"Veido" archyvas

Vokietijos kanclerė Angela Merkel nebeiškentė ir praėjusią savaitę žiebė: “Kalbame ne tik apie tai, kad daugiau nebegalima gyventi skolon. Kalbame ir apie tai, kad tokiose šalyse, kaip Graikija, Ispanija ir Portugalija, neturėtų būti išeinama į pensiją anksčiau nei Vokietijoje. Visi turėtume vienodai stengtis – tai yra svarbu.”

A.Merkel priminė ne tik ankstyvą ir sočią Pietų europiečių pensiją, bet ir pomėgį daug ilsėtis: “Negalime turėti bendros valiutos, jeigu vieni turi daug atostogų, o kiti – mažai.”

Paprasčiau sakant, norite gyventi kaip vokiečiai? Dirbkite kaip vokiečiai. Nesugebate dirbti kaip vokiečiai, bet norite naudotis euro suteikiamais privalumais? Tai bent jau dirbkite tiek pat ilgai, kiek vokiečiai, ir nenorėkite gauti didesnes nei vokiečių pensijas. Teisinga pozicija? Teisinga. Ir negalima sakyti, kad netikėta.

Dar tik prasidėjus Graikijos finansų krizei viešumon išplaukė visus apstulbinę skaičiai – graikai išeina pensijon anksčiau nei vokiečiai ir gauna didesnes pensijas nei vokiečiai. Graikas 80 proc. atlyginimo dydžio pensiją gali gauti išdirbęs 35-erius metus, o vokietis vos 46 proc. atlyginimo dydžio pensijos gali tikėtis tik po 45 metų darbo. Negana to, norėdama surasti milijardų, reikalingų Graikijai iš skolų gelbėti, Vokietija apipjaustė savo socialines programas ir paskelbė ketinanti vėlinti pensinį amžių iki 67-erių metų. O graikai, nors iš pradžių ir žadėjo atidėti savo pensinį amžių bent iki 65-erių, dabar neskuba to daryti, mat komunistai ir anarchistai gatvėse riaušes gali sukelti.

Pietų Europos skolų krizei didėjant Vokietija, norėdama išsaugoti eurą, dabar jau turi gelbėti ne tik graikus, bet ir ispanus bei portugalus. Pastarieji ten atostogauti mėgstančių, tad vietinius neblogai pažįstančių vokiečių akyse yra tokie patys tinginiai kaip ir graikai. Tad vidutinio vokiečio galvoje taip ir sukasi klausimas: “Nejau aš turiu iki senatvės arti, kad šitie tinginiai sau sočią bambą kasytų?”

Artėjant rinkimams politikų ausys tokiems klausimams tampa itin jautrios. Juoba, kaip parodė rinkimai Suomijoje ar pernykštis Slovakijos nenoras prisidėti prie Graikijos gelbėjimo, tokios pat mintys sukasi ir Šiaurės, ir Vidurio Europos gyventojų galvose. Tad jei A.Merkel kas ir pasmerks, tai nebent komunistuojančios briuselinių fondų siurbėlytės, kurių garsioms aimanoms Europa darosi vis kurtesnė.

Lietuva dėl Vyriausybės griežtos finansinės politikos šiuo metu priskiriama dorajai Europos daliai, visomis išgalėmis besistengiančiai gyventi pagal kišenę. Tad į A.Merkel įvardytą “tinginių” grupę nepakliuvome. Bet tik kol kas. Jau dabar į pensiją lietuviai išeina anksčiau nei vokiečiai, o šiems nustačius 67-erių metų pensinį amžių, dirbsime vidutiniškai penkeriais metais mažiau. Be to, pagal švenčių, laisvadienių kiekį metuose esame tarp mažiausiai dirbančių Europos tautų. Tad galima laukti, kad, susitvarkiusi su Pietų Europos tinginiais, Vokietija atsigręš į mus ir taip pat įsakmiai paragins: “Arbeiten!”

