Šiuo metu Lietuvos įkalinimo įstaigose bausmę atlieka daugiau nei 9,3 tūkst. nuteistųjų. Jų apklausos liudija, kad nemaža dalis nuteistųjų norėtų dirbti ir bausmės vietose, tačiau kol kas tokią galimybę turi tik kas devintas.

Dabar prie pataisos įstaigų Alytuje, Marijampolėje ir Pravieniškėse veikia trys valstybės įmonės ir jų struktūriniai padaliniai Vilniuje, Kaune, Pravieniškėse ir Kybartuose. Jose dirba apie 1100 nuteistųjų.
Daugybė atliktų mokslinių tyrimų patvirtina, kad kuo daugiau nuteistųjų dirba, tuo naudingiau tai valstybei ir patiems kaliniams. Tada iš tiesų galima teigti, kad nuteistieji taisosi. Nes nedirbdami, veltėdžiaudami jie išeina baisius universitetus, išmoksta naujų nusikalstamų schemų ir išėję į laisvę dažnai vėl nusikalsta.
Teisingumo ministerija bei Kalėjimų departamentas ieško būdų, kaip įdarbinti kuo daugiau nuteistųjų, todėl kviečia šalies verslininkus investuoti į darbo vietų kūrimą laisvės atėmimo vietose ir taip prisidėti prie kalinčių asmenų sėkmingo sugrįžimo į visuomenę. Iš tiesų labai svarbu, kad į įkalinimo įstaigas patekę asmenys mokytųsi ir įgytų darbinių įgūdžių, patirties. Išėjus į laisvę tai jiems padėtų greičiau integruotis į visuomenę, stabdytų nuo pakartotinių nusikaltimų.
Beje, įprasta manyti, kad nuteistieji gali gaminti tik nesudėtingus daiktus – taburetes ar inkilus, tačiau tai nėra tiesa: pastaraisiais metais prie įkalinimo įstaigų veikiančios įmonės įsisavino nemažai naujų perspektyvių technologijų, įsigijo modernių įrenginių. Tai leido pagerinti gaminamos produkcijos kokybę ir nuteistųjų darbo sąlygas. Ir šiandien kaliniai gali gaminti daug ką. Tarkime, Alytaus pataisos namuose kalintys nuteistieji gamina elektrotechnikos, plastiko ir metalo gaminius bei baldus, Marijampolės pataisos namų – statybinius apkaustus, ketaus liejinius, nestandartinius gaminius iš metalo, taip pat siuvinius, o Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų specializacija – metalo ir medienos apdorojimas, baldų gamyba, duonos ir pyrago gaminių, siuvimo ir mezgimo dirbinių gamyba, skalbimas, įvairių paslaugų teikimas.
Šiuo metu prie įkalinimo įstaigų veikiančios įmonės bendradarbiauja su daugiau kaip 300 įmonių, esančių ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje ir Rusijoje.
Kartu pabrėžiama, kad šios įmonės galėtų gaminti kur kas daugiau ir įvairesnės produkcijos, sukurti dar daugiau darbo vietų nuteistiesiems, bet tam reikia daugiau partnerių, daugiau užsakymų ir daugiau investicijų.

Jų kasdienybė – viršvalandžiai, nemigo valandos ir jokios takoskyros tarp darbo ir laisvalaikio. Toks yra šiuolaikinių karjerą darančių lietuvių gyvenimo būdas.

„Profesinės sėkmės galima siekti neaukojant asmeninio ar šeimos gyvenimo, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip be didesnių pastangų, viršvalandžių ar papildomo streso pavyktų sėkmingai kopti karjeros laipteliais“, – teigia septyniolika metų garsiuose JAV bankuose dirbusi VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė.
Profesinės patirties tarptautinėse įmonėse įgijusi pašnekovė į savo darbinę veiklą žvelgia su entuziazmu, tačiau sutinka, kad be rytinio puodelio kavos, išverčiančio ją iš lovos, būtų išties sunku. M.Dargužaitė, kaip ir dauguma kitų „Veido“ kalbintų savo srities profesionalų, pripažįsta šiokiadieniais dažnai neturinti laiko net miegui: „Mano miego valandas lemia darbinės situacijos. Įprastai miegu ne ilgiau kaip šešias valandas, tenka atsigriebti savaitgaliais.“
Medikai įspėja, kad ilgą laiką gyvenant pernelyg aktyviu profesinio gyvenimo ritmu didėja grėsmė nualinti savo organizmą (ypač imuninę sistemą). Remdamasis asmenine patirtimi apie tai užsimena ir Vilniaus universiteto dėstytojas, muziejininkas, Valdovų rūmų vadovas Vydas Dolinskas. „Po savaitės kitos intensyvesnio darbo miego sąskaita nutinka taip, kad prarandu Dievo dovaną užmigti, o tada jau išties kyla rimtų problemų. Pailsėti būtina, antraip produktyvumas bus artimas nuliui. Tačiau pasitaiko, kad išsikelti uždaviniai netelpa į įprastas darbo valandas, taigi tenka įgyvendinti juos asmeninio laiko sąnaudomis“, – konstatuoja prieš Valdovų rūmų atidarymą pusantros paros drauge su kolektyvu nemiegojęs vadovas.
Būtinybė išlaikyti sveiku protu pamatuotą ribą tarp kokybiško miego ir aktyvaus visuomeninio ar profesinio gyvenimo kyla skirtingais gyvenimo tarpsniais: studijų metais, mėginant įsitvirtinti darbo rinkoje, gimus vaikams ir pan.
Prisimindama studijų metus M.Dargužaitė neslepia, kad tada jos dienos buvo susimaišiusios su naktimis: „Universitete mokydamasi dviejų specialybių sugebėdavau per savaitę dirbti po 20–30 val. Miegodavau, vos tik atsirasdavo laisvo laiko. Ne mažiau sunku nei universitete balansuojant tarp darbų ir studijų buvo pirmajame darbe Volstrite (investiciniame banke „Donaldson, Lufkin and Jenrette“). Biure praleisdavau vidutiniškai po 100–120 valandų per savaitę. Tuo metu neturėjau jokio asmeninio gyvenimo, o po dvejų metų tokio tempo ne tik išėjau iš darbo, bet dar vienus metus skyriau sau atsigauti“, – pasakoja M.Dargužaitė.
Galbūt daugeliui vis dar sunku tuo patikėti, tačiau Pasaulio sveikatos organizacija tvirtina, kad nuo nemigos miršta daugiau žmonių nei nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Nepaisant to, šiuolaikinis karjeros siekiančių ir aukštus postus užimančių lietuvių gyvenimo būdas diktuoja savas taisykles, kurios ne visada atitinka organizmo poreikius. Kitas klausimas, kiek tai dera su kokybiško ir laimingo gyvenimo principais.

