Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt,
Liepos 14-ąją savo trisdešimties metų jubiliejų pasitiko Martyna Gedvilaitė – jaunosios kartos aktorė, vaidinanti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Keistuolių teatre ir Šiaulių dramos teatre.
Suvaidinti aktorės vaidmenys spinduliuoja meninės kokybės ir originalumo paieška, didele aistra, tikėjimu ir užburiančiu balsu. Pokalbyje jaunoji kūrėja dalijasi prisiminimais, kokiu šiek tiek vingiuotu keliu likimas atvedė į teatrą, patirtimi, ką reiškia būti jaunu aktoriumi šiandien, mintimis apie pagrindinę teatro meno funkciją bei begaline vidine šviesa, stipriai juntama ne tik scenoje, bet ir šio pokalbio metu.
Taip jau yra, kad dažnai tenka kalbinti solidesnius jubiliejus švenčiančius aktorius ar režisierius, smalsaujant apie tai, ką jie jaučia sulaukę tokio amžiaus. Šiek tiek rečiau tenka kalbėtis su jaunais teatro kūrėjais, kuriems, mano manymu, viešojoje erdvėje skiriama per mažai dėmesio. Tad įdomu paklausti, kokios mintys lydi Jus, sulaukus ne 50 ar 80, o 30 metų sukakties?
Iš tikrųjų ši sukaktis man yra svarbi. Labai keista. Atrodo, kas tie metai? Bet jie bėga ir nori nenori jauti tam tikrą ribą, perėjimo momentą, kai esi priverstas pasvarstyti apie tai, kaip gyveni, kuo gyveni, ar esi patenkintas, ko norėtum, ko tau galbūt trūksta. Pasikalbu su vyresniais kolegomis ir dauguma sako tą patį… Aš jaučiuosi kaip vaikas, atrodo, kad man vis dar šešiolika…
Nori nenori jauti tam tikrą ribą, perėjimo momentą, kai esi priverstas pasvarstyti apie tai, kaip gyveni, kuo gyveni, ar esi patenkintas, ko norėtum, ko tau galbūt trūksta
Tik tiek, kad su metais savijauta tik gerėja, nes jautiesi laisvesnis. Įgyta patirtis tave laisvina. Atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi, daugiau vidinės ramybės. Man tai yra geras gyvenimo etapas, džiaugiuosi juo. Manau, kad tai netgi kažkokia nauja pradžia, naujas startas…
Pirmiausia baigėte istorijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete ir tik po jų įstojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kodėl ne iš karto likimas pasuko aktorystės meno link?
Ilga istorija… Po mokyklos net nedrįsau svajoti, kad galėčiau būti aktorė ir dirbti teatre. Žinoma, tai visą laiką kirbėjo kažkur viduje. Galvojau: „Reikia rinktis kažką perspektyvaus, o istorija labai perspektyvu.“ Iš tikrųjų man patiko istorija. Tačiau po studijų buvo kaip tik tie metai (2009-ieji), kai prasidėjo krizė ir buvo sunku surasti darbą pagal specialybę. O norėjau likti Vilniuje, tą tikrai žinojau. Tarp studijų turėjau metų pertrauką, kai veikiau labai daug įvairių dalykų – dirbau ir aukle, ir renginių organizatore, ir kitus darbus. Per tuos metus subrandinau idėją, kad vis dėlto gyvenimas yra per trumpas veikti tai, kas tau neįdomu, kas yra ne tai, ko tu ieškai. Ir taip galų gale gimė mintis apie teatrą. Ėjau į stojamuosius kaip į karą, nusiteikusi labai tvirtai, nes žinojau, ko noriu, ir tai pasiteisino – man pavyko įstoti. Kurso vadovas buvo prof. Aidas Giniotis. Jis dirbo kartu su Agniumi Jankevičiumi, Ieva Stundžyte. Dar dvejus metus dėstė Saulius Bareikis. Turėjome puikius mokytojus, kurie mus vedė į priekį, ir šiandien esu čia.
O istorikės diplomas vėliau pravertė gyvenime? Gal jis pasitarnavo teatre?
