BFL

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius – nuoseklus ir atkaklus: aprimus skandalui dėl aukštųjų mokyklų reitingo rengėjų pasirinkimo, ramiu prieškalėdiniu laiku vėl pasiuntė Europos socialinio fondo agentūrai (ESFA) nurodymą tik Demokratinės politikos institutui (DPI) siūlyti pateikti paraišką ES lėšoms universitetų reitingams rengti. „Nebuvo jokių priežasčių išbraukti DPI projektą iš valstybės projektų sąrašo, nes nenustatyta pažeidimų įtraukiant jį į projektų sąrašą. Priešingą sprendimą jis turėtų pagrindo apskųsti teisme“, – aiškina Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) ES paramos valdymo skyriaus vedėja Gražina Rupeikaitė.
Tiesa, šįsyk suma nuo 2,5 mln. Lt sumenko iki per 138, 2 tūkst. Lt – tik pradėtiems, bet dėl skandalo sustabdytiems ir jau nebeketinamiems baigti darbams apmokėti. Jei viskas taip kaip krištolas skaidru, kaip tikina ŠMM, kodėl ministras nepaveda DPI užbaigti projekto ir gauti apmokėjimą už funkcionuojantį projektą? Juk jau turime pavyzdžių, kai stovi įspūdingi mazuto saugyklų kubilai prie Gariūnų, bet nefunkcionuoja, ir todėl valstybė, o ne jų statytojai privalo grąžinti ES statybai skirtus pinigus. ŠMM aiškina, neva susizgribta, kad universitetų reitingo projekto nedera finansuoti ES ir valstybės lėšomis.
Kaip čia taip nutinka, kad pinigų stygiumi besiskundžiančioje švietimo srityje tik kilus skandalui apsižiūrėta, kaip neapgalvotai mėtomasi milijonais?

63 proc. lėšų – ne konkurso būdu
Peržiūrėjus pastarojo meto ESFA kvietimus teikti paraiškas ES finansavimui, akivaizdu, kad jei nesi švietimo ir mokslo ministro „tikslinių“ projekto rengėjų sąraše, akių varginti neverta: ministro įsakymu vienas siūlymas teikti paraiškas pateiktas jau minėtam DPI, kitas – tik Ugdymo plėtotės centrui, trečias – tik Studijų kokybės vertinimo centrui, ketvirtas – vieninteliam Vilniaus universitetui. Vardinių kvietimų yra ir kitų ministerijų ESFA administruojamuose projektuose. Vien ESFA bendrai su Švietimo ir mokslo ministerija administruojamų projektų lėšų didžioji dalis – 63 proc. (apie 842,7 mln. Lt) skiriama valstybės projektų planavimui, kai projekto vykdytoją pasirenka ministerija, ir 37 proc. (apie 500,4 mln. Lt) skirstoma konkursiniu būdu.
ESFA vadovas Povilas Česonis aiškina, kad ESFA atlieka jai, kaip įgyvendinamajai institucijai, pavestas funkcijas ir veikia savo įgaliojimų ribose. Kaip ir kodėl ministerijos atsirenka vienus ar kitus projektų vykdytojus – jau pačių ministerijų kompetencija.
ES pinigų administravimą koordinuojančios Finansų ministerijos atstovė Aurelija Juodytė paaiškino, kad kiekvienas ES struktūrinių fondų finansuojamas projektas turi atitikti bendruosius atrankos kriterijus. Valstybės projektų planavimo būdu, tai yra be konkurso, atrenkami projektai ir galimi pareiškėjai turi būti nustatyti strateginiuose dokumentuose ar teisės aktuose. „Jeigu nėra vienos institucijos, vykdančios projektui reikalingas funkcijas, ministerija turi užtikrinti, kad projektai ir galimi paramos gavėjai į strateginius dokumentus ar teisės aktus būtų įtraukti skaidriai ir pagrįstai. Pavyzdžiui, gali atlikti išankstinį konkursą dėl galimų projektų idėjų bei pareiškėjų ir laimėtojus įtraukti į savo srities strateginius dokumentus bei teisės aktus ar pan.“, – aiškina A.Juodytė.

