Meilės Jančorienės knyga „Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų depresijai, nerimui, stresui įveikti“- tai unikalus eksperimentas, žurnalistinis tyrimas. Jo esmė – realios moters, sirgusios sunkia depresija ir pasiryžusios išgyti, istorija. Bet ne tik.

Kokia depresijos kilmė? Kokie jos simptomai? Ar įmanoma šią ligą įveikti? Šie klausimai rūpi žurnalistei, knygos sumanytojai M.Jančorienei, pakvietusiai ligos kamuojamą Mariją susitikti su šiuo metu Lietuvoje dirbančiais skirtingų gydymo krypčių specialistais. Visi jie – ir tradicinių, ir netradicinių metodų atstovai – gyvai, remdamiesi Marijos atveju, komentuoja gydymo ir gijimo eigą. Pokalbiai dėliojami tarsi detektyvas, kurio intriga – Marijos savęs pažinimo kelias.

***

Kokią prasmę turi depresija

Depresija – tai juodai apsirengusi dama. Jei ji atėjo, nevaryk jos šalin, o pakviesk prie stalo kaip viešnią ir paklausyk, ką ji norėtų tau pasakyti.

K.G.Jungas

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas vadinamas Lietuvos psichoterapijos tėvu. Šis žmogus įkūrė pirmąjį psichoterapijos kabinetą Lietuvoje (1967 m.), parašė pirmąją knygą apie gydymą pokalbio metodu bei hipnoze. Garsėjo kaip vienas geriausių gydytojų-psichiatrų tarybiniais laikais, garsėja ir dabar. Kaip A.Alekseičikas padeda tokioms moterims kaip Marija? Ir ką reiškia diagnozė „depresija“?

„Duodamas šį interviu, noriu perspėti: tai – tik informacija. Informacija nuo žinojimo skiriasi kaip kūnas nuo sielos, kaip meno kūrinyje vaizduojama meilė nuo tikros, išbandytos,“ – prieš pradėdamas kalbėti, perspėjo gydytojas A.Alekseičikas.

- Žodžiai mus hipnotizuoja, nes jie dažnai perteikia iliuzijas, iš tiesų slėpdami, o ne atskleisdami tikrąją žodžių prasmę. Ar taip atsitiko ir su tokia sudėtinga sąvoka kaip depresija?

- Depresija yra ne tik medicininis, bet ir socialinis, biologinis terminas. Be kita ko, depresija – pats žmogiškiausias ir pats paslaptingiausias žmogaus reakcijos į aplinką būdas. Ši reakcija į gyvenimą yra aprašyta grožinėje literatūroje, mene, psichologijos ir psichiatrijos knygose. Ir kartu tai yra iki šiol neiššifruota ir kaip reikiant neišaiškinta sąvoka.

Diagnozuoti depresiją yra svarbu, jos požymius reiktų žinoti visiems gydytojams. Juk dažnai ji pasireiškia kūno negalavimais, tada be reikalo gydoma įvairiomis tabletėmis, kartais netgi ligoniai be reikalo operuojami. Vienai ligonei, kuriai dar nebuvo diagnozuota depresija, buvo net išoperuota gimda – mat ji skundėsi pilvo skausmais. Jei iš karto būtų žinoma diagnozė, moteris būtų išvengusi operacijos.

- Kokie Marijos būklės simptomai patvirtintų, kad jai yra depresija?

- Pirmiausia tai depresinė nuotaika: mirties nuojauta, tuštumos jausmas, abejingumas, ji jaučiasi tarytum išsunkta, tarsi be jausmų. Depresija yra tuo gilesnė, kuo mažiau žmogus leidžia sau jausti skausmą, nerimą, liūdesį.

Norų nebėra, moteris jaučiasi sukaustyta, tarytum paralyžiuota. Ji nesugeba priimti sprendimų, nemoka (ir negali) nieko norėti. Mąstymas trypčioja vietoje, ji pasiklydusi tose pačiose mintyse, neturi jokių ateities planų. Kankinantis vidinis nerimas ir įtampa virsta tingėjimu, neveiklumu. Tačiau gali būti ir karštligiškas nerimas, blaškymasis.

Kiekvienas sveikas žmogus turi tam tikrų baimių: mes bijome ligų, bijome būti kalti, bijome skurdo, nelaimių, nenorime prarasti pasitikėjimo savimi. Depresija sergantis žmogus bijo visko ir mąsto taip: „Aš esu pats blogiausias žmogus žemėje“, „Esu labiausiai sergantis žmogus žemėje“, „Esu didžiausias skurdžius žemėje, nes negaliu išmaitinti savo šeimos“, „Aš esu pats didžiausias nevykėlis, man labiausiai nesiseka.“

Depresijos paveiktas žmogus jaučia sunkumą visame kūne: „Jaučiuosi kaip sumuštas, kaip užspaustas, vangus, taip, tarytum mane spaustų didžiulis akmuo (krūtinę, pilvą, galvą). Visą laiką jaučiu nuovargį, kamuoja nemiga, nėra apetito. Kiekviena diena man atrodo sunki tarytum kalnas.“

Kiekvienas žmogus depresijos požymius jaučia savaip. Tie, kuriuos galime pritaikyti ir Marijai, yra chrestomatiniai. Kai kurie mokslininkai šiai ligai apibūdinti vartoja terminą „melancholija“. Dažnai depresija užeina tam tikrais etapais, o kai vienas sunkus etapas praeina, žmogus vėl gali gyventi kaip kiti. Kol prasideda kitas. Tačiau niekada negalima žmogui siūlyti: „Nugalėk depresiją!“ Reikalavimas „susiimk“ ligoniui jau seniai žinomas, jį nuo to „vemti verčia“. Toks reikalavimas sukelia dar gilesnę depresiją.

- Jūs kasdien susitinkate su depresija sergančiais ligoniais. Kokie jie?

- Patamsėjusi oda, išblyškęs veidas (kai kas sako, „mirtinai išbalęs“). Kenčia nuo vidurių užkietėjimo, nes sumažėjęs žarnyno judrumas. Dingsta apetitas, dėl to pradeda kristi svoris. Ligoniai nevalgo, jiems net seilės nebeišsiskiria – kad jų atsirastų, skiriami vaistai. Išnyksta seksualinis poreikis, moterims išnyksta mėnesinės. Esant lengvesnės formos depresijai, seksualinis aktyvumas dar būna, kartais atsiranda netgi įkyrus siekis aktyvesnių seksualinių santykių.

Kalbėtis su depresija sergančiu ligoniu yra sunku bet kam, net ir gydytojams. Tas, kas bando ligonį prakalbinti, pajunta visišką tuštumą. Sergantieji nereaguoja mimika, neatsako žvilgsniu. Jie nieko nekuria – jų neaplanko kūrybinės mintys, nes depresiniai išgyvenimai užgesina bet kokį kūrybiškumą.

Depresija sergantieji praranda vidinį biologinį laikrodį, dėl to arba vakare jų neima miegas, arba jie tampa vyturiais – labai nori miego anksti vakare, o prabunda antrą valandą nakties.

- Ką dar reiktų žinoti depresija sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems?

- Geriausia būtų, kad depresijos kamuojamą žmogų gydytojai laikytų ne tik ligoniu, bet ir žmogumi, kuris šiuo metu išgyvena tam tikrą gyvenimo etapą. Tiesiog jis šiuo metu taip jaučiasi, toks yra jo gyvenimo būdas. Gydytojas turėtų padėti tokiam žmogui ieškoti gyvenimo prasmės. Ir dar – padėti išreikšti jausmus. Liūdesys, netektis, skausmas ir pyktis turėtų būti išgyvenami, jie neturėtų būti užspausti ir kelti depresijos.

