BFL

Aušra LĖKA

„Patys kuria programas, patys rašo vadovėlius, patys recenzuoja, patys važinėja jų reklamuoti. Ir dar už mokesčių mokėtojų pinigus“, – piktinasi mokytoja Nijolė Bartašiūnienė. Gal bent vadovėliai nemokami, nes juk mokesčių mokėtojai už juos jau susimokėjo mažiausiai dukart? Juokaujat.

Švietimo ir mokslo ministerija, pasak Lie­tuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkės, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytojos ekspertės N.Bar­­ta­šiū­nienės, buldozeriu stūmė naujas lietuvių kalbos ir literatūros programas – nei pedagogų ir mokslininkų kritika, nei peticijos negelbėjo. O dabar siuntinėjama reklama pirkti vadovėlius, kuriuos rengė patys naujos programos autoriai ir ministerijos klerkė Nida Poderienė. Maža to, ministerija rašo laiškus, kuriuose, mokytojos manymu, leidžiama suprasti, kad reikia pirkti būtent juos. Beje, vadovėlius recenzuoja tai pačiai ministerijai pavaldžios institucijos – Ugdymo plėtotės centro (UPC) parenkami recenzentai. O minimų vadovėlių leidėjas yra dar viena valstybės biudžeto pinigais išlaikoma įstaiga – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI).

Ar čia viskas gerai, jei, perfrazuojant liaudies išmintį, vis tos pačios valdiškos institucijos ir keistai susipynusios kai kurios jų personalijos pačios užsako muziką, pačios groja, pačios dar ir sušoka? Ar nepažeidžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas, konkurencijos principai, galų gale – ar nesidalijami tarp „savų“ valstybės ir ES pinigai?

„Savų“ artelė?

Pirmiausia – šiek tiek priešistorės. „Veidas“ prieš kelerius metus analizavo atnaujinamas lietuvių kalbos ir literatūros 11–12 klasei programas. Kas ginčytųsi, kad jas reikia atnaujinti. Tačiau jau tuomet buvo kritikos, ar pokyčių principas, kad svarbiausia – ugdyti patriotus, pats teisingiausias, kai vis daugėja menkaraščio jaunimo, o Lietuvos moksleivių skaitymo, teksto suvokimo (kas svarbu mokantis kiekvieną discipliną) gebėjimų kreivė tarptautiniuose tyrimuose linksta žemyn.

Dabar keičiant lietuvių kalbos ir literatūros programas 1–10 klasėms istorija kartojasi. Vėl protestai, bet be esminių pokyčių programoje. Vėl tarp programos stūmėjų – ta pati ministerijos tarnautoja N.Poderienė, kuri aršiai kovojo su programos kritikais ir prieš kelerius metus. O programos keitimo idėjinis lyderis – tas pats LLTI tarybos narys, vyresnysis mokslo darbuotojas Darius Kuolys. Vėl stebuklingai operatyviai naujai programai reikalingą mokomąją medžiagą, lyg iš anksto būtų žinoję galutinę programos versiją, rengia tas pats LLTI.

Čia turėtų būti pažeisti privatūs ir viešieji interesai, nes N.Poderienė – pati ir programos stūmėja, ir vadovėlio autorė, ir vadovėlio tinkamumą nustatančios ministerijos darbuotoja.

Tik štai žodelis „lyg“ čia perteklinis: beveik trečdalis naujos programos pagrindinei mo­kyklai kūrėjų – ir naujų LLTI vadovėlių autoriai. Tarp jų – ir minėtoji ministerijos Pagrin­dinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė N.Poderienė, kuri, pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, entuziastingai stūmė naująją programą. O šią savaitę ministerija patikėjo N.Poderienei pagrindinį pranešimą seminare pedagogams naujų programų tema.

„Čia turėtų būti pažeisti privatūs ir viešieji interesai, nes N.Poderienė – pati ir programos stūmėja, ir vadovėlio autorė, ir vadovėlio tinkamumą nustatančios ministerijos darbuotoja, o gal dar ji pati rudenį važinės reklamuoti vadovėlių į mokyklas už valdiškus pinigus“, – piktinasi mokytoja N.Bartašiūnienė.

Mokyklinių vadovėlių rengimo schema tokia: ministerija skelbia konkursus programoms rengti, ministras jas tvirtina, leidyklos rengia vadovėlius, investuodamos savo lėšas, paskui ministerijai pavaldžios įstaigos UPC konkurso būdu pasamdyti ekspertai vertina, ar vadovėlis tinkamas, jei taip, jis įrašomas į Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių duomenų bazę, iš kurios mokyklos renkasi, kurį nori pirkti.

Tačiau, daro prielaidą mokytoja N.Bar­ta­šiūnienė, ar tik šįsyk ministerija nestumianti vieno leidėjo – LLTI parengtų vadovėlių, tarp ku­rių autorių – ir pačios programos rengėjai, ir ministerijoje šį procesą kuravusi tarnautoja?

O juk patyrusių vadovėlių leidėjų yra kur kas daugiau – ir didžiausia, jau septynis dešimtmečius vadovėlių leidyboje besispecializuojanti „Šviesa“ (dabar priklausanti „Alma littera“ įmonių grupei ), ir „Baltos lankos“, ir „Gim­tasis žodis“, kai kurios kitos.