BFL

Vokietijos darbdaviai prognozuoja, kad per artimiausius ketverius metus į jų šalį atvyks mažiausiai 400 tūkst. naujų darbuotojų.

Hamburgo centrinės gatvės po devintos ryto prityla. Daugelis jau spėjo atvykti į darbą. Kavinėse laikraščius sklaido tik pensininkai ir vienas kitas turistas. Nedarbas sparčiausiai augančiame šalies didmiestyje yra rekordiškai mažas – 2,3 proc. (bendras Vokietijoje – apie 6 proc.). Tačiau, remiantis Europos Komisijos prognozėmis, jau šiais metais į Vokietiją atvyks apie 100 tūkst. norinčiųjų gyventi ir dirbti. Tai dvigubai daugiau nei iki šiol.

Pasukus pėsčiųjų gatve nuo vienos didžiųjų Hamburgo stočių “Dammtor” Rotušės link ir žvalgantis į ką tik atidarytų parduotuvių langus, akis badyte bado skelbimai, kad ieškoma darbuotojų. Jų trūksta ir mažose kepyklose, ir prestižinių prekių ženklų prekybos centruose – nuo parduotuvės vadovų iki pagalbinio personalo virtuvėje. Skelbimuose nurodomi telefono numeriai būsimiems darbuotojams, bet dažniausiai siūloma kreiptis tiesiog dabar, užėjus į parduotuvę ar kavinę.

“Veidas” nusprendė patikrinti, ko iš tiesų laukia ką tik darbo rinkos suvaržymus 2004-aisiais ES narėmis tapusioms šalims panaikinusios Vokietijos darbdaviai. Ar iš tiesų darbo jėgos trūksta tiek, kad laukiama ir užsieniečių?

Net mokėdami nekalbėtų angliškai

Pasirenkame vieną prabangios aprangos parduotuvę visai netoli Rotušės. Jos vadovai ieško pardavėjų ir salės darbuotojų. Parduotuvės vadybininkas Manuelis Streckeris aiškina, kad rasti darbuotojų sunku, tad tikrai laukiami visi kandidatai. Tik perspėja: “Kadangi pardavėjas turės susikalbėti su klientais, vokiečių kalba būtina, kad ir ne tokia gramatiškai taisyklinga ar sklandi. Be to, juk mūsų įmonės politika – vertinti kultūrų įvairovę.”

Kai suabejoju, ar tai nėra tik skambūs žodžiai, jis pradeda vardyti šalis, iš kurių atvykę šioje pamainoje dirbantys žmonės: Filipinai, Iranas, Afganistanas… Atrodo, kad šįryt salėje jis – vienintelis vokietis. Tačiau nė vieno darbuotojo iš Rytų Europos čia taip pat nėra. “Galbūt jų atvažiuos šiais metais?” – svarsto vadybininkas.

“Ieškote darbo? Jums reikėtų kreiptis į prekybos centro administraciją”, – paslaugiai aiškina vidutinės kainos avalynės parduotuvės pardavėja 27 metų Marta Wengler, kai pasiteirauju jos apie skelbimą, kviečiantį naujus darbuotojus. Ar neapsirinku, kad Hamburge šiuo metu daugybė darbo pasiūlymų? Ji patvirtina, kad taip ir yra. Tačiau ji pati nemano, kad atvykėliai iš Rytų Europos paveiks paslaugų ar aptarnavimo srities darbuotojų algų lygį. “Šiuo metu taip sunku rasti darbuotojų, kad naujų kolegų tikrai trūksta. Tik bėda – vokiečių kalba. Kitaip nei Olandijoje ar Švedijoje, darbdavys net ir mokėdamas angliškai nekalbėtų su darbuotoju užsienio kalba”, – sako ji.

Ir ilgiau pamąsčiusi Marta negalėjo prisiminti, kad didžiuliame prekybos centre būtų tekę sutikti net žemiausias pareigas einantį darbuotoją, kuris nemokėtų vokiškai.

