Tag Archive | "Darius Radkevičius"

Nacionaliniai užsieniečių deportacijos ypatumai

Tags: , , ,


BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

„Obuolys, obuolio, obuoliui“, – su slavišku akcentu linksniuoja moteris Vilniaus „Soros International House“ kalbų mokykloje. Neiškentęs patariu jai raiškiau skirti naudininko ir įnagininko galūnes. Tai proga susipažinti. Ji – gerai uždirbančio kompiuterijos specialisto žmona. Mokosi lietuvių kalbos – vadinasi, nesirengia greitai išvažiuoti. Vyrą „nupirko“ didelė Lietuvos bendrovė. Abu Rusijos piliečiai.

Lietuviai reaguoja į TV vaizdus, o ne į statistinius duomenis – kaip dauguma normalių žmonių. Lietuviškai kalbanti baltarusė kompiuterininkė, kurią teko neseniai matyti ekrane, tikėtina, daugumai žiūrovų kelia teigiamus jausmus. Gatvėje ji gal nieko neužpuls, neapiplėš. Stilingai apsirengusi – matyt, tvarka ne vien jos drabužinėje.

2014 m. pradžioje Vilniaus apskrityje gyveno apie 20 tūkst. užsieniečių. „Kiek daug!“ – reakcija į parašytą skaičių, o ne į gatvėje sutiktus užsienio piliečius. Nusiraminimui galima pažiūrėti į kitą skaičių: tuo pat metu Marijampolės apskrityje gyveno vos 418 užsieniečių.

Migrantų minios gąsdina

Teigiamas požiūris į gerai atrodančius užsieniečius dar nereiškia, kad leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo tvarka yra racionali. Ir ne visų užsieniečių, kurie negaili pinigų ir laiko valstybinei kalbai išmokti, gyvenimas rožėmis klotas. Ne vien todėl, kad imigrantai kelia nerimą, kuris ypač sustiprėjo pastaruoju metu. Nepaisant pasigirstančių paniškų nuogąstavimų dėl migrantų antplūdžio, Lietuvos biurokratija lengvų kelių į šalį nenumato.

Migrantų minia, kuri kažkur Balkanuose pralaužė užkardą, kelia baimę, net jeigu tai pernykštė TV kronika. Šie žmonės – grėsmė. Būtent grėsmės suvokimas skatina imtis su šia grėsme nesusijusių veiksmų, pavyzdžiui, rinkti parašus, kad pasinaudojant piliečių įstatymo leidybos iniciatyvos teise Seimas būtų įpareigotas iš naujo svarstyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas, galiojančias nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Įstatymų būna visokių, tačiau šis neatveria Lietuvos sienų migrantų minioms, kurias Lietuva neva įsipareigoja priglausti, kaip bando gąsdinti akcijos rengėjai.

Net jeigu Lietuva įgyvendins pažadą dvejiem metams suteikti prieglobstį tiems 1105 pabėgėliams, apie kuriuos kalba šalies vadovai, šis skaičius atrodo menkas, palyginti su leidimus dirbti gavusių užsieniečių skaičiumi. Antai, 2014 m. tokius leidimus Lietuvoje gavo 5382 ne ES piliečiai.

Lietuvos gyventojų dėl emigracijos mažėja, bet į Lietuvą kasmet atsikelia per kelis tūkstančius užsieniečių. Pavyzdžiui, 2014 m. iš maždaug 19,5 tūkst. imigrantų 4,7 tūkst. buvo užsieniečiai, o 80 proc. atvykusiųjų sudarė lietuviai reemigrantai. Grįžimas į tėvynę kol kas nekeičia tendencijos, dėl kurios Lietuva vadinama masinės emigracijos šalimi.

Naujausiais statistikos departamento duomenimis, pernai iš šalies išvyko 44 533 žmonės, atvyko 22 130; balansas neigiamas – 22 403 išvykusių perviršis.

Statistiniai vienetai – vis dėlto žmonės

Statistika temdo atskirus atvejus. Lie­tuviška tvarka daro dar labiau pažeidžiamą ir šiaip trapią sritį – šeiminius santykius.

