D. Matulionio nuotr.

Deividas Matulionis, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje

Lietuvoje gana plačiai rašoma apie šiuo metu vykdomą mūsų kariuomenės modernizavimą. Vokietija, kaip žinome, pasižymi savo ginkluotės ir technikos patikimumu. Sudarome kontraktus su vokiečių gamintojais. Didžiausias ir žinomiausias šiuo metu, be jokios abejonės, ką tik sudarytas kontraktas dėl vokiškų šarvuočių „Boxer“ įsigijimo, lengvatinėmis sąlygomis iš Vokietijos Bundesvero rezervų pavyko įsigyti moderniausių savaeigių haubicų, kurios atitinka aukščiausius pasaulinius standartus.

Nors pradėjau nuo karinių dalykų, tačiau tai tik nedidelė mūsų santykių su Vokietija spektro dalis. Kas šiuo metu Lietuvoje nežino vokiško „Lidl“ ar „Ozo“ prekybos centro? Lietuvos įmonės pernai į Vokietiją eksportavo 1,8 mlrd. eurų vertės prekių.  Lietuvoje pagamintoms prekėms Vokietija yra svarbiausia rinka ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Mes į Vokietiją išvežame prekių daugiau nei į JAV, Japoniją ir Kiniją kartu sudėjus. Taigi verslo su Vokietija galimybės praktiškai neišsemiamos. Tą būtina išlaikyti ir plėsti. Raginčiau verslininkus nepamiršti vokiečių kalbos – mokantiems kalbą durys atsivers kur kas paprasčiau.

Negaliu nutylėti ir dar vienos be galo jautrios Vokietijai ir visai Europai temos.  Masinis pabėgėlių srautas buvo ir tebėra didelis iššūkis. Tokio srauto pabėgėlių, kokio Vokietija sulaukė pernai, šios valstybės istorijoje dar nėra buvę: per metus į Vokietiją atvyko daugiau kaip milijonas pabėgėlių. Tai daug kartų viršijo įprastą imigracijos į Vokietiją mastą. Lietuvai pagal jos dydį tai reikštų per metus priimti apie 45 tūkst. pabėgėlių. O tai yra du tokie miestai kaip Utena ir Rokiškis kartu paėmus.

Vis dėlto su pagarba ir susižavėjimu stebiu, kaip vokiečiai sprendžia šią titanišką užduotį. Jiems pavyksta, nes dirbama ranka rankon. Federalinė vyriausybė, konkrečios savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai nesėdi sudėję rankų, nesiskundžia biurokratinėmis ar teisinėmis kliūtimis. Apgyvendinimui  operatyviai pritaikytos ne­naudojamos patalpos miestuose, laikinai uždaryti kariniai objektai, sporto salės. Kai kur sprendžiama netradiciškai. Net ir mūsų statybinių vagonėlių gamintojai gavo gerų užsakymų iš Vokietijos.

Man pačiam teko lankytis viename tokių centrų Berlyno Vilmersdorfo rajono senose savivaldybės patalpose įrengtame pabėgėlių centre. Šios administracinės patalpos per porą mėnesių buvo pritaikytos žmonėms apgyvendinti. Pabėgėliams buvo sudarytos kuklios, bet orios gyvenimo sąlygos. Beje, mano paauglys sūnus turėjo progą visa tai pamatyti iš vidaus, nes atliko mokyklinę dviejų savaičių praktiką šiame centre. Per trumpą laiką čia buvo sukurta visa žmonėms gyventi būtina infrastruktūra. Ir tai buvo padaryta daugiausia verslo ir visuomenės suteiktos labdaros ir savanorių darbo pagrindu.

Lietuvos ir kitų šalių viešojoje erdvėje daug neigiamos informacijos, mitų apie šiuos į Vokietiją atvykusius pabėgėlius. Kartais pats savęs klausiu: gal kai kas sąmoningai siekia dezinformuoti visuomenę, kad dar labiau skatintų natūralią žmonių baimę,  rasistinius ar ksenofobinius sentimentus? Noriu tik patikinti, kad Berlyne saugu kaip ir anksčiau. Vokietijos policija nefiksuoja nusikalstamumo padidėjimo.