Gerai, jei depresija sergantieji turi nedepresyvų partnerį – geriausia, jei tai būtų psichoterapeutas. Visus pagerėjimo simptomus turėtų įvardyti pats ligonis. Gydytojas neturėtų sakyti: „Na, štai jūs jau šypsotės – vadinasi, jums pagerėjo!“

Sergantieji depresija mano, kad susirgo jų protas, bet taip nėra, dažnai jie mąsto aiškiai. Kaip tik dėl to, kad jie stebi ir supranta, kas su jais vyksta, jiems ypač sunku. Depresija pamažu pereina iš vieno lygmens į kitą.

Sergantieji bando valios pastangomis susidoroti su darbais, tačiau jiems nuo to darosi dar blogiau. Apima beviltiškumo jausmas, nes negali atlikti įprastų darbų. Šie žmonės nenori su niekuo susitikti, vengia draugų, nenori būti netgi su artimaisiais, nes nepageidauja, kad juos kas stebėtų ir klausinėtų. Jie tarytum sako: „Aš tame gyvenime nedalyvauju. Visi yra kaip vaiduokliai, visur yra tuštuma.“ Jokie žmonės jiems nereikalingi, netgi nuosavi vaikai tampa nepageidaujami.

Visi depresija sergančiųjų šeimos nariai patiria stresą. Atsiranda tuštuma tarp žmonos ir vyro. Sveikasis partneris vis daugiau darbų užsikrauna ant savo pečių ir nejučia ima kritikuoti bei žeminti ligonį. Bendraudami su depresija sergančiu žmogumi dauguma sveikų žmonių praranda pasitikėjimą savimi. Tačiau tie, kurie tik retkarčiais pabūna su jais, pasitikėjimo nepraranda. Artimieji – tėvai, vyras, vaikai – nenorėdami, kad tas nepasitikėjimo savimi jausmas užgraužtų juos pačius, ima labai kritikuoti ligonį. Tai – savotiška savigyna, šitaip jie patys su savimi susitvarko.

- Sakoma, kad depresijos kamuojamas žmogus nesugeba jausti liūdesio.

- Yra didžiulis skirtumas tarp liūdesio, kurį sukelia praradimas, ir depresinės reakcijos į tą praradimą. Esant liūdesiui, kenčiantis žmogus mato savo kančių priežastį ir išeitį iš to liūdesio – nors ir per kančias. Viltis lieka. Depresija sergantis žmogus jausdamas siaubą ir baimę nusisuka nuo savo kančios šaltinio ir išstumia jį iš savo sąmonės.

Yra sakoma: depresija – tai liūdesys be naudos. Liūdesys yra normalus ir geras jausmas, jei žmogus prašo pagalbos, galima (ir reikia) padėti jam išgyventi liūdesį. Tačiau nereikia kištis, jei jis to neprašo – juk kartais keletą dienų ar net savaičių žmogui reikia pabūti vienam su savo praradimais. Tačiau jeigu tas liūdesys trunka mėnesius, jis vadinamas „liūdesiu be naudos“.

Žmogus liūdi, nes išlydėjo į aną pasaulį savo artimą žmogų, tėtį ar mamą. Kokia nauda iš tokio liūdesio?

Kartais praradimas padeda suprasti, kiek daug gero tas žmogus mums padarė. Liūdesys padeda suvokti daugelį dalykų ir kitaip juos įvertinti. Na, o bartis ant pono Dievo už tai, kad jis kažką atėmė, nevertėtų. Juk mes esame mirtingi. Ir ne tik mūsų kūnas miršta – miršta jausmai ir atsiminimai, ir, ačiū Dievui, blogi jausmai ir blogi norai.

Patyrę praradimų mes geriau suvokiame pasaulį. Taip, netenkame tėvų, tai tikrai labai skaudu. Tačiau juk mums gimsta vaikai! Ir jeigu kas leistų pasirinkti, kas turėtų mirti – tėvai ar vaikai, – mes vis dėlto pritartume, kad tėvai. Ir patys tėvai tam pritartų – geriau jau jie miršta, tik ne vaikai ar anūkai.

Neseniai gydžiau moterį, kurią tris mėnesius kamavo liūdesys dėl šuns mirties. Negalėjo atsigauti, sakė: kai jos šuo mirė, ji niekaip negalinti „sugrįžti į save“. Ta moteris, aišku, buvo savotiška, jai lengviau buvo savo jausmus rodyti šuniui nei vyrui ar vaikams. Liūdesys padėjo jai tai suvokti.

- Ar liūdesys yra laikomas lengva depresijos forma?

- Ne, liūdesys nėra depresija. Aišku, labai stiprus liūdesys mažai skiriasi nuo lengvos depresijos formos. Lengvą depresiją galima išsigydyti patiems, ji gali praeiti ir be jokio gydymo. Įveikti lengvą depresiją geriausiai padeda šeima – tie žmonės, kurie myli besąlygiškai. Tie, kurie myli visada, net ir tada, kai visi kiti nusisuka. Tačiau jeigu žmogų užpuola tikra depresija, šeima nepadės. Reikia specialistų – psichiatrų ar psichoterapeutų – pagalbos.

- Sunkios depresijos atvejais yra skiriami vaistai. Ar jie iš tiesų gydo, ar tik lengvina simptomus?

- Kartais vaistai tik sušvelnina depresijos keliamą skausmą. Žmogus serga, kaip ir turėjo sirgti, pavyzdžiui, tris mėnesius, bet dėl vartojamų vaistų jis nejaučia depresijos keliamos kančios. Vaistais galima dirbtinai pagerinti žmogaus nuotaiką, bet tada ji lengvai ir vėl pablogės. Geriau, kad nuotaika pasitaisytų pati. Žmogus pamažu susirgo depresija, taigi pamažu turėtų ir pasveikti.

Čia aš kalbu apie totalinės depresijos atvejus, tačiau būna ir kitokių: neurotinių depresijų, psichozių lydimų depresijų. Šios formos laikomos lengvesnėmis. Kartais žmonės perserga aštrios formos psichoze ir ji greitai praeina. O būna taip, kad tęsiasi metų metus ir niekada nesibaigia. Žinoma, geriau būtų persirgti aštria forma, taip greičiau galima pasveikti, tačiau esant aštriai formai žmogui yra sunkiau, jis nespėja adaptuotis, todėl gali netgi nusižudyti. O kai depresija tampa chronine, žmogus kažkaip prisitaiko ir išgyvena. Beje, kiekvienas depresijos atvejis yra skirtingas, dėl to gydytojai nemėgsta prognozuoti. Gydymas priklauso nuo to, kokia yra depresija, kas ją sukėlė. Ir, žinoma, nuo to, koks yra sergančio žmogaus charakteris: ar jis jautrus, ar linkęs būti blogos nuotaikos, ar atsparus jai.

- Ar būna taip, kad niekas negali padėti ir depresija tęsiasi metų metus?

- Visko būna. Trečdalis depresijų yra atsparios psichoterapiniam gydymui ir medikamentams. Negalima išgydyti ir trečdalio šizofrenijos atvejų. Galų gale jeigu jau tikrai niekas nepadeda, reiktų bent būti šalia to žmogaus, dalintis jo skausmu, jo liga. Juk žmonės net ir likimu dalinasi! Jeigu mes mylime žmogų tik tada, kai jis laimingas, tai nėra tikra meilė. Mylėti žmogų tada, kai jam sunku, yra daug sudėtingiau, bet tokia meilė reikalinga ir tam žmogui, ir mums.

- Ar depresija sergantieji patys kreipiasi, ar kas nors iš artimųjų atveda juos pas jus?

