Darbo kultūra. Šių kompanijų biurai primena milžiniškas žaidimų aikšteles, o koridoriais čia vaikštinėja technologijų srities įžymybės. „Google“, „Facebook“ ir „Yahoo“ centrinėse būstinėse Silicio slėnyje dirbantys lietuviai su „Veidu“ dalijasi  įspūdžiais, kaip atrodo darbas garsiausiose technologijų korporacijose.

Retas lietuvis šiandien praleidžia dieną bent kartą neatsidaręs „Google“, „Facebook“ ar „Yahoo“ puslapių. Nieko nuostabaus, nes tai vienos svarbiausių šiandienos korporacijų, sugebėjusių sukelti priklausomybę nuo savo produktų milijonams pasaulio gyventojų. Šie vardai kasdien mirga žiniasklaidos puslapiuose, kiekvieną jų žingsnį atidžiai seka investuotojai, apie karjerą šiose bendrovėse svajoja dauguma perspektyvių specialistų.

O kaip šios kompanijos, įkvepiančios net Holivudo kūrėjus, atrodo iš vidaus? Ar pelnytai jos vadinamos svajonių darbdavėmis? Ar iš tiesų darbuotojai ten gali gauti viską, apie ką tik įmanoma pagalvoti, – nuo nemokamo maisto iki masažo darbo metu? Galų gale kaip į jas pakliūti ir ką reiškia dirbti garsiausiose šių dienų technologijų kompanijose?

Atsakymus į šiuos klausimus savaitraščiui „Veidas“ atskleidžia lietuviai, dirbantys „Facebook“, „Google“ ir „Yahoo“ kompanijose Silicio slėnyje JAV. Juk kaip ne kartą teko įsitikinti, lietuvių galima sutikti visur – tad ne išimtis ir garsiausių pasaulio korporacijų biurai.

„Google“ biuras: programuotojų žaidimų aikštelė

Eilinė darbo diena. 25 metų Martynas Venckus sėda ant dviračio ir per dvidešimt minučių atmina į pagrindinį „Google“ biurą, vadinamą „Googleplex“, – iš kelių dešimčių mažaaukščių pastatų susidedantį miestelį JAV Silicio slėnyje. Dėl žaismingos ir jaunatviškos aplinkos, vaikštinėjančių įvairiausių tautybių darbuotojų, intensyvaus dviračių eismo pirmą kartą čia apsilankiusiems jis labiau primena tarptautinio universiteto miestelį negu didelės korporacijos biurą. M.Venckus Silicio slėnyje dirba metus – prieš tai metus, kol susitvarkė vizų reikalus, darbavosi „Google“ biure Ciuriche, Šveicarijoje.

Netrukus jau laukia ir visiems „Google“ darbuotojams siūlomi nemokami pietūs – šįkart lašiša su daržovėmis.

Kai M.Venckus sėda prie savo darbo stalo, laikrodis rodo 10.30 val. Vaikinas perskaito elektroninį paštą, pabendrauja su kolegomis ir imasi rytinių darbų. Netrukus jau laukia ir visiems „Google“ darbuotojams siūlomi nemokami pietūs – šįkart lašiša su daržovėmis. Po pietų M.Venckus tęsia darbus, o po kiek laiko sėda ant dviračio ir važiuoja į centrinį miestelio pastatą (miestelis didelis, todėl tarp pastatų netgi kursuoja autobusai), kur porą valandų kolegos rodo pristatymą apie vidinius bendrovės reikalus. Grįžęs iš pristatymo M.Venckus vėl sėda prie darbų, įterpdamas kavos pertraukėles. 17.30 val. jis eina pasportuoti į „Google“ komplekse įrengtą sporto salę. Vaikinas renkasi treniruoklius, tačiau darbuotojai gali lankyti ir nemokamas aerobikos, bokso bei kitokias treniruotes, šokių pamokas. Grįžęs iš sporto salės nemokamai pavakarieniauja ir apie 20 val. važiuoja namo.

Taip atrodo įprastinė M.Venckaus, dirbančio saugumo inžinieriumi „Google“ korporacijoje, diena.

Lietuvoje darbdavys darbuotojams kelia reikalavimus nuo pirmos darbo dienos, tikisi, kad darbuotojas labai greitai sugebės atlikti užduotis, o čia ilgą laiką iš tavęs nieko rimto nesitikima.

„Šioje korporacija vyrauja labai atpalaiduojanti atmosfera. Lietuvoje darbdavys darbuotojams kelia reikalavimus nuo pirmos darbo dienos, tikisi, kad darbuotojas labai greitai sugebės atlikti užduotis, o čia ilgą laiką iš tavęs nieko rimto nesitikima. Netgi atrodo, kad nieko naudingo per pirmus mėnesius nesukuri“, – pasakoja M.Venckus, kuris drauge su kitais saugumo grupėje dirbančiais programų inžinieriais ieško įvairių programų pažeidžiamumo ir bando apsaugoti kompaniją nuo programišių atakų.

Ir vėliau, kai darbuotojas jau apsipranta, niekas jo nestebi ir nekontroliuoja. Pavyzdžiui, čia nėra griežto darbo grafiko, nes kompanija orientuojasi į rezultatą, o kiek laiko ir kur darbuotojas dirbo, visiškai nėra svarbu.

„Galbūt visą dieną nieko nepadarei, bet vakare per porą valandų atlikai visos dienos darbus. Programavimas yra kūrybinis darbas, todėl negali programuotojo priversti dirbti nuo devynių valandų ryto iki penkių vakaro. „Google“ kompanija labai orientuota į inovacijas, o juk negali sakyti darbuotojui – sėsk ir kurk nuo devynių iki penkių. Kūrybinį darbą labai sunku įvertinti ir sutalpinti į laiką, todėl „Google“ biuras yra labiau kaip įrankis pagelbėti kūrybiškumui atsiskleisti, o ne sutrukdyti“, – bendrovės filosofiją atskleidžia lietuvis.

Man niekas nesakė, ką daryti: susirenki informaciją, pasišneki su vienais, kitais kolegomis, nusprendi, kokios problemos svarbios, pasišneki su vadovu, ar tinka, ir darai.

M.Venckui pritaria ir ketverius metus „Google“ biure Miunchene vyresniuoju programų inžinieriumi dirbęs 29 metų Gintautas Miliauskas, šią kompaniją apibūdinantis dviem būdvardžiais: žaisminga ir nehierarchiška. Pasak G.Miliausko, tarp kolegų vyrauja neformalūs santykiai, o darbuotojai turi pakankamai daug laisvės. „Man niekas nesakė, ką daryti: susirenki informaciją, pasišneki su vienais, kitais kolegomis, nusprendi, kokios problemos svarbios, pasišneki su vadovu, ar tinka, ir darai. Per ketverius metus nėra buvę, kad vadovas numestų aplankalą ant stalo ir sakytų – iki rytojaus reikia padaryti“, – pasakoja G.Miliauskas.

Pasak jo, kompanijos žaismingumas atsiskleidžia iš visų pusių. Netgi darbinėje komunikacijoje daug humoro, o biurai spalvingi ir virtę tikromis žaidimų aikštelėmis programuotojams. „Kompanija „Google“ yra labai inžinerinė, joje sutelkta daug kompetencijos – dirba daug „moksliukų“, todėl aplinkui yra visokių žaidimų automatų ir „moksliukiškų“ žaisliukų“, – pasakoja G.Miliauskas. Kai kuriuose biuruose, it milžiniškoje žaidimų aikštelėje, iš vien aukšto į kitą netgi galima nučiuožti rampa.

Jeigu ilgai sėdint įskausta nugarą, gali dirbti ant ėjimo takelio, kuris atrodo panašiai kaip bėgimo takelis.

„Visame „Google“ miestelyje primėtyta netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, eidamas vienur matai biliardo, kitur – stalo futbolo stalą, pianiną, gitarą ar kompiuterinį žaidimą. Galima atrasti ir neįprastų prietaisų. Tarkime, jeigu ilgai sėdint įskausta nugarą, gali dirbti ant ėjimo takelio, kuris atrodo panašiai kaip bėgimo takelis. Priešais jį įtaisytas specialus stovas nešiojamajam kompiuteriui pasidėti, gali reguliuoti ėjimo greitį“, – apie tai, kokių neįprastų pramogų dar galima rasti „Google“ būstinėje, pasakoja M.Venckus.

Iš tiesų atrodo, kad visa „Google“ biuro aplinka skirta kūrybiškumui išlaisvinti, galvai pailsinti ar darbuotojo laikui taupyti. Ir daug dalykų – visiškai nemokami. Darbuotojams tiekiami nemokami pusryčiai, pietūs, vakarienė ir užkandžiai visą dieną; prireikus sutvarkyti reikalus bet kada gali pasiimti iš biuro automobilį; įrengti poilsio ir žaidimų kambariai; prie pastatų pristatyta daugybė dviračių ir netgi įrengtos dviračių taisymo dirbtuvės su visais įrankiais. Be to, darbo metu galima užsukti į masažo kambarį, baseiną ar sporto salę.

Regis, „Google“ vadovai savo miestelyje stengiasi sutelkti viską, ko tik gali prireikti darbuotojui, kad šis, užuot gaišęs laiką kažkur tvarkydamas savo reikalus, kuo daugiau laiko praleistų darbe. O gal tokia aplinka siekiama, kad darbuotojas praktiškai gyventų biure? G.Miliauskas spėja, kad tokie sumetimai tikėtini, ir tai yra protingos investicijos: viskas, kas taupo laiką ir leidžia darbuotojui praleisti daugiau laiko bendraujant su kolegomis – kartais darbo reikalais, kartais ne – yra naudinga.

„Smagu turėti tuos patogumus, bet aš asmeniškai į juos žiūriu kaip į reklamos instrumentus, o ne kaip į didelius pliusus, nes labai greitai prie jų pripranti“, – teigia G.Miliauskas, praėjusį spalį palikęs „Google“ biurą ir šiuo metu dirbantis Londone, „Palantir Technologies“ kompanijoje, užsiimančioje duomenų analizės produktų kūrimu ir diegimu.

M.Venckus pritaria, kad tik iš pradžių labai maga išbandyti visas šitas gėrybes. Persikėlęs į Silicio slėnį ir pradėjęs dirbti „Googleplexe“ jis išbandė laipiojimą siena, nueidavo pagroti pianinu, skolindavosi automobilį važiuodamas tvarkyti reikalų į miestą. Tačiau dabar lietuvis kokia nors „Google“ siūloma pramoga darbo metu pasinaudoja tik kartais.

„Facebook“ biuras: nuo gydytojo iki kirpėjo

„Googleplexas“ išties skamba kaip svajonių biuras, tačiau Silicio slėnyje jis nėra toks išskirtinis. „Daugelis tų privalumų yra ne tiek „Google“ nuopelnas, kiek Silicio slėnio charakteristikos. Gal daug ką „Google“ pradėjo taikyti pirma, bet šiuo metu visi šie privalumai jau senokai nėra unikumas – labai daug kas juos siūlo“, – pabrėžia G.Miliauskas.

Iš tiesų labai panašiai darbinę aplinką apibūdina ir kitoje Silicio slėnio žvaigždėje – „Facebook“ kompanijoje nuo 2012 m. programų sistemų inžinieriumi dirbantis 27 metų lietuvis Vilius Visockas. Vaikinas dirba grupėje, kuriančioje reklamos produktus, padedančius didžiausiems reklamos pirkėjams padidinti jos efektyvumą. Lietuvis atsakingas už tų produktų vartotojo sąsajos kūrimą.

Esant dideliam skaičiui darbuotojų atsiranda vis naujų poreikių, todėl turime ir medicinos centrą, dantistą, kirpyklą, saldumynų krautuvėlę, sporto salę, laipiojimo sieną.

„Kartais sakau, kad iš principo galėtum dirbti ką tik atvežtas iš miško. Esant dideliam skaičiui darbuotojų atsiranda vis naujų poreikių, todėl turime ir medicinos centrą, dantistą, kirpyklą, saldumynų krautuvėlę, sporto salę, laipiojimo sieną. Privalumų yra tiek, kad net sunku susekti. Svarbu pabrėžti, jog mūsų kompleksas įsikūręs užmiestyje, todėl gana patogu, kad visa infrastruktūra yra netoliese. Taip galima sutaupyti nemažai laiko. O, tarkime, vieną dieną per savaitę neorganizuojami jokie susitikimai, tai itin patogu toliau gyvenantiems darbuotojams, kurie gali išnaudoti galimybę dirbti iš namų“, – apie darbą „Facebook“ biure pasakoja V.Visockas.

Tą savaitę, kai pasakojo „Veidui“ savo įspūdžiais apie darbą „Facebook“ kompanijoje, vaikinas naudojosi ne vienu jos teikiamu patogumu: sporto sale (paprastai sportuoja trečiadienį perpiet), nemokamu maistu (dažniausiai lankosi itin populiariame salotų bare, kuriame patiekiamos tik vietinės organinės daržovės), žaidimų ir muzikos kambariais bei skalbimo paslauga.

Labai sunku būtų įsivaizduoti griežtas taisykles, tokias kaip aprangos kodas. Darbuotojais yra pasitikima ir leidžiama būti savimi.

O kaip atrodo pats darbas „Facebook“ kompanijoje? „Mūsų produktu naudojasi per milijardą žmonių, todėl tenka spręsti įvairių sunkių uždavinių. Nepaisant to, sukurta aplinka jaustis laisvai, todėl manyčiau, kad darbo ir laisvalaikio balansą praranda tie žmonės, kurie natūraliai pasirenka tokį kelią ir pasineria į darbą. Sakyčiau, įdomus aspektas, kad pagrindinio komplekso biuras neturi sienų, pavyzdžiui, gali nuolatos girdėti, apie ką žmonės šnekasi tarpusavyje. Labai sunku būtų įsivaizduoti griežtas taisykles, tokias kaip aprangos kodas. Darbuotojais yra pasitikima ir leidžiama būti savimi“, – apie vidinę atmosferą pasakoja V.Visockas.

Tai, kad darbuotojams suteikiama daug laisvės, patvirtina ne tik jiems siūlomos pramogos darbo metu, gana laisvas darbo grafikas, bet ir galimybė naujam darbuotojui pačiam pasirinkti komandą. „Nauji darbuotojai pereina vadinamąją „bootcamp“ programą, kai ne tik atlieka mažas užduotis, bet ir renkasi savo naują komandą. Tikima, kad patys išsirinkę komandą jie bus motyvuotesni ir produktyvesni. Vis dar gerai atsimenu savo pirmąsias orientacines dienas kompanijoje – pasirinkti komandą buvo vienas sunkiausių sprendimų, nes dauguma jų daro ypač įdomius dalykus. Dabar ir pats nemažai laiko praleidžiu kalbėdamasis su naujais darbuotojais ir kviesdamas prisidėti prie mūsų komandos“, – daugiau detalių apie darbą „Facebook“ biure atskleidžia V.Visockas.

