Arūnas BRAZAUSKAS

Laimingi atrodo tiktai totalitarinių santvarkų valdiniai. Privalomai laimingi, nes viešai rodomo entuziazmo stoka gali sukelti visokiausių nemalonumų. Bet valstybių, kurių valdžia pavydžiai seka emocijų raišką, ne tiek jau daug. Gal net viena vienintelė – Šiaurės Korėja. Kitose pasaulio vietose galima būti daugiau ar mažiau nepatenkintiems valdžia, tik nereikia su savo teisybe lįsti į akis.

Pavyzdžiui, Rusijoje yra opozicinės žiniasklaidos kanalų, yra viešai savo nuomonę reiškiančių intelektualų, tačiau jų politinė įtaka menka. Užtat Rusijoje geriau neprotestuoti gatvėse – jeigu nenorima patekti į juodus sąrašus, būti sulaikytiems policijos, galiausiai atsidurti kalėjime.

O demokratijos ir žodžio laisvės sąlygomis nepasitenkinimas yra vyraujanti nuotaika. Galima neslėpti, kad valdžia nepatinka. Maža to, jei norima permainų, valdžią būtina be gailesčio kritikuoti.

Nuomonė išreiškiama per kiekvienus rinkimus. Patenkinti tie, kurie metų metais nekeičia pažiūrų ir balsuoja už tas pačias partijas. Bet gal juos reikėtų vadinti sustabarėjusiais, o ne patenkintais?

Ryžtingi valdančiųjų veiksmai patinka liaudžiai. Todėl prieš rinkimus galima laukti parodomųjų veiksmų – netgi karinių, nors karinės avantiūros būdingesnės diktatūroms. Vis dėlto kietai besielgiantys vadovai pelno simpatijų, net jeigu vien pažvangina pentinais. Antai JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kad ir koks nepraustaburnis būtų, sulaukė anaiptol ne skystų plojimų, kada apšaudė Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado pajėgas. Į Šiaurės Korėją nusitaikę JAV karo laivai – irgi pliusas D.Trumpui. Žinoma, kol neprasidėjo dviejų branduolinių valstybių karas.

Naujasis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas turi mažiau galimybių demonstruoti valstybės karinę galią, užtat yra jaunas ir žvalus – galintis statyti į vietą senus politinius alfa patinus. E.Macronas užsidirbo taškų vienąkart atlaikęs verčiantį iš koto D.Trumpo rankos paspaudimą (šis besisveikindamas timpteli už rankos tarsi dziudo imtynininkas), kitą kartą tol spaudęs D.Trumpo leteną, kol tas ją ištraukė.

Nors Lietuvos Prezidentė metiniame pranešime ką tik pasakė: „Bebaimius sprendimus gali daryti tik laisva, nesusisaisčiusi ranka“, ryžtingi gestai imponuoja tol, kol neliečia pačių piliečių. Su vėzdu geriau mojuoti prieš svetimus. Kada ryžtingos priemonės nukreipiamos į šalies vidų, piliečiai sunerimsta: negi rimtai ketinama ką nors griežtinti, drausti, riboti? Nepasitenkinimas dėl valdžios neryžtingumo staiga virsta baime, kad valdžia bus per daug ryžtinga.

Viešosios erdvės šurmuliavimas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų – tokios nuotaikų švytuoklės atvejis. Viena vertus, yra nemažai piliečių, kuriems patinka kietas kalbų stilius. Tačiau kada kalbos virsta įstatymo kūnu, kyla abejonių ir jas išreiškiančio burbėjimo banga.

Pavyzdžiui, internete galima atrasti, kur pasirašyti po Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės kreipimusi „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Iš valdžios reikalaujama būtent konkrečių veiksmų: „Tris dešimtmečius vykstantį Lietuvos tautos ir valstybės irimą įmanoma sustabdyti tik valingais politiniais sprendimais.“ Seimo priimti alkoholio prekybos, vartojimo ir reklamos sugriežtinimai – būtent valingas politinis sprendimas. Kitas klausimas – ar tai sumažins alkoholio vartojimą šalyje?

Politinė valia irgi įveikiama valia. Jei tau nėra 20 metų, gali susitarti su alkoholinę pilnametystę pasiekusiais draugais, kad aprūpintų tave svaigalais. Alkoholio reklamos ribojimai paskatins kai ką dažniau užsukti į alkoholio skyrius parduotuvėse ir pagal kišenę tapti someljė sau pačiam, gal giminėms ir draugams. Draudimai ir kliūtis – ne pačios blogiausios priemonės jaunimo išmanumui ugdyti.

Tai, kad politinės diskusijos šalyje persunktos nepasitenkinimu, tik liudija, jog esame demokratinė šalis. Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos turėtų imponuoti tiems, kurie mano, jog šalyje per mažai draudimų. Pagaliau valdžia parodė valią ir dar šį bei tą uždraudė. Kažkiek gadina nuotaiką tai, kad vyraujant nepasitenkinimui atsiranda dalykas, dėl kurio negali nuoširdžiai išsikeikti ant valdžios. Pro sukąstus dantis tenka pripažinti, kad pasekmės neaiškios, bet vargu ar bus blogos. Prezidentė po pataisomis pasirašė laisva, nesusisaisčiusia ranka. Koks skirtumas, ar ji buvo patenkinta, ar nepatenkinta, – svarbu parašas.

"Scanpix" nuotr.

Pirmą kartą Europos Sąjungos istorijoje Europos Komisijos (EK) vykdomas tyrimas dėl teisės viršenybės principo laikymosi vienoje iš Bendrijos narių – Lenkijoje įgauna pagreitį. EK pateikė valstybę kritikuojantį raportą ir neįžvelgė pažangos sprendžiant susidariusią padėtį.

Tyrimą EK pradėjo po partijos „Teisė ir teisingumas“ suformuotos naujos valdančiosios daugumos įvykdytų Konstitucinio tribunolo ir viešosios žiniasklaidos reglamentavimo reformų. EK sunerimo, kad tai prieštarauja teisinės valstybės principams. Pagrindinis konfliktas kilo tuomet, kai naujoji vyriausybė paskyrė daugiau Konstitucinio tribunolo teisėjų, nei turėjo, – penkis vietoj dviejų. „Teisė ir teisingumas“ nepripažino buvusios vyriausybės kadencijos pabaigoje paskubomis paskirtų trijų teisėjų.

EK nesiekia ir nenori įsitraukti į politinius ginčus Lenkijoje. Politiniai reikalai yra Lenkijos politikų reikalas, mūsų reikalas – užtikrinti teisės viršenybę.

Konstitucinis tribunolas nurodė, kad vyriausybė privalo palikti anksčiau paskirtus tris teisėjus, tačiau premjerės Beatos Szydlo vadovaujamas ministrų kabinetas atsisako tai įgyvendinti. Be to, naujoji vyriausybė pakeitė teis­mo veiklos tvarką ir gerokai sulėtino sprendimų priėmimo procesą, todėl teismo darbas iš esmės yra paralyžiuotas, o politinė šalies valdžia ir jos sprendimai nėra prižiūrimi. EK nerimą sukėlė ir tai, kad įsigaliojus visuomeninio transliuotojo įstatymo pataisoms vyriausybė gali skirti viešosios žiniasklaidos priemonių vadovus ir stebėtojų tarybų narius.

EK pateikta nuomonė dėl padėties Lenkijoje yra konfidenciali ir birželio pradžioje buvo nusiųsta tiesiai šios šalies vyriausybei. „Nepaisant visų mūsų pastangų, iki šiol nesugebėjome rasti sprendimo dėl pagrindinių klausimų, – spaudos konferencijoje sakė EK viceprezidentas Fransas Timmermanas. – EK nesiekia ir nenori įsitraukti į politinius ginčus Lenkijoje. Politiniai reikalai yra Lenkijos politikų reikalas, mūsų reikalas – užtikrinti teisės viršenybę.“

Manoma, kad EK davė Varšuvai dvi savaites atsakyti į raportą. Jeigu EK netenkins Lenkijos pateikti atsakymai, ji gali pradėti antrąją šios procedūros dalį – rekomendacijų valstybei suformulavimą. Jeigu progresas bei susitarimas ir tada nebus pa­siektas, EK gali pradėti trečiąjį procedūros etapą, kuris numato ES sutarties 7 straipsnio taikymą – nuobaudas. Lenkijai gali būti sustabdyta parama iš struktūrinių fondų arba atimta teisė balsuoti ES Taryboje. Šis straipsnis Bendrijos istorijoje dar niekada nebuvo pritaikytas.

Tačiau svarstymų tai daryti ES istorijoje jau buvo. 1999-aisiais Austrijoje rinkimus netikėtai laimėjo populistinė Laisvės partija ir kartu su Liaudies partija suformavo valdančiąją daugumą, o premjeru netgi pretendavo tapti skandalingasis partijos lyderis Joergas Haideris. Diplomatinė krizė buvo užglaistyta tik po kelių mėnesių, kai J.Haideris savanoriškai pasitraukė iš partijos lyderio pozicijos, nors valdančiojoje koalicijoje partija išliko iki 2002-ųjų.

Prie 7-ojo straipsnio taikymo grįžta ir svarstant padėtį Vengrijoje, kur valdančioji partija „Fidesz“ taip pat dažnai kaltinama balansavimu ties demokratinių principų riba. Būtent reaguodama į padėtį Vengrijoje 2014-aisiais EK galutinai įteisino teisės viršenybės apsaugos sistemą su minėtais trimis etapais.

Šalyje netgi prasidėjo diskusijos dėl Lenkijos ateities Bendrijoje. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad 40 proc. lenkų svarstytų išstojimą iš Europos Sąjungos.

Tuo metu Varšuva abejoja dėl tokio Europos Komisijos vykdomo tyrimo teisėtumo. Partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis sako, kad taip rodoma nepagarba Lenkijai, – ši procedūra nėra numatyta Bendrijos sutartyse, sukurta biurokratų, o ne politikų ir bet kada gali būti užginčyta Europos Teisingumo Teisme. Panašias pozicijas išreiškė ir Lenkijos premjerė B.Szydlo bei šalies užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis. Šalyje netgi prasidėjo diskusijos dėl Lenkijos ateities Bendrijoje. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad 40 proc. lenkų svarstytų išstojimą iš Europos Sąjungos.

Vis dėlto galimybė, kad Lenkija iš tiesų bus nubausta, nėra didelė, nes bet koks tokio pobūdžio sprendimas turi būti priimamas vienbalsiai ES Vadovų Taryboje. O paramos ir užtarimo Lenkija jau sulaukė: Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad vetuos bet kokius bandymus bausti Lenkiją.

Dmitrijaus Kuliko montažas / euroblogas.lt

Ar pagalvojote, kiek daug visko galėtumėte padaryti už pinigus, atiduotus mokesčiams. O gal visgi galite? Ir net daugiau.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Ar jūs mokate mokesčius? Tikriausiai jūs „nemokate“ mokesčių, jei esate samdomas darbuotojas. Taip, gavę algos lapelį pamatote, kad kažkokia suma buvo išskaičiuota iš jūsų algos. Kažkas skirta mokesčiams, kažkas − socialiniam draudimui. Kažkur mažiau, kažkur daugiau. Iš esmės nesvarbu, nes tų pinigų negavote, nematėte ir nepamatysite. Argi jums rūpi tie pinigai? Argi jums skauda dėl jų širdį? Priėmęs jus į darbą darbdavys tikriausiai sakė jums, kiek užsidirbsite grynais. Būtent ta suma įstrigo jūsų galvoje, o apie tą – didesnę − gal net nemalonu galvoti, vis tiek jos negaunate.