Tarptautinės studijos užgrūdina

„Drauge su kolega amerikiečiu esame atsakingi už mokėjimų verslą Šiaurės Amerikoje, kuris sudaro apie pusę milijardo dolerių“, – paprašytas įvardyti savo atsakomybės ribas profesinėje srityje teigia 27-erių metų tarptautinės mokėjimų paslaugų įmonės „Western Union Processing Lithuania“ finansų analitikas Gintaras Samuolis.
Vadybos ir tarptautinio verslo žinias, įgytas ~Royal Holloway~ universitete Londone, šiuo metu Lietuvoje sėkmingai taikantis lietuvis neabejoja, kad karjera šių dienų visuomenėje be papildomų darbo valandų, sveiko užsispyrimo ir darbomanijos gerąja prasme sunkiai įsivaizduojama. „Bet kokios srities profesionalu tampama paaukojus tam ne mažiau kaip 10 tūkst. savo gyvenimo valandų. Pakanka atsigręžti į Vakarus, istoriją ir sėkmės sulaukusių žmonių gyvenimo pavyzdžius, kad suprastum – visi jie grįsti atkaklaus darbo valandomis“, – svarsto po studijų Londone darbą ir gyvenimą Lietuvoje pasirinkęs G.Samuolis.
Tačiau šį etapą pašnekovas apibūna kaip itin nelengvą – Lietuvoje niekas jo išskėstomis rankomis nelaukė. Nepaisant to, jaunam specialistui pavyko įsidarbinti Lietuvos banko vyresniuoju ekonomistu (kaip pats sako, galėjęs iš arti stebėti, kaip Lietuvos bankai atsigavo po krizės), o po pustrečių metų, praleistų banke, jis pasuko į privataus verslo sektorių, įsidarbindamas verslo analitiku bendrovėje „Švyturys-Utenos alus“. Pastarieji darbai ir tapo savotišku tramplinu į dabartinę jo darbo poziciją.
Sėkmingai besiklostančią karjerą pats G.Samuolis vadina atkaklaus darbo rezultatu ir sako, kad daug lėmė ir jo paties ankstyvas, dar 11 klasėje priimtas sprendimas studijuoti verslą. Pašnekovas neabejoja, kad einant pasirinktu keliu pravartu turėti platų akiratį, todėl ir pats jį nuolat plečia domėdamasis automobilių sportu, skaitydamas verslo ir grožinę literatūrą, o ypač – klausydamasis gyvai atliekamos muzikos.
Moterims verslininkėms keliamus kriterijus atitinkanti, tačiau savęs nei feministe, nei karjeriste nevadinanti 31 metų Dovilė Kuklieriūtė teigia, kad žmogus kaip asmenybė geriausiai atsiskleidžia būtent darbinėje srityje. „Mėgstu pajuokauti, kad dar nė vienam žmogui istorijoje niekas nepastatė paminklo vien už tai, kad jis buvo geras tėvas. Vis dėlto profesiniai nuopelnai lemia daug“, – neabejoja viešbučių ir turizmo vadybą Šveicarijoje ilgiau nei trejus metus studijavusi, o praktiką Graikijoje ir JAV atlikusi pašnekovė. Šiandien ji – Panevėžio viešbučio „Romantic“ direktorė, tiesa, prieš tai kelerius metus vadovavusi Belgijoje įkurtam europietiškos virtuvės restoranui.
Pastaruosius metus pašnekovė vadina kupinus asmeninių iššūkių: „Belgijoje trejus metus praleidau dirbdama po 15–18 valandų per parą, tai mane labai smarkiai išsekino. Aplink bankrutavo restoranai, gyvuojantys ne vieną dešimtmetį, krizė juos tiesiog nušlavė. Pamaniau, kad dar nežinia, kiek tai tęsis, taigi po dešimties metų, praleistų ne Lietuvoje, grįžau namo. Tačiau vos grįžus likimas pristūmė mane prie kur kas didesnio verslo vairo. Praktiškai per naktį tapau viešbučio vadove“, – savo gyvenimo istorija dalijasi D.Kuklieriūtė.
Žinia, ji vadovauti viešbučiui pradėjo tuo metu, kai „Romantic“ staiga atsidūrė didžiulio skandalo epicentre, ir jos mama, viešbučio generalinė direktorė, mėnesiui laiko pateko už grotų. D.Kuklieriūtė sako, kad tai buvo juodžiausias jos gyvenimo etapas. Paklausta, kiek dar ilgai matysime ją Lietuvoje, moteris nekonkretizuoja, tačiau neslepia netolimos ateities scenarijus įvairiai pamodeliuojanti.
Pati studijas užsienio universitetuose pasirinkusi, o šiandien karjerą padariusi M.Dargužaitė svarsto, kad jauniems žmonėms karjeros galimybės labai panašios visame pasaulyje. Tiesa, užsienyje, pašnekovės teigimu, pastangų gali prireikti šiek tiek daugiau, nes ten konkurencija ir įmonių laisvė keisti žmones yra kur kas didesnė. „Kitas dalykas – siekiant išsiskirti iš minios šiandien nebepakanka būti gabiam ir talentingam, būtina nuolat lenkti kitus“, – apibendrina „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė. Lietuvoje, jos manymu, konkurencija dar šiek tiek mažesnė.

Kuo žmogus laimingesnis, tuo jo gaunamoms pajamos yra aukštesnės, produktyvumas didesnis, o jų socialiniai santykiai geresni. Jungtinių Tautų Tvaraus vystymosi sprendimų tinklo sudarytas pasaulio valstybių laimės reitingas taip pat atskleidė, kad lietuviai yra laimingesni už latvius ir estus.

„Pasaulinis tyrimas patvirtino mūsų įžvalgas, kad laimingi darbuotojai geriau aptarnauja klientus. Verslas turi labiau rūpintis savo darbuotojais, nes priešingu atveju gali sugadinti reputaciją ar prarasti potencialių pajamų ir lojalių klientų. Taigi, verslininkai turi savo dėmesį telkti ne tik į klientų lūkesčių patenkinimą, bet ir atsižvelgti į darbuotojų poreikius. Sakydami „Jumis rūpinamės labiau“, labiau rūpindamiesi ir klientais, ir partneriais, ir darbuotojais“, – sako „Bitė Lietuva“ generalinis direktorius Chrisas Robbinsas.
Aukštas darbuotojų laimės pojūtis bendrovėms yra naudingas ir kitose srityse. Laimingi darbuotojai yra labiau motyvuoti, aktyviau siekia pripažinimo darbe ir labiau stengiasi dėl savo tikslų.
Tyrimo metu taip pat atskleista, kad laimingesni žmonės rečiau serga ir savo darbe yra labiau produktyvūs. Jie taip pat geriau supranta ir apdoroja informaciją – tai reiškia, jie yra kūrybiškesni ir atviresni naujovėms.
Pasauliniame laimės reitinge lietuviai užima 71 vietą iš 156. Baltijos šalių kaimynai rikiuojasi žemesnėse pozicijose.  Estai užima 72 vietą, o latviai – 88.
„Galime užimti aukštesnę vietą nei 71-oji, jei prie to prisidės darbdaviai. Blogas klientų aptarnavimas plinta – jei kas nors buvo prastai aptarnautas, greičiausiai ir jis blogai elgsis su savo klientais. Raginame darbdavius investuoti į savo darbuotojų ir klientų gerą savijautą ir sutraukyti blogo aptarnavimo grandinę. Tuomet jų klientai liktų laimingesni, nes buvo tinkamai aptarnauti, ir bendras laimės lygis šalyje paaugtų“, – teigia „Bitės“ vadovas.
Tyrime naudojami 2010-2012 metų duomenys apie įvairių pasaulio valstybių gyventojų laimės pojūtį.  Tyrimas baigtas 2013 m. rugsėjį.
Bendrovė „Bitė Lietuva“ šiemet buvo išrinkta geidžiamiausiu darbdaviu telekomunikacijų rinkoje. Darbo skelbimų portalo cv.lt reitingo bendrojoje įskaitoje bendrovė 4-ąją vietą. Nuo 2005-ųjų, kai ši apklausa buvo pradėta organizuoti, bendrovė kasmet patekdavo į geidžiamiausiųjų darbdavių dešimtuką.
A

Savo darbo nemėgsta beveik trečdalis Lietuvos dirbančiųjų – tai dar vienas rodiklis, pagal kurį pirmaujame Europoje.