- Įvairiai būna. Ačiū Dievui, kad žmonės neskuba kreiptis į psichiatrus. Juk daugumai psichiatrų trūksta patirties, tačiau kuo jos mažiau, tuo labiau mano galintys „visada ir visiems padėti“. O kai pradeda gydyti, tai dažnai gydo metų metus. O tada šią ligą „užfiksuoja“ ilgam.

- Kodėl poliklinikų gydytojai labai retai taiko psichoterapiją?

- Todėl, kad tai labai sudėtingas darbas. Šiuo atveju man labai patinka religija. Kodėl kunigas gali žmogui padėti? Todėl, kad atleisdamas nuodėmes pats jas prisiima, o paskui prašo Dievo, kad padėtų jam.

Panašiai dirba ir psichoterapeutai. Jie turi įsijausti – kad susigaudytų, ką jaučia pacientas, – ir šitaip patys pasineria į jo depresiją. O jeigu psichiatrui reikia priimti per dieną dvidešimt tokių ligonių? Suprantu, dėl ko jie nenori taikyti psichoterapijos. Todėl ir negali padėti, tikisi, kad padės vaistai. Poliklinikose dirbantiems gydytojams tikrai sunku, jie neturi sąlygų dirbti ir tikrai negali kiekvieno užjausti.

- Pradėjote apie religiją. Ar malda gali padėti pasveikti?

- Gydytojas gydo sielą, o kunigas ją gelbėja. Būna ir taip, kad kunigas negali išgelbėti sielos dėl to, kad ji per daug serga. Jei yra sunki depresija, jokie žodžiai sielos nepasiekia. Todėl pradžioje turi gydytojas pagydyti, ir tik paskui kunigas gali padėti gelbėti sielą.

Ligų kilmė yra labai sudėtinga. Juk beveik visų ligų gydymui daugiausia reikšmės turi tai, kas yra mūsų galvoje: mintys, nusiteikimas, noras padėti sau nulemia net 90 proc., o medikų pagalba – dažnai tik 10 proc. Net pati baisiausia liga – šizofrenija – trečdaliui ligonių praeina negydoma. Tą patį galima pasakyti ir apie depresiją. Būna tokių depresijos atvejų, kai liga kartojasi pavasarį ir rudenį, būna, kad tęsiasi porą savaičių ar porą mėnesių, būna ir porą dienų. Yra labai retų atvejų, kai depresija užgriūva ir nepaleidžia ištisus metus. Jeigu organizmas pats sau nepadėtų, negalėtume padėti ir mes. Nedaug yra tokių piktų ligų kaip depresija, kurios gali atvesti žmogų iki savižudybės arba mirties.

- Kokie žmonės turi rizikos susirgti depresija?

- Tie, kurie nuo jaunystės negali rasti ryšio nei su savo esme, nei su išoriniu pasauliu, kurie nepajėgia suvokti pasaulio kaip vieningo ir pastovaus. Jie gali susirgti netgi šizofrenija, tapti alkoholikais arba susirgti įvairiomis psichozėmis ir neurozėmis, beje, būdami jauno amžiaus (nuo 25 iki 45 metų).

Tačiau tie žmonės, kurie sėkmingai atsiskiria nuo tėvų, randa savo vietą pasaulyje ir užmezga su tuo pasauliu gerą ryšį, randa savo pašaukimą ir įgyja profesiją, sutinka mylimą ir patikimą partnerį, tikrai turėtų rasti gerą santykį ir su vidiniu, ir su išoriniu pasauliu.

- Knygose rašoma, kad sergantieji depresija griauna save ir kitus.

- Visų pirma – save. Tie žmonės yra riboti, nes būna praradę neribotas galimybes laike ir erdvėje. Jie nebeturi laiko, nes būna patys save tame laike apriboję. Iš daugybės galimybių (galimybių jūros!) jie pasiima tik vieną nedidelę salelę ir joje gyvena tarytum mažytėje savo tikrovėje.

Šie žmonės gali tapti priklausomais, nes tai jiems nekelia jokios baimės. Jie meilės jausmą supainioja su kitais jausmais, užmiršta savo lyties draugus, o ištikus pirmajai šeimos krizei tampa ypač pažeidžiami. Tokie žmonės paprastai turi porą vaikų ir gyvena užsidarę siaurame savo šeimos ratelyje, vadinamojoje izoliacijoje dviese. Tokioje intymumo tironijoje iškyla pavojus „uždusti“. Kadangi šie žmonės žengia „tik tiesiai ir tik pirmyn“, greitai jų jaukus lizdelis gali tapti karo lauku, pragaru, nes jie be pasigailėjimo vienas su kitu kovoja dėl valdžios.

Po kiek laiko atsitinka taip, kad poroje vienas tampa auka, o kitas – kaltas dėl to, kad šis yra auka. Tada visa partnerystės sistema griūva. Tas, kuris yra silpnesnis, lygiai taip pat griauna ir save, ir kitą. Amerikiečių gydytojai tvirtina, kad vienam sutuoktiniui sergant depresija, gydyti reikia abu. Tik kartu jie gali išeiti iš savo šeimos-sistemos-kalėjimo.

- Ar galima kaip nors atpažinti artėjančią depresiją ir imtis priemonių jos išvengti?

- Depresijos pamatai paklojami jau tada, kai jūs nesugebate liūdėti, nenorite pripažinti, kad kažkas jums labai nepatinka, guodžiatės iliuzinėmis gėrio situacijomis – įsivaizduojate, kad yra gerai tai, kas iš tiesų yra blogai, valdote save ir komanduojate sau: „Aš niekada neliūdžiu! Nieko nebijau! Aš esu stiprus, kovosiu ir laimėsiu, nes turiu stiprią valią! Aš galiu valdyti save, suimti save į rankas.“ Taip pradedamas kurti depresijos kalėjimas.

Depresija tarytum skydas saugo žmogų nuo liūdesio. O kai skydas praplyšta ir žmogus iš tiesų suvokia, kas atsitiko, gali netgi nusižudyti. Nereti atvejai, kai tik situacijai pagerėjus ligonis gali išsakyti savo jausmus ir pasipasakoti, kas iš tiesų atsitiko.

II  skyrius

Susitikimas su ragana

Nors deglas ir buvo ištrauktas man iš rankų, aš šypsausi su viltimi ir laukiu, galvodamas apie visas rankas, pasirengusias jį sučiupti, apie visas mumyse slypinčias nematomas, gimstančias, būsimas jėgas, kurios nespėjo pasireikšti.

Romainas Gary, „Moters šviesa“

A.

Išlipsi, pagysi, skraidysi

Marija sutiko apsilankyti pas vyriausiąją Lietuvos raganą Viliją Lobačiuvienę ir pabandyti gydytis depresiją „raganiškais“ metodais.

Marijos liga Vilijai nėra naujiena, daug žmonių kreipiasi kamuojami depresijos, ji bando jiems kiek galėdama padėti. Aš tyliai sėdžiu kamputyje, bandydama ir Viliją, ir Mariją įtikinti, kad manęs čia nėra. Ragana kalbina Mariją.

– Marija, ar jau esate gydžiusis kokiu netradiciniu būdu? Gal buvote pas ekstrasensus, egzorcistus?

– Ne, tik ligoninėje, ir dar gydžiausi dienos stacionare.

– Kokius vaistus geriate?

Marija išvardija šešių vaistų pavadinimus.

– Čia viskas vienai parai? Kaip jūs dar gyva? Juk nuo tiek vaistų ir numirti galima! Kas nutiko, kaip susirgote?

– Sergu jau penkiolika metų. Keletą metų buvo pagerėjimas, paskui vėl sugrįžo liga.