Argi jums rūpi tie pinigai? Priėmęs jus į darbą darbdavys tikriausiai sakė jums, kiek užsidirbsite grynais.

Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai įsidarbinate kur nors Vakarų Europoje, tarkime, Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje. Pirmą kartą ilgesniam laikui išvykę tautiečiai paprastai džiaugiasi didelėmis algomis, aktyviai leidžia, aktyviai taupo, aktyviai siunčia namo… Iki to momento, kai pastebi keistą šurmulį savo bendradarbių ar pažįstamų aplinkoje.

Iš pradžių negalite suprasti, kodėl panašiai uždirbantis kolega klausinėja visų, ar kas pažįsta „pigesnį“ mokesčių patarėją, o kitas skundžiasi, kad ir kaip besistengdamas nespėja laiku užpildyti mokesčių deklaracijos, nors iki jos pridavimo liko dar keli mėnesiai. Jūs tegalite pasijuokti iš tokio akivaizdžiai paranojiško elgesio, o į jūsų šaltakraujiškumą žiūrima piktai ir agresyviai.

Norėsite pažvelgti vagišiams į akis. Nueisite į jų biurą, kupini šventos neapykantos. Bet negalėsite jos išlieti.

Kai aistros pasiekia kulminaciją, jūs finalinėje stadijoje taip pat įsitraukiate į mokesčių mokėjimo maratoną. Retais atvejais akistata su valstybe baigiasi lygiosiomis, kaip būna Lietuvoje. Laimėsite jūs arba jie, bet pirmaisiais metais dažniausiai pralaimėsite. Pasijusite apvogtas. Iš jūsų reikalaus krauju ir prakaitu uždirbtų pinigų, kurių jau seniai nebeturite. Norėsite pažvelgti vagišiams į akis. Nueisite į jų biurą, kupini šventos neapykantos. Bet negalėsite jos išlieti. Vietoj iškilių valstybės tarnų – gerai kvepiančių damų su krakmolinėmis šukuosenomis – išvysite jaunuolius su kedais ar lyg ką tik iš virtuvės išėjusias namų šeimininkes, kurie nesupras jūsų patoso, nesivels į ginčus, nerėks ant jūsų ir nesimuliuos švento karo tarp žmogaus ir valstybės. Pasijusite dvigubai įskaudintas ir su nostalgija prisiminsite Lietuvą.

Skirtingai nuo Lietuvos ir mūsų kaimynų, daugelyje Vakarų Europos šalių mokesčius sumoka patys gyventojai. Be abejo yra daugybė lengvinančių procedūrų, ir darbdavys dėl patogumo gali kur reikia pervesti dalį jūsų algos, tačiau principas išlieka nepakitęs – iki tam tikros datos jūs − ir tik jūs − esate savo pinigų šeimininkas, ir po to gerai išanalizavę jūsų darbinę veiklą ir net asmeninį gyvenimą (jei užsienyje jums gims vaikas, galėsite pajuokauti: „nors vaikas ir našta, bet 18 metų bus mokesčių lengvata“), valstybės atstovai įvertins jūsų metinį indėlį į visuotinio gėrio finansavimą.

Gal šioje vietoje skaitytojas paklaus, kodėl gi Vakarų Europa nesimoko iš Lietuvos, ir leis man  nukrypti į istorinį įvykį, kuris galėtų būti savotiškas atsakymas.

1765 metais britų monarchija sugalvojo įvesti iš pirmo žvilgsnio labai efektyvų ir lengvai surenkamą mokestį Šiaurės Amerikos kolonijose. Vadinamuoju Ženklinimo aktu (Stamp Act) buvo apmokestinta daugelis popierinių prekių (pvz., laikraščiai ir knygos) ir operacijų ant popieriaus (sutartys, aktai ir pan.). Idėja buvo tokia – naudojimasis popieriumi yra valstybinės reikšmės veiksmas, todėl už tai turi būti imamas mokestis. Kiekvienas lapas ir jo dydis lėmė galutinę mokesčio sumą. Iš esmės ant visų popieriaus lapų Amerikoje turėjo atsirasti specialus ženklas, patvirtinantis, kad už popierių buvo sumokėta.

Dabartinės mokesčio mokėjimo peripetijos daugeliuose ES šalių yra ne kas kita, kaip pilietinės visuomenės formavimosi aidas, o gal net kertinis akmuo.

Naujas mokestis iš pat pradžių buvo sabotuojamas visų kolonijose gyvenančių sluoksnių – net aršūs rojalistai tapo Londono priešais ir reikalavo panaikinti mokestį. Ką jau kalbėti apie kolonijinę spaudą, kuri dėl mokesčio atsidūrė ties bankroto riba. Prasidėjus neramumams, Britanija atšaukė Ženklinimo aktą, bet kolonistai pradėjo reikalauti dar daugiau – dalyvauti skirstant mokesčių. Tais metais suformuluotas šūkis – „jokių mokesčių be atstovavimo“ – galiausiai tapo šūkiu Amerikos revoliucijos, kurios metu 1775 m. buvo paskelbta Jungtinių Valstijų nepriklausomybė.

Taigi dabartinės mokesčio mokėjimo peripetijos daugeliuose ES šalių yra ne kas kita, kaip pilietinės visuomenės formavimosi aidas, o gal net kertinis akmuo. Niekas negali aklai paimti iš žmogaus mokesčio ir aklai jo panaudoti savo tikslams. Mokesčių mokėtojas tai atlieka pats ir gali stebėti, kur eina jo pinigai. Pati procedūra yra savotiškas bendravimas ir bendradarbiavimas su valstybe.

Skaitytojas prieštaraus, kad tai veikiau simbolinis ritualas. Nesumokėjęs mokesčio, žmogus gaus baudą ir vienaip ar kitaip bus priverstas jį sumokėti. O kiti aspektai – demokratija, pilietinė visuomenė – čia nieko dėti.

Iš tikrųjų aš galvojau tą patį, kai mokėjau savo pirmuosius mokesčius Vokietijoje. Nors buvau įdarbintas ir galvojau, kad kaip ir Lietuvoje viskuo pasirūpins darbdavys, netikėtai gavau laišką – turiu iš savo kišenės atiduoti pora šimtų eurų. Laisvų pinigų nebuvo, tariausi su finansų biuru, kad sumokėsiu per pora mėnesių.

Kitą mėnesį pašto dėžutėje radau dar vieną oficialiai atrodantį voką, širdis akimirkai sustojo, o normaliai kvėpuoti pradėjau, tik jį atidaręs. Nors likau kiek nustebęs – mane, Lietuvos pilietį, kviečia balsuoti savivaldos rinkimuose – rinkti atstovus į Berlyno rajono, pagal gyventojų skaičių kiek didesnį už Kauną, rotušę.

Prieš tai daug kartų balsuodavau Lietuvoje. Partijas ir kandidatus rinkausi pagal tai, kaip ir kiti aukštuosius mokslus baigę bendraamžiai – politinė ir geopolitinė vizija, vertybinės pažiūros, asmeninės savybės ir gal šiek tiek simpatijos. Net per savivaldos rinkimus bandžiau mąstyti „globaliai“.

Demokratinėje valstybėje svarbiausia yra ne tiek įstatymų kūrimas ar taisymas, bet biudžeto formavimas, nuo ko ir priklauso socialinė gerovė ir visuomeninis saugumas.

Nors ir buvau gerai susipažinęs su vokiškomis partijomis, visiškai negalėjau pritaikyti senų kriterijų. Pradėjau skaityti rinkimines programas, žiūrėti, ką jos žada − kaip norima skirstyti biudžetą, kur padidinti, kur pamažinti, kokį svarbų projektą įgyvendinti. Praplėsti šalia mano namų esantį vaikų darželį? Ačiū, nereikia. O čia taip, šią aikštę tikrai verta sutvarkyti. Tiesiog labai norėjau, kad už mano uždirbtus ir jau turėtus pinigus, kuriuos aš dabar privalau atiduoti valstybei, būtų padaryta tai, kas ir man patiktų.

Apsisprendęs už ką balsuoti, kažkaip pagalvojau, kad dabar – pirmą kartą gyvenime – tapau tikru rinkėju. Politinio gyvenimo „puzzle“ staiga tapo aiškiu paveikslu. Juk demokratinėje valstybėje, kurioje sukurti visi teisiniai pamatai, svarbiausia yra ne tiek įstatymų kūrimas ar taisymas, bet biudžeto formavimas, nuo ko ir priklauso socialinė gerovė ir visuomeninis saugumas. Valstybė finansuojama ne šiaip sau iš kažko, bet iš tų popierinių ir metalinių eurų, kurie guli tavo piniginėje.

„Vėl buvo panaudota demokratija“, – taip kovo 22-osios teroro aktus Briuselyje pakomentavo vienas feisbuko drau­gas, gal susipykęs su kalba ir logika, o gal išties nusivylęs demokratija, nors neatrodo, kad suprastų, kas tai yra.

Arūnas BRAZAUSKAS

Trys mirtininkai su bombomis lagaminuose atvyko į Briuselio oro uostą. Du susisprogdino, trečias pabėgo. Šis išpuolis užsitikrino vietą istorijos vadovėliuose. O kokio dydžio šriftu bus aprašyti gaisrai Švedijoje? Nuo pabėgėlių pagausėjimo pernai vasarą iki lapkričio 1 d. suskaičiuoti 9 pabėgėlių centrų padegimai. Šių metų sausio vidury sudegintų centrų skaičius išaugo iki 17. Tai jau vadinama pilietiniu karu.

Duomenis skelbia tinklaraštininkai, kurie rankioja naujienas provincijos spaudoje ir socialiniuose tinkluose. Vietinių gyventojų terorizmas nėra Švedijos pagrindinės žiniasklaidos tema. Ar ne todėl, kad nenorima pripažinti, jog padegėjai – „mūsiškiai“, demokratiškos, tolerantiškos Švedijos piliečiai?

Ar žmogus mūsiškis, ar ne, dažnai priklauso nuo to, ar jis budelis, ar auka. Lietuvoje žydšaudžiai labai nenoriai laikomi mūsiškiais. Kitoks požiūris į aukas: antai šįmet Švedijoje pabėgėlio iš Sirijos nužudytas lietuvis paauglys – mūsiškis. O dėl Nerijaus Bilevičiaus, kuris pernai Švedijoje nuteistas kalėti iki gyvos galvos už išprievartavimą ir žmogžudystę, diskusijų beveik nekyla. Vargu ar jis bus viešai vadinamas mūsiškiu.

Detalės atskleidžia kasdienio mintijimo logiką, tiksliau, jos nebuvimą. Lietuviai, kai jiems tai nenaudinga, pasąmoningai vengia jungčių, kurios nusikaltimą susieja su etnine, kultūrine priklausomybe. Nors mielai braižo jungtis kitų atžvilgiu.

Nemažai lietuvių socialiniuose tinkluose siejo nusikaltimą su islamo religija, nors net Rusijos oficialūs šaltiniai teigė, kad auklė serga šizofrenija.

Vasario pabaigoje Rusiją sukrėtė nusikaltimas: aukle Maskvoje dirbanti Uzbekistano pilietė buvo sulaikyta mojuojanti nupjauta ketverių metų auklėtinės galva. Maskvos musulmonų bendruomenė pripažino ją saviške – rinko aukas nužudytos mergaitės šeimai. Nemažai lietuvių socialiniuose tinkluose siejo nusikaltimą su islamo religija, nors net Rusijos oficialūs šaltiniai teigė, kad auklė serga šizofrenija.

