Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Kiekvienas pavasaris Lietuvos paežerėse ir šiukšliadėžėse pažeria aklų kačių ir šunų jauniklių. Į prekybos centrų maišelius supakuoti ir nuo mamų atskirti nelaimėliai galo laukti paliekami miestų prieigose. Ne vienam toks nepageidaujamų gyvūnų atsikratymo būdas įprastas, vis dėlto dauguma – kur kas žmoniškesnė. Būtent dėl jų Gyvūnų globos draugijos telefonas nuolat kaista iki raudonumo.

„Kačiukams reikia žindančios mamos,  SOS”, – tokių ir panašių skelbimų gyvūnų globos puslapyje – ne vienas ir ne du. „Nors baudos už gyvūnų kankinimą ir neprie­žiūrą Lietuvoje gana nemažos, jos vis dar mažai veiksmingos”, – įsitikinusi Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Danutė Navickienė.

Kai kurių lietuvių mentalitetas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais dar šlubuoja, todėl numatytos baudos už neatsakingą elgesį ir laisvės atėmimas nėra per didelė atsakomybė.

Su šiuo teiginiu linkęs sutikti ir kasmet Eu­ro­pos Komisijai ataskaitas apie lietuvių elgesį su gyvūnais teikiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus atstovas Giedrius Blekaitis. Jo vertinimu, elgesio su gyvūnais pažeidimų kreivė šalyje mažėja, vis daugiau ūkinių gyvūnų laikymo vietų atitinka reikalavimus (2008 m. juos atitiko tik 86 proc., 2015 m. – jau 95 proc.), žmonės sąmoningėja ir pilietiškėja, žinoma, su tam tikromis išimtimis.

„Kai kurių lietuvių mentalitetas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais dar šlubuoja, todėl numatytos baudos už neatsakingą elgesį ir laisvės atėmimas nėra per didelė atsakomybė”, – tikina žiauraus elgesio pavyzdžius su gyvūnais spaudoje viešinančios tarnybos specialistas.

Naudodami agresiją prieš aplinkinius de­mons­truojame nepasitenkinimą savimi: pažemindami kitą, save tarsi išaukštiname, įgyjame tam tikrą pranašumą, tačiau tai – silpnų asmenų kelias.

Jis išskiria priežastis, skatinančias žmones elgtis neatsakingai, susijusias su ūkinių gyvūnų laikytojų požiūriu, jų amžiumi ir sveikatos būkle, kuri neleidžia tinkamai pasirūpinti silpnesniais už save. Ta­čiau psichoterapeutas Raimundas Alekna įžvelgia kur kas gilesnes priežastis, tikindamas, kad žmonių elgesį su gyvūnais lemia jų auklėjimas: „Jei as­me­nybė harmoninga, tai ir su gyvūnais, ir su žmo­nėmis jos elgesys bus pagarbus. Tai, kaip mes elgiamės su kitais, atspindi mūsų santykį su pačiu savimi. Naudodami agresiją prieš aplinkinius de­mons­truojame nepasitenkinimą savimi: pažemindami kitą, save tarsi išaukštiname, įgyjame tam tikrą pranašumą, tačiau tai – silpnų asmenų kelias.”

Lietuvoje pakyrėjusių augintinių ar neplanuotų jų palikuonių žmonės atsikrato neįtikėtino žiaurumo priemonėmis (išniekindami, išmesdami pro langą, sužalodami smurtaujant ir pan.) arba pristato į globos organizacijas kaip nebereikalingus.

Kaip stabdyti žiaurų elgesį su gyvūnais, ne vienus metus diskutuojama viešojoje erdvėje, tačiau D.Navickienė mano, kad kol nebus gyvūnų policijos, situacija negerės: ir toliau matysime juos išmetamus lyg nereikalingas šiukšles.

Jei neužsimerksime prieš netinkamą aplinkinių elgesį su gyvūnais, situacija keisis greičiau, nei galime numanyti.

„Liūdniausia, kad neatsakingai besielgiantys žmonės lieka nenubausti, iš mūsų organizacijos vis dar atvirai tyčiojamasi policijoje ir teismuose. Ne vienas atviras teismo posėdis yra virtęs farsu, kai teisėjas pateisino smurtautoją”, – šalyje besiklostančią praktiką atskleidė D.Navickienė.

Pokalbio metu ji minėjo liūdnai pagarsėjusią istoriją, kai universiteto profesorius negyvai užtampė savo šunį, tačiau taip ir liko nenubautas. „Jei neužsimerksime prieš netinkamą aplinkinių elgesį su gyvūnais, situacija keisis greičiau, nei galime numanyti. Taigi, kiek dar ilgai tylėsime?” – piktinasi  Lietuvos gyvūnų globos draugijos atstovė.

