BFL / V.Skaraičio nuotr.

LRT radijui Prezidentė Dalia Grybauskaitė paaiškino, kodėl pabėgėliams nereikėtų didinti išmokų. Pasak šalies vadovės, tam yra 3 pagrindinės priežastys:

1. Pabėgėliai turi dirbti, o ne gyventi iš pašalpų.

“Mūsų tikslas – iš karto integruoti tuos žmones į Lietuvą, jos gyvenimą, darbo rinką. Matome labai tiesioginį ryšį tarp to, kaip vyko integracija tiek Prancūzijoje, tiek Belgijoje. Žmonės gyveno getuose, buvo mokamos didžiulės pašalpos, jie neįsijungė į darbo rinką ir gyveno tik iš pašalpų. Kyla rizika, kad getuose šie žmonės taps radikalūs ir dėl to gali būti nesaugi mūsų visuomenė”, – teigė Prezidentė.

2. Išmokos pabėgėliams negali viršyti pensijų.

Tendencija – galvoti apie pinigus ir uždarbį, o ne apie tai, kaip padėti žmonėms.

“Negalime pabėgėliams mokėti daugiau nei Lietuvos žmonėms, tiems, kurie dirbo 30–40 metų ir užsidirbo savo pensiją. Deja, vidutinė mūsų pensija kol kas maža – 247 eurai. Negalime mokėti 300, 400 ar dar daugiau eurų pabėgėliams, kai mūsų pensininkai gyvena daug sudėtingiau”, – paaiškino D.Grybauskaitė.

3. Negalima leisti pasipelnyti iš pabėgėlių.

“Matome atskirų interesantų tiek savivaldybėse, tiek kitur norą užsidirbti iš pabėgėlių pašalpų – įtikinti, kad pašalpos turi būti didesnės, tada už tuos pinigus pabėgėliai brangiau mokėtų už būstą, daugiau lėšų būtų galima iš jų „išspausti“ atgal. Daugiau užsidirbtų savivalda ir kiti. [...] Tendencija – galvoti apie pinigus ir uždarbį, o ne apie tai, kaip padėti žmonėms – tikrai labai nemaloni, todėl dabar svarbiausia, kad vyriausybė koordinuotų atsakingą integracinį procesą, dirbtų su savivalda, visuomeninėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir „nedarytų verslo“ iš pabėgėlių”, – sakė LRT radijui šalies vadovė.

Visą originalų tekstą skaitykite čia.

Atsakinėdama bemaž į kiekvieną „Veido“ klausimą Prezidentė Dalia Grybauskaitė neišvengiamai minėjo tarptautinę padėtį. Tai Rusijos karinių muskulų demonstravimas Lietuvos pasienyje, nerimą kelianti situacija Rytų Ukrainoje, Sirijoje, kitose šalyse.

Aušra Lėka

Prie nerimą keliančių geopolitinių veiksnių reikia pridurti energetinės galios perturbacijas pasaulyje, Europos ekonomikos augimo vangumą ir Rusijos ekonominį krytį. Visa tai diktuoja ir Lietuvos vidaus politikos darbotvarkę. Tokiomis aplinkybėmis labai svarbus stabilumas, net jeigu tai kainuoja reformų greitį.

Apie tai – „Veido“ specialaus „Prognozių“ numerio interviu su Prezidente Dalia Grybauskaite.

VEIDAS: Kaip vertinate Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės per pusę kadencijos nuveiktus darbus? Ar jūsų lūkesčiai ir buvo tokie, kokie yra rezultatai?

D.G.: Visi puikiai žinome sudėtingą valdančiosios koalicijos sudėtį Seime, todėl ir Vyriausybės darbas gerokai apsunkintas. Tokios sudėties Vyriausybė, manau, iš principo padarė, ką galėjo padaryti.

Ko aš tikėjausi, ko norėjau ir koks buvo mano pagrindinis reikalavimas skiriant premjerą – tai, kad visų pirma būtų užtikrintas Lietuvos energetinis savarankiškumas, tai yra užbaigtas suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas ir pasirengta euro įvedimui. Žodžiu, kad tai, ką pradėjo ankstesnė Vyriausybė, šioji sėkmingai užbaigtų.

Galiu konstatuoti, kad per dvejus metus pasisekė tai padaryti, todėl toks stabilus politikos perėmimas ir tęstinumas yra sveikintinas. Tai rodo mūsų valstybės politinę brandą, ypač turint omeny tokią sudėtingą koaliciją. Taigi iš principo galiu Vyriausybę vertinti teigiamai. Didesnių uždavinių tokiai koalicijai negalėjau net kelti. Manau, buvo atlikta tai, ką ir galėjo atlikti šios sudėties Vyriausybė.

VEIDAS: Tačiau šiai Vyriausybei dar liko pusė kadencijos. Ar nieko daugiau iš jos nebesitikite? Ar nesibaiminate, kad būsima Vyriausybė, kurią jums teks tvirtinti po 2016 m. Seimo rinkimų, neras jokio naujų ilgalaikių strateginių projektų ir reformų įdirbio?

D.G.: Žinoma, darbų yra daug: reikia toliau mažinti socialinę atskirtį, tęsti elektros, dujų jungčių projektus, turi būti stiprinami mūsų valstybės gynybiniai pajėgumai. Tai tie darbai, kuriuos ir turės daryti ši Vyriausybė likusius dvejus metus. Bet puikiai žinome, kad politiniame cikle pirmieji dveji metai patys svarbiausi: kas būna padaryta, tai per pirmuosius dvejus metus, o vėliau labai sunku daryti kokius nors labiau strateginius žingsnius, nes prasideda rinkimų laikotarpis. O 2015 m. kovą – savivaldos, 2016 m. – Seimo rinkimai. Tad, manau, tiesiog reikia tęsti būtinus veiksmus, o kažkokių strateginių projektų, ko gero, iš šios Vyriausybės nebesitikėčiau.

VEIDAS: Ar tikite, kad A.Butkevičiaus Vyriausybė bent jau išsilaikys visą kadenciją?

D.G.: Manyčiau, tokia tikimybė didelė. Nors yra ginčų ir pasistumdymų, bet kai žinome geopolitinę situaciją, kokia yra aplink Lietuvą, aš tikrai nenorėčiau destabilizacijos šalyje ir manyčiau, kad ramiai, nors ir pabuksuodama, ši Vyriausybė turi šansų išlikti visą kadenciją. Nors, žinoma, politikoje ir per savaitę gali viskas apsiversti.

VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, valstybėje mažėja oligarchinio valdymo, apie kurį esate ne kartą kalbėjusi, apraiškų?

D.G.: Apie oligarchinius darinius ir oligarchinio valdymo apraiškas kalbame visą laiką. Manau, tai kova, kuri yra neišvengiama ir ją būtina vykdyti. Mūsų valstybė jauna, jai eina tik 25-eri metai po sovietinės sistemos griuvimo. Būtent ši sistema ir užaugino tokius oligarchinius darinius bei užprogramavo jų egzistavimą. Tokių darinių yra visose mūsų rytinių kaimynų ekonomikose. Ir mes tą patį išgyvename, bet žingsnelis po žingsnelio darome, ką galime. Padaryta daug gerų sprendimų įvairiose srityse. Pavyzdžiui, skaidrinant politinę sistemą buvo priimtas sprendimas drausti juridiniams asmenims finansuoti partijas, tai yra partijos negali būti tiesiogiai finansuojamos jokių oligarchinių struktūrų. Skaidrėja viešieji pirkimai: net triskart sumažinome neskelbiamų viešųjų pirkimų dalį, perpus sumažėjo vidaus sandorių skaičius ir viskas vyksta skaidriau. Per energetikos kainas buvo daroma įtaka ir šalies viduje, ir iš išorės, tad atsiradus suskystintų gamtinių dujų terminalui išmušame vieną svarbiausių ginklų per energetiką daryti spaudimą Lietuvos politinei sistemai.

