Tag Archive | "darbo našumas"

Ar tikrai gyvename gerokai blogiau nei latviai ar estai?

Tags: , , , , , , , , , , , , , , ,


D.Imbrasas

 

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

 

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

 

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

 

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Lietuvai reikia naujos krizės?

Tags: , , , , , , , , , , , , ,


ARGINTOS archyvo nuotr.
Kad trise vieno darbą daryti neefektyvu, lietuviai susizgrimba tik ištikus krizei. Tą rodo darbo našumo statistika. Pagal ją vis dar trečdaliu atsiliekame nuo išsivysčiusių šalių vidurkio, o tai gresia konkurencingumo praradimais.

 

Aušra LĖKA

 

Kolega prisipažino, kad dirbdamas vienoje iš ministerijų pagaliau turėjo į valias laiko baig­­ti rašyti romaną: atsėdėti „nuo – iki“ bu­vo pri­valoma, darbą imituoti reikia, o įnikęs į kom­piu­terį valdininkas, energingai spaudantis klaviatūrą, su­darė pavyzdingo darbuotojo įvaizdį.

Bet vis dar ne ką geriau kai kur ir privačiame sektoriuje. Vilnietis Evaldas pasakoja: į namą vedė šviesolaidžio kabelį, vienas kasė, du žiūrėjo. Tokių pavyzdžių – gausybė.

„Kas pasiekta didinant darbo našumą – tik krizių dėka“, – konstatuoja Lietuvos inžinerinės pramo­nės asociacijos (LINPRA) Eksporto ir investici­jų komiteto pirmininkas, UAB „Arginta En­gineering“ direktorius Tomas Jaskelevičius.

Tai patvirtina ir oficiali Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) statistika: našumas kilo po 1998 m. krizės Rusijoje, ki­tas di­des­nis šuolis – po 2008–2011 m. pasaulio fi­nansų ir ekonomikos krizės.

Kodėl Lietuva nenaši ir ar tikrai tik koks naujas šokas privers dirbti efektyviau?

 

Našumo rodiklius žemyn tempia regionai

„Nors 1995–2014 m. Lietuvoje darbo našumas vidutiniškai didėjo 5 proc. kasmet, jis vis dar išlieka trečdaliu mažesnis už EBPO šalių vidurkį. Lie­tuvos žmonių gerovė galės ir toliau kilti tik tada, jei su tu­rimais ištekliais bus pagaminama daugiau“, – pa­brė­žia dr. Jonas Rasimas, Europos Ko­misijos (EK) at­stovybės Lietuvoje ekonomikos po­litikos pareigūnas.

Ekspertas aiškina, kad darbo našumą lemia dau­gybė veiksnių, tačiau technologinėms žinioms ir fiziniam kapitalui tenka esminis vaidmuo. EK kas­met atlieka valstybių narių ekonomikos raidos ap­žvalgą ir pateikia rekomendacijas. Šiemet Lie­tuvai EK, be kita ko, rekomendavo daugiau investuoti į žmogiškąjį kapitalą ir spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemas: didinti švietimo sistemos atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinti mokymo kokybę, skatinti suaugusiųjų mokymąsi. Taip pat rekomendavo didinti ir gerinti naujų tech­nologijų diegimą ir įsisavinimą visuose ekonomikos sektoriuose, gerinti inovacijų politikos koordinavimą, kuo dar ženkliai atsiliekame nuo kitų ES šalių. Turi būti daugiau privačių investicijų į naujas technologijas.

T.Jaskelevičius, ARGINTOS archyvo nuotr.

Kai kurioms Lietuvos įmonėms EK priekaištų neturėtų. Jei apie Lietuvos darbo našumą būtų spren­džiama pagal T.Jaskelevičiaus darbovietę – „Ar­gintos“ įmonių grupę, neabejotinai būtų galima sakyti, kad mes gerai dirbame ir gerai uždirbame. Prieš kelias savaites 25-metį atšventusi „Ar­ginta“ šiandien orientuojasi tik į kokybiškų produktų ga­mybą ir aukščiausio lygio paslaugų teikimą metalo apdirbimo, vandentvarkos bei atsinaujinančių šal­tinių energetikos srityse, pripažįstama nugalėtoja Metų gaminio, Metų eksportuotojo konkursuose. „Arginta En­gineering“ dirba 200 darbuotojų, iš kurių 160 – darbininko profesijų. Vidutinis atlygini­mas į rankas – 800 eurų (vidutinis visoje Lie­tuvoje – 584 eurai).

Apskritai didžiuosiuose miestuose – Kaune, Vil­niu­je, Klaipėdoje inžinerinės pramonės darbuotojų at­lyginimai 20–30, net 40 proc. didesni nei re­gio­nuose. Tuose trijuose miestuose daug įmonių dirba eksportui, vadinasi, efektyvumu neatsilieka nuo kitų šalių. Čia daug pinigų investuota į šiuolaikiškus įrenginius, gera vadyba, aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Pasak T.Jaskelevičiaus, pelno siekiama ne mokant mažą atlyginimą, o stengiantis daugiau pa­daryti ir daugiau uždirbti.