Religinių šaknų paieška – irgi aiškinimo būdas. Tačiau neteko girdėti, kad kuri nors Lietuvos krikščionių bendruomenė rinktų aukas N.Bilevičiaus aukos Lisos Holm artimiesiems. Nedarė to ir ateistai – mat nėra organizuoti.

Neatsižvelgiant į viešąją nuomonę negalima formuoti jokios politikos net ir diktatūros sąlygomis, juolab demokratinėse valstybėse. Belgijos musulmonų lyderiai atsiribojo nuo teroristų. Vakaruose tokie atsiribojimai dabar jau rutina. Kai kurie lietuviai taip pat rutiniškai kars ant pabėgėlių savo siaubą, kurio prisisiurbė iš TV. Todėl tas tūkstantis su trupučiu pabėgėlių, kuriuos priimti per dvejus metus įsipareigojo Lietuvos valdžia, kelia ir kels didesnes aistras nei 20 tūkst. užsieniečių, gyvenančių vien Vilniaus apskrityje (tiesa, daugumą jų sunku atskirti pagal rasinius požymius).

Politiką migrantų atžvilgiu visos ES mastu galima nustatyti tiktai „panaudojant demokratiją“. Nes ES nėra supervalstybė, o tik „visuomeninė organizacija“, nors ir labai solidi. ES narės sutarė veikti solidariai. Tai ypač glosto ausį, kada kalbama apie Lietuvos naudą: 2007 m. – 2020 m. Lietuva bus gavusi 14,1 mlrd. Eur. Tačiau įsipareigojimai abipusiai. Solidarumas numato ir išlaidų skiltį. Lietuva atrodytų nesolidari, jeigu atsisakytų priimti kažkiek pabėgėlių.

Dabarties sąlygomis nepamainomos tvarkos atramos yra policija ir specialiosios tarnybos. Demokratijos, iš dalies ir diktatūros sąlygomis jos siekia užkardyti smurtą, kad nenukentėtų nei kvaili, nei protingi, nei paisantys logikos, nei ignoruojantys ją savanaudiškais politiniais sumetimais.

Balandžio pabaigoje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovas Bronius Bradauskas ir komiteto narys Povilas Gylys užsipuolė, be jokios abejonės, kompetentingiausią Lietuvos viešosios erdvės analitiką Raimondą Kuodį. „Įžūlus ir nekompetentingas“, – tokia buvo diagnozė.

Ar tikrai? Nereikia didelio proto, tik elementarios sąžinės, kad aiškiai matytum, jog būtent Raimondas Kuodis yra daugumos rimtų Lietuvos viešosios ekonomikos diskusijų iniciatorius. Jis pirmasis dar 2004 m. pradėjo kalbėti apie kylantį nekilnojamojo turto burbulą, logiškai ir nuosekliai paaiškino Lietuvos mokesčių sistemines bėdas ir pateikė siūlymų, kaip sistemą reformuoti, aiškiai su skaičiais kalbėjo ir tebekalba apie naujos atominės elektrinės statybos naštą, kurią būtina vertinti rimtai, o ne reklaminėmis propagandinėmis kalbelėmis.
Be to, daugiau kaip prieš dešimtmetį jis kalbėjo ir apie „Snoro“ bėdas, kurias, jo žodžiais, būtina kuo skubiau išrišti. Jis vienas iš labai nedaugelio Lietuvos ekonomistų nuolat skaito: tai akivaizdžiai matyti, kaip, deja, nesunku įžvelgti ir tai, kad dauguma kitų su pasaulyje vykstančiomis diskusijomis susipažinę menkai ir nuolat kartoja kelias primityvias kokios vienos senstelėjusios knygutės mantras.
Galima tęsti, bet tereikia pusvalandį „pagūglinti“, ir visa istorija bus kaip ant delno. Su R.Kuodžio argumentais galima sutikti, galima nesutikti, galima sutikti iš dalies, bet kaltinti jį nekompetencija reiškia pasirašyti sau, kaip mąstančiam subjektui, mirties nuosprendį.
Kiek teko patirti (Lietuvos žurnalistai, kaip įprasta, džiugiai surinkę epitetus, kontekstą pamiršo) Broniui Bradauskui kliūva tai, kad R.Kuodis nepalaiko valstybinio banko idėjos, o Povilas Gylys mano, kad R.Kuodis esąs individualistinės, neoliberalios krypties ekonomistas.
Dėl to, ar Lietuvai būtinas valstybinis bankas, žinoma, kalbėtis galima, tačiau argumentų, o ne jaustukų ir nuosprendžių kalba. Kaip toks bankas atsiras? Kaip ir iš kokių lėšų gana rimtą viešųjų finansų deficitą turinti valstybė suformuos jo kapitalą? Kokiais principais bus skolinama: jei pinigų kaina ir skolinimo sąlygos bus tokios kaip vidutiniškai rinkoje, tai kokia prasmė steigti? Jei sąlygos skirsis ir bus ne tokios griežtos, tai kas gaus tuos „palengvintus“ kreditus ir kas bei kaip dengs riziką? Kaip vertinti tai, kad kai kas gaus konkurencinių pranašumų?
Klausimų begalės, ir jei jau gvildenti šį klausimą, tai ieškant atsakymų. Beje, būtent R.Kuodis, o ne koks B.Bradauskas, tai daugiau kaip dešimt metų daro.
P.Gylio kritika dar keistesnė. Jei jis mano, kad R.Kuodis yra neoliberalios krypties ekonomistas, tai akivaizdu, jog profesorius arba nelabai suvokia, kas ta neoliberali kryptis, arba tiesiog nėra skaitęs R.Kuodžio darbų. Kita vertus, o kodėl R.Kuodžio pažiūros turėtų būti tokios išskydusios ir neapibrėžtos, kaip P.Gylio? Nemažai skaitėme profesoriaus tekstukų, kuriuose mintis išsirutulioja į tai, kad turėtų būti „teisingiau“. Kas, taip mąstant, nustatys, kas yra teisingiau? Pats P.Gylys?
Holizmas, kuriam jis sakosi atstovaujantis, tiesą sakant, nėra ekonominės krypties mokykla, greičiau kažkas iš religinio Naujojo amžiaus judėjimo priesakų. Ir neatsitiktinai tokių judėjimų pranašai galiausiai baigia ties kokios nors eilinės garliavos tvora: kai neturi galvoje rimtų kriterijų, lieka raudos, pykčiai ir jausmai.
Galite paklausti, o kodėl čia taip energingai stojau R.Kuodžio pusėn? Žinoma, visada malonu būti toje pusėje, kurioje girdi argumentus ir matai mąstymo pastangas bei jų vaisius. Ir būtų gėda būti ten, kur viskas apsiriboja mergaitiškai lėkštais jausmais ar pasvarstymais, kad Seime turi būti tik turtingi. Pastaroji mintis, beje, priklauso p. B.Bradauskui, kurio pažiūros (jei tai pažiūros) P.Gyliui nekliuvo. Ir vis dėlto ne tai lėmė mano sprendimą viešai išdėstyti, kurioje pusėje esu, o kitas, daug rimtesnis dalykas.
Lietuvą kur nors nuvesti gali tik laisvų, mąstančių ir svarstančių žmonių diskusijos, kurios ir yra politika. Lietuvai mirtinai – kiekvienas į lėktuvą lipantis žmogus artina jos komą – būtina autentiška politika. Tokia politika formuojasi ir atsiranda šalies piliečiams bandant asmenine būtimi ir buitimi pamatyti save ir Lietuvą platesniame valstybės, Europos ir pasaulio kontekste. Žmonės turi kalbėti, kalbėtis ir turi būti girdimi. Ir turi būti girdimi pirmiausia tie žmonės, kurie kasdien tempia labai nelengvo gyvenimo naštą, o ne pilkoko politinio elito veikėjai. Tautos labui, pavyzdžiui, jau laikas uždrausti kvailas TV šou laidas, kurias veda ir apie politiką sapalioja mergaitės, dešimt kartų daugiau laiko skiriančios makiažui ir rūbeliams, nei temos, kurią pristatys, analizei.
Esame „sena“ tauta, kurią nuolat sunaikina nenoras kalbėtis ir matyti kitą. Bet kai nematai artimojo kančios, pamatai priešo veidą. Europos statistikos agentūra „Eurostat“ 2013 m. pavasarį paskelbė, kad Europos finansų krizė labiausiai Europoje paveikė lietuvius, kurių namų ūkių išlaidos nuo 2008 iki 2011 m. sumažėjo 15,5 proc. Šiame sąraše pralenkėme net graikus. Pernai Lietuvos šeimų išlaidos sudarė 72,7 mlrd. Lt ir vis dar buvo 400 mln. Lt mažesnės nei 2008 m., jau kelinti metai smunka realus darbo užmokestis. Tai vyksta šalyje, kurioje bendras ekonomikos pyragas nuo krizės pradžios padidėjo daugiau nei 21 milijardą litų! Tai gal pasvarstykime, kokį pyragą iškepus liks ir tam, kuris alksta?
Dvidešimt metų Lietuvoje užmušinėjama laisva mintis ir bet kokios realiai veikiančios demokratijos pamatas – laisvų piliečių diskusija. Jau nepriklausomybės aušroje prieš dvidešimt metų išgirdome, kad svarsto ir nepritaria tik tie, kurie arba nemąsto, arba svajoja apie „raudonąją lygiavą“. Žodžiu, jeigu nežiūri p. Vytautui Landsbergiui į burną, savąją iš susižavėjimo pravėręs, esi priešas.
Kad ir kiek keitėsi valdžios – logika ta pati. Vienas socdemų premjeras, jau ekonomikai ugnimi liepsnojant, pasikvietė pusryčių garbią senutę profesorę lituanistę, ir ta užkandusi pamokė ekonomistus, kad kalbėti apie ekonomikos perkaitimą (ar ji žinojo, ką tai reiškia?) gėda, nes viskas tik gerėja ir gerėja. Kuo baigėsi – žinome.
Neseniai Lietuvos politikai (tarp jų net esą Rusijos bijantys konservatoriai) ir dalis ekonomistų prabilo, kad ekonomikai plėtoti mums būtina imigracija iš Rytų – Rusijos ir jos kaimynių. Ar tai reiškia, jog nugalėję okupaciją po dvidešimties metų supratome, kad be „rusų“ gyventi negalime? Ir ar ne pirmieji tokios okupacijos ilgisi te, kurie iki tol bet kokią pastangą parodyti problemas priskyrė blogai kalbančiojo valiai?

Lietuvą kur nors nuvesti gali tik laisvų, mąstančių ir svarstančių žmonių diskusijos, kurios ir yra politika.

Pirmuoju demokratiškai išrinktu Egipto prezidentu tapo buvęs radikalas, uolus sunitas, žydų ir krikščionių priešas, dabar mėginantis įtikinti, kad sugebės Egiptą pasukti demokratijos ir tolerancijos keliu.

Kelias praėjusias savaites sprendėsi Egipto likimas. Šalyje, kurioje prieš metus įvyko revoliucija – buvo nuverstas diktatorius Hosni Mubarakas, vyko pirmieji šalies istorijoje demokratiniai prezidento rinkimai, o juose rungėsi dvi priešingybės – “Musulmonų brolijos” kandidatas Mohammadas Morsi ir Hosni Mubarako valdymo metu ministro pirmininko pareigas ėjęs Ahmedas Shafiqas. Pirmasis, nors ir islamistas, žadėjo Egipto žmonėms tai, ką Vakaruose vadiname demokratija, o arabų pasaulyje reiškia bent jau daugiau teisių, laisvių ir galimybių. Antrasis užnugaryje turėjo tvirtą kariškių palaikymą ir rengėsi senąjį Mubarako režimą pakeisti karine chunta arba fundamentalistine diktatūra.
Ir nors egiptiečiai į rinkimus ėjo nenoriai, visgi didžiuliam demokratijos rėmėjų džiaugsmui ir nuostabai pergalė rinkimuose buvo pripažinta ne A.Shafiqui, o būtent islamistui M.Morsi.
Tačiau ar islamistas ir demokratas – suderinamos sąvokos?

