Iššūkiai. Rusijos embargas maisto produktams, panaikintos pieno kvotos, milžiniška ES konkurencija ir diskriminacinė politika, emigracijos masto nulemtas mažesnis vartojimas vidaus rinkoje – tai vos keletas iššūkių, su kuriais susiduria Lietuvos žemės ūkio sektorius.
Šiandien, matyt, visoje Europoje nerastume žmogaus, galinčio pasakyti, kokių dar pokyčių sulauks mūsų žemdirbiai artimiausiais dešimtmečiais. Tačiau vietinės rinkos ekspertai prognozuoja, jog siekiant išlikti esamos rinkos žaidėjais būtina prisitaikyti prie pasikeitusios geopolitinės situacijos, įsitvirtinti naujose rinkose ir susitaikyti su mintimi, kad uždarbis artimiausiais metais nebus labai pelningas. Taigi 2015–2017 m. dar kitaip galėtume įvardyti kaip laikotarpį, per kurį svarbiausia išlikti.
Priežasčių, kodėl Lietuvos žemės ūkio augintojų, gamintojų ir perdirbėjų artimiausiu metu laukia tiek išbandymų, ne viena ir ne dvi. Šešėlinio žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus vertinimu, tai, kad Lietuva patyrė sovietinę okupaciją, žemės nacionalizaciją, geriausi ūkininkai buvo tremiami, o kaimas ne vieną dešimtmetį naikinamas, istoriškai lėmė šiandieninę situaciją.
„Nė viena iš ES šalių senbuvių (Vokietija, Olandija, Nyderlandai ir pan.) nėra patyrusi nieko panašaus, o tai, kad šiandien mūsų žemdirbiai gauna bene mažiausias ES išmokas, – pagrindinė problema, stabdanti šalies progresą. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis darome tai, ką galime: mūsų žmonių darbštumas ir optimizmas daug ką kompensuoja“, – tikina K.Starkevičiaus, pabrėždamas, kad svarbiausia šiuo metu Lietuvai išlaikyti kaimo gyvybingumą.
Deja, girtuoklystės stereotipais apipintas Lietuvos kaimas galutinai marinamas uždarius mokyklas. Nesunku įsivaizduoti, kokios jaunos šeimos galimybės įsitvirtinti kaimo vietovėje, kurioje nėra nei darželių, nei mokyklų infrastruktūros. Kitas dalykas – darbo ir algos nebuvimas. Ką veikti aukštąjį išsilavinimą turinčiam asmeniui vietovėje, kurioje nė bibliotekos nėra? Kokios kultūrinio gyvenimo galimybės?
Apmaudu, bet klausimų daug, o nuo atsakymų nebuvimo net ausyse spengia. Jei ir toliau padėtis nesikeis, Lietuvos kaime nebebus kam dirbti – būtent tai dabar bręsta. Viena priežasčių, kodėl šiandienos kaimo vaikai tapo geltonųjų autobusiukų įkaitais, – trumparegiškumas ir valstybinės politikos tęstinumo trūkumas.
Vis dėlto žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė sako, kad pastaraisiais metais mėginama sugrąžinti jaunus žmones į kaimą: „Su šia problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga. Nenorėčiau sutikti, kad kaime visai nebeturime jaunimo. Technologijų atėjimas į kaimą ir greitesnis gyvenimo tempas grąžina dalį jaunų žmonių į rečiau gyvenamas teritorijas.“
Kaip atgimstančius ir kaimo vietovėse vis populiaresnius (ypač nederlingose ir nuo kiaulių maro nukentėjusiose teritorijose) verslus ministrė mini avininkystę, ožkininkystę, o kalbėdama apie sėjamąsias kultūras užsimena apie didėjantį lietuvių susidomėjimą pluoštinėmis kanapėmis. Tiesa, priešingai nei daugelis kitų kalbintų „Veido“ pašnekovų, ji netiki atgimsiančia linų auginimo ir apdirbamosios pramonės perspektyva. Vienuolika metu ES esanti Lietuva, V.Baltraitienės vertinimu, padarė didžiulę pažangą, kuri bene akivaizdžiausia būtent žemės ūkio sektoriuje.