Santykinai mažėja korupcija: per pastaruosius metus iš 43 vietos pakilome į 39-ą tarp 175 šalių, ir nors tai nėra ženklūs skaičiai, žengiame žingsnis po žingsnio.

Matome ženklų Konkurencijos tarybos darbo matomumo padidėjimą, kai už monopolinius ar oligopolinius darinius sulaukiama didesnių baudų, – tik šiemet jų jau skirta 217 mln. Lt.

Bet dar yra sričių, kuriose reikia daug ką padaryti: tai atliekų sektorius, šilumos ūkis, mažmeninė prekyba, transportas. Ir čia ne metų, net ne penkerių ir ne dešimties darbas. Daugelis valstybių tai darė šimtais metų ir, kaip Skandinavijos šalys, pasiekė labai aukštų rezultatų. Mums atrodo, kad žengiame žingsnis po žingsnio, nors kai nuvažiuoju į mūsų rytines kaimynes, grįžtu labai laiminga, nes kai palygini, kiek pasiekė Lietuva per tuos dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus, su tuo, kas vyksta Ukrainoje, Rusijoje, kai kuriose kitose šalyse, iš tiesų atrodome santykinai gerai. Bet žiūrint, su kuo lyginiesi: jei su Skandinavija, dar daug reikia padaryti.

VEIDAS: Apskritai kaip vertinate stambaus kapitalo Lietuvoje įtaką valstybės ekonomikai, politikai, pažangai? Ar jis jau pradeda suvokti ir savo misiją valstybei?

D.G.: Savo misiją iš dalies pradeda suvokti, bet labiau ne pats stambiausias kapitalas, o vidutinis. Jis labiau socialiai orientuotas ir socialiai atsakingas. Pats stambiausias verslas, ypač kuris atsirado iš karto po sovietinio laikotarpio, susikūrė gal ir ne visai skaidriai, ir toji inercija išlieka. Gal todėl daugiau vilčių dedu į naujai besikuriantį verslą, į modernesnį verslą, kuris susikūrė ar kuriasi jau naujoje geopolitinėje aplinkoje, yra labiau susietas su aukštosiomis technologijomis, nei į tą, kuris buvo sukurtas ir užaugo iš sovietinių laikų ūkio.

VEIDAS: Ar nemanote, kad ir milžiniškos ES finansinės injekcijos į žemės ūkį formuoja monopolinį, gal net su oligarchiniais požymiais žemės ūkį?

D.G.: Oligarchinių požymių atsiranda, kai ekonomikos ar verslo grupė ima daryti įtaką politikai ir naudoja politiką priimdama sau naudingus sprendimus, prieštaraujančius viešajam interesui. Tokių didelių įtakų dar nematome, bet jūs teisi, kad ES žemės ūkio politikos iš principo ekonomine politika nepavadinsi. Aš tai sakiau dar tada, kai buvau skiriama Europos Sąjungos komisare. ES žemės ūkio politika yra daugiau socialinio rėmimo pobūdžio, todėl kai teikiamos išmokos pririšamos prie hektaro, o ne kokio kito parametro, kas tų hektarų turi daugiau, gauna ir daugiau išmokų. Todėl koncentracija yra bendras požymis beveik visose ES valstybėse ir, sakyčiau, žemės ūkio, kaip neefektyviausios ir silpniausios bendros ES politikos, pasekmė visose šalyse.

Žemės ūkiui iš tiesų skiriama labai daug lėšų, ES skiriamo biudžeto sandaroje tai sudaro vos ne 40 proc. Tai santykinai tikrai labai daug. Bet, deja, ES žemės ūkio politika yra tokia, kad arba mes imame tai, ką sugebame gauti pagal bendrus sutarimus ir bendras europines sutartis, arba galime tų pinigų atsisakyti. Tačiau, be abejonės, suprantame, kad tokių didelių pinigų niekas neatsisakys. O kaip juos skirstyti, iš principo apspręsta bendrąja ES žemės ūkio politika, ir visose šalyse jie skirstomi vienodai. Tik labai nedidelę dalį lėšų, skiriamų žemės ūkio infrastruktūrai ir kai kurioms kitoms sritims, galime paskirstyti patys, bet tai labai didelės įtakos žemės ūkio politikai negali daryti. Žemės ūkio politika daugiausia yra apspręsta bendrais europiniais susitarimais, o mūsų Konkurencijos taryba tegali stebėti, kad nebūtų piktnaudžiavimo savo padėtimi.

VEIDAS: Kaip didelę Lietuvos sėkmę įvardijote suskystintų gamtinių dujų terminalą. Vis dėlto ar jums nekelia abejonių, kad tai tik politinis, bet ne ekonominis objektas?

D.G.: Man nekelia abejonių, kad energetika visuomet yra geopolitika, nes energetika nėra siaurai suvokiama ūkio šaka. Visame pasaulyje suvokiama, kad energetika – tai ekonominio elemento ir įtakos į politinį gyvenimą susiliejimas. O turint galvoje, kad energijos išteklių turi labai nedaugelis pasaulio šalių, energetika tampa geopolitiniu faktoriumi.

Todėl ir mūsų suskystintų gamtinių dujų terminalas yra geopolitinis objektas. Tai visų pirma reiškia, kad terminalas užtikrina mūsų energetinį savarankiškumą, leidžia mums turėti galimybę pasirinkti tiekėją, ir tai užtikrina ekonominį saugumą. Antra, terminalas užtikrina mūsų politinį saugumą, nes visada vienintelis tiekėjas, kuris lig šiol buvo Rusijos koncernas „Gazprom“, naudojo kainas kaip politinio spaudimo instrumentą, taip pat ir darydamas įtaką kai kuriems mūsų politinių partijų veikėjams. Atsiradus terminalui gauname ir politinį savarankiškumą: atimame politinio spaudimo įrankį, turime didesnį tiekimo pasirinkimą, turime daugiau saugumo.

Bet ir tai dar ne viskas: šis terminalas užtikrina saugumą ne tik Lietuvai, bet ir visoms Baltijos šalims, nes galime garantuoti visų trijų Baltijos valstybių 90 proc. poreikio, jeigu toks būtų. Šiandien terminalas jau tampa regioninis, jau turime užsakymą ir iš Estijos. Suskystintų gamtinių dujų terminalo atsiradimas tiesiogiai ir netiesiogiai padarė įtaką kainų kritimui: terminalui beatsirandant jau 2014 m. vasarą gavome iš „Gazpromo“ 20 proc. nuolaidą. „Gazpromas“ tai galėjo padaryti ir prieš metus, ir prieš dvejus, trejus ar penkerius, bet padarė tik tuomet, kai pamatė, kad terminalas yra neišvengiamas, kad „Independence“ jau atplaukia į Lietuvą.

Galima skaičiuoti terminalo ekonominę naudą: jei dėl vienos ar kitos priežasties būtų paskelbtas gamtinių dujų embargas, ekspertai yra suskaičiavę, kad terminalo projekto sąnaudos atsipirktų per vienus metus. Beje, už laivo nuomą mokame tiek pat, kiek ir kitos valstybės – konkurencingomis kainomis.

Žinant, kad dvejų trejų metų laikotarpiu atsiranda visai kita pasaulinės dujų rinkos struktūra, kad ateina skalūnų dujos, kad šiuo metu krinta naftos kaina, o dujų kaina ateityje tikrai turės tendenciją mažėti, mūsų terminas galės padėti ne tik mums, bet ir regionui, nes jis didesnis nei mūsų poreikiai. Jis turės tiesioginės ir netiesioginės įtakos visų energijos išteklių kainos kritimui, nes jei nors vienos rūšies – naftos ar dujų – kaina krinta, tai daro įtaką ir kitų, pavyzdžiui, biomasės kainai, nes atsiranda konkurencija tarp energijos šaltinių rūšių.

Aš didžiuojuosi Lietuva, kad sugebėjo suskystintų dujų terminalą pasistatyti pati, savarankiškai, nelaukdama, kada kas padės. Ypač dabar, esant tokiai geopolitinei situacijai, tai labai savalaikis projektas. Mus rodo kaip pavyzdį ne tik regione, bet ir pasaulyje, kad Lietuva tokiomis sudėtingomis sąlygomis su palyginti kukliais resursais sugebėjo susitvarkyti ir savarankiškai pasistatyti terminalą.

