Kernavėje kaimynystėje gyvenančiam meistrui Robertui atiduodamas tvarkyti savo seną 1999 m. „Seat Ibizą“ tarstelėjau: „Šį kartą – kaip Dakarui.“ Draugų pramintas „Jaunuolio kampu“ mažas dyzelinis automobiliukas turės nuvežti mažų mažiausiai iki Gruzijos. Ir veš jis ne mane vieną.
Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius
Su Indre susipažinome prieš dvejus su puse metų. Dar per pirmą pasimatymą daug kalbėjome apie keliones į kalnus, Afriką, Kanadą, draugus, gyvenančius nuo Vengrijos iki Naujosios Zelandijos. Tad svajonės apie keliones buvo tarsi degtukai prie jausmų statinaitės dagties. Bet jei dagtis dega dega ir atsitrenkia į permirkusią nuo nuobodžios rutinos statinę – lieka tik piššš. Tad dvejus metus savo svajones mirkę ofisų, kompiuterių ir nuomojamo buto baloje nusprendėme veikti. Vienas kitą ištraukėme už ausų ant kranto, išdžiovinome paraką ir žirklėmis perkirpome savo komforto zonos juostelę.
Mano kelionių receptas neįsivaizduojamas be žmonių, buities ir tradicijų pažinimo, gyvenimo ilgesnį laiką kitoje kultūroje.
Susigaudyti, kur kiekvieno iš mūsų patogios ribos, o kur pasaulio kraštas, ant kurio tikrai norime atsistoti, nebuvo lengva. Skirtumų daug, bet vienas tikslas ir žinojimas, ko norime, sunkiausiomis akimirkomis neleido nuburbuliuoti. „Kaip čia tris mėnesius traukiau tave už ausų, o dabar paleisiu?“
Mūsų kelionės receptas nėra nei naujas, nei išskirtinis, tačiau kaip ir pirmą kartą gaminant įdomesnį patiekalą, taip ir čia jaudina nežinomybės jausmas, naujų skonių paieškos, gamybos procesas ir patiekimas ant stalo kitų teismui.
Pirmas ingredientas (tarsi rupūs miltai) – kasdienė rutina. Tai kartokas ir prėskas užkandis, kuris kiekvieną verčia svajoti apie ką nors geresnio. Jis tinka vartoti kas dieną, prie jo galima priprasti, bet jis niekada nebus geidžiamiausių patiekalų sąraše. Taigi padedame ant stalo rutiną ir ieškome, kas galėtų ją, jei ne pakeisti, tai bent jau papildyti.
Mūsų ilgai diskutuotas ir sunkiai į šią kelionę įbertas prieskonis – 5000 km kelias per Europą Vilnius–Tbilisis nuosavu pagyvenusiu „Seat Ibiza“ automobiliuku.
Greitojo maisto (kelionių) restoranuose, kad ir pačiuose geriausiuose, be rutinos, dažniausiai išdėliojami pietų Europos kurortai ir egzotiški kraštai – visi atostogų planai iki vieno. Dar pagal skonį pridedama ekstremalių veiklų: nardymo, kopimo į kalnus ar slidinėjimo, ir gera savų draugų kompanija.
Vis dėlto mano kelionių receptas neįsivaizduojamas be žmonių, buities ir tradicijų pažinimo, gyvenimo ilgesnį laiką kitoje kultūroje. Atitikmuo tikriausiai būtų tas mažas šeimos restoranėlis, kažkur niekur, kur gyvenimas teka lėtai, o troškinys puode prieš patiekiant ant stalo gali troškintis ir visą dieną.
Tad kai studijų laikų draugė Regina, su vyru Faridu gyvenanti Tbilisyje, pakvietė mus pasisvečiuoti ilgesniam laikui Gruzijoje, burnoje pajutau būtent tą kelionės skonį, kurio reikia dar vienam puikiam nuotykiui.
Dar vienas brangus ingredientas – darbas per atstumą. Dėl tokio darbo dažnai reikia aukoti geresnę algą, tvirtas socialines garantijas ir nuolat rupių miltų pilną patogios rutinos spintelę, o kartu ir kitus gyvenimo džiaugsmus: šventes su šeima, draugus, savaitgalines žvejybas ir t.t. Vis dėlto tai saugiausias pagrindas po kojomis išsiruošus į ilgą kelią. Žinau daug keliautojų, kurie rinkosi keliauti nuo šalies iki šalies, nuo miesto iki miesto ir darbų ieškojo vietoje, pakelės užeigose. Daliai tai sekėsi ir patiko daryti, o dalis tiesiog grįžo nieko nepešę ar mažų mažiausiai smarkiai pavargę nuo ilgos „gyvenimo“ kelionės, išleidę visas savo santaupas ir liūdni, kad vėl reikės valgyti rupius rutinos miltus.
Dirbdami po pusę etato mes pasilikome laiko keliui, mokslams, atsitiktiniams projektams, ateities verslo planų vystymui ar tiesiog gerai knygai Kaukazo kalnų papėdėje.
O man kelionėje visada gera žinoti, kad po tūkstančių kilometrų, pro akis bėgančių vaizdų, naujų žmonių ir patirčių turėsiu atsvarą – darbą, kurį reikia padaryti ir kuris mane jungs su namuose palikta realybe. Taip aš tapau keliaujančiu viešbučių užsakymo sistemos „Travel On Spot“ internetinio kelionių žurnalo redaktoriumi, o Indrė, pakeliui suradusi interneto, sėda prie lietuviškos kosmetikos įmonės rinkodaros darbų. Dirbdami po pusę etato mes pasilikome laiko keliui, mokslams, atsitiktiniams projektams, ateities verslo planų vystymui ar tiesiog gerai knygai Kaukazo kalnų papėdėje.
Paskutinės sudedamosios recepto dalys – prieskoniai. Jų kiekvienas beria pagal skonį ir vaizduotę: nuo druskos ir pipirų iki kario ir šafrano. Mūsų ilgai diskutuotas ir sunkiai į šią kelionę įbertas prieskonis – 5000 km kelias per Europą Vilnius–Tbilisis nuosavu pagyvenusiu „Seat Ibiza“ automobiliuku. Indrei tai atrodė per aštru, man skrydis lėktuvu iki Tbilisio atrodė be skonio.
Kompromisas – investuoti 400 eurų į automobilio taisymą ir paruošimą, detalus planas, supirktos palapinės ir miegmaišiai bei mano pažadas, kad viskas bus gerai.
Šiam kartui viskas. O toliau nežinomybė ir keli intriguojantys planai. Viena aišku – laukia karšta vasara Gruzijoje, o rudenį vykstame į mano mylimą Keniją!
Junkitės prie mūsų ir rašykite savo kelionių receptus.
SVAJONIŲ KELIONĖS RECEPTAS:
Puodelis rupių miltų – rutinos.
Didelis krepšys vietos kultūros, buities ir žmonių gyvenimo būdo.
Išskirtiniai draugai pakeliui.
Brangus ingredientas – darbas per atstumą.
Tinkami prieskoniai – kelionė automobiliu (dviračiu, autostopu ar pagal kiekvieno skonį).
Žiupsnelis nežinomybės, kad atsiskleistų visi kiti skoniai.
Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 13 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA
Loading ...