Gintė Damušytė

Lietuvos ambasadorė Danijoje

Danija nenustoja stebinti aukštais tarptautiniais reitingais ir sėkmės formulėmis. Čia gyvena laimingiausi žmonės, yra mažiausiai korupcijos, geros sąlygos plėtoti verslą, ir nors mokesčiai dideli, gyventojai tai priima kaip normalią pilietinę pareigą gerovės valstybėje, kurioje puoselėjamas solidarumo principu pagrįstas socialinis modelis, garantuojantis visiems šalies gyventojams minimalų gyvenimo standartą.

Tačiau laimingiausios šalies pasaulyje paslaptis iš tikrųjų prieinama visiems. Ta paslaptis yra hygge – daniška sąvoka, neturinti tikslaus tiesioginio vertimo, tačiau apibūdinanti danų gyvenimo būdą. Danai mėgsta sukurti jaukią aplinką ir vertina mažus dalykus, kurie daro gyvenimą įdomesnį ir vertingesnį. Mėgavimasis kiekvienu puodelio kavos gurkšniu, artimas bendravimas šaltą žiemos vakarą su šeima ir draugais žvakės šviesoje – tai yra hygge. Bet kartu hygge reiškia daug daugiau. Laimės tyrinėtojas Meikas Wikingas savo knygoje „The Little Book of Hygge“ pastebėjo, kad geriausias indikatorius, parodantis, kodėl danai yra laimingi, – jų socialiniai santykiai, pasižymintys bendruomeniškumu, bendrumo kultūra, aplinkinių ir aplinkos vertinimu. Maži, bet reikšmingi dalykai, kurie gyvenime turi teigiamą poveikį.

Ši visuomenėje giliai įsišaknijusi mąstysena skatina socialiai atsakingą politiką Danijoje ir už jos ribų. Todėl nenuostabu, kad Danija buvo viena pirmųjų europinių valstybių, ištiesusių solidarumo ranką Baltijos jūros kaimynei Lietuvai. Maža Šiaurės šalis ėmėsi ryžtingos ir drąsios politikos. To meto Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemann-Jensenas pasižymėjo dideliu politiniu įžvalgumu ir ypatingos istorinės situacijos supratimu. Dar neatkūrus diplomatinių santykių, 1990 m. vasarą, Lietuvos ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė Danijoje buvo priimta kaip oficiali nepriklausomos valstybės atstovė su visais protokoliniais oficialaus vizito atributais. Danijos vyriausybė pritarė Baltijos informacinio biuro atidarymui Kopenhagoje ir jį materialiai parėmė. 1990 m. rudenį šis biuras tapo pirmąja tokio pobūdžio Baltijos šalių įstaiga Vakarų Europoje. 1991 m. vasario 28 d. Danijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai pasirašė bendrą protokolą, kuriuo įsipareigojo atkurti diplomatinius santykius, ką ir padarė tų metų rugpjūčio 26 d.

Stiprius politinius gestus netrukus papildė dalykinė pagalba ir parama. Nuo pat pradžių Danija buvo ypatinga partnerė kuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Po daugiau nei 20 metų danų kariai palaiko mus naujų grėsmių akivaizdoje. Toliau stiprinama tarpusavio sąveika bendrose pratybose ir misijose. Pavyzdžiui, į pratybas Lietuvoje 2016 m. atvyko apie 1,2 tūkst. Danijos karių, jie atsigabeno daugiau kaip 500 vienetų įvairios kovinės ir logistinės technikos.

Politinėje arenoje Lietuva ir Danija yra bendramintės, dažniausiai veikiančios išvien. Unikalus Šiaurės ir Baltijos šalių aštuonetukas („Nordic-Baltic 8“, NB8) susitinka aptarti rūpimų klausimų, planuoti regioninių iniciatyvų bei skatinti ekonominio ir tarpsektorinio bendradarbiavimo. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius viename NB8 užsienio reikalų ministrų susitikime teisingai pastebėjo, kad „tik kalbėdami vienu balsu būsime geriau išgirsti bei turėsime geresnes galimybes apginti savo interesus ir skleisti savo vertybes“.

