Lietuvos nusikalstamos grupuotės nebūtų pasiekusios tokios galios, jei ne ryšiai su korumpuotais pareigūnais.

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kauno Daktarų grupuotė pasiekė savo klestėjimo viršūnę. Bene pagrindinis jų konkurentas – Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė, buvo prislopintas, nes atliko bausmę Pravieniškių kolonijoje. Tada bene garsiausios Lietuvos nusikalstamos gaujos galia laikėsi ant trijų stulpų. Pirmas ir pats svarbiausias – pinigai. Pagrindiniai pajamų šaltiniai buvo du.

„Tais laikais spiritas eidavo ne po šimtą litrų, eidavo fūromis. Natūralu, nes spiritą pardavinėdavo, po to ir alkoholį. Paskui per taškus pardavinėdavo – tai buvo dideli pinigai. Paskui buvo privatizacija. Jeigu kuris nors iš to pasaulio veikėjų nupirkdavo objektą už 100 tūkstančių, netrukus jį parduodavo už milijoną“, – tuomečius Kauno mafijos klestėjimo laikus minėjo tada Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje (ONTT) trumpai dirbęs, o šiuo metu Kauno savivaldybėje aršiai su oponentais diskutuojantis Artūras Tepelys.

Pinigų buvo tiek, kad Daktarų gaujos vyrai juose tiesiog maudėsi. Gaujos vadeivos nesismulkindami tenkino kiekvieną savo įgeidį.

„Pamenu, Henrikas Daktaras sėdi mano kabinete, išėmėme aukso, jis sako: „Ką tu čia išiminėji, pas mane dar šeši tokie stiklainiai užkasti“, –  prisimena Jurijus Liaškinas, buvęs Kauno Karolio Požėlos milicijos skyriaus kriminalinės milicijos vyriausiasis inspektorius, kuriam vėliau buvo pavesta narplioti turtinius bei ekonominius nusikaltimus. – Jie reketavo, važinėdavo, kur vykdavo tie konkursai, pinigų prisirinko. Kokios ten plaukiojo sumos? Didelės. Milijonai. Todėl jie su niekuo ir nesiskaitė.“

A.Tepelys sako, kad Daktarų gaujos šlovės laikotarpiu vilijampoliečiai elgėsi kaip garsiausių pasaulio kriminalinių „šeimų“ atstovai. „Pas juos buvo tokie pinigai, kad jiems jau tekdavo pirkti skaičiuotuvus, mat abiem rankom nebesugebėdavo jų suskaičiuoti. Už kapeikas paimdavo norimus objektus, o parduodavo 10 kartų brangiau“, – pasakojo A.Tepelys.

Kauniečiai turėjo ypatingų galimybių

Antrasis Daktarų gaujos galios šaltinis – korumpuoti pareigūnai. Daktarai niekada nebūtų tapę galingiausia Lietuvos nusikalstama grupuote, jei ne glaudus bendradarbiavimas su vietos teisėsauga. Atrodo, kad korupcijos vėžiu iš visų didžiųjų Lietuvos miestų labiausiai sirgo būtent Kaunas.

Apie tokius dalykus Kaune prasitarė ir buvęs šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius: „Kaunas turi savo specifiką, kaip ir, be abejo, kiekvienas kitas šalies miestas. Mane ilgą laiką kamavo klausimas, kas teikė informaciją nusikalstamam pasauliui. Skyrėme tam dideles pajėgas ir lėšas, kad išsiaiškintume. Ieškojome dviveidžių pareigūnų, kurie lyg ir dirbdavo tėvynei, garbingai tarnaudavo policijai, bet kartu spėdavo darbuotis ir nusikaltėliams.“

V.Grigaravičius atvirai pareiškė, kad netgi nusikaltimų tyrimas Kaune vykdavo kitokiais būdais nei kituose šalies miestuose. „Kaune tai ypač jausdavome. Tarkime, žmogus pradeda kalbėti, duoda parodymus daugeliu atvejų tik tada, jeigu prieš jį sėdi pareigūnas iš Vilniaus. Nukentėjusieji sakydavo: jeigu iš Kauno – ne, nekalbėsiu, nenoriu. Rodės, tvyrojo baimė, kad tą informaciją kiekvienas pareigūnas ims ir nutekins“, – pažymėjo V.Grigaravičius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Lietuvoje specialistai rengiami, neatsižvelgiant į realius darbo rinkos poreikius, – signalizuoja šalies verslas ir tą patvirtina žurnalo „Veidas“ atlikta analizė, rodanti, kad beveik pusė kolegijų ir ketvirtis universitetų absolventų pernai, baigę studijas, keliavo tiesiai į darbo biržą.