„Yahoo“ viceprezidento poste – lietuvis

Silicio slėnio kultūra vilioja ne tik jaunus ir entuziastingus specialistus, bet ir karjeros laiptais jau užkopusius vadovus. Lietuvoje mažai kas žino, kad nuo 2010 m. korporacijos „Yahoo“ viceprezidentas ir  vyriausiasis patarėjas patentų klausimais yra Amerikos lietuvis Romualdas (Ray) Strimaitis. Prieš prisidėdamas prie „Yahoo“ komandos teisininkas dirbo IBM bendrovėje Ohajo valstijoje, Vašingtone ir Floridoje, o vėliau persikėlė į Silicio slėnį vadovauti patentų departamentui IBM tyrimų centre.

„Kaip žinote, IBM yra labai didelė kompanija, įsikūrusi Niujorke. Taigi nors realiai dirbau Silicio slėnyje, nejutau, kad esu Silicio slėnio dalis. Aš vis tiek dirbau Niujorko kompanijai, turinčiai biurą Silicio slėnyje. Be to, nors didelė kompanija turi savo privalumų, joje sunku daryti įtaką. Taigi 2010 m. priėmiau „Yahoo“ darbo pasiūlymą, norėdamas suteikti sau galimybę pamatyti, ką iš tiesų reiškia būti Silicio slėnio dalimi ir pajusti jo kultūrą. Žvelgdamas atgal galiu pasakyti, kad tai buvo geras sprendimas“, – „Veidui“ tvirtino R.Strimaitis.

Jis „Yahoo“ kompanijoje atsakingas už labai svarbią sritį. Prieš penkerius metus pradėjęs nuo to, kad patentais padėdavo apsaugoti „Yahoo“ inovacijas, dabar R.Strimaitis atsakingas už tam tikrų patentų ir patentų licencijų pardavimą. „Tarkime, patentus, kurie jau nebėra esminiai „Yahoo“ verslui, aš parduodu kompanijoms, veikiančioms tame sektoriuje. Tai labai sėkminga strategija, leidusi „Yahoo“ pajamas padidinti daugiau nei šimtu milijonų dolerių“, – atskleidžia R.Strimaitis.

Protingi, ambicingi žmonės iš viso pasaulio atvyksta čia atrasti naujų galimybių ir kurti inovacijų.

Tiesa, „Yahoo“ neretai sulaukia investuotojų kritikos, kad prarado savo pozicijas konkurencinėje kovoje su „Google“. O ką apie tai mano kompanijos darbuotojai? R.Strimaitis atsako, kad „Yahoo“ istorija – tai sugrįžimo į aukštumas istorija. „Dabar „Yahoo“ yra gerai žinomas prekės ženklas su pasaulinio masto auditorija. Aš matau, kad industrija vis labiau juda mobiliaisiais įrenginiais paremto vartojimo link. Tad numanau, kad „Yahoo“ aktyviai užsiims savo verslo perorientavimu į mobiliuosius įrenginius“, – kad šį kartą „Yahoo“ keisis kartu su rinkos tendencijomis, prognozuoja R.Strimaitis.

Na, o netoli San Fransisko įsikūrusį Silico slėnį, kurio dvasią R.Strimaitis ir norėjo pajusti perėjęs į „Yahoo“, jis vadina ir regionu, ir mąstymo būdu. „Protingi, ambicingi žmonės iš viso pasaulio atvyksta čia atrasti naujų galimybių ir kurti inovacijų. Tiesą sakant, čia daugėja jaunų profesionalų iš Lietuvos, atsikeliančių į Silicio slėnį siekti savo karjeros tikslų. Tai vieta, kur pabandyti kažką naujo ir žlugti nėra žingsnis atgal. Atvirkščiai, tai dažnai laikoma žingsniu sėkmės link“, – startuolių lopšyje vyraujantį požiūrį atskleidžia R.Strimaitis.

Silicio slėnyje įsikūrusioje „Yahoo“ kompanijoje aplinka ir atmosfera panaši kaip ir kitose garsiose kompanijose. Kaip apibūdina R.Strimaitis, „Yahoo“ darbuotojai paprastai į darbą eina vilkėdami džinsus, biuro komplekse yra įrengtas sporto klubas, krepšinio aikštelė. Maistas čia taip pat nemokamas, o darbuotojais stengiamasi pasirūpinti visapusiškai: pas tuos, kurie neturi laiko, apsilanko dantistas, kirpėjas, darbuotojai gali atsinešti nešvarius skalbinius ir atsiimti išskalbtus. „Santykiai tarp kolegų labai draugiški. Kadangi mes dirbame daug ir glaudžiai bendradarbiaujame, turime mėgti vienas kitą“, – paaiškina R.Strimaitis.

Dirba su informatikos legendomis

Atrodytų, kad tokia laisva atmosfera ir žaidimų gausa daliai Silicio slėnio darbuotojų galėtų ištrinti iš galvos mintis apie patį darbą. M.Venckus tvirtina, kad taip neatsitinka: atranka į garsiausias technologijų kompanijas Silicio slėnyje yra milžiniška. Čia atrenkami patys geriausi, tad jeigu ilgai neparodysi rezultato, geruoju tai nesibaigs. „Čia filosofija tokia: jei per dvi valandas padarai tiek, kiek kitas padaro per per dvi dienas, tai prašau, žaisk žaidimus. Juk genijus reikia apdovanoti“, – šių kompanijų požiūrį perteikia M.Venckus.

Tad ar tų genijų aplinkui daug? M.Venckaus tvirtinimu, čia dirba įvairių technologijų, kuriomis visi naudojasi, kūrėjai, pavyzdžiui, operacinės sistemos „Unix“ kūrėjas Robas Pike’as. „Kitas pavyzdys – aš dirbu saugumo grupėje, o prie pat manęs sėdi Michalis Zalewskis, laikomas vienu įtakingiausių pasaulyje žmonių saugumo srityje. Čia gali pabendrauti su tokiomis asmenybėmis, apie kurias sėdėdamas Lietuvoje tik skaitai“, – tokiomis galimybėmis džiaugiasi M.Venckus.

Jam antrina ir G.Miliauskas: „Google“ įdomi tuo, kad čia koridoriais vaikšto nemažai informatikos legendų. Pavyzdžiui, kartą pasitarimų kambaryje dalyvavome telekonferencijoje, kai staiga įkišo galvą pagyvenęs vyriškis, pažiūrėjo, kad kambarys užimtas, ir pabėgo. Po kelių minučių supratome, kad tai buvo Vintas Cerfas, vienas iš interneto tėvų. Arba teko susirašinėti su R.Pike’u, kurio vaidmuo informatikoje gal ne visai toks kaip W.A.Mozarto muzikoje, bet panašus.“

Markas yra vienas labiausiai savo darbuotojų pripažįstamų vadovų visame slėnyje, turbūt dėl to, kad propaguoja skaidrumą kompanijos viduje.

Garsiausiose technologijų korporacijose dirbantys lietuviai turi progų sutikti ar pasiklausyti ir milijardieriais tapusių įkūrėjų bei vadovų. O kokį įspūdį jie padarė lietuviams? R.Strimaitis tvirtina, kad mėgaujasi darbu kartu su prieš kelerius metus „Yahoo“ vadove tapusia Marissa Mayer. „Marissa yra inteligentiška ir sunkiai dirbanti vadovė, kuri taip pat yra efektyvi ir atidi lyderė“, – vieną garsiausių šiandieninių vadovių apibūdina R.Strimaitis.

„Nors kol kas neteko asmeniškai kalbėtis su Marku Zuckerbergu („Facebook“ įkūrėju  – „Veido“ past.), tačiau ne kartą esu jį matęs komplekse. Žinoma, jo stilius ryškiai pasikeitęs nuo tų laikų, kai jis, pavyzdžiui, atėjo į susitikimą apsivilkęs pižamą. Kita vertus, ir kompanija pasiekusi kitą brandos lygį, tai nebėra startuolis studentų bendrabutyje. Markas yra vienas labiausiai savo darbuotojų pripažįstamų vadovų visame slėnyje, turbūt dėl to, kad propaguoja skaidrumą kompanijos viduje“, –  įspūdžiais dalijasi V.Visockas.

Kaip patekti į „Google“ ar „Facebook“

Džiugu, kad kartu su technologijų bei verslo legendomis dirba ne vienas lietuvis. Nors tikslios statistikos nėra, šiuo metu „Google“ galėtų dirbti iki dešimties lietuvių, „Facebooke“ darbuojasi du, o vieną tautietį radome „LinkedIn“ kompanijoje.

Kaip jiems pavyko pereiti tokią milžinišką atranką? V.Visockas pasakoja, kad pasiūlymą dirbti „Facebooke“ gavo dar studijuodamas – su juo susisiekė kompanijos įdarbinimo atstovai, gavę teigiamų rekomendacijų iš tuo metu ten jau dirbusio lietuvio Domo Mituzo.

M.Venckus „Google“ įsidarbino iš karto po bakalauro studijų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete. Jis pats mano, kad patekti į „Google“ jam padėjo įgytos žinios laisvalaikiu daug darbuojantis prie globalaus atvirojo kodo projekto „OpenBSD“. Prie šio projekto dirbo ir apie dešimt „Google“ darbuotojų, tad šie pažįstami ir rekomendavo lietuvį.

Beje, būtent asmeninės rekomendacijos padėjo patekti į darbo pokalbį visiems kalbintiems lietuviams. „Į tokias kompanijas siųsti gyvenimo aprašymo nerekomenduojama, nes jos gauna dešimt tūkstančių CV per dieną, todėl per tą filtrą pereiti neįmanoma. Norint pabandyti įsidarbinti tokioje kompanijoje reikia rasti ten dirbantį pažįstamą ar bent jau pažįstamo pažįstamą, kuris galėtų jus rekomenduoti“, – pataria G.Miliauskas, prieš penkerius metus pats išbandęs tokią strategiją.

Garsiausioms pasaulyje technologijų kompanijoms sertifikatai ir diplomai nesvarbūs – jie tikrina žinias.

Tuomet vaikinas ieškojo darbo ir viena nedidelė JAV kompanija atsiskraidino jį pokalbio. Nusprendęs, kad būnant Amerikoje reikia pabandyti laimę ir kitose kompanijose, G.Miliauskas susirado pažįstamą, kuris turėjo pažįstamą „Google“ biure, ir paprašė rekomendacijos. Lietuvį kompanijos atstovai pakvietė į pokalbį, o po jo pranešė, kad siūlo jam darbą. G.Miliauskas „Google“ biure Miunchene dirbo nuo 2011-ųjų iki 2014 m. spalio.

Tiesa, kaip tvirtino visi kalbinti lietuviai, rekomendacijos iš darbuotojo dar nieko negarantuoja, tačiau bent jau padeda prieiti iki pirmo telefoninio darbo pokalbio. Jei pokalbis telefonu pasiseka, tada kompanija pakviečia kandidatą į Silicio slėnį antro pokalbio. Lietuviai pabrėžia, kad garsiausioms pasaulyje technologijų kompanijoms sertifikatai ir diplomai nesvarbūs – jie tikrina žinias.

„Norint patekti į „Google“ iš programavimo pusės reikia mokėti visus algoritmus, turėti nepriekaištingų techninių žinių, tačiau tai tik bazinis reikalavimus – po to jau kompanija atsižvelgia į tavo lyderiavimo savybes. Jiems svarbu, kad žmogus savarankiškai vykdytų projektus, būtų kūrybingas, imtųsi iniciatyvos“, – kokių žinių ir savybių reikia norint dirbti vienoje garsiausių pasaulio kompanijų, pasakoja M.Venckus.

„Visų šiuolaikinių kompanijų atrankos formatas tas pats. Pokalbio metu tokių klausimų, kaip „kur matote save po dešimties metų ir kokios jūsų didžiausios stiprybės“, niekas neužduoda. Keletas minkštesnių klausimų yra susiję su studijomis ar ankstesniais tyrimais, o didžiąją laiko dalį reikia spręsti uždavinius“, – kaip vyksta atranka, pasakoja G.Miliauskas.

Kelių etapų atranką į „Facebook“ kompaniją įveikė ir V.Visockas: sėkmingai pasirodęs per telefoninį pokalbį lietuvis vyko į vieną iš būstinių ir perėjo kelis kodavimo bandymus. „Jų metu reikia spręsti programavimo problemas realiu laiku rašant kodą ant lentos. Nepaisant to, kad šis procesas panašus ir kitose slėnio kompanijose, manau, kad pas mus didelis dėmesys skiriamas tam, kaip greitai ir be klaidų kandidatas sugeba rašyti kodą“, – sako V.Visockas.

Nors pasiūlymą dirbti vaikinas gavo 2011 m. gruodį, dar studijuodamas, dėl specifinio Amerikos vizų sistemos grafiko dirbti pradėjo beveik tik po metų.

Darbas leidžia jaustis įvykių sūkuryje

Darbas Silicio slėnio technologijų kompanijoje gali pasirodyti kaip nesibaigiančios atostogos, tačiau šių įmonių darbuotojai į viešumą iškelia ir vieną kitą trūkumą.  Pavyzdžiui, naujienų portalas „Business Insider“, surinkęs buvusių ir esamų „Google“ darbuotojų internete išvardytus trūkumus, rašo, kad kai kuriems darbams „Google“ darbuotojai jaučiasi pernelyg kvalifikuoti. G.Miliauskas pritaria, kad čia yra tiesos, nes priklauso nuo to, į kokią komandą pakliūsi.

Kita vertus, būtent milžiniška atranka leidžia sutelkti čia išskirtines asmenybes. Ir Silicio slėnio pažibomis vadinamose kompanijose dirbantys lietuviai, paklausti, kas jiems labiausiai čia patinka, mini kolegas.

„Viso kito – dviračių ar maistų gali pats nusipirkti, o galimybė įgyti tokios patirties, pabendrauti su tokiais kolegomis pasitaiko tik kartą gyvenime. Kai padirbi „Google“ ir nusprendi pabandyti kažką kita, vien tai, kad dirbai šioje kompanijoje, atveria visas duris – jokių problemų įsidarbinti kitur“, – tvirtina M.Venckus, užsimindamas, kad po truputį ir pats bręsta naujam etapui – galvoja kurti savo startuolį.

„Darbas „Facebooke“ padeda sutikti daug talentingų žmonių, iš kurių yra ko pasimokyti. Tikėtina, kad kai kurie jų pereis į kitas kompanijas arba įkurs savo. Taigi tai padeda praplėsti pažinčių ratą. „Facebook“ kompanijoje sprendžiamos sudėtingos problemos, dėl to gimsta ir naujos technologijos. Sakyčiau, čia galima jaustis įvykių sūkuryje, panašiai kaip finansininkai greičiausiai jaučiasi Volstrite. Mūsų produktu naudojasi daug žmonių, kurie yra skirtingų tautybių, šneka skirtingomis kalbomis. Galvodamas apie tai, sužinai naujų dalykų apie kitas kultūras“, – ką suteikia darbas „Facebook“ kompanijoje, atsako V.Visockas ir pajuokauja: – Be to, tai vienas iš tų darbų, kuriame sėdėti „Facebooke“ nėra tinginiavimo požymis.“

Na, o R.Strimaičiui džiugu, kad „Yahoo“ kompanija suteikia galimybę kiekvienam darbuotojui jaustis svarbiam. „Man labiausiai patinka dirbant „Yahoo“, kad kompanija yra gana maža, tad leidžia kiekvienam darbuotojui daryti didelę įtaką“, – apibendrina vienoje garsiausių šiuolaikinių kompanijų viceprezidento postą užimantis Amerikos lietuvis.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė

Apie „Google“

Veiklos sritis: internetinės paieškos bei kitų interneto paslaugų teikimas ir susijusių produktų gamyba.