Verslininkas ir verslo konsultantas Darius Radkevičius, kurio žmona yra Ukrainos pilietė, „Veidui“ nušvietė savo šeimos reikalus: „Lietuvos pilietis, kuris grįžo į tėvynę ir neturi nuolatinio darbo, arba turi individualią įmonę, kurioje pagal įstatymus nereikia mokėti fiksuoto atlyginimo, turi įrodyti, kad gali išlaikyti sutuoktinę užsienietę ir jos nepilnametį vaiką.“

Pasak D.Radkevičiuas, tokiai tvarkai galima rasti loginių argumentų – neva taip stengiamasi apsisaugoti nuo fiktyvių santuokų, be to, yra atitinkami ES reikalavimai. Vis dėlto, jei Lietuva nori pritraukti jai reikalingų darbuotojų, kokią dalį gali sudaryti grėsmingos Lietuvai „fiktyvios“ santuokos?

Verslininkas bando suprasti mūsų valdžios logiką. Kas trukdo pakoreguoti reikalavimus bent tuo atveju, jeigu šeima turi savų vaikų? Gal reikėtų eiti kitu keliu – lygių galimybių kontrolierius turėtų pareikalauti visų Lietuvos piliečių, kurie turi darbą, įrodyti, kad jiems užteks pajamų sutuoktiniui ar sutuoktinei išlaikyti?

„Jeigu santuoka ne fiktyvi ir joje jau gimė vaikas – Lietuvos pilietis, kodėl vyras kiekvienais metais turėtų deklaruoti, kad gali išlaikyti žmoną? Tiesa, 2015 m. laikotarpis pailgintas iki dvejų metų“, – svarsto D.Radkevičius. Jo nuomone, tokia praktika prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

Pinigų suma, pagal kurią sprendžiama, ar Lietuvos pilietis pajėgus išlaikyti sutuoktinę (-į), D.Radkevičiaus atveju turi būti padėta į banką, kuris išduoda pažymą. Tačiau kitą dieną tuos pinigus galima pasiimti. Nejaugi nėra kitokio būdo, kaip kasmet ar kas dvejus metus būtų galima įrodyti finansinį Lietuvos piliečio pajėgumą?

Išvažiuok į tėvynę palaukti

„Dokumentus dėl leidimo gyventi pratęsimo reikia paduoti prieš du mėnesius ir su nerimu laukti, ar gausi atsakymą laiku. Nes trejų metų patirtis parodė, kad leidimas gaunamas paskutinėmis nustatyto termino dienomis ir niekada ne anksčiau“, – teigia D.Radkevičius.

Šio verslininko šeimos nuotykiai dramatiški, nors ir ne tragiški. D.Radkevičius pasakoja, kad pernai, turbūt dėl to, kad kažkoks Rusijos kriminalinis autoritetas gavo leidimą gyventi Lietuvoje ir tai sukėlė skandalą, nuspręsta kruopščiau tikrinti visus prašymus. Rezultatas: daugybė padorių žmonių iš Lietuvos biurokratų negavo savalaikio atsakymo.

D.Radkevičiaus teigimu, belaukiant atsakymo iš Migracijos departamento jo šeimos terminai buvo praleisti. Kelias dienas pavėlavus buvo kreiptasi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą, kurios atstovė D.Radkevičiaus žmonai, auginančiai trejų metų sūnų, pasiūlė išvykti ir laukti sprendimo Ukrainoje.

„Tik padėjus daugybę pastangų iš Migracijos departamento buvo gautas išaiškinimas, kad, vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos žmogaus teisių teismo praktika, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, proporcingumo principu, mano žmona turi galimybę pateikti dokumentus neišvykdama iš šalies“, – apie šios istorijos tarpinį finišą „Veidui“ pasakojo D.Radkevičius.

Nors jo sutuoktinė tada ir nebuvo išsiųsta, kažkas vis tiek turėjo būti nubaustas. Sutuoktiniams buvo pasiūlyta prisiimti kaltę – tada galima perpus sumažinti baudą, galinčią siekti iki 289 eurų.

D.Radkevičius nusprendė būti principingas. Taškas šioje istorijoje, pasak jo, dar nepadėtas: „Mes įsitikinę, kad šiuo atveju nusižengė Migracijos departamentas, nes laiku nepranešė apie trukdžius dokumentų vertinimo procese. Todėl mūsų šeima atsisakė mokėti baudą. Dėl to žmonai nutrūko ligonių kasų draudimas, nors ji dirba įmonėje ir reguliariai moka mokesčius. Lyg tyčia tuo metu susirgo ir negalėjo gauti biuletenio. Negana to, vaikas susilaužė pirštą, lūžis buvo atviras, su komplikacijomis.

