Pagaliau: Darbo kodekso nauja redakcija priimta ir įsigalios nuo liepos. Taip bus užbaigta didžiulė kompleksinė reforma. Sprendimas sukurti socialinį modelį, apimantį užimtumą, darbo politiką ir socialinį draudimą, priimtas dar 2012 m. vasarą. 2014 m. pradžioje pasirašytos sutartys su mokslininkais išanalizuoti Europos valstybių praktiką, sukurti teisinį-administracinį modelį ir parengti atitinkamus teisės aktų projektus. Po ilgų ginčų visi jie priimti.

Aušra LĖKA

Galima sakyti, baigta pirma tokia komp-leksinė, moksline analize ir tyrimais, o ne chaotiškais, fragmentiškais ar politine konjunktūra paremtais valdžios sprendimais pagrįsta vienos srities reforma nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Tiesa, projektai gerokai apskabyti. Tad „Veidas“ juos rengusios darbo grupės vadovo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. Tomo Davulio, vadovavusio socialinio modelio rengimo darbo grupei, pirmiausia ir klausia:

– Ar esate patenkintas tuo, į ką išaugo jūsų „kūdikis“? Ar dabar jau priimtuose socialinio modelio įstatymuose išliko šio modelio idėja, filosofija?

– Atsižvelgiant į tai, su kokia opozicija susidūrė projektas, galutinis rezultatas, manau, pakankamai geras. Socialinio modelio projektui buvo labai nepalankus tiek politinis laikotarpis Lietuvoje, nes vyko rinkimai, tiek platesnis diskursas Europos mastu. Dabar daryti tokias reformas labai nepopuliaru, nes bendra tendencija tokia, kad atskirtis, pajamų nelygybė didėja, ekonomika liberali, populistiniai balsai iš visų kampelių kalba, kad visuomenėms reikia rodyti visai kitus veidus. Tokioms kaip socialinio modelio reformoms tai labai nepalankus laikotarpis. Bet, neabejoju, geriems darbams visuomet geras laikas. Tad džiugu, kad pavyko kažką padaryti.

– Sakote, tokios reformos nepopuliarios, nes didėja atskirtis. Tad ar jūsų parengto socialinio modelio projektas didina atskirtį?

– Nedidina. Tačiau klausimas, ar mums reikia žuvies, ar meškerės. Toks būtų paprasčiausias problemos įvardijimas. Visiems reikia žuvies ar bent žuvytės, bet problema, kad neturime normalių tinklų ir normalių meškerių joms gaudyti. Mūsų darbo rinkai reikia prablaivėti, susitvarkyti santykius, o tada galima klausti, kur tos didesnės algos, nes per socialinį modelį visos prielaidos joms didėti sukurtos. Niekas nekalba, ir be reikalo, kad ir smarkiai padidėja bedarbio pašalpos, labai išsiplečia ir pagerėja sąlygos joms gauti. Tai pati populiariausia pagalvė iš valstybės biudžeto pusės, šios išlaidos iš tiesų didžiulės, bet pakankamai gerai absorbuojamos, nes biudžeto surinkimas dabar geras.

Iš kitos pusės, darbuotojams sudaromos prielaidos ir individualiai, ir per kolektyvines sutartis gintis, reikalauti didesnių algų. Šie dalykai turi perspektyvą, tai nėra dabartinės sistemos „atimk ir padalink“ požymiai, jie struktūriškai padeda mūsų darbo rinkai optimistiškai žiūrėti į priekį.

– Projekto rengimo pradžioje minėta, kad socia-linis modelis – subalansuota darbo santykių ir užimtumo skatinimo bei socialinio draudimo priemonių visuma, kai kažką prarandant vienur suteikiama naujų galimybių kitur. Kiek galutiniame variante išliko tos pusiausvyros, jei siūlymams ką pridėti būdavo pritariama, o atimti – ne?

– Pirmiausia noriu priminti, kad socialinis modelis iki jo pateikimo svarstytas metus. Tačiau šalys, kurios turėjo diskutuoti, sukišo galvas į smėlį, sakė – vis tiek čia nieko nebus ir nedalyvavo diskusijose. O kai projektas jau buvo atiduotas į Seimą, tada prasidėjo diskusijos ir pradėjo eiti pasiūlymai. Bet tarp jų nebuvo nė vienos inovacijos, nebuvo jokių konkrečių idėjų, kaip pakeisti situaciją į gera, tik siūlyta – palikite viską, kaip buvo, mums taip patinka. Mes manėme, kad laivas turi būti išlygintas: jei vienur pridėta, tai kitur atimta. Paskui politikai, profsąjungos pradėjo klibinti atskiras vietas ir bandyti tą laivą išbalansuoti. Bet džiugina, kad to nelabai pavyko padaryti nė vienai šaliai.

Išėjo neblogas rezultatas – pusiausvyra išlaikyta: nėra disbalanso nei tarp jėgų, nei tarp galimybių. Kiek galima papildomai padalyti visuotinio gėrio pašalpų forma, tiek padaryta, kiek galima paimti vien deklaratyvių teisių iš darbuotojų ir atsisakyti senamadiškų sovietinių „išmislų“, tiek irgi buvo padaryta. Pakeisti bent jau pagrindiniai dalykai: labai pasilengvinome darbuotojų priėmimą ir atleidimą, darbo santykių lankstumą, prisitaikymą prie pokyčių. O detalės nekeičia pagrindinių dalykų ir pagrindinių tikslų.

– Sakote, galių pusiausvyra yra. O finansų? Ką pokyčiai priėmus visus socialinio modelio įstatymus reikš valstybės, „Sodros“ biudžetams? Beje, ar tiesa, kad, kaip yra sakęs vienas darbo grupės narys, jai buvo iškelta užduotis subalansuoti ,,Sodros“ biudžetą ir skaičiuota iš priešingos pusės – nuo rezultato?

– Taip, tokio uždavinio būta. Bet buvo keli projekto rengimo lygiai. Socialinis modelis sugalvotas akademinėje grupėje. Tačiau kai ateini pas valdininkus, prieinama prie techninių sprendimų, kaip tai padaryti, atsiranda kontroversijų, ir ypač daug jų buvo socialinio draudimo dalyje. Kai susidūrėme su Socialinės apsaugos ir darbo, Finansų ministerijų valdininkais, supratome, kad laisvės pokyčiams ten nedaug. Techniniai sprendimai sudėtingi, kažką pajudinti labai sudėtinga, bet net nežinau, kur didesnė kliūtis – ar galvose, ar pareigybėse, ar tame, kad yra badas idėjų. Labai sunku pajudinti tą sistemą, juo labiau kai Finansų ministerijoje valdininkai sėdi jau dešimtis metų ir pakeisti jų įsivaizdavimą apie biudžetą, apie „Sodrą“, apie pinigų surinkimą ir išdalijimą labai sunku.

O biudžetams per didelės naštos, manau, nebus, nes tie pilkieji biurokratai tai skaičiavo. Be to, dabar labai geras biudžeto surinkimas, tad jei per artimiausius porą metų kokių sudėtingumų ar įtampos finansų srityje nekils, viskas turėtų išsilyginti.

– Kuriuose socialinio modelio įstatymuose padaryti kokie pakeitimai jums atrodo didžiausias praradimas ir klaida?

– Negalėčiau sakyti, kad esu kažkuo labai nusivylęs. Padaryta keletas nesąmonių, kai nepagalvota, emociškai sureaguota, kai politikai sugebėjo laimėti kokiais populistiniais dalykais, bet iš principo didelių blogybių nematau. Laikas parodys, kaip modelis veiks. Gali būti sudėtingų atvejų, nes tai toks didelis dokumentas, o visi, kas tik norėjo, kaišiojo pagalius į ratus. Tai didelės reformos, galimi šalutiniai reiškiniai. Bet tam tikra prasme jaučiu pasididžiavimą šalimi, kuri priėmė tokią reformą tokiu sudėtingu metu. Vadinasi, yra suvokimas, kad kažką daryti reikia. Ši mūsų reforma buvo labai atidžiai stebima Europos kontekste, ir siunčiame labai gerus signalus. Panašias reformas planuoja daryti ir kitos šalys. Galiu sakyti, kad padarėme milžinišką šuolį darbo santykių reguliavimo srityje, palyginti su tuo, kas buvo.

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Naujoji valdžia darbą pradėjo nuo didžiausios pastarojo dešimtmečio reformos – Darbo kodekso – sustabdymo. Reforma formaliai neatšaukta, tačiau pusmečiui atidėta. Kas per tą pusmetį pasikeis? Neaišku. Jei Darbo kodeksas būtų taisomas pasitelkiant profesionalus, tai rezultatas būtų panašus į tą, kurį siūlė mokslininkai. Jei pataisoms diriguotų profsąjungos, išeitų dar prastesnis nei dabartinis pasenęs variantas. Taigi Darbo kodekso ateitis ir kryptis – visiškai politinis klausimas.

Ar mažės mokesčiai dirbantiesiems, kaip buvo deklaruojama prieš rinkimus? Bent jau artimiausiu metu – ne. Vienu procentiniu punktu mažės „Sodros“ pensijų įmoka, bet ją kompensuos po pusę procentinio punkto išaugusios įmokos į ilgalaikio darbo išmokų fondą ir nedarbo draudimo įmoka.

Šalia to panaikintos taip ir nepradėjusios galioti „Sodros“ lubos, užsimota prieš gyventojų pajamų mokesčių „lengvatą“ (o iš tiesų – galimybę atidėti mokesčių mokėjimą) gyvybės draudimo įmokoms, papildomai apmokestinti įmonių valdybų nariai – tantjemų gavėjai, didės verslo liudijimo kaina (dėl didėjančio minimalaus mėnesinio atlygio), brangs dauguma valstybės rinkliavų. Ir, aišku, didės akcizai rūkalams ir alkoholiniams gėrimams. Ir valdžiai nė motais, kad pagal alkoholio įperkamumą, t.y. kiek kainuoja gėrimai, palyginti su vidutiniu atlyginimu, mes jau dabar lenkiame Skandinavijos šalis.

Ir visi šie veiksmai vyksta gana ramioje ekonominėje aplinkoje. Ūkis, nors tik po truputį, auga. Valdžiai nereikia imtis drastiškų priemonių netikėtiems kriziniams įvykiams suvaldyti. Dabartiniai mokesčių pokyčiai, palyginti su įgyvendintaisiais krizės metais, vyksta kone šiltnamio aplinkoje. Tačiau sprendimai priimami skubant, pažeidžiant teisėkūros įstatymus, neįvertinus galimų pasekmių, nepaliekant laiko deramoms diskusijoms.

Dar tamsesni debesys – ateityje

O kas nutiktų, jei Lietuvos ekonomika patirtų dar vieną rimtą ekonominę krizę? Juolab kad ne viena tarptautinė organizacija, pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas, lyg ir mandagiai primena valstybėms, jog šis lėto augimo laikotarpis yra „gerieji laikai“, per kuriuos ekonomiką reikėtų parengti prastesniems: susitvarkyti su skola, restruktūrizuoti ekonomiką, sumažinti ar bent efektyvinti viešąjį sektorių. Akivaizdu, kad tai nevyksta nei Lietuvoje, nei už jos ribų. Kartais susidaro įspūdis, kad vyriausybės dar vis laukia sugrįžtant „ikikrizinio“ augimo, kai bus galima švaistytis pinigais ir nustoti taupyti. Įdomu, kiek dar lauks?

Panašia iliuzija gyveno tiek senoji, tiek naujoji valdžia. Sparčiai kylantys atlyginimai skatina vartojimą, į biudžetą vis dar surenkama daugiau, tad labai spaustis irgi nėra priežasčių, juolab kad iš esmės taupyti valdžia nenusiteikusi. Tačiau atlyginimų didėjimas be našumo augimo ilgai nesitęs ar tiesiog virs infliacija. Nepamirškime, kad eksportas yra ekonomikos variklis. O konkuruojant tarptautinėje rinkoje su įmonėmis iš kitų šalių vietiniai ekonominiai pokyčiai tiekėjams ir konkurentams nėra svarbūs.

Dalis Vyriausybės programos yra persmelkta retorikos, nukreiptos prieš verslą, kapitalizmą ar liberaliąją pasaulio tvarką. Tiesa, kaip ir dera retorikai, konkrečių veiksmų (kol kas) nesiūloma. Tačiau tai greičiausiai atspindi bent dalies naujosios daugumos vertybines nuostatas. Jei smogtų dar viena krizė, kokį kelią pasirinktų Lietuva? Kol kas rinkomės europietiškąjį konsensusą, kad, be kitų priemonių, reikia ir taupyti. O jei krizė sušmėžuotų, pavyzdžiui, 2019-aisiais?

