D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Kad ekonomikos atsigavimas pamažu įgyja pagreitį, šiandien liudija dauguma šalies statistinių rodiklių. Be to, nors šiemet atsivėrė naujos darbo rinkos Vokietijoje ir Austrijoje, emigracija iš Lietuvos ne padidėjo, o pradėjo mažėti.

Vis dėlto gyventojų nuotaikos, pasak Statistikos departamento direktorės Vilijos Lapėnienės, dar tebėra labiau pesimistinės – visuomenė realaus gyvenimo pagerėjimo kol kas nejaučia.

VEIDAS: Ar išties galima teigti, kad Lietuvos ūkio sąstingis jau įveiktas?

V.L.: Vertinant pagal bendrojo vidaus produkto (BVP), vieno svarbiausių makroekonominių rodiklių, atskleidžiančių šalies ekonominę padėtį, duomenis, pastebimas spartėjantis ekonomikos augimas. Nuo 2008 m. ketvirtojo ketvirčio BVP šešis ketvirčius iš eilės mažėjo, o pastaruosius keturis ketvirčius jau didėjo. Šių metų pirmąjį ketvirtį BVP išaugo 6,9 proc.

VEIDAS: Kokius teigiamus pokyčius rodo pramonės, eksporto, mažmeninės prekybos rodikliai?

V.L.: Apie ūkio atsigavimą liudija ne tik BVP, bet ir visi kiti su tuo susiję rodikliai. Pavyzdžiui, šių metų sausio–gegužės mėnesiais eksportas pasiekė ir beveik 22 proc. viršijo 2008 m. to paties laikotarpio eksporto lygį. Ypač džiugina, kad lietuviškos kilmės eksportas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, šiemet padidėjo beveik 11 proc. Atrodo, galime tikėtis ir tolesnio eksporto didėjimo.

Lietuvos pramonės produkcijos gamyba šių metų sausio–gegužės mėnesiais išaugo 12,9 proc., bet čia matyti ir daugiau gerų ženklų: pramonės produkcijos pardavimas užsienyje pernai šiuo laikotarpiu siekė 66,6 proc. visos pardavimo apimties, o šiemet – 68,5 proc. Tai vėlgi rodo, kad Lietuvos produkcija turi paklausą užsienio rinkose ir ji pamažu didėja.

Mažmeninės prekybos apimtys šių metų sausio–gegužės mėnesiais palyginamosiomis kainomis didėjo 21,5 proc. Na, o labiausiai augo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas – beveik du kartus, išaugo ir kitų variklinių transporto priemonių – krovininių automobilių, vilkikų, priekabų ir puspriekabių pardavimas (beveik 2,5 proc.). Pastarasis augimas sietinas su transporto verslo atsigavimu: gamyba, pervežimai didėja, tad atgyja ir transporto sektorius.

Kai analizuojame mažmeninės prekybos struktūrą, pastebime, kad beveik 23 proc. padidėjo baldų, apšvietimo įrangos ir kitų namų ūkio prekių, taip pat kompiuterių bei kitos programinės įrangos pardavimas. Tai reiškia, kad gyventojai pradeda leisti pinigus ne tik pirmo būtinumo, bet jau ir ilgalaikio vartojimo prekėms.

Maitinimo įstaigų apyvarta irgi didėjo – 11,1 proc. palyginamosiomis kainomis, iš sąstingio išeina ir statybų sektorius, o bene džiugiausia žinia, kad šių metų pirmąjį ketvirtį 2,8 proc. išaugo įmonių pelnas: šis rodiklis byloja apie verslo atsigavimą. Taigi tam tikras pagyvėjimas juntamas visuose sektoriuose.

VEIDAS: Ar šalyje ir toliau mažėja nedarbas?

V.L.: Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, pirmąjį metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje sudarė 17,2 proc. Per metus nedarbo lygis, nors ir labai mažai, vis dėlto 0,9 proc. sumažėjo. Tiesa, dar išlieka gana didelis jaunimo nedarbas (34,1 proc.), nors per metus jis irgi 1,8 proc. sumažėjo. Na, o pačių bedarbių šiemet, palyginti su pernai, sumažėjo 5,4 proc., arba 15,8 tūkst. Taigi bedarbių skaičius tebėra įspūdingas ir siekia 277 tūkst.