Beje, tai vysto ir gamtinių dujų rinką: jau dabar turime išduotas 32 dujų tiekimo licencijas ir per Lietuvos dujų biržą Estija bei kitos šalys pradeda pirkti dujas. Manau, tai labai greitas ir geriausias rezultatas, ko galėjome pasiekti.

VEIDAS: Esate pakviesta į prestižinį Davoso forumą viena pagrindinių pranešėjų energetikos klausimais. Kokių siūlymų, kaip toliau plėtoti šią svarbią sritį, pateiksite forume dalyvausiantiems pasaulio politikos ir ekonomikos lyderiams?

D.G.: Energetinės problemos labai sudėtingos. Europa dabar labai nukenčia dėl to, kad yra nekonkurencinga. Tokia ji todėl, kad yra labai imli energijai, o energijos ištekliai labai brangūs. Be to, Europa santykinai priklauso nuo tiekėjo, nuo kurio ir mes šimtu procentų priklausėme dar prieš mėnesį: Europa apie 60 proc. dujų, taip pat ir didelį kiekį naftos gauna iš Rusijos. Energetika tampa vis sudėtingesniu geopolitiniu veiksniu, kuris daro įtaką ne tik šiandien ir ne tik ekonominei šalių ateičiai, bet ir politinės, karinės galios pasiskirstymui pasaulyje. Dabar du stambūs įtampų židiniai pasaulyje – Europoje, Rytų Ukrainoje, ir susiję su ISIS tarptautiniu terorizmu, ir čia energetika taip pat turi labai didelę įtaką vienų ar kitų šalių tiek ekonominei, tiek karinei galiai, priklausomai nuo energijos išteklių kainų pokyčių, nuo jų kiekio ir t.t. Energetika visada buvo ne tik kuras, bet ir ginklas. Tai buvo pinigai, tai buvo ir politika, ir galia – viskas kartu, ir tokia išliks ilgai. Todėl labai svarbu, kaip regionas tvarkosi, kaip sugeba diversifikuoti grėsmes ir kaip užsitikrina tiekimo saugumą, kokias užsitikrina kainas, nes nuo to priklauso ir regiono konkurencingumas, ir politinė, politinių sprendimų laisvė.

Davose kalbėsiu ir apie Lietuvos, ir apie europinę patirtį. Europa kaip tik dabar siekia ir sieks, kad būtų sudaryta bendra energetinė erdvė, ką inicijavo Lietuva ir Lenkija, kad Europa pradėtų galvoti ir kalbėti vienu balsu, ginti savo interesus kartu, nes lig šiol atskiros šalys tai darė savarankiškai. Energetika artimiausią dešimtmetį išliks vienas svarbiausių veiksnių didinant Europos konkurencingumą, todėl tam bus skiriamas didžiulis dėmesys ir Davoso forume, nes tie tektoniniai poslinkiai, kurie vyksta geopolitinės energetikos srityje, lems ir geopolitinių galių pasiskirstymą pasaulyje, ir viso pasaulio gyventojų gerovę. Šie klausimai tik aštrės, darysis vis aktualesni.

Gerai, kad esame pakviesti į Davoso forumą: turime unikalią patirtį, susijusią su suskystintų gamtinių dujų terminalu, ir, manau, tai viena priežasčių, kodėl Lietuva pakviesta kalbėti vienoje iš pagrindinių forume energetinės geopolitikos sesijoje.

VEIDAS: Vis dėlto kodėl, jūsų manymu, pagal valstybės konkurencingumo, asmens gebėjimų tyrimus Lietuva išsivysčiusių šalių kontekste – prie vidutiniokų ir dar blogiau, nors pagal asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, procentą esame tarp pirmaujančiųjų? Ar tai labiausiai lemia švietimo sistemos brokas, ar kokios kitos priežastys?

D.G.: Vien gero išsilavinimo neužtenka, kaip ir neužtenka vien labai greito interneto. Dar reikia mokėti išsilavinimą ar tą greitą internetą kokybiškai bei efektyviai panaudoti. Ir čia prasideda daug problemų. Visų pirma mūsų konkurencingumas labai priklauso nuo to, kiek konkurencinga mūsų ekonomika, o ji nėra labai konkurencinga dėl daugelio priežasčių. Viena jų – mūsų ekonomika lig šiol labai energetiškai imli: vienetui produkcijos pagaminti mes panaudojame apie triskart daugiau energijos išteklių negu Europos vidurkis. Taip pat Lietuvoje labai nelankstūs darbo santykiai, labai didelis darbo jėgos apmokestinimas.

Dar vienas mūsų konkurencingumo stabdys – šešėlinės ekonomikos mastas, pasireiškiantis per tai, kad yra labai daug neapskaitomo darbo, gaji atlyginimų vokeliuose sistema. O per biudžetą perskirstoma labai nedidelė BVP dalis.

Šie objektyvūs veiksniai yra tam tikras mūsų konkurencingumo stabdys, ką jau kalbėti apie tai, kad mūsų išsilavinimo sistema prasilenkia su ekonomikos ir šalies vystymosi poreikiais. Taip, bendras universitetinis išsilavinimas yra aukšto lygmens, bet rinkai darbo jėga praktiškai nėra rengiama: paklausa ir parengimas visiškai prasilenkia.

Tai problemos, kurias žinome, bet iš tiesų jos sprendžiamos lėtai. Problemos fundamentalios, daugelyje šalių jos panašios, o pasiūlymų, kur reikia kreipti dėmesį, kasmet gauname iš Europos Komisijos, kitų tarptautinių institucijų. Bet tokių problemų sprendimas reikalauja fundamentalesnių reformų, rimtos politinės valios ir žinių. Žinoma, tam reikia ir galvojimo į priekį toliau nei ketveri metai – nei politinė kadencija.

Reguliariai grįžtame prie šių problemų, daromi įvairūs ministerijų užsakyti tyrimai, tarp jų ir dėl darbo jėgos lankstumo ir kiti. Tačiau viena yra akademiškai žinoti, ką reikia daryti, kita – dabartinio laikotarpio geopolitinės aplinkybės, politinių jėgų ir ideologinių pozicijų priešprieša, politinis rinkimų ciklas: viskas daro įtaką tam, kaip valstybė sugeba greitai ir radikaliai keistis. Visada galima diskutuoti, kiek greitai ir drastiškai turime daryti reformas, bet po ekonominės krizės, po neišvengiamai sunkių reformų dabar aiškus didelis politinis nenoras žengti svarbius, reikalingus, bet skausmingus žingsnius.

Todėl džiaugiuosi, kad padaryti du stambūs darbai, kurie bus didelis pagrindas ekonomikos stabilumui užtikrinti ir konkurencingumui didinti, – turiu omeny eurą ir suskystintų gamtinių dujų terminalą. Euras ir sudarys sąlygas pigiau skolintis, ir atpigins mūsų skolos aptarnavimą, ir pritrauks daugiau investicijų, palengvins verslui darbą, sutaupys pinigų, nes prekiaujant su euro zonos šalimis nebereikės konvertuoti litų. Tai didžiulis bazinis strateginis dalykas, kuris užtikrins stabilesnį šalies vystymąsi.

Be abejo, konkurencingumui užtikrinti reikia ir lanksčios darbo jėgos rinkos, spręsti pajamų surinkimo į biudžetą problemas, kovoti su šešėline ekonomika bei mažinti energetiškai imlią ekonomiką. Yra masė sričių, kurias reikia vystyti ir pertvarkyti. Jos žinomos tiek Vyriausybei, tiek man. Tačiau dabar viskas vyksta truputį lėčiau, be didelio blaškymosi, bet tai, matyt, atitinka laikmečio dvasią ir dabartinės valdančiosios koalicijos politinius bei intelektinius gebėjimus.