Vokiečiai turi neblogai funkcionuojančią pabėgėlių skirstymo sistemą, čia neleidžiama susidaryti getų tipo gyvenvietėms, kuriose gyventų tik imigrantai. Mokyklinio amžiaus vaikams organizuojamos specialios integracinės klasės. Priimtas labai svarbus pabėgėlių integracijos įstatymas, kuriuo įvedamas privalomas vokiečių kalbos mokymas, integracijos kursai, išplėstos viešųjų darbų galimybės. Nenorintiems integruotis įvestos sankcijos. Jiems gali būti nesuteiktas oficialus pabėgėlio statusas, nemokamos ar sumažintos socialinės išmokos. Vokietijos verslas taip pat nedramatizuoja situacijos ir tikisi bent jau nemažą dalį šių žmonių integruoti į darbo rinką. Vokietijoje trūksta darbo rankų, visuomenė sensta, gimstamumas yra labai mažas.

Vokiečiai gali ir daro daug, tačiau nebūtų teisinga į viską žiūrėti tik pro rožinius akinius. Visuomenėje padaugėjo netikrumo ir nerimo dėl ateities. Populiarėja kraštutinės politinės jėgos. Žmonės bijo, kad kai kurie pabėgėliai gali radikalizuotis, imtis teroro veiksmų kaip Prancūzijoje ar Belgijoje. Ar pavyks pabėgėlius integruoti dar šiandien – per anksti daryti išvadas, tačiau Vokietijoje dedama daug pastangų.

Bet kokiu atveju mes turime būti solidarūs su vokiečiais. Tada ir patys galime tikėtis solidarumo, jei mums kiltų panašaus pobūdžio iššūkių.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

– Ar Vyriausybė, paskelbusi, kad kitais metais iš “šešėlio” į biudžetą ištrauks milijardą litų, turi konkretų planą, kaip tai bus daroma? Kurios institucijos ir kokiomis sumomis papildys biudžetą?

– Tokio plano nėra, bet yra aiškūs ketinimai. Pavyzdžiui, Muitinės departamentui, atsakingam už kovą su kontrabanda, bus iškelta užduotis iki kitų metų pabaigos užtikrinti, kad valstybės biudžetas papilnėtų tam tikra suma, kuri bus apskaičiuojama pagal Finansų ministerijos numatytus kriterijus. Žinoma, tuo užsiims ne vien muitinė, bet ir kitos keturios institucijos, atsakingos už kovą su “šešėliu”: Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Policijos departamentas ir Generalinė prokuratūra. Svarbiausia, jau pasiekta, kad šios tarnybos ėmė visai neblogai bendradarbiauti tarpusavyje. Tam, kad sustiprėtų su “šešėliu” kovojančių institucijų ir jų darbuotojų motyvacija, praėjusią savaitę darbo grupėje pritarėme galimybei už rimtas operacijas teikti finansinę paskatą. Paskatos bus teikiamos ne tik už didelio masto kontrabandos sulaikymą, bet ir už kitokių finansinių nusikaltimų atskleidimą. Nepamirškime, kad su šešėline ekonomika kovoja ne tik teisėsauga, bet ir darbo inspekcija bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, neseniai parengusios įstatymų, skirtų kovai su nelegaliais darbo santykiais, pataisas. Dar viena vieta, kur nuolat sukasi labai dideli “šešėliniai” pinigai, – turgavietės. Svarstome galimybę įvesti turgaus prekeiviams kasos aparatus, bet, tiesą sakant, tai itin politiškai jautrus klausimas, tad kol kas jokių sprendimų priimta nėra.

– Tačiau alkoholio ir tabako kontrabanda, ypač ne didžioji, tranzitinė, o mažoji, skirta būtent vidaus vartojimui, gabenama ne tiek per muitinę, kiek per fizinę sieną. O dabar judėjimas per sieną su Baltarusija bus palengvintas.

– Nelygu ką vadinsime maža kontrabanda. Vidutinio masto vežėjai, gabenantys daugiau nei kelis blokus cigarečių, irgi dirba Lietuvos vidaus rinkai. Tad nuo šiol kontrabandos kriminalizavimo riba sumažinta iki 30 tūkst. Lt. Žinoma, didžioji tranzitinė kontrabanda per Lietuvą tikrai vežama toliau – į Vokietiją, Didžiąją Britaniją. Tad dabar jau visos Europos Sąjungos mastu imta spręsti mažų tabako akcizų Rusijoje ir Baltarusijoje problemą. Šiuo metu labai intensyviai deramasi, kad abi šios valstybės taikytų didesnius akcizus, nes galiausiai jų biudžetui irgi reikalingi pinigai. Lietuva labai remia šią ES iniciatyvą, nes mes, kaip pasienio valstybė, labai stipriai jaučiame didelį akcizų skirtumo ES viduje ir pas mūsų kaimynus poveikį.