Rima JANUŽYTĖ
Galime nusiraminti: jei pabėgėlis spruks iš Lietuvos, EK numatytos baudos už pabėgėlio nepriėmimą negausime. Bet gal be reikalo.
„Dabartinė imigracijos politika pateikia mums 2016 m. tris alternatyvas – paklusimas, repatriacija arba pilietinis karas. Jeigu Europa nepradės vykdyti atsakingos politikos šeimos, imigracijos ir integracijos srityse, manau, kad netrukus kils pilietinis karas“, – rašo danų profesorius Helmuthas Nyborgas.
Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.
Jis – tikras gąsdintojas, bet danams labai patinka, nes dabar vyraujančiame migracijos chaose žmonėms norisi kažkokių konkrečių išvadų, nesvarbu, ar jos teisingos, ar klaidingos. Profesorius įspėja, kad „dešinysis ekstremizmas“ neišspręs chroniškų problemų, kurias kelia gyventojų perteklius ir žlugusi multikultūralizmo politika. Ir prideda dar skambesnę frazę: „Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.“
Profesorius siūlo ir kelias išeitis, kurios veikiausiai yra tarsi medus ultradešiniesiems veikėjams: migrantų repatriacija, uždarytos sienos, net piliečių ginklavimasis.
Tai tipiškas dešiniojo radikalo pasvarstymas, kuris socialiniuose tinkluose surenka tūkstančiais daugiau „patinka“ nei pasisakymas kokio nors „Human Rights Watch“ eksperto, visa gerkle rėkiančio, kad Europa sužvėrėjo ir prarado bet kokį krikščionišką gailestingumą.
Kas nutiko Europai?
H.Nyborgas gąsdina, kad kvaili pabėgėliai (jų intelektą jis kažkaip sugeba įvertinti pats) sužlugdys Europos gyventojų intelekto koeficientą (IQ). „Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai“, – rašo profesorius.
Tačiau kas paneigtų, kad jau dabar Europa yra išsikrausčiusi iš proto? Tik ne dėl pabėgėlių intelekto lygio, o dėl savo pačios blaškymosi ir aplink tvyrančio chaoso, prie kurio ji pati labai prisideda.
Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai.
ES moka pinigus Turkijai, kuri jau priglaudė tiek pabėgėlių iš Sirijos, kiek gyventojų yra Lietuvoje, bet tuo pačiu metu jau pagarsėjo tuo, kad tiesiog šaudo per Sirijos ir Turkijos sieną mėginančius bėgti žmones – vyrus, moteris ir net mažamečius vaikus. Šaudo – paleidžia tikras kulkas tikriems žmonėms į galvas. Kiek pabėgėlių jau nužudyta per visą laiką, informacijos rasti nepavyko. Skelbiama tik tai, kad Turkijos sienos apsaugos pareigūnams kovo ir balandžio mėnesiais prieš Sirijos pabėgėlius panaudojus jėgą žuvo penki žmonės, tarp jų vaikas, o dar 14 buvo sužeisti.
ES tokiam reikalų tvarkymui tyliai pritaria. Ir apsisukusi skiria papildomų pinigų pabėgėliams, plaukiantiems į Europą laivais, gelbėti, o ES žiniasklaida pergalingai skaičiuoja, kiek nelaimėlių šiandien pavyko išgelbėti nuo mirties jūroje.
Kažkoks disonansas, tiesa?
Tų nesusipratimų vis daugėja, chaosas gilėja, politikai, kas kaip išmano, kraustosi iš galvos. Paneigti, kad Europą ištiko krizė, nebeišeina. Tik klausimas, ar toji krizė – migrantų, ar ES solidarumo, ar gerai slepiama finansų. O gal ir visos trys.
Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, pernai į Europą atvyko daugiau kaip milijonas migrantų, daugiausia iš Sirijos, Irako, Libijos, Afganistano. JT duomenimis, 2016 m. migracijos banga gali padvigubėti, o ES duomenimis – patrigubėti.
Kaip su tuo tvarkytis, kokiomis vertybėmis vadovautis – žmogiškumo, pagalbos kitam, savisaugos ar naudos ir išlaidų, Europa dar neapsisprendė. Ir griebiasi pačių keisčiausių, drastiškiausių, galima sakyti, desperatiškų priemonių.
Baudos – kaip bizūnas
Nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis.
Pinigų Turkijos šelpimui, pakrančių apsaugai, pabėgėlių politikos komunikacijai Europos Sąjunga galbūt susirinks iš šalių nenaudėlių, kurios kategoriškai atsisako priimti joms pagal numatytas kvotas skirtą skaičių pabėgėlių. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau pernai sakė, kad pabėgėlių priėmimas turėtų būti savanoriškas, o ne privalomas, juo labiau daugelis Lietuvos, taip pat ir kitų ES šalių politikų kritikuoja sumanymą skirti baudas. Išties, baudos – kraštutinė priemonė, kažkuo primenanti vaiko lupimą diržu. Norvegijoje už tai vaiką atimtų. Bet ES toliau įtempusi pavadžius laiko į visas puses išsilakstyti pradedančias savo nares.