Kaip parodė žurnalo „Veidas“ atlikta analizė, paremta pačių šalies universitetų, kolegijų ir Lietuvos darbo biržos pateiktais duomenimis, bedarbio duonos po studijų pernai ragavo 6,2 tūkst. iš beveik 28 tūkst. studijas universitetuose baigusių jaunuolių ir 4 tūkst. iš 10-ties tūkst. kolegijų absolventų. Aukštosios mokyklos teigia, kad šie duomenys neatspindi tikrosios padėties, esą absolventai darbo biržoje registruojasi, apsidrausdami dėl socialinių garantijų ar kitų priežasčių.“ Gaila, kad reitingai, nuvainikavę kai kurias aukštąsias mokyklas, sukėlė pasipriešinimą, o ne norą ir pastangas keistis. Man atrodo, kad mūsų švietimo sistema yra nuėjusi lengviausio pasipriešinimo keliu, kai kaip nors plaukiama, nelabai dairantis, ko iš tiesų reikia rinkai ir jauniems žmonėms, kad jie įgytų darbo rinkoje paklausų išsilavinimą“, – interviu „Veidu“ pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.
VEIDAS: Lietuvos pramonininkų konfederacija ir jūs asmeniškai ne vienerius metus atvirai kalbate apie aukštųjų mokyklų nesugebėjimą parengti darbo rinkai tinkamų specialistų. Kaip jūs vertinate šią statistiką, kad 25 proc. universitetų ir 40 proc. kolegijų absolventų pernai, gavę diplomus, užsiregistravo darbo biržoje bedarbiais ir kokias įžvelgiate šio reiškinio priežastis?
R.D.: Negalima to vertinti vienareikšmiškai. Viena vertus, nepanašu, kad aukštosios mokyklos bando suvokti, kas vyksta Lietuvos ir globalaus pasaulio rinkose ir, reaguodamos į tai, orientuoti savo studijų programų. Universitetų, kolegijų studijų programas dažniausiai lemia ne rinkos poreikiai, o jų turimi dėstytojai ir jų dėstomi mokslai.
Šiandien reikia visiškai kitko: žvelgti jau toliau už horizonto ir diskutuoti, kaip reikėtų keistis, kokias studijų programas, mokymo kryptis rinktis, kad mūsų jauni žmonės būtų tinkamai parengti arba bent jau atviri pokyčiams. Nes globalizacija ir naujos technologijos smarkiai keičia darbo rinką – vienos profesijos tampa labiau paklausios, kitų iš viso nebelieka. Todėl būtina tai matyti ir prognozuoti. Tuo labiau, kad universitetams savo prekę šiandien jau reikia pardavinėti globalioje rinkoje, konkuruojant pasauliniu mastu.
Tą diktuoja ir drastiškai mažėjantis moksleivių skaičius: 2004 m. mokyklas Lietuvoje baigė 46 tūkst. abiturientų, šiemet – 37 tūkst., o 2021-aisiais – tik 26,5 tūkst.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Prieš dvidešimt trejus metus kartu su džiaugsmu tikėjome, kad laisvė savaime atneša sotų, ramų, daugybės garantijų apsuptą gyvenimą. Tačiau peržengę kalėjimo slenkstį pamatėm, kad tikėjimas greitais pokyčiais buvo per naivus ir patekome į didelį konkurencijos pasaulį. Tai, kad esame pirmoji tauta, paskelbusi Nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, greitai nunyko iš užsienio spaudos puslapių ir iš žmonių atminties. Mes tapome tik dar viena šalimi, kuri, kaip ir kitos, kovoja už savo vietą po saule.

O sovietmetis paliko mums dar vieną didelį randą, apie kurį mažiau kalbame – gyvenimas už geležinės uždangos atpratino mus nuo atsakomybės ir užaugino pavojingą tikėjimą, kad viskas – valdžios, ne mūsų, rankose, arba, kad viskas išsispręs savaime. Toks tikėjimas iš esmės yra klaidingas, nes ne tik Vakarų pasaulis, į kurį veržėmės prieš dvidešimt trejus metus, bet ir visa istorija paremta konkurencijos principu bei nuolatine kova už geresnį būvį. Laimi tos tautos, kur didesnė dauguma žmonių jaučia atsakomybę už savo šeimą, bendruomenę, valstybę.