VEIDAS: Nepartiniai kandidatai pirmą kartą įgijo teisę dalyvauti praėjusiuose savivaldos rinkimuose, tačiau didelė dalis jų buvo tie patys partijų nariai, tik pasiskelbę nepriklausomais. 2015 m. kovą vyksiančiuose rinkimuose pusėje savivaldybių, net Vilniuje, neatsirado nė vieno nepartinio kandidato. Ar tikitės teigiamų permainų bent iš pirmąkart vyksiančių tiesioginių merų rinkimų?

D.G.: Tai pirmas bandymas demokratizuoti merų rinkimus. Daugelyje Europos valstybių merai renkami tiesiogiai. Bet turėčiau ir pastabą šiai tvarkai: sutikome pereiti prie tiesioginių merų rinkimų, tačiau nelabai pasikeitė jų funkcijos bei galios, tai yra ir rinkėjų galimybės reikalauti iš merų atsakomybės ir, reikalui esant, pareikalauti jų keitimo. Bet mokysimės iš savo patirties, todėl, be abejonės, vėliau gali reikėti keisti įstatymus, dar kažką adaptuoti, gal radikaliau, nes šįsyk pokyčių bandyta imtis be Konstitucijos keitimo, gal todėl išėjo tokia pusinė, nepilna reforma.

Be jokios abejonės, turėsime ir gerų išrinktų merų, ir populistų, ir visai keistų, bet nieko nepadarysi. Reikia pradėti atverti rinkimus, ypač savivaldos lygmens, žmonių sprendimui, o žmonėms reikia išmokti rinkti tiesiogiai.

Visuomeninių komitetų 2015 m. kovą vyksiantiems savivaldos rinkimams užsiregistravo 58, o praėjusiuose buvo tik 28. Čia, matyt, priklauso ir nuo konkrečių asmenybių, ir nuo partijų aktyvumo kiekviename regione.

VEIDAS: Atsakydama į daugelį klausimų vis minite geopolitinę situaciją. Dabar ji iš tiesų diktuoja darbotvarkę. Kaip vertinate saugumo padėtį mūsų regione?

D.G.: Kaip ir visame pasaulyje, mūsų regione geopolitinė situacija vertinama atsargiai. Turime dvi tendencijas. Pirma, tai rimtas ekonomikos augimo sulėtėjimas visame pasaulyje, taip pat ir Europoje, o mūsų kaimynystėje – Rusijoje. Rusijos centrinio banko prognozėmis, šios šalies ekonomika 2015 m. kris iki minus 5 proc. Tai reiškia, kad mūsų kaimynystėje tai ne tik ekonomikos sulėtėjimas, bet ir kritimas, ir Lietuvai ekonominiu požiūriu tai darys įtaką.

Antra, turime ir karinės įtampos židinius tiek prie mūsų sienų, tiek Rytų Ukrainoje. Sakydama „prie mūsų valstybės sienų“, turiu omenyje praktiškai kas mėnesį vykstančias labai didžiules karines pratybas Kaliningrado srityje, Baltijos jūros regione. Matome suaktyvėjusias karines pratybas ne tik prie Lietuvos sienų – visame Baltijos regione, o grėsmingi skrydžiai prie Skandinavijos šalių kelia grėsmę ir civilinei aviacijai. Tad įtampos yra ne tik Ukrainoje, Sirijoje ar kitose šalyse, bet ir Baltijos jūros regione. Todėl reikia kalbėti ne tik apie mūsų regiono problemas – kaip ir visas pasaulis, Europa veikiama šių dviejų pagrindinių veiksnių.

Mums atsistojus ant kojų po ekonominės krizės, mėginant atkurti pensijas ir kitas socialines išmokas, siekiant sumažinti socialinę atskirtį, šie veiksniai tikrai darys įtaką mūsų ekonomikai ir šiek tiek apsunkins mūsų užduotis, ir tai turime turėti galvoje.

Aš, kaip prezidentė, šalia to, kad turiu įvertinti ir reaguoti į minėtus išorinius veiksnius, kartu su Vyriausybe ir valdančiąja dauguma, kad ir kokia ji būtų, turiu užtikrinti valstybės stabilumą, kad galėtume garantuoti savo ekonomikos augimą, užtikrinti savo žmonėms atlyginimus, pensijas net esant tokiai sudėtingai situacijai iš išorės. Turiu užtikrinti ir šalies apginamumą – tą intensyviai ir darome.

Laikmetis išties nėra lengvas. Tačiau mes atsistojome ant kojų po labai sunkios ekonominės krizės, o dabar, tikrai esu įsitikinusi, turime visus pagrindus nuosaikiam, bet stabiliam ekonomikos augimui. Nors ekonomikos augimo sulėtėjimas Europoje turės tam tikros įtakos mūsų ekonomikai, nes didžioji dalis mūsų prekybos yra su Europa, nuo Rusijos ekonomikos ir prekybos kryčio mūsų verslas nukentės mažiau, nes tos sankcijos, kurias Rusija pritaikė visai ES, dar prieš Rusijos ekonomikos kritimą praktiškai mums leido iš šios rinkos pasitraukti.

Vis dėlto, turint galvoje visus šiuos išorinius veiksnius, taip pat būtinybę išsaugoti politinį stabilumą šalies viduje, tai yra ir priimti biudžeto, kitus pagrindinius įstatymus, ir išlaikyti koaliciją, tai yra tie veiksniai, į kuriuos turiu atsižvelgti priimdama sprendimus ar reikalaudama vienokių ar kitokių sprendimų iš valdančiosios koalicijos. Tuos visus veiksnius matydama turiu rasti balansą tarp to, ką valstybei būtina daryti, ir to, kaip atremti tas įtakas iš išorės, kurios galbūt bus šiek tiek mažiau pozityvios ar kažkiek ir negatyvios.

Visa tai turime galvoje ir dirbame. O mūsų istorija rodo: kai žinome, ką daryti, kai esame vieningi, kai prisiimame atsakomybę už tai, kas vyksta, viską galime atlaikyti ir visada viską, ką reikia, padarome.

BFL

Prezidentės Dalios Grybauskaitės prioritetiniais laikyti susitikimai ir pokalbiai su Rytų kaimynių lyderiais neatnešė planuotos naudos

Bendros Lietuvos užsienio politikos koncepcijos kūrimas mirė natūralia mirtimi, tad dabar Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija savo veiksmus derina tik atsiradus dideliam poreikiui.

“Kokia bendra užsienio politikos koncepcija? Nieko nežinau apie tokią, dirbame, vadovaudamiesi Vyriausybės programa ir prezidentės bei Seimo sprendimais”, – gerokai apstulbo vienas aukštų Lietuvos diplomatų, “Veido” paklaustas, ar jau parengta pernai pradėta kurti bendra užsienio politikos koncepcija ir kur su ja būtų galima susipažinti.

Mirė natūralia mirtimi

Priminsime, kad prieš metus aukštuose Vilniaus kabinetuose buvo gimusi idėja: atsižvelgiant į asmenybių pokyčius Prezidentūroje ir Užsienio reikalų ministerijoje, geresniam valstybės užsienio politikos koordinavimui sukurti tarpinstitucinę darbo grupę, kuri parengtų bendrą rėminį dokumentą. Kad nebūtų taip, jog tuo pačiu klausimu išsiskirtų prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero Andriaus Kubiliaus, užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio ar Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Emanuelio Zingerio pozicijos, nes jie paprasčiausiai nežino, ką kuris mano ar daro. O tokių nesusipratimų, kad ir dėl CŽV kalėjimų paieškos ar Lietuvos paramos Radoslawo Sikorskio siekiams tapti NATO generaliniu sekretoriumi, būta, ir valstybei į naudą jie tikrai neišėjo.

