"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Pasaulio ekonomikos forumas Davose sausio 17–20 d. vyko šurmulingomis tarptautinėmis sąlygomis. JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas, Didžioji Britanija lėtai, bet užtikrintai traukiasi iš ES. Rusija kibernetiniais ir propagandos ginklais kišasi į politinius procesus Europoje ir netgi Amerikoje, greta to jos karinės pajėgos kariauja Sirijoje. Davose pasirodę du įtakingi Kinijos komunistai – valstybės vadovas ir milijardierius prekeivis, kompanijos „Alibaba“ savininkas tikino, kad globalizacija yra gėris ir Kinija perima jos vėliavą.
Savi marškiniai arčiau kūno, tad ir tarp Davoso temų Lietuvai artimiausi ES reikalai. Jungtinės Karalystės (JK) premjerė Theresa May ekonomikos forume tikino, kad šalis neužsivers verslui, tačiau ne vienas finansų magnatas susitikimų užkulisiuose žurnalistams teigė, kad ketina mažinti verslo apimtis JK.

Nuotoliniu būdu forume dalyvavęs buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris sakė galįs įsivaizduoti, kad į „Brexit“ bus pažvelgta ne žalos sumažinimo aspektu, o pasinaudota kaip būdu sukurti naujus Amerikos ir Europos partnerystės vaidmenis.

ES braška

Nepaisant išmanių optimistinių įžvalgu, Davose tvyrojo nerimas dėl ES ateities. Atrodo, kad Sąjungą išgelbėti nelengva. Žemynas pastaraisiais metais patyrė keletą stiprių smūgių: įvyko „Brexit“ referendumas, Italijos rinkėjai atmetė svarbias reformas, nes buvo nusiteikę prieš politinį elitą. Parlamento rinkimai artėja Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje ir, tikėtina, Italijoje. Davoso forume dalyvavęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas perspėjo, kad Rusija bandys paveikti rinkimus tose šalyse.

Europoje telkiasi populistinės jėgos. Prancūzijos nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen jau gali tikėtis apie 25 proc. balsų. Prieš ES nusistačiusi Laisvės partija gali surinkti didžiausią dalį balsų šį kovą vyksiančiuose rinkimuose į Nyderlandų parlamentą. Nacionalistinės partijos gali sugriauti tai, kas Europoje pasiekta per 70 metų. Bandymai spręsti Graikijos skolų krizę gali baigtis nesėkme. Kyla abejonių dėl euro ateities. „Valiuta ateityje gali kapanotis kurį laiką, tačiau ji negali išlikti amžinai, jeigu nebus išspręstos fundamentalios problemos“, – CNN sakė Europos centrinio banko (ECB) vyriausiasis ekonomistas Otmaras Issingas.

Legendinis investuotojas ir spekuliuotojas George‘as Sorosas kalbėdamas Davoso forume pareiškė, kad ES dezintegracijos procesą bus sunku sustabdyti ir pakreipti atgal. Kiti susirinkusieji žėrė panašius perspėjimus. Banko „JP Morgan“ vadovas Jamie Dimonas sakė, kad euro zona gali neišgyventi. „Sakau tai iš pagarbos europiečiams, bet jie privalo ruoštis permainoms. Jas gali vykdyti politikai, nauji vadovai“, – aiškino jis žinių agentūrai „Bloomberg“.

Euras patyrė beveik fatališką krizę, kai 2008-aisiais prasidėjo pasaulio finansų rinkų griūtis. Tai paskatino reformas tose ES šalyse, kurioms to labiausiai reikėjo. Tačiau beveik po 10 metų Europos pinigų sąjunga nėra geresnės būklės.

Nedarbo lygis pakilo į rekordines aukštumas ir, nepaisant tam tikro pagerėjimo pastaruoju metu, daugelyje ES valstybių yra labai aukštas. Kai kurios vyriausybės taip prasiskolinusios, kad yra visiškai priklausomos nuo ECB, kuris superka tų šalių obligacijas, kad apsaugotų jas nuo brangaus skolinimosi iš kitų šaltinių, nes brangiai skolindamosi jos kirstų per savo pačių mokumą.

Kol kas nėra konsensuso, ką reikėtų daryti. Martinas Schulzas, Vokietijos socialdemokratas, 2012–2017 m. buvęs Europos Parlamento pirmininku, vis dar mano, kad svarbiausia bloko misija – užkirsti kelią naujam konfliktui žemyne, prisikentėjusiame nuo karų.

Markas Rutte, Nyderlandų premjeras, tokius argumentus atmetė teigdamas, kad glaudesnės sąjungos idėja, kuri apie 30 metų telkė žemyną, šiuo metu yra mirusi.

Jau senokai iškeltas siūlymas Europoje sukurti mokestinę, arba išmokų, sąjungą, kuri leistų mokesčių mokėtojų pinigus pervesti iš turtingesnių kraštų į tuos, kurie patiria stygių. Tačiau toks siūlymas ignoruoja faktą, kad ES yra suverenių valstybių sąjunga. O suverenumas reiškia, kad mokesčių surinkimas ir viešosios išlaidos yra nacionalinių vyriausybių kompetencija. Ši atskaitinga rinkėjų išrinktam parlamentui. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors šiais klausimais pasikeistų, nes tai pareikalautų atitinkamų pakeitimų ES sutartyje, o Vokietijos atveju dar ir nacionalinėse konstitucijose. Visa tai mažai tikėtina.

Mokestinė sąjunga neįmanoma be demokratinio įteisinimo. Euro gyvavimo tvarka remiasi tuo, kad nė viena valstybė nebus išperkama, – tai esminis sutarties dėl euro elementas. Šio principo kol kas neįmanoma atšaukti, tai turi veikti Europos sprendimą, kuriuo keliu eiti. Vienintelis įmanomas kelias pirmyn – visoms šalims vykdyti griežtas reformas, kad paisant mokesčių disciplinos būtų skatinami augimas ir užimtumas.

Eurą gelbsti centrinis bankas

ECB balansas rodo, kad kapitalas rekordiniais kiekiais ir tempais bėga iš krizės apimtų šalių į saugius uostus, ypač Vokietiją, o Graikija svyruoja tarp dar vieno jos skolų išpirkimo (t.y. euro zonos šalių didelės finansinės pagalbos) ir būtinybės palikti euro zoną. 

Tokiomis aplinkybėmis euras gali kurį laiką pinklioti ir šiaip taip gyvuoti. Tačiau jis negali išlikti amžinai, jeigu nebus sprendžiamos esminės problemos.

