Karjeros siekiantys žmonės dažnai atideda šeimos kūrimą vėlesniam laikui arba apsiriboja vienu vaiku. Tačiau Lietuvoje atsiranda vis daugiau šeimų, galinčių pasigirti ir karjera, ir gausia šeima.
1960 m. Lietuvoje vienos moters pagimdyti tretieji ir paskesni vaikai sudarė 29,7 visų gimusių gyvų vaikų, o 1995 m. šis rodiklis jau tesiekė 15,2 proc. Tai rodo, kad daugiavaikių šeimų šiuo laikotarpiu Lietuvoje sumažėjo beveik perpus. Nuo 1995 iki 2000 m. vėl buvo matomas šioks toks didėjimas (19,1 proc.), tačiau tai netruko ilgai ir 2000–2008 m. vėl buvo stebima mažėjimo tendencija (iki 14,2 proc.).
Šiandien gyvename laikotarpiu, kai šeimų, nusprendusių turėti tris ir daugiau vaikų, vėl pamažu daugėja: 2012-aisiais tretieji ir paskesni vaikai sudarė 15,6 proc. gimusiųjų.
Pasak Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos katedros profesorės Vidos Kanopienės, nėra vieno atsakymo, kokių sąlygų reikia, kad žmonės norėtų turėti didesnes šeimas. Taip, ekonominis aspektas labai svarbu, bet ne mažiau svarbu ir konkrečios visuomenės nuostatos bei vertybės. „Yra aiškinimų, kad šiuolaikinės postmodernios visuomenės žmonės turi visai kitokią vertybių sistemą: svarbiau tampa individualizmas, profesinės karjeros siekis, o ne vaikai“, – teigia V.Kanopienė.
Nepaisant to, šiandien Lietuvoje tarp daug gyvenime pasiekusių, sėkmingą karjerą padariusių žmonių matome nemažai pavyzdžių, kai sprendimas turėti daugiau vaikų anaiptol netapo kliūtimi savo profesinėms ambicijoms įgyvendinti.
Būtina dalytis pareigomis šeimoje
Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių šeima džiaugiasi jau spėjusiais ūgtelėti keturiais vaikais – dviem vyresniais berniukais ir dviem jaunėlėmis mergaitėmis. A.Landsbergienė yra socialinių mokslų daktarė, didžiausio privataus darželių tinklo Lietuvoje „Vaikystės sodas“ bei Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, o šiuo metu dažnai viešojoje erdvėje matomas G.Landsbergis – Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus patarėjas, buvęs diplomatas, kandidatuojantis gegužę vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose.
Pasak A.Landsbergienės, jos vyras labiau nei ji šeimos norėjo anksčiau ir didesnės. Ji buvusi tos nuomonės, kad pirmiau reikia tapti mokslų daktare. Vis dėlto Austėjai ir Gabrieliui susitikus planai pasikeitė – pora nutarė rizikuoti ir pasistengti viską suderinti nieko neaukojant.
„Neleidau, jog į galvą ateitų tokia mintis, kad galėčiau paaukoti mokslinę karjerą dėl šeimos, – prisipažįsta A.Landsbergienė. – Kadangi priėmėme sprendimą kurti šeimą, tai atrodė labai natūralu, jog reikia daryti bet ką, kad tik studijos nenukentėtų. Niekada nesvarsčiau galimybės pasiimti akademines atostogas – bijojau, kad tada imčiau galvoti, jog gal geriau jų ir nebetęsti. O juk mano tikslas buvo iki trisdešimties metų spėti apsiginti disertaciją.“
Kaip sako A.Landsbergienė, jų šeimos paslaptis yra ta, kad jie labai anksti suprato labai svarbų dalyką: norėdami suderinti studijas, profesines ambicijas ir šeimą, privalo veikti kartu. Abu sutuoktiniai visą laiką sąžiningai dalijosi visais darbais ir atsakomybe, o pagalbos iš aplinkinių retai sulaukdavo: kadangi tiek Austėja, tiek Gabrielius savo tėvams buvo pirmi vaikai ir šeimą apsisprendė kurti gana anksti, jų tėvai seneliais tapo taip pat labai jauni ir patys dar turėjo neužaugintų vaikų, todėl anūkams gimus jaunai šeimai nelabai galėjo padėti. Vis dėlto sunkumai Austėjai ir Gabrieliui buvo ne tik iššūkis, bet ir stipri motyvacija: jie anksti suprato, kad turi tik vienas kitą ir privalo vienas kitam padėti, antraip vienam iš jų reikės aukoti savo svajones.
