Kitą kartą, kai per televiziją išgirsite, kad Lietuva atsilieka ir yra tarp autsaiderių pagal pritraukiamas užsienio investicijas, išjunkite televizorių.

Dažnai girdime, kad Lietuva atsilieka pagal pritrauktų užsienio investicijų kiekį ir pagal šį rodiklį atsiduria priešpaskutinėje vietoje visoje Europos Sąjungoje. Taip pat sakoma, kad užsieniečiai Lietuvoje investuoja į paslaugas, o ne į gamybą, ir būtent paslaugų centrai pirmieji išsikels iš Lietuvos bent kiek pakilus atlyginimams. Galiausiai tvirtinama, kad užsienio investicijų Lietuvoje net nebūtų, jei jos nebūtų nupirktos, suteikiant joms tokią finansinę paramą, kurios vietiniai verslai niekada net negalėtų tikėtis.
Žodis “užsienio investicija” turi labai daug reikšmių ir interpretacijų – pradedant nuo užsieniečio, įsigijusio butą Vilniuje ar persivedusio į Lietuvą pinigų savo išlaidoms padengti, baigiant užsienio įmonėmis, kurios įsigyja naujų įrenginių ar samdo daugiau darbuotojų. Turtingi azerbaidžaniečiai, Kataro ar JAV fondai – visi nuolat ieško, kur investuoti savo pinigus: nusipirkti įmonę, žemės, nekilnojamojo turto, akcijų ar net sporto klubą. Užsienio įmonės, norėdamos plėstis į užsienio rinkas, gali investuoti nusipirkdamos jau sėkmingai veikiančią lietuvišką įmonę, o gali nuspręsti ir steigti savo naują padalinį Lietuvoje, pasistatydamos naują gamyklą ar pasisamdydamos naujų darbuotojų paslaugų sektoriuje.
Nors investicijų spektras yra įvairus, beveik visas šias sąvokas vienija visų investuojančiųjų siekis gauti pelno. Kad ir kokie būtų investuotojai, jie savo pinigus išleis (t.y. investuos) tik tuo atveju, jei tikėsis uždirbti. Deja, vis dar labai dažnai manoma, kad apleisti stadionai ar apgriuvę pastatai regionuose bus atgavinti, kiekviename kaime išdygs olimpinio dydžio baseinai ar bus įgyvendinti visi ambicingų merų bei kitų vizionierių projektai, jei tik apie Lietuvą sužinos ir čia bus privilioti tie turtingieji ir naivūs užsienio investuotojai, kurie dosniai žarstys savo pinigus, nesitikėdami iš to sau jokios naudos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.
Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Apie užsienio investicijų perspektyvas Lietuvoje artimiausią dešimtmetį kalbamės su „Investuok Lietuvoje“ generaline direktore Milda Dargužaite.

VEIDAS: Kokių pokyčių užsienio investicijų srityje galime tikėtis Lietuvoje per ateinantį dešimtmetį?

M.D.: Strategija, į kokias sritis norime orientuotis, nesikeis – paslaugų centrai, aukštą pridėtinę vertę kuriančios gamybinės sritys, kaip medicinos įrangos gamyba, biotechnologijos, inžinerinė gamyba, mokslo tiriamoji veikla. Sieksime, kad įmonės ateitų į Lietuvą ir steigtų filialus moksliniams tyrimams atlikti ir išnaudotų mūsų mokslininkų potencialą. Lietuvoje mokslininkai dirba sau, verslas sau, nėra tilto, kuris sujungia mokslininko darbą su verslu, todėl tai viena iš priežasčių, kodėl norime, kad ateitų užsienio investuotojai – jie turi patirties, kaip komercializuoti mokslininkų išradimus.
Taip pat žiūrėsime, kad kai kurie gamybiniai projektai būtų pritraukiami į regionus, kur didesnis nedarbo lygis – nors prioritetas pritraukti aukštesnės pridėtinės vertės gamybą, kitas kriterijus yra mažinti nedarbo lygį regionuose.
Šiuo metu Lietuvoje daugiausiai investuoja Šiaurės šalys. Galvojame, kad jos ir toliau išliks pagrindinės investuotojos, bet taip pat norėtume daugiau orientuotis į JAV – Lietuvoje JAV investicijos šiuo metu sudaro mažą dalį. Orientuosimės ir į Jungtinę Karalystę, Vokietiją.

VEIDAS: Kaip ketinate pritraukti daugiau investicijų iš JAV?