Marija kalba lėtai, po kiekvieno sakinio, o kartais ir žodžio kelias sekundes patylėdama. Atrodo, kad ištarti žodį jai labai sunku. Tačiau Vilija kantriai tyli ir laukia, kol Marija atsakys. Sulaukusi atsakymo, vėl klausia:

– Ar ta liga prasidėjo staiga, ar vystėsi palengva?

– Staiga. Nebuvo nei nemigos, nei įkyrių minčių. Mane taip pykino, kad negalėjau nueiti iki tualeto. Tada pakliuvau į ligoninę pirmą kartą.

– Ar iš karto suprato, kas jums yra?

– Iš karto. Greitoji nuvežė į psichiatrijos ligoninę. Man labai svaigo galva ir buvo labai bloga.

– Tai buvo nerimo sutrikimas?

– Ir dabar tas nerimas kamuoja, visą laiką.

– O katalepsija kiek laiko trunka? Na, kad jūs tokia – kaip baslys?

– Nežinau, atrodo, kad visą laiką taip yra.

– Ar buvo kada geriau? Kas jums padėjo geriau jaustis?

– Meno terapija. Geriau jaučiausi kokį mėnesį.

– O kas jums tada pagerėjo?

– Nebuvo nerimo, norėjosi gyventi.

– O dabar tik šiaip egzistuojate, ir tiek?

– Taip.

– Ar jūs dar nepavargote gyventi?

– Pavargau.

– Iš tiesų tai vaistai jus taip slopina, kad tik nieko negalvotumėte. Tada žmogus pasidaro kaip daržovė. Protas tai lieka, bet nieko daugiau. Emocijų nebelieka. Jūs nedirbate? Tai ką veikiate per dieną?

– Vaikštau iš kampo į kampą.

– Turite judėti, tiesa? Nerimas verčia jus judėti? Bet aš matau, kad dar nėra visiškai blogai! Juk jūs gražiai pasidažiusi, vadinasi, jums rūpi išvaizda. Ar galite susikaupti? Pavyzdžiui, kai žiūrite televizorių?

– Galiu.

– O skaityti?

– Ne. Tik žurnalus permetu akimis. Mezgu. Dukrai suknelę numezgiau – tokią raštuotą, reikėjo akis skaičiuoti. Aš labai gražiai ir greitai mezgu. Namuose tiek visko primegzta.

– Ar viena gyvenate?

– Ne, su vyru. Jis supranta, kad tai – liga.

– Tai jums pasisekė. Ką pasveikusi norėtumėte daryti? O gal… jūs nenorite pasveikti? Dėmesio daug, meilės daug, visi aplinkui šokinėja…

– Noriu pasveikti.

– Ką darysit, kai pasveiksit?

– Ieškosiu darbo.

– O kam? Juk visai gerai nedirbti.

– Noriu dirbti. Buvau neseniai įsidarbinusi valytoja, bet išėjau, nes labai kabinėjosi prie manęs.

– Dėl ko?

– Kad blogai valau.

– Gal blogai valėt?

– Na, aš labai stengiausi.

– Tikriausiai kabinėjosi dėl to, kad jūsų bijojo. Esate kažkokia įsitempusi, žvilgsnis sustabarėjęs, jūsų visi mimikos raumenys įsitempę ir nejudantys – atrodote kaip su kauke. Dėl to kiti žmonės gali bijoti. Jie nežino, ką jūs galvojate, nes jūsų veidas sustingęs. Jie nežino, dėl ko prie jūsų prikibti. Mato, kad turite problemų, bet nesupranta kokių. Tokie žmonės niekada nesišypso. Kada paskutinį kartą juokėtės, kada džiaugėtės?

– Labai seniai, džiaugsmo neatsimenu.

– Supratau. Kur jums tiek tų vaistų prigrūdo? Naujojoje Vilnioje?

– Taip. Paskutinį kartą išėjau iš ligoninės spalio mėnesį (mes kalbamės birželį). Jaučiausi geriau.

– Gerai, Marija. Koks jūsų zodiako ženklas?

– Avinas.

Ragana atsidaro kompiuterį ir susiranda Marijos horoskopą.

– „Nulis“ jums dabar, ir taip yra jau apie dvylika metų. Tačiau pagal gimimo datos kreivę jūs turite išlipti, išsikapanoti! Ir dabar kaip tik artėja tas laikas – taip, jis kaip tik dabar ir prasideda. Štai, paskutinis skaičius yra devyni, o tai reiškia visišką žmogaus pagijimą, išlipimą, skraidymą. Nemanau, kad gali atsirasti kokia nauja meilė, tai veikiau bus pasveikimo stebuklas. Juk jūs puikiai suvokiate, kaip svarbu pasveikti – galėsite nuveikti daug darbų. Devyni – tai iš tiesų pats aukščiausias taškas, tai gali būti susiję ir su socialine savirealizacija. Juk esate žurnalistė, nuveiksite dar daug darbų. Parodykite delnus.

Ragana ilgokai tyrinėja Marijos delnų linijas.

– Pasisekimą tarp vyrų turėjote labai didelį, bet esate labai ištikima, tas jus ir išgelbėjo. Štai, matote šitą kreivę? Tai reiškia žmogaus socializaciją. Jūs esate labai pastovi. Pasirinkusi specialybę, darote tai, ką reikia, nesiblaškote. Ši kreivė rodo, kad turite polinkį į depresiją, esate perdėtai jautri, tik nelabai suvokiate, iš kur toks jautrumas. Peržengėte ribas, perlenkėte lazdą ir nepajutote, kaip susirgote. Matyt, ilgai laikėte savyje daug neigiamų emocijų. O štai ši kreivė beveik visų žmonių metams bėgant eina žemyn, nes išsenka jėgos, trūksta energijos, tačiau jūsų dar aukštyn pašoka. Taip būna labai retai. Jūsų delno linijos rodo atgimimą.

Ragana surašo eilę skaičių – aiškina, ką rodo apie Marijos ateitį numerologija:

– Štai ir skaičiai rodo, kad kreivė kyla į viršų. Taigi tikriausiai išlipsite. Neturite daugiau iš ko rinktis, tiesa?

– Esu perfekcionistė, visi taip sako.

– Pati save į depresiją ir nuvedėte – juk tai ne šizofrenija, ne psichikos liga, į depresiją žmogus įpuola pats. Jam tik atrodo, kad kažkas kitas padėjo, o iš tiesų juk jūs pati viską darėte, todėl kūnas ir galva nustojo jums paklusti. Depresija žmogus suserga dėl to, kad netinkamai žiūri į pasaulį: jaudinasi, kad to nepadarė, ano, ir po truputį perkaista smegeninė, perdega saugikliai. Pati prisišaukėte – nemokėjote džiaugtis, nemokėjote kvatotis, atsipalaiduoti. Kol nesuserga depresija, nė vienas negali įsivaizduoti, kad šitaip gali būti, kad pats savo minčių nesugaudys, kad atsiras kažkoks nerimas ir niekaip nebus įmanoma jo atsikratyti. Aišku, jūs nesusirgote per dieną, pamažu kaupėte tą bagažą. Įeina į tą mėšlą visi vienodai, o išlipa – skirtingai. Bet reikia lipti. Juk tai ne psichikos negalia, o gili depresijos forma. Kai piktžolės – įkyrios mintys – pradeda vešėti, jas būna labai sunku išrauti. Ir greitai užželia visas laukas.

Ragana atsistoja, įsiremia rankomis į klubus ir minutėlę nusisuka į langą. Tada atsigręžia į Mariją.