Kitas nerimo šaltinis – dar nė viena Vyriausybė neplanavo tiek kištis į žmonių asmeninį gyvenimą. Jei žiūrėtume į Vyriausybės programą, tai ši Vyriausybė jaučiasi turinti moralinę teisę aiškinti, kaip elgtis, ką valgyti ar net kaip mąstyti. Vienas ministras dar neapšilęs kojų jau aiškina, kaip suaugusiems žmonėms maitintis, ir planuoja apmokestinti cukrų, kitas – vienkartinius kavos puodelius. Vyriausybės programoje aibė nuostatų, kuriomis numatyta mokėtojų pinigais finansuoti programas, kurios aiškintų gyventojams, kaip jiems mąstyti, kaip elgtis: besiskiriantiems tėvams lieps naudotis mediacija, mokyklose vaikams pasakos apie prigimtinį lytiškumą, suaugusiems vykdys švietimą apie reklamos žalą ir t.t. Geriausiu atveju tai bus pinigų švaistymas, blogiausiu – politinis piliečių perauklėjimas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Nerimą kelia ir užmojai kontroliuoti mąstančiuosius kitaip. Tiesa, ne viena valdžia norėjo užčiaupti kritikus. Jau nuo praėjusios kadencijos kelią skinasi iniciatyva visas nepatinkančias nevyriausybines organizacijas prilyginti lobistams, o tada pamažu stumti iš viešojo diskurso. Paprastai tariant, jei valdžia pati pakvies jus išreikšti nuomonę apie valstybės iniciatyvas (pvz., įstatymo projektus) – tuomet viskas gerai. Tačiau jei jūsų nuomonė nesutaps su oficialiąja, jūsų greičiausiai net nekvies. O jei nuomonę vis tiek išsakysite – būsite lobistas, kurio nuomonę reikia ignoruoti.

Ir vilties spindulėliai

Vis dėlto tarp tamsių debesų yra ir vilties spindulių. Programoje taip pat deklaruojamas noras skatinti verslą, mažinti biurokratiją ir pritraukti investicijų. Būtent šioms sritims reikia pasiryžimo, užsispyrimo, energijos ir netradicinio mąstymo. Visas biurokratines kliūtis, trukdančias dirbti ir kurti, iš tikrųjų galima pašalinti valios pastangomis. Tai svarbiausias bet kurios Vyriausybės uždavinys, o ypač tos, kuri deklaruoja profesionalumą ir pokyčius.

Lietuva iki 2020 m. tiesiog privalo padaryti šuolį efektyvindama viešąjį sektorių. Pasiekti, kad iš visų Europos Sąjungos šalių būtent Lietuvoje investuoti, plėtoti verslą būtų patogiausia. Priešingu atveju mūsų laukia buvimas amžinoje periferijoje – su mažais atlyginimais ir emigruojančiais gyventojais.

A.Sysas BFL nuotr.

Prieš savaitę Lietuvos socialdemokratų partijos vicepirmininkas apie Darbo kodeksą kalbėjo itin kritiškai, nors dabar valdantieji jau žada jį palikti.

– Jūsų partija rengiasi pritarti Prezidentės Dalios Grybauskaitės veto dėl Darbo kodekso. Ką tai reiškia?

– Yra trys galimybės. Arba mes pritariame Prezidentės veto, tada įsigalioja įstatymas su jos pateiktais 22 siūlymais. Arba mes atmetame veto, tada įsigaliotų toks Darbo kodeksas, koks jis buvo priimtas ir vetuotas. Gali būti, kad nei vienu, nei kitu atveju nesurinksime reikiamo balsų skaičiaus, tada galios senasis, visai nepakeistas Darbo kodeksas – tai trečia galimybė. Iš to, kokios vyksta diskusijos tarp Seimo narių, matyti, kad palikti senąjį kodeksą būtų pats neprotingiausias ir neracionaliausias dalykas. Juk dėl ko užvirė visa košė? Daug priimtų įstatymų įsigalios nuo kitų metų sausio 1 d. Mano požiūriu, ten yra daug svarbesnių dalykų negu Darbo kodeksas. Ar atmetus, ar priėmus kodeksą yra spragų, kurias reikia taisyti, keisti. Kai ką pamiršome, kai ką praleidome, kai kur persistengta. Manau, reikėtų orientuotis į tai, kad piliečiams labiausiai suprantamas dalykas būtų pritarimas veto ir po to einantis paliktų spragų taisymas.

– Jūs ne vien pritariate Prezidentės pataisoms, bet rengiatės jas tobulinti?

– Pagal Seimo statutą, priėmus veto, įsigalios ir tos pataisos. Tačiau netgi neįsigaliojusį įstatymą galima taisyti. Galima lygia greta teikti kitas pataisas, kurios irgi įsigaliotų nuo kitų metų sausio 1 d. O daug tobulinti nereikia. Turbūt nereikia būti dideliu mokslininku, kad suprastume, jog darbuotojai – silpnoji grandis, silpnesnioji pusė. Kai nubalsuojama, kad darbuotojai ir darbdaviai – lygiaverčiai partneriai, tai nevisiškai atitinka tikrovę. Kai kas iš verslininkų tvirtina, kad priimtas kodeksas „užreguliavo“ santykius taip, jog verslo neliks. Panašių kalbų būta prieš 14 metų, kai buvo priimtas senasis kodeksas. Dabar tokių baisenybių kodekse aš nematau.

Paprasčiausiai yra dalykų, kurie per tuos ginčus buvo vienaip ar kitaip pamiršti. Dabar tai vėl gali būti iškelta į diskusijų lygmenį. Pavyzdžiui, nedarbo išmoka pagal dabar galiojančius įstatymus mokama pusę metų, o kada regione yra aukštas nedarbo lygis, terminą galima pratęsti dar trims mėnesiams. Kai kurioms įmonėms tam tikrais atvejais galima pridėti dar tris mėnesius – vadinasi, gali būti iki metų. O pagal dabartinį kodeksą – iki šešių mėnesių, ir viskas.

– Patobulinusi Prezidentės pataisas, valdančioji dauguma, matyt, politiškai nepraloš?

– Jeigu nebūtų buvę tų paskutinių balsavimų Seime, kodeksas būtų subalansuotas. Komitetai po beveik metų svarstymų buvo pakankamai gerai viską suderinę. Ir vieni, ir kiti socialiniai partneriai reiškė tam tikrą nepasitenkinimą, tačiau iš esmės buvo balansas. Priimant įstatymą tai buvo išderinta. Prezidentūros atstovai dalyvavo svarstymuose, matė, kas ką siūlo. Aš irgi buvau susitikęs su Prezidente. Mes išsakėme tam tikras savo pozicijas dėl kai kurių pataisų, kurios, manyčiau, atitrūko nuo realybės ir realaus gyvenimo. Prezidentė į vienas atsižvelgė, į kitas neatsižvelgė. Prezidentė bandė viską subalansuoti.

Darbdaviai užmiršo svarbiausią dalyką – dėl ko pradėjome tą darbą. Bandėme liberalizuoti tokius dalykus, kurie Lietuvoje buvo „užreguliuoti“, – tai yra atleidimo terminai, išeitinės pašalpos, sutarčių rūšių įvairovė. Į visa tai dabar atsižvelgta. Prezidentė vetavo tiktai vieną darbo rūšį – nenustatytos apimties darbo sutartį. Tai kritikuoja ir nerekomenduoja Europos Komisija. Bet yra penkios papildomos darbo rūšys. Prašau – verslui yra visos galimybės. Deja, tose diskusijose absoliučiai nebuvo kalbama apie darbo užmokestį – kiek jis padidės.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL

Trys klausimai Darbo partijos frakcijos seniūnui Kęstučiui Daukšiui.

– Ar tikėjotės, kad Prezidentė vetuos naująjį Darbo kodeksą? Kokia tokio sprendimo reikšmė?

– Priėmėme tokį Darbo kodeksą, kokį priimti, manėme, yra geriausia. Sklandė kalbų ir buvo signalų, kad Prezidentė gali jį vetuoti. Manau, kad susirinkę aptarsime konkrečius punktus, kuriuos ji vetavo, taip pat svarstysime Prezidentės pasiūlytas pataisas. Tačiau pagal tai, apie ką kalbėjome ir kas vetuota, manau, kad naujojo Darbo kodekso dvasia, pagrindas išliko.

– Prezidentė pateikė 22 pa­siū­lymus naujajam Darbo ko­deksui. Kuriems iš jų prita­riate?

– Sutinku su nuostata, kad darbo ginčuose darbuotojai būtų traktuojami kaip silpnesnė pusė. Kol profsąjungos, kolektyvas silpnas, darbuotojui gintis yra sunkiau. Jei profsąjungos būtų stipresnės, nei yra šiandien, šio teiginio reikėtų atsisakyti.

Juk dabar 93 proc. darbuotojų iš darbo išeina patys, savo noru. Tai reiškia, kad dabar galiojančio Darbo kodekso sąlygos neveikia.

Tačiau aš naująjį Darbo kodeksą vertinu kaip visumą. Tiesiog pataisymai neturėtų pakenkti pačiai jo esmei – siekti greitesnio atsinaujinimo, geresnių sąlygų sudarymo, pagaliau tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamais žmonėmis. Juk dabar 93 proc. darbuotojų iš darbo išeina patys, savo noru. Tai reiškia, kad dabar galiojančio Darbo kodekso sąlygos neveikia. Taigi aptarsime siūlymus, galbūt dar reikia ką pataisyti.

– Kas yra naujojo Darbo kodekso esmė, dvasia, kuri turėtų lik­ti? Kaip manote, kodėl prieš tą  naujo Darbo kodekso dvasią taip sukilo profsąjungos, jaunimas?

– Iš esmės naujojo Darbo kodekso tikslas yra labai aiškiai sutvarkyti darbo santykius. Pirmiausia, kad darbo jėga galėtų laisvai judėti, vadinasi, tai turi apsimokėti ir darbdaviams, ir darbuotojams, nes šiuolaikinėje visuomenėje šiandien gali būti vienoje vietoje, rytoj – kitoje, o poryt – trečioje. Antras svarbus dalykas yra įtvirtinti įvairias darbo formas, juk ne paslaptis, kad ir šiandien žmonės dirba ne viename darbe. Taip pat – kad darbuotojai jaustųsi saugiai, žinotų, jog jei bus atleisti, su jais bus atsiskaityta. Ne taip kaip dabar, kad galiojančiame Darbo ko­dek­­se parašyta, jog atleidžiamam darbuotojui priklauso šešių mėnesių darbo užmokesčio išeitinė išmoka, bet kad jis iš tikrųjų ją gautų, kad išmoka būtų reali. Atsiskaitymą užtikrinti padės ilgalaikio darbo išmokų fondas.

Natūralu, daugumai žmonių saugumo jausmą sukuria pastovumas, o kai kas nors keičiasi, niekas nežino, kaip bus, tad manau, kad pasipriešinimas kilo todėl.

Kitas dalykas – reikia, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau naujų darbo vietų, kurias sukurtų užsienio ar Lietuvos investuotojai. Jei norime, kad jie čia kurtų brangias, gerai apmokamas darbo vietas, darbdaviai taip pat turi jaustis saugūs. Jei įkūrei brangią darbo vietą, o po pusės metų turi daug įvairiausių įsipareigojimų, tai darbdavį verčia pagalvoti. Taigi manau, kad naujasis Darbo kodeksas yra pakankamai subalansuotas.

O prieštaravimų kilo dėl naujovių. Kai svarstėme dabar galiojantį Darbo kodeksą, profsąjungos darė visai tą patį, o dabar jos juk gina senąjį kodeksą, nes prisitaikė ir susitaikė. Natūralu, daugumai žmonių saugumo jausmą sukuria pastovumas, o kai kas nors keičiasi, niekas nežino, kaip bus, tad manau, kad pasipriešinimas kilo todėl. Be to, profsąjungos turėjo progą pakovoti už savo, kaip organizacijų, teises, sulaukti populiarumo. Visa tai aš suprantu ir gerbiu jų pasirinkimą. Be to, ir darbdavių, ir darbuotojų profsąjungų, ir jaunimo pozicijose buvo gerų pasiūlymų ir tokių dalykų, kurie galbūt kilo dėl nesupratimo.

Jekaterina Rojaka / BFL/A.Ufarto nuotr.

Darbo rinka Lietuvoje plečiasi nepaisant prastos demografinės situacijos ir emigracijos. Tačiau struktūriniai pokyčiai, o tiksliau jų nebuvimas, gali greitai pakeisti situaciją. Tuomet darbo rinka ūkio augimo bures pavers ekonominiu inkaru.

Jekaterina Rojaka, DNB banko vyr. ekonomistė

Nedarbo lygis Lietuvoje pirmąjį ketvirtį buvo susitraukė iki 8,3 proc. – mažiausio lygio nuo 2008 m. Užimtumas irgi stiebiasi į viršų: dirbančiųjų skaičius pirmąjį ketvirtį viršijo 1,35 mln., t.y. pasiekė 2009 m. lygį. Užimtumo lygis šiemet fiksavo rekordą – 68,3 proc. Galima būtų tik pasidžiaugti, nes didesnio užimtumo ir augančių atlyginimų rinkinys leidžia tikėtis stiprios ūkio plėtros atramos – augančios vidaus paklausos.

Užimtųjų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje vis dar yra žemiausias Pabaltijyje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad situacija Lietuvoje yra palankesnė nei kitose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje nedarbo lygis, iki šiol sparčiai tirpęs, pakrypo priešinga linkme. Tačiau tai siejama ne tiek su prastesne situacija eksporto rinkose, kiek su didesniu gyventojų aktyvumu. Atlyginimai šiauriausioje iš Baltijos šalių augo itin sparčiai kelis metus iš eilės – daug agresyviau, nei buvo didinamos socialinės išmokos ir pašalpos. Tikimasi, kad nauja neįgaliųjų žmonių įtraukimo į darbo rinką programa dar labiau išplės gyventojų aktyvumą ir laikinai padidins nedarbą. Tai leis bent iš dalies subalansuoti darbo pasiūlą ir paklausą.

