Kitose šalyse gimstančių Lietuvos piliečių vaikų skaičius per septynerius metus padidėjo keturis kartus. Praėjusiais metais užsienyje gimė 5461 kūdikiai – tai yra net 15,9 proc. visų gimusių vaikų. Tuo tarpu 2005 m. užsienyje gimė 1365, arba 4,5 proc., vaikų.
Daugiausiai Lietuvos piliečių vaikų gimsta tose šalyse, kuriose gyvena daugiausiai emigrantų – Didžiojoje Britanijoje (2673), Airijoje (842), Norvegijoje (428). Tarp kitų šalių pagal gimusių lietuvių kūdikių skaičių dar išsiskiria Vokietija (217), Rusija (181), Ispanija (155), Švedija (125) ir JAV (93).
Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vlada Stankūnienė mano, kad Lietuvoje greičiausiai vaikus registruoja tie lietuviai, kurie žada grįžti į tėvynę. “Optimizmo teikia tai, kad ne tokia didžiulė masė emigravo. Jei 16 proc. visų gimusių vaikų gimė užsienyje ir juos registruoja čia, vadinasi, didelė dalis jaunimo žada grįžti. Jie neprarado ryšio su Lietuva”, – mano V.Stankūnienė. Ekspertė mano, kad tokie lietuviai turėtų grįžti prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą.
Tiesa, viena prielaidų, kodėl daugėja užsienyje gimusių vaikų, registruojamų Lietuvoje, ta, kad kai kurie emigrantai taip tikisi gauti pašalpas.
V.Stankūnienė mano, kad užsienyje gimusių vaikų skaičius artimiausiais metais didės nebestipriai, nes ir emigracijos mastai turėtų sumažėti.

Užsienyje gimusių lietuvių vaikų dalis, proc.
2005 m.    4,5
2006 m.    6,9
2007 m.    9,2
2008 m.    10,6
2009 m.    11,4
2010 m.    13,3
2011 m.    15,9

Šaltinis: Statistikos departamentas

Kaunas per pastaruosius 22 metus neteko arti 100 tūkst. gyventojų, sparčiai traukiasi ir kiti miestai. Ką tai reiškia Lietuvai?

Per pastaruosius 22 metus daugelis Lietuvos miestų neteko apie penktadalį gyventojų, kai kurie jų – dar daugiau.
Štai antro pagal dydį miesto Kauno demografijos rodikliai kelia tikrą siaubą – 1989–2011 m., remiantis negalutiniais paskutinio surašymo duomenimis, miestas neteko apie 100 tūkst. gyventojų. Smarkiai “nukraujavo” ir Klaipėda: čia gyventojų per šį laikotarpį sumažėjo 42 tūkst.
Kaunas ir Klaipėda yra vieni didžiausių miestų, tad ir gyventojų mažėjimas juose pastebimiausias, išimtis tik Vilnius, kuris per dvidešimtmetį teprarado 4 proc. gyventojų. Na, o minėtuose Kaune ir Klaipėdoje, taip pat Šiauliuose, Panevėžyje gyventojų 1989–2011 m. sumažėjo apie penktadalį.
Taigi daugelyje miestų gyventojų skaičius mažėjo panašiu tempu, o tai lėmusios priežastys irgi visur tos pačios: lietuviai traukė į užsienį, masiškai keitė gyvenamąją vietą šalies viduje, kraustėsi iš butų miestų daugiabučiuose į individualius namus užmiesčiuose, be to, daugiau žmonių mirė, negu gimė.
Bet nepaisant dramatiškų gyventojų netekčių, didmiesčiai dar turi gana neblogas perspektyvas, o to nepasakysi apie daugybę mažesnių periferijos miestų, miestelių. Jiems jau per artimiausius dešimtmečius gresia sunykti ir galimybių išsikapstyti kol kas nematyti jokių.

Kaunas: padėtis liūdna, bet dar ne kritiška

Statistika žiauri – per 22 metus Kaunas neteko 97 tūkst. gyventojų. Meras Andrius Kupčinskas neneigia: daugiabučiuose namuose yra daugybė tuščių butų, kuriuose niekas nebegyvena, nes jų savininkai išvažiavę į užsienį. Bet komunaliniai mokesčiai, pasak mero, mokami, butai neparduodami, o tai suteikia viltį, kad jų šeimininkai dar tikisi grįžti.
A.Kupčinskas, stebėdamas miesto gyvenimą, jau seniai nebemato ir keleivių spūsčių prie miesto viešojo transporto, tačiau abejoja, ar smarkiai sumažėję keleivių srautai yra patikimas rodiklis spręsti apie miesto gyvybingumą, nes per šį laikotarpį labai padaugėjo automobilių. “Taip, gyventojų mažėja ir tai juntama, bet pasakyti, kad dėl to Kaune atsiranda kokių nors mirusių teritorijų, tikrai negalėčiau, – apžvelgia A.Kupčinskas. – Apskritai žmonių per dvidešimt metų gal ir sumažėjo, bet padidėjo jų perkamoji galia, o miesto biudžetas prasiplėtė trigubai ar net keturgubai.”
Vis dėlto kodėl Kaunas patyrė tokį milžinišką demografinį smūgį? Atkūrus nepriklausomybę pasipylę gamyklų bankrotai, didžiuliai kauniečių finansiniai nuostoliai per bankų griūtį, stringanti žemės grąžinimo reforma ir dėl to stipriai apribotas investicijų pritraukimas į miestą – tokias pagrindines priežastis įvardija A.Kupčinskas. Kaunas vis labiau smuko, todėl buvę kauniečiai pastarąjį dvidešimtmetį masiškai kūrėsi Vilniuje bei vyko į užsienio šalis.
Tiesa, negalima nepastebėti ir kito reiškinio: nemažai kauniečių iš miesto išsikėlė gyventi į užmiestį. Aplink Kauną dygo ištisi nauji individualių namų kvartalai, kuriuose šiandien ir įsikūrusi nemaža dalis buvusių kauniečių. Jie gyvena už miesto, bet dirba, vaikus į mokyklą leidžia, į koncertus ir teatrą eina bei apsiperka Kaune. Tai paaiškina, kodėl miestas šiandien atrodo ne mažiau gyvybingas nei prieš dvidešimt metų, nors oficialiai gyventojų sumažėjo beveik 100 tūkst. Tad nurašyti Kauną kaip mirštantį miestą dar tikrai per anksti.
Panaši padėtis ir Klaipėdoje, kurioje, statistikos duomenimis, beliko per 161 tūkst. gyventojų, nors prieš 22 metus jų suskaičiuota daugiau nei 200 tūkst. Mieste gyventojų sumažėjo ir čia tai matyti labiau nei Kaune, bet užtat pastebimai prasiplėtė gyvenamosios teritorijos užmiestyje. Pavyzdžiui, Klaipėdos rajono centru laikomuose Gargžduose gyventojų per pastaruosius 22 metus ne tik nesumažėjo, bet netgi padaugėjo: nuo 13,4 tūkst. iki 16,3 tūkst.
Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Cirtautas patvirtino, kad į Gargždus atsikėlė nemažai klaipėdiečių. Miestas per šį laikotarpį pastebimai atkuto, čia atsikėlę klaipėdiečiai pasistatė daug naujų individualių namų. “Vieni Gargžduose ieško ramybės, kiti mūsų miestą pasirinko dėl mažesnių nekilnojamojo turto kainų”, – pasakojo K.Cirtautas.
Dauguma Gargždų gyventojais tapusių atsikėlėlių save tebelaiko klaipėdiečiais, nes dauguma jų nuolat važinėja į Klaipėdą – ar į darbus, ar reikalus tvarko. Taigi gyventojų uostamiestyje sparčiai mažėja, bet padėtis dar nėra tokia grėsminga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Nykstantiems miestams – ES milijonai

