Shutterstock

Turtingiausias labdarys. Matematikos vunderkindas, būdamas 15 metų už 200 tūkst. dolerių pardavęs programinę įrangą, skirtą kelių eismo reguliavimui gerinti, studijavo Harvardo universitete, įkūrė vieną vertingiausių IT kompanijų. Turtingiausias pasaulio žmogus Billas Gatesas šiuo metu garsėja filantropine veikla, su žmona Melinda vadovaudamas jų šeimos vardo fondui, kuris padeda trečiųjų šalių piliečiams šviestis ir sveikiau gyventi.

Vienas „Microsoft“ korporacijos įkūrėjų ir buvęs ilgametis jos generalinis direktorius Billas Gatesas „užsidirbo“ turtingiausio ir įtakingiausio žmogaus titulus, bet pirmojo keleriems metams neteko, susitelkęs į filantropinę veiklą.

B.Gatesas žiniasklaidoje pristatomas kaip žmogus, kuriam sekasi viskas, ko tik jis imasi, tiesiog karalius Midas, gavęs iš dievų galią paversti auksu viską, prie ko prisiliečia. Tačiau šį mitinį antikos veikėją ištiko nelemtas galas – gobšumas jį pražudė. B.Gatesas, kaip ir daugelis turtingų bei sąžiningų žmonių, suvokė, kad kaupti turtus vien savo gerovei – niekšinga, ir ėmė jais dalytis. Vienu atveju tai gali būti jaunų protų įdarbinimas, kitu atveju – labdara, arba konkrečiu buvusio „Microsoft“ lyderio pasirinkimu – finansinė pagalba ir socialinių, sveikatos projektų įgyvendinimas trečiojo pasaulio šalyse.

Pirmiausia B.Gatesas žinomas dėl pasaulinio masto korporacijos įkūrimo ir vadovavimo jai. 1975 m. kartu su artimu draugu Paulu Allenu jis įkuria programinės įrangos įmonę „Microsoft“. Du jaunuoliai, nuovokūs, bet mažai patyrę verslo vandenyse, iš pat pradžių susidūrė su sunkumais, nežinodami, kaip valdyti bendrovę ir skirstyti darbus. Bendrovė neturėjo pakankamai pinigų samdyti patyrusio pardavimo vadybininko, todėl šią funkciją atliko B.Gateso motina.

B.Gatesas dėl tokių incidentų tiesiog įsiuto, ypač todėl, kad piratavimas atėmė iš jo pajamas.

„Microsoft“ po truputį dirbo, bet pelno nebuvo jokio. Tai turėjo kaip reikiant pakirsti jaunųjų verslininkų pasitikėjimą. Pagrindinė priežastis buvo piratavimas: daugelis žmonių tiesiog nukopijuodavo „MS-Basic“ ir perduodavo ją kam nors kitam. B.Gatesas dėl tokių incidentų tiesiog įsiuto, ypač todėl, kad piratavimas atėmė iš jo pajamas. Be to, tose pasklidusiose po JAV versijose buvo keletas klaidų, kurias jis norėjo ištaisyti iki oficialaus „MS-Basic“ išleidimo. Jaunasis verslininkas 1976-ųjų vasarį parašė atvirą laišką, kuriame išreiškė nepasitenkinimą esama padėtimi.

Atvirumas ir gėdinimas paveikė tik iš dalies. „Microsoft“ gavo 300 laiškų, tačiau tik nedaugelyje jų buvo pridėtas ir čekis finansinei ir ne ką mažesnei moralinei žalai kompensuoti.

Kadangi B.Gatesas labai įsitraukė į įmonės valdymą, studijoms laiko nebeliko, ir būdamas 21 metų jis metė universitetą. Tėvai, žinoma, tam priešinosi, bet vėliau jis įrodė, kad kurti programinę įrangą – pelninga. Per finansinius 1977 metus bendrovė uždirbo 500 tūkst. dolerių, tuo metu ji turėjo 13 darbuotojų.

Žinoma, gerai besiklostant veiklai B.Gatesas buvo pastebėtas, jį bandyta įvairiai provokuoti ir vesti iš kelio. Šįkart provokatoriaus vaidmenį atliko jau pažengusi IBM kompanija, kuri siūlė sukurti operacinę sistemą (OS). B.Gatesui teko atsisakyti viliojančio pasiūlymo. Pirmiausia jis dar neturėjo patirties kuriant OS, antra – valdė savo bendrovę. Taigi dar viena auka ir atsakingas pasirinkimas, kurį padarė būsimasis turtingiausias pasaulio žmogus.

Vis dėlto IBM ir B.Gateso keliai susikerta 1980-aisiais, kai įmonės pasirašo bendradarbiavimo sutartį, kuri abiem pusėms išeina į naudą. Pirmiausia „Micorosoft“ anksti nusikrato konkurento „Digital Research“ ir turi galimybę ūgtelėti gaudama šviesos iš didelės kompanijos.

1995 m. buvo dar vienas lūžis: „Windows 95“ pasirodymas neregėtai pakėlė įmonės akcijas rinkoje, o per metus šios OS buvo parduota 25 mln. kopijų.

Pasirašyta sutartis buvo lemtinga ne tik šioms dviem kompanijoms, bet ir apskritai asmeninių kompiuterių istorijai. IBM kitąmet jau pardavinėjo kompiuterius su MS-DOS, o netrukus įdiegė ir kitus „Microsoft“ produktus: BASIC, COBOL, „Pascal“. 1995 m. buvo dar vienas lūžis: „Windows 95“ pasirodymas neregėtai pakėlė įmonės akcijas rinkoje, o per metus šios OS buvo parduota 25 mln. kopijų. Vėliau buvo išleistos dar kelios „Windows“ versijos, kurios užkariavo personalinius kompiuterius. Praėjus pusmečiui po nemenko nusivylimo „Windows Vista“, 2008 m. B.Gatesas paskelbė apie planus trauktis iš generalinio direktoriaus pareigų.

Po trijų dešimtmečių vadovavimo korporacijai ir pasiekto tikslo, kad kiekviename namų ūkyje, kur yra kompiuteris, būtų „Microsoft“ sukurta įranga, B.Gatesas pasitraukia iš vadovo pareigų, bet lieka akcininkas ir neribotą laiką išliks bendrovės valdybos pirmininkas. Tačiau viskas vyko pamažu: apie rengimąsi trauktis kalbėta dar 2000 m., o 2014 m. legendinis generalinis direktorius pardavė dalį savo korporacijos akcijų ir nuo to laiko nebėra didžiausias „Microsoft“ akcininkas, juo tapo Steve‘as Ballmeris, kuris buvo vienas pirmųjų B.Gateso pasamdytų darbuotojų.

1997 m. B.Gatesas tiesiogiai susidūrė su Afrikos realybe, kai siekė kompiuterines technologijas įdiegti skurdžiuose šio žemyno regionuose.

Taigi B.Gateso pasitraukimas nebuvo staigmena, veikiau ilgai ir nuosekliai kurtas planas. Verslininkas pasitraukė iš pelningos technologijų bendrovės, kaip jis pats nurodo, kad galėtų visą dėmesį skirti fondui. Viename interviu B.Gatesas kontrastingai pateikia interneto ir vakcinos nuo maliarijos būtinybę pasaulyje. Jis klausia – kas svarbiau? Jei kas nors mano, kad interneto ryšys, – puiku, bet jis dabar taip nebemąsto. 1997 m. B.Gatesas tiesiogiai susidūrė su Afrikos realybe, kai siekė kompiuterines technologijas įdiegti skurdžiuose šio žemyno regionuose.

B.Gatesas norėjo padaryti neįmanomą, netgi absurdiškai skambantį dalyką: kam kompiuteris šeimai, kuri neturi elektros ir stokoja švaraus vandens? Norėdamas išsisukti iš padėties, sumanusis vadovas sukūrė elektros generatorių, kad Afrikos vaikai turėtų galimybę naudotis „išmaniąja dėžute“, bet galiausiai, kaip sakė žurnalistui Charlie Rose‘ui, jis negalėjo pasipriešinti „poreikių hierarchijai“ ir turėjo atsisakyti idėjos įdiegti kompiuterius trečiojo pasaulio šalyse.

Apsilankymas Afrikoje vienam turtingiausių pasaulio žmonių atvėrė akis: jis suvokė tikrąjį skurdą ir atrado, kad reikia humanitarinės pagalbos, o ne technologijų diegimo. B.Gateso žmona Melinda pasakojo, kad jiems lankantis Afrikoje Billas apžiūrėjo vietinę tuberkuliozės ligoninę ir grįžęs iš jos sutuoktinei pareiškė: „Tai mirties bausmė. Patekti į ligoninę yra mirties bausmė.“ Sukrėstas B.Gatesas ėmėsi veiklos – 2000 m. su žmona įkūrė fondą, kuris tapo didžiausiu privačiu fondu pasaulyje, o iki praėjusių metų lapkričio žmonių gerovei kurti buvo skirta 42,3 mlrd. dolerių.

2000 m. su žmona įkūrė fondą, kuris tapo didžiausiu privačiu fondu pasaulyje, o iki praėjusių metų lapkričio žmonių gerovei kurti buvo skirta 42,3 mlrd. dolerių.

Ką Gatesai nuveikė su šiais pinigais? Vienas svarbiausių žingsnių – bankas, skirtas vargšams. Skamba šiek tiek paradoksaliai, bet moderniame pasaulyje finansinė institucija turi egzistuoti net ir skurdžiuose regionuose. Apie 2,5 mlrd. suaugusiųjų visame pasaulyje neturi oficialių banko sąskaitų, o fondas iškėlė sau rimtą iššūkį sukurti geresnes galimybes ūkininkams, smulkiesiems verslininkams ir kitiems dirbantiems žmonėms geriau apsaugoti savo pinigus. Fondas siekia pasinaudoti mobiliųjų telekomunikacijų ir skaitmeninių mokėjimų sistema, kad išplėstų įperkamas ir patikimas finansines priemones, kurios skirtos vargingiausių žmonių poreikiams tenkinti.

Šią strategiją vykdo Rodgeris Voorhiesas, du dešimtmečius iki prisidėjimo prie fondo skyręs besivystančioms rinkoms. Jis intensyviai dirbo Afrikoje ir Rytų Europoje, kad sukurtų tvarias mikrofinansų organizacijas, o klientai gautų naujoviškas finansines paslaugas, to paties siekta net ir neturtingiems namų ūkiams bei bendruomenėms. Tai vienas stambiausių ir savo apimtimi bei sudėtingumu kitus fondo tikslus lenkiančių projektų.

Esama ir „žemiškesnių“ tikslų, pavyzdžiui, sustabdyti ligų protrūkius atokiuose regionuose, bet ir ta užduotis yra kompleksinė: be švietimo, informavimo ar geresnių sanitarinių sąlygų įveikti maliariją, tuberkuliozę, ŽIV, plaučių uždegimą būtų sudėtinga. Gatesų fondo pasaulinės sveikatos skyrius siekia panaudoti mokslo pažangą ir technologijas gyvybėms besivystančiose šalyse gelbėti. Darbuotojai bendradarbiauja su mokslininkais, kad sukurtų įrankius, įskaitant skiepus, vaistus ir paprastus kilnojamuosius diagnostikos įrenginius. Gatesų fondas nurodo, jog investuoja į vakcinas, kad žmonės išvengtų infekcinių ligų, įskaitant ŽIV, poliomielitą ir maliariją, taip pat remia integruotų sveikatos sprendimų, susijusių su šeimos planavimu, mityba, motinos ir vaiko sveikata, kūrimą.

Esminis B.Gateso aukojimo principas – padedu kitiems, nes tik besivystantis, tobulėjantis pasaulis kartu gali nuveikti daugiau, todėl jie su žmona jau skyrė labdarai daugiau nei trečdalį uždirbto grynojo pelno, o ateities tikslas yra skirti 95 proc. uždirbamų pinigų.

B.Gateso dosnumas kelerius metus atėmė iš jo turtingiausio pasaulio žmogaus titulą, kurį paverždavo Meksikos telekomunikacijų magnatas Carlosas Slimas, viešai kritikuojantis labdaros fondų veiklą. Vis dėlto B.Gatesas turtingiausio planetos žmogaus titulą pelnė 16 metų iš pastarųjų 21-ų.

Paradoksalu, bet 2014 m. jis labdarai skyrė mažiau, nei uždirbo. Taip pat pastebėtina, kad pastaraisiais metais skiriami labdaros kiekiai yra mažesni, palyginti su ankstesniais, kai fondas labai plėtėsi. B.Gateso atstovas Johnas Pinette‘as nenurodo priežasties, kodėl verslininkas skyrė mažiau pinigų humanitarinei veiklai, bet aiškina, kad efektyviai paskirstyti dideles sumas – sudėtingas darbas.

Labai paprasta atiduoti pinigus, bet reikia gerai pagalvoti, kad ta auka turėtų tikrą ir ilgalaikį poveikį.

Gatesų fondas yra trigubai didesnis už antrą pagal dydį Fordo fondą, tokios institucijos paprastai kasmet turi išleisti 5 proc. savo turto dotacijoms ir išlaidoms, kad išlaikytų neapmokestinamąjį statusą. Kadangi didžioji dalis potencialių paramos gavėjų yra santykinai smulkūs, kaip įspėja analitikė Melissa A.Berman, rasti organizacijų, kurios gebėtų produktyviai panaudoti dideles dotacijas, gali būti sudėtinga. Teisės profesorius Paulas Brestas iš Stanfordo universiteto ir buvęs Williamo ir Floros Hewlettų fondo prezidentas antrina, jog „labai paprasta atiduoti pinigus, bet reikia gerai pagalvoti, kad ta auka turėtų tikrą ir ilgalaikį poveikį“.

Rodos, kad vakcinų, sanitarinių sąlygų kūrimas ir švietimas – prasmingos kryptys, kurias B.Gatesas jau atrado ir sugebėjo savo idėjomis uždegti kitus. Nepaisant to, kad fondo vardas nurodo, jog tai filantropinė šeimos veikla, būtų klaidinga manyti, kad pinigus aukoja vien Gatesai, – nuo 2006 m. prie projektų įgyvendinimo aktyviai finansiškai prisideda ir Warrenas Buffettas. Taigi aiškėja, kaip B.Gatesas išlaviruoja tarp turtingiausio ir dosniausio žmogaus titulų: jis ne tik pasikvietė į fondo veiklą atlapaširdį W.Buffettą, bet ir sugebėjo prižiūrėti „Microsof“ taip, kad jos akcijų vertė kiltų.

Be to, „Microsoft“ įkūrėjas, kaip nurodo investuotojas Vinodas Khosla, tiesiogiai investavo į tam tikras ekologines įmones, remiamas paties V.Khoslos. Jos apima energijos tinklo įrangos gamintoją „Varentec“ ir mažos taršos variklių gamintoją „EcoMotors“. V.Khosla taip pat įkalbėjo B.Gatesą investuoti į „TerraPower“ įmonę, kuri siekia išgauti energiją iš radioaktyviųjų atliekų.

Dar keletas ateityje atsipirksiančių (ir jau dabar atsiperkančių) milijardieriaus pastebėtų projektų: 30 mln. dolerių investicija į vaistus kuriantį startuolį „Schrodinger“, neliko nepastebėtas ir „Nimbus Discovery“, kurio tikslas – naudotis kompiuteriais kuriant vaistus.

Vienas ryškesnių B.Gateso filantropinės veiklos viešinimo pavyzdžių – vandens iš žmogaus atliekų gėrimas. Į milijardieriaus akis pakliuvo projektas „Omniprocessor“. Tai savaeigė mašina, paverčianti kanalizacijos dumblą į švarų geriamąjį vandenį, pelenus ir elektros energiją. B.Gatesas nepraleido progos apsilankyti šio įrenginio pristatyme ir paragavo išvalyto vandens. Mašiną sukūrė „Janicki Bioenergy“, kurios rūpestis – suteikti prieigą prie švaraus vandens besivystančiose šalyse. Labai dažnai tokiuose regionuose atliekos tiesiog verčiamos į artimiausią upę ir patenka į didesnius vandens telkinius.

Įrenginys apie pusę litro vandens iš atliekų geriamuoju vandeniu paverčia per kelias minutes.

Mašina veikia taip: dumblas kaitinamas tol, kol atsiskiria kietosios dalelės ir vandens garai. Kuras įrenginio viduje sukuria garą ir elektrą. Ši varo valymo sistemą, kuri išgrynina vandenį. Įrenginys apie pusę litro vandens iš atliekų geriamuoju vandeniu paverčia per kelias minutes. Bandomoji programa numatyta šiais metais Dakare, Senegale. Šiuo metu garo mašina kainuoja apie 1,5 mln. dolerių, bet tikimasi, kad netrukus ji atsipirks, nes yra labai vertingas įrenginys.

Kitas netikėtas B.Gateso būdas atkreipti dėmesį į pasaulio problemas (būtent ne į save, o į šalis kamuojančius sunkumus) – šlapimu įkraunamos telefono baterijos. Verslininkui rūpi ne tik modernizuoti, bet kai kur ir kurti gyvybiškai būtinas sanitarines sąlygas, kad žmonės galėtų ne tik civilizuotai naudotis tualetais, bet ir sumaniai panaudoti atliekas. Britų mokslininkai sugalvojo, kaip šlapimą paversti elektros energija. Dar 2013 m. ši idėja, garsiai nuskambėjusi žiniasklaidoje, sudomino ir kitus mokslininkus, kurie gyrė ekologišką ir netikėtą išradimą.

„Microbial Fuel Cell“ yra energijos konverteris, kuris verčia organines medžiagas tiesiai į elektrą, naudodamas gyvų mikroorganizmų metabolizmą. Iš esmės elektra yra šalutinis natūralaus mikroorganizmų būvis.

Anksčiau irgi buvo bandoma įdarbinti nedideles apvalias daleles, mikrobų kuro elementus: jų viduje yra mikroorganizmai, kurie surenka šlapimą, jį išskaido, o vėliau gamina elektrą, bet B.Gateso vardas šiam „Microbial Fuel Cell“ įrenginiui garantavo dėmesį. Didžiausias iššūkis kūrėjams – patobulinti sistemą taip, kad būtų pagamintas kuo didesnis elektros energijos kiekis. Tai priklauso nuo sistemoje esančių kuro elementų keitiklių, kurių kiekvienas turi mikrobų.

Dar viena gera naujiena vargingoms šalims – vadinamasis „pee power“ (angl. šlapimo galios) projektas, įgaunantis pagreitį ir naujų formų. Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi „Oxfam“ labdaros organizacija, taip pat ir turtingiausias pasaulio žmogus, remia britų mokslininkų tyrimus, kaip žmogaus atliekas paversti energija. Bandomasis įrenginys buvo pastatytas šalia Mančesterio universiteto. Studentai bei akademikai, naudodamiesi specialiu tualetu, patys aprūpina elektros energija poilsio kambarius. Bristolio bioenergijos centro vadovas ir projekto lyderis Ioannis Ieropoulas teigia, kad jei šie tualetai pasitvirtins, technologija bus labai naudinga pabėgėlių stovyklose.

Tai, kad buvo reklamuojama, jog gaunama iš šlapimo energija gali įkrauti telefono bateriją, – veikiau moderniam pasauliui tinkantis triukas. Akademikai dar nedrįsta teigti, kad sistema galės aprūpinti elektra ištisus kaimus ar stovyklas, nes tam reikia ją tobulinti. Vis dėlto išradimas vertas dėmesio ir atvertų turtuolių piniginių.

Vaistų kūrimas, švari energija, energija ar vanduo iš šlapimo – dar ne viskas, į ką investuoja verslininkas.

V.Khosla nėra vienintelis žmogus, kuriam B.Gatesas patikėjo „auginti“ savo pinigus. Labai svarbus asmuo, sakytume, pilkasis kardinolas jo finansiniuose reikaluose – Michaelas Larsonas. Jis valdo asmeninę investicinę B.Gateso bendrovę „Cascade Investment LLC“, finansuojamą tik B.Gateso. Vaistų kūrimas, švari energija, energija ar vanduo iš šlapimo – dar ne viskas, į ką investuoja verslininkas. Jo vardu M.Larsonas kuria milžinišką pelną, investuodamas į nekilnojamojo turto ir netechnologines bendroves, pavyzdžiui, „Canadian National Railway“, „AutoNation“, „Republic Services“. Būtent šios investicijos į infrastruktūrą davė didžiausią grąžą.

Reikėtų pabrėžti, kad M.Larsonui suteikta visiška laisvė (tai, žinoma, reiškia milžinišką atsakomybę) valdyti B.Gateso finansus: į šią investicinę bendrovę milijardierius visiškai nesikiša, nes absoliučiai pasitiki M.Larsonu.

Kai M.Larsonas pradėjo dirbti įmonėje, kurios neformalus pavadinimas – „Bill Gates Investments“, buvo paprastas darbuotojas, bet vėliau jam buvo patikėta valdyti 11,5 mlrd. dolerių. Nors nėra aišku, kiek tiksliai B.Gateso pinigų dabar jis valdo, spėjama, kad investuojama suma gali viršyti 80 mlrd. dolerių, – ji apima fondo ir asmeninius B.Gateso turtus. Viskas, kas susiję su turto didinimu ir investavimu, – labai slapta, pats M.Larsonas neduoda interviu, o tai, ką išpeša žiniasklaida, yra labiau prielaidos nei išsamūs faktai, nes galioja griežtos įmonės privatumo taisyklės.

Nors B.Gatesas bene vienintelis iš turtuolių yra įkūręs savo vardo fondą, dar keletas IT gigantų vadovų irgi užsiima humanitarine veikla. Timas Cookas neseniai paskelbė tikslingiau užsiimsiąs filantropija, kai jo 10 metų sūnėnas, kurio išsilavinimą finansuoja, įstos į aukštąją mokyklą. „Apple“ generalinis direktorius paaukosiąs 785 mln. dolerių ir prisidėsiąs prie milijardieriaus finansininko W.Buffetto idėjos, kuria raginama labai turtingus asmenis atiduoti bent pusę savo per gyvenimą uždirbtų pinigų labdarai, kad pasaulis taptų geresnis. Tą jau padarė B.Gatesas, Markas Zuckerbergas, valdantis „Facebook“, ir „Oracle“ vadovas Larry Ellisonas. Jie įtraukti į „Giving Pledge“ sąrašą.

Kol kas T.Cooko skiriami pinigai nėra dideli, palyginti su minėtų verslininkų, jis nėra įsitraukęs į aukotojų sąrašus ir vengia atkreipti dėmesį į savo filantropinę veiklą.

Prie W.Buffeto akcijos prisidėjo ir ekscentriškasis britas Richardas Bransonas su žmona Joan, vienas turtingiausių JAV verslininkų Michaelas Bloombergas, daugelio pasisekusių įmonių įkūrėjas Elonas Muskas ir kiti. Tačiau oficialiame „Giving Pledge“ tinklalapyje nenurodomi nei labdaros prioritetai, nei veiklos sritys – tai veikiau formalus priminimas, kad šie daug uždirbantys ir už daug ką atsakingi asmenys dar galvoja ir apie visą pasaulį.

Taip pat netiesioginiai trečiojo pasaulio šalių gerinimo būdai – bandymai priartinti jas prie šiuolaikinių technologijų. „Apple“, „Google“, „Facebook“ ir „Amazon“ šiemet tikisi iš „Boeing“ įsigyti interneto palydovų ir taip diegti ryšį atokiuose regionuose. „Boeing“ atstovas pasakojo, kad kuriant įrenginius įmonėms dėmesys bus kreipiamas į itin didelio našumo galimybes, tai yra kad palydovas tiektų duomenis gigabaitų, terabaitų, petabaitų pajėgumu.

Jimas Simpsonas po „Satellite 2015“ konferencijos atsisakė suteikti konkrečios informacijos apie diskusijas su technologijų bendrovėmis, bet pasidalijo vienu didžiausių rūpesčių – sumažinti palydovinio ryšio išlaidas. Bet kuriuo atveju tikslas – kurti tikrai efektyvius palydovus.

Tai, ką daro verslininkai, turi dvejopą poveikį: pirma, jie gerina gyvenimo sąlygas, antra, garsina savo vardą ir taip gauna papildomų taškų iš vartotojų.

„Google“, „Amazon“ ir kitos kompanijos siekia, kad internetą pasaulyje turėtų 70 proc. teritorijų, kuriose šiuo metu ryšio nėra. O kol kuriami palydovai, „Facebook“ vadovas M.Zukerbergas pasigyrė, kad bendrovės nepilotuojamas orlaivis, skirtas interneto tiekimui, jau įvykdė sėkmingą bandomąjį skrydį Jungtinėje Karalystėje. „Orlaiviai padės įjungti visą pasaulį į interneto tinklą, jie galės aptarnauti 10 proc. pasaulio gyventojų, gyvenančių atokiose bendruomenėse be interneto infrastruktūros“, – rašė M.Zuckerbergas savo oficialioje „Facebook“ paskyroje.

Tikimasi, kad galutinis orlaivio dizainas bus su „Boeing 737“ sparnais, bet priemonė bus lengvesnė nei automobilis. Saulės energija varomas lėktuvas, M.Zuckerbergo teigimu, galės skristi daugiau nei 60 tūkst. pėdų aukštyje keletą mėnesių per visus metus be papildomų kuro šaltinių.

Tai, ką daro verslininkai, turi dvejopą poveikį: pirma, jie gerina gyvenimo sąlygas, antra, garsina savo vardą ir taip gauna papildomų taškų iš vartotojų. Tačiau tai, kuo nori užsiimti „Amazon“, „Google“ ir kiti, – tik tolesnis žingsnis, kurį vertėtų žengti. Kam internetas tiems, kurie, net ir neturėdami vakariečiams įprastų daiktų, kaip rodo tyrimai, yra už mus kur kas laimingesni. Atrodo, kad didžiosios IT kompanijos ne ten nukreipia savo pinigus ir veikiau ieško naudos sau.

„Virgin Group“ įkūrėjo R.Bransono gerai žinoma frazė „Dirbk gerai, linksminkis, ir pinigai patys ateis“ yra daugelio didelių verslo įmonių pagrindas. Tačiau net ir nedidelės įmonės siūlymą „linksmintis“ dažnai pakeičia arba suvokia kaip „dalykis su kitais“ ir užsiima labdara. Vis dėlto aukojimas nėra tiesiog pinigų davimas kam nors – tai irgi rimtas verslas, kuris ateityje duoda grąžos didesniu pelnu, taigi šioje situacijoje laimi visi.

O ką laimi B.Gatesas? Pasitenkinimo jausmą, pasaulio gelbėtojo titulą? Be abejo, šioks toks pasitikėjimo ir pasididžiavimo jausmas turėtų aplankyti stebint, kad pasaulis juda į priekį, po truputį trinama riba tarp Vakarų ir besivystančių šalių. Kaip teigia pats verslininkas, didžiausias malonumas jam – „įdarbinti“ pinigus, kad jie kurtų naudą vargingiausiems žmonėms. Žinoma, jis viena akimi prižiūri, kas vyksta „Microsoft“, kad auksas nenustotų byrėti į kišenes, kurios atvertos humanitarinei veikla.

Kaip mąsto turto konsultantas Charlesas Lowenhauptas, B.Gatesui pasitraukus iš aktyvios korporacijos veiklos ir perėjus prie labdaros, jo vardas įgavo naują „prekės ženklą“.

Taigi G.Gatesas tapo nauju „prekės ženklu“: viena ranka apkabinęs nuo maliarijos pasveikusį afrikietį, kitoje laikantis vandens stiklinę, išgautą iš atliekų, bet vis dar turtingiausias pasaulio žmogus.

Deimantė Daugintytė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. balandžio mėnesį.

Schutterstock

Pažanga. Žmogus pažengė tiek, kad gali sukurti įrenginį, laikomą potencialiu žmonijos naikinimo įrankiu. Dirbtinis intelektas ne tik žavi – jis kelia baimę, verčia technofobus sapnuoti košmarus, o žymūs išradėjai, mokslininkai perspėja apie galimas nemalonias pasekmes.

Dirbtinis intelektas pagrįstas tuo, kad gali mokytis ir tobulėti – kaip žmogus. Tačiau kompiuteris gali tobulėti taip sparčiai ir be atvangos, kad žmogui, kuris jį sukūrė, po kurio laiko gali būti sudėtinga jį pralenkti. Būtent šis nepasitikėjimas mūsų ribotumu ir verčia jaudintis nemažą netgi akademinės bendruomenė dalį. Tačiau ar išties tam yra pagrindo? Ar robotai, kompiuteriai gali paversti žmoniją savo vergais ar bent jau augintiniais?

Dirbtinis intelektas tapo šiuolaikine juodąja magija, kurią reikia deramai nukreipti. Kompiuteriai taps pavojingi tada, kai bus nebevaldomi ir prilygs branduoliniams ginklams.

Tiesa, robotus jau norima mokyti kaip karius ir telkti iš jų bebaimių savižudžių kariuomenę. Pavyzdžiui, tokio tipo įrenginiai kuriami Rusijoje, bet jie nesužavėjo Kremliaus lyderio. Šį sausį pristatyti robotai žudikai nei savo išvaizda, nei judesiais neišgąsdintų turbūt net kurmio. Robotas labiau primena kario skeletą su grupės „Daft Punk“ šalmu ant keturračio. Žinoma, ne visi įrenginiai gali atrodyti kaip Terminatorius, tačiau tokia karinga ir daugiau nei 4 proc. savo BVP karo reikmėms skirianti šalis aiškiai prašovė pro šalį.

Mašinos pačios nėra emocionalios ar racionalios – jos veikia pagal konkrečius žmonių įsakymus.

2015 m. sausį specialistai susirinko į Dirbtinio intelekto pažangos asociacijos konferenciją aptarti, ar išties robotai gali sukilti prieš žmones ir sukelti karą. Teksase ekspertai išdėstė skirtingas nuomones, ar „mirtini autonominiai ginklai“ turėtų būti uždrausti. Specialistas Toby Walshas teigia, kad yra daug argumentų  – teisinių, etinių, politinių ir techninių, kodėl derėtų uždrausti šias mašinas. Tačiau Tarptautinės jungtinės dirbtinio intelekto konferencijos prezidentė Francesca Rossi jam oponavo, aiškindama, kad šie įrenginiai savaime nėra pavojingi. Ir tai tiesa – tinkamose rankose jie atliks naudingus darbus, o ne kels destrukciją. F.Rossi įspėja, jog kuriant robotus reikia būti gerai apsibrėžus, ko bus siekiama, kad vėliau rezultatas nenuviltų, nes mašinos pačios nėra emocionalios ar racionalios – jos veikia pagal konkrečius žmonių įsakymus.

Čia iškyla etiniai dalykai – juos pabrėžia net ir tie ekspertai, kurie ramiai žiūri į robotų populiarėjimą. F.Rossi primena, kad etiniai principai nėra universalūs, kaip dažnai manoma, todėl juos kaskart reikia peržiūrėti. Panaši problema kyla ir šiuo metu kuriant bepiločius automobilius, kuriuose tėra nedidelių sugebėjimų dirbtinio intelekto sistemos. Pavyzdžiui, kas bus atsakingas už incidentą kelyje, jei įvyks avarija ir per ją bus sužeistas žmogus: automobilis, kuris „vairavo“, ar žmogus, kuris tiesiog sėdėjo šalia ir, pavyzdžiui, naršė planšetiniu kompiuteriu?

Roboto mąstymas žmogui ateityje suteiks neįtikėtinai daug naudos visose gyvenimo srityse: nuo mokslo, švietimo iki ekonomikos ir sprendimų kasdieniame gyvenime.

Tuomet, kai imamasi kurti įrenginius, kurie mums turėtų lengvinti gyvenimą, iš tiesų mums pridedama daugiau atsakomybių ir netgi iškeliama moralinių klausimų. „Microsoft“ atstovas Ericas Horvitzas, oponuodamas žymaus fiziko Stepheno Hawkingo perspėjimams, prognozuoja, kad mašinos niekada nepraras žmogaus kontrolės. „Microsoft Research“ lyderis išdėsto išties įdomią poziciją: jo manymu, dirbtinis intelektas gali tapti savarankiškas, tačiau nekels grėsmės žmogui. E.Horvitzas atskleidė, kad ketvirtis korporacijos padalinio laiko skirta būtent robotų veiklai tirti. Kad šiuo metu tiek daug dėmesio ir diskusijų skiriama dirbtiniam intelektui, jis laiko pranašumu, nes tai skatins spartesnę pažangą, roboto mąstymas žmogui ateityje suteiks neįtikėtinai daug naudos visose gyvenimo srityse: nuo mokslo, švietimo iki ekonomikos ir sprendimų kasdieniame gyvenime.

Nepaisant gana didelio skepsio, „Microsoft Research“ jau turi savo darbo vaisių: tai „Cortana“ – balsu kontroliuojamas virtualus asistentas, kuris veikia „Windows Phone“ platformoje ir netrukus, kai tik pasirodys „Windows 10“, bus pasiekiamas ir staliniuose kompiuteriuose. E.Horvitzas įsitikinęs, kad „Cortana“ ir atsirasiantys jo konkurentai paskatins šių virtualių asistentų vystymąsi ir populiarėjimą. Jis netgi mano, kad galutinis technologijų kompanijų karas vyks dėl dirbtinio intelekto programų.

Vis dėlto korporacijos atstovas neslepia ir galimo dirbtinio intelekto trūkumo – tai gali pažeisti žmonių privatumą. Bet ir čia E.Horvitzas mato išeitį: jo manymu, pati programa sugebės adekvačiai rinkti informaciją, nenusižengdama normoms, tai yra surinkta medžiaga, laikoma duomenų bazėse, bus prieinama anonimiškai arba taip, kad apie konkrečius asmenis būtų atskleista kuo mažiau.

Negana to, šiemet korporacija prabilo apie dar tobulesnį įrankį – „Einstein“. Kol kas tai tik projektas, bet, sprendžiant pagal užuominas, šis virtualus asistentas pakeis „Cortana“ ir turės Alberto Einsteino smegenis. Bent jau teoriškai.

„Cortana“ nėra vienintelis dirbtinio intelekto pritaikymo pavyzdys technologijų kompanijose. „Siri“ yra „Apple“ produktas, šiek tiek palengvinantis gyvenimą telefono naudotojui: gali užsakyti lėktuvo bilietus ar staliuką restorane, pasakyti laiką kitoje zonoje ar panašiai. Vis dėlto „Siri“ galimybės yra ribotos, ir turbūt todėl ši programa nesulaukė didžiulio vartotojų susidomėjimo.

