Scanpix nuotr.

Skaičiai ir faktai apie imigrantus ir užsieniečių galimybes dirbti Lietuvoje.

Didžioji dalis šalies verslininkų imigranto iš Artimųjų Rytų, net labai kvalifikuoto, savo komandoje nenorėtų…

51 proc. verslininkų nesutiktų įdarbinti imigranto iš Artimųjų Rytų, net jei jo kvalifikacija atitiktų keliamus reikalavimus.

69 proc. Lietuvoje veikiančių užsienio kapitalo įmonių suteiktų darbo vietą imigrantui.

44 proc. lietuviško kapitalo įmonių vadovų suteiktų darbo vietą imigrantui.

34 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių vadovų pripažįsta, kad kvalifikuotų darbuotojų stygius yra viena pagrindinių verslo problemų.

7170 prašymų įdarbinti užsieniečius iš 40-ies valstybių 2015 m. sulaukė Lietuvos darbo birža.

64 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Ukrainos piliečiams.

25 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Baltarusijos piliečiams.

4 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Moldovos piliečiams.

77 proc. užsienio gyventojų Lietuvoje dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais.

6 proc. užsienio gyventojų Lietuvoje dirba tinkuotojais, apdailininkais, apšiltintojais, pastatų dažytojais.

Šaltinis: „Spinter tyrimai“ banko „Citadele“ užsakymu

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

R.Naujokaitės nuotr.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

Buvusi viršininkė vieno susirinkimo metu mums besiskundžiant, kaip sunku dirbti, išrėžė, jog privalome džiaugtis neturėdami plauti tualetų Anglijoje, o dirbdami biure Vilniuje. Keistas požiūris, kuris nebūtų populiarus nei Danijoje, nei Britanijoje. Čia niekam nėra gėda dirbti net ir prasčiausius darbus. Dažnas tai mato kaip pirmąjį laiptelį, vedantį į šviesesnę ateitį. O tų laiptelių daug. Reikia įveikti kalbos barjerą, paprasčiausiai susigaudyti, kaip naudotis viešuoju transportu.

Vos tik atvykęs į naują šalį žmogus turi iš naujo išmokti funkcionuoti kaip visavertis visuomenės narys. Teks ne kartą apsikvailinti ir prašyti aplinkinių pagalbos, tad jei bijai būti palaikytas nesusipratėliu, nekelk kojos iš tėvynės.

Šiame tinklaraščio Euroblogas.lt straipsnyje plačiau nagrinėsime, ką reiškia būti emigrantu ir ko reikia, norint įsitvirtinti kitose Europos Sąjungos šalyse. Tiksliau, Jungtinėje Karalystėje ir Danijoje, kurias aš pati jau vadinu antrosiomis tėvynėmis.

Bakalauro studijas baigiau Jungtinės Karalystės Bradfordo universitete, o šiuo metu ruošiuosi pradėti antros pakopos studijas Danijos Olborgo universitete.

Savo patarimais tekste taip pat dalijasi žmogiškųjų išteklių specialistas Anglijoje Tomas Ramoška ir Danijoje studijuojantis bei dirbantis Andrius Burokas.

Kalbėsime apie studentų gyvenimą ir darbą užsienyje, o taip pat apie specialistams iš trečiųjų šalių suteikiamą Europos Sąjungos Mėlynąją kortelę.

Studentui įsidarbinti Jungtinėje Karalystėje paprasta

Jungtinės Karalystės įdarbinimo agentūroje „Neon“ dirbantis Tomas Ramoška sako, jog studentams galimybių įsidarbinti apstu. Norintys gali bandyti dirbti kavinėje, bare, restorane – tokių darbų ypač daug. Geriausia tiesiog eiti per barus, restoranus. Ten bent dešimt minučių pasikalbėti su vadybininku, paklausti, ar turi darbo vietų, kokios darbo sąlygos. Taip pat daug studentų dirba laisvai samdomais vertėjais teisme ar kitose viešosiose įstaigose.

Tomas Ramoška / Asmeninio archyvo nuotr.

Aš pati, studijuodama Didžiojoje Britanijoje, lengvai radau darbą panešiojusi savo darbo aprašymą po skirtingas kavines. Tiesa, studentai neieško idealių darbo sąlygų, aukščiausių atlyginimų ar maksimalaus skaičiaus darbo valandų per mėnesį kaip kiti atvykėliai.

Specialistų alga siekia ir 80 tūkst. svarų per metus

Kitokia situacija su norinčiais susirasti darbą specialistais, kurie atvyksta į šalį tikėdamiesi daug geresnių sąlygų nei namie. Pasak Tomo, specialistams geros anglų kalbos žinios yra būtinos. Programuotojams čia pilna galimybių – geras informacinių technologijų specialistas Londone uždirba 45-80 tūkst. svarų per metus. Atlyginimai svyruoja priklausomai nuo darbuotojo patirties.

„Brexit“ referendumas – panika, trukusi savaitę

Tomo teigimu, Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos − „Brexit“ − referendumo rezultatai sukrėtė visuomenę. Tačiau po kelių savaičių viskas grįžo į senas vėžias, jokie drastiški įstatymų pakeitimai dar nebuvo įgyvendinti.

„Turėjau kelis kandidatus iš Vokietijos, kurie per mane dėl kontraktų derėjosi su būsimais darbdaviais Didžiojoje Britanijoje, o išvydę referendumo rezultatus atsisakė tęsti procesą“, − prasitaria tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas.

Referendumas trumpam pakeitė visų požiūrį į galimybes dirbti šioje šalyje. Pasak Tomo, dabar viskas grįžo į senas vėžes, darbuotojai iš visos Europos vėl aktyviai kandidatuoja į darbus Jungtinėje Karalystėje.

Užburtas biurokratijos ratas

Įsidarbinti Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje padeda patarimai įvairiausiuose interneto socialinių tinklų forumuose. Čia galima surasti įvairiausių nurodymų, kaip pradėti gyvenimą svečioje šalyje.

Bene svarbiausias dalykas Britanijoje ir Danijoje yra banko sąskaita, kuri yra būtina, norint, jog darbdavys sumokėtų atlyginimą. Deja, sunku ją atsidaryti neturint gyvenamosios vietos ir darbo kontrakto.

Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Andrius Burokas, studijuojantis ir dirbantis Danijoje, sako, jog važiuojant į svečią šalį svarbiausia ten turėti pažįstamų žmonių, kurie padės lengviau suvokti taisykles ir greitai susitvarkyti dokumentus. „Tai gali būti draugas, draugo draugas, draugo sesė ar tiesiog geraširdis žmogus, surastas per interneto forumus“, − teigia pašnekovas.

Andrius Burokas / Asmeninio archyvo nuotr.

Andrius pasakoja, kaip pusantro mėnesio stengėsi įgyti gyventojo registracijos numerį (daniškai − CPR), bet negalėjo, nes nepakako vien dokumentų, jog netrukus pradės studijuoti. Po ilgų kreipimųsi į Tarptautinių piliečių centrą, viena iš darbuotojų prasitarė, jog jis turėtų bandyti susirasti darbą ir tada tikrai bus sutvarkyti dokumentai šiuo pagrindu.

Jeigu važiuoji į Daniją, niekada nepalik visko paskutinei minutei.

Keisčiausia, jog nė vienas darbuotojas prieš tai taip ir nepaaiškino kitų būdų šiai registracijai gauti, o tiesiog atsakydavo, jog negali jo įregistruoti kaip studento, nes mokslo metai dar neprasidėjo. Pagrindiniai kriterijai šiai registracijai gauti yra darbas, studijos, verslas, šeima Danijoje arba įrodymas, jog galėsi čia save išlaikyti.

Privalu perskaityti šiuos kriterijus prieš kreipiantis į institucijas, kitaip teks skaudžiai nusivilti biurokratijos funkcionalumu.

Danija − svajonių šalis

„Atvažiavau į Daniją pusantro mėnesio prieš mokslų pradžią, bet deja, net to buvo per mažai. Nors ir labai stengiausi, gyvenamosios vietos registracijos kaip studentas negavau. Kita vertus, pavyko susirasti darbą. Viršininkui užpildžius formą, šis statusas man buvo sutektas. Jeigu važiuoji į Daniją, niekada nepalik visko paskutinei minutei. Susirasti būstą ir darbą prireiks tikrai daugiau nei dviejų savaičių. Čia yra kitokia sistema ir biurokratija.“

Įsidarbinti Danijoje studentui yra ypač svarbu. Atitinkant tam tikras sąlygas galima prašyti ir papildomos pagalbos iš valstybės − SU. Tokiu atveju, su šia pašalpa atlyginimas beveik pasidvigubina.

Gyvenimas svetimoje šalyje − didelis finansinis iššūkis

Pasak Andriaus, išvažiuodami gyventi ir dirbti į svetimą šalį privalote žinoti, kiek pinigų prireiks pirmiems mėnesiams. Pavyzdžiui, Danijoje užstatas už nuomojamą būstą dažnai siekia trijų mėnesių nuomą.

„Žinau ne vieną pavyzdį, kai atvykusiems žmonėms, gavus būstą, bet pirmaisiais mėnesiais nesusiradus darbo, teko susikrauti daiktus ir grįžti atgal į Lietuvą“, − sako Andrius Burokas.

Svarbiausia turėti planą

„Sunkumų bus visur, bet jeigu yra noro, bus ir būdas. Svarbiausia tikėti savimi ir tada tavimi patikės kiti“, − prasitaria Andrius. Šiuo metu vaikinas džiaugiasi savo sprendimu studijuoti Danijoje, nors ir neslepia turėjęs įdėti daug pastangų, jog čia įsitvirtintų.

Tomas Ramoška taip pat pabrėžia, jog darbą susirado dėl savo atkaklumo. Po skambučių į skirtingas įdarbinimo agentūras ir trijų pakopų atrankos jis jau beveik dvejus metus dirba mėgstamą darbą.

Abiejų vaikinų pateikti pavyzdžiai rodo, jog norint, galima susikurti gyvenimą svečioje šalyje. Svarbiausia turėti aiškų planą ir nebijoti prašyti pagalbos iš aplinkinių.

Mėlynoji kortelė specialistams iš trečiųjų šalių

Neseniai Europos Komisija pristatė ES Mėlynosios kortelės reformos planą, kuris leistų aukštos kvalifikacijos darbuotojams lengviau įsidarbinti Europos Sąjungos šalyse.

Ši kortelė šiek tiek panaši į Žaliąją kortą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji supaprastina darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimą. Darbuotojas privalo turėti aukštą kvalifikaciją, bent vienerių metų kontraktą su Europos Sąjungoje registruota kompanija. Jam turi būti mokamas bent pusantro karto didesnis nei vidutinis šalies atlyginimas (Lietuvoje – du kartus didesnis nei vidutinis, t.y. apie 1500 eurų „ant popieriaus).

Europos Sąjungos piliečiams, vertėtų pasitempti, nes ateityje konkurencija dėl gerai apmokamų darbų tik didės.

Specialistas privalo įrodyti, jog legaliai gali dirbti šios specializacijos darbą ES šalyje. Taip pat privalu turėti sveikatos draudimą sau ir šeimos nariams vykstantiems kartu. Atitinkantis visus šiuos reikalavimus darbuotojas su savo būsimu darbdaviu paduoda paraišką šiai kortelei gauti.

Ne visos ES šalys naudoja šią sistemą − Danija, Jungtinė Karalystė ir Airija nepriklauso šiai sistemai. Jos turi atskiras taisykles, kurios nustato trečiųjų šalių imigracijos srautus.

Mėlynoji kortelė − tai dar vienas būdas spręsti didėjančius ekonominių migrantų ir pabėgėlių srautus. Pritraukti trūkstamą profesionalią darbo jėgą į Europos Sąjungą. Mums, Europos Sąjungos piliečiams, vertėtų pasitempti, nes ateityje konkurencija dėl gerai apmokamų darbų tik didės. Šiuo metu turime daugiau privalumų galėdami laisvai keliauti ir dirbti visose ES šalyse.

Tomo ir Andriaus patarimai rodo, jog viskas įmanoma, svarbu turėti tikslų planą ir atkakliai jo siekti, o galimybių visose ES šalyse apstu.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt 2016 m. rugpjūčio 4 d.

Donatas Pocius / Asmeninio archyvo nuotr.

Donatui Pociui nėra nė 30-ies, bet taikomųjų tyrimų pasaulyje vaikinas jau gali pasigirti koordinavęs ne vieną europinį tyrimą apie jo kartai itin aktualią temą – įgūdžius. Be darbo Viešosios politikos ir vadybos institute, kur yra tyrimų vadovas, Donatas dar rašo tinklaraštį ir su bendraminčiais administruoja „Facebook“ svetainę „Šiandien sužinojau“.

Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt

Kai perskaitai šimtą CV ir visuose, tarkime, kalbų įgūdžiai aprašyti skirtingai bei skirtingose vietose, galvoje gali likti visiška maišatis. Dirbti su vienodu formatu yra kur kas geriau.

Agentūrų „Eurofound“, tiriančios darbo sąlygas, „Cedefop“, tiriančios profesinį mokymą, taip pat – Europos Komisijos (EK) užsakomuosius tyrimus atliekantis Donatas studijavo politologiją ir sociologiją. Ieškodamas, kur pritaikyti žinias, atsidūrė taikomųjų tyrimų srityje, kur, be kitų dalykų, yra atlikęs darbo paieškose skausmingai pažįstamo „Europass“ formato vertinimą.

Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas atskleidžia, ką apie įgūdžius nori žinoti, o ką – mums ištransliuoti ES institucijos.

– Vertinai daugeliui europiečių aktualią iniciatyvą – suvienodintą CV formatą. Kaip apibrėžtum pagrindines tyrimo išvadas?

– Tai buvo gana seniai, nuo to laiko daug pasikeitė. „Europass“ CV formatas yra viena iš sėkmingiausių ES iniciatyvų, kurią jaučia eiliniai piliečiai. Jį naudoja milijonai žmonių – retai kada kokiai iniciatyvai taip pasiseka.

Mano paties patirtis rodo, kad net tuomet, kai žmonės pateikia gyvenimo aprašymą ne visai laikydamiesi taisyklių, vienodas ir gerai pažįstamas formatas palengvina žmogaus, kuris turi peržiūrėti dešimtis ar net šimtus CV per dieną, darbą – o tai gali būti žmogus, kuris jūsų CV peržiūrėjęs pakvies jus į darbo pokalbį. Kai perskaitai šimtą CV ir visuose, tarkime, kalbų įgūdžiai aprašyti skirtingai bei skirtingose vietose, galvoje gali likti visiška maišatis. Dirbti su vienodu formatu yra kur kas geriau.

– Jei būtų tavo valia, ką tobulintum?

– Vieną keistiną dalyką mūsų komanda jau yra rekomendavusi EK. Dažnai žmonės nesupranta, ką rašyti laukeliuose, kuriuose prašoma apibūdinti savo informacinių technologijų, socialines, organizacines ar kitokias kompetencijas. Reikia šių įgūdžių aprašymus labiau standartizuoti – tam galėtų padėti internetinis įrankis, prie kurio prisijungus ir užpildžius klausimyną ar net animuotą apklausą vartotojas gautų automatiškai sugeneruotą tokių įgūdžių aprašymą.

– Pastarieji tavo atlikti tyrimai – apie bendruosius įgūdžius, profesinį mokymą, įgūdžių sertifikavimą. Ar per daug metų praktikos aiškėja, ką ES institucijos nori žinoti apie gyventojų įgūdžius ir kur juos pakreipti?

– ES institucijos labiausiai nori žinoti, kokių įgūdžių visuomenei (ypač darbo rinkai) reikės ateityje. Prognozavimo darbams nuolat skiriamas didžiulis dėmesys. To tikslas – kad nebebūtų situacijos, kai žmonių įgūdžiai visiškai neatitinka darbdavių poreikių.

Jei moksleiviai jaučia potraukį kokiai nors profesijai, kurios mokoma profesinėje mokykloje, nevertėtų vaikytis eilinio teisės ar vadybos diplomo, kuris po to dūlės stalčiuje niekam nereikalingas.

Per ekonominę krizę daug tragedijų įvyko dėl to, kad netekę darbo žmonės sunkiai galėjo prisitaikyti ir rasti kitus darbus, nes neturėjo jiems tinkamų įgūdžių. Jei jie būtų turėję gerus kalbų, matematikos, informacinių technologijų, uždavinių sprendimo, mokėjimo mokytis ir kitus universalius įgūdžius, būtų galėję gana nesunkiai pritapti bet kuriame darbe.

Pavyzdžiui, su Skandinavijos rinkomis dirbančiuose paslaugų centruose Lietuvoje svarbiausia yra šalies, su kuria dirbama, kalba. Nesvarbu, kad dirbti reikia, pavyzdžiui, buhalteriu – mokėdamas tinkamą kalbą turėsi geresnius šansus ten siekti karjeros nei daug žinodamas apie buhalteriją.

– Koordinuoji tyrimus tiesiogiai ES institucijoms, o Lietuvos centrinės valdžios ir savivaldybių institucijos mažai apie juos žino. Kokią svarbiausią žinią apie įgūdžius reikėtų joms perduoti?

– Norėtųsi, kad Lietuvoje stiprėtų profesinio ugdymo prestižas. Jei garsėtume virėjais, kirpėjais arba staliais, tai galėtų virsti milžiniška nauda šalies ekonomikai. Klaidinga ir nuomonė, kad mokymasis profesinėje mokykloje yra kažkoks nepasisekimas. Tokių darbuotojų poreikis darbo rinkoje tikrai labai didelis, o ryšys tarp darbdavių ir švietimo įstaigų – labai stiprus. Net manyčiau, kad neblogos pajamos ar profesinis pripažinimas tokiose profesijose gali ateiti kur kas greičiau. Tad jei moksleiviai jaučia potraukį kokiai nors profesijai, kurios mokoma profesinėje mokykloje, nevertėtų vaikytis eilinio teisės ar vadybos diplomo, kuris po to dūlės stalčiuje niekam nereikalingas.

Man atrodo, vis dar gerokai per mažai yra kalbama, kad anaiptol ne koks nors diplomas ar kitas popierius labiausiai lemia žmogaus karjeros sėkmę, o konkretūs įgūdžiai. Galbūt darbdavys, priimdamas sprendimą dėl jūsų įdarbinimo, atkreips dėmesį į jūsų diplomą, tačiau lemiamą reikšmę turės tai, ką jūs mokate daryti. Net jei darbdavys ir priims į darbą dėl to, kad baigėte gerą universitetą, jau po metų jam tai neberūpės – nes jau bus pakankamai informacijos, kaip jūs realiai atrodote darbe. Kitas darbdavys pirmiausia vertins jūsų darbo patirtį. Taigi studijos ar kitokie mokslai bus svarbūs tik pačioje karjeros pradžioje.

– Ką pats laikai vertingiausiu savo įgūdžiu?

– Mano geriausias gebėjimas, manau, yra universalumas ir gebėjimas prisitaikyti, per trumpą laiką įsisavinti pakankamai geras žinias apie bet kurį dalyką. Tai vadinama „mokėjimu mokytis“ – manau, kad būtent tai yra pats svarbiausias dalykas, kuris turi būti ugdomas nuo mažens.

– Ką labiausiai norėtum išmokti?

– Aš visuomet noriu viską išmokti!

Jekaterina Rojaka / BFL/A.Ufarto nuotr.

Darbo rinka Lietuvoje plečiasi nepaisant prastos demografinės situacijos ir emigracijos. Tačiau struktūriniai pokyčiai, o tiksliau jų nebuvimas, gali greitai pakeisti situaciją. Tuomet darbo rinka ūkio augimo bures pavers ekonominiu inkaru.

Jekaterina Rojaka, DNB banko vyr. ekonomistė

Nedarbo lygis Lietuvoje pirmąjį ketvirtį buvo susitraukė iki 8,3 proc. – mažiausio lygio nuo 2008 m. Užimtumas irgi stiebiasi į viršų: dirbančiųjų skaičius pirmąjį ketvirtį viršijo 1,35 mln., t.y. pasiekė 2009 m. lygį. Užimtumo lygis šiemet fiksavo rekordą – 68,3 proc. Galima būtų tik pasidžiaugti, nes didesnio užimtumo ir augančių atlyginimų rinkinys leidžia tikėtis stiprios ūkio plėtros atramos – augančios vidaus paklausos.

Užimtųjų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje vis dar yra žemiausias Pabaltijyje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad situacija Lietuvoje yra palankesnė nei kitose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje nedarbo lygis, iki šiol sparčiai tirpęs, pakrypo priešinga linkme. Tačiau tai siejama ne tiek su prastesne situacija eksporto rinkose, kiek su didesniu gyventojų aktyvumu. Atlyginimai šiauriausioje iš Baltijos šalių augo itin sparčiai kelis metus iš eilės – daug agresyviau, nei buvo didinamos socialinės išmokos ir pašalpos. Tikimasi, kad nauja neįgaliųjų žmonių įtraukimo į darbo rinką programa dar labiau išplės gyventojų aktyvumą ir laikinai padidins nedarbą. Tai leis bent iš dalies subalansuoti darbo pasiūlą ir paklausą.

Darbo rinkos „kokybės“ rodikliai taip pat neblizga kitų konkurentų fone. Užimtųjų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje vis dar yra žemiausias Pabaltijyje. Lietuvoje struktūrinių pokyčių darbo rinkoje kol kas nematyti. Akivaizdu, kad įmonių plėtrai reikalingus darbuotojus teks vilioti dar didesniais atlyginimais, o laikui bėgant mažiau efektyvius darbuotojus keisti geriau apmokamais. Jeigu šis procesas vyks itin spėriai – daugiau įmonių susidurs su aukštesnių sąnaudų problemomis ir tuomet prarasto konkurencingumo kardas sunaikins atsigaunančios darbo rinkos daigus.

Naujasis darbo kodeksas tik priartina įstatymus prie realybės, bet struktūrinių problemų neišsprendžia.

Vien socialinio modelio patvirtinimas, kuris sunkiai skverbiasi Seimo koridoriais, situacijos darbo rinkoje ilguoju laikotarpiu nepakeis. Naujasis darbo kodeksas tik priartina įstatymus prie realybės, bet struktūrinių problemų neišsprendžia. O jų su laiku bus dar daugiau. Šiuo metu turime galimybę pritraukti daugiau geros kokybės darbo jėgos iš trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Ukrainos. Todėl reikėtų iš esmės peržiūrėti imigracijos ir įmonių steigimo reglamentus, kurie trukdo verslui kurti naujas darbo vietas ir atgraso nuo Lietuvos kaip potencialios šalies gyvenimui ir darbui pasirinkimo.

"Shuttrestock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jei darbo paieškos portale atsiranda skelbimas rinkodaros specialistui, per dieną atplūsta 50 CV, o jei inžinieriui technologui – keli CV atsiunčiami per ištisą mėnesį, nors darbdaviai skelbia 300 pasiūlymų. Ką daryti, kad netaptum vienu iš šimtų vienodų potencialių darbuotojų, neturinčių potencialo laimėti kovą dėl darbo vietos?

Nors netrukus abiturientų laukia egzaminų maratonas, o žinoti, kuo bus užaugę, mokiniai turi dar 9–10 klasėse, kovo mėnesį apsisprendę dėl specialybės, kurią pasirinks studijuoti, būna tik 43 proc. abiturientų. Tai rodo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenys. Kaip nuspręsti, ko mokytis, kad po mokslų nebūtum pakeičiamas robotu, o ką veikti dar studijų metais, kad galėtum tikėtis gauti darbą ir padorų atgynimą?

Daugiausia 2015 m. laidos absolventų, užsiregis­travusių darbo biržoje, yra baigę teisės, socialinio darbo, verslo vadybos, ekonomikos studijas.

Beje, nors aukštosios mokyklos jau ruošiasi priimti šiųmetę būsimų bakalaurų bangą, darbo dar neturi 1,8 tūkst. pernykščių absolventų. Daugiausia 2015 m. laidos absolventų, užsiregis­travusių Lietuvos darbo biržoje (LDB), yra baigę teisės, socialinio darbo, verslo vadybos, ekonomikos studijas. Iš viso LDB registruota 36,7 tūkst. bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą.

MOSTA duomenimis, pusė 2014-ųjų absolventų ieškodami darbo užtruko ne ilgiau kaip dvi savaites, beveik pusė jų išsiuntė ir ne daugiau kaip 10 CV. Tačiau praėjus pusmečiui po studijų baigimo darbo neturėjo ketvirtadalis.

Sukantiems galvą, kokias studijų programas rinktis, darbo rinkos ekspertai dar kartą patvirtina, kad perspektyvu viskas, kas susiję su informacinėmis technologijomis (IT), o jau bent kelerius metus girdimi pareiškimai apie pavydėtinus šių specialistų atlyginimus ir vis didėjantį jų poreikį – anokia mada, greičiau užtikrinta prognozė. Juolab ir Švietimo ir mokslo ministerija, atrodytų, šiemet žada imtis rimtos intervencijos ir skirti 50 proc. daugiau studijų vietų būtent IT srities studijų programoms. Jų populiarumas kasmet po truputį didėja.

