Seimo rinkimai baigėsi, dabar prasideda linksmoji dalis – valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės formavimas. Kadangi komentaras rašytas dvi dienos iki rinkimų nakties, kuri partija – socialdemokratai ar konservatoriai – šventė juose pergalę ir tapo formuojamos naujosios valdžios branduoliu, nežinau. Bet neabejoju, jog tai šiandien daro viena iš šių dviejų partijų (gal netgi abi) – tikrai ne Viktoras Uspaskichas ir ne jo Darbo partija, po pirmojo Seimo rinkimų turo pernelyg smarkiai ir pernelyg anksti įsijautę į nugalėtojų vaidmenį. Tai jam ir pakišo koją.
Ketverius metus V.Upaskichas kentėjo ir tramdė savo natūrą: tyliai sėdėjo Briuselyje, kovojo dėl savo neliečiamybės išsaugojimo, visais būdais vilkino Darbo partijos „juodosios buhalterios“ bylą, tuo pat metu vaizduodamas tikrą, atsakingą valstybės politiką. Darbo partija, nors formaliai būdama opozicijoje Seime, tikrovėje tapo šešėline Vyriausybės rėmėja: ateidavo į paramą politinių krizių atvejais, drausmingai balsuodavo už valstybės pinigus taupantį biudžetą, už energetinius projektus, nė karto nesurengė interpeliacijų ar nepasitikėjimų nei kuriam ministrui, nei Vyriausybei. To dėka į Seimo rinkimų tiesiąją tiek Darbo partija, tiek V.Uspaskichas išėjo turėdami solidžių, patikimų politikų reputaciją. Politikų, su kuriais galima turėti reikalą ir kuriuos galima pripažinti „sisteminiais“ – lygiais galios žaidėjais su socialdemokratais, konservatoriais, liberalais.
Teliko mažmožis – gauti tą „sisteminių politikų“ pažymėjimą, kuris nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios išduodamas viename kabinete prie vieno stalo, už kurio sėdi Vytautas Landsbergis. Pirmą tokį pažymėjimą jis išrašė dar prieš Kovo 11-ąją, kuomet vienoje Vilniaus rinkimų apygardų nuėmė prieš Algirdą Brazauską keliamą Sąjūdžio kandidatą, tuo parodydamas, kad faktine Lietuvos valdžia jau buvę sąjūdiečiai pripažįsta nuo Maskvos atsiskyrusią kompartiją ir jos vadovus lygiais politinio lauko žaidėjais, vertais kartu kurti nepriklausomą valstybę. Tegu nelabai noromis, bet pripažįsta ir ima į draugę „vardan tos“.
Glėbys gėlių, kuriuo nešinas V.Uspaskichas prieš keletą metų Briuselyje atėjo sveikinti V.Landsbergio su gimtadieniu, parodė, jog Darbo partijos vadovas suprato, kur ir kam jis turi nusilenkti, norėdamas gauti nuodėmių atleidimą ir pripažinimą „rankaspaustinu“ politiku. Tegu nenoromis, bet pripažįstamu. V.Landsbergis tuomet nepasakė „taip“, bet kategoriško „ne“ irgi nebuvo, veikiau užuominos, jog dar per mažai padaryta nuodėmių atpirkimui. Paskui ir sekė V.Uspaskicho parama Vyriausybei FNTT krizės metu ir toks vieningas Darbo partijos parlamentarų balsavimas už Visagino atominės elektrinės projektą, kad netgi beveik sudarytos koalicijos partneriai socialdemokratai viešai išvadino šiuos konservatoriams parsidavusiais išdavikais ir kuriam laikui nutraukė draugystės sutartį. Atrodė, dar truputis ir „darbiečiai“ gaus savo istorinį šansą, juoba, kad sėkmingai ketverius metus Vyriausybei išvadovavusio ir partijos vidaus rinkimus laimėjusio Andriaus Kubiliaus žodis darėsi vis svaresnis, pakaktų gero pasirodymo per Seimo rinkimus ir jau jis, nebe V.Landsbergis, galėtų sėdėti už stalelio, prie kurio išduodami sisteminių politikų pažymėjimai. O A.Kubilius su V.Uspaskichu visai normaliai (kaip politikams) bendrauja dar nuo 2004 m. prezidento rinkimų.
Tam, kad įvyktų Darbo partijos metamorfozė iš „juodųjų Rusijos pinigų“ į „gerbtiną ir valstybę stabilizuojančią“ partiją, V.Uspaskichui reikėjo labai nedaug – nesusimauti per Seimo rinkimus ir išlaikyti tą patį, solidų, dalykišką toną, kaip ir prieš pirmąjį turą. Bet jis neištvėrė – sumovė ir rinkimus, ir prisišnekėjo tiek, kad netgi socialdemokratai, kurie tegu labai nenoromis (jų pirmininkas Algirdas Butkevičius nepamiršo, kaip 2005-siais V.Uspaskichas išmetė jį iš finansų ministro posto), bet jau vėrė savo glėbį Darbo partijai, suabejojo.
Per tas dvi savaites tarp pirmo ir antrojo Seimo rinkimų turų Darbo partija iš „valstybę stabilizuojančios“ virto „balsų pirkėjų“ partija. Tegu ne vieni darbiečiai pirko, bet būtent jie tai darė su lig šiol neregėtu, atviru įžūlumu, tarsi demonstruodami, kad jie yra toji jėga, kuriai viskas galima. Būtent tai ir sukėlė didžiausią visų pasipiktinimą, o ne tie keli tūkstančiai pirktų balsų, kurie vis tiek iš esmės neįtakojo Darbo partijos pergalės pirmajame ture fakto. Tačiau partija, pretenduojanti į sistemines, negali elgtis taip, kaip elgiasi kokie nors paksistai, kurie jau neabejotinai atsidūrė Lietuvos politikos paraštėje ir kuriems buvo suplanuota tapti tų pačių „darbiečių“ suvalgytais.
Tačiau ne vien tik balsų pirkimo skandalas (ir nedviprasmiški prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero A.Kubiliaus bei Vyriausios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko perspėjimai, jog jeigu ir toliau taip bus, pats rinkimų rezultatas gali būti anuliuotas, kartu su visais Darbo partijos pirktais ir nepirktais balsais) pakirto V.Uspaskichą. Iš tos laimės, kad jo partija laimi, žmogus tiek padaugino šventinių skysčių, jog ėmė atvirai dėstyti, ką galvoja apie energetinės nepriklausomybės projektus ir santykius su Rusija. Jam jau ir suskystintų dujų terminalo nereikia, ir atominę kartu su rusais statyti galima, ir santykius „visomis kryptimis“ gerinti reikės – tik duokit V.Uspaskichui premjero postą bei galimybę formuoti Vyriausybę. Todėl tokios galimybės jis ir negaus.
Ne tik todėl, kad po antro turo tikrai ne Darbo partija iškovojo daugiausiai Seimo narių mandatų. Todėl, kad tokius, kaip V.Uspaskichas, reikia mokyti ir statyti į vietą, idant neįsijaustų. Dėl to visiškai sutaria tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai, tiek liberalai. Netgi Valdemaro Tomaševskio lenkai – ir tie, suvokę, kas vyksta bei lygiai taip pat, kaip Darbo partija, norintys tapti pripažintais nacionaliniu mastu, nepanoro tiesti rankos V.Upaskichui. Sumovė jis savo šansą.

