Nekilnojamasis turtas. Šiemet Vilniuje bus pastatyta rekordiškai daug naujų butų, o jų kaina, kaip prognozuojama, mažės.

Ko gero, tokio palankaus meto rinktis ir pirkti būstą seniai nebuvo. Dar pernai rinka vadinta būsto pardavėjų, o šiemet ji jau priklausys pirkėjams, kurie vėl galės rinktis, derėtis ir gauti nuolaidų.

Skaičiuojama, kad Vilniuje šiuo metu statoma nuo 3500 iki 4400 naujų butų. Tokios pasiūlos sostinė nėra mačiusi seniai – daugiau naujų butų (iki 6 tūkst. per metus) buvo statoma tik bumo laikais prieš krizę.

Tačiau įdomiausia, kad naujų butų pasiūla ir paklausa rinkoje juda priešingomis kryptimis, ir šios žirklės kuo toliau, tuo labiau didėja. Pavyzdžiui, praėjusių metų paskutinįjį ketvirtį Vilniaus rinkoje buvo siūloma 3600 naujų butų, o parduota 500.

Kas atsitiko, kad lyg grybai po lietaus pradėjo dygti daugiabučiai?

Patys nekilnojamojo turto plėtotojai pripažįsta, kad jų apetitą sužadino praėjusių metų pradžioje beveik dvigubai padidėjęs pirkėjų aktyvumas, kuris jau antroje metų pusėje ėmė ir išsikvėpė. Nesunku nuspėti, kad tokią paklausos bangą daugiausia lėmė euro įvedimas ir su juo susiję lietuvių lūkesčiai bei baimės.

Spontaniškos paklausos banga, kaip sako bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda, sukėlė tikrą pasiūlos cunamį, kuris, matyt, labai greitai dar nenurims. Tiesa, pats M.Žibūda mano, kad tas pasiūlos cunamis išsikvėps jau šiemet ir pirkėjams atsivėręs galimybių langas gali greitai užsiverti. Mat nuo 2016 m. įsigalios Europos Sąjungos reikalavimas statyti tik A energinės klasės pastatus, o tai jų savikainą išaugins iki dešimties procentų.

Antra vertus, akivaizdu, kad nekilnojamojo turto plėtotojai stengsis kiek galima ilgiau atidėti A klasės daugiabučių statybą ir 2016 m. daugiausia bus statomi B klasės daugiabučiai, suprojektuoti iki ES reikalavimų įsigaliojimo. Iki šiol Vilniuje yra  pastatyti tik keturi A klasės daugiabučiai.

„Panašiai kaip po audros pirkėjai gali rasti neblogų gintarų, dabar jie gali rasti gerų naujo būsto variantų ir tikėtis nuolaidų, kurios paprastai viešai nedemonstruojamos, o suteikiamos individualiai. Bet tas bangavimas šiemet baigsis ir ateityje derėtis jau bus sunkiau“, – mano M.Žibūda.

Gyvenimas parodys, ar galimybių langas pirkėjams veriasi vos metams, ar kur kas ilgesniam laikui, tačiau statytojai, nepaisydami per pusę sumažėjusios paklausos, pasiraitoję rankoves projektuoja ir stato daugiabučius toliau.

Beje, tarp jų – net du trečdaliai rinkos naujokų, greičiausiai paviliotų rekordinių praėjusių metų pardavimo rezultatų. Štai per metus Vilniuje parduota beveik trys tūkstančiai naujų butų, arba ketvirtadaliu daugiau nei 2013 m. Jų kainos taip pat kilo. Nors atskiruose segmentuose kainų didėjimas buvo skirtingas, tačiau vidutiniškai jos didėjo 5–9 proc.

Naujų butų rinkoje Vilniui tenka didžiausia dalis – apie 80 proc. visų naujų butų šalyje. Registrų centro duomenimis, iš viso pernai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje ir Neringoje parduota 4030 butų.

Vilnius – absoliutus lyderis ir tarp Baltijos šalių sostinių. Šiemet Vilniuje, minimaliais skaičiavimais, numatyta pastatyti 3500 butų, Rygoje planuojama apie 1400, Taline – 1300. Pasak nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo Sauliaus Vagonio, palyginti su Ryga ir Talinu, pernai Vilniuje butų paklausa ir sandorių skaičius buvo didžiausias, tiek į komercinį turtą, tiek į būstus Lietuvoje buvo investuojama aktyviausiai Baltijos šalyse.

Būsto kainų lyderis Baltijos šalyse – Talinas, kur vidutinio būsto kvadratinio metro kaina šiuo metu siekia 1500 eurų (5179 Lt), Vilniuje – apie 1300 eurų (4488 Lt), Rygoje – 1060 eurų (3659 Lt). Nepaisant to, Taline būstas įperkamiausias, bet tendencijos gerėja tiek Vilniuje, tiek Rygoje. Tai, S.Vagonio teigimu, reiškia, kad žmonių perkamoji galia didėja sparčiau nei būsto kainos.

„Praėję metai Lietuvoje nekilnojamojo turto plėtrai buvo labai geri, nes augo ekonomika, gyvenome euro įvedimo lūkesčiais, plėtrą skatino mažos paskolų palūkanos. Prognozuodamas nė kiek neabejojau, kad metai bus labai sėkmingi. Šiemet situaciją vertinu gerokai santūriau dėl nenuspėjamos ir neprognozuojamos grėsmės iš Rytų. Antra vertus, ši kabanti virš galvų grėsmė – tarsi savotiškas raudonas signalas, kuris šiek tiek turėtų slopinti ir nepamatuotą plėtotojų entuziazmą, orientuoti juos į nuosaikesnę pasiūlą ir neleisti išbalansuoti rinkos, kad būsto kaina labai kristų ar kiltų“, – viliasi S.Vagonis.

Bendrovės „Inreal“ konsultacijų ir analizės departamento vadovo Arnoldo  Antanavičiaus vertinimu, naujų būstų rinka iš pardavėjų į pirkėjų rinka virto ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl didesnio statytojų apetito.

A.Antanavičiaus teigimu, praėjusių metų pradžioje beveik pusė daugiabučių projektus pradėjusių plėtotojų pasiūlė aukštesnį kainų lygį, nei buvo vidutinės to segmento kainos rinkoje. Tai rodė, kad rinka priklauso pardavėjams, ir jie statybas pradėjo nusiteikę gana optimistiškai. O metų pabaigoje vaizdas ėmė keistis, maždaug trečdalis projektų jau startavo su mažesnėmis kainomis. „Tai rodo, kad situacija rinkoje pradedama vertinti adekvačiai, ieškoma protingos ir racionalios kainos. Šiais metais tokios tendencijos, matyt, tęsis, ir galima prognozuoti, kad naujos statybos butų kainos Vilniuje mažės iki keturių procentų“, – mano A.Antanavičius.

Jo teigimu, šiandien pasiūlos ir paklausos žirklės Vilniuje yra per daug didelės, todėl naivu būtų tikėtis, kad pirkėjai, pirkdami būstą, būtų linkę permokėti.

Naujų butų rinkoje Vilniuje likvidumo rodiklis šiuo metu yra 1,5. Tai reiškia, kad projektas parduodamas per maždaug pusantrų metų, o tai byloja, kad rinka yra subalansuota. Prognozuojama, kad šiemet likvidumo rodiklis prastės ir projektui realizuoti prireiks jau dvejų metų. „Tai sukels didesnę įtampą ir konkurenciją tarp plėtotojų, o pirkėjams gali pažerti naudingų pasiūlymų ir akcijų“, – komentuoja A.Antanavičius.

Jis atkreipia dėmesį, kad alkūnėmis tarpusavyje besistumdantiems daugiabučių statytojams konkurenciją didina ir nuosekliai auganti individualių namų rinka.

Antrąją praėjusių metų pusę, palyginti su pirmuoju pusmečiu, individualių namų statybos leidimų Lietuvoje išduota 15 proc. daugiau. O daugiabučių rinkoje tendencijos atvirkščios – leidimų išduota 12 proc. mažiau.

