Orientacija į dirbtų valandų skaičių šiuolaikinių darbdavių nebelaikoma vertybe. Kur kas svarbiau – kompetencijų pritraukimas, lankstus požiūris į darbo grafiką ir abi puses tenkinantis galutinis rezultatas.

“Dauguma žmonių, dirbančių 35 ar 40 valandų per savaitę, nekenkia savo sveikatai. Tačiau jei šis skaičius viršija daugiau nei 40 valandų, sveikatai tai gali tapti rimta našta”, – sako Tiubingeno darbo medicinos universitetinės ligoninės profesorė Monika Rieger.
Su tuo, kad persidirbimas neatsiejamas nuo pervargimo, išsekimo ir dėl to kylančių sveikatos problemų, pasaulio mokslininkai linkę sutikti, tačiau vertėtų atminti, kad trumpesnės darbo valandos, tarkime, 30 val. per savaitę, dar nereiškia, jog būsite sveiki ir laimingi. Kaip pastebi M.Rieger, žmogus, turintis per daug laisvo laiko, ima pernelyg rūpintis savo šeimos nariais (ilgainiui artimuosius tai pradeda slėgti) arba per daug gilinasi į save (ima dažniau varstyti medikų duris, ieškoti ligų).
Taigi koks turėtų būti šiam laikmečiui tinkamas per savaitę dirbamų valandų skaičius?
Žinant, kad mūsų šalis minima kaip viena nelaimingiausių, o gyventojai – kaip bene daugiausiai streso savo darbe patiriantys visoje ES (dirbame daugiau valandų ir kur kas prastesnėmis sąlygomis nei Vakarų gyventojai, o uždirbame gerokai mažiau), tenka įsiklausyti į ekspertų vertinimą, kad tai gali daryti didelę įtaką darbo efektyvumui ir kokybei. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, jau ne vienus metus diskutuojama, ar verta sutrumpinti Darbo kodekse apibrėžtą 40 valandų darbo savaitę. (Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų, o maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų.)
Tačiau iš diskusijų viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad šie siūlymai iš darbdavių pusės sutinkami ne itin palankiai. O profesinės sąjungos atstovai būgštauja, kad, sutrumpėjus darbo laikui privaloma tvarka, žmonės butų verčiami dirbti tas pačias darbo valandas už mažesnį atlygį.
Trumpesnės darbo savaitės skeptikai nuogąstauja, kaip tai paveiks šalies ekonomiką, darbuotojų sveikatą, tačiau iki šiol atlikti darbo laiko trukmės ir ankstyvos mirties koreliacijos tyrimai aiškiai parodo, kad, trumpėjant darbo valandoms, mažėja ir ankstyvų mirčių (šiuo atveju neverta atmesti tikimybės, kad išsivysčiusiose valstybėse tai gali lemti ir aukštesnis gyvenimo lygis, geresnės mitybos ir medicinos priežiūros sistemos) skaičius, žmonės gali skirti daugiau asmeninio laiko artimiesiems, bendruomeniniams reikalams.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas teigia, kad pasipriešinimas šiuo atveju visiškai nesuprantamas ir neracionalus: “Seniai laikas leisti žmonėms lanksčiau dirbti ir užsidirbti. Amžius – dvidešimt pirmas, o Darbo kodeksas daugelį metų nekeistas, neliberalizuotas.”
Kaip tinkamą pavyzdį, kuriuo galėtų sekti ir Lietuva, Ž.Šilėnas nurodo kaimyninę Estiją, kurioje požiūris į darbo valandas daug lankstesnis. Europoje trumpesnių darbo valandų naujiena nepavadinsi: prancūzai jau beveik keturiolika metų dirba ne ilgiau kaip 35 darbo valandas per savaitę, dirbti keturias dienas per savaitę įprasta ir trečdaliui Nyderlandų gyventojų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Lietuvoje specialistai rengiami, neatsižvelgiant į realius darbo rinkos poreikius, – signalizuoja šalies verslas ir tą patvirtina žurnalo „Veidas“ atlikta analizė, rodanti, kad beveik pusė kolegijų ir ketvirtis universitetų absolventų pernai, baigę studijas, keliavo tiesiai į darbo biržą.

Kaip parodė žurnalo „Veidas“ atlikta analizė, paremta pačių šalies universitetų, kolegijų ir Lietuvos darbo biržos pateiktais duomenimis, bedarbio duonos po studijų pernai ragavo 6,2 tūkst. iš beveik 28 tūkst. studijas universitetuose baigusių jaunuolių ir 4 tūkst. iš 10-ties tūkst. kolegijų absolventų. Aukštosios mokyklos teigia, kad šie duomenys neatspindi tikrosios padėties, esą absolventai darbo biržoje registruojasi, apsidrausdami dėl socialinių garantijų ar kitų priežasčių.“ Gaila, kad reitingai, nuvainikavę kai kurias aukštąsias mokyklas, sukėlė pasipriešinimą, o ne norą ir pastangas keistis. Man atrodo, kad mūsų švietimo sistema yra nuėjusi lengviausio pasipriešinimo keliu, kai kaip nors plaukiama, nelabai dairantis, ko iš tiesų reikia rinkai ir jauniems žmonėms, kad jie įgytų darbo rinkoje paklausų išsilavinimą“, – interviu „Veidu“ pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.
VEIDAS: Lietuvos pramonininkų konfederacija ir jūs asmeniškai ne vienerius metus atvirai kalbate apie aukštųjų mokyklų nesugebėjimą parengti darbo rinkai tinkamų specialistų. Kaip jūs vertinate šią statistiką, kad 25 proc. universitetų ir 40 proc. kolegijų absolventų pernai, gavę diplomus, užsiregistravo darbo biržoje bedarbiais ir kokias įžvelgiate šio reiškinio priežastis?
R.D.: Negalima to vertinti vienareikšmiškai. Viena vertus, nepanašu, kad aukštosios mokyklos bando suvokti, kas vyksta Lietuvos ir globalaus pasaulio rinkose ir, reaguodamos į tai, orientuoti savo studijų programų. Universitetų, kolegijų studijų programas dažniausiai lemia ne rinkos poreikiai, o jų turimi dėstytojai ir jų dėstomi mokslai.
Šiandien reikia visiškai kitko: žvelgti jau toliau už horizonto ir diskutuoti, kaip reikėtų keistis, kokias studijų programas, mokymo kryptis rinktis, kad mūsų jauni žmonės būtų tinkamai parengti arba bent jau atviri pokyčiams. Nes globalizacija ir naujos technologijos smarkiai keičia darbo rinką – vienos profesijos tampa labiau paklausios, kitų iš viso nebelieka. Todėl būtina tai matyti ir prognozuoti. Tuo labiau, kad universitetams savo prekę šiandien jau reikia pardavinėti globalioje rinkoje, konkuruojant pasauliniu mastu.
Tą diktuoja ir drastiškai mažėjantis moksleivių skaičius: 2004 m. mokyklas Lietuvoje baigė 46 tūkst. abiturientų, šiemet – 37 tūkst., o 2021-aisiais – tik 26,5 tūkst.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Ekonomikos srities specialybes studijuojančių studentų skaičius Lietuvoje viršija 6 tūkst. Tačiau vien akademinio išsilavinimo neužtenka – labiausiai darbdaviai vertina būsimo darbuotojo motyvaciją ir norą tobulėti.