„Daugelis miestiečių įsivaizduoja, kad kaimo žmonės tebedirba plūgais ar su guminiais po mėšlą klampoja, tačiau tie laikai jau seniai pamiršti. Kartu su ES parama į Lietuvos žemės ūkį atėjo aukštosios technologijos, dėl kurių didėjo dirbamos žemės našumas, paprastėjo technikos valdymas (traktoriai šiandien valdomi kompiuteriais per atstumą ir pan.). Kai kurie didieji Lietuvos ūkininkai šiandien jau ir kaime nebegyvena, važinėja didžiuliais visureigiais ir atrodo tikrai ne prasčiau nei Vokietijos ar kitos ES šalies žemdirbiai“, – savo įžvalgomis dalijasi žemės ūkio ministrė.
Pakanka prisiminti, kad prieš vienuolika metų bene daugiausiai Lietuvos euroskeptikų gyveno kaime, o šiandien ten pat sutiksime daugiausiai eurooptimistų. Tai, matyt, ir galime vadinti vienu geriausių ES paramos panaudojimo įrodymų (šiferinių stogų keitimo programa iš ES lėšų ir kt.). Bendra erdvė su kitomis ES šalimis leido Lietuvai eksportuoti savo produkciją į Vakarų šalis be didesnių trukdžių, o ne viena krizė įrodė, kad žemės ūkio sektorius per daug nenukentėjo: sugebėjo atrasti naujų rinkų ir persiorientuoti.
Kita vertus, dar labai nemažai lėšų Lietuvos biudžetas kasmet praranda dėl dirvonuojančių plotų (tarkime, Vokietijoje jų nė su žiburiu nerasi). Tačiau, šalies politikų vertinimu, tai tik laiko klausimas, nes ateityje žemės kaina kils, o jos neprižiūrintys asmenys už dirvonuojančius žemės sklypus turės mokėti baudas. Planuojama, kad žemės mokesčiai ateityje priklausys nuo jos rinkos vertės, tačiau tiems, kurie ją dirbs, bus taikomos mokesčių lengvatos. Be to, ES paramą už pievas gaus tik tie, kurių pievose bus ganomi gyvuliai. Taigi planuojama „įdarbinti“ ir valstybinę žemę.
Kitas Lietuvos žemdirbiams ramiai miegoti neleidžiantis klausimas – ar pajėgs 10–20 metų perspektyvoje su didžiaisiais šalies ūkiais konkuruoti vidutiniai ir mažesnieji. B.Baltraitienės teigimu, šiandien tai vienas svarbiausių Vyriausybės programos ir Žemės ūkio ministerijos uždavinių: „Jei kaime ūkininkaujanti šeima laiko 50-ies melžiamų karvių bandą, jau gali save išlaikyti. Šiuo metu būtent tam ir yra skiriama valstybės parama. Galbūt tokie asmenys labai didelės pridėtinės vertės valstybei ir nesukuria, tačiau jie išsilaiko patys, išleidžia vaikus į mokslus. Taigi mūsų tikslas – palaikyti šių ūkių gyvybingumą. Būtent į tai ir yra nukreipta 2014–2020 m. kaimo plėtros programa.“
Itin dideles viltis Lietuvos ūkininkai šiuo metu puoselėja dar dėl 2012 m. su Kinija pasirašytos Lietuvos pieno ir mėsos eksporto sutarties. K.Starkevičiaus teigimu, jau artimiausiu metu turėtų būti išduoti leidimai lietuviškų produktų eksportui. Kaip pavyzdį jis mini latvius, kurie į šią rinką jau eksportuoja ledus. „Jų vietinėje rinkoje ledai verti pusantro euro, o eksportuojamos prekės kaina siekia septynis eurus. Taigi, jei tik ši rinka atsivers, Lietuvos pienininkų ir gyvulių augintojų padėtis taip pat gerės, juolab kad vidinė mūsų rinka jais perpildyta“, – vilties suteikia buvęs ministras.
