J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Atokioje kalnų papėdėje įsikūrusio Turkijos miestelio gyventojai devynis mėnesius per metus gyvena tyloje, kad neprisišauktų sniego nuošliaužos, kuri po savimi palaidotų namus kartu su visais gyventojais. Čia draudžiama garsiai kalbėti ir juoktis, nes bet koks, net daiktų sukeliamas garsas teoriškai gali sukelti laviną. Kad išvengtų aukštai virš galvų tvyrančios grėsmės, visi mažos bendruomenės gyvenimo malonumai sukoncentruoti į likusius tris metų mėnesius: tik tuomet leidžiama šaukti, švęsti, kelti vestuves ar gimdyti vaikus. Likęs laikas kupinas nerimo ir baimės, o kiekvieno bendruomenės nario gyvenimas dėl bendro saugumo preciziškai kontroliuojamas valdžios vietininkų. Nors jau niekas iš gyventojų nebeprisimena, kada paskutinį kartą lavina buvo nušlavusi miestelį.

Tokią situaciją pjesėje „Lavina“ modeliuoja tur­kų dramaturgas  Tunceras Cu­ce­nog­lu, savo ne­ra­mioje valstybėje reiškiantis maždaug tą patį, ką ru­sams – Antonas Čechovas.

Tai, kas vyksta jo vaizduojamos  vienos miestelio šeimos kasdienybėje, ne mažiau asociatyvu nei minėtas lavinos laukimas: tyla atstoja neprasiveržusį riksmą, o tarsi nebyliajame filme rodomas smurtas kraupesnis už klyksmo kupinas scenas. Konfliktuojančios, vienas kitą ignoruojančios „neva šeimos“ metafora. Ir atidi valdžios ausis, neva besiklausanti kiekvieno iš už sienų pasigirstančio krebždesio.

J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Bet ar lavinos pavojus, įpratinęs miestelį prie paklusnios tylos, tikras, ar išgalvotas? O gal tai tėra valdančiųjų savanaudiškais tikslais deklaruojama grėsmė? Ir kaip tai patikrinti, jei bijai nors kartelį imti ir surikti iš visų plaučių?

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera „Lavina“, laukiama jau kitą savaitgalį, įsidėmėtina ir tuo, kad sugebėjo bendram tikslui suvienyti savojo ir kaimyninio Šiaulių dramos teatro pajėgas. Tai atspindi ir jungtinis aktorių sąstatas: Olita Dautartaitė, Ligita Kondrotaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Eleonora Koriznaitė, Dalius Jančiauskas… Koprodukcija – retas reiškinys nūdienos teatro pasaulyje, kuriame kiekvienas trokšta būti autonomiškas ir finansiškai nepriklausomas, nors neišgali sukrapštyti lėšų didesniam pastatymui. Kad tai tik nepaskatintų retkarčiais kabinetuose sklandančios idėjos, kad Lietuvoje ne tik universitetų, bet ir valstybinių teatrų yra pernelyg daug…

Teatras tolimoje aplinkoje

Namudinis smurtas, teisininkų ir programų kūrėjų kalboje dar vadinamas smurtu artimoje aplinkoje, anaiptol nėra tokia unikali ir staiga išvešėjusi piktžaizdė, kaip kartais bando pateikti savo būtinumą besistengiantys pagrįsti valdininkai. Švedo Augusto Strindbergo pjesė „Tėvas“ parašyta 1887-aisiais, o iš esmės kalba apie tą patį: apie rėksmingą ir ambicingą dviejų žmonių stumdymąsi vienuose namuose. Žmonių, kurie nėra vienas kitam svetimi, nes svetimiems atseikėjame daugiau tolerancijos, diskutuodami, tarkim, apie dukterų gyvenimo perspektyvas.

Tačiau švedų namudinio smurto vaizdavimo klasiko aprašytas pasistumdymas nūdienos kriminalinės kronikos kontekste atrodo vaikiškai nerimtas: tik pamanykite, vyras įtūžęs sviedė įkandin pro duris beišeinančiai žmonai žibalinę lempą! Ir tai, skandinavų požiūriu, jau psichinės ligos įrodymas bei nusikaltimas, už kurį atgailaujant galima gauti širdies smūgį. O gal ir neatgailaujant, tiesiog ir toliau žmonai beatodairiškai graužiant – čia jau režisūrinės traktuotės reikalas. Principinga sutuoktinių tarpusavio kova šiuo atveju reikšmingesnė ne tik už dukters laimę, bet ir už mirtį.

Režisierę Marą Kimelę „Tėvui“ Klaipėdos dramos teatras atsivežė iš Rygos. Aprūpino darbu ir latvių scenografą, ir kostiumų dizainerę, ir netgi vieną žymią Rygos siuvyklą, siuvančią spektakliui kostiumus. Nelabai gražu nacionalinės darbo rinkos atžvilgiu, bet klaipėdiečiams taip labiau apsimokėjo.

Užtat nauju pagrindiniu vaidmeniu bandoma atgal parsivilioti vis giliau Vilniuje stringantį aktorių Darių Meškauską, kartu antagonistės vaidmeniui užgriebiant dar ir Valstybinio jaunimo teatro aktorę Aldoną Bendoriūtę. Laisvas aktorių judėjimas ir be įteisinto Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo vis dažniau ima viršų: aktoriams pasivažinėti, kitose trupėse pabūti smagu, žiūrovams veidų įvairovė irgi patinka, tik pačiam teatrui suvaldyti nuolat gausėjančią kviestinių aktorių komandą gali būti sunkoka.

Numeriai virsta spektakliais

Iš Latvijos skolinamės ne tik spektaklių statytojus, bet ir jaunus dramaturgus: dar nepamiršome Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto Janio Balodžio „Miškinio“, o šįkart jau sostinės  Nacionalinio dramos teatro repertuarą papildys Agnesės Rutkevičos „Gyvūnas“. Antra vertus, pjesę statantis Rolandas Atkočiūnas pats yra nemažai pasidarbavęs Rygoje ir Liepojoje, todėl šis susitikimas su latvių dramaturgija jo biografijoje jau ketvirtas.

Pjesės temą režisierius apibūdina populiariu aforizmu apie dvi tolygias gyvenimo tragedijas: pirmoji – negauti, ko trokšti, antroji – tai gauti. Pagrindinių veikėjų prototipais dramaturgė pasirinko du brolius, iki šiol tebegyvenančius atokiame jos močiutės kaime. Tas kaimas, kaip ir visi pasaulio kaimai, nėra pakantus „neteisingai“ meilei, nors už lango – jau XXI amžius.