Didmiesčiuose ir rajonuose aplink juos augo ir namų valdų sklypų sandorių skaičius. Pagrindinė to priežastis – aktyvi individualių, blokuotų namų statyba. Nepaisant neigiamų nuotaikų dėl sulėtėjusio ekonomikos augimo, įvykių Ukrainoje, individualių namų segmento plėtros tai nesustabdė. Tolesnė plėtra prognozuojama ir šiais metais.

„Individualių namų rinka transformuojasi ir nuosavas namas jau ne visada yra prabangos prekė. Anksčiau Vilniuje individualių namų kaina prasidėdavo nuo milijono litų (290 tūkst. eurų), o dabar vis daugiau nekilnojamojo turto plėtotojų stato nedidelius namus, kurie kaina konkuruoja su naujos statybos butais. Akivaizdu, kad dalį pirkėjų jie nuvilios“, – mano A.Antanavičius.

Visiems jautriu būsto kainų klausimu nuomonių yra įvairių, rinkos analitikai situaciją taip pat vertina nevienareikšmiškai. Mindaugas Kulbokas, nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Newsec“ tyrimų ir analitikos grupės vadovas Baltijos regione, primena, kad kiekviename projekte visuomet pirmiausia nuperkami geriausi butai, kurie kainuoja brangiausiai, todėl galima daryti išvadą, kad trumpuoju laikotarpiu, tai yra šiemet, kainos kils. 2016 m., kai bus parduodami projektų likučiai, galima manyti, kad jie bus pigesni. Be to, kaip atkreipia dėmesį M.Kulbokas, dalis projektų gali likti neįgyvendinti, todėl pasiūla, kaip ir kainos, gali būti koreguojama.

„Nepamirškime dar vieno svarbaus rinkos žaidėjo – bankų“, – primena „Eikos“ atstovas M.Žibūda. Bankai taip pat brėžia ribą tarp sėkmingų ir nesėkmingų projektų, vertindami juos pagal preliminarių sandorių skaičių ir keldami nuosavo kapitalo reikalavimus. Nuosavas kapitalas turi sudaryti bent trečdalį projekto sąmatos vertės, o išankstinės sutartys su klientais – bent pusę visų sutarčių. Šis iššūkis gali būti įveikiamas ne visiems naujų būstų statytojams, taigi kai kurie projektai gali taip ir likti neužbaigti. Be to, tai nemenkas iššūkis ir pirkėjams – iš didžiulės pasiūlos atsirinkti patikimus būsto statytojus.

S.Vagonis taip pat mano, kad naujų butų kainos ir kris, ir kils. „Pirmasis pusmetis bus atsargus ir blankus, didelio pirkėjų antplūdžio nesulaukę silpnesni rinkos dalyviai gali imti koreguoti butų kainas. Tie, kurie gali lūkuriuoti, lauks gyventojų lūkesčių pasikeitimo, nes bendrieji ekonominiai veiksniai – ekonomikos augimas, prisijungimas prie euro zonos – yra stipresni nei nerimas dėl geopolitinės aplinkos. Todėl manau, kad pirmąją metų pusę galima laukti tam tikro kainų sumažėjimo, o antrąjį pusmetį vilčiausi matyti kainų padidėjimą – euro šokas praeis, lūkesčiai gerės, ekonomika augs, paklausa turėtų taip pat augti“, – viliasi S.Vagonis.

Jo skaičiavimais, praėjusių metų pabaigoje Vilniuje pastatytuose naujuose  daugiabučiuose buvo šiek tiek daugiau nei tūkstantis neparduotų butų. Tai nėra labai daug, nes, pavyzdžiui, 2013 m. neparduotų naujų butų skaičius siekė 1300, o 2009-ųjų pabaigoje – 2 tūkst.

Metus per pusę linkęs dalyti ir M.Žibūda. Pasak jo, pirmąjį šių metų pusmetį gyventojai dar turės prisitaikyti prie pasikeitusios valiutos, tad būsto rinka bus šiek tiek apmirusi. Tačiau antroji metų pusė pirkėjams bus palankus laikas įsigyti būstą, nes kainos stabilizuosis ir sunkiausia bus išsirinkti iš daugybės rinkoje esančių naujos statybos butų.

„Bendra situacija tokia, kad pasiūlos ir paklausos kreivės juda priešingomis kryptimis. Pasiūla Vilniuje per metus išaugo daugiau nei du kartus, o pardavimas mažėja. Kaune ir Klaipėdoje atotrūkis dar didesnis, tačiau ne todėl, kad pasiūla labai didelė, o todėl, kad paklausa labai maža“, – konstatuoja M.Žibūda.

Tačiau vertinant skirtingus rinkos segmentus situacija nėra vienareikšmiška. Pernai didžiausia sostinėje buvo ekonominės klasės butų pasiūla – jie sudarė pusę visų įvykusių sandorių. Ekonominės klasės butų pasiūla didėja ir šiemet, o štai paklausa mažėja.

Kitokia situacija šiuo metu klostosi vidutinės klasės butų rinkoje, kur pardavimui mažėjant traukiasi ir pasiūla. Keletas įmonių, tarp jų ir bendrovė „Hanner“, nusprendė kol kas nebestatyti naujų butų, todėl praėjusių metų pabaigoje Vilniuje šios klasės butų pasiūla nuo 1600 susitraukė iki 1500 butų. Nors plėtotojai jau bando „stabdyti arklius“, tačiau matyti, kad pasiūla ir paklausa šiame segmente ir toliau judės skirtingomis kryptimis.

Geriausius laikus šiuo metu išgyvena prestižinės klasės butų rinka. Čia aktyvūs ir pirkėjai, ir statytojai. Per praėjusius metus buvo parduota 200 prestižinės klasės butų, ir tai yra pustrečio karto daugiau nei 2013 m.

„Prognozuočiau, kad šiemet bendrai bus parduota maždaug 2300 butų, panašiai kaip užpernai, 2016 m. pardavimas dar šiek tiek didės. Šią prognozę pirmiausia grindžiu ekonomikos augimu: mažėja nedarbas, kyla vidutinis atlyginimas, o žmonių santaupos – rekordiškai didelės. Žinoma, lūkesčiams tam tikrą įtaką daro ir geopolitinė situacija“, –aiškina M.Žibūda.

Jis pripažįsta, kad kol pasiūla didės greičiau nei paklausa, pirkėjai tikrai gali tikėtis tam tikrų būsto kainų korekcijų, bet ilgainiui kaina neturėtų kristi. Ji turėtų stabilizuotis arba kilti vienu procentu, ir tai įvyks dėl prestižinių butų kainų didėjimo.

„Pernai vidutinė naujo būsto kaina kilo reikšmingai – devyniais procentais, o tokį šuolį lėmė būtent prestižinių butų kainų augimas, kuris siekė 12 proc. Toks augimas buvo todėl, kad Vilnius senamiestyje, centre atsirado naujos statybos butų, kurių kainos didesnės nei šioje rinkoje esančio būsto. Ekonominio segmento butų kaina didėjo trimis procentais, vidutinės klasės – procentu. Manau, jei šiemet kaina kris kituose segmentuose, kylanti prestižinių butų kaina tą kritimą nusvers“, – skaičiuoja bendrovės „Eika“ plėtros direktorius.

A.Antanavičiaus teigimu, prestižinių butų segmentas Vilniuje sudaro santykinai nedidelę vos penkių procentų dalį, todėl didelės įtakos bendrai situacijai rinkoje nedaro. Tai išskirtinis segmentas, šiuo metu, ko gero, išgyvenantis savo aukso amžių, kai atsiradusi pasiūla sukūrė ir paklausą.

Beje, naujos statybos daugiabučiai taip pat sudaro tik apie 20 proc. visos būsto rinkos, todėl kur kas didesnę įtaką bendrai situacijai, pasak A.Antanavičiaus, daro antrinė būsto rinka. kurią ypač valdo emocijos. „Čia žmonės, jei negali parduoti buto, mažina kainą“, – sako jis ir primena, kad šioje rinkoje jau kuris laikas tiksi bomba, susijusi su PVM mokesčio lengvata šildymui.