Žemomis palūkanų normomis būtent ECB palaiko euro zonos vientisumą. Ir tai vienintelis įmanomas lošimas. Tačiau centrinis bankas yra perkrautas savo įsipareigojimais ir jam tenka savo veiklą vykdyti ties įgaliojimų riba. Taigi ateityje laukia dar ambicingesnės reformos.

ECB paskelbė, kad jis supirkinės euro zonos narių obligacijas, kitaip tariant, skolins joms, nors tai bus daroma lėtesniais tempais. Dabartinės apimtys – 80 milijardų eurų kas mėnesį – bus palaikomos iki balandžio pradžios, paskui sumažintos iki 60 mlrd. eurų per mėnesį.

Tokia politika neatitinka investuotojų lūkesčių – jie tikėjosi, kad programa truks trumpiau, tačiau obligacijų pirkimo apimtys nebus mažinamos.

ECB vadovas Mario Draghi pareiškė, jog ECB galėjo sumažinti obligacijų pirkimo apimtis todėl, kad jų kainų kritimo rizika dabar yra mažesnė negu 2016-ųjų kovą, kai bankas padidino pirkimus nuo 60 mlrd. iki 80 mlrd. eurų per mėnesį.

Pasak M.Draghi, ši politika nereiškia monetarinės politikos griežtinimo, o tik tai, kad ECB išliks rinkoje ir darys poveikį rinkos kainoms jų neiškreipdamas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Scanpix nuotr.

Sausio 20-ąją, kaip įprasta, Šveicarijos kalnų kurorte Davose prasidėjo Pasaulio ekonomikos forumas. Jo tema – naujoji pramonės revoliucija. Sniego trasomis besileidžiančių slidininkų amunicija kelia minčių apie naujas kompozitines medžiagas, o trasos – apie žemyn lekiančias akcijų kainas. 2016-ųjų pradžia pasaulio biržose – nykiausia per pastarąjį dešimtmetį.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kinijos ekonomika augs lėčiausiai per 25 metus – ši žinia sutapo su forumo pradžia. Kinijos premjeras Li Keqiangas pareiškė, kad lėtesnis augimas priimtinas, jeigu sukuriama pakankamai naujų darbo vietų.

Bet ketvirtoji pramonės revoliucija, kuriai skirtas forumas, darbo vietas ne kuria, o naikina. Forumo tinklalapyje rašoma, kad ankstesnės pramonės revoliucijos skatino žmonijos pažangą įdiegiant naujas energijos generavimo, masinės gamybos, informacijos apdorojimo formas.

Ketvirtosios pramonės revoliucijos varikliai – internetas, itin jautrūs sensoriai, dirbtinis intelektas. Tačiau naujų technologijų plėtra naikina darbo vietas ten, kur neseniai atrodė, kad sunku pakeisti žmogų. Nyksta ištisos darbuotojų kategorijos, įskaitant sekretores ir bu­halterius.

Rinkų traukuliai

Pramonės revoliucija žengia nerimstant pa­saulinei kapitalo rinkai. Per pirmąją šių metų savaitę akcijų savininkai prarado arti 2,5 trln. dolerių. Finansininkas ir filantropas George’as Sorosas metų pradžioje pareiškė, kad pirmoji 2016-ųjų savaitė jam primena 2008-ųjų pasaulinės finansų krizės pradžią.

Nuosaikesni analitikai kalba apie 2008-ųjų krizės trečiąją bangą. Pirmoji atplūdo iš JAV nekilnojamojo turto rinkos. Antrosios epicen­tras – Europa ir prasiskolinusios euro zonos ša­lys. Trečioji vilnija iš besivystančių rinkų.

Pernai lapkritį Peteris Oppenheimeris, buvęs „Apple“ viceprezidentas, dabar vienas iš investicinio banko „Goldman Sachs“ direktorių, svarstė galimus artėjančios krizės įvykius. Jis konstatavo, kad nepaisant žaliavų kainų mažėjimo, kuris pastebimas nuo 2010-ųjų, tuo pat metu didėjo akcijų ir kitų aktyvų kainos. Pasak P.Oppenheimerio, viena tokio reiškinio priežasčių – agresyvus stimuliavimas, vadinamasis kiekybinis palengvinimas (angl. quantitative ea­sing), liaudiškai kalbant, pinigų spausdinimas. Lais­vi pinigai išpūtė akcijų burbulą. Bet šiuo me­tu kyla abejonių dėl tolesnio aktyvų bran­gi­mo, nes prastėja besivystančių rinkų būklė, dar labiau krinta žaliavų kainos, numatomas palūkanų normos didėjimas JAV. Be­sivystančiose rin­kose tvenkiasi naujų problemų banga.

Anksčiau rūpestį kėlė labai prasiskolinusios šalys, pavyzdžiui, Graikija. Paskui nerimo šaltiniu tapo Kinija, kurios ekonominės problemos sukėlė grandininę reakciją, – daugelis besivystančių šalių eksportuoja į Kiniją žaliavas. Gali būti, kad šiuo metu artėjama prie kryžkelės, iš kurios vienas kelias veda ilgalaikės stagnacijos, kitas – normalizavimo link.

Stagnacijos scenarijų skatinantys veiksniai: žaliavų pigimas ir griežtėjantis reguliavimas iš­vys­tytose rinkose. Ilgalaikėms augimo perspektyvoms nepalanku ir tai, kad, užuot didinus ka­pitalinius įdėjinius, didėja dividendų išmokos. Tačiau P.Oppenheimeris mano, kad nuogąs­tavimai, susiję su besivystančių rinkų kriziniu po­tencialu, yra perdėti.

Vis dėlto besivystančios rinkos jau nebebus toks pasaulinės ekonomikos variklis, koks buvo pra­ėjusį dešimtmetį, kai, „Goldman Sachs“ ver­tinimu, toms rinkoms teko 75 proc. pasaulio ekonomikos augimo. Šįmet besivystančių rinkų augimo tempai pralenks išsivysčiusių šalių rodiklius 2,1 procentinio punkto (p.p.), o 2009 m. atotrūkis siekė 7 p.p.

Dėl sulėtėjusio augimo mažėja besivystančių rinkų geba patraukti kapitalą, kuris ieško vietos mažėjant naftos, žaliavų, dabar jau ir akcijų kainoms. Londono karališkojo koledžo doktorantė Kaetana Leontjeva „Veidui“ sakė, kad, daugelio analitikų vertinimu, laisvi kapitalai turėtų plūstelėti į Indiją, kuri vienintelė iš vadinamųjų BRICS šalių stabiliai auga. Per 15 metų tos šalys nuėjo kelią nuo sambūrio, į kurį dėta daug vilčių, iki organizacijos su abejotina ateitimi.

