Estijoje jau du dešimtmečius veikia institutas, kurio ekspertų pagrindinė užduotis – analizuoti geriausius kitų šalių pavyzdžius ir jų pagrindu rengti Estijos raidos scenarijus. Svarbiausia, kad ekspertų išvados ne nugula į biurokratų stalčius, o realiai tarnauja Estijos progresui.

Jei reikia naujų idėjų inovacijų srityje, estai patyrinėja Austrijos patirtį. Kaip optimizuoti viešąjį sektorių, gali pasufleruoti Singapūro pavyzdžiai. Mažų bendrovių tinklus geriausiai plėtoja Taivanas, o štai socialinės politikos galima pasimokyti iš Suomijos, Švedijos ar Danijos.
Ir nors Estija nesinaudoja “copy-paste” metodu, tai yra kitų šalių patirties nekopijuoja aklai, bet neišradinėja ir dviračio. Geriausi šalies analitikai sugeba įžvelgti, patobulinti ir Estijai pritaikyti tai, ką geriausia yra sugalvojusios kitos pasaulio valstybės. O politikai, nors ir kaip būtų keista, – pagrindiniai tokių tyrimų užsakovai.
Apie tokią mūsų kaimynų patirtį, kurią ir patys galėtume kūrybingai pritaikyti, kalbamės su Estijoje jau du dešimtmečius pelningai veikiančio Ateities instituto vadovu, Talino universiteto profesoriumi Eriku Terku.

VEIDAS: Ar tiesa, kad jūsų vadovaujamas Ateities institutas puikiai išsilaiko iš valstybinių užsakymų?
E.T.: Visiškai teisingai, mūsų pagrindinis užsakovas – ministerijos. 1992 m. pradžioje įkurtas institutas visą šį laiką konsultuoja Estijos politikus, nors retsykiais pasitaiko ir privačių bendrovių ar ES institucijų užsakymų.
VEIDAS: Tad ko tikėdamiesi į jus kreipiasi politikai?
E.T.: Užsakymai – labai įvairūs, bet pagrindinė jų idėja ta, kad tyrimas turi būti naudingas visai Estijai plačiąja prasme. Nedirbame su vidutinės svarbos, regioniniais projektais. Tiesa, kartais bendradarbiaujame su privačiomis bendrovėmis, bet tokiu atveju jos irgi turi būti arba stambios infrastruktūros požiūriu ir veikti transporto, finansų ar panašiose visai valstybei svarbiose srityse, arba ne vieną įmonę vienijančios asociacijos.
Na, o pagrindinė mūsų specializacija – analizės. Kitaip tariant, mūsų analitikų darbas yra konstruoti įvairius plėtojimosi scenarijus, kurie dažniausiai susiję su Estijos ekonomika. Kitos svarbios sritys – inovacijų politika, kūrybinės industrijos, transportas ir kt. Šiomis temomis mes ir rengiame savo tyrimus.
Mūsų išskirtinumas – didelės apimties analizės. Problemos nesiimame, jei analizuojamas laikotarpis trumpesnis nei treji metai. Tad jei norite prognozės, kas bus Estijoje kitais metais, klauskite kitų. Tačiau jei planuojate ilgo laikotarpio strateginius įvykius, mūsų institutas – galimas jūsų partneris.
VEIDAS: Maga paklausti, koks paprastai būna jūsų parengtų analizių likimas? Kokia jų dalis virsta realiais darbais, o kiek tiesiog sudedamos į stalčius?
E.T.: Mes labiau orientuojamės į analizę ir scenarijų konstravimą, nei į konkrečias strategijas, nes neįmanoma, kad kažkas iš šono parengtų strategiją kažkam kitam. Konsultantas tik pagilina užsakovo tam tikros srities supratimą.
Štai dėl ko, jei analizė buvo sėkmingai panaudota praktiškai, mes nesakome, kad tai mūsų sėkmė. Tai bendras visų darbo rezultatas, nes sėkmė yra gerų pasiūlymų junginys.
VEIDAS: Paminėkite bent kelis pavyzdžius, kai jūsų parengta analizė bent iš dalies prisidėjo prie kurios nors Estijoje sėkmingai įgyvendintos reformos.
E.T.: Dabar ne 1999-ieji, kai turėjome reformų sąrašą ir žinojome, kad jas reikia paeiliui įgyvendinti. Tai – Estijos praeitis. Dabar Estijos gyvenimas sukasi ne apie reformas: vyksta interesų kova, daugybė skirtingų grupių mėgina daryti įtaką sprendimų priėmėjams, o šie vienu metu darbuojasi prie labai skirtingų projektų.
Jei vis dėlto klausiate konkrečių pavyzdžių, galiu užtikrintai pasakyti, kad mūsų institutas padarė didžiulę įtaką formuojantis, pavyzdžiui, Estijos kūrybinių industrijų politikai.
VEIDAS: Ateities institutas labai dažnai analizuoja kitų šalių pavyzdžius. Kaip Estijai pasitarnauja kitų šalių patirtis?
E.T.: Egzistuoja trys skirtingi analizių variantai. Pirmasis – kai rengiame Estijos raidos scenarijų ir analizuojame kitų šalių įtaką jam. Antras variantas – platesnio, regioninio scenarijaus kūrimas. Pavyzdžiui, mes rengėme kelis projektus Baltijos jūros regionui. Kaip pavyzdį galiu paminėti labai įdomų projektą “Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo scenarijai”. Šią analizę rengėme kartu su latviais ir lietuviais – drauge bandėme rasti naujų kooperacijos ir integracijos būdų.
Trečias analizių variantas – Estijos regionų raidos scenarijai. Pavyzdžiui, rengiame Talino miesto ar kokios didesnės apskrities plėtojimo scenarijų.
VEIDAS: Ar yra kokia viena šalis, kurią laikote svarbiausiu pavyzdžiu, etalonu Estijai?
E.T.: Neįmanoma nukopijuoti patirties paraidžiui, bet, žinoma, kai kurios šalys skirtingais klausimais Estijai įdomesnės už kitas. Pirmiausia, žinoma, Suomija – su šia valstybe naudinga bet kurios srities lyginamoji analizė. Dar galiu paminėti Airiją, iš dalies Daniją. Pastaruoju metu nukreipėme žvilgsnius ir į Austriją – manome, kad ją verta paanalizuoti atidžiau, mat jai gana gerai sekasi kai kuriais aspektais, pavyzdžiui, inovacijų politikos.
VEIDAS: O kokios patirties galima pasisemti iš Azijos šalių?
E.T.: Paminėčiau dvi – Singapūrą ir Taivaną. Singapūras pirmiausia įdomus dėl mokslo srities. Pavyzdžiui, čia egzistuoja labai įdomios, itin koncentruotos tyrimų ir plėtros programos. Be to, Estija užmezgė labai gerus santykius su šios šalies investuotojais, ypač aukštųjų technologijų srityje. Tai, ko gero, Estijos investuotojai Nr. 2.
Taip pat įdomus pavyzdys – Singapūro viešojo sektoriaus funkcionavimas. Žinoma, mūsų ir jų aplinka gerokai skiriasi, tačiau galima rasti labai naudingų pavyzdžių. Singapūras mums įdomus netgi iš ekologinės perspektyvos: aplink Singapūrą yra labai daug saugomų teritorijų, ir tai, kaip ši apsauga organizuojama, verta analizuoti galvojant apie Taliną.
O Taivanas labai įdomus dėl mažų įmonių tinklų. Tai nepakartojama patirtis ir su ja verta susipažinti.
VEIDAS: O ar negalima pasinaudoti iš karto kelių šalių patirtimi?
E.T.: Kaip sakiau, negalima tiesiog paimti ir nukopijuoti svetimos patirties. Tačiau kaip pavyzdį galiu paminėti inovacijų politiką. Rengdami šios srities analizę suformavome tam tikrus analitinius konsorciumus iš įmonių, universitetų. Kartu analizavome tokių šalių, kaip Suomija, Švedija, Austrija, patirtį. Tiesa, tai buvo ne inovacijų politika bendrąja prasme, o tik vienas inovacijų politikos matmuo – technologijų plėtotės centrai.
VEIDAS: O koks yra Estijos visuomenės požiūris į instituto veiklą ir tyrinėjimų rezultatus? Juk kartais jie gali būti nepalankūs vienai ar kitai visuomenės grupei?
E.T.: Mes plačiai pristatome savo veiklą, o viešoji nuomonė – gana gera. Kai kurios televizijos ar laikraščiai mūsų nuolat prašo ekspertinės nuomonės, ir manau, kad esame vieni rimčiausiai vertinamų Estijos analitikų. Tiesa, turime ir konkurentų, nes Estijoje veikia keletas rimtų analitinių centrų. Tačiau visi jie – skirtingo profilio. Pavyzdžiui, vienas vertina politikos efektyvumą, kitas – socialinę, darbo politiką ir panašiai. Konsultacinį darbą atlieka ir universitetai bei tarptautinės konsultavimo bendrovės.
VEIDAS: Lietuvoje taip pat turime įvairių institutų, jie ne kartą yra parengę ilgalaikių strategijų, kurios vėliau taip ir nebuvo įgyvendintos. Koks būtų jūsų patarimas Lietuvai: kaip ne vien rengti analizes ir sudėti jas į stalčių, bet ir panaudoti šalies progresui?
E.T.: Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar žmonės, kurie pageidauja strateginės analizės, nusiteikę rimtai. Ar jie išties nusiteikę diskusijoms su ekspertais, ar pasirengę išgirsti alternatyvių pasiūlymų. Nes dažnai valdanti politinė partija ar koalicija jau iš anksto žino savo tikslus ir savo rinkiminių “arkliukų” keisti net neketina. Tokie strateginę analizę užsisako tik vadovaudamiesi ES praktika, dėl formalumo. Tokiu atveju, kad ir ką analitikai ar oponentai pastebės, užsakovai patarimų nepaisys.
Jeigu nusiteikimas vis dėlto rimtas, antras svarbus dalykas yra skirti analizei pakankamai laiko – vien jau tam, kad būtų laiko mobilizuoti skirtingų sričių ekspertus.
Tiesa, iš savo patirties galiu pasakyti, kad per ilgas laikas irgi nėra gerai. Metai pusantrų yra pats tas, treji – jau per daug, nes per tokį laiką viskas spėja pasikeisti, ir analizę tenka rengti iš pradžių.