ė strigti. “Veido” pašnekovų teigimu, “procesas mirė natūralia mirtimi”, kai akivaizdžiai tapo aišku, kad institucijos, ir pirmiausia Prezidentūra, nerodo tam didelio entuziazmo. “Na, kaip galima ką nors parengti ir suderinti, kai nėra su kuo šnekėtis, – retoriškai klausia vienas Seimo narys, turintis ilgametę užsienio politikos darymo patirtį. – Pati prezidentė, savaime suprantama, neturi laiko sėdėti darbo grupės posėdžiuose ir ginčytis dėl formuluočių. Galiausiai tai ne valstybės vadovės reikalas, tam ji turi patarėjų. Bėda ta, kad tie patarėjai neturi nė mažiausio supratimo, ką kuriuo klausimu mano prezidentė. Su jais paprasčiausiai nėra prasmės bendrauti. O pati D.Grybauskaitė konkrečiau apie užsienio politiką kalba nebent su A.Kubiliumi ir A.Ažubaliu asmeninių susitikimų metu.”

“Veido” pašnekovų teigimu, netgi pastariesiems kartais būna labai sunku įtikinti prezidentę vieno ar kito veiksmo būtinumu ir neretai tenka nusileisti, ypač “negyvybiškais klausimais”. Pagrindinė to priežastis – skirtinga patirtis. Nors D.Grybauskaitė savo metiniame pranešime pabrėžė “asmeniškai prisidėjusi prie Lietuvos diplomatinės tarnybos kūrimo ir pirmųjų Lietuvos diplomatijos žingsnių”, tačiau netgi neilgą darbo URM laikotarpį užsiėmė ekonomika, o ne politika. Tad kai kuriuos dalykus, savaime suprantamus žmonėms, kone du dešimtmečius užsiimantiems vien politika, D.Grybauskaitei tenką aiškinti nuo Adomo ir Ievos.

Mėgsta aukščiausio lygio svečius

Vis dėlto atrodo, kad didžiausia bėda ta, jog prezidentei užsienio politika paprasčiausiai neįdomi. Tai labai gerai matyti ir iš jos metinių pranešimų – 2010-aisiais užsienio politikai ji skyrė keturis itin abstrakčius sakinius, pabrėždama, kad “strateginė kryptis – Lietuvos žmonių interesų, tikslų ir mūsų nacionalinės savigarbos atstovavimas tarptautinėje arenoje”. Tarsi užsienio politika apskritai galėtų turėti kokį nors kitokį tikslą. Šiemet pasakyta buvo jau daugiau, D.Grybauskaitė pelnytai pasigyrė, kad ir jos veiksmų dėka NATO parengė Baltijos valstybių gynybos planus. Tačiau apskritai susidarė įspūdis, kad visa užsienio politika prezidentei reiškia energetiką, kuria, kaip žinome, užsiima Vyriausybė ir Energetikos ministerija, bet ne Užsienio reikalų ministerija.

“Mes kartais pamanome, kad prezidentė į užsienio politiką žiūri tik kaip į galimybę pasirodyti viešumoje su kokiu nors svarbiu svečiu, prisidėti sau populiarumo taškų, o paskui viską pamiršti iki kitos progos, – sakė “Veidui” vienas diplomatas. – Patys pažiūrėkit: kai tik tapo aišku, kad artimiausiu metu nenumatoma aukščiausio lygio susitikimo su Dmitrijumi Medvedevu, santykius su Rusija ji visiškai pamiršo, nors dar pernai mėgdavo itin pabrėžti savo nuopelnus atšildant bendravimą su Maskva. Ji netgi įsigudrino nepaminėti Rusijos savo metiniame pranešime. O kai pradėjo ryškėti galimybė asmeniškai Vilniuje pasirodyti su aukščiausiais Amerikos pareigūnais, tai ir papietauti su Baracku Obama į Varšuvą sraigtasparniu per audrą nuskrido, ir į krepšinio čempionatą pakvietė.”

BFL

Prezidentės vetuotus įstatymus pristatę Seimo nariai, nors neprisiima jų autorystės, bet dažnu atveju mano prezidentę klydus.

“Ir kiekvieną kartą, kai man bus pateiktas koks nors atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas, asmeniškai domėsiuos jo kilmės istorija. Asmeniškai aiškinsiuos, kurioje teisėkūros grandyje atsirado tokių įtarimų keliančios nuostatos”, – praėjusią savaitę skaitydama metinį pranešimą įspėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė, pabrėždama, kad tauta turi pažinti ne tik savo didvyrius, bet ir niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius.

Kas jie? Prezidentė pareiškė pirštais nenorinti badyti, bet, anot jos, kiekvienas autorius pats supranta, į ką buvo nukreipta jos kritika. Ji įvardijo tik “įdomiausių” pasiūlymų sritis – aplinkosaugą ir energetiką.

Vis dėlto surasti galus įstatymų kilmės istorijoje tikrai nelengva, nes Seimo nariai skundžiasi neprisimenantys, kas pirmieji inicijavo vieno ar kito įstatymo projektą, be to, iki galutinio varianto būna dešimtys pataisų. O įstatymus teikiantys Seimui svarstyti komitetų pirmininkai apskritai stengiasi apsimesti esantys niekuo dėti, nes juk jie tik pristato komiteto daugumos nuomonę. Tačiau juk Seimo statutas neįpareigoja projektą pristatyti būtinai komiteto pirmininkui.

Tad kas tie septyniolika, kurie siūlė korupcinius ar kvailus įstatymus, kuriuos prezidentei teko vetuoti?

Miškai: statybvietė vs teisybės atkūrimas

“Be abejo, vienareikšmiškai”, – į klausimą, ar tebepalaiko savo teiktą Miškų įstatymą, atsako Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.

Pagal tai, ko prezidentės patarėjo, pristačiusio veto, klausinėjo Seimo nariai, J.Šimėnas susidarė nuomonę, kad prezidentė “arba buvo suklaidinta, arba jai pateikta neteisinga informacija, arba kažkas siekia kažkokių tikslų”. “Privatūs miškai tesudaro 38 proc., žmonėms grąžinta jų nuosavybė, o daryti joje nieko neleidžiame”, – argumentuoja J.Šimėnas.

Vis dėlto įstatymo autorystės jis kratosi. Taip, jis buvo darbo grupės, pagal keletą projektų rengusios vieną įstatymą, vadovas, tačiau pirminė idėja priklausanti ne jam. Miškų įstatymo projektų variantus buvo pateikę aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, Seimo nariai Audrius Endzinas, Artūras Zuokas, Bronius Bradauskas, Rimantas Sinkevičius, Edmundas Pupinis, Danutė Bekintienė, o kiek dar prisiūlyta po to.

D.Bekintienė, anot jos pačios, “miškų mergaitė iš Dzūkijos”, aršiai priešinasi, kad miškai netaptų statybvietėmis, bet pritaria, kad ne didesniuose nei 20 arų sklypuose, kuriuose, pagal archyvinius dokumentus, iki karo buvusios sodybos, reikia leisti jas atkurti, juolab kai kur tada miško dar ir nebuvę.

E.Pupinis taip pat už, nes dabar savininkai turi prievolę mišką tvarkyti, bet savo sklype negali nė pernakvoti.
Tačiau prezidentės nuomonė priešinga. Ji sako negalėjusi leisti, kad iš žmonių būtų atimti dar ir miškai, kaip atsitiko su gražiausiomis Lietuvos paežerėmis ir paupiais. Šią savaitę Seime paaiškės, ar prezidentė įtikino parlamentarus.

Nors statistiškai Seimo Aplinkos apsaugos komitetas nėra prezidentės veto lyderis, D.Grybauskaitė neneigia “įdėmiai stebinti” ir kitus šio komiteto siūlymus. Prezidentei jau kadencijos pradžioje užkliuvo J.Šimėno teiktas Statybos įstatymo projektas. Tai buvo antras jos jau pirmą darbo mėnesį nepasirašytas įstatymas (pirmasis – dėl motinystės išmokų). Beje, veto lydėjo detektyvas, kad prezidentė gavo ne tą projektą, kuris buvo skelbiamas Seimo tinklalapyje.

“Seimo Statybų įstatymo variantas, manau, būtų buvęs daug paprastesnis, būtų mažiau biurokratijos”, – tebesilaiko savo nuomonės J.Šimėnas.

