TAIP

Artūras Černiauskas, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas

Paskutinis projekto variantas, kurį patvirtino Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas ir kuris pateiktas svarstymui, yra liberalus ir socialiai atsakingas. Nežinau, kodėl kai kurie darbdaviai drumsčia vandenį, kad jis jiems bus žalingas.

Mūsų, profsąjungų, nuomone, dalis teiginių, kuriuos sako mūsų oponentai, tiesiog neatitinka realybės. Pavyzdžiui, darbo laikas ne trumpinamas, bet ilginamas, atskirais atvejais – iki 60 val., žmogui leidžiama dirbti daugiau viršvalandžių.

Be to, daugėja darbo sutarčių formų. Pavyzdžiui, lieka sezoninė sutartis, atsirado projektinė, atskira sutartis, kai dirbama keliems darbdaviams.

Nors kai kuriais atvejais, palyginti su pirminiu variantu, darbuotojai nuskriaudžiami, tačiau radome kompromisą su darbdaviais. Pavyzdžiui, sutikome, kad darbuotojams ilgėtų įspėjimo atleidžiant iš darbo terminas. Dabar buvo, atsižvelgiant į stažą, du ir keturi mėnesiai, lieka vienas ir trys mėnesiai. Taip pat didžiausia išeitinė kompensacija buvo už pusę metų, o po pakeitimų, kai pradės veikti garantinis fondas, bus už penkis mėnesius.

Kai kur nusileidome mes, kai kur darbdaviai.

Tačiau mainais žmonės gaus mokymosi atostogų, aiškesnį informavimą apie pokyčius, galimybę dalyvauti įmonės valdyme. Darbdaviai sako, kad ES tai neįprasta praktika, tačiau, mūsų nuomone, ji progresyvi.

Manau, radome optimalų variantą. Kai kur nusileidome mes, kai kur darbdaviai.

Tačiau jei bus priimti kai kurie dabar siūlomi pakeitimai ir grįžta prie pirminio modelio, tai bus darbo santykių liberalizavimas darbuotojų sąskaita. Tam mes prieštaraujame.

NE

Danas Arlauskas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius

Nesitikėjome, kad nauji įstatymai bus priimti tokie, kokius parengė mokslininkai. Suprantame, kad tai ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai pokyčiai. Tačiau šie teisės aktai gali veikti tik tada, kai įvyks pokyčiai kitose srityse. Tai „Sodros“ reforma, realus užimtumo skatinimas, skurdo mažinimas. Tada darbo santykių liberalizavimas bus ypač efektyvus.

Mums vienas svarbiausių punktų, kad 12 metų iš eilės „Sodros“ įmoka būtų mažinama po 1 proc., o biudžeto trūkumas dengiamas iš ekonomikos augimo. Tačiau ekonomikos pagyvinimą lemia ne naujas socialinis modelis, o naujos investicijos. Socialinis modelis pats savaime neužtikrins naujų investicijų ir nepaskatins mokslo ir verslo susijungimo.

Vien tai, jog darbuotojus bus lengviau įdarbinti ir atleisti, nesukurs tiek pridėtinės vertės, kad galėtume sumažinti „Sodros“ įmokas.

Lūkesčiai tiesiog per dideli. Dėl to mes bijome, kad kai reikės suformuoti fondą, iš kurio bus mokamos išmokos atleistiems darbuotojams, įmonės bus apkrautos papildomais mokesčiais, kurie gali siekti 0,4 proc. viso darbo užmokesčio fondo. Aiškaus atsakymo, kad mokėti nereikės, nėra.

Šiandien dėl sustabarėjusių teisės aktų baimių turi ne tik darbuotojai, bet ir darbdaviai.

Jei bus didesni mokesčiai, tai nubrauks visą naudą, kurią gausime dėl darbo santykių liberalizavimo. Įmonėse, kuriose dirba tūkstančiai žmonių, žmonės atleidžiami retai, o mokėtinos sumos bus gana didelės.

Šiandien dėl sustabarėjusių teisės aktų baimių turi ne tik darbuotojai, bet ir darbdaviai. Naujajame kodekse įsipareigojimų darbdaviams bus mažiau.

LRT pradėjus 90-ąjį radijo sezoną, pirmasis komercinis šalies radijas „M-1“ mini 25-ąją sukaktį. Radijo stotys vis labiau įsisąmonina, kad negana būti tik balsą perduodančia priemone. Pasitelkęs socialinius tinklus ir pasikabinęs internetinės transliacijos kameras šiandien radijas tampa vis labiau matomas ir prieinamas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Į mūsų senelius radijas kreipdavosi iš didelių radijo aparatų ar radijo taškų. Dabar jis mus pasiekia iš kompiuterių, išmaniųjų telefonų ar automobilių imtuvų. Maža to, anksčiau buvęs vien girdimas, šiandien radijas jau ir matomas.

„Priešingai nei kitoms žiniasklaidos priemonėms, radijui būdingas stabilumas, nes beveik 80 proc. vartotojų jo klausosi automobilyje“, – savo įžvalgomis dalijasi Žinių radijo generalinis direktorius Danas Arlauskas.

„Vargu ar ateityje radijas išliks toks, kokį matome šiandien. Jaunoji karta nori būti interaktyvi, klausosi radijo per mobiliuosius įrenginius, kompiuterius, su laidų vedėjais bendrauja per feisbuką. Laidos jiems pasiekiamos visai kitais kanalais nei vyresnei auditorijai, besiklausančiai tradicinio radijo“, – svarsto „LRT Opus“ programų direktorius ir „Eurovizijos“ konkurso balsas Darius Užkuraitis. Jis neabejoja, kad ateityje radijas bus dar labiau kompiuterizuotas.

Ar radijo laukia mirtis?