BRICS: iš penkių plytų liko pora

2001-ųjų lapkritį vienas iš investicinio banko „Goldman Sachs“ fondų valdytojų Jimas O’Neil­­las parašė straipsnį „Kuriant geresnes glo­­balios ekonomikos plytas“. Angliškame pa­vadinime būta žodžių žaismo: „Building Better Global Economic BRICs“ – bet BRIC šiuo at­ve­ju ne „plyta“ (angl. brick), o santrumpa, reiškianti Braziliją, Rusiją, Indiją ir Kiniją. Po 15 me­tų J.O’Neillas parašė, kad iš tos grupės, kuri nuo jos atsiradimo priaugo dar viena šalimi ir vie­na raide S – Pietų Afrika (angl. South Afri­ca), gali likti vien IC – Indija ir Kinija. Kas įvy­ko?

Akcijų rinkoms krintant žemyn 2016-ųjų pra­džioje pasirodė ir Lietuvos akademiniuose sluoks­­niuose gerai žinomo sociologo Imma­nue­lio Wallersteino straipsnis „BRICS: šių lai­kų mi­tas“. Autorius apžvelgia BRICS istoriją. Jis prime­na, kad J.O’Neillo straipsnis prieš 15 me­tų su­kėlė didžiulį rezonansą. „Goldman Sachs“ finansi­ninkas prognozavo, jog Bra­zi­lijos, Rusijos, In­dijos ir Kinijos ekonomika au­ga tokiais tempais, kad iki 2050 m. aplenks Di­dįjį septynetą (G7) kar­tu sudėjus –JAV, Ja­po­niją, Vokietiją, Didžiąją Bri­taniją, Prancūziją, Italiją ir Kanadą.

Tai būta ne tiek prognozės, kiek rekomenda­cijos „Goldman Sachs“ klientams: būtent į spar­čiai besivystančių rinkų šalis reikėjo investuoti, kad aktyvai nenuvertėtų.

Signalas buvo išgirstas ir BRIC šalyse. 2006 m. sukurta BRIC taryba, nuo 2009-ųjų šalių va­dovai kasmet susitinka. 2009-aisiais į organizaciją buvo priimta Pietų Afrikos Respublika: BRIC išsiplėtė iki BRICS. Taip siekta ir vis dar siekiama sparčius augimo tempus paversti globalia politine įtaka.

BRICS vadovai, bent jau kalbų lygiu oponuodami JAV, deklaravo, kad nori išvystytai pa­saulio Šiaurei priešpriešinti besivystančius Pie­tus. Norėta sukurti naują rezervinę valiutą, ku­ri galėtų pakeisti JAV dolerį, taip pat įsteigti plė­tros banką, kuris konkuruotų su Tarp­tau­ti­niu valiutos fondu ir Pasaulio banku.

I.Wallersteinas konstatuoja, kad šie projektai taip ir liko kalbomis. Maždaug nuo 2010 m. BRICS valstybės susitelkė į eksporto skatinimą. Tai leido šalių turtingiesiems ir viduriniam sluoksniui turtėti, vargšams – kažkiek atkusti.

Nors Pietų Afrikos ekonomika neaugo taip greitai kaip BRIC šalių, 2009-aisiais ji buvo priimta į grupę – matyt, persvėrė geopolitiniai ar­gu­mentai: BRICS dabar apėmė Europą, Aziją, Lotynų Ameriką ir Afriką.

Vis dėlto augimas nebuvo vien BRICS mo­no­polija. Ekonominiame žemėlapyje imta brai­žyti ir kitus derinius, pavyzdžiui, MINT (Mek­­sika, Indonezija, Nigerija, Turkija), bet šios šalys nesusijungė į organizaciją. Tik Pietų Korėja, tinkanti į BRICS kompaniją pagal ekonominius rodiklius, neparodė noro šlietis prie tos grupės.

Tačiau, kaip pabrėžia I.Wallersteinas, po 2010-ųjų BRICS ekonominiai rodikliai ėmė blo­gėti. Jo vertinimu, XXI a. pirmojo dešimtmečio ekonominį augimą lėmė industrializacija ir statybų bumas. Visam tam reikėjo kapitalo, kuris į grupės flagmaną Kiniją plūdo iš BRICS ir kitų šalių.

Kinijos ekonominį augimą lėmė nelabai at­sakinga, korupcinė kreditavimo politika (dalis kre­­ditų buvo pavagiama ir pasidalijama tarp ban­kininkų, valdininkų ir įmonių vadovų). Ki­ni­jos val­­džia ėmėsi priemonių, sugriežtino ban­kų prie­žiūrą ir kovą su korupcija, bet dėl šios veiklos ekonomikos augimas sulėtėjo, nors ir liko spartus.

Kinija – ekonominis gigantas, norintis vaidinti ir svarų geopolitinį vaidmenį. Ginčai su kai­mynais dėl jūrų sienų tik padidino tarptautinę įtampą, o tai nėra palanku norint pritraukti in­vesticijų. Tačiau tiek Kinija, tiek JAV buvo palyginti nuosaikios ir nesiekė bloginti santykių.

Lėtesni Kinijos ekonomikos apsisukimai, kaž­kiek nulėmę ir naftos kainų mažėjimą, vei­kė kitas BRICS šalis, kurios ėmė klimpti į ekonomines ir politines problemas. Brazilijos ekonominė politika – makroekonominio neoliberalizmo ir socialinės paramos trečdaliui gyventojų samplaika – ėmė strigti. Kovos su badu programa „Fome Zero“ nebeveikė.

Rusijos pradėtas karas su Ukraina, paskui karo veiksmai Sirijoje politiškai izoliavo Vla­di­miro Putino režimą. Rusijai pritaikytos ekono­mi­nės sankcijos smarkiai kirto per šalies ekono­miką.

Vienas iš Indijos bandymų bendradarbiauti su Kinija – sumažėjusios investicijos, kurios atei­na iš JAV ir ES gyvenančių indų. Indijos vy­riau­sy­bei, kuriai vadovauja Narendras ­Modis, tapo sun­kiau įgyvendinti pažadus, atvedusius ją į valdžią.

PAR politinių keblumų patiria Afrikos Na­cionalinis Kongresas (ANK), iki šiol išlaikantis daugumą parlamente. Jo pozicijos silpnėja dėl to, kad elektoratas jaunėja ir vis mažiau žmonių prisimena kovą su apartheidu. Pilietinė tai­ka PAR buvo pagrįsta kompromisu tarp skir­tin­gų rasių, tačiau jauni nebaltųjų rasių atstovai nelabai linkę paisyti santarvės. Vidinės įtam­pos PAR stiprėja.