Darbdavių argumentai, kodėl visi darbuotojai turi gerai mokėti vokiečių kalbą, varijuoja nuo “kad galėtų išklausyti valandos trukmės saugumo instruktažą prieš pradėdami dirbti” iki “dėl socialinių ryšių darbovietėje”. Ir vienu balsu tvirtinama, kad kalbą reikėtų išmokti dar prieš atvykstant į Vokietiją. Nors Vokietijos migracijos tarnybos pasirengusios nukreipti norinčiuosius tobulinti kalbos žinias, tačiau visi kalbos kursai yra mokami, kitaip nei, pavyzdžiui, Švedijoje, kur kiekvienas prisiregistravęs gyventojas turi teisę į išsamius nemokamus kalbos kursus.

Tikisi sulaukti kvalifikuočiausių

42 metų architektas Dieteris Adeblergeris iš Frankfurto mano, kad darbuotojai iš naujųjų ES šalių jokiu būdu nesudaro konkurencijos Vokietijos profesionalams: “Jie dirbs tik paprastus, sunkius darbus, kurių nenori dirbti vokiečiai.”

Vokietijos darbdaviai tvirtina pirmiausia laukiantys kvalifikuotų darbuotojų, kuriuos tikisi suvilioti atlyginimu bei tvirtomis socialinėmis garantijomis. Tiesą sakant, darbdavių atstovų tonas skamba net pataikaujamai. “Juk Vokietija sienas atvėrė septyneriais metais vėliau nei Didžioji Britanija ar Švedija. Vadinasi, mes vėluojame ir dauguma geriausių darbuotojų jau išvyko ten”, – teigia įdarbinimo bendrovės “Manpower” direktorius valdymo klausimais Marcelis Pelzeris. Pasak jo, šiuo metu bendrovė labiausiai ieško inžinierių, IT specialistų, medikų, slaugytojų bei įvairių sričių kvalifikuotų darbininkų.

Darbdavių atstovai mano, kad geriausia būtų, jei darbo ieškantis žmogus ryžtųsi keliems mėnesiams atvykti į Vokietiją. Jų manymu, vokiškai susikalbantis specialistas turėtų gauti darbą maždaug per du mėnesius. Tiek valstybinė įdarbinimo agentūra “Bundesagentür für Arbeit”, tiek privatūs darbdavių atstovai teigia dirbantys su įmonėmis, kurios tikisi po gegužės pirmosios priimti darbuotojų iš naujųjų ES narių.

Sąlygos, kurias Vokietijos darbdaviai siūlo ketinantiems atvykti specialistams, priklauso nuo darbdavio, bet idealiu atveju galima tikėtis kompensacijos už pakeistą gyvenamąją vietą, specialaus darželio įmonės darbuotojų atžaloms, įvairių priedų prie algos, lankstaus darbo grafiko bei tvirtų socialinių garantijų. Tikimasi, kad Vokietija gali konkuruoti ir darbo atlygiu. Pavyzdžiui, inžinieriui, atsižvelgiant į specializaciją ir darbo patirtį, siūloma nuo 20 iki 30 eurų per valandą (visi atlygiai – neatskaičius mokesčių). Galiausiai, kaip tikina M.Pelzeris, vokiečiai yra draugiški, noriai įsileidžiantys atvykėlius į savo bendruomenę.

Pasiteiravus, ar paprasti vokiečiai tikrai laukia atvykėlių, Šiaurės Vokietijos miesto Flensburgo gyventojas Markus Tierbachas ilgėliau susimąsto. “Žinoma, mažame miestelyje gyvenantis pensininkas galbūt labiau norės eiti pas gydytoją vokietį. Bet turint omenyje, jog yra gana daug Vokietijos provincijos vietovių, kuriose nebelikę nė vieno gydytojo, darosi aišku, kad jų gyventojai tikrai džiaugsis, jei sulauks lenko ar lietuvio mediko”, – daro išvadą pašnekovas.