Pastaraisiais metais sunkmetis ūkyje, didžiulė emigracija, aiškios krypties, drąsos ir paskatinimo veikti stygius pradėjo blukinti mūsų valstybingumo viziją ir suvokimą, kad patys esame atsakingi už savo geresnį rytojų. Nors kūrybiškumas ir veikimo laisvė šiandien yra ūkio ir gerbūvio augimo ašis. O iniciatyvus, veiklus, už save ir kitus atsakingas žmogus – ne tik ekonomikos, bet ir stiprios demokratijos pamatas.

Todėl šiandien turime įvertinti visus iššūkius ir pergalvoti, ką turime nuveikti, kad suteiktume visas paskatas ekonomikai augti, o veikliems žmonėms – kurti ir auginti valstybę.

Ekonominei politikai būtinas stabilumas

2050 m., anot mokslininkų, pasaulyje gyvens per 10 mlrd. žmonių, o Europa bus vienintelė vieta, kur gyventojų skaičius mažėja. Senajam žemynui stigs darbo jėgos, o naujajam pasauliui reikės rasti dar daugiau reikalingų išteklių.

Susidurdami su šiais iššūkiais turime rasti būdą kaip dalyvauti konkurencinėje kovoje. Mes ne vieninteliai, kurie stokoja darbingo amžiaus žmonių, tuos pačius rebusus sprendžia Vokietija ar Rusija, kurios darbo jėgos stygių skaičiuoja milijonais.

Jeigu niekas nesikeis ir Lietuvoje, per dešimtmetį dirbančiųjų skaičius sumenks 400 –ais tūkstančių iki 1,6 mln., rodo tyrimai. Mažesniuose miesteliuose beveik kas antras gyventojas bus senjoras.

Visų šių klausimų sprendimas priklauso nuo mūsų ūkio sveikatos būklės ir drąsos veikti.

Turime pradėti nuo stabilios aplinkos verslui, kas turėtų būti pagrindine dedamoji tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Biurokratinių kliūčių mažinimas, verslo aplinkos patrauklumas ir mokesčių stabilumas – nieko nekainuojanti, bet tokia svarbi aplinkybė norintiems dirbti.

Lietuvos likimas sprendžiamas provincijoje

Gintaras Beresnevičius kadaise yra pasakęs, kad Lietuvos likimas sprendžiamas provincijoje. Nesakau -savivaldoje, nes jos mums šiandien labiausiai trūksta. Nuo emigracijos, nykstančios gamybos nukentėjusiuose rajonuose labiausiai stinga lyderių, kurie nuodugniai žino savo miestelio ar rajono stiprybes ir gali jas parduoti. Joks premjeras nespės atvežti Lietuvai tiek investuotojų, kiek reikalinga visoms mūsų savivaldybėms. Kiekvienas meras turi imtis ieškoti verslininkų, kurie galėtų perkelti gamybą, imtis turizmo ar kitokio verslo, kuris būtų regionų atsigavimo laidas.

Užsienio investicijos šiandien mums labai svarbios, – jos ne tik atneša darbo vietas, bet ir žinias, iš paskos atsiveda rinkas, šaliai suteikia tarptautinio saugumo. Ir rajonuose jos priklauso nuo sumanių ir iniciatyvių merų, tikrų šeimininkų, kurie gali uždegti žmones tikėti ateitimi, pritraukti investicijas. Turime ieškoti ne tik užsienio verslininkų, bet ir iniciatyvių vietos žmonių, kurie galėtų imtis įgyvendinti savo idėjas.

Tai turi būti ir Užsienio reikalų ministerijos, savyje talpinančios daug darbščių žmonių ir galimybių, užduotis – padėti Lietuvos verslui plėstis užsienyje, ieškoti užsienio partnerių. Mūsų diplomatų darbų dominantė turėtų būti ekonominių valstybės interesų atstovavimas.

Turime peržiūrėti ir kaip mums sekėsi naudoti Europos Sąjungos lėšas, kurios sudaro apie trečdalį mūsų valstybės biudžeto. Prasidėjus naujam ilgamečiam ES biudžetui nauji projektai nebus spėję įsibėgėti, todėl šios lėšos po truputį pradės sekti ir turi būti naudojami ypač tikslingai, – kad visos investicijos padėtų ne tik sukurti geresnį gerbūvį, bet ir kurtų galimybes verslui ir atneštų pajamas, ypač reikalingas provincijoje.