Kokių profesinių ir asmeninių savybių turi turėti ekonomikos studijas baigiantis studentas, siekiantis sėkmingai įsidarbinti tarptautiniuose bankuose, “Veidas” klausė Sigutės Dindaitės-Kairienės, DNB banko Personalo valdymo departamento vadovės, ir Mildos Autukaitės, „Swedbank” Personalo departamento direktorės.
VEIDAS: Kas, jūsų nuomone, yra geras ekonomikos specialistas?
S.D-K.: Visų pirma jis turi gerai suvokti tiek pačią ekonomiką, tiek įmonės ekonomiką. Svarbu, kad jis gebėtų daryti įžvalgas ir numatyti ateities planus, įvertinti pavojus ir galimybes.
M.A.: Geram ekonomikos specialistui, kaip ir bet kuriam kitos srities specialistui, dirbančiam mūsų organizacijoje, turėtų būti artima mūsų verslo filosofija bei vertybės – atvirumas, paprastumas ir rūpestingumas. Jis taip pat turėtų būti motyvuotas, iniciatyvus, gebantis prisiimti asmeninę atsakomybę, trokštantis augti ir tobulėti. Ir, kaip geras savo srities specialistas, turėtų pasižymėti stipriomis profesinėmis kompetencijomis bei suprasti, kaip jo atliekamas darbas organizacijoje prisideda prie jos verslo sėkmės.
VEIDAS: Ar geri studentai praktikantai yra „pastebimi“ ir vertinami kaip potencialūs darbuotojai?
S.D-K.: Apie du tris mėnesius trunkančią praktiką organizuojame du kartus per metus – vasarą ir žiemą. Daugiausia pas mus praktikuojasi dar studijuojantys jaunuoliai, su jais suderiname praktikos laiką, lanksčiai žiūrime į galimybę lankyti paskaitas. Pakvietę studentus dalyvauti praktikos programoje, numatome individualias programas, ką jie turėtų veikti ir ką norėtų sužinoti. Atliekantys praktiką studentai turi savo vadovą, su kuriuo derina konkrečią veiklą tuo laikotarpiu.
Užduotys tuo laikotarpiu būna įvairios ir priklauso nuo to, kokią konkrečiai specializaciją studentas yra pasirinkęs. Praktikantas dalyvauja mini projektuose, klientų aptarnavimo padaliniuose ir dirba su kitais studentais. Praktikos metu dažniausiai matomi tie keli žmonės, kurie yra labai iniciatyvūs ir domisi daugiau bei plačiau. Tokius mes tikrai pastebime ir, jeigu yra galimybė, pakviečiame juos dirbti arba ateityje su jais susisiekiame. Be abejo, dalis studentų ne visada įsitraukia į praktiką, tačiau tokių nebūna daug.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

“Veido” atliktas tyrimas atskleidžia, kurių aukštųjų mokyklų absolventams sunkiausia įsidarbinti.

Praėjusiais metais daugiau kaip 6285 universitetų absolventai užsiregistravo Lietuvos darbo biržoje (LDB). Savaitraščiui “Veidas” išanalizavus LDB ir universitetų pateiktus 2013 m. duomenis paaiškėjo, kad pernai daugiausiai bedarbių “iškepė” Vytauto Didžiojo universitetas: net 20 proc. jo absolventų 2013 m. nesusirado darbo. Antroje ir trečioje vietoje liko Kazimiero Simonavičiaus universiteto (19,3 proc.) bei Vilniaus dailės akademijos (19,2 proc.) auklėtiniai. Regint šiuos skaičius kyla nemažai klausimų, vienas jų – kodėl būtent šiuos universitetus baigę studentai neranda sau tinkamos darbo vietos.
Kaip matyti iš “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atliktos Lietuvos darbdavių apklausos, šiandieninėje darbo rinkoje kaip tinkamiausios vertinamos Vilniaus universiteto (25 proc.) absolventų žinios ir gebėjimai. Antroje vietoje – ISM vadybos ir ekonomikos (23,2 proc.), trečioje – Kauno technologijų (21,6 proc.) universitetas.
Kaip pastebi apklausoje dalyvavę darbdaviai, dažnai jaunuoliams po universitetinių studijų koją kiša praktinių gebėjimų stoka (čia kaip akivaizdūs lyderiai įvardijami Vilniaus (31,4 proc.), Šiaulių (28,2 proc.) ir Klaipėdos universitetų (27,5 proc.) absolventai), kuriais tenka pasirūpinti juos įdarbinančių įmonių vadovams. Tačiau kai kurių universitetų auklėtiniai apklaustų darbdavių buvo įvertinti kaip puikiai pasirodantys mokomosios praktikos metu (ISM vadybos ir ekonomikos (24 proc.) bei Vilniaus Gedimino technikos (23,7 proc.) universitetų) ir galintys sulaukti pasiūlymų dirbti. Vadinasi, dar labai daug lemia pačių absolventų asmeninės savybės bei gebėjimas išsiskirti iš aplinkos.
Geriausiai į darbo procesą per bendradarbiavimą su įmone, respondentų nuomone, įtraukiami Kauno technologijos (23,5 proc.), Vilniaus (22,0) bei ISM vadybos ir ekonomikos (21,4 proc.) universitetų jaunuoliai, taigi akivaizdu, kad darbo pasiūlymai tinkamai pasirodžius per praktiką pirmiausia pasiekia būtent juos.
Ir nors darbdavių apklausa paremta subjektyviais vertinimais, ji, kaip atskleidė pačių universitetų ir darbo biržos pateikti duomenys, gana taikliai nusako susiklosčiusią absolventų įsidarbino padėtį po universitetinių studijų Lietuvos darbo rinkoje. Taigi kodėl vienus universitetus baigę absolventai traukia registruotis į darbo biržą, o kiti sėkmingų pasiūlymų dirbti sulaukia dar neužvėrę universiteto durų?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Shutterstock

Kai kurie svetur pinigų susitaupę bei idėjų pasisėmę emigrantai grįžta ir kuria nuosavą verslą gimtinėje. Tokius atvejus drąsiai galime vadinti sėkmės istorijomis. Deja, jų nėra tiek daug. Kaip visa tai pakeisti?

“Airijoje pažįstami stebėjosi mano kalbos lygiu ir žiniomis, todėl ragino stoti į universitetą ir siekti karjeros aukštumų svetur. Buvau jaunas, pamačiau pasaulio, supratau, kad man patinka vadovauti ir kurti. O kai atsivėrė sienos ir į Lietuvą grįždavau vis dažniau, pajutau draugų ir namų ilgesį. Pamaniau, jei sekasi Airijoje, seksis ir Lietuvoje”, – prisimena šiaulietis verslininkas Edvinas Mačiulis.
Po kelerių metų, praleistų svetur, į Lietuvą jis sugrįžo prieš pat sunkmetį ir netrukus įkūrė įmonę “Valymo profesionalai”. Nuojauta, kad sėkmė, lydėjusi emigracijoje, neapleis ir Lietuvoje, pašnekovo neapgavo, jo verslas iš tiesų nusisekė. Pradėjusi veiklą įmonė turėjo vieną klientą ir vieną darbuotoją, o šiandien E.Mačiulis suskaičiuoja 53 nuolatinius užsakovus, 20 darbuotojų ir pusės milijono litų metinę apyvartą.
Šiauliuose verslininkas įkūrė ir sporto klubą, dar tris įmones, kurios verčiasi prekyba lietuviškomis uogomis bei poliuretanine danga, įsteigė Baltarusijoje ir, žinoma, planuoja valymo paslaugų verslo plėtrą kituose mūsų šalies didmiesčiuose.
Nuosavo verslo idėją E.Mačiulis subrandino dar užsienyje, o kai sugrįžo į Lietuvą, kaipmat įžvelgė, ko čia trūksta. Vis dėlto pagrindinė priežastis, paskatinusi verslą kurti gimtinėje, buvo namų ilgesys.
Asmenines santaupas ir iš svetur parsivežtas verslo idėjas, kaip svarbiausias paskatas pradėti verslą, įvardija ir VšĮ “Versli Lietuva” Verslumo departamento vyr. projektų vadovė Jolanta Miloš: “Svarbiausia sugrįžti juos raginanti mintis yra galimybė gyventi su savo tėvais ir vaikais, o nuosavas verslas taps gero gyvenimo Lietuvoje garantija.”