Darbuotojų skaičius: 53,6 tūkst.

2014 m. pajamos: 66 mlrd. dolerių  (58,3 mlrd. eurų), 19 proc. daugiau nei 2013 m.

Programinės įrangos inžinieriaus vidutinis atlyginimas: 127,8 tūkst. dolerių (112,8 tūkst. eurų) per metus.

Akcijos kaina: 526,6 dolerio (465 eurai).

Įkurta: 1998 m.

Apie „Facebook“

Pagrindinė veikla: pasaulinis socialinis tinklas.

Darbuotojų skaičius: 9,2 tūkst.

Programinės įrangos inžinieriaus vidutinis atlyginimas: 125,4 tūkst. dolerių (110,7 tūkst. eurų) per metus.

2014 m. pajamos: 12,47 mlrd. dolerių (11 mlrd. eurų), 58 proc. daugiau nei 2013 m.

Akcijos kaina: 74,4 dolerio (65,7 euro).

Kasdieninių aktyvių vartotojų skaičius: 890 mln.

Įkurta: 2004 m.

Apie „Yahoo“

Pagrindinė veiklos sritis: interneto paslaugos ir produktai.

Darbuotojų skaičius: 12,2 tūkst.

Programinės įrangos inžinieriaus vidutinis atlyginimas: 118,5 tūkst. dolerių (104,6 tūkst. eurų) per metus.

2014 m. pajamos: 4,61 mlrd. dolerių (4 mlrd. eurų). Palyginti su 2013 m., sumažėjo 1,3 proc.

Akcijos kaina: 42,57 dolerio (37,5 euro).

Įkurta: 1994 m.

Šaltiniai: www.glassdoor.com, Nasdaq, www.facebook.com, www.google.com, www.yahoo.com

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. vasario mėnesį.

ŠMPF

Ar kada pagalvojote, nuo ko prasidėjo jūsų karjera ir kaip atsidūrėte dabar užimamoje pozicijoje? Greičiausiai nuo savo įgūdžių, kompetencijų ir patirčių sudėliojimo į gana paprastą, tačiau išties reikš­min­gą ir personalo atrankos specialistams darbą palengvinančią formą – gyvenimo aprašymą, arba CV.

Aleksandras Lapė

CV  egzistuoja jau daugiau nei penkis šimtus metų, tačiau atrodo, kad iš pirmo žvilgsnio paprastas popieriaus lapas ar elektro­ninė jo versija lieka vis dar nepakeičia­mas darbuotojų ieškantiems darbdaviams ir save pristatyti norintiems kandi­datams.

Socialiniai tinklai – tik papildoma priemonė

Švietimo mainų paramos fondas, įgy­vendindamas „Europass“ projektą, at­liko tyrimą, kuris parodė, kad šiek tiek ma­žiau nei penktadalis darbdavių Lie­tuvoje darbuotojų ieško per socialinius tinklus – „LinkedIn“ ar „Facebook“, o po­ten­cia­laus darbuotojo profilį šiuose tinkluose po CV peržiūros patikrina tik ke­turi iš de­šimties darbdavių. Reikia pa­brėžti, kad įmonės, darbuotojų paieškai pasitelkiančios socialinius tinklus, labiau naudoja juos informacijai apie laisvas pozicijas paskelbti, o ne asmenų atrankai ir įvertinimui.

Tradicine forma pateikta informacija apie asmens išsilavinimą, profesinę pa­tirtį ir specifinius jo gebėjimus daugeliui darb­davių tebėra suprantamesnis ir pa­­to­ges­nis būdas įvertinti potencialų dar­­buo­toją pirminiuose atrankos etapuo­se, kai kandidatų yra daugiausia. Gy­­venimo aprašymai dažniausiai yra ku­riami ar ko­re­guo­jami atsižvelgiant į kon­krečias po­zicijas, o „LinkedIn“ anketose paprastai su­­­dedama visa įmanoma informacija. Ji daž­­niausiai nėra pritaikyta kon­kre­čiam darbdaviui. Dėl to socialiniai tinklai dau­giausia naudojami tik kaip papildoma priemonė kandidatui įvertinti.

Palyginti daug ir skirtingų CV – sudėtinga

Atliktas tyrimas atskleidė tris pagrindines prob­­­lemas, su kuriomis susiduria personalo spe­­­­­­­cialistai. Visų pirma iš daugybės gaunamų CV darb­­daviams sudėtinga atsirinkti tinkamiausius kan­didatus, o jų peržiūra ir palyginimas už­ima daug laiko. Kita problema – gaunama ne­mažai darb­daviui neaktualių CV, kurie neatitinka darbo skelbime nurodytų reikalavimų. Trečia – gaunama neinformatyvių CV, pagal kuriuos darbdaviams sunku objektyviai įvertinti kandidatus.

Švietimo mainų paramos fondo projektų ko­­ordinatorės Sigitos Remeikienės įsitikinimu, šian­dien, socialinių tinklų ir elektroninių paslaugų amžiuje, įprastas CV tikrai nepraranda savo aktualumo.

Paiešką palengvina standartizuotos CV platformos

„Skiriasi gaunamų CV struktūra, informacijos išdėstymo būdai, o darbuotojams aktualios in­for­macijos apie asmenį dažnai tenka ieškoti net tarp 3–4 lapų. Be to, tam tikros informacijos vie­­­­ni kandidatai visai nepateikia, kiti surašo daug per­teklinių faktų. Šiai problemai spręsti bu­vo sukurta nemažai standartizuotų CV for­mų. Tik bėda, kad jei kandidatai nėra darb­­davio pra­šomi naudoti vieną iš jų, skirtingų formatų gausa išlieka“, – sako S.Re­mei­kie­nė.

Europoje viena plačiausiai naudojamų ir pripažįstamų formų yra daugeliui girdė­­tas „Europass“ CV. Tyrimas parodė, kad šią formą žino beveik 90 proc. darb­da­­vių. Daugiau nei trečdalis darbda­vių at­­­­skleidė, kad nuo 10 iki 30 proc. visų gau­­namų CV sudaro būtent šis formatas.

Pagrindiniai darbdavių įvardijami to­kio CV privalumai kaip tik ir susiję su ga­li­my­be lengviau palyginti tokiu pat principu struk­tūruotą ir susistemintą informaciją.

Socialiniai tinklai – per daug komplikuoti

„Tarp pagrindinių netinkamo CV bruo­­­­žų personalo specialistai įvardija ja­me pateiktą neišsamią informaciją, ne­­­tvar­kingą CV išvaizdą ir netinkamą gy­ve­nimo aprašymo formatą. Stan­dar­ti­­zuo­tos CV formos gali leisti išvengti vi­sų šių trū­kumų, tad jų naudojimu turėtų būti su­interesuoti ir patys darbo ieškantys as­menys“, – įsitikinusi S.Re­mei­kie­nė.

Iki 2015 m. visoje Europoje buvo su­­kurta 60 mln. „Europass“ CV, dar dau­­giau nei 45 mln. šio formato šablonų buvo par­­sisiųsta užpildyti ne interne­te. Paly­gi­ni­mui, „LinkedIn“ vartotojų skai­­čius Eu­ro­poje siekia daugiau nei 96 mln. Vis dėl­to nepamirškime, kad minėtu socialiniu tinklu naudojamasi daug plačiau nei vien tik darbo pa­ieškoms. Taigi šiuo atžvilgiu visoje ES galiojantį CV formatą galima laikyti gana paplitusiu. Be to, nemažai specialistų turbūt naudoja abi šias prie­mones savo kompetencijoms įvardyti. Juo­lab kad informaciją iš „Lin­ked­In“ į „Eu­ro­pass“ CV galima perkelti vienu mygtuko pa­spaudimu ir toliau pagal poreikius ją ko­reguoti dokumente.

Turbūt nesuklysime teigdami, kad gero specia­listo paieškos gali būti gana komplikuotas ir il­gas procesas, todėl įmonėms itin svarbu kiekvie­­ną darbuotojo atrankos etapą padaryti kuo sklan­desnį ir paprastesnį. Kol kas tai geriausiai padaryti leidžia ne specializuoti socialiniai tinklai, o tvarkingas ir pagal darbdavio poreikius pritaikytas gyvenimo aprašymas. Būtent paprastumo iš trūksta interneto platformoms.

Užs. Nr. VPL1024

Shutterstock

Lietuvis ir darbas. Ar kada svarstėte, kodėl žydams svarbus šabas, o visiems krikščionims – sekmadienis? Kodėl senųjų tautų atstovai iki šiol brangina laiką, skirtą religijai? Dvasininkai vadina tai savotišku lūžio tašku, padedančiu žmogui atitverti išorinį laiką nuo asmeninio, skirto pabuvimui su Dievu, artimu ir pačiu savimi.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Jei tikėsime verslo psichologais, rūpintis darbu asmeninio laiko sąskaita linkę pernelyg atsakingi ir savo veikla motyvuoti asmenys. O darbdaviai atskleidžia, kad toks elgesys būdingas jauniems, asmeninio gyvenimo nesukūrusiems žmonėms. Tačiau tik suvokus takoskyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nebuvimo grėsmes ir pasekmes įmanomas kokybiškesnis pasirinkimas.

Kaip pastebi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, šiuolaikiniam žmogui tai nelengvas uždavinys, nes visuomenėje pernelyg iškreiptas požiūris į darbo pobūdį: „Supratimas apie vieną ar kitą veiklą dažnai pateikiamas pernelyg romantizuotai, suprask, kad darbovietė yra vieta, kurioje turi išpildyti save kaip asmenybę.“

Psichologas Gediminas Navaitis teigia, kad dirbančio žmogaus pasitenkinimą didina kūrybiškumas, tinkamas mikroklimatas įmonėje ir karjeros galimybės: „Nesijaučiate laimingi savo darbe? Pamėginkite atlikti jį kūrybiškiau, bet per trumpesnį laiką.“

Psichologo vertinimu, Lietuvai bent jau artimiausiu metu tapti laimės ekonomikos valstybe negresia (pagal laimės indeksą esame 56 vietoje pasaulyje). Kitaip tariant, iki laimingiausių bei mažiausiai dirbančių šalių gyventojų – norvegų, olandų, danų ir prancūzų – šiandien mums vis dar kaip iki mėnulio. Nesunkiai tuo įsitikiname žvilgtelėję į savižudybių statistiką.

„Per metus Lietuvoje nusižudo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Sutikite, gyvybės kaina, apskaičiuojama pagal teismų ir draudimo bendrovių praktiką, yra kur kas tikslesnis ekonominis rodiklis nei BVP. Tačiau įvertinus, kiek lėšų skiriama šiai problemai spręsti, akivaizdu, kad mūsų šalyje laimės ekonomikos principai ignoruojami“, – aiškina G.Navaitis.

Jei tikėsime Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (angl. OECD) duomenimis, vidutinis Lietuvos darbuotojas per metus vidutiniškai dirba 1839 val., latvis – 1928 val., graikas – 2060 val., o vokietis – tik 1363 val.

Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos šalių vidurkiu vadinamos 1770 val., tačiau laimingiausių šalių gyventojai (norvegai, olandai, danai ir prancūzai) dirba kur kas mažiau. Žinoma, tai nėra vienintelis paaiškinimas, kodėl šie žmonės laimingesni. Tačiau šiandien jau neabejojama, kad prie to smarkiai prisideda pačių darbuotojų ugdymas.

Kaip pavyzdį galima paminėti tai, jog Skandinavijos kraštuose itin didelis dėmesys skiriamas darbuotojų kūrybiškumui ir pasitikėjimo kultūros ugdymui, o Lietuvoje didžioji dalis gyventojų vis dar mano, kad kelią į laimę užtikrina darbštumas.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa atskleidė, kad daugiau nei pusei (69,6 proc.) lietuvių viena svarbiausių sėkmingos profesinės veiklos savybių yra darbštumas, o kūrybiškumą svarbiu laiko tik 28 proc. apklaustųjų. 2,2 proc. miestiečių nurodė nežinantys, kuri iš šių savybių vertesnė.

Jei tik pasižvalgytume, tarkime, po danų ar norvegų įmones, pamatytume, kad ten kur kas labiau vertinamas kūrybiškumas, o darbštumas net nepatenka į vertybių skalės trejetuką. Kad skandinavų prioritetai visai kiti nei lietuvių, patvirtina šešerius metus vienoje Norvegijos bendrovėje informacinių technologijų konsultantu dirbančio Kęstučio Tomkevičiaus pasakojimas.

„Norvegijoje suteikiama daugiau laisvės planuotis savo darbo dieną ir savaitę. Priešingai nei Lietuvoje, čia darbdavys nestovi už nugaros ir nekontroliuoja, ką tu veiki. Visi darbuotojai žino savo atsakomybę, o vadovai savo žmonėmis pasitiki“, – skirtumais tarp Lietuvos ir Skandinavijos darbo rinkų dalijasi studijas prieš dešimtmetį Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete baigęs lietuvis.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės instituto vadovas prof. dr. Tomas Davulis atkreipia dėmesį, kad ir Lietuvoje netrūksta darbuotojų, kuriems vadovai leidžia išnaudoti savo darbo laiką lanksčiai ir kūrybiškai. Taigi šiuo atveju žmonės motyvuojami ne pagal griežtą darbo laiko reguliavimą, o pagal atlaidesnį požiūrį į kontrolę. Kitaip tariant, nesilaikymas griežtų laiko reglamentavimo normų iš darbdavio pusės ir yra vadinamasis lankstumas.
„Negalėčiau tvirtinti, kad Lietuvoje to nėra, žinau nemažai pavyzdžių, kai darbdavys su darbuotoju susitaria. Taigi viskas atsiremia ne į griežto reguliavimo, o į mentaliteto dalykus“, – pabrėžia T.Davulis. Teisininkas dalijasi unikaliais bandomojo skandinavų projekto rezultatais, kai, įmonei sumažinus darbo valandų skaičių nuo 40 iki 30 val. per savaitę, darbuotojų produktyvumas padidėjo. Mažiau laiko praleisdami darbe, žmonės jį išnaudoja kur kas efektyviau, o tai leidžia sukurti daugiau pridėtinės vertės.

24-erių virėjas Gabrielius Račys, dirbantis virtuvės vadovo padėjėju Nacionalinėje dailės galerijoje, sako pavargęs nuo aktyvaus gyvenimo Londone. Ketverius metus be savaitgalių ir atostogų dirbęs lietuvis suvokė, kad laimingas bus tik grįžęs namo. Su įgyta kompetencija ir patirtimi Vilniuje darbo ieškojęs vaikinas netruko pastebėti, kad koją jam kiša jaunas amžius.