LINPRA skaičiavimais, tokios pačios gamybinio darbo vietos Vilniuje ir Panevėžyje ar Šiauliuose skirtumas – 300 eurų, arba apie 150 eurų į ran­kas (tiesa, vilnietis to labai stipriai nejaučia, nes pragyvenimas, ypač nekilnojamasis būstas Vil­niuje daug brangesnis).

T.Jaskelevičius skaičiuoja, kad gaminant tokį pat produktą Šiauliuose ir mokant vidutinį 650 eu­rų atlyginimą būtų galima sutaupyti 60 tūkst. per mėnesį. Jei „Arginta“ Vilniuje su 800 eurų vidutiniu atlyginimu dirba pelningai, analogiška įmonė Šiauliuose turėtų visas prielaidas uždirbti 720 tūkst. eurų per metus daugiau pridėtinės vertės, kiekvienam iš 200 darbuotojų – po 3,6 tūkst.

T.Jaskelevičiaus nuomone, našumo rodikliai būtų kitokie, jei vystytųsi ne trys, kaip dabar, o kokie dešimt centrų. Juolab visų žmonių nesuveši į Vilnių – ir taip čia nekilnojamojo turto kaina ne­reali. Bet plėtrai reikia užsienio investicijų. „Ta­čiau vietos valdžia labai gina vietos verslą, nes ji nebus iš­­rinkta, jei vietos verslas jos nerems, o verslas ne­rems, jei jam iš to nebus naudos, – tokia ko­rupcinė schema. O turėtų būti siekiama pritraukti naujų investicijų ir ateinantiems naujiems verslams duoti geresnes sąlygas. Kuo daugiau ateis verslo įmonių, tuo didesnė bus konkurencija dėl darbo jė­gos, vadinasi, didės ir atlyginimai. Deja, priiminėjami teisės ak­tai, kurie vietiniams duoda nuolaidų, o naujų už­sienio investicijų atėjimui yra nepalankūs“, – konsta­tuoja T.Jas­ke­levičius.

Jis pateikia tokį pavyzdį: Šiauliai savo verslininkus atleidžia nuo kai kurių mokesčių, nors šalia yra laisvoji ekonominė zona (LEZ) su mokesčių lengvatomis. Tad kuriamas konkurentas LEZ’ui. „Žiūrima, kaip sutaupyti iš visos Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų, o ne kaip uždirbti. Viskas sukasi viename rate“, – piktinasi T.Jaskelevičius.

Jis apgailestauja, kad Lietuvoje gyvenama šia diena, nesirengiama tam, kad per artimiausius de­šimt metų atlyginimai Lietuvoje pakils 30 ar 40 proc., o regionuose – gal ir dvigubai, nes šiandien ten mokama 400 ar 500 eurų ir taip tęstis negalės: at­­­lyginimai neabejotinai didės, ir tai spiria eiti į prie­­kį. Bet atlyginimai gali pakilti tik tada, kai į re­gio­nus ateis užsienio investicijos.

 

Privatizuotų sovietmečio įmonių efektyvumas – perpus mažesnis

Dabar pridėtinė vertė vienam darbuotojui, pa-vyz­džiui, Kupiškyje ir Vilniuje, pasak T.Jas­ke­le­vi­čiaus, gali skirti du tris kartus, o parduodamo produk­to kaina juk panaši: „Regionuose daug inžinerinės pramonės įmonių priklauso vienam ar dviem fi­zi­niams asmenims, privatizavusiems ją atkūrus ne­pri­klausomybę. Tokiose įmonėse mokama maža al­ga, nedaug inovacijų, bet įmonės kol kas dirba pelnin­gai, nors vidutinis tokių įmonių efektyvumas dvi­gubai mažesnis nei kitose Europos šalyse.“

A.Šetikas, RIFO archyvo nuotr.

Panevėžio įmonės „Rifas“ generalinis direktorius Aidas Šetikas pritaria: „Senoji karta, kuri priva­tizavo ar „prichvatizavo“ įmones, ir joja ant to pri­­dvėsusio arklio, nieko nebandydama keisti. O nau­joji karta verslą kūrė nuo nulio, klydo, atradinėjo ir mokėsi, naudojo kitus vadybos metodus. Kol nepasikeis kartos, neišnyks senieji dinozaurai, verslą darę ant senų privatizuotų gamyklų pamatų, be­si­­vadovaujantys logika, kad gerai taip, kaip yra, ir nieko naujo nereikia, tol situacija nesikeis. Čia kaip toje biblinėje istorijoje: Mozė po dykumą 40 metų žmones vedžiojo ne todėl, kad kelio nerado, bet kad išmirtų dvi vergų kartos ir žmonės ne­pri­si­mintų, jog buvo vergai, būtų laisvi.“

T.Jaskelevičius daug tikisi iš kartų kaitos: jaunesnė karta versle visą laiką turėjo dirbti rinkos są­­lygomis, už viską mokėti ir viską užsidirbti, priešin­gai nei vyresnė, kuri įmones privatizavo, gavo dy­kai ar maža kaina, tad jų kitas ir požiūris į verslą.