Bendras vertybes kartu giname suteikdami reikalingą pagalbą Rusijos agresiją patiriančiai Ukrainai, kuriai padedame reformuotis ir visavertiškai integruotis į euroatlantinę erdvę. Kijeve Danija vadovauja Europos Sąjungos antikorupcinei programai, o Lietuva teikia ekspertinę pagalbą Ukrainos antikorupcijos įstaigai. Veikiame ten kartu, nes suprantame, kad Ukraina yra nepaprastai svarbi ir kad tai, ką prezidentas Vladimiras Putinas padarė Kryme ir dabar daro Rytų Ukrainoje, liečia mus visus.

Danija yra atviros ekonomikos šalis, turinti gerai diversifikuotą pramoninę bazę. Šalyje yra daugiau kaip 20 stambaus kapitalo įmonių, kurių daugiau nei pusė yra investavusios Lietuvoje. Danijos langų ir durų gamybos lyderė „Dovista“ per artimiausius 10 metų Marijampolės LEZ investuos per 100 mln. eurų ir sukurs apie tūkstantį darbo vietų. Tai viena didžiausių užsienio investicijų Lietuvoje į apdirbamąją pramonę per pastaruosius du dešimtmečius.

Šių dienų Danija yra pasikeitusi, ir galbūt nedaugeliui žinoma, kad ji yra pasaulio lyderė švariųjų technologijų srityje, kontroliuoja trečdalį pasaulio vėjo rinkų ir yra šių technologijų lyderė, turi didžiausią Europoje biotechnologijų pramonę, yra penkta didžiausia maisto eksportuotoja pasaulyje, o pagal EK „European Innovation Scoreboard 2016“ – antra inovatyviausia šalis Europoje, investuojanti 3 proc. BVP (skaičiuojant privačias ir vyriausybės lėšas) į mokslinius tyrimus (R&D) ir naujas technologijas. Danijos gyvybės mokslai (angl. „life sciences“) yra tarp pačių inovatyviausių Europoje.

Tad Lietuvos mokslui ir verslui yra kur žvalgytis dėl partnerystės, mokslo ir komercinių sandorių. Ambasada kartu su INFOBALT surengė verslo misiją Kopenhagoje, kurioje Lietuvos informacinių technologijų paslaugų pasiūla buvo aptarta su analogiška Danijos asociacija ir potencialiais partneriais.

Danai faktiškai yra čempionai, kai reikia glaudaus tarpusavio ar tarptautinio bendradarbiavimo. Tai padeda praktines idėjas greitai paversti inovatyviais, bet kartu labai praktiškais produktais. Analitikų teigimu, greta geros ekonominės bazės didžiulę varomąją jėgą inovatyvumui ir verslumui čia turi unikali jų kultūrinė bendradarbiavimo savybė, leidžianti greitai prisitaikyti ir persiorientuoti.

Reikia pripažinti, kad ekonominio bendradarbiavimo srityje galėtų būti daugiau hygge iš Lietuvos verslo, Vyriausybės ir mokslo institucijų. Yra dar daug neišnaudotų galimybių ekonominiam bendradarbiavimui gerinti, ypač išskirtinas glaudesnis mokslininkų bendradarbiavimas, poreikis užtikrinti glaudesnius santykius tarp esamų pramoninių klasterių ir inovacijos centrų.

Ambasada toliau sieks stiprinti šias partnerystes, į kurias taip pat tikimasi įtraukti Danijoje gyvenančius lietuvius ir dirbančius profesionalus. Jų potencialą tik pradedama pažinti ir išnaudoti.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

"Scanpix" nuotr.

Kai 2005 m. rudenį mūsų, po kelionės išvargusių studentų, kompanijai teko skubiai keltis ir lipti iš autobuso vidury nakties, kiekvienas griežtesnis žodis ar veiksmas atrodė baisiau nei keliskart sudėtingesni patikrinimai kitose šalyse. Juk mes kertame Skandinavijos vidinę sieną! Čia juk turėtų būti tas pats, kaip nueiti iš svetainės į virtuvę… Jeigu pasieniečiai „užėmė“ autobusą ir jį tikrina, tai turi būti kažkas labai rimta.

Daiva Repčenkaitė, euroblogas.lt

Tamsoje nesupratome, kurioje garsiojo tilto, jungiančio Švediją ir Daniją, pusėje esame. Pasieniečiai visus keleivius nusivedė į nedidelę patalpą su palei sienas išdėliotais suolais ir liepė laukti. Patikrinę dokumentus, atsivedė šunį ir keturis vyrus išsivedė iškratyti. Tokioje neaiškioje situacijoje mūsų ketvertą ėmė imti „gynybinis“ juokas, bet nusikvatoti labai bijojome.