Pasak Austėjos, reikia suprasti, kad jei vyras, grįžęs iš darbo, dar turi skirti laiko magistro darbui rašyti, tai žmona turi pabūti su vaikais, ir atvirkščiai. „Ir tikrai negalima pasiteisinti, kad esi pavargęs. Manau, jei šeimoje yra tarpusavio sutarimas, jei tai, dėl ko stengiamasi, yra vertybė ir prioritetas, tuomet būna lengva. Taigi sinergija bei tokio paties šeimos modelio matymas – nepaprastai svarbu“, – teigia A.Landsbergienė.
Be abejo, bemiegių naktų taip pat būta. „Neretai, būdavo, pasižiūri, kad keltis reikia jau po valandos, ir svarstai, ar iš viso verta eiti miegoti. Prisimenu, kai rašiau savo magistro darbą po cezario operacijos, viena ranka laikau vaiką ant kelių, o kita rašau. Pasidėdavau pagalvę, visaip sukdavausi, kad tik mažiau skaudėtų. Vis dėlto gavau dešimtuką, tad viskas baigėsi gerai. Taigi jei tik užtenka motyvacijos, viskas gyvenime yra įmanoma“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jei tektų rinktis dar kartą, Landsbergiai priimtų tokį patį sprendimą – jie nemano tėvais tapę per anksti. „Daug draugių tik dabar susilaukia vaikų, o mūsų beveik visi vaikai eina į mokyklą, jau visur keliaujame drauge. Kai išgirstu apie bemieges naktis, džiaugiuosi, kad mums šis etapas jau praėjęs. Labai smagu turėti jau ūgtelėjusius vaikus“, – priduria keturių vaikų mama.
Tarpusavio pagalbą pabrėžia ir aktorių Jurgio Damaševičiaus bei Editos Zizaitės šeima, auginanti tris atžalas. J.Damaševičius prisipažįsta tokios didelės šeimos nesitikėjęs, tačiau dabar labai džiaugiasi, kad tokią turi, ir drąsiai vadina save šeimos žmogumi. Tačiau dėl šeimos teikiamo džiaugsmo tenka daryti daug kompromisų ir įdėti nemažai pastangų: trijų vaikų tėvas atvirai sako, kad derinti aktoriaus karjerą ir tėvystę buvo labai sunku. Juolab kad šeima visus reikalus visada stengėsi tvarkyti pati.
„Net ir vakarykštė situacija yra tinkamas pavyzdys: grįžti po vienuolikos valandų darbo namo ir žinai, kad dar turėtum pasikartoti tekstą, papildomai pasirengti rytojaus darbui, tačiau padedi ruošti namų darbus, turi nuvažiuoti į mokyklą, nes vaikas pamiršo pratybų sąsiuvinį, paskui dar turi pabūti su kitu vaiku, nes jis serga, o trečiam vėlgi reikia skirti dėmesio. Iš tikrųjų tai labai sunku, bet mes jau pripratę ir nesiskundžiame“, – kasdienybėje tebekylančius sunkumus apžvelgia aktorius.
Neretai aktoriams tenka derinti ir savo darbų grafikus. „Pavyzdžiui, ir dabar artėja vienas kompromisas: žmonai bus spektaklis, o man repeticija, bet kadangi mažoji serga, man teks pasilikti namie“, – dėsto J.Damaševičius.
Pasak jo, kad bus nelengva, turi žinoti visi tėvai. Visada vaikų gyvenime bus daugybė dalykų, kurių tėvams nevalia pamiršti ar praleisti, nesvarbu, kas tai būtų: ar dalyvavimas šventėje, kuriai sūnus ar dukra ilgai ruošėsi, ar kokios svarbios datos paminėjimas.
Nepaisant įvairių sunkumų J.Damaševičius niekada nelaikė vaikų trukdžiu savo profesinėms ambicijoms įgyvendinti. Veikiau priešingai – neretai vaikai aktorių porą kaip tik įkvėpdavo labiau stengtis.