– Dirbame toliau. Aš pasakysiu, ką dabar darysiu. Netaikysiu jums jokios hipnozės, nes esate pernelyg susikausčiusi. Vedžiosiu aplink jūsų galvą rankomis ir bandysiu atpalaiduoti jūsų raumenis ir mintis. Gali būti, kad jums pradės stipriau plakti širdis, atsiras dar didesnis nerimas, gali pradėti pykinti – būtinai apie tai pasakykite.

– Gerai.

– Nebijote? Aš žinau, ką darau. Mano darbo stažas yra 30 metų, o pagrindiniai mano pacientai – ligoniai, sergantys depresija. To, kas vyksta su jumis, aš klausysiu rankomis. Aišku, nepažadu, kad jums iš karto pagerės, taip nebus. Esate prigrūsta vaistų, nuslopinta, o man jus reikia gaivinti. Vaistai slopins, o aš gaivinsiu. Tas etapas bus nemalonus, bet tai nereiškia, kad jeigu pasijusite gerai, mesite gerti vaistus. Vaistų kiekį reiktų mažinti po truputį, pasikalbėjus su gydytoju. Tai yra liga, ne juokas.

Ragana labai energingai mosikuoja rankomis virš Marijos galvos.

– Ar valgote? Turite apetitą ar tik iš reikalo?

– Valgau, nes reikia. Pati gaminu.

– Tai dar gerai. Ar buvo toks periodas, kai gulėjote ir nieko nenorėjote, netgi negalėjote atsikelti?

– Buvo prieš daugelį metų, dabar nebūna.

– Dabar aš uždėsiu rankas, o jūs nieko nekalbėkite, visą dėmesį sutelkite į mano rankas. Užsimerkite. Gerai, kad galite šitaip ramiai užsimerkti. Dėmesys tik į mano rankas, tik į jas, klausote mano rankų. Jaučiate, kaip teka energija? Tik paleiskite viską, aš pasaugosiu jus, kad nenugriūtumėt. Spaudžiu smilkinius, pakaušinę dalį, spaudžiu čia, o dabar pasisupkite kartu su mano rankomis, jokių minčių.

Ragana ima šnabždėti:

– Atpalaiduoju jūsų kūną, atpalaiduoju ir išmetu įkyrias mintis, išmetu nerimą ir pradedame gyventi. Klausykitės mano balso, kai pasakysiu „trys“– atsimerksite ir būsite sveika, žvali ir pailsėjusi. Akys šviesios. Skaičiuoju: vienas, du, trys… Kaip jaučiatės? Dabar aš dar atpalaiduosiu jūsų kūną masažuodama tam tikrus taškus. Jums gali būti šiek tiek skausminga (daro taškinį masažą jai ant krūtinės, galvos, nugaros). Pakentėkit. Kaip jaučiatės?

– Geriau.

– Kas geriau?

– Jaučiu atsipalaidavimą visame kūne.

– Kaip jaučiasi galva?

– Nėra jokių minčių.

– O paprastai būna chaosas, kurio negalite sustabdyti, tiesa?

– Taip.

– Taigi, Marija, turėtumėte išlipti, juk neturite kito pasirinkimo. Jeigu būtų psichikos liga, jūsų protas būtų padėtas į stalčių, o pati jaustumėtės puikiai, tik visi kiti – tie, kurie šalia jūsų, – blogai. Depresija – tokia liga, kai lieka tik protas, kuris visą laiką budi, dėl to jūs ilgai galvojate, prieš atsakydama, nes negalite bendrauti paprastai. Žmogus savo emocijų ir pasąmonės nevertina, kol jų nepraranda, o kai praranda, supranta, kad trūksta labai svarbaus dalyko – jo paties. Pasirodo, vien proto gyvenime neužtenka.

B.

Ragana atpalaiduoja ir išvalo mintis

Vilija Lobačiuvienė gydo žmones jau 32 metus, to ji išmoko lankydama įvairiausius seminarus, kursus, skaitydama knygas. Pasivadino ragana ne todėl, kad žmones gąsdintų. Žodis „ragana“ kilęs iš žodžio „regėti“. Senosiose bendruomenėse ragana buvo tas žmogus, kuris gydė rankomis, žodžiais, patarimais ir žolelėmis. Ragana nėra būrėja, ji tik guodėja ir patarėja. Kalbamės su ragana Vilija apie tai, kodėl žmonės serga depresija.

- Ar tiesa, kad depresija dažniau serga moterys? Gal tai moterų liga?

- Nebūtinai, serga ir vyrai, tačiau jie arba tos ligos nepripažįsta, arba… geria. Aš dirbu ir su alkoholikais – tiesa, jų nekoduoju, taikau tokią Šičko metodiką, kuri yra labai veiksminga, pripažinta pasaulyje. Tos metodikos esmė – pokalbis, įtaiga. Kartu vyksta ir gydymas nuo depresijos, nes juk alkoholizmas ir depresija yra labai arti – žmonės dažnai geria dėl depresijos. Kitiems – atvirkščiai, pirmiausia atsiranda įprotis gerti, o vėliau prasideda ir depresija. Jiems būna bloga, neranda sau vietos, darosi agresyvūs.

- Kaip gydote tuos, kurie negali negerti?

- Pirmiausia sutvarkau jų dvasinę būseną. Tapę ramesni, jie po truputį pradeda normaliau gyventi, kitaip ima vertinti įvairias situacijas. Tie vyrai dažniausiai nesupranta, kad serga depresija. Jie nesuvokia, kad jų alkoholizmas, smurtavimas ar vis naujų moterų paieškos yra tik dėl to, kad jie serga. Jie nesupranta, kad susitvarkę savo dvasinę būseną nustotų daryti klaidas.

- Jeigu nesupranta, kad serga, tai dėl ko jie pas jus ateina?

- Dėl įvairių kitų problemų, bet aš matau, kuri yra pagrindinė. Sako, kad blogai jaučiasi, o kaip – negali įvardyti. Juk anksčiau tokia būsena buvo vadinama „nervais“, o „nervais“ sirgti galėjo tik moterys. Vyras sako: „Juk nesimušu, laukais nelakstau, vadinasi, nesergu.“ Anksčiau daugelis tų ligų buvo vadinamos psichinėmis, o jų visi bijojo. Gerai, kad viskas pasikeitė, kad pagaliau pasidarė ne gėda prisipažinti, jog sergi depresija. Anksčiau buvo gėda („tu – psichikos ligonis“), buvo painiojamos psichikos ligos ir depresija.

- Ar ateina ir psichikos ligonių?

- Ateina visokių, ir paranoja sergančių, ir turinčių įvairių psichikos sutrikimų, bet jų stengiuosi nepriimti. Kaip tai suprantu? Girdžiu iš balso arba tiesiai paklausiu, kokia diagnozė. Žmonės retai kada meluoja. Bet kartais būna ir neaiškių diagnozių. Kai kurie žmonės, vartoję „žolę“ arba lengvesnius narkotikus, pradeda girdėti balsus. Šie tikrai netelpa į tikrų psichikos ligonių rėmus, jie yra kitokie. Su šitais aš dirbu. Jie nėra šizofrenikai, todėl jiems ir įprastas gydymas nepadeda.

- Kas yra liūdesys ir kuo jis skiriasi nuo depresijos?

- Liūdesys – dar ne liga, jeigu ligonis dar gali verkti, gerai. Išsiverks ir praeis, tada gydo laikas. O depresija yra „princesių liga“ – juk tie, kurie turi tikrai didelių problemų, depresija neserga. Princesė, kuri sėdėjo bokšte ir liūdėjo, sirgo depresija, bet paprastas Jonelis, einantis jos vaduoti, depresija nesirgo – juk jam reikėjo išgyventi. Kad ir kaip būtų keista, ir šiais laikais yra tokių princesių – serga, nors gyvena gana gerai. Moterys, kurios tikrai turi daug problemų, sakysim, vyras paliko ar žuvo, neturi kitos išeities, nes reikia auginti vaikus, jos nesuserga arba kur kas greičiau išlipa iš depresijos liūno nei tos, kurios neturi ką veikti arba turi „žiūrovų“. Šios turi kam pasiguosti, todėl gali „gulėti“. O tos moterys, kurios žino, kad niekas joms nepadės, kad reikia pačioms krapštytis, gulėti nevalia – tos ima ir pasveiksta.