Tačiau „Apple“ 2014 m. išsidavė kurianti naują virtualų asistentą, kuris labiau primins dirbtinį intelektą: „Viv“ principas yra tas, kad jis įvykdys turbūt viską, ką vartotojas jam palieps, nes šis asistentas sugebės mokytis. Pasak kūrėjų, „Viv“ turės „neribotas smegenis“, leisiančias kasdien atlikti vis daugiau ir įvairesnių užduočių, ištartų žodžiu. Pagrindinis principas – kuo daugiau vartotojų naudosis asistentu, tuo jis taps „protingesnis“.

Bet ir „Viv“ jau turi konkurentų, kurie „specializuojasi“ kitoje srityje: IBM sukurtas „Watson“ laimėjo JAV televizijos šou „Jeopardy!“, kuriame atsakoma į testo klausimus. Robotas aplenkė pasaulio čempioną Keną Jenningsą, kuriam beliko pasveikinti sistemą su pergale.

Su robotais žmonės gali susidurti ne tik prie žaidimų stalo. Tai ir virtualus bendravimas, kai kompiuteris geba palaikyti net ir neformalų pokalbį, vartodamas slengą, suvokdamas žmogaus sakomą ar rašomą pranešimą su sutrumpinimais, metaforomis.

Ekspertai mano, kad artimoje ateityje nebereikės žmonių buhalterių, investuotojų, gyvybės draudimo agentų.

Ar kompiuteriai galėtų atstoti natūralų bendravimą ir net tapti draugais – gana utopinė ir sociofobiška mintis. Tačiau dar radikalesnę idėją pasiūlė režisierius Spike‘as Jonze‘as filme „Ji“: seniai išaugęs paauglystę romantiškos sielos laiškų rašytojas įsimyli savo virtualią asistentę. Samanta, kuriai davė vardą pats Teodoras, yra ypač išmani operacinė sistema, kuri tobulėja priklausomai nuo savo šeimininko ir kartu su juo – lyg realiame gyvenime tai darytų poros. 40-metį perkopęs vyras – nusivylęs asmeniniais santykiais ir nesocialus, todėl virtuali asistentė ne tik padeda sparčiau atlikti darbus, primena dienotvarkę, bet ir tampa kompanione. Tačiau ne viskas nuspalvinta rožine spalva. Galiausiai fizinio ryšio trūkumas Teodorą palaužia, o virtualios asistentės „neištikimybė“ su kitais vartotojais galutinai nutraukia idealizuotą santykį. Išties Teodoras norėjo susikurti idealią antrąją pusę, kuri jį suprastų ir būtų susitelkusi tik į jo poreikius, nes jo santykiai šeimoje ir nenusisekusi ilga draugystė iškreipė sveikų santykių suvokimą.

Meninis filmas lyg ir konstatuoja nesėkmę bandant sukurti visavertį ryšį su virtualiu partneriu realybėje, nes peržengti kai kurių ribų neįmanoma.

Žvelgiant ne į asmeninį, o profesinį lygmenį, dirbtinis intelektas gali išties paveikti kone visas profesijas. Ekspertai mano, kad artimoje ateityje nebereikės žmonių buhalterių, investuotojų, gyvybės draudimo agentų. Robotai galės atlikti visus skaičiavimus ir nurodyti rizikas akcijų biržose, sparčiai apskaičiuoti atlyginimus ir panašiai. Jų tikrai šaltas protas leis efektyviai veikti ir užtikrins aukščiausios kokybės sprendimus. Be abejo, ne paskutinėje vietoje ir pigumo klausimas. Taigi kompiuteriai taps tikrąja pigia darbo jėga, kuriai nereikės atostogų ir draudimo. Tačiau kol kas šių profesijų atstovams nereikia panikuoti, nes permainos vyksta lėtai. Be abejo, bene didžiausią palengvinimą savo darbuose jaus tiksliųjų mokslų specialistai, ypač tie, kurie dirba laboratorijose, o psichologai, neuromokslininkai galės adekvačiau rinkti ir kaupti duomenis.

Pramonės revoliucija truko kelis šimtus metų, o štai technologijų amžiuje kompiuteriai daug greičiau perims pozicijas.

Ko baiminasi didžiausi technofobai – kad jų vaikai ar anūkai liks be darbo, nes pasaulį ištiks globalus nedarbas. „Baidu“ kompanijos, vadinamos Kinijos „Google“, bendradarbis Andrew Ngasas, dirbęs „Gooogle“ ir „Coursera“, atmeta piktavališkų kiborgų sukilimą. Jis tik iškelia nerimą keliantį galimą ekonominį poveikį, kurį padarys pažangūs kompiuteriai ir sistemos, kaip pateikdamas labai paprastą pavyzdį: jei bus sukurti tikrai saugiai vairuojantys bepiločiai automobiliai, pusketvirto milijono sunkvežimių darbuotojų neteks darbo.

Atrodo, kad robotų revoliucija gali priminti industrializaciją, kai iš 98 proc. ūkininkų turėjo likti vos 2 proc. A.Ngasas primena, kad pramonės revoliucija truko kelis šimtus metų, o štai technologijų amžiuje kompiuteriai daug greičiau perims pozicijas.

Reikėtų paminėti, kad A.Ngasas vadovavo didžiajam projektui „Google Brain“: 2012 m. birželį korporacija sukūrė 16 tūkst. kompiuterių, užprogramuotų atpažinti katę, peržiūrėjus milijonus šių gauruotų keturkojų iš „YouTube“ vaizdo įrašų. Taigi dirbtinis intelektas reiškia ne tik aklą veiksmų vykdymą, bet ir kategorizavimą, atpažinimą. Šiuo metu „Google“ naršyklė panaudoja kompiuterių „gilųjį mokymą“ kalbos atpažinimo, interneto paieškos ir reklamos konfigūravimo įrankiuose.

Taip pat derėtų nepamiršti, kad kartu dirbtinio intelekto suklestėjimas kurs darbo vietų aukštųjų technologijų sektoriuje: robotus ne tik reikės prižiūrėti, skirti jiems užduotis, vadovauti, bet ir strateguoti, kurti idėjas. Vis dėlto daugelis dirbtinio intelekto gerbėjų tiki, kad per du dešimtmečius 60 proc. darbo jėgos perims mašinos, todėl išnyks daug vidutinės kvalifikacijos darbo vietų, išliks labiau vadovaujančios pozicijos.

Daug diskutuojama apie tai, ar mašinos galėtų priimti racionalius sprendimus greičiau už žmones. Neoficialūs tyrimai rodo, kad visuomenė pasidalijusi pusiau: vieni mano, jog žmogaus išmintis ir sumanumas bet kokiu atveju pralenkia užprogramuotą įrenginį, kiti – atvirkščiai. Tačiau yra toks keistas dalykas, vadinamas Moraveco paradoksu: kompiuteriai labai gerai atlieka užduotis, kurios reikalauja greičio ir tikslumo ir kurios ne visiems žmonėms yra įkandamos (pavyzdžiui, išspręsti matematines lygtis, žaisti šachmatais, vairuoti automobilį), o, tarkim, žmonėms visiškai paprasta paimti kavos puodelius nuo stalo ir juos išplauti (arba sudėti į plovyklą).

Psichologė Alison Gopnik, analizuojanti vaikų sąmonę, tvirtina labai netikėtą dalyką: šiandieninės mašinos nėra protingesnės už dvejų metų vaiką. Tiesa, tokio amžiaus vaikas negeba žaisti šachmatais ar vairuoti, bet net ir dvimetis padaro daug dalykų, kurių kompiuteris negali: sukurti teorijas, hipotezes, išsiaiškinti, kaip viskas veikia, imituoti ir – svarbiausia – mokytis ir būti kūrybingam.

Hanso Moraveco galutinis argumentas yra tas, kad kompiuteriai remiasi puikiais, bet dažnai nesąmoningais argumentais. Patirtis, žinios, kurios išsivystė žmogaus smegenyse per milijardus metų, nepasiduoda staigiai imitacijai.

Programavimas vis dar atliekamas pagal programuotojo vertybių sistemą, todėl dirbtinio intelekto atsakomybė prilygs jį sukūrusio žmogaus valiai.

Antras klausimas susijęs su vertybėmis ir morale. Mes, žmonės, sprendimus priimame vertybių pagrindu. Ar kompiuteriai turi vertybes? Dirbtinio intelekto ekspertas Stuartas Russellas teigia, kad jau galima programuoti kompiuterius naudingumo pagrindu, siekiant, jog mašina įgytų gebėjimą vertinti pagal vertes. Vis dėlto programavimas vis dar atliekamas pagal programuotojo vertybių sistemą, todėl dirbtinio intelekto atsakomybė prilygs jį sukūrusio žmogaus valiai.

Taigi dirbtinis intelektas padės mokslininkams atlikti tyrimus, įmonės lengviau apdoros duomenis, išpopuliarės bepiločiai automobiliai. Vis dėlto kompiuterių įtaką  jaučiame ir kasdieniame gyvenime: patobulėjus technologijoms, sužinosime tikslesnes orų prognozes, nes nėra nieko nemaloniau, nei sugadinta išvyka ar skėčio tampymasis veltui. Programinė įranga galės atsijoti visus turimus duomenis, gauti aiškesnį vaizdą apie būsimus orų reiškinius ir paskelbti išankstinius įspėjimus, taip gal net išgelbėti gyvybes. Dirbtinio intelekto sistema padės ūkininkams išvengti miško gaisrų. NASA taip pat plėtoja programą, kuri gali padėti erdvėlaiviams nustatyti audras ir stichijų pavojų.

Dar vienas būdas prisidėti prie planetos švarinimo, o ne užkariavimo – kurti robotus, galinčius valyti užterštą orą, mažinti žalą ekosistemai, kurią daro gamyklos. Šiuo metu mokslininkai gali iš Žemės valdyti į kosmosą paleistus erdvėlaivius, kad ištyrinėtų tam tikrus objektus bei planetas, kur saugiai dar negali nusileisti žmogus. O ateityje tai bus dar paprasčiau ir efektyviau, nes į kosmosą bus siunčiami nebe orlaiviai, o robotai.

Yra net programinė įranga, stebinti pacientų sveikatos įrašų pokyčius ir perspėjanti gydytojus apie galimus rizikos veiksnius ir problemas.

Ne tik kosmose, bet ir Žemėje dirbtinis intelektas yra naudingas žmogui: JAV „Cedars-Sinai“ medicinos centre naudojama novatoriška speciali programinė įranga, padedanti nustatyti širdies priepuolių riziką iki jų ištikimo. Dirbtiniai raumenys imituoja tikrų raumenų judesius, o išmanieji prietaisai gali atskirti gyvybę gelbėjančius vaistus nuo placebo.

Pažangiausia dirbtinio intelekto panaudojimo medicinoje technologija šiuo metu laikomi robotai chirurgų padėjėjai, paduodantys gydytojams reikiamus įrankius per operaciją. Yra net programinė įranga, stebinti pacientų sveikatos įrašų pokyčius ir perspėjanti gydytojus apie galimus rizikos veiksnius ir problemas, susijusias su vaistais, kuriuos paskyrė pirminės sveikatos priežiūros gydytojas.

Negana to, robotai gali padėti nustatyti kone šiuolaikinių amžių liga vadinamą vėžį: dirbtinis intelektas parengtas taip, kad nustatytų „socialinius tinklus“ tarp ląstelių baltymų. „Cancer Genome Atlas“ principas – tirti pakitusias ląsteles, nes onkologinė liga pakeičia ląsteles, taip pat ir baltymų ryšius. Mašinos mokomos, kad galėtų prognozuoti, kaip atskiros mutacijos gali paveikti visą tinklą, net jei sistema sudėtinga ir plati. Šią sistemą Harvardo mokslininkai naudoja navikams inkstuose nustatyti.

Prieš miegą apie juodąsias skyles mąstantis astrofizikas teigia, kad dirbtinio intelekto sukūrimas mums galėtų padaryti negrąžinamą žalą.

Nepaisant akivaizdžių kompiuterių tobulėjimo pranašumų, klesti technofobija ir pasipriešinimas. Robotai baugina ne tik vyresnio amžiaus ar tiesiog konservatyvesnius žmones, bet ir tiksliųjų mokslų atstovus. Pavyzdžiui, žymiausiu šiuolaikiniu mokslininku vadinamas S.Hawkingas ne sykį žiniasklaidoje yra išdėstęs savo vienareikšmišką poziciją dėl dirbtinio intelekto. Jo įsitikinimu, robotai kelia realią grėsmę žmonijai ir net mūsų planetai. Prieš miegą apie juodąsias skyles mąstantis astrofizikas teigia, kad dirbtinio intelekto sukūrimas mums galėtų padaryti negrąžinamą žalą. Tačiau pats mokslininkas, kuris yra paralyžiuotas, naudojasi dirbtinio intelekto sistema bendraudamas su išoriniu pasauliu. Jis sutinka, kad dabartinės sistemos yra naudingos, bet idėjos dėl robotų savarankiškėjimo jam kelia baimę.

Užkirsti kelią technologinei raidai būtų sudėtinga, todėl kalbėti apie dirbtinio intelekto tobulinimo nutraukimą neverta. Prieš dešimt metų žmonės vargu ar įsivaizdavo, jog robotai taps mūsų gyvenimo dalimi, – kad ir netiesiogiai: stebės orus, astronominius reiškinius, padės atliekant tyrimus, o gatvėse bus bandomi bepiločiai automobiliai.

Dirbtinio intelekto sistemos „Cleverbot“, su kuria galima kalbėtis internetu, kūrėjas Rollo Carpenteris mano, kad mašinos taps autonomiškos ir pačios galės perkurti save, todėl tai kels pavojų žemesnio intelekto žmonėms. Pasak jo, atrodo, kad žmoniją gali ištikti savotiška technologijų amžiaus revoliucija, tai yra žmogus, kuris negebės tobulėti greičiau už mašinas, tiesiog natūraliai išnyks, nes jo kova už būvį bus pralaimėta. Taip atsitiko, tarkim, su neandertaliečiais – jie nesugebėjo prisitaikyti prie sąlygų, išmokti elgtis su ugnimi, todėl išmirė, o ~Homo sapiens sapiens~, mūsų protėviai, sugebėjo įveikti visus išbandymus ir evoliucionavo.

Štai vienas įtakingiausių šių laikų verslininkų Elonas Muskas jau susirūpino, kad netaptų robotų auka. Jis paaukojo 10 mln. dolerių „Future of Life“ institutui, kad mokslininkai sukurtų programą, kuri išlaikytų dirbtinį intelektą nepavojingą žmogui. E.Muskas pabrėžė, kad robotai turi likti naudingi žmonijai, – jo nuomonė išties sutampa su S.Hawkingo, kuris pats naudojasi tos sistemos privalumais.

Nors suprasdami, kad programos žmonėms naudingos, įtakingi protai siekia visomis išgalėmis apsisaugoti nuo jų galimų karingų veiksmų. Tiesa, „Tesla“ ir „SpaceX“ įkūrėjas tai pat investavo ir į dirbtinio intelekto sistemas kuriančias įmones „Vicarious“ ir „DeepMind Technologies“, bet pabrėžė, kad šie kūrėjai programuoja laikydamiesi aukštų etinių ir moralinių normų.

Sistemų tobulėjimą jis vadina Pandoros skrynios pravėrimu, to veiksmo dabar sustabdyti nebeįmanoma.

Seras Clive‘as Sinclairas, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje sukūrė legendinius kompiuterius „ZX Spectrum“, skirtus programuotojams, irgi turi didelių nuogąstavimų dėl dirbtinio intelekto. Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje ir kitur XX a. devintajame dešimtmetyje išpopuliarėjusius kompiuterius dabar keičia mokslininkams skirti kvantiniai kompiuteriai. C.Sinclairui atrodo neišvengiama, kad galiausiai kompiuteriai užkariaus teritorijas ir suvarys žmones į narvus, bet kartu jis priduria, esą toks perversmas nebūtinai yra negatyvus. Sistemų tobulėjimą jis vadina Pandoros skrynios pravėrimu, to veiksmo dabar sustabdyti nebeįmanoma.

Ar brito pranašystės išsipildys – neaišku, nes žmogus pats daug ką lems savo išlikimo istorijoje, ir tai priklauso ne tik nuo robotų ar išorinių veiksnių. Jei dabar bręstanti vadinamoji Z karta atsisakys fundamentalių vertybių ir leis savo gyvenimą tvarkyti racionaliems kompiuteriams, kurie už juos priims sprendimus, – evoliucija gali išties pakrikti. Kasandros pranašystės apie dirbtinio intelekto ateitį – baugios, bet žmogus, kuris kuria įrankius, visada turi laikytis aukščiau savo sukurtų įtaisų, kad netaptų kieno nors vergu.

Deimantė Daugintytė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. gegužės mėn. savaitraščio “Veidas” numeryje

Scanpix

Programišiai. Ši „profesija“ atsirado kartu su internetu, nes visada bus žmonių, kurie savo sumanumą panaudos ne patiems gražiausiems tikslams. Šiuo metu bene masiškiausia ir ryškiausia internetinių įsilaužėlių grupuotė „Anonymous“ save vadina programišiais aktyvistais. Jie žada internetu susidoroti su „Islamo valstybės“ (IS) skleidžiama propaganda, pamokyti palestiniečių skriaudėjus ir apskritai kovoti su neteisybe.

„Anonymous“ egzistavimas kelia dviprasmiškų minčių: jie tarsi šiuolaikiniai geradariai, besislepiantys už ekrano, besivadovaujantys moraliniais imperatyvais, etikos dogmomis, bet jų priemonės – iš kitos srities. Grupės, arba veikiau – grupuotės, retorika irgi gana radikali ir nepaliekanti dvejonių: grasinimai, bauginimai yra neatsiejama jų išplatintų garso įrašų ir tekstinių pranešimų dalis.

Ši grupuotė susikūrė labai aiškų įvaizdį, turi savo vėliavą, skiriamuosius ženklus ir vienija tūkstančius, o gal ir šimtus tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Toks narių skaičius rodo platų tinklą bendraminčių, kurie susivienijo, nes aiškiai žino apie šios grupuotės veiklą ir tikslus. „Anonymous“, derėtų pabrėžti, karštligiškai siekia būti pastebėti, yra palaikoma ir puoselėjama tam tikra populiarumo banga. Prie jų žinomumo veikiausiai prisidėjo nedviprasmiškai transliuojami pranešimai.

Ne ką mažiau svarbus pagrindas grupuotei susikurti buvo ir Gay Fawkesas, kuris XVII a. pradžioje surengė sąmokslą Londone, bandė susprogdinti Lordų rūmus, kad atkurtų katalikišką valstybę. Vėliau kiti revoliucionieriai, įkvėpti G.Fawkeso, ėmė dėvėti jo vardu vadinamas kaukes, kurių dizainą sukūrė Davidas Lloydas. Ši kaukė tapo gana garsaus filmo „V – tai vendeta“ įvaizdžiu, juo susižavėję programišių aktyvistai dažnai pasirodo dėvėdami tokias kaukes protestuose.

„Anonymous“ simpatizuojantys asmenys gerai atpažįstami ne tik iš žmogaus patenkintu veidu kaukių: jų atributikai svarbus ir kitas nuasmeninimo simbolis – kostiumuotas begalvis žmogus. Tokį vaizdą galima išvysti jiems priskiriamoje vėliavoje, kuri neįtikėtinai panaši į Jungtinių Tautų emblemą: fone yra pasaulio žemėlapis, aplink jį išdėstytos alyvuogių šakelės, viduryje – kostiumuotas žmogus, vietoj galvos – klaustukas. Grupuotė pasirinko žalią, baltą, pilką ir juodą spalvas. Daugelis sodriai žalią sieja su anarchija, balta su kitomis spalvomis gali reikšti „baltųjų“ kovą su blogio jėgomis. Klaustukas vietoj žmogaus galvos lyg nurodo, kad kiekvienas gali būti taikos – alyvuogių šakelių nešėjas.

Yra hipotezių, kad „Anonymous“ simbolis sukurtas pagal graikų pergalės deivės Nikės skulptūrą: ji išlikusi be galvos ir galūnių, todėl šiek tiek primena pergalės – taikos ir laisvės pasaulyje – siekiančių programišių idėją. Dar kita su šiais programišiais siejama vėliava primena piratų vėliavą – jų filosofija irgi siejasi su plėšimo ir dalijimosi veiksmais.

Šiuolaikiniais robinhudais vadinami programišiai vienų yra smerkiami, kiti jais žavisi. Panašiai kaip „WikiLeaks“, buvusio NSA darbuotojo Edwardo Snowdeno veikla.

Ši programišių grupuotė tvirtina, kad informacija yra laisva ir visuomenė turi laisvai ją pasiekti. Tos pačios filosofijos laikosi ir Juliano Assange‘o įkurta ne pelno siekianti organizacija, netgi priskiriama prie tiriamosios žurnalistikos. Nors slapto susirašinėjimo paviešinimą veikiau derėtų priskirti prie demonstratyvaus teisių pažeidinėjimo ir noro pabaksnoti į kitus žmones.

Atrodo, kad žmonės, kurie atskleidžia valstybės paslaptis, asmeninius diplomatų susirašinėjimus, patys turėtų būt itin aukštos moralės, išlaikyti nesuteptą reputaciją, bet J.Assange‘o ir E.Snowdeno pavyzdžiai byloja ką kita. Šie asmenys įsivėlę į nešvarias situacijas ne tik dėl savo atskleistos informacijos. E.Snowdenas pademonstravo prokremlišką laikyseną, apsigyvendamas Rusijos sostinėje, jam buvo pratęstas pabėgėlio statusas, o J.Assange‘as bailiai trejus metus slepiasi Ekvadoro ambasadoje Londone, kad išvengtų ekstradicijos į Švediją, kur yra kaltinamas seksualiniais nusikaltimais.

Šiuolaikiniais didvyriais vadinami asmenys gali būti autoritetai tik vertybinių nuostatų stokojantiems žmonėms, kurie geba prisitaikyti ir neturi įsitikinimų. Pataikavimas bandantiems eiti prieš srovę, paminklų jų garbei statymas leidžia panašiai radikaliai mąstantiems jungtis į organizacijas bei grupuotes ir skelbti karą blogiukams. Vis dėlto gerai pažvelgę į „WikiLeaks“ ar „Anonymous“ programas matysime, kad jose vyrauja destrukcija ir anarchija, piratavimas, teisių pažeidimai, šniukštinėjimas po asmeninius duomenis, bandant sukompromituoti, atkeršyti – visa tai tik įsuka naikinimo mašiną. Paskelbdami naujus nutekintus dokumentus, pažymas ar įsilauždami į tam tikras svetaines, socialinių tinklų paskyras, šių grupių atstovai siekia sukelti pasipiktinimą, tariamai kovodami su blogiu, korupcija, neteisybe, bet jų ginklai netinkami – jie tik griauna.

Galų gale siekis sukurti utopinę santvarką – kad jų įsivaizduojamas „gėris“ nugalėtų blogiukus – yra paikas ir nepamatuotas. Autoritarizmas ar diktatūra neišnyks, liks ir korupcija, toliau bus kariaujama, meluojama, vagiama. Nėra būdo visiems žmonėms įtikinti, kad jie būtų moralūs, tai neįmanoma, bet ir siekti to yra bergždžia ir net neprasminga. Edenas užsidarė jau seniai, dabar kuriame šiuolaikines visuomenes, kuriose susiduriame su iššūkiais, išgyvenimas tapo svarbesnis už gyvenimo moralumą.

Teoriškai demokratiškiausia ir liberaliausia valstybė JAV dėl savo milžiniškos įtakos tapo visų „teisingumo“ programų taikiniu. Tačiau pastebimas dvigubas veiksnys: tokios organizacijos ar judėjimai veikia sutelktos anarchijos principu, jų vertybės paremtos ne kokiu nors religiniu ar moraliniu pagrindu, todėl lengvai deformuojamos ir keičiamos, kaip kuriam nariui patogu. „Anonymous“ nuodo, kad jie taisyklių, kaip vadovų, neturi, ir kiekvienas aktyvistas elgiasi pagal savo valią.

Moralinį pagrindą dažniausiai sudaro religijos diegiamos vertybės, ir nebūtinai asmuo turi būti religingas. Čia verta prisiminti ir vis dar netylančias kalbas dėl to, jog Lisabonos sutartyje Europos Sąjunga taip ir neišdrįso įrašyti, kad šios organizacijos pagrindą sudaro krikščioniškas pamatas. Daugeliu aspektų tai išspręstų nesutarimus ir nurodytų kryptį. Dabar tos krypties nėra, Europa išgyvena tapatybės krizę, kai kur – islamizacijos procesą. O naujausi tyrimai rodo, kad Amerikoje mažėja žmonių, kurie save priskiria krikščionių Bažnyčiai, vis daugiau jaunuolių laiko save agnostikais. Pokyčiai vyksta visame religiniame kraštovaizdyje, tai turi įtakos visos šalies ir daugeliui demografinių grupių.

Remiantis įtakingo tyrimų centro „Pew Research Center“ duomenimis, vis dėlto negalima teigti, kad amerikiečiai praranda religingumą. Krikščionybė lieka vyraujanti religija labiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje: maždaug septyni iš dešimties JAV gyventojų ir toliau laiko save tam tikro krikščionių tikėjimo išpažinėjais. Tačiau nustatyta, kad suaugusiųjų (nuo 18 metų ir vyresnių), kurie save apibūdina kaip krikščionis, dalis sumažėjo beveik aštuoniais procentiniais punktais vos per septynerius metus – nuo 78,4 proc. 2007 m. iki 70,6 proc. 2014 m. Per tą patį laikotarpį amerikiečių, kurie save apibūdina kaip ateistus, agnostikus arba tiesiog nereligingus, skaičius šoktelėjo daugiau nei šešiais procentais – nuo 16,1 iki 22,8 proc. Amerikiečių, kurie susitapatina su nekrikščioniškomis religijomis, padaugėjo 1,2 procentinio punkto – nuo 4,7 proc. 2007 m. iki 5,9 proc. 2014 m. Ypač didelis augimas buvo tarp musulmonų ir hinduistų.

Ką rodo šie duomenys? Kad žmonės praranda pagrindą po kojomis ir nebežino, kas yra. O tokius asmenis labai lengva valdyti, daryti jiems įtaką, jie paprastai tampa didelio žaidimo, kuriuo užsiima, tarkim, „Anonymous“ ar „WikiLeaks“, įkaitais.

Interneto amžius leidžia aktyvistams susitelkti į vieningą „kryžiaus žygį“ po viena vėliava. „Anonymous“ tikslas – pažaboti neteisybę ir socialinius, religinius konfliktus, įveikti tuos, kurie, jų manymu, to verti. Gabriella Coleman, kuri parašė studiją apie „Anonymous“, apibūdina šią grupuotę kaip daugiabriaunę subkultūrą, kuri geba sukurti aplink save mistinę aurą. Įdomus reiškinys: internete, kur visi visus gali sekti, sudaroma galimybė susikurti aibę tapatybių ir dangstytis jomis lyg G.Fawkeso kaukėmis.

Tačiau, nepaisant romantinių atspalvių, šios grupuotės veikla yra kriminalinio pobūdžio. Čia vėlgi kyla moralinis klausimas: kas susitepė labiau – žmogus, kuris juodino ką nors slapta, ar tas, kuris paviešino tai ir žada atkirtį. Jei „Anonymous“ nebūtų išplitusi iki dabartinio lygio ir apskritai veiktų ne interneto pažangos amžiuje, o tik pačioje pradžioje, veikiausiai ši grupuotė tebūtų teisuolių sauja, bandanti atverti akis kai kuriems visuomenės sluoksniams, nebandydama sukelti revoliucijos. Šiuo metu žiniasklaida net nedrįsta spėti, kiek žmonių pasaulyje priklauso „Anonymous“ organizacijai, bet aišku tai, kad prisijungti prie jos – vieni juokai. Internete lengva rasti nurodymų, kuriuos derėtų įvykdyti būsimiems nariams: juos apima saugumo reikalavimai, įspėjimai dėl pluoštų techninių tekstų ir, žinoma, nepamirštama pabrėžti, kad tapęs nariu prisijungsi prie kitų „herojų“. Tačiau Federalinis tyrimų biuras (FTB) tokius didvyrius jau įvardijo teroristais.

Pavyzdžiui, vienas aukšto rango grupuotės narys Jeremy Hammondas, kuris buvo įkalintas už įvairios informacijos atskleidimą, FTB buvo įtrauktas į teroristų sąrašus ir yra sekamas. Ironiškai tariant, įvyko atoveiksmis: tas, kuris sekė kitus, dabar pats yra sekamas aukščiausios valdžios. Tačiau žmogaus teisių gynėjų grupės susirūpino, kad žmogus, tiesiogiai neturėjęs ryšių su teroristais, neteisėtai įtraukiamas į tokius sąrašus. Pats J.Hammondas teigė, kad jei jis siejamas su „Islamo valstybe“ ar „Al Qaeda“, tada tai normalu, bet jei „Anonymous“ laikoma teroristinė grupuote – tai jau nepriimtina. Vyras visada tikino, kad yra aktyvistas, o ne nusikaltėlis, anot jo, ir jis, ir jo kolegos programišiai yra nesuprasti visuomenės ir pareigūnų. „Mes pasmerkti kaip nusikaltėliai be sąžinės, nurašyti be priežasties kaip asocialūs paaugliai, pavadinti kibernetiniais teroristais, kad būtų pateisintas įkalinimas arba sekimas. Bet programišiai aktyvistai egzistuoja kartu su socialinio teisingumo judėjimais“, – rašė jis.

2013 m. programišius buvo įkalintas dešimčiai metų už „politiškai motyvuotus įsilaužimus“ į privačią žvalgybos įmonę „Stratfor“, iš kurios jis pasisavino ir nutekino milijonus laiškų. Po griežčiausios bausmės paskelbimo amerikietis aiškiai suvokė, jog tai įspėjimas jo kolegoms dar labiau „slėpti savo veidus“, kad nebūtų pagauti. Tiesa, išaiškėjo ir tai, jog FTB šiek tiek manipuliavo J.Hammondu, kad šis prisipažintų ir apie įsilaužimą į dešimčių užsienio vyriausybių interneto svetaines. Kai jis priklausė „Anonymous“, grupuotė bendradarbiavo su „WikiLeaks“ ir kitomis grupėmis, kurios viešino informaciją, susijusią su valstybių pasiklausymu ar sekimo sistemomis. Vyras taip pat buvo siejamas su „Anonymous“ gimininga „LulzSec“ grupuote, kuriai galbūt vadovavo. Čikagietį išdavė FTB informatorius, infiltruotas į vieną programišių grupuotę.

Tais pačiais metais šiek tiek švelnesnes bausmes gavo du jauni britai už įsilaužimus į „PayPal“, „Mastercard“, „Visa“, prieš piratavimą nukreiptus tinklalapius, kelių įžymybių asmenines svetaines. Taikiniais tapo objektai, kurių veikla vienu ar kitu aspektu programišiams nepatiko.

Dar vienas ryškus grupuotės narys Fidelis Salinas FTB pareigūnų pernai buvo suimtas dėl bandymų prisijungti prie slaptų serverių. Vyras kaltę pripažino. Vėliau jis buvo apkaltintas 14 papildomų punktų, o anksčiau kaltintas nusikaltimais, susijusiais su internetiniu neįvardytos moters persekiojimu. Jis buvo apkaltintas persekiojęs ją internete mažiausiai 18 kartų 2011 m. gruodžio mėnesį. Už visus 44 punktus JAV įstatymai numato griežčiausią bausmę – 10 metų kalėjimo. Jei F.Salinas būtų nuteistas pagal visus punktus, jam teoriškai tektų kalėti 440 metų. Po kaltinimų amerikietis išplūdo pareigūnus, išvadindamas juos korumpuotais. Pasak jo, įsilaužimai tik įrodo, kad reikia didinti serverių saugumą ir padėkoti „Anonymous“, jog parodė saugumo spragas, o ne be reikalo suiminėti nekaltus žmones. Jis pakartojo grupuotės šūkį: „Mes neužmirštame, mes neatleidžiame“.
Vis dėlto yra pergalių ir programišių aktyvistų pusėje. JAV, Naujajame Džersyje, Vainlande, per policijos areštą šių metų balandį mirė sulaikytasis juodaodis Phillipas White‘as, o praėjus dienai po to „Anonymous“ išplatino internete pareigūnų, atsakingų už neleistinus veiksmus, pavardes ir asmens duomenis. Paskelbus šią informaciją abu pareigūnai buvo suspenduoti. Taip pat programišiai žadėjo surengti kibernetinį išpuolį prieš policijos departamento tinklalapį, jei nebus imtasi veiksmų dėl prasižengusių policininkų.

Teisybės ieškotojai „Anonymous“, kurie teigia, kad jų organizaciją sudaro skirtingų religijų, socialinių, rasinių, lytinių ir seksualinių grupių žmonės, kovoja ir prieš IS atstovus, kuriuos daugelis pasaulio valstybių įvardijo teroristais. Ironiška: nusikaltėliais vadinami programišiai – prieš tikrais ginklais šaudančius teroristus.

Viename naujausių garso įrašų aktyvistai tvirtina, kad internetas priklauso jiems ir kad jie jau „nulaužė“ apie šimtą propagandinių IS paskyrų „Twitter“ tinkle. Šias paskyras programišiai vadina „virusais“, kuriais bus „pasirūpinta“.

Tiesa, kol kas neaišku, ar tokie drąsūs „Anonymous“ pareiškimai išties bent kiek susilpnino islamistus socialinėje žiniasklaidoje. Išnaikinti tokio masto ir populiarumo paskyras – titaniškas darbas, bet po kaukėmis besislepiantys, kompiuteriu sukurtu balsu kalbantys programišiai jaučiasi beveik dievai, skirstydami, kas gera ir kas bloga. Apie tai jie būtinai skelbia, laukdami susidomėjimo. Dažniausiai ir sulaukia: net įtakingiausi didieji užsienio naujienų portalai nepraleidžia pro akis naujų „Anonymous“ įrašų ar atakų.