Laukia kariškių pasipriešinimas

Kol kas visi ženklai rodo, kad M.Morsi iš tiesų ketina imtis žmogaus teisių ir tolerancijos įvirtinimo bei nacijos suvienijimo reikalų.
Tačiau M.Morsi laukia sunkus ir ilgas kelias, kol jis galės įvykdyti bent vieną savo rinkiminį pažadą – suvienyti Egiptą, suteikti moterims tas pačias teises, kokias turi vyrai, ir įskiepyti toleranciją kitatikiams, kitaminčiams ar kitataučiams.
Visų pirma, jis pats kaip asmenybė nėra nei charizmatiškas, nei įkvepiantis oratorius, nors tvyrant politiniam ir socialiniam chaosui, šios savybės labai praverstų. Juk net ir kandidatu į prezidentus jis tapo per atsitiktinumą – 2011 m. įsteigtos “Laisvės ir teisingumo” partijos išrinktuoju turėjo tapti šios partijos mecenatas milijardierius Khairat El-Shateras. Tačiau dėl kaltinimų korupcija iš kovos dėl prezidento posto jis buvo pašalintas, o jo vietą užėmė niekam neimponuojantis inžinerijos mokslų daktaras, buvęs parlamentaras M.Morsi.
Dar svarbiau tai, kad prezidentui teks atlaikyti ir didžiulį Kariškių tarybos, po H.Mubarako nuvertimo veikusios kaip prezidento institucija, pasipriešinimą. Pavyzdžiui, nors buvo įsipareigojusi valdžią naujai išrinktam prezidentui perleisti birželio 30-ąją, ši taryba prieš pat rinkimus pasistengė apriboti būsimo šalies vadovo įgaliojimus, o savuosius – kiek įmanoma išplėsti. Keliais dekretais generolai prisiėmė sau privilegiją formuoti ir tvirtinti šalies biudžetą, taip pat teisę vetuoti būsimą konstituciją. Kariams buvo suteikta netgi teisė, esant reikalui, suimti civilius gyventojus. Tačiau svarbiausia, kad taryba prieš pat prezidento rinkimus paleido demokratiškai išrinktą parlamentą, kurį sudarė islamistų dauguma.
Tad M.Morsi laukia ne tik nauji parlamento rinkimai, bet ir nuolatinė konfrontacija su daugiau nei bet kada galių įgijusiais kariškiais.
Vis dėlto gera žinia ta, kad M.Morsi bent jau liko teisė formuoti vyriausybę, ir jau pirmosios dienos parodė, kad bent jau tai darydamas, naujasis Egipto prezidentas laikysis anksčiau savo deklaruotų principų.
Pavyzdžiui, M.Morsi pirmojoje kalboje egiptiečiams pažadėjo, kad atkurs piliečių pasitikėjimą vieni kitais ir taps “prezidentu visiems ir kiekvienam”: musulmonams, krikščionims, jauniems ir seniems, moterims ir vyrams, darbininkams, tarnautojams ar verslininkams.
Jo žodžius netrukus palydėjo ir pirmieji veiksmai. Praėjusios savaitės viduryje buvo paskelbta, kad pirmą kartą Egipto istorijoje viena iš viceprezidentų M.Morsi paskyrė moterį, o vienas iš vyriausybės ministrų bus krikščionis – tai Egipte iki šiol buvo visiškai neįsivaizduojama, juolab turint omenyje, kad tokį sprendimą priėmė būtent islamistas prezidentas.

Islamistai – už toleranciją?

Kaip pažymi “International Business Times” žurnalistė Amrutha Gayathri, gali atrodyti, kad priežasčių nemėgti islamistų yra daugiau nei pakankamai. Vakarų politikai iki šiol vieningai aiškino, kad islamistų pergalės arabų pavasarį išgyvenusiose valstybėse prilygsta katastrofai. Esą tai reikštų visišką kitų religijų diskriminavimą, agresyvius santykius su Vakarų valstybėmis, paramą teroristiniams judėjimams.
Tačiau radikalieji islamistai “paprastus” islamistus – tokius kaip M.Morsi, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje patys niekina ir jokiu būdu savęs su jais netapatina.
M.Morsi, regis, irgi neturi nieko bendro nei su radikalaus islamo protegavimu, nei su teroristiniais judėjimais. Netgi priešingai – dabartinis al Qaeda vadas Aymanas al Zawahiri yra pareiškęs, kad didžiulė gėda, jog islamistu save vadinantis M.Morsi jaunus egiptiečius pakvietė rikiuotis prie balsadėžių, o ne imtis ginklų ir pradėti džihadą – karą su kitatikiais.
Čia svarbu žinoti, kad organizacija “Musulmonų brolija” dėl įtariamų sąsajų su teroristiniais judėjimais, H.Mubarako valdymo laikotarpiu Egipte kurį laiką buvo netgi uždrausta, o kai kurie jai priklausantys nariai vėliau iš tiesų perėjo į al Qaeda. Kita vertus, “Musulmonų brolijoje” nestinga ir žmonių, pasisakančių už demokratines vertybes bei teisinę visuomenę. Tad, kaip teigia analitikai, “Musulmonų brolija” dabar yra kryžkelėje tarp islamiško šariato ir demokratijos, ir M.Morsi turi galimybę pasukti būtent šia kryptimi.
Ženklų, kad islamistai Egipte linkę rinktis būtent demokratijos kelią, yra pakankamai. Pavyzdžiui, prieš rinkimus karinei tarybai paleidus parlamentą ir apribojus būsimojo prezidento įgaliojimus, islamistai ne tik protestavo kartu su pasaulietinių pažiūrų šalininkais ir jaunimo grupėmis, bet ir patys buvo aktyviausi šių protestų dalyviai.

M.Morsi – dvilypė asmenybė
Vis dėlto nereikėtų skubėti ir idealizuoti M.Morsi ar kitų jo partiečių, tiesiog, kaip pažymi analitinis žurnalas “Foreign Policy”, vertėtų luktelėti ir leisti už save prabilti jo darbams. Mat M.Morsi apie demokratiją ir toleranciją postringauja ne taip jau seniai – tik po to, kai buvo nuverta H.Mubarako diktatūra. O prieš tai jo biografijoje būta nemažai radikalių potėpių. Pavyzdžiui, dabar religijos laisvę deklaruojantis prezidentas (kuris pats, beje, yra giliai religingas žmogus) devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje yra priklausęs antisionistiniam komitetui, pasisakiusiam prieš bet kokių santykių su Izraeliu palaikymą. Be to, jis ilgai buvo nusiteikęs ir prieš Koptus (Egipto krikščionių bendruomenę), reiškė palaikymą organizacijai “Hamas”.
Dabar jis kalba visiškai priešingai, ir nors jo žodžiai skamba nuoširdžiai, praeitis liudija, kad M.Morsi moka nesunkiai persiorientuoti ir keitalioti nuomonę.
Įdomu tai, kad Egipto krikščionys, moterys, nuosaikūs musulmonai ir aukštesnės klasės egiptiečiai balsavo už jo priešininką A.Shafiqą. Ir visai ne dėl to, kad būtų išsiilgę nuverstojo diktatoriaus H.Mubarako laikų, o iš baimės, kad M.Morsi – dar didesnė blogybė ir atėjęs į valdžią jis paverstų Egiptą tikra šariato valstybe.
Visgi kol kas nėra nė vieno požymio, kad ši išankstinė baimė būtų buvusi pagrįsta. “Jis sako daugybę labai teisingų dalykų, tiek privačiuose susitikimuose, tiek viešai, ir kol kas nėra priežasčių nerimui”, – konstatuoja JAV Valstybės departamento atstovė Victoria Nuland.

M.Morsi biografija
Pilnas vardas – Muhammad Morsi Isa al-Ayyat.
Gimė 1951 m. rugpjūčio 20 d. (60 m.), Šiaurės Egipte Nilo deltos rytuose esančioje provincijoje šalia Viduržemio jūros.
Išsilavinimas:
Kairo universitete įgijo inžinerijos magistro laipsnį, o vėliau Pietų Kalifornijos universitete apsigynė mokslų daktaro laipsnį.
1982 – 1985 m. dirbo profesoriaus asistentu Kalifornijos valstijos universitete.
1985 m. grįžo į Egiptą dėstyti Zagazigo universitete.
Asmeninis gyvenimas:
1979 m. vedė Najlą Mahmoud. Du iš penkių jo vaikų yra gimę JAV ir turi šios šalies pilietybę.
Politinė veikla:
2000 m. kaip nepriklausomas kandidatas penkeriems metams buvo išrinktas į Egipto parlamentą, nes tuo metu jo partija “Musulmonų brolija” buvo uždrausta diktatoriaus H.Mubarako.
2011 m. buvo išrinktas naujai įsteigtos ir įtakingo milijardieriaus Khairat El-Shatero finansuojamos “Laisvės ir teisingumo” partijos pirmininku.
Po to, kai partijos rėmėjas buvo diskvalifikuotas iš prezidento rinkimų dėl kaltinimų korupcija, M.Morsi tapo šios partijos kandidatu į šalies prezidento postą.
Religija:
Išpažįsta sunitų tikėjimą.

Dar niekada pralaimėjimų nepatyrusi Vladimiro Putino partija “Vieningoji Rusija” ir vėl laimėjo rinkimus, nors ir mažesniu skirtumu nei įprastai. Rusijos terminais kalbant, tai tikras demokratijos proveržis.

Liberaliausia ir išties demokratija alsuojanti Rusijos partija “Jabloko” ką tik įvykusiuose Dūmos rinkimuose tegavo 3 proc. rinkėjų balsų ir liko už borto, mat kad patektum į Dūmą, reikia būti palaikomam bent 7 proc. rinkėjų. Užtat Vladimiro Putino “Vieningoji Rusija” gavo bemaž 50 proc. balsų. Tiesa, daugiausiai, per 99 proc. rinkėjų, šiai partijai pirmenybę suteikė tik… Čečėnijoje ir Rusijos psichiatrijos ligoninėse.
Gal Vakaruose tokia “demokratija” ir kelia šypsnį, bet Rusijoje – tikrai ne. Buvęs prezidentas, o dabar premjeras V.Putinas vaikštinėja neva perkreiptu veidu, o “opozicija” trina rankas – girdi, va dabar tai pasidarbuosim iš peties.
Žinoma, visa tai primena absurdo teatrą, nes aišku, kad Kremlius kaip reguliavo Dūmai gyvenimą, taip ir toliau reguliuos. Tačiau rinkimų rezultatai vis dėlto išties netikėti: pirmą kartą nepriklausomos Rusijos istorijoje “Vieningosios Rusijos” atstovai Dūmoje nesijaus vieniši, nes čia pateko daugiau nei bet kada kitų partijų atstovų, pasiglemžusių iš “Vieningosios Rusijos” 77 parlamento krėslus, palyginti su praėjusia kadencija.
Ir nors “Vieningoji Rusija”, net ir turėdama mažiau postų, toliau tvarkys reikalus Dūmoje, V.Putinui balsų persiskirstymas yra išties prasta žinia. Regis, tai pati niūriausia V.Putino prezidentinės kampanijos pradžia, kokią tik jis galėjo įsivaizduoti. Rugsėjį, iškilmingai pranešęs, kad vėl sieks prezidento posto per 2012 m. kovą vyskiančius prezidento rinkimus, V.Putinas į kairę ir dešinę iki šiol žarstė drąsius pareiškimus, kad jo partijos sėkmė Dūmos rinkimuose bus ta pusė darbo, kurią atlikus prieš prezidento rinkimus nebebus jokių abejonių dėl nugalėtojo. Vis dėlto tų abejonių, regis, bus iki paskutinės minutės.