Galų gale leidimas laikinai gyventi buvo išduotas. Tačiau išduotas tik vieniems metams, nors pragyvenus trejus išduodama jau dvejiem metams. Ar tai reiškia, kad žmona negalės įstatymų numatytu metu – pragyvenusi Lietuvoje penkerius metus – prašyti Lietuvos pilietybės? Gal turės viską pradėti iš naujo? Laiškas su klausimu, kodėl jai išduotas leidimas tik metams, o ne dvejiem, nesulaukė Lietuvos biurokratų atsako.“

Šiuo metu reikalavimas išvykti jau nebetaikomas – kol bus priimtas sprendimas, pratęsiamas leidimas gyventi Lietuvoje.

Pasimokysime iš Izraelio?

Savos šalies įstatymus ir kitų šalių patirtį išmanantis verslininkas primena, kad, pavyzdžiui, Ukrainoje pragyvenus dvejus metus santuokoje su Ukrainos piliečiu, išduodamas nuolatinis leidimas gyventi neribotą laiką. D.Radkevičius pamini ir Izraelį: gyvendama nuolatinės apgulties sąlygomis, šalis sugeba pritraukti, o ne atstumti gyventojus. Teisę gyventi Izraelyje gauna sutuoktinis, vaiko sutuoktinis ir anūkas.

Užtenka vieno imigracijos teisę turinčio žydo senelio, kuris gali nemokėti hebrajų kalbos, ir imigruos didelė šeima. Nuolatinis leidimas gyventi ten išduodamas penkeriems metams. Žydui, persikeliančiam gyventi į Izraelį, apmokamos transporto išlaidos ir skiriama pašalpa, padedama integruotis darbo rinkoje, pusę metų nemokamai mokoma kalbos.

„Palyginimui – Lietuvoje Vilniaus universitete lietuvių kalbos kursai mano žmonai kainavo 1,5 tūkst. eurų“, – sako D.Rad­kevičius.

Lietuva galėtų lygiuotis į Didžiąją Britaniją, priglaudusią daug mūsų piliečių. Pavyzdžiui, jeigu čia būtų britiška tvarka, lietuvis, kuris grįžo padirbėjęs, pastudijavęs ne trumpiau nei tris mėnesius kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje, turėtų teisę prašyti, kad jo sutuoktinei (-iui) būtų suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje pagal ES teisę. Ja remiantis ne ES pilietis gauna penkerių metų leidimą gyventi bei dirbti Lietuvoje ir keliauti po Šengeno zoną. Lietuvos pilietis tuos penkerius metus turi nenutrūkstamai dirbti darbdaviui arba sau, arba studijuoti, arba aktyviai ieškoti darbo (ne ilgiau nei 6 mėn.), arba gebėti save visiškai finansiškai išlaikyti kitais būdais, išsiperkant šeimai sveikatos draudimą ir neimant pašalpų iš valstybės. Ši tvarka pagal Jungtinės Karalystės praktiką vadinama „Surinder Singh route“ (pavadinimas pagal Europos Teisingumo Teismo 1992 m. sprendimą).

Besišvaistantiems „nelegalių migrantų“ terminu verta priminti, kad nelegalu tampama pasibaigus vizos, leidimo gyventi ir pan. galiojimo laikui. „Nelegalių migrantų“ Lietuva neįsipareigojo priimti, nelegalai yra iš Lietuvos deportuojami. Papasakotas pavyzdys rodo, kad dėl nacionalinės biurokratijos ypatumų legaliai dirbantis, Lietuvoje mokesčius mokantis užsienietis gali atsidurti ties deportacijos riba.

Įstatymas nepateisino lūkesčių

Svetlana NAUMČIK, „iLAW“ vyresnioji teisininkė

2014 m. lapkričio 1 d. įsigalioję įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai turėjo pakeisti anksčiau egzistuojančią leidimų laikinai gyventi išdavimo praktiką Lietuvoje. Siekta apriboti fiktyvias įmones, kurias užsieniečiai iš trečiųjų šalių steigdavo Lietuvoje, siekdami gauti leidimus laikinai gyventi. Tačiau, kaip rodo šiuo metu egzistuojanti praktika, turtingų užsieniečių, kurie nori patekti į Šengeną, nauji Lietuvos įstatymo reikalavimai negąsdina. Deja, neretai tai apskritai atbaido ne tik steigti įmones, bet ir investuoti tuos užsienio verslininkus, kurie sąžiningai vykdo ar planuoja vykdyti teisėtą verslą Lietuvoje.