„Taip jau sutapo, kad pjesę rašiau ne pačiu geriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, ir rašydama pa­ti save linksminau. Ši pjesė iš esmės išgydė mane nuo keistos ligos, kuri ligos istorijoje net neturi tikslaus apibrėžimo. Tačiau vienas šios ligos požymių yra nepaaiškinamas liūdesys ir ilgesys. Gali būti, kad ji apskritai iki galo neišgydoma“, – teigia A.Rutkeviča.

Spektaklyje „Gyvūnas“, kuris įslaptintame premjerų sąraše figūravo kaip „Premjera Nr. 2“, vaidina dabartinis nacionalinės trupės žiedas: Arūnas Sakalauskas, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė. O štai „Premjera Nr. 1“, už kurios slėpėsi Giedrės Kriaučionytės režisuojama vokietės Ingridos Lausund pjesė „Bestuburiada“, priklausys margai įvairios patirties kompanijai, kurioje – ir Dainius Jankauskas iš „Grupės 36“, ir Dovilė Šilkaitytė iš Valstybinio jaunimo teatro, ir Gelminė Glemžaitė iš „Atviro rato“, ir Aldona Vilutytė iš „Keistuolių“. Pati režisierė, Aido Giniočio auklėtinė, priklauso menininkų sindikatui „Bad Rabbits“.

Dramaturgė susodina penkis nerimaujančius, skirtingą stažą turinčius tarnautojus prie viršininko kabineto durų. Vienam vos 25-eri, bet jau pavargęs, kitam 45-eri, bet negalėtų pasakyti, ką veikė per prabėgusius tarnybos dešimtmečius. Kažkas siekia aukštesnio posto, kažkas ketina viską mesti ir išeiti, kažkas graužiasi dėl to, kad jaučiasi žeminamas… Tačiau visi trokšta artumo ir supratimo, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasirengę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Bet jau seniai nebepamena, ko tikisi sulaukti nuolankiai sėdėdami prie durų. Naikina savo gyvenimą, nemėgindami pakeisti situacijos patys.

Šiek tiek panašu į nebylų gyvenimą po tariamai aukštikalnėse kybančia lavina, ar ne?

Kaip virstama šventaisiais

Lavina, kurios niekas neprisimena, – tarsi viršinin­kas, kurio niekas nėra matęs. Ir vienas, ir kitas hie­rarchinių apačių sąmonėje dėsningai sudievinamas.

O štai paslaptingasis svečias Lukas pagyvenusių senjorų porą lanko kiekvieną sekmadienį ir visuomet būna svetingai priimtas, atidžiai išklausytas. Nors, kaip pamažu aiškėja, nėra tokios garbės vertas. Šeimininkai sudievina svečio asmenybę ir galiausiai patys nukenčia, nebesuvaldydami vis agresyvėjančio Luko elgesio.

Tai – islando Gudmunduro Steinssono pjesė „Lukas“ Valstybiniame jaunimo teatre, kurią Algirdas Latėnas stato su savo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Spektaklyje ypatinga reikšmė bus skiriama kompozitoriaus Fausto Latėno muzikai. Scenoje perkusiniais gyvai gros ir Luko vaidmenį atliks po nedidelės pertraukos į Jaunimo teatrą sugrįžęs Tomas Kizelis.

Rusų dramos teatro trupė kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi elgiasi atvirkščiai – kartu su rusų dramaturgu Aleksandru Andrejevu mėgina biblinius šventuosius pavaizduoti kasdieniškais personažais. Pjesė „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, kurios pirmasis pastatymas ir patikėtas Lietuvai, perkelia į Jeruzalę paskutiniais Jėzaus gy­ve­nimo mėnesiais ir nenusižengdama Evan­ge­li­jai dės­to keistą užsispyrėlio Sauliaus, uoliai persekioju­sio Jėzaus mokinius, metamorfozės į apaštalą Pau­lių istoriją. Tiesa, praturtintą A.Andrejevo vaiz­duotėje gimusiais žmonių charakteriais ir įvykių aplinkybėmis.

Dramaturgas teigia, kad ne kiekvienam lemta patirti tokią dieviškosios dvasios galybę, kokia užgriuvo Saulių jo kelyje Damasko link, tačiau kiekvienas žmogus gali sulaukti Dievo malonės, jeigu to trokšta ir kryptingai siekia. Saulių vaidina Vladimiras Dorondovas, Lozorių – dar kartą pas J.Vaitkų sugrįžtantis Vytautas Anužis.

Scenoje atgis Juozas Miltinis

Po Evangelijos sakmių belieka smagiai nusišypsoti. O mažieji Kauno ir Klaipėdos teatrai tam suteiks progų. Vis daugiau vietos po saule išsikovojantis Klaipėdos Apeirono teatras savo premjerą „Nekrozė“ planuoja rugsėjo pabaigoje ir kol kas nedaugžodžiaudamas atskleidžia, kad žiūrovų laukia absurdo komedija su ryškiais socialinio tragizmo bruožais ir su veikėjais, kuriuose kiekvienas galės atpažinti dalį savęs. Tiesą sakant, toks pat apibūdinimas tiktų ir visiems kitiems, anksčiau matytiems Apeirono teatro spektakliams. Taigi ryžtingosios šio teatro dramaturgės, režisierės bei pagrindinės aktorės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė laikosi sau įprasto kurso.

Daugiau netikėtumų galima laukti iš Kauno kamerinio teatro, užsimojusio inscenizuoti Liūnės Janušytės satyrą „Korektūros klaida“. Mat joje kartu su rašytoja po tarpukario Paryžių vėl vaikščios jaunas Juozas Miltinis, jo draugai dailininkai Viktoras Petravičius ir Paulius Augius-Augustinavičius. O žymių kultūros asmenybių prikėlimas teatro scenoje visada intriguoja.

Susibičiuliavusi su Paryžiaus bohema, lietuvių menininkų kompanija džiaugsmingai leidžia laiką nesirūpindama rytojumi ir nekurdama ateities planų. Nes ir pats gyvenimas, anot jų, tėra korektūros klaida, o ne numatytų įvykių grandinė.