O štai kurį laiką radijo raidą jau tik stebintis žurnalistas Ginas Dabašinskas prognozuoja, kad tai – akligatvis. Tapęs matomas, pritraukęs daugiau auditorijos ir reklamos, radijas prarado savo savastį: „Girdėti ir mėginti įsivaizduoti tai, kas sakoma, o ne matyti visais laikais buvo radijo esmė. Šiandien tai virsta naršymu socialiniuose tinkluose ar sekimu to, kas vyksta už stiklinių radijo akvariumo sienų.“

G.Dabašinskas neabejoja, kad radijas savo aukso amžių išgyveno iki atsirandant televizijai, o šiandien palengva, tiesa, su retomis išimtimis, virsta pramogine žiniasklaida. Ar tai reiškia artėjančią radijo mirtį? O gal, priešingai, renesansą? Galiausiai ko tikėtis ir šiuolaikinių medijų konvergencijos?

Žinių radijo vadovas D.Arlauskas neslepia: siekiant komercinės nepriklausomybės skleisti informaciją vien per audiokanalus šiandien nebepakanka: būtina ieškoti sklaidos kanalų, juolab kad šiuolaikinės priemonės tai leidžia.

Komercinių radijo stočių pirmtakės radijo stoties „M-1“ programų direktoriaus Min­dau­go Stasiulio nuomone, dėl laikmečio ir technologijų įtakos dar nereikėtų skubėti laidoti radijo: „Internetas ir išmaniosios technologijos leidžia klausytojui matyti daugybę procesų, vykstančių radijo studijoje: gauti naujienų srautą, peržiūrėti videoklipus, klausytis ir rinktis, kokios muzikos klausytis. Tai nepanašu į radijo žlugimą. Priešingai – tai laimėjimas, kurio dar ne taip seniai net neįsivaizdavome.“

Ne vieną personažą radijuje sukūręs pašnekovas, pagal išsilavinimą filologas, primena, kad žmogui visais laikais reikėjo kito žmogaus, taigi net ir nuolat skubančioje visuomenėje turėtų išlikti noras išgirsti labo ryto palinkėjimą, sužinoti, kiek valandų, ar tiesiog pajuokauti. „Radijas daro žmogų socialesnį, todėl manau, kad ir po 50 metų jis išliks reikalingas. Netikiu, kad tai vieną dieną pasibaigs“, – radijo saulėlydžio neįsivaizduoja M.Stasiulis.

Pagal programų pobūdį šalyje vyrauja muzikinio-informacinio pobūdžio radijo programos. Didžiausia jų įvairovė susitelkusi didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klai­pė­doje). Iš viso Lietuvoje transliuojamos 72 radijo programos, nors dar prieš 25 metus tebuvo dvi – Lietuvos radijas ir „M-1“.

Kaip matyti iš naujausio viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės TNS LT atlikto radijo auditorijos tyrimo, pastaraisiais metais stebimas nuolatinis „M-1“ radijo stočių grupės valdomų radijo programų auditorijos augimas. 2014 m. Lietuvoje šiai žiniasklaidos grupei priklausančių radijo stočių („M-1“, „M-1 Plius“, „Lietus“, „Laluna“) suminė vidutinė auditorija sudarė 38,2 proc.

Vilniaus mieste pagal vidutinės auditorijos struktūros dydį pirmąsias pozicijas užėmė „Russkoje radijo Baltija“ – 16,1 proc., LRT ra­dijas – 13,8 proc. ir „M-1“ – 12 proc. Palyginti su 2013 m., Vilniuje LRT radijas (tada turėjęs didžiausią – 16,2 proc. auditoriją) užleido pozicijas „Russkoje radijo Baltija“, 2013 m. turėjusiai 14,4 proc. auditoriją.

Kaune pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą pirmavo LRT radijas – 22,6 proc. ir „M-1“ (17,5 proc.), kuris taip pat padidino au­ditoriją, palyginti su 2013 m. (buvo 14,6 proc.). Trečioje vietoje pagal klausomumą Kaune buvo radijo programa „Lietus“ – 8,5 proc.

Klaipėdoje didžiausią vidutinės radijo auditorijos dalį pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą užėmė radijo programa „Laluna“ (18,2 proc.), Šiauliuose – „M-1“ (31,1 proc.), Panevėžyje – „Lietus“ (27,3 proc.).

Toks klausytojų auditorijos pasiskirstymas akivaizdžiai rodo, kad šalyje dominuoja ko­mercinės muzikinės radijo stotys. „LRT Opus“ programų direktoriaus D.Užkuraičio nuomone, pastarosios daugeliui patrauklios vien tuo, kad neužsiima klausytojo auklėjimu ar švietimu – duoda žmogui to, ko jam tuo metu reikia: gatvės slengo, banalaus popso. Komercinis transliuotojas pamina ne vieną taisyklę, norėdamas pritraukti auditorijos, – būtent tai ir girdime „M-1“, „ZIP FM“ ar kitų komercinių radijo stočių eteryje.

Išlaikė savus standartus

Daugiau nei 24 metus komercinių ir nacionalinių radijo stočių eteryje padirbėti spėjęs D.Užkuraitis šiandien geriau nei kas kitas žino, kuo skiriasi jų darbo specifika: „LRT radiją galime vadinti britiškuoju BBC. Jau kuris laikas jame niekas kanklėmis negroja, taigi pasakyti, kad esi iš nacionalinio transliuotojo, – išdidu.“

Muzikologas pats veda autorinę radijo laidą. Tiesa, pribręsti visuomeniniam transliuotojui taip pat reikia. Tačiau tyrimai rodo, kad branda klausytojus pasiekia tik apie 55-uosius gyvenimo metus.

Lietuvos radijo programų direktorės Guodos Litvaitienės teigimu, iš informacinių programų Lietuvoje galime išskirti tik Lietuvos radiją, Žinių radiją ir „Laisvąją bangą“. Būtent jose ir susitelkė daugiausia radijo žurnalistų. Tiesa, dauguma jų praktikai, galbūt todėl neturime nė vienos disertacijos radijo tematika.