Nenaudojamos žinios dingsta, bet, pavyzdžiui, pedagogika išliko labai įdomiu pavidalu – jau metus dirbu Kauno „Varpo“ gimnazijoje teatro mokytoja. Teatras ten yra pasirenkamasis dalykas. Tai fantastiška patirtis, nes vaikai labai daug duoda ir man pačiai, suteikia galimybę pažvelgti į teatrą iš kitos barikadų pusės. Norisi juos užkrėsti teatru, mokyti teatro etikos ir estetikos ir galbūt padėti visai jaunam žmogui, kuris yra labai užsidaręs ir kompleksuotas, po truputį atsiverti. Tuo pačiu ir pačiai ieškoti savęs.
Šiandien vaikai yra labai smalsūs, turi sukaupę daug informacijos, jie daug žino ir juos kažkuo nustebinti labai sunku. Bet kai pradedi į juos eiti kaip į asmenybes… Kartais užtenka tiesiog elementaraus fizinio kontakto – uždėti ranką ant peties… Tai mano pačios atrastas kalbos būdas su jais – eiti į kiekvieną savaip, kiekvienam rodyti dėmesį, o ne žvelgti kaip į masę, nes turbūt tokiu būdu jie pabirtų, jiems pasidarytų nebeįdomu. Kiekvieną dieną juos lydi didžiulis informacijos srautas. Jie labai užimti, daug mokosi. Šioje vietoje teatras jiems yra kitoks pasibuvimas. Su šia metodika turbūt išradau dviratį, bet bent jau kol kas šis, asmeninis santykis, labai veikia. To laikysiuosi ir toliau.
Minėjote, kad žūtbūt norėjote likti Vilniuje, bet vis dėlto atsidūrėte Kaune. Kaip tai atsitiko?
Taip susidėliojo gyvenimas… Po studijų akademijoje patyriau tarpinę būseną, kai kažkas baigiasi, o nauja dar neprasidėję, ir tu esi toks sutrikęs, nes nežinai, ką toliau daryti. Kalbėjomės su kurso vadovu ir jis man pasiūlė: „Važiuok į Kauną – tau ten bus gerai.“ Aš jo paklausiau ir tai, man atrodo, buvo antras geriausias sprendimas mano gyvenime. Pirmas buvo tada, kai vis dėlto ryžausi pakeisti specialybę ir stoti į teatrą. Gaunu labai įvairių teatrinių patirčių, galimybių dirbti su tikrais profesionalais, skirtingais režisieriais, skirtingomis komandomis… Kuo toliau gyvenu, tuo labiau pamilstu Kauną, nes jis turi tokios savotiškos romantikos, ramybės, nėra toks kosmopolitiškas, greitas ir triukšmingas. Nėra visko tiek daug, kiek Vilniuje, bet čia kažkaip atsisijoja žmonės, publika… Nežinau, kaip toliau susidėlios gyvenimas, bet kol kas čia labai gera dirbti ir gyventi.
Kai kuriuose spektakliuose esate suvaidinusi ne vieną vaidmenį. Pavyzdžiui, „Miškinyje“ jų buvo net šešiolika. Ar Jums tai buvo didelis iššūkis?
„Miškinis“ yra atskira tema. Buvo labai įdomus paties spektaklio kūrimo procesas, nes jis prasidėjo nuo kito galo – nebuvo jokios pjesės, Valteris ir Janis atsivežė gerą istoriją, keletą biografinių, istorinių faktų ir mes labai daug kalbėjome ir diskutavome, kas galėjo atsitikti to žmogaus gyvenime, kuris 50 metų pragyveno miške. Mes patys kūrėme istoriją, spektaklis gimė iš etiudų improvizacijų. Gaudavome temą, tarkime, pasakydavo, kad tu esi ryšininkė miške ar Jono brolio duktė ir pan., ir tu įsilieji į situaciją čia ir dabar, tavo personažas gimsta improvizacijos būdu. Mes tiek visko prikūrėme ir prigalvojome, kad dauguma gerų idėjų netilpo į spektaklį, nors jo trukmė jau ir taip yra pakankamai ilga. Taip, sudėtinga buvo per sekundę apsivilkti švarkelį ir tapti diktore, kai ką tik buvai muzikante – tai reikalauja žaibiško pasikeitimo, reakcijos, tikslumo… Bet čia ir yra šio spektaklio grožis. Jo esmė – komandos susižaidimas. Tik kartu mes galime papasakoti Miškinio istoriją.