Nida Poderienė / delfi.lt nuotr.

Ar Literatūros ir tautosakos institutas pristigo darbo

Su visa pagarba LLTI nuopelnams lituanistikos tyrinėjimų srityje, vargu ar tai tikrai geriausiai pedagogikos subtilybes išmananti institucija. Net oficialiai pats LLTI save įvardija valstybine mokslinių tyrimų institucija, o tarp veiklos sričių vadovėlių ir mokymo programų kūrimas nėra minimas. Tačiau būtent LLTI ar jo darbuotojai per pastaruosius kelerius metus laimėjo ne vieną pinigingą lietuvių kalbos ir literatūros programos metodikos rengimo, net pedagogų mokymo viešąjį konkursą, organizuotą ministerijai pavaldaus UPC (to paties, kurio parinkti ekspertai paskui sprendžia, ar vadovėliai tinkami).

Gal LLTI pristigo darbų valstybės jam priskirtai esminei funkcijai vykdyti, jei nuolat veržiasi ne visai į savo lankas?

Keisčiausia, kad literatūros ir tautosakos specialistai laimi net  kalbos programų, kalbos darbų vertinimo normų konkursus (pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos pradinio ir pagrindinio ugdymo programos, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programos projektų lietuvių kalbos darbų ugdymo procese vertinimo normų 1–10 klasėms parengimo paslaugos“, 2012 m. spalio mėn.), nors valstybė išlaiko ir specializuotą Lietuvių kalbos institutą, o pedagogų, kurie geriau nei LLTI mokslininkai nusimano pedagogikos klausimais, turbūt galima skaičiuoti šimtais. Gal LLTI pristigo darbų valstybės jam priskirtai esminei funkcijai vykdyti, jei nuolat veržiasi ne visai į savo lankas? Tokiu atveju išmintingiau būtų sumažinti etatų skaičių, o kartu ir naštą mokesčių mokėtojams, jei LLTI nebeturi tiesioginio savo darbo.

Atsakymo, kodėl viešuosiuose pirkimuose nelaimi ar net nedalyvauja potencialūs ir gal net labiau pagal specializaciją tinkami nugalėtojai, ieškoti vertėtų konkurso sąlygose ir kitose aplinkybėse.

„Šis mūsų darbas – iš bendro rūpesčio dėl lituanistikos. Ilgą laiką buvo didelė atskirtis tarp mokslo ir mokyklų: kaip moksleiviams dėstoma literatūra ir kiek pažengę moksliniai tyrimai. Tad siekiame suartinti šiuos procesus“, – kodėl LLTI tapo aktyviu mokyklinių programų, metodikų, vadovėlių rengėju aiškina instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas. Be to, šiam darbui jie pasitelkia ir mokytojus ekspertus, ir Vilniaus universiteto dėstytojus, bend­­radarbiauja ir su Lietuvių kalbos institutu. Be to, pasak direktoriaus, valstybės mokslo institutai skatinami kuo aktyviau dalyvauti konkursuose ir gauti projektinį finansavimą. Tad LLTI tai daro ir plačiu spektru.

Jau girdžiu kontrargumentus, kad tegu ir kiti dalyvauja bei laimi konkursuose. Bet vieša paslaptis, kad atsakymo, kodėl viešuosiuose pirkimuose nelaimi ar net nedalyvauja potencialūs ir gal net labiau pagal specializaciją tinkami nugalėtojai, ieškoti vertėtų konkurso sąlygose ir kitose aplinkybėse.

Vis dėlto esminis klausimas kitas: ar nepažeidžiamas konkurencijos principas, jei programos autorius (beveik trečdalis pagrindinės mokyklos programos rengėjų – LLTI darbuotojai arba jo parengtų vadovėlių autoriai), praktiškai šimtu procentų žinodamas, kas bus įtraukta į programą (mokytojai ir leidėjai tikina, kad į esmines pastabas neatsižvelgta), kartu rengė ir vadovėlius, taip įgydamas laiko pranašumą?

Tokio chaotiško programų keitimo neprisimenu: iš vienos pusės labai skubama, o iš kitos pusės stabdoma, atrodo, siekiama, kad galiotų tik vienas, valstybės remiamas vadovėlis.

Štai naująją programą ministrė patvirtino tik sausio 25 d. Rugsėjį penktokai, septintokai ir devintokai jau turi pradėti mokytis iš naujų vadovėlių, vadinasi, mažiausiai rugpjūtį šie jau turėtų būti išspausdinti, kad mokykla juos jau būtų nusipirkusi ir mokytojai galėtų pasirengti pagal juos dirbti. O vadovėlį reikia ne tik parašyti, bet dar gauti UPC pasamdytų ekspertų išvadą, kad jis tinkamas (tai užima apie mėnesį), ir, žinoma, vadovėlį išspausdinti. Vadinasi, trijų klasių naujiems vadovėliams parašyti skirta praktiškai vos keturi penki mėnesiai.

Tad net tokia vadovėlių leidimo veteranė kaip „Šviesa“ ar ženklią vietą lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių rinkoje užimančios „Bal­tos lankos“ visų vadovėlių parašyti nespėja. O štai visai ne vadovėlių leidybai įkurtas LLTI stebuklingai spėja parengti visoms trims klasėms dviejų dalių vadovėlius, bent jau taip reklamuojasi.

