2013 metų pradžioje padidinus akcizą degalams, vis daugiau vairuotojų juos perka nelegaliai. Lankomiausio transporto skelbimų portalo Autoplius.lt kovo mėnesį atliktos apklausos duomenimis, nelegaliais būdais degalus įsigyja daugiau nei pusė – beveik 55 proc. – Lietuvos vairuotojų.
Tik 45 proc. automobilių vairuotojų degalus perka oficialiose Lietuvos degalinėse. Pigesnius baltarusiškus degalus naudoja apie 16 proc. atsakusiųjų. Vilkikų vairuotojų siūlomą kurą renkasi beveik 12 proc. apklausos dalyvių. Beveik ketvirtadalis vairuotojų teigė ieškantys kitų alternatyvų degalams įsigyti nelegaliai.
Viktoras Daukšas, Autoplius.lt plėtros vadovas, pastebi, kad degalų pirkimo situacija per metus pasikeitė oficialių tiekėjų nenaudai.
“Prieš metus atlikta apklausa parodė, jog nelegaliai degalus pirko 46 proc. vairuotojų. Per 2013-uosius nelegaliai degalus perkančių vairuotojų padaugėjo 9 proc. punktais”, – sako V. Daukšas.
Jo teigimu, priežastis, kodėl lietuviai rečiau užsuka į degalines, yra ta, jog pirkdami nelegalius degalus jie  sutaupo.
“Litras dyzelino šiandien kainuoja nuo 4,14 iki 4,44 lito, o nelegaliai parduodamas dažnai būna iki lito pigesnis. Vadinasi, pirkdamas nelegalius degalus vairuotojas gali sutaupyti apie penktadalį kurui išleidžiamų lėšų”, – sako V. Daukšas.
Šiuo metu daugiau nei 28 proc. vairuotojų degalams išleidžia nuo 200 iki 300 litų per mėnesį. 32 proc. apklaustųjų atsakė, jog jų išlaidos degalams per mėnesį siekia iki 500 litų. Daugiau nei 500 litų per mėnesį degalams išleidžia apie 17 proc. apklausoje dalyvavusių vairuotojų.
Pasak Autoplius.lt plėtros vadovo, prie nelegalios degalų prekybos labiausiai prisidėjo 2013 m. pradžioje padidintas akcizo mokestis. “Padidinus mokestį buvo surinkta 1 proc. mažiau mokesčių nei 2012 metais. Akcizo didinimas – nepasiteisino ir tik padidino nelegalią prekybą degalais”, – teigia V. Daukšas.
Apklausa parodė, jog būtent dėl padidinto akcizo mokesčio beveik 32 proc. vairuotojų buvo priversti ieškoti pigesnių, bet nelegalių alternatyvų degalams įsigyti.
Apklausos dalyvių taip pat buvo klausiama, ką jie darytų, jei degalų kaina šalyje šokteltų iki 6 litų už litrą. Beveik 15 proc. apklausos dalyvių transporto priemonę keistų į ekonomiškesnį, mažiau sąnaudų reikalaujantį automobilį. Beveik tiek pat atsakiusiųjų mažintų važiavimų automobiliu skaičių ir rinktųsi alternatyvias transporto priemones. Atsisakyti automobilio ryžtųsi tik 4 proc. respondentų.
Didžiausia dalis – net 47 proc. – vairuotojų atsakė, jog žvalgytųsį pigesnių degalų kaimyninėse šalyse. Tačiau V. Daukšas atkreipia dėmesį, kad pigūs kaimyninės šalies degalai nėra išsigelbėjimas, ypač pirkti iš vilkikų vairuotojų. Jo teigimu, neretai tokie degalai buvo gabenti prastoje, nešvarioje taroje ir gali daryti žalą automobilio varikliui, kurio remontas gali brangiai atsieiti.

Vasario viduryje įvesto privalomo įvežamų degalų deklaravimo raštu rezultatas – ilgėjančios eilės Lenkijos ir Latvijos muitinėse bei trečdaliu sumažėjęs tuščių vilkikų srautas iš Baltarusijos.

Jau visą mėnesį (nuo vasario 14-osios) Lietuvos muitinės pareigūnai pasienio postuose reikalauja iš krovininių transporto priemonių vairuotojų raštu deklaruoti įvežamus degalus, esančius transporto priemonės degalų talpyklose. Vairuotojai privalo nurodyti ne tik transporto priemonės odometro rodmenis, bet ir degalų bako talpą, degalų rūšį (išskyrus dujas) ir degalų kiekį.
Antrąjį šios deklaracijos egzempliorių, patvirtintą muitinės, vairuotojas kelionės metu privalo saugoti tol, kol transporto priemonė rieda įvežtais degalais. Pagal taisykles degalų talpyklose šalies sieną kirtę degalai negali būti naudojami kitose transporto priemonėse, taip pat negali būti iš autotransporto priemonės išpilti ar sandėliuojami (išskyrus būtino transporto priemonės remonto atvejus).
Tačiau tiek įvažiuojant, tiek paliekant Lietuvos teritoriją faktinis automobilio talpyklose esančio degalų kiekio nustatymas ir jo sulyginimas su vairuotojo deklaruotais duomenimis vykdomas pasirinktinai, nes visų krovininių automobilių tikrinimas pernelyg užlaikytų muitinės postų darbą. Suprantama, išvykdami daugiausiai šansų būti patikrinti turi automobiliai, deklaravę solidesnius įvežtų degalų kiekius. Siekdami išvengti tikrinimo, nemažai tokių automobilių vairuotojų renkasi sukti lankus ir, tarkim, į Baltarusiją iš Lietuvos apytuščiais bakais grįžta pro Lenkiją arba Latviją. Tačiau net ir tokiu atveju Lietuvos pasienyje gudraujantys vairuotojai rizikuoja patekti į rankas mobiliosioms muitinės pareigūnų grupėms, pastaruoju metu dažnai budinčioms šalia Kalvarijos ir Smėlynės pasienio postų.
Tačiau net ir sustabdžius krovininį automobilį su paslaptingai iš bakų išgaravusiais degalais, vilkiko vairuotojas gali tiesiog susimokėti mokesčius nuo „išgaravusio“ degalų kiekio. „Taisyklėse nurodyta, kad pranešti muitinei apie degalų nupylimo iš automobilio talpyklos faktą ir sumokėti atitinkamus mokesčius valstybei būtina per penkias dienas. Kol šis terminas nepraėjęs, vairuotojas nelaikomas pažeidėju, net jeigu pareigūnų sugaunamas už rankos vykstant degalų nupylimo procesui“, – aiškina Lietuvos muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Miškinis.
Tai žinodami grįžtantys vežėjai prie sienos neretai skuba „geranoriškai“ deklaruoti Lietuvoje paliktus degalų kiekius, mat netgi susimokėjus mokesčius dėl reikšmingo dyzelino kainų bei jo kokybės standartų skirtumo Lietuvoje ir Baltarusijoje jiems dar lieka šiek tiek pelno.