Atsižvelgiant į emigracijos mastus, prognozes apie darbingo amžiaus žmonių skaičiaus mažėjimą ir nuolat vykstantį darbuotojų judėjimą darbo rinkoje, darbdaviams kyla ne tik darbo jėgos suradimo, bet ir kompetentingų darbuotojų lojalumo iššūkis.
LR Ūkio ministerijos tyrimo duomenimis, net 28 proc. darbuotojų jaučia silpną motyvaciją pasilikti ir dirbti įmonėje, kurioje šiuo metu dirba.
Gyvybės draudimo ir pensijų fondų bendrovės „AVIVA Lietuva“ ekspertų teigimu, įmonių vadovai dar dažnai nesusimąsto apie galimybę darbuotojui kaip skatinimą suteikti finansinį įrankį, kurio pagalba galima kaupti kapitalą ir tuo pačiu jaustis finansiškai saugesniems sveikatos sutrikimų ir mirties atveju.
„Gyvybės draudimas savaime negali pakeisti atlyginimo pakėlimo, tačiau gali tapti itin geru papildomu lojalumo skatinimo įrankiu. Pavyzdžiui, verslininkas prie atlyginimo pakėlimo, investavęs į darbuotojo gyvybės draudimą, naudojasi valstybės teikiamomis mokestinėmis lengvatomis gyvybės draudimo įmokoms ir taip sukuria didesnę pinigų vertę“ ,- teigia „AVIVA Lietuva“ vadovė Asta Grabinskė.
Bendrovės ekspertų skaičiavimais, įmonės savininkui pasirinkus trisdešimties metų biuro darbuotojo gyvybės draudimą ir už jį per mėnesį mokant 150 litų, po 15 metų darbuotojas savo sąskaitoje turėtų sukaupęs jau virš 32 tūkst. litų kapitalą, jį galėtų toliau kaupti investuojant arba išsiimti. Tie patys 150 litų, kuriuos darbdavys kas mėnesį kaip skatinimą darbuotojui papildomai mokėtų prie atlyginimo, po 15 metų, atskaičius mokesčius, sukurtų tik 15 tūkst. litų naudą.
„Socialiai atsakingas verslas gyvybės draudimo pagalba turi puikią progą ne tik „įdarbinti“ darbuotojui mokamus papildomus pinigus, bet ir sukurti įrankį, kuris bent finansiškai amortizuotų ligos ar netekties keliamas problemas. Tokiu būdu naudą jaučia ne tik darbdavys, darbuotojas, bet ir artimiausia dirbančiojo aplinka“ ,- sako A.Grabinskė.
Įmonės finansų analitikų skaičiavimais, 31-erių metų administracijos darbuotojas, kuris uždirba vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, 2171 Lt prieš mokesčius, dėl plaučių uždegimo ligoninėje praleidęs 15 darbo dienų, su darbdavio (dvi pirmos ligos dienos) ir SoDros ligos pašalpa mėnesio pabaigoje gautų 202 litais mažesnį atlyginimą nei įprasta. Kitu atveju, jei darbdavys būtų investavęs į darbuotojo gyvybės draudimą, tai mėnesio gale į savo sąskaitą darbuotojas gautų 1117 litų daugiau nei kiekvieną mėnesį.
Remiantis „AVIVA Lietuva“ 2012-ųjų metų klientų statistika, dažniausiai į darbuotojų gyvybės draudimą investuoja logistikos, transporto ir gamybos srityse dirbančios lietuviško kapitalo įmonės, vidutiniškai bendrovė savo darbuotojams aprausti per mėnesį išleidžia 971 litus.
„AVIVA Lietuva“ priklauso didžiausiai Jungtinėje Karalystėje, antrai Europoje ir šeštai pagal dydį pasaulyje gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo grupei „AVIVA“. Iš viso įmonė „AVIVA Lietuva“, kuri veiklą Lietuvoje pradėjo 2001 metais, aptarnauja 216 tūkst. klientų – tai yra kas šeštas dirbantis Lietuvos gyventojas. Gyvybės draudimo klientų įmonė turi 47 tūkst., pensijų fondų 169 tūkst.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė žino opiausias šios srities problemas. Bet klausimas, ar sugebės jas išspręsti, nes turi tik teorinės ir darbo lokaliuose projektuose patirties.

Sektinas pavyzdys – pirmtakė V.Blinkevičiūtė
„Anksčiau generaliniu prokuroru paskyrusi Akmenėje dirbusį Darių Valį prezidentė Dalia Grybauskaitė įrodinėja jaučianti silpnybę žmonėms iš provincijos – šįsyk pamalonino marijampolietę. Ministrė iš Patašinės kaimo. To dar nebuvo. Bet čia Lietuva“, – rašė vienas dienraštis, greičiau norėdamas krimstelėti prezidentei, nei naujajai socialinės apsaugos ir darbo ministrei 47-erių Algimantai Pabedinskienei.
Prie ministrės prikibti lyg ir nėra už ką – ji neįsipainiojusi į jokius skandalus, nuginkluojanti nuoširdumu ir paprastumu. Netgi pikčiausiems internautams teužkliuvo ministrės apkūnumas. Tartum vadovavimas vienai jautriausių ministerijų būtų konkursas „Misis Lietuva“, kuriame reikalaujama standarto 90–60–90, o ne kompetencijos. Ir pravardę prisegė „Blinkevičiūtė 2“.
Pravardė taikli, tik kitu požiūriu, mat uždavus klausimą, kuris ministras iš buvusių, nebūtinai šios srities, yra sektinas pavyzdys, A.Pabedinskienė atsakė: „Manau, buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės, dabar europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės šiltas bendravimas su žmonėmis ne vienam galėtų būti sektinas pavyzdys. Būti arti žmonių, mokėti įsiklausyti į įvairias nuomones – kiekvieno politiko priedermė.“
A.Pabedinskienę dar vadina paskutinės minutės ministre, mat ji paskutinę akimirką kandidatų į socialinės apsaugos ir darbo ministrus sąraše pakeitė Darbo partijos pasiūlytą ir su šios partijos skandalais skirstant ES lėšas siejamą ekonomistę Svetlaną Kauzonienę, kuri savo ruožtu buvo siūloma vietoj prezidentės filtro neperėjusios Seimo narės Loretos Graužinienės.