Kuri partija – socialdemokratai ar konservatoriai – taps naujosios valdžios branduoliu, nežinia. Bet tikrai ne Viktoras Uspaskichas ir ne Darbo partija.

Į “Veido” klausimus atsako Darbo partijos tarybos narė Loreta Graužinienė

VEIDAS: Kaip atėjote į Darbo partiją?
L.G.: Tuo metu, kai buvo kuriama Darbo partija, jos steigimo iniciatoriai važinėjo po Lietuvą ir kvietė žmones susitikti. Aš gavau asmeninį jų kvietimą. Tiesa, iki šiol nežinau, kas jiems mane rekomendavo.
Ir aš atėjau… O kadangi esu darbomanė, man tik duok darbo, tai aš ir likau. Man patiko jų idėjos, siekiai, labai patiko dirbti kuriant partijos programą, ypač daug teko prisidėti prie finansinės jos dalies, bei steigiant skyrių Ukmergėje.
Iš tikrųjų aš iki to susirinkimo asmeniškai nepažinojau nė vieno jų ir neturėjau su jais visiškai jokių kontaktų.
VEIDAS: Ukmergiškiai kalba, neva jūsų karjerą partijoje lėmė sėkmingai atliktas auditas Viktorui Uspaskichui priklausančio koncerno “Vikonda” įmonėse. Ar esate gavusi užsakymų, susijusių su “Vikondos” koncernu?
L.G.: Netiesa, niekada neauditavau jokios šio koncerno įmonės.
VEIDAS: Ar jūs, būdama verslininkė, priklausėte V.Uspaskicho vadovautai Verslo darbdavių konfederacijai?
L.G.: Taip, priklausiau, įstojau į konfederacija maždaug dveji metai iki ateinant į Darbo partiją. Bet aš nebuvau aktyvi konfederacijos narė. Tiesiog, kaip ir kiti smulkūs verslininkai, gaudavau keletą kartų per metus anketas apie verslo sąlygas ir į jas atsakydavau.
VEIDAS: Kaip jums pavyko vos per keletą mėnesių tapti dešiniąja V.Uspaskicho ranka – steigiamajame partijos suvažiavime jūs jau stovėjote greta jo ir Viktoro Muntiano?
L.G.: Nežinau, čia jau paties Viktoro reikėtų klausti, ką jis įžvelgė manyje. Aš galvoju, gal jiems patiko mano organizaciniai gebėjimai, sunkus darbas rengiant partijos programą.
Iš tikrųjų aš nė nežinojau savo būsimo vaidmens steigiamajame suvažiavime. Tik atvykus į Vilnių man buvo pasakyta, kokios bus mano funkcijos, pareigos ir kad aš turiu stovėti šalia Viktoro.
VEIDAS: Iki 2003 m. jūs visiškai nedalyvavote nei aktyviame visuomeniniame, nei politiniame gyvenime, nepretendavote būti išrinkta net į Ukmergės rajono tarybą. Kodėl nutarėte eiti į politiką su Darbo partija?
L.G. Pirma, iki 2003 m. gilinausi į profesinę veiklą – norint įsitvirtinti profesinėje srityje reikėjo išlaikyti galybę egzaminų. Tuo metu kūrėsi auditoriaus profesija bei visos audito institucijos ir aš labai norėjau būti įvertinta šioje srityje.
Antra, iki tol niekas manęs taip nekvietė į politiką, kaip kad kvietė Darbo partijos steigimo iniciatoriai. Jeigu kiti būtų anksčiau pakvietę, nežinau, kaip būtų nutikę.
VEIDAS: Tuo metu, kai įsitraukėte į aktyvią politiką, jūsų sūneliui tebuvo vieni metukai. Kaip į naują jūsų gyvenimo posūkį reagavo vyras Julius?
L.G.: Pamenu, grįžusi iš Vilniaus po steigiamojo suvažiavimo tariausi su vyru, kaip elgtis, jis mane labai palaikė ir skatino eiti toliau.
O su mažuoju sūnumi, kurį gimdžiau būdama jau brandaus amžiaus, mus sieja labai artimas ryšys, nors ir daug savęs tenka atiduoti partijai.
VEIDAS: Kiek kartų lankėte V.Uspaskichą Maskvoje 2006–2007 m., kai jis ten slapstėsi nuo Lietuvos teisėtvarkos dėl inkriminuojamų finansinių pažeidimų?
L.G.: Visų pirma jis niekur nesislapstė, visi, kas norėjo, galėjo jį rasti Maskvoje. Tačiau tiksliai atsakyti, kiek kartu buvau pas Viktorą Maskvoje tiek viena, tiek su partijos kolegomis, negalėčiau, reikėtų skaičiuoti spaudus pase. Važiuodavau tada, kai reikėdavo aptarti kokius nors svarbius partinius reikalus.
Beje, niekada nevažiavau į Maskvą slapčia – apie visus mano būsimus vizitus žinojo tiek Darbo partijos frakcijos kolegos, tiek amžinatilsį premjeras Algirdas Brazauskas.
Tiesa, labai dažnai tuo metu bendraudavau su partijos pirmininku ir telefonu. Ir manau, kad tų pokalbių turinį žinojome ne tik mes, – jis buvo girdimas ir kai kam kitiems.
VEIDAS: Jūsų ir dar trylikos “darbiečių” kelionė į V.Uspaskicho Maskvoje 2007 m. rugsėjį surengtą spaudos konferenciją, kurioje atvirai buvo dergiama Lietuva, virto skandalu. Dauguma politikų pasmerkė šį vizitą, įvardydami jus kaip išdavusią tėvynę. Ką šiandien manote apie šią kelionę?
L.G.: Nesuprantu, kodėl kilo tokia reakcija, iš tikrųjų nė vienas Lietuvos Seimo narys, buvęs Maskvoje, “Komsomolskaja pravda” biure, surengtoje V.Uspaskicho spaudos konferencijoje, nieko nekalbėjo.