Politikai dosnūs politikams
Taigi remdamiesi konkrečiu aukštųjų mokyklų reitingų projektu ir bandome aiškintis, kaip jo rengėju tapo DPI, kurio prezidentas iki ES pinigų skandalo buvo Seimo narys konservatorius Mantas Adomėnas.  Paaiškėjus, kad M.Adomėnas net neatsisakęs DPI prezidento pareigų, jis vos neprarado ir Seimo nario mandato. Tačiau skandalas nurimo ir ŠMM vėl ėmė ieškoti pinigų valdančiosios koalicijos politikų globojamam DPI.
Bet grįžkime prie ištakų. Pagal Finansų ministerijos išaiškinimą, ŠMM turėjo pasirūpinti, kad galimi paramos gavėjai į strateginius dokumentus būtų įtraukti skaidriai ir pagrįstai, pavyzdžiui, atlikti išankstinį konkursą dėl galimų projektų idėjų bei pareiškėjų.
Kaip ŠMM „rūpinosi“, pasakoja ministerijos ES paramos valdymo skyriaus vedėja G.Rupeikaitė: „Gavęs Nacionalinės studijų programos valdymo komiteto rekomendacijas, 2010 m. kovo 25 d. švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius įsakymu patvirtino valstybės finansuojamų projektų sąrašą, į kurį buvo įtrauktas ir DPI projektas „Nacionalinės Lietuvos aukštųjų mokyklų ir aukštųjų mokyklų pagal aukštojo mokslo studijų krypčių grupes arba kryptis reitingavimo sistemos sukūrimas ir įdiegimas“. DPI projektas buvo atrinktas išankstinės atrankos būdu vadovaujantis Valstybės projektų planavimo tvarkos aprašu. Išankstinis kvietimas paskelbtas „Valstybės žinių“ priede. Galimi pareiškėjai buvo asociacijos ir viešosios įstaigos.“ Bet faktas, kad dėl tokių spec. reikalavimų konkurso dalyvis liko vienas – DPI.
Reikėtų patikslinti, kad projektų atrankos komitete – trys ŠMM valdininkai, o stebėtojų teisėmis dalyvauja du Finansų ministerijos valdininkai ir po vieną VU, ISM ir Studentų sąjungos atstovą, tai yra penki ministerijų atstovai ir trys „civiliokai“. O klausimas, kodėl, ŠMM nuomone, reitingus gali rengti tik asociacijos ir viešosios įstaigos, nors, pavyzdžiui, tarptautinė universitetų reitingavimo audito organizacija IREG mielai bendradarbiauja su Lietuvoje tokius reitingus jau penkiolika metų rengiančiu „Veidu“, telieka retorinis.
Tik „Veidui“ suabejojus, ar skaidriai pasirinkti reitingų rengėjai ir ar sveiku protu vadovaujantis paskirtos sumos, darbai sustabdyti. „Ministerija gavo vienuolikos institucijų, tokių kaip Specialiųjų tyrimų tarnyba, Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, ir politinių partijų paklausimų dėl faktų, susijusių su projekto atranka, ir pateikė į juos atsakymus. Nė viena tyrusi institucija ar komisija, pateikusi tyrimo išvadas, neįpareigojo ministeriją sustabdyti projektą“, – aiškina ŠMM atstovė G.Rupeikaitė.
Beje, net į skirtingus paklausimus ŠMM atsakymai buvo vienodi: „DPI pripažintas valstybės projekto pareiškėju vadovaujantis teisės aktais nustatytomis procedūromis.“ Žodžiu, „vsio zakonno“ – patys procedūras nusistato, patys paskiria atrankos komitetus su ministerijų valdininkų dauguma, o paskui konstatuoja, kad viskas teisėta.
Belieka džiaugtis, kad, pasak G.Rupeikaitės, kilus diskusijai, ar būtina rengti aukštųjų mokyklų reitingavimo sistemą ir ar verta šiuos darbus finansuoti valstybės ir ES lėšomis, 2,5 mln. Lt DPI nebuvo skirta, bet už pradėtus darbus, nors nurašytus į nuostolius, nutarta sumokėti 138 231 Lt. Tad jeigu ES pareikalaus grąžinti išmokėtus pinigus už nefunkcionuojantį projektą, bent jau smarkiai sutaupysime.

Valstybės kontrolės rekomendacijų nepaisoma
Teisėta, bet ar teisinga? Valstybės kontrolės 8-ojo departamento direktoriaus pavaduotoja Sigita Rojutė primena, kad 2004–2006 m., kai struktūrinė parama buvo administruojama tik per konkursus, procesai buvo skaidrūs, bet ne visais atvejais efektyviausi, nes konkursuose dalyvaudavo daug įstaigų, dokumentacijai parengti jos skirdavo daug išteklių, tačiau finansavimą gaudavo tik kelios. „ES lėšų valstybinio ar regioninio planavimo skirstymo būdas gali būti efektyvesnis. Tačiau kitas klausimas – kaip jis įgyvendinamas. Valstybės kontrolė dar 2008 m. rekomendavo didinti susijusių institucijų atskaitingumą, pavyzdžiui, dėl projektų sąrašo sudarymo ir projektų vykdytojų kvietimo, bet ši rekomendacija iki šiol neįgyvendinta“, – apgailestauja S.Rojutė.
VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas aiškina, kad ne konkurso, o planavimo būdas skirstant ES pinigus turėtų būti taikomas tais atvejais, kai vykdytojai yra valstybės institucijos arba netgi viena valstybės institucija, vykdanti tam tikrą funkciją, pavyzdžiui, darbo birža, nes nėra su kuo konkuruoti. Bet kai yra paslaugų rinka, natūralu, kad turi būti konkurencija.
Taip turi būti. Bet nėra. ŠMM tikina, kad nėra teisėtai.