O įprotis ką gauti dykai prasimuša ir su ES pi­nigais. T.Jaskelevičius pasakoja, kad ankstesniu ES finansavimo laikotarpiu, kai ES finansavo 50–70 proc. projektų vertės, įmonės stipriai konku­ravo dėl pinigų, o dabar, kai 30 proc., pinigai pa­sidarė neįdomūs, aktyvumas dėl konkursų su­menkęs. Nors jei tikrai nori investuoti į plėtrą, į įrenginius, nusipirkti beveik trečdaliu pigiau būtų sėkmė. „Tačiau įmonėms mažo finansavimo nereikia, vadinasi, įmo­nės neketina investuoti, jei to negauna už dy­ką“, – daro išvadą T.Jaskelevičius.

T.Jaskelevičius, ARGINTOS archyvo nuotr.

O juk dar treji ketveri metai, ir tokios dosnios, kaip lig šiol, ES paramos neliks. Tada, kaip progno­zuoja T.Jaskelevičius, ir išlįs visos tikrosios mū­sų li­gos, jei iki tol įmonės nesusitvarkys. O kai ku­rios jų regionuose dar dangstosi europiniais pinigais, taip pa­silengvindamos gyvenimą, nors tai iškreiptas bū­das: kai gauni pinigų už dyką, jų nevertini.

Darbo efektyvumą mažina ir lig šiol gajus sovietmečio principas, kad vogti iš valdžios – ne nuodėmė. Pasak T.Jaskelevičiaus, įmonių dirbti efektyviai neverčia ir galimybė per viešuosius pirkimus kažkokiais korumpuotais būdais už savo darbą gau­ti di­des­nę nei realią kainą.

Vis dėlto įmonės, net valdomos dinozaurų, ne­iš­ven­giamai bus priverstos kažką daryti, nes konkuren­cija dėl darbuotojų didėja, atlyginimai kyla, tad rei­kia investuoti į technologijas, darbo efektyvumą. T.Jaskelevičius prognozuoja, kad dalis įmonių susitvar­kys su iššūkiais, dalis bankrutuos ir jų vietą už­ims naujos, efektyviau dirbančios. Efektyviausia bū­­­­­tų, jei ateitų daugiau Vakarų šalių, Skandinavijos ben­­drovių, mokančių didesnį atlyginimą, nes jį lygina su algomis savo šalyje. Be to, tose įmonėse darbas būna efektyvesnis, ten reikalaujama rezultato, o ne, kaip kai kas neatpranta nuo sovietmečio, tik at­sė­dėti darbo valandas. Vakarietiškose įmonėse ne­pra­tę laukti nemokamų dovanų, o žiūrima, kaip už­dirb­ti, tad yra iš ko daugiau mokėti ir darbuotojams.

 

Keistis priverčia sunkmetis

Kol užsienio bendrovių nėra tiek, kad jos diktuotų gerą verslo toną, efektyvumą didinti labiausiai priverčia krizės. T.Jaskelevičius primena, kad štai inžinerinė pramonė nemažą darbo efektyvumo šuolį į priekį padarė per 2008 m. prasidėjusią krizę. O maisto pramonėje didelė efektyvumo ir naujų rin­kų paieškos revoliucija įvyko Rusijai paskelbus em­bar­gą mūsų produkcijai.

Evaldas Rimša, BALTEC CNC TECHNOLOGIES archyvo nuotr.

Krizės spyris padėjo žengti naują žingsnį ir Kau­ne dirbančiai metalo apdirbimo įmonei „Baltec CNC Technologies“.  „Ir anksčiau buvo noro padary­ti geriau ir efektyviau, būti geresniems savo klientams. Bet ne visada smarkiai to reikėjo, nes ir taip, ne­persidirbant, pavykdavo pasiekti gerų rezultatų. Vie­nas iš spyrių buvo 2009-aisiais, kai staiga krito vie­no svarbiausių klientų užsakymų skaičius“, – prisi­mena įmonės verslo plėtros vadovas Evaldas Rim­ša.

Prasidėjusi pasaulinė krizė gerokai sudrebino ne vienos įmonės ramų darbo ritmą. „Baltec CNC Tech­nologies“ tai buvo pradžia permainų diversifikuo­jant savo darbą, kad įmonė taip nepriklausytų nuo vieno ar dviejų stambių klientų. Išsigryninta in­dus­trija, su kuria įmonė nori dirbti, imta analizuoti, kur daugiausiai problemų, ir periodiškai ma­tuoti, kaip sekasi jas spręsti. Įmonės valdymo srityje efektą davė švediška sistema „Monitor“ – kompiuterio pro­grama, leidžianti viena sistema planuoti ir valdy­ti visus procesus nuo pirminio pasiūlymo iki sąskai­tos išrašymo ir gaminio išsiuntimo.