Tai kone pirmas lietuvių literatūros kūrinys, atskleidžiantis tuometės bohemos dvasią. Pačios Liūnės personaže nebėra lietuvaitėms būdingo lyrizmo ar sentimentalumo: ji emancipuota, proto aštrumu nenusileidžianti vyrukams, smalsiai tyrinėjanti Vakarų ir Rytų Europos mentalitetų skirtumus bei menininkų ir valdininkų gyvenimą paralelinėse, nesusikertančiose realybėse. Režisierė Agnė Dilytė pagrindinę spektaklio veikėją apibūdina kaip tarpukario „blogerę“, negailestingai kritikuojančią ano meto tradicijas bei gyvenimo būdą. Liūnės vaidmenį ji patikėjo aktorei Raimondai Kimbraitei.

Šlovė, kuri pavėlavo

Muzikos mėgėjų sezono pradžioje laukia dvi vokalinės premjeros. Pirmoji – jau senokai save visaip reklamuoti pradėjęs Jonathano Larsono roko miuziklas „Rent“ (liet. „Nuoma“). Šio amerikietiško veikalo biografijoje – Pulitzerio premija už unikalumą ir indėlį į miuziklo bei dramos kultūrą, keturi „Tony“, šeši „Drama Desk“ ir du „World Theatre“ apdovanojimai. Miuziklas jau apkeliavo kone pusšimtį pasaulio šalių ir patenka į populiariausių pasaulio miuziklų dešimtuką.

Tačiau šią biografiją lydi ir tragiškas motyvas: pats J.Larsonas, būdamas vos 35-erių, mirė trūkus aortai 1996 m. sausio 25-osios rytą. Tos pačios dienos vakarą buvo suplanuota miuziklo „Rent“ pirmojo pastatymo Brodvėjuje peržiūra. Sėkmės sulaukęs vaidinimas viename iš Brodvėjaus teatrų buvo rodomas ilgiau kaip 12 metų.

Dauguma šio miuziklo veikėjų, Niujorke besistengiančių išgyventi jaunų menininkų, vartoja narkotikus arba serga AIDS. Gyvendami skurde ir visuomenės užribyje, jie nepaliauja svajoti ir tikėti meile (kad ir kokia ji būtų) bei jų kūrybos laukiančia sėkme. „Rent“ – vienas pirmųjų miuziklų, įvedusių prieštaringas, nepatogias temas į konservatyvios prigimties muzikinį teatrą. Homoseksualų ir transseksualų poreikis būti pripažintiems, vyrų ir moterų lygios galimybės, žmogaus teisės, narkomanija, benamystė ir skurdas – visa tai atsispindi J.Larsono veikale.

Organizatorių nuotr.

Lietuvoje miuziklą „Rent“ stato švedų režisierius Georgas Malvius ir jo surinkta tarptautinė komanda, tačiau groja ir dainuoja lietuviai: vaidmenis kuria Vaidas Baumila, Jeronimas Milius, Girmantė Vaitkutė, Dominykas Vaitiekūnas, Justinas Lapatinskas ir daug kitų jaunimui gerai žinomų atlikėjų.

Elektroninė Karmen

Nors ir pavėlavusi į praėjusį teatro sezoną, scenon keliauja „Vilnius City Opera“ žadėta elektroni­nė opera „e-Carmen“ – populiariausio Geor­ges‘o Bizet veikalo „Karmen“ elektroninė interpretacija, parengta Marijaus Adomaičio (Ten Walls).  Re­ži­sierė Dalia Ibelhauptaitė sako nenorėjusi jo skubinti: „Perkurti dviejų valandų muzikinį kūrinį – gigantiškas uždavinys. Reikia įsigilinti į kiekvieną muzikinę detalę, adaptuoti siužetą, tad laiko sąnaudos la­bai didelės. Iš tiesų seniai norėjau pastatyti „Kar­men“, bet tai dažniausiai pasaulyje statoma opera. Ir pats Karmen vardas jau yra tapęs moters tipo apibūdinimu. Tad norėjosi rasti dar neišbandytą šios istorijos meninę formą.“

Pagrindiniam vaidmeniui režisierė pasikvietė kone žymiausią nūdienos Karmen vaidmens atlikėją lietuvę – kylančią operos žvaigždę Justiną Grin­gytę. Kaip Karmen debiutavusi Anglijos nacionalinėje operoje, šį vaidmenį solistė šįmet sėkmingai pristatė ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, į kurį sugrįš dainuoti Karmen ateinantį  sezoną.

„Daug kartų dainavau Karmen, tačiau šis projektas man visiškai naujas iššūkis. Čia nėra orkestro, lieka tik elektronika. O elektronika tavęs nepalauks, ji rieda lyg traukinys: neįstojai laiku – ir viso gero! Tai reikalauja ypatingos disciplinos. Supratau, kiek daug laisvės mes, solistai, prašomės iš dirigento“, – pasakoja premjerai besirengianti J.Gringytė.

M.Adomaitis teigia, kad nemažai muzikinių sprendimų atsirado jau įrašų su solistais metu: „Buvau beveik užbaigęs Karmen habanerą, kai susitikome su Justina. Ji įrašė visą vokalinę partiją, ir staiga supratau, kad turiu naujų minčių ir idėjų, kaip galėčiau ją išplėtoti ir papildyti. Klausytojams bus netikėta, bet, tikiuosi, ir įdomu išgirsti neįprastą seniai žinomų arijų skambesį.“

Kompozitorius savo „Karmen“ versijoje naudos ir gyvus instrumentus. Kol kas galvojama apie kvartetą, tačiau repetuojant iki „Compensa“ salėje numatytos premjeros ansamblis gali ir padidėti. Juk svarbiausia – nebijoti sniego lavinų ir kurti taip, kaip tau norisi. Argi ne? n

Dešimt rugsėjo premjerų

2, 7, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Lavina“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

2 d. 18.30, 3 d. 14 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Rent“. Rež. Georgas Malvius

2 d. 21 val., 3 d. 16.30 val., 27 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Bestuburiada“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

6, 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Korektūros klaida“. Rež. Agnė Dilytė

13, 14, 30 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Tėvas“. Rež. Mara Kimelė

16, 17 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Lukas“. Rež. Algirdas Latėnas

17 d. 20 val. „Compensa“ koncertų salėje – „e-Carmen“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

17, 18, 24 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Gyvūnas“. Rež. Rolandas Atkočiūnas

24, 25 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Rež. Jonas Vaitkus

29 d. 19 val. Klaipėdos Apeirono teatre – „Nekrozė“. Rež. Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

kamane.lt/D.Matvejevo nuotr.