Persiskirstė automobilių srautai

Taikydami kontrolės priemones krovininių transporto priemonių talpyklose gabenamiems degalams, 2013 m. muitinės pareigūnai nustatė beveik 7 tūkst. pažeidimų (2012 m. – 7600) ir, apskaičiavę mokėtinus mokesčius, į biudžetą surinko 1,38 mln. Lt (2012 m. – 1,12 mln. Lt).
Vien šių metų vasario mėnesį registruota maždaug 400 su degalų gabenimu susijusių pažeidimų. Muitininkai pastebi, kad vasario viduryje Lietuvoje įvedus privalomą vilkikų talpyklose įvežamų degalų kiekio deklaravimą pasikeitė transporto srautai: padidėjo eilės Latvijos ir Baltarusijos bei Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, o į mūsų šalį iš Baltarusijos įvažiuoja trečdaliu mažiau tuščių vilkikų.
Pareigūnai šiuos pokyčius linkę laikyti vežėjų reakcija į priimtas priemones, tačiau patys vežėjai tvirtina, kad krintant rublio kursui mažėja Rusijos importuotojų perkamoji galia, tad gabenimo paslaugų poreikis menksta. „Su nerimu stebime šią situaciją. Kadangi į Rytų šalis iš Europos dažniau keliauja plataus vartojimo prekės, kurios vežamos automobiliniu transportu, o priešinga kryptimi importuojamos žaliavos, kurios dažniau keliauja vamzdynais arba geležinkeliais, vilkikams atgalinei kelionei ne visuomet pavyksta rasti krovinio“, – teigia „Linavos“ vadovas Algimantas Kondrusevičius.
Dėl tų pačių priežasčių tušti pasiimti krovinių iš Lietuvoje ar Kaliningrado srityje esančių logistikos terminalų neretai atvyksta ir Rusijos bei Baltarusijos vežėjų vilkikai.
Būtent šių šalių, o ne Lietuvos įmonių vežėjai muitininkų laikomi rizikingesne grupe, todėl jų deklaracijos atidžiau kontroliuojamos. Vietiniams vežėjams nupylinėti ir pardavinėti iš Rytų įsivežtus degalus paprasčiausiai neapsimoka, nes vietoj jų tektų piltis gerokai brangesnių, o tai keltų paslaugų įkainius ir kenktų pačių įmonių konkurencingumui. Užtat Rusijos ar Baltarusijos vilkikams tam, kad be rūpesčių pasiektų terminalus Lietuvoje ar Kaliningrado srityje, pilnos degalų talpyklos anaiptol nebūtinos.
Beje, muitininkai jau sučiupo porą vairuotojų „gudručių“, kurie bandė palikti Lietuvos teritoriją degalų baką vietoj įsivežto dyzelino pripildę „lengvu“ vandens ir dyzelino mišiniu.