„Greičiausiai pasieniečiai gavo pranešimą apie galimai gabenamus narkotikus, bet mes atrodome taip kvailai, kad jie nutars, jog šios, jei ką ir turėjo, tai jau suvartojo“, − juokais guodėmės. Nieko įtartino neradę, pasieniečiai leido autobusui toliau važiuoti. Tačiau toks priminimas, kad pasienio kontrolė gyva ir bet kada pasirengusi sugrįžti, daugiau niekada nebeleido užmiršti – sienos tebeegzistuoja net ir Skandinavijoje.

Vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją.

Šiemet iškart po Naujųjų metų nusirito laikino pasienio patikrų grąžinimo banga. Švedija ėmė tikrinti atvykstančius iš Danijos, netrukus Danija puolė tikrinti vykstančius iš Vokietijos. Taip pirmą kartą per pusę amžiaus Švedija ir Danija sugrąžino pasienio patikrinimus. Prieš pusantrų metų Norvegija jau buvo laikinai panaikinusi leidimą keliauti be dokumentų dėl galimai iškilusios terorizmo grėsmės. Keliautojai autobusais, traukiniais ar keltais privalo parodyti kelionės dokumentus – tokia tvarka negalioja tik važiuojantiems automobiliu.

Taip įvyko Švedijai sunerimus, kad jai tenka nepakeliamas darbas išnagrinėti tūkstančius prieglobsčio bylų, niekaip nenuslopstant prieglobsčio prašytojų srautui. Pranešama, kad vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją. Dar daugiau, keturi iš penkių neturėjo jokių tapatybės dokumentų. Be to, užsiregistravę tūkstančiai žmonių „pradingdavo“ iš valstybės institucijų akiračio. Tokia procedūra vis dar palieka galimybę prieglobsčio pasiprašyti pasienyje, bet tokiu būdu pareiškėjas turi mažiau pasirinkimo, kada ir kaip tai padaryti. Kai kurie prieglobsčio prašytojai per Švediją keliauja į Norvegiją – dabar ir ši šalis žada grąžinti juos į Švediją.

Ekspertams įspėjant, kad, sugriežtinus kontrolę, migrantai ims rinktis pavojingesnius būdus patekti į Švediją (sunkvežimiais ar valtimis), Danijos valdžios rūpestis – kaip pasiekti, kad ši šalis būtų kuo nepatrauklesnė prašytis prieglobsčio.

Be pagarsėjusių straipsnių Libano laikraščiuose, įspėjančių apie būsimus vargus, dabar Danijos valdžia leidžia atimti iš pabėgėlių vertingus daiktus. Pagal Šiaurės šalių susitarimą, nelegaliai į per vieną Skandinavijos šalį į kitą įvažiavusius nepiliečius pirmoji šalis gali grąžinti tai, iš kurios jie atvyko. Švedija ilgą laiką buvo atviriausia prieglobsčio prašytojams iš konfliktinių zonų.

Galimybė pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Per Antrąjį pasaulinį karą neutrali šalis tapo prieglobsčiu iš kitų Europos šalių, taip pat ir okupuotos Danijos, bėgusiems žydams, nepaisant kai kur prasiveržusio visuomenės pasipriešinimo. Vėliau Švedija suteikė prieglobstį pabėgėliams iš Balkanų ir kitų teritorijų. Danija ir Norvegija dėl populistinių partijų įtakos sudaro pabėgėliams papildomų sunkumų, o štai vandenyno atskirtoje Islandijoje gyventojai nutarė nepaisyti valdžios nenoro priimti pabėgėlius ir patys ėmė siūlyti jiems savo namus.

Šio žingsnio simbolinė reikšmė daug didesnė nei nedidelis nepatogumas pasienyje parodyti dokumentą. Galimybė visame panašiomis kalbomis šnekančiame regione jaustis kaip namie, keliauti „kaip stovi“ ir pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Kaip pranešė „Deutsche Welle“, skandinavai naujus patikrinimus, nestebinančius kituose regionuose patirties turinčių keliautojų, vadina „naująja geležine uždanga“ ar „Berlyno siena“. Šiaurės šalių ekspertai pabrėžia, kad Skandinavija yra regionas plačiausia šio žodžio prasme – šalių gyventojai, net ir „skaldydami“ anekdotus vieni apie kitus, linkę jaustis kaip namie visame regione, įvairiais tikslais keliauti po kitas regiono šalis – ten studijuoti, dirbti atostogauti ar… išgerti, naudodamiesi skirtingais prekybą alkoholiu reguliuojančiais įstatymais.