Akivaizdu, kad pastarąjį dvidešimtmetį lietuviai itin aktyviai migravo ne tik iš šalies, bet ir jos viduje: kraustėsi iš kaimų ir mažesnių miestų į didesnius, kuriuose daugiau darbo pasiūlymų, arba iš vieno didmiesčio į kitą.
Tiesa, provincijai – kaimams ir mažesniems miestams, kurie labiau nutolę nuo didžiųjų miestų, 1989–2011 m. suduotas itin stiprus smūgis. Daugelyje jų gyventojų mažėjo 15–25 proc. ir nėra jokių vilčių, jog jie grįš, nes nelabai yra  kur grįžti. Mat kad ir kur pažvelgsi – visur tos pačios bėdos: sovietmečiu klestėjusios gamyklos bankrutavo, beliko pavieniai smulkūs darbdaviai, tuštėjančios mokyklos uždaromos, o laisvalaikio galimybės apskritai prilygsta nuliui.
Štai pavyzdys – netoli sienos su Lenkija esantys Lazdijai. Čia 1989–2011 m. gyventojų sumažėjo 15 proc. (nuo 5,5 tūkst. iki 4,6 tūkst.). Lazdijų gyventoja Rita Ruginienė sako su gailesčiu stebinti, kaip nyksta gimtasis jos miestas: “Žmonių gatvėse pastebimai sumažėjo. Jaunimas išvažiavo, liko daugiausia pensininkai. Deja, po studijų į Lazdijus grįžta tik vienas kitas, nes darbo pasiūlymų nebėra, veikia tik kepykla ir kelios smulkios verslo įmonės. Na, o  laisvalaikio apskritai liūdni reikalai: nėra nei kino teatro, nei sporto klubo, tik kelios labai prastos kavinės, tad belieka žiūrėti televizorių arba važiuoti į Druskininkus.”
Vienintelis klestintis verslas Lazdijuose – pora maisto prekių parduotuvių, bemaž penkios vaistinės (nes dauguma gyventojų vyresni žmonės, o jiems reikia daugiau vaistų) ir… kontrabanda.
Tiesa, per pastaruosius kelerius metus investavus ES lėšas, labai pagražėjo Lazdijų centras: sutvarkyti šaligatviai, želdiniai, parkas, įrengta nauja vaikų žaidimų aikštelė, nutiesti 2,4 km ilgio dviračių takai iki Baltajo ežero, kurio pakrantė taip išgražėjo, kad atrodo kaip modernus paplūdimys. Vien ežero valymo darbai atsiėjo apie 1,2 mln. Lt.
Gyventojų sparčiai mažėja ir kituose provincijose miestuose – pavyzdžiui, Mažeikių rajone esančioje Sedoje 1989–2011 m. jų sumažėjo net 26,6 proc. (nuo 1,5 tūkst. iki 1,1 tūkst.), o prognozės skelbia, kad dar po dešimtmečio čia begyvens apie 700-us žmonių, bet ir šį miestą pasiekia milijoninės ES paramos lėšos bei atliekami grandioziniai darbai.
Sedos seniūnas Algirdas Grinkevičius vos spėjo vardyti visas naujoves: iš ES lėšų jau įrengtas sporto kompleksas – futbolo ir krepšinio aikštės, be to, ketinama statyti dar ir lauko teniso aikštynus, netrukus bus pradėta koncertų estrados su šokių aikštele statyba, gavus 700 tūkst. Lt paramą bus renovuojamas kultūros centras.
Daugiau nei 1 mln. Lt lėšų bus skirta Sedos centrui sutvarkyti: naujoms trinkelėms kloti, pagrindinei aikštei atnaujinti, apšvietimo stulpams pakeisti, seniūnijos pastatui renovuoti.
Seniūnas A.Grinkevičius pasidžiaugė dar ir tuo, kad kaip tik šiuo metu bebaigiami dideli nuotekų tinklų, taip pat vandentiekio įrengimo kai kuriose miesto gatvėse darbai, kuriems skirta per 3 mln. Lt ES lėšų. O kad gyventojai turėtų kur pasivaikščioti, pastatytas tiltas per Varduvos upę Rimolių piliakalnio link, tvarkomas ir žymusis Sedos šaltinis.
Tačiau paklaustas, kas visu šiuo gėriu naudosis, seniūnas tik gūžteli pečiais: “Žmonių tikrai vis mažėja, nes nėra darbo. Mes daug ką darome, miestelis atsinaujina, bet darbo vietų nėra, pramonės nebeturime, yra tik kelios įmonėlės, kuriose dirba nuo dešimties iki 15-os žmonių”, – apgailestavo A.Grinkevičius.
Taigi į iš šalies žemėlapio nykstančius miestus toliau investuojamos milijoninės ES paramos lėšos, nors neaišku, ar po kelių dešimtmečių juose apskritai bebus gyventojų. O gal tik tai begali įkvėpti šiems miestams gyvybės?

Kodėl Neringoje gyventojų daugėja
Statistikos departamento duomenimis, Neringa yra vienas itin retų Lietuvos miestų, kuriuose gyventojų ne tik nesumažėjo, bet netgi padaugėjo: nuo 2,4 tūkst. 1989-aisiais iki 3,9 tūkst. 2011-aisiais. Kokios priežastys tai lėmė, pasiteiravome Neringos mero Antano Vinkaus.
Miesto vadovo teigimu, gyventojų skaičiaus mažėjimas bei emigracija palietė ir Neringą, tik statistika tai ne visai atspindi. Mat nemažai žmonių deklaruoja, kad gyvena Neringoje, nes turi čia nekilnojamojo turto, nors dirba ir gyvena kituose miestuose. Pasak A.Vinkaus, realus gyventojų skaičius, išankstiniais 2011 m. surašymo duomenimis, siekia apie 2,5 tūkst.
Vis dėlto tai rodo, kad neringiškiai, palyginti su kitų miestų gyventojais, yra gana sėslūs, nes toks pat jų skaičius buvo ir prieš dvidešimtmetį.

Per 22 metus didieji Lietuvos miestai neteko dešimčių tūkstančių gyventojų

Vilnius: 38 tūkst. gyventojų    4,1 proc.
1989 m. 577 tūkst.
2011 m. 539 tūkst.

Kaunas: 97 tūkst. gyventojų    23,2 proc.
1989 m. 418 tūkst.
2011 m. 321 tūkst.

Klaipėda: 42 tūkst. gyventojų    20,6 proc.
1989 m. 203 tūkst.
2011 m. 161 tūkst.

Šiauliai: 33 tūkst. gyventojų    22,6 proc.
1989 m. 146 tūkst.
2011 m. 113 tūkst.

Panevėžys: 23 tūkst. gyventojų    18,2 proc.
1989 m. 126 tūkst.
2011 m. 103 tūkst.

Alytus: 13 tūkst. gyventojų    17,8 proc.
1989 m. 73 tūkst.
2011 m. 60 tūkst.

Šaltinis: Statistikos departamentas, 1989 ir 2011* m. gyventojų surašymo duomenys
*Išankstiniai duomenys

Pastaba: 2011 m. gyventojų skaičius dar bus patikslintas patvirtinus galutinius tų metų gyventojų surašymo duomenis

Demografams lėtai skaičiuojant, o centrinei valdžiai rypaujant, kaip sustabdyti emigrantų iš Lietuvos srautus, regionų merai skelbia, kad ne tarptautinė emigracija kelia didžiausią pavojų, o vietinė migracija.

“Lietuva – laisva šalis, tad negali varžyti žmogaus noro išvykti pamatyti pasaulio, užsidirbti pinigų ar pramokti kalbos. Be to, dalis šių emigrantų čia siunčia savo pinigus, perka turtą ir planuoja ateityje sugrįžti, – sako Ignalinos rajono meras Bronis Ropė. – Bet tie, kurie išvažiuoja iš rajoninių savivaldybių į Lietuvos didmiesčius, jau niekada nebeplanuoja grįžti. Ir tokia centralizacija gerokai pavojingesnė.”
Tokiai nuostatai pritaria ir buvęs Utenos rajono meras, šiuo metu Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis. Jo žodžiais, kaimiškos savivaldybės žmonėms vis mažiau patrauklios gyventi. Mat mažėjant gyventojų, “traukiasi” daugelio viešųjų paslaugų apimtys, o ir pačių paslaugų nebelieka.
“Mes turime užtikrinti kokybišką sveikatos apsaugą, švietimo paslaugas, bet stinga gydytojų, o daugelis mokytojų jau arti pensinio amžiaus, ir nėra kam jų pakeisti. Pagaliau, centrinei valdžiai priėmus sprendimus taupyti ir uždaryti esą neefektyvius ligoninių skyrius, kaimo mokyklas, paslaugos nuo gyventojų dar labiau nutolo, – vardija B.Ropė. – Taip, viena vertus, nesant Ignalinoje daktaro, žmogus gali lengviau išvažiuoti konsultuotis į Visaginą, Uteną ar Vilnių. Aišku, jis renkasi Vilniaus universitetines Santariškių klinikas, bet ten tokių kaip jis tūkstančiai, tad pagalbos tenka laukti dar ilgiau – ne savaitę, o mėnesių mėnesius.”
Pasirodo, ignaliniškiai “Sodros”, policijos, Registrų centro, “Regitros” reikalų tvarkyti turi važiuoti už daugiau kaip pusšimčio kilometrų – į Uteną, o ieškoti teisinės pagalbos, spręsti teisminių ginčų, žemės grąžinimo, ligonių kasų klausimų reikia vykti net į Panevėžį. Galiausiai net degalų daugelis šio rajono gyventojų gali pasipildyti tik sukorę 30 km, o norint nusiimti pinigų nuo kortelės tenka važiuoti 30–50 km, mat privatizavus bankus ir nenustačius reikalavimų naujiesiems savininkams iš penkiolikos banko skyrių teliko vienas.
“Ir tai nėra tik mūsų savivaldybės problema – taip gyvena visų rajoninių savivaldybių žmonės. Užtat ūgtelėjusiems vaikams tėvai sako: bėkit iš čia, statykitės namus didmiesčiuose, nes čia per brangu gyventi”, – aiškina B.Ropė.
E.Pupinis pripažįsta, jog centrinė valdžia labai mažai padarė, kad sumažintų skirtumus tarp regionų, nors prieš kurį laiką ir garsiai kalbėjo apie kai kurių valdiškų institucijų perkėlimą iš Vilniaus į kitus miestus. “Bet pirmiausia, ką reikėtų padaryti, tai griežtai atskirti paramos lėšas verslo plėtrai, – neabejoja parlamentaras. – Didžioji paramos dalis turėtų tekti ne Vilniui ar kitiems didmiesčiams, o regionams. Kol šito nebus, tol iš regionų žmonės bėgs tiek į kitus miestus, tiek į užsienį.”
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, didžiausi išvykstančiųjų srautai plūsta iš Utenos (19 proc.), Tauragės (18 proc.), Šiaulių (17 proc.) ir Alytaus (16 proc.) apskričių, o vertinant pagal rajonus – iš Visagino (25 proc.), Akmenės ir Pagėgių (22 proc.) savivaldybių.

