BFL

Visuomenė sensta, bet medikų ruošiama mažiau, tad ateityje jų truks

Prognozuojama, kad darbo po penkerių metų Lietuvoje neturės apie 130 tūkst. darbingo amžiaus žmonių. Maždaug trečdalis jų bus ilgalaikiai bedarbiai. O kokia padėtis darbo rinkoje bus 2020-aisiais?

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 280 tūkst. bedarbių, maždaug 140 tūkst. jų nedirba ilgiau negu metus. Nepaisant to, darbo rinkoje trūksta kvalifikuotų darbuotojų, turinčių įvairių gebėjimų ir galinčių kurti didelę pridėtinę vertę. Tai lemia, kad Lietuvoje rengiami ne tie specialistai, kurių labiausiai reikia darbo rinkai, ir vyksta didelė darbingo amžiaus specialistų emigracija. Vis daugiau nekvalifikuotų bedarbių patenka į skurdo spąstus. Mat jiems labiau apsimoka gyventi iš pašalpų arba uždarbiauti šešėlyje, negu persikvalifikuoti ir naujai įgytus gūdžius pritaikyti legalioje darbo rinkoje.

Ar ilgalaikis nedarbas, kai žmogus darbo neranda metus ar ilgiau, ir toliau išliks viena pagrindinių problemų, priklausys nuo ekonomikos augimo, ilgalaikių investicijų, valdžios veiksmų, taip pat nuo gyventojų kompetencijos bei žinių ir gebėjimų jas pritaikyti. O darbuotojų kvalifikacijos kilimui didelę įtaką turės tai, kaip pavyks panaudoti Europos Sąjungos lėšas, skirtas profesiniam švietimui plėsti ir tobulinti.

Po penkerių metų bedarbių bus mažiau

Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis sako, kad kol kas nėra aiškių bei konkrečių mechanizmų, kurie didintų užimtumą ir mažintų nedarbą. “Ilagalaikės investicijos ir ekonomikos atsigavimas – pagrindinės prielaidos, skatinančios darbo rinkos pokyčius. Stebint šiandienines tendencijas galima prognozuoti, kad 2015 m. bedarbių bus 120–130 tūkst., tačiau ir žmonių Lietuvoje gyvens mažiau. O ilgalaikis nedarbas išliks didžiausia problema – ketvirtadalis ar net trečdalis bedarbių darbo neturės ilgiau negu metus”, – mano B.Gruževskis.

Jo požiūriu, nuo 2015 m. nedarbas turėtų pradėti mažėti, tačiau tik tuo atveju, jeigu nebus jokių ekonomikos lūžių. “Jeigu BVP kasmet didės po 2 proc., tai galime tikėtis, kad po dešimties metų Lietuvoje užimtumas padidės iki milijono keturių šimtų tūkstančių užimtųjų. Vis dėlto dar didelė dalis gyventojų dirbs šešėlyje”, – neabejoja ekonomistas.

Jis prognozuoja, kad kvalifikuotų darbuotojų ateityje turėtų gausėti, nes didės ir jų poreikis, tačiau abejoja, ar jų žinios atitiks rinkos poreikius. Tai priklausys nuo to, kokia bus pasirinkta švietimo politika. “Deja, šiuo metu stojančiųjų į inžinerijos ir technologijų krypties specialybes labai mažai. O tai pirmasis požymis, įrodantis, kad aukšto lygio specialistų trūks. Dabar nerengiama ir medikų pamaina. Jų priimama mažiau, nors visuomenė sensta. Antrasis signalas, kad pritrūksim kvalifikuotos darbo jėgos, – tris kartus padidėjęs socialinių mokslų specialistų rengimas, nors jų poreikis mažės, nes jie bus nepasiruošę vykdyti ūkinės veiklos”, – paaiškina B.Gruževskis.

Jo nuomone, neigiamos įtakos taip pat turės depopuliacija. Jeigu gimstamumas ir pradės didėti, vis dėlto mirtingumas tikrai nemažės, todėl dar ir po trisdešimties metų neturėsime natūralaus prieaugio. Vadinasi, gali apskritai pradėti trūkti darbo jėgos.

Fizinės jėgos reikės mažiau

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos pirmininkas Danas Arlauskas mano, kad ateityje modernėjant įmonėms ir jose daugėjant automatizuotų įrenginių turėtų didėti darbo našumas ir nebereikės tiek fizinės darbo jėgos. “Neseniai stebėjau, kaip dvylika žmonių tiesė optinį kabelį. Pusė jų stovėjo ir žiūrėjo, nes tokį darbą gali atlikti du darbuotojai. Tad po dešimties metų paprastų darbininkų tikrai nepritrūksim. Jų nepakeis ir, pavyzdžiui, baltarusiai, nes imigrantai iš trečiųjų šalių, nemokantys kalbos, galės dirbti tik pagalbininkais gamyklose”, – svarsto D.Arlauskas.

