Savo nišą jau radusiai informacinių technologijų įmonei „Present Connection“ konkurencija nebaisi. Atvirkščiai, pasak antrinės Nyderlanduose veikiančios bendrovės įmonės vadovo Domanto Jovaišo, su konkurentais reikia bendradarbiauti nebijant rizikos, tad prieš pusę metų jis nusprendė įkurti dar vieną, tik jau lietuviško kapitalo įmonę.

Dešimt metų – tiek Domantas dirbo samdomą darbą informacinių technologijų įmonėje. Nuolatinės pajamos, tobulėjimas, karjeros siekimas buvo puikus pagrindas ateities vizijoms išpildyti. Patirties Domantas įgijo dirbdamas ir su užsienio, ir su Lietuvos įmonėmis. „Buvusiuose darbuose įgijau daug techninės patirties, programavimas tapo daugiau nei darbu“, – sako D.Jovaišas. Nuo programuotojo iki vyr. programuotojo bei architekto pareigų – mėgstama veikla ir užsispyrimas leido siekti savo tikslų ir neužsisėdėti vietoje.

Kuo patraukė informacinių technologijų sritis? Pasak Domanto, šiam verslui nereikia didelių įnašų: jei turi kompiuterį, verslą gali pradėti vienas, tiesiog namie. Jis kartu su bendraminčiais Kaune įkūrė IT bendruomenę, už kurią iš „Microsoft“ kompanijos dukart gavo MVP (labiausiai vertinamas technologas internetinių sprendimų srityje) apdovanojimą.

Noras buvo stipresnis už riziką

Kokia buvo pati verslo pradžia? Pasak D.Jovaišo, pirmiausia reikėjo užsitikrinti saugumą, tad prieš pradėdamas verslą jis sukaupė santaupų gyventi trims mėnesiams ir apsisprendė palikti gerai mokamą darbą bei einamas pareigas. Pasak jaunojo verslininko, noras kurti ir realizuoti savo sugalvotas idėjas buvo stipresnis už saugumą. Jis puikiai žinojo, ką toliau veiks, išmanė savo sritį, tad jokios baimės nejautė. „Pagrindiniai sunkumai buvo mokesčių sistema, darbuotojų paieška, sistemos kūrimas, įvairūs biurokratiniai dalykai, kurie blaško dėmesį ir neleidžia visiškai susitelkti ties tuo, ką darai“, – pasakoją Domantas.

Prieš pradedant verslą jis pataria išbandyti savo prekę rinkoje. Nereikia skubėti steigti įmonės, kurti svetainės, logotipo, leisti pinigų įvairiems dizaino sprendimams. Tai padaryti galima šiek tiek vėliau. Jis pataria pradėti nuo svarbiausio – analizės, rinkos tyrimo, kas bus jūsų klientai ir kaip juos sudominsite. Tai daug svarbiau už verslo plano rašymą ir skaičiavimus. „Jūs tiesiog turite parduoti savo prekę ar paslaugą. Taip, dar nepradėdami kurti verslo, būsite išbandę įvairius platinimo kanalus ir suprasite, kas veikia, o kas ne. Be to, ne mažiau svarbus dalykas yra ir partneriai“, –  teigia D.Jovaišas.

Šiuo metu jis yra įsteigęs dvi įmones. Viena įkurta kartu su partneriais iš Olandijos, kita – lietuviško kapitalo įmonė.

„Present Connection“ kuria individualiai pritaikytus sprendimus programinės įrangos „Exact System“ vartotojams Nyderlanduose. Ir viena, ir kita įmonė atlieka programavimo darbus. „Su olandais mes kuriame įvairius verslo sprendimus. Pavyzdžiui, lėktuvų bilietų paieškos sistema, automobilių nuoma, internetiniai sprendimai susieti su verslo resursų planavimo sistemomis. Su lietuviška įmone įkūrėme „web“ dizaino studiją „beered.lt“ ir ten darbuojamės kurdami interneto svetaines, elektronines parduotuves“, – pasakoja Domantas.

Netrukus jis planuoja išleisti naują produktą, kuris susies egzistuojančias verslo sistemas ir leis vartotojui labiau automatizuoti savo verslo aplinką. Nors šis produktas skirtas labiau užsienio rinkai, Domanto įmonė glaudžiai bendrauja su keliomis įmonėmis ir testuoja produkto prototipą. Tikimasi, kad po penkerių metų produktas bus susiejęs šimtą populiariausių pasaulio platformų ir puikiai spręs klientų rūpesčius.