Kaip artimiausiais dešimtmečiais kis Lietuvos gyventojų skaičius? Ką rodo gimstamumo prognozės, kokia bus mūsų gyvenimo trukmė? Apie tai – pokalbis su Demografinių tyrimų instituto direktore prof. Vlada Stankūniene.

VEIDAS: Gyventojų šalyje sparčiai mažėja. Ar išties lietuvių tautai gresia išnykti?
V.S.: Remiantis skaičiais, mūsų iš tiesų mažėja. Kaip ir daugelyje neišsivysčiusių šalių, tai vyksta dėl natūralios gyventojų kaitos bei negiamos žmonių migracijos, mat išsivysčiusias valstybes papildo imigrantai, o Lietuva yra ta šalis, kuri gyventojus praranda. Vis dėlto solidžių institucijų, tokių kaip Jungtinės Tautos (JT) ar Eurostatas, prognozės rodo, kad maždaug šio šimtmečio viduryje gyventojų skaičiaus kitimas Lietuvoje stabilizuosis. Jos gana optimistinės ir liudija, kad šio šimtmečio pabaigoje, JT duomenimis, Lietuvoje bus apie 2,4 mln. gyventojų.
Tiesa, būtina pasakyti, kad šias prognozes JT pernai paskelbė naudodamosi 2010 m. duomenimis, kai naujausių gyventojų surašymo duomenų dar nebuvo. Galima būtų patikslinti, kad 2100 m. Lietuvoje bus maždaug 2,2 mln. gyventojų.
VEIDAS: Prieš keletą metų Eurostatas skelbė, kad po penkiasdešimties metų, 2060-aisiais, lietuvių beliks 2,5 mln., bet naujausioje prognozėje šį skaičių padidino iki 2,7 mln. Kodėl prognozės taip kinta?
V.S.: Optimizmo prideda tai, kad daugumoje išsivysčiusių Europos šalių gimstamumas pradėjo didėti. Pirmiausia gimstamumas smarkiai ėmė mažėti skandinavų šalyse: nuo 1960 m. vidurio suminis gimstamumo rodiklis, arba vidutinis vaikų skaičius, kurį moteris pagimdo per savo gyvenimą, buvo nukritęs iki maždaug 1,5–1,6. O dabar Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje šis rodiklis jau artėja prie 2.
Anksčiau, gimstamumui krinant, manyta, kad padėtis beviltiška, bet dabar jau atsirado tam tikro optimizmo, nes aiškėja, kad norimas atžalų skaičius buvo ir yra vidutiniškai du vaikai, tik jie gimdomi esant vyresnio amžiaus. Pasaulyje tiesiog keičiasi gimstamumo modelis. Kai šis procesas tik prasideda, gimstamumas smarkiai krinta, bet įvykus perėjimui prie naujojo modelio gimstamumo rodikliai vėl pagerėja. Ypač jei vykdoma efektyvi šeimos politika. Taip ilgainiui vėl sugrįžtama į demografinę pusiausvyrą.
VEIDAS: Kada tai įvyks ir Lietuvoje?
V.S.: Mūsų šalyje spartus gimstamumo mažėjimas fiksuojamas nuo 1990 m., tai reiškia, kad mes tik einame paskui ir prie naujojo gimstamumo modelio, pasak JT prognozių, pereisime ne taip jau greitai: dabar mūsų suminis gimstamumo rodiklis yra 1,5, o iki 2 pakils maždaug 2060–2070 m.
Na, o pagrindinė priežastis, kodėl ateityje imta prognozuoti didesnį Lietuvos gyventojų skaičių, yra ta, kad tikimasi didelio mirtingumo sumažėjimo, ypač vyrų. Tačiau aš šiuo atžvilgiu esu didesnė pesimistė. Jau pastaruosius keturiasdešimt penkerius metus mūsų vyrų mirtingumas yra gerokai didesnis, nei buvo 1965 m.: rodiklis svyruoja, bet buvusio lygio nepasiekia.
VEIDAS: Kaip toliau kis mirtingumo tendencijos? Ar per artimiausius dvidešimt metų pasivysime ilgiausiai gyvenančius europiečius?
V.S.: Nepasivysime. Nes mūsų atsilikimo rezervas, kurį reikia panaikinti, labai didelis, ypač vyrų. Skirtumas tarp vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės Vakaruose yra 5–7 metai, o pas mus siekia 11–12 metų.
Na, bet pirmieji optimistiniai daigai jau matyti. Iki 1965 m. mes pagal mirtingumo rodiklius buvome nedaug atsilikę nuo Vakarų šalių, mirtingumas mažėjo. Bet po to visose posovietinėse šalyse padėtis ėmė blogėti: moterų mirtingumas mažėjo labai jau pamažu, o vyrų ėmė didėti. Tuo metu Vakaruose mirtingumas toliau mažėjo, tik lėčiau.
Mirtingumas mažėja, kol vyksta mokslo, technikos ir medicinos progresas, gerėja gyvenimo sąlygos, o kai šie rezervai išsemiami, tai daugiausiai priklauso nuo žmogaus gyvensenos: ar jis investuoja į savo sveikatą, ar atvirkščiai – žaloja save nesveika elgsena, kas ypač būdinga posovietinės erdvės gyventojams.
Taigi Vakaruose dėl palankaus gyvenimo būdo mirtingumas tiek nuo išorinių priežasčių, tiek nuo kraujo apytakos sistemos sutrikimų mažėjo jau nuo 1960 m., Estijoje tai vyksta jau maždaug dešimtmetį, Latvijoje – šiek tiek trumpiau, o pas mus tai prasidėjo dar tik prieš trejus metus. Gal ir mes pradedame vertinti savo sveikatą, nors iš tiesų dar anksti sakyti, ar tai jau tendencijos, dėl ko mažėja mirtingumas išsivysčiusiame pasaulyje, pradžia.
VEIDAS: Kokios priežastys lemia, kad lietuviai ir miršta anksčiau, ir daugiau serga bei emigruoja? Juk nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pagal šiuos rodiklius dar nedaug kuo skyrėmės nuo savo kaimynų.
V.S.: Atrodo, kad mums Lietuvoje gyventi ne itin gera. Ir, matyt, prasčiau nei kaimyninėse šalyse. Kodėl pas mus didžiausia emigracija? Vadinasi, aplink yra geriau. Štai emigracija iš Estijos beveik nulinė – tai reiškia, kad estams ten nėra blogai. Savižudybių rodikliai pas mus taip pat didžiausi: pagal vyrų savižudybes esame vieni pirmųjų pasaulyje.
VEIDAS: Jei kalbėsime apie šeimą, ar toliau daugės porų, kurios gyvena nesusituokusios, bei ne santuokoje gimusių vaikų?
V.S.: Matyt, taip. Žiūrint į jaunesnes kartas aišku, kad vis daugiau žmonių šeimas kuria neregistruodami santuokos. Kitų šalių patirtis rodo, kad tai tampa savotiška norma. Mes esame dar tik šio proceso pradžioje, tad ši tendencija, nepaisant pastangų tam sutrukdyti įstatymais, turėtų išlikti.
VEIDAS: Visuomenė sparčiai senėja. Ar turi pagrindo nuogąstavimai, kad ateityje didžiąją dalį tautos sudarys pensininkai?
V.S.: Taip nebus, bet prognozuojama, kad 2050–2060 m. 65 metų ir vyresni gyventojai sudarys apie trečdalį visuomenės. Ties tuo jų skaičius ir stabilizuosis.
Galiu patikinti, kad mes tikrai neišnyksime. Nes optimizmo, kad gimstamumas pamažu atsigaus ir mirtingumas mažės, randasi vis daugiau. O kad visi emigruosime, taip irgi negali būti.

Atrodo, kad mums Lietuvoje gyventi ne itin gera.