„Per vieną darbo pokalbį buvau išvadintas snargliumi. „Kaip gali ką nors mokėti dar savęs iki galo nepažįstantis žmogus?“ – klausė pats į darbo pokalbį mane pakvietęs darbdavys. Londone dėl jauno amžiaus į mane investavo, suteikė galimybes tobulėti, tačiau Lietuvoje tai rimta kliūtis“, – pasakoja Londono aludėse su ispanais ir jamaikiečiais dirbęs virėjo padėjėjas. Šiuo metu už tūkstantį eurų gimtojoje šalyje virtuvės vadovo padėjėju triūsiantis G.Račys juokauja suprantantis, kas skatina lietuvių verslumą, ir jau netolimoje ateityje žada atidaryti nuosavą kavinę.

Lietuvių literatūros tyrinėtoja, daugelio knygų ir vadovėlių autorė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė-Pakerienė juokauja darbo vietą susikūrusi išeidama į pensiją. „Baigusi dirbti Vilniaus universitete tapau savo darbdave: tik nuo manęs priklauso, kiek ir kokių knygų parašysiu. Šiandien kiekvienas susiduria su pasirinkimų laisve, gali rinktis tai, kas jam tinkama. Neturėtume pamiršti, kad gyvenimo kokybė nesusideda vien iš atlygio už darbą. Jei gyveni emigracijoje, atsiribojęs nuo artimųjų, klausimas, kiek ilgai džiugins tie pinigai“, – įžvalgomis dalijasi V. Daujotytė-Pakerienė.

71 metų miškininkas Romualdas Urbonas sako per visą gyvenimą atostogavęs du kartus, ir tai tik dukters Eglės spiriamas. Turkiją ir Egiptą aplankęs pašnekovas visus šiuos metus jautėsi reikalingas Lietuvoje, todėl atostogauti jam tiesiog nebuvę kada: „Žmonės pavargsta tik nuo nemėgstamos veiklos, tačiau kai darbas atitinka žmogaus pomėgius, tampa jo gyvenimo būdu. Esu sutikęs nemažai keikiančių valdžią, likimą, blogą orą, bet tokie dažniausiai sėdi ne savo rogėse.“

R.Urbonas svarsto, kad daugelį žmonių nuo persidirbimo gelbsti šeima ir per laiką išgryninti pomėgiai: „Matyt, tai yra vienintelė galimybė kartais įjungti atbulinę pavarą. Tuomet ir mintyse sumaišties mažiau, ir dviejų laisvadienių pakanka.“

Jis pats sako per šiuos metus nuo darbo laisvu metu perskaitęs daugybę knygų. Jos ir lavino jo akiratį.

Kaip lietuviškąjį Maxą Weberį, nepataisomą darbomaną kolegos ir šeimos nariai apibūdina ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorių habilituotą daktarą Zenoną Norkų. Tiesa, ir jis pats yra prasitaręs, kad jaunystėje jam reikėję pasirinkti šeimą arba mokslą, nes derinti šiuos dalykus nelengva. Profesoriaus dukra vaikystėje labai pyko, kad tėtis, nepaisydamas nei šventinių dienų, nei laisvadienių, neatsitraukia nuo savo tyrimų ir knygų.

Geležine valia ir atkaklumu pasižymintis mokslininkas su knygomis nesiskiria net visuomeniniame transporte: vos į jį įlipęs ima skaityti. Kaip juokauja akademiko žmona Jūratė Černevičiūtė, atitolęs nuo mokslinės veiklos jis jaučiasi lyg nesavas, tiesiog nežino, ko nusitverti. Dar studijų metais gebėjimu užsisėdėti bibliotekoje garsėjęs Z.Norkus ir šiandien pats paskutinis užveria universiteto duris.

Knygų bokštuose ir analizuojamų dokumentų žemėlapiuose skendintis jo kabinetas, matyt, geriausiai apibūdina mokslininko asmenybę. „Veido“ „Mini Nobeliu“ 2014 m. įvertintas profesorius Vilniaus universitete dirba trečią dešimtį ir iki šiol yra apibūdinamas kaip mokslininkas, kuriam visuomet pavyksta apčiuopti tai, kas įdomu žmonėms.

„Pagal tai, kada jo kabinete užsidega šviesa, galima tiksliai pasakyti, kelinta valanda“, – juokauja jo kolegos, o J.Černevičiūtė svarsto, kad klasikinio tipo mokslininkų, tokių kaip jos vyras, ateityje, kaip ir dinozaurų, matyt, neliks.

Verslo psichologas Artūras Deltuva aiškina, kad šiuo metu ir Lietuvoje daug dėmesio skiriama asmeninei ir profesinei veiklai atskirti: „Skirtingu gyvenimo tarpsniu kiekvienas mūsų nusprendžia, kiek darbo valandų jam gana. Iki nepriklausomos Lietuvos visas lietuvių gyvenimas buvo sudėliotas į lentynėles, tačiau šiandien turime nepalyginti daugiau lankstumo ir laisvės rinktis, kada ir kiek valandų dirbsime. Svarbu tik suvokti galimas grėsmes ir pasekmes, kad nepritrūktume gebėjimo laiku sustoti, norėdami išlipti iš viršvalandžių vilkduobės.“

Savo verslą turintys žmonės pernelyg ilgas darbuotojų darbo valandas linkę vertinti kaip negebėjimą planuoti savo laiko ar tam tikrų kompetencijų stygių. Tiesa, daugelis jų sutinka, kad be viršvalandžių sėkminga karjera sunkiai įsivaizduojama.

T.Davulio manymu, sėkmė užkoduota kasdieniuose mūsų pasirinkimuose, o teiginys, kad Lietuvoje pasirinkimo nėra, jam atrodo kaip atgyvena: „Lietuviai gali rinktis, kokioje šalyje ir kiek dirbs, kokia kalba kalbės.“

Psichologas sutinka, kad šiandien jau ne dirbamų valandų skaičius, o pasiektas rezultatas daugelyje kūrybinių sektorių lemia atlyginimą. Kūrybiškumą jis vadina vienintele ypatybe, suteikiančia valstybei konkurencinį pranašumą.

Jam antrinantis G.Navaitis prideda, kad tik laimingą individą galime laikyti ekonomine vertybe, nes jis sugeba sukurti daugiau: „Įprastai tokie darbuotojai labiau patenkinti savo veikla, todėl kūrybiškiau dirba.“

Vyskupas M.Sabutis sutinka, kad darbas neturėtų būti suvokiamas kaip atsiteisimas už nuodėmes, priešingai: „Savo darbo kokybe ir našumu rodome savo požiūrį į Dievą. Taigi savo veiklai atsidavusius asmenis pažįstame ne iš aprangos, laikysenos ar pasirinktos gyvensenos, o iš jų veiklos rezultatų.“

Išties kartais pakanka apsižvalgyti, kad suprastume, kaip pastaraisiais metais kito lietuvių požiūris į darbą ir į kokybišką laisvalaikį: iš pomėgių atsiradę verslai – matyt, vis dar geriausias įrodymas, kad pokytis lietuvių sąmonėje įvyko ir dažnas šiandien savo gyvenimą vertina jau visai kitaip nei prieš 25 metus.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako socialinių mokslų daktaras, verslo psichologas Artūras Deltuva.

– Kas skatina darbuotojus dirbti viršvalandžius?

– Jei dirbama ne darbo valandomis, tai byloja apie stiprią asmens motyvaciją ir aktyvų įsitraukimą į darbo procesą. Kitas momentas, tai – motyvuotų žmonių vilkduobė, į kurią įkritusieji savo profesine veikla rūpinasi kur kas labiau nei asmeniniu gyvenimu, apleidžia savo pomėgius, tad tik laiko klausimas, kada juos užklups rutina ir nuovargis. Profesinė veikla užima išties didelę dalį mūsų gyvenimo, tačiau pakanka savęs paklausti, kaip atrodytų kasdienybė praradus darbą. Tikėtina, jei nėra kitų gyvenimo sričių, atsivertų tuštuma ar net egzistencinė krizė.

– Taigi išeitų, kad persidirbimo valandos nėra jau tokios nekaltos, kaip galime manyti?

– Nesu linkęs apie viršvalandžius kalbėti tik blogai. Galbūt kažkuriuo amžiaus tarpsniu, jei žmogus mėgaujasi savo veikla, patiria pasitenkinimą, o darbdavys iš to gauna nemenką pelną, tai nėra blogai. Tačiau nuolatinė gyvensena tokiu ritmu alina, nepalieka vietos kitoms, ne mažiau svarbioms gyvenimo sritims, todėl svarbu palikti darbines užduotis ten, kur jų vieta, o sau leisti nuo jų atsikvėpti. Taip apsisaugosime nuo perdegimo: nepamirškime, kad versle, kaip ir sporte, ilgos distancijos įveikiamos tik po trumpų treniruočių.

– Tačiau įsisukus į profesinį verpetą atsitraukti nuo rutinos ne visiems paprasta. Ką patartumėte?

– Rutina sustiprina kasdienius mūsų įpročius, taigi ilgainiui vis mažiau susimąstome apie tai, ką veikiame. Jei nemokame savęs sustabdyti, automatizmo mūsų gyvenime vis daugėja. Trumpas atokvėpis skirtas labiau mūsų fiziologinėms jėgoms atkurti, o siekiant gilesnio savo gyvenimo pajautimo reikėtų ilgesnių atostogų. Jos suteikia galimybę atsitraukti nuo aktyvios veiklos ir paklausti savęs, ar esu patenkintas esamu gyvenimu, ar matau jo prasmę. Žmogui suteikta galimybė pažvelgti į savo gyvenimą sąmoningai – reikėtų tai išnaudoti.

– Skandinavai jau kurį laiką gyvena vadovaudamiesi pasitikėjimo kultūra. Kuo ji naudinga profesinėje srityje?

– Darbdavio nepasitikėjimas darbuotojais labai brangiai kainuoja pačioms įmonėms, tai stabdo motyvuotų žmonių parengtį, apriboja jų potencialą ir motyvaciją. Įmonėje vyraujanti nepasitikėjimo kultūra nuskurdina individo prigimties atsiskleidimo galimybes. Jau seniai praėjo laikai, kai laiku sukontroliuotas plaktukas galėjo prikalti daugiau lentų. Pasaulinės tendencijos rodo, kad šiandien kur kas svarbiau rasti erdvės platesniam potencialui atsiskleisti. Tai žmonės patiria kaip saviraišką ir kūrybiškumą.

– Kokias darbuotojų savybes vadintumėte svarbiomis jų profesinėje perspektyvoje?

– Pastaruoju metu vis svarbesnis ir labiau vertinamas tampa mūsų gebėjimas atsiskleisti konkrečioje situacijoje pagal tai, ko iš mūsų viena ar kita situacija reikalauja (naujame darbo kolektyve arba pagal naujus darbo įgūdžius). Visi kaupiame potencialą, bet mūsų vertė priklauso nuo to, kiek jį tam tikrose situacijose sugebame parodyti. Dažnu atveju tai lemia mūsų gebėjimas sujungti emocijas, žinias ir įgytus įgūdžius.

Tarnautojas 2014

Savaitraščio „Veidas“ redakcija Valstybės dienos išvakarėse vienuoliktą kartą paskelbs geriausią valstybės karjeros tarnautoją ir geriausią valstybės instituciją. Tai dar vienas savaitraščio „Veidas“ projektas, skirtas visuomenės ir valstybės suartinimui.

Šio projekto tikslas atkreipti dėmesį į valstybės tarnautojų sektorių, išskirti valdininkų kvalifikacines ir moralines savybes, nuo kurių ne maža dalimi priklauso sėkmingas valstybės darbas.

„Metų valstybės tarnautojo“ projektas skirtas Valstybės dienos, liepos 6 d. minėjimui. Projekto kulminacija – iškilminga apdovanojimo ceremonija vyks Valdovų rūmuose, liepos 2 d. „Metų valstybės tarnautoją“  sveikins LR Premjeras Algirdas Butkevičius. Projektui talkina LR Konstitucinis Teismas.
Projektui skirti du „Veido“ numeriai: valstybinių institucijų reitingai, „Metų valstybės tarnautojas“  – tai numeris išeinantis iki apdovanojimo ceremonijos ir sekantis numeris su  reportažu ir vaizdine medžiaga iš apdovanojimo ceremonijos Valdovų rūmuose.

Nominacijos:

- Metų valstybės karjeros tarnautojas,

- Metų politinio pasitikėjimo tarnautojas,

- Metų valstybės institucija.

Kaip ir kasmet, geriausiuosius balsuodami renka ministerijų, savivaldybių, valstybės institucijų vadovaujantys asmenys, taip pat verslo asociacijos. Šiemet pirmąkart rinksime ir geriausią politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją.

Balsuojant nurodomi trys asmenys ir trys valstybės institucijos, o balai skaičiuojami pirmai vietai skiriant tris, antrai du, trečiai vieną balą. Balsavimas anoniminis, taip pat negalima balsuoti už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ar institucijas

2014 m. Metų valstybės tarnautoju išrinktas Europos teisės departamento generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas, 2013 m. laureatas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, 2012 m. Metų valstybės tarnautojo vardą pelnė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.

BFL

„Lanksti darbo rinka sukuria dinamišką ekonomiką, kuri gali augti. Tiek Jungtinių Amerikos Valstijų, tiek Didžiosios Britanijos darbo rinka yra liberali, lyginant su Prancūzija, Italija ar Vokietija, ir tai suteikia joms pranašumą, jų ekonomikos augimas šiuo metu yra didesnis“, – „Veidui“ sakė iškili ekonomistė, Ilinojaus ir Geteborgo universiteto profesorė Deirdre McCloskey. Ekonomikos istorijos, anglų kalbos ir komunikacijos profesorė dalyvavo Lietuvos laisvosios rinkos instituto surengtoje konferencijoje „Taupymas be reformų – ekonomikos be augimo“, skirtoje planuojamoms Darbo kodekso pataisoms.

Anot mokslininkės, įspūdingiausias liberalios darbo rinkos pranašumo pavyzdys yra Vokietija, kur prieš keliasdešimt metų buvo beveik neįmanoma atleisti darbuotoją ir tai varžė ekonomikos augimą. „Įmonės tokiu būdu gali veikti ir keistis greičiau. Be to, suvaržyta darbo rinka diskriminuoja jaunimą, kurio nedarbas yra labai didelis tokiose šalyse kaip Ispanija ar Olandija. Tai nestebina, nes darbo rinkos įstatymai paprastai yra priimami vyresnių žmonių ir jie yra palankesni jau turintiems darbą žmonėms“, – teigė D.McCloskey.