Kokios ateities perspektyvos? Jaunasis verslininkas sako ateityje planuojantis darbuotojų skaičių padidinti nuo aštuonių iki dvidešimties, padvigubinti pajamas ir sukurti savo produktą.

Kartu dirbantys žmonės turi būti bendraminčiai

Paklaustas, ar šiuo metu pradėdamas verslą darytų ką nors kitaip, Domantas pabrėžia, kad tikrai stengtųsi investuoti mažiau savo asmeninių lėšų, nes dabar sudarytos ganėtinai palankios sąlygos verslui pradėti (verslo angelai, rizikos kapitalo fondai), tad jaunieji verslininkai jomis gali ir turėtų pasinaudoti.

Ką daryti, kad jaunam verslininkui pasisektų, kokių klaidų jis dažniausiai daro? Domanto teigimu, dažniausiai pradedantys verslininkai per daug tiki savo idėja, o ne jos įgyvendinimu. Bumas, kuris skleidžiamas internete, kad verslo idėja sukraus milijonus, yra gan banalus, o jo sėkmės statistika 1:10. Vis dėlto tikroji verslo sėkmės formulė – 110 procentų darbo. Verslininku gimti nereikia, tačiau būtina įdėti labai daug darbo, pastangų ir nebijoti klysti, mokytis iš savo klaidų, tuomet bus galima tikėtis ir sėkmės.

„Verslininkui svarbiausia suprasti, ar tikrai jo prekė, paslauga sprendžia problemą ir ar už tą prekę klientas mokės pinigus, kiek ji bus vertinga. Toliau verslo plėtrai didelę įtaką gali daryti darbuotojai, partneriai. Svarbu turėti lojalių darbuotojų, kurie žino, ką veikia įmonėje, kokios jų pareigos ir kokia įmonės vizija“, – įsitikinęs D.Jovaišas.

Pasak jo, kartu dirbantys žmonės turi būti bendraminčiai, kurie būtų suinteresuoti drauge kurti verslą. Partneriai yra labai svarbus veiksnys, bet pradedantys verslininkai tai labiau traktuoja kaip konkurenciją. Geras partneris visada bus suinteresuotas, kad tavo verslas klestėtų, nes ir jis bus naudos gavėjas. Todėl pradedančiam verslininkui Domantas palinkėtų daugiau bendrauti, komunikuoti, o ne visą laiką skirti produkto ar paslaugos kūrimui bei tobulinimui.

Robertas Dargis: „Jaunam žmogui reikia pradėti nuo idėjos“

Ilgametis verslininkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis sako, kad pirmas dalykas, nuo kurio reikėtų pradėti jaunam, verslo norinčiam imtis žmogui – idėja, ką jis nori padaryti, sukurti. Būtent idėjos brandumas – pirmas žingsnis sėkmės link, į kurį reikėtų susikoncentruoti.

Pasak R.Dargio, ne mažiau svarbi rinkos analizė: būtina apmąstyti, ką jaunasis verslininkas gali pasiūlyti kitaip, išsiaiškinti, gal kas nors jau siūlo tokią prekę, o jis galbūt gali pasiūlyti kokybiškesnį produktą ar už tą pačią kainą pasiūlyti daugiau. „Reikia išsianalizuoti situaciją, kad tikrai galėtum būti užtikrintas, jog žinai, kas vyksta rinkoje su panašiais dalykais. Turi pasiūlyti tai, ko nėra, priešingu atveju bus sunku pasiekti sėkmę“, – pataria verslininkas.

Labai svarbu parengti verslo planą ir atidžiai pasiskaičiuoti, kiek lėšų reikės investuoti. Svarbu nebijoti pasikonsultuoti su specialistais, finansininkais, gamybininkais – jie patars, kaip jaunojo verslininko produktas galėtų būti kuriamas, kur platinamas, tad rekomenduojama atsakingai parengti finansinį verslo planą.

R.Dargio teigimu, nereikėtų pamiršti ir kito svarbaus dalyko – rinkodaros. Tai labai svarbi sudedamoji verslo dalis: sėkmė priklausys nuo to, kokiais kanalais pasieksi vartotojus. Be rimto rinkodaros plano sudėtinga ką nors pasiekti.

„Nebijokite rizikuoti ir nudegti, nes jei bijosi ir vengsi rizikos, iš viso nepradėsi verslo. Plačiai atvertomis akimis reikia įvertinti riziką ir pradėti savo veiklą“, – pataria R.Dargis.