Gera, nuoširdi, bet ar kompetentinga
„Moka kelias užsienio kalbas, išsilavinusi, dvelkia ne pigia arogancija, o žmogiškomis vertybėmis“, „Tikrai labai darbšti, diplomatiška, iniciatyvi. Nepalaikau Darbo partijos, tačiau ši kandidatė man labai patinka. Kad A.Pabedinskienė yra viena iš tų žmonių, kuriems darbas yra pirmoje vietoje, žino visi, kas nors kiek ją pažįsta“, „A.Pabedinskienė yra suvalkietė, todėl ministerijai tikrai sugebės vadovauti taupiai ir sumaniai“, „Pažįstu šią moterį, turėjau su ja darbinių reikalų ir galiu pasakyti tikrai gerų žodžių apie ją. Visada punktuali, dalykiška, supratinga, net ir su oponentais bendrauja pagarbiai. Man tik iki šiol keista, kad ji priklauso Darbo partijai ir su šia partija ėjo į rinkimus. Pasirodo, ir “darbiečių” gretose padorių žmonių yra“, – pagal atsiliepimus įvairiose interneto svetainėse peršasi išvada, kad naujoji ministrė ne tik spėjo pelnyti žmonių simpatijas, bet ir davė nemažai dividendų Darbo partijai.
Kad tie atsiliepimai ne “darbiečių” surežisuoti, liudija ir tai, jog net oponentai arba neturėjo už ką, arba nenorėjo kepštelėti naujajai ministrei. Per šiuos Seimo rinkimus toje pačioje Suvalkijos rinkimų apygardoje kaip Tėvynės sąjungos atstovas kandidatavęs Mindaugas Kuklierius A.Pabedinskienę apibūdina kaip rūpestingą, moterišką, turinčią kompetencijos.
„Kiek teko susidurti, susidarė įspūdis, kad tai šiltas, malonus, bendraujantis žmogus. Tačiau geras žmogus – ne profesija. Viena vadovauti penkiasdešimties darbuotojų kolektyvui, kita – prisiimti atsakomybę už vieną jautriausių sričių. Ministrei reikėtų kuo skubiau suburti patikimą politinio lygmens komandą, nes intrigų daug ir norinčiųjų pakišti koją visada atsiranda. Daug sričių, darbo krūvis milžiniškas, todėl ir geriausią žmogų įmanoma sudoroti“, – įsitikinęs M.Kuklierius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Darbo rinkos ekspertas Andrius Francas pateikia savo siūlymus, kaip jis spręstų darbo rinkos problemas, jei būtų Vyriausybės vadovas.

VEIDAS: Kokias matote pagrindines darbo rinkos problemas, kurių imtumėtės pirmiausia, jei būtumėte premjeras?
A.F.: Pagrindinės problemos vis dar tebėra darbo biržos veiklos efektyvumas (nors išskirtinėse savivaldybėse, pavyzdžiui, Druskininkų, padėtis juda teigiama linkme), darbo santykių lankstumo didinimas, per didelis bendras darbo jėgos apmokestinimas, „Sodros“ „lubos“, o tiksliau – jų nebuvimas, specialistų parengimo aukštosiose mokyklose kokybė, valstybės prioritetinių ūkio šakų aiškios krypties nebuvimas, tiesiogiai susijęs su tų pačių specialistų poreikio formavimu, bei trūkumas ilgalaikės investicijų skatinimo strategijos, strateginių projektų plano (kuris nesikeistų kas ketverius metus, kai tik išrenkamas naujas Seimas).
VEIDAS: Andriaus Kubiliaus Vyriausybė buvo kritikuojama, kad nesudarė sąlygų naujoms darbo vietoms kurtis. Ką premjeras darė ne taip ir kokių galimybių jūs įžvelgiate, kad darbo vietų šalyje daugėtų?
A.F.: Didžiausias premjero dėmesys krizės laikotarpiu buvo sutelktas į biudžeto subalansavimą. Šį klausimą jis su komanda kaip ir išsprendė. Bet tam buvo skirtas galbūt per didelis dėmesys, nes pamiršti kiti prioritetai.
Darbo vietų kūrimo procese reikėtų išskirti dvi kryptis: investicijų skatinimą (orientuojantis į gamybos ir paslaugų eksporto didinimą) bei smulkiojo ir vidutinio verslo sąlygų gerinimą (labiau orientuojantis į vidaus vartojimą).
Kalbėdami apie investicijų skatinimą turėtume suprasti, kad mes konkuruojame plačiai – su kitomis valstybėmis, o ne tarp Klaipėdos, Alytaus ir Kauno. Konkuruojame visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Investicijas reikia pirkti, tai yra paremti, skatinti finansiškai. Daliai tokio finansavimo naudojamos Europos Sąjungos lėšos, bet visada reikėtų turėti krepšelį ir iš Lietuvos biudžeto, nes ES finansavimą siūlo ir kitos šalys, tokios kaip Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovakija.
Visos investicijos atsiperka. Į investuotojo pritraukimą investuoti pinigai grįžta tiesiogiai per naujųjų darbdavių sumokėtus mokesčius, dažniausiai net pirmaisiais metais, ką jau kalbėti apie tai, kad verslas aplink gauna naujų užsakymų (telekomunikacijų, IT, statybų, nekilnojamojo turto, logistikos, teisės, personalo paslaugų ir kt. srityse) ir per suteiktas paslaugas tokiam investuotojui taip pat sumoka mokesčius bei turi pajamų pats.
Dėti pastangas pritraukti investicijų turi visi, ne tik premjeras ir Ūkio ministerijos valdoma VšĮ „Investuok Lietuvoje“ (kurios rezultatai pastaruosius keletą metų tikrai tapo pastebimi), bet ir visos kitos institucijos, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija – ir tiesiogiai, ir per ambasadas, taip pat ir Seimas, sudarydamas verslui palankias sąlygas. Šią kadenciją buvo iš tikrųjų daug nesusikalbėjimo tarp Vyriausybės ir Seimo. Daug įstatymų, kurie buvo patvirtinti Vyriausybės ir pateikti Seimui, turėję padėti palengvinti verslo aplinką, darbo santykius, po svarstymų komitetuose įgaudavo visai kitokią spalvą ir prarasdavo esmę.
Tai galima pasakyti ir apie smulkiojo bei vidutinio verslo skatinimą: Ūkio ministerija pateikė iš tiesų daug gerų siūlymų, tačiau ne visi sulaukė palaikymo Seime.
VEIDAS: Kokios priemonės, jūsų vertinimu, galėtų sumažinti nedarbo lygį dabartinėmis ekonomikos sąlygomis?
A.F.: Gamtoje niekas iš niekur neatsiranda ir nedingsta. Pasaulinės ekonominės tendencijos nepakeis situacijos Lietuvoje per naktį. Versle turi būti užtikrintumas ateitimi ir sąlygos kurti naujas darbo vietas. Lietuvos eksportas šiemet, palyginti su pernai, vėl didėjo maždaug 6 proc. Mūsų eksportuotojų palaikymas, paslaugų sektoriaus plėtra ir paslaugų sektoriaus eksporto skatinimas būtų tie veiksniai, kurie padėtų mažinti nedarbo lygį.
Labai svarbu mažinti jaunimo nedarbą, kuris pastaraisiais metais stipriai išaugo. Padėtį galėtų taisyti mokesčių naikinimas jauniems darbuotojams, taip pat teisinės bazės pakeitimai, sudarant galimybę priimti studentus atlikti praktikos ne tik tada, kai praktika vyksta (t.y. būtent tą semestrą ir tik tais mėnesiais), tačiau bet kuriuo metu, kad ir vasarą. Taip jauni žmonės galėtų įgyti darbo patirties.
VEIDAS: Ar siūlytumėte didinti minimalią algą?
A.F.: Klausimas nėra paprastas. Tie verslai, kurie tikrai sėkmingai veikia, ir šiandien moka didesnius atlyginimus, nei dabar yra minimalus. Vienas variantas galėtų būti didinti minimalią algą daugiausia iki 1000 Lt (gali būti ir mažesnė suma, padarius rimtus skaičiavimus ir išdiskutavus su verslu), sykiu didinant ir neapmokestinamąjį minimumą, nes tik taip mažiausiai uždirbantieji pajustų realią didinimo naudą. Kita kryptis būtų svarstyti galimybę diversifikuoti minimalią algą pagal miestus, rajonus, sudarant sąlygas mažesnei minimaliai algai mažesniuose miesteliuose, ir kartu prisidėti prie verslo sąlygų gerinimo, kad būtų iš ko tą didesnę algą mokėti.

