2012-aisiais galime sulaukti perversmų kultūros valdymo sistemoje: finansų skirstymo funkciją iš Kultūros ministerijos bei Kultūros rėmimo fondo žada perimti daugiau autonomijos turėsianti Kultūros taryba ir Lietuvos kino centras.

Svarbu, kad struktūrinės permainos, kurias pradėjome, pagaliau realizuotųsi. Pirmiausia turiu omenyje Kultūros tarybą, kuri pagerintų šios srities finansų administravimą ir galbūt ateityje – pačių kultūros finansų būklę“, – „Prognozėms“ tvirtino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak jo, užsienyje patys menininkai, reikalaudami įkurti panašias tarybas, prie ministerijų su šakėmis stovėdavo, o Lietuvoje atvirkščiai: ministras turi eiti su šakėmis, norėdamas įkurti menininkams demokratišką tarybą.

Tačiau minėtos tarybos oponentai, išnagrinėję siūlomą Kultūros tarybos modelį, įžvelgia, kad būtent demokratijos jai ir gali pristigti. „Faktiškai visas tarybos narių rinkimo grandis kontroliuoja ministras, vadinasi, įmanoma bus prastumti jo pageidaujamus asmenis. Jau matėme, kas nutiko su Aukštojo mokslo taryba: ką Švietimo ir mokslo ministerija norėjo, tą jon ir pasiėmė. Tarsi sudaroma autonomiškų sprendimų regimybė, o iš tiesų – sukuriamos sąlygos veikti klaneliui“, – įtaria filosofas Krescencijus Stoškus.

„Kultūros tarybos steigimo idėja buvo suformuluota dar pernai Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse. Jau tuomet Valstybės kontrolės audito išvadose rekomenduota išgryninti tam tikras ministerijos atliekamas funkcijas, atskiriant politikos formavimą nuo projektų administravimo ir jų kontrolės, nes šiuo metu viskas sutelkta vienose rankose. Todėl tikėtina, kad Seimas Kultūros tarybos įsteigimui netrukus pritars“, – gruodžio viduryje prognozavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

Kultūros taryboje turėtų darbuotis dvidešimt narių, o tarybos „šerdyje“ – valdyboje – vienuolika kruopščiai atrinktų išminčių. Žinoma, bus pasitelktos ir ekspertų komisijos.

Kino autonomijos lūkesčiai

2012-aisiais duris turėtų atverti ir Lietuvos kino centras. Toks buvo numatytas dar 2002 m. priimtame Kino įstatyme, kurio pataisoms jau pritarta Seime – tetrūksta galutinio patvirtinimo. „Prisiminkime, kad daugelis Europos šalių kinui arba audiovizualiniams menams turi atskiras ministerijas. ES audiovizualinių menų ir kultūros reikalus taip pat kuruoja atskiri komisarai“, – primena kultūros ministras A.Gelūnas.

„Nežinau kitos valstybės, iki šiol neturinčios savo įgaliotos institucijos, kuriai kinas būtų vienintelis ir pats svarbiausias rūpestis. Juk kinas yra ne vien menas: tai ir didžiulė industrija, ir milžiniškas paveldas, jo sklaida bei edukacija. Visa tai – per sunki našta keliems kino reikalus kuruojantiems ministerijos darbuotojams. Galėtume palyginti, kad lietuviai paskutiniai Europoje apsikrikštijo ir paskutiniai įsteigė savo kino instituciją“, – pritaria Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Kone dar svarbiau, kad patvirtinus minėtas įstatymo pataisas ne tik įsikurs Lietuvos kino centras, bet ir 60 proc. kino platintojų mokamo pridėtinės vertės mokesčio bus nukreipiama tiesiai į nacionalinio kino fondą. Pasak G.Lukšo, per metus tai padės sukaupti maždaug 3 mln. Lt. „Maždaug tiek dabar kainuoja sukurti vieną kokybišką ilgo metražo vaidybinį filmą, bet mums tokia parama labai daug reiškia“, – tvirtina G.Lukšas.