Nemažo atgarsio sulaukė ir paskelbtas karas prancūzų satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ užpuolikams, kurie irgi buvo islamistai. Vienas „Anonymous“ atstovų tvirtina, kad islamistai, nušovę redaktorius ir žurnalistus, kartu bando nužudyti ir demokratijos pagrindą – teisę laisvai mąstyti.

„Charlie Hebdo“ redakcijos raiška – nevienareikšmis, labai jautrus ir prieštaringas klausimas, nes riba tarp laisvės ir anarchijos yra labai trapi. Patys programišiai aktyvistai nuolat laviruoja ties šia riba, dažnai viršydami savo filosofiją. Jiems nebuvo demokratiškai suteikta teisė bausti kaltuosius ir juodinti tam tikras grupes, pulti įmones ar garsenybes. Jie susikūrė sau šią teisę ir priėmė tai kaip neginčijamą įstatymą, ir daro tai net ne slapta, kaip kokie partizaniškai nusiteikę aktyvistai, o kuo plačiau paskleisdami žinią, kad informacija pasiektų net ir tuos, kurie nenori apie tai sužinoti. Jie labai išnaudoja srauto galimybes ir patį interneto amžių, informacija jiems tampa nebe šaltiniu, o ginklu, kuriuo gali švaistytis lengvai prie jų grupuotės prisijungęs asmuo.

Dar vienas įdomus „Anonymous“ įsivėlimo į teisingumo paieškas atvejis buvo 2011 m., kai Meksikos narkotikų kartelis „Los Zetas“ pagrobė vieną jų programišių. Neoficialus programišių atstovas Barrettas Brownas tada žadėjo paskelbti apie šalies vyriausybės ryšius su narkotikų prekeiviais. Tačiau, kaip numanoma, programišius buvo paleistas, ir to pakako, kad kitų narių grasinimai apie slaptos informacijos nutekinimą ir teliktų kalbomis. Jokių duomenų apie vyriausybės remiamus kartelius internete nepasirodė, veikiausiai „Anonymous“ bijojo blogesnių pasekmių, nei vieno nario paėmimas įkaitu.

Įtakingas Meksikos sindikatas „Los Zetas“ veikiausiai turi prieigą prie sudėtingos programinės stebėjimo įrangos, nes yra infiltravęs į Meksikos teisėsaugos institucijas saviškių, todėl anonimiškumas internete net „Anonymous“ nebėra patvari kaukė. Be to, 2011-ieji buvo grupuotės, kuri vieną pirmųjų kibernetinių operacijų surengė 2008 m., veiklos pradžia. Žiniasklaidoje tuo metu dar kalbėjo tariami jų atstovai, kartais net prisistatydavę (neaišku, ar ne išgalvotomis) pavardėmis. Žinoma, laikui bėgant organizacijos mastas augo, ji grynėjo, bet išliko ta pati anarchinė idėja, kad nėra valdžios, kuri koordinuotų pagrindines operacijas ir prisiimtų atsakomybę. Čia, rodos, yra dar viena „Anonymous“ veiklos klaida, ir tai gali reikšti, kad dėl savo dar nepakankamo brandumo ji gali netrukus nunykti.

Dar vienas legionu save vadinančios grupuotės trūkumas – ne visada pakankamai geri programų puolimo įgūdžiai. Tarkim, į „Pay Pal“ programišiai įsilaužė tik iš dalies, o 2011 m. bandė pakenkti Vatikano tinklalapiui, kad sutrikdytų tuomečio popiežiaus Benedikto XVI apsilankymą Madride, Jaunimo dienose. Kibernetinio saugumo ekspertai įspėjo Vatikaną apie galimą ataką, pridėdami, kad programišiai aktyvistai skiriasi nuo samdomų programišių tuo, jog pastarieji iš anksto neskelbia apie atakas. Dėl savo neidealių įgūdžių „Anonymus“ dažnai neįvykdo užduočių iki galo, nors būna paskelbę apie didelio masto operaciją.

Kadangi programišiai nėra labai apsukrūs, anksčiau ar vėliau dar dešimtys jų bus sučiupti, todėl organizacijos likimas gali pakibti ant plauko. Jie neturi vadovų ar strategų, ir tai gali pakišti jiems koją. Atkritus dar dešimtims narių, grupuotė iškart nežlugtų, bet kiltų didelė grėsmė, jei tarp suimtųjų ar nuteistųjų būtų senbuvių ar gabesnių žmonių, kurių netektis reikštų grupuotės susilpnėjimą. Tada, žinoma, „Anonymous“ dar garsiau skanduotų apie savo keršto planus ir bandytų užglaistyti retesnes ir nebe tokias paveikias atakas.

Jau ir anksčiau „Anonymous“ kritikuota dėl savo ne itin išmanių „DdoS“ tipo atakų, kurios nėra labai sudėtingos, nes, kaip numanoma, jas vykdo jaunuoliai, pasirinkti kaip atpirkimo ožiai, o didžiausią svorį turi tie, kurie gerai išmano socialinę inžineriją, ir dar kita dalis – tie, kurie remia „Anonymous“. Tačiau, nepaisant didelės paramos, šiai grupuotei lemta išsigimti, nes neturint apibrėžtos vadovybės ir ideologijos tam tikras darinys negali klestėti. Ši grupė, kuri nenori savęs apibrėžti nei kaip organizacijos, nei kaip kažko kito, egzistuoja veikiau iš inercijos, bendro pasipriešinimo ir maištavimo paskatų. Anarchistiniai motyvai, paaugliškas temperamentas, bandymas nuteisti bloguosius rimbo metodu – tai neveiks ilgai. Kuo toliau, tuo daugiau atsiras būdų išsiaiškinti „Anonymous“ narių tapatybę ir išvilkti juos į viešumą.

„Anonymous“ bando sukurti utopinį pasaulį, kuriame šalys nustotų naudoti prievartą prieš vaikus, taptų tolerantiškesnės, neklestėtų kapitalizmas, smurtas, terorizmas. Tačiau pati jų idėja ir priemonės tam pasiekti – neadekvačios. Anksčiau vykę suėmimai ir keleto asmenų įkalinimas – jau užmarštyje, grupuotė turi naujų taikinių ir, be abejo, dar daugiau rėmėjų. Tačiau reikia atidžiai stebėti, kada šis darinys pradės byrėti, o jo galia automatiškai – blėsti.

Ir dabar „Anonymous“ daugiau skanduoja ir grasina, nei realiai daro. Pastaruoju metu jie įvykdė keletą smulkių įsilaužimų ir paskelbė informacijos, nekeičiančios ko nors iš esmės. Jei jų nariai išties išsidėstę visame pasaulyje, sudaro masinį tinklą ir jų „yra daugiau, nei įsivaizduojama“, bent jau socialinėje erdvėje jie galėtų panaikinti IS propagandą, bet akivaizdus tik žodinis jų nepasitenkinimas. Šios grupuotės, kurią dera vadinti kriminaline, nariai serga didybės manija, įsivaizduoja esą pasaulio gelbėtojai, robinhudai, bet išties tėra menki donkichotai, kovojantys ne su įsivaizduojamais, bet su jiems neįveikiamais vėjo malūnais.

Viešinimas būtų gera priemonė mažoje bendruomenėje, bet tai neveiks globaliu mastu, o grasinimai ir agresyvūs veiksmai nesudrausmins piktadarių. Patys ugnimi kovodami prieš ugnį, save programišiais aktyvistais vadinantys asmenys įžiebia didesnę liepsną ir kiršina žmones. Skelbdami apie demokratiją ir laisves, jie išties palaiko ir kuria anarchiją, nes neturi vadovybės, idėjos, ideologijos. Idealios santvarkos nėra, jos išrasti neįmanoma, nes pasaulis nebegali grįžti į rojaus laikus.

Atrodo, kad „Anonymous“, kaip ir daugelis revoliucionierių, turi didelių ambicijų kažkaip keisti santvarką, bet, kaip ir daugelis, nežino, kas yra adekvatu ir priimtina. Pirmiausia reikia iškristalizuoti aukščiausiuose postuose esančius asmenis, kurie ir turi realios galios, o ne šešėlinį, už kaukių paslėptą kompiuteriu sukurtą balsą.

Vis dėlto „Anonymous“ sukūrė apie save didelį mitą ir gavo sočiai žiniasklaidos dėmesio, ko aiškiai siekia radikalia savo retorika, kuri ne ką skiriasi nuo žiaurios IS politikos. IS netgi atviresnė – apie jos veiksmus sužinoma greitai. Bet kas žino, gal ir tarp programišių esama įkaitų grobimo, psichologinio smurto. Tada jie irgi būtų vertintini kaip teroristai, peržengę kibernetinės erdvės ribas.

Deimantė Daugintytė

Erdvė ir laikas. Priešistoriniai žmonės gyveno urvuose, kurie buvo ir prieglobstis, ir slėptuvė nuo plėšrūnų. Vėliau sąlygos keitėsi, kartu ir namai, nes epochos formavo požiūrį į vietą, kurioje gyveni. Šiame technologijų amžiuje daugelis vis dar gyvename privačiuose namuose, daugiabučiuose, kai kurie – lūšnynuose. Paradoksalu: interneto pažangos amžiuje likome tuose pačiuose nekilnojamuosiuose būstuose.

Gyvendami postmoderniais laikai, fiziškai esame įstrigę gerokai ankstesniame amžiuje, bet atrodo, kad tai užkliuvo tik utopistams ir inovatyviems dizaineriams. Fantazijos ir nestandartinis žvilgsnis leidžia sukurti naują namų sampratą. Kilnojamieji kiaušinio ar karsto formos būstai, nedidelės erdvės, belaidžiai įrenginiai, ekologiški namai – tai keli iš dizainerių siūlomų variantų. Pavyzdžiui, kiaušinio formos belaidis „Ecocapsule“ įrenginys gali būti perkeltas beveik visur, kur norite gyventi. Šie neįprasti namai puikiai tiks mėgstantiems keliauti ir nebijantiems mažų patalpų.

Slovakijoje įsikūrusi įmonė ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti mažų namų, primenančių futuristinį būstą, idėją. „Nice Architects“ suprojektuotas „Ecocapsule“ yra kilnojamasis gyvenamasis plotas, naudojantis saulės ir vėjo energiją, taip pat galintis filtruoti lietų ir rasą. Kapsulė yra apie 4,5 m ilgio, 2,4 m pločio ir apie 2,5 m aukščio. Į tą erdvę dizaineriams pavyko įmontuoti sulankstomą lovą, stalą ir dvi kėdes, nedidelę virtuvę ir tualetą su dušu. Taip pat yra keletas sandėliavimo erdvių, o kad neištiktų klaustrofobija – įdėti langai.

„Ecocapsule“ stogas padengtas saulės elementais, taip pat yra polius, prie kurio pritvirtinta 750 W vėjo turbina. Abu energijos šaltiniai perduoda gaminamą energiją į bateriją, todėl net jei ramu ar debesuota, jūs vis tiek galite naudotis patogumais. „Nice Architects“ projektuotojai mano, kad tokia energijos sistema beveik metus užtikrins belaidžio įrenginio gyvavimą. Nepaisant nedidelės erdvės, kūrėjų tikinimu, šie kilnojamieji namai bus visiškai patogūs gyventi dviem suaugusiems žmonėms. O pats namas gali būti vežamas, skraidinamas, tempiamas ar net traukiamas gyvūnų vilkstinės.

Kitas didelis šio visiškai nepriklausomo statinio privalumas – jis gali būti pastatytas praktiškai bet kur: nuo tundros iki kalnų ar paplūdimio. Jei nesate pametęs galvos dėl ekstremalių pokyčių ar tolimų kelionių, tai tiesiog puiki alternatyva palapinei – galite šį namelį pasistatyti savo tradicinio namo kieme ar ant kito namo stogo arba surengti iškylą į pamiškę ir naktį praleisti tokioje kapsulėje.

„Architecture and Vision“ kūrėjai iš Tulūzos, Miuncheno bei Romos taip pat sukūrė kilnojamąjį namą, kuris šiek tiek primena fantastikos filmuose matomas ateivių transporto priemones. Šis pailgas kulkos formos namas sukurtas iš Kararos marmuro, jo interjerą galima modeliuoti pagal poreikius. Ekologiškai švarus būstas taip pat naudoja saulės energiją ir yra pakankamai išmanus, kad pats valdytų jos suvartojimą.

Technologijų amžiuje būtų pavojinga pasitikėti vien programomis, sistemomis ir tikėtis, kad jokių neigiamų pasekmių nebus. Suaktyvėjus išmaniųjų įrenginių naudojimui, rinkose pasirodant vis naujų produktų, kurie lengvina mūsų buitį, daugelis atsigręžia ir į kitą pusę, baimindamiesi, kad galime pakenkti tam, ką šiuo metu turime. Ne tik dėl to, kad daug laiko praleidžiame prie kompiuterių, biuruose, imame ieškoti ekologiškesnių sprendimų buityje, tai skatina ir atsakingas požiūris į klimato kaitą, išteklių tausojimas.

Atsinaujinanti energija sulaukia vis daugiau pasaulinių kompanijų dėmesio, daugelis bando bent simboliškai įdarbinti saulę, vėją, vandenį, kad atrodytų modernesni, sulauktų „žaliai“ mąstančiųjų palaikymo. Ekologiški namai irgi yra dalis futuristinių idėjų realizavimo, jie galbūt net dažniau matomi realybėje nei kiti utopiniai namai, kurie kol kas tėra vizualizacijos. Pastatyti namą iš ekologiškų medžiagų neatrodo labai sudėtinga, galiausiai tam nebūtini ypatingi architektų ir dizainerių komandų sprendimai. Žmonės grįžta prie ištakų: vieni siūlo statyti namus iš akmenų, kiti – medines trobas ar net hobitų olas primenančias pastoges.

„Paul de Ruiter Architects“ įmonė Nyderlanduose sukūrė energiją taupančius namus „Villa Kogelhof“, kurių pusė yra stiklinis, taką primenantis namas, o kita – po vandens baseinu esantis būstas. Amsterdame įsikūrusios įmonės tikslas – sukurti namus, kuriuose būtų jauku ištisus metus, bet būtų sumažintas energijos naudojimas ir poveikis saugomai ekologinei zonai. „Mūsų klientas pageidavo sukurti paprastą, bet įspūdingą namą. Jo kompozicija susideda iš dviejų kvadratinių plotų: vieno ant žemės ir vieno po žeme“, – pasakoja įmonės atstovas.

Pagrindinį gyvenamąjį plotą sudaro virtuvė, trys miegamieji, vonios kambarys ir daugiafunkcė erdvė, įkurta virš žemės. Stiklinės durys ir pertvaros atskiria įvairias erdves, o laiptais galima nusileisti į po vandeniu esantį kitą būstą. Tiesiai po viršutiniu būstu yra didžiulis garažas, taip pat sandėliavimo vieta, vonios kambarys ir biuras. Abiejuose aukštuose vyrauja klasika ir minimalizmas, o epoksidinės grindys, baltos sienos suteikia sterilumo įspūdį.

Taigi kokie tie ekologiniai šių namų sprendimai? Stiklo fasadas sukurtas iš saulės baterijų, sienos taip pat turi specialią vėdinimo sistemą. Vanduo šildomas deginant medieną iš privataus miško, o fotovoltiniai elementai ant stogo ir vėjo jėgainės gamins elektros energiją. Šis „Villa Kogelhof“ projektas reiškia labiau tai, kad namai gali išdygti ir saugomose teritorijose, jei tik architektai turi pakankamai sumanumo, nes šie sprendimai gana paprasti, kaip ir paties projekto dizainas. Kurdami šiuolaikiniams žmonėms ekologiškus būstus ekspertai bando užkariauti simpatijas paprastumu. Prisidengiant ekologiniais sprendimais tai net paprasčiau.

Paprastumas susijęs ir su spartumu: tarkim, rytinėje Ispanijos dalyje Kasteljon de la Planoje vos per devynias savaites buvo pastatytas ekologiškas namas „Ecological House 3.0“. Jo kūrėjai pasitelkė modernius skaičiavimus ir strategijas, kad greitai sukurtų gamtai nekenkiantį, žmogui patogų namą.

Iš medinių konstrukcijų suprojektuotas namas pasižymi ekologiniais sprendimais. Jį sumanė Barselonoje įsikūrusi įmonė NOEM. Pasak jos komandos, pradinė idėja buvo sukurti visiškai automatizuotą namą, kuris neužgožtų natūralaus kraštovaizdžio grožio. Rytinė Ispanijos dalis iš visų pusių apsupta kalvų, todėl biologiškai palankus namas nesugadins natūralios aplinkos vaizdo.

Visiškai suskaitmenintas projektavimas ir gamybos procesas leido architektams baigti projektą per rekordiškai trumpą laiką (8 savaites išankstinio surinkimo; dar 1,5 savaitės užtruko pastatyti pagrindinę struktūrą). Pašalinę nebūtinus dalykus architektai galėjo drastiškai sumažinti išlaidas. Šis ekologiškas 96 kvadratinių metrų medinis namas, pastatytas naudojant vietinės kilmės atsinaujinančias žaliavas, leidžia asmeniui nuotoliniu būdu valdyti visą elektroninę įrangą išmaniuoju telefonu. Visi prietaisai sujungti vienas su kitu per internetą. Pastate yra belaidžiai jungikliai, kurie veikia per radiją. Išmaniosios sistemos pačios seka orų prognozes, o drėkinimo įrenginio funkcijos veikia pagal dirvožemio drėgmės lygį. Vėdinimas įsijungia automatiškai, kai anglies dioksido koncentracija namo viduje padidėja.

Ramindami tuos, kurie bijo užrūstinti gamtą be saiko naudodamiesi naujausiomis technologijomis, kūrėjai pristato ekologiškus namus kaip itin paprastus projektuoti ir statyti, nes tam naudojamos pažangiausios sistemos.

Galima rinktis ne tik ekologiškus sprendimus, bet ir ekologiškas medžiagas – šiaudus, molį, nendres. Ir Lietuvoje yra natūralumo entuziastų, kurie ryžtasi kaip protėviai drėbti namus iš molio ir šiaudų. Dažnas tai daro ne tik iš ekologinių paskatų, bet ir iš taupumo – imti paskolą už būstą ryžtasi ne kiekvienas.

Nyderlandų projekte „Villa Kogelhof“ neišvengta stiklo ir metalo, todėl tą būstą sunkiau pavadinti ekologišku, jame daugiau imtasi gamtai palankių sprendimų. O štai Ukrainos pietryčiuose, Dniepropertrovske, 2008 m. įmonė „Ryntovt“ pastatė „FriendHouse Hotel“, kuris apibūdinamas kaip ekologiškas viešbutis. Trijų hektarų plote pastatytas viešbutis apsuptas miškų, o jo lankytojai girdi čiurlenant Orelės upę.

Vienaaukščių namų grupę supa parkai, žaliosios zonos, aikštelės. Būstas suręstas iš išskirtinai natūralių medžiagų: molio, nendrių, medžių, akmenų. Tiesa, yra keletas metalinių konstrukcijų, bet kūrėjai patikino, kad tik ten, kur be jų nebuvo įmanoma apsieiti.

Kitas skiriamasis šio ekologiško viešbučio bruožas – obelų sodas. Pasak gražios vietos legendos, geraširdis ūkininkas pakviesdavo gausybę svečių du kartus per metus: pirmą kartą per sodo žydėjimą pavasarį ir antrą kartą nuimant vaisių derlių – vasaros pabaigoje. O ar pats „FriendHouse Hotel“ sulaukia lankytojų dažniau nei dukart per metus? Populiariame Rusijos socialiniame tinkle „VKontakte“ domėtasi kainomis ir viešbučio populiarumu, bet neatrodo, kad daugelis būtų išbandę šio viešbučio privalumus. Sklando gandai, kad klientai viešbutyje nė nelaukiami, nes jame gyvena patys savininkai.

Tačiau galima gyventi ne tik obelų, bet ir lianų apsuptyje – tikrose džiunglėse arba po palmėmis. Čia natūralumui imituoti nereikia tiek pastangų. Pirmasis ekologiškas, standartus atitinkantis ir sertifikuotas viešbutis Europoje 2003 m. buvo įkurtas Graikijos Rodo saloje. Neatsilieka ir kiti žemynai. Tarkim, Argentinos turizmo ir viešbučių asociacija įsteigė kasmetinį prizą Pietų Amerikoje projektuojamoms geriausioms ekologiškoms apgyvendinimo įstaigoms.

Neįprastais namų sprendimais domisi ne tik turizmo sektorius. Tarkim, automobilių „Honda“ gamintojai suteikė unikalią galimybę vienai amerikiečių šeimai apsigyventi futuristiniame name. Susanos O’Haros ir Stuarto Bennetto garaže nėra skraidančių automobilių, o po namus nesisukioja tarnų vaidmenį atliekantys robotai, nešiodami savo ponams šlepetes ar taures martinio. Tačiau eksperimentinis namas Deiviso mieste Kalifornijoje, kur gyvena S.O’Hara, S.Bennettas ir jų devynerių metų dvynės dukterys, sukurtas siekiant suteikti mokslininkams galimybę įvertinti, kaip žmonės gyvens po keleto metų.

Ateityje, tikimasi, visi būstai bus statomi iš beveik 100 proc. natūralių medžiagų, naudojami tvarūs šaltiniai, o elektra gaunama iš saulės kolektorių. Elektromobiliai bus neišvengiami.

Postmodernus namas Kalifornijoje suręstas iš perdirbtos medienos, visa apdaila ir baldai pagaminti iš natūralių medžiagų. Net betonas yra tvarus. Pamatų ir šlifuotas grindų betonas sumaišytas iš pozolano, kuris gaunamas iš vulkaninių pelenų ir yra naudojamas siekiant sumažinti cemento kiekį. Apšvietimo sistemos tokios pačios, kokios naudojamos Tarptautinėje kosminėje stotyje. Name rytais sklinda mėlyna šviesa, vakarais – oranžinė. Miegamojo apšvietimas – šiltų atspalvių, kad padėtų atsipalaiduoti prieš miegą.

Namas suprojektuotas galvojant apie visapusę aplinkos apsaugą ir vandens išteklių išsaugojimo standartus. Čia net nėra kanalizacijos, nors kitų kaliforniečių nuotekos ilgainiui patenka į Sakramento upę. Surinktos vienos šeimos nuotekos naudojamos augalams kieme laistyti, nes taupomas gėlas vanduo.

Sausra – viena didžiausių šios valstijos rykščių. Šiais metais dėl alinančių karščių ir menkų kritulių gyventojams pirmą kartą nustatyti apribojimai dėl vandens naudojimo: dėl kelerius metus besitęsiančios sausros valstijos gyventojai turės suvartoti ketvirtadaliu mažiau vandens nei iki šiol.

„Hondos“ namas Kalifornijoje visą savo energiją gauna iš saulės, bet lieka prijungtas prie tinklo. Kraštutiniu atveju namui energiją galės tiekti elektromobilis, stovintis garaže. Amerikiečių šeima, kuri čia gyvena moksliniams tikslams, viliasi, kad galės likti ir po eksperimento termino, kuris sueis šį spalį. Po metų, praleistų futuristiniame name, jie nebeįsivaizduoja buities įprastuose namuose.

Ilga automobilių „Honda“ gamintojų kelionė iki tvarių namų projektavimo prasidėjo 1946 m., kai įmonės steigėjas Soichiro Honda sugalvojo įmontuoti mažą variklį į dviratį. „Honda“ daug metų tyrė „žaliojo būsto“ veikimo principus. Demonstracinės versijos name Japonijoje buvo įrengtas mažas variklis, paverčiantis gamtines dujas elektros energija. Šiluma, gaminama variklio, naudojama namui apšildyti. Tarptautinėse rinkose ši sistema vadinama mikrokombinuota šilumos ir elektros energija. Japonijoje pagaminta daugiau nei 130 tūkst. vienetų tokio tipo variklių, dauguma jų pasirūpino „Honda“. Kompanijos inžinierius mechanikas, Deiviso projekto vadovas Michaelas Koenigas patvirtino, kad automobilių gamintojams energijos valdymas ir panaudojimas šiuo metu yra vienas esminių klausimų. Taigi galime tikėtis dar kelių „Hondos“ projektų, kuriuose žmonėms bus leidžiama susipažinti su ateitimi.

Kol Lietuvoje jaudinamasi dėl mažėjančio gimstamumo, bendros nuotaikos dėl pasaulinės populiacijos lygio ateityje kitokios. Šiuo metu prognozuojama, kad įpusėjus XXI amžių, apie 2050-uosius, Žemėje gyvens apie 9,2 mlrd. žmonių. Jiems visiems reikės kur nors gyventi. Kai kuriose Azijos šalyse jau susiduriama su gyventojų tankio problema. Iš padėties tenka suktis spėriai, bet ne itin moderniai – susispausti į savotiškus karstelius. Europiečiams tai gali atrodyti kaip futuristinė vizija, bet azijiečiai taip jau gyvena. Honkonge, kuris yra 1104 kv. km ploto (kone dvigubai mažesnis nei Lietuva), gyvena apie 7,3 mln. žmonių, todėl jų aplinkoje nėra miškų ar didelių parkų. Pasaulio finansų centru tituluojamas megapolis plečiasi, bet jo plotas, žinoma, lieka toks pat, todėl nauji atvykėliai arba jauni specialistai priversti grįžę iš biurų dangoraižiuose sulįsti į mažyčius butukus.

Architektas Gary Changas 30 kv. m plote sukūrė 24 kambarių konfigūracijas. Tai reiškia, kad mažyčiame būste žmogus gali pasijausti erdviau ir nugalėti klaustrofobiją. Tačiau tai sunkiau padaryti japonams, gyvenantiems karstus primenančiose erdvėse. Nagasakyje yra dangoraižis, kuriame vienas žmogus turi išsitekti 9 kv. m dydžio patalpoje, – pripažinkime, tai gana ekstremalu.

Mikroapartmentai postmoderniame amžiuje išgyvena renesansą. Jie leidžia žmonėms bent laikinai išspręsti būsto klausimą sparčiai augančiuose miestuose. Jei nuomos kaina už kvadratinį metrą per didelė, kodėl gi nesumažinus būsto ploto?

Kapsulės tipo būstai Japonijoje pradėjo populiarėti po karo. Šie butai tampa ir namais, ir biurais, juose gyvena įvairaus amžiaus japonai, negalintys skirti daugiau išlaidų būstui. Nepaisant mažo butų-kapsulių dydžio, juose pritaikyti eksperimentiniai statybos metodai komplikuoja tradicinę priežiūrą. Kaip problemą ekspertai iškelia vandentiekio ir paslaugų linijų remontą. Dar kita problema – užėjus karščio bangai gyventojai gali tiesiog perkaisti, nes viduje nėra vėdinimo sistemos, o langai neatsidaro. Tiesiog japoniška sauna.

O štai Japonijos sostinėje Tokijuje už 550 eurų per mėnesį galima išsinuomoti „karstą“, kitų dar vadinamą „batų dėže“, kurioje neaukštas žmogus išsitenka tik dviem pozicijomis – gulomis arba sėdomis. Jokių papildomų erdvių šiame 2,5 m ilgio ir 1,5 m aukščio gulte, kuriame jaunuoliai sugeba dar įsitaisyti lentynėles rakandams susidėti ir drabužių kabyklas, nėra. Tai labai maži bendrabučio tipo kambariai, bet kainos ne tokios jau kuklios. Dešimtys žmonių gyvena belangiuose „karstuose“ ir dalijasi bendru dušu.

„Pop-Up Apartment“ – dar vienas Nyderlandų architektų sumanymas. Europiečiams irgi netrukus gali tekti pakovoti dėl gyvenamosios vietos, todėl „TU Delft“ kūrėjai pasiūlė apsigyventi būste be sienų, kuriame kiekviena erdvė įgaus savo modelį priklausomai nuo poreikio. 50 kv. m butas, jų įsivaizdavimu, turėtų būti be kambarių, jie bus sukuriami judinamomis sienomis, kurias formuos po grindlentėmis esantis varikliukas. Kai sienų plokštės iš polipropileno juda, susidaro atskiros erdvės, todėl gyventojams suteikiamos begalinės galimybės nuolat atsinaujinti. Baldai, irgi iš dalies sukurti iš propileno, tiesiog iššoka iš sienų, kai šios judinamos po grindimi esančio variklio. Visi šie pokyčiai valdomi išmaniojo telefono programėle. Sienos gali būti valdomos ir rankiniu būdu, jei kada nors pamestumėte savo galvą – telefoną, bet labai reikėtų pakeisti valgomąjį į miegamąjį.

Architektų komanda sukonstravo skaitmeninį viso buto modelį su daug jo galimybių. Idėja yra perspektyvi, ir architektai mano, kad per dešimtmetį galės sukurti visiškai funkcionalų besitransformuojantį butą.

Niujorke gyvenantis architektas Victoras Vetterleinas pripažįsta, kad jo profesijos atstovams belieka susitaikyti su klimato šilimo, gyventojų populiacijos didėjimo tendencijomis ir kurti namus, atsižvelgiant į šiuos iššūkius. Miestų ekspertai nemato galimybės ignoruoti aiškių šio amžiaus pokyčių, virsmus turi išgyventi įvairių sričių specialistai. Reaguodamas į permainas, V.Vetterleinas sukūrė ekologiško namo „Reboot“ projekciją.

Namas pasižymi futuristine estetika. Yra elipsinis stiklinis liftas, apsuptas baltų laiptų su stiklo turėklais, blizgančių grindų, kurias galima automatiškai perplanuoti. Vėjo turbinos ir baterijos tiekia namuose energiją, jei pritrūktų iškastinio kuro. Vidaus vandens valymo įrenginiai naudoja lietaus vandenį, surinktą vamzdžiuose virš langų. Specialistas pripažįsta, kad galbūt „Reboot“ projektas nėra idealus ir primena būstą iš japoniškų animacinių filmų, bet jis kelia diskusijas, ir tai, anot V.Vetterleino, yra postūmis imtis permainų.

Klimato kaita – tai ne tik didėjanti metinė temperatūra, bet ir dažnesnės gamtos stichijos. Gyvenantieji seismiškai aktyviose zonose arba ten, kur įprastos sezoninės liūtys, pirmiausia turi atsižvelgti į gamtos dėsnius, o tik tada į savo poreikius.

Egzistuoja namas, kuris gali apsaugoti nuo daugelio stichinių nelaimių. Namai ir pragyvenimo šaltinis gali būti sunaikinti per vieną dieną, jei bus nuniokoti tornadų ar liūčių, todėl Honkonge įsikūrusi įmonė „10 Design“ pasiūlė sprendimą, kaip atlaikyti ir vėjus,  ir potvynius. Ant savotiškos hidraulinės svirties pastatytas namas nusileidžia į žemę, kai aplink jį pradeda siausti tornadas arba uraganas. Kai būstas atsiduria po žeme, stogas užsidaro, todėl vanduo ir vėjas nei gyventojams, nei pačiai konstrukcijai nepakenks. Namas naudoja saulės energiją ir turi anglies nanovamzdelius, išdėstytus ant sienų, kurie filtruoja toksinus ir teršalus. Tikra palaima didmiesčių gyventojams.

O „Meridian 105 Architecture“ įmonės įkūrėjas Chadas Mitchellas siūlo dar vieną unikalų taupių ir kilnojamųjų namų sprendimą. Jo koncepcija „Weave Housing“ bando suderinti esminius dalykus: energijos naudojimo efektyvumą keičiantis klimatui bei kainos ir kokybės santykį. Bangų motyvas name sukuria šešėlius – natūralų pavėsį, taip pat šios „kišenės“ funkcionuoja kaip balkonai, kuriuose gyventojai gurkšnoja kavą. O bene didžiausias privalumas, kad šiuos namus galima kilnoti, pervežti, tada patikrinus jų kokybę – toliau gyventi.

Grafinis dizaineris Timonas Sageris irgi simpatizuoja kilnojamų namų idėjai. Jo manymu, stabilumas ir pastovumas, kuris anksčiau buvo siejamas su namų įvaizdžiu, blėsta, žmonės nori jausti daugiau laisvės ne tik projektuodami savo namus, bet ir apskritai neribodami savęs koordinatėmis. Todėl jis ragina gyventi trumpam išsikraunant lagaminus jachtoje-lėktuve. Tai tokie hibridiniai namai, pavadinti „Wolke 7“, kurie užmetus akį atrodo kaip du dirižabliai, pritvirtinti lynais prie pailgos konstrukcijos. Impozantiški namai su daug savotiškų denių moderniems gyventojams gali pasiūlyti viską, ko jie norėtų – nuo erdvaus pramogų kambario iki ramaus miegamojo. Name taip pat yra didžiuliai langai, kurie leis mėgautis vaizdais iš aukštai.

Na, o jei jūs vis dėlto mėgstate nuošalumą ir egzotiką, bet bijote aukščio, todėl nedrįstumėte keliauti T.Sagerio sugalvotais skraidančiais namais, galbūt jus viliotų galimybė gyventi saloje, bet ne kokioje nors pašiūrėje, o futuristiniame name. „Project Utopia“ koncepcijos kūrėjus veikiausiai įkvėpė ant vandenyno iškilusios naftos gavybos platformos arba vėjo jėgainės ant vandens, nes šie namai sukuria salą be žemyninės dalies. Gana ekstremalu, bet intriguoja.

„BMT Nigel Gee“ įmonės projektas tikrai utopinis, bet puikiai atitinkantis šį laiką: čia svarbu ekologija, viskas vienoje vietoje ir jaudina. Gyventi blokiniame dvylikos aukštų name nepalyginti nuobodžiau už mįslingą gyvenimą virš vandens. Ant tvirtos struktūros yra miniatiūrinis plaukiojantis miestas, pilnas mažmeninės prekybos parduotuvių, restoranų ir viešbučių – visko, ko prireikia gyventojams buityje ir atvykėliams.