Paprašytas palyginti lietuvišką radijo mokyklą su amerikietiškąja ir britiškąja žinomas radijo žurnalistas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius Romas Sakadolskis apgailestauja, kad Lietuvoje profesionalų, turinčių patirties, vadinamųjų žilų galvų, iš kurių galėtų pasimokyti jaunoji karta, gerokai mažiau nei kitose šalyse.

„Perduodama profesinė patirtis jaunesnei kartai garantuoja ir tam tikros tradicijos tęstinumą, bet Lietuvoje žilų galvų per mažai. „Ame­rikos balse“ pats tai perėjau. Todėl su­prantu, kokia brangi dovana mokytis iš kolegų, kurie toje srityje jau trečią ar ketvirtą dešimtį metų“, – tikina R.Sakadolskis.

Jam pritaria iki šiol rytiniame visuomeninio radijo eteryje besidarbuojantys vieni seniausių šalies balsų – Benas Rupeika ir Bernadeta Lukošiūtė.

Radijo mokyklos žinias iš savo pirmtakų perėmę radijo darbuotojai galvą lenkia prieš taisyklingą kalbėseną. „Tai profesinės savigarbos reikalas. Jei jau ėmeisi šio darbo, susitvarkyk ir su esminiu jo įrankiu – gimtosios kalbos mokėjimu ir valdymu, – prisimindama savo, radijo diktorės, karjeros pradžią, aiškina „Tetos Betos viktorinos“ sumanytoja ir rengėja, kuri ir šiandien pažadinta vidury nakties pasakytų, kurios kirčiuotės yra vienas ar kitas daiktavardis.

Nuo 1969 m. radijuje žinias skaičiusi B.Lu­ko­šiūtė sako, kad anuo metu diktoriai dirbdavo per parą 4 pamainomis, tekstai būdavo pa­rengti ir juos tekdavo tik perskaityti, taigi kūrybinės laisvės nebuvo daug.

„Radijo žmonės labai disciplinuoti, visai kaip sportininkai: mes nevėluojame ir nepasiruošę į studiją neateiname. Klausytojui nepasakysi, kad vakar gimtadienį šventei, todėl kelias minutes pavėlavai. Ne kartą esu spektaklius praleidusi ir į draugų pasibuvimus nenuėjusi. Tai ne tik darbas – toks mano gyvenimo būdas“, – pasakoja iki šiol radijo eteryje girdima pašnekovė.

Ateityje daugės nišinių transliuotojų

Pasidomėjus, kodėl Lietuvoje įsteigta tiek daug radijo stočių (10 nacionalinių, 9 regioninės ir 68 vietinės), Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius Nerijus Valiukevičius atkreipia dėmesį, kad tai ne tik verslas, entuziazmas, bet ir viltis užsidirbti: „Kai yra konkurencija, verta pasistengti ir dėl kokybės.“

Tačiau D.Užkuraitis nesutinka. Pasak jo, uždirbti šioje srityje gali tik didžiosios radijo stotys – visos kitos verčiasi gana sunkiai. R.Sakadolskis prasitaria, kad ir JAV, kur jam teko ne vienus metus dirbti, radijo žurnalistika nebuvo pelningiausia sritis: „Tačiau jei kartą pabandei, visam gyvenimui susirgai šia liga.“

Tiesa, nuo jos ir pasveikstama – grįžęs į Lietuvą R.Sakadolskis tik dėsto, bet radijuje nedirba. „Kadangi žurnalistikos mokyklą išėjau kitoje terpėje, yra kuo pasidalyti: man buvo įdiegti tam tikri etikos ir profesionalumo principai. Jei ne jie, kažin ar būčiau išlikęs“, – svarsto radijo praktikas. Jis primena, kad radijas Europoje steigėsi panašiai tuo pat metu kaip ir Lietuvoje.

Lietuvos radijo programų direktorė G.Lit­vaitienė, dirbti į radiją atėjusį 1985-aisiais, dar matė juostinį radiją – laidos buvo montuojamos žirklėmis ir lipnia juostele: „Įrašinėdavome laidas į juostą ir iš jos transliuodavome, tiesioginiame eteryje buvo skaitomos tik žinios, o į studiją galėjo patekti tik labai ribotas skaičius žmonių. Pirmoji tiesioginė ryto laida pradėta tik 1987 m. Ją vedė B.Rupeika, radijo klausytojams šiandien pažįstamas iš Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gyvena“.“

Radijas Lietuvoje yra antra žiniasklaidos priemonė po televizijos. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų šalyse internetui išjudinti radijo verslo pagrindų nepavyko. Su radiju kasryt nubunda ir gulasi latviai, estai, lenkai. Kasdien 60 mln. vokiečių įsijungia radiją ir su šia žiniasklaidos priemone praleidžia daugiau nei po tris valandas. Tačiau, priešingai nei Estijoje, kur reklamai vienam gyventojui radijuje išleidžiama dvigubai daugiau nei Lietuvoje, reklamos užsakovai mūsų šalyje radijo dar neatrado.

Negalėdamos išsilaikyti, mažos radijo stotys eina iš vienų savininkų į kitų rankas, neigiamai veikdamos viešąjį diskursą. Naujausi reklamos rinkos tyrimai leidžia numanyti, kad padėtis ir artimiausiais metais nesikeis, tiesa, žadama, jog didės radijo rinkos fragmentacija. Skaitmeninės naujovės, internetas ir išmanieji įrenginiai kasdien atveria tam kelią, taigi neabejojama, kad ateityje radijo rinkoje matysime dar daugiau nišinių, įvairiam skoniui pritaikytų radijo stočių.

Kokia radijo ateitis?