Po „Manon Lesko“ dekadentiško prieškarinio Paryžiaus, „Eugenijaus Onegino“ sovietinėje „komunalkėje“, „Visos jos tokios“ intrigų Kaprio saloje, gotiškojo „Trubadūro“ – režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir „Vilnius City Opera“ kūrėjai naujuoju Giacomo Puccini operos „Toska“ pastatymu persikėlė į Antrojo Pasaulinio karo metų Italijos dekadansą.

Rima Jūraitė, menufaktura.lt

Toks šuoliavimas per epochas, santvarkas ir žemėlapį leidžia atitrūkti nuo vadinamųjų istorinių interpretacijų, bet dažniausiai panardina į kitas – kostiumines. Kartais – gražias pažiūrėti, retai – konceptualiai įprasminančias, leidžiančias naujai išgirsti ir netikėtai patirti puikiai žinomų operų teatrinį potencialą.

Egzistuoja ir tam tikros erdvėlaikių perkėlimo mados. Štai painiausių arba su elementaria logika prasilenkiančių, prieštarų kupinų siužetų operos dažnai geriau žiūrisi „izoliuotos“ tarp psichiatrinės ligoninės sienų, komiškos operos lengviau pasiduoda kitų pramoginių žanrų – cirko, pop scenos, muilo operų estetikai, o kruvinoms dramoms itin parankus karo fonas.

Originalus „Toskos“ siužetas vyksta Napoleono karų laikais, o VCO „Toska“ prie mūsų dienų priartėja beveik pusantro šimtmečio.

Taigi naujoji „Toska“ chronologiškai rikiuojasi po anksčiau matytų karinės estetikos užvaldyto latvių režisieriaus Andrejaus Žagaro „Trubadūro“. Pirmajame pasauliniame kare (Latvijos nacionalinė opera) ir tarpukario dvasia jo statyto „Lohengrino“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Tačiau karas karui nelygu: originalus „Toskos“ siužetas vyksta Napoleono karų laikais, o VCO „Toska“ prie mūsų dienų priartėja beveik pusantro šimtmečio. Kodėl ne visais dviem? Galbūt XXI a. dekadansas pernelyg tolimas klasikinei operai ir ši geriau paklūsta būtojo laiko sąlygai, žyminčiai bet kurį „anuomet“?

Paskutinių penkerių metų Dalios Ibelhauptaitės operų pastatymai daugiausia remiasi pasirinktos epochos atkūrimu ir jos stilizacija, tad čia nepaprastai svarbus režisierės, scenografo ir kostiumų dailininko dialogas. „Toskoje“ šis dialogas iš dalies įvyksta, išsprendžiant ir problematiškiausią koncertinės Kongresų rūmų scenos (ne)tinkamumo operai aspektą.

Paradoksalu, tačiau maža scena, neturinti nei sukamojo rato, nei kulisų, pompastiškajai „Toskai“ pasirodė esanti itin palanki, mat paskatino ieškoti „kompaktiškesnių“ sprendimų ir scenoje neišmūryti realistinių rūmų, pilių, bažnyčių. Marijaus Jacovskio scenovaizdis – pastolių konstrukcijų laikomas ornamentais dekoruotas (frontono?) fragmentas sujungia visus tris operos veiksmus.

Vis dėlto scenos erdvė projektuojama ir į spektaklio veiksmą įtraukiama netolygiai efektyviai.

Iš pradžių ši konstrukcija aiškiai nužymi tradicinę veiksmo vietą – dailininko Kavaradosio, tapančio Marijos Magdalenos paveikslą, dirbtuves bažnyčioje. Vėliau ji transformuojasi į mažoje erdvėje funkcionaliai panaudotą Skarpijos kabinetą ir Kavaradosio kankinimų kambarį tai sujungiantį, tai atskiriantį mechanizmą. Vis dėlto scenos erdvė projektuojama ir į spektaklio veiksmą įtraukiama netolygiai efektyviai. Pradžioje aktyviau veikusiems atlikėjams akompanavusi scenografija vėliau režisierės nebepajungiama veiksmui, tad artėjant operos finalui Toskos ir Kavaradosio duetas nuskamba kaip statiškas numeris – atliekamas ant koncertinės pakylos, jis apskritai priverčia užsimiršti, kad stebi spektaklį.

Koncertiškumo „Toskoje“ apstu ir dėl siužeto (Toska – tai metavaidmuo – čia operos solistei tenka vaidinti primadoną), taip pat jis palaikomas ir režisierės Ibelhauptaitės mizanscenomis. Antai Kavaradosis pirmojoje arijoje pristatomas ir kaip personažas (dailininkas), ir kaip dainininkas. Keletą metrų keltuvu kilstelėtas link frontono viršaus, karnizo ornamentiką restauruojantis Kavaradosis – rusų tenoras Sergėjus Poliakovas – taip pakylėjamas ir tam, kad būtų tiesiog geriau matomas publikai. Tarsi pakeičiant senuoju papratimu žiūrovo dėmesiui atkreipti ties scenos rampa tradiciškai išstodavusį pagrindinės partijos atlikėją.

Toliau tas pats keltuvas panaudojamas ir kitiems įvaizdžiams kurti: jame siūbuodama tarsi sūpuoklėse aikštingoji ir pavydi Toska atskleidžia savo romantiškus jausmus, kol galiausiai visa ši scena prie keltuvo tepavirsta iliustracija – paveikslo rėmu, kuriame Toska su Kavaradosiu pozuoja it portretui.

Ibelhauptaitė kiek neįprastai išdidina Toskos-dainininkės liniją: Puccini šioje operoje net keletą kartų sužaidžia scenoje ir už scenos išsyk plėtodamas dvi muzikines temas, kurių svarbiausia – kai į scenoje Skarpijos tardomo Kavaradosio frazes įsilieja žiūrovui neregimos Toskos daina. Tačiau VCO pastatyme tuo pat metu publikai surengiamas ir tikras operinės divos Toskos koncertas su choru.

Dviejų skirtingų temų plėtojimas scenoje nepelnytai ir ne solistų valia pavirsta ir dviejų svarbiausių balsų „Toskoje“ – soprano ir tenoro – dvikova.