„Project Utopia“ yra komercinio kruizinio lainerio dydžio ir pakankamai didelis tapti namais nedidelei visuomenei. Ši „sala“ yra apskritos formos, 100 m skersmens ir apima 11 denių gyvenamojo ploto. Viršutiniai aukštai uždengti stiklu ir sudaro kupolą, leidžiantį saulės spinduliams patekti į vidų. Stiklinį kupolą taip pat galima atidaryti, kai tai leidžia oro sąlygos, kad viršutiniuose aukštuose gyvenantys „saliečiai“ gautų gryno oro. Kai kupolas atvertas, viršutinis aukštas veikia kaip atviras baseinas. Namui stabilumo suteikia keturios kojos-platformos, išlaikančios namą vietoje net ekstremaliomis sąlygomis. Kiekviena koja turi po propelerį, leidžiantį salai mažu greičiu judėti. Šioje „saloje“, be abejo, pramoginiam naudojimui yra valčių ir vandens motociklų. Interjerą, be parduotuvių, papildo teatras, restoranų sritis, barai, naktiniai klubai ir kazino. Stebėjimo denyje svečiai ir gyventojai išvys 65 metrų virš jūros vaizdus 360 laipsnių kampu.

Kadangi kol kas kvapą gniaužianti britų įmonės idėja yra utopinė, jie siūlo „salos“ dalis – prabangias jachtas, kuriose yra „Project Utopia“ elementų.

O kaip atrodytų futuristinis namas ne plačiame vandenyne, o istoriniame mieste? Britai, skandinavai, amerikiečiai nestokoja vaizduotę šokdinančių idėjų, lenkai, pasirodo, taip pat. Krokuvoje įrengtas išskirtinio dizaino namas, pakrypęs į vieną pusę. „Mobius Architekci“ specialistai suprojektavo „Edge House“ taip, kad šis organiškai įsikomponuotų į istorinio miesto urbanistiką ir dar tilptų ant šlaito, todėl pavertė jį 30 laipsnių kampu. Šis namas miesto ekspertų patvirtintas kaip atitinkantis dabartinį kraštovaizdį ir atliepiantis unikalią Krokuvos gamtą bei architektūrą.

O štai Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra ištisas utopinis miestas. Masdaras netolimoje ateityje turėtų tapti atsinaujinančios energijos ir automatizuotų automobilių sostine, bet dėl finansų krizės galutinis rezultatas šiuo metu nėra toks futuristiškas ar utopinis. Šis suprojektuotas miestas veikiau primena ne ekologišką gyvenvietę, o vaiduoklių buveinę. Daugelis pastatų ir aukštųjų technologijų įrenginių naudojami vos kelių tūkstančių gyventojų. Tuos kelis tūkstančius dabartinių gyventojų iš dalies sudaro mokslininkai, kurie šiuo metu čia dirba. Masdaro mokslo ir technologijų institutas čia išsinuomojo dalį patalpų ir atlieka tyrimus.

Tiesa, yra ir prošvaisčių. Miestas turėtų tapti atviresnis, kai bus baigtas – maždaug po 2020-ųjų, tačiau kol kas vaizdas neprimena turisto svajonės. Na, nebent jus žavi vaiduokliška aplinka.

Didžiąją dalį investicijų skyrė turtingojo Abu Dabio vyriausybė, patikėjusi britų „Foster and Partners“ idėja. Projektas, sugalvotas 2006 m., buvo įvertintas 18–22 mlrd. dolerių ir turėjo būti baigtas maždaug per aštuonerius metus. Pirmasis etapas turėjo būti įgyvendintas 2009 m., bet statybos prasidėjo 2008 m. ir pirmieji šeši pastatai mieste buvo baigti 2010 m. spalį. Pasaulinė finansų krizė pristabdė šio ateities miesto plėtrą, todėl dabar vizijose tikimasi visą galutinį rezultatą išvysti tarp 2020 ir 2025 m. Projekto vertė taip pat sumažėjo 10–15 proc.

Šešių kvadratinių kilometrų futuristiniame mieste gyvens 45 –50 tūkst. žmonių, veiks 1500 įmonių, kurios specializuojasi kurdamos ar prekiaudamos ekologiškais produktais. Dar daugiau nei 60 tūkst. darbuotojų, tikimasi, kasdien atvyks į Masdarą dirbti. Masdaro sienos bus terakotinės, jas puoš arabeskos modeliai, o iš tolo miestas primins kubą. Gatvėse bus vėsu – 15–20 laipsnių pagal Celsijų, mažiau nei aplink esančioje dykumoje. Kontrastingas temperatūros skirtumas išgaunamas dėl unikalios Masdaro konstrukcijos. 45 metrų vėjo bokštas, paremtas tradiciniu arabų dizainu, siurbia orą iš viršaus ir stumia vėsų vėją į Masdaro gatvės. Pastatai yra šalia vienas kito, kad gatvių ir pėsčiųjų takai neskendėtų kaitrioje saulėje.

Architektai padarė neabejotinai daug ir apgalvojo daugelį niuansų, kad tik miestas būtų patogus ir taupus, ekologiškas. Čia nebus galima naudotis jokiais įprastais automobiliais, tik elektromobiliais, dviračiais, viešuoju transportu ir kitomis elektra arba geriausia – atsinaujinančią energiją naudojančiomis susisiekimo priemonėmis.
Futuristiniai namai – ne tik fantastinius filmus primenantys pastatai, kurių funkcionalumas išsigalvotas. Dizaineriai siekia paversti namus ne jaukia vieta, kur išsidrėbus prieš televizorių robotai atneštų šaltų gėrimų, bet greitai kintančia ir aplinką tausojančia erdve, pavaldžia šeimininkui. Modernūs namai iš esmės keičia namo-tvirtovės suvokimą, keičiasi vertybės ir prioritetai. Tiems, kurie nespėja išsikrauti lagaminų, nes nuolat keliauja, kilnojamieji namai – tikras atradimas. Gyventi kiaušinio ar kulkos formos name arba gebėti sklęsti savo paties namuose virš kalnų ir vandenynų, arba galiausiai gyventi virš vandens – išrankiausiųjų poreikių patenkinimas.

Deimantė Daugintytė

Shutterstock

Sėkmė. JAV kompanija „Apple“ šiuo metu neabejotinai išgyvena aukso amžių. Naujo telefono pristatymas praėjusį rudenį sudomino net atkakliausius skeptikus, o kompanija skaičiavo istoriškai didelį pelną.

Daugelis dar iki „iPhone 6“ pasirodymo rinkoje tai vadino kompanijos generalinio direktoriaus Timo Cooko didžiuoju egzaminu, nes po 2011 m., kai iš vadovo pareigų pasitraukė Steve‘as Jobsas, „Apple“ nebuvo pristačiusi jokio naujo įrenginio.

Regis, T.Cookas gali atsikvėpti ir parašyti sau gerą pažymį, nes kompanija per 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį pardavė rekordinį skaičių – 74,5 mln. išmaniųjų telefonų „iPhone 6“ ir „iPhone 6 Plus“. „Apple“ šiuo metu vertinama daugiau nei 700 mlrd. JAV dolerių, o lažybų punktuose visame pasaulyje spėliojama, kada bus sulaukta trilijono dolerių.

Balandžio 24 d. bus pradėti pardavinėti ilgai laukti ir plačiai išreklamuoti išmanieji laikrodžiai „Apple Watch“, bet jų pardavimas T.Cooko komandos prie apvalesnės sumos veikiausiai neatves. Be abejo, įrenginys strategiškai patrauklus, juo bus domimasi, jis išsiskirs iš kitų išmaniųjų laikrodžių, bet čia reikia nusileisti ant žemės. Ekspertai spėlioja, kad iš laikrodžių pardavimo per pirmąjį ketvirtį kompanija gali uždirbti apie 2 mlrd. dolerių. Skamba neblogai, bet tai ne aukso kalnai, palyginti su „iPhone 6“ debiutu ir 18 mlrd. dolerių per vieną ketvirtį.

Vos pasirodžius naujajam modeliui per valandą iššluota 30 tūkst. telefonų. Naujo išmaniojo telefono ištikimi „Apple“ gerbėjai laukė dvejus metus: „iPhone 5“ buvo pristatytas 2012 m. rugsėjį per tradicija tapusį kompanijos renginį. Taigi vartotojai, mėgstantys naujoves ir patogumą (o tai yra vieni pagrindinių „Apple“ strateginių tikslų), nekantriai laukė naujo telefono ir buvo pasirengę plačiai atverti pinigines.

„iPhone 6“ ir „iPhone 6 Plus“ sėkmė nebuvo atsitiktinė. Didelėms kompanijoms taip neatsitinka – jos nuosekliai dirba, tiria viešąją nuomonę, stebi konkurentus ir bando numatyti, ko reikia vartotojams. O vartotojams dabar reikia mini kompiuterio ir ant riešo, ir delne, ir automobilyje, ir dar kur nors. „Apple“ pateisino lūkesčius išleisdama du naujus telefono modelius didesniais ekranais, kurie patenkina didėjantį gigantizmo alkį. Kartu „iPhone 6“ sėkmė natūraliai lėmė klinikinę „iPad“ mirtį.

Tiesa, T.Cookas, džiaugdamasis pelnyta telefonų sėkme, nepraranda vilties dėl planšečių. Tačiau kompanija vėl turės pakrapštyti pakaušį ir atnaujinti požiūrį į penkerius metus gyvuojantį įrenginį, nes telefonai dideliais ekranais atstoja planšetes.„Ipad“, kaip ir „iPhone“, buvo S.Jobso kūdikiai, kurie pripažinimo sulaukė vos pristatyti visuomenei, tačiau šių įrenginių likimas skirtingas: planšetės efektas veikė trumpai, o štai telefonai be tradicinės klaviatūros užkariavo pasaulį ilgam.

2007 sausio 9 d. S.Jobsas, prieš pristatydamas visiškai naujos kartos įrenginį, nesuklydo su pasitikėjimu pareikšdamas, kad „šiandien mes įsirašysime į istoriją“. Prieš aštuonerius metus paskelbta apie revoliucinį telefoną, kuris iš esmės pakeitė naudojimąsi mobiliaisiais įrenginiais. „Apple“ atsisakė QWERTY klaviatūros, bet suteikė neribotas jutiklinio ekrano galimybes bei išplėtė mobiliojo interneto funkcijas. Šių metų sausį pagarbiai buvo prisimintas jau istorinis tapęs „Apple“ kompanijos pristatymas, o analitikai, žvelgdami iš perspektyvos, kone vienu balsu įvardijo, kad prietaiso sėkmės garantas buvo paprasta vartotojo sąsaja.

Kalbant ne tik apie techninius dalykus, skirtus vartotojų patogumui, bet ir apskritai apie tai, kaip atsižvelgiama į klientus, dažnai buvo kartojama, kad S.Jobsas kietakaktiškai nesiklauso vartotojų pastabų ir pasiūlymų. Viskas esą lemiama paties vadovo ir kompanijos skyrių lyderių. Vis dėlto įtakingo JAV verslo leidinio „Forbes“ bendradarbis Drew Hansenas išdrįso sulaužyti šį mitą: jis tvirtina, kad S.Jobsas klausėsi kompanijos klientų godų ir buvo atsidavęs jiems visus dvidešimt metų.

1997 m. „Worldwide Developers Conference“ renginyje S.Jobsas prisipažino: „Klientų patirtį reikia panaudoti kuriant technologijas… Aš dariau šią klaidą dažniau nei bet kas kitas šioje salėje… Kai bandėme sukurti „Apple“ strategiją ir viziją, mes galvojome apie tai, ką tikrai naudingo galime suteikti klientui, kuo galime jį sudominti. Manau, tai yra teisingas kelias.“

Žinoma, tai nereiškia, kad S.Jobsas siūlo verslininkams rengti apklausas ir iškvosti būsimus pirkėjus, ko šie pageidauja, – jo mintis lieka tokia: žmonės nežino, ko nori, iki tol, kol jiems ką nors parodai. Taigi pirmiausia S.Jobsas siūlė suvokti, kokia yra kompanijos strategija ir ką kūrėjai gali pasiūlyti klientams. Pagrindinis dėmuo buvo tai, kas jiems būtų reikalinga. Maža to, pristatydama kiekvieną naują įrenginį „Apple“ stengiasi atsakyti į klausimą, kokią įsisenėjusią ar įkyrėjusią problemą jis išsprendžia. S.Jobsas nuolat turėjo mintyse du dalykus: kad naujas produktas atitiktų aukštus technologinius reikalavimus ir pateisintų klientų lūkesčius.

Beje, griaunant mitą apie S.Jobso atsitraukimą nuo klientų reikėtų priminti, kad bent jau jo vadovavimo laikais „Apple“ ieškojo grįžtamojo ryšio, kuris aktualus ir didelei kompanijai. Įrankis „Net Promoter Score“ skirtas klientų pasitenkinimui ir lojalumui stebėti, tai yra klientai šimtuose parduotuvių kasdien prašomi pareikšti savo nuomonę bei atsakyti, ar jie rekomenduoja, pavyzdžiui, „Apple“ įrenginius kitiems. Sena rinkodaros paslaptis negali užtikrinti visiško pasitikėjimo atsakymais ar gaunamais rezultatais, bet padeda susidaryti apytikrį vaizdą.

Taigi kodėl „Apple“ yra toks įtakingas ir puikiai žinomas prekės ženklas? Dėl savo geros ir apgalvotos rinkodaros. Išties kompanija neišradinėja dviračio ir nekuria utopijų. Daugelis konkurentų po S.Jobso mirties sakė, kad kompanija nekūrė kažko visiškai netikėto – ji tik patobulino ankstesnius įrenginius, bet darė tai kūrybingai.

Pirmiausia, ko siekia „Apple“, – sukurti gerą produktą, tada svarbu, kad jis įgyvendintų klientų svajones ar lūkesčius. Dar vienas svarbus dalykas – kompanija siekia klientų lojalumo, bet tai vėlgi labiausiai priklauso nuo pardavėjo: ar tavimi tikės milijonai, ar vienetai.

Kaip vieną kertinių „Apple“ rinkodaros strategijos taškų taip pat galima įvardyti klientų patirties įvertinimą ir jų patirties dalijimąsi su kitais. Nors veikiausiai nėra daug klientų, išsitatuiravusių „Apple“ prakąstą obuolį, kaip tai atsitiko su „Harley Davidson“ motociklų gerbėjais, nebūti nieko girdėjusiam apie IT giganto prekės ženklą tiesiog neįmanoma.

Beje, jei kalbame apie logotipą, jame irgi atsispindi ryškus kompanijos principas – inovacijų diegimas. Tarp didžiųjų IT kompanijų pasaulyje nėra kito tokio originalaus logotipo kaip „Apple“, nes kompanijos sieja savo logotipus su pavadinimais ar bent jau trumpiniais (HP, LG, IBM). Prakąstas obuoliukas – ne alkanų klientų simbolis, o pagarbos britų matematikui Alanui Turingui, kuris išaiškino nacių šifravimo mašinos veikimo principą, ženklas. A.Turingas, kuris buvo gydomas hormonais dėl homoseksualumo, atsikando obuolio, suvilgyto cianidu, ir taip nutraukė savo liūdnai susiklosčiusį gyvenimą. Stanfordo verslininkai (S.Jobsas, Steve‘as Wozniakas ir Ronaldas Wayne‘as) ieškojo logotipo savo naujajai įmonei ir prisiminė britų matematiką, kuris svariai prisidėjo prie šiuolaikinių kompiuterių atsiradimo.

Nors šis aiškinimas dažnai nuvertinamas, esą obuolys – Isaaco Newtono traukos dėsnio atradimo ar Ievos ir Adomo nuodėmės simbolika, pats dizaineris Robas Janoffas, sukūręs logotipą, labiausiai linko prie A.Turingo atminimo versijos, nors apie garsaus kriptografo likimą prisipažino mažai girdėjęs.

Bet kuriuo atveju „Apple“ rinkodara S.Jobso vadovavimo laikais rėmėsi grynumo idėja: per renginius jis siekė labai tiksliai ir įtaigiai suformuluoti žinią. Jam išties sekėsi, nes lyderis minimas tarp vienų iškalbingiausių IT kompanijų vadovų, o jo kalbos dažnai prisimenamos ir cituojamos. Be to, S.Jobsas siekė tiesioginio ryšio su auditorija, įtvirtino iki šiol „Apple“ konferencijose išlikusią pristatymų stilistiką: neformalioje aplinkoje džinsais vilkintys vadovai pristato atnaujinimus ar naujus įrenginius laisvai kalbėdami, ekranuose tik retkarčiais pasirodo vizualizacijos, siekiama konkretumo. S.Jobsas buvo tiesiog alergiškas tuo metu labai populiariems „PowerPoint“ pristatymams, griežtai jų atsisakydavo, patardamas ir kitiems imtis šio pristatymo būdo tik esant būtinybei.

Be to, „Apple“ suvokia savo vertę ir konkurentų galimybes, o tai leidžia neiškrypti iš kelio. Pažinti savo „priešą“ – būtina. S.Jobsas atvirai nemėgo „Microsoft“ ir kaltino šią kompaniją prastu skoniu. Nieko keista – pats S.Jobsas buvo estetas, tai rodo ir logotipas, ir gaminių dizainas: įrenginių detalės svarbu, bet siekiama atsisakyti nebūtinų dalykų.

S.Jobsas ir Billas Gatesas iki maždaug 1983 m. buvo artimi draugai, po to tapo konkurentais, tad S.Jobsas leido sau atvirai paniekinti „Windows“ kūrėjus. Tačiau draugystė sudužo ne dėl skonio klausimo. Jie abu buvo vieni svarbiausių XX a. antrosios pusės IT įmonių generaliniai direktoriai.

Atsitiko taip, kad „Apple“ turėjo didelių užmačių tapti įtakinga kompiuterių gamintoja bei kurti savo operacines sistemas (OS), todėl „Microsoft“ būtų likusi tik maža rinkos dalis. B.Gatesas nebuvo aklas ir suvokė, kad jo valdoma kompanija tuoj gali tapti priklausoma nuo S.Jobso geranoriškumo. B.Gatesas turėjo nešvarų kozirį: „Microsoft“ inžinieriai slapta nukopijavo „Macintosh“ OS ir kūrė nuosavą „Graphical“ OS – „Windows“. Netrukus S.Jobsas viską sužinojo: realybė buvo tokia, „Microsoft“ nori konkuruoti su „Apple“, o B.Gatesas jį apgavo. Praėjus keleriems metams po S.Jobso mirties B.Gatesas interviu televizijoje išsklaidė miglą apie pašlijusius jų santykius ir pasakojo, kad dažnai lankydavo S.Jobsą, kai sužinojo apie jo onkologinę ligą. Vienas „Microsoft“ įkūrėjų gyrė kolegos dizaino jausmą ir vidinį pojūtį, tai, kaip jis strategavo rinkodarą.

Tiesa, tarsi bandydamas įrodinėti „Microsoft“ pranašumą priminė, kad jo kompanija dar iki „Apple“ buvo pagaminusi planšečių, bet S.Jobsas surinko viską į vieną ir pristatė „fenomenalius produktus“. O dar prieš pristatant naują biografiją apie S.Jobsą „Becoming Steve Jobs“ (autoriai – žurnalistai Brentas Schlenderis ir Rickas Tetzeli), jo senas draugas pajuokavo, kad „Microsoft“ nėra „Apple“, ir S Jobsui tikrai nebūtų sekęsi vadovauti šiai kompanijai. Abejotina, kad S.Jobsas būtų svajojęs apie darbą, kaip jis sakydavo, nekūrybingoje kompanijoje.

Įdomu, kaip dabar S.Jobsas vertintų „Microsof“ veiklą po B.Gateso atsistatydinimo, kai vadžias perėmė Satya Nadella. Kai kurie jau spėjo įvertinti pokyčius ir supanašėjimą su „Apple“, esą S.Nadella taiko panašius vadovavimo principus kaip legendinis „Apple“ lyderis. „Microsof“ bando nusikratyti tradicinio savo modelio ir prabilo apie „aukštesnius tikslus, didesnius lūkesčius“, nes nori, kad vartotojai rinktųsi, mėgtų ir norėtų naudotis „Windows“.

Pažanga strategijoje pastebima. Po „Vista“ ir „Windows 8“ nesėkmių korporacija bandys iš naujo įtikinti klientus, kad ji dar gali sukurti ką nors vertinga. Tai primena 2000 m. „Apple“ situaciją, kai kompanija išsikėlė tikslą vis dėlto ne nutraukti nevykusių „Mac“ kompiuterių gamybą, o pagaminti geresnę versiją ir atnaujinti „iOS“. Atrodo, kad S.Nadellos paskyrimas vadovauti „Microsoft“ – tik į naudą kompanijai, nes šis žmogus turi grandiozinių planų keisti korporacijos veikimo principus.

Po S.Jobso mirties keitėsi ir „Apple“ konkurentai. Kompanija sutelkė dėmesį nebe į OS, o į įrenginius, tad nauja varžove tapo Pietų Korėjos milžinė „Samsung“. Akivaizdi konkurencija ir nesutarimai, auginę ir mušę kompanijų vertę rinkoje, prasidėjo 2011 m. pavasarį, kai teismus pasiekė pirmosios bylos dėl patentų. Tiesa, „Apple“ pirmą didelę bylą laimėjo. Nors pats patentų klausimas buvo vienas paskutinių S.Jobso rūpesčių, su tuo daugiausia susidūrė į generalinius direktorius 2011 m. rugpjūtį paskirtas T.Cookas. Kiek žinoma, jis priešinosi Korėjos kompanijos padavimui į teismą.

Reikėtų paminėti, kad analitikai įnirtingą kompanijų bylinėjimąsi vadina visiškai netipine konkurencine kova, kai kas tai net praminė „legaliu karu“, kuris padėjo abiem įmonėms, ypač „Apple“, sustiprėti. Karo kirčiai ne žlugdė, o grūdino kompanijas, vartotojai su malonumu galėjo stebėti, kaip „Samsung“ bando peršokti konkurentų minas ir išlikti rinkoje sveika.

Tiesa, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos Korėjos kompanija liko šešėlyje ir pasaulio reitinge pagal parduodamų išmaniųjų telefonų skaičių pernai buvo antra, o jai ant kulnų mina Kinijos gamintojai „Xiaomi“ bei „Lenovo“. Nors „Samsung“ kaltinta kopijavimu ir kitais nešvariais žaidimais, ir jai, ir „Apple“ teismai išėjo į naudą, nes, kaip pripažino Kalifornijos kompanijos operacijų skyriaus vadovas Jeffas Williamsas, karas padėjo kompanijoms tartis dėl tiekimo. Nors J.Williamsas atsisakė plėtoti savo teiginį, vis dėlto tai nėra laužta iš piršto.

Dar viena šio netipinio kompanijų karo „pasekmė“ ta, kad įsisiautėjusios išmaniųjų telefonų rinkoje jos sutramdė kitus konkurentus: „Microsoft“ ir „BlackBerry“. Tai, ko bijojo S.Jobsas ir vengė T.Cookas, išėjo kompanijai į naudą.

O ar pats T.Cooko paskyrimas korporacijos vadovu išėjo į naudą „Apple“? Jos rezultatai rėkte rėkia – taip, bet vis dėlto „iPhone“ nebuvo visiškai naujas produktas, tai S.Jobso generacijos produkto tęsinys.

Mąstant apie tai, kokių rinkodaros principų ėmėsi naujasis lyderis, vėl iškyla tas pats inovacijos modelis. T.Cookas netrukus po paskyrimo į generalinius direktorius sakė, kad kompanija toliau sieks išsiskirti naujumu ir kūrybišku požiūriu, tai yra jis tęs savo pirmtako pradėtą darbą. Imtis revoliucijų sėkmingai besiklostančioje kompanijos veikloje lyg ir nebūtų gyvybiškai būtina, bet T.Cookas surizikavo rinktis tą patį principą.

Dar viena esminė naujojo lyderio nuostata – plėsti pardavimą, ir ne bet kur, o pačioje didžiausioje pasaulio rinkoje – Kinijoje. 2013 m. Kinija buvo antra pagal dydį „Apple“ klientė, T.Cookas tada pažadėjo, kad kada nors Kinija bus pirma. Tačiau lūkesčiai ne visada lengvai realizuojami, ypač po didžiojo JAV institucijų sekimo skandalo. Kinijos pareigūnai šiuo metu labai šnairai žiūri į JAV kompanijas, tarp jų – ir „Apple“, jų įrenginių nenorima įsileisti net po vidinių auditų bei tyrimų. Komunistinei Kinijai daug patogiau savo gyventojams siūlyti vietinę produkciją – populiarėjančius „Xiaomi“ bei, pavyzdžiui, „Lenovo“.

Taigi Kinija liko nuošaly, kaip ir kita nemaža Rusijos rinka. T.Cookas nebuvo tiesiogiai susijęs su JAV pasiklausymo politika, bet jo kompanija pakliuvo į juoduosius Kinijos sąrašus, o štai į Rusijos nemalonę „Apple“ pateko tiesiogiai dėl vadovo pažiūrų.

Vadovaujant S.Jobsui santykiai su Rusija buvo puikūs, pats kompanijos vadovas asmeniškai pristatė vieną „iPhone 4“ modelių tuomečiam prezidentui Dmitrijui Medvedevui, kuris kaip vaikas, gavęs naują žaislą, tryško džiaugsmo stebėdamas naujo ekrano galimybes. Apsilankymas Silicio slėnyje Rusijos politikui atvėrė akis: „Rusijoje mes turime daug pinigų, bet neturime Silicio slėnio. Štai kodėl pinigai turėtų būti leidžiami tikslingai. Lėšos turi būti skiriamos reikiamiems asmenims pagal griežtas taisykles“, – mąstė oficialioje „Twitter“ paskyroje D.Medvedevas.

Jis buvo sužavėtas „Apple“ vadovo talento bei svetingumo, taigi Rusijai korporacija ir jos generalinis direktorius padarė gerą įspūdį. Po S.Jobso mirties Sankt Peterburge šalia Nacionalinio mokslinių tyrimų informacinių technologijų, mechanikos ir optikos universiteto iškilo memorialas, skirtas šiam išradėjui ir verslininkui. Tačiau instaliacija apie šlovingą S.Jobso gyvenimą stovėjo neilgai: 2014 m. lapkritį, kai T.Cookas prisipažino, kad yra gėjus, statula buvo pašalinta dėl „homoseksualumo reklamavimo“, kaip nurodė vietinė spauda.

Žinoma, T.Cooko prisipažinimas tebuvo paskutinis lašas tokiam absurdiškam žingsniui – pagrindinį vaidmenį suvaidino paskelbtas sankcijų karas dėl krizės Donbase bei visiškai pašliję JAV ir Rusijos santykiai. Rusija savo ruožtu į sankcijas atsakė netiesioginiais draudimais pardavinėti „Apple“ įrenginius šalyje, nes nuo 2015 m. įsigaliojo naujas įstatymas, nurodantis, kad interneto paslaugas teikiančios šalys turi saugoti duomenis vietinėse sistemose. Tai paveikė visus „Apple“ įrenginių turinčius asmenis Rusijoje, nes „Apple“ laiko duomenis JAV įsikūrusiuose „iCloud“ serveriuose.

Be to, Rusijos nemeilė Amerikos kompanijai sustiprėjo ir po rublio nuvertėjimo, nes importuojami „Apple“ įrenginiai smarkiai pabrango.

Dar vienas pikantiškas faktas: po T.Cooko paskelbimo apie savo lytinę orientaciją „Caviar“ butiko sukurti auksiniai „iPhone“ su Vladimiro Putino atvaizdu staigiai pabrango. Italijos ir Rusijos įmonė praėjusį birželį sukūrė specialią „iPhone 5“ seriją, visi 144 telefonai buvo išgraibstyti per kelias dienas, nepaisant to, kad kainavo 4350 dolerių. Dabar prabangus juvelyrikos butikas ketina pagaminti 299 telefonus iš aukso ir titano pagal „iPhone 6“ ir „iPhone 6 Plus“. Tiesa, V.Putino spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas nurodė, kad prezidento veido nevalia naudoti tokiems tikslams, tačiau kaip atsispirti pagundai pagerbti lyderį ir užsidirbti iš ištikimų rėmėjų?

Kad ir kaip geopolitiniai veiksniai trikdytų kompanijos veiklą, rezultatai nenukentėjo. Sunku vertinti, ar dabartinis „Apple“ pakilimas yra tebesitęsianti po S.Jobso likusi euforinė nuotaika, ar jau ryškus T.Cooko indėlis. Jei „Apple Watch“ sukrautų didesnį pelną nei pirmųjų „iPhone 6“ pardavimas, tada drąsiai būtų galima vainikuoti laurais T.Cooką. Kol kas jis pristatė mobiliąją mokėjimų sistemą „Apple Pay“ bei dar kelias sistemas: automobiliams skirtą „CarPlay“ ir atvirojo kodo programinės įrangos įrankį „ResearchKit“. Gandų lygmeniu kalbama ir apie kompanijos kuriamus elektromobilius, kurie turėtų spręsti vis dar esančias kliautis ir sudominti daugiau vairuotojų.

Taigi atrodo, kad T.Cookas su „Apple“ dabar labiau telkiasi į programinės įrangos, nei naujų įrenginių, kūrimą, tai yra okupuoja vis didesnį ratą žmonių, kurie naudojasi jos telefonais, bet nesižavi papildomais įrenginiais. Įrankiu „ResearchKit“ atiduodama duoklė mokslininkams, o „CarPlay“ suteikia didesnį patogumą vairuotojams, kurie gali valdyti savo „iPhone“ automobilio salone. O štai „Apple Pay“, palyginti su „Samsung“ įsigyta „LoopPay“ įranga, prašovė pro šalį. „Samsung Pay“ turi esminį pranašumą „Apple Pay“ atžvilgiu, nes jai reikia specializuoto artimojo lauko komunikacijos technologijos (NFC) įrenginio, o „Samsung Pay“ veiks su standartiniu kredito kortelių skaitytuvu ir NFC. Tai reiškia, kad tikriausiai daugelis verslininkų mieliau priims „Samsung Pay“ naujovę.

Matoma, kad T.Cookas neblogai tvarkosi su kompanija, ir S.Jobsas nesuklydo savo artimam draugui patikėdamas didelės vertės įmonę. Bet ko buvo iš jo tikimasi? Dar 2008 m., kai S.Jobsas kentė nuo vėžio, tarp ryškiausių kandidatų jį pakeisti buvo minimas T.Cookas, kuris 2004 m. kelis mėnesius vadovavo kompanijai, S.Jobsui sveikstant po operacijos.

Nepaisant to, kad jie abu – perfekcionistai, be išlygų įsimylėję savo darbus, T.Cookas parodė kitokį vadovavimo stilių. Be ginčų ir keršto istorijų, nuosekliai dirbdamas, jis negalėjo būti antras S.Jobsas, bet to ir nereikėjo. Bandyti mėgdžioti vieną didžiausių visų laikų IT kūrėjų – sunku ir net neprotinga, bet T.Cookas įrodė, kad minant savo pėdas irgi galima pasiekti stulbinamų rezultatų: 2014-ųjų paskutinis ketvirtis buvo istoriškai sėkmingas, o akcijų vertė T.Cookui perėmus valdymą padvigubėjo. Daugelis specialistų neišsižadėjo savo minties, kad T.Cooko DNR yra įrašyta „Apple“ kultūra, nes iki tapdamas generaliniu direktoriumi jis dirbo šioje kompanijoje 15 metų.

Veikiausiai šis „Apple“ DNR ir lėmė gana sėkmingą valdžios perėmimą, nes korporacijai ir dabar vadovauja žmogus, siekiantis geriausių rezultatų. 2014 m. ketvirtojo ketvirčio rezultatai patvirtina, kad einama teisingu keliu. Nors T.Cookas, priešingai nei jo pirmtakas, nebando kelti didelių bangų IT versle, pastarieji metai buvo skirti programiniams įrankiams ir bandymui įkvėpti naujos gyvybės klasikiniam laikrodžiui.

Šįkart kūrybingas „Apple“ kūrėjų žvilgsnis nukreiptas į laikrodį, kurio pagrindinė funkcija – rodyti laiką – nustumta į šoną. Ar tai padės kompanijai užsitikrinti daugiau simpatijų ir įsitvirtinti dar vienoje nišoje, paaiškės artimiausiais mėnesiais.

Deimantė Daugintytė

Scanpix

Mokslas. Fizikas teoretikas Stephenas Hawkingas – bene populiariausias šiuolaikinis mokslininkas, kurio veikalus veikiausiai skaitė ir perprato tik mažoji dalis visuomenės, bet tai nesutrukdė pačiam fizikui tapti daugelio autoritetu ir kone garbintina asmenybe. Apie ankstyvąjį S.Hawkingo gyvenimą sukurtas biografinis filmas „Visko teorija“ tarsi užantspauduoja nuosekliai kurtą ryšį su populiariąja kultūra.

Mokslininko vardas, asmenybė bei „balsas“ pateko į animacinius filmus, serialus, jis kalbintas satyrinių leidinių ir televizijos programų. S.Hawkingas žiniasklaidoje pristatomas kaip laisvai mąstantis žmogus, turintis gerą humoro jausmą, – taip jis lyg bando nusikratyti bedievio, niūraus tipo įvaizdžio.

Ir tokiam įvaizdžiui yra pagrindo: kai buvo 21 metų, jam diagnozuota amiotropinė lateralinė sklerozė (ALS), dėl kurios sutriko motorinės funkcijos, o jo genialus protas liko įkalintas paralyžiuotame kūne. Gebėjimą judėti praradęs jaunas mokslininkas buvo priverstas atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, o jame iki šiol mąsto apie juodąsias skyles ir galaktikos pradžią bei pabaigą. Tačiau gana tamsus filosofavimas apie greitai Žemę ištiksiančią pabaigą daugeliui skamba romantiškai.

Kas lėmė S.Hawkingo žinomumą, kad jis visuomenės akyse tapo toks ryškus? Neįprastas asmeninis likimas, nes pasaulio dėmesį patraukia tai, kas nekasdieniška, kuo galima stebėtis ar žavėtis. Tačiau neatrodo, jog žinomumas, pelnytas ne dėl mokslinių pasiekimų, o dėl to, kad serga sunkia liga, S.Hawkingui trukdytų. Jis iš savo vardo padarė kultą ir tai jam teikia naudos.

Neseniai paskelbta žinia, kad mokslininkas sieks patentuoti savo pavardę, tai yra paversti ją savotišku prekės ženklu. Britų rašytoja Joanne K.Rowling, futbolo žvaigždė Davidas Beckhamas tai jau padarė, o dabar patentuoti savo pavardę užsimanė ir S.Hawkingas, siekdamas, kad žmonės nenaudotų jo vardo netinkamiems produktams reklamuoti. Prekės ženklas leistų S.Hawkingui įsteigti labdaros fondą, galbūt paremti mokslinius tyrimus fizikos ar neuroninių ligų srityje.