Žinoma, niekas negali būti užtikrintas verslo sėkme – gali visaip atsitikti, bet nesėkmės atveju, užuot numojus ranka, reikėtų įvertinti, kas buvo padaryta ne taip, ir siekti tikslo toliau. R.Dargis įsitikinęs: tam, kad ko nors pasiektum, reikia siekti neįmanomo. Atsidavimas, aistra tam, ką darai, turi būti išties didelė.

Darius Mockus: „Versle svarbiausia tikėjimas ir pasitikėjimas“

Verslininko gyslelė įgimta ar įgyjama? „MG Baltic“ prezidentas ir savininkas Darius Mockus verslumą sieja su adrenalino poreikiu ir polinkiu į riziką. Pasak jo, verslininkas yra dvasios būsena arba psichologinis nusiteikimas. „Reikia sugebėti ne tik būti rizikingoje aplinkoje, bet ir suvaldyti kritines situacijas. Kad būtų pasiektas rezultatas ir verslas būtų sėkmingas, rizika turi būti pamatuota“, – neabejoja D.Mockus.

Pinigai yra vienas sėkmės matavimo vienetų, juk tikslas – turėti pridėtinę vertę, iš mažiau pinigų padaryti daugiau.

Verslininkas neabejoja, kad pradedant savo veiklą būtinas užsispyrimas, kantrybė, darbštumas ir pareigingumas. Norint būti geru verslininku reikia puikiai išmanyti rinką, kurioje ketini pradėti verslą. Juk kiekvieną dieną rinkoje vyksta atvira, sąžininga kova. Jei tu geresnis, esi ir rezultatyvesnis.

Kokių klaidų dažniausiai daro pradedantys verslininkai? Pasak D.Mockaus, verslininkai dažnai apsiskaičiuoja, daro neteisingas prielaidas – tai dažniausios klaidos. Žinoma, galima tartis su specialistais – finansininkais, teisininkais, tačiau galutinį sprendimą reikia priimti vis vien pačiam verslininkui, tai didelė atsakomybė. „Tačiau juk neklysta tik tie, kurie nieko nedaro“, – pabrėžia „MG Baltic“ prezidentas.

„Griūti ir keltis, keltis ir griūti, niekad neprarasti tikėjimo tuo, ką darai“, – tai, D.Mockaus teigimu, vienas svarbiausių dalykų, juk versle svarbiausia yra tikėjimas ir pasitikėjimas: būnant didesnės kompanijos dalimi visuomet reikia tikėti tuo, ką darai. „Verslininkas neturi teisės įsižeisti, nusivilti, nes tuomet nebegali nieko daryti. Visuomet reikia tikėti perspektyva, nes gyvenime būna ir nuosmukių, ir pakilimų. Siekdamas pozityvaus rezultato supranti, kad nuolat bus tokių situacijų, kai susipriešins tikslai, bet gyvenimas toks procesas, kad sieki, taisai klaidas ir stengiesi padaryti vis geriau“, – sako D.Mockus.

Verslininkas neabejotinai turi būti ir geras psichologas, nes prisiima atsakomybę už visos komandos motyvaciją. Darbas su žmonėmis – vienas pagrindinių dalykų,  profesionalūs specialistai didina įmonės vertę. Vadovas komandai turi sukurti gerą mikroklimatą, padėsiantį tobulėti ir siekti bendrų tikslų.

Pradedantiems verslininkas D.Mockus linki tikėti tuo, ką darai, siekti tikslų, gyventi įdomiai ir prasmingai, realizuoti savo tikslus, kurie suteiks pilnatvės džiaugsmą. Reikia eiti nuo mažų tikslų prie didelių, nepritrūkti užsispyrimo, energijos ir tikėjimo, daug, nuoširdžiai, nestandartiškai dirbti.

Dovilė Joneliūnienė

"Veido" archyvas

D.Mockus: “Krizės negali savaime patikti, tačiau jos išgrynina procesą. Gali pamatyti, kas yra kas. Kai viskas gerai, tada daug kas vyksta automatiškai”

Pakilimo metais “MG Baltic” savininkas dairėsi, iš kur laukti smūgio, o šiandien susirūpinęs, kaip nepražiopsoti augimo galimybių.

Prieš trejetą metų, per patį ekonomikos pakilimą, kada optimizmas liejosi per kraštus, vos susėdus pokalbio Darius Mockus pareiškė: “Man ramesni periodai – nesakau, kad kelia susierzinimą, tačiau kelia nerimą, nes tai atrodo nenatūrali būsena. Nuolat turi būti įtampėlė.”