„O Dieve, ir vėl reikia į darbą“, – trisdešimtmetis Vilniaus gyventojas Marius Šamatulskis daugiau nei metus kiekvieną darbo dieną pabusdavo su šia nemalonia mintimi, kuri nesvetima maždaug trims iš dešimties dirbančių lietuvių.
Mariui teko pačiam įsitikinti, kad kalbos apie alinantį darbą prekybos tinkluose, kurie Lietuvoje yra didžiausi darbdaviai, nėra laužtos iš piršto. Dar būdamas studentas jis nusiuntė savo gyvenimo aprašymą į kelis didžiuosius prekybos tinklus. Vieno jų parduotuvėje vaikinui pasiūlė kasininko-pardavėjo darbą. Nors buhalterijos mokslus kolegijoje tuo metu studijavęs Marius tikėjosi geresnio darbo, kitų pasiūlymų nesulaukė, tad nutarė pabandyti.
„Pirmus du mėnesius dirbdavau po aštuonias valandas ir tik darbo dienomis, vėliau – daugiau. Bet jau ir po aštuonių valandų namo grįždavau kone komos būsenos. Po darbo nebelikdavo nei jėgų, nei noro jokiai kitai veiklai, o uždirbdavau apie tūkstantį litų į rankas. Tai daug sunkesnis darbas, nei atrodo iš šalies. Ne veltui ten dirbančios merginos taip dažnai verkdavo“, – įspūdžiais dalijasi M.Šamatulskis.
Jis dirbo paskutinėje kasoje, kurioje pirkėjų būdavo gerokai mažiau nei pirmose kasose, tad šiuo atžvilgiu jam, galima sakyti, pasisekė: per aštuonias darbo valandas jis aptarnaudavo apie penkis šimtus, o pirmose kasose dirbantys kasininkai – ir po tūkstantį pirkėjų. Tačiau kasininko-pardavėjo darbas – ne tik aptarnauti pirkėjus kasoje, bet ir prižiūrėti savo darbo vietą bei padėti tvarkyti prekybos salę. Marius sako vos spėdavęs aptarnauti pirkėjus, nes parduotuvėje buvo griežtai kontroliuojama, kad nebūtų eilių, tad salės tvarkyti beveik nebūdavo kada. Tuo labiau kad tekdavo skirti laiko ir naujiems darbuotojams apmokyti: kaip dirbti su kasos aparatu, naujokus mokydavo patys kasininkai. Jau po kelių mėnesių tą teko daryti ir pačiam Mariui. “Darbuotojų kaita tokia didelė, kad vos kelis mėnesius parduotuvėje atidirbęs žmogus laikomas kone senbuviu”, – prisimena jis.
Salės tvarkyti nespėdavęs Marius dažnai sulaukdavo parduotuvės vadovės priekaištų. „Ji man priekaištaudavo: „Tu dulkių nenuvalei“, o kai aš atsakydavau, kad negaliu palikti kasos, nes daug žmonių, išgirsdavau, kad jai tai neįdomu. Iš vadovės nuolat jausdavome psichologinį spaudimą ir pastangas išspausti iš darbuotojų kuo daugiau“, – darbą prekybos tinkle prisimena M.Šamatulskis.
Tačiau kaip didžiausią blogybę jis nurodo nuolatinį vadovybės spaudimą dirbti viršvalandžius už dyką. Dauguma darbuotojų, pasak pašnekovo, šiam spaudimui pasiduodavo ir per dieną dirbdavo po keletą valandų nemokamų viršvalandžių, nes nesugebėdavo atsispirti parduotuvės vadovės diktatui. Pats Marius sako nenusileisdavęs ir sutikdavęs dirbti tik tiek, kiek priklauso pagal darbo sutartį, kartais net primindamas, kad prireikus savo teises jis gins teisme.
„Kartais mėgindavau aiškinti kokiai kolegei, kad štai tu per dieną net šešias valandas nemokamai atidirbai, taip neturi būti, bet žmonės ten neišprusę, jie vengia priešintis, dėl savęs pakovoti. Tuo labiau kad direktorė ypač uoliai dirbantiems gali priskaičiuoti priedą prie algos. Dabar man visai neatrodo keista, kaip tokios parduotuvės pasiekia gerų rezultatų. Jei kokie šešiolika darbuotojų iš dešimties nemokamai dirba papildomas valandas, rezultatai negali būti prasti“, – darbuotojų išnaudojimu prekybos tinkluose piktinasi M.Šamatulskis, kuris šiandien jau gali džiaugtis, kad pagaliau dirba mėgstamą darbą pagal specialybę: išėjęs iš prekybos tinklo ir baigęs studijas vilnietis įsidarbino finansininku VšĮ Socialinių investicijų valdymo centre. „Dabar mano savijauta visiškai kitokia – darbas labai patinka, jaučiuosi savo vietoje“, – džiaugėsi pašnekovas.
Streso ir sudėtingų situacijų darbe patiria beveik visi, tačiau Vakaruose atlikti tyrimai rodo, kad nepasitenkinimas darbu daug didesnis tarp parduotuvių kasininkų, šlavėjų ar valytojų nei tarp advokatų, bankininkų ar aukščiausios kvalifikacijos inžinierių.
Taigi savo darbu labiausiai nepatenkinti dirbantys nekvalifikuotus ir mažiausiai mokamus darbus, o tie, kurie pasiekia karjeros aukštumų ir uždirba daugiau, galbūt dažniau skundžiasi stresu, intensyviu krūviu ir sunkiai pasiekiamais iššūkiais, bet savo darbą mėgsta ir vertina labiau. Mokslininkai aiškina, kad tai susiję ne vien su didesniu atlyginimu, nes einant aukštesnes pareigas uždarbio dydis jau tampa antraeilis, bet labiau su galimybėmis realizuoti save bei tobulėti profesiniu požiūriu, kas yra sunkiai įsivaizduojama dirbant gatvių šlavėju, nors jo darbas taip pat svarbus ir reikalingas.
Bet jei kalbėtume apie pasitenkinimą darbu neišskirdami konkrečių profesijų, žmogaus savijautą darbe, o galiausiai ir jo produktyvumą bei darbo kokybę lemia daugybė skirtingų veiksnių. Ir reikia pripažinti, kad pagal daugumą jų mes vis dar atrodome gana prastai, palyginti su Vakarų valstybėmis: tiek šlavėjai, tiek inžinieriai Lietuvoje turi daug daugiau pagrindo skųstis savo darbu nei danai, olandai ar vokiečiai. Kodėl taip yra ir kaip tai atsiliepia mūsų ekonomikai?

Dirbame daugiau, bet pridėtinės vertės sukuriame mažiau

Įvairūs tyrimai rodo, kad europiečių pasitenkinimas darbu visoje Europoje yra gana didelis, tačiau vienur darbuotojai savo darbo sąlygomis patenkinti labiau, kitur – mažiau. Daugiausiai besidžiaugiančiųjų darbu rastume Danijoje: savo darbą mėgsta net 95 proc., o nemėgsta vos 5 proc. danų.
Na, o nelaimingiausi darbuotojai ES yra Graikijoje ir Lietuvoje. Savo darbu nepatenkinti net 37 proc. graikų ir 29 proc. lietuvių. Įvertinus daugelio tyrimų duomenis galima daryti išvadą, kad taip yra ne be pagrindo.
Tokios šiuo požiūriu pavyzdinės šalys, kaip Danija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai ar Norvegija, palyginti su Lietuva ir kitomis Rytų Europos valstybėmis, kuriose nepatenkintųjų savo darbu daugiausiai, yra visa galva aukščiau ir pagal atlyginimus, ir pagal darbo sąlygas, ir pagal galimybes derinti darbą bei šeimos gyvenimą ir kt.
Štai Danija išsiskiria ne tik vienais didžiausių atlyginimų (tiesa, reikia pripažinti, kad ir mokesčiai ten itin dideli), bet ir ypač sveika darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo kultūra: dirbantys tėvai Danijoje turi vienas geriausių sąlygų pasaulyje derinti karjerą ir vaikų auginimą. Dėl panašių priežasčių savo darbu tokie patenkinti ir norvegai: auginantieji vaikus gali dirbti mažiau valandų ir turi daug kitų lengvatų. Apskritai darbo sąlygos Norvegijoje laikomos vienomis geriausių pasaulyje. Tiesa, norvegai nepersidirba: jei dirba, tai dirba labai efektyviai, tačiau iki vėlumos darbe neužsibūna, nedirba ir savaitgaliais.
To nepasakysi, tarkime, apie britus, kurie dirba vidutiniškai penkiomis valandomis daugiau per savaitę nei kiti europiečiai, tačiau pasitenkinimo darbu rodiklis Didžiojoje Britanijoje vis tiek labai didelis. Viena pagrindinių to priežasčių – didesni nei kitur pagal gyvenimo lygį atlyginimai.
Na, o lietuviai dirba daugiau valandų nei vakariečiai ir kur kas prastesnėmis sąlygomis (tą patvirtina daugybė tyrimų), o uždirba gerokai mažiau. Be to, lietuviai yra pirmi ES ir dar vienu atžvilgiu: mūsų darbuotojai labiausiai kenčia nuo streso darbe.
Vakarų ekspertų teigimu, pasitenkinimas darbu turi labai didelės įtakos darbo efektyvumui ir kokybei: tų šalių, kurių gyventojai darbu patenkinti labiau, produktyvumas yra didesnis.
Vakariečiai dirba produktyviau, todėl gali sau leisti dirbti mažiau: vienas tokių pavyzdžių – turtingieji šveicarai, kurie dirba vidutiniškai 7 proc. mažiau valandų nei ES vidurkis, o jų algos vis tiek yra vienos didžiausių Europoje. O štai Lietuvoje dažnai ne dėl darbuotojų pasyvumo, bet dėl technologijų atsilikimo darbo produktyvumas gerokai prastesnis nei Vakarų šalyse. “Eurostato” duomenimis, pagal darbo produktyvumą Lietuva kartu su Lenkija 2012 m. buvo ketvirta nuo galo ES (pralenkėme tik Bulgariją, Rumuniją ir Latviją). Vienas dirbantysis Lietuvoje per darbo valandą pernai sukūrė 10,2 euro pridėtinės vertės, o ES vidurkis siekė 32,2 euro. Pirmi pagal produktyvumą buvo Liuksemburgo, Airijos, Danijos ir Nyderlandų gyventojai. Taigi nors ir dirbame daugiau valandų už vidutinį europietį, per tas valandas padarome gerokai mažiau.
Kaip sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Žukauskas, mažesnis našumas yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje tokie maži atlyginimai, o tai reiškia, kad esame patekę į užburtą ratą, iš kurio labai sunku ištrūkti.
Pasak eksperto, vienas svarbiausių ekonomistų įvardijamų produktyvumo didinimo šaltinių yra investicijos. Analitiko atlikta analizė patvirtino, kad tarp investicijų kiekio ir darbo produktyvumo iš tiesų esama koreliacijų: kuo šalyje investicijų kiekis vienam gyventojui yra didesnis, tuo joje aukštesnis ir darbo našumas. „Žinoma, jei žmogus nėra labai patenkintas savo darbu, šis negali būti labai produktyvus. Bet kad ir koks motyvuotas būtų griovį kastuvu kasantis lietuvis, jis šį darbą atliks gerokai lėčiau nei vokietis, griovį kasantis traktoriumi“, – lygina V.Žukauskas.
Ekspertas pabrėžia, kad norint mažinti šį atsilikimą ir gerinti savo darbo aplinką Lietuvai būtina sutelkti visas jėgas būtent į investicijų didinimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Staigią karjerą padariusi pirmoji aukščiausio lygio vadovų karta šiandien susiduria su dilema, ką daryti toliau – dėl mažos rinkos ir padidėjusios konkurencijos daryti horizontalią karjerą tampa labai sudėtinga. Tad šiandien rinkoje laisvi net keliolika aukščiausio lygio vadovų.