Dar vienas pastebėjimas: 2011 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, vidutinis darbuotojų skaičius šalies ūkyje padidėjo 2,3 proc., arba 22,2 tūkst. Tad po truputį mūsų darbo rinka pasipildo naujais darbuotojais. Bedarbių mažės labiau, jei bus aktyviau kuriamos naujos darbo vietos.

VEIDAS: Ar pradeda sparčiau didėti ir darbo užmokestis?

V.L.: Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje pirmąjį metų ketvirtį sudarė 2071,6 Lt ir, palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, šalies ūkyje bei valstybės sektoriuje padidėjo atitinkamai po 2 proc., o privačiame sektoriuje – 2,3 proc. Taigi atlyginimų kilimo šuolio dar nematome.

Kita vertus, jei įmonių pelnas beveik 2,8 proc. padidėjo, potencialas darbo užmokesčiui kilti lyg ir yra. Bet tai, matyt, priklausys nuo to, kada pačios įmonės įgis pasitikėjimo ir ryšis atlyginimus didinti.

VEIDAS: Ar optimistiškai nuteikia ir demografiniai rodikliai?

V.L.: Liepos pradžioje Lietuvoje buvo 3 mln. 218,1 tūkst. gyventojų, arba 26,5 tūkst. mažiau nei šių metų pradžioje. Gimė mažiau, negu mirė, tad šis mažėjimas yra ir dėl natūralios gyventojų kaitos. Iš viso per pirmąjį šių metų pusmetį gimė apie 17 tūkst., o pernai – beveik 18 tūkst. naujagimių. Susituokė 48 poromis daugiau negu pernai (šių metų sausį–birželį – iš viso 6711 porų), bet dar daugiau porų išsituokė – 185 poromis daugiau negu pernai (iš viso 5033 ištuokos).
Na, o išvykimą iš Lietuvos per šių metų šešis mėnesius deklaravo beveik 28 tūkst. emigrantų, t.y. 8 tūkst. mažiau nei per praėjusių metų tą patį laikotarpį.

VEIDAS: Vadinasi, emigracija, nepaisant prognozuoto lietuvių antplūdžio į Vokietijos ir Austrijos rinkas, mažėja?

V.L.: Taip, šiemet, palyginti su 2010-aisiais, kai emigravo 83,2 tūkst. gyventojų – beveik keturis kartus daugiau nei 2009-aisiais, emigracijos tempai gerokai lėtesni. Be to, padidėjo imigracija: šiemet sausio–birželio mėnesiais atvyko beveik 4 tūkst. žmonių daugiau. Apie 80 proc. visų imigrantų buvo namo parvykę lietuviai.

VEIDAS: Tačiau per visuotinį surašymą jums nepavyko surašyti apie 181 tūkst. lietuvių. Kada galutinai paaiškės, ar šie gyventojai emigravo, ar dėl kitokių priežasčių nedalyvavo surašyme?

V.L.: Priminsiu, kad, išankstiniais duomenimis, buvo surašyta 3 mln. 54 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Kovo 1 d. Lietuvoje buvo 3 mln. 234 tūkst. gyventojų, tad mums nepavyko surašyti apie 181 tūkst., arba 6 proc., gyventojų. Žinoma, neatmetama galimybė, kad tie gyventojai, su kuriais mums nepavyko užmegzti jokio kontakto, gali būti emigravę. Tačiau į šį klausimą mes aiškiai visuomenei galėsime atsakyti tik tada, kai bus apdoroti gyventojų surašymo duomenys – nuskenuoti ir perkelti į elektronines formas, ir mes galėsime juos palyginti su visų egzistuojančių registrų – “Sodros”, mokinių ir studentų, pašalpų gavėjų ir pan. duomenimis. Bandysime identifikuoti kiekvieną iš 181 tūkstančio ir tik tada galėsime pasakyti, ar iš tiesų visi šie žmonės yra emigravę. Esame įsipareigoję tai padaryti iki 2013 m. pradžios, bet jei mums pavyks greičiau apdoroti turimą informaciją, galbūt išsamius duomenis turėsime jau 2012 m. pabaigoje.