Ribojimai tikslo nepasiektų

Pasak A.Kondrusevičiaus, keleivio deklaracija, reikalaujanti nurodyti įvežamų degalų kiekį, – papildomas dokumentas pasienyje, kurio pildymas ir duomenų tikrinimas, jei eilėje stovi šimtai mašinų, ilgina transporto priemonių gaišatį. „Kuo transportas per sieną juda greičiau – tuo mažiau nuostolių patiria vežėjai ir tuo sparčiau gavėjui pristatomas krovinys“, – savo argumentus dėlioja Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos vadovas.
Vis dėlto dabartinė tvarka vežėjams bet kuriuo atveju priimtinesnė už priemones, apie kurias buvo plačiai diskutuota vasarį, premjerui Algirdui Butkevičiui apsižiūrėjus, kad per parą iš Baltarusijos į Lietuvą automobilių bakuose atkeliauja daugiau nei milijonas litrų degalų. Tuomet grasinta įvesti griežtus tokiu būdu įvežamų degalų kiekio ribojimus ir netgi minėtos 200 litrų „lubos“: mat tiek degalų vilkikui turėtų pakakti Lietuvos teritorijai įstrižai kirsti. „Tai prilygtų bandymams išmatuoti, kokį alkoholio kiekį asmuo į Lietuvą įveža savo skrandyje“, – šaiposi A.Kondrusevičius.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytautas Kudzys primena, kad standartinėje vilkiko degalų talpykloje telpa 600 litrų dyzelino, tokių talpyklų vilkikas turi dvi, tad jei jos abi pilnos, krovininis automobilis į mūsų šalį įveža iki 1,2 tonos degalų. Tačiau naujesni vilkikai stambesnėmis talpyklomis netrukdomi atsigabena ir 1,5 tonos degalų „atsargą“. Tik viršijus šią ribą laikoma, kad transporto priemonė pažeidžia pavojingų krovinių gabenimo taisykles.
Pasak J.Miškinio, įvežamų degalų kiekio ribojimas nėra patrauklus dėl neišvengiamo teisinės bazės keitimo ir prieštaravimų tarptautiniams įsipareigojimams, bet svarbiausia – dėl to, kad smarkiai sumažėtų muitinės postų pralaidumas. Tokiuose judriuose postuose, kaip Medininkų, kur transporto srautų pralaidumo plėsti tiesiog neleistų esama infrastruktūra, išaugusios patikrinimo laiko sąnaudos neišvengiamai virstų problema. Neseniai Europos Komisijos organizuotas tyrimas atskleidė, kad pagal vienam muitinės pareigūnui tenkantį patikrintų transporto priemonių kiekį lietuviai rytiniame ES pasienyje ir taip yra neabejotini lyderiai.
Vežėjai neretai šaiposi iš tokio primityvaus muitininkų naudojamo degalų kiekio bakuose nustatymo metodo, kaip liniuotės, tačiau, J.Miškinio tvirtinimu, kol kas nieko geriau nesugalvota. „Rentgeno aparato spindulys peršviečia talpyklas vienoje plokštumoje – horizontaliai arba vertikaliai, todėl juo galima išmatuoti tik skysčio lygį, bet ne tūrį. Panašiai veikia ir ultragarso principu veikiantys aparatai. Kadangi gautus duomenis vis tiek tektų suvesti į kompiuterinę programą, kuri pagal konkrečius talpyklos parametrus apskaičiuoja skysčio tūrį, laiko, palyginti su paprasta liniuote, nebūtų sutaupyta. Galbūt dabar šiek tiek nukenčia matavimo tikslumas, todėl muitininkai nesiginčydami taiko nemažas paklaidas vežėjų naudai. Tikrinant lengvąjį transportą patikimiausias metodas – degalus išsiurbti, tačiau krovininiam transportui jį taikyti būtų pernelyg sudėtinga ir neracionalu“, – vertina muitininkų atstovas.

Šiandien Vilniuje susirinkę apsvarstyti vis prastėjančių tranzito į Rytus sąlygų Jungtinių Tautų įgaliotosios Tarptautinės kelių transporto sąjungos IRU, Lenkijos ir trijų Baltijos šalių vežėjų asociacijų vadovai nutarė kreiptis į mūsų šalies Vyriausybę, prašydami atšaukti planus riboti degalų įvežimą standartiniuose vilkikų bakuose pasienyje su Rusija ir Baltarusija.

Toks žingsnis, anot transportininkų, gali diskriminuoti Europos Sąjungos vežėjus prieš jų konkurentus iš Rytų. Nuogąstaujama, kad  tokiu veiksmu bus sukelta grėsmė sklandžiam ES transporto įmonių tranzitui į Rytus.

Rezoliucijoje, kurią pasirašė Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos nacionalinių vežėjų asociacijų vadovai, pažymima, kad dėl ilgų vilkikų bakų patikros procedūrų sumažėtų vienos iš Rytinių Europos Sąjungos sienų pralaidumas, įprastas Baltijos šalių vežėjų darbas būtų sutrikdytas. Vežėjai ypač sunerimę Lietuvos Vyriausybės ir kontroliuojančiųjų institucijų planais mažinti pasienio pralaidumą ilgomis patikromis, matuojant degalų bakus rytiniame ES pasienyje. „IRU ir kolegoms iš kaimyninių šalių nerimą kelia nepasvertos mūsų politikų iniciatyvos riboti degalų įvežimą, todėl net keli IRU prezidiumo nariai ir TIR sistemos vadovas atvyko į Vilnių detaliau išsiaiškinti susiklosčiusios situacijos. Aptarti šių klausimų IRU atstovai šiandien jau buvo susitikę su Muitinės ir Susisiekimo ministerijos vadovais ir išreiškė didelį susirūpinimą.“, – teigia Algimantas Kondrusevičius, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas.

Marek Retelski, IRU TIR sistemos vadovas pabrėžia, kad Lietuvos Vyriausybės iniciatyvos yra ypač pavojingos dar neišsprendus TIR sistemos krizės Rusijoje. Lietuvai įvedus vienašalius tranzito sąlygų ribojimus, juos didžioji kaimynė gali traktuoti kaip ganėtinai agresyvų elgesį ir imtis atsakomųjų veiksmų. „Bandžiau kalbėtis su jūsų atsakingais pareigūnais apie tai, kad esant tokiai jautriai tarptautinei situacijai, nevertėtų daryti nepamatuotų žingsnių.“, – sako M.Retelski.

Rezoliucijoje Lietuvos Vyriausybės keturių valstybių vežėjų atstovai primygtinai prašo nekeisti esamų susitarimų dėl tranzito sąlygų, numatytų dvišalėse sutartyse su Rusija ir Baltarusija, nes tai padidintų įtampą regione ir sukeltų grėsmę visų Baltijos šalių vežėjų darbui Rytų kryptimi.

Lenkijos vežėjų asociacija ZMPD, Estijos vežėjų asociacija ERAA , Latvijos vežėjų asociacija „Latvijas Auto“ ir Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ nutarė nedelsiant kreiptis į savo šalių nacionalines vyriausybes su prašymu imtis neatidėliotinų priemonių sklandžiam tarptautiniam tranzitui ir prekių judėjimui užtikrinti pasienyje su Rusija, Baltarusija. Jos siūlys plėsti pasienio infrastruktūrą ir mažinti nebūtinų patikros procedūrų skaičių. Šiuo metu Baltijos šalių vežėjai patiria didelių nuostolių dėl prastovų, lėto pasienio tarnybų darbo ir perteklinių kontrolės priemonių, taikomų patikimiems ES valstybių vežėjams.