Aukštos ar specifinės kvalifikacijos darbuotojų nerandantys darbdaviai vis dažniau jų ieško ne Lietuvoje, o kitose ne Europos Sąjungos šalyse – Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Darbuotojų trūkumas stabdo Lietuvos įmonių plėtrą ir paslaugų eksporto augimą, todėl atsigaunant ekonomikai atsivežamų darbuotojų paklausa tik augs, skaičiuoja tiesioginės darbuotojų paieškos specialistai.

Lietuvos darbo birža, suteikianti leidimus Lietuvoje dirbti užsieniečiams, per praėjusius metus tokių leidimų išdavė beveik dvigubai daugiau nei prieš metus – 2010 m. į Lietuvą dirbti ir gyventi atvyko 1808 darbuotojai, o praėjusiais metais jau buvo suteikti 3327 leidimai. Per pirmąjį šių metų pusmetį leidimų skaičius dar labiau išaugo – leista atvykti 2302 darbuotojams iš trečiųjų šalių.

„Įmonės plečiasi ir auga, laimi vis didesnius ar specifinius užsakymus, todėl joms reikia patyrusių, dažnai siauros kvalifikacijos specialistų. Ir jos negali darbuotojų užsiauginti, suteikti jiems laiko mokytis – specialistai reikalingi čia ir dabar, kurie iškart galėtų užtikrinti kokybišką užsakymo įvykdymą“, – sako Laura Duksaitė-Iškauskienė, vienos didžiausių Lietuvoje tiesioginės darbuotojų atrankos bendrovės „Master Class Lietuva“ vadovė.

Įdarbintų dešimtadaliu daugiau
Patyrusių aukštos ar specifinės kvalifikacijos specialistų Lietuvoje dažniausiai pristinga informacinių technologijų ir gamybinės pramonės įmonėms. Informacinių technologijų bendrovėms trūksta įvairiausių programuotojų, programinės įrangos vystytojų, taip pat didelės apimties projektus galinčių valdyti ir tokios patirties turinčių projektų vadovų. Pramonės įmonėms reikia laivų statytojų, aukštos kvalifikacijos suvirintojų.

„Lietuvos įmonės yra konkurencingos tarptautinėje rinkoje, todėl paprastai darbuotojų trūksta eksporto projektams ir paslaugoms, ne namų rinkai – atvykstančių darbuotojų sukuriamos paslaugos teikiamos ir parduodamos užsakovams iš užsienio. Tačiau ir Lietuvos ekonomikai tai yra naudinga – mokesčiai ir eksporto pajamos lieka čia“, – pastebi L. Duksaitė-Iškauskienė.

Įdarbinimo specialistų skaičiavimais, Lietuvos informacinių technologijų įmonės galėtų įdarbinti apie 10 proc. daugiau darbuotojų, jei rastų reikiamos kvalifikacijos specialistų. Atitinkamai sparčiau vyktų įmonių plėtra, būtų sukuriama bei parduodama daugiau paslaugų, augtų paslaugų eksportas. Tai didintų įmonių apyvartą, būtų mokama daugiau socialinio draudimo ir kitų mokesčių, skatinamas vidaus vartojimas.

Drąsesnės – užsienio įmonės
„Ne visos įmonės dar svarsto galimybę paieškoti reikiamo specialisto svetur, jei ieškomos kvalifikacijos darbuotoją sunkiai sekasi rasti Lietuvoje. Įmonės neturi tokios praktikos ir patirties“, – sako L. Duksaitė-Iškauskienė, daugelį metų dirbanti tiesioginės darbuotojų paieškos srityje Lietuvoje ir užsienyje.

Dažniausiai personalo vadovai mano, kad atsivežti reikalingą darbuotoją yra ilgas ir sudėtingas procesas. Kai kurios įmonės naują darbuotoją savo komandoje norėtų matyti labai greitai – maždaug per mėnesį, tačiau praktiškai norint pasikviesti specialistą iš ne Europos Sąjungos šalies kandidatų paieškai, atrankai ir dokumentų sutvarkymui prireikia apie pusmečio.

Todėl darbuotojus iš trečiųjų šalių į Lietuvą dažniau ryžtasi atsivežti užsienio kapitalo bendrovės, lietuviškos įmonės tokią galimybę svarsto rečiau. Pasak L. Duksaitės-Iškauskienės, tokia tendencija susijusi su personalo bei aukščiausio lygio vadovų turima patirtimi bei su įmonės veiklos planavimo klausimais – lietuviškos bendrovės dažnai yra veržlesnės, lankstesnės ir dažnai negali tiek laukti.

Važiuoja noriai
„Vis tik į savo komandą pasikvietusios dirbti užsienio specialistą įmonės absoliučia dauguma atvejų džiaugiasi – dar nesu mačiusi nė vieno dėl tokio sprendimo nusivylusio personalo vadovo“, – sako tiesioginės darbuotojų paieškos specialistė.

Didelę ir kitokią nei dauguma darbuotojų patirtį turintis naujasis kolega įmonei suteikia platesnį akiratį, naują priėjimo kampą. Išskirtinis darbuotojas dažnai tampa visos įmonės konkurenciniu pranašumu. Aukšta kvalifikacija ir didelė patirtis net gali padėti kilstelti bendrą įmonės darbo kokybės lygį.

Kai rinkoje trūksta siauros kvalifikacijos specialistų, įmonės dėl jų pradeda konkuruoti – kuri trokštamam darbuotojui pasiūlys didesnę algą ar įdomesnių projektų. Tai iškreipia padėtį darbo rinkoje, nes kitos analogiškos srities ir panašios kvalifikacijos darbuotojų darbo sąlygos ir užmokestis skiriasi.

Aukštos ar specifinės kvalifikacijos darbuotojai Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir kitose ne Europos Sąjungos šalyse Lietuvos įmonėms surandami tiesioginės atrankos būdu – per rekomendacijas, vieša atranka tokiais atvejais nėra skelbiama. Atrenkamų darbuotojų prašomas darbo užmokestis dažniausiai būna panašus kaip ir vietos specialistų.

Paprastai kviečiami kandidatai noriai sutinka atvykti dirbti į Lietuvą – juos vilioja galimybė gauti ilgalaikę vizą ir netrukdomai pakeliauti po Europą. Leidimas dirbti ir gyventi Lietuvoje pirmąkart suteikiamas dvejiems metams. Vėliau leidimą galima pratęsti, jei tokios pačios kvalifikacijos darbuotojų Lietuvoje vis dar trūksta.

„Patyrusio ir kvalifikuoto programuotojo per pusmetį ar metus neparengsi – tai ilgas procesas. Vis dėlto dar ir dar kartą  raginu studijas besirenkantį jaunimą pirmiausia galvoti būtent apie tiksliųjų ir inžinerinių mokslų specialybes, nes tokių darbuotojų labiausiai trūksta šiuo metu ir reiks ateityje“, – sako L. Duksaitė-Iškauskienė.

Prieš keliasdešimt metų pranašauta robotų revoliucija neįvyko, tačiau atrodo, kad šiandien aušta nauja mechaninių darbininkų aušra. Naujausios technologijos ir brangstanti darbo jėga Azijoje verčia gamintojus iš naujo pažvelgti į robotus.

Prieš metus tarptautinio koncerno ABB padalinys „ABB Robotics“ pristatė gamybai skirto roboto prototipą svajingu pavadinimu „Frida“. Ši mechaninė darbininkė skiriasi nuo įprastų, dažniausiai automobilių surinkimo linijose dirbančių gremėzdiškų robotų, nes savo gabaritais ji nedaug didesnė nei žmogus, o miklios jos „rankos“ manevringumu prilygsta žmogaus galūnėms.
Vis dėlto svarbiausia „Fridos“ naujovė – robotas taip užprogramuotas, kad galėtų dirbti šalia žmogaus, o ne uždarame stikliniame narve, kaip dauguma iki šiol veikiančių gamyklinių robotų. Mat šie mechaniniai darbininkai turi daug jėgos ir yra užprogramuoti greitai atlikti vos vieną užduotį, o dirbdamos jų „rankos“ gali stipriai sužaloti šalia atsidūrusį žmogų.
„Dažniausiai matydami gamyklose dirbančius robotus – suvirinančius ar dažančius, šalia neišvysime jokio žmogaus, nes tai nesaugu“, – teigia Rodney Brooksas, JAV bendrovės „Rethink Robotics“ vadovas. Todėl ši bendrovė, surinkusi geriausių inžinierių komandą iš viso pasaulio, rudenį žada pristatyti savo kūrinį – lengvai programuojamą, nebrangų, miklų ir žmogui nepavojingą gamyklinį robotą. Pasak R.Brookso, jo bendrovės robotas visai gamybos pramonei turėtų padaryti panašų poveikį kaip pirmieji asmeniniai kompiuteriai.
Juk iki rinkoje pasirodant pirmiesiems „Apple“ bei kitų gamintojų kompiuteriams, jie buvo įsivaizduojami kaip didžiules sales užimančios spintos, kurioms aptarnauti reikia dešimčių ekspertų. O šiandien išmanusis telefonas, turintis senesnio kompiuterio galią, telpa kišenėje ir norint juo naudotis nereikia jokio specialaus išsimokslinimo. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kad užsidirbtų po 400 eurų, septyni milijonai vokiečių sutinka sunkiai dirbti 40 valandų per savaitę, o tiek pat ispanų, portugalų ar graikų – nebent užsiregistruoti darbo biržoje.