Nerimauja, kad atvykėliai dirbs daugiau ir gaus mažiau

Atkreiptinas dėmesys, kad Vokietijoje nėra nustatyto bendro minimalaus darbo atlygio, ir būtent tai kelia didžiausią nerimą profesinėms sąjungoms. “Kai kurie nekvalifikuoti darbininkai iš Rytų Europos sutinka vergauti už 2–3 eurus per valandą, kai turėtų gauti mažiausiai 4–6 eurus, – priklauso nuo to, kurioje Vokietijos dalyje jie dirba”, – teigia vienos didžiausių Vokietijos profesinių sąjungų “Ver.di” atstovas Janas Jurczykas, mat 10–20 proc. algų skirtumas Vakarų Vokietijos naudai vyrauja visuose sektoriuose.

Profesinės sąjungos siekia įtvirtinti 8,5 euro minimalų valandinį atlygį. Kol kas minimalus valandinis atlygis nustatytas tik tam tikrose srityse, pavyzdžiui, statybų sektoriuje, kuriame kvalifikuotas darbininkas gauna 12,95 euro Vakarų ir 9,5 euro Rytų Vokietijoje.

Diskusijos, ar prie kitos darbo kultūros pratę rytiečiai nebus linkę taikstytis su neapmokamais viršvalandžiais, papildomomis užduotimis, sunkesnėmis darbo sąlygomis ir mažesniu atlygiu, mirga Vokietijos spaudoje, skamba ir neformaliuose pokalbiuose prie alaus bokalo. Beje, ši tema jaudina visus – nuo kvalifikuočiausių IT specialistų iki paprastų darbininkų. Tačiau, remdamasi atliktais skirtingais tyrimais, “Bundesagentür für Arbeit” atstovė dr. Beate Raabe tvirtina, kad atlyginimai gali sumažėti tik 1,1 proc., tad bent dėl jų priežasties nuogąstauti nėra.

“Rinka pasirengusi priimti daug naujų darbuotojų. Prognozuojama, kad ekonomika ir toliau augs. Jei žmogus turi kvalifikaciją ir moka vokiečių kalbą, šiandien yra pats geriausias metas įsilieti į Vokietijos darbo rinką”, – tvirtina B.Raabe.

Milda Celiešiūtė
Specialiai “Veidui” iš Hamburgo

"Veido" archyvas

Budapešte surengtoje pirmojoje Europos darbo mugėje, skirtoje padėti įsidarbinti užsienyje, daugiausiai vengrų domėjosi darbo rinką atvėrusiomis Austrija ir Vokietija. Lietuvoje taip pat šimtai lietuvių puolė krautis lagaminus į Vokietiją.

Nors šimtai lietuvių jau išvyko į Vokietiją, ekspertai mano, kad atsivėrusi šios šalies darbo rinka naujo emigracijos cunamio nesukels.

Praėjusią savaitę naujųjų Europos Sąjungos narių akys krypo į Vokietiją ir Austriją, atvėrusią savo darbo rinką šioms šalims. Tad nenuostabu, kad balandžio 29 d. pirmą kartą surengtoje Europos darbo mugėje Budapešte, skirtoje padėti jaunimui įsidarbinti kitose ES šalyse, Austrijos ir Vokietijos stendai buvo tiesiog apgulti. Tokias muges Europos Komisija šiemet ketina organizuoti visose ES šalyse – Lietuvoje ji vyks rudenį.

Tiesa, nereikėjo Lietuvoje nė darbo mugės, o šimtai darbu Vokietijoje susiviliojusių tautiečių autobusais jau ėmė traukti Vokietijos link. “Jau porą mėnesių jaučiame smarkiai padidėjusį keleivių srautą į Vokietiją. Turime daug maršrutų į šią šalį, bet jau maždaug mėnuo, kai išvyksta pilni autobusai. Sausį–balandį bilietų Lietuva–Vokietija (tik į vieną pusę) nupirkta 3,1 tūkst. – 42 proc. daugiau nei pernai”, – informuoja tarptautinių keleivių pervežimo bendrovės “Ecolines” Lietuvos ir Lenkijos regiono vadovas Remigijus Dvareckas.