4865
Tiek kūdikių Lietuvoje gimė šiemet sausio ir vasario mėnesiais. Tai 90-ia daugiau nei pernai tuo pačiu metu.

746 tūkst.
Tiek vaikų Lietuvoje buvo 2005 m. Dabar jų tėra 610 tūkst.

7305
Tiek žmonių sausio ir vasario mėnesiais mirė. Tai 121 žmogumi daugiau nei atitinkamu 2011-ųjų laikotarpiu.

41 tūkst.
Vidutiniškai tiek žmonių Lietuvoje per metus miršta. O gimsta tik 34 tūkstančiai.

1 metai
Per pastarąjį dešimtmetį tiek pailgėjo vidutinė tikėtina tiek vyrų, tiek moterų gyvenimo trukmė.

6903
Tiek žmonių deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos per pirmuosius du šių metų mėnesius. Tai 1778 asmenimis mažiau nei pernai tuo pačiu metu.

2834
Tiek asmenų per du mėnesius į Lietuvą imigravo. Tai 1468 žmonėmis daugiau nei 2011 m. sausio ir vasario mėnesiais.

86 proc.
Tiek imigravusiųjų į Lietuvą sudaro grįžę (reemigravę) Lietuvos piliečiai.

48
Tiek porų šiemet per du mėnesius susituokė daugiau nei pernai per sausį ir vasarį.

182
Tiek porų daugiau šiemet išsiskyrė, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai.

19,2 tūkst.
Tiek porų pernai Lietuvoje susituokė. O išsiskyrė 10,3 tūkst. porų.

1,507 mln.
Tiek šiuo metu Lietuvoje gyvena vyrų.

1,737 mln.
Tiek dabar mūsų šalyje gyvena moterų.

Šaltinis: Statistikos departamentas

BFL

Mažėjant gyventojų Lietuvai neišvengiamai teks mažinti ir policininkų, medikų, mokytojų bei kitų viešojo sektoriaus darbuotojų, bet visi šie pokyčiai, nors ir žūtbūt reikalingi, vyks itin lėtai.

32-ejų metų kaunietė Indrė Jonaitytė, trečius metus gyvenanti Kopenhagoje, net ir vėlų vakarą vaikščiodama po šį miestą jaučiasi visiškai saugi. Danija, šioje šalyje vertėja dirbančios moters nuomone, yra viena saugiausių Europos šalių.

Grįžusi į Kauną aplankyti artimųjų I.Jonaitytė nebesijaučia taip ramiai, nors tai jos gimtasis miestas. Įdomu, kad skaičiuojant pagal gyventojus Danijoje policijos pareigūnų yra gerokai mažiau: čia šimtui tūkstančių gyventojų tenka 194 policijos darbuotojų pareigybės, o Lietuvoje – 425. Policijos departamento duomenimis, daugiau policininkų nei Lietuvoje yra devyniose iš dvidešimt septynių Europos Sąjungos šalių – visur kitur pareigūnų mažiau. Vis dėlto santykinė policininkų gausa turi mažai ką bendro su gyventojų saugumu. Policijos sistema Lietuvoje didelė ir brangi, tačiau neefektyvi.

Pasidairę į kitas viešojo sektoriaus sritis pamatysime panašų vaizdą: Lietuvoje ir mokytojų, palyginti su mokinių skaičiumi, yra daugiau nei kitose Europos šalyse, o apie tai jau ne kartą įspėjo Pasaulio banko bei kiti ekspertai. Bet vargu ar galime teigti, kad Lietuva yra viena labiausiai išsilavinusių ES šalių. Pagal gydytojų ir lovų ligoninėse skaičių Lietuva irgi lenkia net daugelį turtingiausių ES šalių, bet vis tiek už kitus europiečius sergame daugiau ir sunkiau, eilėse patekti pas specialistus laukiame bene ilgiausiai, o pagaliau patekę pas gydytoją jaučiame pareigą įbrukti į delną vieną kitą šimtinę.

Galime didžiuotis, kad gydytojų ir ligoninių turime santykinai daug, bet sveikatos apsaugos paslaugų kokybė Lietuvoje vis tiek smarkiai atsilieka nuo kitų šalių: tai patvirtino ir 2010 m. sveikatos apsaugos kokybės indeksas “Euro-Canada Health Consumer Index”, kuriame mūsų šalis užėmė trečią vietą nuo galo, tai patvirtina ir vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė.

Svarbu tai, kad verslas į gyventojų mažėjimo tendencijas reaguoja iš karto, antraip bankrutuotų, tačiau viešajame sektoriuje pokyčiai vyksta lėtai ir vangiai. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės iš miego kol kas nepažadino net grėsmingi gyventojų surašymo duomenys.

Policininkų daug – saugumo mažai

Gyventojų surašymo duomenys vėl atgaivino diskusijas, ką daryti su brangiu ir neefektyviu viešuoju sektoriumi. Jei gyventojų taip sparčiai mažėja (per pastaruosius dešimtį metų sumažėjo maždaug 400 tūkst.), ar turi atitinkamai mažėti ir policininkų, gydytojų, mokytojų, socialinių darbuotojų, žemėtvarkininkų ir t.t.?

Viena aišku – imtis viešojo sektoriaus reformų būtina, bet kol kas Vyriausybė pristinga ryžtingų veiksmų joms įgyvendinti.
Kaip sako Viešosios politikos ir vadybos instituto partneris dr. Vitalis Nakrošis,teigti, kad valdžia nieko nedaro, būtų neteisinga. Prasidėjus krizei valstybės tarnautojų ir kitų pareigybų šalyje sumažėjo, pradėtos ir struktūrinės viešojo sektoriaus reformos, bet tai vyksta labai lėtai. Daug lėčiau, nei reikėtų, ir smarkiai atsiliekant nuo dabartinių demografinių tendencijų. Gyventojų emigracija lyg ir turėjo tapti tuo postūmiu ryžtingiau imtis viešojo sektoriaus pertvarkų, bet taip, deja, neatsitiko.

Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės Rūtos Vainienės, versle viskas kitaip: telekomunikacijų milžinė “Omnitel”, pastebėjusi, kad priėmus naują mokėjimo planą sumažėjo vartotojų, iš karto rengia posėdį ir sprendžia, ką toliau daryti. Tokį “smegenų šturmą” sulaukusi signalo, kad mažėja viešųjų paslaugų vartotojų, nedelsiant turėtų surengti ir valdžia. Tačiau viešasis sektorius, R.Vainienės pastebėjimu, bet kokios veiklos imasi tik visiškai įvarytas į kampą.

Ką reikėtų daryti? Peržiūrėti visas viešojo sektoriaus sritis, pradedant švietimu ir baigiant sveikatos priežiūra, ir pagaliau imtis ne vien kiekybinių, bet ir kokybinių pertvarkų. Kaip sutiko visi “Veido” kalbinti ekspertai, vien sumažinti policininkų, mokytojų ar medikų neužteks – daug svarbiau yra peržiūrėti funkcijas ir tobulinti pačią sistemą, ypač viešojo sektoriaus vadybą.

“Pas mus tokia tradicija, kad žmonės labai nori matyti gatvėje policininkų, – sako buvęs vidaus reikalų ministras Regimantas Čiupaila. – Policijos pareigūnų turi mažėti, bet sykiu policija turi tapti dar matomesnė. Tai reiškia, jog reikia reformų, kad sistema būtų efektyvesnė.”

R.Čiupailos manymu, turi būti stiprinama pagalbos tarnyba 112, diegiamos naujos pareigūnų motyvavimo priemonės, tobulinama apylinkės inspektorių veikla – jie turi būti labai aiškūs vietos policininkai.

Nors kitų šalių, pavyzdžiui, Danijos, patirtis liudija, kad saugumo užtikrinimas ne visada priklauso nuo policininkų skaičiaus, R.Čiupaila pabrėžia, kad Lietuvoje paprasčiausiai atleidus dalį policininkų, bet nesiėmus jokių kitų veiksmų, padėtis tik pablogėtų. “Jūs pamėginkite Danijoje pereiti per kokį nors kiemą – pas mus eitum ir nueitum, o ten prie prašalaičio iškart kas nors prisistatys ir paklaus, kas esi ir kur eini, o supratus, kad turima blogų kėslų, nedelsiant imamasi priemonių. Bendruomeniškumo jausmas Danijoje daug stipresnis, šito mums dar labai trūksta”, – tvirtina buvęs vidaus reikalų ministras.