E.Rimša pasakoja, kad „Baltec CNC Tech­no­lo­gies“ dabar negamina to paties, ką gamino prieš de­šimt ar dar daugiau metų: anuomet sudėtinga pro­duk­cija sudarė vos keletą procentų, o dabar – ke­liasdešimt.

Kadangi įmonė gamina gana sudėtingus, ne ma­­sinės gamybos produktus, labai didelė darbuotojų reikšmė – jų motyvacija, kompetencija. Įmonės mo­kymo centras tarnauja ir naujiems darbuotojams pa­rengti, ir esamų kvalifikacijai kelti. Ga­my­boje dir­ba apie 70 darbuotojų, jiems sudaromi individua­lūs kvalifikacijos kėlimo planai ir žmogus dirbda­mas pasiekia aukštesnę kategoriją.

Efektyvi ir „Lean“ metodika (iš anglų k. – lieknas, liesas) – vadinamoji taupi vadyba, sukurta bendro­vės „Toyota“ Japonijoje. Jos esmė – atsisakyti ne­reikalingų veiklų ir mažesniais ištekliais sukurti di­desnę pridėtinę vertę.

E.Rimša pasakoja, kad „Baltec CNC Tech­no­lo­gies“ labai aiškus darbo užmokesčio paskirstymas ga­­­­­­­­mybos darbuotojams: sistema kuriama dalyvaujant darbuotojams, kiekvienas atlikęs darbą žino, koks atlygis jam priklauso. Palyginti su Statistikos de­­par­­tamento skelbiamu vidutiniu atlyginimu, įmo­nėje at­­lyginimai konkurencingi, o kai kurių specialistų ir di­­deli. O darbo sąlygos tokios, kad atvykstantys klien­­­tai iš vakarietiškų, skandinaviškų įmonių nu­stem­ba tokias pa­matę, ypač Rytų Europos kontekste.

Tačiau, kaip pastebi E.Rimša, kad ir kokie bū­tume našūs, atsiliksime nuo vakariečių ar skandinavų, kol Lietuva specializuojasi mažesnės pridėtinės ver­tės produktų gamyboje, esame labiau sub­kon­traktoriai, o galutinių produktų gamyba lieka vakarietiškų, skandinaviškų įmonių rankose, mat todėl ir susidaro ženklus skirtumas tarp mūsų ir vakariečių ar skandinavų įdirbio per valandą.

Bet, pasak E.Rimšos, toks užsakovų sprendimas: kertinius gamybos etapus jie nori turėti arba patys, arba vietos rinkoje, juolab juose būna ir ko­mercinės paslapties. O paprastesnių elementų ga­mybai pasitelkia ne vietinius, taip norėdami sutaupyti. Tad kol negaminsime daugiau galutinių produktų, neturėsime savo prekių ženklų, tol bus sun­ku prilygti darbo našumo lyderiams.

 

Verslas – nei talka, nei labdara

Panevėžio įmonės „Rifas“, gaminančios mo­der­nius elektrotechninius įrenginius, generalinis di­rek­torius A.Šetikas primena: efektyvumas – tai naudos ir sąnaudų santykis. Tad „Rifas“ visuomet stengiasi, kad nauda būtų didesnė nei sąnaudos, nes tokiu atveju tai yra verslas. Jei nauda ir sąnaudos tokie pat – tai talka, o jei nauda mažesnė nei sąnaudos – labdara. „Labai svarbu suvokti, ką da­rai – verslą, tal­ką ar labdarą. Jei darai verslą ir nori žmonėms duoti daugiau naudos, nei jie patiria sąnaudų, jie atsilygina ir nori daryti verslą kartu, ir ne vieną kartą, o jei tik nulupti pinigus – nebenori to daryti“, – sako „Rifo“ vadovas.

Pradėjęs vadovauti įmonei jis bandė suprasti, ne ką įmonė moka ir gali, o ko klientui reikia, už ką jis moka pinigus. Labai svarbu, kad santykiai su part­neriais būtų tęstiniai, tad „Rifas“ daug laiko in­vestuoja ne tik į savo darbuotojų mokymus, bet ir į bendrą jų mokymąsi kartu su partneriais.

A.Šetiko įsitikinimu, norint efektyviai veikti svar­bu neiti tuo keliu, kuriuo kai kas eina: mano, kad nu­­kopijuos, ką daro kaimynas, ir gaus tą patį re­zul­tatą, tačiau negauna. Vadinamasis cargo kultas (krovi­nių kultas), kai Okeanijos Melanezijos gyventojai ti­kėjo magiška stebuklingo, visas problemas iš­sprę­siančio europiečių atvežto krovinio galia, neveikia.

Įmonė nepuolė ir vaikytis madų – nediegė „Lean“ ar kitų metodikų, bet bandė prisitaikyti įvai­­rias darbo organizavimo sistemas vadovaujantis sveiko proto principais. „Juk pagal gyvenimą knygą parašyti gali, o pasiimti knygą ir pagal ją nu­gyventi gyvenimo dar nė vienam nepavyko. Nė­ra tobulų instrukcijų, reikia atrasti pačiam, ku­ris kelias geriausias, taip pat ir klaidų būdu. Bet turi vadovautis taisykle: klysti reikia, bet kiekvienąkart kitaip. Jei darai tokią pat klaidą, vadinasi, nesimokai“, – taikliai pastebi A.Šetikas.