Jei valdžia, kaip žada, vis dėlto ryšis panaikinti PVM mokesčio lengvatą šildymui, šio sprendimo poveikis būsto rinkai, ko gero, iš tiesų prilygs bombai: rinkoje tada atsiras perteklinė butų pasiūla, kuri neabejotinai paveiks ir kainas.

Pasak A.Antanavičiaus, egzistuoja tiesioginė priklausomybė tarp BVP ir būsto ploto, tenkančio vienam gyventojui. Tačiau ši ekonominė logika negalioja šalyse, kuriose taikoma PVM lengvata šildymui, – Vengrijoje (5 proc.), Lietuvoje (9 proc.) ir Latvijoje (12 proc.). Lyginant būsto plotus ir šalies BVP akivaizdu, kad ši lengvata leidžia gyventi ne pagal galimybes: kuo lengvata didesnė, tuo didesnis atotrūkis nuo realybės. Pavyzdžiui, lietuviai gyvena panašaus ploto būstuose kaip čekai, bet Čekijos BVP vienam gyventojui maždaug penktadaliu didesnis nei Lietuvos.

Ar perpildytoje Vilniaus rinkoje dar yra vietos naujiems projektams? Bendrovės „Eika“ duomenimis, šiuo požiūriu tikromis dykvietėmis galima būtų vadinti Jeruzalę ir Šeškinę, kurių nekilnojamojo turto plėtotojai vis dar neatrado. O didžiausia naujų butų pasiūla šiuo metu yra Baltupiuose, kur siūloma pirkti 450 butų, arba net 12 proc. visoje sostinėje esančių naujos statybos butų. Toliau rikiuojasi Pašilaičiai (11 proc.)  ir Naujamiestis (9 proc.).

Pernai naujų projektų lyderė buvo Pilaitė, kurioje parduota beveik 450 butų, arba 15 proc. visų sostinėje parduotų naujų butų. Antroje vietoje – Baltupiai ir Bajorai, kur parduota po 9 proc. naujų butų, toliau rikiavosi Naujamiestis, kuriame parduota 8 proc. visų naujos statybos butų Vilniuje.

Jei vertintume per artimiausius dvejus metus atsirasiančią pasiūlą, daugiausiai naujų butų turėtų iškilti centrinėje miesto dalyje – Užupyje, Saltoniškėse ir Šnipiškėse. Tai tikrai sveikintinos tendencijos, siekiant darnios miesto plėtros ir tankinant į pakraščius išsibarsčiusią sostinę. Tikru atradimu pastaruoju metu statytojams tapo ir Užupis, kuriame šiuo metu knibždėte knibžda naujų daugiabučių statytojų. Prognozuojama, kad iki 2016 m. sumažės butų pasirinkimas Pašilaičiuose, Naujamiestyje ir Antakalnyje.

Vidutinės naujų butų kainos Vilniuje 2014 m. pabaigoje Eur/kv.m

Ekonominės klasės butai         1210

Vidutinės klasės butai          1690

Prestižinės klasės butai        2540

Šaltinis: „Inreal“

Šoko terapija, panaikinus pridėtinės vertės mokesčio lengvatą centralizuotam šildymui, turėtų paskatinti daugiabučių renovaciją ir šilumos ūkio pertvarką.

Aušra Pocienė

Lengvatinis 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio tarifas centralizuotai tiekiamai šilumos energijai ir karštam vandeniui galios iki šių metų gruodžio 31 dienos. Kitąmet Vyriausybė siūlo naikinti šią lengvatą ir biudžetą papildyti maždaug 200 mln. Lt.
Ryžtas atsisakyti į kraują daugeliui šalies gyventojų (daugiabučiuose gyvena apie 2 mln. Lietuvos žmonių) per dešimtmetį įsigėrusios mokesčio lengvatos visuomenėje kelia daug aistrų. Jas kursto ir politikų, nepritariančių lengvatos panaikinimui, pasisakymai, o Seimo narys liberalas Eligijus Masiulis Seimo posėdžių sekretoriate jau įregistravo įstatymo pakeitimo projektą, numatantį lengvatos taikymą pratęsti dar metus – iki 2015 m. gruodžio 31 d. Kitą antradienį Seime svarstant 2015 m. valstybės biudžetą dėl PVM lengvatos šildymui, atrodo, užvirs tikras mūšis. Visi supranta, kad rinkimai į savivaldybių tarybas – jau ne už kalnų.

Svarbiausia – pigesnė šiluma šiandien

Atmetus politikavimą vis dėlto reikia pripažinti, kad mokesčio lengvata, taikoma centralizuotam šildymui, prieštarauja pačiai savo esmei. Būtent į šį nelogiškumą pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį energetikos ekspertas Martynas Nagevičius. “Biudžeto lėšomis mes subsidijuojame šilumą. Tai nelogiška, nes subsidijuoti turėtume tai, ką norime paskatinti vartoti, o šilumos suvartojimą siekiame sumažinti, bet subsidijuojame, tarsi skatindami vartoti kuo daugiau”, – pastebi jis.
Pagrindinė šio prieštaravimo priežastis, pasak M.Nagevičiaus, ta, kad svarbiausias Lietuvos energetikos tikslas ir sėkmės kriterijus, kurį formuluoja politikai, yra energijos kaina šiandien: jei ji mažėja, tai reiškia, kad politikai dirba gerai. Tačiau toks požiūris trumparegiškas ir neskatina problemų spręsti iš esmės. “Mūsų sėkmės kriterijus turėtų būti išlaidų energijai dalis, kurią mokės mūsų vaikai. Tuomet sprendimai siekiant šio tikslo būtų visiškai priešingi, nei siekiant mažos kainos šiandien”, – teigia ekspertas.
Jis ragina atsisakyti PVM lengvatos šildymui, nes tai paskatintų daugiabučių renovaciją ir šilumos ūkio pertvarką. Juk subsidijuojami gyventojai nėra suinteresuoti nei taupyti šilumos, nei ko nors keisti energiškai neefektyviuose daugiabučiuose. Energijos kainą mažinanti subsidija yra tiesiog pravalgoma.
Šildymo lengvatai neišleistus biudžeto pinigus ekspertas siūlo panaudoti ne kompensacijoms, kurios augina išlaikytinių luomą, o neapmokestinamajam minimumui, pensijoms padidinti, taip kompensuojant socialiai pažeidžiamiems žmonėms šilumos pabrangimą. “Kadangi išlaidos šilumai sudaro didelę dalį žmonių išlaidų, jų padidėjimą reikėtų amortizuoti per paramos socialiai pažeidžiamiems žmonėms sistemą. Tačiau kompensacijas gaunančiųjų sluoksnio neturėtume didinti. Jas gaunantys asmenys nėra suinteresuoti taupyti šilumos” – neabejoja M.Nagevičius.
Populistiniu jis vadina ir valdžios sprendimą grąžinti permokėtus pinigus už dujas “Gazpromui” mažinant dujų kainą buitiniams vartotojams, nes šis sprendimas padiktuotas to paties siekio: svarbiausia – pigesnė šiluma dabar. “Jei nesugebame panaudoti tų pinigų mažindami dujų suvartojimą, sugrąžinkime permoką pinigais, o ne laikinai mažinkime dujų kainą, stabdydami pertvarką, renovacijos, perėjimo prie biokuro procesus. Tame sprendime nematau nei teisingumo, nei protingumo, tik daugybę užprogramuotų teisinių problemų”, – stebisi energetikos ekspertas ir klausia, kaip, pavyzdžiui, ketinama kompensuoti permoką įmonėms, kurios šiemet pradėjo naudoti biokurą ir dujų nebenaudoja arba naudoja jų mažai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiabučių administratoriai kviečia ruošti kaukes ir nepraleisti Užgavėnių linksmybių. Šimtus dalyvių kasmet sutraukiančios šventės šiemet vyks Vilniaus Karoliniškių, Pašilaičių, Žirmūnų rajonuose bei Dainavos rajone Kaune.