Kas leidžia radijui, kuriam ne kartą prognozuota mirtis, sėkmingai prisitaikyti prie naujų vartotojų poreikių ir prie naujų ekonominių sąlygų? Radijo ekspertai sutaria, kad tai technologinės naujovės (šiandien užpildyti eterį galime be didelių investicijų: tarkim, nebereikia, kad naktį dirbtų žmonės – iki paryčių su radijo klausytojais „bendrauja“ kompiuteriai), taip pat radijo suartėjimas su auditorija.

„Studijoje pakabintos kameros klausytojams leidžia stebėti radijo laidų vedėjus: kartais jie susivėlę, kartais neišsimiegoję, bet tai nėra blogai. Žmogiškasis faktorius griauna iki tol įsigalėjusius sudievintų radijo balsų įvaizdžius. Vizualumą įgavęs ir socialiniuose tinkluose kontaktus su auditorija užmezgęs radijas šiandien yra daug patrauklesnis jaunajai kartai. Komentuodami ir stebėdami darbą radijo studijoje klausytojai šiandien patys kuria radijo turinį“, – džiaugiasi M.Stasiulis.

Radijo laidą „Antroji pavara“ Lietuvos radijuje vedantis D.Užkuraitis sutinka, kad rytojus priklauso skaitmeninei rinkai: tam tikrų užuominų, jo nuomone, galima matyti jau ir šiandien. Kur kas greitesnis, interaktyvesnis, mobilesnis, bet kokias ribas tarp radijo studijos ir klausytojo ištrinantis, vis labiau segmentuotas – taip atrodo radijo rytojus.

Radijo segmentacijos pradininku Lietuvoje vadinamas prieš kelerius metus žuvęs „M-1“ įkūrėjas Hubertas Grušnys. Jis pirmasis žengė ir į regioninių radijo stočių rinką, įkurdamas „M-1 Plius“ ir „Lietų“. H.Grušnys sugebėjo stebėti, vertinti procesus ir prognozuoti ateities perspektyvas. Dar prieš lemtingą skrydį jis sakė, kad LRT radijas mirs drauge su savo klausytojais.

Iš TNS LT atlikto rinkos tyrimo matyti, kad jauniausia šalies auditorija (12–19 m.) mieliau renkasi komercinius transliuotojus. Ne­pa­kei­čiami čia „M-1“ (42,9 proc.) ir „ZIP FM“ (36,8 proc.). 20–39 m. amžiaus grupėje populiarumu dalijasi „M-1“ (43,1 proc.) ir „Radiocentras“ (26,8 proc.), klausytojai nuo 40–49 m. labiausiai klausosi „Lietaus“ (41,6 proc.) ir „Ra­dio­cent­ro“ (29,1 proc.), ir  tik 50–74 m. amžiaus grupės auditorija pirmenybę teikia LRT radijui (58 proc.).

Daugiau nei akivaizdu, jog klasikiniam informaciniam radijui žmogui reikia subręsti, o šios dienos situacija tokia, kad vis sparčiau ju­dame prie pramoginio turinio. Tai žada mažiau rimtosios informacijos, analizės, diskusijų, daugiau žaidimų, pramogų ir pataikavimo radijo auditorijai. Romėnų poeto Juvenalio sukurtas minios poreikių apibūdinimas, pasirodo, nesensta ir puikiai tinka radijo visuomenei.

„M-1“ filosofija – bendrauti su klausytoju kuo natūraliau, taip, tarsi kalbėtum su geru bičiuliu. Tik taip gali tikėtis jo pasitikėjimo – jokių netikrų intonacijų, pasikėlimo ar pasipūtimo, kalbėjimo ne savu balsu. Mūsų studijoje dirba charizmatiški ir ironizuoti gebantys laidų vedėjai“, – apibendrina radijo rinkos lyderio „M-1“ programų direktorius, žadantis išlaikyti aukštą kartelę konkuruojančioms radijo stotims.

O štai Žinių radijas klausytojų palankumą pelno kviesdamas į savo laidas visuomenės pulsą jaučiančių ekspertų, karščiausias aktualijas gebančių išaiškinti per kelias minutes. „Genialumas slypi paprastume, tad nereikėtų to pamiršti“, – primena informacinio radijo vadovas D.Arlauskas.

Žiauri konkurencija

Jo manymu, visuotinio skubėjimo ir užimtumo laikais auditorijos simpatijas ir palankumą pelno radijo transliuotojai, gebantys taupyti klausytojo laiką: „Šiandienos radijo vartotojas linksta prie greitai ir lengvai sukramtomo produkto, tačiau informacinis transliuotojas neformuoja visuomenės nuomonės: jis tik kokybiškai informuoja, o jau kiekvienas atsirenka, kiek ir ko tinkamo išgirdo.“

„M-1“ visada buvo keliamas uždavinys būti daugiausia klausytojų turinčia radijo stotimi Lietuvoje. Toks „M-1“ buvo prieš 20 metų, toks yra ir dabar. Keičiasi technologijos, keičiasi žmonės, keičiasi muzika, keičiasi ir „M-1“. Tik  tikslas nesikeičia jau 26 metus“, – pasakoja devintus metus „M-1“ radijo stočių grupei vadovaujanti Rūta Grušnienė.