Darbo rinkos „kokybės“ rodikliai taip pat neblizga kitų konkurentų fone. Užimtųjų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje vis dar yra žemiausias Pabaltijyje. Lietuvoje struktūrinių pokyčių darbo rinkoje kol kas nematyti. Akivaizdu, kad įmonių plėtrai reikalingus darbuotojus teks vilioti dar didesniais atlyginimais, o laikui bėgant mažiau efektyvius darbuotojus keisti geriau apmokamais. Jeigu šis procesas vyks itin spėriai – daugiau įmonių susidurs su aukštesnių sąnaudų problemomis ir tuomet prarasto konkurencingumo kardas sunaikins atsigaunančios darbo rinkos daigus.

Naujasis darbo kodeksas tik priartina įstatymus prie realybės, bet struktūrinių problemų neišsprendžia.

Vien socialinio modelio patvirtinimas, kuris sunkiai skverbiasi Seimo koridoriais, situacijos darbo rinkoje ilguoju laikotarpiu nepakeis. Naujasis darbo kodeksas tik priartina įstatymus prie realybės, bet struktūrinių problemų neišsprendžia. O jų su laiku bus dar daugiau. Šiuo metu turime galimybę pritraukti daugiau geros kokybės darbo jėgos iš trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Ukrainos. Todėl reikėtų iš esmės peržiūrėti imigracijos ir įmonių steigimo reglamentus, kurie trukdo verslui kurti naujas darbo vietas ir atgraso nuo Lietuvos kaip potencialios šalies gyvenimui ir darbui pasirinkimo.

TAIP

Artūras Černiauskas, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas

Paskutinis projekto variantas, kurį patvirtino Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas ir kuris pateiktas svarstymui, yra liberalus ir socialiai atsakingas. Nežinau, kodėl kai kurie darbdaviai drumsčia vandenį, kad jis jiems bus žalingas.

Mūsų, profsąjungų, nuomone, dalis teiginių, kuriuos sako mūsų oponentai, tiesiog neatitinka realybės. Pavyzdžiui, darbo laikas ne trumpinamas, bet ilginamas, atskirais atvejais – iki 60 val., žmogui leidžiama dirbti daugiau viršvalandžių.

Be to, daugėja darbo sutarčių formų. Pavyzdžiui, lieka sezoninė sutartis, atsirado projektinė, atskira sutartis, kai dirbama keliems darbdaviams.

Nors kai kuriais atvejais, palyginti su pirminiu variantu, darbuotojai nuskriaudžiami, tačiau radome kompromisą su darbdaviais. Pavyzdžiui, sutikome, kad darbuotojams ilgėtų įspėjimo atleidžiant iš darbo terminas. Dabar buvo, atsižvelgiant į stažą, du ir keturi mėnesiai, lieka vienas ir trys mėnesiai. Taip pat didžiausia išeitinė kompensacija buvo už pusę metų, o po pakeitimų, kai pradės veikti garantinis fondas, bus už penkis mėnesius.

Kai kur nusileidome mes, kai kur darbdaviai.

Tačiau mainais žmonės gaus mokymosi atostogų, aiškesnį informavimą apie pokyčius, galimybę dalyvauti įmonės valdyme. Darbdaviai sako, kad ES tai neįprasta praktika, tačiau, mūsų nuomone, ji progresyvi.

Manau, radome optimalų variantą. Kai kur nusileidome mes, kai kur darbdaviai.

Tačiau jei bus priimti kai kurie dabar siūlomi pakeitimai ir grįžta prie pirminio modelio, tai bus darbo santykių liberalizavimas darbuotojų sąskaita. Tam mes prieštaraujame.

NE

Danas Arlauskas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius

Nesitikėjome, kad nauji įstatymai bus priimti tokie, kokius parengė mokslininkai. Suprantame, kad tai ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai pokyčiai. Tačiau šie teisės aktai gali veikti tik tada, kai įvyks pokyčiai kitose srityse. Tai „Sodros“ reforma, realus užimtumo skatinimas, skurdo mažinimas. Tada darbo santykių liberalizavimas bus ypač efektyvus.

Mums vienas svarbiausių punktų, kad 12 metų iš eilės „Sodros“ įmoka būtų mažinama po 1 proc., o biudžeto trūkumas dengiamas iš ekonomikos augimo. Tačiau ekonomikos pagyvinimą lemia ne naujas socialinis modelis, o naujos investicijos. Socialinis modelis pats savaime neužtikrins naujų investicijų ir nepaskatins mokslo ir verslo susijungimo.

Vien tai, jog darbuotojus bus lengviau įdarbinti ir atleisti, nesukurs tiek pridėtinės vertės, kad galėtume sumažinti „Sodros“ įmokas.

Lūkesčiai tiesiog per dideli. Dėl to mes bijome, kad kai reikės suformuoti fondą, iš kurio bus mokamos išmokos atleistiems darbuotojams, įmonės bus apkrautos papildomais mokesčiais, kurie gali siekti 0,4 proc. viso darbo užmokesčio fondo. Aiškaus atsakymo, kad mokėti nereikės, nėra.

Šiandien dėl sustabarėjusių teisės aktų baimių turi ne tik darbuotojai, bet ir darbdaviai.

Jei bus didesni mokesčiai, tai nubrauks visą naudą, kurią gausime dėl darbo santykių liberalizavimo. Įmonėse, kuriose dirba tūkstančiai žmonių, žmonės atleidžiami retai, o mokėtinos sumos bus gana didelės.

Šiandien dėl sustabarėjusių teisės aktų baimių turi ne tik darbuotojai, bet ir darbdaviai. Naujajame kodekse įsipareigojimų darbdaviams bus mažiau.

BFL / T.Lukšio nuotr.

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie naująjį socialinį modelį, o ypač, apie Darbo kodekso projektą. Sumažės motinystės atostogos, darbuotojus galima bus atleisti be priežasties, darbdaviai pradės siautėti, – tokias antraštes bene kasdien galima perskaityti didžiųjų naujienų portalų ir laikraščių antraštėse.

Viktorija Karsokaitė, euroblogas.lt

Tačiau, kad viskas nėra tik balta arba juoda, užsiminama retai. Pavyzdžiui, „Investuok Lietuvoje“ pristatė tyrimą, kuriame teigia, kad įgyvendinus socialinio modelio reformas, turėtų būti sukurta 85 tūkstančiai naujų darbo vietų, o nedarbo lygis sumažės iki 7 proc. Lyg ir nėra taip blogai, ar ne?

Ne vietoje ir ne laiku

Pirmas klausimas, kuris kyla mąstant apie žodį „naujas“, kodėl prireikė keisti dabartinį Darbo kodeksą? Kuo gi jis blogas? Socialinio modelio kūrimo komandos vadovas, Vilniaus universiteto profesorius bei teisininkas Tomas Davulis atrėžia kategoriškai: šiuo metu galiojantis Darbo kodeksas visiškai neatitinka realijų.

Teisininkas tiki, kad šiuo metu galiojančio įstatymo tiesiog neįmanoma laikytis.

„Kodeksas sukurtas planinei ekonomikai, beveik eliminuojant prieštaravimus rinkos ekonomikai ir toliau tęsiant tradiciją, kad viską reikia įstatymiškai reguliuoti, visus saugoti, nežiūrint, kiek tai kainuoja ar kaip pasikeitusios konkurencinės sąlygos globalioje rinkoje. Taip pat neatsižvelgiama į tai, kaip pasikeitė pats darbo pobūdis ir darbuotojo pozicija darbo santykyje“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia T.Davulis.

Teisininkas tiki, kad šiuo metu galiojančio įstatymo tiesiog neįmanoma laikytis. Jis yra nukreiptas yra stambias įmones, masinius darbuotojų vienodais veidais srautus. Todėl šioje vietoje nukenčia smulkios ir vidutinės įmonės, kurios siūlo lankstesnes sąlygas ir taip dažnai nusižengia Kodeksui.

„Realybė, praktika ir įstatymas per daug nutolę vienas nuo kito“, – sako socialinio modelio kūrėjas ir priduria, didžiausias blogis – nesuvokimas, kad teisė negali bet ko prirašyti ir to bus laikomasi.

Prarandi vieną, gauni kitą

Kalbėdamas apie naująjį Darbo kodeksą, T.Davulis, neleidžia pamiršti, kad tai yra sudėtinė visos reformos dalis. Jei atimame iš darbuotojo ar darbdavio kažkokias privilegijas, jas turime perkelti kitur. Visaip kaip In ir Jang. Be to, dažnai girdima sąvoka „darbo santykių liberalizavimas“ nereiškia, kad dabar atims visas garantijas iš darbuotojų ir leis darbdaviams sužvėrėti. Anot teisininko, tiesiog atsisakoma nereikalingų ir pražūtingų dalykų bei pritaikoma prie pasikeitusių sąlygų.

„Naujuoju Kodeksu supaprastiname darbo sutarčių sudarymą, bus įmanoma paprasčiau atleisti darbuotoją iš darbo. Taip pat sumažiname biurokratinę naštą, panaikiname popierinius atsiskaitymo lapelius ir atskirų veiklų licencijavimą. Tai yra liberalizavimas, nes atsisakome nebūtinų dalykų. Tačiau yra pamirštama apie 60 naujų teisių darbuotojams. Jų niekada nebuvo ir kai kurios yra net stipresnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse“, – kalba teisininkas.

Būtent tos naujosios teisės nepatinka ir patiems darbdaviams. Jos brangiai kainuos ir gali visiškai neatnešti jokios praktinės naudos įmonei. Pavyzdžiui, pasak T.Davulio, darbdavys turės išleisti žmogų 5 dienas per metus, per kurias jis galės kelti savo kvalifikaciją, lankyti įvairius kursus – nesvarbu, tai susiję su darbu ar ne. O kol, pavyzdžiui, mokysitės, kaip ravėti daržus, pinigėliai ir toliau kapsės į piniginę. Ir čia tik viena iš daugelio naujų galimybių.

Dabar badoma neutralizuoti vienus pasiūlymus paliekant kitus.

„Iš pradžių Kodekso projekte nebuvo atskirtų pasiūlymų, nukreiptų tik į vieną ar kitą pusę. Tai kompleksinis priemonių planas – vienur atiduoti, kitur atimi, – atsakė T.Davulis, paklaustas apie kodekso trūkumus. – Ten, kur verta, mes įdedame didesnę apsaugą, o ten, kur trukdo ir stabdo kurti naujas darbo vietas – jas išimame. Kadangi yra kompleksinis pasiūlymas, nuostatos yra, mūsų objektyviu požiūriu, subalansuotos. Tačiau dabar badoma neutralizuoti vienus pasiūlymus paliekant kitus. Seimo narių grupės pasiūlymai yra nukreipti į tai, kad būtų grąžinama esama situacija“.

Velnias slypi ne detalėse

Dar vienas iš socialinio modelio bendraautorių, socialinių mokslų daktaras, ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka įsitikinęs – pakeistas Darbo kodeksas darbo vietų nesukurs, nes problema slypi visai kitur.

„Darbo vietų kūrimą stabdo vartotojų perkamoji galia. Provincijų gyventojai neturi pinigų, pajamos labai menkos, nes ten daug dirbančių už minimalią algą arba gyvenančių iš socialinių išmokų ir pensijų. Žmonės išleidžia pinigus pagrindiniams dalykams, nuo kurių nepabėgsi. O tai reiškia, kad verslui kurtis ar plėsti nėra prasmės, nes pirkėjo kišenėje nėra laisvų pinigų. Tai ypač aktualu, jei verslas orientuotas į vietos vartojimą. Be to, tie, kurie turi vartotojus ir paklausą, nepaisant Darbo kodekso sėkmingai samdo žmones ir parduoda produkciją“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako prof. R.Lazutka.

Labai sunku užtikrinti, kad abi šalys – darbdavys ir darbuotojas – laikytųsi įstatymo.

Ekonomistas taip pat sutinka su T.Davuliu, kad dabartinio Kodekso niekas nesilaiko. Tačiau ne dėl to, kad jo neįmanoma laikytis, o dėl to, kad rinkos sąlygos yra nesąžiningos, darbuotojai nėra apsaugoti ir dėl to jais galima manipuliuoti. Be to, labai sunku užtikrinti, kad abi šalys – darbdavys ir darbuotojas – laikytųsi įstatymo. Tai turinčios užtikrinti institucijos yra labai silpnos, o ir valstybės pajėgumai suvaldyti situaciją darbo rinkoje ypač menki.

„Daugiau darbuotojų apsaugos turėtų perimtų valstybė. Tai nėra naujiena, Europoje propaguojamas daniškas „flexsecurity“ (liet. „lankstisauga“) modelis. Įmonės viduje darbdavio ir darbuotojo santykiai yra sunkiai kontroliuojami, paprastai darbdavys ir jo atstovai turi didesnę galią nei samdomas darbuotojas, todėl geriau daugiau apsaugos parketi į valstybės rankas“, – kalba R.Lazutka.

Ta apsauga nėra naujos inspekcijos kūrimas ar dar vienos Seimo grupės sukūrimas. Socialinio modelio kitoje dalyje yra numatyta plėsti nedarbo draudimą, kad žmonės būtų labiau apsaugoti ir praradę darbą nepatektų į skurdą. Tuomet, anot ekonomisto, darbuotojai galės pakovoti dėl savo teisių nebijodami užsitraukti darbdavio nemalonę ir būti atleisti.