Kasmet reikia 1300 mokytojų mažiau

Dabartinis vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis “Veidui” teigia, kad policininkų bei kitų viešojo sektoriaus darbuotojų mažinimas yra “labai jautrus ir dar atviras klausimas”. Ministras nesutinka, kad Lietuvoje policininkų per daug. Jo teigimu, pernai Lietuvoje nusikalstamų veikų, palyginti su 2009 m., sumažėjo 6,7 proc., o per eismo įvykius žuvo 18,6 proc. mažiau žmonių. R.Palaitis sako neabejojąs, kad tai lėmė ne tik griežtos baudos, bet ir tai, kiek šiuo metu turime policijos pareigūnų. “Kaip pastebi ir vienas žymiausių pasaulio ekonomistų, knygos “Keistonomika” autorius Stevenas Levittas, žmonių saugumą lemia tik bausmių griežtumas ir policijos pareigūnų skaičius, o visa kita tėra spekuliacija”, – neabejoja R.Palaitis.

Vis dėlto ministras sutinka, kad galimybės optimizuoti policijos struktūrą bei sureguliuoti pareigūnų skaičių yra svarstomos, o tai daryti verčia esama padėtis. Pavyzdžiui, ministro duomenimis, nuo 2012 m. sausio 1 d. policija nebeatliks komercinės apsaugos funkcijos, tad sumažės ir apie 500 šiai funkcijai atlikti sukurtų pareigybių.

Tiesa, kitų šalių patirtis rodo, kad tikrai galima išsiversti ir su mažesniu būriu pareigūnų bei kitų biudžetininkų, jei į viešąjį sektorių bus labiau įtrauktos vietos gyventojų bendruomenės. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje bei kitose šalyse pastaruoju metu vis daugiau gyventojų per visuomenines organizacijas įtraukiama į įvairią viešąją veiklą – eismo saugumo užtikrinimo, socialinių paslaugų ir kt. Pasak V.Nakrošio, įtraukiant gyventojų bendruomenę mažinamos valdymo išlaidos. Europos šalyse tai tampa labai populiaru.

Na, o ką daryti su mokytojais, kurių mažėja gerokai lėčiau nei mokinių mokyklose? Per pastaruosius trejus metus mokinių sumažėjo 15 proc., o mokytojų – per 9 proc. Pasaulio bankas jau prieš kelerius metus įspėjo, kad pagal mokinių skaičių Lietuvoje mokytojų yra per daug – daugiau nei daugumoje Europos šalių.

Apie tai, kad Lietuvai gresia didelis mokytojų perteklius, dar 2006-aisiais įspėjo ir grupė mokslininkų, atlikusių mokytojų poreikio šalyje iki 2015 m. prognozę. Šiame tyrime mokslininkai teigė, kad 2006–2015 m. darbo vietų visiems bendrojo lavinimo mokyklų mokytojams sumažės 34–39 proc., o kasmet šalyje reikės vidutiniškai 1300 mokytojų mažiau nei ankstesniais metais.

Visa tai lėmė, kad buvo pradėta mokyklų tinklo pertvarka, mokytojų mokyklose ėmė mažėti, tačiau akivaizdu, kad švietimo srityje bet kokie pokyčiai vyksta dar lėčiau nei policijoje ar kitose srityse.

Kaip teigia analitikas dr. Žilvinas Martinaitis, svarbiausias dalykas, kurį turime padaryti, kai kalbama apie švietimo sistemą, – subalansuoti dabar esančius netolygumus tarp regionų ir didžiųjų miestų. Lig šiol tai vyko vangiai. “Kaimuose klasės yra gana mažos, o miestuose vienoje klasėje gali rasti ir po trisdešimt mokinių, – sako Ž.Martinaitis. – Taip pat labai netolygūs ir skirtingos patirties bei kvalifikacijos mokytojų atlyginimai.”

Mokytojų skaičius mokyklose, pašnekovo nuomone, tikėtina, sumažės natūraliai – juk jei jau dabar išeitų visi mokyklose dirbantys pensinio amžiaus mokytojai, jų gali netgi pritrūkti. Iš tiesų, “Eurostato” duomenys rodo, kad 2009 m. Lietuvos mokyklose dirbo 37,9 proc. vyresnių nei 50 metų mokytojų. “Tad teigti, kad ateityje bus didelis mokytojų perteklius, aš nedrįsčiau”, – tvirtina Ž.Martinaitis.

Dalį mokytojų galėtų įdarbinti ir privačios mokyklos, jei tik pavyktų paskatinti tokių mokyklų plėtrą. Tiesa, dabartiniu metu tai atrodo sunkiai įmanoma: privačios mokyklos kuriasi vangiai, nes konkurencijos sąlygos su valstybinėmis mokyklomis tebėra labai nelygios.

Politikai tapo įkaitais

Nors nuo 2000 m. gyventojų šalyje sumažėjo apie 400 tūkstančių, praktikuojančių gydytojų, Statistikos departamento duomenimis, per šį laikotarpį sumažėjo beveik nepastebimai – nuo 12,7 iki 12,2 tūkst. Lovų ligoninėse mažėjo labiau. Pagal šiuos rodiklius Lietuva taip pat išsiskiria ES.

“Kad mūsų sveikatos apsaugos sistema labai neracionali – tai akivaizdu. Laikas pagaliau pradėti dirbti, nes tai, kas vyksta dabar (turiu galvoje ligoninių jungimą), yra ne reforma, o parodija”, – teigia gydytojas psichiatras, Vilniaus universiteto docentas Dainius Pūras.

Pasak jo, šiandien visi Lietuvos gyventojai yra tapę viešajame sektoriuje labiausiai korumpuotos sveikatos apsaugos sistemos įkaitais, o ypač – politikai, kurie naudojasi elitinėmis gydymo paslaugomis ir todėl mano, kad ši sistema veikia puikiai.

Apibendrindama R.Vainienė sutiko, kad gyventojų skaičiui tai mažėjant, tai didėjant valdininkams būna sunku numatyti, kiek iš tikrųjų Lietuvai reikės gydytojų ar mokytojų, todėl ji siūlo visas viešojo sektoriaus sritis kiek įmanoma labiau privatizuoti. “Tada prisitaikymas vyks ir laiku, ir labai tiksliai, nebus tokių žemės drebėjimų kaip dabar, kai valdžia staiga praregėjo turinti gerokai mažiau klientų savo viešosioms paslaugoms, nei manyta iki šiol”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovė.

Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis savo ruožtu pažadėjo, kad sveikatos, švietimo ir kitos viešojo sektoriaus sritys bus peržiūrimos. “Visame viešajame sektoriuje turi būti vykdomos reformos, kurios parodytų, ar efektyviai yra valdoma, ar darbuotojų skaičius optimalus ir t.t.”, – “Veidui” sakė D.Matulionis.

Taigi reformos viešajame sektoriuje būtinos, bet kaip greitai jos vyks ir ar valdžia nepristigs ryžto imtis nepopuliarių sprendimų? Bent jau šios dienos duomenys rodo, kad viskas pas mus vyks kaip visada – kaip įmanoma lėčiau, o reformos tebus kosmetinės.

Vyrai gyvena trumpiau negu moterys ne tik dėl to, kad labiau linkę į žalingus įpročius, daugiau rizikuoja jaunystėje ar kad nemoka susidoroti su stresu. Mokslininkų teigimu, trumpesnį vyrų amžių lemia ir biologinės priežastys.

Lietuvos moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė siekia maždaug 78 metus, o vyrų – net 11 metų mažiau. Dėl šios priežasties mūsų šalyje tūkstančiui vyrų tenka 1151 moteris, o kuo vyresnė amžiaus grupė, tuo jaučiamas didesnis vyrų deficitas.

Statistikos departamento duomenimis, nors šalyje berniukų gimsta daugiau negu mergaičių, 2010 m. daugiau nei 95 metus turinčių vyrų Lietuvoje gyveno 500, o moterų – 1700. Didesnį vyrų mirtingumą rodo ir našlių statistika: Lietuvoje našlauja beveik 15 proc. moterų ir tik 3 proc. vyrų.

Nors daugumoje Vakarų šalių skirtumas tarp vyrų ir moterų gyvenimo trukmės yra keleriais metais mažesnis negu Lietuvoje, vyrai visame pasaulyje gyvena trumpiau negu moterys, o mokslininkai suka galvą, kodėl taip yra.

“Jei dar yra likę vyrų, kurie vis dar mano, kad moterys – silpnesnė lytis, jiems jau senokai laikas keisti nuomonę. Štai svarbiausias moterų stiprumo įrodymas – pagal sugebėjimą ilgiau išlikti gyvos moterys vyrus lenkia nuo gimimo iki žilos senatvės”, – žurnalui “Scientific American” tvirtina Didžiosios Britanijos Niukaslo universiteto Senėjimo ir sveikatos instituto direktorius Thomas Kirkwoodas.

Pasak jo, nors vidutinis vyras šimto metrų lenktynių trasą galėtų įveikti greičiau nei vidutinė moteris ir sugebėtų pakelti sunkesnį nešulį, šiais laikais moterys už vyrus gyvena penkeriais šešeriais metais ilgiau. Tarp sulaukusiųjų 85-erių metų šešioms moterims tenka keturi vyrai, tarp šimtamečių dviem moterims jau tenka vienas vyras. O šiandieninis pasaulio ilgaamžiškumo rekordas – 122 metai – taip pat priklauso moteriai.