Didinant darbo našumą labai svarbi dedamoji – kvalifikuoti darbuotojai. Bet T.Jaskelevičius pa­tiks­­­lina: „Inžinerinėje pramonėje sakome, kad dar­buo­tojai visų pirma turi būti ne kvalifikuoti, o mo­tyvuoti, nes kvalifikaciją galima suteikti –  kiekvie­na įmonė darbuotojus sau vis tiek rengiasi pati.“

A.Šetikas pasakoja, kad jo paties atsiradimas Pa­nevėžio „Rife“ prieš penkerius metus susijęs su tuo, jog įmonei reikėjo postūmio, naujo mąstymo, naujo požiūrio, reikėjo tapti atvirai, lankstesnei. Anks­čiau jam yra tekę dirbti Prancūzijoje, Ang­lijoje, vadovauti bendrai Lietuvos ir Švedijos įmonei. Jam im­po­nuoja skandinaviškas požiūris, bet svarbiausia laikytis ir universalios taisyklės: elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi.

Ar sunku lietuviams įdiegti vakarietišką, skandinavišką darbo kultūrą? „Taip, labai sunku, ypač vyresnės kartos žmonėmis, kurie labiau tiki bizūno principu nei laisva žmogaus valia“, – mano „Rifo“ vadovas.

Jis pasakoja, kad jų įmonėje vyrauja demokratiš­kas požiūris: niekas neskaičiuoja, kada atėjai, ka­da išėjai, – svarbu, jog būtų padarytas darbas. Sa­vo­tiš­ka laisvė, pasitikėjimas vienas kitu, tikėjimas ko­man­da ir noras išlikti jos dalimi, A.Šetiko įsi­ti­ki­ni­mu, varo į priekį. O jei stengsiesi išspausti žmogų kaip citriną, labai greitai jį sužlugdysi mo­rališkai ir jis neteks galimybės dirbti. Žmogus ne­gali aštuonias valandas nepakeldamas galvos dirb­ti to paties darbo. Jei vis tiek verti tą daryti, jis arba pradeda imituoti darbą, arba ima daryti klaidų. Taip prarandamas efektyvumas, nes turi taisyti klaidas, prarandi laiką, pinigus.

„Ne, neblokuojame portalų ar feisbuko. Bu­vu­sių savininkų buvo užblokuota viskas, kas įmanoma, bet manome, kad žmogus turi teisę ir pailsėti, jei sa­vo darbą padaro sutartu laiku ir sutartos ap­imties. Ži­no­ma, rezultatai matuojami, nes jei nori pagerinti juos, turi matuoti, o jei nematuoji – nepagerinsi, nes ne­­žinai, kur tu esi“, – įmonės filosofiją aiškina A.Šetikas.

 

Lietuvoje tik kas antras stengiasi dirbti

„Ne veltui sakoma, jog tam, kad kažką pasiektu­me, nepakanka žinoti, mokėti ir galėti, dar reikia norėti tai padaryti“, – primena Almanta Jakš­taitė-Vinkuvienė, „OVC Consulting“ partnerė, įsitraukimo sprendimų vadovė. Kaip konsultantei jai tenka dalyvauti sprendžiant įvairių organizacijų vidinius veiklos klausimus ir ji siūlo daugiau dėmesio kreipti į darbuotojų įsitraukimą į organizacijų veiklą.

Darbuotojų įsitraukimu vadinamas geras darbuotojų požiūris į savo darbdavį, nusiteikimas ir pa­stangos padaryti tai, kas svarbu darbovietei. Idea­lu, jei įsitraukę visi darbuotojai, tačiau „OVC Con­sul­ting“ Lietuvoje atliekamo pasaulinio „Aon“ darbuo­­tojų įsitraukimo tyrimo duomenys ro­do, kad pas mus vidutinis darbuotojų įsitraukimo lygis siekia 47 proc., o Europoje – 60 proc., pa­saulyje – 65 proc.

„Vaizdžiai šnekant, Lietuvoje darbe stengiasi dirb­ti kas antras darbuotojas. Vadinasi, negalime bū­ti tikri, jog net ir diegiant naujas technologijas pro­duktyvumas keisis tiek, kiek galėtų keistis kartu iman­tis tikslingų žingsnių, kad darbuotojai būtų nu­siteikę savo darbą padaryti kuo geriau“, – sako  A.Jakš­taitė-Vinkuvienė.

O pasauliniai „Aon“ tyrimai rodo: kur įsitraukę per du trečdalius darbuotojų, dirbama apie 20 proc. produktyviau nei ten, kur įsitraukę iki trečda­lio. Ar­ba, pavyzdžiui, labai įsitraukę pardavimo pa­dalinių darbuotojai gali net dvigubai viršyti vidutiniškai įsitraukusiųjų pardavimo rezultatus.