Niekur tai nėra taip akivaizdu kaip pasienio miesteliuose, tokiuose kaip Suomijos Haparanda-Tornio. Šis miestelis vos už keliasdešimties kilometrų nuo poliaračio garsėjo kaip kontrabandos sostinė, kurioje susitikdavo prekybininkai iš ribotus santykius palaikiusių šalių. Miestelis buvo svarbus šnipams ir revoliucionieriams. Haparandos geležinkelio stotis primena Lenino vizitą pakeliui į Rusiją, o miesto viešbutis, pasakojama, per Šaltąjį karą buvo narkotikų prekybos tarp Rytų ir Vakarų punktas. Tačiau kuo labiau nyko sienos, tuo mažiau šis miestelis masino šešėlinės ekonomikos veikėjus.

Dabar tik nenaudojami pastatai primena, kur stovėjusi muitinė. Dvimiesčio laikraščiai leidžiami ir suomių, ir švedų kalbomis, daugelis gyventojų jas abi moka ir vienoje kišenėje laiko eurus, kitoje – Švedijos kronas.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais.

Dar iki Šengeno sutarties, šeštame dešimtmetyje, Skandinavijos šalys sudarė Šiaurės pasų sąjungą, į kurią įeina ir Europos ekonominės erdvės narės Norvegija ir Islandija, taip pat Farerų salos, kurios nepriklauso Šengeno erdvei. Susitarimas leidžia skandinavams keliauti regione be dokumentų ir apsigyventi bet kurioje iš šių šalių, kitus skandinavus traktuojant kaip vietinius.

Transporto įmonės ar paslaugų teikėjai tebeturi teisę tikrinti dokumentus, bet tai daugiau susiję su paslaugos teikimu nei kelionėmis. Ir svarstant priemones, kaip sumažinti dokumentų neturinčių prieglobsčio prašytojų srautą, Švedija pirmiausiai kreipėsi į transporto įmones, reikalaudama tikrinti savo klientus, ir tik joms nesusitvarkant ėmėsi keisti pasienio politiką.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais. Juk Šiaurės pasų sąjungos tikslas, visų pirma, buvo sukurti žmonių sąjungą. Öresundo regioną vadindavo Skandinavijos Silicio slėniu dėl Kopenhagoje, Malmėje ir Lunde susitelkusių universitetų ir verslų. Pasienio gyventojai savo neatimama teise laikė galimybę greitai ir ramiai kirsti sienas, dirbti, leisti vaikus į mokyklas kitoje regiono šalyje. Savivaldybės taip pat nerimauja: juk šitiek lėšų ir laiko investuota sienas kertančiai infrastruktūrai sukurti.

Sukelti nepatogumai, kurie trukdo skandinavams gyventi pagal susiformavusius įpročius, gali įvairiais būdais pakreipti jų nuotaikas. Gyventojams apribojimai gali pasirodyti pertekliniai, jie gali priešintis tokioms priemonėms kaip tik dėl to, kad laisvas judėjimas yra jų gyvenimo būdo dalis, o ir anksčiau vykę tiksliniai patikrinimai reiškia, kad įtariamas kažkoks nusikaltimas. Bet gyventojų susierzinimas gali pakrypti ir kita linkme, jei jie ims kaltinti migrantus, kad šie esą suardė įprastą besienę Skandinavijos idilę.

Lietuviai – ne vieninteliai Europoje, masiškai traukiantys į kaimyninę Lenkiją pigesnių prekių: nukeliauti į kitą valstybę dėl mažesnių kainų netingi daugelio Europos šalių gyventojai.

Švedijoje yra nedidelis uostas Helsingborgas, iš kurio keltu galima nusikelti į Danijos miestą Helsingiorą. Tačiau dažnas keltu plaukiantis švedas Helsingiore net neišlipa: plaukia tik tam, kad laive nusipirktų daniškomis kainomis parduodamų alkoholinių gėrimų ir vėl grįžtų į Švediją. O Malmės mieste gyvenantys švedai dažnai vyksta į Danijos sostinę Kopenhagą (traukiniu tai trunka tik keliolika minučių), nusiperka alaus, vyno, pigesnių maisto produktų ir vėl grįžta namo.
Danai itin noriai vyksta į Švediją kitu tikslu – čia jiems pigiau nei Danijoje atostogauti. Pigesnis Švedijoje ir nekilnojamasis turtas, todėl danai bent jau ankstesniais metais Švedijoje labai dažnai pirkdavo vasarnamius. Lygiai taip pat į Švediją pirkti tiek maisto, tiek gėrimų, tiek nekilnojamojo turto iki šiol traukia ir norvegai.