Šiuo metu Vokietijoje yra maždaug septyni milijonai gyventojų, dirbančių po 40 valandų per savaitę ir už tai gaunančių ne daugiau kaip 400 eurų per mėnesį. Neretai jų darbas neatitinka kompetencijos, be to, iki darbo tenka tolokai važiuoti. Bet jau geriau taip, negu sėdėti koja ant kojos ir tikėtis, kad tokią pat sumą jiems bedarbio pašalpos forma išmokės valstybė.
Supratimas, kad nemokamų pietų nebūna, o ir mokamų niekas neatneš ant padėkliuko, vokiečiams nesvetimas nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai nedarbo ir skolų kamuojama sugriauta valstybė tarsi sfinksas pakilo iš pelenų ir per trumpą laiką, net mokėdama kitoms šalims didžiules reparacijas (jas Vokietija išmokės tik 2020-aisiais), sugebėjo tapti turtingiausia Europos valstybe.
Toks požiūris įsismelkęs ne tik į vokiečių sąmonę – jis nuolat, o ypač pastarąjį dešimtmetį, atsikartoja ir Vokietijos vykdomoje socialinėje politikoje, kurios turbūt nė dienos neiškęstų išmokomis sotūs būti pripratę graikai, ispanai ar portugalai.
“Bedarbių Vokietijoje dabar maždaug milijonu mažiau nei prieš dešimtmetį – vietoje penkių milijonų liko keturi”, – skaičiuoja buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras socialdemokratas Gerhardas Schroederis, prisimindamas prieš dešimtmetį pradėtą nedarbo mažinimo programą, populiariai vadinamą “Hartz IV”, kurią 2002 m. rugpjūtį pasiūlė tuometis kancleris ir vienas bendrovės “Volkswagen” vadovų Peteris Hartzas.
Vokietijos nedarbo mažinimo planas buvo paprastas: nustota remti ilgalaikius bedarbius, o socialinės išmokos buvo mokamos ne ilgiau kaip metus, išskyrus žmones, vyresnius nei penkiasdešimties, kuriems pašalpos buvo mokamos 15 mėnesių, ir vyresnius nei 58 metų darbo netekusius piliečius, bedarbio pašalpą galėjusius gauti dvejus metus.
Naujoji tvarka taip pat nebeleido bedarbiams išsisukinėti nuo darbo pasiūlymų. Pagal planą “Hartz IV” bedarbiai buvo verčiami priimti darbo pasiūlymus, net jei šie neatitiko jų lūkesčių tiek kvalifikacijos, tiek geografiniu požiūriu – atsisakius darbo, valstybės išmokos buvo automatiškai nutraukiamos.
G.Schroederis įsitikinęs, kad šios veiksmingos reformos vaisius vis dar teberaško dabartinė kanclerė Angela Merkel, galinti pasigirti, jog Vokietijoje nedarbas yra vienas mažiausių visoje Europoje. Tačiau ir be G.Schroederio reformų vokiečiai, ko gero, nebūtų sugebėję nusiristi iki tokios padėties, į kokią dabar yra patekusios visai kitokia darbo kultūra bei socialine politika pasižyminčios pietinės Europos šalys. (…)

Ką daryti su ilgalaikiais bedarbiais?

Kiekvienoje valstybėje nedarbo klausimas tarp tų, kurie įpranta gyventi iš pašalpų, sprendžiamas skirtingais būdais, tad negalima sakyti, kad ispanai ar portugalai, nuolat ilginantys pašalpų mokėjimo terminus, neturi iš ko imti gero pavyzdžio. Tarkim, Prancūzijoje, kurioje nedarbo lygis stabilus jau keletą metų, ilgalaikiai bedarbiai tikrai negali svajoti apie 65 proc. atlygio siekiančias išmokas. Prancūzijoje egzistuoja dviejų rūšių išmokos ilgalaikiams bedarbiams. ASS (Allocation de Solidarité Spécifique) – tai vadinamoji solidarumo išmoka, mokama 352 tūkst. prancūzų. Ji siekia 469 eurus per mėnesį, o į ją pretenduoti nebegalima, vos pajamos vienam šeimos nariui pasiekia 625,2 euro per mėnesį.
Kita išmokų rūšis – RSA (Revenu de Solidarité Active), tai 474,9 euro per mėnesį, kuriuos gauti gali tik tie asmenys, kurie per pastaruosius dešimt metų dirbo mažiau nei penkerius metus. Ši išmoka taip pat nebemokama, vos vieno šeimos nario pajamos pasiekia tam tikrą ribą, šiuo atveju – 712 eurų.
Italijoje ilgalaikiams bedarbiams jokios išmokos apskritai nemokamos: darbo netekęs žmogus paramą gali gauti aštuonis mėnesius (arba dvylika, jei jam daugiau nei 50 metų), ir tai – tik su sąlyga, kad per pastaruosius dvejus metus bent 52 savaites mokėjo mokesčius.
Didžiojoje Britanijoje nėra net sąvokos “ilgalaikis bedarbis”, nes čia daina su bedarbiais labai trumpa: 182 dienas asmuo gauna po 67 svarus sterlingų (85 eurus) per savaitę.
Austrijoje bedarbio pašalpa, prilygstanti 55 proc. turėto atlygio, mokama vos penkis mėnesius. Netgi Vengrijoje bedarbio pašalpa mokama tik tris mėnesius, ir tik tuo atveju, jei asmuo dirbo visus trejus pastaruosius metus.
Vienintelės dvi šalys, kurioms neprikiši didelio nedarbo ir kurios iš tiesų lepina bedarbius, yra Belgija ir Olandija. Pastarojoje nedarbas neviršija 5 proc., o bedarbio pašalpa mokama net 38 mėnesius. Na, o Belgijoje apribojimų gauti pašalpą iš viso nėra – darbo neturintis žmogus nuolat gauna valstybės pašalpą. Net ir tas, kuris per visą gyvenimą nėra išdirbęs nė vienos dienos. Bet ir tokiu atveju Belgijoje nedarbas neviršija 10 proc. ir didėti neturėtų. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mūsų pastarojo meto kovos ir ginčai labai primena sveiko proto ir brandžios psichikos stoką.