„Darbo paieška – pats sudėtingiausias darbas”, – pripažįsta aukšto lygio vadovas Gintautas Mažeika, prieš kelis mėnesius išėjęs iš “AL holdingo” ir šiuo metu besiderantis dėl poros darbo pasiūlymų. Samdomo top vadovo karjerą pradėjęs nuo vadovavimo draudimo įmonėms „BonumPublicum“ ir „PZU Lietuva“, per pastaruosius šešerius metus G.Mažeika pakeitė tris darbovietes – įmones „Rytų skirstomieji tinklai“, „Leo LT“, „Lietuvos rytas“ ir galiausiai – AL holding”. Dažniausiai šis vadovas būdavo pasamdomas projektiniams darbams – atlikti tam tikras skaudžias reformas, sumažinti darbuotojų skaičių, padidinti efektyvumą ir pan.
„Vargu, ar šiais laikais taip būna, kad vadovui prieš nosį guli keli pasirinkimo variantai. Iš tiesų nėra didelio pasirinkimo“, – pritaria ir Valdas Tekorius, buvęs „Kalnapilio-Tauro grupės“ generalinis direktorius, po šio darbo trumpai vadovavęs “Fly Technics” ir dirbęs “Amazing CILI Invest” valdybos pirmininku.
Šiuo metu pirmosios kartos aukščiausio lygio vadovų tarpe matome ypatingai daug laisvų vadovų – vieni jų tik prieš mėnesį ar kelis pasitraukė iš aukščiausio lygio vadovo pareigų, kiti šias gretas papildė prieš metus ar daugiau. Tarp šių pirmosios kartos Lietuvos vadovų žvaigždžių – neseniai iš „Teo LT“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukęs Arūnas Šikšta, savo verslą nusprendęs kurti buvęs „Swedbank“ valdybos pirmininkas Antanas Danys, buvęs „Achema“ prezidentas Arūnas Laurinaitis, buvęs „Pieno žvaigždžių“ vykdantysis direktorius Linas Sasnauskas, buvęs „Air Baltic“, „AstraZeneca Lietuva“ ir „Žemaitijos pienas“ vadovas Tadas Vizgirda, buvęs „Konekesko Lietuva”, “Fazer Gardėsis” ir „Alita“ generalinis direktorius Paulius Kibiša, buvęs „Bitė Lietuva“, „Čili Holdings“ vadovas Darius Masionis, buvęs „Bureau Veritas” direktorius Suomijai Gintaras Gavėnas bei keletas kitų. Birželio 1 dieną iš „Biok Lietuva“ generalinio direktoriaus pareigų pasitrauks bei naujos veiklos žvalgysis dar ir Linas Čereška. Tad kodėl šiandien laisvų vadovų sąrašas toks ilgas?

Staigi karjera atsigręžia bumerangu

Vadovų paieškos specialistai paaiškina, kad brangiai apmokamam aukščiausio lygio vadovui Lietuvoje susirasti darbą galimybės labai ribotos – pasirinkimas jiems kur kas mažesnis nei daugumai žemesnių pozicijų specialistų. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvos rinka labai maža, tad įmonių, kurios būtų įdomios aukščiausio lygio vadovams ir kurios pačios galėtų juos įpirkti, mūsų šalyje mažai – dažniausiai jie sukasi tarp tų pačių kelių dešimčių bendrovių. Daugumos kalbintų vadovų ir galvos medžiotojų nuomone, potencialiame sąraše tėra apie 50-100 įmonių, tačiau jose laisvų pozicijų atsiranda gana retai – ypač dabar.
„Anksčiau vadovai patys išeidavo, susirasdavo kitą darbą, darydavo karjerą. Dabar dėl rinkos sudėtingumo daugiau vadovų, kurie dirba, laikosi savo pozicijos, todėl mažai pokyčių pačiose bendrovėse ir mažai tų laisvų vietų“, – mano G.Mažeika.
Judėjimą sumažino ir tai, kad vadovauti įmonėms per krizę sugrįžo nemažai akcininkų. Tad tarptautinės vadovų paieškos kompanijos „Pedersen & Partners” partnerė Kristina Vaivadaitė tvirtina, kad minėti vadovai pasiūlymų tikrai sulaukia, bet ne visi juos sudomina.
„Kai vadovauji didelei organizacijai, kurios apyvarta šimtai milijonų litų, tau nebeįdomu vadovauti įmonei, kurios apyvarta 5 milijonai. O didelių įmonių sąrašas Lietuvoje nėra didelis. Be to, Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta – žinodami akcininkus, vieni nenori eiti dirbti pas vienus, kiti pas kitus,“, – priduria personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ plėtros direktorius Andrius Francas.
Štai G.Mažeika pasakoja, kad per tuos tris mėnesius, kai nedirba, porą pasiūlymus atmetė, nes jie nepasirodė labai patrauklūs – dėl vieno reikėjo pakeisti gyvenamą vietą, kitame pritrūko iššūkių. „Normali, gera, vidutinė įmonė, kur reikia išlaikyti esamą lygį ir kažkiek jį pagerinti, bet „draivo“ pasirodė mažoka. Šiuo metu vyksta derybos dėl kelių pasiūlymų – vienas iš jų įdomus, žiūrėsime, kas susidėlios“, – atskleidžia G.Mažeika.
Beje, jis pastebi, kad pastaraisiais metais aukščiausio lygio vadovams susirasti darbą užtrunka ilgiau nei iki krizės – anksčiau top vadovui susitarti dėl naujo darbo pakakdavo pusmečio, o dabar šis laikotarpis pailgėjo iki metų. Žinoma, ne paskutinį vaidmenį vaidina ir sėkmės faktorius – atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, tad vieni vadovai greitai susiranda darbus, o kiti užsilieka.
Šiems pirmosios kartos vadovams po truputį bumerangu ima atsigręžti ir iki šiol privalumu laikytas Lietuvos ypatumas – staigi karjeros galimybė, leidusi tiems ambicingiems, sovietmečio antspaudo neturėjusiems specialistams iki aukščiausios pozicijos vadovo iškilti mažiau nei per dešimt metų. Staigiai pasiekę iki tokių aukštumų, po 7-10 metų vadovai susiduria su dilema, ką daryti toliau, kai nusprendžia pasitraukti iš įmonės dėl išsisiėmusių galimybių ar dėl akcininkų pasikeitimų. Būdami 40-45 metų amžiaus Vakarų šalyse jie dažnu atveju dar tik artėtų iki aukščiausio laiptelio ar mėgautųsi karjeros aukštumomis.
„Kai jie greitai geometrine progresija pakyla į viršų, jiems atrodo, kad ir toliau taip turi būti, tad kai pasiekiamas zenitas ir toliau nebėra kur, sunku susitaikyti, kad nuo šiol turėsi gyventi taip, kaip dabar, ir nieko grandiozinio neatsitiks. Tuomet lieka horizontali karjera, tačiau Lietuvoje vienetai kompanijų, kurios gali išlaikyti tokius specialistus“, – komentuoja vadovų paieška užsiimančios įmonės “AIMS International Lietuvoje“ vadovaujantis partneris Šarūnas Dyburis.
Dėl mažos rinkos top vadovų karjera Lietuvoje nuo karjeros Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje skiriasi ir tuo, kad lietuviai dažniau priversti migruoti tarp skirtingų sričių. Vadovų atrankos įmonės “Amrop” Vilniaus biuro partneris Audrius Šošas lygina, kad Vokietijos automobilių pramonėje be didžiųjų automobilius gaminančių koncernų veikia dar daugybė kitų įmonių, kurios gamina įvairius komponentus, todėl vadovas gali galvoti apie karjeros tęstinumą toje pačioje industrijoje.
„Lietuvoje tokios galimybės dėl rinkos mažumo labai ribotos – pažvelkite į telekomunikacijų ar aludarystės kompanijas. Štai aludarystėje be mažųjų gamintojų veikia trys pagrindiniai rinkos dalyviai, todėl vienos iš jų vadovas, jei yra korektiškas, net negali sau leisti judėti į konkuruojančią kompaniją, todėl tiesiog svarsto galimybes eiti į kitą verslo sritį“, – atkreipia dėmesį A.Šošas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors kvalifikuoti darbuotojai iš užsienio galėtų padėti spręsti struktūrinio nedarbo problemas, atnešti į šalį naujų idėjų ir pakelti našumą, Lietuvoje užsieniečiai sudaro mažiau nei 1 proc. visos šalies darbo jėgos ir šis skaičius artimiausiais metais nesikeis.