„Tokio chaotiško programų keitimo neprisimenu: iš vienos pusės labai skubama, o iš kitos pusės stabdoma, atrodo, siekiama, kad galiotų tik vienas, valstybės remiamas vadovėlis. Ne­su­daroma galimybė sveikai konkurencijai, nors vadovėlių rengimo reglamentas nėra pakeistas“, – apmaudo neslepia „Baltų lankų“ vadovas Saulius Žukas.

Bet kodėl kiti vadovėlių leidėjai tyli, nors kartojasi ta pati schema kaip ir prieš kelerius metus keičiant lietuvių kalbos ir literatūros programą 11–12 klasėms? Akivaizdu, kad niekas nenori patekti į Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos institucijų, valdančių riebius valstybės biudžeto ir ES pinigų kapšus ir lemiančių, ar vadovėlis bus pripažintas tinkamu, ne­malonę. Ne paslaptis, kad mokyklos taip pat nesuinteresuotos pyktis nei su ministerija, nei su jos vadovų partijos kolegomis, valdančiais savivaldybes.

Tiesa, šįsyk leidėjai nutarę netylėti – žada kreiptis į švietimo ir mokslo ministrę.

Ministerijos klerkė stumia programas, kurioms rašo vadovėlius

„Veidas“, paakintas mokytojos N.Bar­ta­šiū­nienės, taip pat ministrės pasiteiravo, ar ji neįžvelgianti viešųjų ir privačių interesų supainiojimo, jei ministerijos darbuotoja pati organizuoja naujos programos pristatymo procesą ir pati rašo vadovėlius šiai programai. Ministrė Au­dro­nė Pitrėnienė keliolikos minučių pokalbiui nerado, o raštu  per atstovę spaudai atsakė: „Tokia situacija būtų netoleruotina, tačiau ministerija neturi duomenų, kad šiuo metu kuris nors iš ministerijos darbuotojų or­ganizuotų naujos programos pristatymo procesą ir kartu rašytų vadovėlius šiai programai. Valstybės tarnautojas pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą privalo informuoti apie interesų konfliktą ir tuomet būtų sprendžiamas klausimas dėl darbuotojo nušalinimo.“

Kodėl tuomet lig šiol N.Poderienė sėdi ant dviejų nesuderinamų kėdžių ir kaip ministerijos tarnautoja aiškina mokytojams, kaip dirbti pagal naują programą, kuriai pati parašė vadovėlį?

Nors ministrės atstovė spaudai Daiva Šalc net perklausė, kas toji galima interesų painiotoja, ir konkrečią tarnautoją įvardijome, bet gal ministrė nežino, kad jos pavaldinę LLTI jau reklamuoja mokykloms kaip jų rengto vadovėlio bendraautorę. Maža to, N.Poderienė buvo nurodyta kaip ministerijos rašto, šią savaitę kvie­tusio pedagogus į seminarą apie naują pro­gramą, rengėja. O būdama LLTI leidžiamo va­dovėlio bendraautorė ji nurodyta kaip pa­grin­dinė seminaro pedagogams pranešėja. Be­je, tarp septynių pranešėjų keturios – LLTI leidžiamų naujų vadovėlių autorės.

Kaip rašto rengėja ji nurodoma ir kituose ministerijos dokumentuose šia tema, pavyzdžiui, vasario 12 d. –  „Dėl vadovėlių ir kitų mo­­­­ky­­mo priemonių įgyvendinant naujas lietuvių kalbos pradinio ir lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrąsias programas“ ar balandžio 19 d. ministerijos rašte, kuriame mokykloms rekomenduojama neskubėti įsigyti naujų vadovėlių. O juk ji pati yra vie­na iš vadovėlių autorių, vadinasi, suinteresuo­ta, kad mokyklos įsigytų būtent jos parengtą.

Tad, kaip teisingai pastebi ministrė, toks asmuo privalėjo deklaruoti savo interesus ir būti nušalintas nagrinėjant visus klausimus šia tema. Bet kodėl tuomet lig šiol N.Poderienė sėdi ant dviejų nesuderinamų kėdžių ir kaip ministerijos tarnautoja aiškina mokytojams, kaip dirbti pagal naują programą, kuriai pati parašė vadovėlį?

Kyla klausimas, ar ministerijos klerkė tapo LLTI vadovėlio bendraautore, nes ji tokia kompetentinga ekspertė, kad be jos indėlio buvo neįmanoma išleisti kokybiško vadovėlio, ar tik savas žmogus sprendimus priimančioje ministerijoje.

Darius Kuolys / BFL nuotr.

Pilietiškumas už dvigubą kainą

Kitas to paties vadovėlio autorius D.Kuolys – ir programos, ir vadovėlio jai kūrėjas. Bu­vu­siam pirmajam nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministrui, pastaraisiais metais pagarsėjusiam ne itin sėkmingais bandymais burti pilietinius judėjimus, priskiriama patriotizmo ir pilietiškumo prioriteto sudarant programas autorystė ar bent jau aktyvus būtent šio prioriteto stūmimas į programas.