“Hidrostatybos” įmonių grupės valdybos pirmininkas Jonas Dumašius prognozuoja, kad statybų sektoriuje taip pat reikės vis mažiau darbuotojų, nes naujos technologijos leis padidinti darbo našumą esant mažesniam skaičiui darbuotojų. Be to, po penkerių metų jau bus visiškai patenkinti gyvenamojo būsto poreikiai. Tad statybų rinka orientuosis į renovaciją. “Bus didelis poreikis inžinierių, nes su naujomis technologijomis galės dirbti tik aukštos kvalifikacijos specialistai”, – neabejoja J.Dumašius.

O kokių specialistų poreikis bus didžiausias? D.Arlausko nuomone, viskas priklausys nuo Vyriausybės strategijos, o to nuspėti neįmanoma, ypač kai taip dažnai keičiasi ministrai ir kiekvienas ateina dirbti turėdamas savo viziją. “Vakarų Europos valstybės nekuria darbo vietų, o sudaro sąlygas plėtotis verslui, numatydamos ilgalaikes strategijas. Jeigu bus pritraukta užsienio investuotojų, kurie steigs, pavyzdžiui, dideles gamyklas, tada daug darbo vietų sukurs ir smulkiosios Lietuvos įmonės, kurios jas aptarnaus”, – tikisi D.Arlauskas.

Bus stiprinamas profesinis mokymas

Beje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra parengusi ilgalaikius užimtumo didinimo prioritetus iki 2020 m. Juose numatyta per penkerius metus įgyvendinti verslumo ugdymo bei kaimo vietovių darbo jėgos perorientavimo iš žemės ūkio į kitas veiklas projektus, organizuojant laikinus darbus ekonominius sunkumus patiriančiose įmonėse, remiant neįgaliųjų įdarbinimą socialinėse įmonėse.

Siekiant sumažinti ilgalaikį nedarbą, kad bedarbiai, užuot gyvenę iš socialinių išmokų, eitų dirbti, numatoma nedarbo socialinio draudimo išmoką tiesiogiai susieti su bedarbio dalyvavimu mokymuose ir įsidarbinimu. Siekiant sumažinti nelegalaus darbo mastą, parengtas Nelegalaus darbo draudimo įstatymo projektas, numatantis griežtas sankcijas už nelegalų darbą.

Reikiamos kvalifikacijos darbo jėga rinką tikimasi aprūpinti užtikrinant profesinio orientavimo ir karjeros planavimo paslaugų plėtrą bei prieinamumą. Numatoma plėtoti jaunimo mokymosi darbo vietoje galimybes. Šiems projektams įgyvendinti lėšos bus skirtos iš ES struktūrinių fondų. Tačiau ar pavyks pasiekti tikslus, priklausys nuo to, kaip bus panaudoti pinigai.

“Abejoju, ar po dešimties metų jau matysim teigiamų rezultatų ir bus rengiami aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Profesinis rengimas dar tik kūrimosi stadijų. Be to, svarbu, kaip bus užtikrinta kontrolė. Ar bus finansuojamas baigusiųjų profesines mokyklas įdarbinimas, ar reikės baigus mokslus atidirbti bent metus ir ar žmogus dirbs pagal specialybę? Vis dėlto nedarbas 2020 m. tikrai bus mažesnis nei dabar”, – apibendrina Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas B.Gruževskis.

BFL

1. Užimtumas. Darbuotojų užimtumas padidės iki milijono keturių šimtų tūkstančių užimtųjų.

2. Nedarbas. 2015 m. bedarbių sumažės iki 120–130 tūkst., todėl, kad mažės gyventojų ir augs ekonomika.

3. Tendencija. Ilgalaikis nedarbas išliks didžiausia problema – trečdalis bedarbių darbo neturės ilgiau negu metus.

4. Trūkumas. Kvalifikuotų darbuotojų daugės, tačiau jų poreikis darbo rinkoje nebus patenkinamas, ypač aukščiausios kvalifikacijos specialistų.

5. Technika. Fizinės jėgos reikės mažiau, nes daugelį darbų atliks automatizuoti įrenginiai.

6. Našumas. Darbo našumas didės, nes įmonės naudos naujas modernias technologijas.

7. Rengimas. Inžinerijos ir technologijų krypties specialistų poreikis bus didžiausias, mažiausiai reikės socialinių mokslų specialistų.

8. Poreikis. Maisto gamybos technologų poreikis didės, nes visame pasaulyje augantmaisto produktų paklausai didelis dėmesys bus skiriamas efektyviai maisto gamybai.

9. Savybės. Svarbesnės taps ne specialybės, o darbuotojų įgūdžiai, tokie kaip kūrybiškumas ir analitiniai gebėjimai.

10. Švietimas. Aukštasis mokslas ir toliau išliks dominuojantis. Tik vis didesnė konkurencija tarp universitetų skatins juos specializuotis vienoje srityje, pavyzdžiui, inžinerinių mokslų.

BFL

Praėjus dviem savaitėms po to, kai Vokietija atvėrė savo darbo rinką naujosioms Europos Sąjungos (ES) narėms, didelio darbo jėgos antplūdžio iš Rytų Europos nesulaukta.