„Dažniausiai dėl savęs paties norima kažką pa­da­­ryti stipriau nei dėl kito, tad įsitraukusiems daug la­­biau rūpi, kad jų darbo rezultatas iš tiesų būtų ver­tingas. Tai skatina žmones stengtis padaryti ge­riau, ieškoti ir diegti efektyvesnius sprendimus bei pa­tobulinimus, o tai jau tiesiogiai atsiliepia darbo na­šu­mui. Tyrimai patvirtina, kad kuo organizacijoje daugiau įsitraukusių darbuotojų, tuo daugiau pa­siūloma inovacijų“, – pasakoja A.Jakštaitė-Vin­ku­vie­nė.

„OVC Consulting“ Lietuvoje atliekamo pasaulinio „Aon“ darbuotojų įsitraukimo tyrimo duomenimis, atskirose organizacijose šis rodiklis – nuo 19 iki 86 proc.  Pavyzdžiui, jau kelerius metus, kai šis tyrimas atliekamas ir Lietuvoje, pirmauja „Lietuvos drau­dimas“.

Suprasti, kad dirbti efektyviai apsimoka, visus ver­čia ne tik ekonominė, bet ir demografinė situaci­ja. Negi našumui kelti Lietuvai reikia dar vienos krizės?

 

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Užsienio ryšių ir paslaugų verslui departamento direktorius Aleksandras Izgorodinas: „Nepakankamai našūs, bet vis brangesni. Tai grėsminga“

Aleksandras Izgorodinas

– Ar dabartinis darbo našumo lygis jau kelia eksporto mažėjimo grėsmę?

– Dabar gamybos lygis trečdaliu didesnis, nei buvo prieš krizę, o darbuotojų skaičius 12–15 proc. mažesnis. Tai rodo, kad įmonės našumą padidino. Kol kas eksporto rezultatai neblogi, vadinasi, šiandien su našumo problema susitvarkome. Po truputį mažėja ir Lietuvos našumo rodiklių atotrūkis nuo labiau išsivysčiusių šalių. Tiesa, klausimas, ar našumas tikrai didėja taip sparčiai, mat jis didėja ne tik dėl augančios ekonomikos, bet ir todėl, kad rodikliai dalijami vis mažėjančiam žmonių Lietuvoje skaičiui.

Vis dėlto darbo našumo kėlimas jau dabar labai aktualus ir vis aktualės, nes pagal mūsų ekonomikos situaciją labai stipriai panašėjame ar net grįžtame į 2004–2008 m., kai taip pat didėjo atlyginimai, o investicijos – ne tiek daug, tad mūsų įmonės po truputį prarado konkurencingumą.

Pramonėje atlyginimai šiais metais padidėjo 8 proc., keturis kartus daugiau nei paaugo BVP, o investicijų lygis 26 proc. mažesnis nei prieš metus ir dešimtadaliu mažesnis nei prieš krizę, nors gamybos apimtys, palyginti su ikikrizinėmis, gerokai didesnės. Jei neateis nauja krizė ir stipriai nesikeis ekonominės tendencijos, būsime nenašūs, tačiau vis brangesni, bus sunkiau konkuruoti užsienio rinkose. Tai tampa grėsminga, nes orientuojamės į eksportą: jis sudaro apie 80 proc. Lietuvos BVP, pramonė eksportuoja beveik 70 proc. savo produkcijos.

 

– Kurios priemonės efektyviausios darbo našumui kelti?

– Vienos įmonės siekia gaminti tą patį produktą su mažiau žmonių, diegdamos pažangesnes technologijas, kitos – po truputėlį bandydamos pereiti nuo pigesnių paslaugų eksporto  prie savo produkcijos, savo prekės ženklo vystymo. Tose srityse, kurios gamina didelės pridėtinės vertės produkciją, ir našumas didesnis nei tose, kurios teikia paslaugas, negamina galutinio produkto. Ilgalaikis sprendimas – pereiti prie savo prekių ženklų ir jų pardavimo, nes ilgainiui mūsų pranašumas dėl darbo jėgos pigumo išblės.

Labai svarbu ir verslo aplinka, mokesčių lengvatos inovacijoms, investicijoms. Svarbu ir mokesčių sistema, biurokratinė našta, taip pat ir susijusi su ES parama: pinigų čia gali gauti, bet tenka sumokėti gana didelę kainą už jų administravimą, nes projektai sudėtingi ir tam reikia samdyti papildomą personalą.

 

– Nors algos kyla sparčiau nei našumas, ir pagal jas atsiliekame nuo ES šalių.

– Kad kyla atlyginimai, gerai, nes tai didina vartojimą, kelia ekonomiką. Bet jų augimas turi sietis su našumo didėjimu, o šis nedidėja, nes nedidėja investicijos. O jos nedidėja dėl kelių priežasčių: naujo ES finansinio laikotarpio paramos projektai vėluoja, tvyro neapibrėžtumas dėl situacijos užsienio rinkose, susijusios su „Brexit“, situacijos Rusijoje, vis dar šiek tiek sukaustyta finansų rinka.