M.D.: Didžiausia Lietuvos problema – žinomumas, nes Amerikos kompanijos apie Lietuvą nežino ir net negalvoja apie šią šalį, jei svarsto plėstis į Rytų Europą. Orientuosimės į Lietuvos žinomumo didinimą, daug aktyviau dirbsime su lietuvių diaspora, nes Amerikoje gana nemaža lietuvių bendruomenė. Dauguma Amerikos lietuvių yra profesionalai, dirbantys didelėse kompanijose ir jie galėtų padėti skleisti informaciją apie Lietuvą. Mums, kaip šaliai, reikės išsigryninti, pagalvoti, kokias industrijos šakas JAV ir kitose rinkose galime sudominti ir kontaktuosime su tomis kompanijomis tiesiogiai.
O, kaip padidinti Lietuvos žinomumą yra daug būdų – žiniasklaida, reklama, taip pat darbas su konsultantais, kurie dirba su mus dominančiomis įmonėmis. Konsultuodami kompanijas jie įtakoja, į kokias rinkas eiti investuotojui, kaip mažinti kaštus, kur steigti savo filialus.

VEIDAS: Pagal sukauptų tiesioginių užsienio investicijų skaičių vienam gyventojui, atsiliekame beviltiškai nuo Europos ir net nuo latvių ir estų. Ar apskritai įmanomas proveržis šioje srityje?

M.D.: Tiesa, kad atsiliekame, bet nemanau, kad pagal šį rodiklį negalėtume pasivyti kitų šalių. Į tai galėtume žiūrėti, kaip į galimybę. Tokių paslaugų centrų, kaip „Barclays“, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje yra apie 30-40, todėl įmonėms, kurios galvotų steigti naujus centrus, reikėtų daug konkuruoti tarpusavyje, kad prisitrauktų darbo jėgą. O mūsų rinka nėra tokia “karšta”.
Prieš krizę dauguma įmonių investuodavo galvodamos apie veiklos plėtrą ir vienas iš tikslų buvo didinti pardavimo apimtis naujoje rinkoje. Lietuva maža rinka, todėl įmonės apie ją ir negalvodavo, kaip apie pirmą šalį, kur investuoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl atsilikome. Atėjus krizei, dauguma investuojančių įmonių galvoja, kaip sumažinti kaštus, bet nesumažinti kokybės – šioje srityje Lietuva konkuruoja. Tai labai gera galimybė orientuojantis į tokį pasiūlymą prisitraukti pakankamai investicijų.

VEIDAS: Dėl kokių pagrindinių priežasčių derybos dėl investuotojo atėjimo į Lietuvą dažniausiai pasibaigia nesėkmingai?
M.D.: Jei lygintume save su kaimyninėmis šalims, mes per daug neišsiskiriame, bet kadangi mūsų rinka maža, dažnai įmonės iš anksto galvoja, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje galės lengviau rasti darbuotojų. Tai, kad neišsiskiriame, nepadeda. Reikia galvoti, kurias sritis reikėtų padaryti patrauklesnes, kad galėtume išsiskirti – darbo kodekso liberalizavimas, greitesni procesai dėl teritorijų planavimo. Galima pagalvoti, kaip padaryti klimatą geresnį, kad projektai sparčiau vyktų, o investuotojai nesusidarytų įspūdžio, kad tai vis dar sovietinė šalis.

VEIDAS: O gal bergždžiai svajojame? Į tokią mažą šalį, kur net dabar veikiančioms įmonėms sudėtinga rasti kvalifikuotų darbuotojų, galbūt netgi neįmanoma prisikviesti pakankamai stambių investuotojų?

M.D.: Įmonės nustemba, kaip greitai ir kokios kvalifikacijos specialistų Lietuvoje joms pavyksta susirasti. Užsienio investuotojai tvirtina, kad jų lūkesčiai buvo daug mažesni nei matomas rezultatas. Didžiausias Lietuvos turtas – darbo jėga. Išsilavinimo lygis vienas aukščiausių visame pasaulyje, žmonės šneka daug užsienio kalbų, todėl, manau, kad reikia ir toliau investuoti į tai, kad kompanijos atėję į Lietuvą galėtų rasti kokybiškai dirbančius žmones: gerinti studijų kokybę, pasistengti, kad pakankamai studentų rinktųsi inžinerines sritis.
2020 metais mes tikrai turėtume pasiekti bent ES vidurkį pagal sukauptų investicijų skaičių vienam gyventojui. Lietuvos ateitis – tik tapti globalesne: tiek pritraukiant daugiau užsienio kompanijų į šalį, tiek Lietuvos kompanijoms orientuojantis į užsienio rinkas ir didinant eksportą.