BRICS nevengė deklaruoti opozicijos JAV ekonominiam ir politiniam dominavimui. Ne­nuostabu, kad tai patraukė tokią probleminę šalį, kaip Graikija. Skendinti skolose valstybė, kurios populistiniai vadovai drebina orą pareiškimais, smerkiančiais pasaulio galinguosius ir nevengia pašantažuoti ES flirtu su Rusija, irgi zondavo galimybę prisijungti prie BRICS.

Pernai liepą Rusijai atstovaujantys BRICS pareigūnai pasiuntė graikams signalą, kurį galima laikyti raminamu, jeigu jis nebūtų įžeidžiamas: galėsite prisijungti, kai jūsų ekonomikos augimo tempai prilygs mūsiškiams.

Nepaisant to, ką apie save mano BRICS po­litikai, investuotojams tai jau nebėra raidos po­žiūriu panašių šalių grupė. Toks rodiklis, kaip verslo kelionių mastai, liudija, kad BRICS trau­­kiasi iki IC (Indijos ir Kinijos).

Pasak Pasaulinės verslo kelionių asociacijos (Global Business Travel Association) vykdomojo direktoriaus Mike’o McCormicko, prieš 10 metų tikėtasi, kad Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija vystysis visomis kryptimis vienodai, tačiau jų keliai išsiskyrė, kiekvienoje šalyje – savita politinė ir ekonominė situacija.

Kinija bei Indija ir toliau yra verslo kelionių pasauliniai gigantai, o Brazilija ir Rusija patiria politinį nestabilumą bei ekonomikos augimo trukdžius. Pavyzdžiui, Indijoje ir Kinijoje verslo kelionių apimtys 2015 ir 2016 m. didėjo maždaug po 11 proc., Brazilijoje 2016 m. numatomas tik 1,2 proc. augimas. Rusijos verslininkų kelionių rinka 2015 m. susitraukė maždaug 17 proc., šįmet numatomas apie 10 proc. mažėjimas iki 13,7 mlrd. dolerių.

BRICS subliūško – kaltas „Goldman Sachs“?

Izoliuotai Rusijos valdžiai svarbu liaudžiai meluoti apie nemažėjančią savo tarptautinę įtaką. BRICS tam labai tiko. Tačiau dabar Ru­sijai vis sunkiau panaudoti BRICS darinio iškabą savo tarptautinių pergalių propagandai.

Pernai liepą Baškortostano sostinėje Ufoje vykusiame BRICS viršūnių susitikime plevėsavo dar ir Armėnijos, Afganistano, Baltarusijos, Irano, Kazachstano, Kirgizijos, Mongolijos, Pa­kistano, Tadžikistano, Uzbekistano vėliavos. Bu­­vo įsteigtas Naujasis plėtros bankas (New Deve­­lopment Bank), turintis 100 mlrd. dolerių įstatinį kapitalą. Dalyviai pasirašė dokumentą, kuriame deklaruojamas siekis pamažu pereiti prie atsiskaitymų nacionalinėmis valiutomis. Visas šis renginys iš esmės buvo dar vie­na prieš JAV dominavimą pasaulyje nu­kreipta deklaracija.

Bet BRICS vis labiau primena tik popieriuje egzistuojantį darinį. Tai skausmingai konstatuoja apžvalgininkė Tatjana Poloskova, rašanti propagandiniam Rusijos tinklalapiui regnum.ru. Pasak jos, BRICS panašėja į forumų ir konferencijų paradą, kuriam eikvojami Ru­sijos biudžeto pinigai. Apžvalgininkė klausia, ar BRICS idėja nuo pat pradžių nebuvo geopo­litiniai spąstai. Primindama pasaką vaikams, ji rašo apie „žiurkiagaudžio dūdelę“, ku­­ria graužikai išvilioti iš miesto, ir nurodo „žiurkiagaudį“: „Goldman Sachs“ fondų valdytoją J.O’Neillą.

Tokie T.Poloskovos vertinimai yra diagnozė ir jai pačiai, ir rusų politiniam mentalitetui. In­vesticinių bankininkų darbas – nurodyti, kur „už­kasti pinigai“, ir perspėti, kad laikas kasti ki­toje vietoje. „Goldman Sachs“ klientai investa­vo, nes tikėjosi pelno, ir ėmė trauktis iš BRICS rinkų, kai nauda tapo abejotina.

2005-aisiais, po kelerių metų nuo „žiurkiagaudžio dūdelės“ pūstelėjimo, „Goldman Sachs“ publikavo prognozę „Kitos vienuolika“ („Next Eleven“), kurioje išvardytos šalys, augimo tempais besivejančios BRICS: Bang­la­dešas, Egiptas, Indonezija, Iranas, Meksika, Ni­­gerija, Pakistanas, Filipinai, Pietų Korėja, Turkija, Vietnamas. Šios šalys nesudarė jokio po­litinio darinio – kitaip nei BRICS valstybės, ėmusios pūsti geopolitinių ambicijų burbulą.

Davoso forume buvo pristatytas pranešimas apie pasaulines grėsmes („Global Risks 2016“). Labiausiai tikėtina 2016-ųjų grėsme laikoma nesavanoriška migracija. Į šįmet pasireikšti galinčių grėsmių penketuką patenka ir tarpvalstybiniai konfliktai. Nereikia būti dideliu geografijos žinovu, kad suprastum, jog šių grėsmių židiniai išsibarstę būtent besivystančiose rinkose.

Pasaulio ekonomikos forumas akcentuoja ne tik verslui, bet ir visuomenei svarbius rodiklius: verslas gali vystytis tik kartu su visuomene, kaip ir visuomenė – tik kartu su verslu. Juk pats žodis “konkurencingumas” kilęs iš lot. concurrere – bėgti kartu, susitarti. Išsami rodiklių sistema leidžia ne šiaip vertinti kiekvienos šalies gerovę ar investavimo galimybes, bet ir atrasti sritis, kurios labiausiai taisytinos. Vienaip ar kitaip išmatuoti, paversti skaičiais galima viską, todėl ši studija leidžia remtis faktais.

Pasaulinė konkurencingumo ataskaita aiškiai sako: Lietuva turi labai gerą technologinę infrastruktūrą, daug išsilavinusių žmonių. Pagal skaičius, rodančius potencialias augimo galimybes, mes galėtume būti daug aukščiau nei 47 vietoje. Tačiau balai, susiję su tų galimybių panaudojimu, tempia šalį į dugną.