Be to, kad toks primadoniškas Toskos buvimas scenoje sureikšmina Sandros Janušaitės partiją ten, kur muzikoje kompozitoriaus jai numatytas visai kitas tikslas, galiausiai tasai vienoje scenos pusėje vykstantis „koncertas“ visiškai nustelbia greta augančią Kavaradosio pasmerkimo mirčiai dramą. Dviejų skirtingų temų plėtojimas scenoje nepelnytai ir ne solistų valia pavirsta ir dviejų svarbiausių balsų „Toskoje“ – soprano ir tenoro – dvikova. Šioje kovoje, deja, pirmiausia pasmerkta pralaimėti pati opera, nes Janušaitė, režisierės sumanymu, čia dainuoja nebe taip, tarsi būtų už scenos, o visa jėga – lyg tikrame koncerte.

Ir jeigu iš pradžių stigo tik garsinio balanso tarp solistės ir choro, tai netrukus Toska paskui save į forte ir fortissimo „nusitempė“ ir Kavaradosį, ir Gintaro Rinkevičiaus diriguojamą orkestrą, tad ir visos scenos kulminaciją.

Tačiau apskritai režisierė šiame „Toskos“ pastatyme daugiausia kliaujasi pačioje muzikoje glūdinčios dramos poveikiu, o žadėtąją militaristinės Italijos dvasią perteikia britų dailininko Jono Morrello kurti kostiumai. Vieni jų atitinka epochos stilių ir realijas – bažnytiniais patarnautojų rūbeliais tik trumpam paslepiamos fašistuojančių vaikų uniformos (galiausiai ir nėra čia ko slėpti), o choras demonstruoja karo meto poniučių mados eleganciją.

Iš visų matytų Kavaradosių šis buvo pats kruviniausias: kiaurai permirkusiais marškiniais, bet užtat kelnės – be dėmelės.

Tačiau kai naująjį operos laiką žymi vien tik kostiumai (šiuo atveju nebe personažas „pastiprinimas“ kostiumu, bet pats kostiumas diktuoja vaidmenį) – juose pristinga preciziškos vienovės, taip būdingos ankstesniems VCO pastatymams, kuomet Juozas Statkevičius darnų ir stilingą ansamblį kurdavo per kiekvieno, net ir masuotės vaidmeniui skirto kostiumo individualumą. Be to, kad koncertinis Toskos įvaizdis itin pretenzingas (tarsi iš „kitos operos“) – auksinis jos suknelės „šarvas“ kovoje su Skarpija primena Morello sukurtą riterišką „ekipuotę“ VCO „Trubadūrui“ (2014). O iš visų matytų Kavaradosių šis buvo pats kruviniausias: kiaurai permirkusiais marškiniais, bet užtat kelnės – be dėmelės.

Nepaisant pompastiškų ir brutaliai vaizdingų scenų gausos, kur kraujas trykšta čiurkšlėmis ir paeiliui išžudomi visi trys pagrindiniai veikėjai, „Toskos“ stiprybė slypi muzikoje. Vis rečiau Lietuvoje dainuojanti Sandra Janušaitė, čia paskutiniu metu sugrįždavo su vagneriškuoju repertuaru (Elza, Zenta). Toskos partija taip pat labai tinkama jos balsui, tačiau solistei geriau pavyksta tos scenos, kur apsiribojama santūresne gestikuliacija: nors Toska priskirtina drama queen tipo vaidmenims, verčiau nepersistengti išoriškai išrodyti josios dramų.

Nesame išlepinti tokių dainininkų balsų, tad vien dėl jų išgirsti VCO „Toską“ – neabejotinai verta.

Skarpijos vaidmenį atlikęs Almas Švilpa, jau du dešimtmečius dainuojantis Eseno muzikiniame teatre (Vokietijoje), scenoje jaučiasi nepaprastai laisvai – jo Skarpijos manipuliacijos užslėptos, sukauptos, tarsi prigimtinės ir dėl to atrodo dar nuožmesnės. Anksčiau boso arba boso-baritono partijas dainavusiam solistui baritoninis Skarpija, regis, dar nėra toks patogus, koks artimas pats vaidmuo: nors Švilpos balsas visoje operoje suskamba pakankamai tolygiai, atliekant žymiąją „Te Deum“ kol kas stinga raiškumo ir spalvų, o tuomet nukenčia ir žodinė interpretacija.

Rusų tenoras Sergėjus Poliakovas sklandžiai kūrė labai tradicinį Kavaradosį – įsimylėjusį, kovojantį dėl idealų ir demonstruojantį plačias lankstaus, paslankaus tenoro galimybes. Nesame išlepinti tokių dainininkų balsų, tad vien dėl jų išgirsti VCO „Toską“ – neabejotinai verta.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 3 d.

Kauno muzikinio teatro nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tankiai sulipdytose balandžio afišose – ir karalienės, ir nusikaltėlės, ir šmaikštuolės. Po šykštaus premjerų kovo ir „Auksinių scenos kryžių“ dalybų teatrai atsibunda ir vienas po kito kviečia žiūrovus į naujus spektaklius.

Penktadienį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradedama rodyti vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylio opera „Vindzoro šmaikštuolės“. Kūrinio libretui pasitarnavo Williamo Shakespeare’o to p­a­ties pavadinimo komedija. Operoje išliko vi­sos garsiojo anglų dramaturgo sukurtos siužetinės situacijos, tačiau pagal paties kompozitoriaus rūpestingai sudėliotą libreto planą jos buvo ge­rokai supaprastintos.

Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka.

Zingšpyliais vadinamos komiškos vokiečių operos, kuriose gausu šokių ir dialogų. Tokios ir „Vindzoro šmaikštuolės“ – su tradicinėmis ari­jomis, ansambliais, choro scenomis ir kalbamaisiais rečitatyvais. Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka. Kompozitorius O.Nicolai (1810–1849) muzikos istorijoje įsiamžino būtent šiuo stambiausiu savo kūriniu, kurį rašė paskutiniuosius ketverius gyvenimo metus.

Statyti „Vindzoro šmaikštuolių“ į Kauną buvo pakviesti scenos meno profesionalai iš Italijos: režisierius ir choreografas Gianni Santucci, scenografas Alessandro Camera ir kostiumų dailininkė Karla Ricotti. Visi jie bendradarbiavo kuriant dabar Nacionalinio operos ir baleto teatre rodomą režisieriaus Arnaud Bernard’o operos „Karmen“ pastatymą. Kartu su italais „Vindzoro šmaikštuolėms“ kelią į Kauno sceną tiesia teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, solistai Liudas Mi­ka­lauskas, Tadas Girininkas, Laimonas Pau­tie­nius, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Peč­kytė, Rita Preikšaitė ir kt.