„Jau ketvirtus metus iš eilės gyventojus kviečiame į tradicines kiemo Užgavėnių šventes. Taip siekiame rūpintis ne tik namų sienomis, bet ir žmonių gyvenimo kokybe. Puoselėdami senąsias lietuvių tradicijas ir organizuodami renginius bendruomenei norime  ugdyti  kaimyniškumo jausmą, skatinti  susipažinti ir tuo pačiu  priminti, kad gyventi darnioje bendruomenėje  smagiau, paprasčiau, ir saugiau. O geriausias atpildas už tai, ką darome – nuoširdi gyventojų padėka“, – sakė bendrovės „Mano būsto“ generalinis direktorius Vytautas Turonis.

Pašilaičių Žemynos g. 8 gyventoja Janina Čiuladaitė džiaugiasi ir didžiuojasi gyvenanti rajone, kuriame nuolat vyksta renginiai bendruomenei. Už tai ji dėkoja namą administruojančiam „Pašilaičių būstui“.

„Ačiū už šventes ir nuotaikingus kvietimus į jas. Dėkui už tai, kad bendraujate ir rūpinatės savo mikrorajono gyventojais“, – sakė Janina.

Į Užgavėnes kviečiami visi – ir maži, ir dideli. Renginio dalyvių laukia linksmybės – šokiai aplink laužą, tradiciniai žaidimai, bėgimas su maišais, lenktynės nešant kiaušinį šaukšte, Kanapinio ir Lašininio kova, gaidžių peštynės.

Organizatoriai ragina būtinai pasipuošti kaukėmis ir atsinešti blynų. Renginio metu bus renkama baisiausia kaukė ir skaniausias blynas. Nugalėtojų laukia prizai.

Gražiausios rankų darbo Užgavėnių kaukės rinkimai taip pat vyksta Facebook‘e, „Mūsų kiemo“ puslapyje (facebook.com/MusuKiemas). Kaip dalyvauti? Kaukių nuotraukas reikia skelbti  „Mūsų kiemas“ sienoje iki vasario 12 d., nuotrauka pasidalinti ir savo sienoje. Laimės trys daugiausiai vadinamųjų „like“ surinkusios kaukės. Nugalėtojų laukia saldūs prizai.

Užgavėnių šventės bendruomenėms – iniciatyvos „Mūsų kiemas“ dalis. Šios iniciatyvos tikslas – bendromis daugiabučių namų gyventojų ir šiuos namus administruojančių įmonių pastangomis šalia namų kurti jaukią, tvarkingą ir gyvą aplinką.

Vilniuje Užgavėnių šventės bendruomenėms vyks:
Laikas
Vieta
Organizatorius
Vasario 12 d., 14 val.
Vilniaus Žirmūnų gimnazijos stadione, Žirmūnų g. 37
„Žirmūnų būstas”
Vasario 12 d., 14 val.
A. J. Povilaičio ir I. Šimulionio gatvių sankryžoj
„Karoliniškių būstas“
Vasario 12 d., 12 val.
Skvere prie Rimi parduotuvės Medeinos g. 8 a.
„Pašilaičių būstas“

Kaune Užgavėnių šventė bendruomenei vyks:

Laikas
Vieta
Organizatorius
Vasario 12 d., 14:30 val.
Draugystės parke
„Dainavos būstas”

BFL

Demografinėms tendencijoms Lietuvoje vis blogėjant nusprendėme pasidomėti, kas šiandien gyvena tipiškame Vilniaus senos statybos daugiabutyje ir kas jame, tikėtina, gyvens po dešimtmečio. Šį kartą daugiausiai radome pensininkų, emigracijos praretintų priešpensinio amžiaus gyventojų šeimų ir bedarbių.

Vilnius, Lazdynų mikrorajonas. Užsukame į vieną seniausių Lazdynų gatvės daugiabučių, statytų dar 1953 m. Tai pavargęs plytinis namas vietomis aptrupėjusiu ir suskilinėjusiu fasadu, sukrypusiais balkonais, vienuose butuose sutrūnijusiais, o kituose – pakeistais plastikiniais langais. Senas ir apšiuręs, bet vis dar gana tvirtas namas, turintis ir gerų savybių, pavyzdžiui, puikią garso izoliaciją, kokios trūksta dažname naujos statybos daugiabutyje. Deja, storos sienos šio namo gyventojams nepadeda išvengti milžiniškų sąskaitų už šildymą.

Čia stebėtinai tylu ir ramu, nelaksto ir nekrykštauja vaikai, nebent koks šunelis suskalija. Ant suolelių, susėdusios greta, šnekučiuojasi kelios pagyvenusios moteriškės – nuo neatmenamų laikų pažįstamos kaimynės.

Nieko keista, juk apie 70 proc. šio namo gyventojų – pensininkai arba priešpensinio amžiaus žmonės, kurių vaikai jau seniai arba išsikėlę į naujesnius rajonus, arba emigravę į užsienį. Na, o visi kiti gyventojai – tai šeimos, gyvenančios iš itin kuklių pajamų, bedarbiai arba iš minimalaus atlyginimo už laikinus darbus besiverčiantys asmenys bei vos kelios jaunesnės šeimos su vaikais, čia gyventi likusios iš esmės tik todėl, kad geros progos ištrūkti nepasitaikė. Kaip sako namo gyventojai, kaimynai čia keičiasi tik tuomet, kai kas nors numiršta.

Toks šiandien senos statybos daugiabučio Lietuvoje socialinis portretas. Panašų vaizdą su nedidelėmis išimtimis pamatytume ir kituose seniausiuose miestų ir miestelių, kur padėtis dar liūdnesnė, daugiabučiuose.

“Šiame rajone, Lazdynų ir Šiltnamių gatvėse, jau kas penktas butas tuščias, nes jų gyventojai arba mirę, arba išvykę į kitus miestus ar rajonus, arba emigravę iš Lietuvos, – teigia pensininkas Edmundas Narkūnas, Lazdynų gatvės gyventojas. Jis per pastarąjį visuotinį gyventojų surašymą šiame rajone dirbo surašinėtoju. “Apie 65 proc. gyventojų yra 70–80 metų amžiaus, todėl aš darau išvadą, kad po penkerių šešerių metų tuščias bus jau kas antras butas”, – priduria E.Narkūnas.

Skamba dramatiškai, tačiau E.Narkūnas turi pagrindo taip manyti, nes buvo vienas tų, kurie vykstant surašymui lankė gyventojus ir rinko duomenis apie juos. Statistikos departamentas šios informacijos patikslinti bei pateikti išsamesnių duomenų kol kas negali – dar ne visi duomenys suvesti.

Vis dėlto E.Narkūną surašymo metu labiausiai stebino ne skaičiai – jis sako seniai numanęs, kad Lietuvoje belikę gerokai mažiau gyventojų, nei įsivaizduojame, o tai, kiek daug jam teko pamatyti liūdnų, nusivylusių, vienišų ir piktų žmonių. “Atrodė, tarsi žmonės jaustųsi kažkuo nusikaltę. Visur vien nevilties žvilgsniai. Tai liūdino labiausiai”, – prisipažįsta surašinėtojas.

Suaugę vaikai – seniai užsienyje

Lazdynų gatvės gyventojai Erikai Masionienei – 58-eri, bet ji iš kaimynų vis išgirsta, kad atrodanti jaunai. Mat ši moteris dešimčia–dvidešimčia metų jaunesnė už daugumą savo kaimynių.