2012-aisiais galime sulaukti perversmų kultūros valdymo sistemoje: finansų skirstymo funkciją iš Kultūros ministerijos bei Kultūros rėmimo fondo žada perimti daugiau autonomijos turėsianti Kultūros taryba ir Lietuvos kino centras.

„Svarbu, kad struktūrinės permainos, kurias pradėjome, pagaliau realizuotųsi. Pirmiausia turiu omenyje Kultūros tarybą, kuri pagerintų šios srities finansų administravimą ir galbūt ateityje – pačių kultūros finansų būklę“, – „Prognozėms“ tvirtino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak jo, užsienyje patys menininkai, reikalaudami įkurti panašias tarybas, prie ministerijų su šakėmis stovėdavo, o Lietuvoje atvirkščiai: ministras turi eiti su šakėmis, norėdamas įkurti menininkams demokratišką tarybą.

Tačiau minėtos tarybos oponentai, išnagrinėję siūlomą Kultūros tarybos modelį, įžvelgia, kad būtent demokratijos jai ir gali pristigti. „Faktiškai visas tarybos narių rinkimo grandis kontroliuoja ministras, vadinasi, įmanoma bus prastumti jo pageidaujamus asmenis. Jau matėme, kas nutiko su Aukštojo mokslo taryba: ką Švietimo ir mokslo ministerija norėjo, tą jon ir pasiėmė. Tarsi sudaroma autonomiškų sprendimų regimybė, o iš tiesų – sukuriamos sąlygos veikti klaneliui“, – įtaria filosofas Krescencijus Stoškus.

„Kultūros tarybos steigimo idėja buvo suformuluota dar pernai Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse. Jau tuomet Valstybės kontrolės audito išvadose rekomenduota išgryninti tam tikras ministerijos atliekamas funkcijas, atskiriant politikos formavimą nuo projektų administravimo ir jų kontrolės, nes šiuo metu viskas sutelkta vienose rankose. Todėl tikėtina, kad Seimas Kultūros tarybos įsteigimui netrukus pritars“, – gruodžio viduryje prognozavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

Kultūros taryboje turėtų darbuotis dvidešimt narių, o tarybos „šerdyje“ – valdyboje – vienuolika kruopščiai atrinktų išminčių. Žinoma, bus pasitelktos ir ekspertų komisijos.

Kino autonomijos lūkesčiai

2012-aisiais duris turėtų atverti ir Lietuvos kino centras. Toks buvo numatytas dar 2002 m. priimtame Kino įstatyme, kurio pataisoms jau pritarta Seime – tetrūksta galutinio patvirtinimo. „Prisiminkime, kad daugelis Europos šalių kinui arba audiovizualiniams menams turi atskiras ministerijas. ES audiovizualinių menų ir kultūros reikalus taip pat kuruoja atskiri komisarai“, – primena kultūros ministras A.Gelūnas.

„Nežinau kitos valstybės, iki šiol neturinčios savo įgaliotos institucijos, kuriai kinas būtų vienintelis ir pats svarbiausias rūpestis. Juk kinas yra ne vien menas: tai ir didžiulė industrija, ir milžiniškas paveldas, jo sklaida bei edukacija. Visa tai – per sunki našta keliems kino reikalus kuruojantiems ministerijos darbuotojams. Galėtume palyginti, kad lietuviai paskutiniai Europoje apsikrikštijo ir paskutiniai įsteigė savo kino instituciją“, – pritaria Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Kone dar svarbiau, kad patvirtinus minėtas įstatymo pataisas ne tik įsikurs Lietuvos kino centras, bet ir 60 proc. kino platintojų mokamo pridėtinės vertės mokesčio bus nukreipiama tiesiai į nacionalinio kino fondą. Pasak G.Lukšo, per metus tai padės sukaupti maždaug 3 mln. Lt. „Maždaug tiek dabar kainuoja sukurti vieną kokybišką ilgo metražo vaidybinį filmą, bet mums tokia parama labai daug reiškia“, – tvirtina G.Lukšas.

Kultūros ministras irgi pabrėžia, kad neteisinga tokią didelę pramonės šaką administruoti šalia tapytojų ir poetų – pernelyg skirtingi poreikių masteliai. „Po „Tado Blindos“ komercinės sėkmės panašių filmų rasis daugiau, todėl galima prognozuoti, kad diskusijos, ką verta remti Kultūros, o ką – Ūkio ministerijai, tik aštrės“, – prognozuoja A.Gelūnas.

Centras, kuriame dirbs kino specifiką pažįstantys žmonės, perims rūpinimąsi kino vadyba, jo prezentacija, sklaida ir, žinoma, kino finansų skirstymu, nuimdamas šią naštą nuo būsimos Kultūros tarybos.

Ir nors Lietuvos kino centras taip pat bus pavaldus Kultūros ministerijai, G.Lukšo manymu, tai nėra problema: „Net Prancūzijos CNC, milžiniškas nacionalinis kino centras, kuriame triūsia keli šimtai darbuotojų, irgi veikia prie atitinkamos ministerijos. Tokia tvarka yra daugelyje Europos šalių.“