Beje, lietuviai į Vokietiją traukia ne tik autobusais, bet ir nuosavais automobiliais, lėktuvais ar keltu iš Klaipėdos į Kylį. Štai bilietai į keltą išpirkti jau iki liepos mėnesio.

Paklausimų lavina užplūdo ir Vokietijos lietuvių bendruomenes. “Iš Lietuvos visuomet sulaukiu paklausimų, tačiau šiuo metu jų itin padaugėjo: vieni tiesiog rašo darbo skelbimus, kiti reikalauja surasti darbą, būstą. Gauname ir puikios kvalifikacijos specialistų gyvenimo aprašymų”, – pasakoja Vokietijos lietuvių bendruomenės Kelno ir Bonos apylinkės pirmininkė Ieva Kleinauskas.

Ne mažiau aktyvūs Vokietijos darbdaviai bei įdarbinimo agentūros, ieškančios lietuvių darbuotojų. Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje biuro vadovo pavaduotoja Audra Ercienė tvirtina pastaraisiais mėnesiais sulaukianti daugybės kreipimųsi iš Vokietijos personalo tarnybų, norinčių bendradarbiauti su Baltijos šalių įdarbinimo agentūromis.

Vokietijos valstybinės įstaigos tūkstančių imigrantų antplūdžiui taip pat tvirtina pasirengusios. Planuojama, kad per ateinančius metus į Vokietiją iš naujųjų ES narių atvyks 100–140 tūkst. darbuotojų. “Kelno ekonomikos instituto skaičiavimais, Vokietijos mokslo ir technikos sektoriuje yra 117 tūkst. laisvų darbo vietų”, – įspūdingus skaičius pateikia Vokietijos lietuvių bendruomenės vicepirmininkė Dalia Henke.

Be to, Europos užimtumo tarnybų tinklo “Eures” duomenimis, sausio mėnesį Vokietijoje buvo ieškoma apie 12 tūkst. finansų ir pardavimo specialistų, per 20 tūkst. slaugių ir kitų medicinos specialistų.

Šiemet aktyviau ieškoti darbuotojų ėmė ne tik Vokietijos ar Austrijos darbdaviai. Kovo pabaigoje išleisto Europos mobilumo biuletenio duomenimis, jau 2010 m. Europoje smarkiai padidėjo darbo jėgos poreikis, ypač prekybos, pramonės ir paslaugų sektoriuje. “Eures” statistika rodo, kad šiuo metu daugiausiai darbuotojų iš užsienio ieškoma Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Belgijoje, Olandijoje. Žinoma, mažiausiai darbo pasiūlymų “Eures” duomenų bazėje galima rasti labiausiai krizės pakirstose ir didžiausio nedarbo ištiktose valstybėse – Baltijos šalyse, Graikijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje.

Emigracijos banga nepasikartos?

Lietuvos darbdaviai baiminasi, kad dėl Vokietijos rinkos atsivėrimo dar labiau padidėsianti emigracija taps rimta kliūtimi Lietuvos ekonomikai atsigauti. Jau per krizę išryškėjęs struktūrinis nedarbas, kai esant 300 tūkst. bedarbių įmonės negalėjo rasti kai kurių kvalifikuotų darbuotojų, vis aštrės. Juo labiau kad vokiečių darbdaviai labiausiai ieško ne fabrikų darbuotojų, o kompetentingų ir kvalifikuotų specialistų.

Tačiau darbo rinkos ekspertai abejoja, ar pasikartos tokia emigracijos banga, kokia buvo nukreipta į Jungtinę Karalystę ir Airiją, o kai kurių darbuotojų trūkumą Lietuvoje labiau sieja ne su emigracija, bet su pasenusia švietimo sistema, rengiančia specialistus “į sandėlį”.