Tokio ginčo arbitrai galintys būti statybų bendrovių atstovai nesiėmė spėlioti, kas būtų, jeigu būtų.

Korupcija: baudos dydis vs galimybė ją išieškoti

“Teko grąžinti Žemės ir Žemės reformos įstatymus, nes negalėjau leisti rizikuoti visų Lietuvos žmonių turtu”, – aiškino D.Grybauskaitė savo prieštaringai vertinamą veto, pagal kurį po apskričių reformos žemė miestuose nebuvo perduota savivaldybėms. Prezidentė mano užkirtusi kelią korupciniams sandoriams dėl valstybinės žemės.

Šio projekto pirminė autorystė priklauso Vyriausybei, o jį teikęs Kaimo reikalų komiteto pirmininkas E.Pupinis, pats anksčiau dirbęs savivaldybėje, sako šįsyk palaikęs savivaldybių pusę, nes taip būtų galima pagreitinti sprendimų priėmimą, iki tol trukdavusį ir po dvejus metus. Tačiau politikas sutinka, kad ir dabar stengiamasi kitais būdais šiuos procesus skubinti.

Kiti vetuoti antikorupciniai projektai buvo palaiminti Teisės ir teisėtvarkos komiteto. Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis padidintos piniginės baudos už ekonominius, finansinius ir kitus kriminalinius nusikaltimus, buvo rengtos pačios prezidentės. “Prezidentė siūlė dešimtkart didinti baudas, o komitetas – penkiskart. Tačiau svarstant įstatymą parlamentarai Julius Veselka, Remigijus Žemaitaitis siūlė mažesnes baudas”, – pasakoja Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.

Politiko manymu, toks besaikis dešimteriopas didinimas būtų reiškęs, kad baudos būtų visai neišieškomos, nes prasižengėliai jų nevaliotų sumokėti, ir taip atsirastų nebaudžiamumas. Po veto įstatyme liko komiteto siūlyta nuostata apie penkiagubai didesnes baudas, tad komiteto pirmininkas gali tik pasidžiaugti.

S.Šedbaras pripažįsta, kad prezidentė surado jo teiktame Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo įstatyme pražiūrėtą klaidą. Jis nediskutuoja ir dėl kitų vetuotų nuostatų, susijusių su ikiteisminio tyrimo terminais. Bet projekto rengėjas Vidmantas Žiemelis yra įregistravęs pataisą, kuria bandys grąžinti prezidentės vetuotą vieną įstatymo nuostatą.

S.Šedbaras nei labai už, nei prieš ir dėl veto įstatymui, kuriuo Seimas bandė apsaugoti motinystės atostogų turinčias motinas nuo laisvės atėmimo, jei jos būtų neteisėtai pasiėmusios motinystės išmokas. Bet kadangi motinų sodinti už grotų teismai nepuolė, nors įstatymas tai leistų, Seimas nesiveržia grįžti prie savo projekto, kurį prezidentė išbrokavo, nes pagal jį laisvės atėmimo galėjo išvengti ir kitus nusikaltimus padarę asmenys.

Bet ir šiandien Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas nepritaria prezidentės nuomonei dėl dvigubos pilietybės. “Už tokį, kokį buvo priėmęs Seimas, Pilietybės įstatymą balsuočiau dar dešimt kartų”, – neabejoja S.Šedbaras.

Lobistai: biudžeto pajamos ir blaivybė vs biudžeto pajamos

“Privalėjau užkardyti alkoholio verslo lobistų iniciatyvą, kuria siekta valstybės biudžeto sąskaita alkoholio industrijos magnatų kišenes papildyti 100 mln. Lt. Lygiai tiek milijonų būtume praradę mes – visuomenė ir valstybė. Tautos girdymui nepritarsiu”, – prezidentė motyvavo veto, kuriuo neleista pailginti prekybos alkoholiu laiko ir sumažinti alkoholio akcizų.

Ar prezidentė įtikino šį įstatymą teikusį Ekonomikos komiteto pirmininką Dainių Budrį? “Neįtikino. Prezidentės patarėjas argumentavo, kad nelegalaus alkoholio yra tik 3 proc. Skamba juokingai. Tai pigus populizmas. Vieną dieną sakė, kad sumažinę akcizą prarasime 50 mln., kitą – jau 100 mln. Lt. O mes skaičiavome, kad jei sumažinus akcizus rinka augtų 30 proc., gautume daugiau pajamų. O dėl tautos girdymo, tai 2008–2010 m. stipriųjų alkoholio gėrimų gamyba sumažėjo daugiau nei 40 proc., tačiau nenorėčiau sutikti, kad tokia pat dalimi sumažėjo vartojančiųjų alkoholį. Tiesiog išaugo kontrabanda”, – sako D.Budrys.

Bet ir jis kratosi siūlymo autorystės, priskirdamas ją opoziciniams socialdemokratams, jų lyderiui Algirdui Butkevičiui. Bet šis tvirtina, kad tai visiška nesąmonė.

Autorystė: skaidrumas vs anonimiškumas

Kvailybės – tik neaišku, sąmoningos ar ne, – kategorijai galima priskirti Politinių partijų ir kampanijų finansavimo įstatymą. Jei ne prezidentės veto, jis būtų įsigaliojęs vėliau, nei numatyta paskutinė data nepriklausomiems kandidatams registruotis į rinkimus. Vieningos partijų pastangos trūks plyš neleisti rinkimuose dalyvauti jų rimtam konkurentui Artūrui Zuokui žlugo, nes prezidentė moka skaičiuoti. “Jokios procedūrinės gudrybės neturi užkirsti kelio nepriklausomiems, nepartiniams kandidatams dalyvauti savivaldybių rinkimuose”, – pareiškė D.Grybauskaitė.

Prezidentė pažadėjo teisėkūros procesą nukreipti “dirbti ne kokiai nors atskirai žinybai, ne saujelei, grupelei ar grupuotei, o mūsų žmonėms, visuomenei, valstybei”. Prezidentės gaudyklėn per dvejus metus pateko beveik dvigubai daugiau vetuotinų įstatymų, nei per tokį pat laikotarpį jos pirmtakui Valdui Adamkui. Beje, Seimas atmetė du iš devynių V.Adamkaus pirmų dvejų kadencijos metų veto.

Ar visais atvejais prezidentė buvo teisi? Be abejo, ir vienas žmogus, taip pat ir prezidentas, gali būti neteisus. Tačiau Seimas kol kas neatmetė nė vieno jos veto, vadinasi, pripažino klydęs. Ar pagrįsti prezidentės nuogąstavimai dėl lobistų įtakos kai kuriems Seimo nariams? Kas galėtų paneigti. Antra vertus, suinteresuotų pusių nuomones sužinoti reikia.

“Interesų grupės visuomet veikė ir veiks, tačiau šis poveikis turi būti skaidrus: teisėkūroje nuo įstatymo projekto iki priimto dokumento turi būti visiškai aišku, kas į ką kreipėsi, kokius pasiūlymus teikė, kieno interesams atstovavo”, – paprastą ir efektyvią sistemą siūlo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas Remigijus Rekerta.

Tada realiau bus aptikti tikruosius, anot D.Grybauskaitės, niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius. O dabar įstatymų rengėjai pasislepia po kolektyvine, tai yra jokia, atsakomybe.

BFL

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus metinį šalies vadovės Dalios Grybauskaitės pranešimą gyrė už dėmesį visoms problemoms, bet sakė jame negirdėjęs nieko naujo.

“Prezidentės pranešimą vertinu teigiamai, kadangi ji žvelgė į visas problemas. Vienintelis dalykas, ką galiu pasveikinti, – kad ji yra ryžtinga, pastovi savo nusistatytai linijai, būtent – išrauti korupciją iš valstybės bet kokia kaina. (…) O visa kita, aš manau, jinai tiktai palietė faktus, kuriuos visi esat jau tautai kalbėję, nemanau, kad aš girdėjau ką nors naujo”, – žurnalistams Seime sakė D.Grybauskaitės metinio pranešimo klausęsis V.Adamkus.