Esame 11 vietoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dalį ir 29 vietoje pagal tiksliųjų mokslų bei matematikos dėstymą, tačiau vos 70 vietoje pagal bendrą mokslo kokybę, 68-oje – pagal vadovų rengimo kokybę ir 64-oje – pagal darbuotojų mokymą. Tai reiškia, kad žmonės išmoksta skaičiuoti ir dirbti, tačiau neišmoksta galvoti savo galva, kurti ir plėtoti verslą. Tai vergų parengimo sistema. Pasekmės akivaizdžios – 110 vieta dėl protų nutekėjimo.

Valdžios pastangas kištis į ekonomiką rodo tragiški įvertinimai: įvairūs ribojimai žlugdo užsienio investicijas, mokesčių sudėtingumas ir krūvis – sunkiai suvokiamas, tačiau valdžia švaisto lėšas ir visiškai nesugeba planuoti savo išlaidų. Tuo pat metu bene vienintelė ekonomikos sritis, į kurią valdžia turėtų kištis ir reguliuoti be jokių skrupulų, visiškai apleista – monopolijos niekaip nevaržomos. Būtent todėl prastas ir politikų reitingas.

Lietuvos pasaulinėje Davoso ekonomikos konferencijoje šiemet nėra, bet tai nereiškia, kad Davosas mūsų nemato. Mato, ir geriau, nei mes patys įsivaizduojame: išnagrinėja po kaulelį ir sudėlioja į skaičių stulpelius taip, kad galimam investuotojui tereikia paimti ir pasižiūrėti – verta vežti milijonus į Lietuvą ar geriau ieškoti geresnės šalies.

Pirmąją vadybos konferenciją Klausas Schwabas surengė dar 1971 m. Per 40 metų ji išaugo į pasaulio ekonomikos forumą – organizaciją, propaguojančią matavimais paremtą vadybą ne tik įmonėse, bet ir valstybėse, viso pasaulio mastais. Prezidentai džiaugiasi, gavę galimybę pasisakyti Davoso konferencijoje, o ekonomistai žino, kad jų žodis bus išgirstas. Priežastis paprasta – organizatoriams neįdomūs populistai. Svarbūs tiktai faktai ir skaičiai. Visi dalyviai į konferenciją pakliūva tik su organizatorių kvietimais. Tie, kurie neįdomūs ar nereikšmingi, tiesiog nekviečiami.

Vienas kasmetinių Pasaulio ekonomikos forumo dokumentų – tai milžiniškos apimties Pasaulinė konkurencingumo ataskaita, žinynas, kuriame pagal bendrus rodiklius įvertinamos 139 valstybės. Kadangi vertinama daugiau nei 100 rodiklių, o kiekvienas jų – dar ir išvestinis, ataskaita leidžia tiek palyginti įvairias valstybes, tiek būti užtikrintam, kad vertinimai pakankamai išsamūs ir tikslūs.

Pagrindinės vertinimų sritys – tai vadinamieji 12 stulpų, ant kurių stovi visuomenė bei verslas. Pirmi keturi laikomi baziniais reikalavimais, be jų valstybė negali vystytis. Tai valstybinės institucijos, infrastruktūra, makroekonominė aplinka bei sveikatos apsauga su pradiniu lavinimu ir švietimu. Dar šešios vertinimų sritys svarbios visoms išsivysčiusioms šalims. Tai aukštasis mokslas bei darbuotojų mokymai, rinkos plėtra, darbo jėgos efektyvumas, finansų rinkos galimybės, technologinis pasirengimas ir rinkos dydis.

Kiekviena vertinimo sritis susideda iš daugelio rodiklių, o šie paremti dar smulkesniais skaičiais, tad pagal ataskaitą galima nesunkiai pastebėti sritis, kurios leidžia valstybei lengviau konkuruoti, taip pat – ir sritis, kuriose permainos būtiniausios. Nors kiekvienai šaliai ataskaita skiria vos porą puslapių, pateikiami duomenys tokie išsamūs, kad galima būtų parašyti ištisą knygą.

Lietuva – vidutiniokė

Lietuva šiemet gavo 47 vietą – tai daugiau nei pernai turėta 53 vieta, tačiau vis dar mažiau nei ikikrizinė 44-a. Panašią vietą Lietuva užima ir daugumoje iš 12 sričių. Šiek tiek prasčiau atrodo makroekonominės aplinkos (71 vieta), rinkos dydžio (77 vieta), prekybos efektyvumo (73 vieta) ir finansų rinkos (89 vieta) skaičiai. Smarkiai geriau – technologinis pasirengimas (33 vieta) bei aukštasis mokslas (25 vieta).

Čia svarbu turėti omenyje, kad į konkurencingiausiųjų dvidešimtuką nepakliūva nė viena posovietinė valstybė. Mūsų kaimynė Latvija, nesugebėjusi susidoroti su krize, yra 70 vietoje. Eurą įsivedusi Estija pasiekė daugiausiai iš posovietinių šalių – 33 vietą, tuo tarpu ekonominių reformų stebuklu vadinama Gruzija – vos 93-ią. Lenkija – 39 vietoje, o Baltarusija į reitingą apskritai neįtraukta, nes nėra patikimų duomenų: kai kuriais atžvilgiais tai prasčiau nei žemiausia reitingo vieta.

Tačiau įdomiausi konkretūs rodikliai, smarkiau nukrypstantys nuo bendro vertinimo. Jie leidžia nustatyti šalies pranašumus ir trūkumus. Paradoksalu, kad reitingo rodomos Lietuvos problemos mums puikiai žinomos.

Visuomenės pasitikėjimas politikais – 108 vieta. Seimo šokėjai – tai irgi ekonominis veiksnys, puikiai žlugdantis ekonomines reformas.

Valstybės lėšų švaistymas – 117 vieta. Pagal šį vertinimą galime spėti, kad posakyje “valdžioje vien vagys” yra nemažai tiesos.

Valstybinio reguliavimo sudėtingumas – 115 vieta. Daugelyje šalių tokia biurokratija būtų laikoma neįmanomai didele.

Oro transporto infrastruktūros kokybė – 114 vieta. Pavyzdžiui, Latvija užima 42 vietą.

Oro susisiekimo pralaidumas – 105 vieta. Ar žinote, kad iš Vilniaus į Palangą reikia skristi per Rygą?

Valstybės biudžeto balansas – 124 vieta. Zimbabvė, prieš kelerius metus pagarsėjusi hiperinfliaciniais šimto trilijonų dolerių banknotais, pagal šį rodiklį jau spėjo pakilti į 54 vietą – įvertino išlaidavimą kaip savo bėdų priežastį.