Ilinojaus universiteto profesorė pažymi, kad jei darbuotojus atleisti yra labai sunku, darbdaviai tampa labai atsargūs samdydami naujus žmones. Tačiau jei visi žmonės visada dirbtų tą patį, ekonomika sustingtų, nes joks verslas negalėtų išbandyti naujovių, kadangi jam reikia darbo ir kapitalo judėjimo. Pasak jos, ryškus pavyzdys yra Argentina, kur beveik visi įsitikinę, kad jie gali gauti socialinę paramą ir stabilumą. „Mano mokami mokesčiai apmoka tavo išmoką, o tavo – manąją, ir mes geriau gyvename? Deja, tai niekur neveda. Tik auganti ekonomika ir naujos darbo vietos gali padėti neturtingesniems, o ne profesinės sąjungos ar surašyti darbo kodeksai“, – kalbėjo ekonomistė.

BFL

Darbas ir kapitalas. Nors tikimasi, kad jų santykius galėtų optimizuoti parengtas naujasis Darbo kodeksas, bet, kaip žinome, teisės aktai neretai būna sau, o realybė – sau. Apie politikų netoliaregiškumą ir kitų valstybių patirtį „Veidas“ kalbasi su ekonomistu, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju prof. Raimondu Kuodžiu.

VEIDAS: Kaip vertintumėte dabartinę darbuotojų padėtį Lietuvoje?

R.K.: Egzistuoja romantinė, naivioji – liberalioji paradigma, sakanti, kad darbuotojų darbas yra prekė, niekuo nesiskirianti nuo kokios nors duonos, o darbdavys nori perka darbuotojo darbą, nori neperka. Manoma, kad štai toks visiškai rinkos veikimo modelis yra idealus. Vis dėlto egzistuoja kita, sakyčiau, vyraujanti paradigma, dėl kurios sutaria didžioji dalis pasaulio ekonomistų. Ši paradigma sako, kad darbas nėra paprasta prekė, o darbo rinka toli gražu nėra ideali. Ji veikiau yra oligopsoninė rinka.

Oligopsonija – rinkos santykių atvejis, kai pirkėjų ar paslaugų vartotojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai. Mūsų atveju tai reiškia, kad nėra daug darbo pirkėjų, bet yra daug jo pardavėjų. Tai lemia, kad darbuotojai turi menkesnių derybinių galių darbdavio atžvilgiu. Įsivaizduokime mažą miestelį, kuriame yra vienintelė gamykla. Kokios bus to miestelio gyventojų derybinės galios? Nelygios.

Laikantis šitokio požiūrio, kad darbo rinka yra ypatinga iškreipta rinka (kitaip tariant, joje vyrauja darbo pirkėjų interesai), prasmę turi darbo rinkos institutai. Juos matysime kiekvienoje tipinėje išsivysčiusioje šalyje.

Pirmiausia tai yra profesinės sąjungos, bandančios atsverti turimą nelygią darbuotojų įtaką. Iš dalies tai daro ir įvestas minimalus mėnesinis atlyginimas, saugantis mažiausiai kvalifikuotus asmenis, kad šie galėtų gyventi iš savo darbo. Egzistuoja ir antidiskriminaciniai įstatymai, įvairios teisės normos, reglamentuojančius darbuotojų atleidimą iš darbo, darbo sąlygas ir kitus su darbo santykiais susijusius dalykus. Visa tai yra įprasti civilizuotos visuomenės darbo rinkos institutai, kuriuos iš esmės neigia liberalusis politinis flangas. Jiems darbo rinka ir be jų atrodo gerai veikianti.

Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, irgi egzistuoja tokie darbo rinkos institutai. Vieni jų yra labiau išsivystę, kiti mažiau. Sakykime, profesinių sąjungų vaidmuo Lietuvoje – gana menkas. Pastaruosius tris dešimtmečius jų vaidmuo apskritai yra mažinamas visame išsivysčiusiame pasaulyje. To pasekmes jau matome: darbo našumas pradeda didėti greičiau negu darbo užmokestis.

Čia kyla klausimas, kas nuperka tą dėl didėjančio darbo našumo atsirandantį produktą, jei atlyginimai nedidėja arba didėja neadekvačiai. Jau matėme skolinimo ir skolinimosi bumą, kad žmonės galėtų nupirkti sukurtą produktą, iš esmės nedidėjant jų pajamoms. Nelygybė, darbo našumas, darbo kompensavimas, kylančios finansinės krizės – visa tai susiję dalykai. Jie visi išplaukia iš to, kad profesinių sąjungų vaidmuo mažinamas ir darbo rinkoje neadekvačiai atspindimi darbo jėgos interesai. Tokia padėtis lėmė daug išvestinių problemų, su kuriomis dabar tenka kovoti pasaulyje. Tarkime, minėtos finansų krizės, nelygybės klausimai… Žiūrint plačiau, visa tai seka iš to, jog nesuvokiama, kad darbo rinka yra labai specifinė.

Dar kitas darbo rinkos aspektas yra tas, kad mikrolygyje darbdavys į darbuotojų algas žiūri kaip į sąnaudas, išlaidas ir stengiasi tai minimalizuoti. Kita vertus, nesuprantama, kad makrolygyje darbo pajamos yra pagrindinis paklausos šaltinis. Protinga politika dėl minimalios mėnesinės algos kėlimo, darbo santykių reguliavimo gali lemti tvarią ekonomikos plėtrą, kurios nepasiektume žiūrėdami tik iš mikroekonomikos lygio, tai yra darbdavio, paskatų. Darbdavys stengiasi sumažinti darbo sąnaudas, bet pamiršta, kad tai jam atsisuks kitu galu ir nuo to priklausys jo bei visos ekonomikos pajamos.

Lietuva irgi yra tokiame uždarame rate, kai bandymai įvairiais būdais nuspausti darbo užmokestį žemyn baigiasi tuo, kad jau sugriovėme didelę dalį šalies ekonomikos – regionų ekonomikos. Taip nutiko dėl to, kad regionuose iš esmės nebelieka paklausos. Ten yra palyginti mažai dirbančių žmonių ir jie gauna nedideles algas, o tai lemia paklausos nebuvimą arba vangią paklausą. Tokia padėtis neskatina samdyti naujų žmonių. Dar pridėčiau, kad menka paklausa susijusi su menku darbo našumu. Šis ydingas ratas jau yra įvaręs dalies regionų ekonomiką į tokią situaciją, kad kokiame nors miestelyje pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų „bambaliuose“, ir vieną parduotuvę. Viskas – tai ir bus visa ekonomika, nes paklausos ten nebeliko.

Mikroekonomikos lygyje darbdavys neturi paskatų žiūrėti toliau savo nosies. Jam aktualu rasti būdų, kaip sumažinti savo su samdomu darbu susijusias išlaidas. Galvoti, kas iš to išeina makroekonomikos lygmenyje, darbdavys didelio noro neturi, todėl į tai turi atsižvelgti valstybė per darbo rinkos politiką.

Deja, ekonomikos istorijoje retai pasitaikydavo žmonių, kurie šioje srityje žiūrėjo toliau savo nosies. Pirmasis, kuris ateina į galvą, yra Henry Fordas, pramonininkas, pradėjęs gaminti žinomus „Ford“ automobilius. Jis suprato, kad mažas darbo užmokestis lemia daug pravaikštų, daug girtuokliavimo darbo vietose, menkesnę produkcijos kokybę, vangiau besiklostantį verslą. Kai H.Fordas gerokai pakėlė savo darbuotojams algas, pagerėjo darbo disciplina, žmonės pradėjo labiau vertinti savo darbą. Negana to, darbuotojai iš didesnių atlyginimų patys pradėjo įpirkti gaminamus automobilius.

Lietuvoje pasigendu platesnio požiūrio į darbo rinkos politiką. Vyrauja banalūs, romantiniai argumentai, kad darbo kaina viską sutvarkys: sulygins darbo pasiūlą ir paklausą, panaikins nedarbą. Kone suprask taip: jei yra nedarbas – mažink algas, ir tada sumažinsi bedarbių skaičių. Didysis ekonomistas Johnas Meynardas Keynesas dar 1936-aisiais puikiai parodė, kad atlyginimų mažinimas nėra jokia išeitis. Tai tik smukdo ekonomiką ir didina realias skolų naštas (kainos krinta, o skolos yra išreikštos nominaliais dydžiais – pinigais). Mano suvokimu, Lietuvoje vyrauja naivus požiūris į darbo rinkos politiką.

VEIDAS: Ar reikėtų suprasti, kad į darbo santykių liberalizavimą, daugelio laikomą panacėja, žiūrite skeptiškai?

R.K.: Skeptiškai žiūriu į kraštutinumus. Vienas kraštutinumas yra apskritai nereguliuoti darbo santykių (taip, kaip nereguliuojame kokios nors morkų rinkos), kitas – turėti itin griežtą darbo santykių reguliavimą. Pastarasis atvejis veda prie to, kad darbdaviai tiesiog baiminasi samdyti daugiau žmonių, nes jų atleidimo sąnaudos tampa labai didelės. Klausimas toks: kaip rasti vidurio tašką tarp šių dviejų kraštutinumų.

Čia galima išskirti du tipinius modelius. Pirmasis yra vokiškas darbo santykių modelis. Kadangi ekonomika Vokietijoje sudėtingesnė nei Lietuvoje, darbdaviai darbuotojus vertina ne kaip kintamąsias, bet kaip pastoviąsias sąnaudas. Sakykime, darbuotojas turi daug specifinių žinių, vadinamojo žmogiškojo kapitalo, kuris pritaikomas tik konkrečioje įmonėje. Vokiškasis modelis grindžiamas tuo, kad ekonominio nuosmukio metu nebus skubama atsikratyti darbuotojų. Šiuo požiūriu darbo santykiai yra gana nelankstūs. Darbdaviai suvokia, kad naudingiau nuosmukį praplaukti solidariai. Galbūt kažkuriuo metu bus mažiau darbo, galbūt darbuotojams, kol nėra užsakymų, teks užsiimti kokiu nors įrangos remontu, tačiau kai padėtis susitvarkys, viskas bus po senovei.

Kitas modelis yra daniškasis, dar vadinamas „flexicurity“ – lankstaus saugumo. Jo esmė ta, kad ne ginama darbo vieta, o saugomas darbuotojas. Žmogus gali būti lengvai atleidžiamas, tačiau valstybės socialinė politika šiuo požiūriu yra labai dosni. Žmogus nepatenka į vadinamuosius skurdo spąstus, kaip dažnai nutinka Lietuvoje (jei prarasi gerai mokamą darbą, gausi kelių šimtų litų nedarbo pašalpą, kaip ir visi kiti).

Negalima sakyti, kad šiuo aspektu Lietuva gintų savo darbuotojus krizių metu. Danai yra dosnūs, moka dideles pašalpas bedarbiams, bet, antra vertus, taikoma aktyvi politika – žmogus įvairiais būdais skatinamas ieškotis naujo darbo. Taip sukuriama pakankamai gerai veikianti darbo rinka: žmonės nebijo prarasti darbo, nes gana greitai randa naują. Kadangi ekonomika yra dinamiška (vienos produkcijos paklausa krinta, kitos didėja), žmonės gana lengvai pereina iš tų sektorių, kurie patiria problemų, nuosmukių, į tuos, kurie išgyvena pakilimą.

Lietuva yra tarsi įstrigusi per vidurį. Esama labai daug neskaidrumo darbo apmokėjimo srityje ir tai sukuria nemažai problemų. Pavyzdžiui, dėl išeitinių pašalpų. Kas jas iš tikrųjų moka – darbuotojas ar darbdavys? O kaip dėl atostogų vasarą? Iš kokių pinigų mokami atostoginiai ar darbdavio dalis „Sodrai“? Ar darbuotojas susimoka pats, tik darbdavys paima iš jo gabalą atlyginimo ir permeta „Sodrai“, ar iš to išmoka atostoginius? Mano galva, šitų reikalų skaidrumas išspręstų daug konfliktų tarp mūsų profesinių sąjungų ir Darbo kodekso kūrėjų.

Pavyzdžiui, jau seniai siūlau, kad darbdavio dalį „Sodrai“ mokėtų patys darbuotojai. Iš esmės visi ekonomistai sutaria dėl to, kad darbdavys vis vien tam paima dalį darbuotojų atlyginimo ir nemoka pats iš savo kapitalo grąžos, gaudamas mažesnį pelną.

Taip pat yra ir su išeitinėmis išmokomis. Čia galėtų būti skaidriai kuriamas atskiras fondas, ir darbuotojui, pavyzdžiui, pasakoma: žmogau, tavo alga yra 1100 eurų per mėnesį, bet mes skaidriai kas mėnesį iš jo paimsime po 20 eurų į fondą, iš kurio prireikus bus mokamos išeitinės pašalpos, tarkime, jei ateitų krizė ir darbdavys turėtų užsidaryti. Jei patys darbuotojai kauptų fondą, iš kurio būtų mokamos išeitinės išmokos, tai būtų skaidru. Krūvos ekonominių tyrimų vis vien rodo, kad visos tokios išmokos, kaip darbdavio dalis mokant „Sodrai“, atostoginiai, išeitinės išmokos yra mokamos iš pačių darbuotojų pinigų. Jei situacija taptų skaidresnė, gal baigtųsi ginčai, kokios turi būti tos garantijos darbuotojams.

Tokie neskaidrumai atsiranda dėl to, kad šalies politikai klaidingai mano, jog negyvi daiktai – įmonės moka kažkokius mokesčius. Ant jų uždėti mokesčius politiškai patogiau nei ant tikrų žmonių. Dėl to 31 proc. „Sodrai“ yra mokama įmonių, nors iš esmės „Sodros“ įmokas moka darbuotojas, nesvarbu, ar darbuotojui, ar darbdaviui tai išskirstysi. Darbuotojas, nesuprantantis, kad tą 31 proc. moka darbdavys, paėmęs iš jo kišenės, mano, jog paimdamas atlyginimą vokelyje išlaisvins darbdavį nuo tų 31 proc. papildomų išlaidų.

Jei situacija taptų aiškesnė, būtų atimtos paskatos tarpti šešėlinei ekonomikai, išnyktų dalis šešėlinės rinkos. Tegul visą „Sodros“ įmoką sumoka darbuotojas, ir dar būtų gerai, kad tai darytų į įkurtą asmeninę „Sodros“ sąskaitą. Tai esu siūlęs jau prieš daug metų. Tada noras imti vokelį išnyktų. Tegul atlyginimai „ant popieriaus“ padidėja tuo 31 proc. ir visą įmoką „Sodrai“ tarsi į banko sąskaitą moka darbuotojas.

Politikams atrodo, kad ant ko uždėjai mokesčius, tas ir mokės, bet realybėje mokesčiai yra stumdomi. Pavyzdžiui, jei pakėlei pelno mokestį, turi savęs paklausti, kas jį galiausiai sumokės. Ar vartotojai per didesnes kainas, ar darbuotojai per mažesnį darbo užmokestį, ar kapitalistas per mažesnę kapitalo grąžą? Priimant tokius sprendimus reikia matyti, kas iš tikrųjų sumoka. Paprastai kapitalistai mokesčius perkelia į priekį, tai yra vartotojams, arba atgal – darbuotojams. Aišku, politikams mokesčių stumdymas jau yra per aukšta matematika.