Kurdami gyvybingą ūkį neturime pamiršti ir energetinės nepriklausomybės, kuri pirmiausia turi auginti mūsų ekonominį konkurencingumą ir galutinai įtvirtinti mūsų atsiskyrimą. Nes šiandien negalime galvoti apie konkurencingą pramonę, turėdami vienas aukščiausių energijos kainų Europje.

Vienas svarbiausių, sunkiai sprendžiamų klausimų, – švietimo ir mokslo sistema, orientuota ne į diplomuotų absolventų skaičiaus auginimą, o ruošianti reikalingus specialistus, kurie be rūpesčio rastų orias pajamas teikiantį darbą. Ir, kaip Vakaruose, turime išmokti pirmiausia gerbti ne diplomą, o dirbančiojo darbštumą, ryžtą ir idėjas. Nes idėjų turintis mokytojas, stalius ar verslininkas – visi verti vienodos pagarbos – už darbštumą, norą veikti ir bendrą indėlį į mūsų visų gyvenimą. Turime praeityje palikti kaltumo prezumpciją verslui ir visiems krutantiems, nes tik nuo iniciatyvos priklauso mūsų visų ateitis. Turime padėti sukurti terpę tiems, kurie nori dirbti, kurti ir įgyvendinti savo idėjas.

Universitetai savo ruožtu turi daugiau dėmesio skirti taikomiesiems tyrimams, kurie augintų labiau motyvuotą darbo jėgą ir atneštų papildomų pajamų pačioms aukštojo mokslo įstaigoms.

Kovo vienuoliktoji dovanojo mums laisvę ir galimybę būti patiems už save atsakingais. O valstybės konkurencingumas, gebėjimas įsitvirtinti pasaulinėje arenoje yra tos burės, kurios turi mums nunešti ten, apie ką svajojom prieš 23 metus. Kuriantis, dirbantis žmogus yra vienintelis šio laivo kapitonas.

„Pagrindinė naujojo premjero užduotis – skatinti iniciatyvą veikti ir kartu užtikrinti, kad kiekvienas jo ministras per kadenciją įgyvendintų bent po penkis svarbiausius darbus su aiškiais rezultatais, kurie mus visus pastūmėtų keliais žingsniais į priekį“, – tikina Robertas Dargis, buvęs Vyriausybės kancleris, vienas stambiausių nekilnojamojo turto plėtotojų, savo verslą įsukęs nuo nulio, o nūnai vadovaujantis Lietuvos pramonininkų konfederacijai. Tad ką jis pats konkrečiai darytų, jei būtų premjeras?

Viešųjų valstybės finansų stabilumas – vienas kertinių dalykų. Nuo jo priklauso, kokio investuotojų pasitikėjimo sulauksime, kiek lėšų turėsime atiduoti skoloms aptarnauti, galiausiai – ar įsivesime eurą. Laikytis Mastrichto kriterijų ir nedidinti valstybės skolos svarbu dabar, kai gyventojų mažėja ir kiekvienam jų tenka nemaža įsipareigojimų dalis. Ypač kai skolos tvarkymo išlaidos siekia per 2 mlrd. Lt, arba beveik 6,5 proc. viešųjų finansų.

Tiesioginės užsienio investicijos. Turime dirbti taip, kad Lietuva būtų patraukliausia šalis investuoti Rytų Europoje. Norėdami įgyti kitą pagreitį ir pirmauti, privalome garantuoti stabilią, prognozuojamą verslo aplinką.
Užsienio investicijos Lietuvai reiškia ne tik papildomas pajamas į biudžetą, bet ir pasidalijimą žiniomis, modernios vadybos mokyklą, čia investuojančios įmonės nutiesia kelią iki savo rinkų. Visa tai bendrai sukuria kur kas didesnį ekonominį ir politinį saugumą visai Lietuvai.
Čia daug darbo turi nuveikti ir savivaldos vadovai, miestų merai, kurie geriausiai žino savo regiono pranašumus.