Sugrįš lietuvių scenos žvaigždės

Dar žymesnius operos pasaulio vardus su­burs režisierė Dalia Ibelhauptaitė savo rengiamam Giacomo Puccini operos „Toska“ pastatymui. Dainininkės Toskos vaidmenį čia kurs Sandra Janušaitė, klastingojo Skarpijos – Kos­tas Smoriginas ir Almas Švilpa. Tik tenoras, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, svetimtautis: dai­lininko Kavaradosio žymiąsias arijas pagal da­bartinį planą spektaklyje turėtų traukti mask­­vietis Sergejus Poliakovas.

„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibel­haup­­taitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pa­sau­linio karo niokojamą dekadentišką Italiją.

Prancūzų dramaturgo Victorieno Sardou pjesė „Toska“ 1887 m. buvo sukurta legendinei ak­torei Sarai Bernhardt. Ji iškart pasiekė re­kordinio populiarumo ir vien Prancūzijoje bu­vo suvaidinta daugiau kaip 3 tūkst. kartų. Italas G.Puccini išvydo šį pastatymą 1889-aisiais, ke­liaudamas po Prancūziją, ir negalėjo atsispirti pagrindinės kūrinio herojės kerams. Taip gimė opera su rafinuota muzika, dramatiškomis arijomis ir politinių intrigų gniaužtuose traiš­koma meilės istorija.

„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibel­haup­­taitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pa­sau­linio karo niokojamą dekadentišką Italiją, kurioje agresoriai grobsto didingus meno kūrinius ir išmoningomis manipuliacijomis naikina visus, kurie nepritaria jų mąstymui.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pasirodys Franko Wildhorno miuziklas „Bo­ni ir Klaidas“. Pirmąkart Lietuvoje statomas miuziklas primins romantizuotą gangsterių porelę, siautusią JAV praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Didžiosios depresijos metais niekam nežinomo miestelio gyventojai Boni Parker ir Klaidas Berou tapo žy­miausiais Teksaso herojais ir valstijos teisėsaugos pareigūnų košmaru. Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais. O pagrindinių herojų desperatiškas noras bet kokiu būdu greitai išgarsėti yra aliuzija į šiuolaikinio pasaulio demonstravimosi kultą socialiniuose tinkluose, nepai­sant moralės normų ir ribų.

Jaunos režisierės Rūtos Bunikytės pastatyme dainuos tokie miuziklo žanro grandai, kaip Je­ronimas Milius ir Vaidas Baumila, taip pat iš operų spektaklių žinomi Mindaugas Rojus, Dalia Kužmarskytė ir kiti Klaipėdos teatro dainininkai.

Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais.

Balandis bus pažymėtas ir baleto premjera Na­cionaliniame operos ir baleto teatre – čia iš­vysime naują Ludwigo Aloiso Minkaus baleto „Don Kichotas“ pastatymą. Jį kuria meistrai iš Rusijos: choreografas Vasilijus Medvedevas, sce­­nografas Andrejus Voitenka ir kostiumų dai­­lininkė Jelena Zaiceva. Spektaklis žada atitikti visus klasikinio baleto reikalavimus ir tradi­cijas: bus spalvingas, kupinas techniško bei tem­­peramentingo šokio ir žėrės prabanga, kuri bu­­vo būdinga „Don Kichoto“ premjeroms 1869 ir 1871 m. Maskvos Didžiajame ir Sankt Pe­­terburgo imperatoriškajame teatruose. Kol kas vienintelė konkreti intriguojanti žinia apie būsimąjį „Don Kichotą“ yra ta, kad per trečiąją spektaklio premjerą, kuri bus rodoma gegužės 13 d., scenoje pasirodys ir Kanados naciona­linio baleto primabalerina Jurgita Dronina.

Miestas žlunga, lieka viltis

Dramos teatrai irgi žada driokstelėti „sunkias­vorėmis“ premjeromis. Nacionaliniame dra­­­­­mos teatre spektaklį „Oidipo mitas“, at­sklei­­­­džiantį Tėbų karaliaus Labdako šeimos pra­­­keikimą, kuria režisierius Gintaras Varnas. Pasak jo, vienoje pjesėje bus sujungtos visos trys Oidipo mito dalys, parašytos skirtingų graikų tragikų – Sofoklio, Euripido ir Aischilo.

„Šiandien niekas, išskyrus filologus ir teatro meną studijuojančius žmones, viso Oidipo mi­to nežino. O vertėtų. Senieji graikų tragikai bu­vo genialūs tuo, kad teatre nenusipigino iki kas­­dienių buitinių dalykų. Teatre jie siekė at­verti esmes – žmogaus ir pasaulio, tiksliau, jo vie­­tos pasaulyje. Tai jiems patiems buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, ne­aiš­­kios, įvairiai interpretuojamos ir aiškinamos. Tai minties teatras, kuris kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti“, – pabrėžia G.Varnas.

„Oidipo mitas“ atskleidžia karaliaus Oidipo (akt. Valentinas Novopolskis), jo besivaržančių sū­­nų Eteoklio (akt. Paulius Markevičius) ir Po­lineiko (akt. Mantas Zemleckas), dukterų An­ti­­gonės (akt. Jovita Jankelaitytė) ir Ismenės (akt. Dovilė Kundrotaitė) šeimos sagą. Šioje val­­­­dovų šeimos istorijoje vaizduojamos jų ne­sėk­­­mės, ydos, žlugimas, čia smurtas gimdo smur­­­tą, galia kelia pavydą, o baimė maitina bai­­­­mę. Netgi Kreontas (akt. Arūnas Sa­ka­laus­kas), gudrus politikas-patarėjas, visą laiką bu­vęs „antru trečiu“, o galiausiai sėdęs į sostą, pa­da­ro tragišką klaidą ir sulaukia atpildo – netenka artimiausių žmonių bei sunaikina miestą, ku­rį turėjo apsaugoti.

Oidipo miestas – tai Tėbai, Senovės Grai­ki­joje turėję miesto-valstybės statusą. Taigi miestas čia tolygus valstybei. Vis dėlto režisierius ti­kina, kad po visų tragedijų suteikiama trapi vil­tis, jog miestą, valstybę ir žmoniją gali išgelbėti jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet individualistai „autsaideriai“. Is­to­riją lemia asmenybės, o ne masės. Tai su­pra­to jau senovės graikai.