Ši vilnietė dirba vadybininke ir apie pensiją dar negalvoja, užtat neatmeta galimybės išvykti pas dukterį į Berlyną, kur ši, būsima gydytoja, gyvena ir studijuoja jau septintus metus. Vienintelė moters dukra vis žada ją išsivežti, kaip juokauja, auginti anūkų. “Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad į Lietuvą ji nebegrįš. Parvykusi vasaros atostogų duktė čia ištveria vos savaitę. Ir pati, lankydamasi Vokietijoje, įsitikinau: pas mus labai niūru ir sunku, be to, daug kas neįsivaizduoja, iš ko mes čia gyvename”, – svarsto E.Masionienė.

Moteris paliečia jautrią temą. Beveik visi namo gyventojai – pensininkai arba šeimos, turinčios mažai pajamų, todėl dideli mokesčiai už šildymą jiems ypač sunki našta. E.Masionienė už savo mažo 43 kv. m buto šildymą praėjusią žiemą mokėjo iki 360 Lt per mėnesį, bet bute, nepaisant didelių mokesčių, vis tiek būdavo vėsu. “Paskaityti knygos prisėsdavau apsivilkusi du megztinius ir su vilnonėmis kojinėmis”, – tvirtina ji.

Kiti namo gyventojai sakė už savo butų šildymą šalčiausiais mėnesiais mokantys po 400–800 Lt. Dažnai tai būna paskutiniai kruopščiai taupyti pinigai, kartais – net skolinti.

“Skaitikliai taip nureguliuoti, kad kiek jie nori, tiek ir lupa už tą šildymą”, – apgaule įsitikinęs vienas seniausių namo gyventojų, dar 1964-aisiais čia su šeima įsikūręs buvęs elektrikas Algirdas Miknevičius. Jis, beje, vienas tų retų optimistų, manančių, kad jų namas, nors ir senas, bet tvirtas ir stovės dar kokį šimtą metų, o lietuviai, dabar bėgantys iš Lietuvos, vis tiek ilgainiui sugrįš.

Pastarąjį dešimtmetį gyventojai aktyviai migravo iš vieno gyvenamojo rajono į kitą: pasak “Lazdynų būsto” atstovo Viliaus Mackonio, jaunesni ir daugiau uždirbantys išsikėlė į naujos statybos namus, senesni ir vargingiau gyvenantys liko senuose daugiabučiuose. Toks gyventojų pasiskirstymas pagal socialinę padėtį, sunkiai įsivaizduotas sovietmečiu, šiandien tapo būdingas daugeliui daugiabučių namų.

Savininkų neranda kas dešimtame bute

“Senuose namuose liko gyventi daugiausia nusenę tėvai, motinos ir seneliai, todėl turime rimtai pagalvoti, kas juose gyvens po dešimties–dvidešimties metų, kai dauguma dabartinių gyventojų išmirs, – sako Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas Juozas Antanaitis. – Naivu tikėtis, kad lietuviai, svetur turintys gerai mokamus darbus, butus, namus ir ten auginantys užsienio kalbomis jau laisvai kalbančius vaikus, sugrįš, – taip neatsitiks, todėl visai realu, kad Lietuvoje irgi turėsime daugybę likusio laisvo gyvenamojo ploto, kaip atsitiko Berlyne. Tad, užuot kalbėję apie daugiabučių renovaciją, turime svarstyti, kad galbūt dalį jų reikės nugriauti.”

Pernai Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas, kurį užsakė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija, parodė, kad 61 proc. šalies gyventojų nemoka mokesčių į valstybės biudžetą. O kai kuriuose mažuose miesteliuose mokesčius mokantys gyventojai sudaro vos penktadalį visų gyventojų. Regionuose, pasak asociacijos prezidento Roberto Dargio, padėtis ypač graudi, nes juose ima vyrauti pensininkai, bedarbiai bei gyvenantieji iš pašalpų, emigrantų atsiųstų pinigų ar atsitiktinių uždarbių. Tokiomis sąlygomis vykdyti masinę daugiabučių renovaciją, tuo labiau emigracijai toliau didėjant, R.Dargio nuomone, yra visiškai neprotinga.

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros, administruojančios daugiabučių namų modernizavimo programą, direktorius Algirdas Čepas yra kitos nuomonės – renovuoti, jo manymu, verta, nors jis ir pripažįsta, kad kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Alytuje, jau maždaug kas dešimtame bute nerandama savininko, su kuriuo būtų galima konkrečiai tartis dėl namo renovacijos. Šiuose butuose gyvena artimi ar tolimi giminaičiai, draugai ar šiaip nuomininkai, o savininkų nėra, nes jie išsikraustę į kitą būstą, kitą miestą ar kitą valstybę. Tiesa, Vilniuje su šia problema susiduriama rečiau.

Tačiau grįžkime prie mūsų aplankyto seno daugiabučio Lazdynų gatvėje. Čia neseniai mirė dar viena senyvo amžiaus sulaukusi gyventoja ir jos butas dabar stovi tuščias. Galimas daiktas, taip bus neilgai, nes butu pasirūpins jį paveldėję giminaičiai, jei jie dar ne užsienyje. Bet kokiu atveju dabar gyventojų kaita dar nėra tokia didelė, kad dėl to kiltų didesnių rūpesčių. Tačiau kas laukia po penkiolikos ar dvidešimties metų, kai išmirs daugelis dabartinių pensininkų? Ar jų vaikai tikrai norės gyventi apgriuvusiuose namuose? O jei ne, ar visiems pakaks nuomininkų, jeigu emigracija toliau taip didės? Visa tai kelia didelių abejonių.

Senų butų gyventojai – didelių šilumos kainų įkaitai

• 80 proc. visų Lietuvos miestų gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose

• 1,64 mln.  lietuvių gyvena senos statybos daugiabučiuose, kurių būklė šilumos suvartojimo požiūriu laikoma labai prasta

• 547 tūkst.  šiuose daugiabučiuose namuose yra butų

• 28 tūkst. yra daugiabučių namų, kurie suprojektuoti iki 1993 m., o tai reiškia, kad jie pasižymi daug mažesne šilumos varža ir dabartinius energetinius standartus viršija 1,5–2 kartus

• 24 tūkst. daugiabučių Vyriausybė užsibrėžė renovuoti iki 2020 m.

Koncerno “Icor” kontroliuojama didžiausia Baltijos šalyse nekilnojamojo turto priežiūros bendrovė “City Service” su viltimi žvelgia į Maskvos daugiabučių namų priežiūros rinką.

“Verslo žinios” ketvirtadienį rašo, jog įmonė tikisi dalyvauti privatizavimo procese ir atsiriekti gabalą daugiabučių namų priežiūros rinkos.

“City Service” generalinis direktorius Žilvinas Lapinskas pažymi, kad iš viso Maskvos regione gali būti privatizuojama apie 250 įmonių, kuriose valstybė turi akcijų, tarp jų – ir daugiabučius prižiūrinčios bendrovės. Oficialiais duomenimis, Maskvoje iš viso yra apie 185 mln. kvadratinių metrų gyvenamųjų namų ploto.

“Nereikia naiviai tikėtis, kad atsikąstume didžiąją šios rinkos dalį, tačiau orientuojamės į kokius 5-7 proc. rinkos, arba apie 10-20 mln. kvadratinių metrų daugiabučių namų ploto. Mums Maskva itin patraukli, nes ten daugiabučių priežiūros tarifas yra apie 30-40 proc. didesnis nei Sankt Peterburge”, – sakė Ž.Lapinskas.

Jis nurodo, kad plėtra Rusijoje būtų vykdoma nuosavomis ir skolintomis lėšomis.

“Vis dėlto Maskva nėra vienintelis mūsų tikslas – neseniai žengėme į liftų priežiūros rinką, labai laukiame daugiabučių namų priežiūros įmonių privatizacijos Rygoje, ten 15 bendrovių prižiūri daugiau nei 8 mln. kvadratinių metrų ploto. Žvalgomės visose srityse ir, sulaukę tinkamų pasiūlymų, galime imtis naujų įsigijimų”, – teigė “City Service” vadovas.

“Swedbank Markets” analitikas Donatas Užkurėlis pažymi, kad, jei Rusija yra pagrindinis įmonės augimo šaltinis, tai tas šaltinis turi pradėti nešti pelno.