Tikriausiai nėra reikalo skaitytojui priminti, ką reiškia vakarietiškas „gegutės lizdo“ simbolis. Taip, jūs esate teisūs – tai tas pats beprotnamis, kuriame atsiduria ne tik tie, kuriems psichiatro pagalba reikalinga, bet kartais apsigyvena ir paprasti žmonės, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių kyla pagunda sugriauti įprastą gyvenimo tėkmę, imti rėkti, viską aplinkui save daužyti ar laužyti, prieštaringai pasisakyti ar dar kokias eibes krėsti. Anokia čia bėda, sakysite, jei žmogui pabodo kasdienė rutina ir jis imasi kažką toje kasdienybėje laužyti. Vis dėlto bandysiu jūsų argumentus atremti, teigdamas, kad beprotnamis prasideda tada, kai mūsų „pasiautėjimai“ įtraukia ir kitus žmones, net ir tokius, kurie mūsų kvailiojimuose dalyvauti nei geidžia, nei planuoja.
Taigi beprotnamis – tai ne psichiatrijos ligoninė, mielieji, bet mūsų kasdienis gyvenimas, kurio netikėtuose viražuose kartais visi atsiduriame. Vieni savo valia imame jo sienas ręsti, o kiti tiesiog nebeturi kaip pro šalį praeiti, nes kur pažvelgsi – visur naujojo beprotnamio gyventojai bei sienos stovi. Tad ir imame skrieti virš gegutės lizdo, kuris ne psichiatrų, bet mūsų visų pastangomis kuriamas ir valdomas.
O pastaruoju metu mums tenka po šį keistoką statinį vis dažniau pasižvalgyti, nes nori nenori esame į jį įstumiami. Nežinau, ar karščiai kalti, ar didėjantis saulės aktyvumas mus taip žeidžia, kad žmonės ima ne tik keistai elgtis, bet ir kalbėti. Vienų pasisakymai ir elgesys šiaip nustebina, o kitų tiesiog juoką ima kelti.
Neseniai mūsų žiniasklaida tiesiog mėgavosi ir linksminosi, cituodama garsaus verslininko, dar sumaniusio ir futbolo bei krepšinio komandas įsigyti, žodžius, kuriuos jis į ištisas istorijas guldė, bandydamas „demaskuoti“ įvairiausius sąmokslus prieš jo turtą rezgančius priešus. Tie priešai pasirodė besą kito miesto krepšinio komandos vadovai, o ir šiaip to miesto gyventojai, kurie tik dėl minėtam verslininkui žinomų priežasčių sugalvojo pražudyti jo mylimos komandos žaidėją, jėga įsiūlydami šiam narkotinių medžiagų. Būtų juokinga, tačiau juokas nebeima, kai stiprumo vardan esame išvadinami dar ir iškrypėliais.
Na, gerai, vadinkime tai linksmais paklydimais, bet ir vėl linksmybės baigiasi, nes minėtas verslininkas „įsibėgėjo“. Baigęs „klastingų“ santykių analizę, jis ėmėsi miestų sporto architektūros studijų ir pareiškė, kad jo komandos arena gerokai lenkia priešininkų. O kad maža nepasirodytų, dar paaiškino, kad konkurentai iš kito miesto visais būdais stengėsi jo areną sumenkinti, todėl „iškrypėliškai“ sužlugdė jo komandos pasirodymą vienoje iš krepšinio lygų bei patys tos lygos finalines kovas į savo areną „nugvelbė“…
Štai ir pakilome virš gegutės lizdo. Skrydis prasidėjo, prisisekite saugos diržus, ponai. Nes kuo toliau, tuo įdomiau. Krepšinio kovos baigėsi, bet mūšiai gyvenimo arenose tik įsibėgėjo. Ir nutik tu man, kad kaip tik įsivyravus neplanuotiems pavasario karščiams išsisprendė mergaitės dalybų drama Garliavoje. Karščiai veikia, gegutės lizdas pildosi.
Sprendimas atėjo po ilgų parengiamųjų kovinių veiksmų, į mūšio lauką įsiveržus ketvirčiui tūkstančio policijos pareigūnų. Kažkas suklydo? Pasirodo, ne, nes ilgai miegojusios teisėsaugos pajėgos pačios subrandino problemą, kurią vos ne su kraujo praliejimu teišsprendė. Visi ramiai žiūrėjo, tiksliau, tik ašaringais balsais virkavo ir pečiais trūkčiojo, kai vienos pusės lyderė, beje, teisėja, nusispjovė ant teisėsaugos ir nevykdė teismo sprendimo. O kai buvo nuspręsta veikti, didesnei drąsai atrasti jau teko vos ne karinę jėgą panaudoti. Bet gegutės lizdas ne čia, jis kitoje vietoje – ten, kur „mylinti“ močiutė pakišinėjo nepasidalijamą vaiką duris laužiančiai policijai po ranka ir taip „stiprino“ jos atsparumą naujoms psichikos traumoms. Lyg dar maža jų būtų patyrusi.
Na, gerai, mergaitė pagaliau už rankų ir kojų išnešama iš kovos lauko, įsodinama į automobilį ir išvežama nežinoma kryptimi. „Kentėjimams“ galas? Kur tau, nes kita pusė irgi ne iš kelmo spirta – kovos meną ir ji išmano. Ir koks skirtumas, kad vaikui tiesiog ramybės reikia, juk mums būtina nugalėti! Ir vos įsodinta į automobilį mergaitė tuoj pat imama filmuoti, o jos „džiaugsmas“ pademonstruojamas visai tėvynei. Juk taip svarbu viešai sušokti pergalės šokį! Skrydis virš gegutės lizdo tęsiasi…
Nerimsta ir pirmieji. Ir kaip nurimsi, jei tuoj pat į areną įžengia nauji kovotojai: politikai, aktoriai, žurnalistai. Pirmiesiems, žinoma, reikia rinkimams ruoštis, antrieji apskritai sceną mėgsta, o kai kurie jau, atrodo, ir profesionaliais kovotojais „su visais ir prieš viską“ tampa. Tretieji, matyt, reitingais susirūpinę ar kažkokių savininkų įgeidžius tenkina.
Politikų žaidimai apskritai taisyklių nepripažįsta. Štai vienas apie mergaitės svaiginimą prabyla ir kietai reikalauja jos nuomonės atsiklausti. Reikia žmogaus nuomonės paisyti, teisingai jis sako. Bet dar tą pačią dieną atrandu to paties politiko žodžius kitur pasakytus: „Atsiklausti žmonių nuomonės dėl atominės elektrinės statybos – demagogija!“ Tai kuria jūsų nuomone tikėti, gerbiamasis? Atsiklausti mergaitės nuomonės – ne demagogija, atsiklausti žmonių nuomonės kitoje vietoje – jau demagogija.
Skrydis užsitęsė… Ypač kai dar vienas teisėsaugos pareigūnas Seime ima dėstyti, kaip jau minėtą nusižengusią teisėją „sodins“ pagal visokius straipsnius… Keistai skamba – nugalėjom, o dabar pribaikim! O gal vis dėlto ne pribaikim, bet baikim? Ir gal iš tikrųjų mergaitės pagailėkim ir jai gyventi leiskim?
Turiu vilties, kad tai ir nutiks, ir sveikas protas nugalės. Bet kol kas sveikam protui vietos mažai lieka. Ir kur liks, jei iki jo kartais tiesiog nesame subrendę. Vienas psichoanalizės atstovų Ronaldas Brittonas yra pasakęs, kad mūsų psichikos nebrandumas pasireiškia tuomet, kai ginčydamiesi mes „ne išsakome nuomonę, bet tiesiog žinome“. Atrodo, kad skirtumas nedidelis, bet esminis: vienu atveju mes paliekame atviras duris ir kitai nuomonei, kitu – tiesiog esame įsitikinę. Tad ką čia ir bepakeisi?
Mūsų pastarojo meto kovos ir ginčai labai primena sveiko proto ir brandžios psichikos stoką. Mes neabejojame savo teisumu ir, užuot išgirdę ir apsvarstę kitą nuomonę, bandome aplinkinius priversti ne tik kad patikėti mumis, bet dar ir aklai paklusti mūsų valiai. O viena tiesa apsaugo nuo įvairovės, kurioje kai kas tiesiog gali pasiklysti, nes Dievas, tėvai ir gyvenimas nesuteikė šanso pasiekti to, ką mes vadiname sveiku protu ir psichikos branda.

Beprotnamis – tai ne psichiatrijos ligoninė, mielieji, bet mūsų kasdienis gyvenimas, kurio netikėtuose viražuose kartais visi atsiduriame.

Kodėl pradedančiųjų vadybininkų atlyginimai dažnai būna gerokai mažesni nei kvalifikuotų darbininkų.