Svarbiausia, anot R.Lazutkos, „kalbėti atviromis kortomis, negudraujant vieniems prieš kitus ir susitariant“.

Euroblogo-LOGO

BFL

Rugsėjo 10 d. prie Seimo įvykęs tik 8 proc. šalies dirbančiųjų vienijančių profsąjungų piketas turėjo tikslą sudaryti įspūdį, kad vadinamasis naujasis socialinis modelis, dėl kurio profsąjungos demonstravo, neva verčia dirbančiuosius dar didesniais bejėgiais, o darbdavius – visagaliais. Tačiau ši tariama kaktomuša vyksta esant abiejų pusių sutarimui maždaug dėl devynių dešimtųjų to modelio nuostatų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Socialiniu modeliu vadinamas įstatymų projektų paketas, kurio branduolį sudaro naujas Darbo kodeksas (DK) ir įstatymai, reformuojantys socialinės apsaugos sistemą. Iš viso modelis apima daugiau kaip 40 taisomų ar naujai parašytų teisės aktų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) užsakymu visa tai parengė mokslininkų ir ekspertų kolektyvas.

Vyriausybė apsvarstė socialinį modelį dar birželį ir Seimo sekretoriate įregistravo įstatymų paketą. Jis turėtų būti pateiktas Seimui rugsėjo 10 d. prasidėjusioje rudens sesijoje. „Veido“ šaltiniai Seime tikina, kad tikrai neketinama delsti ir socialinis modelis bus pateiktas parlamentui „greitai“. Po to prasidės modelio svarstymai Seimo komitetuose. Sesijos pradžios išvakarėse pateikimo data dar nebuvo nustatyta ir įtraukta į Seimo darbotvarkę, nebuvo parengtos ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados.

Kompromisai pleškant petardoms

Socialinio modelio įstatymams gulint Seimo sekretoriate vyko intensyvus darbas Trišalėje taryboje. Rugsėjo 7-ąją SADM surengtoje spaudos konferencijoje Darbo departamento vadovė Eglė Radišauskienė teigė, kad socialiniai partneriai susitarė dėl 82 proc. naujojo DK straipsnių. Likę 8 nesvarstyti straipsniai, o dėl 40 straipsnių fiksuoti socialinių partnerių nesutarimai. Pasak E.Radišauskienės, realu, kad pavyks susitarti dėl 90 proc. DK straipsnių, juolab iki rugsėjo 10 d. vyksiantys dar keli Trišalės tarybos posėdžiai.

Tačiau Seimui bus pateiktas tas socialinio modelio paketas, kuriam birželį pritarė Vyriausybė, o Trišalėje taryboje vėliau pasiekti kompromisai bus teikiami atskirai.  E.Radišauskienė: „Vyriausybė savo darbą atliko, o dabar Trišalė taryba, nes ji dirba, baigs derinti ir pateiks socialinių partnerių nuomonę dėl atskirų straipsnių. Seimas turės apsispręsti, kaip įvertinti vienas ar kitas nuostatas.“

Svarstymų Seime išvakarėse viešieji ryšiai priminė „paskutiniuosius šūvius“ prieš rinkimus. Seimo sesijos pradžios dieną prie parlamento surengtos protesto akcijos rengėjai šūkius sudėliojo taip, tarsi nieko nebūtų suderėta Trišalėje taryboje ir apskritai būtų protestuojama ne prieš parengtą DK projektą, o prieš kažkokį dokumentą, surašytą feodalizmo dvasia. Pasirinktas paprastas, tačiau, rengėjų supratimu, efektyvus visuomenės informavimo būdas – sudrebinti viešąją erdvę griausmingais „Ne!“: darbo užmokesčio mažinimui; maksimalios darbo savaitės ilginimui iki 60 valandų; profesinių sąjungų veiklos suvaržymui ir pan.

Įprastas masinių nuotaikų raiškos būdas – mitingas – kelia įspūdį, kad vyksta arši klasių kova, nors socialinis modelis pasiekia Seimą oponuojančioms jėgoms sutarus dėl daugelio pozicijų.

Antai protestuotojų šūkiui „Darbuotojų atleidimui, įspėjus prieš 3 dienas – Ne!“ veikiausiai pritartų nemažai darbdavių, nes, pagal teikiamą DK projektą, atleidimas įspėjus tik prieš 3 darbo dienas yra brangus darbdaviui – tektų sumokėti ne mažesnę nei 6 vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką.

Nuo pat viešų diskusijų dėl socialinio modelio pradžios jis pristatomas kaip būdas įveikti Lietuvos atsilikimą darbo santykių srityje. Lengvesnė darbuotojo atleidimo tvarka, galimybės lanksčiau tvarkyti darbo laiką bei kitos naujovės pristatomos kaip didinančios šalies ūkio konkurencingumą, patrauklumą investuotojams. Apie daugumą viešojoje erdvėje sklandančių šūkių, perspėjančių dėl teikiamo socialinio modelio „baisybių“, jo rengėjai yra parengę komentarus, kurie diskusiją nukreipia į dalykinę plotmę, jeigu besiginčijančios pusės išties to nori.

Tikimasi darbo vietų gausėjimo

SADM surengtoje spaudos konferencijoje, kurioje, be E.Radišauskienės, dalyvavo teisininkas prof. Tomas Davulis (DK rengusios grupės vadovas), advokatas doc. dr. Tomas Bagdanskis, Rimantas Stanevičius, „Investuotojų forumo“ darbo santykių darbo grupės narys, skambėjo teiginiai, nuosekliai pagrindžiantys naujo socialinio modelio būtinumą.

Bene svarbiausia tezė, kurią išsakė visi dalyviai: dabartinis DK – barjeras kuriant darbo vietas. Bijodami griežtų sąlygų darbdaviai nekuria darbo vietų ir ieško šešėlinių įdarbinimo formų. Apklausos rodo, kad 42 proc. apklaustųjų aplinkoje yra žmonių, kurie dirba neoficialiai arba greta oficialaus atlyginimo gauna nelegalius vokelius.

T.Bagdanskio teigimu, dauguma dabar galiojančio DK garantijų yra „popierinės“: apie 90 proc. atleidžiamų darbuotojų apskritai negauna jokių išeitinių kompensacijų, du iš trijų atleidžiamų išeina „savo noru“, kuris iš tiesų nėra jų noras.

Pabrėžiama, kad dabartinis DK yra sovietinis palikimas, pritaikytas didelėms gamykloms ir visiškai nepritaikytas smulkiajam ir vidutiniam verslui, nors šis sukuria du trečdalius darbo vietų. Pasak T.Bagdanskio, DK dabar reikalauja paskelbti darbo grafikus prieš 7 dienas, tačiau mažos įmonės, kurios dirba tada, kai turi užsakymų, negali tokiu tikslumu numatyti savo darbų. „Investuok Lietuvoje“ tyrimas rodo, kad ir septyniems iš 10 samdomų darbuotojų svarbu yra dirbti lanksčiu darbo grafiku.

Pagal darbo santykių lankstumą ES Lietuva yra 21-oji – 6-a nuo galo. Iš 183 valstybių 143-ijose atsisveikinti su netinkamu ar nereikalingu darbuotoju yra pigiau ir paprasčiau nei Lietuvoje.

Naujuoju DK numatoma mažinti išeitines išmokas. Atsižvelgiant į aplinkybes jų dydis sudarytų nuo pusės iki dviejų mėnesių darbo užmokesčio. Kaip minėta, atleidžiant darbdavio valia ir nesant svarbių priežasčių numatoma iki 6 mėn. algos dydžio išeitinė išmoka, jeigu įspėta tik prieš tris darbo dienas. Tam tikrų darbo santykių reglamentavimą nuo 2018 m. siūloma perkelti į kolektyvines sutartis, taigi įstatymas numatytų tokių santykių galimybę, tačiau negarantuotų – reikėtų derėtis.

Nedarbo išmokos galės būti mokamos iki 9 mėn., jos didės iki 75 proc. gauto atlyginimo.

Naujasis DK numato lankstesnį darbo laiką, drauge leidžiant viršvalandinį darbą iki 12 val. per savaitę ir, be abejo, tik darbuotojo sutikimu. Būtų apskaitomas ne visas darbo laikas, o tik nukrypimai nuo darbo laiko normų – viršvalandžiai ir pan.

Įmonėse, kuriose 50 ir daugiau darbuotojų, siūloma įsteigti privalomas darbo tarybas – jos būtų sudaromos darbdavio iniciatyva. Darbuotojų patikėtiniai būtų renkami slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų susirinkime.

Tikimasi, kad DK pakeitimai, kurie čia pristatyti pasirinktinai, išjudins naujų darbo vietų kūrimą (aišku, detalus socialinio modelio nušvietimas, pavyzdžiui, šešių dešimčių naujų teisių, kurias įgauna darbuotojai, vardijimas ir aptarimas, žurnalo straipsnyje neįmanomas). Prognozuojama, kad vien darbo santykių liberalizavimas paskatins darbdavius per tam tikrą laiką sukurti Lietuvoje apie 85 tūkst. naujų darbo vietų, dėl to nedarbo lygis sumažės iki 7 proc.

Viešos kolizijos dėl socialinio modelio daugiausia apsiriboja ginčais dėl darbo trukmės ir išeitinių išmokų. Daug mažiau kalbama, kad modelis numato privalomą pensijų indeksavimą. Pagal naują tvarką, „Sodrai“ tenkančios darbdavio įmokos gali būti kasmet mažinamos (galimybė yra, nors Vyriausybė to daryti neįpareigota).

Dėl to atsiradusį „Sodros“ deficito padidėjimą ar lėtesnį, nei planuota, mažėjimą kompensuotų valstybė. Apie atsirandančių skylių finansavimą atsakoma lakoniškai: darbo santykių liberalizavimas pagyvins ekonomiką, padidins visumines mokesčių įplaukas – tai ir padengs pensijų reformos išlaidas, o naujų mokesčių žadama neįvesti.

Socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka, vienas su pensijų reforma susijusios socialinio modelio dalies autorių, „Veidui“ sakė, kad dėl išeitinių išmokų sumažėjimo, taip pat galimo „Sodros“ tarifų mažinimo darbdaviui palengvėjusi našta galėtų atlaisvinti išteklius atlyginimams kelti. O jų didėjimas būtų neišvengiamas, pavyzdžiui, minimalią mėnesinę algą (MMA) pagal naująjį DK būtų galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą.

Kadangi neįveikiamų nesutarimų tarp socialinių partnerių nėra daug, profsąjungų vadovybė dabar linkusi suteikti protestams kitą atspalvį: neva reikia priminti parlamentarams, kad socialinį modelį būtina įteisinti kuo skubiau.

Seimas kol kas atsipalaidavęs

Nuogąstavimai, kad socialinis modelis įklimps Seime, turi pagrindo. Dabartinis parlamentarų informuotumas apie keturias dešimtis teisės aktų yra menkas, o politinių jėgų pozicijos dėl modelio galutinai aiškės tik svarstymų metu. Tikėtina, kad rudenį Seime atsiras svarstymų serialo Trišalėje taryboje naujesnė versija, taigi debatai užims laiko, juolab kad pagal geriausias parlamentinio turgaus tradicijas viešai galima ginčytis dėl vieno, o tikrasis užkulisinių derybų objektas – visai kitas.

Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas „Veidui“ sakė, kad, jo spėjimu, labai mažai Seimo narių nuodugniai išstudijavo socialinio modelio įstatymus – gal šiuo klausimu daugiau išprusę kai kurių parlamentarų patarėjai. Jo vertinimu, ekonomikos rodiklių kreivėms, pavyzdžiui, darbo našumui, šiuo metu kylant į viršų, darbo užmokesčio kreivė nuo jų atsilieka.

Politinių jėgų taktiką Seimo debatuose, matyt, nemažai lems 2016 m. Seimo rinkimai. Kadangi koziriai kol kas kišenėse ir rankovėse, galima spėti, kad politiniame turguje garsiausiai bus diskutuojama dėl DK, nes prieš rinkimus politinės jėgos bus linkusios „paskirti“ kaltus dėl ženklaus dirbančiųjų teisių pabloginimo arba priešingai – išaukštinti labiausiai nusipelniusius, kurie užkirto tam kelią.

Kyla pavojus, kad tokios diskusijos užgoš esmines problemas, nes pagal įstatymų nuostatas, kurios dabar kelia daugiausia aistrų, tvarkoma mikroskopiškai mažai darbo santykių. Galima tikėtis, kad išloš pensininkai, dėl kurių reikalų kol kas mažiausiai diskutuojama. Mat kas norės būti niekšu, kuris priešinosi pensijų sistemos išlaisvinimui nuo politinės konjunktūros – reguliariam pensijų indeksavimui.

Kitas klausimas: iš kur paimti pinigų socialinės apsaugos reformai nedidinant mokesčių? Viltys siejamos su geruoju aitvaru, kuris ims nešti gėrybes, vos tiktai bus įteisintas naujasis socialinis modelis.

Stora prognozių knyga

2024 m. vidutinis bruto atlyginimas (t.y. popieriuje) šalyje sieks 1034,49 euro. Taip prognozuojama knygoje „Socialinis draudimas Lietuvoje: kontekstas, raida, rezultatai“, kurią 2013 m. išleido Lietuvos socialinių tyrimų centras (autoriai: Romas Lazutka, Daiva Skučienė, Gediminas Černiauskas, Algirdas Bartkus, Jekaterina Navickė, Jolita Junevičienė). Autoriai viliasi, kad toks lygis bus pasiektas, nors demografinės būklės pagerėjimo nenumatoma.