V.Putinui prireiks antro turo?
Toks klausimas – ar V.Putinui prireiks antro rinkimų turo – dar prieš keletą metų būtų nuskambėjęs kaip didžiausia erezija. Tačiau dabar V.Putinui, po rinkimų pasirodančiose nuotraukose primenančiam liūdnojo vaizdo riterį, tikrai nebepakaks išspausti dirbtinės šypsenos ar papozuoti su medžiotojo uniforma, kad minios iš karto atiduotų už jį savo balsus.
“Praėjusios savaitės Dūmos rinkimai užbrėžė brūkšnį tarp V.Putino politinės karjeros praeities ir ateities. Rusijos rinkėjams reikia daugiau nei anksčiau – jiems nebepakaks V.Putino pagyrų ir svaičiojimų apie teisingumą. V.Putinui teks paaiškinti, kodėl jis nori grįžti į politiką ir ką ketina daryti tapęs prezidentu”, – pokyčius Rusijoje apibendrina Maskvos “Carnegie” centro analitikas Nikolajus Petrovas.
Tiesa, puikiai viešuosius ryšius išmanantis V.Putinas praėjusią savaitę dėl visa ko išmėgino anksčiau gelbėjusius triukus. Praėjusį pirmadienį “Vieningosios Rusijos” suvažiavime jis priminė, kiek laiko yra nuolankus Rusijos tarnas (tai, žinoma, visas jo gyvenimas), ir paragino minią skanduoti “ura”.
Tai nepadėjo, ir, kaip ironizuoja politologas Glebas Pavlovskis, džiaugtis reikia jau vien tuo, kad susirinkusi vienuolikos tūkstančių minia vietoj šlovinančių skanduočių nepradėjo švilpti.

Švilpianti revoliucija
Švilpimas ir švilpavimas Rusijoje dabar turi ypatingą prasmę – labai panašią į tą, kokią Baltarusijoje turi katučių plojimas, tad analitiko G.Pavlovskio džiugesys dėl neįvykusio V.Putino nušvilpimo nėra atsitiktinis.
Besikeičiančias rusų nuotaikas ir vis drąsiau reiškiamą nuomonę apie anksčiau neliečiamaisiais laikytus politikus išduoda ne vien rinkimų rezultatai.
Garsiausias švilpimas šį mėnesį pasigirdo per legendinės Rusijos grupės “Mashina Vremeni” (Laiko mašina) koncertą Kuzbaso regione esančiame Kemerovo mieste. Koncertas vyko kuo sklandžiausiai, kol vedėjas nepranešė, kad pagrindinis renginio rėmėjas – “Vieningosios Rusijos” atstovai vietos valdžioje.
Nelaimingajam vedėjui nepavyko užbaigti net sakinio – minios švilpimas nustelbė bet kokius mėginimus pagarsinti mikrofoną. Nepadėjo net keistoki į sceną išbėgusio mero mėginimai paaiškinti, esą tariama partijos parama – tai tik nevykusi vedėjo provokacija bandant išjudinti minią. Ką gi, minia pasirodė tikrai judri, o švilpimas, tapęs pagrindiniu persisotinimo “Vieningąja Rusija” simptomu, pasigirdo ne vien Kemerove.
Po kelių savaičių jis pasikartojo Čeliabinske, kai vietinės ledo ritulio komandos “Traktorius” kapitonas Vladimiras Antipovas po rungtynių su CSKA ledo arenos viduryje išrėžė prakalbą apie Rusijos didybę ir Čeliabinsko valdžios nuopelnus, o pabaigoje sušuko “mes mylim gubernatorių!”. Šaižus švilpimas tęsėsi tol, kol patriotiškasis V.Antipovas vėl atsisėdo ant suolelio.
Kad “Vieningosios Rusijos” žvaigždė gęsta ne tik provincijoje, bet ir sostinėje Maskvoje, o švilpti vis dažniau išdrįstama ne tik prieš paskirus vietos valdžios veikėjus, bet ir prieš patį V.Putiną, buvo galima įsitikinti ir lapkričio 20-ąją, kai šalies premjeras Maskvos stadiono ringe pasveikino kovų turnyro nugalėtoją Fiodorą Emilianenką ir pavadino jį tikru Rusijos kunigaikščiu. Žodžiai gražūs, tačiau jų buvo neįmanoma girdėti per 20 tūkst. žmonių švilpimą ir skandavimą “Putinai, lauk”.
Tačiau tai, jog rusams įgriso V.Putinas ir “Vieningoji Rusija”, dar nereiškia, kad jie išsiilgę demokratijos. Tai matėme ir per rinkimus, kai tikri demokratijos šaukliai ir vėl liko už borto, o štai “Vieningajai Rusijai” į kompaniją Dūmoje išrinkti visokio plauko keistuoliai, komunistai, prisitaikėliai ir radikalai.

Derėtis teks su klounais
Taigi, ką rusai nori išvysti vietoj V.Putino? Daug rusų balsų pelnė mylimiausias Rusijos nacionalistas, klounu vadinamas antisemitas Vladimiras Žirinovskis, vadovaujantis šiuo atveju absurdiškai besivadinančiai Liberalų demokratų partijai. Beje, anksčiau šio žydų nekenčiančio keistuolio radikalo pavardė buvo Vladimiras Volfovičius Eidelšteinas, bet jis labai pyksta, kai primenama, kad išsižadėtąją pavardę jis gavo iš savo tėvo Lenkijos žydo.
V.Putinui V.Žirinovskis yra tikra rakštis, nes konkuruoja stipriausiose V.Putino stichijose – moka įtikinamai mojuoti kumščiu ir neslepia imperinių ambicijų. Tačiau kartu ir nekelia didelės grėsmės, nes yra savotiškas “nišinis” politikas, turintis saujelę gerbėjų ir niekaip neprasimušantis į tikrąsias aukštumas, tad per daug paisyti jo nuomonės V.Putinui neprireiks. Juolab kad tarp pačių naujausių “inovatyvių” ligšiolinio Rusijos Dūmos vicepirmininko V.Žirinovskio idėjų – tokie utopiniai sumanymai, kaip atominės bombos numetimas į Šiaurės Atlantą, kad būtų paskandinta Didžioji Britanija, grasinimai sukurti rusų valstybę Estijoje ar siūlymas Graikijai prisijungti prie NVS.
Kitas laimėtojas Genadijus Ziuganovas yra dar vienas kumščiais mojuojantis politikas, kurio arkliukas – šlovinti J.Staliną ir propaguoti komunistines idėjas. Tačiau V.Putino nė kiek neerzina, kad G.Ziuganovas per kiekvienas V.Stalino metines ant jo kapo padeda po raudoną gvazdiką. Netgi priešingai: pernai per paties G.Ziuganovo gimtadienį V.Putinas jam įteikė iškalbingą dovaną – ankstyviausią “Komunistų manifesto” leidimą. Su sąlyga, kad G.Ziuganovas ir toliau laikysis nuostatos neskelbti “erezijų” apie privačios nuosavybės panaikinimą. Taigi dėl šio veikėjo V.Putinui – jokio vargo.
Kitas kolega Dūmoje Sergejus M.Mironovas – tikra dovana V.Putinui. Vos ištaikęs progą, jis visuomet liaupsina Rusijos premjerą, ir nors ketina dalyvauti 2012-ųjų prezidento rinkimuose, V.Putinui dėl jo galvos tikrai neskauda.
Paprastai tariant, kasdienis Dūmos gyvenimas nepasikeis, tik galbūt taps šiek tiek įdomesnis. Tikėtina, kad dėl atsiradusios partinės įvairovės padaugės pertraukėlių diskusijoms, per kurias Dūmos nariai ir politinį gyvenimą sekantys piliečiai bent jau spės įsigilinti į naujų įstatymų bei pataisų esmę. Juk ne vienam rusui tikrai įsiskaudėjo galvą mėginant spėti su pastaruoju metu priimamų įstatymų tempu: apskaičiuota, kad vidutiniškai vienai naujai įstatymo pataisai spalį buvo skiriamos dvi minutės.
Tad jei Dūmos rinkimuose rusai balsavo ne už demokratiją, tai bent jau už galimybę ramiau ir įdomiau laukti būsimų prezidento rinkimų.

Rusijos Dūmos rinkimuose triumfavusios partijos
Partija    Lyderis    Gavo rinkėjų balsų 2007 m.    Gavo rinkėjų balsų 2011 m.    Vietų skaičius Dūmoje     Prarasta ar įgyta vietų
“Vieningoji Rusija”    V.Putinas    64,3 proc.    49,54 proc.    238    –77
Komunistų partija    G.Ziuganovas    11,57 proc.    19,16 proc.    92    +35
“Teisinga Rusija”    S.M.Mironovas    7,74 proc.    13,22 proc.    64    +26
Liberaldemokratų partija    V.Žirinovskis    8,14 proc.    11,66 proc.    56     +16

Išanalizavus pastarojo  dešimtmečio rinkimus galima diagnozuoti, kad rinkimai ir atstovavimas artėja prie mirties slenksčio, tai reiškia, kad Lietuva sugrįžta prie situacijos, kai egzistuoja tik rinkimų ritualas, bet patys rinkimai  jau nevaidina vaidmens, kuris demokratinėje visuomenėje rinkimams yra priskirtas.

Tokią demokratiją galima vadinti autokratiniu totalitariniu režimu su funkcionierių administruojama teise bei kontrrevoliucijos galimybe, kuomet aukščiausių valstybės pareigūnų supratimas  yra suformuotas kaip indulgencija, kaip galutinė teisinė instancija. Tai yra pagrindinis autoritarinio režimo bruožas, svetimas demokratinei valstybei.

Imitacinė demokratija visada atstovauja ne daugumos, o ekonomiškai dominuojančių grupių interesus, t.y., kaip mes šiandien įpratę vadinti, oligarchinio kapitalo interesus.

Tokiuose režimuose valdytojai atlieka tik demokratinių institucijų imitacijos vaidmenį. Taip pat reikėtų pažymėti, kad ne tik rinkimai, bet ir daugelis kitų valstybinių institucijų oficialiai yra tik demokratinės imitacijos atributai, na sakykime a‘lia nepriklausoma teismų institucinė sistema, kuriai vadovauja politinio pasitikėjimo statusą turintys asmenys. Nepriklausomos teismų sistemos ir prokuratūros nebuvimas priveda prie to, kad kaip Konstitucijos, taip ir rinkiminių kampanijų pažeidėjai lieka nebaudžiami, o nebaudžiamumas skatina dar didesnes įstatymų pažeidimų tendencijas.

Demokratinės imitacijos atributai yra ir a‘lia nepriklausoma, bet parsiduodanti žiniasklaida, prie tokių galima priskirti ir kai kurias imitacinį vaidmenį atliekančias  NVO, o tokių yra tikrai nemažai.