Prieš keletą savaičių vyko tarptautinė konferencija „Aukštojo mokslo ateities scenarijai“, kurioje, kaip jau įprasta, diskutavo iš esmės „pasiūlos“ pusė – žinių teikėjai, pamėginę paprognozuoti, kokių žinių ir kaip pateikiamų iš aukštojo mokslo ateityje tikisi visuomenė. „Paklausos“ pusei tradiciškai šiame renginyje atstovavo valstybinės institucijos, o verslo atstovai iš esmės užėmė pasyvaus stebėtojo pusę. Deja, verslo aktyvumas šiais klausimais dažniausiai pasireiškia tik tada, kai specialistų rengimo proceso pasekmės jau būna aiškiai matomos.
Vertindami aplinkos veiksnius, turinčius įtakos aukštojo mokslo raidai, dauguma tyrėjų sutaria, kad demografiniai pokyčiai tampa lemiamu veiksniu, keičiančiu tiek pasiūlos, tiek paklausos pusę. Per pastaruosius 15–20 metų Lietuvos aukštosios mokyklos iš esmės orientavosi į plėtimąsi, kurdamos pigias ir vartotojui patrauklias, tai yra studentui besiasocijuojančias su lengvomis studijomis, programas. Tipiškas to pavyzdys yra įvairios vadybos studijų programos.
Tikriausiai nėra aukštojo mokslo įstaigos, kuri savo pasiūloje jų neturėtų. Vertindami šią situaciją turime dvi suinteresuotas puses, tenkinančias savo trumpalaikius tikslus: mažai išlaidų reikalaujančias studijas siūlančias aukštąsias mokyklas, kurios pritraukia studijų krepšelių ir už studijas mokančių studentų (tai leidžia lengviau administruoti besiplečiančius aukštųjų mokyklų ūkio poreikius), taip pat jaunus žmones, puoselėjančius iliuziją, kad paprastos nesudėtingos studijos yra geras pagrindas jų ateities karjerai ir gyvenimui. Šią jaunimo iliuziją dar sustiprina ir nesena visuomenės patirtis, kai trūko vadybos ar komercijos specialistų, o dalis inžinierių ir kitų specialistų tiesiog neturėjo kur pritaikyti savo specifinių kompetencijų. Verslas į tai žiūrėjo abejingai – specialistų užteko, o geri vadybininkai irgi visada pageidaujami.
Tačiau ar ši „pigi“ ir „patraukli“ aukštojo mokslo kryptis kuria mūsų šalies konkurencingumą? Ar mūsų jaunieji vadybininkai yra tie katalizatoriai, kurie randa naujų veiklos efektyvinimo būdų versle ir viešajame sektoriuje? Atsakymas į šį klausimą daugeliu gyvenimo atvejų tikrai nebūtų pozityvus. Štai viešajame sektoriuje jau garsiai sklando iniciatyvos viliotis vadybininkus-administratorius, įgijusius išsilavinimą ir pirminę patirtį užsienio šalių aukštosiose mokyklose, o tai reiškia netiesioginį pasakymą, kad tai, kas ateina iš mūsų šalies aukštųjų mokyklų, tiesiog netenkina kokybinio poreikio. Na, o verslas apie tai pasisako labai paprastu būdu: pradedančiųjų vadybininkų atlyginimai dažnai būna gerokai mažesni nei kvalifikuotų darbininkų. Tačiau inercija daro savo – vadybos programų pasiūla toliau didėja.
Rengiamų specialistų kokybė priklauso nuo žinių ir inovacijų kūrimo tose pačiose aukštojo mokslo įstaigose. Turėtų atrodyti logiška, kad jeigu išplėtojome vadybininkų rengimą, tai turėtume būti nemažai pasiekę vadybos teorijos bei praktikos srityje, dėstytojų parašytos knygos turėtų būti skaitomos verslo ir viešojo sektoriaus administratorių, verčiamos į užsienio kalbas, jie kviečiami konsultuoti kilus sudėtingoms situacijoms ir t.t. Deja, mūsų visų laimėjimai čia gana kuklūs: per keletą pastarųjų metų tik Artašesas Gazarianas išleido knygą, skirtą vadybai ir turinčią platesnę auditoriją nei studentai, kuriems dėstytojas rekomenduoja savo kūrinį prieš egzaminą ar įskaitą.
Platus su vadybos specialistų rengimu susijusių dėstytojų ratas turėtų reikšti, kad yra intelektualinių išteklių, viešoje erdvėje galinčių diskutuoti aktualiomis valdymo temomis, telkti verslą ir kitas jėgas kompleksinių uždavinių spendimui. Tačiau, be kelių žiniasklaidos mėgstamų veidų, nei verslas, nei visuomenė nejaučia didesnio vadybos inovacijų srauto, ateinančio iš mūsų mokslo įstaigų.
Tikėtis, jog mokymo institucijos mažins priėmimą į vadybos studijas, būtų naivu, bet gal besirenkantieji studijų programas pamąstys, kad lengvos studijos šiandien nebūtinai reiškia sėkmę ateityje.

Nei verslas, nei visuomenė nejaučia didesnio vadybos inovacijų srauto, ateinančio iš mūsų mokslo įstaigų.

Gegužės 31 d. pirmą kartą Lietuvoje rengiamos „Lanksčiojo darbo stiliaus dienos“ išvakarėse verslo įmonių ir valstybės institucijų atstovai pripažino, kad mūsų šalyje yra sukurtos visos technologinės ir teisinės sąlygos dirbti lanksčiuoju būdu.

Nors daugiau nei 86 proc. darbuotojų norėtų dirbti lanksčiai, kol kas didžioji įmonių ir organizacijų dalis nesiryžta pereiti prie lanksčiojo darbo organizavimo. Siekiant pademonstruoti jo privalumus, gegužės 31 d. bendrovė TEO suteiks galimybę Lietuvos gyventojams internetu „ZEBRA belaidis“ naudotis nemokamai.

Lietuva dirbti lanksčiai yra pasirengusi tiek technologiškai, tiek teisiškai

„Lietuvos bendrovės ir darbuotojai turi visus įrankius, reikalingus dirbti lanksčiai. Keletą metų Lietuvoje fiksuojami interneto greičio rekordai, absoliuti dauguma lietuvių kompiuterių yra prijungti prie pasaulinio tinklo, o lankstųjį darbo stilių užtikrinantys debesijos sprendimai prieinami kiekvienam. Aktyvus šių technologijų naudojimas versle ir viešajame sektoriuje gerina darbo produktyvumą ir įgalina darbuotojus efektyviau siekti rezultato“, – sakė Kristijonas Kaikaris, „Microsoft Lietuva“ generalinis direktorius.

Per pastaruosius dvejus metus Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija keletą kartų inicijavo darbo santykius reglamentuojančių įstatymų pataisas, suteikiančias įmonėms ir darbuotojams daugiau galimybių dirbti lanksčiuoju būdu. Be to, buvo įteisintas nuotolinis darbas, įtvirtinta suminė darbo laiko apskaita, kuri leidžia lanksčiau planuoti darbo laiką per ilgesnį laikotarpį ir darbuotojo sutikimu skirti viršvalandžius.

„Yra ir įstatymai, ir technologijos, neretai trūksta tik drąsos keisti organizacijų darbo stilių taip, kad būtų patogu darbuotojams ir jų šeimoms, ir darbo našumas išliktų aukštas. Tikiuosi, šios dienos iniciatyva paskatins labiau atkreipti dėmesį į šiuolaikines galimybes“, – tvirtino ministras D. Jankauskas.

Lankstusis darbo stilius sparčiai plinta pasaulyje

Prieš keletą savaičių bendrovės „Microsoft“ atlikti tyrimai Baltijos šalyse parodė, kad įmonių specialistai noriai išnaudoja technologines naujoves savo darbo kokybei gerinti. 74 proc. darbuotojų darbo reikalais panaudoja išmaniuosius telefonus, juose taip pat saugo 26 proc. su darbu susijusių dokumentų. 36 proc. darbo dokumentų darbuotojai saugo „debesyje“, o namų kompiuteriuose saugoma apie 40 proc. dokumentų. Be to, net 3 iš 5 darbuotojų mano, kad efektyviam darbui jiems nereikia būti įmonės biure.

Lanksčiojo darbo stiliaus srityje nuo darbuotojų neatsilieka ir darbdaviai. Naujausių tyrimų duomenimis, daugiau nei 65 proc. bendrovių iš „Fortune 100“ sąrašo naudoja planšetinius kompiuterius. Be to, didžioji dauguma – net 84 proc. – įmonių turi nuotoliniu būdu dirbančių darbuotojų. Prognozuojama, kad iki 2013 metų visame pasaulyje lanksčiai dirbančių darbuotojų skaičius pasieks 1,2 mlrd.

Darbo rinką keičia nauja „išmaniųjų“ darbuotojų karta

Prognozuojama, kad jau iki šių metų pabaigos vienas iš keturių darbuotojų pasaulyje bus išmaniųjų įrenginių ir interneto vartotojų kartos atstovas. Jau netrukus bendrovės, norinčios išnaudoti naujosios darbuotojų kartos privalumus ir išlikti patraukliais darbdaviais, turės keisti savo darbo organizavimą.

Tyrimai rodo, kad „išmaniosios“ kartos atstovai pokalbių programose praleidžia net 34 val. per savaitę ir yra labai imlūs technologinėms naujovėms. Prognozuojama, kad iki 2025 metų jau kas trečias darbuotojas iš bendrovės reikalaus naujausių informacinių technologijų ir galimybės dirbti lanksčiai. Kaip minėjo K.Kaikaris, interneto spartos didėjimas, informacinių technologijų ir debesijos sprendimų plėtra sukuria naujas sąlygas globalioje darbo rinkoje. Įmonėms renkantis darbuotojus, profesionalų pasirinkimo neberibos fizinė jo buvimo vieta, o dėl darbo vietų vis aktyviau konkuruos skirtingose pasaulio kampeliuose gyvenantys specialistai.