To dar nebuvo – naujaisiais 2014 metais už daugelį energetikos paslaugų Lietuvos gyventojai mokės mažiau.

Klaipėdiečiai Vytautas ir Milda įdėmiai seka dujų kainų pokyčius šalyje, nes gyvena nuosavame name, šildomame brangiomis dujomis. „Namo šildymui kartais tenka skirti beveik tiek pat, kiek ir mūsų banko paskolos įmokoms. Būna mėnesių, kai „prakūrename“ po 1000–1200 Lt“, – atsidūsta klaipėdiečiai.
Tad išgirdę žinią apie tai, kad pinga dujos, Vytautas ir Milda iš karto puolė skaičiuoti, kiek sutaupys. „Kol kas sunku prognozuoti, kokia bus likusi žiema ir pavasaris, bet netgi jei neišsipildys Europos sinoptikų prognozės apie mūsų laukiančius didžiulius šalčius, bent jau vieno mėnesio šildymui šiemet mes tikrai sutaupysime“, – skaičiuoja Vytautas.
Šie klaipėdiečiai taip pat suskaičiavo, kad per metus kokį šimtą litų sutaupys ir dėl atpigusių elektros tarifų. Na, o viena geriausių ateinančių metų naujienų jie vadina ekspertų prognozes, kad 2014-aisiais benzino kaina neturėtų viršyti vidutiniškai 4,5 Lt/l. „Daug važinėjame automobiliu, kontrabandinių degalų kaip kai kurie neperkame, todėl kai benzino kaina buvo pasiekusi penkių litų už litrą ribą, mūsų šeimos biudžetui tai atsiliepė labai skaudžiai. Tad pati geriausia žinia mums yra ta, kad benzino kaina ateinančiais metais išliks santykinai maža“, – tvirtina pašnekovai.
Pripažinkime – girdėti, kad kas nors pinga, mes tikrai nesame įpratę, o 2014 m. bent jau energetikos srityje tų gerų naujienų užderėjo kaip niekada daug. Bet ar tikrai tai Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės nuopelnas?

Kodėl krinta kainos, nors proveržio nematyti

Neseniai kalbėdamas apie savo vadovaujamo Ministrų kabineto pirmųjų metų darbus A.Butkevičius nepraleido progos pasigirti. Premjeras pabrėžė, kad dėl renovacijos ir savivaldybių perėjimo prie biokuro 2014 m. toliau pigs šildymas, taip pat gyventojai mokės mažiau už elektrą ir dujas. A.Butkevičius tai įvardijo kaip šios Vyriausybės pasiektą energetikos kainų lūžį.
Gyventojų išlaidos būstui šiemet iš tiesų bus mažesnės: lig šiol nuolat kilusios šildymo kainos pagaliau ėmė kristi, sumažėjo ir elektros, dujų buitiniams vartotojams tarifai, o ir degalų kaina, kaip prognozuojama, gali toliau mažėti ar bent jau išsilaikys 2013 m. pabaigos lygyje. Ir tai jau labai gerai, nes ankstesnės prognozės pranašavo, kad benzinas dabar visuomet kainuos ne mažiau kaip 5 Lt/l.
Bet kol premjeras giriasi, ekspertai didelių šios Vyriausybės nuopelnų ar tuo labiau proveržio energetikos srityje kol kas nemato. Priešingai, kainos gyventojams krinta ne dėl kokių nors atliktų reformų, o iš esmės dėl pasaulinių tendencijų ir kitų objektyvių priežasčių.
Banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia nemanantis, kad šildymo kainų mažėjimas susijęs su perėjimu prie biokuro. Pagrindinė priežastis, pasak eksperto, labai paprasta – tiesiog Lietuva šiuo metu pigiau importuoja dujas. „Pastaruoju metu nafta pigo, o kartu gana svariai sustiprėjo euras. Tai reiškia, kad ir mūsų importuojami energetiniai ištekliai pinga. Dėl to šildymo kaina sumažėjo ne tik ten, kur naudojamas biokuras, bet ir ten, kur šildoma gamtinėmis dujomis“, – vertina N.Mačiulis.
Ekspertas pridūrė nesąs tikras, ar teisingas yra strateginis sprendimas savivaldybėse statyti brangius biokuro katilus. Visų pirma, pasak N.Mačiulio, tai reikalauja labai didelių investicijų, kurios turi atsipirkti, vadinasi, išlaidos privalo atsispindėti šilumos kainoje. Antra, biokurui gauti naudojami labai riboti žemės ištekliai, todėl neabejojama, kad ateityje biokuras stipriai brangs, – prielaidų brangti biokurui yra daug daugiau negu dujoms. Trečia, nepamirškime, kad naudojamo kuro rūšies kaina šilumos kainoje sudaro gana mažą dalį: kiek konkretaus daugiabučio namo gyventojai mokės už savo būsto šildymą, priklauso nuo daugybės skirtingų veiksnių.
Tarp svarbiausių – šilumos tiekimo sistemų efektyvumas (kiek energijos iššvaistoma, kol šiluma vamzdynais nukeliauja nuo katilinės iki daugiabučio), įvairūs gamybos ypatumai ir tai, ar šilumos ūkis nėra išnuomotas monopolininkui, nes tokiu atveju net ir naudojant pigesnį nei dujos biokurą už šilumą gyventojams tenka mokėti labai brangiai: tuose šilumos ūkiuose, kuriuose šeimininkauja monopolininkai, šilumos kilovatvalandės kaina paprastai būna didžiausia.
Na, o kai kalbama apie biokurą, kuris iš tiesų šiuo metu yra daug pigesnė žaliava šilumai gauti nei gamtinės dujos, labai svarbu tai, ar šilumos tiekėjas biokuro katilams pirkti gavo struktūrinių ES fondų paramą, ar negavo, nes jei negavo, reikėtų žinoti, kad investicijos atsipirks tik per 15–20 metų ir ši našta užguls vartotojų pečius. Vadinasi, šilumos kaina nemažės.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas prof. Vidmantas Jankauskas atkreipia dėmesį, kad kuro rūšių, naudojamų šilumai gaminti, struktūroje biokuras dar 2000 m. sudarė vos 2 proc., o šiandien – jau apie 30 proc. Tai rodo, kad pastaruoju metu biokatilinės šalyje sparčiai plito. „Bet plito nedideliuose miestuose, nes jiems buvo skirta parama. Ir dėl to pasidarė visiškai išvirkštinė situacija, negu turėtų būti pagal masto ekonomiją, – kuo didesnis miestas, tuo kaina turėtų būti mažesnė, bet taip buvo prieš dešimtmetį, o dabar yra atvirkščiai. Dabar Vilniuje ir Kaune kainos didžiausios, palyginti su kokiais nors Molėtais, Ignalina ar Utena, – paradoksą pastebi energetikos ekspertas. – Biokuro kaina pustrečio tris kartus mažesnė negu dujų, tad nėra abejonių, kad tai daug pigesnis kuras šildymui nei dujos, ir taip bus dar ilgai. Tačiau čia yra investicijų klausimas. Daugelis miestų susiderėjo ir gavo nemažą paramą iš struktūrinių fondų, todėl jiems ir išėjo iš tikrųjų nebrangu.“
„Aš jokio proveržio čia nematau, – antrina konservatorius, Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas Kęstutis Masiulis. – Biokuras pigesnis, bet tai – tik viena medalio pusė. Išeina taip, kad mes europiniais pinigais kompensuojame dalį brangių investicijų į biokatilines, neišleidžiame šių lėšų kitur, kur taip pat labai jų reikia, o dabar sakome, kad šildymas atpigo. Todėl ir atpigo, kad europiniais pinigais už tai sumokėjome.“