Mokesčiai. Šiandien bet koks mokesčių didinimas skausmingas, o dalis mūsų žmonių pragyvenimo šaltinio ieško svetur. Taigi pirmiausia turime užsidirbti būdami dar labiau konkurencingi. O didesnis konkurencingumas šių dienų aplinkybėmis prasideda ir nuo verslo aplinkos stabilumo.
Reikalingas sutarimas, kad mokesčiai negali būti keičiami dažniau nei kas ketverius metus. Išskyrus tuos atvejus, kai jie mažinami ar paprastinama mokėjimo sistema. Daugiau sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, reinvestuojamo pelno paskatos suteiktų nemažą postūmį užsienio investicijoms.

Progresiniai mokesčiai. Norėdami išlaikyti talentingus ir idėjų turinčius žmones, progresinių mokesčių negalime sau leisti. Pagal prieš rinkimus skelbtą sumanymą, tokia mokesčių sistema paliestų apie 15,6 proc. dirbančiųjų. Jų apmokestinimas didelių papildomų pajamų į biudžetą neatneš, tačiau demotyvuos daugiausiai pridėtinės vertės kuriančius darbuotojus ir apsunkins vidurinio sluoksnio kūrimąsi.
Priešingai, turime rasti kelių, kaip mažiau apmokestinti mūsų dirbančiuosius (kurie moka bene daugiausiai mokesčių ES). Vienas būdų kompensuoti prarastas biudžeto pajamas – bendras ir visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kuris pakeistų dabar galiojančią fragmentuotą žemės ir nekilnojamojo turto (NT) apmokestinimo sistemą, įvestų daugiau skaidrumo ir aiškumo.

Viešasis administravimas. Turime toliau tęsti valstybės įmonių valdymo skaidrinimą, jos turi būti depolitizuotos, valdomos pagal bendrus verslo principus, pagal aplinkybes siekiant maksimizuoti pelną.
Valstybė turi nuolat vertinti, kaip efektyviai naudojamas jos NT – tam pasitarnautų minėtas bendras NT mokestis, kurį turėtų mokėti ir valstybė. Pagal sumokamų mokesčių sumą būtų lengviau įvertinti, ar tikrai verta išlaikyti dabar turimą plotą, kai vienam valdininkui skiriama apie 50 kv. m.
Būtina atsisakyti ir perteklinio nepamatuoto reguliavimo: vien statybų sektoriuje galioja 320 licencijų bei sertifikatų. Todėl turėtų veikti Saulėlydžio ir Saulėtekio komisijos, kurios nuolat stebėtų verslo aplinką ir teiktų sprendimus, kaip ją pagerinti. Komisijos turėtų vertinti ir rengiamų įstatymų projektų galimas spragas, kiek jie gali prisidėti prie verslo aplinkos konkurencingumo ar jam pakenkti.
Be abejonės, visi valstybiniai projektai turi būti įvertinti sąnaudų ir naudos analizės pagrindu. Lygia greta viešojo administravimo srityje turi būti išplėstas el. paslaugų naudojimas.
Kartu dera labiau supaprastinti bankroto ir restruktūrizavimo procedūras, nes dabar jos trunka kelerius metus, dėl to įšaldomos ir rinkoje galinčios suktis bankų lėšos.

Švietimas ir mokslas. Mūsų ekonomikos ateitis, verslo galimybės rasti reikalingų darbuotojų, jaunimo nusivylimas darbo rinka neretai prasideda vidurinėje mokykloje, dešimtokams renkantis profiliavimo kryptį. Juk dažnas šešiolikmetis renkasi tai, kur jam tuo metu lengviau mokytis, o ne tai, kas duotų jam daugiau vertės po kelerių metų.
Negalime kalbėti apie proveržį valstybėje, kai informacinių technologijų egzaminą laikė 1800, fizikos ir chemijos – po 3 tūkst. moksleivių.
Taip verslas lieka be reikalingų darbuotojų, jauni universitetų absolventai – be lauktų perspektyvų, o verslininkai inžinierių ar IT specialistų dairosi svetur. Todėl valstybė turi remtis technologinės krypties mokslus, kuriančius didelę pridėtinę vertę: biomediciną, chemiją, farmaciją, nenustumdama į šalį ir tradicinių sričių, kurios Lietuvoje stiprios: maisto, baldų, tekstilės ar metalo pramonės.
Aukštojo mokslo programos turi būti kuriamos kartu su verslu, pagal numatytas valstybės vystymosi kryptis bei tęsiant aukštojo mokslo reformą, kuri įveda daugiau konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų. Reikia padėti mokslininkams išnaudoti savo laimėjimus versle, juos komercializuoti, taip suteikiant daugiau grąžos mokslo sektoriui ir daugiau galimybių plėstis.
Įvertinę dabar vykdomos studijų reformos laimėjimus ir trūkumus, turime koreguoti ir priėmimo į universitetus tvarką. Motyvacinis pokalbis padėtų atsirinkti studentus, kurie renkasi specialybę suprasdami, ką nori studijuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau prasidėjo įtakingiausios verslo organizacijos – Lietuvos pramonininkų konfederacijos – prezidento rinkimų kampanija, kurios favoritais laikomi fabrikantas Visvaldas Matijošaitis ir statybininkas Robertas Dargis.