Beje, jei atsiras įstatymai, kurie draus oligarchijai finansuoti partijas, tai tie įstatymai iš esmės nieko nekeičia, nes niekas nekliudo toms partijos pavirsti chameleonais, t.y. reorganizuotis į nevyriausybines organizacijas. Sakykime gali atsirasti susivienijimas „Vieninga naujoji kairė“, arba susivienijimas „Konservatyvioji dešinė“ ir panašūs, ir tokiais būdais gauti paramą bei dalyvauti rinkimuose. Arba prie partijų galima įkurti NVO per kurias, kaip per tarpininkus netiesiogiai bus galima finansuoti partijas. Schemų gali būti daug ir įvairių.

Be to, partijų protekcijas galima užtikrinti ir kitais, netiesioginiais finansiniais metodais, sakykime, kai netiesiogiai partijoms, ar jų įtakingiems aktyvistams netiesiogiai apmokamos viešųjų ryšių kampanijos, ar tiesiogiai suinteresuotos įmonės nemokamai, neatlygintinai suteikia paslaugų ir prekių ir t.t. ir pan.

Pavyzdžiui kokia nors kompanija pakviečia į savo spaudos konferenciją kokį nors valdininką, ar partijos atstovą, ar grupę partijos narių, kurie nemokamai gauna pasireklamavimui eterį, o suinteresuotos grupės tų asmenų palankumą.

Kitas poveikio metodas vadinamas silpnybių pavadėliu, kuris žinomas ir taikomas nuo senų laikų, juk žmonių silpnybės yra puikūs metodai juos valdyti, juk nesunku yra nuspėti silpnybes, godumą, pavydą, neapykantą, baimę, aistrą azartiniams žaidimams, paslėptas mintis ir t.t.. Tuo labiau, kad vakarietiška kultūra ir ideologija tas silpnybes propaguoja kaip gyvenimo normą.

Silpnybių pavadėlio negalima pritaikyti tik tiems, kas sugeba suvaldyti savo silpnybes, bet tokių yra labai labai mažai.

Kalbant apie imitacinę demokratiją, ją galima pavadinti valdoma demokratija, manipuliuojama demokratija, dekoratyvine demokratija, pusiau demokratija arba pseudo demokratija – tai valstybės politinė sistema, nežiūrint į egzistuojančią formalią demokratijos teisę ir formaliai išlaikomas visas rinkimų procedūras, bet faktiškai joje visuomenė, piliečiai yra nušalinami nuo šalies valdymo, nuo įtakos valdytojų sprendimams, arba ta įtaka paliekama minimali. Imitacinė demokratija, kaip taisyklė turi politinę sistemą, kurioje dominuoja tik viena, ar kelios politinės partijos.

Istorijos paskutiniai 150 metų rodo sisteminį pasiruošimą empirinių ir liberaliosios demokratijos iš vienos pusės ir totalitarinių misionierinių iš kitos pusės idėjų susidūrimą, tai yra šiandieninės krizės priežastis.

Tiesa tokia, kad Laisvė yra galinga dominavimo priemonė, bet deja, šeimininkų laisvi rinkimai nesuteikia laisvės vergams.

Imitacinėje demokratijoje valdytojai su į visuomenės informavimo priemones, NVO nukreiptų investicijų ir lobizmo pagalba turi galimybę valdyti rinkimus, bei visą politinį aktyvumą šalyje. Rinkimų rezultatai tose šalyse kaip taisyklė nesunkiai išanksto nuspėjami ir nesvarbu, kokia jėga ar partija ateis į valdžią,  ji tarnaus ne tautai, o savo tikriems šeimininkams remiantiems ir finansuojantiems partijas ir tai vyksta be ypatingų rinkimų rezultatų pažeidimų, o tiesiog protingai administruojant turimus resursus, pasinaudojant nelygiomis žiniasklaidos galimybėmis ir kitomis priemonėmis.

Tokios pseudo demokratijos puoselėtojai labai kritiškai pasisako prieš tiesioginę demokratiją ir propaguoja atstovaujamosios demokratijos atributus.

Skirtingai nuo atvirai autoritarinių arba pusiau autoritarinių režimų, imitacinė demokratija ne tik save vadina demokratiška, tačiau taip pat siekia išsaugoti išorinius oficialius demokratijos atributus nepalikdama realaus turinio. Tokie režimai neatsisako demokratinės ir liberalios retorikos, dažnai siekia prisijungti prie įvairių tarptautinių organizacijų, vienijančių demokratines tautas, nepaisydami nesutarimų ir brandžių demokratinių šalių kritikos. Skirtingai nuo atvirai autoritarinių arba pusiau autoritarinių režimų, imitacinėje demokratijoje naudojamos tikslinės atrankinės represijos įvairūs kompromitavimo mechanizmai prieš ryškiausius, stipriausius opozicijos lyderius, nesiimant masinių represijų prieš visą socialinę grupę, opozicines politines partijas ar organizacijas. Tokiems režimams yra svarbu išsaugoti demokratinės teisės formas, taip bandoma „išsaugoti savo veidą“ ir sumažinti išorės ir vidaus spaudimą tikrajai demokratizacijai. Kalbant apie šiandien egzistuojančias demokratijos formas, vargiai ar kurią nors iš esamų pasaulyje galima pavadinti tikra, o ne imitacine, nes tikra demokratija yra nepasiekiamas teorinis idealas. Demokratijos lygis nustatoma pagal piliečių sąmoningumo lygį ir aktyvumo lygį.

Nežiūrint į šiuolaikinės demokratijos formas bei formalumus, kol dominuoja kapitalo dėsniai, mes visada privalėsime įvairiomis formomis kovoti su socialine nelygybe, už daugumos viešuosius interesus, už savo asmeninę laisvę ir nesitaikstyti su „feodalų ir vasalų“ savivale.

Rimas Armaitis

Scanpix

Politinio prieglobsčio Lietuvoje paprašiusiai baltarusių žurnalistei Nataljai Radinai Vilniaus Gedimino prospekte vaikinukas, labiau primenantis kokios andergraundo grupės gitaristą nei valstybės tarnautoją, draugiškai šūktelėjo “aš jus pažinau” ir parodė pergalės ženklą. Ironizuojant galima sakyti, kad valdininkas gal nė nebūtų pažinęs, nes juk jam pagal instrukciją tai nepriklauso. Po to, kai mūsų valdininkai autoritariniam Minsko režimui praktiškai įdavė Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro “Vesna” vadovą Alesį Beliackį, valstybei būtina išsiaiškinti: ar tai pavienis apsirikimas, ar Lietuvos politika?

Pasitarnavome režimui

Lietuvos politikams ir valdininkams besižodžiaujant, kas kaltesnis (tiksliau, kas nekaltesnis), regis, primirštama, kokia padarytos klaidos kaina. “Režimas bando komplikuoti visuomeninės organizacijos veiklą, nes A.Beliackio vardu atidarytoje sąskaitoje buvo aukotojų pinigai, kurie būdavo skiriami žmogaus teisėms Baltarusijoje ginti, represijų aukoms remti. Aukotojai žinojo, kad asmeninė banko sąskaita – tai techninis instrumentas perduoti pinigus aukoms. Tokia praktika taikyta daugelyje giežto režimo šalių. Tačiau šių lėšų negalima prilyginti fizinio asmens pajamoms ir jų apmokestinti, juo labiau žmogų įkišti į kalėjimą ir kaltinti mokesčių nemokėjimu stambiu mastu”, – “Veidui” savo poziciją išdėstė garsus teisininkas, Baltarusijos Helsinkio komiteto teisės komisijos pirmininkas Hary Pahaniayla.
Beje, oficialiai remti Baltarusijos pilietinių organizacijų neįmanoma, kaip ir neįmanoma joms Baltarusijoje oficialiai veikti.
Kitas kovotojas dėl žmogaus teisių Valentinas Stefanovičius, kurio duomenis Minskui taip pat perdavė Lietuva, atsipirks pagal Administracinės teisės pažeidimo kodeksą, nes banke Lietuvoje suma šiek tiek nesiekė tos, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė (ji taikoma nuo 1000 bazinių dydžių, kas yra 35 mln. Baltarusijos rublių – vos 17 tūkst. Lt).
H.Pahaniayla santūriai vertina kolegų Lietuvoje – advokatų iniciatyvą siūlyti savo teisines paslaugas A.Beliackiui: “Profesionalių advokatų yra ir Baltarusijoje. Problema kita – čia neveikia įstatymai, nėra nepriklausomų teismų. Į ką “šeimininkas” parodys pirštu, tas ir bus nuteistas.” O A.Beliackiui gresia iki septynerių metų nelaisvės su turto konfiskavimu.

Versijos: nuo klerkų žioplumo iki Rusijos sąmokslo

Tokia situacija Baltarusijoje. O Lietuvoje kuriamos vis naujos skandalo versijos. Versija Nr. 1: teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus manymu, tai buvo rutininis atsakymas, o valstybės tarnautojas galėjo ir nežinoti baltarusių opozicionierių pavardžių. Tačiau Teisingumo ministerijos (TM) Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė, kurios parašu palaimintos į Minską iškeliavo pažymos, turbūt išsilavinusi ir patyrusi, jei užima tokias pareigas. Daugiau apie valstybės tarnautoją žinoti nevalia, nes ji atostogauja, o, kaip pareiškė ministro patarėja ryšiams su visuomene Vaida Vincevičiūtė, “be jos asmeninio sutikimo negalime perduoti jums jos gyvenimo aprašymo”. Kai kuriuos duomenis TM, pasirodo, saugo labai skrupulingai.
“Galėjo bent “pagūglinti”, – baisėjosi mūsų valdininkų neišprusimu Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris. Tačiau net jei valstybės tarnautoja nebuvo girdėjusi A.Beliackio pavardės, ji negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje valdoma diktatoriaus. Be to, A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus pavardės nebuvo kokiame ilgame sąraše – abu paklausimai pateikti tą pačią dieną, o per šiuos metus TM iš Baltarusijos gavo vos aštuonis prašymus suteikti finansinius asmenų duomenis (ne tik dėl finansinių duomenų per metus gaunama apie 500 paklausimų).
Kad tai jokia rutininė klaida, įrodo ir atkaklumas “išsimušinėjant” informaciją: SEB bankas, priešingai nei DnB NORD, dar bandė ginti savo kliento V.Stefanovičiaus duomenis, o DnB NORD A.Beliackio iš karto perdavė, taip suduodamas smūgį pasitikėjimui visa Lietuvos bankine sistema. Dėl nepaklusnaus banko TM kreipėsi į  teismą, beje, šiemet trečiąkart. Šešiolikos metų teisėjos patirtį turinti Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič nesuabejojo, kad baltarusiams reikia talkinti. SEB teismui duomenis atidavė.
Taigi versija, kad tai buvo rutininis TM veiksmas, kelia abejonių, bet dar mažiau įtikinamos kitos versijos. “Kad nuo kovo pabaigos iki dabar šita situacija buvo tyli, siūlo daugybę versijų, kam gali būti naudingas įvykių eskalavimas dabar. Tai, ko gero, naudinga Rusijai, buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo byloje Lietuvos poziciją tai tikrai silpnina, o ne stiprina”, – spėja R.Šimašius.
Tačiau juk ne Rusija privertė A.Bernotienę įduoti baltarusių opozicionierius. Antra vertus, Lietuva iš tiesų vainojo austrus, paleidusius sulaikytą 1991 m. sausio 13-osios žudynių įtariamąjį, jau žinodama, kad pati įdavė baltarusių opozicinionierius.
Dar viena sąmokslo versija, kurios autorystė priklauso prof. Vytautui Landsbergiui, – triukšmas sukeltas bandant nuversti R.Šimašių. Nelabai padoru lyginti vieno ministro portfeliuką su režimo kalėjiman pasiųstu kovotoju dėl žmogaus teisių. Nors tikrai keista, kad ir teisingumo, ir užsienio reikalų ministrai nė nesvarsto atsistatydinti. Gal atostogaujantis premjeras liepė šiukštu nejudinti Vyriausybės pamatų, nes tokiu atveju jau būtų prarasti šeši ministrai?