Į klausimą, kas pas padeda nugalėti konkurencinėje kovoje su kitomis komercinėmis radijo stotimis, R.Grušnienė atsako: „M-1“ konkuruoja ne tik su radijo stotimis. Dėl reklamos biudžetų radijas grumiasi su visais – televizija, internetu, žurnalais. Nugali tie, kurie turi idėjų, yra kūrybingi ir darbštūs. Geri rezultatai nenukrinta iš dangaus. Jie – atsidavusių savo darbui žmonių kūrybos rezultatas.“

Pasak R.Grušnienės, reitingai rodo, kad prognozuojama sėkmingai: „Pati esu du kartus baigusi Vilniaus universitetą: po vidurinės mokyklos studijavau lietuvių ir klasikinę filologiją, o dar po dešimties metų – verslo administravimą.“

Paklausta, kokie ryškiausi pokyčiai, jos vertinimu, įvyko radijo rinkoje per pastaruosius dešimtmečius, R.Grušnienė teigia, kad jau geras dešimtmetis ryškių pokyčių šalies radijo rinkoje nevyksta, nors pasaulinės ekonominė krizės metais labai nukentėjo regioninės radijo stotys. „Apibendrinant galima sakyti, kad radijas palyginti lengvai prisitaikė prie naujų platformų: ėmė veikti internete, mobiliajame telefone, jau transliuoja ne tik garsą, bet ir vaizdą. Tai viena stabiliausių žiniasklaidos priemonių, nepraradusių savo auditorijos ir išlaikiusi reklamos užsakovų dėmesį“, – neabejoja „M-1“ radijo stočių grupės vadovė.

3 KLAUSIMAI,  Danui Arlauskui, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generaliniam direktoriui

VEIDAS: Iki vasario pabaigos verslo darbdavių konfederacija turi pateikti vertinimą, ar verslas yra pasiruošęs nuo liepos pirmosios planuojamam minimalaus mėnesinio atlygio (MMA) didinimui. Kokio darbdavių sprendimo galima tikėtis?

D.A.: Manau, kad sprendimas bus teigiamas. Vienu ar kitu dydžiu minimalią mėnesinę algą tikrai reikia kelti. Tik prieš tai turime gauti Statistikos departamento, “Sodros” ir Mokesčių inspekcijos duomenis apie situaciją ir išsiaiškinti, kokia bus MMA kėlimo formulė. Darbo kodeksas leidžia diferencijuoti algą pagal regionus, pagal darbuotojų grupes, pagal šakas, o kai kuriose šalyse, jeigu žmogus neturi darbo įgūdžių, jam nustatomas dar mažesnis atlygis. Taigi, man atrodo, turėtume sutarti dėl tam tikro modernaus MMA kėlimo proceso, išnaudoti galimybes, kurias leidžia Darbo kodeksas.

VEIDAS: Kokią MMA kėlimo formulę jūs siūlote?

D.A.: Pirmiausia noriu pasakyti, kad MMA nereikėtų pririšti prie vidutinio darbo užmokesčio, nes kai kuriuose rajonuose vidutinis atlyginimas yra net 40 proc. mažesnis negu šalies vidurkis. Pririšę MMA prie vidurkio, „nusodinsime“ mažas įmones. Mūsų pozicija yra labai aiški: reikia apsispręsti, ar norime, kad vidutinė mėnesinė alga padidėtų vizualiai, ar kad keliamas MMA reikštų tikrą pajamų padidėjimą.

Siekiant realaus pajamų didėjimo, reikia kelti neapmokestinamą minimumą. Beje, darbdaviai tokiu atveju nieko nelaimėtų, nes neapmokestinamo minimumo didėjimas išlaidų nesumažina. Bet užtat padidina realiai „į rankas“ gaunamų pinigų sumą. Kad suprastumėte, kodėl norime inovatyvaus MMA didinimo, reikia prisiminti, kaip MMA buvo didinamas praėjusį kartą. Nors realiai MMA lyg ir buvo padidintas, bet atsirado nemažai įmonių, kurios ėmė piktnaudžiauti: darbo sutartyje numatė trumpesnes darbo valandas, o žmonės realiai dirbo kaip ir anksčiau ir gavo tokias pačias algas. Kitaip sakant, atsirado sąlygos nesąžiningai konkurencijai ir gudravimui darbuotojų atžvilgiu. O tokiam gudravimui užkirsti kelią labai sudėtinga. Todėl mes ir sakome, kad reikia kelti neapmokestinamą minimumą – tada nebus ir gudraujančių, o laimės iš to visi.

VEIDAS: Valdantieji teigia, esą jie visiškai pasiruošę MMA kėlimui ir sukaupę tam 50 mln. litų. O kiek litų tam turi būti sukaupęs verslas?

D.A.: Kai valdžia sako, kad yra pasiruošusi, tai reiškia, kad ji yra pasiruošusi kelti atlyginimus savo sektoriuje, t.y, biudžetininkams. Toks pareiškimas, kad jie pasiruošę, man atrodo net truputį juokingas. Juk jie tuos atlyginimus gali kelti bet kada, nors ir šiandien. Tai kodėl to nepadaro? Kodėl neparodo gero pavyzdžio verslui? Kodėl laukia, kad būtinai atlyginimus kartu didintų verslas. O atsakant į klausimą, ar verslas yra pasiruošęs, mes ir laukiame kovo mėnesį pasirodysiančių duomenų apie tai, koks yra įmonių pelningumas, kaip keičiasi bankrotų skaičius, pagaliau reikia įvertinti, kaip verslą paveikė pernykštis MMA pakėlimas.

Nieko naujo nepasakysiu: Lietuvos MMA yra trečias pagal mažumą visoje Europoje ir jį kelti reikia kiek tik pajėgiame. Tik turime apsispręsti, ar tai darysime inovatyviai, ar politizuotai.

"Veido" archyvas

Kritęs vartojimas, dideli mokesčiai, kvalifikuotų specialistų stygius ir milžiniški emigracijos mastai – tai iššūkiai, prieš kuriuos atsilaikysime tik visiškai pakeitę kryptį. Tuo įsitikinęs Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas. Jo manymu, norėdami išlikti verslininkai turi kurti ne pigius, o tik aukštos kokybės brangius produktus ir paslaugas.

VEIDAS: Ar verslininkus gąsdina dabartinės emigracijos tendencijos?

D.A.: Žinoma, gąsdina. Lyg ir turime džiaugtis, kad daug bedarbių, bet juk apie 30 proc. jų dirbti nenori. Kas gi lieka? Reikiamų specialistų tiesiog nėra. Negana to, nemažai geriausių mūsų specialistų pervilioja užsienio investuotojai. Kita vertus, išvykusieji savo artimiesiems perveda apie 1,5 mlrd. Lt per metus, taip padidindami čia likusių lietuvių perkamąją galią.