Prezidentės išsakytą ryžtą kovoti su korupcija ir negerovėmis teisėsaugoje V.Adamkus pavadino sveikintinu.

“Tai, kad jos dėmesys skirtas panaikinti visas negeroves valstybėje, ypač kiek tai susiję su teisėsauga, korupcija, yra sveikintina ir, Dieve jai padėk”, – žurnalistams sakė V.Adamkus.

“Bendromis tezėmis buvo “darysiu”, “tvarkysiu”, gal nepasakė “nukirsiu”, bet davė suprasti, kad netoleruos. Tai turbūt vienintelis receptas, kurį aš galėčiau išryškinti, bet jos aiškus ir tvirtas nusistatymas, jog valstybėje reikia daugiau tvarkos, kad ji yra pasiryžusi traukti Lietuvą iš savotiškos anarchijos kai kuriose srityse, tas buvo pabrėžta”, – klausiamas, ar išgirdo receptų iškeltoms negerovėms spręsti, sakė kadenciją baigęs prezidenta.

Jis taip pat pasidžiaugė, esą D.Grybauskaitė tęsia užsieni opolitiką, kuriai pagrindai padėti dar jam prezidentaujant. “Manau, kad prezidentei nėra daug ką pridėti prie užsienio politikos. Nieko naujo neįvyko nes, tęsiame tai, kas buvo padaryta, padėti pagrindai. Aš džiaugiuosi, kad toliau einama tuo keliu ir išnaudojamos buvusios sudarytos galimybės, kontaktai ir įsipareigojimai”, – sakė V.Adamkus.

Prezidentė D.Grybauskaitė antradienį Seime perskaitė antrą savo metinį pranešimą. Konstitucija šalies vadovui numato pareigą Seime perskaityti metinį pranešimą apie padėtį Lietuvoje, vidaus ir užsienio politiką.

BFL

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė antrąjį metinį pranešimą, kuriame, kaip įpareigoja Konstitucija, apžvelgė padėtį Lietuvoje, šalies vidaus ir užsienio politiką.

Prezidentės teigimu, trečią Nepriklausomybės dešimtmetį pradėjusi Lietuva yra teisingame kelyje ir jau subrendusi permainoms.

Pasak šalies vadovės, ekonomikos augimas, gerokai viršijęs prognozes, suteikia ekonominio optimizmo, tačiau būtiniausių paslaugų ir produktų kainos įpareigoja greičiau pertvarkyti šalies šilumos ūkį ir socialinę sistemą, neatidėlioti verslo ir nevyriausybinių organizacijų skatinimo priemonių.

“Ne 2020-aisiais ar 2030-aisiais, o būtent dabar, kai ekonomika įgauna potencijos, jai būtinas realus palaikymas. Todėl raginu visas ministerijas, tarnybas ir žinybas inventorizuoti savo darbus, planus, gaires ir strategijas ir rimtai susikaupti šiam darbui”, – pabrėžė Prezidentė.

Skaudžiausia ir sunkiausiai gydoma valstybės negalia Prezidentė ir šiemet įvardijo korupciją, ypatingai pabrėždama kovą su politine korupcija ir įstatymų leidybos skaidrinimą.

“Kiekvieną kartą, kai man bus pateiktas koks nors atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas, asmeniškai domėsiuos jo kilmės istorija. Asmeniškai aiškinsiuos, kurioje teisėkūros grandyje atsirado tokių įtarimų keliančios nuostatos”, – sakė Prezidentė.

Užsienio politikos srityje, pasak Prezidentės, svarbiausia – produktyvi narystė ES ir NATO bei konstruktyvi ir stabili kaimynystė.

Drauge su metiniu pranešimu Prezidentė pateikia visuomenei ir savo veiklos metinę apžvalgą, kurioje įvardytos Prezidentės iniciatyvos ir pasiekimai ginant šalies gyventojų interesus kovos su korupcija, teisingumo, ekonominės, socialinės ir kultūrinės aplinkos gerinimo bei užsienio politikos srityse. Antrųjų Prezidentės kadencijos metų prioritetas – korupcijos užkardymas ir energetinė šalies nepriklausomybė.

BFL

Lietuvoje pirmadienį lankysis Slovakijos prezidentas Ivanas Gašparovičius, kuris su šalies vadovė Dalia Grybauskaite NATO ir Europos Sąjungos darbotvarkės klausimus, taip pat energetikos politiką.

Pasak Lietuvos prezidentės, Slovakijos veiksmai siekiant užtikrinti energetinę nepriklausomybę yra puikus pavyzdys Lietuvai. Nuo vieno energijos tiekėjo priklausoma Slovakija prieš keletą metų ėmėsi aktyvių žingsnių, kad energija būtų tiekiama alternatyviais keliais.

“Mus vienija bendri interesai. Prieš septynerius metus ES ir NATO narėmis tapusios Lietuva ir Slovakija aktyviai dirba siekdamos užtikrinti savo valstybių energetinę nepriklausomybę. Abi šalys siekia, jog aukščiausi tarptautiniai saugumo ir aplinkosaugos standartai būtų taikomi visose ES bei kaimyninių šalių atominėse elektrinėse. Būdamos NATO pasienyje, mūsų valstybės sėkmingai bendradarbiauja stiprindamos nacionalinį ir regioninį saugumą”, – vizito išvakarėse sakė D.Grybauskaitė.

Per Slovakijos vadovo vizitą Prezidentūroje bus pasirašyta dvišalė sutartis dėl bendradarbiavimo kultūros srityje.

Tai antrasis šios šalies vadovo vizitas Lietuvoje. Pirmą kartą Lietuvoje Slovakijos prezidentas lankėsi 2005 metais.

BFL

Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, jog nereikėtų toleruoti atskirų politikų Lietuvoje ir Lenkijoje, kurie nori skatinti tautinę nesantaiką.

Varšuvoje penktadienį vykstančiame Vidurio Europos šalių vadovų susitikime ji žurnalistams sakė manantis, kad nesutarimų tarp abiejų šalių vadovų ir abiejų tautų nėra.

“O atskirų politikų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje noras skatinti tautinę nesantaiką neturi būti toleruojamas. Bet koks nacionalizmas, tautinės nesantaikos įpūtimas ar mėginimas ją atgaivinti yra praėjusio šimtmečio tragedijų priežastis, ir XXI amžiuje nereikia prie to grįžti ir kartoti”, – konstatavo Lietuvos vadovė.

Ji pabrėžė, kad problemų tarp Lietuvos ir Lenkijos “nereikia dirbtinai kurti ir apie jas šnekėti”.

Lenkijos politikai pastaruoju metu kritikavo naujojo Lietuvos švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba ir nuo 2013 metų vienodinamos valstybinio lietuvių kalbos egzamino užduotys lietuviams ir tautinių mažumų atstovams.

Tuo metu kai kurie Lietuvos politikai piktinasi Lenko kortos dalijimu tautinių mažumų atstovams, kritikavo savivaldos rinkimų rezultatus ir gerai juose pasirodžiusią Lietuvos lenkų rinkimų akciją.

BFL

Iš trijų aukščiausių Lietuvos vadovų, nuosavo tinklaraščio neturi tik prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Seimo pirmininkės Irenos Degutienės kampelis internete – “gyviausias” iš visos trijulės, nuolat atnaujinamas ir pildomas, tačiau jis visiškai valdiškas ir biurokratinis, veikiausiai jį prižiūri ne pati politikė, o jos komandos nariai, pavertę šį tinklaraštį paprastu politiko ofiacialios darbotvarkės puslapiu – kuo toks skiriasi nuo Seimo svetainės?

Premjeras Andrius Kubilius – kur kas sąžiningesnis, tiksliau – buvo toks iki rinkimų, kai rasdavo laiko savo tinklaraštyje pasidalyti orginaliomis mintimis ir įžvalgomis. Deja, šio politiko gerbėjams dabar telieka tenkintis jo, kaip premjero, karjeros vingiais, nes paskutinis įrašas asmeniame tinklaraštyje padarytas daugiau nei prieš dvejus metus – 2009 m. sausio 25 d. Įdomu, ar premjeras pats dar užklysta į savo tinklaraštį – vertėtų, nes skaitytojų komenatarai jame paliekami iki šiol.