Kembridžo universiteto profesoriaus sumanymą vardą paversti prekės ženklu akademinė visuomenė priėmė ramiai. „Tai asmeninis S.Hawkingo reikalas, nesusijęs su universitetu. Jis ėmėsi priemonių, kad apsaugotų savo vardą ir sėkmę, kurią užsitarnavo“, – teigia Kembridžo universiteto atstovas.

Jei S.Hawkingo prašymas bus priimtas, prekių ženklų eksperto Chriso McLeodo manymu, patentas gali būti vertas milijonų Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Prekės ženklas taip pat galėtų būti naudojamas kompiuteriniams žaidimams, neįgaliųjų vežimėliams, atvirukams ir sveikatos priežiūros įrangai. Vis dėlto neaišku, ar mokslininkas siekia savo žinomumą panaudoti mokslo populiarinimui, ar tai tiesiog gryna rinkodara, noras kompensuoti savo paralyžių ir atskyrimą nuo visuomenės.

S.Hawkingas, kaip teigia jo jaunystės draugai, neskyrė daug laiko matematikos studijoms, bet, neginčytina, buvo protingas ir sumanus. Metęs matematikos mokslus jis ėmėsi to, kas jį išties domino – astrofizikos. Tai buvo lūžis jo mokslinėje veikloje. Netrukus S.Hawkingas parašė knygą, išgarsinusią jo vardą. Rašant „The Brief History of Time“ (Trumpa laiko istorija), išleistą 1988 m., mokslininką konsultavo astronomas ir mokslo populiarintojas Carlas Saganas, kuris padėjo pateikti sudėtingas fizikos sąvokas populiariai, suprantamai neturintiems specialaus išsilavinimo. S.Hawkingas šia knyga sugebėjo atkreipti visuomenės dėmesį į teorijas, kaip visata kūrėsi ir veikia. Didysis sprogimas, visatos amžius ir juodosios skylės – pagrindinės kultine tapusios knygos temos.

Šias sudėtingas sąvokas jis netgi aiškina vaikams knygų trilogijoje apie jaunąjį George‘ą. Pirmoje trilogijos knygoje, pasirodžiusioje 2007 m. (S. Hawkingas ją parašė kartu su dukra Lucy), kuriamas George‘o, kurio tėvai yra retrogradai, besipriešinantys technologijoms, portretas. Berniukas ieško užuovėjos ir supratimo – susidraugauja su fiziku, turinčiu galingą kompiuterį. Taigi padedamas vyresnio kaimyno mokslininko, kuris gali būti S.Hawkingo prototipas, berniukas suranda slaptą raktą į visatą.

S.Hawkingas yra parašęs ir keletą kitų knygų, kurios turėtų sužavėti kosmosu besidominčius asmenis. Jose aptariamos kelionės laiku, kirmgraužos, tamsiosios materijos ir Einsteino teorijos, vis dėlto S.Hawkingo populiarumo viršūnę žymi „The Brief History of Time“. Ši knyga buvo viena pirmųjų plačiajai visuomenei parašytų tiksliųjų mokslų atstovų knygų. Ji pripažinta bestseleriu, per 20 metų parduota apie 10 mln. jos egzempliorių.

Kad knyga pasiektų ne tik knygynų, bet ir oro uostų parduotuvių lentynas, kaip pageidavo pats fizikas, S.Hawkingui teko pataikauti vartotojams. Paraginta iš knygos išbraukti visas lygtis ir palikti vienintelę, kurios mokoma ir vidurinės mokyklos suole: E = mc2. Leidėjai mokslininką įspėjo, kad kiekviena papildoma formulė knygoje nustums pusę skaitytojų, taigi teko paaukoti moksliškumą ir iki galo įvykdyti populiarinimo misiją.

Skaitytojų pripažinimas buvo lauktas ir tikėtas. Žinoma, reklama – visagalė: „The Brief History of Time“ leidimas itin rėmėsi S.Hawkingo atpažįstamumu. Knygą kietais viršeliais puošė didelė mokslininko, sėdinčio neįgaliojo vežimėlyje, nuotrauka. Fizikas knygos santraukoje vadinamas kone pranašu, kurį Lou Gehrigo liga (kitas ALS pavadinimas) pastaruosius 20 metų įkalino paralyžiuje, bet jis sugebėjo pakeisti suvokimą apie visatą.

Kosminio išminčiaus įvaizdis ir vėliau buvo nuosekliai palaikomas žiniasklaidoje. Mokslininkas puikiai suvokė, kad viešumas pelnys bent jo vardo žinomumą, o ar idėjos bus suvoktos – tai jau kitas klausimas. Tačiau net ir patį teoretiką, persisotinusį dėmesio, turėtų nustebinti tai, kad galbūt šiais arba kitais metais prestižinė Niujorko Metropoliteno opera statys spektaklį pagal jo bestselerį. Muziką kuria Osvaldo Golijovas, libretą – Alberto Manguelas. Operos sumanymas priklauso Robertui Lepage‘ui. Šie muzikai – tarptautiniais apdovanojimais įvertinti kūrėjai, bet daugiau apie būsimą pastatymą nėra jokių žinių.

Knygoje „The Brief History of Time“ rašoma apie intriguojančius dalykus, kurie iki šiol yra paslaptis ir patiems mokslininkams. Sritis, kurioje dirba S.Hawkingas, – labai dėkinga: mokslinė fantastika yra ne tik populiariomis tapusių knygų, bet ir Holivudo filmų pagrindas. Fizikas išties gerai užčiuopė, kokios naudos galima tikėtis iš savo tyrimų. Jis ne tik vertinamas akademinėje bendruomenėje, bet ir tituluojamas žinomiausiu šiuolaikiniu mokslininku.

Tiesa, 1999 m. įvyko nelabai malonus incidentas. Žurnalas „Physics World“ atliko 130 fizikų apklausą, per kurią prašyta įvardyti penkis labiausiai fizikos mokslui nusipelniusius asmenis. Albertas Einsteinas minėtas dažniausiai – 119 kartų, Richardas Feynmanas – 23 kartus ir liko septintas, Paulas Diracas buvo aštuntas, gavęs 22 balsais. S.Hawkingas gavo vieną balsą.

Žinoma, yra buvę ir aukštų įvertinimų, bet vietinėje S.Hawkingo aplinkoje: JK Holo universiteto mokslininkas Jeremy Dunningas-Daviesas jį iškėlė aukščiau už Nobelio laureatą P.Diracą, pavadindamas ypatingo mąstymo fiziku.

Lengvai pelnytas populiarumas žiniasklaidoje reiškia, kad teks smarkiau kovoti dėl savo vietos po saule akademinėje visuomenėje.

Nepaisant prieštaringų ekspertų vertinimų, S.Hawkingas sugeba apie labai sudėtingus visatos dėsnius prabilti ne tik paprastai, bet ir šmaikščiai, kurdamas santykį su vartotojiška, išlepinta publika. Tačiau tai, kas dėstoma knygoje apie laiką, nėra vien hipotezės ir atradimai apie kosmosą bei keliones materija. Didžiojo sprogimo teorija iš esmės yra filosofinis, egzistencinis klausimas, atveriantis mokslo, pažinimo ir tikėjimo, religijos priešybę. Jeigu pasitikima Didžiojo sprogimo teorija, tada remiama evoliucijos teorija, o kreacionistinė nurašoma. Tačiau pats mokslininkas yra tvirtai pareiškęs, kad nėra ateistas ir nekvestionuoja aukštesnės galios buvimo, nors tiki ir ateivių egzistavimu. S.Hawkingą galima įvardyti kaip šiuolaikinį romantiką, siekiantį nepažinių tolių ir besižavintį tuo, kas nėra pasiekiama.

Jo vidinę dramą stiprina fizinė negalia – dabar 73-ejų profesorius gali didžiuotis sulaukęs tokio brandaus amžiaus, nors medikai po ALS diagnozės jam žadėjo tik keletą metų. Mokslininkas tapo herojumi, su kuriuo gali tapatintis sunkių ligų kamuojami žmonės visame pasaulyje. Jo sėkmė reiškia, kad paralyžius netrukdo nei siekti mokslinių aukštumų, nei asmeninės laimės. Reikėtų nepamiršti ir to, prie ko prisidėjo S.Hawkingo populiarumas: pasaulis sužinojo apie dar vieną rimtą ligą ir įkvėpė tuos, kurie slaugo ALS sergančius artimuosius arba patys yra pacientai. Ši paslaptinga progresuojanti neurodegeneracinė liga, veikianti smegenų ir stuburo nervų ląsteles, medikams dar sunkiai suvokiama.

Taip pat kirba klausimas, kaip mokslininkas išgyveno taip ilgai, – daugelis pacientų miršta praėjus keleriems metams po diagnozės. Šią ligą tiriantys ekspertai pripažįsta, kad S.Hawkingo atvejis išskirtinis, bet esama ir kitų retų atvejų, kai žmonės dešimtmečius gyvena su ALS. Medikai neturi vieno atsakymo, kas lemia S.Hawkingo ilgaamžiškumą, bet numano, kad tai geros priežiūros ir individualių ligos bruožų rezultatas, arba jo ilgą gyvenimą lėmė tai, kad jis pradėjo sirgti ankstyvoje jaunystėje. Nepaisant to, kad jo ilgaamžiškumo paslaptis neįminta, S.Hawkingo istorija įkvepia tūkstančius žmonių, sergančių šia liga.

Prieš metus socialinėje žiniasklaidoje visame pasaulyje buvo labai populiari akcija „Ice Bucket Challenge“ (Ledų kibiro iššūkis), kurios esmė – apsipilti galvą lediniu arba vėsiu vandeniu, išreiškiant savo paramą žmonėms, sergantiems ALS, ir skleisti žinią apie šią sudėtingą ligą. Nufilmavus savo apsipylimą, reikėjo įpareigoti pažįstamus per 24 valandas padaryti tą patį. Jei jie negali arba nesiryžta išsimaudyti lediniame vandenyje, turi paaukoti fondams, kurie padeda sergantiesiems ALS.

Nors šio iššūkio pats S.Hawkingas negalėjo priimti, nes tuo metu sirgo plaučių uždegimu, už tai jį padarė trys jo vaikai. Akciją palaikė ir JAV prezidentas Barackas Obama, buvęs prezidentas Billas Clintonas, JK premjeras Davidas Cameronas, NBA krepšinio žvaigždė LeBronas Jamesas, paauglių numylėtinis dainininkas Justinas Bieberis ir daugelis kitų žymių bei paprastų žmonių visame pasaulyje. „Ice Bucket Challenge“ kampanija buvo sėkminga, sulaukė pripažinimo, nes atliko savo pagrindinę misiją – šviesti visuomenę.

Taip pat su S.Hawkingo vardu siejamos ir baimės dėl dirbtinio intelekto, juodųjų skylių plėtimosi bei panašios apokaliptinės nuojautos. Mokslininkas nevengia griežtesnės retorikos, taip sėkmingai atkreipdamas dėmesį į save. Žiniasklaidoje jis dažnai minimas kaip autoritetas ar bent įdomią poziciją dėstantis asmuo.

Teoretikas yra kalbėjęs daugelyje televizijų, davęs interviu rimtiems leidiniams, bet mielai pasirodo ir lengvojo žanro žiniasklaidos priemonėse, kuriose daug juokaujama, šaržuojama. S.Hawkingas yra buvęs satyrinio leidinio „Onion“ herojumi, tapo vaizdo žaidimų veikėju, pasirodė populiariuose animaciniuose seriale „Simpsonai“, „Futurama“, nusifilmavo filme „Žvaigždžių kelias“ bei šmaikščių situacijų seriale „Didžiojo sprogimo teorija“.

O filme „Visko teorija“ bandoma kurti psichologinę mokslininko liniją, atskleisti jo asmeninį gyvenimą ir pagrindinius biografijos faktus. Daugelis žiūrovų ir kritikų teigė, kad štai šis filmas atskleidžia žmogiškąją S.Hawkingo pusę, – jis nėra vien šaltas teoretikas, mąstantis apie juodąsias skyles ir kirmgraužas. Vis dėlto brito Jameso Marscho režisuotas filmas gana blankiai pristato ankstyvąjį S.Hawkingo gyvenimą. Tai pernelyg romantizuotas genijaus likimas, kurį iš dalies sunkina isterikė neištikima pirmoji žmona. Juostoje tendencingai kuriami charakteriai, kurie laikui bėgant nekinta, yra statiški ir gana plokšti.

Nepaisant šių akivaizdžių trūkumų, mokslininką įkūnijęs Eddie Redmayne‘as pelnė „Oskarą“ už geriausią vaidybą. Atsiimdamas statulėlę ir sakydamas padėkos kalbą, aktorius šį apdovanojimą skyrė visiems žmonėms, kovojantiems su ALS. O mokslininko žmonos Jane portretą kūrusi Felicity Jones buvo viešai pagirta gyvo jos prototipo – S.Hawkingo pirmosios sutuoktinės, kuri apibūdino vaidybą kaip „stulbinamai įtikinančią“. J.Hawking tvirtino visiškai pasitikėjusi aktore, kuri pagarbiai ir įtikinamai atkūrė jos ir vyro gyvenimą.

E.Redmayne‘as pasakojo, kad prieš filmavimąsi susitiko su fiziku ir kalbėjosi kelias valandas, per kurias šis pasakė vos keletą sakinių. Mokslininkas davė patarimų dėl savo balso tembro ir panašių niuansų.

Po filmo peržiūros S.Hawkingas, kaip nurodė aktorių komanda, žodžiais neišreiškė jokios reakcijos, tik apsiverkė. Aktorė F.Jones pridūrė, kad filmas atskleidžia astrozifiką ne tik kaip sąmojingą, geru humoro jausmu pasižymintį žmogų, bet ir kaip gilią asmenybę.

Filmo kūrėjai pasistengė apipinti mistinėmis detalėmis ir dar labiau sustiprinti įspūdį apie S.Hawkingą. Vienas scenarijaus autorių Anthony McCartenas teigė, kad juosta buvo brandinama kone dešimtmetį ir jos sėkmė gimė ne per naktį. Jis nurodė, kad žavisi S.Hawkingo idėjomis nuo „The Brief History of Time“ pasirodymo, o planai kurti filmą užsimezgė po mokslininko žmonos Jane publikuotų memuarų „Traveling To Infinity: My Life With Stephen“ (Kelionė į begalybę: mano gyvenimas su Stephenu), pagal kuriuos ir buvo kuriamas scenarijus. Kūrėjai norėjo surasti emocinį rakursą, kad žiūrovas galėtų lengvai įsijausti ir tapatintis su mokslininko gyvenimu. Taip ir atsitiko – lengva rinkodaros gudrybė suveikė neblogai.

Pati istorija holivudinė, bet galima ją perskaityti keliais aspektais: moters pasiaukojimas, santykių drama, ko reikia laimingai santuokai, kaip susigyventi su liga ir panašiai – tokie gyvenimiški klausimai turėjo sudominti daugelį S.Hawkingo, kurio idėjos tapusios sentencijomis, sekėjų.

„Visko teorija“ primena kitą panašios sėkmės sulaukusį filmą, kurio pagrindinis herojus – irgi genialus britas. Tai juosta apie kriptografą Alaną Turingą „Vaizduotės žaidimas“, kurioje irgi susitelkiama į dramatines asmenybės linijas, dėmesį nukreipiant į plačiąją auditoriją dominančius faktus: seksualinę tapatybę, karą, socialinius tabu. Lyg ir nujaučiama, kad paprastam žiūrovui bus sunku suvokti „Enigmos“ mašinos principą, tad tam dėmesio per daug ir neskiriama, o pačius esminius dalykus iš A.Turingo, kurio vaidmenį atlieka Benedictas Cumberbatchas, išpeša kvailutės ir naivios asistentės Joanne personažą kurianti Keira Knightley.

Vėlgi užtikrinti pilnas sales bent jau filmo rodymo pradžioje leido tai, kad jis paremtais tikrais faktais. Tai būna lyg jaukas tikrų emocijų išsiilgusiems žiūrovams.

„Visko teorija“ ir „Vaizduotės žaidimas“ daug kuo sutampa: pagrindiniai veikėjai – genijai, kurie sulaukia netikėtų išbandymų, jiems padeda žavios ir atsidavusios moterys, kurios nesugeba rasti laimės su dideliu protu apdovanotais vyrais. Tačiau nepaisant gana nuspėjamų ir trafaretiškų kūrėjų žingsnių, atiduodama duoklė populiariajai kultūrai, visiškai ištrinant pagrindinių herojų nuopelnus mokslui, istorijai ir technologijoms. Esminė klaida, kurią padaro šių dviejų ir apskritai dažnai biografinių filmų kūrėjai, – jie pamiršta asmenybių reikšmę ir išskirtinumą, susitelkdami į geltonajai spaudai įprastas „sensacijas“.

S.Hawkingas daug prisidėjo, kad taptų populiariosios kultūros dalimi, jo sąmoningas žingsnis parašyti knygą apie visatos susikūrimą visiems suprantama kalba buvo reikšmingas. Jis taip pat nevengė parodijuoti stereotipo apie mokslininkus: filmuodamasis serialuose ar pasirodydamas animaciniuose filmuose jis šaržuodavo griežtus, irzlaus būdo, paniurusius tyrinėtojus, nevengė pasišaipyti ne tik iš kolegų, bet ir iš savo ligos, skelbdamas mintį, kad tai – jo stiprybė. Jis pats save pavertė visuomenės veikėju, kurio gyvenimas aptarinėjamas, jis peikiamas ir giriamas, laikomas autoritetu.

Be to, visuomenėje suformuotas astrofiziko, leidžiančio tapatintis su juo kaip su maištingos sielos romantiku, kuris sunkiai pritapo šiame pasaulyje, tipas. Būdamas „ne iš šio pasaulio“, S.Hawkingas žvelgia į kosmosą, kuris savo nepažinumu vilioja daugelį kūrėjų. Vien per pastaruosius metus kino teatruose galima suskaičiuoti keletą filmų apie keliones laiku ir į kosmosą, ateivius: „Tarp žvaigždžių“, „10 tūkstančių dienų“, „Divergentė“, „Po tavo oda“, „Ex Machina“ ir kiti.

Nors šiuo metu naujų teorijų nebekuria, S.Hawkingas tebėra populiarus ir vis dar tituluojamas žinomiausiu šiuolaikiniu mokslininku. Jo niūrios prognozės apie dirbtinį intelektą buria armijas prieš technologijas nusiteikusių žmonių, kurie irgi mano, kad robotai galų gale užvaldys žmoniją ir pavers žmones vergais. Nepaisant to, kad turbūt retas cituojantis S.Hawkingo mintis galėtų paaiškinti, kaip susidaro juodosios skylės, jis pelnytai tapo populiariosios fizikos ginklanešiu, sugebėjusiu savo protą panaudoti ne tik moksliniams veikalams rašyti.

Deimantė Daugintytė

Scanpix

Indija garsėja kaip pigios darbo jėgos šalis. Indai sumanūs ir smalsūs, o jų imlumo nepraleidžia pro akis apsukrūs užsienio verslininkai, įdarbinantys indus savo korporacijose, bet dažnai mokantys jiems mažiau nei išsivysčiusių šalių piliečiams. Vis dėlto Indijos kosminė veikla įrodo, kad ši Azijos valstybė nepelnytai nurašoma.

Deimantė DAUGINTYTĖ

Indija yra kol kas vienintelė Azijos šalis, sėkmingai įvykdžiusi Marso misiją. Bene ryškiausias Indijos pasiekimas kosminėje erdvėje – sėkmingas zondo nusiuntimas į Marso orbitą. Tai Indijai pavyko iš pirmo karto, nors vilties buvo mažai. Daugiau nei pusė ankstesnių pasaulio valstybių bandymų – 23 iš 41 misijos – nepavyko, įskaitant Japonijos bandymą 1999-aisiais ir Kinijos 2011-aisiais.

Tik Europos, Sovietų Sąjungos ir NASA agentūroms pavyko įgyvendinti Marso misijas. Pernai rugsėjį į Marso orbitą įskriejęs Indijos įrenginys „Mangalyaan“ vis dar puikiai veikia ir toliau tyrinėja planetą.

Dirbtinio palydovo misija Indijos žiniasklaidos pažymėta kaip „istorinis įvykis“, šio atsitikimo pro akis nepraleido ir visas pasaulis. Šiuo metu palydovas vykdo antrąjį misijos etapą: per pirmąjį jis padarė Marso nuotraukų, o šiuo metu skrisdamas orbitoje tyrinėja atmosferą.

Indų technikos stebuklas

Indai įrodė dar daugiau: jų įrenginys ne tik saugiai pakilo, nuskriejo į Marso orbitą ir dirba, bet ir pranoko lūkesčius, nes buvo sukurtas dirbti Marso sąlygomis tik pusę metų, o greitai sueis dveji, ir jis dar veikia. Neseniai tikrintos kameros ir sistemos veikia nepriekaištingai, o vaisiai – per 400 į Žemę pasiųstų nuotraukų.

2013 m. lapkritį Šricharokotos saloje prasidėjusi misija gali trukti ilgiau, nei Indijos mokslininkai manė: pagal prognozes, „Mangalyaan“ turi tiek degalų, kad galėtų dar metus skraidžioti aplink Raudonąją planetą net išsijungus palydovo sistemoms. Jei kamera vis dar veiktų, kas žino, kokių plačių vandenynų palydovas užfiksuotų.

Pirmoji Marso misija indams atsiėjo pigiau, nei amerikiečiams sukurti filmą „Gravitacija“ (rež. Alfonso Cuarónas). Holivudo filmas, kuriame vaidina George‘as Clooney ir Sandra Bullock, kainavo 100 mln. JAV dolerių, o palydovo kelionei į Marsą Indija išleido tik 4,5 mlrd. rupijų (78 mln. dolerių). NASA kosmoso agentūrai Marso palydovo „Maven“ misija atsiėjo 671 mln. dolerių.

Indijos premjeras Narendra Modi pareiškė, kad ši sėkmė įrodo tautos sugebėjimus, „nepaisant kai kurių apribojimų“, o Indija sieks tapti pirmąja pasaulyje, teikiančia pigias paslaugas kosmoso technologijų srityje. Pasak premjero, būtent Indijos mokslininkų pasiaukojimas užtikrino labai pigią, bet sėkmingą Marso misiją.

Sudomino ir NASA

Indijos sėkmė sudomino NASA. Praėjus vos savaitei po to, kai zondas įskriejo į Marso orbitą, JAV kosmoso agentūra pasiūlė Indijos kosmoso tyrimų organizacijai (ISRO) ateityje kartu vykdyti nuodugnesnius Raudonosios planetos tyrinėjimus. Be šios kosminės misijos, agentūros taip pat sutarė stebėti Žemės klimato kaitą specialiu radaru, kuris turėtų pradėti darbą 2020 m.

Rusija taip pat pareiškė, kad ateityje šalių bendradarbiavimas kosmoso srityje gali sustiprėti. Indija ir Pakistanas bendradarbiaus plėtojant SAARC palydovą, kurį iš esmės kuria ISRO. Jis, kaip tikimasi, pradės veikti 2016 m. gruodį, o N.Modi jį apibūdina kaip „dovaną kaimynams“. Nurodoma, kad šis įrenginys bus naudingas nuotolinėms medicinos paslaugoms plėtoti, prognozuoti orams ir komunikuoti. Indijos palydovas pravers net 8 Azijos šalims – tikimasi, kad įrenginys užkirs kelią didelėms nelaimėms ir katastrofoms, susijusioms su epidemijomis ar gamtos stichijomis.

Pakistanas, atrodo, vienintelis parodė aiškų susidomėjimą Indijos kosminiais laimėjimais, nes, pavyzdžiui, Kinija, vis dar tebegyva praėjusio amžiaus nuotaikomis ir vis dar nori lenktyniauti. Tai buvo ypač aišku 2013 m. Mėnulio misijoje. Kinija labai didžiavosi savo zondo pasiekimais ir viliasi netrukus išlaipinti savo astronautų gamtiniame Žemės palydove.

Tačiau tais pačiais 2013-aisiais Kinijos Marso misija žlugo beveik neprasidėjusi – „Yinghou-1“ paleidimas buvo atšauktas dėl techninių nesklandumų. Tai konkurentę Indiją įkvėpė dar rimčiau veikti – ji vos per 15 mėnesių sukūrė palydovą „Mangalyaan“.

Japonijos kosmoso agentūra JAXA taip pat yra viena pagrindinių jėgų regione. Indija, Kinija ir Japonija, manoma, žvilgčioja viena kitai per petį, o ši stiprėjanti konkurencija išeis į naudą visam pasauliui. Naujas kosmoso tyrimų bumas leidžia numatyti, kad bus daugiau bendrų misijų tarp augančių kosminių lūkesčių Azijoje. Galiausiai agentūros visame žemyne gali susivienyti ir išsiųsti astronautus į Marsą.

Indija ir dosni, ir versli

Naujasis Delis jau parodė, kad geba sukurti kosminį aparatą ir nusiųsti jį į Marsą daug pigiau nei amerikiečiai. Indai jau išbandė sudėtingą, irgi gimtinėje sukurtą, įvairių objektų stebėjimo radiolokatorių (MOTR), kurį paleido palydovinė raketa. Įrenginį suprojektavo ir pagamino pats Satišo Davano kosmoso centras. Radaras gali vienu metu stebėti 10 objektų, tirti futbolo aikštės dydžio objektus 800 km atstumu, o šiek tiek didesni objektai gali būti stebimi ir iš 1000 km. Nemažai agentūrų jau bandė tokią galimybę, tačiau indai radarą sukūrė keturis kartus pigiau nei užsieniečiai – už 70 mln. dolerių. Net sistema ir duomenis analizuojanti programinė įranga buvo sukurta jų pačių.

Indijoje daugiau nei 30 metų egzistuoja kosminė programa, bet ankstyvieji tikslai nuo dabartinių ir ateities vizijų be galo skiriasi.

Skurdo įveikimo labdaros organizacijos „Action Aid“ Indijoje direktorius Sandeepas Chachra tiki, kad investicijos į kosmoso tyrimus potencialiai galėtų būti naudingos pažeidžiamiausiems šalies sluoksniams. „Investicijos į naujas technologijas, įskaitant kosmines, yra svarbi ekonomikos siekių Indijoje dalis. Kuriant šalyje modernią technologinę bazę skurdo lygis nesudaro kontrasto. Svarbu panaudoti mokslo ir technologijų pažangą, kurti gerovę ir naudą, o galimybes nukreipti įveikiant įsišaknijusį skurdą ir kurti viltį būsimoms kartoms“, – BBC aiškino humanitaras.

Indijos mokslininkas Koppillilas Radhakrishnanas pateikė jų šalies mokslininkų viziją ruošiantis didžiajai kelionei: amerikiečiai siekia optimizavimo, rusai – tvarumo, o indai savo kosminėse misijose bando sutilpti į ribotą biudžetą.

Tačiau Indijos inžinerijos mokslų ir technologijų instituto generalinis direktorius nesiima šalies kosminių pastangų sieti vien su „taupia inžinerija“, nes riboti ištekliai jiems neužkirto kelio pasiekti tikslo. Tai veikiausiai mobilizavo tyrėjus ir inžinierius dirbti dar išmaniau.

Kita indų taupumo ypatybė – jie viską gamina patys, perdirbdami ankstesnius modelius ir kaupdami žinias. Užsakyti variklius ar erdvėlaivio dalis iš kitų, labiau patyrusių šalių – paprasta, ypač jei nestokoji lėšų, bet patiems eiti bandymų ir klaidų keliu – sumanu.

K.Radhakrishnanas žiniasklaidai taip pat atskleidė savo mokslinio instituto virtuvę: ekspertai atlieka tik kelis, bet esminius bandymus ir iš jų „išgręžia“ viską, ką gali. Tarkim, Rusijos kosminės stoties fiasko grandinė sukėlė isterišką juoką, kai bepilotė „Sojuz“ raketa kelis kartus iš eilės nesugebėjo pristatyti krovinio į Tarptautinę kosminę stotį. Gėdos neištvėrusi Rusija griebėsi senesnio tipo raketos, kad galėtų įvykdyti užduotį. Trečias kartas nemelavo ir įrenginys su keliomis tonomis atsargų kosmonautus pasiekė vėluodamas tris mėnesius.

Indijos kosminė stotis padarė daug namų darbų, tarp jų – drastiškai sumažino degalų sąnaudas „Mangalyaan“ palydovui iš Žemės orbitos šaunant į Marso orbitą. Negana to, inžinieriai ir mokslininkai griežtai laikosi disciplinos ir nenuklysta nuo savo tvarkaraščio, o tai apsaugo nuo numatytų išlaidų viršijimo.

Indai dirba po 18 valandų per parą

Misijai pasirengti reikėjo per 15 mėnesių, todėl indus spaudė ne tik biudžetas, bet ir laikas. Tačiau Europoje mokslininkai dirba apie 35 valandas per savaitę, o Indijoje kvalifikuotiems kosminių reikalų ekspertams įprasta darbuotis po 18 valandų per parą. Daugelis mokslininkų, kaip atskleidė K.Radhakrishnanas, palydovo paleidimo laikotarpiu dirbo net po 20 valandų per parą.

Be to, kaip sako JAV Raiso kosmoso instituto vadovas Davidas Alexanderis, kosminių aparatų inžinieriai Indijoje uždirba daug mažiau, nei vidutiniškai per metus uždirba JAV aeronautikos inžinierius. Nors sunku tiesiogiai palyginti šių ekspertų pajamas, JAV per metus toks specialistas uždirba apie 105 tūkst, o Indijoje – vos 20 tūkst. dolerių.

Be to, didžiulė darbo užmokesčio praraja neišvengiama ir tarp elektronikos inžinierių. Pagal salary.com, vidutinis elektronikos inžinierius JAV per metus gauna 120 tūkst. dolerių, o Indijoje, kaip  nurodo „Glassdoor“, tas pats specialistas „Samsung“ tipo korporacijoje į savo sąskaitą gaus mažiau nei 12 tūkst. dolerių. Skaičiai apytiksliai, bet leis suvokti skirtumą.
Kitas keblus klausimas, susijęs su Indijos kosmine veikla: kaip šalis, kuri negali išmaitinti savo gyventojų, gali sau leisti kosmines misijas? Kur Indija atrado tuos milijonus, esant tokiam skurdui?

Indija nėra vienintelė besivystanti šalis, kurios svajose – pakilti virš Žemės dulkių. Nigerija kartu su kitomis šalimis sukūrė palydovų, kurie skraido aplink Žemę. „Viršžeminių“ planų turi ir Šri Lanka, Bolivija ar net Baltarusija. Nemažai šalių yra pradėjusios po dešimtis programų, bet nė vienos jų tikslas kol kas nėra paleisti erdvėlaivio į kokį nors objektą ar išlaipinti žmogaus Mėnulyje.

Pastaroji mintis apsėdusi Kiniją, kuri viliasi, kad po mėnuleigio „Chang-3“ sėkmės gamtiniame Žemės palydove galiausiai nusileis kinas. Tai būtų antroji žmonių misija Mėnulyje po legendinio „Apollo“ nusileidimo dar 1969 m.

Badas, vaikų mirtingumas ir milijardai kosmosui

Vis dėlto nežemiškos visomis prasmėmis Indijos ambicijos gali atrodyti kaip tikras pinigų švaistymas. Šalyje du penktadaliai vaikų miršta nuo prastos mitybos, pusė indų neturi tinkamo tualeto. Ir nors Indijos Marso misija, atsiėjusi 78 mln. dolerių, gali atrodyti pigi pagal Amerikos (arba Kinijos) standartus, bendra Indijos kosmoso metinė programa vertinama milijardu dolerių. O išlaidos sveikatai sudaro maždaug vos 1,2  proc. šalies BVP.

16 tūkst., o gal ir daugiau mokslininkų bei inžinierių Indijoje šiuo metu dirba prie kosmoso plėtros projektų, bet milijonai neturi ko valgyti. Labdaros organizacijos vertina Indiją kaip trečiojo pasaulio šalį ir skiria paramą vargingiausiems regionams. Dauguma šalies kosmoso programų, ypač ankstesnių dešimtmečių, skirtos kurti palydovams, kurie užtikrins geresnį ryšį, sudarys žemėlapius, stebės orus, karines pajėgas.

Tai duoda tiesioginės naudos paprastiems žmonėms. Vienas pavyzdžių iš 2013 m.: Indijos rytinėje pakrantėje praūžė didelis ciklonas, bet žmonių žuvo nedaug, o panašaus stiprumo stichija toje pačioje vietoje 1999 m. pražudė daugiau nei 10 tūkst. gyventojų. Mat tobulinami Indijos orų palydovai padėjo atlikti tikslesnes prognozes, kur ir kada audra užklups regioną.

Šie iš palydovų gauti duomenys apie lietingąjį sezoną gali padėti net skurdžiausiems ūkininkams geriau planuoti, kada sodinti augalus, kad derlius nebūtų sunaikintas.

Indai skris į Mėnulį?

Indija iš dalies pasirūpino savo žmonių gerove, bet rankos vis dėlto labiau tiesiasi į tolius. Įvykdžiusi Marso misiją, ISRO užsiminė apie skrydį į Mėnulį. Viliamasi netolimoje ateityje nuleisti Mėnulyje erdvėlaivį ir kartu tyrinėti Saulę kitu palydovu. Šalis tikisi iki 2017 m. į Mėnulį nuskraidinti mėnuleigį.

Kita idėja – įdiegti palydovą Saulės ir Žemės Lagranžo taške. Lagranžo taškai yra padėtys tarp dviejų vienas aplink kitą besisukančių kūnų – Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės, kuriose trečias nedidelės masės objektas, pavyzdžiui, kosminis laivas, gali neribotą laiką išbūti nenaudodamas jokių papildomų jėgų savo padėčiai stabilizuoti.

Lagranžo taške abiejų kosminių kūnų gravitacinė trauka sudaro įcentrinę jėgą, reikalingą tarp jų esančiam objektui išlaikyti. Pernai Indija jau išbandė „Chandrayaan-1“ Mėnulyje, nuskraidino jį ir grąžino į Žemę, tačiau nuolat pabrėžė, kad su jokia šalimi nekonkuruoja, nes turi savo prioritetų.