VEIDAS: Ar Lietuvos verslas taip pat emigruoja?

D.A.: Tokių pavyzdžių yra. Tai lemia daug priežasčių – mokesčių politika, specialistų stoka bei ribotos plėtros galimybės.

VEIDAS: Kokios didžiausios problemos šiandien slegia smulkųjį ir vidutinį verslą?

D.A.: Lietuvoje 99 proc. įmonių yra smulkiosios bei vidutinės ir turi daugybę problemų: jų daug, bet jos silpnos, negyvybingos, turinčios menkus finansinius srautus ir kuriančios mažą pridėtinę vertę, todėl ir atlyginimai tokie nepadorūs. Na, o likusi menka įmonių dalis gyvena labai gerai, nes tai susiformavusios oligopolinės ir monopolinės struktūros, veikiančios nekonkurencinėmis sąlygos, nes yra pasidalijusios rinką. O visos bėdos prasideda nuo to, kad Lietuvoje labai maža rinka ir perkamoji galia, silpnas viešasis sektorius, didelis biurokratizmas. Kaip smulkiajam verslininkui plėtoti veiklą, jei jis iš jos gauna mažai pinigų? Tuo labiau kad verslo pradžia mūsų šalyje labai sudėtinga, nes vos įkūręs įmonę iš karto pradedi mokėti didžiulius mokesčius, palyginti su kitomis šalimis. Privalome palengvinti verslo kūrimo sąlygas, atleisti kai kurias naujas įmones nuo mokesčių vienus dvejus metus, o jei baiminamės, kad bus piktnaudžiaujama, numatykime saugiklius.

VEIDAS: Ar padėtis pagerės įteisinus naują įmonių formą – ribotos atsakomybės bendrijas?

D.A.: Šeimos įmonės įteisinimas būtų labai reikšmingas žingsnis. Numatytos ir mokesčių lengvatos, ir buhalterinės apskaitos, dėl kurios verslininkai dabar tiek vargsta, supaprastinimas. Šito seniai reikėjo. Reikiami dokumentai jau parengti, belieka laukti politinio sprendimo. Ar galime jo tikėtis iki naujų Seimo rinkimų, sunku pasakyti, nes esama atskirų politikų nesusikalbėjimo. Nebent valdančioji dauguma mobilizuotų pajėgas.

VEIDAS: Tačiau ar tai paskatins lietuvių verslumą, kaip tikisi politikai?

D.A.: Kad Lietuvoje daugės įmonių – vargu, nes šalyje sparčiai mažėja gyventojų. Kita vertus, dar neatsakėme sau į klausimą, koks būtų optimalus įmonių skaičius dabartinėmis globalios ekonomikos sąlygomis. Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka apie septyniolika įmonių, Vakaruose – apie keturiasdešimt, bet ten ir rinka kur kas didesnė.

Na, o kodėl lietuviai tokie neverslūs? Čia daug lemia kultūriniai dalykai: lietuviai nuo seno pasižymėjo gebėjimu “prasisukti” ir šis tipas žmonių buvo ypač gerbiamas. O jei viską darai stropiai ir sąžiningai, pagal įstatymo raidę, išlikti sudėtinga.

VEIDAS: Ar galima tikėtis, kad mokesčiai verslui mažės?

D.A.: Po kokių penkerių metų prisiminkite mano žodžius: mokesčiai tik didės. Neabejoju, kad bus didinamas kapitalo apmokestinimas, gali didėti gyventojų pajamų mokestis, ilgainiui bus įvestas nekilnojamojo turto mokestis. Kai kurių prekių PVM taip pat gali būti padidintas. Be to, metų pabaigoje turėtų būti atsisakyta PVM lengvatos viešbučiams.

VEIDAS: Kaip verslui atlaikyti šiuos iššūkius?

D.A.: Visų pirma turime suprasti, kad gyvendami net ir nedidelėje šalyje galime neblogai verstis, tačiau tam turime orientuotis į tokio tipo šalis, kaip Austrija, Belgija, Liuksemburgas ar Šveicarija. Turime siekti modernizuoti verslą ir kurti ne pigius, o tik aukštos kokybės brangius produktus ir paslaugas.

Manau, proveržio galime tikėtis ne iš lazerių ar nanotechnologijų – tai siauros sritys, o prekybos ar gamybos srityje geri taip pat niekada nebūsime. Tačiau padarę Lietuvą patrauklia, pavyzdžiui, atvykstamojo gydomojo turizmo šalimi – sukūrę atitinkamas paslaugas ir jas pristatę pasauliui, laimėtume daug, nes Lietuva su savo geografine padėtimi, puikiu klimatu, švariu oru ir vandeniu, gražiais miškais ir dideliu įdirbiu medicinos srityje gali pritraukti daug labai turtingų žmonių, kurie mielai atvyktų čia gydytis ir paliktų daug pinigų. Bet tai pirmiausia turėtų būti skatinama valstybės lygiu.

Vienas pagrindinių vadybos mokslo pamatų kūrėjų Peteris Druckeris teigia, kad inovacijos yra lemiamas nūdienos konkurencingumo veiksnys. O valdžios institucijų inovatyvumas netgi svarbesnis nei privataus sektoriaus, nes valstybės įtaka įvairių sričių plėtrai tampa vis reikšmingesnė. Mūsų vykdomosios valdžios architektai kažką girdėjo apie P.Druckerio tyrinėjimus, nes lyg ir stengėsi juos panaudoti Saulėlydžio ir Saulėtekio komisijų kūrimo kontekste.