Birželio mėnesį Lietuvos pramonininkų laukia sunki, beveik neįgyvendinama užduotis – išsirinkti naują konfederacijos prezidentą vietoje pernai spalio pabaigoje netikėtai mirusio ilgamečio vadovo, „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio.
„Kad ir kas būtų išrinktas, jeigu lyginsime su B.Lubiu, tai palyginimas tikrai bus ne pretendento naudai, nes labai jau aukštai iškelta kartelė, – liūdnai kalba LPK garbės viceprezidentas Mykolas Aleliūnas, 1989-aisiais buvęs vienu Lietuvos pramonininkų asociacijos, vėliau tapusios konfederacija, steigėjų. – Šiomis dienomis dalyvavau knygos apie signatarus, kurios leidimą fundavo B.Lubys, pristatyme, tai vienas kalbėjusių signatarų labai taikliai pasakė, kad pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje buvo dvi iškiliausios asmenybės: poetas Justinas Marcinkevičius ir pramonininkas Bronislovas Lubys. Ir abu jau išėję.“

„Ferrari“ prieš „Maybach“

Užimti B.Lubio vietą – tikrai nemenkas iššūkis, nes šis pramonininkas, politikas, visuomenės veikėjas per pastaruosius du dešimtmečius ne tik pavertė LPK įtakingiausia verslo organizacija Lietuvoje. Jis taip pat suformavo tam tikrą verslo, ypač stambiojo, santykių su visuomene ir valstybės politikais etiką, kurios pats griežtai laikėsi ir nevengdavo pašiepti tų, kurie kelia save aukščiau už tautos išrinktuosius ar pabrėžtinai puikuojasi turimais turtais.
Prieš kokius penkerius metus, kai įžvalgesni verslininkai jau matė krizę ir taupė, bet kai kurie jautėsi pinigų viešpačiais, per Lietuvą nuvilnijo prabangių, netgi išskirtinių automobilių pirkimo banga. Tai matydamas B.Lubys kone demonstratyviai nusipirko stilingą mažylį „Smart“, kurį pats vairuodavo Vilniaus gatvėmis, stulbindamas visus, atpažinusius, kad prie to automobiliuko vairo sėdi turtingiausias Lietuvos žmogus. „Jeigu jie tokie turtingi, tegu sau važinėja bentliais, meibachais ar ferariais, – pašaipiai atsakydavo B.Lubys, klausiamas, kodėl neleidžia sau ko nors prabangesnio nei serijinis „Mercedes“, prie kurio vairo jis sėsdavo tik vykdamas tolimesnėn kelionėn – į Kauną ar Klaipėdą. – Aš tiek daug pinigų neturiu, man mieste ir smarto užtenka.“
Paradoksas, bet du iš tų, kurių adresu, labai tikėtina, buvo paleista ši viešą puikybę smerkianti pastaba, dabar vadinami realiausiais kandidatais į LPK prezidento postą: tai kelių „Ferrari“ ir kitų retų sportinių automobilių savininkas, „Vičiūnai Group“ valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis ir nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ direktorius Robertas Dargis, jau pradedant bliūkšti nekilnojamojo turto burbului nudžiuginęs save 800 tūkst. Lt kainavusiu limuzinu „Maybach“, o savo kolekcijoje turintis šarvuotą „Mercedes“, kuriuo važinėjo pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, ir „Range Rover“, kuriuo po Vilnių vežiota Britanijos karalienė Elžbieta II.
Žinoma, kalbant apie LPK prezidento rinkimus galima sakyti, jog pretendentų vairuojami automobiliai – tai smulkmena, juoba nėra abejonių, kad abu verslininkai pinigus jiems įsigyti sąžiningai užsidirbo. Kita vertus, tai šį bei tą sako apie jų savosios vietos visuomenėje supratimą, kuris, deja, ne į gerąją pusę skiriasi nuo B.Lubio nubrėžtų standartų. Ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kaip elgesys viešoje vietoje.
Pernai vasarą Kaunas aptarinėjo dvi žinias, susijusias su daugumai miestiečių gerai pažįstamu V.Matijošaičio „Ferrari“: pirmą – su pasimėgavimu, antrą – su pasipiktinimu. Mat pirma gegužės pabaigoje milijonieriui ir naujosios miesto valdžios atstovui teko susimokėti baudą už ilgiau, nei išpirktas laikas, mokamoje stovėjimo aikštelėje paliktą automobilį. O rugpjūtį V.Matijošaitį nubausti išdrįsusią įstaigą užgriuvo jo suorganizuota savivaldybė kontrolė, tiesa, jokių didelių pažeidimų neradusi.
Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kad šitaip būtų galėjęs pasielgti B.Lubys. Visi jį pažinojusieji vienu balsu tvirtina: jei jau šį žmogų būtų ištikusi tokia bėda, tai jis nesiginčydamas būtų ne tik baudą čia pat sumokėjęs, bet ir atsiprašęs, kad savo poelgiu kažkam sukėlė nepatogumų. Būdamas turtingiausias ir įtakingiausias Lietuvos verslo lyderis, B.Lubys puikiai suvokė, kad vienas svarbiausių jo uždavinių – gerinti verslo ir apskritai turtingų žmonių įvaizdį visuomenėje, o vieša arogancija bei galios demonstravimas tam tikrai nepadeda.
Žinoma, gali būti, kad ir V.Matijošaitis pasimokė iš šio skandalo. Kartu su juo posėdžiaujantys Kauno tarybos nariai „Veidui“ pasakojo, kad pastaruoju metu jis itin stengiasi perlaužti valdingą, kitų nuomonių nepripažįstantį savo būdą, ir čia jam labai padedanti žmona, bet „nuolatos kas nors išlenda“.