Šiandien tos “įtampėlės” per akis, tad vėl susėdus tame pačiame elegantiškame kabinete “Victoria” biurų pastato aukšte su vaizdu į Nerį ir idilišką Žvėryną, taip ir knieti paklausti, ar dabar verslininkas patenkintas, – juk krizė davė tokią adrenalino dozę, kad tik laikykis. Bet netenka ilgai galvoti, kaip čia pernelyg neįžeidžiant patraukti per dantį vieną turtingiausių Lietuvos žmonių, – jau trečiu sakiniu jis paaiškina, kad ekonomikos leidimosi stadija reikalauja daug daugiau proto, patyrimo. O ketvirtuoju rėžia iš peties: “Man asmeniškai labiau patinka ne kilimo periodas, o kritimas, kada reikia suvaldyti situaciją. Jis prasmingesnis ir vaisingesnis. Žinot, tos visos pergalės, labai geros situacijos svaigina, būna didelė euforija, tai apakina, numuša orientyrus, o kai ateina sunkumas, tada grūdinasi tikrasis charakteris. Tada gali pamatyti ir pamatuoti tiek žmones, tiek sistemas, pamatyti tikrąjį organizacijos tvarumą.”

Regėdamas mano išpūstas akis, verslininkas šiek tiek sušvelnina: “Krizės negali savaime patikti, tačiau jos išgrynina procesą. Gali pamatyti, kas yra kas. Kai viskas gerai, tada daug kas vyksta automatiškai.”

Kada laikas kelti burę

Keturiasdešimt šešerių koncerno “MG Baltic” prezidentas ir vienvaldis savininkas D.Mockus kaip visada žvalus, nenustygstantis vietoje. Laisvas, sportiškas, apsitempęs marškinėliais – juk penktadienis, sako, kam kaustytis į oficialią aprangą. Tik garbanoti plaukai trumpesni nei įprasta – vasara. Sakytum, beveik laisvo menininko tipas. “Aš nesu menininkas, – atremia. – Aš jaučiuosi pakankamai laisvas viduje.” Tai gal lošėjas? Juk ir vienas laisvalaikio užsiėmimų – keletas valandų bridžo kas savaitę? Ir verslas jam pirmiausia galimybė būti pačiame įvykių sūkuryje.

Dar studentas įkūrė konsultavimo kooperatyvą “Litas”, netrukus išbandė investicinio fondo galimybes – sutelkęs investicinius čekius mėgino privatizuoti “Litexpo” parodų rūmus, bet Seimui atšaukus privatizavimą liko be turto, tik su įsipareigojimais. Įsipareigojimus įvykdė, bet daugiau niekada iš žmonių pinigų nesiskolino, tai siaubinga rizika, aiškina. Tik po dešimties metų intensyvaus bėgimo prisipažįsta pirmą kartą atsigręžęs atgal. “Kai tave suka, neša, turi žiūrėti tik į priekį”, – paprastai paaiškina.

Ko niekada sako nesiėmęs – tai gamybos. Ir ateityje nežadąs ten sukti, jam ta sritis neatrodo Lietuvoje perspektyvi. (Alkoholinių gėrimų gamykla “Stumbras”, galima sakyti, nesiskaito – akcizinė gamyba pernelyg specifinė sritis.)

Nekeičia savo nuostatos nė dabar, kai po šios krizės vis garsiau pašnekama, kad gamyba yra ekonomikos stabilumo garantas. Jo įsitikinimu, tokio masto pramonės kaip sovietiniais laikais Lietuvoje niekada nebebus. Tiesa, prieš keliolika metų nupirko dabartiniame Verslo trikampyje išsimėčiusį bankrutuojantį “Viktorijos” batų fabriką, dar mėgino jį gaivinti, gamybą perkeldamas į Naująją Vilnią, bet nieko iš to neišėjo. Vienintelis fabriko prisiminimas – iškaba ant šešiolikaaukščio biurų pastato ir iki šiol spaudoje (tiesa, kaskart vis labiau periferinėje) pasirodančios publikacijos, kad D.Mockus specialiai paleido vėjais tokį puikų fabriką.

Tokia nuostata turi savo kainą: greitos paslaugos, ne pirmo būtinumo prekės, nekilnojamasis turtas, reklamos rinka buvo krizės labiausiai nuniokotos sritys. O juk koncernas ten daugiausia ir dirba. Tad ir nukentėjo ganėtinai stipriai: per krizę apyvarta smuko 20,6 proc., šimtamilijoninius pelnus pakeitė nuostoliai: 2008 m. – 33 mln., 2009 – 72 mln. Lt, tačiau baigiantis krizei 2010 m. – 40,6 mln. Lt. pelnas. Darbuotojų sumažėjo nuo 4127 2008-aisiais iki 2823 2010-aisiais, bet šiemet dešimtadaliu jau padaugėjo.