Antimonopolinės politikos efektyvumas – 111 vieta. Matyt, ne valstybė kontroliuoja monopolijas, o greičiau jau monopolijos – valstybę.

Mokesčių sudėtingumas ir poveikis – 126 vieta. Tai rekordinis, blogiausias iš visų Lietuvos surinktų balų. Baisiausia pasaulio šalimi pripažintas Čadas mokesčių mokėtojams tik truputį klaikesnis – pagal šį rodiklį jis 129 vietoje.

Reguliavimo įtaka užsienio investicijoms – 124 vieta. Tai atsakymas į klausimą, kodėl premjeras turi asmeniškai važiuoti į užsienio įmones ir jas įkalbinėti investuoti Lietuvoje.

Pirkimų organizavimas – 105 vieta. Tai įdomus rodiklis, žymintis organizuotos prekybos lygį. Toks žemas balas rodo, kad prekyba yra ne ką sudėtingesnė nei Gariūnuose.

Darbuotojų samdymo ir atleidimo praktika – 107 vieta. Darbuotojus įmonėms paprasčiau samdyti nelegaliai, nei vykdyti visus reikalavimus.

Protų nutekėjimas – 110 vieta. Tai reiškia, kad iš Lietuvos emigruoja produktyviausia visuomenės dalis.

Galimybės gauti paskolą – 112 vieta. Sprendžiant iš šio rodiklio, Vyriausybės pastangos remti verslą per bankus buvo naudingos tik bankams.

Rizikos kapitalo pasiekiamumas – 103 vieta. Lietuva nėra šalis, kurioje iš investicijų būtų įmanoma gauti didelį pelną, net ir rizikuojant.

Klasterių ekonomikos plėtra – 105 vieta. Atrodo, kad apie vienos srities įmonių kompleksus Lietuvoje beveik niekas net negirdėjo.

Valstybiniai sudėtingų techninių produktų užsakymai – 104 vieta. Niekam ne paslaptis, kad daugybė biurokratų Lietuvoje net ir šiais laikais nemoka naudotis kompiuteriu.

Paminėjome tik tuos rodiklius, pagal kuriuos mūsų šalis nepakliūva net tarp šimto geriausiųjų, atsilikdama nuo savo galutinio vertinimo daugiau nei pusšimčiu vietų. Tačiau yra ir kitų rodiklių, kuriuos mes galime laikyti savo stiprybe, – jų gerinimu galima nesirūpinti, juos reikėtų tiesiog išnaudoti. Pažiūrėkim, pagal kokius rodiklius esame geriausiųjų dvidešimtuke, tarp geidžiamiausių šalių.

Verslo išlaidos dėl terorizmo – 5 vieta. Tuo išties galime džiaugtis – pas mus nebūna sprogdinimų, esame viena saugiausių valstybių.

Mobiliojo ryšio paplitimas – 10 vieta. Priešingai, nei manytų daugelis, šiuo rodikliu smarkiai pralenkėme net Japoniją, kuri, pasirodo, užima tik 75 vietą.

Aukštąjį išsilavinimą gaunančių žmonių dalis – 11 vieta. Tai labai svarbus rodiklis, rodantis potencialias ekonomikos augimo galimybes ir traukiantis investuotojus.

Muitai – 4 vieta. Lietuva jau yra tarptautinių pervežimų šalis, turinti itin geras reeksporto sąlygas.

Atlyginimų lankstumas – 9 vieta.

Santykis tarp produktyvumo ir atlyginimų – 18 vieta. Tai labai neblogas rezultatas, svarbus verslui.

Moterų įdarbinimas – 14 vieta. Lyčių lygybė – tai ne tik ideologinis šūkis, bet ir porą kartų daugiau darbuotojų.

Tai, ką išvardijome, – tik dalelė tų daugybės duomenų, kurie apie Lietuvą pateikti aptariamame milžiniškame dokumente. Verti dėmesio ir ten esantys apklausų apie didžiąsias bėdas rezultatai. Jie atitinka blogiausių rodiklių duomenis. Taigi didžiausi trūkumai:

Neefektyvi valdžios biurokratija.

Mokestiniai reguliavimai. Iš buhalterių galėtumėte išgirsti, kad net VMI bei “Sodros” išaiškinimai kartais prieštarauja vieni kitiems, o bendras mokestinių reguliavimų kiekis – toks, kad verslininkui pačiam tarp jų susigaudyti neįmanoma.

Finansavimo prieinamumas. Kai kurie ekonomistai tai sieja su valstybės nesikišimu į bankininkystę, kiti pastebi paprastučius finansinius mechanizmus, dėl kurių verslo paramos programa virsta tuščiais žodžiais.

Mokesčių lygis. Lietuvoje valdžios atstovai neretai teigia, esą “mokesčiai mažiausi”, minėdami vien įmonių pelno mokestį, tačiau užmiršdami tokias santrumpas, kaip GPM, SoDra, PVM ir pan.

Korupcija. Šiuo metu tai jau ne pati didžiausia problema, tačiau vis dar gadinanti gyvenimą ir verslui, ir visiems kitiems.

Čia svarbu tai, kad bet koks panašus reitingas nėra tiesinis: žemų vietų skirtumai reiškia daug mažiau nei skirtumai tarp geriausiųjų. Pirmą vietą gavusi Šveicarija – tai tobulos ekonomikos simbolis, kuriam prilygti beveik neįmanoma. Išskirtinai sunku pakliūti ir į pirmąjį dešimtuką. Buitiniu supratimu, visai neblogos šalys galėtų tikėtis 20–60 vietos, o į šimtuką nepatekusios valstybės jau kelia asociacijas su nusikaltėliais, karais, visuotiniu skurdu, korupcija ir chaosu. Atitinkamai skiriasi ir balų vertinimai: peršokti iš šimtosios vietos į 90-ąją nesunku, bet iš dešimtos vietos į devintąją – sudėtingas uždavinys.

“Darom verslą” – Pasaulio banko ataskaita

Populiari “konkuruojanti” ataskaita yra Pasaulio banko rengiama “Doing Business” – joje tiriamos net 183 valstybės.

Prieš porą metų pagal ją savo veiklą vertinti žadėjo Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys. Vis dėlto šis vertinimas – daug paprastesnis, pasitelkiantis dešimt kartų mažiau rodiklių, neatsižvelgiantis į jų tarpusavio sąsajas, tad artimesnis verslininko, o ne konservatyvaus investuotojo ar net paprasto piliečio požiūriui.