Du požiūriai į LPK vietą

Vis dėlto šalia pretendentų noro tapti LPK prezidentu yra dar ir patys pramonininkai, kurie rinksis: V.Matijošaitis ar R.Dargis. Abu jie, viena vertus, gerai pažįstami konfederacijas nariams, kita vertus, atstovaujantys visiškai skirtingam požiūriui į verslą ir jo asocijuotų struktūrų vaidmenį visuomenėje.
V.Matijošaitis – stambus pramonininkas, vienas didžiausių eksportuotojų (85 proc. „Vici“ produkcijos išvežama), tačiau tai tikras seno tipo fabrikantas, kurio įmonės pridėtinę vertę kuria daugiausia mažų sąnaudų, taigi ir mažų atlyginimų bei sunkių darbo sąlygų, sąskaita. Apdirbamosios pramonės pelno marža yra labai nedidelė, tad išgyventi galima tik ekstensyviai plečiantis, ką „Vičiūnai Group“ sėkmingai ir daro. Bet klausimas – kiek tai gali tęstis? Kinų ir kitų azijiečių darbo jėgos kainomis vis tiek neaplenksi, apie kokias proveržio technologijas žuvies pirštelių gamybos srityje irgi neteko girdėti.
Kita vertus, V.Matijošaitis neabejotinai kietai atstovautų pramonės interesams Vyriausybėje bei Seime, nors tokio gebėjimo bendrauti su politikais kaip B.Lubys jis tikrai neturi. „Jeigu Vyriausybei reikia priimti sprendimą, tai, liaudiškai tariant, reikia pašvilpti, susodinti visus prie stalo – pristatyti, kokių reikia sprendimų, rytoj surinkti visą informaciją, o poryt pakelti rankas. Viskas, – prieš trejetą metų aiškino V.Matijošaitis „Verslo žinioms“. – Per vieną dieną problemą galima išspręsti.“ Šis pareiškimas gali sukelti tik juoką žmogui, praktiškai susidūrusiam su Vyriausybės veikla ir interesų derinimu politikoje, bet gerai atspindi tam tikros lietuviško verslo dalies požiūrį į visų problemų sprendimo būdą.
Šiuo požiūriu R.Dargis, daugiau nei dešimtmetį dirbantis kartu su politikais ir vykdomosios valdžios struktūromis, yra visiškas V.Matijošaičio antipodas. Visas savo vadovaujamas asocijuotas verslo struktūras – Statybininkų asociaciją, Nekilnojamojo turto plėtros asociaciją R.Dargis pirmiausia naudoja kaip instrumentą visam Lietuvos verslui ir visuomenei stumti pirmyn, o tik paskui – kaip lobistines organizacijas. Šiuo metu visur cituojamas tyrimas apie tai, kokia Lietuvos žmonių dalis moka mokesčius ir tempia ant savo pečių valstybę, atsirado R.Dargio užsakymu. Jis labai rimtai stumia švietimo ir mokslo pertvarką, nes dabartinė visiškai neatitinka verslo ir valstybės poreikių, remia įvairių Lietuvos ateities vizijų kūrimą. Ir pabrėžtinai primena, kad nors verslas jo gyvenime užima svarbią vietą, bet „kuo didesnio pinigų kiekio turėjimas nėra mano viso gyvenimo tikslas“.
Bus labai įdomu stebėti, kurį supratimą apie LPK vietą visuomenėje birželį pasirinks šalies pramonininkai: arogantišką, senamadišką, bet kietą fabrikantą patvaldį V.Matijošaitį, ar verslą, kaip pilietinės visuomenės pažangos variklį, propaguojantį R.Dargį. Tai daug pasakys apie tai, kaip Lietuvos verslas supranta savo vietą visuomenėje.

