratorija Vilniuje, ar kultūros – kaip Undinės Radzevičiūtės 2015-aisiais laimėta ES literatūros premija, ar Lauros Asadauskaitės pripažinimas geriausia 2015-ųjų pasaulio penkiakovininke. Esame maža šalis, todėl visi atvejai, kai mūsų vardas pasaulyje nuskamba tarp lyderių, kelia pasididžiavimą.

Labai tikiuosi, kad sąžiningi, motyvuoti profesionalai, jausdami atsakomybę dėl savo valstybės, ryšis ateiti ir į atsakingas pareigas. Nuo tokių asmenybių priklauso ir gerovės kūrimas, ir žmonių pasitikėjimas Lietuva.

Būsima sėkmė, ir ne vien 2016-ųjų, daug priklausys nuo žmonių aktyvumo ir apsisprendimo renkant naują Seimą. Jeigu prie balsavimo urnų ateis daugiau žmonių, o ne kas antras rinkimų teisę turintis pilietis, kaip 2012-aisiais, tai reikš, jog daugėja atsakomybės ir supratimo, kad ateitį kuriame patys.

Kuo daugiau diskusijų apie idėjas bei darbus ir kuo mažiau populizmo, drabstymosi purvais, tuo didesnė sėkmė Lietuvos lauks 2016 m. pabaigoje.

– 2016-ieji – jūsų antrosios kadencijos prezidento poste pusiaukelė. Kokius sau keliate uždavinius likusiai kadencijos daliai?

– Dirbu tik pusantrų šios kadencijos metų. Per pirmąją kadenciją daug dėmesio pareikalavo ekonominės krizės padariniai, energetikos sektoriaus pertvarka, teismų veiklos gerinimo, antikorupciniai klausimai, o ši kadencija susijusi su visokeriopo žmonių saugumo – gynybinio, ekonominio, informacinio, socialinio, viešojo – įtvirtinimo tikslais. Dar daug pastangų reikės įdėti naikinant korupcijos priežastis.

Kai kuriuos darbus diktavo geopolitinės situacijos pokyčiai, valstybės gynybos uždaviniai. Gyvenimas iškelia vis naujų reikalavimų, kurių neįmanoma numatyti nei metams, nei pusmečiui. Todėl dabar kalbėti apie tolesnius planus tiesiog per anksti: didžioji kadencijos darbų dalis – dar prieš akis.

BFL / Š.Mažeikos nuotr.

Evaldas Pašilis / teismai.lt nuotr.

Pasak Prezidentūros, 15 metų teisėjo darbo patirtį turintis kandidatas teisėjo karjerą pradėjo 1999 m. Ukmergėje. Prieš kelias savaites E.Pašilis Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos vienbalsiai pripažintas vienu tinkamiausių Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo pareigoms eiti.

Editos Dambrauskienė / BFL / T.Lukšio nuotr.

Prieš E.Pašilį Prezidentė teikė Editos Dambrauskienės kandidatūrą. 46 metų kandidatė taip pat buvo apibūdinama tik teigiamai. Ji buvo dirbusi ikiteisminio tyrimo pareigūne, Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurore, advokate. Nuo 2011–ųjų penkerius metus vadovauja Kaišiadorių rajono apylinkės teismui. Tačiau jos kandidatūrai Seimo nariai nepritarė: 50 balsavo už, 49 – prieš, 19 – susilaikė.

Nerijus Meilutis / BFL / T.Lukšio nuotr.

O pats pirmasis kandidatas buvo 41 metų Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis. Už jo kandidatūrą buvo 46 Seimo nariai, 50 – prieš ir 19 susilaikė.

Abu kartai buvo įvertinti, kaip Seimo antausis Prezidentei. Ar trečias kartas nemeluos, netrukus pamatysime.