MOSTA duomenimis, pirma pagal didžiausią darbo užmokestį studijų programa – programų sistemos – 2015-ųjų priėmime pagal populiarumą buvo šešta, antra pagal darbo užmokestį – informacinės technologijos – pagal stojančiųjų pasirinkimą buvo 55-a, o štai elektros inžinerijos ir skrydžių valdymo studijos, patenkančios į darbo užmokesčio reitingo dešimtuką, populiarumo reitinge užima 286-ą ir 266-ą vietas.

Prognozuojama, kad daniškai, švediškai, norvegiškai ar suomiškai mokančių darbuotojų Lietuvoje reikės vis daugiau.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, paklaustas, ką studijuoti pasirinkęs neprašausi, svarsto, kad perspektyviausių specialybių rinkinys nesikeičia: įmonėms trūksta IT specialistų, įvairių sričių inžinierių.

Apie IT specialistų paieškas neseniai paskelbė ir SEB, „Swedbank“, „Danske Bank“. Didelę pastarųjų specialistų – programuotojų, projektų vadovų, net pardavimo vadybininkų, išmanančių būtent IT sektorių, paklausą patvirtina ir internetinės personalo paieškos ir atrankos įmonės „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė.

O jei fiziniai, technologijų mokslai – ne prie širdies, verčiausia mokytis skandinavų kalbų. Prognozuojama, kad daniškai, švediškai, norvegiškai ar suomiškai mokančių darbuotojų Lietuvoje, kurioje kuriasi užsienio kapitalo klientų aptarnavimo centrai, plečiasi skandinaviški bankai, reikės vis daugiau.

Reikėtų turėti „kietą“ specialybę, pavyzdžiui, technologijų mokslų srities, bet ne vadybos.

Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas patarimą, kaip planuoti ateities karjerą, paprastai prilygina sumuštinio, kurio pagrindas būtų rimtas išsilavinimas, sluoksniavimui: „Reikėtų turėti „kietą“ specialybę, pavyzdžiui, technologijų mokslų srities, bet ne vadybos. Vadyba, finansai, rinkodara ar tarptautinis verslas gali būti sviesto sluoksnis ant duonos, kuri būtų bioinžinerija ar kas nors panašaus. Na, o dar užbarstęs minkštųjų gebėjimų – darbo komandoje, lyderystės, gauni visą sumuštinį ir tampi pusfabrikačiu, kuris jau gali išeiti į darbo rinką.“

Architektams nebėra projektų

LDB prognozuoja, kad daugiausia ieškančių darbo šiemet bus administratorių, pardavimo vadybininkų, buhalterių ir apskaitininkų, žinoma, teisininkų, socialinių darbuotojų. Tos pačios specialybės vyrauja ir ilgalaikių bedarbių sąraše. Dar pernai buvo paskelbti ir vis žadamo sudaryti specialistų kvalifikacijų žemėlapio pirminės analizės rezultatai, bet juose su minuso ženklu paminėtos studijos kažkodėl nepraranda aukščiausių pozicijų pagal populiarumą tarp stojančiųjų.

Matematikos ir kompiuterių studijų absolventams, atvirkščiai, įsidarbinti lengva, o atlyginimai didesni už šalies vidurkį.

„Su didžiausiomis problemomis susiduria teisės absolventai: jiems sunku įsidarbinti, o jei ir pavyksta – atlyginimai maži. Taip pat nedidelius atlyginimus gauna baigusieji menų, gyvybės mokslų studijas, istorijos, filologijos, komunikacijos absolventai, – absolventų įsidarbinimo rezultatus primena MOSTA Studjų politikos ir analizės skyriaus metodininkas Gintautas Jakštas. – O matematikos ir kompiuterių studijų absolventams, atvirkščiai, įsidarbinti lengva, o atlyginimai didesni už šalies vidurkį. Nesunkiai darbą randa ir inžinieriai, nors jų atlygis šiek tiek mažesnis, panašiai sekasi ir technologijų absolventams.“

Ekspertai tvirtina, kad baigusiųjų teisės studijas perprodukcija yra milžiniška. Ir nors „Sodros“ duomenys rodo, kad vidutinės teisėjų pajamos yra antros didžiausios Lietuvoje po skrydžių vadovų, pastarųjų metų absolventams mantijos apsivilkti nesiseka: A.Francas skaičiuoja, kad apskritai teisininkams per metus atsiranda 60–70 naujų darbo vietų, o universitetus kasmet baigia 1–1,5 tūkst. teisės absolventų. Iš 2015-aisias diplomą gavusių, bet kovo 1 d. darbo vis dar ieškojusių absolventų daugiausia turi būtent teisininko išsilavinimą.

Įsidarbinti sudėtinga ir rinkodaros specialistams: „CV-Online“ atstovė R.Karavaitienė sako, kad, panašiai kaip ir finansų, reklamos, statybos, logistikos, transporto sričių atstovams, darbo pasi­ū­l­ymų pasitaiko, bet darbdavių pasiūlymų, priešingai nei šių specialistų, nėra tūkstančiais.

„Paskelbus pasiūlymą rinkodaros specialistui, per dieną sulaukiame 50-ies kandidatų CV, ir visi jie stiprūs, visi turi patirties. Konkurencija didžiulė, o pasiūlymas tik vienas, tad daug žmonių lieka už borto. Rinkoje jų labai daug, kaip ir žmogiškųjų išteklių specialistų, turizmo, viešbučių sektoriaus atstovų“, – vardija R.Karavaitienė.

Ypač teisininkai jau seniai tapo televizinių parodijų ir anekdotų herojais, bet ekspertai pastebi, kad perpildytų profesijų sąrašas nesibaigia. Miglota ateitis laukia ir dar vienos prestižinės ir rimtos specialybės – architektūros absolventų.

Absolventai, ko gero, tikisi, kad baigę studijas projektuos Nacionalinę dailės galeriją, bet dažnai daugiausia, ką jie gali daryti, yra sandėliukų projektavimas.

„Matyti, kad ir architektūros srityje yra didelė perprodukcija, kad ir kaip būtų keista, nes jų skaičius nereguliuojamas. Latviai per metus parengia 20, estai – 15, o mes – 200 architektų. Mūsų absolventai, ko gero, tikisi, kad baigę studijas projektuos Nacionalinę dailės galeriją ir panašius objektus, bet dažnai daugiausia, ką jie gali daryti, yra sandėliukų prie namo projektavimas. Kon­kurencija šioje srityje – didžiulė“, – nauja tendencija stebisi A.Francas.

Ketvirtojoje pramonės revoliucijoje administratorių nebereikia

Ateitis priklauso programuotojams, sistemų analitikams, programinės įrangos inžinieriams ir kitiems šios šiuolaikinės gildijos nariams. Trumpai tariant, viskas, kas susiję su informacinėmis technologijomis, po kelerių ar keliolikos metų bus tik dar labiau reikalinga, todėl šiems specialistams atsiras ne tik darbo vieta, bet ir geras atlygis. Šviesi ateitis žadama matematikams, didžiųjų duomenų analitikams, biotechnologams, robotikos, automatikos specialistams, galintiems programuoti robotus, taip pat medikams.

Šiuo metu vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija: viskas skaitmeninama, apdorojamų duomenų kiekiai tik didėja, procesus valdo nebe rankos, o sistemos ir kompiuteriai. „Alliance for Recruitment“ partneris A.Francas baiminasi, kad jaunimas kol kas lieka šio virsmo šešėlyje ir nesupranta, jog turi įgyti išskirtinę (pavyzdžiui, emociniu intelektu) specialybę, turėti skirtingų sričių gebėjimų derinį, antraip juos pakeis robotai.

„Šiandien administratoriumi jau gali dirbti mašina, kuri atsako į elektroninius laiškus, bend­rauja su žmonėmis. Neseniai viena Jungtinės Karalystės laikinojo įdarbinimo kompanija, teikianti žemesnės kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimo paslaugas, apskaičiavo, kad apie 66 proc. tokių profesijų yra rizika išnykti dėl robotizacijos. Sandėlyje robotas dėžę perkrauna per 8 sekundes, o jis juk gali dirbti visą parą, be pertraukų pavalgyti ar parūkyti. Tad technologijos paveiks daug darbų. Neaišku, ar greitai jos pasieks Lietuvą, tačiau žinome, kad jų sparta didelė“, – prognozuoja A.Francas ir priduria, kad jei studijų programoje nėra nė žodžio apie IT, ją rinktis – daugiau nei rizikinga.

Futuristai prognozuoja, kad visos įmonės per artimiausius 10–20 metų taps IT įmonėmis, kuriose visus procesus valdys kompiuteriai, todėl bent kokių IT žinių reikės įvairiausių profesijų atstovams. Taigi specialistai pabrėžia svarbą ne tik įgyti paklausią profesiją, bet ir nusiteikti turėti neišvengiamą gebėjimų derinį. „Ateities profesijos reikalaus specialistų, kurie, be tradicinių savo srities žinių, gebės valdyti ir joje naudojamas sistemas“, – prognozuoja Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) Informatikos katedros lektorius dr. Darius Dilijonas.

Jis paaiškina, jog specialistų gebėjimų poreikis bus susijęs su automatizacija, technologijomis, kurios jau dabar yra taip išsivysčiusios, kad galima taikyti dirbtinio skaitinio intelekto metodus ir kai kuriuos anksčiau žmonių atliekamus darbus perduoti mašinoms. Pavyzdžiui, viena Nyderlandų įmonė, kurioje technologu dirba D.Dilijonas, atlieka projektą, skirtą sukurti sistemai, kuri pagal skirtingus duomenis automatiškai prognozuotų pastatų būklę ateityje.

„Kadangi Nyderlanduose daug pastatų stovi ant polių, arti vandens, kuriame sistemą, kuri pagal skirtingus duomenis leistų prognozuoti jų būklę: pagal palydovo duomenis matome polių nukrypimus, iš kadastro sistemų gauname duomenis apie vandens lygį, iš registrų centrų ir mokesčių inspekcijos – apie turto vertę, iš inžinerijos įmonių – informaciją apie atliktus polių priežiūros darbus. Taip galime sukurti modelį, pagal kurį identifikuojama būklė ir prognozuojama, kurių namų pamatai ateityje suges. Juk dabar šiuos darbus rankiniu, spėjimo būdu atlieka žmonės – tikrina, matuoja, gręžia, o ateityje sistemos leis pakeisti šias pozicijas: bus galima prognozuoti, numatyti ir užsiimti prevencija. Nyderlanduose ši tema labai aktuali, nes pamatų griovimas gali kainuoti šimtus tūkstančių eurų“, – pasakoja VU KHF lektorius.

D.Dilijonas pritaria, kad kokybės, precizikos ir kūrybos nereikalaujančios, mechaniškai atliekamos užduotys bus automatizuotos, tad reikės specialistų, kurie prižiūrėtų ir tobulintų šias technologijas.

„Tai bus persikvalifikavimas iš mechaninio darbo į didesnės pridėtinės vertės kūrimą“, – apibendrina mokslų daktaras ir priduria, kad kai kurios profesijos, pavyzdžiui, apskaitininko, neišnyks, tačiau atsiras kitokių darbo principų, todėl reikės dirbti su darbą automatizuojančiomis sistemomis. Tarkime, gydytojas diagnozę turės nustatyti remdamasis ne tik tradiciniais metodais, bet ir pasitelkdamas išmaniuosius laikrodžius, kurie gali nustatyti pirminius kai kurių ligų simptomus – širdies, miego sutrikimus.

„Kai kalbama apie perspektyvias specialybes, orientuotis galima nesunkiai: gerų galimybių turi visos specialybės, susijusios su informatika, informacinių sistemų kūrimu ir jų vystymu. Prog­nozuojama, kad šių specialistų trūks dar 10 metų, tad pasirinkęs tokią specialybę neprašausi“, – neabejoja D.Dilijonas.

Didėjant duomenų srautams šiuo metu paklausūs duomenų analitikai, o ateityje prognozuojamas dar didesnis jų stygius, nes įmonėse informacijos tik daugės. Todėl D.Dilijonas tvirtina, kad itin graibstomi bus specialistai, gebantys dirbti su didžiaisiais duomenimis, juos apdoroti, kurti modelius ir rasti įžvalgų. „Duomenų analitikai šiuo metu geriausiai apmokami specialistai Europoje ir jų trūksta, todėl universitetai pastaruoju metu ėmė siūlyti daugybę šių studijų programų“, – komentuoja VU KHF lektorius.

Būtent dėl didžiųjų duomenų analizės šviesią ateitį jis prognozuoja ir matematikos, ekonometrijos absolventams.