Pilietiškumas – labai gražu, nors diskusijų, ar tai esminis literatūros vertinimo kriterijus, būta nemažai. Bet darosi mažiau gražu, kai „Google“ išmeta labai jau panašius į mokyklos programų projektų ir leidinių pavadinimus, net tezes. O už šio projekto rengimą iš ES ir mūsų valstybės biudžetų jau dosniai užmokėta Pilie­tinės visuomenės institutui, kurio ilgametis di­rektorius buvo D.Kuolys.

D.Kuo­lys – ir šio leidinio, ir programos, ir va­do­vėlio autorius.

Pavyzdžiui, Pilietinės visuomenės institutas Europos socialinio fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis pernai išleido leidinį „Pilie­čius ugdančios lietuvių kalbos ir literatūros pamokos (papildomi lietuvių kalbos ir literatūros dalyko moduliai pilietiškumui ugdyti)“. Iš keturių šio leidinio autorių du – naujos lietuvių kalbos ir literatūros programos autoriai, trys – LLTI siūlomų naujų vadovėlių autoriai. D.Kuo­lys – ir šio leidinio, ir programos, ir va­do­vėlio autorius.

Mokyklinių programų pertvarkos kritikai neatmeta prielaidos, kad gal viskas ir prasidėjo nuo D.Kuolio vadovaujamo Pilietinės visuomenės instituto laimėto projekto, skirto pilietiniam ugdymui lietuvių kalbos ir literatūros pamokose. O paskui šio projekto pagrindu imta keisti mokyklinė programa, kuriai prireikė naujų vadovėlių. Ir visuose šiuose procesuose – vis tas pats D.Kuolys.

Tad – subtilus klausimas: ar mokesčių mo­kėtojai nemokėjo už tą patį keliskart?

Beje, kaip primena „Google“, Atviros Lie­tuvos fondas (kuris kartu su Valdo Adamkaus fondu vėliau įsteigė ir minėtą Pilietinės visuomenės institutą) 1996–1997 m. buvo skyręs vadinamuosius grantus vadovėlių autoriams. Tarp jų – ir N.Poderienė. O D.Kuo­lys buvo fondo valdyboje.

Brangus valdiškas pigumas

Sakoma, labai nemandagu skaičiuoti svetimus pinigus, bet skaičiuojame savus – mokesčių mokėtojų. O vadovėlių versle jie dideli.

Padauginkite 14 eurų (tokia vadovėlio me­tams kaina) iš 26,6 tūkst. penktokų, 26,7 tūkst. sep­­tintokų, 29 tūkst. devintokų, – išeis beveik 1,2 mln.eurų.

Štai LLTI nustatė tokias naujų vadovėlių kainas: skaitinių penktokams, septintokams ir devintokams vienos dalies vieneto kaina – 7 eurai, o dalys – dvi. Literatūros chrestomatijos vienuoliktokams viena dalis (jų taip pat dvi) – 7,24 euro,  dvyliktokams – 8,69 euro.

Padauginkite 14 eurų (tokia vadovėlio me­tams kaina) iš 26,6 tūkst. penktokų, 26,7 tūkst. sep­­tintokų, 29 tūkst. devintokų (iš viso – 82,9 tūkst.), kuriems privalu nuo rugsėjo mokytis pa­gal naują programą, – išeis beveik 1,2 mln.eurų.

Komercinių leidyklų kainos gali būti dar šiek tiek didesnės. Tačiau LLTI, t.y. valdiškos įs­­taigos, vadovėliai turėtų kainuoti kokį eurą ar būti visai nemokami, nes juos rengiant mokesčių mokėtojai savo kainą jau sumokėję, o produktai, kuriems kurti panaudoti ES ar valstybės biudžeto pinigai, neturėtų būti pardavinėjami už komercinę kainą.

Štai valstybės biudžeto asignavimų valstybės institucijoms ir įstaigoms grafoje nurodyta, kad vien šiais metais LLTI skirta per 1,1 mln. eurų, iš jų darbo užmokesčiui – 711 tūkst. eu­rų. Būtų naivu manyti, kad mokyklinės programos ir vadovėlių leidyba – LLTI ir jos darbuotojų griežtai „užklasinė“ veikla, kurią jie vykdė po darbo valandų ir savaitgaliais, nesinaudodami mokesčių mokėtojų išlaikomomis instituto patalpomis bei darbo priemonėmis ir už tai negaudami algos iš valstybės biudžeto asignavimų.

Priežastys, dėl kurių UPC viešuosiuose konkursuose vis laimi LLTI ar jo direktoriaus pavaduotoja, nurodomos tokios: pigiausias, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.

Ministerija ir neneigia, kad naujoms programoms parengti skelbtas viešasis konkursas, o programų ir vertinimo normų rengėjams iš biudžeto skirta 20 tūkst. eurų. O ministerijos įstaigos UPC viešuosius konkursus laimi ne tik pats LLTI, kaip institucija, bet ir jo direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams Aušra Mar­tišiūtė-Linar­tienė, kuri pati buvo ir mokyklinių programų rengėja, ir vadovėlių autorė. Ar čia taip pat nėra kokios viešųjų ir privačių interesų painiavos, nes valstybinio instituto, gaunančio lėšas iš valstybės biudžeto, darbuotojams, turintiems administravimo įgaliojimus, galioja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas.