Realybė aplaužė sparnus, bet…
Ekspertai tikina, kad būtent tokia nostalgija kasmet į Lietuvą sugrąžina vis daugiau emigrantų, nes tai lemiamas motyvas renkantis gyvenamąją vietą.
Praėjusiais metais į Lietuvą atvyko 23,6 tūkst. žmonių, iš jų 20,5 tūkst. buvo sugrįžę Lietuvos Respublikos piliečiai. Statistikos departamento duomenimis, palyginti su 2012 m., šis skaičius padidėjo maždaug 18 proc. Tačiau specialistai įspėja, kad pirmosios kregždės pavasario nežada: nors ekonominė situacija Lietuvos emigrantų gausiai apgyventuose kraštuose prastėja, svetur išvykę lietuviai lagaminų krautis nepuola. Jų sprendimą kraustytis atgal į gimtinę lemia asmeniniai motyvai, pavyzdžiui, šeimos planavimas. Tokios priežastys atgal į Lietuvą parvedė ir daugumą “Veido” kalbintų pašnekovų, kurie spjovė į “užsienietiškus atlyginimus”, įsitikino, kad pinigai ant medžių neauga jokiame pasaulio kampelyje, ir grįžo į Lietuvą pradėti šeimos verslo.
Klaipėdietė Eglė Mikalauskienė su vyru į Didžiąją Britaniją išvyko daugiau nei prieš dešimtmetį, o Lietuvai įstojus į ES jie buvo vieni pirmųjų lietuvių studentų Londono Metropolitano universitete. Pašnekovės šeima svetur spėjo įsigyti nuosavą būstą, įkurti finansinių paslaugų įmonę, tačiau planuodami šeimos pagausėjimą jie buvo tikri, kad kursis Lietuvoje, gimtinėje imsis ir savo verslo. Tačiau kojoms apšilti ir lietuviško verslo kultūrai perprasti prireikė laiko, todėl iš samdomų “angliškų” darbų šeima sugrįžo į “lietuviškus”. Pagaliau po kelerių metų atsirado specializuotos keramikos parduotuvė “Amfora”.
“Parsivežėme gausybę idėjų, todėl imtis savo verslo norėjome vos sugrįžę. Tačiau realybė mūsų sparnelius netrukus aplaužė. Supratome, kad čia esame baltos varnos, juk visą suaugusiųjų gyvenimą praleidome užsienyje. Skyrėsi požiūris, nežinojome, kokios povandeninės srovės čia veikia, teko susitaikyti, kad dalis sėkmės priklausys ir nuo pažinčių rato dydžio, – patirtimi dalijasi E.Mikalauskienė. – Supratome, kad rinka per maža, todėl, kad ir kokia graži būtų mūsų idėja, reikia numatyti, ar tokia produkcija bus reikalinga Lietuvoje.”
Nuosavo šeimos verslo idėją Londone subrandino ir plungiškis Edmundas Stonkus. Jis kartu su tėčiu ir broliu Lietuvoje įkūrė įmonių grupę “Amona”. Dabar Stonkų verslui priklauso elektroninė parduotuvė “Aivashop.lt”, tradicinė laisvalaikio ir sporto prekių parduotuvė, importo ir didmeninės prekybos skyrius “Amona wholesale”, IT skyrius, kuriantis programavimo sprendimus ir interneto svetaines, “Modeo.lt” bei vizualinės reklamos skyrius “Stronk.lt”.
E.Stonkus pasakoja, jog svetur dirbdamas nedidelėje spaustuvėje jis perprato verslo subtilybes ir dizaino sprendimus, todėl žinojo, kad savarankiškai gali “padaryti geriau”, bet nusprendė geriau tai daryti tėvynėje. Taigi, pasitarę Stonkai sutelkė šeimos pajėgas, pasiskirstė darbus ir išgrynino įmonės veiklos kryptis pagal kiekvieno specializaciją: reklama ir spauda, grafinis dizainas, interneto sprendimai.
“Užsienyje dirbau panašaus profilio kompanijoje, turėjau pažinčių, tačiau čia pradėjome nuo nulinio kapitalo, – apie minimalias investicijas pasakoja E.Stonkus. – Pinigų neskaičiavome, bet dirbome nepakeldami galvų, todėl nepastebėjome, kaip greitai viskas išaugo: atsirado klientų, pradėjome rinktis, kuriuos užsakymus spėsime įgyvendinti. Mums greitai pavyko įrodyti savo kozirį – kokybę.”
Šeimos gerovė ir atžalų mokslai sugrįžti į Lietuvą paskatino ir kauniečių šeimą, rugsėjį įsteigusią krovinių pervežimo įmonę “Krovinukas”. Verslo įkūrėja Ramutė Jasulaitienė prisipažįsta, kad tokiam žingsniui reikėjo drąsos ir žinių. Didžiojoje Britanijoje ji dirbo pagal individualios veiklos pažymėjimą, ten esą taip verstis buvo paprasčiau, mažiau ir popierizmo. O štai apie verslo pradžios subtilybes Lietuvoje verslininkė nieko nežinojo, todėl lankė seminarus, konsultavosi su specialistais, krovinių pervežimo kainą aiškindavosi apsimesdama konkurentų kliente.
“Grįžti į Lietuvą nori dauguma emigrantų, tačiau bijo, kad čia nepragyvens. O mes pabandėme. Žinoma, pradžia ne rožėmis klota, pelnas kol kas nedidelis, tačiau džiaugiuosi, kad nepatyrėme nuostolių”, – svarsto R.Jasulaitienė.

Trūksta koncentruotos informacijos
Visi “Veido” kalbinti pašnekovai patikina, kad pradėti kurtis Lietuvoje nėra lengva. Su sunkumais susiduria ir tie, kurie nesitaiko į nuosavą verslą. Grįžusieji iš užsienio primena, kad daugeliui sugrįžti lengviau, kai gimtinėje jau laukia darbo vieta. Tačiau juk iš Londono ar Dublino į darbo pokalbius nepriskraidysi, o drąsesnieji, kurie grįžta ir nuosekliai ieškosi darbo jau būdami Lietuvoje, norėtų lengvesnio pereinamojo etapo, socialinių garantijų, kol susiras darbą ir papildomos informacijos.
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė pabrėžia, kad stebuklingos priemonės, kuri padėtų susigrąžinti išvykusius emigrantus, nėra. Pasak jos, reikia galvoti apie įmanomus įgyvendinti būdus, kurie galėtų bent palengvinti emigrantų sprendimą. Taigi naudinga būtų informacija, kurios emigrantai stokoja. Viena tokių veiksmingų idėjų būtų centras, kuris teiktų informaciją, konsultacijas ir konkrečią pagalbą visais su grįžimu susijusiais klausimais.
“Informacijos daug, tačiau ji išskaidyta. Žmonės, pragyvenę keletą metų užsienyje, praranda socialinius ryšius, todėl norintiems grįžti kyla daug klausimų. Neaišku, kaip ieškotis darbo, kokių yra galimybių pasiimti paskolą būstui, kaip susirasti geresnę mokyklą ar darželį, ir apskritai kaip integruotis į Lietuvos gyvenimą, – vardija A.Sipavičienė. – Labai svarbu, kad visus atsakymus gautum vienoje vietoje. Daugelis klausimų yra individualūs, todėl reikia teikti asmenines konsultacijas.”
“Emigruoti reikia drąsos, bet dar daugiau drąsos reikia sugrįžti į Lietuvą”, – antrina “Nordea Bank Lietuva” ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Reemigracijai Lietuvoje skiriama daug dėmesio, bet nėra paprasčiausių duomenų apie emigrantų verslumą, o kai stinga statistikos, kalbos apie sparčiau grįžtančius emigrantus primena spekuliacijas.
Ekonomisto Ž.Mauricas teigimu, emigrantų, pradedančių verslą gimtinėje, indėlį Lietuva pajunta iš karto. Jau verslo pradžiai jie paskiria užsienyje uždirbtus pinigus, kurie jiems sugrįžus tampa investicijomis Lietuvoje, ir naudojasi svetur pelnytais Lietuvos verslui naudingais kontaktais.
“Negana to, jie parsiveža kitokį mentalitetą. Pavyzdžiui, jie mažiau linkę atsiskaityti vokeliais. Grįžusieji pasižymi ir nauju požiūriu, gali prisiimti daugiau rizikos, o juk tai ir yra vienas kapitalizmo ir globalios ekonomikos variklių”, – komentuoja ekonomistas.

Iš Vakarų į Lietuvą atkeliavo daug madų, bet ir daug ligų. Viena jų – persidirbimas ir lėtinio nuovargio sindromas. Vis daugiau Lietuvos gyventojų nebemoka atsipalaiduoti, atitrūkti nuo įprastų darbų, o dažnam mūsų ilsėtis tapo didesne kančia, nei dirbti.