Statistikos departamento duomenimis, šįmet nuo vasario iki rugpjūčio šalies gyventojų skaičius sumažėjo 17 811 žmonių (tai gimimų, mirčių ir deklaruotos migracijos balansas). Oficialus gyventojų skaičius metų pradžioje – 2 918 598 – jau yra maždaug 70 tūkst. mažesnis, nei prieš porą metų prognozavo minėtos knygos autoriai.

Gyventojams nykstant šių metų tempais – po 3 tūkst. kas mėnesį, nekyla abejonių, kad lengvai išsipildys kita autorių prognozė: 2060 m. vienam 65 metų amžių perkopusiam senjorui teks 1,9 darbingojo. Šiuo metu pensinio ir darbingo amžiaus gyventojų santykis yra 1:4,3. Apvalindami skaičius ir atsiribodami nuo detalių sakytume, kad šiandien vienam pensininkui išlaikyti dirba 4 žmonės, po 45 metų tokia našta teks dviem dirbantiesiems.

Subalansuoti „Sodros“ įmokas ir išmokas gali tik spartus darbo jėgos aktyvumo ir darbo našumo (produktyvumo) didėjimas – vis daugiau žmonių dirba (mažėja nedarbas), jie daugiau padaro. Tačiau prognozuojami darbo jėgos aktyvumo, darbo našumo rodikliai nepakankami, kad būtų atsvertos neigiamos gyventojų senėjimo ir emigracijos pasekmės. Darbo našumo didėjimas didintų ir „Sodros“ pajamas. Tačiau, knygos autorių požiūriu, prognozuojamas trumpėsiantis darbo laikas atsvertų palankų darbo našumo didėjimo poveikį.

Vis dėlto, net ir esant dabartinėms tendencijoms, „Sodros“ deficitas mažėtų ir, prognozuotojų teigimu, apie 2024 m. siektų gal 7,5 mln. eurų ir 2025 m. galėtų būti įveiktas. Dabartinis deficitas atsirado dėl 2008 m. didintų išmokų ir nuo 2009 m. prasidėjusio įmokų mažėjimo, kurį sukėlė pasaulinė finansų krizė. Šįmet septynių mėnesių „Sodros“ biudžeto deficitas buvo 159,9 mln. eurų – 30,7 proc. (70 mln. Eur) mažiau nei atitinkamą praėjusių metų laikotarpį ir 10,6 proc. (18,9 mln. Eur) mažiau, nei planuota.

Knygos autoriai teigė, kad labiausiai dabartinėje socialinės apsaugos sistemoje pasigendamas dalykas – su gyvenimo lygio kilimu ir infliacija susietas išmokų indeksavimas. Jie taip pat prognozavo, kad socialinis draudimas anksčiau ar vėliau bus remiamas iš kitų mokesčių (pajamų, pelno, PVM ir t.t.) surinktomis lėšomis, nes vien draudimo įmokų nepakaks (pavyzdžiui, Lenkijoje penktadalis socialinio draudimo pajamų išmokoms imama iš biudžeto).

Pensijų indeksavimas ir jų finansavimas ne iš „Sodros“ mokesčių – kol kas mažai diskusijų keliančios naujojo socialinio modelio naujovės.

Menamas, bet realistinis pavyzdys

Socialinio modelio autoriai viliasi, kad naujieji įstatymai sumažins šešėlinės ekonomikos mastą. Ar šešėliniai darbo santykių klodai lengvai išjudinami vien DK pakeitimais?

Įsivaizduokime įmonę, kuri turi kelis padalinius, užsiimančius atitinkamai informacinėmis technologijomis, nuotoliniu pardavimu, reklamos ir viešųjų ryšių paslaugomis, – derinys nėra neįmanomas. Ten dirba daugiau nei 50 žmonių – daugiausia jaunimas. Aukštojo išsilavinimo neturi tiktai biuro vadybininkės, kitaip tariant, sekretorės. Visi kiti – programuotojai arba humanitarai su diplomais. Kažkuri iš dviejų buhalterių pildo vadinamuosius tabelius, kuriuose fiksuojamas išdirbtos darbo valandos.

Tai toks pat laiką gaišinantis popierizmas, kaip priešgaisrinės apsaugos ar darbo saugos popierių tvarkymas: jokių instruktažų nebūta, tūlas darbuotojas neparodys, kur guli vaistinėlė, jei tokia iš viso yra, o vieninteles duris, pro kurias galbūt galima išsigelbėti kilus gaisrui, ir šiaip visi žino, nes pro jas ateinama į darbą.

Tabeliai, nevykstantys instruktažai – gamykloms pritaikytos darbo teisės palikimas, tačiau dirbti tai netrukdo, nors formalumams gaištami vieno ar dviejų administracijos darbuotojų darbadieniai.

Kadangi įmonė iš esmės parduoda „orą“ – įvairias su informacija susijusias paslaugas, kurių „kietoji“ dalis – kompiuterių programų priežiūra, iš esmės darbas kūrybinis, ir savininkai tą puikiai supranta. Todėl pro duris nebūtina įeiti visiems vienodu laiku. Galima susitarti ir dėl „ne visos darbo dienos“, ir dėl „darbo iš namų“ – kabutės parašytos todėl, kad darbo dienos trukmės sąvoka šioje įstaigoje iš esmės neturi jokios prasmės.

Darbo laikas nenormuojamas, todėl neaišku, kas galėtų būti viršvalandžiai. Čia toleruojamas ir skatinamas darbštumas, tiksliau, „persidirbimas“, tačiau sunku apgauti vadovus atėjus į darbą valandą prieš jo oficialią pradžią ir pasilikus ten iki išnaktų. Vertinamas apčiuopiamas rezultatas, tad koks skirtumas, kur tai pasiekiama – galima dirbti ir kavinėje. XXI amžiaus darbo stilius čia seniai įsigalėjęs – vien todėl, kad tai neformalūs, šešėliniai susitarimai, kurių neužčiuops Darbo inspekcija.

Kitas įdomus dalykas – tvarkingai pagal įstatymus pildomi popieriai rodo, kad beveik visi darbuotojai įdarbinti ne visą darbo dieną (paprastai kalbant, puse ar dar mažiau etato). Jų oficialiai gaunami atlyginimai gerokai mažesni už MMA. Skirtumą tarp „baltos“ algos ir realių pajamų darbuotojai gauna vokeliuose su „juodais“ pinigais, nors banknotai spalvoti.

Ar kolektyvas dėl to protestuoja? Galbūt kai kas nepatenkintas, tačiau maištų dėl to nekyla. Kiekvieno naujai priimamo paklausiama, ar jis sutinkantis būti šešėlinės schemos dalyviu. Galima nesutikti, tačiau tada arba neįsidarbinsi, arba neilgai dirbsi. Esama konsensuso tarp darbdavių ir darbuotojų, kad geriau nelegalus darbas, negu jokio darbo.

Šį iš kelių šaltinių liudijimų sudėliotą vaizdelį galima pildyti realistinėmis detalėmis. Darbdaviai nelabai bijo sankcijų, nes puikiai susipažinę su tų sankcijų skyrimo ir taikymo tvarka. Kadangi įmonė nuolat apskundžiama, joje periodiškai lankosi Darbo inspekcijos pareigūnai. Išdaliję, paskui surinkę apklausų lapelius, jie dingsta tam, kad sukurptų dar vieną ataskaitą apie patikrinimą. Sunku įsivaizduoti, kad tokioje įstaigoje bus rimtai žiūrima į reikalavimą turėti skaidrias darbo apmokėjimo sistemas, kaip to reikalautų naujo DK projektas.

Vargu ar tokia darbo santykių kultūra gali pasikeisti iš vidaus. Darbdavio ir darbuotojo pozicijos nelygiavertės (ne veltui naujajame DK norima fiksuoti nuostatą, kad dirbantieji – silpnoji pusė). Korupcinė kultūra nuleidžiama iš viršaus – vokelių tvarką įveda darbdavys.

Bandymai racionaliai derėtis dėl darbo santykių, tam tikslui susitelkiantys neformalūs būreliai ar pagal įstatymus kuriamos profsąjungos laikoma maišto apraiškomis, ir maištininkai galiausiai išėdami iš darbo. Konflikto viešinimas sukelia bangeles žiniasklaidoje, tačiau ką nors pakeisti gali teismai ar kitos valdžios institucijos.

Pirmuoju atveju reikalingi įrodymai, antruoju atveju būtina, kad institucija nebūtų darbdavių veiksmus pridengiantis stogas. Šešėliniai santykiai gana lengvai aptinkami pagal „Sodrai“, Mokesčių inspekcijai teikiamą informaciją.

Kodėl šešėlis nenušviečiamas akinama sankcijų šviesa? Dėl institucijų menkų galių, skurdžių išteklių (teisingumas kainuoja!) ir pareigūnų korupcijos.

BFL

Darbas ir kapitalas. Nors tikimasi, kad jų santykius galėtų optimizuoti parengtas naujasis Darbo kodeksas, bet, kaip žinome, teisės aktai neretai būna sau, o realybė – sau. Apie politikų netoliaregiškumą ir kitų valstybių patirtį „Veidas“ kalbasi su ekonomistu, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju prof. Raimondu Kuodžiu.

VEIDAS: Kaip vertintumėte dabartinę darbuotojų padėtį Lietuvoje?

R.K.: Egzistuoja romantinė, naivioji – liberalioji paradigma, sakanti, kad darbuotojų darbas yra prekė, niekuo nesiskirianti nuo kokios nors duonos, o darbdavys nori perka darbuotojo darbą, nori neperka. Manoma, kad štai toks visiškai rinkos veikimo modelis yra idealus. Vis dėlto egzistuoja kita, sakyčiau, vyraujanti paradigma, dėl kurios sutaria didžioji dalis pasaulio ekonomistų. Ši paradigma sako, kad darbas nėra paprasta prekė, o darbo rinka toli gražu nėra ideali. Ji veikiau yra oligopsoninė rinka.

Oligopsonija – rinkos santykių atvejis, kai pirkėjų ar paslaugų vartotojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai. Mūsų atveju tai reiškia, kad nėra daug darbo pirkėjų, bet yra daug jo pardavėjų. Tai lemia, kad darbuotojai turi menkesnių derybinių galių darbdavio atžvilgiu. Įsivaizduokime mažą miestelį, kuriame yra vienintelė gamykla. Kokios bus to miestelio gyventojų derybinės galios? Nelygios.

Laikantis šitokio požiūrio, kad darbo rinka yra ypatinga iškreipta rinka (kitaip tariant, joje vyrauja darbo pirkėjų interesai), prasmę turi darbo rinkos institutai. Juos matysime kiekvienoje tipinėje išsivysčiusioje šalyje.

Pirmiausia tai yra profesinės sąjungos, bandančios atsverti turimą nelygią darbuotojų įtaką. Iš dalies tai daro ir įvestas minimalus mėnesinis atlyginimas, saugantis mažiausiai kvalifikuotus asmenis, kad šie galėtų gyventi iš savo darbo. Egzistuoja ir antidiskriminaciniai įstatymai, įvairios teisės normos, reglamentuojančius darbuotojų atleidimą iš darbo, darbo sąlygas ir kitus su darbo santykiais susijusius dalykus. Visa tai yra įprasti civilizuotos visuomenės darbo rinkos institutai, kuriuos iš esmės neigia liberalusis politinis flangas. Jiems darbo rinka ir be jų atrodo gerai veikianti.

Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, irgi egzistuoja tokie darbo rinkos institutai. Vieni jų yra labiau išsivystę, kiti mažiau. Sakykime, profesinių sąjungų vaidmuo Lietuvoje – gana menkas. Pastaruosius tris dešimtmečius jų vaidmuo apskritai yra mažinamas visame išsivysčiusiame pasaulyje. To pasekmes jau matome: darbo našumas pradeda didėti greičiau negu darbo užmokestis.

Čia kyla klausimas, kas nuperka tą dėl didėjančio darbo našumo atsirandantį produktą, jei atlyginimai nedidėja arba didėja neadekvačiai. Jau matėme skolinimo ir skolinimosi bumą, kad žmonės galėtų nupirkti sukurtą produktą, iš esmės nedidėjant jų pajamoms. Nelygybė, darbo našumas, darbo kompensavimas, kylančios finansinės krizės – visa tai susiję dalykai. Jie visi išplaukia iš to, kad profesinių sąjungų vaidmuo mažinamas ir darbo rinkoje neadekvačiai atspindimi darbo jėgos interesai. Tokia padėtis lėmė daug išvestinių problemų, su kuriomis dabar tenka kovoti pasaulyje. Tarkime, minėtos finansų krizės, nelygybės klausimai… Žiūrint plačiau, visa tai seka iš to, jog nesuvokiama, kad darbo rinka yra labai specifinė.

Dar kitas darbo rinkos aspektas yra tas, kad mikrolygyje darbdavys į darbuotojų algas žiūri kaip į sąnaudas, išlaidas ir stengiasi tai minimalizuoti. Kita vertus, nesuprantama, kad makrolygyje darbo pajamos yra pagrindinis paklausos šaltinis. Protinga politika dėl minimalios mėnesinės algos kėlimo, darbo santykių reguliavimo gali lemti tvarią ekonomikos plėtrą, kurios nepasiektume žiūrėdami tik iš mikroekonomikos lygio, tai yra darbdavio, paskatų. Darbdavys stengiasi sumažinti darbo sąnaudas, bet pamiršta, kad tai jam atsisuks kitu galu ir nuo to priklausys jo bei visos ekonomikos pajamos.