Užsienietiškose „Forbes“, „Business Insider“ ir kitų žiniasklaidos priemonių sudaromose daug žadančių profesijų prognozėse įvardijami ir visų sričių gydytojai, slaugai ir t.t. Specialistai tvirtina, kad tarptautinės prognozės nėra tolimos ir Lietuvai.

„Kaip ir visa Europa, Lietuva sensta, todėl manau, kad medikų, globos specialistų paklausa didės. Be to, šios paslaugos linkusios migruoti į pigesnes šalis: vokiečiai senjorai gyvena Ispanijoje, suomiai – Talino apylinkėse, nes ten medicinos, priežiūros paslaugos kainuoja mažiau. Lietuvoje tokios tendencijos dar nėra ryškios, bet jei pavyktų pritraukti skandinavų, vokiečių ar prancūzų kalbas mokančio medicinos personalo, atsirastų gera niša. Kita vertus, turint tokią specialybę bus lengva įsidarbinti bet kur pasaulyje“, – svarsto S.Besagirskas.

Tačiau neseniai MOSTA paskelbtoje lentelėje matyti, kad nors medicinos studijų programos praėjusiais metais tarp stojančiųjų buvo populiariausios, darbo užmokesčio reitinge jos užima 264-ą ir 267-ą vietas, o, pavyzdžiui, odontologija, ketvirta pagal populiarumą tarp stojančiųjų, yra 55-a pagal darbo užmokestį.

Studijos nėra tikslas

IT ir ryšių asociacijos „Infobalt“ duomenimis, pagal IT darbuotojų skaičių Lietuva stipriai atsilieka: pernai šie specialistai sudarė vos 1,7 proc. visų dirbančiųjų, o kvalifikuotų IT specialistų trūkumas Lietuvoje iki 2020 m. gali pasiekti 10 tūkst., Europoje – 750 tūkst.

Perspektyvi IT sritis neretai atrodo nepasiekiama ir reikalaujanti tiksliųjų mokslų gabumų. Tačiau S.Besagirskas sako, jog toks įspūdis gali būti klaidingas vien todėl, kad mokyklose nėra galimybių prisiliesti prie šių mokslų: kai nebandei, ir nežinai, kad gabumų užtektų. Nors mokyklose pasitaiko verslo, universitetų iniciatyvų sudominti mokinius robotika, programavimu, skaičiuojant pagal visą mokyklų tinklą jos nesudaro nė vieno procento ir toli gražu nėra sistema.

„Mokyklose trūksta techninių, tiksliųjų mokslų mokytojų, nes neretai jie būna persikvalifikavę iš kitų dalykų, todėl silpnesni. Vaikams tiesiog neatskleidžiamas šių mokslų žavesys, juk per 90 proc. neformaliojo ugdymo būrelių yra šokiai, dainos ir sportas. Vaikai neturi galimybės programuoti, tad sako, kad neturi tam gabumų, nors iš tiesų nė nebandė, nebent paviršutiniškai“, – svarsto LPK atstovas.

S.Besagirskas svarsto, kad jei daugiau abiturientų studijuotų tiksliuosius, technologijų mokslus ir rinktųsi jų specialybę, sumažėtų spaudimas socialiniams mokslams – nebūtų tokios didelės konkurencijos, kiltų atlyginimai. „Dabar, kai visi bando išgyventi iš socialinių ir humanitarinių mokslų, darbdaviai gali siūlyti ir mažesnius atlyginimus, nes darbuotoją pakeisti kitu yra lengva“, – pastebi S.Besagirskas.

Už aktyvų bendradarbiavimą su verslu sudarant studijų programas, kuriant ES finansuojamus projektus ir kitas partnerystės formas LPK atstovas giria Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetus. Pasak jo, visai gali būti, jog kai kurios aukštosios mokyklos pagaliau pasišovė bendradarbiauti su darbdaviais ir tam, kad galėtų išlaikyti mokslo slėnius, nes jei ilgainiui valstybinio finansavimo jiems nebeliks, išlaikyti šiuos darinius universitetams bus didelė prabanga arba nepakeliama našta.

„Manau, kad poreikis įveiklinti slėnius yra vienas apsektų, spaudžiančių juos iš apačios. Be to, reikia konkuruoti dėl studentų  lengviau techninėse specialybėse, nes galima abiturientus sugundyti darbu ir atlyginimu, o socialiniuose moksluose tai gerokai sudėtingiau“, – paaiškina S.Besagirskas.

Dabartiniams studentams ekspertai pataria studijų metais ieškotis nefiktyvios praktikos ir apsispręsti, į kokį darbą taikys gavę diplomą.

„Kuo anksčiau jaunuoliai „susitepa rankas“ ir išbando save tikrame darbe, tuo lengviau jiems bus realiai įvertinti situaciją. Bakalaurams, neturintiems nei praktikos, nei patirties, pasakome, kad jie per vėlai prisiruošė ieškoti darbo: jų bendrakursiai jau turi patirties, nes jai įgyti paskyrė visas vasaras“, – pasakoja A.Francas.

57 proc. abiturientų, kurie, tikėtina, dar nėra apsisprendę dėl studijų pasirinkimo, „Veido“ kalbinti pašnekovai pataria nepasikliauti vien draugų ir artimųjų patarimais ir domėtis ne tik studijų programa, bet ir darbo vieta.

„Pirmiausia reikia pagalvoti, kam reikalingos studijos. Studijuoti reikia tam, kad pasiektum tikslą. Pačios studijos negali būti tikslas. Pirmiausia galima išsirinkti norimą darbą, o tada domėtis, kokių studijų reikia šitai pozicijai gauti“, – apibendrina MOSTA metodininkas G.Jakštas.

"Flickr"/ dialoguín nuotr.

Darbuotojų išsaugojimas – nuoseklus ir sistemingas organizacijos vadovybės darbas. Kokios priežastys lemia nesėkmę šiame darbe arba, paprastai, kas skatina darbuotojus keisti darbovietę?

„OVC Consulting“ atlikto tyrimo „Dažniausios darbuotojų išėjimo iš darbo priežastys“ rezultatai rodo, kad nėra vienos dominuojančios priežasties. Trys pagrindinės iš 16 galimų surinko vienodą procentą (po 13 proc.) atsakymų: vadovo asmenybė, įmonės vadovavimo ypatumai ir karjeros galimybių nebuvimas arba nepasitenkinimas esamomis galimybėmis. Tad akivaizdu, kad viena svarbiausių sričių, turinčių kelti rimčiausią susirūpinimą įmonėms – vadovavimas.

Darbuotojai dažnai palieka ne organizaciją, – jie išeina dėl vadovo. Ir pastaruoju metu jie atsisveikina vis lengviau – šiandien jau sunku įsivaizduoti žmogų, kuris pradėdamas dirbti organizacijoje tikisi po kelių ištikimo darbo dešimtmečių gauti padėkos raštą auksiniuose rėmeliuose. Taigi, kyla klausimas, kas yra svarbu žmonėms ir ką gali padaryti vadovai, kad išlaikytų darbuotojus.

Darbuotojams yra svarbu matyti viziją, suprasti, kaip jų darbas prisideda prie bendro rezultato, jausti savo pastangų svarbą ir pripažinimą.

Vadovybė turėtų žinoti, kad pavaldiniai stebi kiekvieną jų žingsnį, emocionaliai reaguoja į jų žodžius bei linkę savaip interpretuoti jų elgesį. O jei kompanijos vadovai net nemato reikalo bendrauti su darbuotojais ar daro tai retai ir formaliai, tai žmonės patys padaro savo išvadas ir ieško kito darbo. Darbuotojas dažnai jaučiasi įvertintas vien todėl, kad buvo išklausytas ir suprato, kad jo vadovas yra pasirengęs suteikti jam reikiamą pagalbą. Net jeigu jo pageidavimai ir negali būti realizuoti, vadovo atviras ir logiškas atsakymas, paaiškinimas yra geriau negu ignoravimas.

Dauguma darbuotojų ryte iš lovos keliasi galvodami ne apie kompanijos ir padalinio pelno rodiklius. Darbuotojams yra svarbu matyti viziją, suprasti, kaip jų darbas prisideda prie bendro rezultato, jausti savo pastangų svarbą ir pripažinimą. Tad tie vadovai, kurie orientuojasi vien į finansinius tikslus, neuždega, neįtraukia pavaldinių.

Tam, kad darbuotojas liktų organizacijoje, jis turi jausti pripažinimą, savo indėlio į kompanijos sėkmę įvertinimą.

Dažnai girdime darbuotojų nusiskundimus atlyginimu, ir kad darbo keitimas yra būdas pagerinti savo finansinę situaciją. Atliktas tyrimas parodė, kad nepatrauklus atlyginimas užima 5-6 vietą iš 16 galimų išėjimo priežasčių (9 proc.  atsakymų). Tokį patį įvertinimą gavo prasta atmosfera darbe. Kur kas svarbiau tyrimo dalyviams atrodo teisingumo principas atlygio sistemoje, – tai, kaip darbo krūvis atitinka atlygį (12 proc.  teigiamų atsakymų). Taigi, tam, kad darbuotojas liktų organizacijoje, jis turi jausti pripažinimą, savo indėlio į kompanijos sėkmę įvertinimą. Atlygio kriterijų skaidrumas, teisingumo principo komunikavimas turėtų būti vadovų ir personalo specialistų rūpestis.

Atlygį, kaip išėjimo priežastį, lenkia karjeros galimybių nebuvimas arba nepasitenkinimas esamomis galimybėmis. Tušti pažadai, kuriuos dalina vadovybė, priverčia ne vieną darbuotoją nusivilti organizacija. Talentų valdymas yra labai aktualus tiek organizacijai ir jos vadovams, tiek patiems darbuotojams.

Tyrime dalyvavo 343 įvairių įmonių darbuotojai.

Daugiau informacijos rasite čia

Shutterstock

Lietuvis ir darbas. Ar kada svarstėte, kodėl žydams svarbus šabas, o visiems krikščionims – sekmadienis? Kodėl senųjų tautų atstovai iki šiol brangina laiką, skirtą religijai? Dvasininkai vadina tai savotišku lūžio tašku, padedančiu žmogui atitverti išorinį laiką nuo asmeninio, skirto pabuvimui su Dievu, artimu ir pačiu savimi.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Jei tikėsime verslo psichologais, rūpintis darbu asmeninio laiko sąskaita linkę pernelyg atsakingi ir savo veikla motyvuoti asmenys. O darbdaviai atskleidžia, kad toks elgesys būdingas jauniems, asmeninio gyvenimo nesukūrusiems žmonėms. Tačiau tik suvokus takoskyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nebuvimo grėsmes ir pasekmes įmanomas kokybiškesnis pasirinkimas.

Kaip pastebi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, šiuolaikiniam žmogui tai nelengvas uždavinys, nes visuomenėje pernelyg iškreiptas požiūris į darbo pobūdį: „Supratimas apie vieną ar kitą veiklą dažnai pateikiamas pernelyg romantizuotai, suprask, kad darbovietė yra vieta, kurioje turi išpildyti save kaip asmenybę.“

Psichologas Gediminas Navaitis teigia, kad dirbančio žmogaus pasitenkinimą didina kūrybiškumas, tinkamas mikroklimatas įmonėje ir karjeros galimybės: „Nesijaučiate laimingi savo darbe? Pamėginkite atlikti jį kūrybiškiau, bet per trumpesnį laiką.“

Psichologo vertinimu, Lietuvai bent jau artimiausiu metu tapti laimės ekonomikos valstybe negresia (pagal laimės indeksą esame 56 vietoje pasaulyje). Kitaip tariant, iki laimingiausių bei mažiausiai dirbančių šalių gyventojų – norvegų, olandų, danų ir prancūzų – šiandien mums vis dar kaip iki mėnulio. Nesunkiai tuo įsitikiname žvilgtelėję į savižudybių statistiką.

„Per metus Lietuvoje nusižudo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Sutikite, gyvybės kaina, apskaičiuojama pagal teismų ir draudimo bendrovių praktiką, yra kur kas tikslesnis ekonominis rodiklis nei BVP. Tačiau įvertinus, kiek lėšų skiriama šiai problemai spręsti, akivaizdu, kad mūsų šalyje laimės ekonomikos principai ignoruojami“, – aiškina G.Navaitis.

Jei tikėsime Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (angl. OECD) duomenimis, vidutinis Lietuvos darbuotojas per metus vidutiniškai dirba 1839 val., latvis – 1928 val., graikas – 2060 val., o vokietis – tik 1363 val.

Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos šalių vidurkiu vadinamos 1770 val., tačiau laimingiausių šalių gyventojai (norvegai, olandai, danai ir prancūzai) dirba kur kas mažiau. Žinoma, tai nėra vienintelis paaiškinimas, kodėl šie žmonės laimingesni. Tačiau šiandien jau neabejojama, kad prie to smarkiai prisideda pačių darbuotojų ugdymas.

Kaip pavyzdį galima paminėti tai, jog Skandinavijos kraštuose itin didelis dėmesys skiriamas darbuotojų kūrybiškumui ir pasitikėjimo kultūros ugdymui, o Lietuvoje didžioji dalis gyventojų vis dar mano, kad kelią į laimę užtikrina darbštumas.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa atskleidė, kad daugiau nei pusei (69,6 proc.) lietuvių viena svarbiausių sėkmingos profesinės veiklos savybių yra darbštumas, o kūrybiškumą svarbiu laiko tik 28 proc. apklaustųjų. 2,2 proc. miestiečių nurodė nežinantys, kuri iš šių savybių vertesnė.

Jei tik pasižvalgytume, tarkime, po danų ar norvegų įmones, pamatytume, kad ten kur kas labiau vertinamas kūrybiškumas, o darbštumas net nepatenka į vertybių skalės trejetuką. Kad skandinavų prioritetai visai kiti nei lietuvių, patvirtina šešerius metus vienoje Norvegijos bendrovėje informacinių technologijų konsultantu dirbančio Kęstučio Tomkevičiaus pasakojimas.

„Norvegijoje suteikiama daugiau laisvės planuotis savo darbo dieną ir savaitę. Priešingai nei Lietuvoje, čia darbdavys nestovi už nugaros ir nekontroliuoja, ką tu veiki. Visi darbuotojai žino savo atsakomybę, o vadovai savo žmonėmis pasitiki“, – skirtumais tarp Lietuvos ir Skandinavijos darbo rinkų dalijasi studijas prieš dešimtmetį Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete baigęs lietuvis.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės instituto vadovas prof. dr. Tomas Davulis atkreipia dėmesį, kad ir Lietuvoje netrūksta darbuotojų, kuriems vadovai leidžia išnaudoti savo darbo laiką lanksčiai ir kūrybiškai. Taigi šiuo atveju žmonės motyvuojami ne pagal griežtą darbo laiko reguliavimą, o pagal atlaidesnį požiūrį į kontrolę. Kitaip tariant, nesilaikymas griežtų laiko reglamentavimo normų iš darbdavio pusės ir yra vadinamasis lankstumas.
„Negalėčiau tvirtinti, kad Lietuvoje to nėra, žinau nemažai pavyzdžių, kai darbdavys su darbuotoju susitaria. Taigi viskas atsiremia ne į griežto reguliavimo, o į mentaliteto dalykus“, – pabrėžia T.Davulis. Teisininkas dalijasi unikaliais bandomojo skandinavų projekto rezultatais, kai, įmonei sumažinus darbo valandų skaičių nuo 40 iki 30 val. per savaitę, darbuotojų produktyvumas padidėjo. Mažiau laiko praleisdami darbe, žmonės jį išnaudoja kur kas efektyviau, o tai leidžia sukurti daugiau pridėtinės vertės.

24-erių virėjas Gabrielius Račys, dirbantis virtuvės vadovo padėjėju Nacionalinėje dailės galerijoje, sako pavargęs nuo aktyvaus gyvenimo Londone. Ketverius metus be savaitgalių ir atostogų dirbęs lietuvis suvokė, kad laimingas bus tik grįžęs namo. Su įgyta kompetencija ir patirtimi Vilniuje darbo ieškojęs vaikinas netruko pastebėti, kad koją jam kiša jaunas amžius.

„Per vieną darbo pokalbį buvau išvadintas snargliumi. „Kaip gali ką nors mokėti dar savęs iki galo nepažįstantis žmogus?“ – klausė pats į darbo pokalbį mane pakvietęs darbdavys. Londone dėl jauno amžiaus į mane investavo, suteikė galimybes tobulėti, tačiau Lietuvoje tai rimta kliūtis“, – pasakoja Londono aludėse su ispanais ir jamaikiečiais dirbęs virėjo padėjėjas. Šiuo metu už tūkstantį eurų gimtojoje šalyje virtuvės vadovo padėjėju triūsiantis G.Račys juokauja suprantantis, kas skatina lietuvių verslumą, ir jau netolimoje ateityje žada atidaryti nuosavą kavinę.

Lietuvių literatūros tyrinėtoja, daugelio knygų ir vadovėlių autorė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė-Pakerienė juokauja darbo vietą susikūrusi išeidama į pensiją. „Baigusi dirbti Vilniaus universitete tapau savo darbdave: tik nuo manęs priklauso, kiek ir kokių knygų parašysiu. Šiandien kiekvienas susiduria su pasirinkimų laisve, gali rinktis tai, kas jam tinkama. Neturėtume pamiršti, kad gyvenimo kokybė nesusideda vien iš atlygio už darbą. Jei gyveni emigracijoje, atsiribojęs nuo artimųjų, klausimas, kiek ilgai džiugins tie pinigai“, – įžvalgomis dalijasi V. Daujotytė-Pakerienė.

71 metų miškininkas Romualdas Urbonas sako per visą gyvenimą atostogavęs du kartus, ir tai tik dukters Eglės spiriamas. Turkiją ir Egiptą aplankęs pašnekovas visus šiuos metus jautėsi reikalingas Lietuvoje, todėl atostogauti jam tiesiog nebuvę kada: „Žmonės pavargsta tik nuo nemėgstamos veiklos, tačiau kai darbas atitinka žmogaus pomėgius, tampa jo gyvenimo būdu. Esu sutikęs nemažai keikiančių valdžią, likimą, blogą orą, bet tokie dažniausiai sėdi ne savo rogėse.“

R.Urbonas svarsto, kad daugelį žmonių nuo persidirbimo gelbsti šeima ir per laiką išgryninti pomėgiai: „Matyt, tai yra vienintelė galimybė kartais įjungti atbulinę pavarą. Tuomet ir mintyse sumaišties mažiau, ir dviejų laisvadienių pakanka.“

Jis pats sako per šiuos metus nuo darbo laisvu metu perskaitęs daugybę knygų. Jos ir lavino jo akiratį.

Kaip lietuviškąjį Maxą Weberį, nepataisomą darbomaną kolegos ir šeimos nariai apibūdina ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorių habilituotą daktarą Zenoną Norkų. Tiesa, ir jis pats yra prasitaręs, kad jaunystėje jam reikėję pasirinkti šeimą arba mokslą, nes derinti šiuos dalykus nelengva. Profesoriaus dukra vaikystėje labai pyko, kad tėtis, nepaisydamas nei šventinių dienų, nei laisvadienių, neatsitraukia nuo savo tyrimų ir knygų.

Geležine valia ir atkaklumu pasižymintis mokslininkas su knygomis nesiskiria net visuomeniniame transporte: vos į jį įlipęs ima skaityti. Kaip juokauja akademiko žmona Jūratė Černevičiūtė, atitolęs nuo mokslinės veiklos jis jaučiasi lyg nesavas, tiesiog nežino, ko nusitverti. Dar studijų metais gebėjimu užsisėdėti bibliotekoje garsėjęs Z.Norkus ir šiandien pats paskutinis užveria universiteto duris.

Knygų bokštuose ir analizuojamų dokumentų žemėlapiuose skendintis jo kabinetas, matyt, geriausiai apibūdina mokslininko asmenybę. „Veido“ „Mini Nobeliu“ 2014 m. įvertintas profesorius Vilniaus universitete dirba trečią dešimtį ir iki šiol yra apibūdinamas kaip mokslininkas, kuriam visuomet pavyksta apčiuopti tai, kas įdomu žmonėms.

„Pagal tai, kada jo kabinete užsidega šviesa, galima tiksliai pasakyti, kelinta valanda“, – juokauja jo kolegos, o J.Černevičiūtė svarsto, kad klasikinio tipo mokslininkų, tokių kaip jos vyras, ateityje, kaip ir dinozaurų, matyt, neliks.

Verslo psichologas Artūras Deltuva aiškina, kad šiuo metu ir Lietuvoje daug dėmesio skiriama asmeninei ir profesinei veiklai atskirti: „Skirtingu gyvenimo tarpsniu kiekvienas mūsų nusprendžia, kiek darbo valandų jam gana. Iki nepriklausomos Lietuvos visas lietuvių gyvenimas buvo sudėliotas į lentynėles, tačiau šiandien turime nepalyginti daugiau lankstumo ir laisvės rinktis, kada ir kiek valandų dirbsime. Svarbu tik suvokti galimas grėsmes ir pasekmes, kad nepritrūktume gebėjimo laiku sustoti, norėdami išlipti iš viršvalandžių vilkduobės.“

Savo verslą turintys žmonės pernelyg ilgas darbuotojų darbo valandas linkę vertinti kaip negebėjimą planuoti savo laiko ar tam tikrų kompetencijų stygių. Tiesa, daugelis jų sutinka, kad be viršvalandžių sėkminga karjera sunkiai įsivaizduojama.

T.Davulio manymu, sėkmė užkoduota kasdieniuose mūsų pasirinkimuose, o teiginys, kad Lietuvoje pasirinkimo nėra, jam atrodo kaip atgyvena: „Lietuviai gali rinktis, kokioje šalyje ir kiek dirbs, kokia kalba kalbės.“

Psichologas sutinka, kad šiandien jau ne dirbamų valandų skaičius, o pasiektas rezultatas daugelyje kūrybinių sektorių lemia atlyginimą. Kūrybiškumą jis vadina vienintele ypatybe, suteikiančia valstybei konkurencinį pranašumą.

Jam antrinantis G.Navaitis prideda, kad tik laimingą individą galime laikyti ekonomine vertybe, nes jis sugeba sukurti daugiau: „Įprastai tokie darbuotojai labiau patenkinti savo veikla, todėl kūrybiškiau dirba.“

Vyskupas M.Sabutis sutinka, kad darbas neturėtų būti suvokiamas kaip atsiteisimas už nuodėmes, priešingai: „Savo darbo kokybe ir našumu rodome savo požiūrį į Dievą. Taigi savo veiklai atsidavusius asmenis pažįstame ne iš aprangos, laikysenos ar pasirinktos gyvensenos, o iš jų veiklos rezultatų.“

Išties kartais pakanka apsižvalgyti, kad suprastume, kaip pastaraisiais metais kito lietuvių požiūris į darbą ir į kokybišką laisvalaikį: iš pomėgių atsiradę verslai – matyt, vis dar geriausias įrodymas, kad pokytis lietuvių sąmonėje įvyko ir dažnas šiandien savo gyvenimą vertina jau visai kitaip nei prieš 25 metus.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako socialinių mokslų daktaras, verslo psichologas Artūras Deltuva.

– Kas skatina darbuotojus dirbti viršvalandžius?

– Jei dirbama ne darbo valandomis, tai byloja apie stiprią asmens motyvaciją ir aktyvų įsitraukimą į darbo procesą. Kitas momentas, tai – motyvuotų žmonių vilkduobė, į kurią įkritusieji savo profesine veikla rūpinasi kur kas labiau nei asmeniniu gyvenimu, apleidžia savo pomėgius, tad tik laiko klausimas, kada juos užklups rutina ir nuovargis. Profesinė veikla užima išties didelę dalį mūsų gyvenimo, tačiau pakanka savęs paklausti, kaip atrodytų kasdienybė praradus darbą. Tikėtina, jei nėra kitų gyvenimo sričių, atsivertų tuštuma ar net egzistencinė krizė.

– Taigi išeitų, kad persidirbimo valandos nėra jau tokios nekaltos, kaip galime manyti?

– Nesu linkęs apie viršvalandžius kalbėti tik blogai. Galbūt kažkuriuo amžiaus tarpsniu, jei žmogus mėgaujasi savo veikla, patiria pasitenkinimą, o darbdavys iš to gauna nemenką pelną, tai nėra blogai. Tačiau nuolatinė gyvensena tokiu ritmu alina, nepalieka vietos kitoms, ne mažiau svarbioms gyvenimo sritims, todėl svarbu palikti darbines užduotis ten, kur jų vieta, o sau leisti nuo jų atsikvėpti. Taip apsisaugosime nuo perdegimo: nepamirškime, kad versle, kaip ir sporte, ilgos distancijos įveikiamos tik po trumpų treniruočių.

– Tačiau įsisukus į profesinį verpetą atsitraukti nuo rutinos ne visiems paprasta. Ką patartumėte?