Jaunas, išsilavinęs, darbštus. Tik kam jis naudoja savo gebėjimus – valstybės ar siauriems politiniams interesams?

„Funkcionieriai, portfelių pilotai, galantiškos manieros, tvarkingas veido plotas” – trisdešimtmetis politikas Vytautas Gapšys asocijuojasi su legendinės „Anties” dainos herojais: „kaklaraiščių pedantais”, „lozungų skelbėjais”. Nors tai buvo daina apie sovietmečio funkcionierius, nesunku rasti paralelių ir su šių dienų jaunaisiais karjeristais.
Buvę mokyklų pirmūnai ir pavyzdingi studentai, turintys tinkamą biografiją, dorai nė neparagavę įgytos profesijos duonos, anuomet eidavo „instruktoriauti” į komjaunimo komitetą, paskui, jei pavyzdingai tarnaudavo sistemai, – į partijos. Jei atsirasdavo koks įtakingas globėjas, jaunasis karjeristas lipdavo hierarchijos laiptais aukštyn.
Labai panašus, tik su dabartiniais pavadinimais, jaunojo Darbo partijos veido kelias į politiką – jei kol kas ne į pačias jos aukštumas, tai į tikrai nemažas kalvas.

Nepolitiniame darbe – tik pusmetį
V.Gapšys partiniu funkcionieriumi tapo 22-ejų. Tai pirma eilutė jo darbo biografijoje. Buvo nutaręs išbandyti save kitur – šiek tiek daugiau nei pusmetį padirbo interneto tinklalapyje, bet apsisprendė kandidatuoti į Seimą ir vėl grįžo į politinį postą.
Dar mokykloje pedagogai įžvelgė jo polinkį ir tinkamumą politikai. Kėdainiuose gimęs ir užaugęs V.Gapšys „Atžalyno” gimnazijoje lig šiol minimas kaip protingas, labai gerai besimokantis (tarp dešimtukų – tik vienas devintukas iš chemijos), mokantis reikšti savo mintis, tikrai matomas, aktyvus, bet santūrus mokinys. Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Dalia Čiužienė prisimena, kad jaunesnėse klasėse būsimas politikas domėjosi biologija, dalyvaudavo olimpiadose, įvairiuose projektuose, o vyresnėse susidomėjo politikos mokslais, istorija, ekonomika.
Studijuojant teisę Mykolo Romerio universitete jo pažymių įvairovė jau buvusi didesnė: būta ir dešimtukų, ir devintukų, ir ašuntukų, ir net septynetų. Pusmetį pagal “Erasmus” programą jis mokėsi Gente, Belgijoje. Tačiau pagal tai, kas parašyta diplome, tiesiogiai nedirbo nė dienos.
2003 m. po studijų Belgijoje susitikę su partiją kuriančiu Viktoru Uspaskichu kalbėjosi apie tai, kad galėtų įsitraukti į partijos steigimą, burti jaunimo organizaciją. Taip atsirado jaunųjų “darbiečių” organizacija “Darbas”, kuriai V.Gapšys ir vadovavo. Pradedantysis politikas tęsė teisės mokslų studijas magistrantūroje, bet kartu dirbo V.Uspaskicho padėjėju, jo ištikimos bendražygės, tuomet frakcijos seniūnės Loretos Graužinienės referentu, po poros metų tapo Darbo partijos atsakinguoju sekretoriumi.
V.Gapšys sako, kad jam patinka politiko darbas. Priešingai nei kai kuriems kitiems Seimo nariams, kurie skundžiasi, kad Seime nuobodu, bet ir vėl į jį kandidatuoja, jam čia esą įdomu, jis čia realizuojantis universitete ir susitikimuose su žmonėmis įgytas žinias.
V.Gapšys – tarp keliolikos pačių aktyviausių įstatymų projektų rengėjų. Teisės ir teisėtvarkos bei Europos komitetuose dirbantis politikas yra pateikęs gerokai per šimtą teisės aktų projektų kuo įvairiausiais klausimais – nuo suteikimo jaunimui daugiau galimybių reikštis politikoje iki Baudžiamojo kodekso pataisų. O paklaustas, kokį darbą šią kadenciją laiko didžiausiu savo pliusu, entuziastingai pasakoja, kaip buvo įdomu darbo grupėje kurti visai naują mūsų teisės sistemoje Fizinių asmenų bankroto įstatymą.
Politinės karjeros laiptais V.Gapšys kopia sparčiai kaip aukštalipys. Per kelerius pastaruosius metus įvyko gerų permainų ir jo asmeniniame gyvenime: prieš ketverius metus su taip pat kėdainiške ir bendraminte, dirbusia ir Darbo partijos aparate, Juste sukūrė šeimą, o pernai vasarą susilaukė pirmagimio sūnaus Mindaugo.