„Toli gražu ne visos Europos šalys yra apimtos tokios darbomanijos, kaip mes šiuo metu. Prancūzijoje jau kuris laikas veikia lėto gyvenimo judėjimai, žmonės pietauja niekur neskubėdami. Dalis visuomenės jau persisotino darbu ir nesibaigiančiu lėkimu. Tačiau amerikiečiai ir japonai toliau lekia, skuba. Ir čia kyla klausimas, kuriuo keliu pasuksime mes“, – svarsto psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.
Ji lietuvių polinkį neriboti darbo valandų vadina viena iš priklausomybės formų, nuo kurios jau kenčia nemaža dalis visuomenės. „Žmonės nebesugeba atsipalaiduoti nei savaitgaliais, nei per atostogas, nes prarado saugumo jausmą. Didžioji dalis persidirba net ne todėl, kad labai mėgtų savo profesinę veiklą, o todėl, kad nesijaučia užtikrinti dėl ateities“, – tikrąsias nesugebėjimo atsipalaiduoti priežastis nurodo G.Petronienė.
Su tuo, kad daugelis Lietuvos gyventojų savo psichoemocine sveikata susirūpina gerokai per vėlai, tik tuomet, kai nuo susikaupusių problemų pradeda “važiuoti stogas”, sutinka ir asmenybės ugdomojo vadovavimo specialistė Marija Mendelė-Leliugienė: „Vakarų visuomenėse pervargimas gana dažnai įvardijamas kaip perdegimas, o Lietuvoje sakoma, kad tai tiesiog nervų sistemos išsekimas. Iš tiesų ši problema globali, apie ją jau daug kalbama, atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie trimituoja apie pavojus, bet persidirbantieji į tai numoja ranka ir šių įspėjimų nesiklauso.“
Su tuo sutinka ir dėl nesibaigiančių darbų kelerius pastaruosius metus vos po kelias valandas per parą miegodavęs klaipėdietis Darius Baltunis. „Buvo etapas, kai ieškodamas sau tinkamos veiklos mažiausiai sukau galvą dėl tokių dalykų, kaip atostogos. Pradėjęs studijuoti dirbau radijo stotyje „Laluna“, laisvalaikiu garsinau filmus, taip pat ėmiausi verslo. Vos tik atvėręs kavinės duris maniau, kad rimto darbo bus kokiems trims mėnesiams, o tada jau beliks sudėlioti darbuotojus kaip šachmatų statulėles ir teisingais ėjimais skinti pergales. Tačiau metai intensyvaus darbo ir vos dvi ar trys valandos per parą miego padarė savo“, – pripažįsta pašnekovas.
Nepalyginti daugiau laiko nei anksčiau savo draugams, pomėgiams ir skaitymui šiandien skiriantis D.Baltunis mokosi gyventi iš naujo. Veiklų gausa ir jų intensyvumas pašnekovui vos nesibaigė vadinamuoju perdegimu, kai nebesinori nieko, išskyrus nuolatinį poilsį.
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto prodekanas, Lietuvos neuromokslų asociacijos vadovas prof. Osvaldas Rukšėnas primena, kad poilsio ir darbo režimas žmogui būtinas: „Nors daugelis mėgsta kalbėti apie begalinius žmogiškuosius resursus, vis dėlto ir jie turi savo pabaigą. Kai stresas, įtampa ir neišspręstos problemos kaupiasi, o pailsėti nebeišeina, gali pakrikti nervų sistema.“
Todėl kartkartėmis, pasak profesoriaus, įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus ir pasitikrinti, ar nebalansuojame ties išsekimo riba, verta kiekvienam.
Žmonės visame pasaulyje palengva ima suvokti nepaliaujamo greičio kainą, todėl stengiasi mažinti gyvenimo tempą, bet ar mums su jais pakeliui? G.Petronienė tuo labai smarkiai abejoja, nes pastaraisiais metais Lietuvoje darbomanija užsikrėtusių ir kokybiškai pailsėti nebesugebančių žmonių – vis daugiau.

Laiko ribos – vis abstraktesnė sąvoka

Ilja Laursas, mobiliųjų programėlių bendrovės „GetJar“ įkūrėjas, investuotojas bei verslininkas, mano, kad tradicinis laiko skirstymas į skirtą poilsiui, darbui ar šeimai pastaruoju metu yra senstelėjęs. „Pasaulyje vis populiariau tampa savo dienotvarkę susitvarkyti taip, kad visa tai susisietų į vieną organišką derinį. Atsakinėti į elektroninius laiškus galima ir gulint pliaže, paskui – dar paplaukioti baseine ir knygą paskaityti. Laiko ribos tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo palengva nyksta“, – įsitikinęs I.Laursas.
Su mintimi, esą per atostogas sveika išjungti mobilųjį telefoną, nesutinkantis verslininkas mano, kad subalansuotai gyvenant (savo dienotvarkėje atrandant laiko sportui, šeimai, pomėgiams ir pan.) atostogų visai nereikia. Tiesa, priešingai nei jos, pietūs I.Laursui – kone šventas laikas. „Nesu amerikietiškos tradicijos, kai sumuštinis valgomas prie darbo stalo, šalininkas, todėl įprastai pietums skiriu mažiausiai 1,5–2 val. Mėgstu laikytis šios tradicijos su draugais ar su darbuotojais, tuomet ne tik apie darbą, bet ir apie gyvenimą pasikalbėti galima“, – apibendrina daug keliaujantis verslininkas.
Lėto gyvenimo filosofijos šalininkas, žurnalistas, rašytojas Carlas Honore, kurį išgarsino knyga „Garbinant lėtumą: kaip pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui“, sako, kad, tinkamai pasirinkus laiką sparčiam tempui sumažinti, galima padidinti ne tik produktyvumą, bet ir kūrybiškumą. Pastarąjį, rašytojo teigimu, Vakarų visuomenėse nuolat žudo nesibaigiantis skubėjimas, dažną privedantis prie išsekimo ar persidirbimo.
Kaip pastebi „Veido“ kalbinti pašnekovai, karštligiškas išsekimas dažniausiai ištinka ambicingus ir darbščius žmones. Nors ir galėdami pasiekti puikių rezultatų, jie mėgaujasi tik trumpalaikiais laimėjimais, nes ilgainiui tiesiog išsenka.
Psichologas Richardas Wexleris daro prielaidą, kad būtent motyvacija darbe yra tiesiogiai susijusi su žmonių išsekimu. Jis teigia, kad dėl nuolatinio poreikio tobulėti ir mėginimo perprasti sparčiai tobulėjančias naująsias technologijas daugelis su gyvenimu tiesiog nebespėja.
Kad taip nenutiktų, O.Rukšėno įsitikinimu, būtina koncentruotai paskirstyti savo galimybes ir neperlenkti lazdos stengiantis įgyvendinti vienus ar kitus siekius: „Jei kalbėsime apie kūrybinių profesijų atstovus, reikėtų pastebėti, kad kasdien sukurti po unikalų kūrinį – didžiulė psichologinė įtampa, kuri ilgainiui pereina į fiziologinę būseną. Tad nieko keista, kad smegenys saugosi perkaitimo, todėl kažkuriuo metu jų durelės taukšt, ir užsidaro.“
Buvęs Vilniaus universiteto rektorius, dabar Seimo narys Benediktas Juodka mano, kad rasti harmoniją su savimi padeda gyvenimo tikslo turėjimas ir aiški dienotvarkė, kurioje numatyti ne tik darbai, bet ir metas pietums, atokvėpiui, šeimai.
Be dienotvarkės ir plano savo gyvenimo neįsivaizduoja ir 11 kalbų mokantis poliglotas, Vilniaus universiteto dėstytojas, filosofijos mokslų daktaras Gediminas Degėsys. „Man svarbi kiekviena gyvenimo minutė, dėl šios priežasties sunkiai verčiuosi be dienotvarkės. Laiko neturiu daugiau nei aplinkiniai – tiesiog aš jį produktyviau išnaudoju“, – tvirtina pašnekovas.
Tarkime, skrisdamas lėktuvu, užuot klausęsis muzikos ar bendrakeleivių kleketavimo, G.Degėsys stengiasi įsiminti kuo daugiau naujos kalbos žodžių.

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija (LPPARA) nepritaria viešojoje erdvėje pasigirdusioms kalboms, jog Valstybinės darbo inspekcijos parengtas bendrinis klausimynas „Darbuotojų saugos ir sveikatos ir darbo teisės būklė“ – pasityčiojimas iš verslininkų, o pati Inspekcija dirba netinkamai. „Klausimyną tikrai reikia tobulinti, tačiau nereikia menkinti jo svarbos: daugiau nei pusė mirtimi pasibaigiančių nelaimingų atsitikimų darbo vietoje nutinka smulkiosiose ir vidutinėse įmonėse.

Su žmogaus gyvybe bei sveikata juokauti negalima, todėl siekiame, kad verslininkai tinkamai pasirūpintų sauga ir apie tai informuotų pareigūnus“, – tvirtina Asociacijos generalinis direktorius Rimantas Šidlauskas. Valstybinei darbo inspekcijai atidėjus deklaracijų įteikimo datą pusmečiui, LPPARA aktyviai bendradarbiaus jį tobulinant ir šviečiant verslininkus.