Pasienio vilionės

Kad ir kokia brangi būtų Europos valstybė, jos pasienyje visuomet pamatysi parduotuvių, kuriose rikiuojasi vien apsipirkti atvykę užsieniečiai.
Pavyzdžiui, Vokietijoje ties pasieniu su Danija yra parduotuvių, kuriose dirba daniškai kalbantys darbuotojai, nes danai alkoholį perka būtent čia. Flensburgas – vienas tokių miestų, į jį plūsta pigesnių alkoholinių gėrimų įsigyti norintys danai. Apskritai teigiama, kad kas penktas Danijoje išgeriamas butelis alaus yra pagamintas Vokietijoje.
“Susidaro visa grandinė: norvegai vyksta į Švediją, švedai – į Daniją, danai – į Vokietiją, o vokiečiai – į Lenkiją”, – teigia Švedijoje jau ne vienus metus gyvenanti lietuvė Milda Celiešiūtė. Jos paminėtą maršrutų grandinę galima tęsti toliau. Juk švedai lygiai taip pat mėgsta išpardavimus Suomijoje, o suomiams tikra svajonių šalis ieškoti pigesnių prekių yra Estija.
Tačiau kelionių ratas tuo nesibaigia, o prekės, dėl kurių europiečiai keliauja svetur, yra tokios įvairios, kad reikėtų sudaryti atskirą kainų katalogą. Pavyzdžiui, Prancūzija sulaukia daugybės pirkėjų iš Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų, mat čia daug pigesnis vynas ir sūris. Tarkime, Belgijoje vidutinė vyno kaina svyruoja apie 15 eurų, o Prancūzijoje tokio paties galima nusipirkti už 6–7 eurus. Be to, Prancūzijoje nepalyginti didesnis ir vyno pasirinkimas.
Savo ruožtu Nyderlandai mielai pasitinka tuos pačius prancūzus, taip pat ir belgus, kuriems plačiai atlapotos Mastrichto ar Roterdamo prekybos centrų durys. Pavyzdžiui, Olandijoje drabužiai net du kartus pigesni nei Belgijoje, be to, ypač smarkiai skiriasi vaikiškų prekių, buities reikmenų, net buitinės technikos kainos. Atvykę šių stambių pirkinių, belgai dažnai kartu nusiperka ir maisto, kurio kainos skiriasi irgi maždaug du kartus.
“Šeštadieniais su visa šeima vykstame į Mastrichtą pirkinių visai savaitei. Čia pigiau viskas, pradedant saldainiais, baigiant mėsa, pienu, aliejumi. Kelionė trunka vos pusvalandį, o sutaupome po kelis šimtus eurų per savaitę”, – pasakoja Belgijos pasienyje esančiame Genko mieste su šeima gyvenantis Liutauras Varanauskas, nuo kurio namų iki artimiausio Mastrichto prekybos centro yra vos daugiau nei 20 km.
Vakarų Belgijoje gyvenantys žmonės itin pamėgę Vokietijos prekybos centrus – čia maistas irgi gerokai pigesnis nei gimtinėje. Be to, Vokietija itin vilioja čekus. Apklausos liudija, kad net 70 proc. čekų Drezdene, Niurnberge ar Frankfurte perka drabužius, 60 proc. – maistą, 50 proc. – elektronikos prekes.
Beje, į Vokietiją traukia ne vien belgai ar čekai. Galima teigti, kad Vokietija drauge su Lenkija yra populiariausios apsipirkimo valstybės visoje Europoje, nes į jas plūsta beveik viso žemyno pirkėjai. Pavyzdžiui, neretai per išpardavimus į Vokietiją vyksta netgi lenkai, lietuviai, taip pat austrai. O Šveicarijos gyventojams pirkti Vokietijoje apskritai dvigubai palankiau nei gimtinėje, net jei prekių kvotos yra gana griežtos ir masiškai vežtis vokiškų prekių jiems neleidžiama.