– Rutina sustiprina kasdienius mūsų įpročius, taigi ilgainiui vis mažiau susimąstome apie tai, ką veikiame. Jei nemokame savęs sustabdyti, automatizmo mūsų gyvenime vis daugėja. Trumpas atokvėpis skirtas labiau mūsų fiziologinėms jėgoms atkurti, o siekiant gilesnio savo gyvenimo pajautimo reikėtų ilgesnių atostogų. Jos suteikia galimybę atsitraukti nuo aktyvios veiklos ir paklausti savęs, ar esu patenkintas esamu gyvenimu, ar matau jo prasmę. Žmogui suteikta galimybė pažvelgti į savo gyvenimą sąmoningai – reikėtų tai išnaudoti.

– Skandinavai jau kurį laiką gyvena vadovaudamiesi pasitikėjimo kultūra. Kuo ji naudinga profesinėje srityje?

– Darbdavio nepasitikėjimas darbuotojais labai brangiai kainuoja pačioms įmonėms, tai stabdo motyvuotų žmonių parengtį, apriboja jų potencialą ir motyvaciją. Įmonėje vyraujanti nepasitikėjimo kultūra nuskurdina individo prigimties atsiskleidimo galimybes. Jau seniai praėjo laikai, kai laiku sukontroliuotas plaktukas galėjo prikalti daugiau lentų. Pasaulinės tendencijos rodo, kad šiandien kur kas svarbiau rasti erdvės platesniam potencialui atsiskleisti. Tai žmonės patiria kaip saviraišką ir kūrybiškumą.

– Kokias darbuotojų savybes vadintumėte svarbiomis jų profesinėje perspektyvoje?

– Pastaruoju metu vis svarbesnis ir labiau vertinamas tampa mūsų gebėjimas atsiskleisti konkrečioje situacijoje pagal tai, ko iš mūsų viena ar kita situacija reikalauja (naujame darbo kolektyve arba pagal naujus darbo įgūdžius). Visi kaupiame potencialą, bet mūsų vertė priklauso nuo to, kiek jį tam tikrose situacijose sugebame parodyti. Dažnu atveju tai lemia mūsų gebėjimas sujungti emocijas, žinias ir įgytus įgūdžius.

"Veido" archyvas

Socialinis modelis. Lietuva subrandino radikalią reforma, kuri į darbo rinką ir socialinę sistemą papildomai įtrauktų apie 300 tūkst. asmenų. Nemaža dalis jų šiandien darbuojasi „šešėlyje“, parazituodami kitų sąskaita.

„Veido“ skaičiavimais, žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, tačiau naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius gali siekti apie 250 tūkstančių.

Didžiausia jų dalis – oficialiai žinoma, ir „Sodra“, galima sakyti, galėtų juos įvardyti vardais ir pavardėmis. Pasak šios valstybės institucijos vadovo Mindaugo Stankevičiaus,  iš 1,3 mln. visų dirbančiųjų šalyje maždaug 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių pajamos yra mažesnės nei minimalus atlyginimas. Dar skandalingiau, kad tarp jų didžiausią dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai, taip pat aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Tikrai sunku patikėti, kad įmonių vadovai ir buhalteriai galėtų dirbti už mažesnį nei minimalų atlyginimą. Slėpdami savo darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių, jie gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Prie šios visuomenės išlaikytinių grupės priskirtini ir ilgalaikiai bedarbiai, kurių dirbti neskatina nei egzistuojanti paramos sistema, nei maži atlyginimai, nedaug besiskiriantys nuo socialinių pašalpų.

Pastaruosius trejus metus ilgalaikiai bedarbiai vidutiniškai sudarė apie 30 proc. visų bedarbių šalyje. Pavyzdžiui, šių metų balandžio 1 dieną iš 166 tūkst. šalyje registruotų bedarbių ilgalaikių buvo 51,3 tūkstančio. Tai žmonės, daugiau nei metus neturintys darbo, o jauni žmonės iki 29 metų ilgalaikiais bedarbiais laikomi, darbo nesuradę ilgiau nei pusę metų.

Lietuvoje bedarbiams tiesiog neapsimoka dirbti dėl menkų atlyginimų, į kuriuos jie nė už ką nenori mainyti savo patogaus gyvenimo iš pašalpų, dar papildomai prisiduriant uždarbį „šešėlyje“. Kokio masto tai reiškinys, akivaizdžiai parodė eksperimentas Akmenės, Radviliškio, Raseinių, Šilalės ir Panevėžio rajonų savivaldybėse, kai buvo imta kruopščiai tikrinti pašalpos gavėjus. Tuomet paaiškėjo, kaip be jokių skrupulų sukčiaujama, siekiant išsaugoti pašalpas, kurios kartu su įvairiomis lengvatomis ir kompensacijomis neva nepasiturintiems gyventojams gali siekti ir daugiau nei 500 eurų. Pradėjus atidžiau tikrinti šiuos žmones, pašalpų gavėjų skaičius rajonuose sumažėjo penktadaliu ir daugiau.

Dosni valstybė ir emigrantams, nemokantiems Lietuvoje mokesčių, tik simbolinę 27 eurų privalomojo sveikatos draudimo įmoką per mėnesį, o už tai galintiems gauti nemokamą visavertį gydymą, kurio vertė gali siekti ir šimtus ar tūkstančius eurų. O štai Lietuvoje dirbantis žmogus per metus privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, kuris sudaro 9 proc. jo pajamų, vidutiniškai sumoka apie 724 eurus. Emigrantai iki šiol aktyviai naudojosi šia galimybe, gydytis į Lietuvą atskrisdami net iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Tiesa, politikai pagaliau susigriebė, kad socialinio solidarumo mokestis turėtų iš tiesų būti mokamas solidariai. Šiuo metu Seime yra pateikta įstatymo pataisa, numatanti, kad nemokamą gydymą galės gauti tik tie žmonės, kurie per pastaruosius penkerius metus nebus įsiskolinę už privalomąjį sveikatos draudimą.

Tačiau Valstybinė ligonių kasa (VLK) prie Sveikatos apsaugos ministerijos „Veidui“ negalėjo pateikti duomenų, koks skaičius emigrantų naudojasi galimybe už simbolinę kainą gydytis Lietuvoje. Įstaigos atsiųstame atsakyme teigiama, kad šių metų balandžio 1 dieną VLK draudžiamųjų registre buvo 3 236 014 draudžiamųjų, iš jų 3,2 mln. nuolat šalyje gyvenančių piliečių ir 35 tūkst. užsieniečių, dalyvaujančių Lietuvos sveikatos draudimo sistemoje.

Taip pat nustatyta, kad beveik 67 tūkst. asmenų nebuvo drausti daugiau nei penkerius metus, daugiau kaip 48 tūkst. nedrausti daugiau kaip septynerius metus, o daugiau nei 15,6 tūkst. niekada nebuvo drausti.

Žinia, lietuviai – ne skandinavai ar amerikiečiai, kurie netoleruoja nesąžiningai besielgiančio kaimyno ar pažįstamo, nemokančio mokesčių ar ne vietoje pastačiusio automobilį. Tūlam lietuviui, deja, net į galvą neateitų nei piktintis tuo, nei skųsti. Atvirkščiai, Lietuvoje būti apsukresniam už kitus, „išdurti“ valstybę laikoma kone šaunumu. Priimtina gauti atlyginimą vokelyje, ne gėda naudotis kompensacijomis ir lengvatomis, nors jos ir nepriklauso.

Tačiau stoti į teisuolio pozą ir iš žmonių tikėtis pilietiškumo gal ir naivu, kai pati valstybė stumia į „šešėlį“, sudarydama sąlygas nedirbti ir gyventi iš pašalpų, slėpti pajamas ir išvengti mokesčių.

Naujojo socialinio modelio autorių nuomone, būtina susigrąžinti šiuos potencialius mokesčių mokėtojus iš darbo rinkos ir socialinio draudimo užribio, taip išplečiant legaliai dirbančių ir mokesčius mokančių valstybės piliečių ratą.

Siūloma mažinti darbo mokesčius, kurie iš dalies ir lemia vieną didžiausių darbo rinkos, o kartu ir valstybės problemų – mažus atlyginimus. Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų (31 proc.) darbdaviams didinti atlyginimus brangu, todėl atlyginimas didinamas nelegaliai, dalį jo mokant vokelyje, arba, siekiant išvengti mokesčių, vietoj darbo sutarties darbuotojams siūloma imti verslo liudijimą. Todėl vidutinis atlyginimas Lietuvoje – vienas mažiausių Europos Sąjungoje, vos didesnis už vidutinį atlyginimą Rumunijoje ir Bulgarijoje. O pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui esame aplenkę net estus. Mat BVP sudaro ne tik atlyginimai, bet ir kitos pajamos, kurių dalis yra gerokai didesnė nei atlyginimų.

Nuo mažų atlyginimų, kurių dalis dar slepiama, į socialinio draudimo sistemą atitinkamai surenkama nedaug ir socialinio draudimo mokesčių, nors mokesčio tarifas didelis. Todėl reformos autoriai siūlo socialinio draudimo mokesčio tarifą darbdaviams per 12 metų sumažinti 12 proc. – nuo 31 iki 19 proc.

„Norėdami sumažinti darbo mokesčius, turime keisti mokesčių sistemą, nes reikia išlaikyti pensininkus. Gaunamas toks uždaras ratas: „Sodros“ sistema brangi, o išmokos pensininkams menkos, nes mokėtojų yra mažai, jų atlyginimai maži. Todėl  siūlome mokesčių bazę plėsti ir pagrindinę pensijos dalį (bazinę pensiją), kuri nepriklauso nuo buvusio atlyginimo, finansuoti iš valstybės biudžeto. Tuomet reikia didinti kitus mokesčius, lengvatas ir mažinti išimtis. Žodžiu, reikia mokesčių sistemos reformos“,  – sako vienas socialinio modelio projekto autorių Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka.

Mokslininkai yra suskaičiavę, kad darbdavio mokamą dalį būtų galima sumažinti 12 proc., tai yra ta dalimi, kuri sudaro bazinės pensijos dalį. Tuomet tie pinigai liktų įmonei, padidintų jos pelną. Būtų galima labiau apmokestinti dividendus, šiek tiek padidinti pelno mokestį ir taip iš kelių šaltinių surinkti kaupiamąjį fondą bazinei pensijai finansuoti. O sumažėjusi mokesčių našta darbdaviui leistų didinti atlyginimus darbuotojams.

R.Lazutkos nuomone, pelno mokesčio padidinimas darbdavių neturėtų gąsdinti, nes, palyginti su socialinio draudimo mokesčiu, jis yra teisingesnis, mat susijęs su verslo sėkme. O socialinio draudimo mokestį reikia mokėti net tuomet, kai įmonė vos suduria galą su galu.

Apie būtinybę mažinti darbo apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau seniai. Dideli darbo mokesčiai, kurių bendra suma viršija 50 proc. atlyginimo, riboja darbo vietų kūrimą, galimybes pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) duomenimis, Pasaulio ekonomikos forumo reitinge pagal mokesčių naštos įtaką investicijoms Lietuva užima 124 vietą, kai Latvija – 67-ą, Estija – 12-ą. Atitinkamai pagal mokesčių įtaką darbo vietų kūrimui Lietuva tėra 124-a, Latvija – 103-ia, o Estija – 24-a.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prognozės. Skundai, kad į darbo rinką išleidžiami ne tokie specialistai, kokių jai labiausiai trūksta, Lietuvoje jau tapo maldele. Antra vertus, užtikrinčiau pasakyti, kokie darbuotojai bus paklausūs ateityje, taip pat sudėtinga.

Miglą turėtų išsklaidyti vienas Vyriausybės prioritetų – specialistų kvalifikacijų žemėlapis. Apie tai kalbama jau ne vienus metus, bet kol jis bus parengtas, praeis dar keleri. Kadangi Lietuvos darbo rinka yra palyginti nedidelė ir gana jautri pokyčiams (tarkime, didelių užsienio kompanijų atėjimui), gaišatis – nepageidaujamas dalykas. Nepaisant neigiamų aspektų, pagrįstos darbo rinkos raidos prognozės reikalingos. Šioje srityje gerai sekasi Norvegijai. Panašią darbo rinkos paklausos ir pasiūlos prognozavimo sistemą ateityje norima įdiegti ir Lietuvoje. Apie Norvegijos patirtį ir kylančius iššūkius „Veidas“ kalbasi su tyrėja, statiste, dirbančia prie šios sistemos Norvegijoje, dr. Victoria Sparrman.

VEIDAS: Kaip Norvegijoje atliekamos specialistų paklausos darbo rinkoje prognozės? Į kokius svarbiausius aspektus būtina atsižvelgti?

