Šiais laikais dantų pastos reklamuojamos kaip balinančios dantis, naikinančios apnašas, gydančios uždegimus, visą parą saugančios nuo bakterijų ir užtikrinančios gaivų burnos kvapą. Tačiau, pasak odontologų, daugelis jų ne tik kad nepadeda, bet gali ir pakenkti.

Sveiko gyvenimo būdo propaguotojai ir ekologiškos kosmetikos gamintojai gąsdina, kad didžiausią pavojų įprastos pastos kelia dėl jose esančio fluoro. Neva nuo jo dantų emalis iškrinta gabalais, fluoras gali sukelti virškinimo ir net smegenų veiklos sutrikimų. Be to, patekus į organizmą didesnėms šio mikroelemento dozėms, gresia net mirtis.
Pasak natūralistų, fluoras ypač pavojingas mažiems vaikams, kurie išsivalę dantis ne visada išspjauna pastos likučius. Tačiau gydytojai odontologai tvirtina, kad tokie gąsdinimai – tik viena iš rinkodaros priemonių, stengiantis pirkėjus sudominti naujomis pastomis, kurių sudėtyje nėra fluoro. Mat šis mikroelementas pakenktų tik tada, jeigu vaikas suvalgytų visą tūtelę pastos, o suaugęs žmogus apsinuodytų sušveitęs jų keliasdešimt.
Beje, klinikiniai tyrimai patvirtina, kad fluoras labai svarbus ėduonies profilaktikai, o vartojant pastą be fluoro iš jos nėra jokios naudos. Tuomet pasta tampa bereikalingu priedu, tik trumpam suteikiančiu gaivaus kvapo.
Nedidelė nauda ir iš naikinančių apnašas, gydančių uždegimus ar balinamųjų pastų, kurios dantims, dantenoms ar burnos ertmei dažniau pakenkia. Tad norint, kad dantų pasta atliktų pagrindinę funkciją – padėtų apsisaugoti nuo ėduonies, užtenka, kad joje būtų fluoro, o visi kiti priedai, tokie kaip abrazyvai (šveičiamosios medžiagos), dažikliai, suteikiantys pastai spalvą, aromatinės medžiagos, putojimą skatinanti medžiaga natrio laurilsulfatas, nereikalingi ir kartais net žalingi.

Daugelio priedų efektyvumas – neįrodytas

Daugelis žmonių tikisi, kad užtenka nusipirkti brangią pastą, ir ji panaikins apnašas, išgydys uždegimą ar nubalins dantis iki akinamo baltumo. Pasirodo, tai tik reklaminiai triukai. Pasak LSMU Kauno klinikų Dantų ir burnos ligų klinikos vadovės profesorės Vitos Mačiulskienės, neverta tikėtis, kad pasta, kurioje gausu įvairių žolinių priedų, išgydys kraujuojančias dantenas ar nuslopins uždegimą. „Norint sulaukti efekto reikalingas didelis vaistinių augalų kiekis, be to, jų poveikis turi būti įrodytas klinikiniais tyrimais. Jeigu pastos sudėtyje yra, pavyzdžiui, šiek tiek medetkų, jos tikrai neduos jokio efekto. Tad ir brangiau už tokią pastą mokėti neverta“, – neabejoja V.Mačiulskienė.
Jai antrina gydytoja odontologė Daiva Breivienė: „Uždegimą slopinančios pastos negydo uždegimo, o skirtos jautriems dantims nepadeda sustabdyti dantenų kraujavimo. Jeigu yra susikaupę daug akmenų arba išsivystė pulpitas, jokia pasta nepadės. Pirmiausia reikia pašalinti priežastį, o pastą vartoti tik kaip pagalbinę priemonę, ir būtinai pasitarus su gydytoju. Be to, gydomųjų, profilaktinių pastų nerekomenduojama vartoti ilgiau kaip dvi savaites ar mėnesį.“
Į dantų pastą dedami sidabro jonai, kurie, kaip rašoma ant dantų pastos pakuočių, neleidžia daugintis bakterijoms, taip pat tėra reklama. Pasak Vilniaus universiteto Odontologijos instituto lektorės Rūtos Bendinskaitės, nėra nė vieno mokslinio tyrimo, kuris tai patvirtintų. „Jokios naudos ir iš plačiai reklamuojamų liežuvio šepetėlių, kurie, pasak gamintojų, panaikina blogą burnos kvapą. Tiesa, kad burnos bakterijos sukelia nemalonų kvapą, tačiau norint jo atsikratyti bakterijas reikia šalinti ne nuo liežuvio, o nuo liežuvio šaknies, kurią be specialisto pagalbos labai sunku pasiekti“, – dėsto R.Bendinskaitė.
O V.Mačiulskienė priduria, kad neįrodytas ir elektrinio šepetėlio efektyvumas.