Pirkėjų mainai

Dalis pirkėjų svetur pirkti keliauja ne vien dėl kainos, bet ir dėl kokybės. Pavyzdžiui, belgai, šveicarai, britai nevengia kelionių į Italiją vien dėl išskirtinių delikatesų – gurmaniškų sūrių, kumpių, makaronų. O italai vyksta į Belgiją šokolado. Visi drauge jie labai noriai perka nykštukinėje Andoroje, kurioje prekėms netaikomi akcizai ir kurioje taip pat galima sutikti gausybę kaimyninių Prancūzijos ir Ispanijos gyventojų.
Atskira pirkėjų kategorija yra poilsiautojai, tarp kurių nemažą dalį sudaro ir lietuviai. Pasak Valstybinio turizmo departamento direktorės dr. Raimondos Balnienės, itin daug lietuvių ne tik atostogauja, bet ir šluoja parduotuvių lentynas slidinėjimo sezono metu – tautiečių žiemą gausu Italijos, Lenkijos slidinėjimo kurortuose.
Įdomūs poilsiautojų mainai vyksta tarp Italijos ir Slovėnijos. Slovėnams patrauklūs Italijos kurortai ir gurmaniškas maistas, o štai italai labai dažnai susigundo poilsiu Adrijos pakrantėje Slovėnijoje ir neatsidžiaugia beveik dvigubai mažesnėmis maisto produktų kainomis.
Lygiai taip pat elgiasi ir ispanai bei portugalai. Ispanijos gyventojai, ypač gyvenantys vakarinėje šalies dalyje, Portugaliją nuo seno laiko pigesne šalimi ir yra įpratę čia pirkti maistą, gėrimus, buitinę techniką. Na, o portugalus į Ispaniją vilioja didesnis maisto prekių pasirinkimas ir itin išplėtotas turizmas.

Varžosi pigumu

Atskirai paminėti galima ir vadinamąsias pigias Europos šalis, į kurias vykti apsimoka labiausiai. Ne veltui Bulgarijos pasienio miestelyje Sandanske vienas po kito duris atveria nauji, būtent užsieniečių labiausiai laukiantys prekybos centrai. Tiesa, kainos čia šiek tiek didesnės nei, tarkime, Bulgarijos sostinėje, tačiau maistą pirkti čia vis tiek pigiau nei namie yra krizės prispaustiems graikams, kurie, beje, pigesnių prekių ieško ir Makedonijoje, o neretai ir Turkijoje. Mat Graikijoje brangiau nei šiose valstybėse atsieina netgi benzinas, kurio atvykę į Bulgariją, Turkiją ar Makedoniją graikai paprastai prisipila pilnus bakus – taip, kaip lietuviai degalų buvo įpratę vykti į Baltarusijos pasienį.
Dar viena pirkėjų grupė Europoje – automobilių pirkėjai. Tiesa, Europos Komisijos duomenimis, bent jau naujų automobilių kainos ES pradėjo panašėti, tačiau skirtumai vis tiek dar nemenki, o kai kuriose valstybėse pastebimas gana ryškus kainų mažėjimas. Pavyzdžiui, Slovakijoje nauji automobiliai pastaruoju metu atpigę apie 17 proc., Bulgarijoje – 14 proc., Slovėnijoje – 12 proc., Čekijoje – 9 proc., Lenkijoje – 6 proc.
O štai Vokietijoje automobiliai šiek tiek brangsta, tad natūralu, kad vokiečiai vis dažniau automobilio pirkti vyksta į kitas valstybes, net jei perka toje pačioje Vokietijoje pagamintus modelius.