D.Grybauskaitės baimė ir politikos krypties stygius

Vis dėlto skandalas išryškino daugiau nei tik valdininkų trumparegiškumą ir  ministerijų nesusišnekėjimą. Kas pirmas iš užsienio valstybių aplankė mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę, kurios pagrindinė konstitucinė pareiga – formuoti užsienio politiką? A.Lukašenka, kurio neįsileido nė viena kita ES valstybė. Prezidentė brėžė liniją nepalikti Baltarusijos izoliuotos, motyvuodama, kad tai daroma dėl Baltarusijos žmonių, o ne dėl diktatoriaus. Tačiau įtakos jo politikai – jokios.
O poelgis A.Beliackio atžvilgiu prezidentei atrodo vertas tik nuobaudos klerkui. Beje, R.Šimašius net to nedaro, nes, neoficialių šaltinių teigimu, TM valdininkai bandė atkreipti savo vadovų dėmesį į Baltarusijos paklausimus, tačiau šie primindavo prezidentės priesaką bendradarbiauti su kaimynais. Ką jau kalbėti apie užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį: jis nieko nedaro pirma nemetęs akių į prezidentės portretą, apsidrausdamas, kad jo neištiktų pirmtako dalia.
Tikrai naivu būtų klerkų klaidą prirašyti prezidentei. Tačiau jei ji reikalauja absoliutaus paklusimo užsienio politikos srityje, jai tenka ir absoliuti atsakomybė už brėžiamą liniją.

Ką duos komisijos ir interpeliacijos

Taigi kas toliau? Premjeras pavedė sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, Seime – dvi komisijos. Jei jos ieškos iešmininko, tai jis aiškus. Akivaizdu, kad Užsienio reikalų ministerija nesusiprato pateikti Lietuvos globojamų asmenų sąrašo, Teisingumo ministerija parodė savo analfabetiškumą, o ką veikia Valstybės saugumo departamentas – nežinia. Vis dėlto jei Lietuva remia Baltarusijos opozicijos atstovus, čia veikia jų pilietinės organizacijos, oficialiai įregistruota nepriklausoma žiniasklaida, gal turėtume garantuoti jiems bent jau apsaugą nuo mūsų pačių valdininkų, politikų, bankininkų? Vargu ar logiška ir, užuot atsakingai teikus teisinę pagalbą, ją visai nutraukti. Tai gali pakenkti baudžiamųjų bylų tyrimui abiejose valstybėse.
Ko gero, tokios skausmingos klaidos nebūtų buvę, jei būtų aiškiau, už ką mūsų valstybė ir prieš ką. “Didžiausia atsakomybė už teisinės pagalbos sutarties naudojimą politiniams tikslams tenka Baltarusijos valdžiai. Galiu ranką atiduoti, kad mūsų valdininkai nežinojo, kieno duomenis perdavė. Nors tai neatleidžia nuo atsakomybės, bet faktas, kad tai sisteminės problemos pasekmė – neturime kryptingos užsienio politikos Baltarusijos atžvilgiu”, – įsitikinęs Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas Vytis Jurkonis.
Didžiausia Lietuvos pagalba baltarusių kovotojams prieš režimą būtų susivokti, kad su diktatoriumi kelti šampano taurės už demokratiją ir jo įkalintų politinių kalinių laisvę – neįmanoma.

Vilnius uoliai talkino Minskui
Vasario 2 d. gautas Baltarusijos teisinės pagalbos prašymas suteikti informaciją apie A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus sąskaitas bankuose Lietuvoje nuo 2007 m.
Kovo 2 d. Teisingumo ministerija (TM) išsiuntė prašymus DnB NORD ir SEB bankams. DnB NORD atsiuntė informaciją ir ji kovo 28 d. persiųsta Baltarusijos TM. SEB atsisakė tai padaryti. TM kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą. Šio reikalavimui atskleisti kliento duomenis SEB pakluso. Birželio 6 d. informacija persiųsta Minskui.
Birželio 21 d. Užsienio reikalų ministerija paprašė TM laikinai netenkinti teisinės pagalbos prašymų iš Baltarusijos. Neoficialiais duomenimis, apie perduotus režimui duomenis pirmiausia įspėjo JAV. Su A.Beliackiu susitiko Lietuvos diplomatai ir pasiūlė prašytis politinio prieglobsčio, tačiau jis pasirinko ginti žmogaus teises Baltarusijoje ir grįžo į Minską.
Rugpjūčio 4 d. Minske A.Beliackis sulaikytas. Pretekstas – vengimas mokėti mokesčius nuo pinigų, laikomų banke Lietuvoje.

Gal jau yra geresnė vizija, o gal ir konkreti  Lietuvių Tautos valstybės  atkūrimo programa, su tinkama ideologija, teisės aktų sistemos ir visos valstybės valdymo sistemos reforma ir atitinkamais konkrečiais projektais.  Jei taip, tai puiku. Su didžiausiu malonumu dalyvausiu praktinėje veikloje ją įgyvendinant. Jei ne, tai gal šiame straipsnelyje išsakytos mintys bus naudingos parengiant tokios programos projektą. Su tokia viltimi ir pradedu dėstymą.
Tiesa, prašau nenustebti, kad vizijoje yra pateikiami etapai, kurie jau praeityje. Tai padaryta specialiai tam, kad įvertintume tą neseną praeitį, o ne užbrauktume ją. Juk be praeities nėra dabarties, o be jų nebūna ir ateities.

Galima Tautos valstybės atkūrimo ideologija
Tauta suvokia idėjos ir materijos vienovę, suteikdama prioritetą idėjoms,  įgyvendindama jas. Išnyksta nesutaikoma priešprieša tarp materialistų ir idealistų. Suvokiama dvasinio ir materialaus pasaulių vienovė, jų tarpusavio ryšys ir bendradarbiavimas. Idealistinė ir materialistinė ideologijos susilieja į realistinę minties srovę.  Suvokimas, kad idėjos valdo pasaulį, o žmonės tik įgyvendina jas tampa Tautos daugumos gyvenimo ir veiklos nuostata, pagrindiniu principu. Individai pradeda jausti simpatijos, palankumo jausmą vienas kitam, norą bendrauti ir bendradarbiauti. Išnyksta gyvulinis kovos už būvį principas, kartu su juo ir žiauri konkurencija, kurią pakeičia bendradarbiavimas ir sveikas lenktyniavimas.

Religija, mokslas, filosofija ir kultūra palaiko ir vysto minėtos ideologijos teiginius.

Dingsta  prieštaravimas  tarp mokslo ir religijos. Mokslas paaiškina teisingus religijos teiginius, siūlo pakeisti klaidingas dogmas.  Religijos nuostatos keičiasi  taip, kad atitiktų žmonijos sąmonės lygį. Religija, mokslas, filosofija ir kultūra ugdo žmogų – asmenybę, suvokiančią jį supančios aplinkos realybę,  savo vietą joje, santykį su kitais žmonėmis.

Tauta suvokia savo vietą kitų Tautų tarpe, supranta, kad Ji ir tik Ji kuria savo valstybę ir yra atsakinga už elito, valdančio valstybę veiksmus. Visa valstybinio reguliavimo sistema, ją valdantis elitas tarnauja Tautai, gina Jos ir kiekvieno piliečio teisėtus interesus

Tauta suvokia kultūringos politikos reikšmę ir dalyvauja joje. Visiems veiksniems valstybės piliečiams suteikiamos lygios galimybės dalyvauti valstybės valdyme, siekti užimti bet kokio lygio valstybės pareigūno postą. Iš esmės valdžia tampa gražia auka.  Dešiniųjų ir kairiųjų vertybės suartėja, išnyksta priešprieša tarp jų, abi pusės stengiasi nustatyti šių vertybių naudojimo optimalią proporciją, atitinkančią laikmečio iššūkiams, maksimaliai užtikrinančią Tautos, Jos valstybės ir piliečių interesų patenkinimą.

Pirmasis Lietuvių Tautos valstybės atkūrimo etapas.
Pirmasis etapas – tai realios kovos už nepriklausomybę, atsakant į laikmečio iššūkius etapas. Jis prasidėjo 1987 metais pirmuoju viešu Ribentropo – Molotovo sutarties paminėjimu ir baigėsi 1992 metų vasaros pabaigoje, kai po GKČP pučo pralaimėjimo Lietuvos Respublika  “ de facto“ ir  „de jure“ tapo laisva ir pripažinta daugelio valstybių. Tai Tautos aktyviosios dalies dvasinio – moralinio pakilimo, išreikšto konkrečia pasiaukojančia veikla, siekiant bendro, visų tautiečių ir piliečių trokštamo tikslo, laikotarpis. Elitas , vadovavęs minėtai aktyviosios Tautos dalies veiklai, buvo tikrasis elitas, sugebėjęs įgyvendinti Tautos valią. Deja, tikruoju elitu jį pavadinti galima s ą l y g i n a i, tik išėjimo iš SSSR  siekio įgyvendinimu. Visus kitus Tautos norus, išreikštus dvasinio -  moralinio pakilimo metu jis, kaip ir aktyvioji tautos dalis užmiršo.

Šis etapas ganėtinai objektyviai atspindėtas tiek dokumentikoje, tiek grožinėje literatūroje.

Antrasis etapas.
Antrasis etapas prasidėjo pirmaisiais laisvos, nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimais 1992 metų rugsėjo mėnesį. Tai didelio Tautos aktyviosios dalies dvasinio – moralinio nuosmukio etapas, kurio rezultatu tapo skęstantis, beveik visiškai nevaldomas Lietuvos valstybės laivas iš kurio, kaip kas galėdamas gelbstisi, net be gelbėjimosi ratų ar liemenių, tikėdamas patekti į geriau valdomą laivą. Nesistebėkime. Tai gyvenimo dėsnis. Po pakilimo ateina nuosmukis. Po laimėjimo, kaip taisyklė, ateina pralaimėjimas. Tą patyrė ir kitos tautos.

Prisiminkime, kas buvo JAV po J.Vašingtono vadovaujamos išsivadavimo iš britų priespaudos kovos pergalės. Bandė visiškai įsigalėti vergija ir tik Pilietinio karo baigtis ir po jo dar ilgai vykusi kova, pagaliau, buvo apvainikuota pergale. Tik šios pergalės dėka buvo sukurta pilietinė (jokiu būdu ne tautinė), draugiška, patriotiška JAV  visuomenė, įgalinusi šią valstybę tapti tuo kuo ji tapo.

Mums daug lengviau, mes monolitinė tautiniu požiūriu valstybė. Lietuviai sudaro per 80 proc. visų gyventojų, tad objektyvių sąlygų kilti tautinei ar rasinei nesantaikai nėra, aišku, kad nuo kvailumo apraiškų niekas neapsaugotas.