Tad šiandien itin smalsu, ko krizė išmokė. Nieko, atremia verslininkas. Jam ta krizė jau ketvirta ar penkta, tad, kaip kiekvienas verslininkas, turi išsiugdęs pavojaus jauseną: kai labai gerai, apima nerimas, kad kažko nematai, kažkur apsiskaičiavai. “Kai žaibas trenkia, pamatai, kaip viskas trapu, – vaizdingai aiškina verslininkas. – Gavau dar vieną patvirtinimą: kai viskas labai gerai, turi žiūrėti, kokios vietos yra silpnos, nes kas yra netikra, tos vietos iš karto ir pramušamos kaip kokia tarpinė.”

Bet jis nelinkęs pripažinti buvus kokių esminių klaidų – sako, tiesiog buvo pervertintos rinkos galimybės. Didžiausių smūgių ir sulaukta ten, kur labiausiai pervertinta. Tik, priešingai nei daugelis šios dienos išminčių, D.Mockus teigia, kad ta iliuzija buvo paremta realiu gyvenimu. Kad ir nekilnojamojo turto, statybų rinka: “Tai buvo realūs skaičiai, realus tiek vartotojų, tiek investuotojų tikėjimas.”

Anuomet buvo nuoširdžiai tikima susisiekiančių indų principu: kad prisijungus prie brandžios ES rinkos trisdešimties, keturiasdešimties procentų augimas yra natūralus, – juk esame vienoje sistemoje, tad turime palypėti iki bendro lygio. Deja, ištikus didelei krizei pasirodė, kad ta brandžioji rinka savo problemas sprendė pirmiausia nukarpydama pinigų srautus į mažiau išsivysčiusius regionus, ir tie patyrė itin didelį kritimą. Dabar tai visi mato, puola ieškoti kaltų, pirmiausia bankininkų, investuotojų, o po to ima dievažytis, kad daugiau taip nebebus, dabar jau pasimokėme.

D.Mockus, kaip ir dera patyrusiam žaidėjui, nedaro nei vieno, nei kito. Jis pripažįsta, kad buvo pražiopsotas momentas, kai derėjo atsitraukti, – aišku, geriausia pačiam aukščiausiam taške. Tik lyg tarp kitko priduria, kad bepigu konsultantams ar analitikams girtis: aš taip sakiau. “Jeigu jis prieš mėnesį dar prognozuoja kilimą, o po dviejų mėnesių paniškai skelbia, kad dabar ekonomika kris, ir labai smarkiai, – jam toks nuomonės pakeitimas nedaug kainuoja”, – su kartėliu sako verslininkas ir prisimena 2008 m. lapkritį surengtą bankų konferenciją, kurioje dar prognozuotas 4–5 proc. augimas 2009-aisiais. Kad jis baigėsi 16 proc. kritimu, visi žinome. Tuo tarpu drabužių pirkimo ciklas yra devyni mėnesiai, nekilnojamojo turto ciklas – bent dveji metai. Va tau ir prognozių bei verslo rizikos žirklės.

Pamatęs, kad rinka nebeveža, koncernas per dvejus metus atsikratė 240 mln. Lt skolų – tai apie 40 proc. visų įsipareigojimų. Ta proga verslininkas primena, kad valstybė eina priešingu keliu: nebegaudama pajamų, didina skolą; suprantama, valstybė, kitaip negu verslas, negali “atleisti” žmonių.

Neiškenčiu vėl negrįžęs prie to verslininką persekiojančio nerimo: galgi dabar jau ramiau – silpnosios vietos paaiškėjo, krizė išgyventa, lieka nusiteikti viltingam augimui.

Nieko panašaus, atremia verslininkas, dabar tas metas, kai turi spėti laiku pakelti burę ir pagauti augimą: “Ir vėl žiūrėti, nepamesti to momento, kai vėjas pasidarys per stiprus ir tavo burė gali tapti per didelė ir apversti laivą.”

Po poros metų pertraukos koncernas atnaujino nekilnojamojo turto projektus, plečia aprangos tinklą. Augimas, sako, nėra stulbinantis, bet tvarus ir sveikas. Jo matas: augti daugiau negu rinka, nes kitaip ką savo pridedi?