“Įdarbinimų būta, tačiau mastai kol kas saikingi”, – laikraščiui “Welt am Sonntag” sakė Vokietijos pramonės ir prekybos rūmų darbo rinkos ekspertas Štefanas Hardegė (Stefan Hardege).

Pirmaisiais duomenimis, reikšmingesnio darbuotojų srauto neužfiksuota nei pasienio regionuose, nei ten, kur sutelkta pramonė. “Mes nesitikime didelės imigracijos bangos per trumpą laiką”, – sakė ekspertas.

Federacijos darbo agentūros stebėjimai taip pat rodo, kad padėtis kol kas greičiau rami. Nors susidomėjimas įsidarbinimo galimybėmis Lenkijoje ir Čekijoje esą yra didelis, tačiau ne visi interesantai pasižymi kvalifikacija ir kalbos žiniomis, kurių pageidauja vokiečių darbdaviai.

Nuo gegužės 1-osios naujųjų ES narių, įstojusių į bendriją 2004 metais, piliečiai gali be apribojimų dirbti Vokietijoje. Vokietijos vyriausybė, Europos Komisija ir ekspertai tikisi 100 tūkst. imigrantų per metus.

BFL

Lietuvos darbo biržos duomenimis, gegužės 12 d. šalyje buvo registruota 259,8 tūkst. bedarbių. Tai sudaro 12,01 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų.

Gegužės 6-12 dienomis teritorinės darbo biržos padėjo įsidarbinti 6 tūkst. bedarbių. Kasdien į aktyvią veiklą grįžo 1206 bedarbiai.

Darbdaviai praėjusią savaitę registravo 4,3 tūkst. laisvų darbo vietų – šiek tiek mažiau nei ankstesnę, tačiau 1,7 tūkst. daugiau nei 2010 metų tuo pačiu laikotarpiu.

Į aktyvios darbo rinkos politikos priemones nusiųsta beveik 2,7 tūkst. bedarbių. Daugiausia bedarbių – 62,8 proc. įsigijo verslo liudijimus, 25,9 proc. nusiųsta į viešuosius darbus, 6,6 proc. įdarbinta subsidijuojant, 2,3 proc. dalyvaus įgūdžių įgijimo rėmimo programoje, 1,7 proc. mokysis profesijos.

Teritorinės darbo biržos per savaitę bedarbio statusą suteikė 5 tūkst. žmonių, iš jų – 877 yra jaunesni nei 25 metų.

Daugiausia bedarbiais tapo nedirbę iki 3 mėnesių – 45,3 proc., 23,7 proc. turi ilgesnę kaip 2 metų darbo pertrauką, 11,9 proc. nedirbo nuo pusės iki dvejų metų, 7 proc. – niekur nedirbę ir 3,2 proc. nedirbo nuo 3 iki 6 mėnesių. Likusią dalį sudaro dirbę pagal verslo liudijimus (7,7 proc.), įmonių savininkai (1,2 proc.) ir buvę ūkininkai.

Nedarbo socialinio draudimo išmokos buvo mokamos beveik 35,2 tūkst. (arba 13,6 proc.) registruotų bedarbių. Naujų paskirta 1630, baigta mokėti beveik 2,7 tūkst. bedarbių, iš jų 35,4 proc. anksčiau laiko, nes jie įsidarbino.

"Veido" archyvas

Gegužės 1 dieną Vokietijai ir Austrijai atvėrus darbo rinką, į šias šalis ėmė plūsti ir bedarbiai iš Lietuvos.

„Klaipėda“ praneša, kad į Vokietiją žmonės traukia būriais.„Keltai į Vokietiją išplaukia beveik pilni, kai kuriuose net nebėra vietų. Visam gegužės mėnesiui yra rezervuota arba nupirkta kur kas daugiau bilietų nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Augimas išties didelis“, – situaciją komentavo „DFDS Lisco“ Komunikacijos ir reklamos skyriaus vadovas Vaidas Klumbys. Kad uostamiesčio gyventojai būriais skuba į Vokietiją, patvirtino ir kelionių autobusais organizatoriai. Jie patikslino, jog jau seniai šie reisai nebuvo tokie populiarūs. „Bilietus užsakinėja kone kasdien, žmonių srautai išties didėja. Anksčiau reisai į Vokietiją tikrai nebuvo tokie populiarūs, kokie yra pastarosiomis savaitėmis“, – patikino keliones autobusais organizuojanti Lijana Vaitkutė.“

„Į Vokietiją verbuojami nekvalifikuoti žmonės“ – teigia „Lietuvos žinios“. Dienraštis pažymi, kad „Lietuvos gyventojai, ypač iš provincijos, jau puoselėja svajas, kad Vokietijoje neva galės greitai praturtėti iš kvalifikacijos nereikalaujančio darbo. Dažnas jų besivaikydamas nerealios svajonės gali nudegti arba įkliūti į įvairių sukčių paspęstus spąstus. Ekspertai perspėja darbo ieškančius tautiečius ypač akylai skaityti jiems siūlomas pasirašyti darbo sutartis.