Antrajam etapui būdingos didžiulės klaidos, ankščiau deklaruotų principų ir siekių išdavystės, tautinės savimonės, etikos ir moralės nuosmukis, padlaižiavimas užsieniečiams ir kitos, individui siekiant asmeninės ar grupinės materialios naudos,  negatyvo apraiškos. Tikrosios visuomenės nėra, yra tik atskirų, susvetimėjusių, tarpusavyje nebendraujančių individų suma.  Susivienija daug egoistinių grupuočių, pasivadinusių politinėmis partijomis ar visuomeniniais judėjimais, siekiančių įgyvendinti asmeninius, geriausiu atveju, grupinius interesus. Šios politinės partijos nieko bendro su kairiosiomis ar dešiniosiomis politinėmis jėgomis neturi. Vietoj centro jėgų, atsiranda naujieji liberalai, griaunantys valstybės sektorių. Niekas, net pačios partijos ir jų lyderiai, jau nesuvokia kur kairė, kur dešinė. Jos skaldo Tautą, naudoja principą „skaldyk ir valdyk“, uzurpuoja visą valstybės valdymo sistemą. Minėto negatyvo pasėkoje, valstybė artėja prie bankroto. Ji gali net bankrutuoti, o Tauta išnykti, asimiliuotis su kitomis Tautomis, jeigu ji nepradės trečiojo Tautos valstybės atkūrimo etapo. Labai sunku įvardinti antrojo etapo pabaigos laiką. Galima įvardinti tik  jo pabaigos ir perėjimo į trečiąjį etapą požymius. Tai – didžiulis chaosas ir panika, kai visi rėkia, įrodinėja savo tiesas, visi kalba, tačiau vienas kito visiškai negirdi, lyg būtų kurti. Tautos dauguma, nepatenkinta savo valstybe, tampa visiškai abejinga politikai, niekina ją ir politikus, prarandą tikėjimą, viltį ir masiškai emigruoja.

Tikrieji Tautos elito atstovai, išmetami iš  oficialios valstybės valdymo sistemos. Jie tampa marginalais.  Politologas K.Girnius pavadino juos „raudančiai intelektualais“, išstumtais iš viešosios erdvės (yra ir geresnis, bei objektyvesnis jų pavadinimas). Valstybės ekonomika, jei nėra išorės finansinių injekcijų, žlunga.

Kaip grybai po lietaus dygsta naujos partijos, nauji visuomeniniai – demokratiniai judėjimai. Jie deklaruoja Tautos interesų įgyvendinimą, tačiau arba nieko nedaro, arba daro viską priešingai. Min ėti dariniai kuriasi  „viršaus“ (pripažinto elito) ir  „apačios“ („raudančių intelektualų“) pastangomis.

Atidžiai stebint procesus, vykstančius visuomenėje, galime be jokio vargo atpažinti, koks darinys, kieno iniciatyva sukurtas. Ilgai nepiktnaudžiaujant skaitytojų dėmesiu, pateiksiu tik du tokių darinių pavyzdžius. Tai A.Zuoko įkurtas judėjimas „Taip“ ir K.Čilinsko įkurtas „Jungtinis demokratinis judėjimas“  vėliau virtęs „Nepartiniu demokratiniu judėjimu“. Taip buvo  K.Čilinskui esant gyvam. Kaip bus po šviesiosios atminties K.Čilinsko mirties sunku prognozuoti. Kodėl? Todėl ir tik todėl, kad  šiandieninis Lietuvos „elitas“ puikiai supranta kas įvyks, jeigu laimės „apačios“ iniciatyva įkurti judėjimai, jei jie atpažins vienas kitą, pradės bendradarbiauti, parengs ilgalaikę suderintų veiksmų programą ir ją įgyvendins. Todėl „elitui“ reikia , kad jų nebūtų, todėl jis deda visas pastangas, kad sunaikintų „apačios“ iniciatyva įkurtus judėjimus arba jų veiklą padarytų niekine. Šiandien aiškia persvara laimi“ elitas“  bei iš viršaus“ įkurti visuomeniniai – politiniai dariniai.

Antrojo etapo pabaigą ir trečiojo etapo pradžią aiškiai parodo kelių“ iš apačios“ sukurtų visuomeninių – politinių judėjimų ir( arba) partijų susivienijimas (bet kokia forma) bei suderintos bendros Tautos valstybės atkūrimo programos (pavadinimas gali būti ir skambesnis) priėmimas bei pateikimas viešojoje erdvėje.

Trečiasis etapas
Šis etapas prasideda aukščiau įvardintu veiksmu ir konkrečia veikla, siekiant įgyvendinti Tautos valstybės atkūrimo programą, žinoma,  koreguojant ir tobulinant  ją.

Visuomeninių demokratinių judėjimų ir (arba) partijų susivienijimas jau suvokia, kad jis turi sukurti įrankį  – mechanizmą, veikiančios Konstitucijos, įstatymų ir poįstatyminių aktų rėmuose, kurio  pagalba galėtų įgyvendinti savo ideologiją, pakoreguoti pagrindinius teisės aktus taip, kad  „elitinius“  valstybės valdymo institucijų pareigūnus, pakeistų Tautos gelmėse esantys tikrojo elito atstovai. Jis juos turi atpažinti, auginti,  puoselėti, padėti jiems patekti į valdžią ir, pastariesiems patekus į valdžios olimpą, imtis reikiamų priemonių, kad „numirus drakonui nebūtų sveikinamas kitas drakonas.“

Bet koks neteisėtas perversmas su „šakėmis“ ar „kalašnikovais“ neduoda  jokio progreso, o tik atitolina tikslo pasiekimo laiką. Tad tokių dalykų trečiajame etape neturėtų būti. Taiki, demokratiška revoliucija galima, jeigu bus paruoštos reikiamos pajėgos, kurios įgyvendins  tos revoliucijos šūkius – siekius. Tiek  Prancūzijos, tiek Rusijos didžiosios revoliucijos (18 a. pabaigos revoliucija pasibaigusi Bastilijos paėmimu, 1917 m. vasario taiki revoliucija pasibaigusi Nikolajaus II atsisakymu nuo sosto), tiek bet kurių  kitų šalių revoliucijos atnešė tautoms tik kraują ir baisų negatyvą, kas  patvirtina aukščiau išsakytą mintį. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje tokių minčių jau neturėtų kilti, jeigu nenorime nusiristi atgal į devynioliktąjį ar dvidešimtąjį amžių. Matomai, tokios baisybės praeityje gal ir buvo reikalingos, kad kiltų Tautos sąmonė, gal kito kelio progresui ir nebuvo…Kas gali tai vienareikšmiškai įvertinti? Dabar mes jau galime pasinaudoti kitų Tautų patirtimi ir nėra būtinybės „išradinėti dviratį iš naujo“.

Trečiasis etapas pasibaigia kai „iš apačios“ susikūrusių demokratinių judėjimų (taip pat ir politinių tikrai demokratiškų partijų)  susivienijimas įgyvendina savo pradines programines nuostatas ir pradeda kurti visuotinės gerovės valstybę.

Pabaiga.
Galima būtų pateikti ir ketvirtojo etapo požymius bei trumputį veiklos aprašymą. Bet tai jau būtų per didelis žvilgsnio perkėlimas į tolimą ateitį, kuris jokios praktinės naudos neduotų. Todėl  išnaudokime laiką racionaliau,  šio straipsnio tęsinyje aptardami pradines demokratinių visuomeninių judėjimų ir galimų jų partijų susivienijmo praktinės veiklos kryptis. Tarkime, po savaitės – dviejų, įvertinus skaitytojų ir bendraminčių kritiką bei pasiūlymus.

Jonas Mažintas

BFL

Demokratija mūsų laikais vėl artėja į didžiausią išmėginimą – būti ar nebūti, dedama daug pastangų ją diskredituoti ir pakirsti, sako Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.

Ketvirtadienį jis dalyvauja Lietuvos Seime vykstančiame Demokratijų bendrijos Parlamentinio forumo susitikime “Kelias į demokratiją: Demokratijų bendrijos Parlamentinio forumo vaidmuo”.

“Demokratija, kaip tarptautinė civilizacinė valstybių valdymo ir politinio gyvenimo kultūra, mūsų laikais vėl artėja į didžiausią išmėginimą – būti ar nebūti. Ją atmesti, diskredituoti ir pakirsti siekia valdymo sistemos ir režimai, kuriems taikytinas aiškus bendras apibūdinimas – nedemokratija”, – kalbėjo V. Landsbergis.

Anot jo, pasaulio nedemokratijos mielai atsikratytų visų demokratijų vienu smūgiu – “kad tik neliktų sąžinės balso, mindžiojant nužudytų kitamanių, kitarasių, kitaklasių kapus”.

Politikas įžvelgė tendenciją, kad demokratija, nepaisant visų jos popierinių laimėjimų prieš nedemokratijas, galų gale slysta būtent nedemokratijos kryptimi.

“Atsirado reiškinys net Vakaruose, kurį vadinu manipuliuojama demokratija. O juk norime siūlyti modelius kitiems, besiveržiantiems į laisvę iš nedemokratinių režimų, kaip antai Šiaurės Afrikoje”, – kalbėjo V. Landsbergis.

Jis ragino visų šalių parlamentarus paklausti, ar tikrai laisvė yra aukščiausioji vertybė.

Ketvirtadienį Vilniuje vyksta Demokratijų bendrijos renginiai: Prezidentūroje diskutuojama apie moterų padėtį, Seime parlamentiniame forume kalbama apie valstybių kelią į demokratiją, taip pat vyksta jaunimo konferencija.

"Veido"archyvas

Vilniuje birželio 28-liepos 1 dienomis vyks tarptautiniai demokratijos plėtrai skirti renginiai.

Iš viso šeštoje Demokratijų bendrijos ministrų konferencijoje, aukšto lygio pasaulio moterų lyderių konferencijoje, jaunimo, parlamentiniame, verslo ir pilietinės visuomenės forumuose dalyvaus apie 1000 svečių iš užsienio valstybių.

Svečiai sudarys 40 delegacijų, kurioms vadovaus prezidentai, parlamentų pirmininkai, ministrai pirmininkai, užsienio reikalų ministrai.

Anot Užsienio reikalų ministerijos, dalyvavimą jau patvirtino Kirgizijos, Kosovo, Mongolijos ir Suomijos prezidentai, Albanijos ir Latvijos parlamentų pirmininkai, Slovakijos ministrė pirmininkė, JAV valstybės sekretorė, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai, daugelio Demokratijų bendrijos šalių užsienio reikalų ministrai, tarptautinių organizacijų ir jų padalinių, nevyriausybinių organizacijų vadovai.

Demokratijų bendrijos ministrų konferencijoje liepos 1-ąją Lietuva perduos dvejų metų pirmininkavimą Mongolijai su parengtu ir patvirtintu Demokratijų bendrijos reformų paketu.

Lietuvos pirmininkavimo metu buvo įsteigtas Demokratijų bendrijos parlamentinis, jaunimo ir verslo forumai, kurių susitikimai bus surengti Lietuvos sotinėje.

Per Lietuvos pirmininkavimą Demokratijų bendrijai įvyko reikšmingi pokyčiai Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, leidę atkreipti dėmesį į Lietuvos iškeltus pirmininkavimo tikslus: pilietinės visuomenės ir moterų vaidmens stiprinimą valstybės valdyme.

Demokratijų bendrija yra tarpvyriausybinė struktūra, kurios tikslas – pasauliniu mastu stiprinti demokratijos normas ir institucijas. Jos veikloje gali dalyvauti demokratiją sukūrusios ir ją kuriančios valstybės. Demokratijų bendrija remiasi Jungtinių Tautų chartija, Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir 2000 m. Varšuvos deklaracija.

Lietuva dvejų metų pirmininkavimą Demokratijų bendrijai perėmė 2009 metų liepą ir šių metų liepos 1 dieną perduos Mongolijai.