500 įstatymų ir poįstatyminių aktų
Šiuo metu Valstybinė darbo inspekcija yra atsakinga už 500 įstatymų ir poįstatyminių aktų įgyvendinimą. Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei kiekvienas iš šių aktų būtų tikrinamas ir reguliuojamas atskirai? Siekiant supaprastinti institucijų bei verslininkų dalią ir buvo sukurtas šis klausimynas.
„Suprantame, kad verslininkams gali kilti daugybė neaiškumų dėl to kaip užpildyti daugiau nei 200 klausimų turinčią formą, ir matome, kad klausimynas toli gražu nėra idealus. Pavyzdžiui, nuo jo galėtų būti atleistos ISO standartus turinčios, gamybine veikla neužsiimančios įmonės (advokatų kontoros, kanceliarijos prekių parduotuvės ir pan.). Tačiau tikime, jog tai – tinkama priemonė darbo saugos reikalavimų užtikrinimui bei jų priežiūros supaprastinimui“, – sako R. Šidlauskas.

Ne baudos, o švietimas
LPPARA atstovai susitiko su Vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi Viliumi Mačiulaičiu bei jo pavaduotoju Arūnu Lupeika. Susitikime sutarta, jog Asociacija užsiims aktyvia šviečiamąja ir prevencine veikla, teiks pasiūlymus kaip klausimyną tobulinti. Tačiau deja,  Valstybinė darbo inspekcija nėra vienalytė institucija. Daug daugiau pozityvios paramos ir įžvalgų pastebima sostinėje, tuo tarpu rajonuose verslininkai neretai gąsdinami baudomis, dažniau tenka abejoti inspektorių profesionalumu.
R. Šidlausko teigimu, susirūpinimą kelia ir tai, kad kaip atsakas į itin sudėtingą klausimyną jau atsirado ir tarpininkų, besisiūlančių už tam tikrą mokestį jį užpildyti. Taip sutvarkoma formalioji pusė, tačiau tikrosios problemos, susijusios su požiūriu į darbo saugą, neišsprendžiamos. „Nenorime, kad verslininkai ir inspektoriai į klausimyną žiūrėtų tiesiog kaip į baudimo priemonę. Darbo sauga nėra formalumas, todėl tikime, jog švietėjiška veikla ir prevencija yra geriausios priemonės jai užtikrinti,“ – teigia Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generalinis direktorius Rimantas Šidlauskas.

Per dešimt šių metų mėnesių daugiausiai laisvų darbo vietų Lietuvoje įregistravo didžiuosius prekybos tinklus valdančios įmonės „Maxima LT“ ir „Palink“ („Iki“ parduotuvės). Į dešimtuką pateko ir daugiau prekybininkų – „Norfos mažmena“ bei „Senukų“ prekybos centras.
Darbo biržos duomenimis, „Maxima LT“ šiemet ieškojo 3260 darbuotojų – gerokai daugiau nei pernai per visus metus. „Maximos LT“ komunikacijos vadovė Renata Saulytė tvirtina, kad šiemet įmonė per 10 mėnesių įdarbino apie 20 proc. daugiau darbuotojų nei pernai. „Tačiau mes įdarbiname ne tik per darbo biržą – kur kas didesnį procentą sudaro darbuotojai, kurie į mus kreipiasi tiesiogiai. Pernai įdarbinome apie 6,5 tūkst., šiemet per tą patį laikotarpį –7,8 tūkst. žmonių. Daugiau darbuotojų priėmėme ir dėl plėtros, nes atidarėme šešias naujas parduotuves, ir dėl parduotuvių atnaujinimo, nes atnaujinant išplečiamas ne tik plotas, bet ir komanda, įkuriami konditerijos ir kulinarijos skyriai. Beje, naujų darbuotojų priimama ir dėl kaitos, nes prekybininko darbas nėra lengvas, kai kurie darbuotojai ieškosi lengvesnių darbų“, – paaiškino R.Saulytė.
Be prekybos tinklų, daugiausiai laisvų darbo vietų įregistruojančių įmonių sąraše šiemet matome ir valymo, saugos, siuvimo, personalo nuomos paslaugas teikiančias bendroves.
„Tikriausiai taip yra todėl, kad šitos darbo vietos yra mažiausiai apmokamos, todėl sudėtinga rasti darbuotojų, kurie galėtų dirbti už labai mažą atlyginimą, neretai minimalų darbo užmokestį. Matyt, labai priklauso ir nuo miestų. Mažesniuose miesteliuose, tokiuose kaip Naujoji Akmenė ar Raseiniai, rasti darbuotojų paprasčiau, o didesniuose miestuose pragyvenimo lygis aukštesnis“, – kodėl prekybos tinklai, valymo ir saugos bendrovės registruoja daugiausiai laisvų darbo vietų, komentuoja personalo atrankos bendrovės „Alliance for recruitment“ vystymo direktorius Andrius Francas.
Beje, šie skaičiai atspindi ir didelę darbuotojų kaitą šio sektoriaus įmonėse.
Tarp gamybininkų daugiausiai darbuotojų šiemet ieškojo „Utenos mėsa“ ir „Norvelita“.

Šiemet daugiausiai neterminuotų darbo vietų įregistravusios įmonės

Įmonė    Darbo vietų skaičius, 2013 m. sausis–spalis
1. “Maxima LT”    3260
2. “Palink”    2554
3. “Renta Baltic”    1243
4. “Socialinė integracija”    894
5. Lietuvos paštas    764
6. “Panbaltic solutions”    751
7. “Lelija”    745
8. “Norfos mažmena”    661
9. “Vičiūnų” restoranų grupė    616
10. “Senukų” prekybos centras    613

Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Kiekvienais metais į Lietuvą grįžta vis daugiau ankstesniais metais emigravusių tautiečių. Ilgainiui Lietuvoje daugėja programų, kurios skatina grįžti emigravusius jaunus profesionalus.

Jaunųjų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“ leidžia iš užsienio grįžusiems jaunuoliams dvylikai mėnesių įsidarbinti valstybės institucijose.
„Mes norime būti lyderiai, norime daug pasiekti, mes ambicingi, veržlūs, entuziastingi ir visokie kitokie, bet mes nemanome, kad esame geresni už kitus. Turime parsivežę gerosios praktikos pavyzdžių iš užsienio, kurių gyvendamas Lietuvoje tiek nesusirenki“, – pasakoja Ūla Kalkytė.
Nuo šių metų rugsėjo ji kartu su Petru Misiūnu dirba Vyriausybės kanceliarijoje ir įgyvendina viešųjų duomenų atvėrimo visuomenei projektą. Mat kol kas Lietuvoje didelis kiekis kaupiamų duomenų nėra teikiamas viešu ir patogiu būdu, todėl šiuo projektu turėtų būti padėti teisiniai pagrindai bei sukurta infrastruktūra duomenų atvėrimui.
Ū.Kalkytė ir P.Misiūnas yra vieni iš dvidešimties jaunuolių, po studijų ir gyvenimo užsienyje grįžusių į Lietuvą ir dalyvaujančių jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“. Kaip ir kiti programos dalyviai, Ūla ir Petras yra baigę studijas prestižiniuose užsienio universitetuose ir turi dalyvavimo visuomeninėje veikloje patirties. Atrinkti iš daugiau kaip 120 kandidatų, jie rotacijos principu po keturis mėnesius visus metus dirba skirtingose valstybės institucijose ir įgyvendina savo pasirinktus projektus (o tai gali būti projektai, susiję ir su viešųjų pastatų renovavimu, ir su ekonomikos plėtra regionuose, ir su siekiais šalyje padidinti toleranciją kitataučiams).
„Pati po 17 metų grįžau iš užsienio ir pradėjau dirbti valstybiniame sektoriuje. Iš karto pastebėjau, kad čia trūksta idėjinių žmonių, kurie su užsidegimu dirbtų prie konkrečios problemos sprendimo ir būtų kompetentingi. Tada ir pagalvojau, kad galėtų būti tokia programa, kuri pritrauktų kvalifikuotų žmonių, galinčių dirbti valstybiniame sektoriuje“, – programos gimimą prisimena jos iniciatorė, VšĮ „Investuok Lietuvoje“ gen. direktorė Milda Dargužaitė.
Kaip pripažįsta pašnekovė, pradžia nebuvo lengva. Reikėjo nemažai pasukti galvą, kaip šią programą padaryti patrauklią, kad jauni perspektyvūs lietuviai, kuriems atsiveria daug galimybių užsienyje, ryžtųsi vieniems metams grįžti į Lietuvą ir dirbti viešajame sektoriuje. Taip pat reikėjo įtikinti žmones Vyriausybėje, kad ši programa yra reikalinga, bei rasti būdų, kaip integruoti jaunuosius profesionalus į būsimas jų darbovietes. „Mums buvo svarbu, kad ministerijos ir kitos institucijos nemanytų, kad tiems atvažiavusiems jaunuoliams reikia numesti kažkokį darbelį, tokį kaip dokumentų kopijavimas. Institucijos turi patikėti tuo jaunu žmogumi, o ne manyti, kad jis yra nuleistas iš viršaus ir dabar jie turi dirbti su juo“, – aiškina M.Dargužaitė.
Jai antrina ir praėjusių metų programos dalyvė Rūta Mačiulytė, likusi Lietuvoje ir perėmusi programos koordinavimą: „Institucijų darbuotojams labai neįprasta, kad jauni žmonės nori grįžti į Lietuvą ir dirbti viešajame sektoriuje. Jie nėra praktikantai. Praktikos šie žmonės jau turi, tad gali eiti ir dirbti darbą, o mes juos stengiamės parsivežti, kad jie kurtų pridėtinę vertę Lietuvai.“