Barmenas ir jo puodeliai

D.Mockus paaiškina, kad krizę atlaikyti padėjo verslo diversifikavimas: jei būtų vien nekilnojamasis turtas ar vien apranga, kurios rinka krito apie 40 proc., būtų sunku atsilaikyti. Bet apskritai, kaip kadaise yra prisipažinęs šių eilučių autoriui, jam niekada nebuvo taip, kad va yra paskutinis litas, atėjau – raudona juoda pastačiau, ir jeigu būtų iškritę juoda, būtų viskas. “Gyvenime nesu užstatęs nei savo buto, nei savo mašinos ar dar ko nors. Net pačiais aštriausiais momentais mes savo verslą vystėm su pakankama atsarga”, – tvirtina verslininkas.

Vis dėlto mėginu suvokti: kai ištinka tokios krizės, kai vien uždarius “City” parduotuvę Gedimino prospekte Vilniuje prarandama dešimt milijonų litų – tai vos ne pusė viso “Aprangos” 2009 m. nuostolio, – turėtų kilti noras ką nors nuskalpuoti.

Koncerno prezidentas ir “Aprangos” valdybos pirmininkas sako, kad šiuo atveju neišeina ieškoti kaltų: jeigu ekonomika būtų vysčiusis kitu scenarijumi, sako, tas projektas būtų pasiteisinęs. Net jeigu kritimas būtų įvykęs ne 2008-aisiais, o kokiais 2012-aisiais, būtų kitokie rezultatai. “Kai klaidos įvyksta neišanalizavus situacijos, dėl aplaidumo arba iš savanaudiškų paskatų, tada baudimas ir visa kita yra privalomas, nes kiekviena klaida turi būti įvertinta. Šita klaida kito pobūdžio. Kai yra dešimt gerų sprendimų, viena kita, kad ir tokia brangi, klaida yra privaloma. Jų nepadaręs, nepadarysi gerų sprendimų”, – neabejoja.

Klausiamas, ar koncerne pasitaiko tokių savanaudžių, prezidentas iš karto atsiriboja nuo konkretybių, tik pabrėžia, kad išcentrinės jėgos, ypač jeigu joms toną duoda pirmasis asmuo, gali organizaciją sužlugdyti neįtikėtinu greičiu: “Tarkim, yra šimtamilijoninis objektas, kuris jau skaičiuojant nuostolingas, 60 proc. darbų sudaro subranga, nuo tų 60 mln. tu susirenki kokius 3 mln. kyšių, ir tai daro pirmas žmogus. Objektas baigiamas su minus dviem milijonais; vadovas iš subrangovų susirenka 3 mln. kyšių. Štai ir rezultatas.”

Čia ir prieiname vieną jautriausių klausimų – statybos bendrovės “Mitnija” pirkimą, po trejų metų virtusį teismo procesais ir jos buvusio savininko Antano Gurecko savižudybe. Ar ne apie tai verslininkas kalba? Tiesiai klausiamas, D.Mockus tiesiai ir atsako: kadangi yra iškeltos baudžiamosios bylos, pareikšti ieškiniai (beje, kaltinimas dėl privedimo prie savižudybės po devynių mėnesių tyrimo neseniai atmestas), jis negalįs komentuoti – tuo labiau kad našlė aktyviai komentuoja, o čia išeis, kad ir galingas koncernas įjungė žiniasklaidos mašiną… Tik tiek pasako: “Tai labai skaudi, su tragiška baigtim patirtis, kuri mums davė labai brangią, turbūt pačią brangiausią per visą istoriją pamoką, tikrai brangesnių nesam turėję, kaip “Mitnijos” pirkimas.”

Visa kita jis linkęs palikti prokuratūrai, nors per ilgą pašnekesį ne kartą purto galvą niekaip nepajėgiąs suvokti, kaip galėjo klaidingai suveikti didžiulio patikėjimo mechanizmas. Galiausiai prieina išvadą, kad čia “barmeno sindromas”: jeigu perki barą kartu su barmenu, nesitikėk, kad jis tau dirbs. Ir jau konkrečiau: koncernas turėjo aštuonis restoranus, ir tik pastatę skaitiklius sužinojo, kad barmenas parduoda ne dvidešimt, o du šimtus puodelių kavos…

Verslininko tikinimu, čia grynai turtinis ginčas, ir matyti, kad išties nemažai jam kainavęs: veide įsispaudę nuovargio ženklai, smilkiniai žilstelėję.