Politikos aukštalipys
Jaunas politikas jau spėjo pabūti net ketvirtu asmeniu valstybėje: tapęs opozicijos lyderiu savo tinklalapio skaitytojams paaiškino, koks svarbus tai postas valdžios hierarchijoje, nors, teisybės dėlei, pagal galią tikrai ne ketvirtas valstybėje. Opozicinės partijos šį postą dalijasi rotacijos principu, tad V.Gapšys, kaip Darbo partijos seniūnas, jau du kartus buvo tuo ketvirtuoju.
Darbo partijoje jis – antras. Galima sakyti, kad jaunasis politikas – V.Uspaskicho paveldėtojas. Dar būdamas 26-erių partijos sąraše per praėjusius Seimo rinkimus jis gavo trečią numerį – po V.Uspaskicho ir jo atsidavusios bendražygės L.Graužinienės. Šįsyk išankstiniame rinkimų sąraše prieš jį belikęs partijos pirmininkas.
Išvažiuodamas į Europarlamentą frakcijos seniūno postą V.Uspaskichas paliko ne praėjusią Seimo kadenciją seniūne buvusiai L.Graužinienei, buvusiam ministrui Kęstučiui Daukšiui ar dar kam iš politikos senbuvių, o Seimo debiutantui V.Gapšiui. O artėjant šiems Seimo rinkimams kitai politikos senbuvei, dabartinei Seimo vicepirmininkei, buvusiai Kėdainių merei Virginijai Baltraitienei teko jam užleisti rinkimų štabo vadovo postą. Tiesa, negalima tvirtinti, kad tai rodo didžiulį partiečių pasitikėjimą jaunuoju kolega, nes, kaip žinome, ši partija – V.Uspaskicho “autorinė”: kaip šis nutaria, taip ir būna.
Anksčiau Darbo partijoje, kol susipyko, buvo Didysis Viktoras ir Mažasis Viktoras (Muntianas), o dabar lygia greta šalia Didžiojo Viktoro Mažasis Vytautas vis labiau tampa Didžiuoju. Bet pats V.Gapšys visai nemano, kad jo karjera kažkokia skubota: jis politinėje veikloje – jau dvylika metų. Darbo partijoje – nuo pat jos ištakų, ir karjeros laiptais joje lipo laipsniškai, pakopa po pakopos: nuo jaunimo organizacijos vadovo, partijos aparato darbuotojo, vieno iš vicepirmininkų iki dabar antro žmogaus partijoje.
Politikas neslepia ambicijų ir toliau kilti politinės karjeros laiptais. Paklaustas, kokį aukščiausią valstybės postą sau matuojasi, sakė, kad ateinančią kadenciją norėtų būti didžiausios Seime frakcijos seniūnas, be to, jam, kaip tarptautinės teisės magistrui, būtų įdomu dirbti parlamentiniame poste, susijusiame su Lietuvos pirmininkavimu ES, tačiau paklaustas apie užsienio reikalų ministro postą atsakė: “Kodėl ne, bet nemanau, kad tai būtų kitą kadenciją.”

Kodėl V.Uspaskichas jį pasirinko savo vietininku
Vis dėlto kodėl V.Uspaskichas, išvykdamas į Europos Parlamentą, savo vietininku Lietuvoje pasirinko V.Gapšį? Dėl darbštumo, proto ar kur kas proziškesnių išskaičiavimų? Beje, jųdviejų pažintis prasidėjo kur kas seniau nei abiejų politinė karjera. Tuomet Kėdainių kniaziumi vadinto verslininko ir mokinuko keliai susikirto, kai Kėdainių „Atžalyno” mokyklos ekonominės pakraipos klasė, kurioje mokėsi ir V.Gapšys, atlikdavo praktiką V.Uspaskicho “Vikondos” koncerne. Mokiniams pavykdavo pabendrauti ir su pačiu V.Uspaskichu. Tad savo dabartinę dešinę ranką V.Uspaskichas, galima sakyti, užsiaugino nuo mokinuko.
Tačiau artimiausiais bendražygiais tapę dviejų skirtingų kartų politikai šalia ne tik politikoje, bet ir teismo kaltinamųjų suole. Vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, liudytojos parodymais, būtent V.Gapšys ir buvo vienas tų asmenų, kurie davė nurodymą vesti nelegalią buhalteriją. Vis dėlto teisininkas, atsidūręs kitoje barikadų pusėje, kaltinamųjų suole, neužsikirsdamas tikina, kad tai politinė byla, ir jis, kaip teisininkas, puikiai mato, kaip visa tai daroma. V.Gapšys dievažijasi nedavęs jokių nurodymų vesti juodąją buhalteriją, o jei ir yra kokių buhalterinių netikslumų, tai jie tikrai ne baudžiamosios bylos dalykas. Nors sunku patikėti, kad, prokurorų skaičiavimais, 2004–2006 m. Darbo partijos dokumentuose nefiksuoti apie 25 mln. Lt pajamų ir apie 23 mln. Lt išlaidų galėtų būti tik kokia buhalterinė klaidelė.
Politikas dievažijasi ir tikrai nevilkinąs bylos nagrinėjimo. Neseniai posėdis atidėtas dėl jo ligos, nors iš vakaro jis sveikutėlis dirbo Seime. V.Gapšys aiškina tikrai buvęs sugriebtas ligos – ūmaus tonzilito: staiga pakilusi temperatūra, jis kreipęsis į medikus, o šie patarę, jei nenori komplikacijų, gulėti. “Byla pradėta 2006 m., per tą laiką susirgau pirmą kartą – kas gali apkaltinti, kad vilkinu?” – piktinasi politikas.
O jo buvęs advokatas, kaip tikina V.Gapšys, atsisakęs bylos tik dėl jos intensyvumo, nes posėdžiai dabar vyksta dukart per savaitę ir advokatas fiziškai negalėjęs tiek laiko skirti vienai bylai. Politikas vilkinimą bando primesti prokuratūrai, tačiau, kaip žinome, byla kur kas ilgiau strigo dėl jos herojų neliečiamybės panaikinimo ar advokatų kaitos.
Vis dėlto ar V.Gapšys – politinio susidorojimo auka, ar jaunas, išsilavinęs, įstatymus gerai išmanantis apsukruolis, apgaudinėjęs valstybę, pasakyti turi teismas. Gal jo verdiktas atskleis ir tai, kas to naujojo tandemo Viktoras+Vytautas varomoji jėga. Ar V.Uspaskichas, jau ne kartą kliuvęs teisėsaugai, net bėgęs iš Lietuvos ir sugrąžintas su antrankiais, bet ir vėl išjojęs ant balto žirgo į Briuselį, jauname teisininke įžvelgė perspektyvų politiką, o gal tik paklusnų užsiaugintą sekėją, kuris Didžiojo Viktoro neišduos, kaip padarė ankstesnis jo politinis partneris V.Muntianas, papasakodamas apie Darbo partijos machinacijas? Ką iš tikrųjų reiškia pasistatyti greta savęs tuomet vos 26-erių politiką – ugdyti pamainą, kurios taip trūksta visoms kitoms Lietuvos partijoms, ar tiesiog taip atsidėkoti už lojalumą ir tylėjimą?
Teisininkas teisiamųjų suole, politikas kaltinamasis – “nekoks vaizdzialis”, kaip sakydavo V.Uspaskichas. V.Gapšiui taip neatrodo: jis sako, kad kiekvienas politikas gali tapti neva sukurptos politinės bylos auka. Tikinčių šia versija Lietuvoje daug – “darbiečiai” partijų reitinguose pirmauja.
Tiesa, senos demokratijos valstybėse tikinčių tokiais politikais, tiksliau, patiklių rinkėjų, būtų dešimteriopai mažiau, nes jose galioja ne tik baudžiamasis, bet ir moralės kodeksas. Lietuvoje – kitaip.