Lietuva irgi yra tokiame uždarame rate, kai bandymai įvairiais būdais nuspausti darbo užmokestį žemyn baigiasi tuo, kad jau sugriovėme didelę dalį šalies ekonomikos – regionų ekonomikos. Taip nutiko dėl to, kad regionuose iš esmės nebelieka paklausos. Ten yra palyginti mažai dirbančių žmonių ir jie gauna nedideles algas, o tai lemia paklausos nebuvimą arba vangią paklausą. Tokia padėtis neskatina samdyti naujų žmonių. Dar pridėčiau, kad menka paklausa susijusi su menku darbo našumu. Šis ydingas ratas jau yra įvaręs dalies regionų ekonomiką į tokią situaciją, kad kokiame nors miestelyje pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų „bambaliuose“, ir vieną parduotuvę. Viskas – tai ir bus visa ekonomika, nes paklausos ten nebeliko.

Mikroekonomikos lygyje darbdavys neturi paskatų žiūrėti toliau savo nosies. Jam aktualu rasti būdų, kaip sumažinti savo su samdomu darbu susijusias išlaidas. Galvoti, kas iš to išeina makroekonomikos lygmenyje, darbdavys didelio noro neturi, todėl į tai turi atsižvelgti valstybė per darbo rinkos politiką.

Deja, ekonomikos istorijoje retai pasitaikydavo žmonių, kurie šioje srityje žiūrėjo toliau savo nosies. Pirmasis, kuris ateina į galvą, yra Henry Fordas, pramonininkas, pradėjęs gaminti žinomus „Ford“ automobilius. Jis suprato, kad mažas darbo užmokestis lemia daug pravaikštų, daug girtuokliavimo darbo vietose, menkesnę produkcijos kokybę, vangiau besiklostantį verslą. Kai H.Fordas gerokai pakėlė savo darbuotojams algas, pagerėjo darbo disciplina, žmonės pradėjo labiau vertinti savo darbą. Negana to, darbuotojai iš didesnių atlyginimų patys pradėjo įpirkti gaminamus automobilius.

Lietuvoje pasigendu platesnio požiūrio į darbo rinkos politiką. Vyrauja banalūs, romantiniai argumentai, kad darbo kaina viską sutvarkys: sulygins darbo pasiūlą ir paklausą, panaikins nedarbą. Kone suprask taip: jei yra nedarbas – mažink algas, ir tada sumažinsi bedarbių skaičių. Didysis ekonomistas Johnas Meynardas Keynesas dar 1936-aisiais puikiai parodė, kad atlyginimų mažinimas nėra jokia išeitis. Tai tik smukdo ekonomiką ir didina realias skolų naštas (kainos krinta, o skolos yra išreikštos nominaliais dydžiais – pinigais). Mano suvokimu, Lietuvoje vyrauja naivus požiūris į darbo rinkos politiką.

VEIDAS: Ar reikėtų suprasti, kad į darbo santykių liberalizavimą, daugelio laikomą panacėja, žiūrite skeptiškai?

R.K.: Skeptiškai žiūriu į kraštutinumus. Vienas kraštutinumas yra apskritai nereguliuoti darbo santykių (taip, kaip nereguliuojame kokios nors morkų rinkos), kitas – turėti itin griežtą darbo santykių reguliavimą. Pastarasis atvejis veda prie to, kad darbdaviai tiesiog baiminasi samdyti daugiau žmonių, nes jų atleidimo sąnaudos tampa labai didelės. Klausimas toks: kaip rasti vidurio tašką tarp šių dviejų kraštutinumų.

Čia galima išskirti du tipinius modelius. Pirmasis yra vokiškas darbo santykių modelis. Kadangi ekonomika Vokietijoje sudėtingesnė nei Lietuvoje, darbdaviai darbuotojus vertina ne kaip kintamąsias, bet kaip pastoviąsias sąnaudas. Sakykime, darbuotojas turi daug specifinių žinių, vadinamojo žmogiškojo kapitalo, kuris pritaikomas tik konkrečioje įmonėje. Vokiškasis modelis grindžiamas tuo, kad ekonominio nuosmukio metu nebus skubama atsikratyti darbuotojų. Šiuo požiūriu darbo santykiai yra gana nelankstūs. Darbdaviai suvokia, kad naudingiau nuosmukį praplaukti solidariai. Galbūt kažkuriuo metu bus mažiau darbo, galbūt darbuotojams, kol nėra užsakymų, teks užsiimti kokiu nors įrangos remontu, tačiau kai padėtis susitvarkys, viskas bus po senovei.

Kitas modelis yra daniškasis, dar vadinamas „flexicurity“ – lankstaus saugumo. Jo esmė ta, kad ne ginama darbo vieta, o saugomas darbuotojas. Žmogus gali būti lengvai atleidžiamas, tačiau valstybės socialinė politika šiuo požiūriu yra labai dosni. Žmogus nepatenka į vadinamuosius skurdo spąstus, kaip dažnai nutinka Lietuvoje (jei prarasi gerai mokamą darbą, gausi kelių šimtų litų nedarbo pašalpą, kaip ir visi kiti).

Negalima sakyti, kad šiuo aspektu Lietuva gintų savo darbuotojus krizių metu. Danai yra dosnūs, moka dideles pašalpas bedarbiams, bet, antra vertus, taikoma aktyvi politika – žmogus įvairiais būdais skatinamas ieškotis naujo darbo. Taip sukuriama pakankamai gerai veikianti darbo rinka: žmonės nebijo prarasti darbo, nes gana greitai randa naują. Kadangi ekonomika yra dinamiška (vienos produkcijos paklausa krinta, kitos didėja), žmonės gana lengvai pereina iš tų sektorių, kurie patiria problemų, nuosmukių, į tuos, kurie išgyvena pakilimą.

Lietuva yra tarsi įstrigusi per vidurį. Esama labai daug neskaidrumo darbo apmokėjimo srityje ir tai sukuria nemažai problemų. Pavyzdžiui, dėl išeitinių pašalpų. Kas jas iš tikrųjų moka – darbuotojas ar darbdavys? O kaip dėl atostogų vasarą? Iš kokių pinigų mokami atostoginiai ar darbdavio dalis „Sodrai“? Ar darbuotojas susimoka pats, tik darbdavys paima iš jo gabalą atlyginimo ir permeta „Sodrai“, ar iš to išmoka atostoginius? Mano galva, šitų reikalų skaidrumas išspręstų daug konfliktų tarp mūsų profesinių sąjungų ir Darbo kodekso kūrėjų.

Pavyzdžiui, jau seniai siūlau, kad darbdavio dalį „Sodrai“ mokėtų patys darbuotojai. Iš esmės visi ekonomistai sutaria dėl to, kad darbdavys vis vien tam paima dalį darbuotojų atlyginimo ir nemoka pats iš savo kapitalo grąžos, gaudamas mažesnį pelną.

Taip pat yra ir su išeitinėmis išmokomis. Čia galėtų būti skaidriai kuriamas atskiras fondas, ir darbuotojui, pavyzdžiui, pasakoma: žmogau, tavo alga yra 1100 eurų per mėnesį, bet mes skaidriai kas mėnesį iš jo paimsime po 20 eurų į fondą, iš kurio prireikus bus mokamos išeitinės pašalpos, tarkime, jei ateitų krizė ir darbdavys turėtų užsidaryti. Jei patys darbuotojai kauptų fondą, iš kurio būtų mokamos išeitinės išmokos, tai būtų skaidru. Krūvos ekonominių tyrimų vis vien rodo, kad visos tokios išmokos, kaip darbdavio dalis mokant „Sodrai“, atostoginiai, išeitinės išmokos yra mokamos iš pačių darbuotojų pinigų. Jei situacija taptų skaidresnė, gal baigtųsi ginčai, kokios turi būti tos garantijos darbuotojams.

Tokie neskaidrumai atsiranda dėl to, kad šalies politikai klaidingai mano, jog negyvi daiktai – įmonės moka kažkokius mokesčius. Ant jų uždėti mokesčius politiškai patogiau nei ant tikrų žmonių. Dėl to 31 proc. „Sodrai“ yra mokama įmonių, nors iš esmės „Sodros“ įmokas moka darbuotojas, nesvarbu, ar darbuotojui, ar darbdaviui tai išskirstysi. Darbuotojas, nesuprantantis, kad tą 31 proc. moka darbdavys, paėmęs iš jo kišenės, mano, jog paimdamas atlyginimą vokelyje išlaisvins darbdavį nuo tų 31 proc. papildomų išlaidų.

Jei situacija taptų aiškesnė, būtų atimtos paskatos tarpti šešėlinei ekonomikai, išnyktų dalis šešėlinės rinkos. Tegul visą „Sodros“ įmoką sumoka darbuotojas, ir dar būtų gerai, kad tai darytų į įkurtą asmeninę „Sodros“ sąskaitą. Tai esu siūlęs jau prieš daug metų. Tada noras imti vokelį išnyktų. Tegul atlyginimai „ant popieriaus“ padidėja tuo 31 proc. ir visą įmoką „Sodrai“ tarsi į banko sąskaitą moka darbuotojas.

Politikams atrodo, kad ant ko uždėjai mokesčius, tas ir mokės, bet realybėje mokesčiai yra stumdomi. Pavyzdžiui, jei pakėlei pelno mokestį, turi savęs paklausti, kas jį galiausiai sumokės. Ar vartotojai per didesnes kainas, ar darbuotojai per mažesnį darbo užmokestį, ar kapitalistas per mažesnę kapitalo grąžą? Priimant tokius sprendimus reikia matyti, kas iš tikrųjų sumoka. Paprastai kapitalistai mokesčius perkelia į priekį, tai yra vartotojams, arba atgal – darbuotojams. Aišku, politikams mokesčių stumdymas jau yra per aukšta matematika.

VEIDAS: Vadinasi, Lietuvos darbo rinkos problemų naujasis Darbo kodeksas neišspręstų, net jei ir būtų priimtas?

R.K.: Tam tikri socialinio modelio darbo santykių dalies kūrėjų pasiūlymai iš tikrųjų racionalūs. Dabar nėra laikomasi darbo santykius reglamentuojančių įstatymų. Darbo rinka Lietuvoje veikia pagal savas taisykles, nors turėtų veikti pagal teisės aktus. Tarkime, yra daug neformalaus darbo, atleidimo pagrindai ir išeitinių išmokų mokėjimai toli gražu ne tokie, kokių norėtume tikėtis, daug žmonių iš darbo išeina „savo noru“. Pasiūlymai ne kažin ką pakeistų, tačiau geriau atspindėtų ir taip egzistuojančią situaciją. Toks dualizmas, kai darbo rinka reglamentuojama vienaip, nors veikia kitaip, demoralizuoja. Darbuotojai  Darbo kodekso garantijas turi tik „ant popieriaus“. Sutinku, kad jį reikia priartinti prie esamos situacijos.

VEIDAS: Kaip dar siūlytumėte gerinti rinkos padėtį?

K.R.: Pagrindinė mano mintis yra ta, kad kraštutinumai nėra gerai, nes makroekonomikos lygyje jie gali turėti labai negerų pasekmių. O štai protingas, subalansuotas darbo rinkos institutų egzistavimas ir tinkami jų parametrai ekonomikai gali duoti daug naudos. Beje, net toks liberalus savaitraštis, kaip „The Economist“, prieš keletą metų išspausdino straipsnį apie minimalią mėnesinę algą. Jo išvada daug kam buvo labai netikėta: pasakyta, kad protingas minimalios algos reguliavimas turi daugiau naudos ekonomikai negu minimalios algos nebuvimas. Tą suprato ir vokiečiai, neseniai įsivedę universalią minimalią algą, ir ne viena kita šalis.

Jei į minimalų darbo užmokestį žiūrėsime tik kaip į kainą, kuri trukdo susibalansuoti darbo rinkai, tai bus siauras ir primityvus požiūris. Nepamirškime, kad darbo užmokestis yra svarbusis paklausos šaltinis. Nuo jo priklauso netgi našumas. Kai kam atrodo, kad našumas yra vienas dalykas, o užmokestis – jau kitas, bet pagaliau reikia suprasti, kad jie abu glaudžiai susiję. Didesnis darbo užmokesti kuria masto ekonomiją ekonomikoje. Įsivaizduokite, į kaimo parduotuvę pas pardavėją per dieną ateina ne dešimt žmonių su šimtu litų, o dvidešimt pirkėjų su šimtu litų. Vadinasi, pardavėjos našumas išauga dvigubai. Štai ką reiškia algų pakėlimas. Jis gali skatinti našumo padidėjimą. Dėl masto ekonomijos, dėl to, kad darbas laipsniškai bus keičiamas kapitalu, jo taps daugiau.

Galiausiai egzistuoja „learning by doing“ – mokymasis darant, kuris veikia taip, kad didesnė paklausa lemia aktyvesnę gamybą ir žmonės išmoksta geriau bei efektyviau daryti tuos pačius dalykus, jei daro tai daug kartų.

Visa tai priklauso vienai sistemai, tik Lietuvoje kažkodėl esame linkę tai nagrinėti atskirai. Atskirai kalbame apie darbo užmokestį, atskirai – apie našumo nedidėjimo priežastis, nors jas jau programuoja menkas darbo užmokestis. Turime į šiuos klausimus žiūrėti sistemiškai, o ne atskirai nagrinėti sąnaudas, o paskui stebėtis, kodėl vangiai auga ekonomika arba kad užmušėme regionų ekonomiką.