Dienraštis rašo, kad lietuvių svajos nerealios – „Šakių rajone veikianti Arūno Danieliaus vadovaujama įsidarbinimo paslaugų įmonė Lietuvoje ieško žmonių,  pageidaujančių Vokietijoje dirbti auklėmis arba namų ūkio priežiūros ir slaugos darbuotojais. Tačiau šios paieškos pasirodė nelengvos, mat potencialių įmonės klienčių – kaimo moterų – netenkina Vokietijos darbdavių siūlomas 500 eurų (1728 litų) atlyginimas už šį darbą. „Jos nenori už tokius, kaip pačios sako, „kišenpinigius“ dirbti, nors vokietis darbdavys siūlo papildomus 200 eurų maistui, suteikia kambarį gyventi, apmoka draudimo ir kelionės išlaidas. Bet Lietuvos kaimo moterys pageidauja geresnės algos“, – sakė įdarbinimo paslaugų tarpininkas.“

Apie išvykimą dirbti į Vokietiją ir to priežastis rašo ir „Kauno diena“ – „Kad pakeltum sparnus, priežasčių toli nereikia ieškoti. Ką reiškia vien atmosfera šalyje, kai pavienė emigracija virto reiškiniu ir pasiekė masinės psichozės mastus. Regis, lagaminus kraunasi visi, kas tik kokį turi. O jei ir neturi – asmens dokumentus, šlepetes ir atsargines sportines kelnes susimeta į „Mašimos“ maišelį.

Savo darbdaviui mes atpigome perpus: už 30 proc. sumažintą (ir nuolat vėluojančią bent „simbolines“ dvi savaites, o dažniausiai – mėnesiu) algą dirbame pasidaliję 30 proc. sumažinto personalo darbo krūvį, pailginę savo darbo dieną dar 30 proc.

Išties, jie jau rinktis tarp pragaro ir skaistyklos, geriau tas variantas, kuris kelia mažiau streso.“

Tačiau „Lietuvos žinios“ primena, kad „Naujųjų atvykėlių vokiečiai laukia skirtingomis nuotaikomis. „Labai stiprios Vokietijos profsąjungos nerimauja, kad gali kristi vidutinio atlyginimo dydis, o darbdaviai džiaugiasi, kad gaus kvalifikuotos darbo jėgos. Mat per pastaruosius penkerius metus iš Vokietijos išvažiuoja daugiau žmonių negu atvažiuoja. Be to, vokiečių tauta sensta, atsilaisvinančias darbo vietas būtina užpildyti“,  – LŽ sakė V. Labanauskas. Lietuvio darbuotojo įvaizdis, pasak jo, dar nesusiformavęs, nes iki šiol mūsų tautiečių šioje šalyje dirbo labai nedaug.“

BFL

Keliose Europos Sąjungos (ES) šalyse dirbę žmonės, pavyzdžiui, kurie persikelia gyventi iš vienos ES šalies į kitą, ateityje turėtų pensijas gauti iš visų ES šalių, kuriose dirbo.

Žmonės, kurie gyvena ir dirba kitoje ES šalyje, vienu metu gali būti draudžiami socialiniu draudimu tik vienoje šalyje. Taip išvengiama dvigubo ar net trigubo socialinio draudimo įmokų mokėjimo dirbant skirtingose valstybėse narėse. Kartu garantuojama, kad žmogus bus apdraustas socialiniu draudimu.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) primena, kad tokiems žmonėms yra taikomas socialinio draudimo laikotarpių sumavimo principas, atsižvelgiant į įvairių valstybių narių įstatymus. Į šiuos laikotarpius yra atsižvelgiama, kai būtina nustatyti, ar žmogus turi teisę į socialinio draudimo išmoką.

Pavyzdžiui, darbuotojas, kuris išdirbo 14 metų Lietuvoje ir 4 metus Vokietijoje (legaliai), pateikia prašymą gauti senatvės pensiją, tačiau nei pagal Lietuvos, nei pagal Vokietijos teisės aktus neturi reikalaujamo minimalaus stažo (Lietuvoje 15 metų, Vokietijoje 5 metai).

Be sumavimo principo, toks žmogus neturėtų teisės gauti senatvės pensijos, nors bendrai būtų apdraustas 18 metų. Pagal šį principą, kiekviena valstybė turės mokėti senatvės pensiją už joje įgytą socialinio draudimo laikotarpį. Stažų sumavimo principas taip pat galioja apskaičiuojant ir netekto darbingumo, našlių/našlaičių pensijas.

Kai žmogus pasieks pensinį amžių, kiekviena šalis, kurioje jis buvo apdraustas bent vienerius metus, turės mokėti senatvės pensiją už joje įgytą socialinio draudimo stažą.