Tokia išvada peršasi iš bendravimo patirties su konkrečių institucijų pareigūnais, taip pat susipažinus su šių metų pasaulio ekonomikos forumo ataskaita, kuri skelbia, kad mūsų šalis kai kuriose srityse pasiekė pastebimą pažangą, pavyzdžiui, švietimo ir verslo modernizavimo srityse. Tačiau peršasi mintis, kad garsaus ekonomisto patarimus valdininkai daugiau sklaidė nei skaitė, o ar suprato? Atskiri geri pavyzdžiai nublanksta prieš ataskaitoje fiksuojamą negatyvią tendenciją – per metus didžiausia problema verslui plėtotis tapo biurokratija. Praėjusių metų ataskaitoje biurokratija taip pat buvo tarp prizininkių – negerovių grupėje trečia.

Neretai tenka girdėti valdžios piktinimąsi, esą verslas amžinai zyzia – tai jiems tas blogai, tai jiems anas negerai. O valdžia įsitikinusi, jog be galo daug daro, kad tą biurokratiją sumažintų. Tačiau Pasaulio ekonomikos forumas ne skaičiuoja ir matuoja, ką konkrečiai padarė mūsų valdžia, bet lygina, kaip tie darbai atrodo, palyginti su kitų šalių laimėjimais analogiškose srityse. O gal iš tiesų nėra jau taip blogai? Juk ką reiškia vien tokios biurokratinės institucijos, kaip Valstybinė alkoholio ir kontrolės tarnyba, panaikinimas. Puikiai prisimename, kaip ji ne kartą “padėjo” verslininkams. Bet neskubėkime džiaugtis – papročiai, tradicijos ir požiūriai neišnyksta ką nors likvidavus.

O dabar tiesiog konkrečiu pavyzdžiu pailiustruokime ir bandykime suprasti, kodėl tokia negailestinga Pasaulio ekonomikos forumo tyrimo išvada. 2009-aisiais – pirmais metais po eilinių Seimo rinkimų – atsiliepiant į naują Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (2009/28/EB “Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją”) Lietuvoje nutarta skatinti mažų vėjo, saulės ir hidroelektrinių statybą kaimo vietovėse, pasinaudojant Kaimo plėtros programos priemone “Parama verslo kūrimui ir plėtrai”. Intensyvi reklama žiniasklaidoje įtikina kelis šimtus ūkininkų ir verslininkų: Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) gauna 176 projektus ES paramai gauti, kuriuose numatyta statyti įvairias mažo galingumo elektrines. Pareiškėjai laukia atsakymo. Bet netikėtai NMA pareiškia, kad visi projektai pripažįstami netinkamais. Tik kažkaip pradėjo strigti su paaiškinimais. Kodėl? Tai žemės ūkio viceministras viešai giriasi, kad “tie pareiškėjai visai ne ūkininkai, o apsišaukėliai, ir jie neleis pinigų vėjais švaistyti”, tai į dienos šviesą išvelkamas kažkoks jau buvusio energetikos viceministro raštas, kuriame pranašaujami energetikos kainodaros pokyčiai.

Daug kam atrodė, kad šių projektų finansavimo klausimas tiesiog “uždaromas”. Tačiau įvyko netikėtas dalykas, kurio Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) tikrai nesitikėjo: vienas po kito apmulkinti pareiškėjai kreipėsi į teismą ir absoliučiai visiems – 70 pareiškėjų teismo sprendimai buvo palankūs. ŽŪM įpareigota pradėti nagrinėti paraiškas, nes pažeidė teisės aktus. Bet netgi Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio sušauktame posėdyje šiuo klausimu vienas iš ŽŪM viceministrų samprotavo maždaug taip: nieko tokio, teisimės toliau, naudodami “itališką” modelį, pagal kurį teismų maratono pabaigos sulaukiama po 20–30 metų, o per tą laiką euras nuvertės 30 proc., tai ir paramos tuomet niekam nereikės. Štai taip ciniškai aukštas ŽŪM pareigūnas išdėstė, kaip “gelbės” munduro garbę.

O mes dar stebimės, kodėl užsienio investuotojai aplenkia mūsų šalį ir kaip susitarę kartoja – čia per sudėtingos biurokratinės pinklės. Tiesa, kai kurie vis dėlto ryžtasi ateiti, bet su sąlyga, kad už tai gaus solidžių finansinių išlygų. O kitur yra kitaip!

Seimo valdybos pritarimu suburta darbo grupė aiškinasi, kaip padėti bankų prispaustiems verslininkams, nes daugelis įkeisti bankams beturi tik kapavietes.

Prieš mano akis Šimaičių šeimos iš Panevėžio laiškas. Jame tokie žodžiai: “…visas asmeninis turtas ir verslas įkeistas bankams, skolos didėja, nes nepajėgiame pilnai atsiskaitinėti. Bijome prarasti vienintelį būstą ir atsidurti tiesiog gatvėje, be sveikatos, jėgų, su likusiomis skolomis kelioms kartoms, nors visas viltis, lėšas, ateitį investavome į Lietuvą. Nuolatinė fronto linija ir belaisvis išilgai dryžuotu kostiumu su kastuvu rankoje asmeninei duobei šeimos kapavietėje, kuri, beje, dar vienintelė liko neįkeista”. Paskutinis sakinys, žinoma, metafora, tačiau ji labai vaizdingai atspindi daugelio mūsų šalies smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų dabartinę padėtį.

Šiek tiek apie Šimaičius. Tai beveik dešimtmetį veikianti šeimos įmonė. Tėvai ir vaikai su savo šeimomis įkūrė bendrą verslą. Vienas iš sūnų grįžo iš Anglijos, nes norėjo dirbti gimtajame mieste. Darni šeima Panevėžyje įkūrė dvi paslaugų įmones: sveikatingumo ir konferencijų centrą. Pradžia buvo gera, bet prasidėjus krizei jie liko vieni. Todėl ir rašo dėkodami už siekį “aiškiai išreikšti savo valią ir parodyti, kokių santykių reikia tarp verslo ir bankų, norint įveikti ekonominį sunkmetį”.