Po devynerių metų, praleistų Europos Sąjungoje, Lietuva netapo įdomesnė nei kvalifikuotiems specialistams iš Rytų, nei iš Vakarų. 2013 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 33 tūkst. užsieniečių – 1,1 proc. šalies gyventojų. Tik 3,5 tūkst. užsieniečių buvo iš ES šalių.
Personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas tvirtina, kad aukšto lygio specialistų iš Vakarų šalių darbdavių pageidavimu tenka ieškoti labai retai. Įmonės Lietuvoje dar nėra pajėgios mokėti europinių atlyginimų net ir tarptautinio lygio specialistams, turintiems kompetencijų, kurių Lietuvoje nėra. Vis dėl to, jei tokių atvejų pasitaiko, specialistai iš Vakarų Europos sutinka atvažiuoti, jei darbas įdomus, jei aiškiai suformuluoti lūkesčiai ir užduotys bei pasiūlomas patrauklus atlygio paketas.
„Pastaruoju metu įdarbinome aukštos kvalifikacijos specialistą iš Danijos, susijusį su elektronine komercija – jis persikėlė gyventi į Lietuvą. Įmonės vadovai ieškojo tam tikras kompetencijas turinčio žmogaus, juos domino patirtis Skandinavijos rinkoje, o reikiamų specialistų Lietuvoje ne visada būna. Kitas atvejis, kai įdarbiname užsieniečius paslaugų centruose Lietuvoje, nes keliami reikalavimai gerai mokėti kalbas, turėti kultūrinį supratimą apie tam tikras rinkas. Tokiais atvejai įdarbiname vadinamuosius meilės imigrantus, tačiau kartais darbuotojų ieškome ir užsienyje“, – pasakoja A.Francas.
Į Lietuvą atėję paslaugų centrai Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams tapo pakankamai patrauklia darbo vieta – algos ten 20-30 proc. didesnės nei tų specialybių vidurkis rinkoje, be to, užsieniečiai įgyja pranašumą dėl gimtosios kalbos žinių. Tokiose įmonėse užsieniečiai darbuotojų tarpe sudaro pakankamai apčiuopiamą dalį. Štai paslaugų centras „CSC Baltic“ deklaruoja, kad Lietuvoje turi 10 proc. darbuotojų užsieniečių, o tyrimų centras „Euromonitor International“ – 15 proc. užsieniečių. Vis dėlto darbo rinkos ekspertai sutaria, kad pagrindinė priežastis, kodėl šiandien į Lietuvą atvažiuoja užsieniečiai tikrai nėra darbo paieška – tai arba meilė, arba Lietuvoje investavusios motininės kompanijos pasiūlyta karjeros galimybė: atsakingos pareigos terminuotam laikotarpiui.

Prisikviesti sudėtinga net baltarusius

Nedaug Lietuvoje ne tik vakariečių, bet ir užsieniečių iš trečiųjų šalių. Nors nuo įstojimo į ES pastarųjų po truputį Lietuvoje daugėjo, vaizdas visiškai pasikeitė per krizę. Akivaizdu, kad šalies BVP smukus į dugną iš šalies išsilakstė ne tik lietuviai, bet ir tie keli tūkstančiai čia užsidirbti bandžiusių darbo imigrantų: Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, 2008 m. Lietuvoje dirbo 7,8 tūkst. užsieniečių iš trečiųjų šalių, o po metų – jau tik 2,2 tūkst.
Šių metų gegužės pradžioje galiojančius leidimus dirbti Lietuvoje turėjo 4043 užsieniečiai – jie sudaro tik 0,4 proc. šalies dirbančiųjų. Tiesa, leidimų dirbti nereikia atvykstantiems iš ES šalių, tačiau jų srautai tokie menki, kad didesnės įtakos dirbančiųjų skaičiui jie neturi. Štai Migracijos departamento duomenimis, 2012 m. leidimai laikinai gyventi buvo išduoti ar pakeisti 6,2 tūkstančiams užsieniečių, atvykusiems dėl su darbu susijusių priežasčių. Palyginimui, Didžiojoje Britanijoje imigrantai 2011 m. sudarė 14,4 proc. visos darbo jėgos, o JAV – 16 proc.
Kvalifikuoti specialistai iš užsienio daugumai Europos šalių leido suskurti ekonominę gerovę – jų dėka padaugėjo darbo jėgos, o tai leido padidinti ekonomikos našumą bei paskatinti vidaus vartojimą. Be to, kvalifikuoti specialistai atvežė kompetencijų, kurių šalims reikėjo, o nekvalifikuoti užpildė tas laisvas darbo vietas, kuriose nebenorėjo dirbti vietiniai gyventojai.
Lietuvai imigrantų reikia ne tik dėl naujų idėjų, senstančios visuomenės ir mažėjančios darbo jėgos. Tai ir galimybė išspręsti struktūrinio nedarbo problemas. Pasak A.Franco, užsieniečių galima būtų pritraukti į tas sritis, kur darbuotojų trūksta – tai tolimųjų reisų vairuotojai, gamybinių įmonių mechanikai, inžinerinės pakraipos specialistai, konstruktorai, IT darbuotojai.
Kai kurios įmonės struktūrinio nedarbo problemą pasitelkiant užsieniečius bando spręsti jau dabar. Uostamiestyje įsikūrusios „Vakarų laivų gamyklos“ įmonių grupėje, kur dirba apie 1900 darbuotojų, užsieniečių skaičius svyruoja nuo 80 iki 150, priklausomai nuo tuo metu įgyvendinamų projektų. “Vakarų laivų gamyklos” komunikacijų ir reklamos vadovė Jolanta Toliušytė tvirtina, kad siekiant tinkamai ir laiku įgyvendinti įmonių grupės projektus, priimtų užsieniečių kvalifikacija, kompetencijos ir įgūdžiai yra būtini.
„Emigracijos bumas padarė savo – daug reikalingų specialistų emigravo. Tad esminė priežastis, dėl kurios tenka ieškoti darbo jėgos užsienyje yra aukštos kvalifikacijos darbininkų trūkumas: tai ir aukštuosius mokslus užbaigę inžinerinės pakraipos specialistai (laivų statybos ir laivų remonto inžinieriai), ir profesinį išsilavinimą turintys specialistai (suvirintojai, laivų korpusų surinkėjai, laivų sistemų ir įrengimų montuotojai, laivų dažytojai)“, – pabrėžia J.Toliušytė.
Šiuo metu įmonių grupėje dirba 103 užsieniečiai – daugiausia rusai, ukrainiečiai, kinai, rumunai, bulgarai, nors yra darbuotojų ir iš kitų ES valstybių. J.Toliušytė pasakojo, kad dažniausiai įmonė įvairiais kanalais pati ieško kvalifikuotų specialistų ir kviečiasi juos dirbti. O kaip pavyksta juos prisikviesti? „VLG įmonių grupės darbuotojų vidutinis darbo užmokestis yra apie 1,5 karto didesnis nei šalies vidurkis, o kompetetingi ir patyrę, aukšto kvalifikacijos inžinieriai ir profesinę kvalifikaciją turintys darbuotojai uždirba ir dar daugiau nei įmonės vidurkis“, – kad užsienio darbuotojus vilioja atlyginimu atskleidžia J.Toliušytė.
Vis dėlto užsieniečių pagalba specialistų trūkumą bent iš dalies sprendžia tik reta įmonė. Įsivežti darbuotoją iš trečiųjų šalių – ilgai užtrunkantis procesas. „Latviai, estai lengvina sąlygas specialistų įvažiavimui, o lietuviai – ne, nes tie įdarbinimo procesai užtrunka 3-6 mėnesius. Taip įmonės praranda lankstumo galimybę“, – tvirtino A.Francas.
Jam pritaria J.Toliušytė: „Prieš atsivežant darbuotoją iš trečiųjų šalių turi gauti du leidimus: leidimą dirbti ir leidimą gyventi. Abiejų šių leidimų gavimas yra pakankamai komplikuotas ir užtrunka nuo 3 iki 4 mėnesių. Turi įrodinėti poreikį darbo biržoje, turi pateikti labai daug dokumentų, kurie pagrindžia poreikį, darbuotojų stažą, išsilavinimą, kvalifikaciją ir t.t. Ir nesvarbu, kad “dega” didelis projektas, darbuotoją iš trečių šalių turėsi tik po 3 mėn.“
Vis dėlto biurokratija tikrai ne vienintelė priežastis, kodėl imigrantų Lietuvoje mažai. Darbo ieškantys vakariečiai Lietuvą aplenkia dėl žemų atlyginimų ir prasto mūsų šalies žinomumo, o rytiečiai – dar ir dėl mažos rinkos: jeigu jau pasiryžai vykti dirbti svetur, kam vykti į šalį, kur uždirbsi tris-penkis kartus mažiau nei Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje?
„Kai kas galvoja, kad baltarusį atsivežti į Lietuvą labai paprasta. Taip tikrai nėra, nes ir Baltarusijoje tam tikrų specialybių, tarkime IT, projektuotojai trūksta, todėl, kai specialistai pasiskaičiuoja visas išlaidas – komunaliniams mokesčiams, nuomai, maistui, transportui, grįžimui namo kartą per mėnesį, galutiniame etape Lietuvoje siūlomas atlyginimas neatrodo daug didesnis, – aiškina A.Francas. Jis abejoja, kad į Lietuvą plūstelėtų imigrantai iš trečiųjų šalių net jeigu būtų supaprastintos sąlygos jiems įvažiuoti – greičiausiai Lietuva taptų tik tarpine stotele judėti toliau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per artimiausius penkerius metus ryškesnį postūmį nedarbo mažėjimui galėtų suteikti nebent masinė daugiabučių renovacija ir Visagino atominės elektrinės statyba.