Į „Veido” klausimus atsako Vytautas Gapšys
VEIDAS: Darbo partija šiuo metu – būsimų Seimo rinkimų favoritė. Jei taptumėte valdančiąja dauguma, į kokį postą pretenduotumėte? Gal Seimo pirmininko?
V.G.: Natūralu, kad pagrindinis postas tenka rinkimus laimėjusios partijos lyderiui. Apie kitų postų dalybas partijoje diskusijų nebuvo. Jei galėčiau užimti didžiausios Seime frakcijos seniūno postą, būtų didelis pasiekimas. Kitą kadenciją iššūkis Lietuvai bus pirmininkavimas ES. Mano studijų universitete kryptis buvo tarptautinė teisė, tad postai, susiję su parlamentine pirmininkavimo dimensija, man būtų įdomūs. Ar noriu būti užsienio reikalų ministru? Kada nors – kodėl ne, bet nemanau, kad kitą kadenciją.
VEIDAS: Turite teisininko diplomą, bet šiuo metu esate kitoje barikadų pusėje – kaltinamųjų suole. Pasak liudytojos, tai jūsų nurodymu buvo vedama partijos juodoji buhalterija. Dar įtarinėjama, kad vilkinate procesą. Kaip tai dera su jūsų pasirinkta profesija?
V.G.: Liudytoja nepasakė nė vieno nurodymo, kurį būčiau davęs. Politinėje byloje nėra argumentų, ja siekiama politinių tikslų. Nesu buhalteris – gal kur atsirado buhalterinė klaida, bet tai nėra baudžiamosios bylos objektas.
O 2006 m. pradėtoje byloje susirgau pirmą kartą – man buvo ūmus tonzilitas, gydytojai liepė gulėti. Advokatą pakeičiau, nes posėdžiai imti rengti ne kartą per savaitę, o du, ir jis neturėjo galimybių juose dalyvauti. Prokuratūroje byla pragulėjo beveik dvejus metus, tai gal prokurorai, o ne Gapšys ją vilkino?
VEIDAS: Kaip “darbiečiai” staiga tapo naujos atominės elektrinės statybos entuziastais ir dėl to net suardė opozicinių partijų sąjungą?
V.G.: Visada sakėme, kad turime pamatyti skaičius: kiek kainuos statyba, kokia bus elektros gamybos savikaina. Taigi balsavome, kad būtų parengtas elektrinės projektas ir užkirstume kelią spekuliacijoms, ar jis būtų buvęs naudingas, ar ne. Paskui projektas grįš į Seimą ir už jį balsuosime tik tuo atveju, jei jis bus ekonomiškai naudingas Lietuvai. O dėl politinių sąjungininkų – tai svarbiausia valstybė. Mes pasielgėme sąžiningai, pagal savo programą.
VEIDAS: Dar vienas klausimas apie jūsų gimtuosius Kėdainius: kiek šiuo metu čia įregistruota bedarbių ir koks nedarbo nuošimtis?
V.G.: Kėdainiais tikrai domiuosi. Štai neseniai mačiau duomenis, kad pagal vidutinį atlyginimą Kėdainiai patenka į geriausių rajonų dešimtuką. Nedarbas čia vienas mažesnių, bet tikslaus skaičiaus dabar nemačiau ir nespėliosiu. (Kėdainiuose – 2910 bedarbių, 7,8 proc. darbingo amžiaus žmonių).

Darbo partijos byla rodo absoliutų mūsų teismų neveiksmingumą.

Yra pagrindo manyti, jog teismai sąmoningai leidžia, kad jais būtų piktnaudžiaujama. Juk iš tiesų byla yra ganėtinai nesudėtinga: pinigai arba buvo slepiami, arba ne. Kaip galima tokį reikalą spręsti ketverius metus? Juk liudininkus pradėta apklausti tik prieš kelis mėnesius.
Vakaruose tikrai nebūtų taip lengva kaltinamiesiems keisti advokatus, arba kad bylos nagrinėjimas būtų atidedamas vienam iš kaltinamųjų susirgus. Negalima atsikalbinėti, esą V.Uspaskichas turėjęs imunitetą, tad byla strigusi, – pati Darbo partija imuniteto neturėjo. Vienintelė šalis Europoje, kurioje dar galima šitaip užtęsti bylų nagrinėjimą, yra Italija. Ten beveik visos Silvio Berlusconi bylos baigėsi tuo, kad jose įsigaliodavo senatis.
Privalu atsižvelgti, kad jeigu tokiose bylose nepriimama jokio sprendimo, tai iš esmės kaltinamasis, jei jis nekaltas, yra nuskriaudžiamas. Tačiau šis atvejis kiek kitoks: Darbo partija akivaizdžiai pati bando vilkinti bylos nagrinėjimą. Tai rodo, kad jie patys jaučiasi kalti ir iš tiesų pažeidinėjo įstatymus. Šitai būtina pabrėžti: jeigu byla vilkinama sąmoningai, yra pagrindo manyti, kad bylą vilkinantieji žino esantys kalti.