a. a. Bronislovas Lubys
Pareigos: „Achemos“ grupės prezidentas, KLASCO prezidentas
Išsilavinimas: Kauno politechnikos institutas, inžinierius chemikas
Verslą pradėjo: 1994 m., būdamas valstybinės įmonės „Azotas“ generalinis direktorius
Verslo dydis: 2010 m. grupės turtas įvertintas 2,9 mlrd. Lt, darbuotojų – 5,5 tūkst.
Turtas: vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, pats turtingiausias pramonininkas, 2011 m. turtas vertintas 744 mln. Lt
Politinė ir visuomeninė veikla: Kovo 11-osios Akto signataras, Vyriausybės vadovas 1992–1993 m., Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas 1993–2011 m.
Įtaka: 1992–2011 m. – vienas iš trijų įtakingiausių Lietuvos žmonių
Pomėgiai: buriavimas

Visvaldas Matijošaitis
Pareigos: įmonių grupės „Vičiūnai Group“ valdybos pirmininkas
Išsilavinimas: Vilniaus inžinierinis statybos institutas, inžinierius mechanikas
Verslą pradėjo: 1990 m., būdamas VRM sistemos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymo (OBCHSS) vieno iš Kauno padalinių viršininku
Verslo dydis: grupę sudaro 47 įmonės 17 pasaulio šalių. 2011 m. apyvarta – 2 mlrd. Lt, darbuotojų – 6,5 tūkst.
Turtas: jau dešimtmetį priklauso turtingiausių Lietuvos žmonių dvidešimtukui, vienas turtingiausių pramonininkų, 2011 m. turtas vertintas 195 mln. Lt (17 vieta Lietuvoje)
Politinė ir visuomeninė veikla: 2010 m. įkūrė visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“, su kuria savivaldybių tarybų rinkimuose nesėkmingai siekė miesto mero posto. Remia Kauno „Žalgirio“ vyrų ir „VIČI-Aisčių“ moterų krepšinio komandas.
Įtaka: turi didelį autoritetą tarp Kauno ir Plungės verslininkų
Pomėgiai: medžioklė, prabangūs sportiniai automobiliai

Robertas Dargis
Pareigos: nekilnojamojo turto ir statybų įmonių grupės „Eika“ direktorius
Išsilavinimas: Vilniaus inžinierinis statybos institutas, inžinierius statybininkas
Verslą pradėjo: 1993 m., būdamas eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas“ generalinio direktoriaus pavaduotoju
Verslo dydis: įmonių grupė vertinama 44 mln. Lt
Turtas: 2011 m. vertintas apie 20 mln. Lt
Politinė ir visuomeninė veikla: 2000–2001 m. Vyriausybės kancleris liberalo Rolando Pakso Vyriausybėje, šiam atsistatydinus, svarstytas kaip galimas kandidatas į premjero postą. Kviestas dirbti prezidento Valdo Adamkaus patarėju ekonomikos klausimais. Darbar pilietinės visuomenės instituto valdybos narys, Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas.
Įtaka: 2009-aisiais savaitraščio „Veidas“ apklausoje pripažintas septintu pagal įtaką žmogumi Lietuvoje
Pomėgiai: buriavimas, garsių asmenybių automobilių rinkimas