Baudos už neklusnumą gresia Lenkijai, Čekijai, Slovakijai, Vengrijai. Žodis „užteks“, kalbant apie pabėgėlius, vis dažniau skamba ir Švedijos, Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos politikų lūpose.
Pasigirdus kalboms apie milijonines baudas, Lietuvoje irgi kilo šioks toks nerimas: nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis – Vokietiją, Švediją, Daniją, Norvegiją.
Beje, Norvegija, nebūdama ES narė, kvotomis sau galvos nekvaršina, priešingai – papirkinėja pabėgėlius, kad tik šie važiuotų laimės ieškoti kitur. O jei ne – per daug nesiskaito su jų teisėmis. Antai sausio pabaigoje Norvegijoje buvo pasiūlyta paimti iš prieglobsčio prašytojų vertingus daiktus, kad būtų galima padengti jų buvimo pabėgėlių centruose išlaidas. O tiems atvykėliams, kurie nuspręstų grįžti į tėvynę, Norvegijos valdžia moka po 20 tūkst. kronų (apie 2,2 tūkst. eurų). Tad šeimos, turinčios du vaikus, pagal dvi programas iškart gali gauti po 80 tūkst. kronų (8,8 tūkst. eurų).
Be to, balandį Norvegijos valdžia pasiūlė netgi akciją – papildomai sumokėti po 10 tūkst. kronų (apie 1,1 tūkst. eurų) pirmiesiems 500 migrantų, kurie savo noru išvyks iš šalies.
Na, o jei taip elgtųsi ES šalys? Pinigų už išvykimą kol kas niekas tiesiogiai nedalija, bet pastangų atgrasyti pabėgėlius galima matyti daug kur, įskaitant Lietuvą. Na, o ar už pastangas atgrasyti pabėgėlius irgi gresia baudos? Ekspertai ramina, kad ne. Svarbu, kad „kvotinis“ pabėgėlis įkėlė koją į jam skirtą šalį, o jeigu ten reikalai nesusiklostė, tai jau niekieno reikalas.
Turbūt – ačiū Dievui, nes priešingu atveju būtume baudžiami už tai, kad esame neturtingi, nepatrauklūs, nesvetingi. Kita vertus, visais laikais galiojo taisyklė „kvailį ir bažnyčioj muša“.
Užtat jau atsirado skaičiuojančiųjų, kiek kainuotų išsipirkti nuo pabėgėlių. Galima drąsiai teigti, kad tai būtų į balą išmesti pinigai, nes susimokėti už tuos, kurie čia vis tiek nepasilieka, – tikras absurdas. Na, bet įdomumo dėlei paskaičiuoti galima. Už 1105 pabėgėlį Lietuvai tektų sumokėti apie 275 mln. eurų. Lenkijai – 4,5 karto daugiau, mat jai nustatyta kvota – 4,5 tūkst. nelegalų, atvykusių į Italiją ir Graikiją.
Tokie skaičiavimai, žinoma, tuščias reikalas, mat Lietuva jai nustatytą kvotą pasiryžusi įgyvendinti. Ir galima galvą guldyti, kad nuo to niekas, visiškai niekas mūsų šalyje nepasikeis. Nors gyventojų nuomonės tyrimai (žr. lenteles) atskleidžia, kad dauguma lietuvių įsivaizduoja, jog pabėgėliai sugriaus mūsų šalį iš pamatų, taiklesnis yra palyginimas, kad 1105 žmonės – tai tiek, kiek gyvena Jiezne. Toks pat taiklus ir klausimas, ar dažnai sutinkame Jiezno gyventoją. O jei dar turėsime omenyje, kad pabėgėliai Lietuvoje neužtrunka ir keliauja toliau, galėsime visiškai nesijaudinti dėl stereotipų, grėsmių, baimių ir išsigalvojimų.
Be to, nereikia pamiršti, kad kasmet Lietuvoje prieglobsčio ir iki šiol prašydavo 300–400 žmonių.
Skirtumas tas, kad dabar Lietuva įsitraukė į visuotinį Europos draskymosi dėl pabėgėlių (tiksliau, jų nebuvimo) žaidimą, kuriame laimi tas, kuriam tenka mažiausiai pabėgėlių. Ir bent kartą Lietuva yra tarp lyderių. Tiksliau, pirma nuo galo pabėgėlių svajonių šalių sąrašuose.