“Nemanau, kad Vokietijos darbo rinkos atvėrimas turės esminės įtakos bendram emigracijos lygiui iš Lietuvos. Daugelis tų, kurie planuoja išvykti padirbėti užsienyje, tai padarytų neatsižvelgdami į atsivėrusią Vokietijos darbo rinką. O padidėti emigracija iš Lietuvos galėtų tik tuo atveju, jeigu Vokietijoje būtų santykinai nesunku susirasti darbą už palyginti neblogą algą. Šiuo atveju matyti dvi prieštaringos tendencijos: viena vertus, Vokietijos ekonomika yra gana dinamiška, palyginti su daugeliu kitų senųjų ES narių, o tai didina darbo jėgos paklausą. Kita vertus, Vokietijos darbo rinka yra labiau reguliuojama nei, pavyzdžiui, Anglijos ar Airijos, todėl į ją sunkiau patekti”, – analizuoja Viešosios politikos ir vadybos instituto vyr. analitikas Egidijus Barcevičius.

Personalo atrankos ir vadovų paieškos bendrovės “Search Group Vilnius” direktorius Šarūnas Dyburis taip pat abejoja, kad atsivėrus rinkai žmonės masiškai patrauks į Vokietiją. “Pirma, ne tiek daug lietuvių moka vokiškai, o ten sudėtinga be kalbos. Antra, nekvalifikuoti darbuotojai, ieškoję darbo, jau išvažiavę. Trečia, norėjusieji išvažiuoti dirbti į Vokietiją rado būdų tą padaryti anksčiau. Yra tam tikra rizika, kad susivilios didelės kompetencijos medicinos darbuotojai, pedagogai, bet vienas esminių niuansų yra tas, kad kvalifikuotas specialistas turi gerai mokėti vokiečių kalbą”, – aiškina Š.Dyburis.

Barjeras – vokiečių kalba

Taigi menkos vokiečių kalbos žinios yra tas stabdis, galintis sulaikyti Lietuvoje aukštos kvalifikacijos darbuotojus, bent jau kol kas. Tą patvirtina ir vokiečių darbdaviams tarpininkaujančios įdarbinimo agentūros Lietuvoje. “Personalo projektų valdymo” direktorė Jolanta Valiukėnienė informavo, kad šiuo metu įmonė gali pasiūlyti 50 darbo vietų Vokietijoje – didžiąją dalį kvalifikuotų: medikams, IT specialistams, inžinieriams, elektrikams, vadovams, slaugėms.

“Didelio ažiotažo tarp lietuvių nėra, nes skelbimuose rašome, kad nemokantys vokiečių kalbos nesikreiptų. Iš visų norinčiųjų dirbti užsienyje Vokietija domisi gal 10 proc., nes Lietuvoje mažai žmonių kalba vokiškai”, – dėsto J.Valiukėnienė.

Vokietijoje gyvenantys lietuviai įspėja, kad pasirinkus emigranto duoną neverta tikėtis lengvo gyvenimo, nes įsidarbinti pagal profesiją dažnai nepavyksta net vietiniams. Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Antanas Šiugždinis pasiryžusiems vykti į Vokietiją pataria nepriimti jokio darbo pasiūlymo be darbo sutarties ir žiūrėti, kad atlyginimas nebūtų per mažas. “Vietinė policija pasirengusi stipriai tikrinti darbuotojus ir darbdavius. Baudos didelės ir abiem pusėms skausmingos”, – įspėja A.Šiugždinis.

EK su nedarbu kovos mobilumu

Lietuvai vis labiau jaudinantis dėl emigracijos masto ir poveikio, Europos Komisija (EK) kaip tik ketina labiau skatinti darbuotojų judėjimą tarp ES šalių. Balandžio pabaigoje EK pradėjo vykdyti priemonę “Youth@Work” (Jaunimas ir darbas). “Neužtenka daugiau jaunimo įtraukti į švietimo sistemą – reikia padidinti jaunuolių mobilumą ES”, – kalbėdamas balandžio pabaigoje Budapešte surengtoje pirmojoje Europos darbo mugėje tvirtino ES darbo ir socialinių reikalų bei įtraukties komisaras Laszlo Andoras.