Dauguma automobilių gamintojų meluoja skelbdami savo gaminamų automobilių degalų sąnaudas šimtui kilometrų. Tai paaiškėjo po Vokietijos leidinio “Auto Bild” atlikto tyrimo.

Tiesą sakant, tikslias degalų sąnaudas rašo vienetai, o kai kurie manipuliuodami ir meluodami nejaučia jokio saiko. Tarkime, gamintojai tvirtina, kad “Opel Ampera” šimtui kilometrų sunaudoja tik 1,2 litro benzino, o atliekant bandymą paaiškėjo, kad sąnaudos siekia 5,2 litro. Vadinasi, tikrosios degalų sąnaudos 333 proc. didesnės, nei deklaruoja automobilių gamintojas.
Kiti gamintojai taip pat meluoja, tik stengiasi, kad deklaruojami skaičiai nuo tikrovės nesiskirtų kartais, taigi jie skiriasi 15–60 proc. Atkreiptinas dėmesys, kad labiausiai nesutampa ekonomiškų ir ekologiškų automobilių deklaruojamos ir tikrosios degalų sąnaudos. Patys automobilių gamintojai bando teisintis, kad jų deklaruojamos degalų sąnaudos nustatytos specialiuose moderniuose stenduose, o ne gatvėse, todėl rezultatai gali skirtis. Bet tokie argumentai neatlaiko jokios kritikos.

Labiausiai nesutampa ekonomiškų automobilių sąnaudos

Markė    Modelis    Deklaruojamos sąnaudos litrais    Tikrosios sąnaudos litrais    Degalų sąnaudų skirtumas (proc.)
“Opel”    “Ampera”    1,2    5,2    333,33
“Peugeot”    “3008Hybrid4″    4    6,5    62,5
“Peugeot”    “508 RXH”    4,1    6,5    58,54
“Toyota”    “Prius Plug-in”    2,6    4,1    57,69
“Lexus”    “CT 200h”    3,8    5,7    50
“Audi”    “Q52.0 TFSI Hybrid quatro”    6,9    10,3    49,28
“Toyota”    “Auris 1.8 Hybrid”    4    5,6    40
“Toyota”    “Prius”    4    5,6    40
BMW    “Active Hybrid 5″    6,8    9    32,35

Šaltinis: “Auto Bild”

Naujausi ekonomiški miesto automobiliai 100 km sugeba nuvažiuoti sudegindami tik keturis litrus benzino. Tiesa, tarp šių rekordininkų – beveik be išimties vien hibridinius (benzininį ir elektrinį) variklius turinčios transporto priemonės. Šioje kategorijoje pirmauja japonų „Toyota“ bei „Honda“, taip pat europiečių „Opel“, „Peugeot“ ir „Citroen“.

Vis dėlto kol kas taupiausiųjų varžybose hibridams vietos neužleidžia dyzelinius variklius turintys automobiliai, kurių degalų sąnaudos net šiek tiek mažesnės. Štai taupiausi „Ford Fiesta“ ar „Volkswagen Polo“ 100 km įveikia su kiek daugiau nei 3,5 litro dyzelino.
Deja, minėti skaičiai apie degalų sąnaudas dažniausiai gan stipriai skiriasi nuo realybės. Štai Vokietijos žurnalo „Auto Bild“ redakcija atliko bandymą, per kurį paaiškėjo, kad gamintojo nurodomas ir važiuojant sunaudojamas degalų kiekis skiriasi vidutiniškai apie 50 proc.
Tarkime, „Toyotos“ duomenimis, taupiausias hibridas „Prius Plug-in“ sunaudoja 2,6 l/100 km, kai iš tiesų šiam atstumui prireikia 4,1 litro, o dyzelinis „Ford Fiesta“ iš tiesų ryja 4,7 l/100km. Tikru nutylėjimo rekordininku tapo hibridinis „Opel Ampera“ mažylis, kuris, pasak gamintojų, 100 km nuvažiuoja tik su 1,2 litro benzino, nors iš tikrųjų tam prireikė triskart daugiau – 5,2 litro.
Gamintojai bandomuosius važiavimus atlieka specialiai įrengtose trasose, kuriose automobilių neveikia oro pasipriešinimas, automobilių varikliai prieš tai pašildomi, nejungiami viduje esantys elektros prietaisai.