Lemia ir žalingi įpročiai, ir geležies perteklius

Taigi kodėl moterys gyvena ilgiau negu vyrai? Viena iš keliamų hipotezių, kad vyrai anksčiau nuvaro save į kapus sunkiu ir streso kupinu darbu. Tačiau T.Kirkwoodas ginčijasi, kad net jei taip ir būdavo anksčiau, šiais laikais įsivyraujant lyčių lygybei mirtingumo praraja tarp vyrų ir moterų turėtų išnykti ar bent jau sumažėti. Tačiau moteris šiandien už vyrus vis dar gyvena beveik tiek pat ilgiau, kaip ir prieš daugelį metų moterys namų šeimininkės gyvendavo ilgiau už dirbančius savo vyrus.

Be to, mokslininkas abejoja, ar vyrų darbinis gyvenimas jų sveikatai buvo kenksmingesnis negu įtampos kupinas ir tikrai nelengvas namų šeimininkių gyvenimas. Apskritai, T.Kirkwoodo vertinimu, vyrai iš santuokos gauna daugiau naudos negu jų žmonos – vedę vyrai paprastai gyvena daug ilgiau negu viengungiai, tuo tarpu ištekėjusios moterys gyvena tik šiek tiek ilgiau negu neištekėjusios.

Viena šio fakto priežasčių yra ta, kad vyrams būdingesni žalingi įpročiai – jie dažniau rūko, geria, prasčiau maitinasi. Bostono universiteto Naujosios Anglijos šimtamečių tyrimų centro ir tinklalapio LivingTo100.com įkūrėjas Tomas Perlsas žurnalui “Time” tvirtina, kad vyrai vėlyvaisiais paauglystės metais išgyvena vadinamąją testosterono audrą.

Smarkiai pakilęs hormonų lygis gali paskatinti jaunus vyrus elgtis gana rizikingai: jie nesisega saugos diržų, geria per daug alkoholio, gali agresyviau elgtis su ginklais ir t.t. Toks elgesys lemia didesnį mirčių rodiklį. Štai JAV Mičigano universiteto mokslininkai Danielis Krugeris ir Randolphas Nesse’as taip pat pastebėjo, kad daugiau vyrų nei moterų miršta per avarijas, būna nužudomi arba patys nusižudo. T.Perlsas papildo, kad didesnis mirtingumas matomas ir tarp prislėgtų bei depresija sergančių vyrų – ypač vyresnio amžiaus. Jei jie bando žudytis, tai atlikti iki galo jiems pasiseka dažniau nei moterims.

“Apskritai yra trys dalykai, kuriais vyrai pralaimi moterims. Jie daug rūko. Jie valgo daugiau cholesterolio turinčio maisto. Ir su stresu jie dorojasi ne taip gerai kaip moterys, nes labiau linkę išgyventi viską viduje, negu “išsikrauti”. O stresas turi didelės įtakos širdies ir kraujagyslių ligų pradžiai”, – perspėja T.Perlsas.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad moterų ir vyrų gyvenimo trukmės skirtumą lemia ne vien gyvenimo būdas. T.Perlsas atkreipia dėmesį, kad moterys vėliau negu vyrai suserga širdies ir kraujagyslių ligomis, tokiomis kaip širdies smūgis ar insultas. Moterys paprastai su šiomis problemomis susiduria būdamos 70–80 metų – dešimtmečiu vėliau negu vyrai.

Ilgą laiką gydytojai manė, kad šio skirtumo priežastis – estrogenas (moteriškas lytinis hormonas), tačiau T.Perlsas tikina, jog tyrimai atskleidė kitas priežastis. Viena jų – moterų, ypač jaunesnių, organizme dėl menstruacijų geležies yra mažiau nei vyrų organizme. Geležis turi labai didelę įtaką mūsų ląstelėse vykstančioms reakcijoms, dėl kurių gaminasi žalingi laisvieji radikalai, gadinantys DNR grandinę ir baltymus bei galintys sukelti ląstelių senėjimą. Mūsų mityboje raudona mėsa yra pagrindinis geležies šaltinis, vadinasi, būti vegetaru sveikiau vien dėl tos priežasties, kad nevalgant mėsos geležies gaunama mažiau.

Pasak mokslininko, Olandijoje, Leidene, buvo atliktas tyrimas, nagrinėjęs raudonos mėsos ir širdies ligų sąsajas: regionuose, kurių gyventojai nevalgo raudonos mėsos, patiriama dvigubai mažiau širdies smūgių ir insultų negu tuose regionuose, kuriuose raudona mėsa vartojama.

T.Perlso žiniomis, kita priežastis, lemianti moterų ilgaamžiškumą, yra vyrų ir moterų chromosomų skirtumas. Lytį nulemiančiose chromosomose gali būti genetinių mutacijų, kurios sukelia keletą gyvybei pavojingų ligų, pavyzdžiui, raumenų distrofiją ir hemofiliją. Kadangi moterys turi dvi X chromosomas, moteris su mutavusiu genu vienoje iš X chromosomų gali naudotis gerąja geno kopija kitoje chromosomoje ir išvengti ligos pasireiškimo. Tuo tarpu vyrai turi vieną X chromosomą ir vieną Y chromosomą, taigi jie negali pasikliauti kita chromosoma, jeigu vienos iš lytį nulemiančių chromosomų genas turi defektą.

Vyrai laikinesni nei moterys

Tuo tarpu gerontologas T.Kirkwoodas į klausimą, kodėl moterys gyvena ilgiau, pažvelgė iš platesnės biologinės perspektyvos, tyrinėdamas gyvūnus. Paaiškėjo, jog daugumos rūšių patelės gyvena ilgiau negu patinai, o šis fenomenas perša mintį, kad skirtumas tarp vyrų ir moterų gyvenimo trukmės gali slypėti biologijoje.

Mokslininkai mano, kad senėjimo procesą sukelia pamažu besikaupiantis atskirų mažyčių klaidų skaičius DNR grandinėje. Šis klaidų kaupimasis reiškia, kad mūsų gyvenimo trukmė priklauso nuo pusiausvyros tarp to, kaip greitai pažeidžiamos mūsų ląstelės ir kaip efektyviai ši žala atitaisoma. Kai kurios klaidos praslysta nepataisytos ir kaupiasi dienomis, mėnesiais, metais. Mes senstame, nes mūsų kūnas daro vis daugiau klaidų.

T.Kirkwoodo manymu, mūsų kūnas tikriausiai galėtų klaidas ištaisyti geriau, negu tai daro dabar. Bent jau teoriškai. O tai reikštų, kad galėtume gyventi amžinai. Priežastis, kodėl mūsų organizmas to nedaro, – tai būtų kainavę per daug energijos tuo metu, kai prieš daugelį amžių formavosi mūsų senėjimo procesas, nes mūsų protėviai medžiotojai-rinkėjai nuolat kovojo su alkiu. Žmonija, natūralios atrankos spaudžiama geriausiai panaudoti menkus energijos išteklius, pirmenybę teikė augimui ir dauginimuisi, o ne amžinam gyvenimui.

“Mūsų genai kūną traktavo kaip trumpalaikę transporto priemonę, kurią reikia išlaikyti pakankamai gerai, kad ji galėtų užaugti ir daugintis, bet neverta daug investuoti į ilgaamžiškumą, nes atsitiktinės mirties šansai buvo labai dideli. Kitais žodžiais tariant, mūsų genai yra nemirtingi, bet kūnas – laikinas”, – aiškina mokslininkas.

T.Kirkwoodas prieš keletą metų atskleidė, kad ilgaamžių gyvūnų kūnai turi geresnes klaidų taisymo sistemas negu trumpaamžių gyvūnų. Ilgaamžiai gyvūnai taip pat yra protingesni, didesni arba tokie kaip paukščiai ir šikšnosparniai, kurie užsiaugino sparnus, kad jų gyvenimas būtų saugesnis. Jei gali ilgiau išvengti pavojų nuskrisdamas, būdamas protingesnis arba didesnis, tavo kūnas ne toks laikinas, apsimoka skirti ir daugiau energijos ląstelių pažeidimams taisyti.

T.Kirkwoodas savo tyrimais kelia klausimą, ar gali būti, kad vyrai gyvena trumpiau, nes yra laikinesni negu moterys. “Toks paaiškinimas turi puikų biologinį pagrindimą. Moters, kaip ir moteriškos lyties gyvūnų, kūnas labai svarbus reprodukciniu požiūriu: vaisius turi augti motinos įsčiose, kūdikis turi žįsti krūtį. Tad jeigu moters ar moteriškos lyties gyvūno kūnas per daug susilpnėja, kyla reali grėsmė šansams susilaukti sveikų palikuonių. Tuo tarpu vyro reprodukcinis vaidmuo yra mažiau tiesiogiai priklausomas nuo jo geros sveikatos”, – aiškina mokslininkas.

