2012 m. gruodžio 18 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Atraskime savąjį paveldą: Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“. Spaudos konferencija gruodžio 18 d. 11 val. Spaudos konferencijoje parodą pristatys kuratorė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė ir kultūros istorikas, žurnalistas Pranas Morkus.
Paroda supažindina visuomenę su Vilniaus pašonėje esančiu savitu ir įdomiu kultūros paminklu. Lentvario bažnyčia yra vertingas XX a. istorizmo architektūros ir dailės paminklas, bet už parapijos ribų ji beveik nežinoma. Bažnyčios istorinės ir meninės reikšmės dar nėra tinkamai įvertinę net specialistai – kultūros istorikai, architektūros ir dailės tyrinėtojai.
Kaupdamas liturgijoje nebenaudojamus bažnytinius reikmenis, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus perėmė iš Lentvario parapijos vertingą liturginės tekstilės kolekciją, keletą metalo dirbinių ir dailės kūrinio statusą turinčius dokumentus – bažnyčios architektūros ir dekoro projektus. Tyrinėjant rinkinį, iškilo nauji faktai, leidžiantys išsamiau rekonstruoti Lentvario šventovės istoriją, suteikiantys papildomų žinių apie bažnyčios fundatoriaus grafo Vladislovo Tiškevičiaus (1865–1936) ir kitų Lentvario parapijiečių veiklą, Vilnijos bažnytinės dailės istoriją. Medžiagą išanalizavo ir apibendrino dailės istorikės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, dr. Dalia Vasiliūnienė ir muziejininkė Rita Pauliukevičiūtė. Jų tyrimo rezultatai skelbiami parodos kataloge.
Ir eksponatai, ir jų atnešta informacija prašyte prašėsi paviešinami dar ir dėl to, kad skatina mintimis stabtelėti ties kaskart atsinaujinančia lietuvių ir lenkų sugyvenimo Vilniaus krašte tema. Šiuo požiūriu įsidėmėtinos bažnyčios dekoro atsiradimo aplinkybės: šventovės vidus buvo išpuoštas 1942–1943 m. – pačiame Antrojo pasaulinio karo baisume – lenkų kilmės menininkams ir parapijos klebonui artimai bendradarbiaujant su lietuviška akcine bendrove „Statyba“. Ta pati garsaus Vilniaus dailininko Jurgio Hoppeno vadovaujama dailininkų grupė, tarpininkaujant tam pačiam rangovui, baigusi darbus Lentvaryje, ištapė Perlojos bažnyčią. Jos dekore gausu lietuviško patriotizmo manifestacijų. Be abejo, Lietuvos heraldiniai simboliai ir Vytauto Didžiojo atvaizdas tarp religinio turinio kompozicijų buvo įterpti pageidaujant užsakovams, bet tikėtina, kad karo metų sąlygomis ir lenkų tautybės užsakymo vykdytojams šie motyvai įgijo išskirtinę prasmę bei svarbą, teikė išsivadavimo viltį kaip perlojiečiams. Taigi Lentvario ir Perlojos bažnyčių dekoro istoriją galime skaityti ir kaip pasakojimą apie lenkų ir lietuvių vaisingą bendradarbiavimą XX a. viduryje, skatinantį pakoreguoti iki šiol gajus įsitikinimus apie sunkiai įmanomą šių dviejų tautinių grupių darnų sugyvenimą Vilniaus krašte.
Parodos pagrindą sudaro Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatai. Ekspoziciją papildo fotografijos iš Varšuvos nacionalinio muziejaus ir Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos rinkinių.

Paroda veiks iki 2013 m. kovo 5 d.

2012 m. gruodžio 18 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Atraskime savąjį paveldą: Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“. Spaudos konferencija gruodžio 18 d. 11 val. Spaudos konferencijoje parodą pristatys kuratorė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė ir kultūros istorikas, žurnalistas Pranas Morkus.
Paroda supažindina visuomenę su Vilniaus pašonėje esančiu savitu ir įdomiu kultūros paminklu. Lentvario bažnyčia yra vertingas XX a. istorizmo architektūros ir dailės paminklas, bet už parapijos ribų ji beveik nežinoma. Bažnyčios istorinės ir meninės reikšmės dar nėra tinkamai įvertinę net specialistai – kultūros istorikai, architektūros ir dailės tyrinėtojai.
Kaupdamas liturgijoje nebenaudojamus bažnytinius reikmenis, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus perėmė iš Lentvario parapijos vertingą liturginės tekstilės kolekciją, keletą metalo dirbinių ir dailės kūrinio statusą turinčius dokumentus – bažnyčios architektūros ir dekoro projektus. Tyrinėjant rinkinį, iškilo nauji faktai, leidžiantys išsamiau rekonstruoti Lentvario šventovės istoriją, suteikiantys papildomų žinių apie bažnyčios fundatoriaus grafo Vladislovo Tiškevičiaus (1865–1936) ir kitų Lentvario parapijiečių veiklą, Vilnijos bažnytinės dailės istoriją. Medžiagą išanalizavo ir apibendrino dailės istorikės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, dr. Dalia Vasiliūnienė ir muziejininkė Rita Pauliukevičiūtė. Jų tyrimo rezultatai skelbiami parodos kataloge.
Ir eksponatai, ir jų atnešta informacija prašyte prašėsi paviešinami dar ir dėl to, kad skatina mintimis stabtelėti ties kaskart atsinaujinančia lietuvių ir lenkų sugyvenimo Vilniaus krašte tema. Šiuo požiūriu įsidėmėtinos bažnyčios dekoro atsiradimo aplinkybės: šventovės vidus buvo išpuoštas 1942–1943 m. – pačiame Antrojo pasaulinio karo baisume – lenkų kilmės menininkams ir parapijos klebonui artimai bendradarbiaujant su lietuviška akcine bendrove „Statyba“. Ta pati garsaus Vilniaus dailininko Jurgio Hoppeno vadovaujama dailininkų grupė, tarpininkaujant tam pačiam rangovui, baigusi darbus Lentvaryje, ištapė Perlojos bažnyčią. Jos dekore gausu lietuviško patriotizmo manifestacijų. Be abejo, Lietuvos heraldiniai simboliai ir Vytauto Didžiojo atvaizdas tarp religinio turinio kompozicijų buvo įterpti pageidaujant užsakovams, bet tikėtina, kad karo metų sąlygomis ir lenkų tautybės užsakymo vykdytojams šie motyvai įgijo išskirtinę prasmę bei svarbą, teikė išsivadavimo viltį kaip perlojiečiams. Taigi Lentvario ir Perlojos bažnyčių dekoro istoriją galime skaityti ir kaip pasakojimą apie lenkų ir lietuvių vaisingą bendradarbiavimą XX a. viduryje, skatinantį pakoreguoti iki šiol gajus įsitikinimus apie sunkiai įmanomą šių dviejų tautinių grupių darnų sugyvenimą Vilniaus krašte.
Parodos pagrindą sudaro Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatai. Ekspoziciją papildo fotografijos iš Varšuvos nacionalinio muziejaus ir Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos rinkinių.

Paroda veiks iki 2013 m. kovo 5 d.