Jūsų vaidmenys atskleidė ir puikius vokalinius gebėjimus. Ypač įsimintinas yra Mis Akasijos balsas „Mechaninėje širdyje“. Ar dainuoti pradėjote jau vaikystėje?
Taip, man labai patiko dainuoti. Esu iš mažo miestelio (Raseinių), kuriame nėra daug veiklos. Paauglystėje išprašiau tėvų, kad man nupirktų gitarą, kuria ilgai grojau savo malonumui, o paskui su draugais įkūrėme grupę ir grojome roką. Tai buvo itin linksmas ir geras laikas. Dar buvau įsitraukusi į mokyklos ansamblį, o vėliau, kai studijavau istoriją, ir į folklorą, kur tekdavo ir dainuoti, ir šokti. Po to dainavimą teko tobulinti akademijoje. Šią sritį labai mėgstu ir vis galvoju, kad reikėtų daugiau ją paplėtoti.
Mis Akasijos vaidmenį „Mechaninėje širdyje“ priėmiau kaip dovaną. Jį kūriau, kai Kaune buvau pradirbusi vos pusmetį. Iki šiol lydi tik geriausi atsiminimai, nors vaidmuo ir pareikalavo daug jėgų ir valios. Jis yra labai sudėtingas techniškai. Po keleto minučių vaidinimo mes jau esame kiaurai šlapi. Tai spektaklis apie meilę. Jis labai šviesus. Norėčiau, kad į šį spektaklį eitų kuo daugiau paauglių ir jaunimo, kurie patys susiduria su pirmosiomis meilės patirtimis – iš šio kūrinio galima daug ko pasimokyti, o vyresnio amžiaus žmonėms – galbūt prisiminti, ką reiškia pirmoji meilė.
Jauni režisieriai moka kalbėti jaunimui suprantama kalba. A. Areima kalba įvairiomis potemėmis, įvairiomis formomis, ne tik teatrine kalba. Čia labai daug vizualumo, jis prikausto dėmesį. Scena keičia sceną, veiksmas keičia veiksmą, personažai keičia personažus. Šiandien jauni žmonės yra paskendę informacijos begalybėje, todėl jiems tokia kalba priimtina. Spektaklis paliečia labai svarbią problemą – patyčias. Keliamas klausiamas, kodėl žeminamas tas, kuris yra kitoks? Kaip pačiam susitaikyti su savimi, priimti save, pažinti. Spektaklyje apie tai kalbama labai daug. Tai buvo patirtis, kada režisierius labai aiškiai ir konkrečiai vedė į finišą, nuo pat pradžių žinodamas, kaip ir kokiu būdu turi atrodyti scena, koks yra kiekvienas personažas ir kaip jis turi išryškėti spektaklyje.
Šioje vietoje teatras tampa ne vien pramoga ar estetiniu potyriu, o ir stipria terapine priemone, galinčia keisti jauną žiūrovą.
Taip, tikrai tikiu ta teatro galia, dėl to juo ir „užsikrėčiau“. Teatras labai paliečia tiek žiūrovą, sėdintį salėje, kuris atpažįsta save ir visuomenės problemas ir gali iš to pasijuokti, visa tai apmąstyti ar prisiminti ir išgyventi tai dar kartelį ir tuo pačiu apsivalyti, tiek ir žmones, kurie dirba kitoje barikadų pusėje – aktorius ir režisierius. Visi auga kartu su personažais.
Būna spektaklių, kurių ilgiesi, kurių lauki todėl, kad galėtumei pabūti būtent toje realybėje
Tai priimu kaip didelę dovaną, kaip galimybę gyventi it tikrovėje sukurtoje iliuzijoje, nes tai nėra realybė, bet tam tikra prasme ja tampa spektaklio metu. Būna spektaklių, kurių ilgiesi, kurių lauki todėl, kad galėtumei pabūti būtent toje realybėje.