- Ar žmonėms, atėjusiems gydytis depresijos, jūs visa tai ir pasakote?

- Aišku, ne. Sergantiems gilia depresijos forma aš taip nekalbu, pradedame aiškintis pamažu, kai jiems jau pagerėja. Tada kalbamės apie tai, ką reiktų daryti, kaip reiktų keisti savo gyvenimą. Kol depresija yra gili, tuščias reikalas kalbėti. Aš pirmiausia turiu pagerinti būseną. Pirmiausia atpalaiduoju, užmigdau, įvedu į transo būseną – pusiau hipnozę, tada ištrinu mintis. Tas, kurios būna užstrigusios. Tada jau kalbuosi rimtai. Taigi dirbu kaip psichologė.

- Ar jums visada aišku, kodėl ištinka depresija? Ar žmonės įvardija priežastis?

- Jie priežasčių gali ir nežinoti – juk depresija gali būti įvairios kilmės. O kodėl šia liga serga vaikai? Taip, ir jie serga! Jie atrodo lyg senukai, veide klostės susimetusios, nieko nevalgo, skundžiasi, kad pilvą skauda. Jie nesidžiaugia, nesijuokia. Gydytojai tiria, bet nieko neranda. Sako, depresija… O kodėl? Kokia gali būti priežastis? Gal toks laikmetis, gal per didelis gyvenimo tempas? O gal tik jautresni vaikai serga? Vakar gydžiau 9 metų berniuką, atėjo jau ketvirtą kartą. Buvo toks sulysęs, o dabar jau ir svorio priaugo, net keliais centimetrais paaugo. Gydžiau nuo depresijos ir 13 metų berniuką, jis labai gražiai piešia, nori būti dailininku. Kartais tėvai atveda ir labai mažų vaikų, kuriuos kankina tamsos baimė, jie šlapinasi į lovą arba vaikšto atbuli. Manau, kad visa tai susiję su įtampa.

- Kaip jūs tuos žmones išgydote? Išduokite savo metodo paslaptį.

- Kai manęs to paklausia pacientai, aš jiems atsakau klausimu: ar tau įdomu, kaip aš tai darau, ar tu nori pasveikti? Jeigu pasveikti, tai ir neklausinėk. Juk kai smuikininkas virtuozas groja, niekas jo neklausia, kaip jis tai padaro. Tie, kas nori sužinoti daugiau apie mano metodiką, ateina į kursus ir mokosi – tada bando pajusti tai, ką aš darau. O žmogus, kurį gydau, tik sėdi ir jaučia stiprią mano energiją. Sergančiųjų depresija energetinis laukas būna išbalansuotas, taigi aš pirmiausia jį atkuriu. Padedu susikurti gynybinį lauką, tarytum kokį apvalkalą – tada prie jų nekimba nereikalingos mintys. O paskui mes kalbamės kaip du protingi žmonės.

- Apie ką kalbatės?

- Klausiu, kodėl į viską taip jautriai reaguoja, padedu išsiaiškinti, ką reiktų keisti savyje, kodėl būtina mokytis kitaip gyventi. Jie turi suprasti, kad jeigu patys save mintimis suvalgo, tai… yra tiesiog kvailiai! Naikina save mintimis, o paskui dar geria vaistus, kurie kūną naikina. Argi tai ne kvaila? Reikia susitvarkyti mintis ir reakciją į pasaulį. Juk pasaulio nepakeisime, bet galime pakeisti save, ir tai reikia daryti pamažu.

- Kaip tvarkote energetinį lauką?

- Pirmiausia atpalaiduoju, dirbu gerą valandą. Būna tokių žmonių, kurių negalima užčiaupti, bet aš padarau taip, kad ir tie nutyla. O vaikus užmigdau. Ne, neguldau, nes jiems būtų nepatogu, juk jie manęs nepažįsta. Jie saugojasi, įsijungia psichologinė gynyba. Prisijaukinu žmogų, o tada, jeigu mes tinkame vienas kitam, dirbame toliau ir pamažu kapstomės iš ligos.

- O vaikai, aišku, bijo, galvoja, ką čia ta ragana darys?

- Kai prisijaukinu, patys nori ateiti, nes pasijunta geriau. Vaikai daug ko negali paaiškinti, bet, pasijutę geriau, tampa mano draugais. Ir kai suauga išlieka draugai.

- Su kokiomis dar bėdomis žmonės ateina?

- Viena sako: „Aš neturiu jėgų, negaliu pailsėti“, kita: „Valgau ir valgau“, o trečia: „Aš esu girtuoklė, vakarais geriu, paskui neužmiegu.“ (Aš sakau: “Tu – ne girtuoklė, tu geri alkoholį vietoj vaistų.“) Kitas sako: „Aš nenoriu gyventi, manęs niekas nedžiugina – žiūriu į dangų, o man tas pats, žydi obelis ar ne.“ Vienas vyras pasakė: „Noriu susigrąžinti prarastą savo emocinę dalį, kažkur dingo, jau nebeturiu.“ Arba moteris ateina ir sako: „Negaliu nei skaityti, nei televizoriaus žiūrėti.“ Kreipiasi žmonės ir dėl kitų ligų, tačiau priimu tik po to, kai apsilanko pas gydytoją. Juk aš nesu diagnostikos centras! Sakau, kai jums nustatys ligą ir man atnešite tyrimus, tada gal ir galėsiu padėti. Pasakau, kad įtariu, kokia liga galėtų būti, pasiūlau nueiti pas šeimos gydytoją ir paprašyti, kad paskirtų tyrimus.

- Kai kuriems žmonėms nepadeda psichoterapija, bet padedate jūs.

- Psichoterapeutas, manau, turi būti Dievo pašauktas žmogus, turėti įtaigos dovaną, mokėti kalbėti ir girdėti žmogų. Jis turi suprasti lūkesčius ir baimes, mokėti jautriai bendrauti. Tačiau dauguma tų specialistų bando įsprausti žmones į rėmus, o jiems to nepakanka. Žinote, kodėl aš galiu daugeliu atvejų geriau padėti? Todėl, kad aš žmogų atpalaiduoju, tai ir yra mano koziris.

- Ar ateina ir tokių, kurie bandė žudytis?

- Būna tokių jaunų žmonių, kurie periodiškai bando žudytis. Su jais kalbu kitaip – patikėkite, visi mano savižudžiai gyvi vaikšto! Juos dažniausiai atveda tėvai, bet svarbiausia, kad šie žmonės lieka gyventi. Būna, kad mano metodai netinka, tada sakau tėvams: „Guldykite į ligoninę ir gydykite vaistais, nes bus blogai.“ Būna ir tokių, kuriems reikia kitokio, netausojančio, pokalbio; kai kurie manimi bando manipuliuoti.

- Kad padėtų psichoterapija, būtina paties ligonio motyvacija. Ar jūsų ligoniai yra motyvuoti?