Dirbti viešajame sektoriuje – vis dar ne prestižas

Tikėtina, kad jeigu valstybės institucijas užplūstų jauni, energingi, užsienyje kurį laiką pagyvenę profesionalai, Lietuvos viešojo sektoriaus veidas pasikeistų. Tačiau mūsų šalyje, priešingai nei daugelyje Vakarų Europos šalių, darbas viešajame sektoriuje vis dar nėra laikomas prestižiniu. “Visuomenės nuomonė apie viešąjį sektorių nėra pati geriausia“, – konstatuoja Ū.Kalkytė.
Viena vertus, viešasis sektorius atrodo uždaras, į kurį sunku patekti neturint pažinčių ar įtakingų giminaičių, kita vertus, jis negali lygintis su privačiu sektoriumi, kai kalba pasisuka apie efektyvumą, orientaciją į rezultatą bei greitus sprendimus.
„Valstybiniame sektoriuje niekas nepradeda nuo klausimo, kokią problemą mes sprendžiame ir kaip ją išspręsime. Čia labiau orientuojamasi į procesą, bet ne į užsibrėžtų tikslų siekimą, o turėtų būti atvirkščiai. Valstybės institucijose trūksta projektinio mąstymo”, – kritikuoja M.Dargužaitė. Vis dėlto pasiekti, kad valstybės institucijos pereitų prie projektinio valdymo, labai sunku, nes žmonės tiesiog nėra įpratę taip dirbti.
„Kurk Lietuvai“ dalyviai, dirbdami institucijose, užsiima projektine veikla, tačiau, kaip pastebi M.Dargužaitė, institucijos yra didelė biurokratinė mašina, kuri gana greitai įtraukia. „Jau po poros savaičių darbo institucijose dalyviai pristato savo projektus, ir aš matau, kad jie jau vartoja tos institucijos žargoną, pameta mintį, ką iš tikrųjų reikia daryti. Tačiau mes nenorime, kad šie jauni žmonės būtų įtraukti į funkcijų vykdytojų liūną ir paskęstų procese, o ne siektų rezultato. Jų pridėtinė vertė ir yra ta, kad jie kitaip galvoja ir turi naują požiūrį“, – aiškina vadovė.
Tiesa, projektinis darbas turi ir minusų. Vienas jų – tęstinumo problema: ne visi projektai įgyvendinami iki galo ar tęsiami. „Kurk Lietuvai“ vadovai ieško, kaip padaryti, kad pradėti projektai nenugultų į stalčių. Iš praėjusių metų keli projektai pateko į Valstybės pažangos tarybos sudarytą 2013–2014 m. pažangos darbų sąrašą. Po kiekvienos rotacijos taip pat rengiami projektų pristatymai Vyriausybėje, į juos kviečiami žmonės, kuriems turėtų būti aktuali pristatoma problema.
Ilgainiui susidomėjimas programa “Kurk Lietuvai” didėja. Pasak programos koordinatorės R.Mačiulytės, pernai norą dalyvauti programoje ir kuriam laikui tapti jos dalyvių darboviete išreiškė 13 institucijų. O šiemet prie programos nusprendė prisijungti jau 25 įstaigos ir institucijos. Be to, jos pačios pasiūlė per 70 idėjų, ką per pirmus keturis mėnesius „Kurk Lietuvai“ dalyviai galėtų nuveikti.
Pasak Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovo Egidijaus Barcevičiaus, tokios programos kaip ši yra tarsi simbolinis žingsnis: “Tai tarsi signalas jaunimui, kad jauni profesionalai gali dirbti viešajame sektoriuje ir ilgainiui pakelti jo lygį.”

1972 m. priimtas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas kai kuriomis svarbiomis nuostatomis buvo mažiau griežtas nei dabartinis Darbo kodeksas.

Pastaruoju metu Lietuvoje dažnai kalbama apie darbo santykių reguliavimo problemas. Jas aptarė ir neseniai Vilniuje vykusio VšĮ „Investuok Lietuvoje“ organizuoto Investicijų patarėjų komisijos posėdžio dalyviai. Pasisakė ne tik komisijos nariai (tarptautinių kompanijų vadovai), bet ir Lietuvoje veikiančių įmonių vadovai, darbo rinkos ekspertai, valstybės institucijų ir profsąjungų atstovai. Nė viena iš pasisakiusių pusių net nebandė įtikinti, kad Lietuvoje darbo santykių reguliavimo požiūriu viskas yra gerai, – ydų rado visos.
Tačiau nesutariama dėl to, kuria linkme judėti rašant naują Darbo kodeksą ar keičiant kai kurias problemiškiausias Darbo kodekso nuostatas. Svarbu, kad sutarimas dėl pokyčių būtinybės ir nesutarimas dėl jų krypties netaptų stagnacijos, tai yra nieko nedarymo, priežastimi ar net dar blogiau – neskatintų judėjimo į priešingą, nei reikia, pusę.
O į kurią pusę reikėtų judėti reformuojant darbo santykių reguliavimą Lietuvoje, sufleruoja įdomus faktas, kad 1972 m. priimtas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas kai kuriomis svarbiomis nuostatomis buvo mažiau griežtas nei dabartinis Darbo kodeksas.
Nors tokių įdomių skyrių, kaip „Moterų darbas“, šiandieniniame Darbo kodekse nebėra, tačiau kai kurios šiandien galiojančios nuostatos trauktos tiesiai iš socialistinio Darbo įstatymų kodekso. Jo 66 straipsnyje teigiama, kad viršvalandiniai darbai neturi viršyti kiekvienam darbininkui ir tarnautojui keturių valandų per dvi dienas iš eilės ir 120 valandų per metus. Šie skaičiai visiškai atitinka šiandieninio Darbo kodekso 152 straipsnyje numatytą viršvalandinių darbų trukmę.
Ekonominė realybė, poreikis prisitaikyti prie sparčiai kintančių ir sunkiai prognozuojamų rinkos poreikių ir įmonės pajėgumų per 40 metų pasikeitė neatpažįstamai. Tačiau – tik ne įstatymuose. Tad nenuostabu, kad turime situaciją, kai realybėje yra visai kitaip nei „ant popieriaus“. 2012 m. LLRI atliekant reprezentatyvią apklausą 63 proc. gyventojų teigė, kad jiems ar jų bendradarbiams tenka išeiti iš darbo anksčiau ir dirbtą laiką atidirbti kitą dieną, o tai prieštarauja Darbo kodeksui. „Investuok Lietuvoje“ 2013 m. atliktos darbo rinkos apklausos duomenimis, net 89 proc. darbuotojų norėtų dirbti viršvalandžius už didesnį atlyginimą.
Dar vienas įdomus atvejis – išeitinė išmoka. Sovietmečio Darbo įstatymų kodekso 47 straipsnis numato, jog išeitinė pašalpa nutraukus darbo sutartį dėl to, kad įmonė, įstaiga ar organizacija yra likviduojama, yra dviejų savaičių vidutinio uždarbio dydžio. O dabartinio Darbo kodekso 140 straipsnyje išeitinė išmoka numatyta nuo vieno iki šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio, atsižvelgiant į tai, kiek darbuotojas dirbo įmonėje.
Galima būtų klausti: o kas čia blogo, jei dabar išeitinė yra daug didesnė? Tačiau reikia prisiminti, kad kuo daugiau darbdaviui reikia sumokėti už tai, jog esant reikalui atleistų darbuotoją, tuo mažiau jis bus linkęs kurti naujų darbo vietų apskritai. Pagal dabartinį Darbo kodeksą atleisti 1–3 metus įmonėje dirbantį darbuotoją, gaunantį vidutinį Lietuvoje atlyginimą, kainuoja 12 tūkst. Lt (įskaitant įspėjimo laikotarpį ir visus mokesčius). Tai yra labai daug. O jei didelės išeitinės išmokos ir kitos garantijos darbdaviui daug kainuoja, tai automatiškai reiškia mažesnį reguliarų darbo užmokestį. Jau minėtos darbo rinkos apklausos duomenimis, net 68 proc. Lietuvos darbuotojų didesnis atlyginimas yra svarbiau nei kitos garantijos.
Sovietmečiu terminuota darbo sutartis galėjo būti sudaroma bet kokiam tam tikro darbo atlikimo terminui (22 straipsnis), o pagal dabartinį Darbo kodeksą darbdaviui atsiranda prievolė įrodinėti, kad šis darbas yra laikinojo pobūdžio arba kad samdoma į naujai steigiamą darbo vietą (Darbo kodekso 109 straipsnis). Tokia nuostata nenaudinga nei darbdaviams, nei darbuotojams. „Investuok Lietuvoje“ darbo rinkos apklausos duomenys rodo, kad 82 proc. darbdavių samdytų daugiau žmonių, jei terminuotas darbo sutartis būtų sudaryti lengviau, o 79 proc. darbuotojų, jei neturėtų darbo, sutiktų dirbti sezoninį darbą.
Įdomūs skirtumai ir dėl darbo laiko apskaitos. Šiandien darbdavys, norėdamas taikyti suminę darbo laiko apskaitą pagal Darbo kodekso 149 straipsnį, privalo užtikrinti, kad negali būti dirbama daugiau nei 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną. Šio apribojimo sovietmečio Darbo įstatymų kodekse nebuvo. Net ir normali darbo laiko trukmė sovietmečiu buvo 41 valanda, tai yra viena valanda daugiau nei dabar.
Galiausiai mažinant etatų skaičių sovietmečiu pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti turėjo tie darbuotojai, kurių darbo našumas yra didesnis. Šiandien darbdaviai tokios galimybės neturi, mat spręsdami, ką atleisti, jie turi įvertinti daug įvairių dalykų (pvz., kokia darbuotojų šeiminė padėtis, kiek laiko jie išdirbo, kokio jie amžiaus), tačiau ne į tai, kas svarbiausia, – kaip darbuotojas dirba.
Nors sovietmečio Darbo įstatymų kodeksas kai kuriais atvejais net šiek tiek lankstesnis nei dabartinis Lietuvos darbo kodeksas, tačiau abu jie dvelkia noru sureguliuoti kiekvieną darbdavio ir darbuotojo santykių aspektą. Abu persmelkti prieš 40 metų vyravusio sovietinio mentaliteto, nepasitikėjimo žmonių galimybe pasirūpinti savimi, prielaida, kad darbdavys tėra išnaudotojas, kurį reikia pažaboti. Ir tai neišvengiamai rodo, kad nepriklausomos Lietuvos darbo kodeksas yra beviltiškai pasenęs ir neatitinka šiandienos poreikių.