“Doing Business” reitinge šalys vertinamos pagal dešimt rodiklių. Tai maždaug dešimtadalis to, ką rodo Konkurencingumo ataskaita. Dar vienas skirtumas tarp šių ataskaitų – ilgalaikiškumas. Kai kuriuos iš Konkurencingumo ataskaitos skaičių žymiau pakeisti įmanoma tik per kelis dešimtmečius, o “Doing Business” reitingą – pakanka dvejų trejų metų. Todėl Lietuvos (kaip ir daugelio kitų šalių) vertinimai abiejuose reitinguose labai skiriasi.

2011 m. “Doing Business” ataskaitoje teigiama, kad konkurencingiausios pasaulio šalys yra Singapūras, Honkongas ir Naujoji Zelandija, o Lietuva yra 23 vietoje (trimis vietomis geresnis rezultatas nei 2010 m.). Į dvidešimtuką šioje ataskaitoje patenka tik dvi posovietinės šalys – Gruzija, gavusi 12 vietą, ir Estija, gavusi 17-ąją.

“Doing Business” sąlyginumą galime suprasti iš tokio pavyzdžio: reitingas sudaromas pagal visų rodiklių sumą. Šioje ataskaitoje Lietuva pagal galimybes prekiauti nekilnojamuoju turtu (NT) yra 7 vietoje, tačiau pagal statybos galimybes – tik 59-oje. Tačiau juk norint prekiauti NT reikia jį pastatyti. Tad vargu ar tokių dviejų balų suma ar vidurkis rodys tikslią padėtį, ypač kai rodiklių vos dešimt. Skiriasi ir akcentai: “Doing Business” ataskaitoje valstybės tiriamos tik verslo organizavimo požiūriu.

Pasaulinė konkurencingumo ataskaita šimtąją vietą suteikia Libijai, o “Doing Business” reitinge šimtoji vieta priklauso Gajanai – nei vienos, nei kitos nepavadintume laimingam gyvenimui tinkama šalimi. Abiejose minimose ataskaitose paskutinę vietą užima Čadas – valstybė, kuri, kaip ir Šveicarija ar Singapūras, irgi tapo simboliu, tačiau turinčiu priešingą prasmę. Nuotraukos, kuriose mirštantys iš bado vaikai, dažniausiai padaromos būtent ten.

Lietuvos turima 47 vieta Konkurencingumo ataskaitoje nėra labai bloga: 46 vietą užima Portugalija, o 48-ą – Italija. Tai dvi žlungančios PIGS (angl. Portugal, Italy, Greece, Spain) grupės šalys. Beveik šimtas kitų valstybių gyvena daug prasčiau. Tačiau tai nereiškia, kad iš šių reitingų mums nereikia daryti išvadų. Reikia, o labiausiai reikia pradėti reformuoti tas sritis, kurios mus traukia žemyn.

Davoso ekonomikos forume šiemet daugiausia kalbama apie dviejų greičių pasaulio ekonomikas, kur Vakarų pasaulis tampa atsilikėliu.

“Manau, kad susidūrėme su finansų krize, kuri transformavosi į ekonomikos krizę, o vėliau tai daugelyje šalių sukėlė socialinę krizę. Dabar tai gresia peraugti į kartų konfliktą. Būtent todėl neatmetu 1968 metų gegužės scenarijaus”, – teigia Davoso forumo įkūrėjas Klausas Schwabas.

Į Šveicarijos miestą Davosą praėjusią savaitę susirinkusiems ekonomikos forumo dalyviams jis tvirtino, kad Europa dabar susiduria su kelių dešimtmečių senumo įvykių pasekmėmis. Mat prieš tiek laiko į Europos Sąjungą buvo pakviestos kaip tik tos šalys, kurios dabar turi nemažai ekonominių problemų – Graikija, Airija, Portugalija, Ispanija. Į jų ekonomikas buvo investuota labai daug pinigų, – tai ir privertė patikėti, kad ekonomikos augimą paskatinti yra labai paprasta. Dabar skiname karčius šios euforijos vaisius – Europos ekonomika sunkiai atsitokėja po krizės, o iki tikrojo atsigavimo dar labai toli.

Tuo tarpu ta pasaulio dalis, kurioje dominuoja Kinija ir Indija, demonstruoja užtikrintą augimą ir netrukus jai priklausys pusė pasaulio BVP.

Tokia K.Schwabo pozicija – ne vienintelė šiųmečiame Davoso forume. Daugelis pasaulio lyderių pabrėžia, kad pastaroji ekonomikos krizė padalijo planetą į senąjį ir naująjį pasaulį, o šių pasaulių atskirtis vis didėja.

Taigi pagrindinė šių metų Davoso konferencijos tema – ekonomikos galios centrų pasislinkimas iš tradicinio Vakarų pasaulio į kylančias milžines Azijoje ir Lotynų Amerikoje.

“Iš tiesų matome lėtėjimą Vakarų pasaulyje ir greitėjimą Azijos pasaulyje. Tai visiškas jėgų balanso persiskirstymas”, – per forumo atidarymą tikino Indijos programinės įrangos milžinės “Wipro” valdybos pirmininkas Azimas Premji. Jo nuomone, po dešimties metų besivystančio pasaulio ekonomika prilygs arba net viršys JAV ekonomiką.

Aukščiausio rango Kinijos pareigūnas Tarptautiniame valiutos fonde (TVF) Zhu Minas irgi neabejoja, kad pasaulio ekonomikos atsigavimą labiausiai lemia Azijos milžinės Indija ir Kinija.

Tuo tarpu antrosios didžiausios pasaulyje reklamos bendrovių grupės WPP generalinis direktorius Martinas Sorrellas atkreipė dėmesį ir į kitas kylančias besivystančių rinkų žvaigždes – Lotynų Amerikos šalis ir mažesnes Azijos vasltybes.
“Dabar – Lotynų Amerikos dešimtmetis. Azijoje taip pat yra ne vien Indija ir Kinija, bet ir Pakistanas, Bangladešas, Tailandas”, – kitas stipriai besivystančias ir ekonomiškai stiprėjančias rinkas vardijo M.Sorrelas.

Ieško investuotojų

Be krizės priežasčių ir tolesnių ekonomikos augimo perspektyvų, Davose viena aktualiausių temų buvo naujų investuotojų pritraukimas.

Pavyzdžiui, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas dar kartą priminė apie šalies planus įkurti savo “Silicio slėnio” versiją ir pritraukti didžiules užsienio investicijas. Tiesa, investicijos aktualios ne tik šiai šaliai. Kaip pritraukti naujų investicijų, suka galvą ir Baltijos regionas, taip pat ir savo įvaizdį gerokai pasigadinusios Graikija, Airija ar Portugalija.