Žinoma, jo vertinimu, negalima sakyti, kad biologijos požiūriu vyriškos lyties patinai reikalingi tik patelei sužavėti, o tuomet jau gali mirti. Tanzanijoje atliktas vaikų tyrimas parodė, kad vaikai, kurie prarado tėvą nesulaukę 15 metų, buvo šiek tiek žemesni negu jų bendraamžiai, o ūgis yra pakankamai geras sveikatos indikatorius. Vis dėlto vaikai, kurie prarado mamą, maitinosi netgi prasčiau – jie buvo žemesni, skurdesni ir gyveno trumpiau negu tėvo netekę našlaičiai.

"Veido" archyvas

2050 m. Kinija daugiausiai gyventojų turinčios šalies titulą perduos Indijai, kurioje gyvens 1,7 mlrd. žmonių, tuo metu Lietuvoje bus likę tik 2,7 mln. gyventojų.

XX a. pradžioje Žemėje gyveno 1,6 mlrd. žmonių, o pabaigoje šie skaičiai susikeitė – baigiantis šimtmečiui pasaulyje buvo jau 6,1 mlrd. gyventojų.

Kad 1930 m. gyventojų skaičius pasiektų du milijardus, prireikė 130 metų. Trečiasis milijardas prisidėjo jau po 30 metų, o dabar milijardu gyventojų Žemėje padaugėja kas 12 metų. Tai apskaičiavo JAV gyventojų informacijos biuras. Šio biuro mokslininkai prognozuoja, kad septyni milijardai gyventojų pasaulyje bus 2011-aisiais, o aštuoni – 2024-aisiais.

Ne paslaptis, kad gyventojų sparčiausiai daugėja trečiojo pasaulio šalyse. 2010 m. pasaulyje yra 6,89 mlrd. gyventojų, iš kurių 1,23 mlrd. išsivysčiusiose, o 5,65 mlrd. – mažiau išsivysčiusiose valstybėse. Šiuo metu pasaulyje per minutę gimsta 267 kūdikiai, iš kurių 27 – šeimoms išsivysčiusiose šalyse, o 240 – mažiau išsivysčiusiose šalyse.

Beje, po keturiasdešimties metų daugiausiai gyventojų turinčių šalių dešimtukas persirikiuos. 2050 m. iš pirmos vietos pagal gyventojų skaičių Kiniją išstums Indija, kurioje po keturių dešimtmečių bus 1,748 mlrd. gyventojų. Iš didžiausių šalių dešimtuko iškris Rusija ir Japonija, o į jį pakils Etiopija ir Kongo Demokratinė Respublika.

Dėl didelio gimstamumo Afrikos šalys dabar yra jauniausios pasaulyje valstybės, kuriose gyventojų iki 15 metų yra daugiausiai: štai Nigerijoje gyventojai iki 15 metų sudaro 50,1 proc., Ugandoje – 48,7 proc., Burkina Fase – 46,4 proc.

O Lietuvoje gyventojai iki 15 metų sudaro tik 15 proc. Tokią pat dalį jaunieji gyventojai užima ir Estijoje, Latvijoje dar mažesnę – 14 proc. Europos Sąjungoje jaunų gyventojų skaičiumi išsiskiria gal tik Italija, kurioje jaunuoliai sudaro net 31 proc.

Seniausia visame pasaulyje šalis, kurioje daugiausiai gyventojų, perkopusių 65 metus, – Japonija (22,6 proc.). Kitos devynios dešimtuko šalys yra Europoje – Vokietija (20,5 proc.), Italija (20,4 proc.), Švedija (18,3 proc.). Į dešimtuką patenka ir Latvija, turinti 17,4 proc. gyventojų, vyresnių nei 65 metų. Lietuvoje gyventojai, kurių amžius per 65 m., sudaro 16 proc.

JAV gyventojų informacijos biuras prognozuoja, kad senjorų išsivysčiusiose šalyse vis daugės – štai JAV vyresnių negu 65 metų gyventojų skaičius padvigubės ir nuo 40 mln. 2010-aisiais pasieks 89 mln. 2050-aisiais.

Neigiamos tendencijos

Taigi senstanti visuomenė tampa vis didesne našta dirbantiesiems. Tarkime, 1950 m. kiekvienam vyresniam nei 65 metų žmogui pasaulyje tekdavo dvylika 15–64 amžiaus dirbančiųjų, o iki 2010 m. šis rodiklis nukrito iki devynių. Didžiausias kritimas – išsivysčiusiose šalyse. 24-iose šalyse (tai daugiausia Europos šalys) vienam pensininkui tenka mažiau nei penki dirbantys žmonės. Žemiausias rodiklis Japonijoje, Italijoje ir Vokietijoje – trims dirbantiesiems tenka vienas pensininkas.

Iki 2050 m. visame pasaulyje šio rodiklio vidurkis nukris iki keturių, o Japonija turės patį mažiausią rodiklį – vienam pensininkui teks vienas dirbantis žmogus. Mažiau nei penki dirbantieji vienam pensininkui teks pusėje pasaulio šalių. Ne išimtis ir Lietuva. Mūsų šalyje jau šiuo metu keturiems darbingiems žmonėms tenka vienas pensininkas, o 2050 m. vienam senjorui teks tik du dirbantieji.

Beje, prastai pasaulyje atrodome ne tik pagal šį rodiklį, bet ir pagal gyvenimo trukmę. JAV gyventojų informacijos biuro apžvalga rodo, kad vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje yra viena trumpiausių Europoje – 72 metai. Vyrai gyvena tik 66, o moterys – 78 metus. Blogesni rodikliai tik Baltarusijoje (vidutinė gyvenimo trukmė 70 metų), Moldovoje (70 metų), Rusijoje (68 metai) ir Ukrainoje (68 metai). O didžiojoje Europos dalyje gyvenimo trukmė dešimt metų ilgesnė nei Lietuvoje – 80 metų.

Krizės nukamuoti latviai, kurie šeštadienį balsavo pirmuosiuose visuotiniuose rinkimuose nuo tada, kai šalis 2008 metais nugrimzdo į giliausią recesijos liūną, vis dėlto sutiko iškęsti daugiau skausmingų ekonominių reformų ir suteikė centro dešiniųjų vyriausybei mandatą tęsti drakonišką taupymo politiką.

Premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės blokas “Vienybė” įtikinamai laimėjo 10-ojo šaukimo Latvijos parlamento rinkimus, surinkęs 31,1 proc. balsų ir užsitikrinęs 33 Seimo mandatus, sekmadienį paskelbė šalies Centrinė rinkimų komisija.

Antrą vietą užėmė centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimas “Santarvės centras”, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, surinkęs 26,03 proc. balsų ir savo vietų skaičių Seime padidino nuo 18 iki 29.

Centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) liko trečioje vietoje su 19,68 proc. balsų ir turės 22 mandatus.

Tai rodo apibendrinti beveik galutiniai rezultatai, kuriuos, suskaičiavus 1 003 rinkimų apylinkių iš 1 013 balsalapius, sekmadienį dieną paskelbė Centrinės rinkimų komisijos (CRK) atstovas Andris Cimdaras.

Gerokai atsilikusios nuo lyderių į Seimą pateks dar dvi partijos: verslui palankus dešiniųjų partijų susivienijimas “Už geresnę Latviją!”, surinkęs 7,65 proc. balsų, ir konservatyvus nacionalistinis Nacionalinis susivienijimas “Viskas – Latvijai!”-”Tėvynė ir Laisvė”-Latvijos nacionalinės nepriklausomybės judėjimas (LNNJ), už kurį balsavo 7,64 proc. rinkėjų.

Kairuoliška prorusiška “Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje” surinko vos 1,43 proc. balsų ir savo atstovų Seime neturės. Kadenciją baigiančiame Seime ji turėjo 6 vietas.

Kitos partijos surinko mažiau nei procentą balsų. Iš viso rinkimuose dalyvavo 13 partijų. CRK duomenimis, aktyvumas rinkimuose buvo 62,62 proc. – 2 proc. didesnis negu 2006 metais.

Su aštuoniais nacionalistų iškovotais mandatais rinkimų rezultatai suteikia dabartinei trijų partnerių valdančiajai koalicijai itin solidžią persvarą parlamente – 63 iš 100 vietų. Dabartiniame, kadenciją baigiančiame parlamente koalicija valdė turėdama 47 vietų mažumą, todėl turėjo kliautis opozicijos parama.

Kalbėdamas žurnalistams savo kampanijos būstinėje Rygoje, džiūgaujant šalininkams, V.Dombrovskis padėkojo rinkėjams. “Jie įtikinamai balsavo už stabilumą”, – sakė jis.

39 metų V.Dombrovskis, kuris vadovauja dešiniųjų partijų susivienijimui “Vienybė”, į valdžią atėjo 2009 metų kovą, kai dėl ekonominės krizės subyrėjo centro dešiniųjų koalicija, kuri 2007-ųjų gruodį pakeitė liaudininkų vyriausybę.