- Kai ateina sergantis depresija žmogus, pirmiausia klausiu, ar nori pasveikti. Būna tokių, kurie net nesiruošia pasveikti, jie tik visiems pasakoja, kaip jiems blogai, ir iš kiekvieno gauna dozę energijos. Tie yra vampyrai… Tada sakau: „Arba tu ateik kitą kartą ir man paaiškink, kodėl nori pasveikti, arba daugiau nebeateik. Kam mano laiką gaišini?“ Jeigu ateina alkoholikas, klausiu: „Kodėl nori mesti gerti? Juk toks smagus reikalas. Jeigu man kas pasakytų, kad negalėsiu gerti net per gimtadienį, liūdna būtų.“ Jeigu žmogus protingai paaiškina, kodėl jis to nori, tada dirbame. Bet jeigu jis atėjo tik todėl, kad šeima priprašė, nieko nebus. O būna ir tokių, kurie kolekcionuoja specialistus, pas kuriuos yra buvę…

- Dauguma bioenergetikų skelbiasi galintys gydyti per atstumą. Ar jūs taip pat galite?

- Ne, šito nedarau. Būna žmonių, kurie to prašo. Kartą paskambino moteris: „Mano sūnus geria, prašau pagydyti per atstumą.“ Jai pasakiau: „Ne, aš to nedarysiu. Jei yra tokių stebukladarių, kurie skelbiasi tai darą, tegu jie ir padeda. Man užtenka tų stebuklų, kurie vyksta čia. Sakote, neateis pas mane? Vadinasi, jūsų sūnus nori gerti, tai kodėl jūs jam neleidžiate?“

Sergančiųjų depresija energetinis laukas būna išbalansuotas, taigi aš pirmiausia jį atkuriu. Padedu susikurti gynybinį lauką, tarytum kokį apvalkalą – tada prie jų nekimba nereikalingos mintys. O paskui mes kalbamės kaip du protingi žmonės.

Dar prieš metus 34-erių Ruslanas R. planavo vestuves, jautėsi mylintis ir mylimas, kupinas vilčių. Tačiau nuotakos suknelę prisimatavusi jo mylimoji, likus porai savaičių iki vestuvių, užmerkė akis amžino poilsio. „Sustojo širdis“, – iki šiol slogiai žodžius renka programuotoju dirbantis vyras. Netekęs dvejais metais jaunesnės sužadėtinės Ruslanas prarado susidomėjimą gyvenimu – atsiribojo nuo draugų, užmetė pomėgius.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Tėvai mirę, daugiau artimųjų neturiu, ko galiu tikėtis iš ateities būdamas vienas kaip pirštas? Neturiu jėgų, negaliu užmigti naktimis, nejaučiu prasmės“, – nepakeldamas akių apie sutrikusį socialinį gyvenimą kalba vyras.

Ruslanas neslepia ne kartą svarstęs ir apie pasitraukimą iš gyvenimo. „O kam aš toks?“, – be užuolankų dėsto jau metus su širdgėla nesusigyvenantis vyras.

Depresija ir alkoholis

Ruslanui diagnozuota depresija. Pas gydytoją jį lydi buvusios sužadėtinės motina, bet naudos iš to maža – išrašytus antidepresantus Ruslanas maišo su alkoholiu. Kalbėti apie savo problemas jis, kaip ir daugelis kitų sergančiųjų depresija, vengia. Savo ligą vyras slepia, nes nemano, kad bus suprastas, taip pat bijo prarasti darbą.

Pastaruoju metu sergančių depresija žmonių Lietuvoje pagausėjo dukart. Net 164 tūkst. lietuvių gydėsi dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Depresija sukelia dėmesio, atminties ir nuotaikos sutrikimų, didina nuovargį, nerimą, pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą. Ši liga pakerta darbingiausio amžiaus žmones, ypač 18–45 metų moteris.

Eurobarometras skelbia, kad antidepresantus per pastaruosius kelerius metus vartojo 7 proc. europiečių, o Lietuvoje šis rodiklis viršijo europinį ir siekė net 11 proc. Šiek tiek daugiau antidepresantų už lietuvius vartoja tik portugalai. 2001 m. depresija sergančių žmonių skaičius tūkstančiui lietuvių buvo 9,8, 2005 m. – 10,6, 2010 m. –14,4, o 2014 m. – 16,2.

Prognozuojama, kad jau po 15 metų depresija taps didžiausią ekonominę naštą sukeliančia liga pasaulyje.

„Depresija yra dažniausiai Lietuvoje pasitaikantis psichinės sveikatos sutrikimas“, – konstatuoja ne vienus metus depresiją tyrinėjanti ir gydanti psichodinaminės krypties psichoterapeutė dr. Rima Viliūnienė.

Išskirti vieno veiksnio, dėl kurio žmonės serga depresija, nepavyktų. Paprastai tai nutinka sukritus keletui nepalankių aplinkybių. Tarkim, žmogus neteko būsto, darbo, artimojo, susidūrė su priešiška aplinka, o gali dar prisidėti ir genetinis paveldimumas, biocheminiai ar hormoniniai organizmo pokyčiai. Susirgti depresija skatina ir sumaterialėjimas, vis greitėjantis gyvenimo tempas.

Psichiatrai sutaria, kad labai svarbu laiku diagnozuoti šią ligą ir pasiūlyti tinkamiausią jos gydymo būdą.

Kaip pasireiškia depresija?

„Depresija susirgęs žmogus užsiima saviėda ir net savigriova – jis tarsi rausia vis gilesnę duobę klaidingai mąstydamas, koncentruodamasis ne į išeičių, o į kliūčių ir pasiteisinimų ieškojimą. Geriausiu atveju šie sutrikimai sutrikdo įprastą gyvenimą, o blogiausiu – asmenybę pražudo“, – pasakoja psichologas, psichoterapeutas Zenonas Streikus.

Graso dvasios ir kūno negalavimais

Depresija pasireiškia motyvacijos stoka, pesimizmu ar sprendimų priėmimo baime.

„Elgesys, kai susiriečiama į gemalo būseną ir laukiama pagerėjimo pačiam savo gyvenime nieko nekeičiant, veda prie pakitusio elgesio ir besikaupiančių problemų“, – aiškina Z.Streikus.

Gydytojas cituoja amerikiečių psichologo M.Seligmano žodžius, kad žmogui pavojingiausias yra išmoktas bejėgiškumas ir įtikėjimas, jog nuo jo niekas nepriklauso.

„Savo praktikoje dažniausiai sutinku žmonių, kurių depresiškumas sietinas su asmenybės reakcija į gyvenimo iššūkius. Jų vis daugėjant tiek profesinėje, tiek asmeninėje veikloje nuotaikos ir depresijos sutrikimai pasireiškia kaip nesėkmingas asmenybės psichikos tvarkymasis su iššūkiais, nepakankamas atsparumas stresui“, – dėsto R.Viliūnienė.

Lietuva medikamentiniam psichinių ligų gydymui kasmet skiria įspūdingas sumas. 2011 m. – 4,69 mln., 2012 – 5 mln., 5,6 mln., 2013 m. – 5,38 mln. eurų, bet akivaizdu, kad jų nepakanka, nes psichoterapija lieka už ligonių kasų apmokėjimo ribų: jei pacientas turi pinigų, jis gali tai nusipirkti, jei ne – lieka vienas su liga ir piliulėmis.

Pasidomėjus, kiek trunka depresijos gydymas, R.Viliūnienė mini, kad vartoti antidepresantus tenka skirtingai, tačiau jau po dviejų savaičių savijauta gerėja. Svarbiausia – nesustoti pusiaukelėje ir tęsti gydymą: tikrasis sveikimas ateina po keleto mėnesių, kai kada ir po metų.

Tačiau kas laukia depresija sirgusio žmogaus?

Psichoterapeutas Z.Streikus pripažįsta, kad vaistai nekeičia asmenybės brandos, gebėjimo tvarkytis su iššūkiais ar stresu, taigi, jei grįžtama prie ankstesnio gyvenimo, o aplinkoje lieka veiksnių, paskatinusių šią ligą, galima atkristi.