Pavyzdžiui, darbuotojas, kuris išdirbo 20 metų Lietuvoje ir 10 metų Didžiojoje Britanijoje, pateikia prašymą gauti senatvės pensiją. Nustatant, ar žmogus turi minimalų ar būtinąjį stažą teisei į senatvės pensiją įgyti, kiekviena valstybė narė sumuos skirtingose valstybėse narėse įgytą socialinio draudimo stažą, t.y. bus atsižvelgta į visus 30 metų (20 metų Lietuvoje + 10 metų Didžiojoje Britanijoje). Tačiau Lietuvos kompetentinga įstaiga paskirs pensiją už 20 metų, o Didžiosios Britanijos kompetentinga įstaiga – už 10 metų. Pensijų dydis nustatomas pagal kiekvienos šalies nacionalinius teisės aktus.

Šiuo metu ES narės yra 27 valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija, Airija, Danija, Jungtinė Karalystė, Graikija, Ispanija, Portugalija, Austrija, Suomija, Švedija, Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, Bulgarija, Rumunija.

Analogiškos taisyklės galioja ir Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėms (Islandija, Norvegija, Lichtenšteinas) ir Šveicarijai.

Su kitomis valstybėmis (ne ES, EEE ar Šveicarija), jeigu Lietuva yra pasirašiusi dvišalį susitarimą su atitinkama valstybe, pensijos bus mokamos kaip numatyta šiame susitarime. Lietuva šiuo metu yra pasirašiusi dvišales socialinės apsaugos sutartis su Baltarusija, Ukraina, JAV, Kanada, Rusija.

BFL

Laisvės nuo mokesčių diena – simbolinė diena metuose, kai vidutinis mokesčių mokėtojas nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti sau. Šįmet Laisvės nuo mokesčių diena – gegužės 5 d. Jei pirmąją metų dalį dirbtume tik mokesčiams, kiekvienas per pirmąsias 124 dienas uždirbtas litas patektų į biudžetą.

Norintys giliau susimąstyti, kiek kainuoja valdžia, laisvę nuo mokesčių gali minėti ir kiekvieną dieną. „Jeigu žmogus kasdien dirba nuo 8 val. ryto ir iki 5 val. vakaro, o pietauja nuo 12 iki 13 val., tuomet pirmąsias tris valandas jis dirba mokesčiams ir tik 10:44 ryto jis pradeda dirbti sau. Vadinasi, daugiau negu trečdalį savo produktyvaus laiko kiekvienas mokesčių mokėtojas skiria uždirbti mokesčiams. Daugiausiai dirbame tam, kad sumokėtume „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokas – tam žmogus dirba 45 dienas metuose arba, žvelgiant padieniui, šioms įmokoms sumokėti triūsia pirmąją valandą kiekvieną darbo dieną. Antroje vietoje yra PVM – šiam mokesčiui sumokėti dirbame 36 dienas arba po 47 minutes kasdien“, – komentuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva.

Mokesčių naštai pavaizduoti tinkamas yra ir pyrago įvaizdis. „Įsivaizduokite, kad pusdienį sukotės virtuvėje ir iškepėte gardų pyragą. Tačiau viso pyrago valgyti negalite, nes daugiau negu trečdalį atrieksite mokesčiams“, – teigia K. Leontjeva.

Kuomet valdžia intensyviai skolinasi, o biudžetai yra nuolat nesubalansuoti, prasminga skaičiuoti ir Laisvės nuo valdžios išlaidų dieną, kuri įtraukia ateities mokesčių naštą. „Kadangi kas penktas iš įvairių biudžetų išleistas litas yra pasiskolintas, 32 dienas viešasis sektorius bus apmokamas iš skolintų lėšų, ir Laisvės nuo valdžios išlaidų diena ateis tik birželio 7 d. Jeigu mokesčių mokėtojams tektų šįmet apmokėti visą viešojo sektoriaus sąskaitą, Laisvės nuo mokesčių diena ateitų būtent birželio 7 d. Tai, kad viešasis sektorius net 32 dienas bus išlaikomas skolon yra itin blogas ženklas jaunajai kartai, kuri turės padengti šias skolas, tad Laisvės nuo mokesčių diena ateityje tols, o tempti mokesčių naštos akmenį teks vis vėliau“, – pažymi ekspertė.

Mokesčių mokėtojams rūpi, kur išleidžiami jų sumokėti mokesčiai. Ekspertės teigimu, didžiausia mokesčiams sumokėti dirbamo laiko dalis skiriama socialinei apsaugai. „Vidutinis mokesčių mokėtojas net 50 dienų dirba tam, kad būtų mokamos pensijos ir įvairios pašalpos. 19 dienų triūsiama švietimui finansuoti, 16 dienų – sveikatos apsaugai. Palūkanoms už valstybės skolą sumokėti tarnaujame net 7 dienas, o tai yra daugiau negu dirbame policijai ir teismams išlaikyti (5 dienos). Biurokratiniam aparatui išlaikyti dirbame 5 dienas, įmokoms į Europos Sąjungos biudžetą – 4 dienas“, – apžvelgia ekspertė.