V.S.: Naudojame daugiaaspektį modelį, orientuodamiesi į 15–20 industrijų. Prognozuojame darydami daug įvairių prielaidų: sakykime, atsižvelgdami į tarptautinę situaciją, prekybos sąlygas, galvodami, kokios turėtų būti naftos kainos, kokia galėtų būti Norvegijos eksportuojamos produkcijos paklausa, ir daug kitų. Visa tai sudedame į turimą modelį ir aiškinamės, kuria linkme turėtų plėtotis tam tikros pramonės šakos, veikiamos šių aplinkybių. Pagal tai sprendžiame, kokia turėtų būti pasiūla pagal skirtingus kompetencijų lygius. Šiuo metu esame nustatę šiuos: pirminis ugdymas, vidurinis ir pagrindinis išsilavinimas, povidurinis profesinis išsilavinimas ir tretinis mokymasis (universitetinės bakalauro ir magistro studijos – V.S.). Tai paklausos pusė. Taip pat gilinamės į skirtingas sritis ir tiriame baigiančius jaunuolius ar konkrečioje srityje veikiančius specialistus.

Darbo rinkos paklausos ir pasiūlos prognozes darome dvidešimtmečiui į ateitį.

VEIDAS: O kiek galima pasikliauti tokiomis specialistų pasiūlos ir paklausos prognozėmis? Kadangi jos sudaromos remiantis daugybe dinamiškų veiksnių, ar pasikeitus aplinkybėms viskas nesugriūva kaip kortų namelis?

V.S.: Prognozes darome atskaitos tašku laikydami dabartinę ekonomikos situaciją. Nenorime tiksliai pasakyti, kiek žmonių pageidautume įdarbinti kokioje nors industrijoje po dvidešimties metų, veikiau norime parodyti, kad štai čia – spėjama paklausa, o čia – spėjama pasiūla. Kartais tarp šių dalykų atsiranda plyšys. Tai nereiškia, kad tikrai manome, jog jis liks ir ateityje. Tiesiog norime pasakyti, kaip atrodys darbo rinkos situacija ateityje, jeigu nieko nesiimsime ir nekeisime. Pateiksiu pavyzdį: jeigu pamatome, kad ims trūkti medicinos seselių, vyriausybė turi skatinti tokių studijų pasirinkimą, parodyti, jog tapti slaugytoja – gera mintis.

Žinoma, pinigai, skiriami švietimo sistemai, taip pat turi būti atitinkamai perskirstyti, daugiau finansuojant medicinos seselių rengimą. Štai taip vyriausybė bandytų išvengti „tarpo“ – pasiūlos ir paklausos neatitikimo. Vadinasi, mums svarbu ne tiek būti tiksliems, kas iš tikrųjų nutiks, kiek prognozuoti, kas gresia, jei padėties nekeisime.

Pridėčiau, kad tai naudojama plačiau, ne tik darbo rinkos paklausai ir pasiūlai prognozuoti. Pavyzdžiui, tuo pačiu modeliu naudojamasi keturis kartus per metus prognozuojant ekonominę šalies situaciją, taip pat Norvegijos finansų ministerija jį pasitelkia sudarydama metinius biudžetus.

VEIDAS: Ar parengę prognozę ją nuolatos atnaujinate, plėtojate atsižvelgdami į kintančias aplinkybes?

V.S: Taip. Tarkime, dėl imigracijos į Norvegiją. Ji yra didelis iššūkis. Pavyzdžiui, dabar dirbame aiškindamiesi, kaip turėtų kisti norvegiški atlyginimai, atsižvelgiant į didelius imigrantų srautus. Aš nagrinėjau imigracijos poveikį bendram atlyginimų lygiui šalyje, ir gana aišku, kad imigrantai turėtų jį sumažinti. Tai gali lemti struktūros pokyčių efektas ir darbininkų derybinių galių, paveiktų imigrantų srautų, sumenkimas. Nuo tada, kai pastebėjome šį efektą, norime tiksliau suprasti, kaip tai paveiks žmones: ar tai labiau atsilieps aukštesnės, ar žemesnės kompetencijos darbuotojams. Šitaip stengiamės atnaujinti ir plėtoti prognozes atsižvelgdami į naują situaciją.

Kadangi Norvegijoje esama imigrantų, turinčių ir labai aukštą išsilavinimą, ir labai žemą, tai gali paveikti ir vienų, ir kitų specialistų darbo užmokestį. Tikrai nėra taip, kad atvažiuotų tik žemos kompetencijos darbo rinkos dalį „padengiantys“ imigrantai. Pridėčiau, kad daug profesinių sąjungų Norvegijoje apima ir joms nepriklausančius žmones. Vadinasi, net jei nepriklausai darbuotojų sąjungai, įmonėje gauni adekvatų atlyginimą, kaip ir priklausantieji. Kitaip tariant, yra tam tikros ribos dėl mažesnių imigrantų atlyginimų. Aišku, gali būti tarptautinių kompanijų, kurios samdo užsienio darbo jėgą ir darbuotojams moka mažesnius atlyginimus.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis Lietuvos vyriausybei, kad darbo rinkos prognozės duotų daugiau naudos?

V.S.: Jei Norvegijoje nebūtų buvę vyriausybės intereso, šis modelis nebūtų buvęs tinkamai išplėtotas. Buvo skiriamas finansavimas, skatinamas modelio tobulinimas – visa tai daryta norint sužinoti, kokiose pramonės šakose, kokiame ugdymo lygyje ateityje gali kilti problemų ir ar galima kažką padaryti, kad to būtų išvengta.

Vis dėlto turėčiau būti atsargi patardama Lietuvos vyriausybei, nes nežinau daugelio detalių. Gerai, kad domimasi darbo rinkos pasiūlos ir paklausos prognozavimu. Tik, manau, jums veikiau reikėtų daugiau apimančio modelio, nei mes turime Norvegijoje, ir susifokusuoti į pasiūlą bei paklausą pagal įgūdžius.

Pabrėžčiau, kad vienas norvegiško modelio sėkmės veiksnių yra tyrėjai, nuolatos atnaujinantys ir plėtojantys modelį. Be to, duomenų rinkimas, analizė ir modelio tobulinimas yra glaudžiai susiję. Kadangi mums gali būti nurodyta daryti prognozes skirtingiems ateities scenarijams, įgyjame daug reikalingos susijusios patirties – juk atliekame tyrimus įvairiomis darbo rinkos temomis. Reikia matyti platesnį vaizdą. Jei susikoncentruoji tik į darbo rinką ir neatsižvelgi į pramonės struktūrą, į galimą to raidą, nėra gerai. Deja, vyriausybė vis vien labiausiai orientuojasi į darbo rinkos pasiūlos ir paklausos prognozes, o mes, tyrėjai, suinteresuoti gauti atitinkamos papildomos informacijos, kad galėtume atnaujinti projekcijas.

VEIDAS: Kokios institucijos teikia tyrėjams reikalingus duomenis? Ar informacijos pakanka išsamesniems tyrimams?

V.S.: Naudojame nacionalinius statistinius duomenis iš penkių ugdymo lygių. Jei turime daug duomenų iš pramonės šakų ir penkių ugdymo lygmenų, iš to jau galima gauti daug informacijos. Sudėtingiausias dalykas – pasiūlos pusė. Sunku išplėtoti veiksmingą modelį, kad galėtum modeliuoti ateities pasiūlą darbo rinkoje. Tai priklauso nuo to, kiek žmonių pasitrauks iš darbo rinkos, kiek darbo jėgos į ją ateis, kokį išsilavinimą jie turės, kokio tipo išsilavinimą rinksis, jei nedarbo lygis kils, ir pan.

Be to, prisiminkime, kad vienas žmogus gali dirbti skirtingose srityse. Sakykime, mokytojas. Jam nebūtinai reikia dirbti mokymo sistemoje – jis, pavyzdžiui, gali darbuotis biurokratiniame, vyriausybiniame sektoriuje. Dar kitur.

VEIDAS: Kaip vertintumėte, ar profesijų reikšmė mažėja ir vis aktualesni tampa tam tikri įgūdžiai, leidžiantys darbuotojui lanksčiai prisitaikyti prie skirtingų darbo rinkos situacijų?

V.S.: Gal nesakyčiau, kad jos tampa ne tokios svarbios, bet tiesiog akcentuočiau, kad žmogus su tam tikru įgūdžių rinkiniu gali funkcionuoti skirtingų tipų darbuose.

VEIDAS: Ar rengiant tokias prognozes įtraukiamas ir įgūdžių lygmuo? Ar žiūrima, kokios kompetencijos taps svarbiausios ateityje?

V.S.: Ne, atsižvelgiama tik tiek, kiek įgūdžių reikia pagal ugdymo lygmenį.

VEIDAS: Ar rengiant prognozes naudojamasi tik nacionaliniais duomenimis, ar atsižvelgiama į kitų šalių darbo rinkos bei ekonomines prognozes?

V.S.: Atsižvelgiame į savo imigracijos srautus, kurie, be abejo, priklauso nuo to, kokia ekonominė situacija yra kitose šalyse. Imigracija priklauso nuo to, koks nedarbo lygis yra Norvegijoje ir koks jis kitose šalyse. Jei skirtumas didelis ir Norvegijoje šis lygis labai žemas, o kitose valstybėse aukštas, vadinasi, turėtų imigruoti daugiau žmonių. Taigi tai nėra uždaras modelis, stengiamės atsižvelgti, kas potencialiai mums aktualaus vyksta kitur.

VEIDAS: O ar matote kokių įdomių tendencijų, kaip darbo rinkoje keisis specialistų paklausa?

V.S.: Manau, kad ateityje bus labai svarbu turėti nors kokį išsilavinimą. Matome, kad darbuotojų, neturinčių išsilavinimo, poreikis stipriai kris. Taigi, jei kam nors turėčiau duoti patarimą, patarčiau studijuoti kažką, kas patinka. Nekompetentingos darbo jėgos nedarbo lygis bus kur kas didesnis nei kompetentingos.

VEIDAS: Lietuvos darbo rinka palyginti nedidelė. Tai reiškia, kad į rinką įėję nauji stambūs darbdaviai arba dideli jau esamų kompanijų veiklos pokyčiai gali greitai pakeisti padėtį, o visos prognozės tapti nebeaktualios. Ar yra kokių nors būdų nuo to apsisaugoti?

V.S.: Jei pažiūrėtumėte į Norvegijos ekonomiką, visada turime porą prognozuojamo bendrojo vidaus produkto (BVP) skaičių. Su ir be naftos pramonės. Galima sakyti, tai panašu ir į jūsų situaciją. Šiuo atžvilgiu geriausia daryti prognozes su ir be tokių įmonių, taip pat praverstų rinkos jautrumo analizė. Sakykime, kas nutiks šalies ekonomikai, jei kuri nors iš tokių didelių kompanijų padidins tam tikrų darbuotojų paklausą ar jai seksis kitaip, nei manyta. Būtų išmintinga nusistatyti stambias, nemažą įtaką galinčias padaryti kompanijas ir pabandyti kurti ateities prognozes su jomis ir jas atmetus.

VEIDAS: Kokį vaidmenį šiame kontekste atlieka atlyginimai?

V.S.: Įprastose prognozėse, kaip turėtų sektis Norvegijos ekonomikai, atsižvelgiame į atlyginimų ir nedarbo lygio sąsają. Atlyginimai iš tikrųjų suderina darbo rinką. Vis dėlto savo darbo paklausos ir pasiūlos projekcijose šį aspektą ignoruojame. Ne todėl, kad būtų sunkiau, bet todėl, kad mums svarbiau pamatyti, kas nutiks, jei atlyginimai to nepadarys. Kad būtų aiškiau, pateiksiu paprastą pavyzdį: jei sakome, kad turėtume atsižvelgti į darbo rinkos derinimą, labai didelį atlyginimą turėtų gauti medicinos seserys, – taip į tokio tipo darbą galima pritraukti daugiau žmonių, atsiras daugiau besirenkančiųjų studijuoti šią profesiją. Vis dėlto mes nenorime nei paspartinti, nei sulėtinti atlyginimų pokyčių, kad atlyginimai šokinėtų aukštyn ir žemyn, – norime tvarios paklausos ir pasiūlos raidos.

Dr. Victoria Sparrman

Dr. Victoria Sparrman yra tyrėja, dirbanti „Statistics Norway“, pagrindinėje Norvegijos oficialiosios statistikos institucijoje. Ji yra atsakinga už Norvegijos darbo rinkos ir ekonomikos raidos prognozes. Šiuo metu V.Sparrman tiria Norvegijos atlyginimų aplinką po to, kai šalis patyrė didelių struktūrinių ekonomikos pokyčių: monetarinės politikos permainas, kovojant su infliacija, ir imigracijos srautų padidėjimą. Ji taip pat ketverius metus yra dirbusi Norvegijos finansų ministerijoje.