Klausinėju kitų verslininkų, ką jie mano apie “Mitnijos” istoriją. Visi, net ir tie, kurie ne itin mėgsta D.Mockų, gana santūrūs, tik kartkartėmis prasprūsta: čia “Status” mokykla.

Priminsime: daugiau nei prieš dešimtmetį D.Mockus kartu su liūdno atminimo Vladu Bieliausku buvo įkūrę “Status” ir partneriai” – ši bendrovė iš smulkiųjų akcininkų supirko daugiau kaip trečdalį koncerno SBA akcijų. Po ilgų ir triukšmingų teismo procesų SBA tas akcijas atsipirko.

Klausiamas apie šį epizodą, D.Mockus nemato ko gintis. Taip, sako, turėjome 50 proc. “Status” ir partneriai” akcijų, taip, sako, supirkome iš smulkiųjų akcininkų akcijas ir jie tapo didžiausiais laimėtojais. Nieko neteisėto, tik kad buvo labai liguista didžiojo akcininko reakcija. “MG Baltic” tai buvo smulkus sandoris, tad kai pamatė, kokia kyla nepasitenkinimo banga, savo dalį pardavė V.Bieliauskui. Tačiau ir šiandien D.Mockus tame sandoryje nemato nieko nedoro, tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje toks verslas egzistuoja, tik tiek, kad jį daro inteligentiški jaunuoliai baltom apykaklėm, o V.Bieliauskui buvo patogu kabinti kagėbisto uodegą.

PPP pakasynos

D.Mockus ne kartą kaltintas turįs įvairių kėslų, dažniausiai – kad norįs nusigriebti kokį monopolinį infrastruktūros gabalą. Jeigu būtų norėjęs, sako, per tuos dvidešimt metų tikrai ką nors būtų įsigijęs – puikiai supranta, kokie ekonomiškai patrauklūs monopoliniai verslai. Tačiau lygiai taip pat supranta ir emocinę už juos mokamą kainą – būti visų nekenčiamam, ir tas garantuotos rinkos mokestis jam neatrodo patrauklus. “Mes visą gyvenimą konkuravome atviroje rinkoje, – dėsto verslininkas. – Niekada neturėjome monopolinių verslų, kasdien kovėmės dėl kliento, kasdien tikrinome savo pajėgumus. Mūsų tokia verslo praktika.”

Jam apskritai slogus tas visuotinis susipriešinimas. Prasitaria dar stipriau: “Tai man šlykštu. Pažiūrėkit: politikų nekenčia visi; verslininkų nekenčia visi; žurnalistų nekenčia visi. Išlaikytinių nekenčia tie, kurie moka mokesčius, pensininkai gauna mažas pensijas… Ir tas neapykantos ratas sukasi tarp visų socialinių grupių.”

Būtent dėl to – kad bus didelis visuomenės susipriešinimas – prieš trejus metus, kai buvo gimdomas dabar jau miręs trigalvis slibinas “Leo LT”, išplatino erdvius skelbimus su antikos išminčių citatomis. Platono: “Tobula valstybė yra išmintinga, narsi, nuosaiki ir teisinga…” Ir Horacijaus: “Viskam yra saikas…” Tais skelbimais D.Mockus sakėsi norėjęs iš anksto pareikšti savo poziciją, nes “tokio masto neteisingumas visuomenėje gilina tam tikrus procesus, už kuriuos po to reikės atsakyti mums visiems”.

Šiandien trigalvis miręs, užtat Lietuvos pašonėje, Kaliningrade ir Baltarusijoje, statomos atominės elektrinės. Kaip dabar, klausiu verslininko, su tuo teisingumu? O jis: “Atkreipkit dėmesį, kad po AE projekto nė vieno PPP projekto nebuvo.” (PPP – “Public Privat Partnership”, lietuviškai “privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas”.)

Štai ir rezultatas: dar didesnis nepasitikėjimas, įtarumas, valstybės ir verslo, visuomenės ir verslo susipriešinimas. “Jeigu geriausi verslininkai neturi pasitikėjimo, tai visiems kitiems nėra ten ko galvos kišti”, – liūdnai konstatuoja D.Mockus. – Dabar verslininkai negalės kurį laiką nieko pasiūlyti. Tai visai ekonomikai, visai visuomenei žala – tas didelis nepasitikėjimas.”

O blogiausia, kad ir politikai dabar įgudo girtis kuo? – kad jie nieko neturi, kad pajamų deklaracijoje nulis. “Žmogus, kuris nieko neturi, kitaip tariant, žmogus, nesugebantis pasirūpinti savimi ir šeima, – na kaip jis gali pasirūpinti visuomene? – rodos, labai paprastai klausia D.Mockus. Paprastai ir atsako: – Aš netikiu tokiais dalykais.”