 

– Kokia darbuotojų motyvacijos svarba darbo našumui?

– Tai labai svarbu: darbuotojai turi matyti bendrą įmonės viziją ir tikslus, juos suprasti, turi veikti aiški motyvavimo sistema: jei įmonė pasiekė rezultatą, su darbuotoju turi pasidalyti pasiekta nauda. Verslas kritikuojamas, kad vadovai nesidalina su darbuotojais, bet tai jau keičiasi.

Jei būtų palankesnė darbuotojų motyvacijos sistema, jie siektų daugiau dirbti ir uždirbti. Deja, galiojantis Darbo kodeksas kai kur to neleidžia, o naujasis įstrigęs Seime. Estai, latviai seniai liberalizavo savo darbo santykius ir tai duoda teigiamą rezultatą.

Reikėtų kalbėti ir apie užsienio darbo jėgos importą – kvalifikuotus ir brangius specialistus, kurių mums reikia, žinoma, nedempinguojant vietinių. Šie procesai po truputį vyksta, nes ateinančios į Lietuvą užsienio kompanijos atsiveža ir šiek tiek savo darbuotojų. Apskritai jos moka didesnį atlyginimą, tad ir Lietuvos įmonės neturi kito kelio, kaip jį kelti.

Tačiau problema – didžiulė emigracija, fiziškai darbo jėgos Lietuvos lieka vis mažiau.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Darbo našumas mažėja mažinant atlyginimus

Tags: , ,


2010 m. ekonomikos atsigavimas, kurį sukėlė eksporto prieaugis, pasiektas daugiausia dėl to, kad buvo mažinami atlyginimai.

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje labai paaštrėjo diskusijos slidžia santykio tarp produktyvumo ir darbo užmokesčio tema. Neatsakingai ir nežinia iš kur traukus skaičius mesta vieno banko ekonomikos veikėjo frazė apie ypač mažą Lietuvos žmonių darbo našumą (kuris esąs net 4–6 kartus mažesnis nei normalaus europiečio) įskėlė labai pozityvią diskusiją. Ar uždirbame mažai, nes nemokame dirbti ir esame labai tingūs? O gal uždirbame mažai, nes mums mažai moka, nors sukuriame ne taip jau mažai tos vertės?

Oficiali ES statistika teigia, kad vidutiniškai vienas Lietuvos dirbantysis sukuria apie 45 proc. to, ką sukuria 15-os senųjų ES narių dirbantieji. Ką sako šis rodiklis? Skaičius gaunamas padalijus naujai sukurtą vertę iš valandų, per kurias ta naujoji vertė ir buvo generuota (rodikliai skaičiuojami eliminuojant kainų skirtumus). Patys statistikai gana griežtai primena, kad kalbama apie bendrą įspūdį. Taip yra todėl, kad daugelyje sektorių (pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos, finansų, socialinio darbo ar viešojo administravimo) niekaip kitaip negalima apskaičiuoti naujai sukurtos vertės, kaip tik išlaidas padalijus iš dirbusiųjų skaičiaus. Ir tai reiškia, kad jei atlyginimai sumažėjo, tai mokytojai (socialiniai darbuotojai, gydytojai…) sukūrė mažiau vertės, net jei padaugėjo mokinių klasėje ir daugiau buvo atlikta operacijų. O va jei koks bankas labai smarkiai padidina savo paslaugų įkainius (pastarųjų metų Lietuvos realybė), o jo analitikas gauna didelį atlyginimą, nors jo mokslinių darbų nė su žiburiu nerasi, tai ir vertės tas bankas sukuria labai labai nemažai. Jūs tuo rimtai tikite?

Tad bet kuris solidesnis statistikos tyrimas nepamiršta pabrėžti, jog panašūs išvestiniai rodikliai reikalingi tik tam, kad būtų galima numanyti bendrą situaciją, tad tikėtina, jog kokia Vokietija (110 proc. vidurkio), Prancūzija (113 proc.) ar JAV (118 proc.) yra daugiau ar mažiau našesnės nei ES vidurkis, o Lietuva, Estija (52 proc.), Latvija (39,5 proc.) – ne tokios produktyvios. Na, o išskirtinį produktyvumą demonstruojančiame Liuksemburge (166 proc.) išties tiek daug sukuriama tik todėl, kad šioje šalyje itin didelė labai gerai apmokamų finansininkų koncentracija.