Kitose šalyse taip pat skaičiuojama Laisvės nuo mokesčių diena. Didžiojoje Britanijoje ši diena šįmet išauš gegužės 30 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose ši simbolinė diena jau buvo pažymėta balandžio 12 d., tačiau net 42 dienas šios šalies viešasis sektorius veiks skolon ir Laisvės nuo valdžios išlaidų diena ateis tik gegužės 23 d. Bulgarijoje Laisvė nuo mokesčių – diena anksčiau nei Lietuvoje, gegužės 4 d., o Laisvės nuo išlaidų diena ateis gegužės 13 d.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuo 1993 m. skaičiuoja Laisvės nuo mokesčių dieną. Tai santykinės mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią žmogaus sukuriamų gėrybių dalį paima valdžia ir perskirsto per nacionalinį biudžetą ir nebiudžetinius fondus. 2010 m. ši diena nebuvo skaičiuojama, LLRI siūlė minėti 2009 m. Laisvės nuo mokesčių dieną.

kaliningrad29

Kaliningrado srityje įsitvirtinusios mūsų šalies įmonės nesiskundžia darbų stoka – Lietuva yra viena didžiausių investuotojų srityje.

Vietos politikai linkę remti lietuvių statybininkus, tačiau konkursų nugalėtojus kartais vis dar lemia skambučiai iš Maskvos, penktadienį informuoja dienraštis “Lietuvos rytas”.

Pasak Kaliningrade komercinius objektus stato daugiau kaip 10 metų statančios bendrovės Panevėžio statybos tresto generalinio direktoriaus Daliaus Gesevičiaus, laimėti konkursus Kaliningrade labai sunku, nes jie vyksta prieš televizijos kameras. “Ten viskas užtrunka labai ilgai. Bet dirbame jau pelningai”, – sakė jis.

Didžiausiam Sovetsko darbdaviui – “Vičiūnų grupės” fabrikui plėstis vietos valdžia netrukdo.

Panevėžio statybos trestas stato ir “Vičiūnų grupės” žuvų perdirbimo fabriką.

Kitą mėnesį Sovetske duris atvers panevėžiečių pastatytas vienas didžiausių srities sporto kompleksų, statomas iš Rusijos federalinės programos lėšų.

Panevėžio statybos tresto Kaliningrade taip pat stato nuotekų valymo įrenginius. Projekto vertė – daugiau nei 1 mlrd. rublių.

Lietuvos verslininkai, dirbantys Kaliningrade, dažnai skundžiasi vietos korupcija, tačiau “Vičiūnų grupės” valdybos narys Liudas Skierus tvirtino, kad jo įmonė per daugiau nei dešimt metų nesusidūrė su šiuo reiškiniu, tačiau jis neslėpė, kad reikia daug bendrauti su vietos politikais, juos pažinoti.

Žuvų perdirbimo įmonė šiame pasienio mieste jau daug metų yra didžiausias darbdavys.

Lietuviai naudojasi mokesčių lengvatomis Kaliningrado srityje. Pagal naują tvarką, investuotojai šešerius metus atleidžiami nuo pelno mokesčio, dar šešerius taikoma 50 proc. mokesčio lengvata.

D.Gesevičius abejoja, ar Lietuvos statybų kompanijos galės dalyvauti Baltijos atominės elektrinės statybose. “Kol kas ten mūsų niekas neįsileidžia. Matyt, tai strateginis objektas, tad užsienio kompanijoms bent jau dabar nėra jokių galimybių dalyvauti konkursuose”, – sakė Panevėžio statybos tresto vadovas.

"Veido" archyvas

Europos ir Lietuvos perspektyvos neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir profesinio mokymo srityje vakar aptartos ir pristatytos Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Socialinės integracijos ir profesinės reabilitacijos praktika, problemos ir iššūkiai“.

Spaudos konferencijos iniciatorė Seimo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Vincė Vaidevutė Margevičienė pastebėjo, kad palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvos rezultatyvumas profesinės reabilitacijos, mokymo ir neįgaliųjų integracijos į darbo rinką kol kas yra žemas. „Žmonių su specialiais poreikiais mūsų valstybėje  yra iš tikrųjų nemažai. Ir tas nuolatinis kalbėjimas, kad gaukite pašalpas ir būkite ramūs, nėra mūsų valstybės prioritetas. Mūsų valstybės prioritetas yra suteikti lygias galimybes kiekvienam valstybės piliečiui pagal jo poreikius ir gebėjimus: suteikti išsilavinimą, darbą, galimybę oriai gyventi, dirbti ir užsidirbti. Tad profesinė reabilitacija yra labai svarus dalykas. Šiandien apie tai kalbame tarptautinėje konferencijoje, vykstančioje Seime“, –  sakė V. V. Margevičienė.

Tarptautinės konferencijos iniciatoriai – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas ir Lietuvos profesinės reabilitacijos ir profesinio mokymo konfederacija.

Pasak Seimo narės, sėkmingą socialinę integraciją ir profesinę reabilitaciją užtikrintų reabilitacijos klinikų, centrų ir mokymo įstaigų nuolatinė ir sisteminės partnerystė, taip pat reabilitacijos ir profesinio mokymo bei integracijos paslaugų kokybės standartų bei geros praktikos principų įdiegimas, socialinių įmonių plėtra bei gebėjimas dirbti pelningai.