Kultūros ministras irgi pabrėžia, kad neteisinga tokią didelę pramonės šaką administruoti šalia tapytojų ir poetų – pernelyg skirtingi poreikių masteliai. „Po „Tado Blindos“ komercinės sėkmės panašių filmų rasis daugiau, todėl galima prognozuoti, kad diskusijos, ką verta remti Kultūros, o ką – Ūkio ministerijai, tik aštrės“, – prognozuoja A.Gelūnas.

Centras, kuriame dirbs kino specifiką pažįstantys žmonės, perims rūpinimąsi kino vadyba, jo prezentacija, sklaida ir, žinoma, kino finansų skirstymu, nuimdamas šią naštą nuo būsimos Kultūros tarybos.

Ir nors Lietuvos kino centras taip pat bus pavaldus Kultūros ministerijai, G.Lukšo manymu, tai nėra problema: „Net Prancūzijos CNC, milžiniškas nacionalinis kino centras, kuriame triūsia keli šimtai darbuotojų, irgi veikia prie atitinkamos ministerijos. Tokia tvarka yra daugelyje Europos šalių.“

„Lietuviškų knygų“ ilgesys

Dar viena laukiama naujiena – Lietuvos instituto bei viešosios įstaigos „Lietuviškos knygos“ atgaivinimas. Jų funkcijas perėmus Tarptautinių kultūros programų centrui, kultūrininkai pajuto, kad nebeliko institucijos, nuosekliai besirūpinančios lietuvių literatūros propagavimu užsienyje.

„Šioks toks „Lietuviškų knygų“ veiklos perimamumas buvo išlaikytas, tačiau Tarptautinių kultūros programų centrui jis tebuvo viena iš daugelio veiklos užduočių. Leidėjų ir autorių supratimu, to per maža. Per vienuolika ligtolinės veiklos metų „Lietuviškose knygose“ buvo veikta plačiau ir profesionaliau. Todėl institucijos, kurios vienintelis rūpestis – lietuvių literatūros sklaida, atkūrimas būtų labai sveikintinas. Tuo labiau kad šiandien kaip niekad turime ką skleisti – juk savų rašytojų kūriniai Lietuvoje tapo mielai skaitomi. Be to, turim sukaupę dviejų šimtų knygų lietuvių literatūros vertimų į užsienio kalbas lentyną“, – pasakoja Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė.

A.Gelūnas primena, kad visoms minėtoms institucijoms numatytas ir finansavimas, ir puikios būklės patalpos Z.Sierakausko gatvėje. „Jeigu Seimas pritars jų steigimui, 2012 m. pradžioje vyks Kultūros tarybos rinkimai, ir rudenines Kultūros rėmimo fondo paraiškas priiminėtume jau Kultūros taryboje“, – prognozuoja kultūros ministras.

Nei menininkų stipendijų dydžiai, nei projektų paramos skirstymo tvarkos principai dėl to neturėtų keistis.

Pačioje Kultūros ministerijoje bus pereinama prie departamentų sistemos. „Išsami kultūros institucijų funkcijų analizė parodė pertvarkymų kryptį. Uždaryto Kultūros darbuotojų tobulinimosi centro funkcijos bus perkeliamos ministerijai. Iš dvidešimties etatų šiai veiklai administruoti teliks du, užtat gerokai padaugės lėšų pačiai tobulinimosi programai. Mat iki šiol veiklai finansuoti iš milijono telikdavo vos šimtas tūkstančių litų – visa kita tekdavo darbuotojų etatams ir atgyvenusiam pastatui su semiamais rūsiais Žvėryne išlaikyti“, – pasakoja A.Gelūnas.

Ateityje šį pastatą būtų racionalu išmainyti į ekonomiškesnes patalpas, tačiau konkrečių sprendimų dar nepriimta.