Graikijos, šalies, kuri pirmoji gavo specialią Europos Sąjungos ir TVF pagalbą praėjusiais metais, premjeras George’as Papandreou ir finansų ministras George’as Papaconstantinou teigė pamėginsią atgaivinti investuotojų susidomėjimą ir pagerinti savo šalies įvaizdį.

Ir čia vėl verta atkreipti dėmesį, kad visų akys krypsta į investuotojus iš vadinamojo naujojo pasaulio – Kinijos, Indijos ar Lotynų Amerikos.

Euras išliks?

Dar viena svarbi Davoso ekonomikos forumo tema buvo valiutų karai, irgi susiję su pasaulio ekonomikos plėtra “dviem greičiais”. Europiečiams šiuo atveju, kaip žinoma, aktualiausias euro likimas. Nors jo kursas ir prestižas yra gerokai smuktelėję, tačiau Davose buvo tikinama, kad euro jokiu būdu nebus atsisakoma.

Tarkime, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy renginio dalyvius patikino, kad, nepaisant sklindančių baimių dėl euro ateities, Paryžius ir Berlynas niekada neatsisakys euro.

“Jei Europa taps stabiliausiu ir taikiausiu žemynu, tai tik todėl, kad mūsų pirmtakai sukūrė ES. Euro žlugimas būtų katastrofa, nenorime to net įsivaizduoti ar spekuliuoti šia mintimi”, – net kelis kartus pabrėžė N.Sarkozy.

Kalbėdamas apie JAV dolerio svarbą pasaulyje, Prancūzijos prezidentas pripažino, kad ši valiuta tebėra dominuojanti.
“JAV doleris yra ir liks dominuojanti pasaulio valiuta, tačiau dominuojanti – nereiškia vienintelė”, – kalbėjo N.Sarkozy.

Apibendrindamas jis pabrėžė, kad svarbiausia – jog dominavimas nebūtų pernelyg akivaizdus, svarbu rasti valiutų pusiausvyrą – stebėti Kinijos juanį ir neleisti pernelyg nuvertėti doleriui ar eurui.

Pasaulio elitą sutraukiančiame kasmetiniame ekonomikos forume Davose Lietuvos vadovai nedalyvaus. Kvietimo į prestižinį renginį negavo nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Andrius Kubilius, rašo “Lietuvos žinios”.

Garsiame Šveicarijos kalnų kurorte kitų metų sausio 26-30 dienomis vyksiančiame forume dalyvaus 27 pasaulio lyderiai, tarp jų – Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Per renginio atidarymą jis sakys kalbą. Forumo vadovas Klausas Schwabas Davose nori matyti ir tinklalapio “WikiLeaks” įkūrėją Julianą Assange’ą.

„Lietuvos žinios“ rašo:

LŽ kalbintas L.Balsys atkreipė dėmesį, kad prezidentė D.Grybauskaitė šių metų gegužę dalyvavo Davoso forumo organizatorių Briuselyje surengtoje darbinėje sesijoje “ES 2020 strategija: tolesni žingsniai”. Tąsyk Lietuvos vadovė su kitais Europos lyderiais diskutavo apie priemones, kuriomis reikia skatinti Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimą. “Prezidentę domina specializuoti forumai, tokie, koks buvo surengtas Briuselyje. Kviesti ar nekviesti Lietuvos vadovę į bendrą forumą Davose – jo organizatorių reikalas”, – tvirtino L.Balsys.

Anksčiau žiniasklaidoje skelbta, kad dėl kvietimo Lietuvai dalyvauti 2011 metų pasaulio ekonomikos forume Davose su jo vadovu K.Schwabu dar 2009-aisiais kalbėjosi Lietuvos nuolatinės atstovybės prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje ambasadorius Jonas Rudalevičius. “Yra galimybė, kad mūsų prezidentė bus pakviesta į 2011 metų pasaulio ekonomikos forumo metinį susitikimą Davose”, – šių metų viduryje tikino J.Rudalevičius.

Buvęs užsienio reikalų ministras, ekonomistas Povilas Gylys LŽ teigė, jog pasaulinis ekonomikos forumas formuoja valstybių konkurencingumo reitingus, o į jį kasmet kviečiami ne tik finansiniu ar politiniu, bet ir intelektiniu požiūriu galingiausi pasaulio žmonės. “Sunku atsakyti į klausimą, kodėl mūsų šalies vadovai nebuvo pakviesti. Organizatoriai į forumą kviečia ne tik įtakingus politikus, bet ir žmones, kurie išsiskiria originaliu mąstymu, yra įdomūs. Matyt, nepriklausome tai kategorijai”, – kalbėjo profesorius. Jis priminė, kiek daug dėmesio prieš kelerius metus Davose sulaukė tuometė Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga. “Pamenu, tuomet ji dalyvavo BBC surengtoje apskritojo stalo diskusijoje. Tai reiškia, kad ankstesnė Latvijos vadovė buvo įdomi pokalbininkė, galinti išraiškingai reaguoti į regiono ir pasaulio įvykius. Todėl ir kyla klausimas, kodėl mes nekviečiami. Galbūt nesame tokio lygio intelektualūs žmonės, kurie gali konstruktyviai kalbėti apie regioninius ir pasaulinius procesus”, – svarstė P.Gylys. Jis pridūrė, jog tai – tik viena versijų, kodėl organizatoriai nepanoro į renginį pakviesti Lietuvos vadovų. Anot profesoriaus, gali būti, kad forumo organizatoriai stengiasi kasmet kviesti vis kitos Baltijos valstybės vadovus.

Lietuvos vadovai nebuvo pakviesti ir į šių metų sausį Davose vykusį pasaulio ekonomikos forumą. Tuomet prezidentės atstovas spaudai L.Balsys tikino, kad kvietimai į renginį paprastai siunčiami iki gegužės, o tuo metu D.Grybauskaitė dar nebuvo Lietuvos prezidentė.

Anksčiau Lietuvai Davose atstovavo prezidentas Valdas Adamkus. Jis į pasaulinį ekonomikos forumą iš viso skrido tris kartus. Pirmą sykį – per savo pirmąją kadenciją 2001 metais, vėliau – 2008 ir 2009 metais.

Užpernai dalyvauti forume buvo kviestas tuometis premjeras Gediminas Kirkilas, tačiau į Davosą jis nevyko – pasirinko viešnagę Azerbaidžane.