Pasakos mažiems ir dideliems

Paties G.Varno mokinys Povilas Makauskas Nacionaliniame dramos teatre kuria spektaklį „Laimingasis princas“ Oscaro Wilde‘o pasakos mo­tyvais. Nors tai ir pasaka, spektaklis visų pir­ma skiriamas vyresnei auditorijai – paaugliams ir suaugusiems. Jame atskleidžiamas išori­nio bliz­gesio menkumas bei tikros meilės ir pa­siaukojimo grožis, svarstoma, kad ne tik sa­fyras, ru­binas ar gabalėlis aukso gali sutekti džiaugsmo – ne mažiau reikšminga karščiuojančiam vai­­­kui pajusti paukštelio sparnų keliamą vėsą. Liūdnai pasaka baigiasi tik žemiškajame gyvenime: dėl to, kam statyti paminklą Lai­mingojo princo vietoje, čia lieka ginčytis kvaili ir tušti žmonės. Plyšusi Princo širdis ir kregždžiu­ko kū­nelis – gražiausi daiktai, kuriuos iš že­mės Die­vui parneša angelas. Kurti „Lai­min­go­jo princo“ scenografijos P.Makauskas pa­kvie­tė pripažintą menininkę Juliją Skuratovą, garsėjančią lėlių teatro sprendimais dramos teatre.

Alegoriškai, ne vien apie vaikus galvodamas, lietuvių liaudies pasaką „Alesiutė“ traktuoja ir Klaipėdos lėlininkas Linas Zubė, kurio spektaklio premjerą Menų spaustuvėje rytoj išvys vilniečiai.

„Alesiutė yra abstrakti mergaitė, Vilkas – abstraktus blogis, nuolat keičiantis savo pavidalus, bet ne esmę. Ir avelės yra abstrakčios. Aš net negaliu konkrečiai pasakyti, kas tos avelės, – tai kažkokia gražioji žmogaus dvasios pusė, dorybė, kurią Alesiutė Vilkui atiduoda iš savo silpnumo ir negebėjimo pasipriešinti saldžialiežuvavimui. Bandau akcentuoti mintį, kad septyni Alesiutės susidūrimai su Vilku – tai septynių dienų ciklas, arba savaitė. Penkias dienas iš eilės ji vis atiduoda Vilkui po vieną avelę, o šeštadienį, žiūrėk, ir išpažintis, sekmadienį – sakramentas. Užtat spektaklio scenografijoje ir atsirado simbolinės kopėčios, primenančios vartus į šventyklą“, – aiškina teatro „Lino lė­lės“ įkūrėjas.

Spektaklyje L.Zubė koncentruojasi į esminę mintį: žmogus yra nuolat gundomas, kiekvieną minutę jo širdyje vyksta gėrio ir blogio kova. Ati­davusi aveles, pagundoms neatsispirianti Ale­siutė kasdien vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus – ji meluoja dangiškiesiems Tė­vams, bando įtikinti save, kad viskas liko kaip bu­vę, nors akmuo, slegiantis sąžinę, su kiek­vie­na diena tampa vis sunkesnis. Spektaklio finalas paakins neskubėti smerkti ir teisti, nes atlaidumas, gailestingumas ir meilė padeda suklupusiam pakilti ir eiti toliau.

Vilniaus „Lėlės“ teatre lėlės prabils Juozo Erlicko tekstais apie šiuolaikinio žmogaus vienatvę, nenusakomą kažko praėjusio ar taip ir neištikusio ilgesį, gyvenimą kaip balansavimą tarp skaudžios realybės ir laimę pažadėjusių svajonių. Neatsitikusi didžioji meilė ir egzistencinės prasmės paieškos gena aktoriaus Karolio Algimanto Butvido vaidinamą pa­grindinį veikėją į savidestrukcijos neviltį, kurią čia pat nuveja autoironiška šypsena.

Spektaklį „Tiesiog žmogus“ kuria neseniai vėl atgaivinto estetiškojo spektaklio „Pasvydo“ komanda: aktorius, režisierius Dalius Butkus, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas.

Tarp modernumo ir klasikos

Panašiomis temomis kalbės ir teatras „Teo­rema“, Menų spaustuvėje pristatysiantis režisieriaus Tomo Jašinsko spektaklį pagal šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Ingeborgos von Zadow pjesę „Pompinija“. Pompinija – tai nuostabiai gra­žus miestas kažkur ant pasaulio krašto, į kurį norint patekti reikia stengtis iš visų jėgų, tačiau tai galima padaryti tik būnant visiškoje vienatvėje. „Jei mesite rūkyti, gerti, vartoti riebų maistą, džiaugtis moterų draugija – tikriausiai pagyvensite ilgiau, tačiau galiausiai vis vien mirsite vienišas“, – primena dramaturgė, kurios kūryba Lie­tuvoje pristatoma pirmąkart.

Pjesė parašyta lengvu, vaikų literatūrą primenančiu stiliumi, tačiau pateikia opių ir sudėtingų klausimų. Visi žaidimai smėlio dėžėje anks­čiau ar vėliau baigiasi, o kas tuomet? Ben­dra nuotaika primena Samuelio Becketto „Be­lau­kiant Godo“, tačiau čia rūpinamasi ne tuo, ateis kas nors ar neateis. Greičiau tuo, ar pa­vyks išeiti su atėjusiuoju ir palikti savo artimą vienatvėje.

Šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijų meistras Artūras Areima šįkart atsigręžia į klasiką ir imasi jau trečios savo karjeroje Frie­dri­cho Schillerio dramos – „Marijos Stiuart“. Vil­niaus mažajame teatre pristatomos premjeros siužetas atskleidžia permainingą, politinių pe­ri­petijų veikiamą dviejų garsių karalienių konfliktą:  Anglijos karalienė Elžbieta (akt. Elžbie­ta Latėnaitė) nuteisia myriop Škotijos karalienę Mariją Stiuart (akt. Indrė Patkauskaitė). Bet mirtį pastaroji priima oriai – kaip galimybę iš­pirkti sunkias praeities kaltes. Senos varžovės nuosprendis jos nepažemina, o išvaduoja iš ais­trų ir egoistinių troškimų.