Pastarosiomis dienomis A-95 markės benzino kaina pašoko iki rekordinių aukštumų ir siekia beveik 5 litus už litrą. Vidutinė kaina ES – 5,49 Lt/l, pigiausi šios rūšies degalai Estijoje (4,59 Lt/l), o brangiausi Danijoje (6,46 Lt/l).

Palyginti su 2000-aisiais (žr. lentelę), litras A-95 benzino pabrango beveik dvigubai – prieš dvylika metų litras šių degalų kainavo 2,54 Lt. Dyzelinas pabrango kiek daugiau nei dukart – prieš dvylika metų jis kainavo apie 2 Lt, o šiandien jo kaina siekia 4,67 Lt/l. Panaši tendencija pastebima ir suskystintų automobilinių dujų rinkoje: jų kaina per šį laikotarpį pakilo nuo 1,26 iki 2,31 Lt už litrą.
Degalai per pastarąjį dešimtmetį brango gana tolygiai. „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas išskyrė keletą ženklesnių šuolių – prieš stojant ir iš karto įstojus į ES, kai turėjo būti suvienodintas akcizo mokestis už degalus, ir po 2009-ųjų, kai buvo padidintas pridėtinės vertės mokestis, kuris skaičiuojamas įskaitant ir akcizą. Pastarasis brangimas sutapo su gan ryškiu naftos kainos kritimu pasaulio biržose ir, deja, Lietuvos vartotojai jo nepajuto, nors daugelyje pasaulio šalių degalų kaina buvo juntamai nukritusi.
Pasak Ž.Maurico, mokesčiai Lietuvoje sudaro pusę kainos už litrą degalų, todėl net jei benzinas būtų visiškai nemokamas, šalyje už litrą mokėtume apie 1,8 Lt. „ES šalyse, kuriose degalų kainos yra mažesnės, daugiausiai tam įtakos turi didesnė konkurencija degalų rinkoje“, – aiškina Ž.Mauricas. Pasak jo, „Mažeikių nafta“ suinteresuota išlaikyti beveik monopolinę padėtį, nes didžiausią pelną gauna iš Lietuvos rinkos.

Vidutinės mažmeninės degalų kainos (Lt/l)
2000    2005     2011
Benzinas A-95
2,54    3,11    4,57
Dyzelinas
2,03    2,86    4,28
Suskystintos dujos
1,26    1,70    2,33
Šaltinis: Statistikos departamentas

Prieš keletą mėnesių išradėjas Charlesas Stevensas pristatė radioaktyviąja medžiaga – toriu varomą variklį, kuris gali tapti alternatyva vidaus degimo varikliams.

JAV Masačusetse įsikūrusios kompanijos „Laser Power Systems“ inžinierius su kolegomis kuria variklį, kuriame skylantis toris generuotų šilumą, ši kaitintų vandenį mini turbinoms, o galiausiai ir automobilio ratams sukti.
Mokslininkas prognozuoja, kad veikiantį tokio automobilio variklį pavyks baigti apie 2014-uosius. Susidomėjimas torio varikliu kilo dar 2009-aisiais, kai Čikagos automobilių parodoje „Cadillac“ buvo pristatytas tokio automobilio prototipas.
Toris, pavadintas pagal skandinavų perkūnijos dievą Torą, yra panašaus tankio kaip ir uranas, tačiau kur kas mažiau radioaktyvus. Todėl jo skleidžiamai radiacijai sustabdyti užtenka net ir aliuminio folijos. Užtat toris turi nemažą energijos užtaisą: vienas gramas šios medžiagos gali išspinduliuoti tiek energijos, kiek gaunama sudeginus apie 28 tūkst. litrų benzino, tad aštuonių gramų degalų pakaktų visam automobilio gyvavimo laikui.
Toris yra gan plačiai paplitęs cheminis elementas: po JAV teritorija slypi beveik pusė milijono tonų, Australijoje ir Indijoje – dar po daugiau nei 300 tūkst. tonų šios medžiagos.
Vis dėlto ši idėja turi nemažai kritikų, abejojančių inžinierių gebėjimu sukurti automobilio matmenų branduolinį variklį. Štai Sidnėjaus universiteto Branduolinių mokslų instituto direktorius Reza Hashemi-Nezhadas nemato torio variklio šviesios ateities, mat apspinduliavus torį neutronais galima gauti stipriai radioaktyvų urano izotopą.

Įspūdingu tempu kylant kuro kainoms, kas penktas vairuotojas teigia, kad naudoja dyzeliną ar benziną iš Baltarusijos.

Daugiau nei pusė apklausos dalyvių (59 proc.) prisipažįsta, kad per mėnesį išlaidos automobilio degalams sudaro nuo 201 iki 500 litų. Tokias kuro sąnaudų ir išlaidų tendencijas parodė lankomiausio transporto skelbimų portalo Autoplius.lt kovo mėnesio pabaigoje atlikta portalo lankytojų apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 3,5 tūkst. respondentų.

Pasirodo, daugiausiai apklausos dalyvių – net 27 proc. – naudoja baltarusišką dyzeliną. 14 proc. į savo automobilio baką pila benziną iš minėtos kaimyninės šalies.

Pasak Viktoro Daukšo, Autoplius.lt vystymo vadovo, Baltarusijoje kuro kainos yra daugiau nei dvigubai mažesnės negu Lietuvoje – pavyzdžiui, ten dyzelino litras vidutiniškai kainuoja 2,12 lito, o mūsų šalyje – 4,7 lito, benzinas atitinkamai – 2,07 ir 4,98 lito.