Pajuntu dar tai, kad personažai, kuriuos kuriu, manyje pasilieka. Po spektaklio gimimo tu irgi gimsti truputėlį kitoks. Jau gyveni su Mis Akasija, Liucija ar kuriuo kitu personažu. Pagaunu save mąstant: „Palauk, aš, kaip Martyna, turėjau tas savybes prieš tai ar jos atsirado po to vaidmens?“ Čia lengva susipainioti. Tą savastį reikia saugoti ir išsaugoti, nes bėgant metams personažų tik daugės. Bet turbūt kiekvienam aktoriui reikia atrasti savo būdus, kaip išsivalyti ir kaip žinoti, kas yra tas tikrasis „aš“. Tai ir veda į savęs ieškojimą, tuo ši specialybė yra dovana.
Kadangi dirbate ne viename šalies mieste, galbūt pastebėjote tam tikras tendencijas, kalbant apie teatrą lankančią publiką? Pavyzdžiui, Kaune tenka pastebėti tokį paradoksą – į jaunų režisierių spektaklius ateina jau solidaus amžiaus sulaukusios žiūrovės, nors, atrodo, jog ir ne visai patinka tai, ką regi scenoje.
Kauno publika mane stebina. Čia žmonės labai myli teatrą, eina į jį ir jiems jo labai reikia. Jie kalba apie jį, diskutuoja. Man kartais labai smagu (turiu savo keletą mėgstamų spektaklių ir einu į juos profilaktiškai) sėdėti tarp žiūrovų ir stebėti juos, klausytis, apie ką yra kalbama pertraukų metu, pažinti publiką. Labai gražu žiūrėti į vyresnio amžiaus inteligentiškas moteris, kurios vis dar eina į teatrą su skrybėlaitėmis. Tikiu, kad jas šokiruoja kai kurie jaunųjų pastatymai, tai, ko jų laikais tikrai nebūdavo, ir joms tai nėra priimtina. Bet jaučiasi ir tai, kad joms yra įdomu, ką nuo scenos kalba jaunas žmogus. Joms patinka žvelgti į jaunystę scenoje. Bet eina ir daug jaunimo. Kauno teatras yra gyvas.
Tuo trapu Vilniuje teatro pasiūla yra labai didelė. Įdomi tendencija ta, jog visi eina visur. Gal žmonės ir renkasi, kur eiti, bet kai yra tiek visko daug, žmogus iki galo neišbūna viename momente, nes po valandos eina jau į kitą spektaklį ar renginį ir viskas greitai pasimiršta. Trūksta laiko pamąstymams, rezultatas – greitas teatro vartojimas.
Dirbu ir Šiaulių dramos teatre. Tiesa, suvaidinau ten tik keliuose premjeriniuose spektakliuose (rež. A. Giniotis, „Vardan tos“), tad tikrosios publikos dar nepavyko pajausti. Bet pats Šiaulių dramos teatras mane labai maloniai nustebino, nes ten yra tikrai stiprus aktorių kolektyvas, pasikvietęs kartu dirbti įdomių režisierių.
Kalbant apie publiką, spėju, kad čia galioja tokia pat taisyklė, kaip ir Kaune – kai pasiūla mažesnė, žiūrovai labiau vertina spektaklius
Teturėjau labai nedaug laiko įsilieti į spektaklį ir komandą, bet buvo gražu matyti tai, kaip jie ryte ryja kiekvieną Aido Giniočio pastabą, kaip džiaugiasi spektakliu, kaip stengiasi ir nori dirbti. Kad tai yra mažesnio miesto teatras, tikrai nepasijuto. Kalbant apie publiką, spėju, kad čia galioja tokia pat taisyklė, kaip ir Kaune – kai pasiūla mažesnė, žiūrovai labiau vertina spektaklius ir stengiasi pamatyti daugumą to, ką siūlo teatrų repertuarai. Nesvarbu, ar tai solidesnis spektaklis, ar jaunatviškas šėlsmas scenoje. Jie nori pamatyti viską.