„Marija Stiuart suprato žmogiškumo esmę ir prasmę, priešingai nei Elžbieta, kuri yra gy­venimo kalinė, nevisavertiškumo kompleksų su­pančiotas žmogus. Ji pavydėjo Marijai grožio, laisvės ir dėmesio. Abi karalienės ne savo noru gavo šį statusą. Ambicijos, nenorint prarasti to, ką paveldėjai, ir kursto kruvinas jų kovas “, – pabrėžia  A.Areima.

Apie žmones ir angelus

Aktorė ir režisierė Birutė Mar Rusų dramos teatre pristato monospektaklį „Dostojevskio angelai“, kurio eskizai jau parodyti Rusijoje, tarptautiniame Fiodoro Dostojevskio kūrybai skirtame kamerinių teatrų festivalyje. Ir buvo gražiai sutikti: B.Mar apdovanota diplomu ir prizu už geriausią moters vaidmenį, o jos spektaklis pelnė žiūrovų simpatijų prizą.

„Festivalio rengėjai pasiūlė man sukurti „kaž­ką pagal Dostojevskį“. Tą pačią dieną atė­jo galvon pavadinimas „Dostojevskio angelai“. Pasirengimui tebuvo likęs mėnuo, jokių lėšų neturėjome. Bet kadangi būsimo spektaklio ko­manda – tikri bendraminčiai (pernai drauge kūrėme „Ledo vaikus“), nutarėme pamėginti. Repetavome Kristinos Norvilaitės dailės studijoje Užupyje, kostiumus ir rekvizitą radome atvykę į festivalį Didžiojo Naugardo teatre. Spek­­taklį norėjosi sukurti jau vien todėl, kad pa­matytume Senosios Rusos kurortą, kur F.Dos­­tojevskis gyveno ir kūrė paskutiniais savo gy­venimo metais. Vaidinau „Dostojevskio an­gelus“ rašytojo gimimo dieną, lapkričio 11-ąją, po mišių už rašytoją jo mėgstamoje cerkvėje, kurioje jis kurį laiką gyveno. Lauke buvo niūrus „dostojevskiškas“ ruduo, aplink purvas ir skur­das tarsi prieš šimtą metų, o viduje tokia šviesa…“ – pasakoja B.Mar.

Spektaklio pagrindu pasirinkti fragmentai iš F.Dostojevskio romanų „Idiotas“, „Broliai Ka­ra­mazovai“, „Demonai“, apysakos „Bal­to­sios nak­tys“ bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eg­lutės“. Aktorė prabils tiek vyriškais, tiek mo­te­­riškais rašytojo veikėjų balsais: ji bus ir Nas­ten­ka iš „Baltųjų naktų“, ir kunigaikštis Myš­ki­nas iš „Idioto“, ir Nikolajus Stavroginas iš „Demonų“, ir  Grušenka iš „Brolių Ka­ra­ma­zovų“.

„Beveik kiekviename rašytojo kūrinyje eg­zis­tuoja personažai keistuoliai – tarsi žeme vaikš­čiojantys angelai, gyvenantys apnuoginta, atvira širdimi. Sako, visi gimstame angelais, vėliau tai užmirštame. Pasaulyje žmogui tenka ilgai klaidžioti, kol atranda savo tikrąją prigimtį, – tuomet žmogus ima švytėti. Tačiau per visą žemišką gyvenimą išlieka ilgesys kažko iš anapus… Šiapus esame tarsi viensparniai angelai, besiilgintys savo antrojo sparno“, – teigia spektaklio autorė.

Teatras laukia nobelistės

Dar vienas monospektaklis ketina pasirodyti Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Jo naujasis vadovas Linas Marijus Zaikauskas, pasikvietęs aktorę Eglę Špokaitę, mėgins scenoje pateikti pasakojimą, grįstą Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Jame turėtų atsispindėti atominės elektrinės, sprogusios prieš tris dešimtmečius, avarijos likviduotojų ir eilinių Černobylio gyventojų susipynusių likimų tragizmas.

Tiesa, kol kas daugiau viešo dėmesio skiriama ne premjerai, o pačios S.Aleksijevič viešnagei Lie­­­tuvoje. Jau žinoma, kad nobelistė apsistos Bis­trampolio dvare ir nakvos tame pačiame kam­­baryje, kuriame gyveno kitas No­belio premi­jos laureatas Henrikas Sen­ke­vičius, Bis­tram­polyje rašęs savo garsųjį romaną „Tva­nas“.

Nieko angeliška nežada būti ir ironiškame Aid­o Giniočio spektaklyje „Vardan tos…“ pa­gal Petro Vaičiūno dramą „Patriotai“. Šįmet su­­kanka 90 metų nuo pirmojo, Boriso Dau­gu­vie­čio režisuoto šio veikalo pastatymo Vals­tybės teatre Kaune. Pasak Šiaulių dramos teatre jį in­scenizuojančio A.Giniočio, valstybės si­tua­cija nuo tos, kuri buvo susiklosčiusi tarpukario Lie­tuvoje, nedaug ir tepasikeitė: mainėsi tik partijų ir institucijų pavadinimai bei antiherojų pavardės. Ir šiandien žmonės tebesipiktina korumpuo­tais valdininkais, pseudopatriotiška valdžia, įstatymais su spragomis, kurios leidžia klestėti kyšininkavimui ir piktnaudžiavimui.

Trylika balandžio premjerų

1, 2, 3, 22, 23 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Vindzoro šmaikštuolės“. Rež. Gianni Santucci

2 d. 12 val. Menų spaustuvėje – „Alesiutė“.

Rež. Linas Zubė

2, 9 d. 16 val., 6 d. 18 30 val. Rusų dramos teatre –

„Dostojevskio angelai“.

Rež. Birutė Mar

8, 16 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Tiesiog žmogus“. Rež. Dalius Butkus

9, 10, 22 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre –

„Laimingasis princas“.

Rež. Povilas Makauskas

15, 16 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Marija Stiuart“. Rež. Artūras Areima

15, 16 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre –

„Boni ir Klaidas“.

Rež. Rūta Bunikytė

22 d. 18 val. Menų spaustuvėje – „Pompinija“.

Rež. Tomas Jašinskas

22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre –

„Vardan tos…“.

Rež. Aidas Giniotis

27, 28, 29, 30 d. 19 val. Kongresų rūmuose – „Toska“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

29, 30 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre –

„Oidipo mitas“.

Rež. Gintaras Varnas

29, 30 d. 18.30 val. Operos ir baleto teatre –

„Don Kichotas“. Chor. Vasilijus Medvedevas

30 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Černobylio malda“.

Rež. Linas Marijus Zaikauskas