„Pigus kaimyninės šalies kuras vilioja Lietuvos vairuotojus, kurie pamiršta ne tik apie žalą valstybės biudžetui, degalinių verslui, bet ir savo transporto priemonei. Mažiau kainuojantys baltarusiški degalai dažnai yra prastesnės kokybės, todėl kenčia automobilių varikliai, o remontas gali brangiai atsieiti“, – sako V. Daukšas.

Pataria riedėti įjungta pavara

Kiekvieną mėnesį vairuotojai automobilio kurui įsigyti skiria kelis šimtus litų. Dažniausiai apklausos (34 proc.) dalyviai degalams per mėnesį išleidžia nuo 301 iki 500 litų, kas ketvirtas – nuo 201 iki 300 litų, 15 proc. – nuo 501 iki 1000 litų, 14 proc. – nuo 100 iki 200 litų.

Autoplius.lt vystymo vadovas pastebi, kad brangstant degalams geriausia persėsti į ekonomiškesnį automobilį arba ieškoti būdų, kaip sunaudoti mažiau kuro.

„Sutaupyti padeda ekonomiško vairavimo taisyklės. Pavyzdžiui, egzistuoja mitas, kad važiuojant laisva pavara yra ekonomiškiausia, tačiau tai netiesa. Rekomenduojama riedėti ne laisva, o įjungta pavara – būtent tuomet automobilis degalų naudoja mažiausiai. Be to, kuro sąnaudos sparčiai didėja, jeigu automobilyje yra seni filtrai, kuriuos būtina pakeisti“, – patarimais dalijasi lengvųjų automobilių rinkos ekspertas.

V. Daukšas atkreipia dėmesį, kad didžiausias automobilio ekonomijos priešas – įsibėgėjimas. „Vairavimo specialistai pataria be reikalo neįsibėgėti ir kuo mažiau naudotis stabdžių pedalu. Norint pasiekti leistiną greitį, nebūtina kuo greičiau spausti akseleratorių – galima tai padaryti palengva, kad vėliau nereikėtų stabdyti“, – pasakoja Autoplius.lt vystymo vadovas.

Benzino kaina pasieks 6 litus už litrą?

Praėjusią savaitę benzino kainos Lietuvos degalinėse viršijo 5 litus už litrą, tačiau vairuotojai mano, kad tai dar ne riba. Du trečdaliai Autoplius.lt apklausos dalyvių (66 proc.) mano, kad benzino kaina per artimiausius metus pasieks 6 litus už litrą. 18 proc. apklausos dalyvių mąsto, kad jeigu kuras ir toliau brangs, jie keis automobilį į ekonomiškesnį, kurio kuro sąnaudos bus mažesnės.

Lietuvos vairuotojai ieško įvairiausių būdų, kaip sutaupyti. 23 proc. respondentų teigia, kad taupydami lėšas kurui atsisako nebūtinų pirkinių, kas penktas – nedidelius, iki vieno kilometro, atstumus stengiasi įveikti pėsčiomis arba nuvažiuoti dviračiu. 13 proc. apklausos dalyvių stengiasi sumažinti išlaidas kurui važiuodami į darbą ir iš jo kartu su kolegomis, 10 proc. apklaustųjų naudojasi vienu automobiliu, nors turi du. Visgi 28 proc. teigia, kad netaupo ir kurą perka taip, kaip ir iki šiol.

Apklausos dalyvių taip pat buvo klausiama, kokį kurą naudojančiam automobiliui šiuo metu ar ateityje jie teiktų pirmenybę. Daugiausiai – 45 proc. – apklausos dalyvių rinktųsi dyzelinius automobilius, 33 proc. – benzinu ir dujomis varomus, 14 proc. – benzininius, o 8 proc. – hibridinius automobilius.

V. Daukšas pastebi, kad dyzelino kainoms priartėjus prie benzino, portale Autoplius.lt pamažu mažėja vairuotojų, kurie ieško dyzelinių automobilių ir vis didėja benzinu ar benzinu ir dujomis varomų automobilių paklausa.

„Lyginant praėjusių metų rugsėjo ir šių metų kovo duomenis, dyzelinių automobilių paieškų skaičius portale sumažėjo nuo 83 iki 74 proc. visos automobilių paklausos. Tuo pačiu laikotarpiu benzininių automobilių paieškų skaičius šoktelėjo nuo 13 iki 21 proc. Jeigu benzino ir dyzelino kainų santykis išliks toks pat nedidelis, dyzelinių automobilių paklausa gali dar labiau sumažėti“, – prognozuoja V. Daukšas.

Apklausoje dalyvavo 54 proc. vairuotojų, kurie važinėja dyzelinu, 28 proc. – benzinu, 18 proc. – benzinu ir dujomis varomais automobiliais.