Tikėtina, kad daugėjant gyventojų skaičiui nei Kinija, nei Indija reikiamų maisto atsargų pati pasigaminti nepajėgs, taigi atsives eksporto nišos.
Svarstant, kaip keisis Lietuvos kaimas artimiausiais metais, ne kartą iš ekspertų lūpų nuskamba prognozė – stambės ir kooperuosis. Vien iki 2020 m. pagal patvirtintą programą Lietuvos kaimas turėtų įsisavinti 193 mlrd. eurų.
Dar vienas iššūkis, kuris teks įveikti ne tik Lietuvai, bet ir visam Baltijos šalių regionui, yra genetiškai modifikuotų augalų (GMA) klausimas. Šiuo metu Lietuva griežtai pasisako prieš tokią praktiką, tačiau, pavyzdžiui, dalis Vokietijos žemių ir Nyderlandai tam pritaria.
„Nepaisant išaugusio derliaus našumo mūsų regionui vis dar svarbesnė žmogaus sveikatai nekenkianti ir ją tausojanti produkcija. Dabar Lietuva laikosi griežtos pozicijos: nežadame įsileisime šios produkcijos, tačiau kova tebevyksta, ir viskas priklausys nuo to, ką įrodys mokslas“, – mano K.Starkevičius.
Jis neabejoja, kad kur kas daugiau mūsų kraštas laimėtų augindamas natūralius, o ne genetiškai modifikuotus augalus. Tam linkusi pritarti ir Lietuvos ekologinio ūkio krikštamote vadinama profesorė emeritė Dalia Marija Brazauskienė. Jos nuomone, Lietuva išsaugotų natūralų savo veidą išvengusi GMA, nes tai ypač pavojinga ekologiniams ūkiams: Lietuva per daug maža, kad būtų galima leisti eksperimentuoti ir auginti GMA. „Mūsų žmonija ir taip jau paveikta chemizuoto maisto, todėl šiuo klausimu mano nuomonė nepajudinama“, – tvirtina chemikė.
Abu pašnekovai sutaria, kad įsileisti į Lietuvą genetiškai modifikuotiems augalams pakaktų dienos, tačiau užteršus jais žemę kelio atgal nebūtų.
Prisiminus, kokia milžiniška konkurencija vyrauja ES rinkoje, nesunku suprasti, kaip svarbu išsaugoti kokybišką produkciją. Tik tuo mes galime būti patrauklūs ir išskirtiniai užsienio vartotojams. Deja, net ir tai turėdami šiandien esame daug ką priversti parduoti už pačią mažiausią kainą. Kita vertus, tenka pripažinti, kad vidinei Lietuvos rinkai pakaktų ir perpus mažesnio perdirbimo pajėgumo, nei turime šiandien. Gamintojai vis stipriau junta emigraciją, taigi vartojimas vis krinta (turime vis mažiau valgytojų).
Jei tikėsime vienu turtingiausių šalies ūkininkų, Agrokoncerno grupės akcininku Ramūnu Karbauskiu, šiuo metu Lietuvos pienininkystės padėtis itin nepavydėtina, ir tai daugiausia lemia europinė politika (kadangi labai skiriasi europinių išmokų dydžiai, Lietuvos ūkininkai negali to, ką sau leidžia Vakarų ūkininkai). Kitaip sakant, jei situacija nesikeis, bus pasiektas Rytų Europos ūkininkų bankrotas. „Kadangi didžioji dalis Lietuvos ūkių yra mišrūs, žmonės vis dar desperatiškai imituoja gyvulininkystę, tačiau ji nekelia jokio pasitikėjimo, o juk ir reali situacija vis blogėja. Neabejoju, kad dalis ūkininkų jau šiandien mielai atsisakytų pieno ūkių, bet vis dar kenčia, vis dar tikisi, jog reikalai pagerės“, – šalyje susiklosčiusią padėtį apibūdina ūkininkas.