Vaiva Sapetkaitė

"Veido" archyvas

2011 m. antroje pusėje dirbančiųjų vis daugės, pamažu kils ir darbo užmokestis.

Užimtųjų skaičius, užpernai kritęs beveik 7 proc., pernai susitraukė dar 5,1 proc. ir pasiekė žemiausią lygį per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją – 1,34 mln. Perskaičiavus darbuotojų skaičių į dirbančių visą mėnesį visą darbo dieną, šis rodiklis sumažėja dar beveik 300 tūkst. ir, palyginti su 2009 m., yra 5,5 proc. mažesnis. Tai dar kartą liudija, kad dauguma įmonių vis dar lūkuriavo ir dirbo ne visu pajėgumu.

Visą laiką dirbančių gyventojų skaičius pernai ūgtelėjo tik trijose srityse – kompiuterinės, elektrinės ir optinės įrangos gamybos (7 proc.), mašinų ir įrangos gamybos (3,9 proc.) bei nekilnojamojo turto operacijų (1,2 proc.). Daugiau nei ketvirtadaliu sąlyginių darbuotojų skaičius krito transporto priemonių gamybos srityje, dviženklius pokyčius fiksavo rafinuotų naftos produktų gamyba (–18,3 proc.), viešbučiai ir restoranai (–15,8 proc.).

Statistikos departamento apklausos duomenimis, vidutinis metinis bedarbių skaičius pernai išaugo beveik 30 proc., o palyginti su 2008 m., pašoko daugiau nei tris kartus, iki 291 tūkst. Dėl tokio staigaus bedarbių gausėjimo Lietuva jau kurį laiką negali atsikratyti bronzos “apdovanojimo” tarp Europos Sąjungo šalių aukščiausio nedarbo lygio nominacijoje. O pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuvą aplenkė tik Ispanija, kurios sostinę šių metų gegužę paralyžiavo visuotinis streikas. Demonstrantai išreiškė nepasitenkinimą vyriausybės vykdoma taupymo politika ir reikalavo imtis socialinių bei politinių reformų.

Nors šiuo metu ES dirbančiųjų skaičiaus kreivė jau pakeitusi kryptį, vis dėlto dar anksti teigi, kad darbo rinkos problemos išspręstos. Situacija gerėja pernelyg lėtai – tam įtakos turi tiek natūralus atsigavimo ciklas, tiek plačiai paplitęs paslėptasis nedarbas, kai įmonės faktiškai išlaikydavo darbuotojus net neturėdamos pakankamai užsakymų. Be to, atskiros ES šalys susiduria su rimtu didėjančios skolos pavojumi ir yra priverstos griežtinti fiskalinę politiką, o tai dar labiau atitolins naujų darbo vietų kūrimo procesą.

Tiesa, Lietuvoje pirmieji 2011 m. mėnesiai suteikė šiokį tokį palengvėjimą: nors nedarbo lygis susitraukė itin mažai (tik 0,1 procentinio punkto), darbo biržos rodikliai rodo akivaizdžiai didėjan siūlomų darbo vietų. Per keturis mėnesius buvo įdarbinta 75 tūkst. gyventojų, arba dvigubai daugiau nei pernai.

Dabar įdomu bus sužinoti naujausius duomenius, kokia buvo pirmoji darbo emigracijos į Vokietiją ir Austriją bangelė. Šios valstybės pasižymi aukštu darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio rodikliu, jų nedarbo lygis išlieka vienas žemiausių ES, o Vokietijoje bedarbių ir darbo jėgos santykis yra mažiausias per pastaruosius dvidešimt metų. Tačiau vargu ar minėtų rinkų atvėrimas iš karto praretins bedarbių gretas Lietuvoje – į šias šalis buvo kviečiami aukštos kvalifikacijos darbuotojai, todėl darbo biržoje registruotų bedarbių skaičių gyventojų judėjimas paveiks nestipriai. Daug galingesnį spaudimą veikiausiai pajus darbdaviai, artimiausiu metu ieškosiantys informacinių technologijų specialistų, inžinierių ar slaugos specialistų – būtent šių specialybių darbuotojų pasiūla gali gerokai sumažėti.

Vienas didžiausių laimėjimų pernai buvo tai, kad po ketverių metų pertraukos darbo našumo didėjimo tempai pagaliau aplenkė darbo užmokestį – pastarasis rodiklis dar krito apie 4 proc., o vieno dirbančiojo sukurtos pridėtinės vertės (to meto kainomis) prieaugis siekė beveik 9 proc. Skaičiuojant palyginamosiomis kainomis, Lietuvos darbo našumo prieaugio rodiklis buvo antras geriausias (po Estijos) Europos Sąjungoje. Tai leido šiek tiek sumažinti disproporciją, itin padidėjusią krizės laikotarpiu.

Apibendrinant galima teigti, kad šių metų pabaigoje nedarbo lygis gerokai sumažės – net iki 13 proc., o 2012 m., tikėtina, bedarbių ir darbo jėgos santykis priartės prie 10 proc. psichologinės ribos ir beveik susilygins su atitinkamu ES rodikliu.

"Veido" archyvas

Kaip pasikeis Lietuvos darbo rinka per ateinančius dešimt metų, prognozuoja Viešosios politikos ir vadybos instituto vyresnysis analitikas Žilvinas Martinaitis.

VEIDAS: Kokią matote Lietuvos darbo rinką po dešimties metų?

Ž.M.: Galimi du scenarijai. Pirmasis – poliarizacijos, kai Lietuvoje gyvens tarsi du skirtingi poliai. Vieną sudarys išsilavinę, dideles pajamas gaunantys žmonės, parduodantys paslaugas ir kuriantys produktus. O kitas – aptarnaujančiame sektoriuje dirbantys nekvalifikuoti asmenys, kurie dažnai keis darbus, jų neteks. Ieškodami geresnio gyvenimo, tokie žmonės išvažiuos dirbti į užsienį, o juos pakeis imigrantai. Kuriame poliuje žmogus atsidurs, priklausys nuo jo gebėjimų ir startinių pozicijų.

Antrąjį scenarijų galima pavadinti santarvės, kai turintys gerą išsilavinimą ir nemažas pajamas gaunantys žmonės užtikrina aukštą gerovės lygį vargingiau gyvenantiesiems.

VEIDAS: Kuriuo keliu eis Lietuva?

Ž.M.: Pirmasis, poliarizacijos modelis yra anglosaksiškas. Čia svarbiau individo laisvė, kiekvieno asmeninės savybės užtikrina jam gerovę. Santarvės modelis būdingas Skandinavijos šalims, Prancūzijai. Šiose šalyse socialinė dermė iškeliama virš individo tikslų. Toks modelis Lietuvai būtų priimtinesnis, nes ne taip diferencijuojami laimėtojai ir pralaimėtojai. Tačiau norint įgyvendinti šį scenarijų didelį vaidmenį turi prisiimti valstybė. Reikėtų daug investuoti į darbuotojų perkvalifikavimą. Svarbiausias veiksnys, kuris padėtų įgyvendinti santarvės modelį, turėtų būti kokybiškas valstybinis švietimas. O verslas turėtų orientuotis į ilgalaikes strategijas, bet ne į šiandieną.

VEIDAS: Kaip manote, kokių specialistų poreikis bus didžiausias po dešimties metų?

Ž.M.: Svarbesnės taps ne specialybės, o įgūdžiai. Didžiausias dėmesys bus skiriamas kūrybiškumui. Darbdaviai nereikalaus sukurti kažko naujo, išskirtinio, bet reikės pritaikyti senas idėjas naujo tipo vartojimui. Taip pat itin svarbūs bus analitiniai darbuotojų gebėjimai. Jie turės tapti savotiškais kasdienybės tyrėjais, nes reikės dirbti su dideliu kiekiu greitai besikeičiančios informacijos, kurią teks atrinkti, susisteminti, apdoroti. Daugės paslaugų, kurios sukuria labai nedidelę BVP dalį, tačiau pakelia žmonių gerovę, nes yra pritaikytos individualiems poreikiams. Pavyzdžiui, tokios kaip socialinis tinklas “Facebook”, skirtas tarpusavio ryšiams palaikyti.

VEIDAS: O kokios ūkio šakos labiausiai vystysis?

Ž.M.: Žemės ūkis Lietuvoje išliks itin svarbia šaka, nes visame pasaulyje didėja maisto produktų paklausa. Dėl tos pačios priežasties didelis dėmesys bus skiriamas efektyviai maisto gamybai, taip pat strateginę reikšmę turės gėlo vandens išgavimas. O Lietuva turi gėlo vandens išteklių.

Statybų rinka turėtų atsigauti jau po kelerių metų. Ateityje šis sektorius taps didelės pridėtinės vertės, nes bus naudojamos žaliosios technologijos, tausojančios natūralią aplinką ir gamtos išteklius, tokios kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai.

VEIDAS: Šiuo metu net 40 proc. ilgalaikių bedarbių neturi jokios profesinės kvalifikacijos. Ar ateityje daugės kvalifikuotų darbuotojų?

Ž.M.: Jeigu Lietuvoje įsitvirtins poliarizacijos modelis, nekvalifikuotų darbuotojų bus daugiau, nors jie ir turės aukštojo mokslo diplomą. Bus saujelė laimėtojų, o kiti nesistengs kelti kvalifikacijos, jeigu žinos, kad turi mažai galimybių pakilti karjeros laiptais. Ir, atvirkščiai, kai yra skatinamas suaugusiųjų švietimas, sudaromos sąlygos persikvalifikuoti bei mokytis darbo metu, darbuotojų kvalifikacija didėja, nes tai susiję su užmokesčio didėjimu.

VEIDAS: Dabar daug kalbama apie profesinio mokymo stiprinimą, darbdaviai pageidauja ne tiesiog vadybininkų, o gebančių su darbuotojais susikalbėti technologine kalba. Ar daugės jaunuolių, norinčių įgyti konkrečią specialybę ir savo žinias pritaikyti darbo rinkoje?

Ž.M.: Tokių darbuotojų poreikis išliks didelis, tačiau besimokančiųjų profesinėse mokyklose bus mažai. Profesinis mokymas susijęs su rizika, nes įgyjami specifiniai įgūdžiai, kuriuos pasikeitus technologijoms gali būti sunku pritaikyti darbo rinkoje. O baigus studijas aukštojoje mokykloje įgyjama platesnė kvalifikacija, kurią galima pritaikyti ne viename sektoriuje. Tad aukštasis mokslas ir toliau išliks dominuojantis. Tik vis didesnė konkurencija tarp universitetų skatins juos specializuotis vienoje srityje, pavyzdžiui, inžinerinių mokslų. Tokios aukštosios mokyklos diplomas darbdaviams signalizuos, kad specialistas turi didelę kvalifikaciją toje srityje.

Lietuvai būtų priimtinesnis santarvės modelis, kai turintys gerą išsilavinimą ir nemažas pajamas gaunantys žmonės užtikrina aukštą gerovės lygį vargingiau gyvenantiesiems.

BFL

1. Užimtumas. Darbuotojų užimtumas padidės iki milijono keturių šimtų tūkstančių užimtųjų.

2. Nedarbas. 2015 m. bedarbių sumažės iki 120–130 tūkst., todėl, kad mažės gyventojų ir augs ekonomika.

3. Tendencija. Ilgalaikis nedarbas išliks didžiausia problema – trečdalis bedarbių darbo neturės ilgiau negu metus.

4. Trūkumas. Kvalifikuotų darbuotojų daugės, tačiau jų poreikis darbo rinkoje nebus patenkinamas, ypač aukščiausios kvalifikacijos specialistų.

5. Technika. Fizinės jėgos reikės mažiau, nes daugelį darbų atliks automatizuoti įrenginiai.

6. Našumas. Darbo našumas didės, nes įmonės naudos naujas modernias technologijas.

7. Rengimas. Inžinerijos ir technologijų krypties specialistų poreikis bus didžiausias, mažiausiai reikės socialinių mokslų specialistų.

8. Poreikis. Maisto gamybos technologų poreikis didės, nes visame pasaulyje augantmaisto produktų paklausai didelis dėmesys bus skiriamas efektyviai maisto gamybai.

9. Savybės. Svarbesnės taps ne specialybės, o darbuotojų įgūdžiai, tokie kaip kūrybiškumas ir analitiniai gebėjimai.

10. Švietimas. Aukštasis mokslas ir toliau išliks dominuojantis. Tik vis didesnė konkurencija tarp universitetų skatins juos specializuotis vienoje srityje, pavyzdžiui, inžinerinių mokslų.