Kainų skirtumus lemia ir makroekonominiai rodikliai

Pastaraisiais metais euro zonoje kainų lygis po truputį vienodėja, tačiau visoje Europoje skirtumai dar gana dideli. Kainas lemia tiek konkrečios šalies ekonomikos išsivystymas, tiek BVP vienam gyventojui ir perkamoji galia, tiek eksporto ir importo struktūra. Pagaliau lemia ir tai, iš kur prekės importuojamos, kokios yra transportavimo sąnaudos.
Didžiausias, 45 proc. ES vidurkį viršijantis kainų lygis jau ne pirmus metus yra Danijoje, tad ji – ir pati brangiausia Europos valstybė. Tačiau ir Liuksemburgo, Švedijos, Airijos ar Suomijos kainų lygis ES-27 vidurkį viršija daugiau nei 20 proc. Mažiau nei 20 proc. vidurkį viršija kainos Belgijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. O sąrašo pabaigoje yra šalys, kurių kainų lygis 25–50 proc. mažesnis nei ES vidurkis: čia šalia Čekijos, Estijos, Slovakijos, Latvijos bei kitų valstybių atsiduria ir Lietuva. Na, o mažiausias kainų lygis, sudarantis mažiau nei pusę ES vidurkio, yra Serbijoje, Bulgarijoje, Albanijoje ir Makedonijoje.
Beje, ypač įdomi padėtis Islandijoje, nes ši šalis anksčiau buvo pati brangiausia visoje Europoje. Svarbiausias pasikeitusios padėties veiksnys – iki 2009 m. labai silpnėjusi Islandijos krona.
Kaip teigia EK ekspertai, valiutos kursai vaidina ypatingą vaidmenį nustatant kainų lygio indeksus. Dažnai jų pokyčiai labai veikia ilgalaikę kainų lygio raidą. Iš tiesų kelis iš didelių kainų lygio pokyčio atvejų 2008–2010 m. galima bent iš dalies paaiškinti būtent šalies valiutos svyravimu euro atžvilgiu. Tai pasakytina apie Islandijos, Lenkijos, Serbijos, Rumunijos, Turkijos, Jungtinės Karalystės, Vengrijos ir Švedijos valiutas, kurios 2008–2009 m. nuvertėjo daugiau nei po 10 proc. O 2010 m. beveik visų euro nenaudojančių šalių, visų pirma Švedijos, Šveicarijos ir Norvegijos, valiutų vertė euro atžvilgiu padidėjo.

Prekių kainos ES šalyse, vidurkio proc.
Šalis    Vidutinė kaina    Maistas    Nealkoholiniai gėrimai    Alkoholiniai gėrimai    Tabakas
Danija 145 134 193 135 117
Šveicarija 138 144 112 113 104
Norvegija 137 153 168 234 219
Suomija 126 118 132 170 110
Airija 125 128 146 167 217
Liuksemburgas 121 119 106 96 88
Prancūzija 114 112 96 95 133
Belgija 114 115 116 101 108
Nyderlandai 108 98 96 99 111
Austrija 108 117 108 95 97
Švedija 107 104 110 138 130
Italija 106 109 94 113 104
Vokietija 106 111 106 91 119
ES 100 100 100 100 100
Lietuva 68 72 91 99 51
Lenkija 59 63 76 89 52

Gintaros Mačiulio nuotr.

Vilniaus universiteto choras „Pro musica“ išvyksta gastrolių į Danijos sostinę, kur spalio 2–5 dienomis su vienu geriausių šios šalies chorų „Københavns kantatekor“ Kopenhagos katedroje ir Store Magleby bažnyčioje atliks G. Verdi „Requiem“. Spalio 3 d. Tagensbo bažnyčioje VU kolektyvas surengs atskirą koncertą, kurio metu klausytojai išgirs žymių pasaulio ir lietuvių kompozitorių sakralinės muzikos kūrinius.

Atliekant G. Verdi „Requiem“, jungtiniam chorui ir orkestrui diriguos danas Torben H. S. Svendsen, solo partijas atliks vedantys Kopenhagos ir Orhuso operos teatrų solistai – sopranas Sine Bundgaard, mecosopranas Susanne Resmark, tenoras Niels Jørgen Riis bei bosas Jakob Christian Zethner.

„Būti pakviestiems kartu su vienu geriausių danų chorų ir žymiais operos solistais atlikti tokį sudėtingą klasikos kūrinį – mums didelė garbė ir aukštas įvertinimas“, – sako choro „Pro musica“ meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė.

Atskirame „Pro musica“ koncerte skambės chorinė klasika, pradedant J. S. Bachu ir baigiant žinomų Lotynų Amerikos kompozitorių H. Villa-Lobos, A. Piazzolla kūriniais. Tačiau nebus pamiršti lietuvių autoriai – klausytojai išgirs J. Tamulionio, D. Zakaro ir kitų šiuolaikinių kompozitorių kūrybą. Choras taip pat atliks M. K. Čiurlionio kūrinių, taip prisidėdamas prie šiemet švenčiamų didžiojo lietuvių muzikos klasiko 100-ųjų mirties metinių paminėjimo.