Beje, priežastys, dėl kurių UPC viešuosiuose konkursuose vis laimi LLTI ar jo direktoriaus pavaduotoja, nurodomos tokios: pigiausias, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.

Matyt, ši priežastis tikrai vienintelė, nes kaip kitaip, būdama teatro, kino ir dramaturgijos specialistė, A.Martišiūtė-Linartienė 2012 m. spalio 19 d. būtų laimėjusi lietuvių kalbos ugdymo programos, jos projektų vertinimo normų parengimo konkursą (69,8 tūkst. skaičiuojant litais be PVM). Po mėnesio ta pati A.Martišiūtė-Linartienė, šįsyk atstovaujanti ūkio subjektų grupei, laimi šios srities pedagogų ekspertų paslaugų konkursą (dar už 39,9 tūkst. Lt). 2014 m. lapkričio 19 d. jau LLTI, nors nėra nei kalbos tyrimų (juk yra ir valstybinis Lietuvių kalbos institutas), nei pedagoginė institucija, laimi lietuvių kalbos ugdymo metodinių priemonių parengimo ir pristatymo lituanistams seminaruose paslaugų konkursą (dar už 85 tūkst. Lt).

Ir vis dėl vienintelės priežasties – pigumo. Bet kitaip ir negali būti, nes valstybė juk LLTI darbuotojams moka algas, tad honoraras projektų autoriams gali būti mažesnis nei komercinių leidyklų. Todėl akivaizdu, kad kitiems galimiems konkurentams (nebent tai būtų taip pat valstybės įstaiga) čia konkuruoti nėra jokių šansų.

O štai ministerijos klerkė-vadovėlio autorė N.Poderienė ne tik iš valstybės mokesčių mo­kėtojų piniginės gauna algą, bet ir už parengtą vadovėlį turi gauti honorarą.

Ir dar nežinia, kiek kartų už tą patį mokama, nes, pavyzdžiui, ministerijos pavedimu pagal naują programą kūriniais pildoma elektroninė mokymosi šaltinių bazė www.šaltiniai.info. Ministrė didžiuojasi, kad tai bus laisvai prieinama visoms mokykloms. Bet visi žino, kur telikę nemokamo sūrio, o šį projektą finansavo Europos socialinio fondo agentūra. Ir net nebestebina, kad tarp trijų jo įgyvendintojų – ir LLTI. Kaip ir nekelia abejonių, kad, kaip ir prieš keletą metų LLTI rengiant chrestomatijas 11–12 klasėms, dalis šios medžiagos bus ir spausdinamuose leidiniuose, kuriuos LLTI pardavinės mokykloms.

Tad kiek kartų ne tik Lietuvos, bet ir visos ES mokesčių mokėtojai moka už tą patį ir kiek iš tikrųjų jiems kainuoja valdiškos įstaigos parengtas vadovėlis?

O jei jau valstybė, tiesiogiai skirdama per milijoną iš valstybės biudžeto, dar pridėdama per Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios įstaigos viešuosius konkursus, maža to, sudarydama galimybes komercine kaina bizniauti vadovėliais, už kuriuos mokyklos moka vėlgi mokesčių mokėtojų pinigais, tiek investuoja į vieną valstybinę įstaigą, kas galėtų paneigti, jog tampa ir suinteresuota, kad šios investicijos atsipirktų.

Kokybė – tik deklaracijose

Galų gale šiame kontekste turbūt naiviai nuskambėsiantis klausimas: o ar šiuose programų, vadovėlių, susipinančių pinigų srautų ir personalijų labirintuose kam nors rūpi švietimo kokybė? Juk nuo to priklauso visos Lietuvos ateitis, švietimas – visų sėkmingiausiai besitvarkančių pasaulio valstybių prioritetas.

A.Pitrėnienė pernai, dar iki tapdama mi­nistre, siūlė Švietimo įstatymo pataisas, numatančias padidinti ministerijos atsakomybę už įvairių leidyklų leidžiamus vadovėlius. Bet praktiškai tai išvirto į galimą konkurencijos principų, o gal net Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nepaisymą, jei jau  vadovėlius ėmė rengti pačios ministerijos klerkė ir programą patys sudarę asmenys, o toks autorių kolektyvas vyrauja ministerijos organizuojamuose seminaruose naujos programos klausimais.

Meldžiamės, kad greičiau baigtųsi europiniai pinigai, nes nuo jų pasirodymo Lietuvos švietime, kaip pripažįsta patys ministerijos biurokratai – smigimas žemyn.

„Mums svarbu, kad mokyklos galėtų rinktis – įsigyti tokius vadovėlius, kurie geriausiai atitiktų mokyklų lūkesčius. Todėl mokyklos turės daugiau galimybių prieš užsisakydamos vadovėlius pačios juos įvertinti, susipažinusios su bazėje pateiktų naujų vadovėlių skyriais ar te­­momis. Tai – viena iš priemonių, siekiant kokybė­s vadovėlių leidyboje. Taip pat siekiant šio tikslo buvo sugriežtinti vadovėlių vertinimo kriterijai, padidintas vadovėlių vertintojų skaičius, parengtas Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašo projektas“, – vardija A.Pitrėnienė.