Lietuvos ekonomikai artimiausiais metais žadamas pirmūnės vaidmuo – „Swedbank“ analitikai prognozuoja, kad šalies BVP šiemet ir kitąmet augs maždaug po 4 proc. ir tai bus vienas geriausių rezultatų visoje Europoje. Tačiau tikėtis, kad vien to užteks išspręsti vieną didžiausių šalies problemų – sugrąžinti į darbo rinką bent pusę iš 230 tūkst. šiandienos bedarbių, tikrai neverta. O šių darbuotojų mums žūtbūt reikia. Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis skaičiuoja, kad siekiant stabilizuoti socialinę sferą, garantuoti biudžeto surenkamumą, turime siekti, kad Lietuvoje dirbtų bent 1,4 mln. žmonių. Šiuo metu šalyje užimtų gyventojų yra 1 mln. 273 tūkst. – 127 tūkst. mažiau negu reikia.
Ekspertai tvirtina, kad nieko nesiimant, 13 proc. siekiantis nedarbo lygis mažės labai pamažu – vien dėlto, kad dalis bedarbių emigruos, o dalis išeis į pensiją, tačiau Vyriausybei ėmusis aktyvių veiksmų, spartesnį nedarbo mažėjimą matytume jau per ateinančius penkerius metus.
„Vienai darbo vietai sukurti reikia apie 50 tūkst. Lt, tai įsivaizduokime, kiek reikia investuoti, kad būtų įdarbinta nors 50 tūkst. žmonių – milijardus. O kas juos šiandien atveš ir investuos? Manau, kad mažinti nedarbą padėtų tik kompleksiniai veiksmai“, – komentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas.

Renovacija išspręstų žemos kvalifikacijos bedarbių problemą

Banko „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė mano, kad pirmasis žingsnis, kuris 2013-2018 m. galėtų pagerinti padėtį darbo rinkoje – įsukta masinė daugiabučių renovacija, kurios dėka darbą galėtų susirasti ilgalaikiai bedarbiai. „Galima numanyti, kad dalis ilgalaikių bedarbių susiję su statybomis – jie prarado darbus bankrutavus įmonėms per krizę, todėl renovacija būtų akivaizdus stimulas tiems žmonėms atrasti save“, – pastebi V.Klyvienė. Ši priemonė, tikėtina, turėtų efektą nedarbo sumažėjimui, nes, Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, šiandien net 27 proc. visų bedarbių darbo ieško metus ar ilgiau, o net 42 proc. naujai į darbo biržas besikreipiančių bedarbių neturi profesinio pasirengimo.
Kita vertus, renovacija yra baigtinis procesas, tad ji padėtų nedarbo problemą sumažinti vidutiniu laikotarpiu, o ką darytų žmonės jai pasibaigus? V.Klyvienė įžvelgia potencialo energetikos srityje – kadangi matomas pasiryžimas mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų ir didinti vidaus išteklių, tokių kaip biokuras, naudojimą, tikėtina, kad nemažai darbo vietų artimiausiais metais bus sukurta būtent šioje srityje. Prie nedarbo mažinimo prisidėtų ir Visagino atominės elektrinės statyba, jei vis dėlto būtų apsispręsta šį projektą įgyvendinti.
Siekiant skatinti darbo vietų kūrimą, artimiausiais metais reikės nepamiršti ir botago principo. V.Majauskas įsitikinęs, kad artimiausiais metais nedarbą iš dalies pavyktų sumažinti daugiau piliečių ištraukus iš šešėlio ir sugriežtinus pašalpų mokėjimo priežiūrą. „Žmogus užsiregistruoja biržoje, kad gautų sveikatos draudimą, o pats tuo tarpu užsiima nelegalia veikla: yra atvejų, kad bedarbis pasą keičia tris kartus per metus – tiek štampų jo pase pridėta. Užsienyje tai žymiai labiau kontroliuojama. Pavyzdžiui, Vokietija sėkmingai susitvarkė su nelegaliu darbu statybiniame sektoriuje – besistatantiems individualius namus buvo pasiūlytos subsidijos ir beprocentinis kreditavimas, jei bus samdomos oficialiai dirbančios firmos“, – pavyzdį pateikė V.Majauskas.
Lietuvoje išplitusį šešėlinį nedarbą, kurio dalyviai dar eikvoja ir mokesčių mokėtojų pinigus gaudami bedarbio pašalpas, rodo vien toks faktas, kad pasienio rajonuose nedarbo lygis gerokai aukštesnis nei šalies vidurkis – LDB duomenimis, Kalvarijos savivaldybėje nedarbas siekia 19,1 proc., Lazdijų – 18,4 proc., Šalčininkų – 15,2 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sparti technologijų pažanga per pastarąjį dešimtmetį ne tik atnešė į mūsų gyvenimą iki tol sunkiai įsivaizduotų dalykų, tokių kaip „Facebook“, išmanusis telefonas ar mobiliosios programėlės, bet ir gerokai pakeitė darbo rinką. Tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse atsirado tokių darbo vietų, kurių prieš dešimtmetį net nebūtum sugalvojęs.
Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius teigia, kad šiuo metu Lietuvoje labai populiarūs ir daug uždirba vartotojo sąsajos dizaineriai, atsakingi už tai, kad vartotojams būtų patogu naršyti interneto portaluose, rasti informaciją ir t.t. Tokių specialistų mūsų šalyje pradėta ieškoti maždaug prieš ketverius metus. O prieš trejus aktyviai susidomėta mobiliųjų programėlių kūrėjais, kurių tikslas – supaprastinti informaciją, skirtą mobiliajam įrenginiui, nes per kompiuterį matomame interneto puslapyje būna kur kas daugiau pasirinkimo galimybių, reklamos ir t.t. „Anksčiau „Nokia“ programinė įranga buvo gana nepaslanki, o kai atsirado „Android“ ir „Apple“ operacinė sistema „iOS“, mobiliųjų programėlių kūrėjai tapo paklausūs“, – komentuoja K.Blaževičius.
Britų leidinys „Guardian“ nurodo dar daugiau naujų darbų, atsiradusių per pastarąjį dešimtmetį, – pavyzdžiui, socialinės žiniasklaidos vadybininko, kuris atsakingas už visą įmonės komunikaciją „Facebook“, „Twitter“ tinkluose ar „YouTube“ svetainėje ir per socialinę žiniasklaidą stengiasi padidinti įmonės žinomumą. Kiti mažiau nei dešimt metų gyvuojantys darbai – zumbos, lotynų šokių įkvėptos šokių ir kūno rengybos programos, trenerio, taip pat žaliojo patarėjo, kuris vartotojams padeda namuose ar versle įsidiegti energiją taupančius sprendimus, bei vėjo fermų inžinieriaus.