Kuo daugiau darbdaviui reikia sumokėti už tai, kad esant reikalui atleistų darbuotoją, tuo mažiau jis bus linkęs kurti naujų darbo vietų.

Jaunimo nedarbo tema – viena labiausiai aptarinėjamų tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Tačiau ją aptarinėjant prasprūsta vis daugiau klaidingų mitų, spekuliacijų ir manipuliacijų. “Veidas” pakalbino daug dirbančių jaunuolių, kurie tvirtina, kad susirasti darbą Lietuvoje nėra labai sudėtinga, – tereikia šiek tiek sumažinti savo reikalavimus ir degti noru dirbti.

Nekilnojamojo turto agentas, projektų vadovas, programuotojas, klientų vadybininkė ir radijo stoties reporterė, kino, garso ir scenos įrenginių specialistas, pokerio lošėjas, taip pat ir nuosavą verslą plėtojantis jaunuolis… Tai darbai, kuriuos dirba mūsų kalbinti jaunuoliai, studentai.
„Iš tiesų vertinimai, kad jauniems žmonėms mūsų šalyje trūksta darbo, tėra migloti mitai, kuriais bandoma pateisinti savo nesugebėjimą įsidarbinti, – pabrėžia studentas bei programuotojas Egidijus Ramonas. – Tiesiog reikia suvokti, kad darbdavys pats neprašys studento atvykti į darbo pokalbį, jei šis nerodys noro. Manau, dauguma žmonių tai pamiršta ir per greitai pasiduoda bei nusivilia.“
Egidijui pritaria personalo atrankos ir paieškos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius, tvirtinantis, jog būtina suvokti, kad darbo paieška taip pat yra darbas. Be kita ko – sunkus ir reikalaujantis daug pastangų. „Visai natūralu, kad pirmą kartą darbo ieškančiam studentui ne itin sekasi. Tuomet jaunuoliai labai greitai nuleidžia rankas ir dėl savo nesėkmių kaltina darbo rinką, baisius darbdavius, galiausiai visą Lietuvą, kurioje neva neįmanoma gyventi. Tai nėra teisinga.“
Baimė suklysti, neatitikti didelių darbdavio reikalavimų ir, žinoma, išankstinis nusistatymas, kad rasti darbą esą nepaprastai sunku, dažnai užkerta kelią sėkmingoms paieškoms. Juk savimi ir savo gebėjimais nepasitikintis žmogus niekaip neprivers juo pasitikėti ir darbdavio.
„Jaunuoliui, neturinčiam, patirties, poros mėnesių paieška yra visiškai normalus laiko tarpas. Stengiantis, domintis darbo rinka ir pačiam keičiantis, darbą tikrai pavyks rasti. Ypač šiuo metu, tai yra lapkritį ir gruodį, nes šie mėnesiai darbo rinkoje tikrai aktyvūs“, – tvirtina K.Blaževičius.
Jo žodžius patvirtina ir Lietuvos darbo biržos (LDB) naujausi statistikos duomenys: ši rudenį darbo paklausa tikrai didėjo ir tebedidėja. Tarkime, rugsėjį darbdaviai įregistravo 30,5 tūkst. laisvų darbo vietų – 8,4 proc. daugiau negu rugpjūtį, o teritorinės darbo biržos į darbo rinką sugrąžino beveik 31 tūkst. darbo ieškančių žmonių. O juk kai yra daugiau laisvų darbo vietų, tai ir jaunimo galimybės įsidarbinti padidėja.

Studentų patirtis: jei esi darbštus ir žinai, ko nori, darbo paieškos tikrai neapkars