Bet kol kas akivaizdu, kad svarbiausias kriterijus švietimo srityje lieka mažiausia kaina, o tokią gali siūlyti ne kartą už tą patį pinigus ga­vu­sios valdiškos įstaigos ir jų darbuotojai. Arba, kaip samdant vadovėlių vertintojus, pi­giau­sia pasisamdyti konkurentą, pavyzdžiui, ki­tos leidyklos darbuotoją ar vadovėlio autorių. Būtent tokių faktų, susijusių su vadovėlių vertinimu, pernai nustatė Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Nors, kaip tikina ministrė, nuo šių metų vadovėlių vertinimo tvarka sugriežtinta, ar kirs varnas varnui akį – juk į LLTI vadovėlius netiesiogiai jau investuota tiek valstybės ir ES pinigų? Ir kodėl taip skubama per vienus metus pakeisti net trijų klasių – penktokų, septintokų ir devintokų mokymo programas ir vadovėlius, nors akivaizdžiai stringama: iki mokslo metų beliko pustrečio mėnesio, o vadovėlių dar nėra?

Ar įmanoma gera programa ir geri vadovėliai, jei jie – ant abejotino skaidrumo fundamento?

„Gal baigiasi kokių europinių pinigų projekto laikas ir reikia atsiskaityti? Meldžiamės, kad greičiau baigtųsi europiniai pinigai, nes nuo jų pasirodymo Lietuvos švietime, kaip pripažįsta patys ministerijos biurokratai – smigimas žemyn. O nuo priekaištų lengvai atsimušinėjama, nes daug kas yra moralinio, o ne teisinio lygmens ir keliant tautiškumo vėliavas“, – mano vadovėlių leidėjas ir autorius S.Žukas.

Tad klausimą, ar naujoji lietuvių kalbos bei literatūros programa ir nauji vadovėliai padidins vis menkstantį Lietuvos jaunuomenės raštingumą, tenka performuluoti taip: ar įmanoma gera programa ir geri vadovėliai, jei jie – ant abejotino skaidrumo fundamento?

Pabaigai – LLTI reklamuojamo septintos klasės skaitinių vadovėlio su Mikalojaus Kons­tan­tino Čiurlionio (ar jis – privalomas autorius?!) „Karalių pasaka“ ant viršelio autorių kolektyvas: viena mokytoja ir senosios literatūros ekspertas D.Kuolys – abu jau kartą už panašios tematikos darbus gavę atlyginimą ES ir valstybės biudžeto pinigais Pilietinės visuomenės instituto projekte, dar dramos ir kino ekspertė, lietuvių dainuojamosios tautosakos, vaikų folkloro bei tautosakos terapijos specialistė ir – kaip be jos – ministerijos klerkė N.Poderienė.

Be komentarų.

Šią vasarą penkiasdešimtmetį švęsiantis Darius Kuolys po beveik dvidešimties metų pertraukos grįžo į Vilniaus universitetą dėstyti literatūros istorijos.

Peržvelgusi gerai Lietuvoje žinomo pašnekovo išdėstytas mintis, žurnalistė nutarė, kad bet kokie intarpai beprasmiškai žalotų tekstą ir stabdytų jo sklandžią tėkmę. Tad verčiau leiskime Dariui Kuoliui, šiuo metu – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentui, savo istoriją pasakoti pačiam.

Apie tremtį senojon literatūron

Esu jau senas dėstytojas, Vilniaus universitete pradėjau dirbti 1985-aisiais. Senajai literatūrai buvau „pasmerktas“ todėl, kad taip suplanavo Lietuvių literatūros katedra. Kadangi tuo metu mane žavėjo egzistencializmas – Vytautas Mačernis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti panašūs autoriai, tai atrodė kone tolygu tremčiai. Iš pradžių buvau netgi pyktelėjęs ant Viktorijos Daujotytės ir Donato Saukos, bet netrukus ir senuosiuose raštuose atradau egzistencinių aspektų.
Mane domino ne tiek forma ar faktografija, kiek anksčiau gyvenusiųjų patirtys. Pajutau, kad galiu perskaityti šiuos tekstus kitaip, nei jie buvo skaitomi iki tol. Ir bendravimas su išmintingais mirusiaisiais pradėjo teikti malonumą. Iki šiol jų bendrijoje jaučiuosi komfortabiliau nei nūdienos svarstymų mizerijoje.
LDK laikų bajorui nebuvo svetimos jokios žmogiškos sritys: nei Dievas, nei tėvynė, nei valstybė, nei šeimos rūpesčiai. Tai visaverčio laisvo žmogaus, kai kuriais atžvilgiais laisvesnio už Vakarų bajorus, pasaulis. Ir jis atrodė žavus – visų pirma kaip priešprieša aplink tvyrančiai sovietmečio pabaigai.
Pamenu, D.Saukos paskatintas parašiau apie religines Konstantino Sirvydo idėjas. Ėjo 1987-ieji, ir religinė problematika dar nebuvo įprastas dalykas. Galėjai nagrinėti K.Sirvydo kalbą, bet kad jo būta teologo ir religijos filosofo – nevalia garsiai minėti. Tad Valdemaras Kukulas „Pergalės“ redakcijoje ilgai svarstė, ką su mano tekstu daryti. Galiausiai išspausdino visą, tik porą pradžios sakinių kartu pagludinom. Tai buvo taip nauja ir netikėta, kad publikacijai pasirodžius gavau daugybę laiškų, iš JAV atsiliepė netgi Vytautas Kavolis.
Taigi sėdėjau, apsikrovęs žodynais, ir atkakliai šlebizavojau lenkiškai bei lotyniškai. Gerai, kad profesoriai priskyrė man puikią mokytoją – istorikę Ingę Lukšaitę. Iš jos gavau nuorodas, ką ir kur skaityti. Kartų ryšys ir dialogas anuomet smarkiai gelbėjo. Nors dėl politinės konjunktūros ne visi moksliniai darbai buvo viešinami, gyvu žodžiu galėjai perimti labai daug, ir tai padėjo orientuotis.
Dabar jauni mokslininkai, jau publikuojami užsienyje, nelabai išmano, kas Lietuvoje nuveikta iki jų, netgi kas padaryta nepriklausomybės metais. Jie dažnai būna geriau susipažinę su lenkų humanitarų darbais nei su lietuviškąja moksline tradicija. Nors lietuviai, kurių studijų nepasiūlo „Google“ paieškos sistema, yra pasakę daug svarbesnių dalykų.
Tradicijos pažinimas yra esminis, be jo humanitaras tampa nepatikimas. Santykis su tradicija gali būti maištingas, tačiau jis privalo būti. Antraip po kelių dešimtmečių paaiškės, kad viskas dar iki tavęs buvo atrasta.