Čia paminėtos metodinės subtilybės, žinoma, nepanaikina dvejopos ypatingos produktyvumo klausimo svarbos. Viena vertus, produktyvumas yra vienas esminių veiksnių, generuojančių ilgalaikį augimą, kita vertus, jo analizė išties svarbi ir kai kalbama apie naujai sukurtos vertės pasidalijimą. Gyventojų skaičius lemia, kiek darbuotojų turės valstybė, o produktyvumas, arba gamyba vienam darbuotojui, apibrėžia, kiek uždirbs kiekvienas darbuotojas. Kad šalis būtų turtinga, o jos vidutinis pilietis galėtų mėgautis aukštu gyvenimo lygiu, būtina (nors nepakankama!) sąlyga yra ir didelis produktyvumas, t.y. gebėjimas našiau pasinaudoti turimu kapitalu, darbu bei gamtos ištekliais ir pagaminti daugiau reikalingų daiktų.

Lietuvoje kalbant apie nedidelį ir lėtai didėjantį produktyvumą paprastai susitelkiama ties darbuotojo indėliu į naujos vertės kūrimą. Vis dėlto tos ar kitos šalies darbuotojų produktyvumas nėra vien jų pačių išsilavinimo ar įgūdžių pasekmė: produktyvumą generuoja ir aplinkos socialinė, ekonominė bei politinė infrastruktūra, pasitikėjimą užsitarnavę garbingi teismai, kurie priverčia vykdyti kontraktus ir sprendžia ginčus tarp vartotojų ir tiekėjų.

Našesnė ta ekonomika, kai darbuotojai aprūpinti didesniu kapitalo kiekiu arba, tai reiškia tą patį, daugiau investuojama į žemę, pastatus ar įrangą. Labai panašiai ekonomikos produktyvumą didina ir naujos idėjos: vienaip ar kitaip derindami kapitalą ir darbą, taikydami naujas technologijas, kurdami ir teikdami rinkai naujus gaminius, galime pagaminti įvairesnių ar geresnių gaminių mažesnėmis sąnaudomis.

Lietuvoje beveik neprisimenamas produktyvumą generuojantis valstybės vaidmuo. Siekiant našios ekonomikos negalima pamiršti švietimo ir lavinimo. Pavyzdžiui, Pietų Korėja vos per vienos kartos gyvenimą iš trečiojo pasaulio valstybės virto išsivysčiusia šalimi daugiausia dėl labai rimto vaikų ugdymo ir geros aukštojo mokslo sistemos.

Nors Lietuvoje įkyriai peršama mintis, kad maža vyriausybė yra geriau nei didelė, tačiau efektyviai ekonomikai išties svarbu ne tiek dydis, kiek kokybė. Pavyzdžiui, Švedijos vyriausybė išleidžia daugiau nei pusę šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o Meksikos – tik ketvirtį BVP. Bet Švedijos vyriausybė yra efektyvi ir garbinga, šalis turtinga, tuo tarpu Meksikos – neefektyvi, korupcija paplitusi, o šalis skursta.

Itin svarbi ir rinkų laisvė: visuomenė gali turtėti tada, kai atsiranda pigesnių prekių gamybos būdų, tad turtėjimo procesas tuo pačiu metu yra ir kai kurių verslų išstūmimas iš rinkos.

Žinoma, realus darbuotojo atlyginimas (t.y. atlyginimas, įvertinus infliaciją) priklauso nuo produktyvumo. Kuo daugiau darbuotojas pagamina vertės savo darbdaviui, tuo daugiau jis uždirba. Ilgainiui, kai kompanija savo darbuotojus aprūpina geresne įranga ir tos įrangos susikaupia daugiau, jų darbo užmokestis didėja. Vis dėlto tai nėra absoliuti taisyklė. Dėl didėjančio produktyvumo visai nebūtinai išlošia pats darbuotojas. Jei darbuotojo derybinė galia nedidelė, jo darbdavys gali darbo užmokesčio nekeisti, bet padidinti pelno dalį. Labai silpnos, o tam tikra prasme ir korumpuotos bei nuo Lietuvos valdžios labai priklausomos didžiosios šalies profsąjungos tikrai nesugeba deramai atstovauti savo darbuotojų interesams. Tai rodo ir skaičiai. Per pastaruosius porą metų kompensacija dirbantiesiems (t.y. bendros dirbančiųjų pajamos) sumažėjo 11 mlrd. Lt, o kapitalo kilmės pajamos pernai santykinai jau sugrįžo į 2007 m. lygį.

Lietuvoje 2010 m. darbo kaina įvertinus produktyvumą (apskaičiuojama kaip darbo vieneto sąnaudos arba, atsižvelgiant į infliaciją, kaip reali darbo kaina) smuko 10 proc., ir tai didžiausia nuosmukis visoje Europoje. Be kita ko, tai reiškia, kad 2010 m. ekonomikos atsigavimas, kurį sukėlė eksporto prieaugis, daugiausia buvo pasiektas būtent piginant darbo kainą (t.y. mažinant atlyginimus). Toks vidinės devalvacijos kelias pasakoja ir apie tai, kad nors vertės pernai buvo sukurta daugiau, darbo dalis pajamose toliau mažėjo. Tad kalbos apie didėjantį darbo jėgos išnaudojimą tikrai nėra iš piršto laužtos. Diskutuoti galime nebent apie tai, ar esama Lietuvos viešojoje erdvėje pakankamai panašių profesionalių diskusijų.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...