2004 m. susikūręs choras „Pro musica” nuolat rengia naujas programas, gilinasi į įvairius muzikos stilius ir orientuojasi į didelės apimties chorinės klasikos šedevrų ar originalių tematinių programų atlikimą. Choras aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje: sausį Brėmene (Vokietija) atliko G. Verdi „Requiem“, šių metų. koncertinį sezoną pradėjo egzotiškomis C. Fonseca’os „Afrobraziliškomis mišiomis“, o „Norvegijos dienų Lietuvoje 2011“ programoje š. m. spalio 8 d. 18 val. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje kartu su Oslo universiteto choru pristatys M. K. Čiurlionio ir E. Griego kūrinių programą.

Kopenhagos kantatų choro „Københavns Kantatekor“, kurį sudaro per 60 narių, specializacija – su orkestru atliekamos oratorijos ir mišios. Kolektyvas, vadovaujamas Torben H. S. Svendsen, kasmet surengia virš 10 koncertų Kopenhagos mieste ir jo apylinkėse. Pastaraisiais metais choras atliko J. S. Bacho „Kalėdų oratoriją“, „Pasiją pagal Matą“, „Pasiją pagal Joną“ ir Mišias h-moll, F. Mendelssohno oratorijas „Elijas“ ir „Paulius“, G. Verdi „Requiem“, G. F. Haendelio „Mesiją“, Mozarto „Requiem“, A. Dvorako „Stabat Mater“ ir „Requiem“ bei J. Brahmso „Vokiškąjį Requiem“.

Informacija apie koncertus:

Sekmadienį, spalio 2 d. 16.00 val. St. Magleby bažnyčioje Dragøre – G. Verdi „Requiem“,

Pirmadienį, spalio 3 d. 19.30 val. Tagensbo bažnyčioje – „Pro musica“ koncertas (įėjimas laisvas),

Trečiadienį, spalio 5 d. 20.00 val. Kopenhagos Katedroje (Vor Frue Kirke) – G. Verdi „Requiem“.

Bilietus į G. Verdi „Requiem” galima įsigyti billetnet.dk ir prieš koncertus.

Choras „Pro musica” gastroles Danijoje rengia bendradarbiaudamas su LR ambasada Danijoje.

Danijos Bornholmo salos valdžia antradienį paprašė padėti valyti užsnigtus Baltijos jūroje esančios 43 tūkstančius gyventojų turinčios salos kelius, kadangi saloje imta trūkti medikamentų ir kuro.

“Negalite net įsivaizduoti, kokia bloga padėtis. Keliai uždaryti, vis valomi ir valomi, tačiau niekaip neišvalomi iki galo”, – sakė viena salos gyventojų Helle Skov Olesen (Helė Skou Olesen).

“Jie net nežino, kur dėti tą sniegą”, – sakė ji dienraščiui “Politiken”.

Danijos meteorologijos instituto (DMI) duomenimis, Bornholme sniego danga siekia 140 cm; tai “prilygsta sniego kiekiui slidinėjimo kurortuose”, – sakė instituto darbuotojas Steenas Rasmussenas (Stenas Rasmusenas).

Televizija praneša, jog saloje gausiai sninga nuo ketvirtadienio. Vietomis sniego sluoksnis siekia iki 6 metrų.

Bornholmo policija paprašė keliams valyti papildomai atsiųsti 200 transporto priemonių: sunkvežimių, traktorių ir sniego valymo mašinų, rašo “Politiken”.

Sniego saloje šiemet yra tiek daug, kad valdžios pareigūnai leido jį versti į jūrą, nors paprastai tai daryti draudžiama.

Pagrindinėje salos savivaldybėje, Rionėje, Bornholmo policija įsteigė greitojo reagavimo centrą.

Policijos pareigūnai antradienį sakė neturintys laiko atsakinėti į žurnalistų klausimus, tačiau, kaip galima spręsti iš jų internetinės svetainės, dažniausiai vietos gyventojai jų prašo medikamentų, kuro ir pašaro gyvuliams.

Salos keliai pravažiuojami tik keliems Danijos kariuomenės sunkvežimiams, nors ir šie klimpsta sniege.

DMI prognozuoja, kad antradienį ir trečiadienį saloje toliau snyguriuos, pūs nestiprus vėjas.

Oro temperatūra iki penktadienio laikysis ties keliais laipsniais žemiau nulio.