Taip tikimasi spręsti milžiniško jaunimo nedarbo problemą, nes šiandien net 5 mln. jaunų europiečių neranda darbo. Nors išvykimas į kitas šalis gali padėti laikinai sumažinti nedarbą, Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims kyla rizika, kad jaunimas paprasčiausiai nebenorės grįžti, ir šalys ateityje patirs darbo jėgos problemų.

Antra kryptis, kuria nukreipta EK kovos su jaunimo nedarbu priemonė, – skatinti jaunimo įsidarbinimą smulkiose ir vidutinėse įmonėse bei jaunuolių verslumą, nes jaunų verslininkų Europoje šiuo metu labai mažai: tik 2,5 proc. savarankiškai dirbančių asmenų ES yra jaunesni nei 25 metų. Verslumui skatinti EK numačiusi finansinių instrumentų – 100 mln. eurų mikrokreditams, kurie bus skirti verslą kuriantiems jauniems žmonėms (Lietuvoje tai jau veikia), ir stažuotes užsienio įmonėse, kad jaunuoliai galėtų įgyti verslumo įgūdžių.

Įdarbinimo užsienyje įmonių atstovai pastebi, kad galimybe dirbti Vokietijoje daugiausia domisi vyresni Lietuvos gyventojai – ypač moterys. “Apie 70 proc. besikreipiančiųjų yra vyresni nei 50 metų. Anksčiau tokio amžiaus sudarydavo tik apie 20 proc. norinčiųjų dirbti užsienyje. Šiuo metu Lietuvoje penkiasdešimtmečiams problematiška įsidarbinti, o pensija dar tolokai, tad darbo užsienyje jie labai ieško”, – tvirtina įdarbinimo tarpininkavimo agentūros “Aulina” direktorė Rita Biliukaitė.

Daug paklausimų iš vyresnio amžiaus moterų, norinčių vykti dirbti į Vokietiją, sulaukia ir įmonė “Baltic Union”. “Vyresnio amžiaus moterų kreipiasi tikrai nemažai, visos nori dirbti auklėmis ar namų šeimininkėmis. Kodėl? Anksčiau Lietuvos mokyklose daugiau mokydavo vokiečių kalbos. Be to, Vokietija arčiau, o Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonėms darbo nėra”, – antrina įmonės komercijos direktorius Jonas Lukauskas.

Anot jo, Vokietijoje atlyginimai didesni nei Jungtinėje Karalystėje ar Kipre. Pavyzdžiui, mažiausia alga auklei Vokietijoje siekia 800 eurų, o dažnai ir 1000–1100 eurų, be to, siūlomas nemokamas maitinimas ir pragyvenimas.

Vokiečiai darbdaviai Lietuvoje dažniau ieško specialistų, o ne juodadarbių. “Didžiojoje Britanijoje daugiausia siūloma dirbti pakuotojais fabrike, žemės ūkyje, o Vokietijoje juodadarbių tikrai nereikia, tokiems darbams užtenka turkų, kurių ten trys milijonai. Dirbti Vokietijoje ieškoma auklių su geromis rekomendacijomis, seselių, gydytojų, laivų apšiltintojų”, – atskleidžia J.Lukauskas.

Įdarbinimo agentūrų atstovai sako, kad kol kas antplūdžio nesulaukia nei iš Vokietijos darbdavių, nei iš norinčiųjų išvykti tautiečių. “Nors kalbama, kad gegužę atsivėrus Vokietijos darbo rinkai reikės daug žmonių, kol kas to poreikio nejaučiame. Šiuo metu daugiausia darbuotoj reikia Kipre – darbo vietų šimtai, bet tiek žmonių  nėra, nes lietuviai labiausiai nori važiuoti dirbti į Norvegiją”, – apibendrina J.Lukauskas.