V.Baltraitienė tikslina, kad Lietuvos ūkininkas už pieno supirkimo kainą šiandien gauna 10 euro centų mažiau nei vokietis ar prancūzas. „Bijau, kad jei tokios supirkimo kainos (22 euro centai) laikysis ir toliau, vidutiniai ir mažieji mūsų ūkiai išnyks. Perspektyva gali būti išties liūdna, tačiau paties sektoriaus išnykimo neprognozuoju – tiesiog išliks tik stambūs ūkiai“, – svarsto žemės ūkio ministrė.
Žinoma, tokią padėtį daugiausia lėmė pieno kvotų panaikinimas ES. Kol lietuviai, latviai ir estai dėl to verkia, vokiečiai, olandai ir kitų valstybių atstovai, kurių išmokos daug didesnės nei Lietuvos, šių pokyčių beveik nejaučia.
Žvelgiant į dabartinę padėtį akivaizdu, kad prireiks kone metų, kol ES pieno sektorius persitvarkys, atsivers naujos rinkos, tačiau kas bus toliau, prognozuoti nepaprastai sudėtinga. Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas mano, kad ilgainiui Lietuvos ūkininkai pereis prie grūdinių kultūrų auginimo, o pienininkystę dėl jos nepelningumo tiesiog pamirš. Taigi ūkininkų, kurie augins vos po kelias karves, ateityje tiesiog neliks.
Ypač dideles viltis su pienininkyste ne vienas „Veido“ pašnekovas sieja su 2015 m. rudenį atidaromos gamyklos „pienas.lt“ kooperatyvu (jungiasi apie 300 pienininkų): rinkoje turėtų įvykti tam tikras persiskirstymas, kuris galbūt ir leis tikėtis šiek tiek didesnių žaliavinio pieno supirkimo kainų (būtent tokia praktika yra susiklosčiusi ir kaimyninėse šalyse).
Ši viltis leidžia tikėtis, kad ir artimiausiais dešimtmečiais galėsime vartoti lietuviškus kokybiškus produktus, o ne vien tik importuosime juos iš Lenkijos ir kitų kaimyninių Baltijos šalių.
R.Karbauskis apgailestauja, kad daugelis politikų Lietuvos kaimą jau palaidojo. Priešingai nei mūsų šalyje, senosiose ES valstybėse kaime gyvena daug jaunų žmonių (mūsų kaimo gyventojų vidurkis – 55 metai), kurie į miestą važiuoja tik dirbti, tačiau jame jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Mūsų visuomenėje pastaruosius kelerius metus ši tendencija lyg ir populiarėjo, bet itin smarkiai tam kliudė populiacijos senėjimas, kaimo mokyklų ir darželių uždarymas, darbo vietų trūkumas kaimo vietovėse ir, žinoma, emigracija.
Pastaraisiais metais tiek Žemės ūkio ministerijos ir Vyriausybės koridoriuose, tiek realiame gyvenime gana smarkiai keitėsi ir paties kaimo samprata: nors dalis jaunų žmonių į jį ir grįžta, nebūtinai užsiima gyvulininkyste ar žemdirbyste. Vis populiariau tampa kurti mažus verslus, pavyzdžiui, gaminti šokoladą, sūrį, velti veltinius ir pan. Specialistų nuomone, ateityje ši tendencija turėtų dar labiau stiprėti, juolab kad prognozuojamas žemės brangimas.
Neišnaudotų žemių potencialas Lietuvoje tebesiekia 30–40 proc., todėl tikėtina, kad pradėjus dirbti ir jas Lietuvos, kaip vienos didžiausių grūdų eksportuotojų, pozicija dar labiau stiprės. Tačiau neturėtume pamiršti, kad netrukus dėl savo amžiaus iš šio sektoriaus pasitrauks šimtai tūkstančių ūkininkų (dabar jų yra apie 200 tūkst.). Atsakyti, kas ateis į jų vietą, vis dar negalime. O juk gali nutikti ir taip, kad po 20 ar 40 metų tiesiog nebeturėsime dirbančiųjų Lietuvos žemės ūkio sektoriuje.
Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė
Loading ...