“Tiesa, privatizacijos, tikėtina, teks palaukti. Lygiai taip pat dvejus metus jos buvo laukta Sankt Peterburge, tačiau sulaukus vienu kartu perimta 10 mln. kvadratinių metro prižiūrimo ploto. Šį kartą daug vilties teikia “City Service” bendradarbiavimas su “Sberbank” ir tai, kad daugiabučių namų priežiūros kainos Maskvoje didesnės nei, tarkim, Lietuvoje ir peržiūrimos priklausomai nuo infliacijos”, – teigė D.Užkurėlis.

“City Service” kol kas nežada keisti dividendų mokėjimo politikos (pagal ją kaip dividendai kasmet išmokama ne mažiau nei 25 proc. metų pelno). Ž.Lapinskas nekomentuoja, kokių rodiklių šiemet tikisi “City Service”.

Pernai per tris ketvirčius “City Service” uždirbo 15,4 mln. litų neaudituoto konsoliduoto grynojo pelno – 69 proc. daugiau nei 2009-aisiais sausį-rugsėjį, kai grupė buvo uždirbusi 9,1 mln. litų pelno. Grupės pardavimo pajamos palyginamu laikotarpiu padidėjo 53 proc. iki 389 mln. litų.

Įmonių grupė veikia Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, kur prižiūri daugiau kaip 18 mln. kvadratinių metrų pastatų ploto.

“City Service” akcijos kotiruojamos “Nasdaq Omx” Vilniaus biržos Oficialiajame sąraše.

Du trečdaliai naujų daugiabučių Lietuvoje pastatyti nekokybiškai. Broką savo lėšomis tenka taisytis patiems gyventojams, nes daugiau nei tūkstantis statybos bendrovių bankrutavo.

“Prieš ketverius metus paėmiau paskolą 25-eriems metams ir nusipirkau butą naujos statybos daugiabučiame name. Kadangi namas naujas, tikėjausi be didelių rūpesčių ir remontų pragyventi 15 metų. Tačiau praėjo vos ketveri metai, ir jau įsitikinau, kad to namo kokybė apgailėtina. Gyvenu palėpiniame bute. Atvažiavo specialistai, įvertino ir patvirtino, kad teks plėšti stogą, nes šiltinamoji medžiaga, akmens vata, nučiuožė žemyn ir daugybė kvadratinių metrų liko be apšiltinimo. Taigi visą žiemą šąlu, tačiau už šildymą moku labai brangiai. Priminsiu, kad kartu vis dar moku paskolą, už kurią pirkau butą, o dabar dar teks su kaimynais mestis tūkstančius, kad būtų ištaisytas brokas. Mat namą stačiusi bendrovė, pasirodo, jau bankrutavusi”, – liūdnai pasakoja vilnietis Aurimas Kizevičius.

Tokių istorijų Lietuvos didmiesčiuose jau ne vienetai, o tūkstančiai. Visos liūdniausios prognozės, kad daugumos naujos statybos daugiabučių kokybė tragiška, pasitvirtino su kaupu. Ir pašaipus pavadinimas “Kartonkiemis”, pasirodo, nėra jokia pravardė, o tiesiog realybės konstatavimas.

Beje, tik su šypsena galima prisiminti, kaip prieš ketverius metus statybininkus kontroliuoti ir brokdarius bausti privalėję klerkai prisiekinėjo, kad statybų broko naujuose namuose nėra. Iš tiesų jo kur kas daugiau, nei kadaise būdavo stalininės statybos daugiabučiuose ar vadinamosiose “chruščiovkėse”.

Taigi dabar butų, esančių naujuose namuose, savininkai susiduria su labai panašiomis problemomis kaip ir turintieji butus labai senuose daugiabučiuose: trūkinėja vamzdžiai, byra tinkas, skyla sienos, atsiranda pelėsis, kliba balkonų turėklai, krinta plytelės, sienos drėksta ar net peršąla. Langai, nors ir nauji, yra ne ką geresni už senus, nes rasoja, susidaro varvekliai.

Derėtų priminti, kad pagal Statybų įstatymą matomų darbų garantinis terminas yra penkeri metai, o paslėptų – dešimt metų. Tačiau šia garantija gali pasinaudoti tik vis dar gyvuojančių statybos bendrovių klientai (o juk kone pusė statybos bendrovių per sunkmetį bankrutavo arba sustabdė veiklą). Bankrutavusių bendrovių pastatytuose namuose gyvenantiems žmonėms visą broką tenka taisyti vien savo lėšomis. Ir net teismai čia nieko nebepadės.

Kiek žmonių liko be garantinio statinių aptarnavimo, oficialios statistikos nėra, tik aišku, kad tūkstančiai, – juk vien pernai bankrutavo apie 500 statybos bendrovių. Neretai ambicijas užgniaužia ir tie žmonės, kurie bandė ieškoti teisybės su egzistuojančiais savo namų statytojais. Nors statytojai vengia  atsakomybės, pernai tobulintame Statybų įstatyme ši vieta liko niekaip nepatobulinta ir nepataisyta.

Atsimušama į sieną

Tad ką daryti, kai naujame bute pragyvenus vos dvejus–penkerius metus, jau prireikia kapitalinio remonto? Daugelio gyventojų patirtis liudija, kad galima bandyti kreiptis į namą prižiūrinčią bendrovę. Ten neretai gaunamas vienas iš dviejų galimų patarimų: siūloma kreiptis į konkrečią namą stačiusią bendrovę arba pranešama, kad jau nėra kur kreiptis, nes statytojas neegzistuoja. Atrodytų, kažkas turėtų perimti atsakomybę, vis dėlto jos niekas neperima. Valstybinė statybų inspekcija nuo visų gyventojų problemų taip pat atsiriboja.

Vis dėlto yra viena nuslėpta tiesa. Ją išsiaiškino prieš kelerius metus bylą prieš statybų bendrovę laimėjusi teisinį išsilavinimą turinti vilnietė Jolita Malinauskaitė. Tai tiesioginio ieškinio pateikimas bankrutavusių ar likviduotų įmonių nuo atsakomybės pabėgusiems akcininkams. Manoma, kad tai statytojus drausmintų, tačiau nėra žinoma, kad šia galimybe būtų pasinaudojęs kuris nors “kartonkiemių” gyventojas. J.Malinauskaitės manymu, vieni žmonės tiesiog nežino, kad galioja įstatymo raidės garantija, kiti bandė kovoti, bet nusivylė, treti neturi nei laiko, nei pinigų šiai kovai, nes neretai užlopyti broką yra greičiau ir pigiau, nei brokdarį priversti ištaisyti savo klaidas.

Pažvelgus į oficialią skundų dėl prastos statinių kokybės statistiką matyti, kad didžiausia nusiskundimų banga kilo kaip tik statybų klestėjimo metais, tačiau laikui bėgant brokas lenda toliau. 2010 m., trijų ketvirčių duomenimis, į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą kreipėsi per du šimtus gyventojų, prašydami padėti išspręsti įvairaus pobūdžio problemas, klausimus ar ginčus, kilusius tarp asmenų ir paslaugų teikėjų dėl statybos ir rangos darbų kokybės bei dėl nekokybiškų langų, durų ir jų montavimo darbų.

Įdomu tai, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos specialistai pripažįsta, jog sprendžiant statybų kokybės problemas egzistuoja nemenkas chaosas, nes nėra vienos atsakingos šias problemas galinčios išspręsti institucijos. Todėl valstybinė atsakomybė it karšta bulvė mėtoma tarp šios tarnybos, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos. Ir visose institucijose konstatuojama, kad vartotojams šioje srityje kyla nemažai problemų.

Neretai galimybes apginti pažeistas vartotojų teises apsunkina ir aplinkybė, kai vartotojai nepateikia bei neturi su bendrove ar individualia veikla užsiimančiu asmeniu sudarytų sutarčių, įmokas patvirtinančių kvitų ar kitų problemai nagrinėti reikalingų dokumentų.