VEIDAS: Vadinasi, Lietuvos darbo rinkos problemų naujasis Darbo kodeksas neišspręstų, net jei ir būtų priimtas?

R.K.: Tam tikri socialinio modelio darbo santykių dalies kūrėjų pasiūlymai iš tikrųjų racionalūs. Dabar nėra laikomasi darbo santykius reglamentuojančių įstatymų. Darbo rinka Lietuvoje veikia pagal savas taisykles, nors turėtų veikti pagal teisės aktus. Tarkime, yra daug neformalaus darbo, atleidimo pagrindai ir išeitinių išmokų mokėjimai toli gražu ne tokie, kokių norėtume tikėtis, daug žmonių iš darbo išeina „savo noru“. Pasiūlymai ne kažin ką pakeistų, tačiau geriau atspindėtų ir taip egzistuojančią situaciją. Toks dualizmas, kai darbo rinka reglamentuojama vienaip, nors veikia kitaip, demoralizuoja. Darbuotojai  Darbo kodekso garantijas turi tik „ant popieriaus“. Sutinku, kad jį reikia priartinti prie esamos situacijos.

VEIDAS: Kaip dar siūlytumėte gerinti rinkos padėtį?

K.R.: Pagrindinė mano mintis yra ta, kad kraštutinumai nėra gerai, nes makroekonomikos lygyje jie gali turėti labai negerų pasekmių. O štai protingas, subalansuotas darbo rinkos institutų egzistavimas ir tinkami jų parametrai ekonomikai gali duoti daug naudos. Beje, net toks liberalus savaitraštis, kaip „The Economist“, prieš keletą metų išspausdino straipsnį apie minimalią mėnesinę algą. Jo išvada daug kam buvo labai netikėta: pasakyta, kad protingas minimalios algos reguliavimas turi daugiau naudos ekonomikai negu minimalios algos nebuvimas. Tą suprato ir vokiečiai, neseniai įsivedę universalią minimalią algą, ir ne viena kita šalis.

Jei į minimalų darbo užmokestį žiūrėsime tik kaip į kainą, kuri trukdo susibalansuoti darbo rinkai, tai bus siauras ir primityvus požiūris. Nepamirškime, kad darbo užmokestis yra svarbusis paklausos šaltinis. Nuo jo priklauso netgi našumas. Kai kam atrodo, kad našumas yra vienas dalykas, o užmokestis – jau kitas, bet pagaliau reikia suprasti, kad jie abu glaudžiai susiję. Didesnis darbo užmokesti kuria masto ekonomiją ekonomikoje. Įsivaizduokite, į kaimo parduotuvę pas pardavėją per dieną ateina ne dešimt žmonių su šimtu litų, o dvidešimt pirkėjų su šimtu litų. Vadinasi, pardavėjos našumas išauga dvigubai. Štai ką reiškia algų pakėlimas. Jis gali skatinti našumo padidėjimą. Dėl masto ekonomijos, dėl to, kad darbas laipsniškai bus keičiamas kapitalu, jo taps daugiau.

Galiausiai egzistuoja „learning by doing“ – mokymasis darant, kuris veikia taip, kad didesnė paklausa lemia aktyvesnę gamybą ir žmonės išmoksta geriau bei efektyviau daryti tuos pačius dalykus, jei daro tai daug kartų.

Visa tai priklauso vienai sistemai, tik Lietuvoje kažkodėl esame linkę tai nagrinėti atskirai. Atskirai kalbame apie darbo užmokestį, atskirai – apie našumo nedidėjimo priežastis, nors jas jau programuoja menkas darbo užmokestis. Turime į šiuos klausimus žiūrėti sistemiškai, o ne atskirai nagrinėti sąnaudas, o paskui stebėtis, kodėl vangiai auga ekonomika arba kad užmušėme regionų ekonomiką.

Be to, žmonės pozityviai reaguoja į darbdavio dosnumą ir paprastai atsilygina tuo pačiu. Jie tampa efektyvesni, nes mažiau tinginiauja darbo vietoje. Šis efektas buvo pastebėtas tokio Sidney Webbo. Ekonomikoje tai dabar vadinama efektyvumą didinančiu darbo užmokesčiu.

Dar atkreipčiau dėmesį, kad našumas ir darbo užmokestis yra ganėtinai cikliniai dalykai. Jie paprastai krinta nuosmukių laikotarpiu ir kyla ekonominių pakilimų metu. Vis dėlto ne todėl, kad žmonės išmoksta gerai dirbti, kai būna pakilimas, ir visa tai pamiršta, kai prasideda nuosmukis.

Išsivysčiusiame pasaulyje jau tris dešimtmečius egzistuoja problema, kad darbo užmokestis atsilieka nuo našumo. Kitaip tariant, darbas tampa vis mažiau kompensuojamas, palyginti su tuo, kiek yra sukuriama. Be to, kad sukuriamas produktas būtų nuperkamas, namų ūkiams įkišamos paskolos ir jie vartoja jau nebe iš uždirbtų, o iš skolintų pinigų. Čia yra didelis skirtumas, nes pastarasis procesas nėra tvarus ir veda prie finansinių krizių, nes skolos negali didėti be galo. Gal dar per anksti šiuo požiūriu spręsti apie ilgalaikę Lietuvos tendenciją, bet JAV, Didžiojoje Britanijoje akivaizdu, kad judama prie didelio įsiskolinimo, finansinių krizių ir panašiai.

VEIDAS: Kaip vertintumėte Lietuvos patrauklumą investuotojams ir ką galėtume pakeisti, kad jis didėtų? Kaip manote, ar darbo santykių liberalizavimas šiame kontekste labai aktualus?

R.K.: Atskirkime tai matuojančius indeksus, tokius kaip Pasaulio banko indeksas „Doing Business“, kuriame Lietuva atrodo gana neblogai. Vis dėlto šis indeksas turi esminių trūkumų. Jis neatspindi verslui svarbiausio dalyko, kas nėra biurokratinės kliūtys, – verslui svarbiausia yra paklausa. Taip visada buvo ir bus. Žvelgiant iš šio taško Lietuva neatrodo gražiai. Emigracija mažina potencialių mokių klientų skaičių, o toks nedidelis darbo užmokesčio lygis gali būti patrauklus iš sąnaudų pusės, bet jei įmonė orientuojasi į produkcijos pardavimą vidaus rinkoje, tai niekaip nepadeda. Kaip minėjau, paklausos lygis, ypač regionuose, yra katastrofiškai žemas.

Taigi neatspindimos paklausos perspektyvos, kurias mūsų bloga ir nuolat blogėjanti demografinė padėtis vis mažina.

Šiame indekse yra ir daug neoklasikinės liberaliosios ekonomikos dogmų, darančių jį ideologiškai šališką. Pavyzdžiui, jei Lietuva panaikintų minimalią mėnesinę algą, indekse smarkiai pašoktume. Žinoma, jame yra ir kitų neadekvačių smulkmenų, kurias, siekiant geresnės rinkodaros, galima sutvarkyti. Tarkime, kad verslo įmonę būtų galima atidaryti ne per savaitę, o per minutę, paspaudus keletą kompiuterio klaviatūros klavišų. Galima tarp šalių pradėti lenktynes dėl to, kuri leis greičiau atidaryti įmonę. Vis dėlto verslui dėl to nei šilta, nei šalta. Aišku, nekalbu apie kraštutinumus.

Siūlyčiau aklai nesivaikyti indekso nuostatų, nors verslui sudaryti patrauklesnes sąlygas dėl svarbių dalykų iš tiesų reikia. Pats esu teikęs siūlymų, kad, pavyzdžiui, smulkiajam verslui nereikėtų samdytis buhalterių ir apskaitą galėtų vesti kad ir tris klases baigę verslininkai pinigų srauto pagrindu, o mokesčių skaičiuoklė galėtų būti Valstybinės mokesčių inspekcijos puslapyje. Manau, smulkiajam verslui tai būtų kur kas aktualiau ir reikšmingai sumažintų sąnaudas. Deja, tokie siūlymai nepraeina, nes politikai juos tiesiog ignoruoja ir deda į stalčius, kaip ir daugelį kitų dalykų, kuriuos siūlo ekspertai.

VEIDAS: Jei negalime pakeisti mūsų demografinės padėties, kas didintų mūsų patrauklumą užsienio investuotojams?

R.K.: Lietuvos ekonomika pamažu virsta trijų miestų ekonomika. Turėsime tris mažas ekonomikas šalyje, kurias imsime vadinti Lietuvos ekonomika. Šiuo požiūriu koks nors Vilnius ir taip yra patrauklus. Gyventojų čia nemažėja, priešingai nei likusioje Lietuvoje dėl vykstančios vidinės migracijos. Matome, kaip veikia Vilniaus ekonomika: verslo čia daug, gyvenimas verda, iš tikrųjų net nereikia per daug reklamuotis – Vilnius ir taip investuotojams gana patrauklus miestas, čia yra santykinai nedaug kainuojančios išsilavinusios darbo jėgos. Deja, regionus esame palikę likimo valiai. Jie kuo toliau, tuo labiau susideda iš pensininkų, kurių vienintelės pajamos yra pensija, kurie patys kapstosi savo daržuose ir vos ne patys užsiaugina maisto, todėl nelabai yra ką kalbėti apie kokį nors išėjimą į kavinę, apie kultūrinį gyvenimą.

Daryk, ką nori, tokios ekonomikos neprikelsi, vargu ar pavyktų sugrąžinti ją į geresnius laikus. Kaip priversti verslus kurtis kokiame nors Joniškyje? Ką ten verslui veikti? Atrodytų, paradoksalu: jei algos, tarkim, mažesnės Šalčininkuose, tai kodėl verslai į juos nekeliauja? Dėl tų pačių priežasčių: mažos algos reiškia mažą paklausą, todėl verslai dažniausiai keliauja kad ir į didžiausių sąnaudų regionus.

VEIDAS: ES daug lėšų investuoja į regionų plėtrą. Ar reikėtų suprasti, kad šios lėšos panaudojamos neracionaliai?

R.K.: Viską reikia daryti su protu. Suprantu, kad yra didžiulis spaudimas kažką pagražinti regionuose. Juolab kad daug Seimo narių renkami regionuose. Kiekvienas jų nori papuošti bent jau kokią centrinę gatvę ar aikštę, parodydamas, kad būtent jis čia tuos pinigus atnešė. Vis dėlto nereikia perlenkti lazdos, nes kai baigsis Europos Sąjungos parama, visą sukurtą infrastruktūrą reikės išlaikyti patiems regionams. Kas tada bus? Bus, kaip yra nutikę su vandentvarka Lietuvoje: į tai buvo investuota daug europinių pinigų, bet dabar, kai žmonėms reikia patiems už tai mokėti, judame priešinga kryptimi – grįšime prie kaimo lauko tualetų.

Pasigendu racionalaus toliaregiško požiūrio: spaudimas greitai įsisavinti kuo daugiau pinigų yra milžiniškas, bet tai nėra logiška. Pats žmogus savo namuose niekada nesielgtų taip, kaip elgiamasi su europiniais pinigais. Prisiminkime, kad net tokiose didelėse ekonomikose, kaip JAV, žlunga dideli miestai. Be žymiausio Detroito, esama daug kitų miestų zombių. Nors apie tai nėra įprasta kalbėti, mes einame link to.

Žmonės paprastai nelaukia, kol miestas taps zombiu, ir bando užbėgti tam už akių: supranta, kad dėl to kris nekilnojamojo turto kainos, jis taps praktiškai bevertis, nes aplink ir taip bus krūvos apleistų butų, taigi natūraliai stengiasi iš ten kuo greičiau pabėgti. Deja, tai tampa realybe. Niekur nuo to nepabėgsime, nes mažėjanti visuomenė neišvengiamai kelia tokias problemas, o mūsų juk mažėja greičiausiai ES. Politikai anksčiau ar vėliau turės ryžtis skausmingiems sprendimams, pavyzdžiui, kaip Rytų Vokietijoje kažkada buvo ryžtasi gyventojų sutankinimui: kad du pustuščiai namai būtų sujungti į vieną, vienas būtų sutvarkytas, o kitas nugriautas.

VEIDAS: Grįžkime prie skirtingų darbo santykių modelių. Kas yra labiausiai pasiteisinę?

R.K.: Siūlau apsistoti prie minėtų dviejų modelių – vokiško ir daniško. Abiejuose jų į darbo santykius, atrodo, žiūrima skirtingai, bet abiejų esmė yra ginti žmogų. Pagal vokišką modelį žmogų stengiamasi kuo ilgiau palikti darbo vietoje, kad nedegraduotų jo žinios, jis jaustųsi reikalingas, o ne būtų išmestas į gatvę. Pagal danišką modelį atleidimas yra labai greitas, bet tai veikia gerai. Čia valstybei tenka didesnis vaidmuo kuriant sistemą, kaip greičiau įdarbinti atleistą žmogų, nes darbo ekonomistai sutaria, kad jei žmogus metus praleido būdamas bedarbis, jo galimybės įsidarbinti iš naujo smarkiai mažėja. Žmogus pripranta prie naujos gyvensenos, prie pašalpų, prie daug laisvalaikio, kartu sumažėja jo žmogiškasis kapitalas ir pasensta žinios. Ne paslaptis, kad dalis per tą laiką tiesiog prasigeria ar užsiima kitomis nesąmonėmis.

Visi kaip ir supranta, kad žmogaus negalima palikti gatvėje ir neužtenka jam mokėti bedarbio pašalpos. Būtina žmogų aktyviai skatinti kuo greičiau vėl įsijungti į darbo rinką. Tam yra daugybė instrumentų, pradedant tinkama makroekonomine politika, kuri iš pat pradžių leidžia minimalizuoti nedarbo padidėjimą, ir baigiant aktyvia darbo rinkos politika, kada žmonės siunčiami į permokymus, visaip bandoma išlaikyti buvusio darbuotojo ryšį su darbo rinka. Jeigu šis ryšys nutrūksta ilgam, tokį žmogų grąžinti į darbo rinką darosi beviltiška.

Taigi visos šalys turi savus modelius, tačiau juos visus galime apibendrinti kaip tam tikrus submodelius, kai vienu atveju įmonės elgiasi socialiai atsakingai ir bando solidariai praplaukti neramius laikus, neatleisdamos daug darbuotojų, o kitu atveju didesnio vaidmens imasi valstybė.

VEIDAS: Kuris modelis būtų tinkamesnis Lietuvai?