Šalies mokslininkai tvirtina, kad Indijos antroji Mėnulio tyrimų misija „Chandrayaan-2“, kuri turi būti pradėta per artimiausius dvejus trejus metus, bus parengta tik iš vietinių išteklių. ISRO pirmininkas Kiranas Kumaras priminė, kad iš pradžių palydovas turėjo būti pagamintas Rusijoje, bet šalis tobulina savo technologiją. Taigi tai bus indų kūrinys.

„Chandrayaan-2“ iš pradžių buvo įsivaizduojama kaip bendra ISRO ir „Roscosmos“ misija, bet po to, kai Rusijos vadovaujama tarpplanetinė misija „Phobos-Grant“ prieš trejus metus patyrė nesėkmę, Rusijos agentūra peržiūrėjo savo galimybes dirbti kartu. Nauja į Mėnulį skrisiančio erdvėlaivio versija bus sunkesnė nei pradinė, bet tirs Mėnulį ir ieškos vandens tiek, kiek gebės pasiekti nuo nusileidimo vietos. Per pirmąją Indijos Mėnulio misiją „Chandrayaan-1“, pradėtą 2008 m., buvo paleistas zondas, kuris padėjo patvirtinti vandens egzistavimą Mėnulyje. Misija veikė iki 2009 m. rugpjūčio, kol ją nutraukė staigus gedimas.

Per „Chandrayaan-2“ misiją bus siekiama panaudoti ir išbandyti įvairias naujas technologijas ir atlikti naujų eksperimentų.

Indija galvoja išsyk keliomis kryptimis. Ji jau užsiminė ir apie skrydį į Venerą, kurioje temperatūra siekia apie 500 laipsnių Celsijaus. ISRO vadovas intriguodamas pareiškė, kad ekspertai turi sudėlioti šalies kosminės programos prioritetus, vis dėlto šiuo metu jau kuriami į Venerą galbūt skrisiančio erdvėlaivio prototipai. Atlikus pasirengimo etapą būtų kuriama bandomoji versija, tada – skrydžio verta versija.

Scanpix

Technologijos. 3D spausdinimo technologija gali labai daug, tai panašėja į panacėją nuo nepritekliaus ir net vienišumo. 3D spausdintuvu galima nebrangiai ir greitai pasistatyti namą, išsispausdinti valgomą maistą, pasigaminti drabužių – būtini žmogiškieji poreikiai ir patenkinti. Tačiau tuo neapsiribojama – galima susikurti ir savo ar kieno nors kito natūralaus dydžio atvaizdą, kad neišprotėtumėte vieni, arba įsigyti tokiu pat būdu pagamintą nešiojamąjį kompiuterį nuoboduliui įveikti.

Vis dėlto 3D spausdinimas gerokai pažangesnis nei atsiradimo metais – nebeapsiribojama hedonistinių poreikių tenkinimu. Šiuo metu šią mokslo naujovę jau galima sėkmingai ir efektyviai panaudoti medicinoje.

3D technologijos principas – daiktų kūrimas pagal 3D kompiuterinį modelį arba kitą elektroninių duomenų šaltinį. Pats spausdintuvas yra savotiškas robotas, liejantis vieną ant kito specialaus plastiko sluoksnius. Nors pats pirmasis 3D spausdintuvas buvo sukurtas dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje, masiškesnis šios technologijos pritaikymas stebimas pastarąjį dešimtmetį. Iš pradžių daugiau vyko tobulinimo procesai, o pastaraisiais metais 3D spausdinimu susidomėjo ir aukštoji mada, menininkai, mokslininkai bei medikai.

Mokslas ir medicina su 3D spausdinimu turi bendrą vardiklį ir gali veikti išvien. Realistiškesnis ir, galima sakyti, praktiškesnis naujosios technologijos pritaikymas – geras atkirtis kritikams, kurie manė, kad 3D spausdinimas tebus pačių išradėjų žaisliukas. Šiuo metu medikai jau gali išspausdinti organus ir repetuoti operacijas, o pacientai, netekę galūnių, – gauti individualius protezus.

Prancūzijos kompanija, geriau žinoma kaip orlaivių sistemų projektuotoja, neseniai pristatė pirmąjį pasaulyje komerciškai prieinamą moksliškai tikslų sveikos širdies modelį. Jį galima koreguoti iki kardinalių pokyčių, susijusių su širdies ligomis. „Dassault Systemes“ projektas „Living Heart Projec“ netrukus gali leisti gydytojams, medicinos prietaisų gamintojams ir smalsuoliams suprasti širdies ligų būklę ir išbandyti naujoviškus gydymo būdus nesiimant bandymų su gyvūnais.

Pavyzdžiui, projekto direktorius Steve‘as Levine‘as mano, kad netrukus kardiologai galės repetuoti sudėtingas procedūras naudodamiesi 3D modeliavimu. Gydytojai gali naudotis aparatu sukurta sveika širdimi įgimtiems defektams ar širdies ligoms studijuoti, iš dalies keisdami formą ir audinių savybes per programinės įrangos redagavimo programą.

Yra nemažai istorijų, kaip ligos, sindromai ar įvairios nelaimės sugadina žmonėms gyvenimą, bet dalį šių atvejų gali palengvinti 3D spausdinimo technologija. Apdegęs veidas, amputuota galūnė, širdies yda, akies ligos – viskas gali būti sutvarkyta pasitelkiant mokslo naujoves. Tačiau ar medikai susimąstė apie tai, kad turtindami savo galias gydyti jie gali tapti savotiškais dievais, o vis tobulėjantis 3D spausdinimas – žmones paversti frankenšteinais?

Mokslo laimėjimai dažnai priimami pozityviai, lyg jie neturėtų jokio „šalutinio poveikio“. Vis dėlto pastangos palengvinti žmonių po avarijų ar ligų būklę vėliau gali reikšti populiacijos burbulą, nes gali atsirasti ir daugiau priemonių, ilginančių gyvenimą.

Ne tik organų, galūnių keitimas lemia permainas medicinoje – labai svarbi tampa ir genų inžinerija. Kai kurie mokslininkai skelbia atradę būdų, kaip karpyti DNR ląsteles ir sukurti „tobulesnį“ žmogų. Štai vienas profesorius – Yuvalas Noahas Harari iš Hebrajų universiteto Jeruzalėje – turi dar radikalesnę idėją: per ateinančius 200 metų žmonės taps dievus primenančiais kiborgais, nes žmonės ir mašinos gyvens amžinai. Jis tvirtina, kad bendras žmonijos nepasitenkinimas mirtingumu lems atsinaujinimą ir kiborgų technologija leis tai padaryti. „Manau, kad greičiausiai per ateinančius 200 metų ~homo sapiens~ atsinaujins ir taps tam tikra dieviška būtybe. Tai įvyks per biologinį apdorojimą arba genų inžineriją kuriant kiborgus. Tai bus didžiausia biologinė raida. Mąstant biologiškai, per keturis milijardus metų niekas iš esmės nepasikeitė, bet po šio lūžio skirsimės nuo šiandienos žmonių kaip šimpanzės dabar skiriasi nuo mūsų“, – tikina mokslininkas.

Y.N.Harari teigimu, žmonės tapo vyraujančia rūšimi dėl mūsų gebėjimo išrasti fikcijas – pinigus ir religijas, kurios padeda surišti visuomenę. Tačiau jis mano, kad tikėjimo, religijos išnykimas paskatins žmonijos pokyčius. „Dievas yra labai svarbus, nes be religinio mito neįmanoma sukurti visuomenės. Religija yra svarbiausias žmonių išradimas. Tol, kol žmonės tiki, tol jie siejasi ir yra valdomi dievų“, – mąsto profesorius.

Patys medikai kartais prilygsta baltachalačiams pusdieviams, o dabar, kai jie turi dar daugiau įrankių, jų galios irgi sustiprėjo.

Tačiau atsišliejant nuo baimių dėl žmonių tapimo zombiais ar kiborgais verta pripažinti, kad 3D spausdinimo technologijos atvedimas į mediciną – išties sumanus žingsnis. Pirmiausia tai realiai gelbsti gyvybes, protezai ar organai keičiami patogesniais ir individualiai prie žmogaus pritaikytais implantais, negana to, yra galimybė, kad 3D spausdintuvu sukurtas objektas augtų kartu su žmogumi pagal poreikį.

Pavyzdžiui, tokia galimybė ir netgi išgyvenimo šansas neseniai suteiktas trims kūdikiams. 3D spausdintuvu Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurti gerklės implantai išgelbėjo naujagimių berniukų – Kaibo, Garretto ir Iano gyvybes. Visi jie kentėjo nuo tracheobronchomaliacijos, sukeliančios trachėjos sutrikimą. Tokia būklė paprastai veda prie katastrofiškų šalutinių poveikių, įskaitant negalėjimą pasisavinti maisto, kvėpavimo nepakankamumą ir net širdies sustojimą. Mokslininkai kiekvienam berniukui atliko kompiuterinės tomografijos skenavimą, kad nustatytų tikslų jų trachėjos dydį ir formą. Vaizdai buvo perkelti į kompiuterinį modelį, tada suprojektuoti tuščiaviduriai, vamzdelio pavidalo plastikiniai įtvarai. Jie buvo pagaminti 3D spausdinimo technika, kai lazeris lydo specialius miltelius ir deda sluoksnis po sluoksnio iš apačios į viršų. Pateikti įtvarai turėjo būti ne tik lankstūs, kad būtų galima perkelti į kvėpavimo takus, bet taip pat, laikui bėgant, atitikti kiekvieno berniuko trachėjos augimą. Jie buvo pagaminti iš polikaprolaktono, polimero, kuris natūraliai, veikiamas skysčių, paauga per trejus ketverius metus.

Trys išgelbėtos gyvybės jau atperka visą mokslininkų ir medikų triūsą.

Nuo smuikų iki šautuvų – visa tai lengva padaryti 3D spausdintuvais. Šie prietaisai į visiškai kitą lygį pakėlė suvokimą apie daiktus, kuriuos galima susikurti pačiam.

3D spausdinimas leidžia mokslininkams pažvelgti ir į mažiausias visatos sudedamąsias daleles – biologines molekules. Nors mokslininkai naudodavo kompiuterinius modelius vizualizuodami juos į origamį primenančius objektus, patirtis žiūrint į plokščią ekraną, ir iš tikrųjų turint objektą savo rankose yra visai kitokia. Tai gali padėti mokslininkams tiksliau suvokti virusų molekules ir sukurti naujus vaistus. Naudodami 3D išspausdintus modelius medikai gali suprasti, kaip funkcionuoja ŽI virusas, sukeliantis AIDS. Amerikiečiai tyrėjai, padarę tokius modelius, gali jais dalytis su kitais tyrėjais nacionalinių sveikatos institutų 3D spausdinimo biržoje, programoje, kuri leidžia mokslininkams pasidalyti instrukcijomis spausdinant molekules, organus ir kitus objektus.

Kai kurie mokslininkai žengia platų žingsnį į priekį medicinos srityje, įtraukdami į savo akiratį naująją technologiją. Alanas Faulkneris-Jonesas iš Herioto-Watto universiteto Edinburge penkerius metus tyrė biospausdinimą ir sukūrė „Biogenitor“, 3D spausdintuvą, galintį pagaminti kamienines ląsteles. Ir dabar kamienines ląsteles įmanoma auginti laboratorijoje, bet tik petri lėkštelėje, ir jos yra 2D pavidalo, todėl negali sąveikauti su kitomis ląstelėmis kaip kūne.

Šiuo metu vaistai pirma išbandomi su mažais arba dideliais gyvūnais, tada pereinama prie žmogaus tyrimų, bet poveikis dažniausiai būna skirtingas. Išbandžius visa tai su mikroaudiniais (kamieninėmis ląstelėmis), vaistus galima išsyk skirti žmonėms, taip pat galima sukurti individualų vaistą vienam žmogui, nes naudodami specifines paciento ląsteles medikai gali sužinoti, kaip žmogus turėtų reaguoti į vaistus, ir tada juos individualizuoti. A.Faulkneris-Jonesas sugebėjo sukurti 3D spausdintuvą, kuris pajėgus spausdinti ląsteles iš hidrogelio taip, kad jos išlaikytų 3D struktūrą. Ląstelės organizme niekada nebūna dvimatės struktūros ir ant lygaus paviršiaus praranda daug funkcionalumo, o naudojant hidrogelį ir spausdinant sluoksnis po sluoksnio galima sukurti trimatę struktūrą.

„Gartner“ analitikas Pete‘as Basiliere‘as patvirtino, kad labiausiai jaudinantis 3D spausdinimo panaudojimas yra medicinos prietaisuose. „Tikimės, kad iki 2018 m. bus parduota 2,3 mln. 3D spausdintuvų. Jų panaudojimas medicinoje labiausiai žavi. Galvojant apie objektų individualizavimą, protezavimas, implantai, dantų ir atkuriamosios operacijos taps fenomenalios“, – žiniasklaidai tvirtino ekspertas.

Fenomenalu tai, kad 3D spausdinimo technologija neliko tik uždarose mokslininkų laboratorijose ar tik turtingiausių šalių ribose. Ši sistema sprendžia esminę problemą – kaip pigiai ir kokybiškai sukurti daug dalykų. Tarkim, 3D galūnių protezai jau kuriami Afrikoje, Ugandoje. Viliamasi, kad netrukus viso besivystančio pasaulio medikai galės gyventojams po avarijų ar dėl neišsivystymo, ligų pasiūlyti protezus.

Labdaros organizacijos prisidėjo prie to, kad trejų metų ugandietė gautų jai tinkamą 3D kojos protezą, o išlaidos nebūtų milžiniškos: inovatyvi technologija padėjo sutaupyti keletą tūkstančių dolerių – vietoj 5 tūkst. protezas sukurtas už 250.

Mattas Ratto, Toronto universiteto Informacijos fakulteto profesorius, patvirtino, kad 3D spausdinimas siūlo greitesnį būdą sukurti protezą, šio sukūrimo laikas sutrumpėja nuo vienos savaitės iki maždaug vienos ar dviejų dienų. Sutrumpėjęs laikas reiškia ne tik tai, kad pacientas greičiau galės išbandyti savo naują galūnę, bet ir tai, kad bus galima sukurti daugiau vienetų tokių protezų, žinoma, individualizuotų, todėl išsprendžiama dar viena problema – pacientams nereikia vargti pratinantis prie diskomfortą keliančių galūnių.

Dar viena tikra istorija iš trečiojo pasaulio: paauglys Danielis Omaras neteko rankų per bombos sprogimą neramiame Pietų Sudane. 2012 m., būdamas 14 metų, Danielis apkabino medžio kamieną, kad apsisaugotų nuo smūgio ir skeveldrų. Jis išgyveno, tačiau liko be rankų. Jaunuolis tapo našta savo šeimai ir vėliau amerikiečiui Mickui Ebelingui prisipažino, kad verčiau būtų miręs, nes be rankų šioje vargingoje šalyje esi niekas.

Amerikietis, valdantis startuolį „Not Impossible Labs“, buvo žmogiškai sujaudintas žiniasklaidoje papasakotos D.Omaro istorijos, kuri yra viena iš šimtų tūkstančių kariaujančiose šalyse. Jis gana gerai žinojo apmaudžią realybę: nors vien Pietų Sudane yra daugiau nei 50 tūkst. galūnių netekusių žmonių, labdaros organizacijos neteikia pirmenybės visaverčiam jų integravimui į visuomenę. Tiesa, technologija, kurią naudoja M.Ebelingo įmonė, kuria gana paprastus mechaninius, bet lengvai judinamus protezus, be to, reikia, kad pacientui būtų likusi bent nedidelė rankos dalis.

Įdomiausia tai, kad amerikietis pirma inicijavo „Project Daniel“, skirtą D.Omaro garbei, bet dar net nebuvo jo sutikęs, tik vylėsi rasti paauglį vienoje pabėgėlių stovykloje. Galų gale mokslininkas nežinojo, ar šešiolikmetis norės priimti ką nors iš baltaodžio atvykėlio, – galbūt jis per dvejus metus susitaikė su savo fizine negalia.

Kai D.Omaras pasirodė bendruomenėje su dirbtine ranka, vaikai, irgi netekę galūnių, panoro būti tokie kaip jis. M.Ebelingo projektas pavyko. Iš pradžių vaikai norėjo, kad protezo atspalvis atitiktų jų odos spalvą, bet vėliau įsidrąsino ir tapo žaismingesni: jiems sukurtos rankos iš specialaus turkio, rožinės spalvos plastiko.

Be to, 3D protezais susidomėjo ir technologijų milžinė „Google“, žadanti finansuoti tokių galūnių kūrimą. „Enable Community“ fondui ši kompanija paaukojo 600 tūkst. dolerių. „Google“ pradėjo rūpintis ir tais, kurie turi negalią: jos atstovai pareiškė, jog ne pelno organizacijoms skirs iš viso 20 mln. dolerių, kad naujosios technologijos būtų panaudotos žmonių, turinčių negalią, nepriklausomumui didinti.

„Enable Community“ vienija mokslininkus ir savanorius, kurie naudoja 3D spausdinimą, kad sukurtų ir pritaikytų galūnių protezus tiems, kuriems jų reikia.

Be to, kad 3D technologija leidžia masiškai gaminti vaistus ir medicininę įrangą, ja galima sukurti ir iškart gyvybę išsaugančių dalių, tarkim, kaulus ar net kaukoles. Dar 2011 m. prof. Susmita Bose Vašingtono valstijos universitete modifikavo „ProMetal“ 3D spausdintuvą, pridėdama cheminių medžiagų į keramikos miltelius, todėl buvo galima pradėti kurti bet kokios formos kaulus. Profesorės tikslas buvo vieną dieną implantuoti kaulų karkasą su kaulų augimo faktoriumi, kad implantas tarsi ištirptų natūralių kaulų medžiagoje.

Kol kas dažiau pritaikomi atskiri kaulai: per operaciją įmontuojamas 3D spausdintuvu sukurtas klubo ar kelio sąnaris. Olandijos chirurgai Utrechto universiteto medicinos centre pakeitė visą viršutinę 22 metų merginos kaukolės dalį individualiai jai sukurtu implantu, pagamintu iš specialaus plastiko. Operacija, per kurią buvo implantuotas 3D gaminys, truko beveik parą. Mergina kentė nuo kaulų storėjimo, ypač kaukolės, dėl šio sutrikimo jai nuolat skaudėdavo galvą. Kaukolės storėjimas smegenims darė vis didesnį spaudimą, todėl jauna moteris pamažu prarado regėjimą, sutriko jos gebėjimai. Buvo tik laiko klausimas, kada būtų nustojusios veikti kitos esminės smegenų funkcijos ir ji būtų mirusi.

Panaši istorija nutiko ir Kinijoje, kur vyrui su sulaužyta kaukole buvo atlikta operacija, per kurią įdėtos 3D spausdintuvu sukurtos dalys. 46-erių ūkininkas, statydamas priestatą prie namo, nukrito iš trečio aukšto, o ant jo užgriuvo mediniai poliai. Vyras išgyveno, bet negalėjo kalbėti ir rašyti, nes jam nuolat dvejinosi akyse. Dėl kairės dalies kaukolės netekimo vietiniai jį praminė Frankenšteinu. Laimei, tarptautinė medicinos technologijų įmonė „Stryker“ ir Sindziango ligoninė pasirūpino ne tik 3D implantu, bet ir jo finansavimu, nes ūkininkas sau to nebūtų galėjęs leisti.

O Slovakijoje trisdešimtmečiam Jurajui Šankui Košicės medikai per sudėtingą smegenų operaciją uždėjo 3D išspausdintą kaukolės dalį. Po daugiau nei septynias valandas trukusios operacijos pacientas atsigavo, o jo galvos smegenų audiniai neatmetė 3D gaminio.

Vyras į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo prieš dešimtmetį, kai nukritęs iš aukštai neteko trečdalio viršugalvio, tapo nedarbingas. Tuo metu gydytojai buvo priversti pašalinti dalį jo kaukolės struktūros, kurią laikinai pakeitė akrilinis implantas. Pirmasis implantas išgelbėjo gyvybę, bet nebuvo tinkamas. Nerviniai audiniai smegenyse patirdavo spaudimą, pacientas ėmė prarasti komunikacinius ir motorinius įgūdžius. Jaunas vyras nebegalėjo ne tik savarankiškai ko nors padaryti, bet ir bendrauti. Jam antrą kartą gimti padėjo 3D spausdintuvu sukurta kaukolės dalis.

Taigi 3D technologija gali pakeisti ne tik vakarietiškos medicinos metodus atliekant operacijas su širdies simuliatoriais arba masiškai gaminant 3D protezus galūnių netekusiems trečiojo pasaulio gyventojams. Inovatyvi technologija gali pasitarnauti ir grožio industrijai ir kartu apsaugoti negalinčiuosius apsiginti.

Prancūzijos kosmetikos firma „L‘Oreal“ ketina panaudoti 3D spausdintuvu sukurtą žmogaus odą. Ekspertus ši naujiena nustebino, bet kita pusė patikino, kad viskas yra legalu. Kompanija augina odos mėginius, gautus iš plastinės chirurgijos donorų. Žadama išauginti 100 tūkst. 0,5 kv. cm odos mėginių per metus, jie sudarys devynias rūšis visose amžiaus ir tautybių grupėse. Grožio industrijos atstovė patvirtino, kad tokie bandymai padės užtikrinti produktų saugumą ir efektyvumą, be to, tai atvers naują nišą technologijų bei mokslinių tyrimų srityje ir suteiks „beribį potencialą“. Galų gale tai ne tik lems didesnį produktų veiksmingumą konkretiems odos tipams, bet ir apsaugos gyvūnus nuo pavojingų bandymų. Kosmetikos bandymai su gyvūnais, laimei, išėjo iš mados, ir kosmetikos gamintojai pradėjo ieškoti alternatyvų.

Jei galima laboratorijose išauginti odą ir žmogaus audinius, sukurti širdies simuliatorių, atrodo, kad galima viskas. Kosmetikos gamintojai paliko ramybėje gyvūnus ir bandymus žada atlikti su išauginta oda, o 3D technologijos dar vienu būdu leido sparnuočiams ir kailiniuočiams lengviau atsidusti.

Kurdami implantus žmonėms mokslininkai neignoruoja ir gyvūnijos pasaulio. 3D spausdinimo entuziastų dėmesio sulaukė ir galūnių ar kai kurių kūno dalių netekę gyvūnai. Naują gyvenimo puslapį atvertė ir su neišsivysčiusiomis galūnėmis atvesti šunys, ir per susidūrimą su plėšrūnu vieno plaukmens netekusi antis, ir solidaus dydžio vėžlys.

Jūriniam vėžliui, kuris susižeidė pakliuvęs į valties propelerį, buvo primontuotas 3D spausdintuvu sukurtas viršutinis šarvas. Dalis jo, pagaminta iš medicininio kokybiško titano ir 3D plastiko, buvo pritaisyta prie gyvūno žandikaulio ir visiškai atitiko jo formas. Jei protezas vėžlio neerzins, jis netrukus bus grąžintas į jūrą.

45 kg gyvūnas buvo priimtas į jūrinių vėžlių tyrimų, gelbėjimo ir reabilitacijos centrą Pamukalės universitete Denizlyje, Turkijoje, kai buvo rastas sunkiai sužeistas jūroje. Iš pradžių darbuotojai centre jį slaugė, šėrė iš rankos, bet suprato, jog reikia kito sprendimo, kad vėžlys kada nors galėtų pats pasirūpinti savimi.

Panaši istorija nutiko antinui, gyvenančiam Pietų Afrikoje: jis susilaužė koją, todėl jam buvo amputuota viena galūnė. Organizacijos „Good Samaritan Sue Burger“ darbuotojai priglaudė vandens paukštį ir slaugė, kol jis atsigavo. Ozzie bandė savo kojos trūkumą kompensuoti pasiremdamas kairiu sparnu, bet judėjimas jam kėlė skausmą ir diskomfortą. Radijo laidoje organizacijos atstovai papasakojo, kad paukštį slaugė laikydami jį hamake pakelta koja. Graudžią, bet sėkmingai pasibaigusią paukščio istoriją išgirdo įmonė „BunnyCorp“, kuri pasiūlė sukurti 3D spausdintuvu išspausdintą implantą.

Jau dabar drąsiai galima sakyti, kad 3D spausdintuvai į mediciną įliejo šviežio vandens, bet ar po kurio laiko, artimoje ateityje, žmonėms bus galima ne tik patogiau, komfortiškiau gyventi dėl pakeistų organų, protezų, bet ir džiaugtis gerokai ilgesniu amžiumi? Ilgaamžiai žmonės, kurie neserga specifinėmis ligomis, dažnai miršta dėl organų veiklos nepakankamumo, tačiau gali būti, kad ateityje mums nebereikės dėl šito nerimauti. Tuoj gali atsirasti laboratorijų, kurios pradės masiškai gaminti atsarginius organus, tada klonuoti kopijas arba auginti. Juodoji organų rinka gali nebetekti galios.

Žmonėms ilgaamžiškumą, o gal net amžinumą gali suteikti procedūra, vadinama šaltuoju druskos gaivinimu. Mirštančio organizmo kraujas, pakeistas šaltu druskos tirpalu, gali numušti organizmo temperatūrą ir paversti mirštantį pacientą užkonservuotu kūnu. Tokios būsenos pacientui gydytojai gali nustatyti daug dalykų, kurie galėjo būti mirtini: šūvio ir peilio padarytas žaizdas, kraujavimą ir organų veiklos nepakankamumą.

Organų pakeitimas gali padėti pratempti dar šiek tiek laiko, bet, kaip rodo 2012 m. didžiausios pasaulyje vaistų gamintojos „Pfizer“ tyrimas, žmonės labiausiai bijo gyventi kęsdami skausmą ir būti priklausomi. Ar pacientai jausis geriau su kitais organais būdami dalinio aktyvumo būsenos – filosofinis klausimas, bet, ekspertų manymu, taikant tam tikras priemones žmonės gali išgyventi ir 200 metų.

O tokių svajoklių netrūksta, ir taip kalba ne kokie paranormalių reiškinių stebėtojai, o technologijų ekspertai. Tarkim, milijardierius Peteris Thielas, vienas „PayPal“ įkūrėjų, planuoja gyventi 120 metų. Palyginti su kai kuriais kitais technologijų milijardieriais, jis neatrodo ypač ambicingas. Štai Rusijos interneto „krikštatėvis“ Dmitrijus Ickovas sako, kad jo tikslas – gyventi 10 tūkst. metų. „Oracle“ įkūrėjas Larisas Ellisonas apskritai atmeta mirtingumo sąvoka kaip „nesuprantamą“, o vienas „Google“ įkūrėjų Sergejus Brinas tikisi kada nors „išgydyti mirtį“.

Laimei, mokslininkai nežada, kad 3D spausdintuvai „išgydys mirtį“. Jų tikslas yra technologijas pritaikyti mokslui ir visuomenės naudai. Pažanga akivaizdi: pacientai gali gyventi patogiau, jauni medikai – repetuoti operacijas, galūnių netekę žmonės – gauti jiems asmeniškai pritaikytas dirbtines galūnes. Mokslininkai užsibrėžė naujų tikslų: 3D spausdinimo technologija padės geriau tirti molekules, todėl bus lengviau nustatyti ligas, suvokti jų eigą.

Nors 3D spausdintuvu galima sukurti ir maistą, ir ginklus, ir drabužius, atrodo, kad kol kas prasmingiausia panaudoti tyrimus žmonių gyvybei puoselėti.

Deimantė Daugintytė

Scanpix

Vunderkindas. Šis žmogus vidurinėje mokykloje per informatikos pamoką, užuot atlikęs mokytojo pasiūlytą užduotį sukurti programėlę, kuri išdėstytų šimtą pirmųjų Fibonačio skaičių, sukūrė programą, kuria „nulaužė“ savo bendraklasių slaptažodžius. Pedagogas jam parašė A (dešimt balų).

Ieškant jo pavardės internete pasirodo įrašas: „Gali būti, kad kai kurie rezultatai buvo pašalinti atsižvelgiant į Europos duomenų apaugos įstatymą.“ Jis didžiuodamasis prisistato kaip žymiausias visų laikų programišius, kurį ketverius metus medžiojo Federalinis tyrimų biuras (FTB).

Kevinas Mitnickas – tikrai bene garsiausias visų laikų programišius, tapęs pirmuoju šios srities įkalintu asu. Penkeri metai kalėjimo jauną vyrą pakeitė iš esmės. Dabar jis valdo savo vardo internetinio saugumo bendrovę, kuri ieško saugumo spragų. Jis yra saugumo konsultantas, sėkmingai aptarnaujantis didžiausias pasaulio bendroves, įskaitant „FedEx“, „Toshiba“, CBS, IBM ir „Lockheed Martin“. „Mes tikriname fizinį saugumą, techninį saugumą, žmones. Mes tikriname belaidžius tinklus, telefonus. Tikriname viską, visur ieškodami spragų, todėl mūsų klientai gali jas pašalinti“, – žiniasklaidai aiškino vyras.

Tačiau jaunystėje jis net neturėjo vilties, kad taip atsitiks – jo įgūdžiai taps jo darbu ir pripažinimu. Amerikietis tapo savotiška gyvąja legenda būtent dėl praeities veiksmų. Iškilti jam padėjo žiniasklaidos dėmesys ir mokėjimas save „parduoti“. Ypač įtaigus K.Mitnicko kalbėjimas, atvirumas, geras humoro jausmas leidžia jam jausti publikos palaikymą, jis kviečiamas į konferencijas, renginius, įvairias laidas, apie jį kuriami filmai, jis pats rašo knygas apie socialinę inžineriją ir saugumą internete.

K.Mitnickas padarė nuostabų šuolį: iš nusikaltėlio, gaudomo pareigūnų, tapo visuomenės veikėju, savotiška įžymybe, kuri daugeliui įdomi. Virsmas kardinalus, jį labiausiai lėmė metai kalėjimo vienutėje, kuriuos jis praleido be jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Jam net neleisdavo naudotis telefonu, kad kokiu nors būdu vėl nepridarytų žalos.

Pastarasis garsiausiai nuskambėjęs masinis įsilaužimas buvo į „Sony“ kino studijos kompiuterius: nutekinta daug susirašinėjimų su įžymybėmis, asmeninių duomenų, nuotraukų ir panašiai. Tačiau net daug jėgų ir lėšų skyrusios JAV institucijos tesugebėjo nustatyti, kad tai buvo programišių iš Šiaurės Korėjos, kuriems talkino kinų specialistai, darbas. Po didžiulio skandalo atsistatydino „Sony Pictures“ vadovė Amy Pascal, žadėdama imtis naujo verslo, irgi susijusio su kino gamyba.

Šį kartą atakos pretekstas buvo Evano Goldbergo ir Setho Rogeno komedija „Interviu“, kurios pagrindas – išgalvotas JAV slaptųjų tarnybų planas nužudyti Šiaurės Korėjos lyderį Kim Jong-uną. Ir nors pats filmas dėmesio išties nėra vertas, kaip parodė vertinimai pagaliau paviešinus juostą, korėjiečiai parodė charakterį ir slaptumo lygį. Galų gale tai paskatino net ir dideles bendroves susiimti.

Mokslininkai įspėja, kad devyniasdešimt procentų įmonių gali būti pažeistos kibernetinių atakų. O padariniai, nuo kurių nukentėjo „Sony“ kino kompanija, pasak  kibernetinio saugumo ekspertų, gali apimti daugiau įmonių, nei įsivaizduojame. Atsižvelgiant į dabartinius saugumo lygius, dauguma įmonių, tai yra 90 proc. jų, būtų pažeidžiamos tokio išpuolio, kuris įveikė 3 tūkst. kompiuterių ir išleido slaptą informaciją bei asmeninių vartotojų turinį į viešumą. „Be to, šiuo metu netrūksta techniškai įgudusių žmonių, norinčių pradėti tokius išpuolius, – sakė Jonas Milleris, buvęs programišius, kuris dabar kuria strategiją antivirusinės programinės įrangos gamintojui „Cylance“. – Tikriausiai yra pora, trys, keturi, penki tūkstančiai žmonių, kurie šiandien galėtų surengti „Sony“ lygio išpuolį.“

Buvęs programišius, duodamas interviu, įspėjo, kad ne visi jie yra iš draugiškų šalių ir jų nuolat gausėja. Manoma, kad tokio masto išpuolius mielai ir pigiai įvykdo Rusijos įsilaužėliai. Jiems už tai sumokama kukliai – maždaug 30 dolerių.

Taigi matoma keletas aspektų: žmonių, kurie gali surengti vis profesionalesnes atakas, daugėja, bet žmonių, kurie dirbtų kitoje barikadų pusėje, kad susektų ir įvardytų nusikaltėlius, nepakanka. Padėtis galėtų šiek tiek pasikeisti nebent tada, jei dalis programišių „atsiverstų“ į kitą pusę ir kaip J.Milleris ar garsusis K.Mitnickas prisidėtų prie tokių atakų išnarpliojimo. Tačiau kad buvęs programišius padėtų tirti saugumo problemas arba aiškintis jau kitų padarytą žalą, reikia sukrėtimo.

Pats K.Mitnickas, viename interviu paklaustas, ar gailisi savo jaunystėje vykdytos programišiaus veiklos, tvirtino, kad jam gaila žmonių ir įmonių, kurioms pakenkė savo įsilaužimais. Tačiau iš programišiaus virsti saugumo ekspertu – lygu situacijai, kai priklausomybę išsigydęs žmogus imasi padėti kitiems žmonėms, kurie tebepatiria tokią pačią problemą.

Kol bus laikomasi nuostatos, kad programišių veikla – smagus sumanių žmonių užsiėmimas, tol niekas nesikeis ir visuomenės sąmoningumas liks pradinės stadijos. Nors dažniausiai programišiai veikia pogrindyje, bet, pavyzdžiui, „Anonymous“ grupuotė, apie kurią rašyta anksčiau, siekia žinomumo ir viešumo, lyg jų tikslas būtų ne „atskleisti tiesą“, bet pati idėja. Panašiai yra ir su buvusiu Nacionalinio saugumo agentūros darbuotoju Edwardu Snowdenu, kuris užsidirbo visuomenininko titulą, ir „WikiLeaks“ programa, kurios pagrindiniu veidu tapo pabėgėlis Julianas Assange‘as.