Tad kokie tie santykiai, kodėl jie tokie ir ką reikia padaryti, kad taptų kitokie.

Šimaičių šeimos dramą galima būtų išdalyti po kruopelytę mums visiems, bet ne bankams, kadangi, kaip kažkas taikliai pastebėjo, bankai “pelną privatizuoja, o nuostolius socializuoja”. Juk kas atsitinka, kai bankrutuoja įmonės? Darbuotojai eina į darbo biržą, mokesčiai nesurenkami, o likę gyventojai turi iš savų atlyginimų visa tai kompensuoti. Na, o kaip šioje situacijoje išties elgiasi dalis bankų, ypač skandinaviški. Bankai, nurašę dalį kreditų į nuostolius, tapo abejingi tokiems klientams kaip Šimaičiai. Todėl jie be gailesčio ieško įkeisto turto ir parduoda jį iš varžytinių, neretai savo įsteigtoms antrinėms įmonėms. Vėliau, pakilus nekilnojamojo turto kainoms, jį sėkmingai parduos. Todėl bendras balansas tikėtinas netgi su antpelniu.

O Reinoldijaus Šarkino vadovaujamo Lietuvos banko valdyba šiais metais bankams suteikė tokią dovaną, kad tariami nuostoliai šiemet virsta nemažu pelnu, bent jau taip deklaruoja didieji bankai. Bankams buvo tiesiog padovanota galimybė dviem procentiniais punktais sumažinti privalomuosius rezervus. Įdarbino įšaldytus papildomus pinigus, ne dešimt, o šimtus milijonų litų. Garsi ekonomistė Rūta Vainienė šį faktą įvardijo kaip dovanėlę keliems skandinavų bankams, į ką tas pats R.Šarkinas viešai reagavo maždaug taip: “kažkam reikėtų pas gydytoją galvą patikrinti”.

Šis aukštas pareigūnas panašiai kalbėjo ir 2008 m., kai Vyriausybei buvo pristatytas, beje, visų ministerijų vizuotas dokumentas – “Ekonominio saugumo stiprinimo programos projektas”. Jame buvo apibūdinta tokia grėsmė finansų sektoriui: “Lietuvos bankų sektorius yra labai susitelkęs ir priklauso nuo vieno užsienio regiono bankų, todėl Šiaurės šalių finansų rinkoje kilę šios problemos gali turėti įtakos Lietuvos bankų veiklos stabilumui”. Tuomet, nesirinkdamas žodžių, R.Šarkinas sakė: “… kažkokie durniai kažką prirašė”. Ką gi, skaitome šių metų birželio 3 d. ELTOS pranešimą: “TVF apkaltino Švedijos bankus sukėlus griūtį Baltijos šalyse”. Toliau rašoma, kad Švedijos bankai, išprovokavę kreditavimo pakėlimą Baltijos šalyse, paliko vietos visuomenę skursti ir bankrutuoti. Taip teigia šio fondo ekonomistai. Jų vertinimu, jeigu nebūtų buvę kreditorinio pakilimo, tokio masto skurdo, koks dabar pastebimas šiose šalyse, nebūtų.

Šiemet Lietuvos bankas savo tinklalapyje paskelbė “bankų apklausos dėl skolinimosi sąlygų” analizę. Tiesiog sunku patikėti, bet joje rašoma, jog “didžiausią įtaką paskolų portfelio plėtrai ir turto kainų “burbulo” susidarymui regione turėjo paskolų iš užsienio srautas, patekęs per bankų sistemas”. 2008 m. antrąjį pusmetį patronuojantys užsienio bankai papildomai suteikė Lietuvai 6,8 mlrd. Lt, nors kitose šalyse elgėsi kitaip.

Jeigu paklaustumėte, kodėl kitur elgėsi kitaip, atsakyčiau – kitur jie nesutiko “kažkokių durnių” iš bankų priežiūros institucijos.

Šioje analizėje yra dar vienas labai įdomus pastebėjimas. Prisimenate įspėjimą apie bankų koncentracijos pavojų. Tai štai mūsų šalyje jau pats Lietuvos bankas teigia, jog matuojant pagal Herfindall-Hirohman indeksą, krizės metu jis buvo pasiekęs 1850 lygį, o jau 1800 reiškia didelę koncentraciją.

Nesu nusiteikęs prieš bankus. Jų dėka šiek tiek prisiduriu prie atlyginimo. Tik labai pikta, kad skandinavų bankai, man kaip indėlininkui labai jau gaili palūkanų – moka net ne visus du procentus, o skolindami, beje, nepasikuklina. Man patinka šveicarai. Jų bankai remia nacionalinį gamintoją ir paslaugų teikėją, todėl jų šalyje stiprus ir nacionalinis verslas. Taigi neseniai galutinai apsisprendžiau ir nuo šiol turiu reikalų tik su vietos bankais.

Atsakyti į klausimą, kas kaltas, kad didieji bankai savo elgesiu supriešino save su verslu, nelengva. Gal bakstelėti pirštu į R.Šarkiną? Taip būtų lengviausia. Tačiau būkime už jį moralesni, nes, šiaip ar taip, ko jame labiausiai pasigendu – tai paprasčiausio moralumo. Komentuodamas, kodėl bankai neskolina verslui, ką daryti žmonėms, kurie negali išsimokėti už kredituotą būstą ir t. t., jis visada kaip sugedusi plokštelė kartoja tą pačią frazę – kalti skolininkai. Aukšta moralė būtina norint teisingai ir objektyviai įvertinti situaciją.

Pabaigai – šiek tiek optimizmo. Seimo valdybos pritarimu suburta darbo grupė toliau aiškinsis, kaip padėti verslininkams, nes daugelis įkeisti bankams beturi tik kapavietes. Tokie žmonės, kaip Šimaičiai, reikalingi Lietuvai ir mes jų negalima palikti likimo valiai.