Krizės laikotarpiu tarp darbo ieškančių žmonių įsiplieskusi konkurencija rimsta ir šiuo metu į vieną darbo vietą pretenduoja kur kas mažiau žmonių nei sunkmečiu.

Pasak darbo portalo “CV Market” vadovo Povilo Kytros, didžiausios darbo ieškančiųjų varžytuvės vyko 2009-aisiais, kai įmonėse prasidėjo masiniai atleidimai iš darbo. 2009-ųjų rekordas buvo pasiektas, kai į vienos įmonės skelbimą apie laisvą vardinių laikrodžių ir juvelyrinių dirbinių pardavėjo konsultanto vietą atsiliepė 812 kandidatų.
Pernai pretendentų į vieną poziciją rekordas jau buvo gerokai mažesnis – viena tarptautinė Vilniuje įsikūrusi įmonė, ieškojusi administratoriaus, sulaukė 432 kandidatų. Na o šiemet kol kas populiariausias darbo skelbimas, kuriame siūlyta apatinio trikotažo pardavėjos vieta, sulaukė jau “tik” 224 atsiliepimų.
Bet ir šis skaičius jau veikiau išimtis, o ne taisyklė. Pasak P.Kytros, dabar skelbimai, kuriuose siūlomas įvairus darbas biure (buhalterio, administratoriaus, vadybininko ir kt.), sulaukia apie 30–50 susidomėjusiųjų. Kiek populiaresni yra tie skelbimai, kuriuose darbą siūlo arba visiškai naujos, reputacijos nespėjusios susigadinti įmonės, arba didelės, gerai žinomos kompanijos – telekomunikacijų bendrovės, bankai ir pan.

Opozicinė Darbo partija sekmadienį renkasi į posėdį Kėdainiuose, kuriame žada aptarti praėjusių savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus ir spręsti dėl Naujosios sąjungos (NS, socialliberalų) prisijungimo.

Sprendimą derėtis jungtis prie “darbiečių” praėjusią savaitę priėmė Naujosios sąjungos taryba, apie planuojamą jungimąsi tuomet pranešė abiejų šių partijų lyderiai.

NS lyderis Artūras Paulauskas tvirtino, kad socialliberalus jungtis paskatino nepatenkinami praėjusių savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai. A.Paulauską tuomet V.Uspaskichas sveikino su, jo žodžiais, brandžiu sprendimu.

Prisijungus socialliberalams bus išlaikytas Darbo partijos pavadinimas. V.Uspaskichas tvirtino, kad A.Paulauskui bus siūlomas Darbo partijos vicepirmininko, prezidiumo ir tarybos nario postas bei vieta partijos kandidatų į Seimą dešimtuke.

“Darbiečiai” Seime turi dešimt atstovų, socialliberalai – vieną. Per vasario pabaigoje vykusios savivaldos rinkimus Darbo partija iškovojo 165 mandatus, Naujoji sąjunga – 52.

2011-aisiais darbdaviai neras tinkamų specialistų, turintieji darbą pyks dėl per didelio krūvio, o ieškantieji jo piktinsis neįtikėtinais darbdavių reikalavimais.

Per vienus metus sparčiai į viršų šovęs ir, ekspertų vertinimu, jau į lubas atsitrenkęs nedarbo lygis nuo jų atšoks dar negreitai. Darbo rinkos prošvaisčių 2011 m. dar nematys kas šeštas gyventojas.
Valstybės taikomas nedarbo mažinimo programas – jaunimo, ilgalaikių bedarbių, negalią turinčių žmonių įdarbinimo skatinimo ir kt. galima palyginti su figos lapeliais, kuriais bandoma pridengti daug didesnius rūpesčius. Jos ne tik nepadeda spręsti nedarbo problemos, bet ją dar ir aštrina, mat dažnam bedarbiui labiau apsimoka gauti pašalpą, prisidurti vieną kitą litą nelegaliais būdais, nei eiti dirbti. Perkvalifikavimo kursai suėda neįtikėtinas lėšas, tačiau naudos taip pat neduoda.
“Problema ta, kad bandoma parduoti prekę mažinant kainą, t.y. suteikiant mokesčių lengvatų ar pakeičiant pakuotę, t.y. tariamai perkvalifikuojant. Pasiūlos keitimas ar skatinimas nėra veiksmingas”, – įsitikinęs personalo atrankos kompanijos “Search Group” direktorius Šarūnas Dyburis.
Ekspertai neabejoja, kad darbo rinkos stimuliavimas turi prasidėti nuo kitko – nuo paklausos skatinimo. Verslo sąlygų gerinimas ne tik skatintų kurti darbo vietas, bet ir lįsti iš šešėlio.
Darbo rinkos specialistai tvirtina, kad kai tik rinka pradės rodyti stabilius atsigavimo signalus ir pradės augti, darbdaviai daug dėmesio skirs tam, ką žmogus veikė krizės metu: ar jis tiesiog gavo bedarbio pašalpą ir nesivargino dirbti, ar neprarado kvalifikacijos ir pan.