Tačiau reikia pabrėžti, kad K.Mitnickas veikė nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio ir buvo sugautas 1995 m. 1999-aisiais jis buvo pripažintas kaltu pagal septynis punktus: sukčiavimo, kompiuterinio sukčiavimo, pokalbių pasiklausymo ir panašiai. Penkerius metus praleidęs kalėjime, kurį laiką jis dar buvo stebimas institucijų ir prisipažino, kad neatsispyrė pagundai įsilaužti į vienos bendrovės balso pašto dėžutę.

Tuo laiku, kai veikė K.Mitnickas, dar nebuvo masinio pasiklausymo bangos ir didžiulio, globalaus pasipriešinimo tokiai praktikai. Tai, ką darė šis amerikietis, buvo gudrus ir šiurkštus jauno talento žaidimas. Pats K.Mitnickas teigė vogęs duomenis, įsilauždavęs į sistemas dėl įdomumo, skatinamas smalsumo, o ne dėl pelno. Galiausiai, kai FTB paskelbė jo paiešką, jis gaudavo nuolatinę didelę dozę adrenalino slapstydamasis, prisistatydamas netikrais vardais. Katės ir pelės žaidimas jam išties patiko, jis mėgavosi jausdamasis viršesnis už grupę garbingų tituluotų pareigūnų.

Socialine inžinerija ir duomenų pasisavinimu jis pradėjo užsiimti nuo 15 metų, raginamas paaugliško entuziazmo, leidusio nevaržyti savęs, – tai buvo jo savotiška maišto forma. „Suaugę“ prieš „paauglį“, gudrumas prieš teisėtas priemones, naivumas ir siekis priversti sistemą dirbti susikirto, ir galiausiai K.Mitnickas, užspeistas į kampą, žaidimą pralaimėjo. Tačiau ir šita nesėkminga baigtis jaunuoliui galiausiai išėjo į naudą. Jei ne jo ankstesnė istorija, jis nebūtų toks žymus, nesilankytų kone kasdien skirtinguose renginiuose ir jo bendrovė nebūtų tokia populiari. Jis mokėjo savo kriminalinę praeitį paversti pranašumu. Žavinga.

Pirmą sykį nacionalinio dėmesio K.Mitnickas sulaukė 1982 m., kai įsilaužė į Šiaurės Amerikos gynybos komandos (NORAD) tinklą, tuo įkvėpdamas 1983 m. Johno Badmano filmą „Karo žaidimai“. Taip pat 9-ajame dešimtmetyje programišius laikinai kontroliavo tris pagrindinius telefonų biurus Niujorke ir visų telefono komutatorių centrus Kalifornijoje. Nė vienas iš šių incidentų nepelnė realių kaltinimų. Bet pareigūnų tolerancija jo išdaigoms baigėsi, kai jis įsilaužė į „Digital Equipment“ kompiuterius ir pavogė nuosavybinės programinės įrangos, vertos milijono dolerių.

Per šį laikotarpį jis tariamai įsilaužė į dar keleto garsių kompanijų kompiuterius: „Motorola“, „Nokia Mobile Phones“, „Fujitsu“, „Novell“, NEC, „Sun Microsystems“, „Colorado SuperNet“ ir Pietų Kalifornijos universiteto duomenų bazes. JAV prokuroro padėjėjas Christopheris Painteris atsisakė įvertinti žalą, tačiau žiniasklaidos pranešimuose nurodyta, kad ji siekė apie 80 mln. dolerių.

Tai, ką K.Mitnickas praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje padarė vienas, šiuo metu vienam žmogui pakartoti nebebūtų įmanoma. Be abejo, atsparesnės ir sistemos, ir protai nebe tokie išradingi. Patys programišiaus gynėjai teisme tikino, kad jų klientas užsiėmė duomenų vagystėmis iš intelektinių paskatų, domėdamasis technologijomis. Tą paneigti būtų sunku, tačiau realybės nenuginčysi.

Jo advokatas Donaldas Randolphas tvirtino, kad programišius nėra vagis ar teroristas. Jis pavadino K.Mitnicką „pramoginiu programišiumi“ („recreational hacker“), apeliuodamas į tai, kad šis nesiekė sau piniginės naudos, ir bandydamas teisinti jauną vyrą dėl veiksmų, nes šis esą nepasmerkė įmonių žlugimui. Įmonės vis tiek atsigavo, o K.Mitnickui teko daug metų apgalvoti tai, kas padaryta. Teisme jo neišgelbėjo ir močiutės verksmas, kad jos anūkas – tiesiog smalsuolis, susidomėjęs technologijomis, dėl kurių yra tiesiog pamišęs, todėl nekenktų sistemoms.

Nepaisant giminaičių apeliacijų ir tvirtos gynybos, programišius buvo nuteistas, o pats įkalinimo pobūdis buvo radikalus – vienutė be jokio ryšio su išoriniu pasauliu.

Apskritai atrodo, kad teisėjai, pareigūnai ir dar keli asmenys, prisidėję prie K.Mitnicko sulaikymo ir įkalinimo, mėgavosi kuo griežtesniais sprendimais ir jautė malonumą, galbūt kai kuriais atvejais net viršydami savo galias. Pavyzdžiui, suimtas amerikietis buvo laikomas kalėjime, kuriame kalinami asmenys, padarę smurtinius nusikaltimus, jam nebuvo leista išeiti į laisvę už užstatą, teismas nuolat atmesdavo prašymus, net JAV aukščiausiasis teismas du kartus atmetė tokį prašymą. Veikiausiai šiokį tokį teisėjų susierzinimą kėlė ir keletą kartų atidėtas teismo procesas – tai dažnai vykdavo gynybos pusės prašymu, nes D.Randolphas patirdavo sunkumų kurdamas ginamuosius teiginius. Jam negalėjo padėti ir pats klientas, nes K.Mitnickas turėjo labai ribotą prieigą prie kompiuterio.

Liudytojų pareiškimai iš viso sudarė 1400 puslapių, 10 gigabaitų elektroninių įrodymų ir 1700 objektų. Kai gynėjas galų gale išreikalavo duoti K.Mitnickui nešiojamąjį kompiuterį, šis juo naudojosi advokatų susitikimų su klientais kambaryje, kur visada buvo kieno nors stebimas. Ten nebuvo modemo ar telefono linijos, kad programišius nepridarytų dar ko nors.

Svarbus koziris šioje byloje buvo Tsutomu Shimomura. Jei ne jis, vargu ar FTB pareigūnai kalifornietį būtų pagaliau susekę. Nors ir pats T.Shimomura, pristatomas kaip kompiuterių ekspertas ir fizikas, nebuvo grynas krištolas – jis irgi mėgo landžioti po svetimas duomenų bazes. Vis dėlto jis susivienijo su teisingumo pajėgomis, padėjo nustatyti K.Mitnicką ir dalyvavo jį suimant. T.Shimomura savo įspūdžius sekant kitą kompiuterių asą sudėjo į knygą „Suėmimas“, pagal kurią vėliau sukurtas vaidybinis filmas.

Abu programišiai tarpusavyje smarkiai konkuravo, nors konflikto ašyje abi pusės buvo apdrabstytos purvais: K.Mitnickas – kad sąmoningai įsilauždavo į sistemas ir darė realius nusikaltimus, T.Shimomura – kad tapo FTB sąjungininku ir norėjo atsikeršyti kaliforniečiui už sukurtos programos vagystę, įsilaužimą į kompiuterį ir kitus dalykus.

Pamintos asmeninės ambicijos šioje byloje vaidino ne ką mažesnį vaidmenį, suteikdamos tam tikro prieskonio, kuris tapo jauku kino kūrėjams ir plačiajai žiniasklaidai. Teisme T.Shimomura palygino K.Mitnicko veiksmus su vagystėmis, kurių metu jis pasiima, ką nori, tada palieka išlaužtas duris, kad kiti vagys pribaigtų likučius, ir padeda ženklą apie vagystę prie namo, jog visi žinotų, kas įvyko. Tačiau pats T.Shimomura panaudojo virtualios vagystės įrankius, kad sektų ir pakenktų savo plėšikui. Jis surengė savotišką vendetą – stojo į FTB pusę ir nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Abu jie pasirinko suktus būdus siekti savo tikslų, tik vienas turėjo užnugarį ir kartu gynėją, o kitam teko pavojingai slapstytis.

K.Mitnicko, žymiausio programišiaus, istorija turėtų būti įdomi ne tik programišiams, kompiuterių ekspertams, bet ir psichologams. Jo socialinis ir asmeninis gyvenimas, tiek, kiek pavyko išnarstyti teismo metu žiniasklaidai, atsako į daug klausimų ar bent jau patvirtina stereotipus.

Dažniausiai manoma, kad į nusikalstamą veiklą linkę asmenys yra iš asocialių šeimų, tokių, kuriose nepatyrė pakankamai meilės, trūko santaikos ir palaikymo, empatijos. K.Mitnicko istorija tai patvirtina su kaupu. Jis užaugo darbininkų šeimoje, tėvai išsiskyrė, kai jam tebuvo treji, ankstyvoje paauglystėje jis buvo nedrąsus ir turėjo antsvorio. Tipiška bjauriojo ančiuko istorijos pradžia. Bet šis ančiukas nevirsta karalaičiu gulbinu. Jis subręsta plėšriu grifu – Kondoru: tokį slapyvardį jis pasirenka vienu savo slapstymosi laikotarpiu.

Bandydamas kompensuoti savo fizinius trūkumus, nepopuliarumą klasėje, K.Mitnickas pradeda vogti duomenis ir kurti programas, galinčias „nulaužti“ tinklus. Jam sekasi. Žinoma, šeimos tai neišgelbsti, bet jam padeda susikoncentruoti į kitą veiklą, kad ir visiškai destruktyvią. Tačiau K.Mitnickas, lyg tebeišgyvendamas paauglystę, net ir suaugęs po kelių dešimtmečių tvirtina, kad tebuvo smalsus vaikis, turintis įžvalgų protą ir mokantis jį panaudoti. Savo kaltės jis nesuvokia, jam gaila nebent žalos, kurią sukėlė konkretiems žmonėms ar įmonėms. O štai bausmė – penkeri metai kalėjimo gana griežtomis sąlygomis – buvo tai, ko ankstyvoje paauglystėje amerikietis turbūt nesulaukė: atsakymo už savo veiksmus.

Vis dėlto žaismingumo, paslaptingumo iš K.Mitnicko būdo kalėjimas visiškai neišmušė. Interviu su žurnalistais jis nuolat juokauja, dažnai laidydamas tas pačias frazes, o programišiaus veiklą lygina su šachmatų žaidimu. Tiesa, perdėtas jo atvirumas, asmeninių detalių pasakojimas – galima sakyti, palaidas liežuvis sudaro prieštaringos visuomeninės figūros įvaizdį. Išties K.Mitnickas tapo figūra, kuri rodosi visur, kur tik kviečia. Dėl to apie jo antiamerikietišką poziciją galima susidaryti įspūdį ne tik iš programišiaus laikotarpio darbų, bet ir iš dalyvavimo aiškiai prieš Vakarus nusiteikusiose medijose.

Buvęs programišius ne sykį kalbėjosi su Rusijos propagandiniu kanalu „Russia Today“ ir žurnalistai vildavosi išgirsti ką nors antiamerikietiško. Viename interviu tam ypač pasitarnavo tuo metu tik pradėjęs kilti E.Snowdeno burbulas. Manekeniškos išvaizdos mergina, kurią nedrąsu pavadinti žurnaliste, nes ji nieko nežino apie savo pašnekovą, tardo K.Mitnicką prokremliškam kanalui labai patogia tema – tai JAV daromi privatumo pažeidimai ir tų nusižengimų atskleidimas, ką ir padarė vienų dievinamas, kitų pasmerktas E.Snowdenas, nutūpęs Maskvoje.

Mergina klausimą formuluoja labai aptakiai, tikėdamasi kokios nors kritikos lavinos, pasipiktinimo: „Kaip informacijos nutekinimas paveikė Amerikos nacionalinį saugumą?“ K.Mitnickas, tarsi pataikaudamas, plačiai šypsodamasis atrėžia: „Labai blogai, tiesa?“ Jis teigia, kad ir jis, ir jo kolegos, dirbantys su duomenimis, jautėsi apvogti, pažeminti, bet tai tebuvęs viešas jų spėjimų patvirtinimas – yla išlindo iš maišo, todėl šiais duomenimis esą gali pasinaudoti teroristai. Nebūtinai teroristai. K.Mitnickas linkęs tirštinti, o prokremliška televizija – gaudyti sensacijas.

Vis dėlto ta naivaus veido jauna moteris turi įvykdyti savo užduotį – išgirsti ką nors aiškiai antiamerikietiško. Ji vėl bando mesti E.Snowdeno kortą ir klausia, kuo jos pašnekovas laikąs NSA darbuotoją – herojumi ar nusikaltėliu. Rusijos televizija sufleruoja, kad teisingas atsakymas – A, bet K.Mitnickas truputį sužaidžia ir renkasi C: E.Snowdenas yra vidinis informatorius, o ne išdavikas. Nors jis pasveikino E.Snowdeno veiksmus, kad amerikiečiai būtų informuoti, kas daroma su jų asmenine informacija, vis dėlto buvusiam programišiui tie veiksmai kelia dviprasmiškus jausmus: K.Mitnickas nepateisina NSA vidinių veiksmų ir informacijos apie kitų šalių duomenų rinkimą ir dalijimąsi viešinimo – esą nėra reikalo kištis į kitų valstybių politiką.

Nors Rusijos žiniasklaida bandė jį pristatyti kaip antiamerikietišką moralinio pavyzdžio autoritetą, pats K.Mitnickas nesiekia būti teisingu pavyzdžiu – jam priimtinesnė jo susikurta poza, įvaizdis. Vėliau jis teigė, kad tik po kurio laiko, išleistas iš kalėjimo, suprato, kad FTB neturi humoro jausmo. Jis programišiaus etapą priėmė kaip žaidimą be taisyklių (tokie patys pavojingiausi), o socialinė inžinerija tapo jo pagrindiniu įrankiu.

Manipuliavimas žmonėmis, bandant išgauti iš jų slaptą informaciją arba pinigus, pirmiausia siejamas su praėjusio amžiaus paskutinių dešimtmečių programišiais, o dabar tokie žmonės, savo įgūdžiais bandantys sugadinti patikliems žmonėms gyvenimą, vadinami tiesiog telefoniniais sukčiais. Tokie pasakų apie sūnus, padariusius avariją, arba išgalvotus įsiskolinimus kūrėjai turėjo savo pirmtakus, kurie irgi naudodavosi telefonais, bet kur kas sumaniau: tinkliniai telefonai nebuvo tokie saugūs, jie nerodydavo skambintojo numerio, o tai programišiai ir išnaudodavo. Norėdami gauti vienų ar kitų duomenų, kurie šiaip klientams nėra prieinami, jie paskambindavo į kokią nors įmonę, apsimetę vadybininkais ar saugumo specialistais, ir atsainiai išgaudavo, ko reikia.

Tokias istorijas K.Mitnickas porindavo šaltu balsu, atsipalaidavęs, kone mėgaudamasis. Tai leido jam perimti telefonų tinklus ir pasiklausyti kitų pokalbių. Telefonijos piratavimas („phone phreaking“), knisimasis po įmonių konteinerius, ieškant kokių nors nesunaikintų dokumentų („dumpster diving“) padėjo išgauti medžiagos, kuri leido kastis toliau ir prieiti prie vis slaptesnių šaltinių. Kaliforniečio sumanumas buvo stulbinamas – sukurti strategijas ir jas įgyvendinti lemta ne kiekvienam, kaip ir įsilaužti į didžiausių tuo metu kompanijų tinklus.

„Sony“ patyrė vieną skandalingiausių pastarojo laikotarpio atakų – jai tai kainavo ir vadovų kėdes, ir reitingus, ir visos kompanijos vertę. Tačiau interneto amžiuje, kai technologijos lengvai prieinamos, tokio masto ir slaptumo kibernetinių išpuolių nėra daug. Paradoksas – vartotojų daugiau, visos įmonės veržiasi į internetą, socialinius tinklus, bet esminių programišių atakų nepadaugėjo. Tai lemia keletas veiksnių: daugiau apsaugos sistemų, internetinio saugumo ekspertų, daugiapakopės slaptažodžių sistemos ir panašiai.

Tačiau atrodo, kad ir naujoji karta nėra tokia sumani. K.Mitnickas pademonstravo stebėtiną išradingumą, kaip panaudoti, atrodo, beverčius dokumentus, pavyzdžiui, darbuotojų pavardes ar jų darbo laiką, jis gebėjo kurti įtaigias schemas ir tapo grėsmingas visuomenei. Šiuo metu labiau veikia programišių grupuotės, kuriose dalyvauja šimtai, o gal tūkstančiai asmenų. Iš jų aktyviausi yra „Anonymous“, pasisakantys už socialinę, tautinę, rasinę, seksualinę lygybę, „Lizard Squad“, puolantys internetinių žaidimų serverius. Pernai gana ryškiai žibėjo rusų programišių grupuotė „CyberVor“, o, pavyzdžiui, „Syrian Electronic Army“ ne sykį įvykdė išpuolius prieš didžiąsias Vakarų informacijos priemones ir paskelbė išgalvotas naujienas apie esą sužeistą JAV prezidentą Baracką Obamą. Ši grupuotė, siejama su viena Libane įsikūrusių islamistų grupe, remia Basharo al Assado režimą ir nukreipia savo išpuolius prieš žiniasklaidą, kai tik užfiksuoja Sirijos valdymui nepalankias žinias.

„Chaos Computer Club“, jau keletą dešimtmečių veikianti Vokietijoje ir vokiškai kalbančiose šalyse, yra ne tik viena seniausių, bet ir vieną didžiausių programišių tinklų Europoje turinčių grupių. Ši grupuotė skelbia informacijos laisvę, lygybę ir technologijų prieinamumą. O, tarkim, rusų programišių grupuotė APT28 įsilaužia į užsienio karines ir kitas organizacijas, kad išgautų duomenis, kurie gali būti naudingi Maskvai. Jie rado saugumo spragų dviejose populiariausiose programinėse įrangose – „Adobe Flash“ ir „Microsoft Windows“ operacinėje sistemoje ir įsilaužė į vyriausybių svetaines.

Taigi, užmetus akį į šias kelias programišių grupuotes, aiškėja ryški skirtis tarp to, ką darė K.Mitnickas, ir to, kas vyksta dabar. Šiuo metu populiaru būti kairuolišku programišiumi aktyvistu, pasisakančių socialiniais klausimais, arba samdomu vyriausybės programišiumi, kuris daro tai, kas naudinga vyriausybei. Programišių veikla smarkiai pasikeitė: sumanios strategijos nebekuriamos, tik ieškoma saugumo spragų, kurias užlopius surengti tos pačios atakos nebebus įmanoma.

K.Mitnickas įėjo į istoriją kaip labai sumanus ir išskirtinai vienas veikęs programišius. Individualistas, kuris kovoja su vidinėmis fobijomis ir savo kompleksais. Bandydamas užsitarnauti pripažinimą, jis pasirinko prieštaringą kelią, bet galiausiai atsivertė į kitą pusę. Amerikietis viską darė užtikrintai ir padėjo gerus pagrindus socialinei inžinerijai. K.Mitnicko slapstymasis ir anonimiškumas buvo jo laikino saugumo garantas, o dabar daugelis programišių patys paskelbia apie savo atakas, kad sulauktų reakcijų audros.

Pasikeitė ir priemonės, ir požiūris į programišiaus veiklą. Be abejo, K.Mitnickas veikė nusikalstamai, kaip ir dabartiniai programišiai, bet jis sukūrė apie save vientisą ir intriguojančią legendą, tai leido jam suformuoti savo asmenybę ir tapti tam tikros visuomenės dalies autoritetu, na, o gana vienodi ir neišskirtiniai šiuolaikiniai programišiai, veikiantys grupuotėmis, apie save to negalėtų pasakyti.

K.Mitnickas – išskirtinis savo ambicijomis ir nuovokumu (to dažnai pritrūksta interneto pažangos amžiuje veikiantiems jaunuoliams), todėl, kad ir kaip paradoksalu, jis gali didžiuotis savo ankstyvąja kriminaline „karjera“.

Deimantė Daugintytė

Scanpix

Vadybos klaidos. Net ir didžiausios kompanijos, turinčios milijonus klientų, aukšto lygio rinkodaros specialistų ir ilgametės patirties, priima neteisingų sprendimų: tai gali būti prastai pasirinkta vadovybė, nevykusi komunikacija su klientais. Tačiau bene skaudžiausias smūgis tarptautinio lygio įmonei, kuriančiai produktus, – visuomenės nepamėgtas įrenginys.

„Google Glass“ akiniai netruks tapti vadovėliniu pavyzdžiu, kaip viena didžiausių internetinių technologijų (IT) kompanijų apsižioplino viso pasaulio akivaizdoje. Tačiau tokio masto akibrokštų technologijų rinkos istorijoje – ne vienas: tai pirmieji MP3 grotuvai, „Segway“, „Microsoft HoloLens“, „Amazon Fire Phone“ ir kiti.

„Google Glass“, išleisti 2013 m., buvo parduodami kaip išmanusis optinis įrenginys, dedamas ant galvos: kūrėjai tikėjosi, kad akiniai atliks telefono funkcijas, veiks kaip laisvųjų rankų įranga ir vykdys žodines vartotojo komandas. Aistras dėl „Google Glass“ pakurstė ir apsukri rinkodara: už 1500 dolerių buvo siūloma įsigyti ribotą skaičių įrenginių vos vieną dieną – balandžio 15-ąją. Tada kitų metų gegužės viduryje už tokią pačią kainą susidomėjusieji galėjo vėl apsirūpinti išmaniaisiais akiniais.

Pirmoji data buvo jaukas naiviems, reklamai neatspariems klientams. Sužadintas įgeidis turėti produktą, kurį galima įsigyti vos vieną dieną, suveikia geriau nei nuolaida. Kompanija pasirinko gana agresyvią rinkodarą, tačiau tapusi labiau prieinama rinkai prekė nebuvo šluojama, o tie, kurie paklojo pusantro tūkstančio dolerių, spjaudėsi dėl nevykusio pirkinio. Kompanija prisivirė košės, tačiau bent jau iš dalies prisiėmė kaltę – susigėdusi nutraukė įrenginių pardavimą, bet įsipareigojo jį tobulinti.

Prieš dvejus su puse metų Sergejus Brinas pristatė „Google Glass“ kartu su grupe parašiutininkų, kurie iššoko iš dirižablio virš San Fransisko, užsidėję šiuos akinius. Tačiau „Google“ atstovas tuomet net negalėjo pagalvoti, kad šis šuolis reikš kritimą į prarają ir ilgai netylančias pašaipas. Veikiausiai jų neatlaikė ir „Google Glass“ kūrėjas Babakas Parvizas, vėliau tapęs „Amazon“ viceprezidentu. Kaip pagrindinę įrenginio nesėkmę daugelis ekspertų įvardija kompanijos skubėjimą – ji išleido į viešumą ankstyvąjį „beta“ versijos produktą, to aiškiai neakcentuodama savo gerbėjams. Korporacija sužaidė žinomumu ir vardu, todėl leido sau pardavinėti dar tik išbandomus ir tobulinamus įrenginius.

Dėl keistos šio mini kompiuterio išvaizdos kūrėsi netikros įmonės, kurios siūlė įrenginio „antrininkus“, trumpai tariant, sulaukta didelės bangos pašaipų. Akinių rėmelis su priešais dešinę akį montuojamu ekranėliu – išties gana keistas dizaino sprendimas. Daugelis žmonių „Google Glass“ entuziastus praminė kiborgais ar kiklopais. Tačiau kiti randa argumentų kompanijai pateisinti, esą kam išsyk pasiseka padaryti revoliuciją technologijų rinkoje. Esą tai buvo ne itin sklandus bandymas, iš kurio korporacija pasimokys ir sės prie kitų darbų.

Beje, ji taip ir daro – dabar užsiminta apie išmaniuosius kontaktinius lęšius, kurie padėtų žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, stebėti gliukozės kiekį savo kraujyje.

Šiek tiek žemiškesnis sprendimas gali išeiti į naudą. Tačiau tai, kad kompanija paskubėjo, galima vertinti ir kaip norą užsitikrinti vietą po saule. Patentai galioja 20 metų ir yra svarbūs konkurenciniai ginklai versle. „Google“ užsitikrino sau vieną įrenginį, kurį galės plėtoti kelis dešimtmečius, kol kitos kompanijos dar tik kuria virtualios realybės akinius.

Šiais didesniais, šalmus primenančiais akiniais susidomėjo ir automobilių gamintojai. Virtuali realybė (VR) iki šiol sieta tik su interaktyviais žaidimais, tačiau automobilių gamintojai neseniai Niujorko automobilių parodoje rėžė, kad išmaniosios technologijos leis visuomenei priartėti prie aštresnių vairavimo pojūčių ir net atliks edukacinę, prevencinę funkciją. „Toyota“ ir „Chrysler“ atstovai integravo „Oculus Rift“ įrangą į įmantrių įrenginių pristatymo šou, demonstruodami, kaip jiems pavyko sujungti informacinį turinį su pramogomis.

„Toyota Distracted Driving Simulator“ leis vartotojams pasijusti taip, lyg jie sėdėtų prie realaus „Corolla LE ECO“ vairo: automobilis yra prijungtas prie „Oculus Rift“ akinių, automobilio vairo ir ausinių. Kai įjungiama programa, sėdite lyg virtualiame automobilyje ir riedate miesto gatvėmis. Jūsų VR patirtis praturtinama virtualiais keleiviais – vienas sėdi už nugaros, kitas šalia ir be paliovos tauškia, komentuoja jūsų vairavimą, ragina perskaityti telefone žinutę nuo draugo. Jums teks saugiai vairuoti transporto priemonę, nepaisant aplinkinio triukšmo.

Visa VR technologija, kurią pristato automobilių gamintojai, iš tiesų parodo, kokia pavojinga situacija susiklosto, jei vairuotojas būna išsiblaškęs. Be to, atliekama ir prevencinė funkcija – kūrybiškai atskleidžiama, kaip neatidumas vairuojant gali padaryti žalos. O kokios žalos prisidarė „Google“, kai dužo išmaniųjų akinių stiklai?

Vienas korporacijos padalinio „Google X“ atstovų Astro Telleris, prisidėjęs prie „Google Glass“ kūrimo, pripažino, kad kompanija labai daug, gal net per daug dėmesio skyrė naujo produkto pristatymui ir reklamavimui. A.Telleris prisiėmė atsakomybę, kad kompanija nebuvo pakankamai konkreti ir klientų neįspėjo, jog tai tėra būsimų išmaniųjų akinių, kurių versiją „Google“ tuo metu bandė, prototipas. Taigi pritrūko išorinės komunikacijos, o tai vėliau atsiliepė didele negatyvumo banga.

Bene vienintelė į naudą išėjusi milžiniška „Google Glass“ pamoka – kompanija nuo šiol atidžiau į rinką paleis naujus produktus. Pavyzdžiui, ji kuria bepiločius automobilius, kurie šiuo metu išbandomi Kalifornijos gatvėse, ir tik po sėkmingų bandymų kalbės apie atėjimą į bepiločių automobilių rinką. Tačiau atrodo, jog  „Google“ demonstruoja, kad yra visai kitokia kompanija – toliaregiška ir nesižvalganti į kitas aukštųjų technologijų tendencijas.

Visi sutinka, kad „Google“ su išmaniaisiais akiniais paskubėjo. Ji ne tik drįso brangiai pardavinėti mažai funkcionuojantį, dar tik išbandomą įrenginį, bet ir neatliko namų darbų. Tarkim, „Apple“, pristatydama naujos kartos įrenginį arba naują modelį, visuomet pabrėžia, kokią problemą jis sprendžia ar spragą užpildo. „Google Glass“ atveju to nebuvo. Didžiulė kompanija nesugebėjo racionaliai išdėstyti, kuo jų išmanieji akiniai ypatingi, ir apibrėžti, tarkim, trijų pagrindinių jų funkcijų. Tačiau analitikai neatmeta galimybės, kad „Google Glass“ gali grįžti su trenksmu, patobulinus įrenginį ir atlikus kalną namų darbų: reikės ne tik profesionaliai parengti rinkodaros kampaniją, įdarbinant rėmėjus ir žiniasklaidą, bet ir apsibrėžti naujo produkto pranašumą rinkoje.

Tiesa, šiemet jau būta šiokių tokių proveržių, bet ne tiek iš pačios „Google“, kiek iš kitų įmonių. Pavyzdžiui, žymiųjų „Ray Ban“ akinių gamintoja „Luxottica“ užsiminė apie dvi naujas „Google Glass“ versijas, taip pat žada ir trečią. Tačiau Italijos firma gana mįslinga ir į detales nesileidžia. O štai vienas judriausių Europos – Šipholio oro uostas Amsterdame išbando „Google“ akinius. Išmaniuosius akinius oro uosto pareigūnai naudoja kaip laisvųjų rankų įrangą, nurodydami vartus ir lėktuvo informaciją. Akiniai taip pat naudojami tikrinant keliautojus, pereinančius terminalą, siekiant geriau analizuoti klientų keliones. Tai dar vienas įrodymas, kad „Google Glass“ yra kaip „Segway“ riedis; technologija nėra skirta masinei rinkai, bet gali užimti nišą pramonės ir paslaugų srityse.

„Segway“ riedis yra Deano Kameno išrasta dviratė, savarankiškai balansuojanti transporto priemonė, varoma elektros baterija. Riedžiai buvo pradėti eksploatuoti 2001 m., apsupti puraus reklamos debesies. Tačiau ši naujovė nesugebėjo pelnyti didelio rinkos pripažinimo, todėl dabar tik pavieniai smalsuoliai retkarčiais susivilioja pasivažinėti riedžiu. Tokių entuziastų galima išvysti ir Lietuvoje, tiesa, dažniausiai tai būna turistai iš užsienio.

Kompanija „Segway“ turėjo milžinišką finansavimą ir išteklių, spaudos ir televizijos poveikis buvo stulbinantis, bet jai nepavyko – projektas visiškai žlugo. Pirmiausia dėl to, kad buvo per dideli lūkesčiai. Riedžiai buvo apibūdinami kaip transporto ateitis: ši naujovė turėjo prilygti kompiuteriams ar internetui ir įsirašyti į istoriją. Tačiau patirtis sako, kad dabar šis išradimas tegali patekti į gėdos lentą. Didžiulė reklama buvo nepasverta – užsakovai tai turėjo suvokti ir prislopinti savo entuziazmą.

Antra, kompanija sukūrė produktą, bet nepasiūlė sprendimų. Kur riedį galima pastatyti? Kaip įkrauti? Ar juo važiuoti keliais, ar šaligatviais? Į šiuos esminius infrastruktūros klausimus būsimiems klientams nebuvo atsakyta. Be to, aiškiai nebuvo apibrėžta tikslinė rinka. Tai buvo patraukli naujovė, bet nebuvo įtikinamo poreikio, kodėl privalu ją nusipirkti.

Galiausiai dar viena priežastis, kodėl riedžio era žlugo neprasidėjusi, – tai buvo labiau išradimas nei naujovė. Riedis buvo užpatentuotas ir saugomas paslaptyje iki pat pagaminimo. Vartotojų atsiliepimų ar atgalinio ryšio jį kuriant nebuvo, tačiau jo išradėjai drįso stebėtis, kad pristačius riedį žmonės kritikavo arba net išjuokė jo dizainą. Galų gale, pažeidę tam tikras nerašytas pagarbos vartotojams ir jų sudominimo taisykles, gamintojai susidūrė su reglamentavimo pažeidimais ir draudimais. Riedžiai buvo uždrausti daugelyje šalių, nes jų matmenys neatitiko standartinių daugelio šalių šaligatvių ir kelių. Revoliucijos riedžiai nesukėlė, nes tebuvo technologijų burbulas, kurį rinka lengvai susprogdino.

O korporacija „Microsoft“ jau seniai garsėja savo karštakošiškumu ir dažnai nevykusiais sprendimais. Vien ko verta sumaištis ir paniekos lavina dėl „Vista“ operacinės sistemos (OS). Dar normaliai dienos šviesos neišvydęs „Google Glass“ primenantis „Microsoft“ produktas „HoloLens“ spėjo patekti tarp labiausiai nevykusių pastarųjų metų įrenginių.

„Windows 10“ OS turėtų būti „Windows Holographic“, suteikianti vartotojui galimybę matyti „papildytąją realybę“ su išmaniaisiais akiniais „HoloLens“. Tai belaidis įrenginys su įmontuotu „Windows 10“ kompiuteriu, kuris naudoja pažangius daviklius, ant galvos montuojamą raiškųjį 3D optinį ekraną ir erdviniu garsu papildytas realybės programas. Vartotojas valdo programas žvilgsniu, balsu ir gestais. Su „HoloLens“ galima žaisti virtualius žaidimus ar pasijusti lyg Marso atmosferoje, inovatyviau bendrauti su draugais virtualioje erdvėje. Šis įrenginys turėtų būti išradingesnis už „Google Glass“ ir, pavyzdžiui, daugelio žaidimų aistruolių pamėgtus virtualios realybės šalmus „Oculus Rift“. „HoloLens“ nuo abiejų technologijų skiriasi, ir tai jau geras požymis. Jis yra skaidrus, priešingai nei „Oculus Rift“ gaminiai, bet pažangesnis nei išmanieji „Google“ akiniai. Kol kas analitikai dvejoja, kad artimiausiu metu „HoloLens“ bus komerciškai sėkmingas ir apskritai pasieks plačiąją rinką. Kai kurie įžvelgia, kad šis įrenginys gali būti naudingas darbuotojams, kurie žavisi naujovėmis, – jis palengvintų bendradarbiavimą ir leistų efektyviau dalytis brėžiniais, modeliuoti darbo eigą.