Spaudos konferencijoje dalyvavusi Europos Specialiųjų poreikių mokymo plėtros agentūros atstovė Mary Kyriazopoulou pastebėjo, kad Europos Sąjungos šalys turi sutelkti pastangas ir mokytis viena iš kitos, nes ekonominė padėtis ES, nėra gera, o tai atsiliepia ir profesinės reabilitacijos kokybei. Apie socialinės integracijos ir profesinio mokymo padėtį Lietuvoje kalbėjo Lietuvos profesinės reabilitacijos ir mokymo konfederacijos prezidentė Lucija Jurgelaitienė. VšĮ „Vilties žiedas“ direktorės pavaduotoja Irena Pranckevičiūtė priminė, jog socialinės inovacijos leidžia pasiekti neįtikėtinų rezultatų: neįgalūs asmenys, kurie yra ilgalaikiai bedarbiai, įsidarbina, pradeda gyventi kitokios kokybės gyvenimą, sėkmingai dirbti.  „Darbo birža prognozuoja, kad 2011 metais Lietuvoje bus 280 tūkstančių bedarbių, iš kurių 40 proc. – ilgalaikiai. Tai didžiuliai skaičiai ir problema. Jos sprendimui būtina partnerystė, bendradarbiavimo modeliai, į kuriuos turi būti įtraukti viešasis sektorius ir verslas“, – kalbėjo I. Pranckevičiūtė.

Parlamentarė V. V. Margevičienė priminė, jog visgi sėkmingi kaimyninių šalių pavyzdžiai bei kitų Europos Sąjungos šalių praktika rodo, kad neįgaliųjų integracijos į darbo rinką efektyvumas priklauso nuo daugelio faktorių, kurių vienas pagrindinių Lietuvoje turėtų būti – integruoto Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Ūkio ir Teisingumo ministerijų požiūris į profesinę reabilitaciją ir integraciją.

„Turime ir galime pasirūpinti šalies neįgaliųjų teisine padėtimi, aktyvinti socialinių įmonių indėlį į šalies ekonomiką, neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Geriausių rezultatų pasiektume nuolat skatindami  darbdavių ir valdininkų pozityvų požiūrį į neįgaliųjų galimybes dirbti“,  – pabrėžė V. V. Margevičienė.

BFL

Austrija, kuri kartu su Vokietija nuo šių metų gegužės mėnesio atšaukia apribojimus darbo jėgos judėjimui iš 2004 metais į Europos Sąjungą (ES) įstojusių valstybių, nesitiki Lietuvių darbuotojų antplūdžio, teigia Austrijos ambasadorius Lietuvoje Helmutas Kolleris (Helmutas Koleris).

“Ne, mes nesitikime, nes kol kas į Austriją neatvykdavo daug lietuvių, taigi mes tikrai nežinome, kodėl tai staiga turėtų pasikeisti (…) Mes nesitikime didelio antplūdžio”, – BNS sakė Austrijos diplomatas.

Pasak ambasadoriaus, didesnio darbo jėgos antplūdžio tikimasi iš kaimyninių valstybių – Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos.

“Mes buvome tarp tų valstybių narių, kurios norėjo, kad periodas nebūtų trumpesnis nei septyneri metai po ES plėtros. Valstybės narės individualiai galėjo sutrumpinti tą periodą, jeigu jos pageidavo, ir Austrija buvo tarp tų valstybių, kurios to nepadarė”, – kalbėjo H.Kolleris.

Anot jo, septynerių metų periodas buvo reikalingas, kad aplinkinėse valstybėse “pakiltų atlyginimai, pagerėtų ekonominės sąlygos”.

“Ekonomika kyla (…) Geras ir meistriškas darbuotojas visada ras galimybę Austrijos darbo rinkoje. Be abejo, daug labiau reikalingi yra kvalifikuoti darbuotojai”, – kalbėdamas apie lietuvių galimybes dirbti Austrijoje sakė ambasadorius.

Ekspertai sako, kad daugiau lietuvių turėtų pasirinkti Vokietiją darbo paieškoms, tačiau tokių emigracijos mastų kaip į Didžiąją Britaniją ar Airiją nesitikima.

Darbu ir atlyginimu sako esantys patenkinti 20 proc. lietuvių, rodo apklausa.

Naujienų portalo delfi.lt užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Spinter tyrimai” atlikta apklausa rodo, jog didžioji dalis dirbančiųjų, 45,8 proc., gauna 1001-2000 litų “į rankas”.

35,1 proc. dirbančiųjų nurodė gaunantys iki 1000 litų dydžio atlyginimą, 15,6 proc. – daugiau nei 2000 litų dydžio atlyginimą,

Savo darbu ir uždarbiu patenkinti sakė esantys 20,7 proc. apklaustųjų, 22,4 proc. žadėjo likti darbe, net jei sumažintų atlyginimą arba jis vėluotų. 15,8 proc. apklaustųjų žadėjo, jei nedidės atlyginimas, emigruoti, 8,7 proc. – ieškoti kito darbo.