Be to, žmonės pozityviai reaguoja į darbdavio dosnumą ir paprastai atsilygina tuo pačiu. Jie tampa efektyvesni, nes mažiau tinginiauja darbo vietoje. Šis efektas buvo pastebėtas tokio Sidney Webbo. Ekonomikoje tai dabar vadinama efektyvumą didinančiu darbo užmokesčiu.

Dar atkreipčiau dėmesį, kad našumas ir darbo užmokestis yra ganėtinai cikliniai dalykai. Jie paprastai krinta nuosmukių laikotarpiu ir kyla ekonominių pakilimų metu. Vis dėlto ne todėl, kad žmonės išmoksta gerai dirbti, kai būna pakilimas, ir visa tai pamiršta, kai prasideda nuosmukis.

Išsivysčiusiame pasaulyje jau tris dešimtmečius egzistuoja problema, kad darbo užmokestis atsilieka nuo našumo. Kitaip tariant, darbas tampa vis mažiau kompensuojamas, palyginti su tuo, kiek yra sukuriama. Be to, kad sukuriamas produktas būtų nuperkamas, namų ūkiams įkišamos paskolos ir jie vartoja jau nebe iš uždirbtų, o iš skolintų pinigų. Čia yra didelis skirtumas, nes pastarasis procesas nėra tvarus ir veda prie finansinių krizių, nes skolos negali didėti be galo. Gal dar per anksti šiuo požiūriu spręsti apie ilgalaikę Lietuvos tendenciją, bet JAV, Didžiojoje Britanijoje akivaizdu, kad judama prie didelio įsiskolinimo, finansinių krizių ir panašiai.

VEIDAS: Kaip vertintumėte Lietuvos patrauklumą investuotojams ir ką galėtume pakeisti, kad jis didėtų? Kaip manote, ar darbo santykių liberalizavimas šiame kontekste labai aktualus?

R.K.: Atskirkime tai matuojančius indeksus, tokius kaip Pasaulio banko indeksas „Doing Business“, kuriame Lietuva atrodo gana neblogai. Vis dėlto šis indeksas turi esminių trūkumų. Jis neatspindi verslui svarbiausio dalyko, kas nėra biurokratinės kliūtys, – verslui svarbiausia yra paklausa. Taip visada buvo ir bus. Žvelgiant iš šio taško Lietuva neatrodo gražiai. Emigracija mažina potencialių mokių klientų skaičių, o toks nedidelis darbo užmokesčio lygis gali būti patrauklus iš sąnaudų pusės, bet jei įmonė orientuojasi į produkcijos pardavimą vidaus rinkoje, tai niekaip nepadeda. Kaip minėjau, paklausos lygis, ypač regionuose, yra katastrofiškai žemas.

Taigi neatspindimos paklausos perspektyvos, kurias mūsų bloga ir nuolat blogėjanti demografinė padėtis vis mažina.

Šiame indekse yra ir daug neoklasikinės liberaliosios ekonomikos dogmų, darančių jį ideologiškai šališką. Pavyzdžiui, jei Lietuva panaikintų minimalią mėnesinę algą, indekse smarkiai pašoktume. Žinoma, jame yra ir kitų neadekvačių smulkmenų, kurias, siekiant geresnės rinkodaros, galima sutvarkyti. Tarkime, kad verslo įmonę būtų galima atidaryti ne per savaitę, o per minutę, paspaudus keletą kompiuterio klaviatūros klavišų. Galima tarp šalių pradėti lenktynes dėl to, kuri leis greičiau atidaryti įmonę. Vis dėlto verslui dėl to nei šilta, nei šalta. Aišku, nekalbu apie kraštutinumus.

Siūlyčiau aklai nesivaikyti indekso nuostatų, nors verslui sudaryti patrauklesnes sąlygas dėl svarbių dalykų iš tiesų reikia. Pats esu teikęs siūlymų, kad, pavyzdžiui, smulkiajam verslui nereikėtų samdytis buhalterių ir apskaitą galėtų vesti kad ir tris klases baigę verslininkai pinigų srauto pagrindu, o mokesčių skaičiuoklė galėtų būti Valstybinės mokesčių inspekcijos puslapyje. Manau, smulkiajam verslui tai būtų kur kas aktualiau ir reikšmingai sumažintų sąnaudas. Deja, tokie siūlymai nepraeina, nes politikai juos tiesiog ignoruoja ir deda į stalčius, kaip ir daugelį kitų dalykų, kuriuos siūlo ekspertai.

VEIDAS: Jei negalime pakeisti mūsų demografinės padėties, kas didintų mūsų patrauklumą užsienio investuotojams?

R.K.: Lietuvos ekonomika pamažu virsta trijų miestų ekonomika. Turėsime tris mažas ekonomikas šalyje, kurias imsime vadinti Lietuvos ekonomika. Šiuo požiūriu koks nors Vilnius ir taip yra patrauklus. Gyventojų čia nemažėja, priešingai nei likusioje Lietuvoje dėl vykstančios vidinės migracijos. Matome, kaip veikia Vilniaus ekonomika: verslo čia daug, gyvenimas verda, iš tikrųjų net nereikia per daug reklamuotis – Vilnius ir taip investuotojams gana patrauklus miestas, čia yra santykinai nedaug kainuojančios išsilavinusios darbo jėgos. Deja, regionus esame palikę likimo valiai. Jie kuo toliau, tuo labiau susideda iš pensininkų, kurių vienintelės pajamos yra pensija, kurie patys kapstosi savo daržuose ir vos ne patys užsiaugina maisto, todėl nelabai yra ką kalbėti apie kokį nors išėjimą į kavinę, apie kultūrinį gyvenimą.

Daryk, ką nori, tokios ekonomikos neprikelsi, vargu ar pavyktų sugrąžinti ją į geresnius laikus. Kaip priversti verslus kurtis kokiame nors Joniškyje? Ką ten verslui veikti? Atrodytų, paradoksalu: jei algos, tarkim, mažesnės Šalčininkuose, tai kodėl verslai į juos nekeliauja? Dėl tų pačių priežasčių: mažos algos reiškia mažą paklausą, todėl verslai dažniausiai keliauja kad ir į didžiausių sąnaudų regionus.

VEIDAS: ES daug lėšų investuoja į regionų plėtrą. Ar reikėtų suprasti, kad šios lėšos panaudojamos neracionaliai?

R.K.: Viską reikia daryti su protu. Suprantu, kad yra didžiulis spaudimas kažką pagražinti regionuose. Juolab kad daug Seimo narių renkami regionuose. Kiekvienas jų nori papuošti bent jau kokią centrinę gatvę ar aikštę, parodydamas, kad būtent jis čia tuos pinigus atnešė. Vis dėlto nereikia perlenkti lazdos, nes kai baigsis Europos Sąjungos parama, visą sukurtą infrastruktūrą reikės išlaikyti patiems regionams. Kas tada bus? Bus, kaip yra nutikę su vandentvarka Lietuvoje: į tai buvo investuota daug europinių pinigų, bet dabar, kai žmonėms reikia patiems už tai mokėti, judame priešinga kryptimi – grįšime prie kaimo lauko tualetų.

Pasigendu racionalaus toliaregiško požiūrio: spaudimas greitai įsisavinti kuo daugiau pinigų yra milžiniškas, bet tai nėra logiška. Pats žmogus savo namuose niekada nesielgtų taip, kaip elgiamasi su europiniais pinigais. Prisiminkime, kad net tokiose didelėse ekonomikose, kaip JAV, žlunga dideli miestai. Be žymiausio Detroito, esama daug kitų miestų zombių. Nors apie tai nėra įprasta kalbėti, mes einame link to.

Žmonės paprastai nelaukia, kol miestas taps zombiu, ir bando užbėgti tam už akių: supranta, kad dėl to kris nekilnojamojo turto kainos, jis taps praktiškai bevertis, nes aplink ir taip bus krūvos apleistų butų, taigi natūraliai stengiasi iš ten kuo greičiau pabėgti. Deja, tai tampa realybe. Niekur nuo to nepabėgsime, nes mažėjanti visuomenė neišvengiamai kelia tokias problemas, o mūsų juk mažėja greičiausiai ES. Politikai anksčiau ar vėliau turės ryžtis skausmingiems sprendimams, pavyzdžiui, kaip Rytų Vokietijoje kažkada buvo ryžtasi gyventojų sutankinimui: kad du pustuščiai namai būtų sujungti į vieną, vienas būtų sutvarkytas, o kitas nugriautas.

VEIDAS: Grįžkime prie skirtingų darbo santykių modelių. Kas yra labiausiai pasiteisinę?

R.K.: Siūlau apsistoti prie minėtų dviejų modelių – vokiško ir daniško. Abiejuose jų į darbo santykius, atrodo, žiūrima skirtingai, bet abiejų esmė yra ginti žmogų. Pagal vokišką modelį žmogų stengiamasi kuo ilgiau palikti darbo vietoje, kad nedegraduotų jo žinios, jis jaustųsi reikalingas, o ne būtų išmestas į gatvę. Pagal danišką modelį atleidimas yra labai greitas, bet tai veikia gerai. Čia valstybei tenka didesnis vaidmuo kuriant sistemą, kaip greičiau įdarbinti atleistą žmogų, nes darbo ekonomistai sutaria, kad jei žmogus metus praleido būdamas bedarbis, jo galimybės įsidarbinti iš naujo smarkiai mažėja. Žmogus pripranta prie naujos gyvensenos, prie pašalpų, prie daug laisvalaikio, kartu sumažėja jo žmogiškasis kapitalas ir pasensta žinios. Ne paslaptis, kad dalis per tą laiką tiesiog prasigeria ar užsiima kitomis nesąmonėmis.

Visi kaip ir supranta, kad žmogaus negalima palikti gatvėje ir neužtenka jam mokėti bedarbio pašalpos. Būtina žmogų aktyviai skatinti kuo greičiau vėl įsijungti į darbo rinką. Tam yra daugybė instrumentų, pradedant tinkama makroekonomine politika, kuri iš pat pradžių leidžia minimalizuoti nedarbo padidėjimą, ir baigiant aktyvia darbo rinkos politika, kada žmonės siunčiami į permokymus, visaip bandoma išlaikyti buvusio darbuotojo ryšį su darbo rinka. Jeigu šis ryšys nutrūksta ilgam, tokį žmogų grąžinti į darbo rinką darosi beviltiška.

Taigi visos šalys turi savus modelius, tačiau juos visus galime apibendrinti kaip tam tikrus submodelius, kai vienu atveju įmonės elgiasi socialiai atsakingai ir bando solidariai praplaukti neramius laikus, neatleisdamos daug darbuotojų, o kitu atveju didesnio vaidmens imasi valstybė.

VEIDAS: Kuris modelis būtų tinkamesnis Lietuvai?

R.K.: Mūsų įmonės tikrai nesielgia pagal vokišką modelį. Galima apibendrinti, kad įmonės Lietuvoje darbuotojus veikiau laiko kintamosiomis sąnaudomis, – juos prireikus galima išmesti kad ir į gatvę, galvojant, kad jei vėliau padidės paklausa ar baigsis krizė, darbdavys vėl juos susirinks. Mūsų įmonės su savo darbuotojais elgiasi labai laisvai. Per šią ekonominę krizę matėme, kaip staigiai pašoko nedarbo procentas Lietuvoje, palyginti su kokia nors Vokietija. Paprasčiausiai greitai atsikratoma darbuotojų, nes manoma, kad jie tiesiog apsunkina įmonę. Ši problema numetama ant valstybės pečių. Deja, mūsų valstybė šios problemos efektyviai spręsti nelabai gali, nes turime praktiškai mažiausią biudžetą ES su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Tarp jų – ir skurdžia socialine politika.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Raimondą Kuodį

Prof. dr. Raimondas Kuodis yra makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, Europos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys. Jo pagrindinės domėjimosi sritys yra pinigų politika, ekonominės ir pinigų sąjungos, euro įvedimo Lietuvoje teigiami ir neigiami aspektai, valiutų krizių prognozės. R.Kuodis dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Jie niekad ir nebuvo taip siejami, kaip galbūt kai kam atrodė. Juos sieja bendra ekonominė situacija. Pagrindinis mūsų rūpestis, apie kurį kalbėta ir Trišalėje taryboje (toks turėtų būti ir Trišalės tarybos pagrindinis rūpestis) – tai ką dar turime padaryti, ir greitai, kad Lietuvoje kurtųsi kiek galima daugiau naujų darbo vietų, mažėtų bedarbystė ir kad už tą darbą, kurį žmonės dirba, būtų gaunamas kiek galima padoresnis atlyginimas. Darbo vietas kuria verslas, todėl ir svarstome, ką turime padaryti, kad verslas drąsiau kurtų naujas darbo vietas. Kaip ir visoje Europoje bei pasaulyje, taip ir Lietuvoje, viena iš pagrindinių sąlygų, kuri kartais neleidžia verslui drąsiau kurti naujų darbo vietų – nelankstūs darbo santykiai. Iš kitos pusės – neatsargus minimalios algos didinimas. Jeigu būtų didinama neapgalvotai, pasidavus iliuzijom, kad galima didinti bet kiek, nesvarstant visų ekonominių aplinkybių, toks neatsargus minimalios algos didinimas, kaip rodo visi tyrimai, galėtų priversti verslą mažinti darbo vietų. Abiejų veiksmų santykis su darbo vietų kūrimu ir yra tai, kas sieja darbo santykių lankstumo didinimą ir minimalios algos didinimą.