Kai kam kyla klausimas, kodėl tai trunka taip ilgai. Bet jei užeitumėte į salę, kurioje jau prasidėjo duomenų apdorojimas, ir pamatytumėte didžiules krūvas suvežtų surašymo lapų, kuriuos visus reikia nuskenuoti, identifikuoti, užkoduoti – žodžiu, sutvarkyti, suprastumėte, kad darbo turime labai daug.

VEIDAS: Ar ekonomikai pamažu atsigaunant jau gerėja ir visuomenės nuotaikos?

V.L.: Mes atliekame tyrimą, kurio metu namų ūkių klausiame, kaip jie vertina šalies ekonomikos ir savo šeimos finansinę padėtį. Taigi vertindami tiek šalies, tiek savo asmeninę finansinę padėtį gerus pokyčius kol kas pastebi tik nedidelė dalis gyventojų. Birželio mėnesį 14 proc. apklaustųjų atsakė, kad šalies ekonominė padėtis per metus pagerėjo, o beveik kas antras manė, kad pablogėjo. Savo namų ūkio padėties pagerėjimą per metus pajuto 8 proc. gyventojų, o 48 proc. teigė, kad padėtis pablogėjo.

Vis dėlto prognozuodami šalies ekonomikos pokyčius gyventojai yra kur kas optimistiškesni nei pernai: per artimiausius metus pagerėjimo tikisi 28 proc. gyventojų, o prieš metus tokių buvo tik 13 proc. Na, jeigu visuomenė jau tikisi šalies ekonomikos pagerėjimo, netrukus turėtų pagerėti ir asmeninių finansų vertinimo rodiklis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nors gyventojai savo namų ūkio finansines perspektyvas vertina optimistiškiau nei prieš metus, pesimistų yra vis dar daugiau nei optimistų.

VEIDAS: Jūsų nuomone, ko turėtume pasimokyti, kad išvengtume tokių sunkių krizių ateityje?

V.L.: Kad turime gyventi pagal išgales.

Manau, sunkmečiui Lietuvoje labai didelės įtakos turėjo pasaulinė krizė. Bet taip pat akivaizdu, kad buvo pervertintos tiek valstybės, tiek pačių piliečių galimybės – turiu galvoje skolinimąsi.

VEIDAS: Daugelis statistinių rodiklių vis dar stipriai atsilieka nuo buvusių ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Ką pasakytumėte visuomenei, kuri laukia, kada vėl gyvensime kaip 2007-aisiais?

V.L.: Vien tai, kad eksporto apimtys pasiekė ir viršijo 2008-ųjų lygį, leidžia teigti, jog artėjame prie ikikrizinio laikotarpio.

Optimistiškai nuteikia ir įmonių vadovų apklausos duomenys, o jie paprastai labai taikliai atskleidžia šalies ekonomikos pokyčius. Taigi birželio mėnesio įmonių vadovų nuomonių tyrimo rezultatai parodė, kad verslo tendencijos gerėja: įvairiose srityse jaučiamas pozityvus poslinkis, prognozuojamas gamybos, statybos darbų užsakymų, prekių apyvartos didėjimas, be to, daugelis vadovų žada didinti darbuotojų skaičių arba bent jau jo nekeisti.

Tai signalas, kad ateityje mūsų laukia geresnės tendencijos. O nuotaikos iš verslo sektoriaus po kiek laiko persiduoda ir pačiai visuomenei. Tad tikėtina, kad ekonomikos augimas turėtų būti didesnis.

BFL

Gyventojų lūkesčiai dėl atlyginimų vis labiau auga, tačiau dauguma šalies įmonių atlyginimų kelti dar nepasirengusios arba juos kelia tik simboliškai.

Kaip rodo “CVmarket.lt” duomenys, lietuviai šių metų sausio-gegužės mėn. pageidavo vidutiniškai 17 proc. didesnių atlyginimų nei tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu. Pagal pageidaujamo atlyginimo didėjimą pirmauja logistikos (37 proc.), finansų (28 proc.) bei statybos ir nekilnojamojo turto sektoriaus (18 proc.) darbuotojai. Dirbantys vadovaujamą darbą šiemet pageidauja taip pat maždaug penktadaliu didesnio atlyginimo.