Įtampą didins darbdavių ir darbuotojų lūkesčių priešprieša

Nors paskutiniais 2010 metų mėnesiais Lietuvos darbo biržoje kas mėnesį registruota daugiau laisvų darbo vietų nei naujų bedarbių, kurti naujas darbo vietas darbdaviai atidėlioja, planuodami tai geriausiu atveju 2011-ųjų pabaigoje. Darbo vietas išsaugoję darbuotojai gali atsipūsti – atsigaunant ekonomikai atleidimų darbdaviai nebeplanuos, tačiau įtampa darbo rinkoje didės.
“Tenka pripažinti, kad mūsų darbo rinkoje trūksta pusiausvyros ir pagarbių partneriškų santykių tarp darbuotojų ir darbdavių. Buvo metas, kai darbdaviai galėjo sau leisti nesiskaityti su darbuotojais, pakilimo laikotarpiu darbuotojai diktavo savo sąlygas, o per krizę švytuoklė vėl švystelėjo atgal. 2011-ieji bus paženklinti įtampos darbo rinkoje: darbdaviai skųsis, kad neranda darbuotojų, darbuotojai pyks dėl didelių darbo krūvių ir per mažų atlyginimų, o nerandantieji darbo piktinsis nerealistiškais darbdavių reikalavimais”, – prognozuoja Airida Zavadskė, “Profiles International” vadovė Baltijos šalims.
Pasak jos, 2010-aisiais išryškėjusios darbo rinkos tendencijos išliks ir šiemet. Todėl darbdaviai labai atsargiai žiūrės į naujų darbuotojų priėmimą ir ryšis ieškoti naujo darbuotojo tik tada, kai įsitikins, kad kitaip tikrai negalima dirbti. Kandidatams bus keliami dideli reikalavimai, ir įmonė geriau neįdarbins jokio kandidato, nei priims “pusėtiną variantą”.
Nors atlyginimai pradedami didinti atsargiai, tačiau vis daugiau darbdavių planuos tai daryti. Tie, kurie imsis ieškoti naujų darbuotojų, nemaloniai nustebs, kad tinkamų kandidatų trūksta. Toliau daugės jaunų žmonių, kurie baigę studijas universitetuose net nebandys ieškoti darbo Lietuvoje ir išvažiuos dirbti į užsienį, deja, dažniausiai nekvalifikuotų darbų.

Trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų ir asistentų

Nors darbo skelbimų daugėja ir jau ieškoma tų pareigybių žmonių, kurie buvo atleisti vieni pirmųjų, tačiau darbo rinkos specialistai nepataria džiaugtis. “Procesas dar tikrai nėra masinis – tai galima būtų palyginti su spūstimi prie starto linijos: dar niekas niekur nebėga, tačiau jau stumdosi, kad užsiimtų geresnę startinę poziciją”, – lygina Š.Dyburis.
Analizuojant darbo skelbimus matyti, kad labiausiai ieškoma kelių kategorijų žmonių: tikrai aukštos kvalifikacijos specialistų (ypač pardavimo srityje) ir asistento lygmens darbuotojų. “Atrodo, įmonės galų gale suprato, kad be efektyvaus pardavimo jokia įmonė neturi galimybių efektyviai dirbti. Asistentų ieškoma todėl, kad per krizę buvo išvaikyti ištisi skyriai ir palikti tik geriausi, efektyviausi darbuotojai, kurie pradeda persidirbti”, – dėsto Š.Dyburis.
Jam pritaria ir darbo rinkos ekspertė A.Zavadskė. Pasak jos, aukštos kvalifikacijos specialistai pernai patyrė didžiausius sukrėtimus ir pokyčius. “Krizės laikotarpiu daug aukštos kvalifikacijos darbininkų buvo atleista, o dabar, atsigaunant pramonei, transportui ir prekybai, jų vėl reikia ir labai trūksta. Viena vertus, reikalavimai didesni, o siūlomos sąlygos gerokai prastesnės nei prieš krizę, tai neskatina darbuotojų darbintis ar keisti darbą. Kita vertus, žmonių šiame segmente sumažėjo, nes aktyviausi jau ėmėsi sprendimų – kas persikvalifikavo, kas ėmėsi savo verslo, kas emigravo.
Kvalifikuotų darbininkų trūkumas taps viena pagrindinių kliūčių pramonei augti. Laimės tos įmonės, kurios išsaugojo savo geriausius darbuotojus ir po truputį didindamos darbo užmokestį sugebės juos išlaikyti”, – pabrėžia ekspertė.
Kalbėdama apie specialistų, vidutinės grandies vadovų perspektyvas A.Zavadskė pabrėžia, kad šiemet bus aktyviai ieškoma pardavimo, klientų aptarnavimo specialistų, didės pramonės inžinierių ir projektų vadovų poreikis, išliks IT ir finansų specialistų poreikis. Tai pozicijos, kurias krizės akivaizdoje daugelis įmonių paaukojo pirmiausia, o dabar stebimas poreikio atsinaujinimas.
Tuo tarpu nekvalifikuotos, žemesnės kvalifikacijos darbininkų segmente kilęs didžiausias nedarbas esą išliks ir 2011-aisiais. Jis mažės nebent dėl emigracijos.

Algos kils apie 3 proc.

Konsultacijų bendrovės “Mercer” Lietuvos darbo užmokesčio tyrimų dalyvių atlyginimų kaitos 2011-aisiais prognozės – optimistinės. Pokyčių apklausa, atlikta 2010 m. rugsėjo mėn., parodė, kad planuodami 2011 m. atlygio biudžetą darbdaviai numato kilstelėti atlyginimus vidutiniškai 3–3,5 proc. O “Consulteam Baltics” vadovo Žilvino Akelio prognozėmis, vis dėlto nemaža dalis įmonių rinkos atsigavimo ženklus vertina atsargiai ir atlygio pokyčių dar neplanuoja, todėl nominalus atlyginimų didėjimas greičiausiai neviršys 3 proc.
“Mercer” darbo užmokesčio tyrimo duomenimis, savanoriška darbuotojų kaita 2010 m. įmonėse tesudarė 5 proc., tad norint pervilioti aukštos kvalifikacijos specialistą dažniausiai tenka siūlyti ir didesnį darbo užmokestį. Darbo rinkos pokyčiams itin jautrus IT sektorius, tad šiame sektoriuje galime tikėtis ir didesnio nei vidutinis atlyginimų didėjimo. Lėtesnis didėjimas bus stebimas gamybos įmonėse: šiame sektoriuje atlygio pokyčiai dažniau vyks kompensuojant praėjusių metų atlyginimų mažinimą, kuris kai kuriose įmonėse siekė iki 20 proc.”, – mano Ž.Akelis.
Jo duomenimis, pernai bazinius atlyginimus darbuotojams vidutiniškai dešimtadaliu sumažino 26 proc. įmonių, tuo metu 21 proc. įmonių kilstelėjo bazinį atlyginimą vidutiniškai 4,6 proc. Daugiau nei pusėje bendrovių (53 proc.) darbo sutartyje numatytas atlyginimas išliko nepakitęs.
Neda Songilaitė, bendrovės “Hay Group” generalinė direktorė Baltijos šalims, mano, kad darbdaviai neskubės didinti fiksuotos atlyginimo dalies, bet pagrindinių darbuotojų užmokesčio didėjimo varikliuku taps kintamoji atlyginimo dalis, siejama su pasiektais įmonės tikslais. Tuo įsitikinęs ir Š.Dyburis, teigdamas, kad darbuotojai, padedantys iškepti pyragą, gali pretenduoti į jo dalį. “Tuo tarpu tie, kurie gali tik statyti oro pilis, turės tenkintis tikrai gerokai mažesniais atlyginimais. Todėl neabejotina, kad toliau didės atlyginimų žirklės, t.y. tikrai gerai dirbantys ir rezultatų pasiekiantys specialistai uždirbs dar daugiau, o menkos kvalifikacijos, į procesą, o ne į rezultatą orientuoti darbuotojai uždirbs dar mažiau.