Praktika yra pirmoji svarbi stotelė jauno žmogaus karjeros kelyje, todėl itin svarbu atidžiai pasirinkti kompaniją, kurioje bus gilinamos žinios. Kaip neapsirikti?

Didelė ar maža kompanija?

Studentai ieškodami praktikos visada turi apsispręsti, kurioje įmonėje atlikti praktiką: vieni renkasi mažesnes, kiti ieško didelių kompanijų su žinomais vardais. Tačiau, pasak Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto lektorės dr. Linos Girdauskienės, vienareikšmiško atsakymo, kur geriausia atlikti praktiką, nėra.

„Kartais mažose įmonėse studentai turi daugiau galimybių atlikti kuo įvairesnių darbų, nes mažos organizacijos pasižymi aukšta specializacija, kai vienas žmogus turi atstoti kelis, todėl jam yra priskiriama daugiau užduočių nei didesnėje įmonėje. Šiose organizacijose studentas pamatys, kaip jam sekasi susitvarkyti su įvairiais iššūkiais, pritaikyti turimas žinias, įgyti naujų įgūdžių bei suprasti, koks yra svarbus lankstumas, gebėjimas greitai dirbti ir pamatys, kokios jo savybės yra stipriosios, o kur reikėtų pasitempti,“ – dėsto dr. L. Girdauskienė.

„Kita vertus, praktika didelėje kompanijoje leis išnaudoti visus jos privalumus. Tokios kompanijos yra turtingos gerąja to žodžio prasme: technologijomis, sistemomis, darbo organizavimo struktūromis, išugdytais bendradarbiavimo principais. Didelė organizacija leidžia susipažinti su aukšta darbų atlikimo kokybe, aukščiausiais standartais, naujausiomis technologijomis, inovatyviais darbo metodais“- didesnių kompanijų privalumus vardina KTU lektorė.

Anot dr. L. Girdauskienės, kompanijos pasirinkimas labai priklauso ir nuo paties studento: kuriame kurse jis studijuoja, kelinta tai praktika jo gyvenime, nes kiekvienai atliekamai praktikai yra keliami skirtingi tikslai ir lūkesčiai.

UAB „Elsis” personalo ir administravimo skyriaus vadovė Vilma Kudirkaitė teigia, kad praktika įmonėje padės ne tik įtvirtinti ir praplėsti įgūdžius, bet ir gali tapti pirmąja darboviete.

„Praktinių įgūdžių lavinimas studentams yra būtinas. Įmonei, kuri priima studentus į praktiką taip pat yra naudos, nes atsiranda galimybė surasti potencialius darbuotojus, todėl mūsų įmonių grupė yra suinteresuota leisti būsimiems IT specialistams įgyti daugiau praktinių įgūdžių,” – sako V. Kudirkaitė.

Pasak V. Kudirkaitės, nuolatos priimant studentus į praktiką įmonės turi galimybę stebėti juos ir padėti pašalinti esamas spragas bei pasiūlyti universitetams, kaip patobulinti studijų programas, kad jos taptų praktiškesnės ir labiau pritaikomos po studijų.

Kiekvieno tikslai skirtingi

V. Kudirkaitė mano, kad ieškant praktikos vietos reikia pasirinkti įmonę, atitinkančią studento studijų programą, būti iniciatyviems, domėtis ir nebijoti klausti, siūlyti savo jaunatvišką energiją ir darbo jėgą, protinį potencialą.

Visgi kartais pasitaiko studentų, kurie į praktiką ateina atlikti formalumų. „Taip, kartais studentai ateina į praktiką ne lavinti įgūdžių ar pasisemti žinių, o tiesiog todėl, kad jiems tai yra privaloma pagal studijų programą. Todėl atidžiai praktiką rinktis turi ne tik studentai, bet ir kompanija turi skirti nemažai dėmesio, norėdama rasti gerus studentus. Juk geras studentas ne tik puiki investicija, bet ir rekomendacijos bendramoksliams, būsimiems kolegoms,“ – teigia UAB “Elsis” personalo ir administravimo skyriaus vadovė.

„Mes iš studento tikimės, kad jis ateis su nauju žvilgsniu, šviežiomis žiniomis ir stengsis tai, ką žino teoriškai, pritaikyti praktikoje. Vieni įgyja didelį bagažą praktinių įgūdžių, kitiems užtenka pasirašytos studento praktikos ataskaitos. Viskas priklauso nuo studento požiūrio – kiek jis norės pasiimti, tiek ir gaus,” – tvirtina V. Kudirkaitė.

Pasak KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto lektorės dr. L. Girdauskienės, studentų atrankos procesas turėtų būti panašus į darbuotojų atrankos procesą, tačiau reikia stengtis apsisaugoti nuo pirmo klaidingo įspūdžio. Kartais žmogus gali pasirodyti perspektyvus arba, kaip tik priešingai, bus per daug tylus, ir mes galime padaryti klaidą apsispręsdami ar priimti šį žmogų.

„Norint išvengti šių klaidų yra siūloma skirti daugiau laiko pokalbiui su studentu. Visgi yra svarbu, kad ne tik įmonei tiktų studentas, bet ir studentui įmonė, kitaip sakant, tarp jų atsirastų vertybinis santykis. Žinoma, taip pat galima paprašyti rekomendacijų, pasikalbėti su dėstytojais apie galimus praktikantus,“ – sprendimo būdus siūlo dr. L. Girdauskienė.

Dėl ekonominio sunkmečio Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išryškėjo tendencija dalį personalo sudaryti iš praktikantų, stažuotojų ar vos bandomajam laikotarpiui priimamų jaunuolių. Nedaug darbo patirties – mažesnės darbdavių išlaidos.

Ekonomiškai susilpnėjusiose Europos valstybėse verslas jau keletą metų priverstas veržtis diržus. Vienas būdų – apkarpyti išlaidas, susijusias su personalu: sumažinti atlyginimus, dalį darbuotojų atleisti, o trūkstamus žmones rinktis iš daugybės darbo patirties stokojančių, bet jos žūtbūt įgyti norinčių studentų ar ką tik baigusių absolventų. Jie gali atlikti įmonėms ar įstaigoms reikalingus darbus nemokamai ar kur kas pigiau. Tik 19-oje ES šalių narių įprasta sudaryti stažuotės sutartis ir tik 11-oje jų taikomas reikalavimas mokėti bent minimalų darbo užmokestį. Lietuva tarp tokių šalių nepatenka.
Ekspertai pastebi, kad minėtos tendencijos labiausiai išryškėja ten, kur darbui nėra reikalinga aukšta kvalifikacija ar specifiniai įgūdžiai ir vienas darbuotojas gali būti nesunkiai pakeistas kitu.