Šeštadienio balsavimas yra jauniausio vyriausybės vadovo Europoje triumfas.

“Tai didžiulis laimėjimas Dombrovskiui”, – AFP sakė Rygoje įsikūrusios Stokholmo ekonomikos mokyklos analitikas Mortenas Hansenas.

“Tai didžiausia recesija, buvusi Europos Sąjungoje, ir griežčiausios taupymo priemonės. O žmonės vis tiek sako: “Mes patikime tam žmogui tęsti (darbą)”, – pridūrė jis.

Rinkimus V.Dombrovskis laimėjo pažadėjęs kovoti su korupcija ir tęsti nepopuliarius biudžeto karpymą bei mokesčių didinimą, kurių reikia pagal prieš dvejus metus ankstesnės vyriausybės pasirašytą tarptautinės 7,5 mlrd. eurų pagalbos programą, skirtą bankrotui išvengti.

Tad 2,2 mln. gyventojų turinčios Latvijos laukia tolesnis griežtas taupymas biudžeto deficitui mažinti, kad 2014 metais, kaip sutarė Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir ES, šioje šalyje būtų galima įvesti eurą.

V.Dombrovskis sakė, kad kalbėsis su koalicijos partneriais dėl daugumos vyriausybės suformavimo.

“Rytoj (sekmadienį) mes susitiksime su dabartinės koalicijos partijomis ir pradėsime derybas dėl naujos vyriausybės formavimo”, – vėlai šeštadienį žurnalistams sakė V.Dombrovskis.

“Pagrindinis koalicijos modelis yra dabartinė koalicija”, – sakė jis, turėdamas omenyje savo bloką “Vienybė”, Žaliųjų ir valstiečių sąjungą (ŽVS) ir susivienijimą “Viskas – Latvijai!”-”Tėvynė ir Laisvė”- LNNJ.

Tačiau V.Dombrovskis pridūrė, kad taip pat susitiks su susivienijimu “Santarvės centras”, kuris pernai vykusiuose rinkimuose į Rygos miesto dūmą iškovojo daugiausiai vietų, o dabar tikėjosi laimėti rinkimus, tačiau liko antroje vietoje.

Premjeras nori išsiaiškinti, ar vyriausybė galėtų kaip nors bendradarbiauti su pirmojo sostinės mero ruso Nilo Ušakovo “Santarvės centru”.

Tradicinis “Santarvės centro” rėmėjas yra rusakalbis elektoratas, sudarantis maždaug trečdalį visų Latvijos gyventojų, tačiau šįmet jis viltis laimėti rinkimus siejo ir su etniniais latviais, kurie užklupus ekonominei krizei smarkiai nusivylė politiniu elitu.

Jei taip būtų nutikę, tai būtų pirmasis kartas po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais, kai rusakalbių gyventojų mažumai atstovaujančiai politinei jėgai būtų pavykę gauti daugiausiai balsų ir galbūt prasimušti į vyriausybę Latvijoje, kur vis dar jaučiama etninė įtampa.

“Santarvės centras”, 2006 metais vykusiuose rinkimuose iškovojęs 17 vietų, vienija socialdemokratus bei buvusius komunistus ir palaiko ryšius su Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino partija “Vieningoji Rusija”.

“Santarvės centras” žadėjo iš naujo derėtis dėl tarptautinės pagalbos plano ir teigė, kad jame numatytos priemonės yra pernelyg griežtos.

Tačiau analitikai šiuos argumentus atmetė kaip pozą siekiant efekto ir sakė, kad, atsižvelgiant į Latvijos sunkią padėtį, Ryga neturi didelio pasirinkimo.

Nors Latvijoje, kurios ekonomika per krizę susitraukė beveik 25 proc., jau pasirodė pirmieji atsigavimo ženklai ir šalies ekonomika per pirmuosius du šių metų ketvirčius kiek ūgtelėjo, nedarbo lygis vis dar siekia 19 procentų.

Kad šalis galėtų įveikti recesiją, V.Dombrovskio vyriausybė yra numačiusi trečdaliu sumažinti valstybės išlaidas.

Per penkerius metus Kaunas prarado tiek žmonių, kiek gyvena visame Raseinių mieste.

Visuomenės sveikatos biuro duomenimis, nuo 2004 metų gyventojų skaičius Kaune sumažėjo 11 tūkst., t.y. 3,2 proc., rašo dienraštis “Kauno diena”. Šiuo metu Kaune nuolat gyvena truputį daugiau kaip 350 tūkst. žmonių.

Statistikos departamento duomenimis, 2006 metais Kaune gyveno 19,5 proc. pensinio amžiaus žmonių, o 2009 metais jų buvo 0,2 proc. daugiau. Per ketverius metus jaunų kauniečių iki penkiolikos metų sumažėjo procentu, iki 15,5 proc.

Lyginant su vidutiniu gyventojų amžiumi, šalies gyventojai yra kiek jaunesni už kauniečius. 2009 metais vidutinis Kauno miesto gyventojų amžius buvo 39,7 metai, apskrities – 39,4, Lietuvos – 39,2 metai. Beje, šalies vyrų vidutinis amžius yra pastebimai mažesnis (36,8 metai) negu moterų (42,1 metai).

Pastaraisiais metais sumažėjo ir Kaune sukuriamų šeimų skaičius. 2007 m. Kauno rotušėje įsipareigojo daugiau kaip 3 tūkst. porų, o praėjusiais metais santuokos žiedus sumainė 2,3 tūkst. jaunavedžių.

Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3,329 mln. žmonių, arba 20,9 tūkst. mažiau negu 2009-ųjų pradžioje.

Statistikos departamento duomenimis, dėl neigiamos natūralios kaitos 2009 metais gyventojų skaičius sumažėjo 5,4 tūkstančiais.

Per praėjusius metus kaimų gyventojų sumažėjo 9,8 tūkst., miesto – 11 tūkstančiais. 2010 metų pradžioje Lietuvos kaime gyveno per 1 mln. žmonių.

Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė 2009 metais buvo kiek ilgesnė nei ankstesniais metais – 67,4 metai (2008-aisiais buvo 66,3), moterų taip pat – 78,7 metų (2008-aisiais – 77,2 metai).

Be to, Lietuvos gyventojai senėja. Vidutinis šalies gyventojų amžius 2000 metų pradžioje buvo 36,7 metų, o 2010-ųjų pradžioje – 39,4 metų.

Statistikos departamentas skelbia, kad šiemet Vilniaus apskrityje žmonių kiek padaugėjo – metų pradžioje apskrityje buvo 850,3 tūkst. gyventojų, arba 500 daugiau negu prieš metus.

Natūrali gyventojų kaita – skirtumas tarp gimusiųjų ir mirusiųjų skaičiaus – 2009 metais Vilniaus apskrityje tapo teigiama (gyventojų prieaugis 574), pernai ji buvo neigiama. Pernai Vilniaus apskrityje gimė 10,6 tūkst. kūdikių – 800 daugiau nei 2008-aisiais.

Gimstamumas gerokai padidėjo Vilniaus miesto savivaldybėje – čia gimė 617 kūdikių daugiau nei 2008 metais per tą patį laikotarpį, Vilniaus rajono (atitinkamai 126) ir Trakų rajono (atitinkamai 34) savivaldybėse.

Lietuva jau pagarsėjo kaip šalis, kurioje pernai sparčiausiai ES mažėjo gyventojų, tačiau šių metų duomenys būtų dar įspūdingesni. Statistikos departamento duomenimis, nors mažinamos motinystės (tėvystės) išmokos planus susilaukti vaikų  kol kas pakoregavo nestipriai, tačiau mirusiųjų skaičius viršijo gimusiųjų 3,3 tūkst. (pernai per visus metus – 5,4 tūkst.). O visus rekordus viršijo deklaravusiųjų apie emigraciją srautas – pirmąjį pusmetį tokių buvo 35 793 (pernai per visus metus – 21 970).

Pirmąjį ketvirtį emigrantų buvo po 1,7–2,1 tūkst. kas mėnesį, o balandį jau net 11 324, gegužę šiek tiek per 10 tūkst., birželį – 8,8 tūkst. Kaip žinoma, tai buvo ne kokia masinė evakuacija iš Lietuvos, o realios situacijos įforminimas ėmus reikalauti, kad oficialiai nedeklaravusieji išvykimo mokėtų sveikatos draudimo įmokas.

Tačiau ir netiksli gyventojų mažėjimo statistika, paskelbta “Eurostato”, ekspertų komentuojama kaip grėsmė naujoms socialinėms ir ekonominėms problemoms kilti.

Tarp pirmojo trejetuko šalių, kuriose sparčiausiai mažėja gyventojų, be Lietuvos, dar yra Latvija ir Bulgarija. Sparčiausiai daugėja gyventojų Liuksemburge, Švedijoje ir Slovėnijoje.