Geriausia apsauga – taisyklingai valytis dantis

Pasirodo, ne įmantrūs šepetėliai ar brangios pastos garantuoja dantų apsaugą. Kur kas svarbesnis taisyklingas mechaninis valymas. O tam užtenka elementariausio minkšto šepetėlio. „Bakterijos minta apnašomis, o jeigu jų nebus, tai neliks ir bakterijų, sukeliančių dantų bei burnos ligas. Tad svarbiausia nuvalyti apnašas, kurias geriausiai naikina dantų šepetėlis, o ne pasta, todėl ji nėra būtina“, – atskleidžia burnos higienistė Dovilė Abraškevičiūtė.
Ir priduria, kad šis metodas plačiai taikomas ir rekomenduojamas Šveicarijos, Skandinavijos odontologų. Tačiau šepetėlio, sudrėkinto vandeniu, užtenka tik tuomet, jeigu dantenos ir dantys yra sveiki ir jei žmogus moka taisyklingai juos valytis.
Pasak D.Abraškevičiūtės, Šveicarijoje ir Skandinavijoje įprasta, kad burnos higienistai kviečiasi pacientus ir kiekvienam asmeniškai primena, kaip reikia taisyklingai valytis dantis. O Lietuvoje retas gauna tokią konsultaciją, todėl prieš tai neišklausius specialisto patarimų ir pradėjus dantis valytis be pastos galima labiau sau pakenkti, nei padėti. Mat reikia žinoti, jog šepetėlis turėtų būti minkštas, maža galvute ir tankiais šereliais, kad dantys būtų valomi švelniai ir šepetėlis pasiektų sunkiausiai prieinamas vietas.
D.Abraškevičiūtė primena, kad ypač svarbu dantis valytis švelniais horizontaliais vibraciniais judesiais, nes tada lengvai pašalinamos apnašos, esančios dantenų vagelėse ir ant dantų paviršiaus, aktyvinama dantenų kraujotaka. Norint pasiekti visas apnašas būtinas ne tik minkštas šepetėlis, bet ir individualiai parinkti tarpdančių šepetėliai bei siūlai. „Tarpdančių šepetėlis turi atitikti tarpdančio dydį, nes per mažas šepetėlis neišvalo apnašų, o per didelis gali pažeisti dantenas“, – paaiškina D.Abraškevičiūtė.
Vis dėlto Lietuvoje, gydytojos odontologės R.Bendinskaitės nuomone, retas gali valytis dantis be pastos ar rinktis ją be fluoro, mat 90 proc. vidutinio ir senyvo amžiaus žmonių serga periodonto ligomis. 94 proc. šešiamečių vaikų dantys jau pažeisti ėduonies. Jis yra pažeidęs nuo 69 iki 98 proc. dvylikamečių ir nuo 84 iki 100 proc. penkiolikamečių dantų. „Fluoras – vienintelė medžiaga, kuri padeda apsisaugoti nuo ėduonies. Pasaulio sveikatos organizacija pastas su nedideliu kiekiu fluoro rekomenduoja vartoti ir vaikams, – paaiškina R.Bendinskaitė. – Beje, turėjau ne vieną pacientę, kurios, susižavėjusios ekologiškomis pastomis be fluoro, po pusmečio atėjo su didžiausiomis skylėmis dantyse, nutrupėjusiu emaliu.“