„Forrester“ analitikas Jamesas McQuivey mano, kad holografinė technologija gali turėti įtakos įvairioms pramonės šakoms. Pavyzdžiui, mažmenininkai galėtų lengvai naudotis sistema kaip virtualiu juodraščiu. Kelionėse „HoloLens“ gali praversti kaip pramogų įrenginys, o namuose – kaip erdvės tobulinimo pagalbininkas. Tačiau pripažįstama, kad realioji rinka bus palyginti siaura – inovacijų verslas, o ne plačioji vartotojų rinka. Tiems, kurie žaidžia žaidimus, šis įrenginys bus per rimtas, o tie, kurie iš žaidimų jau išaugo, bet nedirba pakankamai prabangioje įmonėje, neturės progos šio įrenginio išbandyti.

Tačiau su „Vista“ ir „HoloLens“ „Microsoft“ keistenybės nesibaigia. Erškėčiais dėl neįgyvendintų lūkesčių vainikuota ir plati produktų bei paslaugų linija „Zune“. „Zune“ kategoriją sudarė nešiojamieji muzikos grotuvai ir kita garso technika, taip pat muzikos prenumeratos paslauga „Zune Music Pass“. Įrenginiai buvo pradėti platinti 2006 m., pardavimas nutrauktas 2011-aisiais, po metų – ir muzikos paslaugų serveris. Vietoj to „Microsoft“ pradėjo platinti savo skaitmeninės medijos turinį ir paslaugas „Xbox Music“ bei „Xbox Video“ prekių ženklams, įskaitant „Windows 8“ kompiuterius ir planšetes, „Xbox 360“ žaidimų konsoles ir „Windows Phone“ išmaniuosius telefonus. Surinkus naršyklėje ~zune.net~ domenas nukreipia tiesiai į „Xbox“ tinklalapį, tačiau programinė įranga vis dar turi „Zune“ prekės ženklą.

Viskas skamba lyg ir gerai, bet esmė ta, kad „Microsoft“ muzikos grotuvai nesugebėjo varžytis su dabar jau legendiniais „iPod“ grotuvais. Buvęs „Zune“ padalinio vadovas Robbie Bachas gerokai po produktų panaikinimo ir jo išėjimo iš kompanijos pripažino daugelio didelių korporacijų klaidą: jos nesukuria tokio produkto ar paslaugos, kuri priverstų atsisakyti konkurentų įrenginių ir vartotojai pirktų būtent jų įrenginius. „Nešiojamųjų muzikos įrenginių rinka dabar nebeegzistuoja ir ji buvo pradėjusi blėsti, kai pradėjome gaminti „Zune“. Mes, kalbant sąžiningai, tiesiog nebuvome pakankamai drąsūs, tik vijomės „Apple“ su savo produktu, kuris iš tikrųjų nebuvo blogas, tačiau prastesnis“, – žurnalistams 2012 m. prisipažino buvęs korporacijos darbuotojas.

Vis dėlto ne tik pats produktas ir jo pristatymo laikas buvo netinkami: R.Bachas mano, kad skylėta buvo pradinė rinkodara, nes vartotojai nesuvokė, kam reikalinga alternatyva „Apple“ įrenginiui. Tuo metu, iš šalies stebėdamas nepavykusį produktą ir paslaugą, kūrėjas teigė, kad jei jam būtų suteiktas antras šansas, kurtų tik muzikos prenumeratos paslaugą. Ir, atrodo, jam visai sektųsi: šiuo metu ypač populiarėja „Spotify“, o atlikėjas Jay Z įkūrė savo paslaugą „Tidal“, kuri tapo „Apple Beats Music“ platformos konkurente.

Dar viena didelė kompanija, kuri specializuojasi elektroninės prekybos srityje, irgi apdegė stengdamasi įšokti į kitą rinką. „Amazon“, dabar išbandanti naujovę – dronus, kurie pristatytų lengvus siuntinius, 2014 m. bandė įsiveržti į telefonų rinką, bet pakako vos kelių mėnesių, kad kompanija įsitikintų: padarė klaidą. Vartotojai nebuvo sužavėti „Amazon Fire Phone“ telefonu, ir iš elektroninės komercijos milžinės lūkesčių liko pelenai. Kompanija patyrė ne tik kritikos bangą (išbandžiusieji telefoną vadino jį „neįsimenančiu“ ir „vidutinišku“): biržose smuko akcijų vertė, o prietaiso kaina nuo padorių 200 dolerių krito iki juoką keliančių 99 centų praėjus vos vienam mėnesiui nuo audringo pristatymo.

„Amazon“ tikėjosi ne tik įkišti trigrašį į telefonų rinką, kur karaliauja „Apple“, „Samsung“ ir „Google“, – ji taip pat vylėsi, kad „Fire Phone“ nukreips mobiliuosius pirkėjus į „Amazon“ internetinę parduotuvę, kur šie lengviau ras ir pirks prekes, bet viskas tapo šnipštu.

„RBC Capital Markets“ generalinis direktorius ir analitikas Markas Mahaney tvirtina, kad kompanija net ir negalėjo tikėtis sėkmės telefonų rinkoje, nes padarė daug klaidų. Pirmiausia jų įrenginys nebuvo niekuo ypatingas: tai buvo „adekvatus“ prietaisas su panašiomis į kitų rinkos dalyvių produktų savybėmis – ekranas, kamera, atmintis buvo standartiniai ir nekėlė nuostabos. Vienintelis „Fire Phone“ išskirtinumo blyksnis – trimatis grafikos efektas „Firefly“ sistemoje, kuris tuo metu leido pirkėjams lengvai naršyti tarp 100 mln. skirtingų produktų ir nusipirkti juos internete, pageidautina, „Amazon“. Tačiau to tikrai nepakako „Android“ ir „iOS“ įrenginių prisotintoje rinkoje.

„Fire Phone“ pasirodė rinkoje praėjus septyneriems metams po pirmojo „iOS“ ir šešeriems – po pirmojo „Android“ įrenginio. Naujam išmaniajam telefonui neabejotinai reikėjo techninio ir programinio lūžio. Tai jau tapo istorija, o telefonai – iš viso už 170 mln. dolerių – buvo nurašyti kaip nevykęs sprendimas. Tačiau „Fire Phone“ sudegė savo paties ugnyje ne tik dėl perpildytos rinkos ir neoriginalumo. Jei telefonas būtų buvęs „biudžetinis“, tai yra tikrai pigus, veikiausiai nebūtų reikėję išmesti į šiukšlyną tiek milijonų vienetų.

Dar kita nesėkmės priežastis, kurią nurodo analitikai, yra mažas programėlių pasirinkimas: „Amazon“ jų galėjo pasiūlyti vos 240 tūkst. o štai „Google Play Store“ tuo metu – milijoną. Priminimas: nepamiršti šūkio „duonos ir žaidimų“ – tai klientų varomoji jėga, seniai išbandyta ir amžių patikrinta tiesa.

Kokias išvadas turėtų padaryti naujų įrenginių kūrėjai ir netgi didžiosios kompanijos ir kas išties turėtų prisiimti atsakomybę už masinę produktų nesėkmę? Daugelis linkę kaltę suversti generaliniams direktoriams arba padalinių, kuriančių įrenginį, vadovams. Dėl „Fire Phone“ fiasko esą turėtų raudonuoti „Amazon“ lyderis Jeffas Bezosas, o dėl „Google Glass“ patekimo į prarają – vienas korporacijos įkūrėjų ir lyderių S.Brinas.

Vadovai iš dalies turi prisiimti kaltę ir išsrėbti privirtą košę, bet tai ir žemesnio rango kompanijos atstovų kaltė – jie turėjo įtikinamiau prabilti savo darbdaviams apie galbūt nevykusį produktą ir pateikti siūlymų, kaip padaryti geriau.

Labai daug duoda patirtis, ne tik išorinė, bet ir vidinė komunikacija. Kompanijos turi turėti ne tik lūkesčių, ambicijų, bet ir sprendimų pagrindą. Pavyzdžiui, pirmieji MP3 grotuvai buvo siaubingi, bet „Apple“ sugebėjo iš pirmo karto pataikyti su savo „iPod“ – tai lėmė ir susikalbėjimas kompanijoje, ir išorinė komunikacija: kūrėjai domėjosi, ko tikisi vartotojai. Pirmasis pasaulyje nešiojamasis MP3 grotuvas buvo sukurtas 1998 m. „Saehan Information Systems“, įrenginys vadinosi „MPMan“, jo buvo parduota apie 50 tūkst: 15 tūkst. įsigijo vietiniai pietų korėjiečiai, o likusieji buvo eksportuoti į užsienį, taip pat ir į JAV.

Tada į naujos eros traukinį pabandė įšokti dar keletas kompanijų. Vokiečių startuolis „Pontis Electronics“ dar 1995 m. sukūrė grotuvo prototipą, bet masinė jo gamyba pradėta 1999 m. Nepaisant to, kad jų produktas buvo vertinamas ir perkamas, įmonė patyrė finansinių sunkumų ir netrukus buvo parduota.

Iki „iPod“ pasirodymo „Diamond Multimedia“, „HanGo Electronics“, „I2Go“ ir kitos įmonės bandė pateisinti vartotojų lūkesčius ir suteikti galimybę klausytis muzikos bėgiojant, vaikščiojant ar važiuojant viešuoju transportu. O „Apple“ su savo „iPod“ neprašovė pro šalį ir išsyk gavo dozę visuomenės dėmesio, nes produkto pristatymui tinkamai pasirengė. Jų muzikos grotuvas išsyk pradėjo dominuoti rinkoje, išstumdamas laikinus varžovus.

Pirmiausia kompanijai pasisekė, nes ji turėjo planą ir nenukrypo nuo jo, antra, pačiame „iPod“ grotuve buvo integruota programinė įranga, ko nesugebėjo padaryti konkurentai. Be to, daugelį vartotojų papirko „Apple“ gerai apgalvotas paprastas ir funkcionalus dizainas: keli mygtukai ir liečiamasis apvalus meniu buvo tai, ko norėjo šiuolaikiniai vartotojai.

Apibendrinant galima sakyti, kad „Apple“ „sukramtė“ viską, ką darė kitos įmonės, kurdamos grotuvą, ir pateikė bendrą geriausią variantą, bet nepakišinėjo vartotojams tarpinių ar nebaigtų produktų. Gamintojai išlaukė savo laiko ir sukėlė revoliuciją technologijų rinkoje.

Kompanijoms sukurti pasisekusius dalykus – pergalė, kurią lemta ne tik įdirbis, bet ir rinkodaros gudrybės bei ilgalaikiai stebėjimai. Tačiau išleisti į rinką graibstomą produktą lengviau, nei mokytis iš savo ar konkurentų nesėkmių. Daugelis iš aukšto žiūri į varžovų nesėkmes ir yra linkę jas labiau pašiepti, nei iš jų mokytis. Kompanijos nori išlaikyti individualumą, bet kartu diegti naujoves ir pataikauti vartotojams – tai nelengvas uždavinys, todėl daugelis klumpa ir ilgam užsitarnauja pašaipas.

Ko pasaulio užkariautojai galėtų pasimokyti iš didžiųjų IT kompanijų fiasko? Realistiškai vertinti savo produktus, juos kurdamos neatsisakyti konsultuotis su būsimais pirkėjais, negailėti pinigų gerai rinkodaros kampanijai. Galų gale verta atsakyti sau į klausimą, kokią problemą produktas sprendžia arba kuo jis pranašesnis už dabar esantį rinkoje. Jei vienas kompanijos padalinys geba sukurti naują, tobulesnį už dabar esantį įrenginį, tada kitas turėtų gebėti pasirūpinti deramu jo pristatymu. Darna bei vidinė komunikacija kompanijoje ar mažesnėje įmonėje – seniai atrastas raktas į triumfą.

Pripažinimas – kiekvienam malonus dalykas, bet iki to reikia perprasti rinkos džiunglių dėsnius.

Deimantė Daugintytė

Antrepreneris. Pietų Afrikoje gimęs Elonas Muskas į verslą žengė prieš dvidešimtmetį. Jo pirmas didelis projektas, kurį jis pristatė kartu su broliu Kimbalu, – programinės įrangos kompanija „Zip2“, bet jo ryškiausias karjeros pokytis – elektroninė mokėjimo sistema „PayPal“, sulaukusi didelio pasisekimo.

Kai 2002 m. ją už pusantro milijardo dolerių įsigijo „eBay“, jauno verslininko vardas pradėjo ryškiai skambėti pasaulyje. „PayPal“ išleidęs į platesnį pasaulį, Elonas Muskas ėmėsi to, iš ko jis dabar geriausiai atpažįstamas, – logistikos pramonės.

„SpaceX“ ir „Hyperloop“ projektai – grandioziniai ir dažnai vadinami utopiniais, bet entuziastingasis milijardierius geba pritraukti gabių protų ir įtikinti savo idėjomis. E.Muskas pradėjo nuo programinės įrangos, o šiuo metu pagrindinė jo veikla – logistikos plėtra ir inovacijos. Elektromobiliai, daugkartinio naudojimo raketos, viršgarsiniai traukiniai – tik keli išradimai, prie kurių prisilietė verslininkas.

„SpaceX“ yra viena seniausiai plėtojamų vaikystėje vunderkindu vadinto E.Musko įmonių, jos pagrindinis siekis – patobulinti kosmoso tyrinėjimus. Verslininkas nepaiso pasipriešinimo bangos (veikiau tai įkvepia dar daugiau ryžto), neeikvoja jėgų atsikirtinėdamas skeptikams ir buria žmones, dažnai tiesiog studentus, kurie dykai dirba su startuoliu, kad prisidėtų prie „Dragon“ erdvėlaivio kūrimo. Apie transportavimą į Marsą žinoma ne tiek ir daug: sykį socialinėje žiniasklaidoje E.Muskas užsiminė, kad daugiau detalių apie „Dragon“ veikimą bus atskleista 2015 m. pabaigoje.

E.Muskas skraidintų į Marsą profesionalus, o štai verslininkai Nyderlanduose ėmėsi „Mars One“ projekto, kurio misija – siųsti žmones į Marsą ir sukurti koloniją Raudonojoje planetoje. Sumanytojus Basą Lansdorpą ir Arno Wielderį ne vienas kaltina prisiskaičius fantastinių romanų ir tikina, kad utopinis planas sukurti Marse sąlygas gyventi žmonėms pasmerktas žlugti. Nepaisant paslaptingumo, šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje susižavėjo mintimi nukeliauti į Marsą ir siuntė paraiškas.

Dalyvauti „Mars One“ projekte veržėsi apie 202 tūkst. įvairių specialybių bei patirties žmonių, šių metų vasarį iš šios minios buvo atrinkta šimtas – po 50 moterų ir vyrų. Juokaujama, kad mirti į Marsą bus išsiųsti 99 žmonės ir vienas ateivis, nes vienas 38-erių asmuo iš Lenkijos, prisistatęs kaip MK-10, tikina esąs marsietis, atsiųstas į Žemę, tad jis tiesiog grįš į gimtinę. Pasisekė: šis ateivis su džiaugsmu padės kitiems atvykėliams (dauguma jų amerikiečiai bei europiečiai) susipažinti su Raudonosios planetos aplinka. Atkaklūs skeptikai tvirtina, kad net ir po pratybų Žemėje, atmosferos, imituojančios Marsą, sąlygomis, atvykėliai geriausiu atveju išgyvens kelis mėnesius. Vienpusis bilietas į Marsą kiekvienam žemiečiui kainuos apie 6 mlrd. dolerių.

E.Muskas irgi žavisi žmonių kolonijos atokioje planetoje įsitvirtinimu, bet jo misija tikslingesnė nei Nyderlandų verslininkų – jis pirmiausia rūpinasi nuoseklesniu planetos galimybių ištyrimu. Be abejo, tai ir NASA rūpestis, nes ši kosmoso tyrimų agentūra prie „Dragon“ kūrimo finansavimo prisidėjo apie 70–80 proc. Šių metų vasario pradžioje įvyko sėkmingi antrojo erdvėlaivio „Dragon V2“ bandymai – kapsulė buvo paleista iš pakilimo stoties Kalifornijoje ir, mėnesį prabuvusi Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), po kelionės pliumptelėjo į Ramųjį vandenyną šalia Kalifornijos pakrantės.

„Dragon“ vienu metu galės skraidinti septynis astronautus. Verslininkas viliasi, kad po kelerių metų sėkmingų bandymų erdvėlaivis per 15 metų galės atlikti šimtus kelionių.

Kol technika tebėra tobulinama, o realūs skrydžiai – tik siekiamybė, komandai tenka plušėti. Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria inžinieriai, yra „Dragon V2“ variklis „SuperDraco“. Jis turi būti galingesnis už „Dragon1“, bet likti lengvas. Komanda turi išspręsti sudėtingus erdvėlaivio prisitaikymo prie erdvės klausimus ir kurti kompleksinę įrangą. Be to, šiame erdvėlaivyje naudojama 3D spausdinimo technologija, bet ne specialus plastikas, o metalas. Įprastai variklio dalys būna virinamos, tačiau dėl to jis būna sunkesnis, ne toks patvarus ir brangesnis. „SpaceX“ pasinaudojo EOS, „SLM Solutions“ ir „Concept Laser“ išbandyta technologija – spausdinti detales 3D spausdintuvu.

Kitas svarbus iššūkis – erdvėlaivio atsparumas karščiui. Tikimasi, jog specialistai taip pagerins apsauginį sluoksnį, kad erdvėlaivis be papildomų tvarkymų galėtų atlikti dešimt skrydžių.

Šių metų pradžioje gana įdėmiai stebėta ir „SpaceX“ sukurtos „Falcon9“ raketos, kuri irgi turėjo pakilti iš Kalifornijos, pristatyti krovinį į TKS ir nusileisti ant plaukiojančios baržos vandenyne, kelionė. Sausį kelis kartus bandyta paleisti daugkartinio naudojimo bepilotį erdvėlaivį: šis sugebėjo tik pristatyti krovinį, bet ne tvarkingai nusileisti ant platformos vandenyje. Bendrovė pripažino nesėkmę ir tą pačią misiją bandė įgyvendinti vasarį, bet ir po trijų kartų idealus nusileidimas nebuvo užfiksuotas.

Tai turėjo būti istorinis veiksmas astronautikos srityje, deja, koją kišo ir vėjuoti orai, ir techniniai nesklandumai. Tačiau reikėtų pripažinti, kad E.Muskas, būdamas perfekcionistas, nebandė užglaistyti iš esmės nepasisekusios misijos: jis skelbė nepavykusių nusileidimų nuotraukas ir trumpai informuodavo visuomenę apie erdvėlaivio problemas.

Viešumas ir sėkmė – neatsiejami dalykai, o fiasko atveju viešumo išvengti dar sunkiau. Nors britas Richardas Bransonas, kurio kompanijos „Virgin Galactic“ komercinis erdvėlaivis „SpaceShipTwo“ sudužo praėjusių metų spalį, per avariją žuvo vienas pilotas, o kitas buvo sužeistas, fenomenaliai išvengė neigiamo dėmesio –  žiniasklaidoje pasirodė tik skurdūs paaiškinimai apie nelaimę. Skelbiama, kad kompanija stato trečią lėktuvą, nepaisant to, kad dar vyksta avarijos tyrimas. „Virgin Galactic“ naują orlaivį tikisi pristatyti šių metų pabaigoje.

Taigi „SpaceX“ kompanijos projektai – ambicingi ir inovatyvūs: jei pavyktų sukurti daugkartinio naudojimo raketą, tai sutaupytų milijonus dolerių, o „Dragon“ erdvėlaivis padėtų astronautams geriau ištyrinėti paslaptingąjį Marsą, po kurį sukiojasi marsaeigiai „Curiosity“ bei senstelėjęs „Opportunity“.

Tačiau E.Muskas svajoja ne vien apie kosmoso užkariavimą – jam aktualu, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie jo veiklą. Ir ne tik. Tarkime, atokiuose regionuose bei trečiojo pasaulio šalyse vis dar opus klausimas – interneto plėtra. Tuo susirūpinę internetinių technologijų gigantai – „Facebook“ bei „Google“, kurie galbūt netgi susivienys, kad drauge kurtų palydovus, aprūpinsiančius interneto ryšiu kuo daugiau pasaulio gyventojų. „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas neatmeta galimybės kartu su „Google“ siekti bendro tikslo, pati kompanija kuria dronus, palydovus bei lazerius, kad kuo daugiau gyventojų įsijungtų į pasaulinį interneto tinklą.

E.Muskas neišradinėja dviračio – jis taip pat galvoja apie palydovus, kurie teiktų interneto ryšį atokiuose pasaulio kampeliuose. Kaip pats verslininkas pasakojo 2014 m. lapkritį, tuo metu buvo tik pradinė palydovų kūrimo stadija, o apie konkrečius planus pasaulis turėtų išgirsti po kelių mėnesių. Kol kas žinoma tiek, kad E.Muskas bendradarbiauja su Gregu Wyleriu iš „O3b Networks“, kuri užsiima palydovų, skirtų interneto ryšiui užtikrinti, plėtra. Ši verslininkų pora žada pristatyti 700 naujų palydovų, bet, kaip ir reikėtų numanyti, E.Muskas savo naujoje idėjoje yra paslėpęs „kabliuką“, kad ji išties būtų kitokia nei visų kitų pasaulio kompanijų.

Jo siekiamas pranašumas – palydovų dydis: maždaug dešimt kartų mažesni už dabartinius E.Musko palydovai sudarys konkurenciją „Google“ palydovams bei balionams ir „Facebook“ dronams. Be abejo, ambicingasis milijardierius sugebėjo dar labiau pakurstyti aistras, pranešdamas, kad internetas, kurį tieks jo palydovai, turėtų būti „nevaržomas“ ir labai pigus.

Nors internetą transliuojantys palydovai nebėra didelė naujovė, milijonų žmonių gyvenimas bus paprastesnis, o gyventojai jausis esantys arčiau pasaulio.

Na, o viršgarsinių traukinių koncepcija primena XX a. pradžią, kai buvo išbandomi pirmieji lėktuvai, dabar tapę neatsiejama keliavimo dalimi. Greitas susisiekimas šiuolaikiniame pasaulyje būtinas. Dabartiniai įprasti keleiviniai lėktuvai pasiekia 900 km/h greitį, o E.Musko sumanyti viršgarsiniai traukiniai galėtų skrieti 1220 km/h. Tai būtų didžiausias pasiekiamas kelionės metu greitis, įprastai jie vežtų žmones 962 km/h greičiu. Anksčiau, dar tik prabilus apie greitųjų traukinių „Hyperloop“ koncepciją, buvo minimi ir didesni greičiai, tačiau artėjant pirmiesiems bandymams neracionalių skaičių teko atsisakyti.

Viršgarsiniai traukiniai yra naujos kartos transportavimo idėja, paremta vakuuminio tunelio principu. Tiesa, tai vėlgi nėra visiškai naujas sumanymas: „Hyperloop“ idėja yra viršgarsinio lainerio „Concorde“, elektromagnetinio pabūklo „Rail-Gun“ ir stalo ritulio hibridas. Viršgarsiniai traukiniai, pagal E.Musko viziją, niekada nepatirs avarijų, nestovės spūstyse ir bus tiesiog ideali susisiekimo priemonė dideliems atstumams įveikti. Be to, tikinama, kad šie kitokio tipo traukiniai kursuos ne pagal tvarkaraštį, o tada, kai sulips keleiviai.

Elektromobilių kompanijos „Tesla Motors“ projektas, kaip ir daugelis pažangesnių idėjų, sulaukė kritikos. Fiziko gyslelę turintys asmenys įspėja, esą išties negalima teigti, jog „Hyperloop“ traukiniai niekada nepateks į avarijas, nes tuneliuose, kad ir kaip tobulai jie būtų įrengti, gali įvykti gedimų, tada sustotų ir eismas. O žaliųjų technologijų bendrovės „Navigant Research“ vyresnysis analitikas Samas Jaffe‘as tvirtina, kad didžiausia šių greitųjų traukinių veikimo kliūtis būtų oro suspaudimo temperatūra. Jis įžvelgia keletą inžinerinių trukdžių, kurie dar nėra išspręsti.

Daugelis kaltina E.Muską degant noru užsidirbti maišą pinigų ir apgailestauja, kad jis nutolo nuo „žemiškesnių“ projektų, tokių kaip „PayPal“. Vis dėlto 2012 m. pabaigoje viešojoje erdvėje paskleista „Hyperloop“ idėja nebuvo numarinta ir „Tesla Motors“ įkūrėjas bei vadovas nežada trauktis. Specialiai greitojo traukinio koncepcijai sukurtas startuolis „Hyperloop Transportation Technologies“ rimtai užsimojo pradėti statyti viršgarsinį traukinį ir išbandyti jį jau 2016 m.

Pirmąją viršgarsinio traukinio versiją žadama statyti Kalifornijoje, Kvėjaus slėnyje, tai yra modelinis miestas tarp Los Andželo ir San Fransisko. Mieste gyventų 150 tūkst. žmonių ir visus juos aprūpintų vien saulės energija. Jame būtų naudojama tik žalioji ir atsinaujinanti energija, generuojama iš vietinės 600 megavatų elektrinės. Iš pradžių siūlyta, kad miestas užimtų 12 tūkst. ha ir būtų pastatytas per 25 metus. Svarstant pasiūlymus erdvė buvo sumažinta iki 7500 ha, 25 tūkst. gyvenamųjų ūkių ir 75 tūkst. gyventojų. Šiame saulės energijos mieste taip pat būtų pramogų rajonas, medicinos centras, teminiai parkai ir lenktynių trasa.

Šio kol kas utopinio miesto idėja verta atskiro dėmesio, bet svarbiausia, kad E.Musko nusamdyta specialistų komanda čia jau kitąmet žada išbandyti greitąjį traukinį.

Beje, „Hyperloop“ projektas 2008 m. buvo atidėtas dėl ginčijamų teisių, aiškinimasis tęsėsi ilgą laikotarpį, tačiau atrodo, kad nauja „Hyperloop“ sistema neturės kliūčių. Pagal naują planą traukinys šiame Kalifornijos mieste neskries taip greitai, kaip manyta, – maždaug 320 km/h vietoj žadėtų 1220 km/h. Tačiau būsimo bandymo tikslas – įrodyti, kad traukinys gali veikti ir mažesnėje aplinkoje. Be to, tai tebus bandomoji versija – galutinė gali smarkiai skirtis.

Taigi, nors „Hyperloop“ veržiasi į priekį, ir ši susisiekimo priemonė bus greita kaip keleiviniai traukiniai, bet pigesnė, didžiausiems Silicio slėnio protams dar teks paplušėti ne tik kuriant, bet ir atremiant kritiką.

Pats E.Muskas garsėja kaip ekscentriškas perfekcionistas, iki paskutinio kraujo lašo išsiurbiantis darbuotojus. Dėl savo užtikrintumo ir genialumo jis ne be reikalo lyginamas su vienu iš „Apple“ įkūrėjų Steve‘u Jobsu. Pačiam „Tesla Motors“, „SpaceX“ vadovui – tai komplimentas, nes prisipažįsta gerbęs S.Jobsą. Pastarasis pristatė pasauliui „iPod“, kuris sukėlė revoliuciją muzikos grotuvų rinkoje, o kur dar „iPhone“ ir „iPad“ naujovės. Po IT giganto vadovo mirties visuomenė sukluso: kas bus ~kitas~ S.Jobsas? Daugelis atsakymą jau turi: E.Muskas. Daugelis 43-ejų metų verslininką mini vienoje eilėje su JAV lėktuvų genijumi Howardu Hughesu, automobilių kompanijos vadovu Henry Fordu, buvusiu „Microsoft“ lyderiu Billu Gatesu.

Atrodo, ir patį E.Muską, nors jo sritis nėra IT įrenginiai, vilioja varžytis su viena vertingiausių šios srities kompanijų. Sklinda gandai, kad savo įmonei jis žvalgosi naujų darbuotojų tarp „Apple“: elektromobilių gamintojas „Tesla“ jau pasamdė apie 150 „Apple“ institucijų darbuotojų. Kompanija esą siūlo 250 tūkst. dolerių atlyginimą ir 60 proc. darbo užmokesčio kilimą. Pats E.Muskas prabilo, kad „Apple“ deda visas pastangas, jog perviliotų jo darbuotojus pas save, bet kol kas tai pavyko padaryti tik su keliais žmonėmis.

Klausantis šių gandų atrodo, kad E.Muskas valdo pačias galingiausias pasaulio įmones, nes jų darbuotojų gviešiasi net „Apple“. Vienas buvusių E.Musko pavaldinių sakė, kad vadovas simpatizuoja „Apple“ kompanijai, žavisi jos įkūrėju S.Jobsu ir jam labai patinka, kai jie yra lyginami.

Šiuo metu verslininko turtas vertinamas 10,5 mlrd. dolerių, o vien „Apple“ verta daugiau nei 700 mlrd. dolerių. Žinoma, kompanija veikia 38-erius metus, per kuriuos nuosekliai kaupė pelną, o E.Muskui 43-eji ir jis vienas įkūrė keletą sėkmingai veikiančių inovatyvių įmonių.

Jei kalbėtume apie bene ryškiausius technologijų srities protus, praėjusiais metais sužibėjo „Alibaba“ vadovas Jackas Ma, kurio vadovaujama elektroninės prekybos kompanija primena kinišką „eBay“ versiją. Tarp turtingiausių žmonių pasaulyje minimas 50-metis J.Ma iškilo vėliau nei E.Muskas, bet jo rizika irgi buvo didelė. Į akcijų biržą žengusi Kinijos kompanija sulaukė milžiniško investuotojų susidomėjimo – pirminis viešas akcijų platinimas (IPO) savo apimtimis laikomas stambiausiu pasaulyje. Nevykėlis studentas, iki 1994 m. nežinojęs, kas yra internetas, vėliau tituluotas turtingiausiu Kinijos žmogumi, J.Ma šiemet patyrė ir didelę nesėkmę – prarado 1,4 mlrd. dolerių. Tai buvo rekordinis „Alibaba“ veiklos nuosmukis.

Minint „Alibaba“ ir jos vadovą J.Mą, kaip konkurentą galima išskirti JAV kompaniją „Amzon“ bei jos lyderį Jeffą Bezosą. Jis liko toje vietoje, iš kurios pasitraukė E.Muskas, – elektroninėje erdvėje ir svariai prisidėjo prie internetinės prekybos plėtros.

Negana to, J.Bezosą su E.Musku sieja kosmoso „viruso“ užkratas. „Amazon“ vadovas 2000 m. įkūrė „Blue Origin“, kuri siekia, kad žmonės galėtų vykti į kosmosą. J.Bezoso šūkis – ypač mažos skrydžių kainos ir patikimumas.

Šito trūksta E.Musko mintijimams apie žmonių koloniją Marse: jis lengvabūdiškai pasakoja, kad pats nėra amžinas, tad išėjęs į pensiją mielai mirtų Raudonosios planetos dykumose, nes tai būtų neįprasta. Ashlee Vance‘as, rašantis E.Musko biografiją, minėjo, kad du verslininkai oficialiai yra paskelbę karą vienas kitam dėl užmojų privačiai skraidinti į kosmosą. E.Muskas, būdamas santykinai jaunas, vis dar drebina verslo rinką ir nors nesiūlo išskirtinai genialių idėjų, po „PayPal“ pardavimo koncentruojasi į logistiką, neatsisakydamas kosminio ar bent jau mistinio prieskonio. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad visus laurus (taip pat ir nesėkmes) jis prisiima vienas, idėjas ir projektus pristato individualiai, kurdamas iš savo vardo mitą.

Karą vienas kitam skelbia ne tik milijardieriai. Viena buvusių „SpaceX“ darbuotojų atskleidė, ką reiškia būti vieno įtakingiausių pastarojo dešimtmečio verslininkų pavaldine. Buvusi inžinierė Dolly Singh, šiuo metu ieškanti talentų virtualios realybės technologijų kompanijai „Oculus“, atskleidė, kad E.Muskas, siekdamas tobulumo, išgręžia iš savo darbuotojų viską. Kiekviena nesėkmė kainuoja milijonus, todėl toks vadovo reiklumas nestebina.

D.Singh pabrėžė, kad jos buvęs darbdavys niekada nebūdavo iki galo patenkintas įmonės pasiektais rezultatais, todėl negebėdavo ir pagirti darbuotojų. Su neslepiamu apmaudu kalbėdama apie patirtį „SpaceX“ inžinierė tikina, kad darbo sąlygos kėlė diskomfortą, kuris, jos manymu, neskatina tobulėti, o tik kelia įtampą, kurią nuolat augina E.Musko spaudimas sau pačiam ir aplinkiniams.

Kitas inžinierius, dirbęs „SpaceX“ pastaruosius penkerius metus, užsiminė apie „iškreiptą realybės suvokimą“, kuriuo pasižymi E.Muskas. Ir nors darbuotojas užtikrintas, kad ši įmonė yra bene šauniausia darbo vieta, įspėja visus trokštančius dirbti su E.Musku, kad teks pamiršti darbo valandas, laisvalaikį ir šeimą, nes tam paprasčiausiai neliks laiko. Drakoniškas vadovas šauniausioje darbo vietoje?

Taigi, nors E.Musko asmenybė ir idėjos vertinamos labai įvairiai, jų aktualumas ir svarba šiuolaikiniame pasaulyje abejonių nekelia. Jis tituluojamas ir arogantišku milijardieriumi, kuris išnaudoja darbuotojus, ir antruoju S.Jobsu, kuris pakeitė pasaulį.

Iš sėkmingai veikiančios elektroninės mokėjimo sistemos E.Muskas pasuko į logistiką ir smarkiai surizikavo. Nors realiausias ir daugiausiai palaikymo sulaukiantis sumanymas – elektromobiliai, pastarųjų metų prekyba ne itin džiugino: įmonė pardavė 9834 transporto priemones vietoj 11 200 planuotų.

„SpaceX“ bepilotės daugkartinio naudojimo raketos „Falcon“ bandymai vėlgi nebuvo idealūs, paleidimą teko keletą kartų atidėti, o nuleisti raketą ant vandenyne plaukiojančios platformos nepavyko nei sausį, nei vasarį. „Hyperloop“ koncepcija šiuo metu racionalesnė, bet kol kas pernelyg utopinė, kad lauktų užtikrinta sėkmė.

Ko gero, E.Muskui vertėtų grįžti prie naujų elektroninės prekybos sistemos idėjų kūrimo, kad turėtų atsarginį variantą, jei neišdegtų planai užkariauti Marsą ar bent jau įkurti saulės energija veikiantį miestą Kalifornijoje.

Deimantė Daugintytė