Kratosi atsakomybės

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas Adakras Šeštakauskas sutinka: tai, kad kai kurie statybininkai vengia atsakomybės, meta šešėlį ant visų statybos bendrovių, atsakingai žiūrinčių į savo verslą. “Statybininkui tiek psichologiškai, tiek ekonomiškai sunku sugrįžti į objektą, kuriame jis savo lėšomis turi ištaisyti išryškėjusias klaidas. Ypač šiuo metu, kai jau pradeda judėti nauji projektai”, – sako pašnekovas.

Paklaustas, galbūt dėl šios priežasties dabar statybų kokybė ims gerėti, A.Šeštakauskas atsako, kad patikimos statybos bendrovės kokybiškai dirbo visuomet. Tačiau rinkoje buvo atsiradusių bendrovių, sukurtų tik konkrečiam projektui įgyvendinti. Todėl asociacijos prezidentas pataria vengti pirkti naujos statybos būstus iš nežinomų statytojų.

Nacionalinės vartotojų konfederacijos prezidentas Kornelijus Papšys labiausiai nusiminęs dėl to, kad dėl broko, kuris atsirado per visą nekilnojamojo turto statybos bumą, labiausiai nukentėjo ir nuskriausti liko naujų butų gyventojai. O patys brokdariai nukentėjo palyginti labai nedaug. Dauguma jų savo statinius ir juose gyvenančių žmonių vargus jau seniai užmiršę.

“Statydami ir parduodami žmonėms namus bendrovių savininkai jau žinojo, kada ir kodėl jie likviduos savo bendroves. Viena priežasčių – bėgimas nuo atsakomybės. Deja, viešojo intereso gynyba nesuinteresuota nė viena valstybinė institucija ar valstybės tarnautojas. Taigi vartotojai neprisišaukia nei jų, nei brokdarių”, – kritikuoja K.Papšys.

Kol gyvenamųjų namų renovavimas įstrigęs, o Seimo darbo grupė imasi rengti naują renovavimo programą, tam skirti pinigai pamažu tirpsta, o finansinę naudą kol kas jaučia tik Europos investicijų bankas (EIB), rašo “Verslo žinios”.

Finansų ministerija suskaičiavo, kad per pusantrų metų renovavimui skirtų lėšų sumažėjo nuo 516 mln. litų iki 490,5 mln. litų: 20 mln. litų pervesta renovacijos reikmėms Šiaulių bankui, o nenaudojamų pinigų administravimas kainavo 5,5 mln. litų.

Prieš pusantrų metų Lietuva susitarė su EIB, kad dalis mūsų šaliai skirtos ES paramos ir dalis biudžeto pinigų bus pervesti į kontroliuojantįjį fondą “Jessica”, iš kurio pinigai bus naudojami renovavimui.

Už į EIB sąskaitą Liuksemburge pervestus pinigus apskaičiuojamos palūkanos, tačiau šios palūkanos nepadengia sumos, kurią tenka sumokėti EIB už lėšų administravimą.

Pavyzdžiui, jei skelbiama, kad už 2009 metų tris mėnesius EIB sąskaitoje laikomus pinigus buvo apskaičiuota 0,2 mln. litų palūkanų, tai šių lėšų valdymo išlaidos sudarė 1,5 mln. litų, o per 2010 metus sukaupus 1,2 mln. litų palūkanų už administravimą bus sumokėta maždaug 4 mln. litų.

“Galbūt nevertėjo EIB pervesti visos sutartos sumos, o ją pervesti po truputį, dalimis. Arba dalį pinigų deponuoti tarpinėje sąskaitoje. Tuomet įsitikinus, kad pinigai ilgą laiką guli nenaudojami, juos būtų galima susigrąžinti. Derėjo tartis ir dėl palūkanų, kad jos visos, jei pinigai nenaudojami, būtų pervedamos, pavyzdžiui, į Lietuvos biudžetą”, – svarsto pavardės nenorėjęs minėti gerai informuotas pareigūnas.

“DnB Nord” banko grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka pažymi, kad visose šalyse, kuriose ES pinigai naudojami per EIB ar Europos investicijų fondą (EIF), procesai stringa.

“Reikalavimai aukšti, biurokratija didelė, sprendimų priėmimo procesas – ilgas, o rezultatas apverktinas”, – sakė J.Rojaka.

“Swedbank” pinigų iš EIB dar nėra gavęs ir artimiausiu metu teiks paklausimą, kad pinigai būtų pervesti.

SEB bankas su EIB sutarties dar nėra pasirašęs – kol vyksta derybos, kokiomis sąlygomis bankui bus perskolinti pinigai, nekomentuojama. Tačiau SEB banko finansų analitikas Gitanas Nausėda didelės šių pinigų paklausos nemato ir abejoja, kad renovavimas netrukus suaktyvės.

“Šiuo metu žmonės nepasirengę prisiimti finansinių įsipareigojimų, net jeigu skaičiavimai rodytų, kad jiems tai naudinga. Gyventojai bijo naujų įsipareigojimų”, – tvirtina G.Nausėda.

Prezidentė teigia, jog gyventojų negalima privalomai įpareigoti kaupti daugiabučių remontui. Ji teigia nepasirašysianti tai numatančių Civilinio kodekso pataisų.

“Pirmiausia – prievartinio kaupimo neturi būti”, – Seime žurnalistams ketvirtadienį sakė Dalia Grybauskaitė.

“Šiandieną Civilinis kodeksas numato, kad bendrija gali pati nuspręsti – kaupti ar ne – 50 proc. plius vieno balso persvara. Dabartinių pasiūlymų, kad tik ketvirtis gyventojų gali apspręsti, ką turi daryti trys ketvirčiai – aš nepasirašysiu ir nepalaikysiu”, – kalbėjo prezidentė.

Vyriausybė trečiadienį pritarė siūlymui įpareigoti daugiabučių gyventojus kas mėnesį mokėti įmoką daugiabučio remontui. Civilinio kodekso pataisose siūloma, jog gyventojams sprendžiant dėl remonto ir iš karto nesurinkus 50 proc. plius vieno balso, antrą kartą šaukiamame susirinkime užtektų ketvirtadalio balsų.

Tai, kad klausimas “iš tiesų diskusinis”, trečiadienį sutiko ir energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Aplinkos viceministras Arūnas Zabulėnas trečiadienį taip pat teigė negalintis pasakyti, kokia bus privalomai renkamų įmokų kaupimo ir naudojimo tvarka.

Aplinkos ministerija siūlo Civiliniame kodekse numatyti, kad įmoka priklausytų nuo namo “atstatomosios vertės, jo gyvavimo trukmės normatyvo ir esamos techninės būklės”. Kaip būtų skaičiuojamos, saugomos ir naudojamos lėšos, nustatytų Vyriausybė. Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas yra užsiminęs, kad mokestis galėtų sudaryti kelis centus už kvadratinį metrą.

Civilinio kodekso pataisoms dar turės pritarti Seimas, o jos įsigaliotų tik pasirašius šalies prezidentei.

Šiuo metu daugiausiai Lietuvos gyventojų gyvena 1961–1990 m. statytuose daugiabučiuose. Nemažai jų tiek morališkai, tiek fiziškai jau susidėvėję, bet daugumai jų gyventojų tai nė motais. Netrukus šis abejingumas gali peraugti į nelaimes.

"Veido" archyvas

Jei gyvenate seno daugiabučio viršutiniame aukšte, jums nepasisekė – prakiurus stogui ir per liūtį vandeniui ėmus lašėti į jūsų butą, paguodos iš kai kurių apatinių aukštų kaimynų nesulauksite. Jiems atrodys, kad brangus stogo remontas – ne jų rūpestis, juk vanduo iki pirmo ar antro aukšto neatitekės, o iš namo bendrijos ar administratoriaus sulaukę didžiulių sąskaitų už stogo remonto darbus jie garsiai piktinsis. Juk Lietuvoje ir šiandien vis dar labai gajus požiūris, esą daugiabučio namo priežiūra – ne gyventojų, o valdžios reikalas, tad prieš raginimus investuoti į savo namo atnaujinimą žmonės stoja piestu. Taip metų metais Lietuvoje daugiabučiai ir stovi – menkai ar iš viso neremontuojami.