Lietuvoje taip pat pastebima tendencija, kad pereiti prie lankstesnio darbo stiliaus bendroves skatina ne vadovai, o darbuotojai. Pasak Žinių ekonomikos forumo direktoriaus Edgaro Leichterio, pranašumą turės efektyviausiai informacinės technologijas išnaudojančios įmonės. Esant dabartinėms galimybėms mažinti išlaidas ir dalį darbų atlikti nuotoliniu ar mobiliuoju būdu, laimės geriausiai šiuos privalumus išnaudojančios bendrovės.

Lietuvoje „lanksčiai“ dirbti pirmoji pradėjo telekomunikacijų bendrovė „Omnitel“

Lietuvoje nuotolinio darbo galimybę, atsižvelgdama į savo darbuotojų nuomonę, pirmoji pradėjo taikyti ir teisiškai įtvirtino telekomunikacijų bendrovė „Omnitel“. Kaip teigė „Omnitel“ personalo vadovė Živilė Valeišienė, lankstusis darbo stilius panaudojant mobiliąsias technologijas stiprina įmonės patrauklumą aukščiausią kompetenciją turintiems darbuotojams.

„Suteikdami savo darbuotojams galimybes dirbti lanksčiai, mes skatiname  asmeninę darbuotojų atsakomybę siekiant tikslų, laisvę pasirinkti, kur ir kada atlikti savo užduotis, ir platesnes galimybes derinti darbo ir šeimos interesus, – sakė Ž. Valeišienė. – Juo labiau kad mobilusis internetas ir išmanieji įrenginiai leidžia keisti nusistovėjusias darbo formas. Šiuo metu įmonės gebėjimas nustatyti konkrečius tikslus ir suteikti darbuotojams geriausias galimybes jų pasiekti tampa vienu pagrindinių veiksnių, lemiančių įmonės kaip darbdavio konkurencinį pranašumą.“

Pasak „Omnitel“ personalo vadovės, nuotolinio darbo galimybė ne tik atitinka darbuotojų lūkesčius, bet ir sumažina valstybės naštą, pavyzdžiui, išmokas ligos atveju.

Vis didesnį verslo įmonių ir valstybinių organizacijų domėjimąsi lankstųjį darbo stilių užtikrinančiais sprendimais pažymi ir bendrovė „Blue Bridge“. Pasak įmonės vadovo Daliaus Butkaus, nuotoliniu būdu darbuotojams saugiai dirbti su įmonės informacija leidžia virtuali darbo vieta, paremta debesų kompiuterijos technologijomis.

„Jaučiame didelį susidomėjimą virtualios darbo vietos paslauga tiek iš verslo įmonių, tiek iš valstybinių organizacijų, tačiau tai dar tik pradžia – nedidelė dalis jau naudojasi paslauga, o kiti dar svarsto apie tokią galimybę. Šis sprendimas leidžia lanksčiai organizuoti savo veiklą – norimu metu dirbti iš pasirinktos vietos, kurioje veikia interneto ryšys ir naudoti išmanųjį telefoną, planšetinį kompiuterį ar nešiojamą kompiuterį. Įmonės gali būti ramios dėl informacijos saugumo – duomenys saugomi duomenų centre, o pats sprendimas yra visiškai paruoštas naudojimui ir gali būti pateiktas įmonei per kelias minutes“, – teigė D. Butkus.

„Lanksčiojo darbo stiliaus dieną“ – lankstusis darbas ir nemokamas belaidis internetas

Gegužės 31 d. daugelyje Europos šalių vyksiančios „Lanksčiojo darbo stiliaus dienos“ tikslas – plačiau supažindinti intelektinį ar kūrybinį darbą dirbančius specialistus ir jų darbdavius su galimybėmis lanksčiai organizuoti veiklą. Gerai išplėtotos informacinės ir telekomunikacijų technologijos suteikia darbuotojams galimybes nepriklausomai nuo buvimo vietos dirbti, dalyvauti susitikimuose, tęsti komandinį darbą, operatyviai priimti sprendimus. Visos „Lanksčiojo darbo stiliaus dienos“ metu telekomunikacijų bendrovė TEO suteiks galimybę nemokamai naudotis interneto ryšiu „ZEBRA belaidis“ beveik 3500 viešųjų erdvių visoje Lietuvoje. Nemokamo prisijungimo duomenys: prisijungimo vardas: dirbu, o slaptažodis – efektyviai. Tikslų šių erdvių sąrašą galima rasti tinklalapyje http://internetas.zebra.lt/node/61.

Kuo labiau gilinamės į švietimo sritį, tuo akivaizdžiau pastebime, kad dabartinėje sistemoje jauno žmogaus interesai ir jo ateitis yra paskutinėje vietoje.

Universitetams rūpi, kaip gauti kuo daugiau studentų krepšelių ir pritraukti kuo daugiau mokančiųjų už mokslą, rektoriams svarbu išlaikyti savo postus, pramušti maksimalų finansavimą ir pasiekti, kad jų universitetai nebūtų su niekuo sujungti, tarpininkavimo agentūroms aktualu, kaip įkalbėti kuo daugiau jaunuolių studijuoti užsienyje (ir, tiesą sakant, nesvarbu kur), Švietimo ir mokslo ministerijai svarbiausia, kaip įsisavinti kuo daugiau ES paramos ir kaip pateisinti savo aukštojo mokslo reformą, politikams maga pakalbėti apie Lietuvą, kaip apie aukštųjų technologijų šalį ir pasigirti, kiek daug įgyvendinama priemonių jaunimo nedarbui mažinti.
Ir štai visame šiame informaciniame lauke stovi sutrikęs dvyliktokas, kurį kamuoja didžiulės vidinės dramos. Juk šių laikų dvyliktokui ir taip daug sunkiau nei jo bendraamžiui prieš 20 metų. Tada jaunuolis žinodavo, kad štai pasirinks perspektyvią profesiją, įstos į universitetą, baigs jį ir bent jau baigęs magistrantūros studijas nesunkiai susiras darbą pagal profesiją. Dabar nieko panašaus nebėra.
Pirmiausia gali paaiškėti, kad šiuo metu jo pasirinktos profesijos po penkerių šešerių metų gali apskritai nebelikti, juk šiais laikais viskas keičiasi neįtikėtinai greitai. Garantuoti gali būti nebent medikai, slaugytojai, mokytojai, policininkai, o dauguma kitų profesijų transformuojasi stulbinamu greičiu.
Antra, šių laikų abiturientas jau dabar žino, kad ne tik bakalauro, bet jau ir  magistro diplomas tikrai negarantuoja darbo vietos, ir net turėdamas teisininko diplomą gali skusti žuvis Norvegijos žuvų ūkyje. Kitaip tariant, studijos ir darbo rinka atsiskyrė ir vis labiau tolsta vienos nuo kitos.
Trečia, dabar jaunuolis gali rinktis tarp Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų arba siekti gauti dvigubą ar trigubą diplomą. Galimybių neregėtai daug, o atramos taškų ir autoritetų – itin mažai. Kiekvienas kritikuoja ar net talžo savo konkurentus, todėl puikiai atsiskleidžia tiek vienų, tiek kitų universitetų trūkumai. Beje, kai kuriose gimnazijose bendraklasiai jaunuoliams daro didžiulį spaudimą kuo greičiau nešti kailį iš Lietuvos ir stoti į užsienio universitetus. Nes jei liksi Lietuvoje, esą būsi nevykėlis.
Mūsų šalies universitetų rektoriai burnoja, kad Lietuvos žiniasklaida nustotų platinti šias eretiškas mintis, nes dauguma jaunuolių iš Lietuvos įstoja ne į geriausius, o į vidutinius ar net prastus užsienio universitetus, kurie savo paslaugų kokybe nusileidžia Lietuvos universitetams. Bet šiame “Veido” numeryje rasite ne “tendencingų” žurnalistų sapaliones, o užsienyje gerame universitete studijuojančio Kerniaus Kuolio išvadas. Ir jos Lietuvos universitetams labai negailestingos.
Taigi pasirinkimų dabartiniam dvyliktokui – begalė, o realios pagalbos ir patarimų – itin mažai. Gal čia bent “Veido” universitetų reitingas bei po trijų savaičių pasirodysiantis kolegijų reitingas pagelbės. Sėkmės.