Apie kalbėjimo patikimumą

Lituanistika buvo labai stipri sovietmečiu. Įvairiai daužytoje VU Lietuvių literatūros katedroje dirbo anuometinis tautos intelektualų žiedas: Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius, Vanda Zaborskaitė, Juozas Girdzijauskas, D.Sauka, V.Daujotytė… Tai profesūra, kuri mus augino.
Dabar kartos pasikeitė, ir nutiko taip, kad Lietuvos kultūroje pristigo vidurinės kartos. Kadangi visuomenėje vyko radikalios permainos, ši, pavadinčiau, Sauliaus Žuko dėstytojų karta išsisklaidė po įvairius veiklos barus. Ir lituanistiniame akademiniame gyvenime pasijuto tam tikros properšos, nutrūko kartų ryšys. Ilgiausiai profesoriavę V.Daujotytė ir Kęstutis Nastopka pamažu traukiasi iš pedagoginės veiklos. Jų prišnekintas pernai beveik po dviejų dešimtmečių pertraukos ir sugrįžau į VU Lietuvių literatūros katedrą, kuriai vadovauja buvusi mano gabi studentė, dabar jau profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė.
Netekus būrio iškilių baltistų (Vytauto Mažiulio, Alberto Rosino, Alekso Girdenio), kalbotyroje taip pat atsivėrė spragos. Turėtų būti mąstoma, kaip jas greičiau užtraukti. Didelis užsienio kalbininkų indėlio vertinimas manęs visai nestebina. Pietro Dini darbai išties fundamentalūs: kalbos istoriją šis autorius sieja su kultūros, mentaliteto ir filosofijos istorija. Jam prilygti mes nelabai sugebam.
Kai mėginama jungti daug įvairių sričių, neišvengiamai kyla kalbėjimo patikimumo klausimas. Tai aktualu ne tik žiniasklaidos plotmei, bet ir akademinei bendruomenei. Galima gražiai slysti paviršiumi ir būti populiariu pasakotoju, bet ar tavo pasakojimas bus patikimas? Ar jis bus grįstas šaltinių įvairovės pažinimu, ar vieno kito lietuviškai publikuoto darbo interpretacijomis?
Buvau kviečiamas dėstyti ir politikos mokslų, tačiau nesinorėjo kalbėti apie tai, ko neišmanai. Tegu akademinį darbą dirba savo sritį išmanantys žmonės, nes eklektiško kalbėjimo visuomenėje ir taip per daug. Tiesa, lituanistikos magistrantams skaičiau kursą „Literatūra ir politika“ – panašūs dažnai siūlomi Vakarų universitetuose. Iš literatūros pozicijų kalbėti apie politinius procesus svarbu tam, kad kultūra pernelyg neužsidarytų nuo viešosios erdvės. Juk kultūrininkų ir politikų procesų vertinimų skirtumai – akivaizdūs. Tarkim, kultūros liberalų požiūris vienoks, o politikų liberalų – visiškai kitoks, nors ir vieni, ir kiti tarsi kalba apie liberalizmą.
Svarbu, kad mokslinė erdvė būtų kuo laisvesnė, kuo įvairesnė. Savarankiškų balsų gausa lemia ir lituanistikos raidą. Kuo daugiau stiprių, tarpusavyje polemizuojančių balsų, tuo stipresnė visuma. Kiekvienas lituanistas suinteresuotas turėti tvirtą oponentą. Humanitarams netinka tarpusavio varžybų ar uždarų stovyklų praktika, kurią stebime kitose disciplinose.