Šaukštu deguto visą statinę, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus atstovo G.Blekaičio teigimu, gadina rizikingiausių socialinių sluoksnių asmenys, kuriems nerūpi skriaudžiamų gyvūnų gerovė. „Tokie gyvūnų laikytojai savaitėmis pamiršta savo augintinius, ką jau kalbėti apie kasdien būtiną pašarą ir vandenį, tad ar verta stebėtis, kad išsiblaivę ir užsukę į tvartą randa tik gyvūnų gaišenas”, – pasakojo per metus dešimtis gyvūnų kankinimo ir marinimo atvejų fiksuojantis Vals­tybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas.

Kai kurie kaimo gyventojai, jo tvirtinimu, iki šiol vadovaujasi nuostata, kad šuns gyvenimas turi būti kančia, todėl jis ir rišamas prie būdos. G.Blekaitis primena, kad kai kurių rūšių gyvūnai yra daug jautresni už žmones, todėl įsipareigojus juos auginti nepriežiūra nepateisinama.

Tre­jų ar penkerių metų vaikui, tampančiam katę už uodegos, empatijos jausmas dar tik vystosi, tačiau jei dešimtmetis taikosi nukirpti gyvūnui uodegą, tai rimtas signalas, kad vaikui jau kažkas ne taip.

Galime tik svarstyti, kas skatina žiaurų žmonių elgesį su gyvūnais. Psichologas Gediminas Na­vaitis linkęs jį sieti su empatijos (gebėjimo atjausti) visuomenėje stoka: sunku įsivaizduoti asmenį, kuris kankina gyvūną ir yra paslaugus, rūpestingas bendraudamas su artimaisiais. Priežasčių, kodėl šis jausmas jam liko svetimas, gali būti daug: šeimyniniai santykiai, bendravimo patirties stoka. „Tre­jų ar penkerių metų vaikui, tampančiam katę už uodegos, empatijos jausmas dar tik vystosi, tačiau jei dešimtmetis taikosi nukirpti gyvūnui uodegą, tai rimtas signalas, kad vaikui jau kažkas ne taip”, – aiškina MRU dėtytojas.

Psichologai sutaria, kad empatija yra sėkmingo bendravimo pagrindas, o ugdyti ją patariama dar ankstyvoje vaikystėje. Ši savybė itin vertinga bendraujant: padeda ugdyti užuojautą ir yra daugelio moralinių sprendimų esmė.

Psi­chiatrijos klinikų pacientų tyrimai taip pat patvirtina, kad asmenys, kurie kankino šunis ir kates, pasižymėjo dideliu agresyvumu ir žmonių atžvilgiu.

Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tyčinis žiaurumas gyvūnų atžvilgiu (priešingai nei aplaidumas ir nepriežiūra) susijęs su smurtu ir žiaurumu žmonėms. Individai, jaučiantys malonumą skriausti gyvūnus, dažniau linkę smurtauti ir prieš žmones. JAV federalinis tyrimų biuras yra nustatęs, kad vadinamųjų serijinių prievartautojų ir žmogžudžių gyvenimo aprašymuose dažnai pa­si­k­artoja faktai apie žiaurų elgesį su gyvūnais. Psi­chiatrijos klinikų pacientų tyrimai taip pat patvirtina, kad asmenys, kurie kankino šunis ir kates, pasižymėjo dideliu agresyvumu ir žmonių atžvilgiu.

R.Alekna samprotauja, kad vi­suomenės elgesys su gyvūnais rodo jos brandą. „Jau vien tai, kad viešinami neigiami pavyzdžiai rodo, jog visuomenė vystosi reikiama linkme. Pakanka prisiminti, kaip su gyvūnais elgtasi sovietinėse sistemose, ir tampa aišku, kad judame vakarietiška kryptimi.”

Austrijoje neatitikus vežamų gyvūnų kontrolės kelyje gali tekti susimokėti iki 12 tūkst. eurų.

Už žiaurų elgesį su gyvūnais ir jų kankinimą Lietuvoje administracines nuobaudas  skiria policija, o jai pranešti apie netinkamą elgesį su keturkojais gali kiekvienas. Gyvūną pražudžiusiam, jį suluošinusiam ar kankinusiam asmeniui gresia nuo 300 iki 1750 eurų. Palyginti su gerokai senesnes gyvūnų apsaugos tradicijas turinčiomis šalimis, šios sumos nėra didelės. Tarkime, Austrijoje neatitikus vežamų gyvūnų kontrolės kelyje gali tekti susimokėti iki 12 tūkst. eurų.

Pastebėjus netinkamą elgesį su gyvūnu R.Alek­na ragina nelikti nuošalyje, užsukti į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklalapį, užpildyti anketą, kurioje pateikiami visi būtini duomenys apie susidariusias aplinkybes, neprižiūrimo gyvūno šeimininką, ir dovanoti mažajam draugui galimybę gyventi be smurto.