R.K.: Mūsų įmonės tikrai nesielgia pagal vokišką modelį. Galima apibendrinti, kad įmonės Lietuvoje darbuotojus veikiau laiko kintamosiomis sąnaudomis, – juos prireikus galima išmesti kad ir į gatvę, galvojant, kad jei vėliau padidės paklausa ar baigsis krizė, darbdavys vėl juos susirinks. Mūsų įmonės su savo darbuotojais elgiasi labai laisvai. Per šią ekonominę krizę matėme, kaip staigiai pašoko nedarbo procentas Lietuvoje, palyginti su kokia nors Vokietija. Paprasčiausiai greitai atsikratoma darbuotojų, nes manoma, kad jie tiesiog apsunkina įmonę. Ši problema numetama ant valstybės pečių. Deja, mūsų valstybė šios problemos efektyviai spręsti nelabai gali, nes turime praktiškai mažiausią biudžetą ES su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Tarp jų – ir skurdžia socialine politika.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Raimondą Kuodį

Prof. dr. Raimondas Kuodis yra makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, Europos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys. Jo pagrindinės domėjimosi sritys yra pinigų politika, ekonominės ir pinigų sąjungos, euro įvedimo Lietuvoje teigiami ir neigiami aspektai, valiutų krizių prognozės. R.Kuodis dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

"Veido" archyvas

Socialinis modelis. Lietuva subrandino radikalią reforma, kuri į darbo rinką ir socialinę sistemą papildomai įtrauktų apie 300 tūkst. asmenų. Nemaža dalis jų šiandien darbuojasi „šešėlyje“, parazituodami kitų sąskaita.

„Veido“ skaičiavimais, žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, tačiau naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius gali siekti apie 250 tūkstančių.

Didžiausia jų dalis – oficialiai žinoma, ir „Sodra“, galima sakyti, galėtų juos įvardyti vardais ir pavardėmis. Pasak šios valstybės institucijos vadovo Mindaugo Stankevičiaus,  iš 1,3 mln. visų dirbančiųjų šalyje maždaug 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių pajamos yra mažesnės nei minimalus atlyginimas. Dar skandalingiau, kad tarp jų didžiausią dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai, taip pat aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Tikrai sunku patikėti, kad įmonių vadovai ir buhalteriai galėtų dirbti už mažesnį nei minimalų atlyginimą. Slėpdami savo darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių, jie gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Prie šios visuomenės išlaikytinių grupės priskirtini ir ilgalaikiai bedarbiai, kurių dirbti neskatina nei egzistuojanti paramos sistema, nei maži atlyginimai, nedaug besiskiriantys nuo socialinių pašalpų.

Pastaruosius trejus metus ilgalaikiai bedarbiai vidutiniškai sudarė apie 30 proc. visų bedarbių šalyje. Pavyzdžiui, šių metų balandžio 1 dieną iš 166 tūkst. šalyje registruotų bedarbių ilgalaikių buvo 51,3 tūkstančio. Tai žmonės, daugiau nei metus neturintys darbo, o jauni žmonės iki 29 metų ilgalaikiais bedarbiais laikomi, darbo nesuradę ilgiau nei pusę metų.

Lietuvoje bedarbiams tiesiog neapsimoka dirbti dėl menkų atlyginimų, į kuriuos jie nė už ką nenori mainyti savo patogaus gyvenimo iš pašalpų, dar papildomai prisiduriant uždarbį „šešėlyje“. Kokio masto tai reiškinys, akivaizdžiai parodė eksperimentas Akmenės, Radviliškio, Raseinių, Šilalės ir Panevėžio rajonų savivaldybėse, kai buvo imta kruopščiai tikrinti pašalpos gavėjus. Tuomet paaiškėjo, kaip be jokių skrupulų sukčiaujama, siekiant išsaugoti pašalpas, kurios kartu su įvairiomis lengvatomis ir kompensacijomis neva nepasiturintiems gyventojams gali siekti ir daugiau nei 500 eurų. Pradėjus atidžiau tikrinti šiuos žmones, pašalpų gavėjų skaičius rajonuose sumažėjo penktadaliu ir daugiau.

Dosni valstybė ir emigrantams, nemokantiems Lietuvoje mokesčių, tik simbolinę 27 eurų privalomojo sveikatos draudimo įmoką per mėnesį, o už tai galintiems gauti nemokamą visavertį gydymą, kurio vertė gali siekti ir šimtus ar tūkstančius eurų. O štai Lietuvoje dirbantis žmogus per metus privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, kuris sudaro 9 proc. jo pajamų, vidutiniškai sumoka apie 724 eurus. Emigrantai iki šiol aktyviai naudojosi šia galimybe, gydytis į Lietuvą atskrisdami net iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Tiesa, politikai pagaliau susigriebė, kad socialinio solidarumo mokestis turėtų iš tiesų būti mokamas solidariai. Šiuo metu Seime yra pateikta įstatymo pataisa, numatanti, kad nemokamą gydymą galės gauti tik tie žmonės, kurie per pastaruosius penkerius metus nebus įsiskolinę už privalomąjį sveikatos draudimą.

Tačiau Valstybinė ligonių kasa (VLK) prie Sveikatos apsaugos ministerijos „Veidui“ negalėjo pateikti duomenų, koks skaičius emigrantų naudojasi galimybe už simbolinę kainą gydytis Lietuvoje. Įstaigos atsiųstame atsakyme teigiama, kad šių metų balandžio 1 dieną VLK draudžiamųjų registre buvo 3 236 014 draudžiamųjų, iš jų 3,2 mln. nuolat šalyje gyvenančių piliečių ir 35 tūkst. užsieniečių, dalyvaujančių Lietuvos sveikatos draudimo sistemoje.

Taip pat nustatyta, kad beveik 67 tūkst. asmenų nebuvo drausti daugiau nei penkerius metus, daugiau kaip 48 tūkst. nedrausti daugiau kaip septynerius metus, o daugiau nei 15,6 tūkst. niekada nebuvo drausti.

Žinia, lietuviai – ne skandinavai ar amerikiečiai, kurie netoleruoja nesąžiningai besielgiančio kaimyno ar pažįstamo, nemokančio mokesčių ar ne vietoje pastačiusio automobilį. Tūlam lietuviui, deja, net į galvą neateitų nei piktintis tuo, nei skųsti. Atvirkščiai, Lietuvoje būti apsukresniam už kitus, „išdurti“ valstybę laikoma kone šaunumu. Priimtina gauti atlyginimą vokelyje, ne gėda naudotis kompensacijomis ir lengvatomis, nors jos ir nepriklauso.

Tačiau stoti į teisuolio pozą ir iš žmonių tikėtis pilietiškumo gal ir naivu, kai pati valstybė stumia į „šešėlį“, sudarydama sąlygas nedirbti ir gyventi iš pašalpų, slėpti pajamas ir išvengti mokesčių.

Naujojo socialinio modelio autorių nuomone, būtina susigrąžinti šiuos potencialius mokesčių mokėtojus iš darbo rinkos ir socialinio draudimo užribio, taip išplečiant legaliai dirbančių ir mokesčius mokančių valstybės piliečių ratą.

Siūloma mažinti darbo mokesčius, kurie iš dalies ir lemia vieną didžiausių darbo rinkos, o kartu ir valstybės problemų – mažus atlyginimus. Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų (31 proc.) darbdaviams didinti atlyginimus brangu, todėl atlyginimas didinamas nelegaliai, dalį jo mokant vokelyje, arba, siekiant išvengti mokesčių, vietoj darbo sutarties darbuotojams siūloma imti verslo liudijimą. Todėl vidutinis atlyginimas Lietuvoje – vienas mažiausių Europos Sąjungoje, vos didesnis už vidutinį atlyginimą Rumunijoje ir Bulgarijoje. O pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui esame aplenkę net estus. Mat BVP sudaro ne tik atlyginimai, bet ir kitos pajamos, kurių dalis yra gerokai didesnė nei atlyginimų.

Nuo mažų atlyginimų, kurių dalis dar slepiama, į socialinio draudimo sistemą atitinkamai surenkama nedaug ir socialinio draudimo mokesčių, nors mokesčio tarifas didelis. Todėl reformos autoriai siūlo socialinio draudimo mokesčio tarifą darbdaviams per 12 metų sumažinti 12 proc. – nuo 31 iki 19 proc.

„Norėdami sumažinti darbo mokesčius, turime keisti mokesčių sistemą, nes reikia išlaikyti pensininkus. Gaunamas toks uždaras ratas: „Sodros“ sistema brangi, o išmokos pensininkams menkos, nes mokėtojų yra mažai, jų atlyginimai maži. Todėl  siūlome mokesčių bazę plėsti ir pagrindinę pensijos dalį (bazinę pensiją), kuri nepriklauso nuo buvusio atlyginimo, finansuoti iš valstybės biudžeto. Tuomet reikia didinti kitus mokesčius, lengvatas ir mažinti išimtis. Žodžiu, reikia mokesčių sistemos reformos“,  – sako vienas socialinio modelio projekto autorių Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka.

Mokslininkai yra suskaičiavę, kad darbdavio mokamą dalį būtų galima sumažinti 12 proc., tai yra ta dalimi, kuri sudaro bazinės pensijos dalį. Tuomet tie pinigai liktų įmonei, padidintų jos pelną. Būtų galima labiau apmokestinti dividendus, šiek tiek padidinti pelno mokestį ir taip iš kelių šaltinių surinkti kaupiamąjį fondą bazinei pensijai finansuoti. O sumažėjusi mokesčių našta darbdaviui leistų didinti atlyginimus darbuotojams.

R.Lazutkos nuomone, pelno mokesčio padidinimas darbdavių neturėtų gąsdinti, nes, palyginti su socialinio draudimo mokesčiu, jis yra teisingesnis, mat susijęs su verslo sėkme. O socialinio draudimo mokestį reikia mokėti net tuomet, kai įmonė vos suduria galą su galu.

Apie būtinybę mažinti darbo apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau seniai. Dideli darbo mokesčiai, kurių bendra suma viršija 50 proc. atlyginimo, riboja darbo vietų kūrimą, galimybes pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) duomenimis, Pasaulio ekonomikos forumo reitinge pagal mokesčių naštos įtaką investicijoms Lietuva užima 124 vietą, kai Latvija – 67-ą, Estija – 12-ą. Atitinkamai pagal mokesčių įtaką darbo vietų kūrimui Lietuva tėra 124-a, Latvija – 103-ia, o Estija – 24-a.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vienas pagrindinių kriterijų, vertinant JAV universitetų kokybę, yra absolventų įsidarbinimo galimybės. Pagalba, suvedant studentą su potencialiu darbdaviu ar net rašant gyvenimo aprašymą bei motyvacinį laišką, tampa neatsiejama nuo JAV aukštojo mokslo įstaigų darbo.

Evaldas Labanauskas

Finiksas, Jungtinės Amerikos Valstijos

Studentų konkurencingumas darbo rinkoje – viena svarbiausių užduočių JAV aukštosioms mokykloms. Šis klausimas sulaukė net Baltųjų rūmų dėmesio. Šiemet planuojama pradėti JAV aukštųjų mokyklų reitingavimą federaliniu lygmeniu.

Priežastis? „Laikas nustoti finansuoti mokyklas, kurios nesukuria gerų rezultatų, ir apdovanoti mokyklas, kurios duoda naudos amerikiečių studentams ir mūsų ateičiai“, – dar 2013-ųjų vasarą pareiškė JAV prezidentas Barackas Obama.

Žinoma, šis planas sulaukė audringų diskusijų bei kritikos (beje, kritikų argumentai tokie patys kaip tų, kurie kritikuoja „Veidą“, šiam kasmet paskelbus aukštųjų mokyklų reitingą). Proceso tai nesustabdė ir Kalėdų išvakarėse JAV švietimo departamentas išplatino reitingavimo apmatus. Planuojama vertinti universitetų prieinamumą, įperkamumą ir baigusių studentų galimybes, tai yra jų įsidarbinimo bei pajamų lygį.

Pastarasis kriterijus laikomas vienu svarbiausių ir dalis perspektyvių universitetų jau seniai suprato, kad jų absolventų įsidarbinimo klausimas – tai ir aukštųjų mokyklų rūpestis. Pavyzdžiui, viena geriausių vadinamoje Jungtinių Valstijų žurnalistikos mokyklų – Arizonos valstijos universtito Walterio Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykoje jau beveik dešimtmetį veikia Karjeros paslaugų centras.

„Mūsų tikslas – išugdyti studentus profesionalais, kiek įmanoma geriau vertinamais rinkoje“, – sako šios įstaigos vadovas Michaelas Wongas, kurį kolegos pristato kaip geriausių ryšių JAV žiniasklaidoje turintį asmenį, nes praktiškai kiekvieną dieną jis tarpininkauja tarp studentų ir jų potencialių darbdavių. Rezultatas – 96 proc. absolventų turi darbą, kai kurie jų dirba tokiose visame pasaulyje žinomose žiniasklaidos kompanijose, kaip „The New York Times“ ar CNN.

Apie Karjeros paslaugų centro veiklą, studentų ir absolventų įdarbinimą bei karjerą – „Veido“ pokalbis su M.Wongu.

VEIDAS: Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokyklos Karjeros paslaugų centrą? Kokie yra centro tikslai, atsakomybės?

M.W.: Karjeros paslaugų centras – tai įstaiga, kuri pataria studentams karjeros klausimais. Mūsų tikslas – išugdyti studentus profesionalais, kiek įmanoma geriau vertinamais rinkoje. Studentams ir absolventams mes surandame praktikos atlikimo vietas, laisvai samdomų specialistų darbo vietas, stipendijas ir darbą ne visu etatu bei pan. Tai profesinio tobulėjimo pradžia.

VEIDAS: W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje studijuoja apie 1,6 tūkst. studentų, o kiek žmonių dirba Karjeros paslaugų centre? Beje, kada šis centras pradėjo veikti?

M.W.: Šiuo metu mes turime tik du visu etatu dirbančius darbuotojus. Tai direktorius, tai yra aš, bei administracijos asistentas. Pats centras įkurtas 2006–2007 m.

VEIDAS: Kokia buvo Karjeros paslaugų centro įkūrimo priežastis? Kitaip sakant, kodėl tokio centro prireikė?

M.W.: Pagrindinė priežastis – padėti karjeros klausimais studentams, kurie pasirinko profesiją, susijusią su žiniasklaida.

VEIDAS: Ar centro veikla pasiteisino?

M.W.: Didžiąja dalimi – taip. Jis puikiai pasitarnauja studentams.

VEIDAS: Kiek jūsų teikiamos paslaugos sulaukia studentų dėmesio? Kiek jų kreipiasi į Karjeros paslaugų centrą?

M.W.: Manau, kad apie 80 proc. W.Cronkite’o mokyklos studentų pasinaudoja mūsų paslaugomis, o su 100 proc. turime vienokį ar kitokį kontaktą.

Kiekvienais metais mes surandame, tarpininkaujame ir nukreipiame studentus į maždaug penkis šešis šimtus praktikos atlikimo vietų. Daugelis studentų pasinaudoja galimybe atlikti daugiau nei vieną praktiką.

VEIDAS: Tiesa, kad jūs ne tik pasiūlote studentams galimas praktikos, darbo vietas, bet ir padedate parašyti jų gyvenimo aprašymus bei motyvacinius laiškus?

M.W.: Taip, mes peržiūrime jų gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus, patariame, kaip geriau juos parašyti, ir nukreipiame studentus tiesiai pas potencialius darbdavius.