Premjere, sutikite, kad 50 Lt arba 100 Lt padidinti minimalią algą – labai skurdi suma.

Noriu pasakyti, kad tie pinigai yra ne Vyriausybės. Tie pinigai yra verslo, kuris gali juos uždirbti, jeigu tam yra sudarytos geros sąlygos. Tiktai iš tų uždirbtų pinigų ir galima mokėti didesnius atlyginimus. Galime sutikti, kad, palyginus su Europiniais, Lietuvoje atlyginimai tikrai nėra labai patrauklūs, be tai atspindi mūsų bendrą ekonominę situaciją. Visi žinome, kad Baltijos valstybių ekonomika kol kas siekia tik apie 2/3 bendro ES lygio, todėl ir atlyginimai bei minimalūs atlyginimai, lyginant su Europiniais dydžiais, yra mažesni.

Protestuotojai iš profesinių sąjungų reiškia susirūpinimą, kad liberalizavus Darbo kodeksą darbuotojai neturėtų jokių garantijų ir galėtų būti atleisti darbdaviui panorėjus. Premjere, kokie išlieka saugikliai, kad sumažintų nesąžiningo darbininkų atleidimo galimybes?

Tokia retorika nėra visiškai objektyvi. Kalbantis ne mitinguose, o Trišalėje taryboje, profesinės sąjungos dėl daugelio pasiūlymų (jų yra pateikta apie 15), nuostatų dėl darbo lankstumo didinimo sutinka, kad tai reikia svarstyti. Taip pat tenka pastebėti, kad profesinės sąjungos, pagal turimus statistinius duomenis, atstovauja 10-20 proc. darbuotojų, t.y., tiek darbuotojų turi kolektyvines sutartis arba įmonėse juos atstovauja darbo tarybos. Kiti darbuotojai nėra atstovaujami profesinių sąjungų. Mums tenka rūpintis, kaip sudaryti galimybes jiems tinkamai apginti savo teises. Be to, reikia atsiminti, kad apie 230 tūkst. žmonių Lietuvoje visai neturi darbo. Jų interesus labiausiai galėtų ginti tokios įstatyminės nuostatos, kurios leistų verslui kurti daugiau naujų darbo vietų. Suderinti  profesinių sąjungų norą, kad Darbo kodeksas būtų palankus visų pirma profesinėms sąjungoms, su Darbo kodekso pataisomis, reikalingomis, kad būtų ginamos darbuotojų teisės tokiose įmonėse, kuriose nėra profesinių sąjungų, ir su žmonių, neturinčių darbo,  interesais. Tokį uždavinį  mes siekiame išspręsti ieškodami subalansuoto sprendimo.

Klausimas iš rytojaus Vyriausybės posėdžio. Ministrų kabinetas žada keisti žalos, padarytos sovietų okupacijos metais, apskaičiavimą. Įtraukiamas ir laikas iki 1993 m. rusų armijos išvedimo iš Lietuvos. Ką konkrečiai numatoma keisti ir kaip?

Šis klausimas nuolat mūsų darbotvarkėje. Dvišaliuose formatuose kalbantis su Rusijos atstovais mes nuolat siūlome šį klausimą svarstyti. Siūlome keisti  valstybinės komisijos sudėtį, jai keliame uždavinį svarstyti ir parengti mūsų derybines nuostatas. Rusijoje regime įvairių procesų, tenka stebėti įvairias diskusijas.  Dvidešimčiai metų prabėgus po 1990 m. mes tikimės, kad Rusija artėja prie to momento, kai galės atviresnėmis akimis pasižiūrėti į savo istoriją,  į visos Sovietų Sąjungos istoriją,  į tą žalą, kurią totalitarinis Sovietų Sąjungos režimas padarė tokioms šalims kaip Lietuva. Atviras pokalbis apie istoriją, atviras požiūris į istoriją yra demokratinės  pažangos šalyse rodiklis.

Seimui pritarus nuo rugsėjo 1 d. būtų atstatytos sumažintos pirmojo ir antrojo laipsnio  valstybinės pensijos dirbantiems gyventojams, taip pat valstybinės pensijos nukentėjusiems asmenims, pareigūnams ir kariams, mokslininkams  bei  teisėjams. Vadinasi, negauta pensijos dalis bus grąžinta, tik neaišku kaip?

Tokį sprendimą planuojame priimti – tą turime padaryti po Konstitucinio teismo išaiškinimo. Todėl čia nėra didelių diskusijų. Tokį sprendimą tikimės rytoj patvirtinti Vyriausybėje ir teikti sprendimus Seimui. Dėl valstybinių pensijų ateities planuojame rugsėjo mėnesį turėti bendrą koncepciją ir tuomet  spręsti valstybinių  pensijų perspektyvą,  atskirų valstybinių pensijų ateitį.

Teigiama, kad ministrų  kabinetas nesutaria, ar pritarti parlamentarų idėjai didinti nekilnojamojo turto mokesčio, taikomo apleistų statinių  savininkams, lubas iki trijų procentų. Ką, Jūsų manymu, šio mokesčio didinimas  keistų iš esmės?

Mes nesutariame,  kokiomis  efektyviausiomis priemonėmis galima būtų pasiekti, kad savininkai nepiktnaudžiautų savo turima nuosavybės teise ir būtų priversti  tvarkyti savo apleistus pastatus. Yra tokių atvejų, kai savivaldybių teise apleistiems pastatams nustatyti didesni  nekilnojamojo turto mokesčiai.  Tai leistų savivaldybėms pasiekti, kad savininkai  tvarkytų savo turimus ir neprižiūrimus pastatus. Lygiai taip pat buvo padaryta su apleista žeme.  Žemės mokesčio įstatyme buvo numatyta galimybė, kad savivaldybės  gali taikyti ženkliai  didesnį žemės  mokestį  tiems savininkams, kurie  neprižiūri savo žemės, palieka ją apleistą.

Po „Snoro“  griūties jautrus klausimas lieka bankų patikimumas. Kaip rodo praktika, galima pradanginti milijardus ir jų grąžinti nereikės.  Vakar centrinio banko valdybos pirmininkas sakė neturįs informacijos, kad didžiausio akcininko V. Romanovo valdomas „Ūkio bankas“ užsiimtų neteisėtomis operacijomis. Ką galite pasakyti bankų patikimumo Lietuvoje klausimu?

Bankų patikimumą seka Lietuvos bankas.  Aš  neturiu jokių abejonių dėl LB vykdomos bankų veiklos priežiūros efektyvumo. Visi klausimai dėl bankų veiklos turėtų būti adresuojami visų pirma Lietuvos bankui.

Lietuvos bankas sako atliekantis tyrimą dėl greitųjų kreditų bendrovių, ketina pradėti ir masinį vartojimo kreditų davėjų-įmonių veiklos patikrinimą: ar pakankamas klientų mokumo vertinimas, ar skolinimas vyksta atsakingai, ar agresyvi rinkodara ir reklama. Premjere, ar pakankamai sureguliuotas yra vartojimo kreditų įstatymas, nes šiuo metu daugelis nemokių piliečių paima kreditus ir įklimpsta į skolas.

Lietuvos bankas aktyviai žiūri į naujai atsirandančias problemas ir ieško sprendimų, kad žmones apsaugotų nuo jų pačių neatsargumo.  Jei LB matys papildomas problemas ir reikės  keisti  įstatymus,  mes pasiruošę tai daryti.

Finansų ministerija reiškia susirūpinimą, kad šiemet stringa europinės paramos įsisavinimas, todėl esama rizikos,  kad dalis paramos gali būti prarasta. Šiemet faktiškai paskirstyta mažiau nei pusė planuotų  951 mln. litų. Kaip Jūs šitą situaciją pakomentuotumėte?

Finansų ministerija reguliariai vykdo bendrą europinių pinigų įsisavinimo priežiūrą. Tai yra standartinė procedūra. Kas mėnesį, kas ketvirtį gauname  labai nuoseklias FM išvadas apie tai, kurie projektai stringa,  ir imamės priemonių tiems projektams išjudinti. Rezultatas yra tai, kad Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių ES pagal ES lėšų įsisavinimą. Vakarykštis svarstymas, kur buvo įvardintos turinčios pasitempti sritys ar ministerijos, ir yra ta standartinė procedūra, kuri mums leidžia išlikti viena efektyviausiai ES paramą įsisavinančių valstybių.

„Gazpromas“  šių metų pavasarį skelbiasi 10 proc. sumažinantis dujų kainas Europos šalims. Dėl nuolaidų susitarta su Italija, Didžiąja Britanija, Vokietija. Kainų mažinimas būtinas žingsnis, siekiant išsaugoti konkurencingumą. Premjere, tuo metu „Gazpromas“ tiekia Lietuvai  15 proc. brangesnes dujas nei Latvijai ir Estijai. Ką tai reiškia?

Dėl dujų kainų susitarė ne Vokietija, o susitarė Vokietijos, Italijos ir kitų šalių kompanijos su „Gazpromu“. Norėčiau, kad to paties siektų ir „Lietuvos dujos“ – kompanija atsakinga už didžiosios dalies į Lietuvą importuojamų dujų  kainą.  Tuo pačiu energetikos ministerija veda intensyvias derybas su „Gazprom“ vadovybės atstovais dėl dujų sektoriaus pertvarkos,  kuri 2014 m. leistų Lietuvai turėti veikiantį SGD terminalą, galintį visai Lietuvos dujų sistemai pateikti ir alternatyvias dujas. Ir tada, jei  iki to laiko „Gazpromas“  nebus priėmęs sprendimo dėl lankstesnės dujų kainos politikos Lietuvos atžvilgiu, tai realios alternatyvos atsiradimas  – galimybė įsivežti pigesnes dujas iš pasaulio rinkų – privers „Gazpromą“  tą lankstesnę dujų kainų politiką pradėti bent nuo tada įgyvendinti.

Susidarė įdomi situacija dėl „Street View“ projekto veiklos Lietuvoje. Valstybinių duomenų apsaugos inspekcija Amerikos interneto milžinei „Google“ siūlo steigti atstovybę, nes kitu atveju teisinės kliūtys trukdys įgyvendinti projektą – iš specialių automobilių fotografuoti vaizdus daugelyje Lietuvos miestų. Tai yra vykdoma bene 30-yje pasaulio šalių. Premjere, ar šiam projektui bus uždegta žalia šviesa?

Vakar susisiekimo ministras Eligijus Masiulis kritiškai įvertino susiklosčiusią situaciją. Tikiu, kad bus rasti tinkami sprendimai.

Ar, Jūsų manymų, tai svarbus projektas Lietuvai?

Kaip ir visam pasauliui. Neturėtumėm kažkuo išsiskirti.

Ačiū už pokalbį.

Mišrios Seimo narių grupės nariai, atstovaujantys Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą, siūlo nepritarti daliai Vyriausybės pateiktų Darbo kodekso pataisų.

Vyriausybė trečiadienį pritarė darbo santykių liberalizavimui ir siūlo Seimui įteisinti pakeitimus. Vyriausybė siūlo taikyti lankstesnį darbo dienos laiko reguliavimą, įteisinti nuotolinį darbą, atsisakyti draudimo dirbti viršvalandžius, suteikti darbuotojams galimybę sustabdyti darbdavio nevykdomus įsipareigojimus, išmokėti dvigubą kompensaciją be išankstinio įspėjimo atleidžiamiems darbuotojams.

Ministro pirmininko tarnyba pranešė, kad Darbo kodekse siūloma leisti plačiau taikyti suminę darbo laiko apskaitą ir nustatyti maksimalią 48 valandų darbo savaitę ir 12 valandų darbo dieną (pamainą) per 4 mėnesių apskaitinį laikotarpį, paliekant bendrus paros ir savaitės nepertraukiamojo poilsio reikalavimus.

Projekte atsisakoma nuostatos, draudžiančios dirbti viršvalandžius.

Numatomi išimtiniai atvejai, kai darbdavys galės skirti dirbti viršvalandinius darbus, o kitais atvejais bus leidžiama juos organizuoti tik darbuotojui raštiškai sutikus, tačiau ne daugiau kaip 4 valandas per dieną ir ne daugiau kaip 120 valandų per metus.

Taip pat siūloma įteisinti galimybę laikinai, ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui, sudaryti terminuotas darbo sutartis naujai įsteigtose darbo vietose, tačiau tokių sutarčių skaičius negalės viršyti 50 proc. visų darbo vietų skaičiaus.

Be to, darbdavys galės atleisti darbuotoją netaikant išankstinio įspėjimo termino, tačiau privalės išmokėti jam dvigubo dydžio išmoką. Ši nuostata būtų taikoma laikinai – dvejus metus.

Darbo kodekso pataisose numatytas ir darbo sutarties vykdymo sustabdymas, kai darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų darbuotojui arba nemoka viso priklausančio darbo užmokesčio.

Numatoma įteisinti šakinių streikų skelbimą profesinių sąjungų organizacijos įstatuose nustatyta tvarka.

Vyriausybė taip pat siūlo Seimui reglamentuoti nuotolinį darbą – naudodami informacines technologijas darbuotojai galės dirbti namuose arba kitose jiems priimtinose vietose.