“Tiek 2009 m., tiek 2010 m. gyventojų lūkesčiai dėl atlyginimų krito ir tik neseniai jie pradėjo augti. Pagrindinės šio reiškinio priežastys yra dvi: pirma, ekonomika atsigauna, antra, pagerėjo galimybės įsidarbinti užsienyje”, – komentuoja “CV Market” rinkodaros direktorius Baltijos šalims Povilas Kytra.

Tačiau Statistikos departamento ir “Consulteam Baltics” duomenys rodo, kad dauguma įmonių darbo užmokesčio biudžetus didina dar labai nežymiai arba stengiasi išlaikyti tą patį algų lygį, kaip ir pernai.

Kovą “Mercer” atliktos Lietuvoje veikiančių tarptautinių įmonių apklausos duomenimis, darbdaviai 2011 m. atlyginimus kels vidutiniškai 2,8 proc. “Deja, toks atlyginimų didinimas nekompensuos kainų augimo – suderinta metinė infliacija prognozuojama 3,5 proc., tad realaus darbo užmokesčio, sykiu ir perkamosios galios didėjimo, darbuotojai šiemet nepajus”, – teigė “Consulteam Baltics” tyrimų vadovė Baltijos šalims Jurgita Blinstrubaitė.
Didžiausio atlyginimų didėjimo šiemet gali tikėtis IT, finansų ir pardavimo specialistai, statybininkai – jų algų atsigavimas po krizės bus sparčiausias.

BFL

Valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ir tarnautojų algos kitąmet nedidės – jei Seimas pritars, valdžia dar metams “įšaldys” sumažintą politikų, teisėjų, pareigūnų ir valstybės tarnautojų darbo užmokestį.

Vyriausybė pasitarime pirmadienį iš esmės pritarė siūlymui nekeisti dabar galiojančio bazinio pareiginio atlyginimo dydžio ir atlyginimus kitąmet vėl skaičiuoti pagal sumažintą 450 litų bazinį dydį. Seimui bus teikiamas tai numatantis valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir tarnautojų pareiginės algos bazinio dydžio, taikomo 2012 metais, įstatymo projektui.

Bazinio atlyginimo dydžio “įšaldymas” yra taupymo plano, kuriuo siekiama sumažinti biudžeto deficitą, dalis.

Seimas valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ir tarnautojų pareiginės algos 450 litų dydžio bazinį dydį patvirtino 2010 metams, o vėliau jo galiojimą dėl sunkios finansinės padėties pratęsė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, šio dydžio grąžinimas į 2008 metų lygį kitų metų biudžetui kainuotų 200 mln. litų.

Pareiginės algos bazinį dydį 15 litų (nuo 490 litų iki 475 litų) Seimas sumažino 2008 metų pabaigoje, o 2009 metų vasarą – dar 5 proc. iki 450 litų.

Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir tarnautojų pareiginių algų bazinis dydis nuo 442 litų iki 490 litų ir priedai už kvalifikacinį rangą buvo padidinti nuo 2008 metų pradžios.

Lietuvoje valandinis darbo užmokestis paskutinį 2010 metų ketvirtį beveik nepakito, o kitose Europos Sąjungos šalyse nežymiai didėjo, skelbia Eurostatas.

Lietuva, kurioje ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su tuo pat laiku 2009 metais, valandinis atlygis padidėjo 0,5 proc., pagal jo augimą šalis buvo sąrašo pabaigoje, rodo trečiadienį paskelbti Europos Sąjungos statistikos agentūros duomenys.

Mažiau augo tik darbuotojų Latvijoje ir Maltoje atlyginimai (po 0,3 proc.), bei Graikijoje, Vengrijoje ir Airijoje, kuriose atlyginimai sumažėjo.

Labiausiai darbo užmokestis augo naujausiose Sąjungos narėse Bulgarijoje (7,6 proc.) ir Rumunijoje (5,4 proc.).

Estijoje užmokestis per metus pakilo 1,4 procento.