Lietuvoje daugėja manančiųjų, kad jaunimas gali tikėtis tik gana prastų darbų, o studentai – apskritai nekvalifikuotų darbų. Tačiau tokie vertinimai vėlgi dažnokai prasilenkia su realybe.
Ne naujiena, kad informacinių technologijų (IT) sritis šiuo metu yra viena perspektyviausių darbo rinkoje, o vidutinis atlygis čia gerokai viršija vidutinį Lietuvos darbo užmokestį. Kadangi IT specialistų trūkumas verčia priimti į darbą ir mažiau patyrusiu asmenis, šioje srityje durys atsiveria ir studentams. Todėl jau pirmaisiais mokslo metais įsidarbinti nutarusiam Vilniaus kolegijos programų sistemų antrakursiui Egidijui Ramonui darbo paieška neprailgo. Nors, kaip pasakoja vaikinas, dauguma darbdavių pirmenybę teikė darbo patirties turintiems ir visą darbo dieną dirbti galintiems asmenims, tai nenumušė studento entuziazmo susirasti darbą.
„Jau pirmo kurso antrąjį pusmetį elektroniniu paštu iš įmonės UAB „Idamas“ gavau atrankinę užduotį, kurią įvykdžiau dar tą patį vakarą. Kitą dieną buvau pakviestas į darbo pokalbį ir sužinojau gerą naujieną – mano užduotis tiksliausiai atitiko įmonės reikalavimus, todėl buvau priimtas į darbą be jokių dvejonių, – pasakoja antrakursis E.Ramonas, šiuo metu einantis PHP programuotojo pareigas. – Dirbu gana įvairų darbą, susijusį su interneto puslapių kūrimu, programavimu. Kuriu naujus internetinius modulius ir modifikacijas, taisau paliktas klaidas bei saugumo spragas.“
Kitas mūsų pašnekovas, viešuosius ryšius Socialinių mokslų kolegijoje studijuojantis trečiakursis Arturas Stukala dirbti pradėjo taip pat vos įstojęs į aukštąją mokyklą. Ieškoti darbo jį paskatino finansiniai sumetimai. Vaikinas džiaugiasi, kad net pirmasis bandymas įsidarbinti buvo sėkmingas: „Žinau, kaip sunku tėvams išlaikyti studentą Vilniuje, ir dar tokį kaip aš… Todėl nusprendžiau išbandyti jėgas: nusiunčiau savo CV į nekilnojamojo turto agentūrą „ReBank“ ir buvau pakviestas į pokalbį. Įsidarbinti, kaip dabar atrodo, buvo labai lengva. Manau, tai lėmė mano bendravimo įgūdžiai ir lankymasis Mindaugo Vidugirio seminaruose, kuriuose to moko.“
Tuomet dar pirmakursiam studentui buvo suteikta darbo vieta Gedimino prospekte, kompiuteris, telefonas, reikiamos žinios, visa teisinė pagalba ir pavydėtinas atlygis.
Dar vienas dirbančio ir perspektyvaus jaunuolio pavyzdys – Mykolo Romerio universitete teisę studijuojantis labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ projektų vadovas Ignas Rusilas, šiuo metu koordinuojantis projektą „Misija Sibiras“. Vaikinas nuo paauglystės dalyvauja įvairioje nevyriausybinių organizacijų veikloje, tad šioje srityje nėra naujokas.
„Jau būdamas penkiolikos metų turėjau savo NVO, kurioje vykdžiau įvairius kultūrinius, edukacinius jaunimo užimtumo projektus. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, jau turėjau sukaupęs šiek tiek patirties, todėl gavau nemažai darbo pasiūlymų. Kai buvau pakviestas prisidėti prie komandos „Jauniems“ ir koordinuoti projektą „Misija Sibiras“, ilgai nedvejojau. Manau, nesuklysiu teigdamas, kad tai ne tik vienas didžiausių, bet ir prasmingiausių jaunimo projektų Lietuvoje“, – mielu darbu džiaugiasi jaunuolis ir priduria, kad čia jo pareigos yra labai įvairiapusiškos: nuo dokumentų pildymo iki projekto idėjų kūrimo ir jų įgyvendinimo.

Kiekvienas darbdavys suinteresuotas, kad jo darbuotojai pasiektų geriausių rezultatų, o organizacija išliktų lydere net esant sunkiausioms sąlygoms.

Vienas iš būtų – rūpintis darbuotojų sveikata. Rūpestis darbuotojo sveikata ne tik gali padidinti produktyvumą, bet ir padeda išlaikyti jų lojalumą, mažinti nedarbo dienų skaičių, būti socialiai atsakinga organizacija, kurios aiškiai deklaruojama vertybė – sveikata, nepriklausomai nuo to, kokį produktą gamina kompanija.
Sveikatos stiprinimas dažnai įsivaizduojamas kaip laisvų dienų skyrimas profilaktinėms patikroms ar pirmos pagalbos mokymai, tačiau sveikatos stiprinimas organizacijoje gali apimti ir daugiau sričių, pvz., ergonomiškesnės darbo vietos kūrimas, sveikos gyvensenos įgūdžių uždymo programos darbuotojams ar net jų šeimoms, streso valdymo programos, bei žinoma programos padedančios atsikratyti žalingų įpročių.
Tačiau prieš „investuojant į darbuotojo sveikatą“ darbdaviams kyla klausimų: „Kaip žinoti ar investicija atsipirks?“, „Kokia sveikatos stiprinimo programa efektyvesnė ir greičiau atsipirks?“.
Siekiant tai išsiaiškinti į šiuos klausimus, visame pasaulyje daugiau dėmesio skiriama sveikatos ekonominio vertinimo tyrimams.
Tyrėjas Micah Berman ir kt. iš Ohajo valstijos universiteto atliko tyrimą – „Estimating the cost of a smoking employee“ (liet. Dėl rūkančiojo darbuotojo esančių kaštų vertinimas), kuriame pateikiamos metodikos kaip paskaičiuoti kiek darbdaviai praranda dėl rūkančiojo darbuotojo bei pateikia rekomendacijas kaip sumažinti rūkančiųjų dalį organizacijoje. Autoriai pastebi, kad vidutiniškai jų vertintos organizacijos, kuriose dirbo nuo 300 iki 45 630 darbuotojų, patyrė 5816 dolerių (14 853 litų) nuostolius per metus, dėl kiekvieno rūkančiojo  nuostolius per metus (mažiausi nuostoliai dėl vieno rūkančiojo – 2885 doleriai). Kalbama ne tik apie tai, kad rūkymas kenkia asmens sveikatai ir yra jo asmeninė laisvė pasirinkti nuodyti save ar ne, tačiau tai taip pat dilema darbdaviui, ar rūkantis darbuotojas toks pat produktyvus ir naudingas organizacijai, kaip ir nerūkantis. Darbdaviui taip pat tenka apmokėti 80 proc. nuo atlygio už darbą kai darbuotojas gauna nedarbingumo pažymėjimą pirmąsias dvi dienas. Mokslininkai skaičiuodami investicijų naudą į sveikatos stiprinimo programas atsižvelgia ir į tai, ką praranda darbdaviai.
Vertinant intervencijų efektyvumą dažniausia išvadose numatoma, kad pigiausia ir efektyviausia priemonė – politinė, pvz., į darbą priimami tik nerūkantys asmenys, siekiant kuo didesnio darbuotojų produktyvumo. Taip pat galima investuoti ir į antrinės profilaktikos programas, kai organizacijoje dirba rūkantys asmenys, tačiau tokios programos dažnai kainuoja daugiau nei vidaus politikos. Tam organizacijos samdo mokslininkus ar naudojasi jų tyrimais, kad išsiaiškintų kokios intervencinės programos yra efektyviausios ir greičiausiai atsipirks. Tyrėjų analizuotose kompanijose moksliškai pagrįstos programos atsipirko per 4 metus. Galimas ir paprastesnis sprendimo būdas – taikyti materialaus skatinimo metodą, kai mokami priedai nerūkantiems darbuotojams arba jiems suteikiama daugiau privilegijų nei rūkantiesiems. Lietuvoje taip pat yra kompanijų, kurios taiko materialaus skatinimo metodą.
LSMU Sveikatos Tyrimų institutas ne pirmus metus kviečia dalyvauti „Mesk ir laimėsi“ konkurse, kuriame dalyvauti ir šiemet buvo pakviesta nemažai organizacijų bei darbdavių. “Mesk ir laimėsi” konkursas nuo 1994 m. buvo pradėtas vykdytu kaip Pasaulinės Sveikatos Organizacijos CINDI programos dalis, skirta paskatinti ir padėti norintiems mesti rūkyti. Iš visų konkurse pareiškusių norą mesti rūkyti bent mėnesiui, apie 30 proc. rūkančiųjų mesdavo rūkyti visiškai ir nebepradėdavo rūkyti po konkurso. Konkursas yra pripažintas efektyvia priemone, pozityviai pastūmėjančia rūkančiuosius žengti šį reikšmingą žingsnį.
Miškininkas, žurnalistas, elektrikas, buhalteris, autodažytojas, psichologas, gydytojas, aktorius, farmacininkas, vadovas, studentas ir begalė kitų profesijos atstovų panoro atsikratyti šio žalingo įpročio. Profesijų įvairovė parodo, kad atsikratyti šio žalingo įpročio nori įvairių organizacijų darbuotojai. Organizuojant konkursą, tik viena organizacija, garsėjanti socialiniu atsakingumu, išreiškė norą ne tik tapti akcijos draugu, bet ir papildomai investuoti į savo darbuotojų sveikatos stiprinimą. Organizacijos palaikymas ir skatinimas svarbus darbuotojui pasiryžus atsisakyti žalingu įpročių, nes darbuotojas metimo rūkyti metu turi susidoroti su daugiau kliūčių nei įprastai, kas tuo metu gali apsunkinti ir jo darbą. Todėl organizacijos vadovų pritarimas ir palaikymas labai svarbus kiekvienam darbuotojui. LSMU Sveikatos tyrimų  institutas ragina darbdavius taip pat palaikyti ir investuoti į programas, kurios ne tik naudingos jų organizacijos darbuotojams, bet ir pačiai organizacijai.
Dalyvių atsiliepimai apie šiais metais vykusį konkursą paaiškės finalo metu – lapkričio 21 dieną. Pastebėta, kad dalyviams sutikusiems el. paštu gauti rekomendacijas ir papildomą informaciją darbo dienomis, sekėsi geriau nei tiems, kurie informacijos negavo.

Ingrida Jaselskytė