“Lietuva dalyvauja ypatingame eksperimente – tikrina tarybinių daugiabučių stiprumą. Dvidešimt metų jų visiškai neprižiūrėjo – dar nenugriuvo, tad tęsia eksperimentą toliau”, – situaciją šmaikščiai apibūdina Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros vedėjas, prof. Vytautas Martinaitis.

Priminsime, kad Lietuvoje daugiau nei pusė – 20 tūkst. – daugiabučių statyti 1961–1990 m. VGTU Statybos technologijos ir vadybos mokslo laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas, ekspertas Česlovas Ignatavičius tvirtina, kad tarybiniais laikais nustatyta šių namų eksploatacijos trukmė – 100–150 metų. Tiesa, tik tų, kurie nuolat prižiūrimi ir atnaujinami. O Lietuvoje, deja, tokių mažuma.

“Prieš penkiolika metų esu atlikęs stambiaplokščių gyvenamųjų namų tyrimus – šių namų atraminių konstrukcijų būklė buvo gana gera, jokių įtarimų nekėlė. Tačiau pastaruoju metu dėl nepakankamai kokybiškos fasadų ir jose esančių siūlių priežiūros pradeda gesti išorinės sienos – viename kitame name sienų plokštės išslenka į išorę, neleistinai deformuojasi. Kyla pavojus tų namų stiprumui. Namai dėvisi, juos reikia remontuoti, atnaujinti, kad išlaikytume normalią būklę. Jei to nedarome, sulaukiame neigiamų rezultatų”, – pabrėžė ekspertas.

Č.Ignatavičius prisipažino manęs, kad sovietmečiu statyti namai laikysis labai ilgai. “Bet, kaip parodė praktika, neprižiūrimų daugiabučių būklė netrukus gali pradėti smarkiai prastėti. Iki nelaimių ne tiek daug ir reikia: iškris viena plokštė iš sienos, nukris stogelis ar balkonas – ir kas tada?” – klausia Č.Ignatavičius.

Išeitis – įpareigojimas kaupti lėšas remontui?

Č.Ignatavičiaus vertinimu, apšiltinimas ar renovavimas šią problemą turėtų išspręsti. Dar vieną išeitį, kaip prižiūrėti senstančius daugiabučius, pasiūlė Aplinkos ministerija – nustatyti daugiabučių atnaujinimo lėšų kaupimo tvarką, pagal kurią gyventojai kas mėnesį turėtų pervesti į kaupiamąją sąskaitą tam tikrą sumą.

Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Būsto skyriaus vyr. specialistas Vytautas Jonaitis pabrėžė, kad Civilinis kodeksas jau dabar numato, kad gyventojai privalo kaupti lėšas namo remontui, bet nenustato, kaip ir kur.

"Veido" archyvas

“Lietuvoje nėra plačiai paplitusi lėšų namams atnaujinti kaupimo praktika, bet kai kur – ypač mažesniuose miestuose – gyventojai jas kaupia ir naudoja namams remontuoti. Jei reikia stogą taisyti ir nėra pinigų, kyla daug bėdų, nes gyventojams tenka pakloti solidžias sumas per trumpą laiką. O galima nedidelėmis sumomis per keletą metų sukaupti pakankamai lėšų remontui”, – tvirtina V.Jonaitis.

Ministerija siekia papildyti Civilinį kodeksą ir numatyti kaupiamųjų lėšų namams atnaujinti naudojimą ir kaupiamosios sąskaitos apsaugojimą, kad ja negalėtų piktnaudžiauti daugiabučius prižiūrinčios įmonės – administratoriai ar kad šie pinigai nenukeliautų skolininkams administratoriui bankrutavus.

V.Jonaitis pridūrė, kad kaupiamoji įmoka priklausys nuo namo būklės – šią įmoką nustatys namo valdytojas, gavęs daugumos butų savininkų patvirtinimą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau pareiškė, kad nepritars Civilinio kodekso pataisoms, kuriomis numatyta prievolė kaupti lėšas namo remontui. Tuo tarpu V.Martinaitis įsitikinęs, kad tokia tvarka būtina. “Visa technika turi būti prižiūrima, o tai kainuoja. Pavyzdžiui, jei automobilis netvarkingas, juk neleidžiama juo važiuoti. O mes 20 metų sugebėjome daugiabučius palikti be priežiūros”, – lygino profesorius.

Aplinkos ministerijos duomenimis, lėšas remonto darbams jau šiandien kaupiančių namų gyventojai moka po 20–30 centų už kvadratinį metrą – kitaip tariant, 50 kv. metrų buto savininkas per mėnesį papildomai sumoka 10–15 Lt.

Vyriausybei atitinkamos Civilinio kodekso pataisos jau pateiktos – jei Vyriausybė joms pritars, pataisos keliaus į Seimą, jei ne, šios iniciatyvos bus atsisakyta.

Šiemet nekilnojamojo turto agentūros “Ober-haus” vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis geresnių ženklų mato daugiabučių namų statybos rinkoje.

“Ober-haus” specialistų skaičiavimais, šiuo metu Vilniuje statoma arba artimiausiu metu bus pradėta statyti devyni daugiabučiai namai, kuriuose bus įrengta apie 800 butų. Priminsime, kad pernai pradėtų statyti daugiabučių Vilniuje buvo vos vienas, 2008 m. – 25, 2007 – 59. “Dešimt, palyginti su šešiasdešimt, skamba neįspūdingai, tačiau tai dešimt kartų daugiau negu vienas daugiabutis”, – pabrėžia S.Vagonis.

Pasak jo, daugiabučių statybos projektus ima gaivinti tos statybų bendrovės, kurios turi nuosavo kapitalo, patirties ir palaiko gerus santykius su bankais. Pavyzdžiui, “Eika” šiemet tęs projektus Pilaitėje ir Santariškėse, “Hanner” toliau plėtos kvartalą “Bajorų kalvos”, “Realco” – “Ozo parką”, “Vilmesta” dirbs Pilaitėje, “Via Sportas” – “Helios city”. “Bendrovės “YIT Kausta” bei “Merko statyba” taip pat deklaruoja plėtosiančios naujus projektus, bet jie, matyt, bus pradėti šiek tiek vėliau – metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje”, – sako S.Vagonis.

“YIT Kaustos” gen. direktoriaus pavaduotojas Darius Vilkas tvirtina, kad jų bendrovė Kaune, Vytauto gatvėje, prieš du mėnesius pradėjo statyti 81 buto gyvenamąjį namą, kurį ketina baigti dar iki šių metų pabaigos. Projektas buvo pradėtas 2008 m. rudenį, tačiau 2009 m. žiemą sustabdytas dėl krizės. Kodėl darbai atnaujinti? “Dabar pats palankiausias momentas tęsti statybas, nes atpigo kai kurios statybinės medžiagos, sumažėjo darbo užmokestis. Be to, manome, kad butai baigiami išparduoti ir ateis momentas, kai rinkoje bus butų trūkumas”, – prognozuoja D.Vilkas.

Dėl kitų projektų įmonė kol kas neapsisprendė – netrukus pradės pardavinėti butus Kaune ir, atsižvelgdama į tai, kaip seksis, spręs, ar juos plėtoti. “Jei bus paklausa, pasiūlysime ir daugiau – turime sklypų ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir Kaune. Projektavimas juose tęsiamas”, – sako pašnekovas.

Pašnekovas neslepia, kad šiemet įmonė turi daugiau darbų negu pernai. “YIT Kausta” aktyviai dalyvauja ir rangos projektuose – stato gamyklą, naują VU biblioteką, vykdo keletą ligoninių renovavimo projektų.