Nustatyta, kad užsieniečio, norinčio gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad jis siekia plėtoti verslą, įmonė privalo aktyviai veikti Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius; tokios įmonės nuosavas kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 28 tūkst. eurų, be to, įmonėje turėtų būti įdarbinti trys Lietuvos piliečiai. Visi užsieniečiai iš trečiųjų šalių, norintys steigti įmones Lietuvoje, teisininkams užduoda tą patį klausimą: „Kaip siūlote vykdyti verslą Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius, jeigu viza, su kuria atvykau į Lietuvą, leidžia būti Lietuvoje ne daugiau kaip 90 kalendorinių dienų?“

Atsakymo į šį klausimą nėra: nacionalinės vizos „D“ tokiems užsieniečiams neišduodamos, o kompetentingos įstaigos pataria į direktoriaus pareigas samdyti Lietuvos pilietį, kuris padėtų užsieniečiui čia vykdyti veiklą. Taip pasielgė ir viena mano klientė iš užsienio: investavusi pinigines lėšas Lietuvoje, išdavė Lietuvos Respublikos piliečiui įgaliojimus, kurie leido pasirašinėti sutartis įmonės vardu, atlikti reikiamus veiksmus banke, o po kelių mėnesių sužinojo, kad pinigai iš įmonės banko sąskaitos nuimti, turtas dingo, o įmonės sąskaita ir turtas – areštuoti. Įmonei gresia bankrotas.

Be to, įsigaliojus naujai įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcijai iš poįstatyminių teisės aktų be žinios dingo norma, nustatanti, kad iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti, jei jis Lietuvoje įregistruoja įmonę kaip savininkas ir yra tokios įmonės vadovas.

Pavyzdžiui, užsienio valstybės pilietis steigia įmonę Lietuvoje, nori vykdyti verslą. Įstatinis kapitalas toks, kokį numato Lietuvos teisės aktai – 2,5 tūkst. eurų, įmonė nesamdo Lietuvos piliečių, o tokios įmonės akcininkas iš užsienio paskiria save eiti vadovo pareigas. Lietuvos darbo birža tokiam užsieniečiui leidimo dirbti neišduoda ir nurodo, kad būtina kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Tačiau Migracijos departamentas leidimo laikinai gyventi taip pat neišduoda – juk užsieniečio įmonė neatitinka tam tikrų reikalavimų (įmonėje nėra įdarbinta trijų Lietuvos piliečių, o įmonės nuosavas kapitalas mažesnis nei 28 tūkst. eurų).

Biurokratinė logika tokia, kad užsieniečiai, norintys steigti įmonę su minimaliu įstatiniu kapitalu Lietuvoje arba veiklą vykdyti patys (neįdarbinę trijų Lietuvos Respublikos piliečių), neturi galimybės gauti leidimo dirbti ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.

Lietuvos verslininkai ilgą laiką kovojo su biurokratiniais barjerais bei sudėtinga užsieniečių iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarka. Buvo planuojama, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. aukštos profesinės kvalifikacijos specialisto įdarbinimo terminas sutrumpės iki dviejų savaičių, jeigu tokiam specialistui iš trečiosios šalies darbdavys įsipareigos mokėti ne mažesnį nei trigubą šalies vidutinio bruto atlyginimo darbo užmokestį (apie 2,3 tūkst. Eur/mėn.).

Tačiau naujo įstatymo nuostatos dėl trumpesnio specialistų iš užsienio įdarbinimo termino praktikoje neveikia, o Lietuvos įmonė, norinti įdarbinti užsienietį iš trečiosios valstybės, turi klampoti duobėtais biurokratiniais vieškeliais.

Ilgai lauktas įstatymas beveik jokių permainų neatnešė: kaip ir anksčiau, būtina surinkti ir papildomai parengti nemažai dokumentų, juos teikti kompetentingoms įstaigoms, pripažinti užsieniečio diplomą Lietuvoje, išversti į lietuvių kalbą krūvą dokumentų. Tačiau leidimo laikinai gyventi, netgi sumokėjus už prašymo nagrinėjimą skubos tvarka, Migracijos departamentas nespėja priimti per dvi savaites ir neretai (ne­paisant sumokėto mokesčio už prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo svarstymą skubos tvarka), leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą nagrinėja bendra tvarka arba pratęsia nagrinėjimą keliems mėnesiams.

 

 

 

 

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...