box
Darbdaviai labiausiai ieško
Tikrai aukštos kvalifikacijos specialistų, ypač pardavimo srityje
Klientų aptarnavimo specialistų
Pramonės inžinierių
Projektų vadovų
IT specialistų
Finansų specialistų
Asistento lygmens darbuotojų

Vokietijai šį pavasarį panaikinus apribojimus darbo jėgos judėjimui iš Baltijos šalių ir kai kurių Rytų Europos valstybių, lietuviai į šią šalį masiškai neturėtų plūsti, tačiau gali suaktyvėti kvalifikuotų specialistų emigracija, teigia ekspertai.

“Tikrai nelaukiu, kad Vokietijoje susidarys tokios mūsų emigrantų salelės, kaip Anglijoje ar Airijoje, bet nutekės mums reikalingiausi”, – BNS sakė finansų analitikas Rimantas Rudzkis.

Sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka aiškino, kad Vokietija sieks vilioti trūkstamus kvalifikuotus specialistus.

“Vokiečiai gali tikslingai organizuoti kursus, finansuoti kalbos mokymąsi. Jų pramonė organizuota ir valstybė prie to gal prisidės. Gali būti, kad išvažiuos geresni specialistai, turintys išsilavinimą ir netgi darbą, kadangi ten pasiūlys keletą kartų didesnius atlyginimus”, – kalbėjo ekspertas.

Abu pašnekovai teigė, jog masinio važiavimo dirbti į kavines ar statybas nebus visų pirma dėl vokiškos drausmės.

“Vokietijos nedarbo lygis nėra labai aukštas, ir darbo rinka yra daug drausmingesnė, ten daug mažiau šešėlinio verslo”, – dėstė R.Rudzkis.

R.Lazutkos teigimu, Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje daugelis lietuvių “legalizavosi” palaipsniui, kas būtų sunkiai padaroma Vokietijoje. Be to, leidus oficialiai darbintis, lieka būdų tai riboti.

“Kita vertus, profsąjungos yra stiprios, o vietiniai darbuotojai, susivieniję į profsąjungas, tikrai nenori imigrantų, nes jie numuša darbo užmokestį”, – sakė jis.

Pasak R.Lazutkos, geografiškai netoli esanti Vokietija lietuvius atbaido ir dėl kalbos barjero, nes vokiečių kalba Lietuvoje nėra labai populiari. Valstybinę kalbą mokėti Vokietijoje dažnai reikalaujama ne tik bendraujančioms su klientais pardavėjoms, bet ir dirbantiems fabrike, statybose.

Tačiau R.Lazutka pažymi, kad kultūriškai artimesni Rytų Europos šalių gyventojai Vokietijoje yra labiau laukiami nei Afrikos šalių ar kai kurių Azijos valstybių gyventojai, kurie dažnai nelinkę integruotis.

“Yra garsas dėl lietuvių nusikaltėlių, tai faktas, bet tie, kurie atvažiuoja dirbti, tikrai gali turėti pranašumą prieš trečio pasaulio šalių atstovus. Vokiečiai yra patyrę nesėkmingos imigracijos: turi trečiųjų šalių imigrantų, kurių jau kelinta karta gyvena ir sunkiai integruojasi, tada gyvena iš pašalpų, o atgal neišvarysi”, – sakė R.Lazutka.

Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) atstovo teigimu, Vokietijos federalinė įdarbinimo agentūra nurodo, kad ypatingas darbuotojų trūkumas net ir krizės sąlygomis yra jaučiamas medicinos, socialinės pagalbos ir slaugos, informacinių technologijų ir inžinerijos sektoriuose.

“Tikėtina, kad šių darbuotojų poreikis bus didžiausias – visų pirma medikų, slaugytojų, IT specialistų, inžinierių. 2010 metų pirmą ketvirtį buvo užregistruota 40 tūkst. laisvų darbo vietų žemos kvalifikacijos darbuotojams, todėl, tikėtina, kad nekvalifikuoti darbuotojai, kurie moka vokiečių kalbą, irgi turės daugiau galimybių”, – BNS teigė TMO Vilniaus biuro projektų koordinatorius Mantas Jersovas.

Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, Vokietija šiemet buvo ketvirta pagal populiarumą lietuvių emigravimo šalis. 2010 metų sausio-spalio mėnesiais daugiausia mūsų šalies gyventojų emigravo į Jungtinę Karalystę (34,5 tūkst.), Airiją (11,6 tūkst.), Norvegiją (4,4 tūkst.), Vokietiją (3,4 tūkst.), o imigravo – iš Jungtinės Karalystės (1,0 tūkst.), Airijos (0,5 tūkst.).

Šių metų gegužę Vokietija turi atšaukti apribojimus darbo jėgos judėjimui iš naujųjų Europos Sąjungos (ES) narių, įstojusių į ES 2004-aisiais. Vokietija pasinaudojo teise kurį laiką apriboti priėjimą prie savo darbo rinkos naujų ES šalių gyventojams, padarydama išimtį Kiprui ir Maltai.