Neturėti patirties – problema

2013 m. pradžioje visoje ES darbo neturėjo 5,732 mln. žmonių iki 25 metų. Nuo ekonominės krizės pradžios nedirbančių jaunuolių Europoje padaugėjo daugiau nei milijonu. Lietuvoje jaunimo nedarbas siekia 24,8 proc.
Europos šalyse daug jaunų žmonių, ne tik neturinčių darbo, bet dar blogiau – neturinčių darbo patirties. Dėl to jie mažiau patrauklūs darbdaviams nei patyrę specialistai, kurių pasirinkimas taip pat didelis. 2010 m. atliktas tyrimas „Darbdavių požiūris į Lietuvoje ir Europoje vykstančius aukštojo mokslo pokyčius” atskleidė, kad 87 proc. Lietuvos darbdavių esminiu įdarbinimo kriterijumi laiko būtent profesinę patirtį. Tad, norėdamas jos žūtbūt įgyti ir padidinti galimybes gauti darbą, jaunimas patenka į nepalankią padėtį. Didėja rizika, kad darbdaviai pasinaudos jais, nesuteikdami adekvataus atlygio, ar net per jų atliekamas praktikas ir stažuotes skirs veikiau įmonei reikalingas, o ne su jų kvalifikacijos kėlimu susijusias užduotis.
„Dažniausiai užduotys būdavo skirtos tik institucijos darbui, tačiau vienąkart teko versti tyrimą iš anglų kalbos, ir tik vėliau supratau, kad jis buvo reikalingas vienos darbuotojos diplominiam darbui”, – sako Regina Barbšytė, vienoje šalies verslo asociacijų praktiką atlikusi Vilniaus universiteto studentė.
Pasak merginos, praktikantai keisdavosi dažnai – konvejeriu, ir niekas dirbti toliau nepasilikdavo. „Kai tik gavau praktiką, buvau nusiteikusi labai entuziastingai, tačiau greit pamačiau, kad galimybių čia pasilikti po praktikos nėra, ir jiems to visai nereikia: per pirmas dvi mano praktikos savaites pasikeitė pusė buvusių praktikantų. Kartais mūsų būdavo daugiau nei biuro darbuotojų. Krūvis būdavo didelis, pasitaikydavo, kad vieniems praktikantams tekdavo dirbti tiek pat laiko, kiek visu etatu dirbantiems darbuotojams”, – pasakoja Regina.
Nepaisant to, patirtį ji laiko vertinga: į kiekvieną praktiką atliekantį studentą žiūrėta atsakingai, skirta kuo įvairesnių užduočių ir negailėta laiko.
Su tuo, kad jaunam žmogui praktinė patirtis labai svarbi, sutinka ir tiksliuosius mokslus Vilniaus universitete baigęs Pavelas, tačiau didele bėda jis vadina nelankstų Lietuvos darbdavių požiūrį. Pasak jo, jei jaunuolis vis dėlto lieka dirbti po praktikos, į jį nebegalima žiūrėti kaip į praktikantą, antraip jis išeis. „Deja, kai išaugi iš studento lygio ir atlieki jau rimto ir savarankiško darbuotojo užduotis, į tave vis tiek žiūri kaip į studentą ir moka kaip studentui. Susiklosto keista situacija: kadangi darbdavys tave priėmė ir išmokė dirbti, jis nebemato reikalo į tave toliau investuoti ir stengtis išlaikyti, nes vis dar žiūri į tave kaip į jauną specialistą. Norėdamas gauti didesnį atlyginimą ir kartu atsakomybės, turi eiti į kitą darbovietę, nes ten, kur užaugai, pagerinti savo padėtį labai sudėtinga”, – pasakojo Pavelas.
Programuotojas Karolis Astrauka, dirbęs daugelio geidžiamoje darbovietėje – banke „Barclays”, atskleidžia, kaip į praktikantus žiūrima ten. Praktikantų priimama gana daug, siekiant atrasti gabių, motyvuotų žmonių, kuriuos įmonė vėliau galbūt pakvies prisidėti prie kolektyvo. „Per praktiką darbdavys pamato, ar yra potencialo, tinkami praktikantai į darbą priimami kasmet ir jų sąskaita netaupoma. Kadangi iš to, ką išleidžia universitetai, derliaus nenuimsi, naujokus dar apie metus reikia mokyti, kol bus galima patikėti nesudėtingas užduotis”, – teigia K.Astrauka.
Dabartinė padėtis grėsminga atrodo ne tik patiems į neapibrėžtą padėtį patekusiems jaunuoliams, bet ir patyrusiems, darbovietėse ilgai dirbantiems specialistams. Europos Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „Stažuočių kokybės sistema” kaip vienas opiausių klausimų nurodomas nuolatinių darbuotojų keitimas stažuotojais, kurie tą patį darbą dirba nemokamai ar už kur kas mažesnį atlygį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastarąjį dvidešimtmetį į 70 proc. visų savivaldybių, ypač kaimiškųjų, neatvažiavo nė vienas jaunas studijas baigęs veterinarijos specialistas. “Kai kurių stambių žemės ūkio kompleksų savininkai geriems veterinarams siūlo net 5 tūkst. Lt atlyginimą, bet norinčiųjų vykti į rajonus, kaimus neatsiranda”, – pasakoja Veterinarijos instituto direktorius dr. Raimundas Mockeliūnas.
Maždaug apie trečdalį visų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) veterinarijos specialybės absolventų, pasak Karjeros centro direktoriaus Kęstučio Mažeikos, išvyksta dirbti į užsienį, nes ten jiems siūlomi atlyginimai prasideda nuo 20 tūkst. eurų, apie penktadalį išeina dirbti į gyvūnų papildus ir pašarus platinančias kompanijas, o absoliuti dauguma absolventų siekia įsidarbinti didžiųjų miestų veterinarijos klinikose, kuriose gydomi smulkūs gyvūnėliai, arba ieško kontorinio darbo valstybinėse įstaigose.
“Panašią situaciją išgyvena visos senosios Europos sostinės: jaunimas nori likti sostinėse, blogiausiu atveju antrame pagal dydį mieste. O rajoninės savivaldybės ir kaimas jų nevilioja, nes ten nėra pramogų, o įsikurti sudėtinga – vienintelė Šilutės savivaldybė jauniems veterinarijos specialistams siūlo aprūpinimą būstu, kitos – ne”, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius dr. Jonas Milius
Beje, pasak dr. J.Miliaus, veterinarų stinga ne tik ūkiams, o ir jų tarnybai: “Į centrinį biurą Vilniuje netgi susidaro norinčiųjų konkursai, o rajonuose dirba daugiausia pensinio amžiaus specialistai ir nėra, kas juos pakeičia.”
LSMU prorektoriaus prof. Antano Sederevičiaus pastebėjimu, ypač padėtis suprastėjo pastaraisiais metais, mat net 75 proc. visų veterinarijos specialybės studenčių – merginos. O jos nenori vykti į kaimą dirbti su stambiais gyvuliais, joms patrauklesni maži gyvūnėliai arba darbas biuruose. Priminsime, kad prieš dvidešimtmetį tarp veterinarijos studentų merginų buvo apie 10 proc., o likusieji būdavo vaikinai.
“Merginoms dirbti stambiuose rajonų ūkiuose sudėtinga, nes darbo valandos nereglamentuotos, tenka važiuoti ir naktį”, – dėsto LSMU Studijų centro vadovės pavaduotoja prof. Gražina Januškevičienė.
Didžiųjų miestų veterinarijos gydyklose jauni veterinarai uždirba apie 1,5–2 tūkst. Lt, valstybinėse įstaigose apie 1,8 tūkst. Lt, o papildus platinančios įmonės veterinarams bandomuoju laikotarpiu siūlo nuo 2 tūkst. Lt atlygį.

Prieš kelias savaites Lietuvos banko valdybai Ūkio banką pripažinus nemokiu ir visam laikui atšaukus jo veiklos licenciją, iš 750 jo darbuotojų nemaža dalis neteks darbo.

Tiesa, tikslus skaičius kol kas nežinomas, nes dalį Ūkio banko turto, sandorių, teisių ir įsipareigojimų perims Šiaulių bankas. “Dalį darbuotojų Šiaulių bankas pakvies dirbti savo skyriuose, o dalis darbuotojų bus reikalinga įvairioms funkcijoms Ūkio banko dalyje, kuriai bus keliama bankroto byla, atlikti, bet kol kas negalime atsakyti, kiek darbo vietų bus išlaikyta”, – sako Ūkio banko laikinasis administratorius Adomas Audickas.
Beje, ir kitų bankų darbuotojams neretai tenka darbo ieškotis kitur. Mat dėl populiarėjančių elektroninių paslaugų mažėja bankų skyrių. Štai SEB banke praėjusių metų pabaigoje darbuotojų buvo 10 proc. mažiau nei 2011-ųjų pabaigoje. „Mažesnį darbuotojų skaičių lėmė tai, kad bankas įgyvendino veiklos efektyvumo didinimo priemones. Be to, nuolat plečiame savitarnos padalinių sritį. Tiesa, darbuotojų daugėja „SEB grupės“ Vilniuje įsteigtame paslaugų teikimo centre. Nuo 2008 m. čia sukurtos 328 naujos darbo vietos”, – tvirtina SEB personalo departamento direktorė Indrė Bartulytė-Užupė.
Tuo tarpu banke “Swedbank” nuo 2010 m. darbuotojų skaičius nesikeičia, nes, banko atstovo Sauliaus Abraškevičiaus žodžiais, daugėjant elektroninių paslaugų anksčiau jas teikusiems žmonėms patikimos kitos funkcijos, tarkime, paskolų ar draudimo srityje.