Kartais mane aplanko pesimistinės mintys, pradedu mąstyti apie tai, kaip teatras gali egzistuoti šiandien, kaip žmonėms jis vis dar įdomus, kuomet yra tokia didžiulė kino pramonė. Turbūt tas stebuklas ir traukia žmones, kad viskas įvyksta gyvai. Būni arti, žmogus scenoje nėra šaltas ekranas, jis yra gyvas… Dar vienas svarbus dalykas, kad kiekvienas spektaklis yra kitoks. Aktorius yra gyvas organizmas, jis vieną dieną vienoks, kitą – kitoks, su kitokia energetika, balsu, kitaip pailsėjęs, po kitokių išgyvenimų. Ir tai labai keičia patį spektaklį. Svarbus spektaklio kūrėjas yra ir pats žiūrovas, nes koks spektaklis yra tą dieną, nuo jo taip pat priklauso. Aktorių labai veikia žiūrovo reakcija: jauti, kada jis yra nuoširdus, o kada ploja dėl to, kad reikia ploti, kada iš tikrųjų kvėpuoja tuo pačiu ritmu, o kada tiesiog nuobodžiauja.
Su kokiomis problemomis šiandien tenka susidurti jaunam aktoriui?
Bent jau kol kas Kauno dramos teatre turiu visas sąlygas kurti ir tai yra nuostabu. Viskas priklauso nuo to, kiek į tai investuosi. Turiu daug idėjų, kurias, tikiuosi, man pavyks išpildyti, nes šis teatras labai priima ir skatina tai. Džiugu, kad atsidarys „Teatro fabrikas“, kuris dar labiau paskatins jaunimą kurti, nes jaunų kūrybingų žmonių Kaune iš tiesų daug.
Kalbant platesniu mastu, įžvelgčiau vieną problemą – yra daug universitetų, ruošiančių aktorius. LTMA kasmet pabaigia du aktorių kursai ir ateinančių jaunų žmonių skaičius yra tikrai nemažas. Dauguma iš jų yra itin talentingi, energingi, kupini vilčių ir idėjų. Tik kyla klausimas, kur jiems visiems dėtis?! Ne kiekvienas kurso vadovas pasirūpina savo „vaikais“, pasiūlydamas jiems darbovietes. Baigusiems studijas aktoriams svarbiausias dalykas yra praktika – kuo daugiau jos gauti ir iš karto, nes atsiradus prastovai, tavo visi įgūdžiai ir „aparatai“ rūdija. Reikia nuolat dirbti, kad taptum profesionalu.
Profesionalumas neturi ribų, nes kuo daugiau dirbi, įgyji praktikos, tuo esi platesnis, paslankesnis, tuo įdomesnis, gyvesnis tavo kuriamas personažas
Profesionalumas neturi ribų, nes kuo daugiau dirbi, įgyji praktikos, tuo esi platesnis, paslankesnis, tuo įdomesnis, gyvesnis tavo kuriamas personažas. To labiausiai ir trūksta. Todėl juntamas didelis stresas ir konkurencija. Bet žvelgiant iš kitos pusės, konkurencija yra pakankamai sveika. Kurso vadovas mus visą laiką skatino mokytis iš kitų: po etiudų peržiūros, aptarimų metu, jis skatindavo atkreipti dėmesį į tai, ką kituose pastebėjo gero. Tad mano atveju konkurencija vedė tik į priekį, siekiant tapti nebūtinai geriausia, bet profesionalia aktore. Tikroji kova už būvį prasideda jau pabaigus studijas, nes reikia išsikovoti vietą po saule, ir jau nuo kiekvieno sugedimo laipsnio priklauso, kokiais būdais tai daroma. Tikiu, kad vis dėlto į teatrą eina šviesūs žmonės, tad pabaigai ir norėčiau palinkėti kuo daugiau šviesių žmonių teatre.
Ačiū už pokalbį.
Interviu pirmą kartą paskeltas svetainėje kamane.lt rugppiūčio 1 d.
Loading ...