Šiuo metu Lietuvoje degalai pigiausiai parduodamas Raseiniuose „Jozitos“ degalinėje, Mažeikiuose „Kvistijoje“ ir „Sauridos“ degalinėje Vilniaus Buivydiškių gatvėje. Šiose degalinėse už A95 benzino litrą vairuotojams tenka mokėti po 4,45 Lt, už dyzelinius degalus ne daugiau kaip 4,18 Lt, o už dujas iki 2,32 Lt. Tuo tarpu Skuode veikiančioje „Sauridos“ degalinėje litras A95 markės benzino kainuoja net 4,66 Lt, o dyzelino – 4,38 Lt. Tai didžiausios kainos Lietuvoje.
Įdomu tai, kad „Sauridos“ degalinė Skuode yra kelis kartus arčiau naftos perdirbimo bendrovės “Orlen Lietuva” nei „Jozita“ Raseiniuose ar degalinės Vilniuje. Todėl, atrodytų, šioje degalinėje kainos dėl sumažėjusių logistikos išlaidų turėtų būti žemesnės. Bet taip nėra. UAB „Jozita“ direktorius Jonas Jokubauskis, paklaustas, kaip jo įmonė, turinti vos keletą degalinių Lietuvoje, išlaiko žemiausią kainą rinkoje, nusijuokė: „Jokių specialių taktikų neturime. Pelno mums užtenka, o viršpelnių mes nesiekiame.“
Atkreiptinas dėmesys, kad kainos svyruoja ne tik pavieniuose miestuose ar degalinių tinkluose, bet ir tos pačios įmonės degalinėse. Štai „Jozitos“ degalinė Šilalėje A95 benziną parduoda jau 13 centų brangiau, „Sauridos“ tinklo degalinėse, parduodančiose ir pigiausius, ir brangiausius degalus Lietuvoje, kainų amplitudė 21 centas, o vieno iš didžiausių degalinių tinklų – „Statoil“ kainos skirtingose vietose skiriasi 6 centais. Kodėl tos pačios įmonės skirtingose degalinėse kainos nevienodos? „Lietuva Statoil“ pardavimo ir tiekimo departamento direktoriaus Giedriaus Bandzevičiaus teigimu, degalų kainoms didelę įtaką turi konkurencinė aplinka. „Mes nuolat sekame rinką ir reaguojame į konkurentų veiksmus. Kai kuriuose vietovėse kitoms degalinėms sumažinus degalų kainas, tą patį darome ir mes“, – aiškino pašnekovas. Taigi kuo mieste ar regione daugiau degalinių, tuo didesnė konkurencija, tuo pigesnių degalų kainų gali tikėtis vairuotojai.

Vyriausybė pritarė siūlymui galutinai atverti kelius konkurencijai degalų rinkoje – importuotojai ir gamintojai visas valstybės atsargas galės saugoti ne Lietuvoje, o bet kurioje ES valstybėje. Tai turėtų paskatinti degalų kainų mažėjimą.

Per dvejus metus Energetikos ministerija žengė visus reikalingus žingsnius, kad atsirastų reali konkurencija degalų rinkoje dominuojančiai bendrovei “Orlen Lietuva”. 2010 m. pradžioje bendrovė „Klaipėdos nafta” įrengė degalų importo terminalą – rekonstravo benzinvežių pripylimo aikštelę ir kitus degalų priėmimo iš tanklaivių įrenginius. Taip atsirado galimybė pigesnių degalų atsigabenti jūra. Pirmasis tanklaivis su  8 tūkst.  tonų  benzino siunta atplaukė į Klaipėdos uostą  2010 m. sausį. Kitas liberalizavimo etapas – verslininkams buvo leista už Lietuvos ribų saugoti iki 30 proc. laikomų atsargų.

Naujoji tvarka, kai net 100 proc. atsargų bus galima saugoti bet kurioje ES valstybėje, kurioje verslininkai turi ar gali išsinuomoti laisvų talpyklų, galutinai liberalizuos naftos produktų laikymo sistemą ir skatins konkurenciją rinkoje.

Pritarus pakeitimui apribojimų dėl degalų saugojimo neliks, tačiau numatyta, kad Lietuvos teritorijoje privalės būti saugoma valstybės atsargų bent 30-čiai dienų. Ši pareiga pavedama valstybės įmonei  „Lietuvos naftos produktų agentūra“, kuri kaupia naftos produktų atsargas valstybės lėšomis.

Įstatymo projektui dar turės pritarti Seimas. Įstatymas turėtų įsigalioti nuo kitų metų sausio 1 d.

 

Transporto priemonių aptarnavimo keliuose bendrovė “DKV Euro Service” pristato atnaujintą degalinių paieškos sistemą, kuri nuo šiol sujungta su maršrutų sudarymo programa.

Tai naudingas įrankis Lietuvos vežėjams Europos keliuose, padedantis rasti automobilių servisus ir degalines, kuriuose galima atsiskaityti DKV kuro kortele, ir sužinoti, kurioje degalinėje dyzelinas yra pigiausias.

Kompanijos interneto svetainėje publikuojamas žemėlapis, kuriame yra nurodytos visos DKV kuro kortelėmis aptarnaujam tinklui priklausančios degalinės ir automobilių servisai. Objekto paieška vykdoma paspaudus nuorodą ant žemėlapio arba įvedus jo adresą ar numerį. Sistema operatyviai randa visas pasirinktoje teritorijoje esančias degalines ir pateikia tokią informaciją, kaip dyzelino kaina, degalinėje teikiamos paslaugos, darbo laikas. Ieškodami automobilių servisų vežėjai sužino jų adresą bei darbo laiką. Paieškos rezultatus galima atsispausdinti bei išsiųsti elektroniniu paštu.

Anot “DKV Euro Service Baltikum” vadovo Artūro Michejenko, didžiausias sistemos pasikeitimas tas, kad registruoti klientai, naudojantys degalinių paieškos sistemą, nuo šiol turi galimybę naudotis ir maršrutų krovininiams automobiliams sudarymo programa. Pastaroji išskiria degalines, kuriose dyzelino kaina kompanijos duomenimis yra žemiausia.

“Planuojant maršrutą atsižvelgiama į tokius kriterijus kaip tunelių aukštis ir tiltų plotis. Visos degalinės, esančios numatytame maršrute, yra nurodomos žemėlapyje ir pažymimos trys, kuriose dyzelinas yra pigiausias. Be to, vežėjai, planuojantys vykti mokamais Vokietijos bei Austrijos keliais, ir žinantys, kokį atstumą planuoja įveikti, gali sužinoti kelių mokesčio dydį”, – kalba “DKV Euro Service Baltikum” vadovas.