Tokios tendencijos tikrai neskatina visuomenės kūrybingumo, veržlumo. Šiandien matyti, kad verslininkai vėl darosi uždaresni, vengia pasakoti apie savo siekius, svajones. O juk į ką būsimiems lyderiams orientuotis – negi į tuos, kuriems nesiseka ar, dar blogiau, kurie nieko nenori?

Dauguma mūsų ministrų – visiškai neįtakingi. Taip mano tiek Seimo nariai, tiek verslininkai. Pavyzdžiui, iš šiame “Veido” numeryje skelbiamų apklausų paaiškėjo, kad šiuo metu verslininkas Tautvydas Barštys yra kelis kartus įtakingesnis nei švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, o štai bankininkas Vladimiras Romanovas pagal savo įtaką sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį lenkia kone šviesmečiais.

Įtakingiausius lietuvius “Veidas” skelbia jau penktą kartą. Čia derėtų pabrėžti, kad Lietuvoje asmenybės į įtakingiausiųjų viršūnę patenka skirtingais keliais: vienus ten kilsteli pareigos, o kitus – asmeninės savybės, išskirtiniai gebėjimai ar charizma. Pastarosios savybės būdingesnės verslininkams, pavyzdžiui, Bronislovui Lubiui ar Dariui Mockui, kurie tarp dvidešimties įtakingiausiųjų patenka visus penkerius metus.

Įdomu ir keista, kad tiek apklausti Seimo nariai, tiek verslininkai gana hiperbolizuotai vertina žiniasklaidos galią. Tarkime, dešimtims politikų atrodo, kad žiniasklaidos magnatai ir kai kurie žurnalistai turi didesnę įtaką nei dauguma ministrų ar aukščiausias pareigas einančių teisininkų.

Kyla klausimas, kam mes tuos įtakingiausiuosius renkame ir skelbiame. Tam, kad visuomenė žinotų, kieno žodis Lietuvoje svariausias, kas mūsų šalyje yra pilkieji kardinolai, taip pat pravartu žinoti ir jų sąsajas, konfliktus, interesus, kėslus, bičiulius. Juk įtakingieji mūsų šalyje lemia daugybę sprendimų, nuo jų daug kas priklauso, todėl žmonės turi juos stebėti, vertinti, kritikuoti, o prireikus – pažaboti.

Beje, paskelbus įtakingiausiųjų sąrašą norėtųsi priminti, kad artėja ir kito “Veido” projekto kulminacija – mūsų savaitraštis jau trečią kartą išrinks, paskelbs ir pagerbs geriausius Lietuvos merus. Galbūt kils klausimas, kodėl apie tai kalbame dabar, jei geriausi merai bus paskelbti tik sausio 24 d. Todėl, kad jau dabar aišku, jog vos tik pranešus geriausių merų rinkimų rezultatus kils kaltinimų banga, esą mes esame nupirkti, neva prieš savivaldos rinkimus užsiimame nešvaria politine reklama ir aprašydami geriausius merus siekiame paveikti rinkėjus.

Iš tiesų to nėra ir nebus. Tiesiog “Veidas” jau keletą metų iš eilės sausio pabaigoje renka geriausius merus. Tai darė šiemet, darys ir 2011-ųjų sausį. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas patarė apie tai informuoti gerokai iš anksto ir užbėgti kaltintojams už akių. Taigi, tai ir darome.

Beje, pats geriausių merų rinkimo projektas jau prasidėjęs, nemažai anketų jau yra apdorojamos. Ir visa tai vyksta iki rinkimų likus trims mėnesiams. Kad geriausio mero rinkimų rezultatų negalėtų paveikti susitarę partijoms priklausantys žmonės, bus apklausiama daugiau nepartinių, įvairioms verslo ir visuomeninėms organizacijoms priklausančių ekspertų. Dar derėtų pridurti, kad pats “Veidas” savivaldybėse neturi absoliučiai jokių interesų ir mums visiškai nerūpi, ar rinkimus Molėtuose, Skuode, Pagėgiuose, Panevėžyje laimės liberalai, socialdemokratai, darbiečiai, ar konservatoriai. Mūsų savaitraštis tiesiog rinks 2010-aisiais geriausiai ir profesionaliausiai dirbusius merus, kurie savo regionui davė daugiausiai naudos.