Šiems mūsų politikos lyderiams tinklaraščio kultūros vertėtų pasimokyti, pavyzdžiui, iš buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio – 2008 m. sukūręs savo tinklaraštį, jis bent kartą per mėnesį jį papildydavo ir dirbdamas ministru, mintimis su skaitytojais dalijasi ir dabar.

Tačiau net ir jam dar toli iki teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, kurio tinklaraštyje – nuolatinis srautas minčių (neretai – net ir kritiškų) apie Lietuvos aktualijas, Vyriausybės darbą ir jo tiesiogiai kuruojamą teisingumo sritį.

O štai orginalumu visus pranokta Vilniaus meras Artūras Zuokas: matyt, nebeturėdamas laiko rimtiems įrašams, pastaruoju metu į savo tinklaraštį jis deda vaizdo įrašus, daromus nuosavu riedžiu keliaujant namo. Iš įrašų matyti, kad pro miesto vadovo akis neprasprūsta niekas: nei mašinų grūstys gatvėse, nei suskilusios šaligatvių plytėlės, nei nušiurę suoliukai centrinėje miesto aikštėje.

"Veido" archyvas

Dalia Grybauskaitė rengiasi antram savo metiniam pranešimui, tačiau daugybė ir prieš metus išdėstytų šalies vadovės priesakų dar neįgyvendinti.

Socialinės apsaugos sistemos reformos srityje pasistūmėta tiek, kad projektas jau klaidžioja po Seimo kabinetus. Šalies vadovė pabrėžė struktūrinių reformų svarbą. Žadėta imtis kardinalios valstybės valdymo reformos, biurokratijos mažinimo, tačiau projekto juodraštis netapo švarraščiu, o skaičiai deklaruojamo milžiniško biurokratų armijos mažinimo nerodo.

“Pareikalavau, kad už sumažintas pensijas būtų numatytas aiškus kompensacijos mechanizmas”, – sakė prezidentė. Premjeras Andrius Kubilius žada, kad pensijos bus kompensuotos, bet mechanizmo ir šiandien neskelbia.

Prezidentė barė už “paskutinės minutės pasiūlymus”, neoficialių lobistų įtaką įstatymų leidybai, ragino tobulinti ne tik pačius įstatymus, bet ir jų priėmimo tvarką. Tačiau tokio skandalo, kaip dėl klaidos ar “klaidos” Atsinaujinančių išteklių įstatymo projekte, kuri galbūt galėjo būti naudinga projektą pasirašiusio konservatoriaus Jono Šimėno šeimos nariams, seniai nebuvo.

“Neįstengsime žymiai palengvinti mokesčių naštos. Tad imkime ir palengvinkime tai, ką galime – biurokratinę naštą”, – ragino prezidentė. Valdininkai tikina, kad naštą sumažino, tačiau per Laisvosios rinkos instituto apklausą verslininkai nurodė esant atvirkštinius procesus.

Deja, nepavyko pasiekti lūžio stabdant emigraciją, mažinant nedarbą. Nepadaugėjo ir pasitikėjimo valdžios institucijomis, o kai kuriomis – jis net sumažėjo.

Per beveik metus, praėjusius nuo pirmojo prezidentės metinio pranešimo, bene kryptingiausiai pasistūmėta korupcijos užkardymo srityje, tiesa, kol kas labiau tobulinant įstatymų bazę, nei ją taikant realybėje. Prezidentės pastangomis priimtas paketas antikorupcinių įstatymų, kurie gal padės formuoti prezidentės suformuluotą požiūrį – “sąžiningam būti apsimoka”. Nors Seimas nesutiko tiek, kiek siūlė prezidentė, griežtinti bausmes už korupcinius ir ekonominius nusikaltimus, vis dėlto bausmių sugriežtinimas, neteisėtai įgyto turto konfiskavimas gal bus lūžis kovoje su korupcija.

Išgirstas ir prezidentės raginimas atverti politinę sistemą platesniam nepartinių piliečių dalyvavimui. Tiesa, pirmas blynas per savivaldybių rinkimus šiek tiek prisvilo – sulaukta ne tik naujų veidų ir idėjų, bet ir į nepriklausomus kandidatus persidažiusių partijų narių, be to, leista kandidatuoti tik atskiriems politikams, o ne nepartinių judėjimams, tačiau pirmas žingsnis žengtas.

“Dvidešimt pirmaisiais nepriklausomybės metais vien geri norai ir ketinimai  nebepadeda”, – pernai sakė D.Grybauskaitė. Deja, šią tezę jos antrajame metiniame pranešime kai kur tereikės paredaguoti, pakeičiant vieną žodį – dvidešimt antraisiais metais.

BFL

Minėdami 60 milijonų gyvybių nusinešusio Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir pagerbdami jo aukas, privalome galvoti apie karo konfliktų tebekrečiamus kraštus ir galimybes taikai užtikrinti, teigia Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos praėjo daugiau nei šeši dešimtmečiai, tačiau pasaulis taip ir netapo taikus. Ką tik grįžau iš Pietų Kaukazo, kur užsitęsę konfliktai atneša daug skausmo ir netekčių. Šiandien, kai visa Europa mini 66-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines, dar kartą raginu ir kviečiu visas pasaulio šalis ieškoti taikių sprendimų ir santarvės”, – šalies vadovę cituoja Prezidentės spaudos tarnyba.

Pagerbdami Antrojo pasaulinio karo aukas Prezidentės D. Grybauskaitės vardu Panerių memoriale Vilniuje Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai padėjo vainikus prie Fašizmo aukų memorialo, paminklo Lietuvos vietinės rinktinės kariams bei prie kryžiaus lietuviams, okupantų nužudytiems 1941 m., Žydų genocido memorialo ir paminklo Lenkijos armijos krajovos ir civiliams piliečiams atminti.

BFL

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pernai ir šiemet pirko Vyriausybės vertybinių popierių (VVP). Iš viso į šiuos vertybinius popierius prezidentė investavo mažiausiai 700 tūkst. litų.

Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK) pateiktoje interesų deklaracijoje valstybės vadovė nurodė pernai birželį Vyriausybės vertybinių popierių per finansinį tarpininką pirkusi už 100-150 tūkst. litų.

Praėjusių metų liepą D.Grybauskaitė Vyriausybės vertybinių popierių įsigijo už 503,4 tūkst. litų.

Dar du kartus vertybinių popierių prezidentė pirko šių metų kovą. Abiejų sandorių suma buvo po 50-75 tūkst. litų.

D.Grybauskaitė pernai deklaravo turinti turto už 760 tūkst. litų ir per 1 mln. litų santaupų.

“Vyriausybės vertybiniai popieriai – prezidentės pasirinktas asmeninių santaupų investavimo būdas. Jis nėra komercinio pobūdžio, nesusijęs su jokiomis įmonių akcijomis ir pan.”, – BNS paaiškino prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys.

Anot jo, laikydama asmenines santaupas Vyriausybės vertybiniuose popieriuose, prezidentė taip pat parodo, jog pasitiki savo valstybe ir tiki jos ekonomikos sėkme.

VVP įsigyti iš antrinės rinkos – finansų tarpininko. L.Balsio teigimu, tai yra standartinis VVP įsigijimo būdas, prieinamas kiekvienam gyventojui.

Vyriausybės vertybiniai popieriai yra valstybės vardu vidaus ar užsienio rinkose Vyriausybės išleidžiami vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų turėtojo teisę numatytais terminais gauti jų nominalią vertę atitinkančią sumą, palūkanas ar kitą ekvivalentą.

Pernai Finansų ministerija VVP vidaus rinkoje išplatino už 3,6 mlrd. litų, šiemet per du mėnesius – už 446 mln. litų.