Tuo tarpu atlyginimo padidėjimo šiais metais tikisi 18,7 proc. apklaustųjų, nesitiki – 52 proc., 12,8 proc. mano, kad jis gali mažėti, o 8,9 proc. nuogąstauja, kad gali likti bedarbiu.

Netekę darbo už minimalų atlyginimą sutiktų dirbti 25,5 proc. apklaustųjų, 19,8 proc. dirbtų, jei atlyginimas būtų didesnis nei 1000 litų, 16,4 proc. – didesnis nei 1500 litų.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “Spinter tyrimai” viešosios nuomonės apklausą portalo delfi.lt užsakymu atliko sausio 17-24 dienomis. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų, rezultatų paklaida 3,1 proc.

Ekonomika pamažu pradeda kopti į kalną. Tiek privačios, tiek valstybinės finansų institucijos skelbia optimistines bendrojo vidaus produkto prognozes. Tik nedarbas nemažėja. Tai tiesioginė premjero Andriaus Kubiliaus sunkmečio įveikimo plano pasekmė. Sunkmetį nusprendus pergyventi tiesiog padidinat mokesčių naštą verslui, nieko kito ir nebuvo galima tikėtis.

Vyriausybės noras Lietuvoje greitai sukurti aukštosiomis technologijomis ir žiniomis grįstą ekonomiką yra pagirtinas ir skatintinas. Bet nerealus. Dabartiniai 300 tūkst. bedarbių ir dar keli šimtai tūkstančių piliečių, kurie gali dirbti tik žemos kvalifikacijos reikalaujančius darbus, nei ryt, nei poryt, o gal didelė dalis ir niekada negalės dirbti aukštųjų technologijų srityje.

Visų šalių vyriausybės nori didelės pridėtinės vertės ekonomikos, bet ne visoms sekasi. Kas kurs tas modernias technologijas Lietuvoje – buvę žemdirbiai, nekilnojamojo turto bumo metu daug pelningo darbo turėję statybininkai?

O gal universitetuose rengiami šimtai tūkstančių socialinių mokslų studentų, nusprendusių, kad susiras savo vietą gyvenime, nesirinkdami tiksliųjų mokslų ir technologinių specialybių? Kur mūsų inžinieriai? Palikę universiteto suolą ne prašydami ar ieškodami darbo, o patys sugebėdami kurti darbo vietas? Šį pagrįstą klausimą užduoda turtingų ir modernių ekonomikų vadovai. Tik ne Lietuvos.

Pasirodžius pirmiems ekonomikos augimo želmenims, bet paaiškėjus, kad nedarbas nemažėja nei Lietuvoje, nei pasaulyje, nauja prasme atsiskleidžia naktinė mokesčių reforma ir apskritai požiūris į mokesčius bei viešąjį sektorių.

Naktinė mokesčių reforma tik laikinai išsprendė šalies viešojo sektoriaus problemą, padėjo nebankrutuoti valstybei, bet kainavo papildomai 20 mlrd. Lt valstybės skolos. O rimta viešojo sektoriaus efektyvinimo ir pritaikymo prie šalies galimybių bei realių poreikių problema nukelta į ateitį. Didesni mokesčiai panardino po vandeniu ar nustūmė į šešėlį ne vieną verslą, kurie, esant tokiems mokesčiams, gyvuoti negali. Akivaizdu, kad darbo vietos kuriamos tik didelės pridėtinės vertės versluose, o jų šalyje tėra lašas.

Tikra tiesa ir tai, kad net moderniose ir ekonomiškai labai išsivysčiusiose valstybėse du trečdaliai, o gal net ir daugiau bendrojo vidaus produkto sukuriama socialinių paslaugų sektoriuje. Bet čia ir slypi atsakymas, kodėl tos modernios valstybės yra paskendusios trilijonų dolerių ir eurų skolose, nuolat gyvendamos iš valstybės skolos ir finansinių spekuliantų “pagalbos”. Tai ir atvedė pasaulį į ekonomikos bei finansų krizę. Hipertrofuotas viešasis socialinis sektorius milžiniška našta prislėgė ne tik Graikiją, Airiją, bet ir daug ekonomiškai bei politiškai efektyvesnių valstybių. Kuo bus daugiau kuriama darbo vietų socialinių paslaugų sektoriuje, tuo bus didesni mokesčiai. Kuo didesni mokesčiai, tuo mažiau darbo vietų ir mažiau BVP kuriama privačiame sektoriuje.

Reikia nustoti meluoti ir kurti nepagrįstus lūkesčius dėl darbo vietų kūrimo.Žmonėms, kurie dėl populistinės politikos ydos nusprendė patikėti, kad jų užimtumu privalo pasirūpinti valstybė, bet ne jie patys, reikia keisti požiūrį. Populistinės politikos sisteminė yda, grindžiama visuomenės infantilizavimu, žlugo.