Subraižo emalį, o dantų nenubalina

Kita vertus, visi „Veido“ kalbinti odontologai pabrėžia, kad, nepaisant klinikiniais tyrimais įrodytos fluoro naudos dantims, tai yra toksiškas elementas, todėl į organizmą patekę dideli jo kiekiai gali pakenkti. Dažniausiai pasireiškia apsinuodijimo požymiai, susergama fluoroze – ant dantų atsiranda baltų dėmių. Tad pastą būtina išspjauti ir prižiūrėti, kad vaikai jos nenurytų. Taip pat svarbu rinktis pastą, kurioje nebūtų per daug fluoro. Jo kiekiai būna nurodyti ant pakuotės ir žymimi ppmm. „Vaikams užtenka, kad pastoje būtų 250–500 ppm. Paaugliams ir suaugusiems rekomenduojama vartoti 1000–1100 ppm fluoro turinčias pastas. Jeigu nustatytas aktyvus ėduonis, apsinuoginę dantų kakleliai, reikėtų dantis valytis pasta, turinčia 1450 ir daugiau ppm“, – dėsto D.Abraškevičiūtė.
Svarbu žinoti tai, kad fluoras – ne pati pavojingiausia medžiaga, įeinanti į dantų pastų sudėtį. Pasak D.Abraškevičiūtės, natrio laurilsulfatas, kurio dedama, kad pasta putotų ir būtų maloniau valytis dantis, apskritai neturi jokio teigiamo poveikio. Atvirkščiai, sausina gleivinę, burnos ertmėje gali atverti opas. „Reikėtų vengti ir pastų, kurių sudėtyje yra cheminių medžiagų, žymimų PEG ir SLS, taip pat parabenų, nes tai konservantai, sukeliantys alergijas ir uždegimus“, – teigia D.Abraškevičiūtė.
Renkantis pastą ji pataria atkreipti dėmesį ir į abrazyvumą – kietąsias daleles, kurios nuo dantų paviršiaus nutrina pigmentines dėmes, atsiradusias nuo kavos, arbatos, vyno ar tabako. Tačiau kartu labai kenkia dantims – subraižo emalį, todėl labiau kaupiasi apnašos, dantys tampa jautresni. Ypač daug abrazyvinių medžiagų balinamosiose, rūkantiems žmonėms skirtose pastose. „Kad dantys taptų balti, reikia stipriai koncentruoto baliklio, vien tik abrazyvai dėmių nenušveičia. Tad norimo efekto nesulaukiama, o dantys pažeidžiami“, – tvirtina V.Mačiulskienė.
O žmonėms, kurių dantys ir dantenos jautrios, pastą rekomenduojama rinktis visai be abrazyvinių medžiagų arba jų kiekis turėtų būti kuo mažesnis. Dažniausiai abrazyvumas pastose nurodomas procentais nuo 15 iki 40 proc.
Beje, odontologai pabrėžia, kad nereikėtų prisirišti prie vienos rūšies pastos ar to paties gamintojo, nors reklama ir žada, kad tai pati efektyviausia priemonė. „Mikrobai – labai gudrūs. Jie greitai pripranta prie pastos ir nereaguoja į ją, todėl pastą kas kelis mėnesius reikia keisti. Galima skirtinga pasta valytis dantis ryte ir vakare. Vieną kartą su fluoru, kitą – be. Svarbu, kad pastoje būtų kuo mažiau papildomų priedų“, – apibendrina D.Breivienė.

Gydytoja odontologė prof. V.Mačiulskienė: „Neverta tikėtis, kad dantų pasta, kurioje gausu įvairių žolinių priedų, išgydys kraujuojančias dantenas ar nuslopins uždegimą.“

Lietuvoje nuo 2005 m. teoriškai vykdoma Vaikų dantų dengimo silantinėmis medžiagomis programa, pagal kurią visiems 6–14 metų vaikams odontologai nemokamai turėtų padengti dantis silantu. Tai dantų ėduonies profilaktikai skirta medžiaga, neleidžianti bakterijoms ir angliavandeniams patekti į dantų vageles ir taip jas apsauganti nuo dantų ėduonies.

Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė Vilma Šimkienė teigia, kad po silantavimo vaikų dantys tampa stipresni, todėl ėduonis pažeidžia mažiau dantų arba daug vėlesniame amžiuje. Vis dėlto dar nė vienais metais nebuvo panaudotos visos šiai programai skirtos lėšos. Nemažai tėvų net nėra girdėję apie galimybę nemokamai padengti vaikų dantis silantu, o kitiems trūksta informacijos, kas tokią paslaugą teikia. Tad nieko keista, kad 2010 m. iš programai įgyvendinti skirtų 2,01 mln. Lt paslaugai apmokėti panaudota tik 1,45 mln. Lt, o ankstesniais metais – dar mažiau.

“Lėšų skiriama pagal teorinį poreikį ir pagal tai, kiek jų buvo panaudota praėjusiais metais. Sunku tiksliai apskaičiuoti, nes odontologas apžiūrėjęs vaiko dantis nusprendžia, ar tikslinga silantuoti. Gali būti, kad dantukas jau pažeistas ėduonies. Be to, patys tėvai turėtų aktyviau vesti vaikus pas gydytojus”, – tvirtina Valstybinės ligonių kasos Sveikatos priežiūros paslaugų departamento direktorius Viačeslavas Zaksas.

O informaciją apie vykdomą programą, pasak jo, privalo suteikti šeimos gydytojas, nes kitais kanalais jos skelbti nenumatyta. Šiek tiek informacijos galima rasti teritorinių ligonių kasų interneto puslapiuose. Tačiau kur kreiptis, norint pasinaudoti silantavimo paslaugomis, nenurodoma. “Dantis silantu nemokamai gali padengti valstybinių poliklinikų ir šeimos centrų, sudariusių sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, gydytojai, tačiau tik tuo atveju, jeigu vaikas toje gydymo įstaigoje yra priregistruotas”, – aiškina Vilniaus teritorinės ligonių kasos Gyventojų aptarnavimo skyriaus vedėjos pavaduotojas Ramūnas Žagminas.

Deja, taip geros iniciatyvos ir projektai virsta nesusipratimais.