Apie „Res Lituana“

Šią studiją buvau suplanavęs kaip vieną didžiulę knygą. Rūpėjo pamėginti rekonstruoti LDK visuomenės savimonę, jos tapatybę: kaip ši visuomenė save formavo ir kūrė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas mano darbui gavo paramą iš Lietuvos tūkstantmečio programos. Bet kai ši buvo uždarinėjama, studija dar nebuvo įpusėta. Gediminas Ilgūnas liepė atiduoti leidyklon tai, ką esu padaręs. Taip vietoj planuoto fundamentalaus veikalo išėjo nedidelė knygelė. Bet įsipareigojau darbą tęsti ir parengti kitas dvi „Res Lituana“ knygas. Kadangi pernai daug dėmesio skyriau mokyklinei chrestomatijai, 2012-aisiais antroji veikalo dalis nepasirodys, bet kitąmet – turėtų. Visą medžiagą esu jau surinkęs.
Paradoksalus dalykas, bet per kelis LDK šimtmečius svarbiausių – laisvės, teisingumo idėjų samprata menkai tekito. Ar žinote, ką galėtume vadinti labiausiai skaitomu autoriumi LDK laikais, kas anuomet sudarė lietuvių išsilavinimo pagrindą? Ogi romėnų mąstytojas Ciceronas, kurį lietuviai laikė savo protėviu. Atėję į bet kurią LDK kolegiją, to laikmečio jaunuoliai studijas pradėdavo nuo Cicerono tekstų. Ir tai buvo iš esmės respublikoniški tekstai. Ir Simonas Daukantas, ir Adomas Mickevičius vėliau iš jų mokėsi.
Netgi Czeslawas Miloszas, studijavęs Žygimanto Augusto gimnazijoje Vilniuje, mini tuos pačius autorius, kuriuos lietuvių bajorai šešioliktame amžiuje studijuodavo Vilniaus akademijoje, – Ovidijų, Ciceroną ir Julijų Cezarį. Cz.Miloszas tęsė LDK pasakojimą, todėl išliko originalus XX a. Vakarų intelektualinėje erdvėje. Jis laisvai disponavo LDK vaizdinių ir vertybių audiniu ir galėjo, tarkim, drąsiai užginčyti Samuelio Becketto „Žaidimo pabaigą“ tvirtindamas, kad žaidimas anaiptol nesibaigia. Žmonių elgseną, laikyseną, veiksmus idėjos lemia labiau, nei mes įsivaizduojam, nors marksistinė mokykla ir neigė idėjų galią.
Neseniai atradau A.Mickevičiaus laišką broliui į Lietuvą, kuriame jis aiškina nenorįs išsižadėti Lietuvos pilietybės priimdamas Prancūzijos pilietybę. Nors mūsų valstybės jau pusė šimtmečio nebebuvo, o pats A.Mickevičius seniai gyveno Paryžiuje, įsipareigojimas lietuvių tautai tebeatrodė svarbus.
Sukarikatūrintai vaizduoti praeitį lengviau, negu ją perprasti. A.Mickevičiaus mesianizmas, Mariaus Ivaškevičiaus pašieptas pjesėje „Mistras“, iš tikrųjų buvo stiprus politinis ginklas XIX a. Europoje, kurioje tik istorinės tautos turėjo teisę į nepriklausomą valstybę. Šitaip A.Mickevičius mėgino grįsti lenkų, o greta – lietuvių ir gudų tautų teisę į valstybingumą: jis kalbėjo to meto Europai suprantama kalba. Ir tai, kas mums šiandien atrodo verta karikatūros, atliko savo istorinį vaidmenį: nepamirškime, kad A.Mickevičius buvo vienas originaliausių ir stipriausių XIX a. Europos intelektualų.
Nors žaismingas dramaturgo santykis su Kaziu Pakštu, A.Mickevičiumi ir kitomis istorinėmis asmenybėmis atrodo žavus, ilgainiui pradėjau galvoti, kad juo remdamiesi infantiliškai elgiamės su savuoju palikimu. Taigi kyla pavojus likti infantiliška kultūra, o būtų gerai, kad greičiau subręstume.

Darius Kuolys
Gimė 1962 m. Vilniuje. 1985 m. baigė VU lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1988–1990 m. kartu su bendraminčiais leido kultūrinį žurnalą „Sietynas“. 1990–1992 m. dirbo Lietuvos kultūros ir švietimo ministru, 1998–2002 m. – prezidento Valdo Adamkaus patarėju. Nuo 2004 m. vadovauja Pilietinės visuomenės institutui. Išleido studijas „Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: renesansas ir barokas“ (1992), „Res Lituana. Kunigaikštystės bendrija. Pirmoji knyga: Respublikos steigimas“ (2009).

Jei mes norime, kad šešerių metų vaikai į mokyklą eitų kaip į rinką, kaip į kovos areną, galime jiems tokias sąlygas sukurti – vėl juos vertinti pažymiais. Sovietmečiu tas vertinimas nebuvo ugdomasis: formalistinis, ir tiek. Kraštuose, kurie nors truputį orientuojasi į humaniškesnes visuomenes, stengiamasi kiekvienam žmogui duoti kuo daugiau paramos tobulėti.

Tam tikri žmogaus pasiekimai turi būti vienaip ar kitaip pastebimi, juos reikia lavinti. Tik ar tas pastebėjimas turi tapti baudžiamąja lazda? Vertinimas yra tam, kad augintume gebėjimus, pasitikėjimą savimi, siekius. Ar mes tiesiog vertiname pridėję liniuotę ir baudžiame, jeigu vaikas nepasiekia rezultatų? Svarbiausia, kad vertinimas neužmuštų jo noro tobulėti.