VEIDAS: Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria JAV studentai, ieškodami darbo? Dėl ko jie konkrečiai kreipiasi ir prašo Karjeros paslaugų centro pagalbos?

M.W.: Dažniausiai studentai net neįsivaizduoja, kur ir kaip ieškoti darbo. Be to, jų gyvenimo aprašymai dažnai būna parengti labai neprofesionaliai.

VEIDAS: O kokias dažniausiai klaidas daro studentai, ieškodami darbo?

M.W.: Dažnai studentai klaidingai bando pretenduoti į per aukštą pagal savo turimą patirtį lygmenį. Pavyzdžiui, turėdami tik studijų patirties, jie tikisi įsidarbinti didžiosiose žiniasklaidos priemonėse Los Andžele, Niujorke ar Finikse. Mes jiems patariame pradėti nuo mažesnių įmonių ir savo darbu nusitiesti kelią į dideles rinkas.

VEIDAS: Ar tokie karjeros paslaugų centrai, kaip W.Cronkite’o mokykloje, veikia ir yra populiarūs kituose Jungtinių Valstijų universitetuose?

M.W.: Taip, pavyzdžiui, kitos JAV žurnalistikos mokyklos turi karjeros paslaugų departamentus, ir galiu pabrėžti, kad su kur kas didesniais darbuotojų ištekliais.

VEIDAS: Jei kalbėtume apie Lietuvą, mūsų šalyje viena didžiausių problemų – universitetą baigusių studentų nesugebėjimas integruotis į darbo rinką, paprastai sakant, susirasti darbą pagal aukštojoje mokykloje įgytą specialybę. Ar tokia problema egzistuoja ir Jungtinėse Valstijose? Tai yra ar universitetą baigęs asmuo gali būti tikras, kad ras darbą?

M.W.: Nėra jokių garantijų, kad kiekvienas universiteto absolventas gaus darbą. Vis dėlto mūsų atliktos apklausos rodo, kad 2009–2013 m. net 96 proc. buvusių W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokyklos studentų susirado darbą. 76 proc. jų įsidarbino žiniasklaidoje.

VEIDAS: Tai JAV universitetai stebi ir skaičiuoja, kiek jų absolventų susiranda darbą? Kiek tai svarbu universitetams?

M.W.: Taip, universitetai tai daro ir jiems tai itin svarbu. Universitetai naudoja šiuos statistinius duomenis savo rinkodarai ir kitais jiems svarbiais aspektais.

VEIDAS: Grįžkime prie studentų. Viešoje erdvėje netyla kalbos apie dabartinę Y kartą ir tam tikras problemas, su kuriomis dėl jos susiduriama. Pavyzdžiui, Lietuvoje darbdaviai linkę skųstis, kad Y kartos atstovai nėra atsakingi, nori gauti viską iš karto, bet neįdėję didelių pastangų…

M.W.: Tokia diskusija vyksta ir Jungtinėse Valstijose. Tiksliau, kalbama, kaip efektyviai valdyti, vadovauti Y kartos darbuotojams. Daugelis Y kartos atstovų linkę bendradarbiauti įgyvendinant bendrus projektus. Jie yra puikiai įsisavinę technologijas, bet kartu dažnai būna išsiblaškę. Jiems reikia labai gero vadovo.

VEIDAS: Jūs jau maždaug tris dešimtmečius dirbate W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje ir nuolat bendraujate su studentais. Koks jūsų įspūdis apie dabartinę kartą? Kokia yra studentų motyvacija, gebėjimai, palyginti su ankstesnėmis kartomis?

M.W.: Mūsų studentai labai vertinami rinkoje. Jie gauna puikų išsilavinimą puikioje mokslo įstaigoje. Jie išmoksta naudotis multimedija ir įgauna labai naudingų bei įvairiapusių įgūdžių. Įvairialypės praktikos bei įtraukiančios mūsų profesinės programos padeda jiems pasirengti profesionaliai karjerai.

Dauguma mūsų studentų labai motyvuoti ir konkurencingi rinkoje. Žinoma, kaip ir kiekvienoje didelėje grupėje, ir mūsų mokykloje atsiranda vienetų, kurie, deja, nėra tokie motyvuoti.

BFL

Įstatymų pataisos, kurios bus pristatytos šį mėnesį, turėtų pagaliau padėti pagrindus darbo santykiams liberalizuoti, jei profsąjungos ir vėl nevetuos to, dėl ko darbuotojai tik laimėtų.

Aušra Lėka

Lietuvoje darbuotojai uždirba beveik keturis kartus mažiau nei ES vidurkis, o dirba pusantros valandos ilgiau nei statistinis europietis, nors Lietuva dėl savo Darbo kodekso prilyginama darbuotojų rojui. O didžiausia vidutinė valandinė alga – Danijoje, kuri laikoma pačių liberaliausių darbo santykių šalimi ES. Lietuva, Laisvosios rinkos instituto tyrimo, atlikto remiantis Pasaulio banko skaičiavimais, duomenimis, pagal darbo santykių lankstumą yra maždaug šešta nuo galo ES ir 127-a tarp 183 pasaulio valstybių. Tai kur darbuotojams tikrasis rojus?

Verslas, potencialūs investuotojai nelanksčius darbo santykius jau daug metų vadina problemiškiausia Lietuvos verslo aplinkos sritimi. Tačiau profsąjungos Trišalėje taryboje bet kokius siūlymus liberalizuoti darbo santykius vetuoja, vertindamos juos kaip darbuotojų stūmimą į vergovę. Tik ar patys darbuotojai nori tokio kaip dabar rojaus – su mažomis algomis ir begale darbo santykių reglamentavimo?

Dar šį mėnesį planuojama pristatyti naują kompleksinį darbo santykių liberalizavimo, užimtumo didinimo ir socialinio draudimo tvarumo projektą. Premjeras Algirdas Butkevičius žadėjo kardinalių permainų. Taigi iš projektų tikimasi ilgai lauktų ir būtinų pokyčių, jei tik užteks politinės valios juos priimti.

Ką iš tikrųjų gina profsąjungos

SBA baldų kompanijos, kurios “Klaipėdos baldų”, “Germanikos”, “Šilutės baldų” ir “Visagino linijoje” dirba 3 tūkst. darbuotojų, ilgametė personalo vadovė  Virginija Pūraitė vardija daugybę konkrečių atvejų, kai smulkmeniškas darbo santykių reglamentavimas trukdo darbdaviui su darbuotoju priimti abiem pusėms naudingą susitarimą. Pavyzdžiui, viršvalandžiai: įmonė gauna kokį papildomą užsakymą gal tik mėnesiui, tad darbdavys negali pulti į rinką ieškoti darbuotojų, o esami mielai papildomai užsidirbtų, bet žmogus negali toje pačioje įmonėje eiti antraeilių pareigų. Arba darbuotojas galėtų pavaduoti susirgusį kolegą, bet darbo grafiką reikia sudaryti ne vėliau kaip prieš dvi savaites, supažindinti su juo darbuotojus ir profsąjungas.

O dėl sudėtingo darbo santykių forminimo procedūros, pasak V.Pūraitės, kartais net nepatogu prieš įdarbinamus žmones – tiek  biurokratijos. O ir paskui kiekvienam darbuotojui kas mėnesį turi išdalyti popierinius algų lapelius. Vien SBA baldų įmonėje “Klaipėdos baldai” – per 700 žmonių, ir kiekvienam į rankas reikia įduoti lapelį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Scanpix

Paskelbtoje Pasaulio ekonomikos forumo (PEF) „Global Gender Gap“ 2014 m. atakaitoje konstatuojama, kad moterims už tokį patį darbą vis dar mokama gerokai mažiau nei vyrams.

Ši tendencija pastebima visose 142 tirtose valstybėse. Ne išimtis ir Europos Sąjungos šalys: čia moterys vidutiniškai gauna maždaug 64 proc. to, ką uždirba vyrai. Lietuvoje šis rodiklis šiek tiek blogesnis – 62 proc. Nors nuo ES vidurkio atsiliekame nedaug, blogai tai, kad iš duomenų nematyti jokio pagerėjimo.

Pagal atlyginimų lygybės rodiklį geriausia padėtis yra Norvegijoje, kurioje moterys vidutiniškai gauna 79 proc. vyrų uždarbio. Toliau eina Suomija su 76 proc., po jos – staigmena – Albanija su 75 proc. ir Islandija su 74 proc. Netoli yra ir mūsų emigrantų pamėgta Airija (72 proc.) bei Jungtinė Karalystė (69 proc.). Įdomu, kad ES ekonomikos varikliu laikomoje Vokietijoje, kurią „vairuoja“ moteris, atlyginimų lygybės rodiklis vos procentu geresnis nei Lietuvoje (63 proc.).

Savo regione irgi esame vidutiniokai. Nors Latvijoje ir Rusijoje atlyginimų lygybės rodiklis siekia 68 proc., estai pasirodo truputį prasčiau už mus (60 proc.), o štai lenkus su jų 53 proc. lenkiame visa galva.

Jei lyginame ne tik atlyginimų, bet apskritai lyčių lygybę ekonomikoje, geriausia padėtis vėlgi Skandinavijoje. Lyčių lygybės rodiklis nustatomas atsižvelgiant į dagelį duomenų: tai moterų dalis darbo jėgoje, bendrovių vadovybėje, tarp parlamentarų. Skandinavai šiame reitinge gražiai rikiuojasi vieni po kitų: Islandija, Suomija, Norvegija, Švedija ir Danija. Lietuva užima 44 vietą (esame įsispraudę tarp Kazachstano ir Peru), o štai Latvija yra 15-ta ir stovi tarp Nyderlandų ir Prancūzijos.

Kita vertus, pasirodome geriau už Estiją (62-a), Lenkiją (57-ta) bei Rusiją (75-ta.). Iš ES valstybių blogiausioje pozicijoje yra Malta (99-ta), kurioje atlyginimų lygybė vis dėlto didesnė nei Lietuvoje – moterys ten uždirba 69 proc. vyrų atlygio.

Vidutinį ES atlyginimą pasieksime po dešimties–penkiolikos metų, bet tik tuo atveju, jei paseksime airiško stebuklo ar kitų pažangių valstybių pavyzdžiu.

Aušra Lėka

Puodelis kavos ir makaronai su daržovėmis Kopenhagos oro uoste – 70 Lt, tiek, kiek visos darbo savaitės kompleksiniai pietūs Vilniaus viešojo maitinimo įstaigoje. Kad pamačius sąskaitą maistas nestrigtų gerklėje ir Paryžiaus, Briuselio ar Londono kavinukėse, svarbiausia nekonvertuoti kainos į litus, mat iškalbingojo Artūro Zuoko priešrinkiminis sapnas apie 2020 m. gausimą 6,4 tūkst. Lt atlyginimą nesipildo. Dabar vidutinė alga iki mokesčių – 2,5 tūkst. Lt, taigi toloka nuo A.Zuoko sapno vizijos.

Namie, Lietuvoje, ar bent jau artimiausioje kaimynystėje – Lenkijoje, Latvijoje su mūsų algomis dar gali jaustis oriai, tačiau Vakarų ar Skandinavijos šalyse pasijunti visiškas bėdžius. Tiesa, kainos Lietuvoje sparčiai europėja, tik algos lėčiau.

Nuo Naujųjų lito banknotus konvertavus į euro, žinia, pajamų lygis nesikonvertuos, netapsime nei turtingesni, nei skurdesni, nors 530 eurų (toks dabar yra vidutinis atlyginimas į rankas skaičiuojant eurais) psichologiškai atrodys kur kas skurdžiau nei 1832 Lt, juolab kai kurie ekspertai laikosi nuomonės, kad „smulkesni“ pinigai vis dėlto šiek tiek „skalsesni“.

Tačiau esminė problema – ne banknotas, o kodėl darbščia tauta laikomi lietuviai uždirba kur kas mažiau nei Vakarų europiečiai ir netgi estai. Galų gale ar mūsų algos santykinai tikrai labai mažos, turint omeny, kad ir produktų bei paslaugų kainos gerokai mažesnės nei kokiame Londone?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Kodėl vienose įmonėse darbuotojai mielai lieka, net gavę geresnių pasiūlymų, o kitose jų neišlaiko nė aukšti atlyginimai? Daug lemia darbdavių požiūris, deja, daug kur jis tebėra primityvus.

Viename Klaipėdos viešbutyje portjė dirbęs jaunas vaikinas Vitalijus galėtų papasakoti daug kurioziškų istorijų iš viešbučio gyvenimo. Ne vienos istorijos herojai yra darbdaviai. Klaipėdiečiui atrodydavę gana keista, kad minimalų ar net mažesnį atlyginimą gaunantys darbuotojai dažniausiai būdavo motyvuojami ne pažadais didinti algą ar kažkuo panašiu, o kabančiais plakatais su įkvepiančiomis citatomis. Vitalijų būtų labiau motyvavę didesnis atlyginimas, gera atmosfera darbe ar bent jau skaidrumas skirstant premijas.

„Na, kai gaudavau užduotį, sakydavau „klausau ir paklūstu“. Žinoma, lojalumas mažėjo kiekvieną mėnesį, – sako jau kitą darbą susiradęs vaikinas ir priduria, kad darbdaviai per daug nesuko galvos, kaip jaučiasi jų darbuotojai ar kaip geriau juos motyvuoti. – Kadangi tai buvo viešbutis, kuriame darbas nereikalauja didelių įgūdžių, o tinkamos darbo jėgos aplink daug, tai jie nelabai dėl to nerimavo.“

Naujas darbuotojų vertinimo ir talentų valdymo sprendimus siūlančios įmonės „Profiles International“ atliktas tyrimas rodo, kad darbuotojų motyvacija ar pasitenkinimu darbu nuosekliai rūpinasi reta net ir stambi lietuviško kapitalo įmonė. Išanalizavus duomenis, gautus iš 283 lietuviškų įmonių, priskiriamų prie tūkstančio reikšmingiausių šalies verslo organizacijų, paaiškėjo, kad 46 proc. jų apskritai neatlieka darbuotojų vertinimo. Kita vertus, net jį atliekančios verslo organizacijos dažniausiai tai daro paviršutiniškai ir beveik visą dėmesį koncentruoja į tai, kiek darbuotojas duoda įmonei naudos.

Kaip aiškina „Profiles International“ vadovas Lietuvoje Tomas Ridikas, rezultatus vertina 65 proc. tyrime dalyvavusių įmonių, tačiau darbuotojų pasitenkinimą darbu – tik 21 proc., o motyvaciją ir įsitraukimą – vos po 10 proc. lietuviškų verslo organizacijų.

„Pagrindinis efektyvaus ir produktyvaus darbo pamatas – gera darbuotojo savijauta darbo metu, motyvacija – yra visiškai neaktualus Lietuvos verslo sektoriuje. Įmonės, siekdamos gerų darbo rezultatų ir neatsižvelgdamos į darbuotojo psichologinę savijautą, tarsi stengiasi išgydyti ligą, neieškodamos jos priežasties“, – teigia T.Ridikas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m