Gydytojo teigimu, geru depresijos gydymo modeliu galima laikyti tokį, kai medikamentinis gydymas derinamas su psichoterapiniu (juo siekiama ne vien simptominio pagerėjimo). Sušvelninus depresijos simptomus ir sustiprinus gyvenimo kontrolės jausmą, savo tapatumo įtvirtinimą, žmogui tampa lengviau tvarkytis su mintimis ir jausmais, jis geba atsipalaiduoti, taigi susigrąžina į gyvenimą ramybę.

Šiuo atveju itin svarbi artimųjų parama ir globa. Z.Streikaus nuomone, būtent jie turėtų paskatinti sergantįjį daugiau laiko ir jėgų skirti savo savijautai gerinti: po gydymo vaistais pasitelkti psichoterapiją ir fizinį aktyvumą.

Klinikiniai duomenys patvirtina, kad taikant kompleksines gydymo priemones pagerėja fizinė sergančiojo savijauta ir atsparumas stresui. Išmokęs interpretuoti savo nelaimes, nesėkmes, rasdamas pozityviąją bet kokios situacijos pusę žmogus tampa savo draugu nelaimėje. O tai – vienas didžiausių gyvenimo sėkmės garantų.

Sergančiojo geismas slopsta

Kai kurių antidepresantų vartojimas daliai pacientų sukelia šalutinių poveikių – paspartėja širdies plakimas, sutrinka miegas, seksualinė funkcija. Individualios psichologijos analitikas, psichiatras ir seksologas Viktoras Šapurovas pasakoja, kad per jo darbo praktiką yra pasitaikę atvejų, kai antidepresantai sukėlė ir seksualinio pobūdžio sutrikimų. Dažniausiai jie pasireikšdavo moterims dingusiu noru mylėtis. „Daliai pacientų apie tai kalbėti pernelyg nepatogu, bet ryžtis atvirumui reikėtų“, – sako trečią dešimtmetį panašius atvejus gydantis medikas.

Jo teigimu, šalutinės reakcijos ankstesniais metais būdavo dažnesnės, o šiandien naudojami antidepresantai (naujos kartos) retai kada trikdo seksualinę individo funkciją (labiau veikia dopamino, noradrenalino sistemą, tai reiškia, kad veikia psichinę, o ne fizinę sergančiojo būklę).

Taigi net ir sergant depresija seksualinė sveikata išlieka svarbi paciento gyvenimo dalis. Svarbu žinoti, kad nors depresija ir slopina žmogaus geismą, tinkamas gydymas padeda šią funkciją atkurti.

„Klaidinga manyti, kad lytinis potraukis nuo antidepresantų mažėja (jį mažina depresija, o antidepresantai atstato). Galbūt gali prireikti daugiau laiko, kad moteris susijaudintų ir patirtų orgazmą. Kur kas dažniau tenka girdėti, kad lytinis aktas pailgėja vyrams“, – daug kam rūpimus, tačiau garsiai neištariamus klausimus gvildena seksologas.

Paprašytas detalizuoti, kada gydymas antidepresantais būtinas, V.Šapurovas išskiria depresijos simptomus: liūdną nuotaiką, nerimą, nemigą, dėmesio stoką, oro trūkumą, prarastą gyvenimo džiaugsmą. „Depresijos atveju pirmiausia gelbėjame sergančiojo gyvybę (didėja savižudybės tikimybė), padedame atkurti darbingumą, ir tik tuomet, jei vaistai netinka, koreguojame jų vartojimą“, – sako seksologas.

Kaip nepalyginti efektyvesnio gydymo pavyzdį jis pateikia JAV, Didžiąją Britaniją, Suomiją. Supratusios, kad gydymas vien tik antidepresantais neefektyvus, šios šalys pasuko kompleksinio gydymo keliu, kuomet pasitelkiami ir antidepresantai, ir psichoterapija. O Lietuva trypčioja toje pat vietoje.

Akivaizdu, kad koją kiša ne lėšų trūkumas. Jei būtų ši priežastis, jų trūktų ir kitiems gydymo metodams medicinoje bei psichiatrijoje. Lietuvos sveikatos apsaugos sistema diskriminuoja psichoterapiją ir kitus mokslo žiniomis pagrįstus psichologinės pagalbos metodus. Tai sisteminė Lietuvos sveikatos politikos problema.

Maža to, lietuvius į depresijos liūną klampina ir jų būdas: kantrumas ir ryžto gerinti savo savijautą trūkumas.

V.Šapurovas kaip pavyzdį pateikia netinkantį darbą ar gyvenimo partnerį: „Pakaktų apie nerimą keliančias problemas pasikalbėti ir rasti abi puses tenkinančią išeitį, bet žmonės mieliau atsitveria tylos ir nebendravimo siena. Taigi, užuot sau padėjęs, žmogus save alina, o aplinkiniai nė neįtaria, kas jį slegia.“

Z.Streikus dėl pastarąjį dešimtmetį visuomenėje išaugusios nervinės įtampos linkęs kaltinti žmogaus kraujyje padidėjusį streso hormonų, katecholaminų kiekį: „Jei individas nuolat įsitempęs, įsivaizduokite, kaip alinamos jo gyvybinės funkcijos. Į aplinkinius nuolat lygiuodamasis ir save su jais lygindamas žmogus sukelia sau vidinį nerimą, išsenka.“

Keisti susiklosčiusią situaciją V.Šapurovas siūlo lėtinant gyvenimo tempą ir daugiau judant. Suomija, skyrusi tam pakankamai dėmesio, ne tik sumažino savižudybių ir depresijos paplitimą, bet ir tapo kur kas sveikesnė.

Kaip pakeisti rusišką požiūrį?

„Lietuvos psichiatrijoje per penkis sovietų okupacijos dešimtmečius įsitvirtino Maskvos psichiatrijos mokykla. Jos atstovai iki šiol tebelemia Lietuvos sveikatos sistemos vadovų sprendimus šioje srityje. Dėl to psichologiniai gydymo metodai yra blokuojami, jų plėtrai ar kompensavimui iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo kuriamos dirbtinės kliūtys“, – tokius psichinės sveikatos stabdžius vardija Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docentas Dainius Pūras.

Būtent dėl pasipriešinimo šiuolaikiniams principams daugiau kaip šimtas psichikos sveikatos centrų neturi pajėgų teikti kokybiškų paslaugų – jų pagalba prasideda ir baigiasi vaistų išrašinėjimu.

„Sunku pasakyti, kodėl ministerijos vadovai remiasi psichiatrų, kurių pozicija neatitinka modernių psichikos sveikatos politikos principų, patarimais. Sveikatos politikams tenka visa atsakomybė už tai, kad Lietuvos psichikos sveikatos paslaugų infrastruktūra šiuo metu yra be galo atsilikusi“, – konstatuoja vaikų psichiatras, svarstantis, kad prie šio apgailėtino reiškinio galėjo prisidėti ir neskaidrūs procesai Lietuvos sveikatos apsaugos srityje.

Kaip kitaip paaiškinti, kodėl iki šiol neatsižvelgiama į mokslininkų rekomendacijas, todėl net nesunkios depresijos formos gydomos vaistais? „Jei antidepresantai skiriami tada, kai jų nereikėtų skirti, pvz., esant lengvai depresijai, tai galima traktuoti kaip rimtus teisės į sveikatą pažeidimus“, – apibendrina D.Pūras, primenantis, jog kaskart reiktų kalbėti apie individualizuotą depresijos gydymą. Taigi Ruslano R. ligos istorija šiuo atveju klostysis visai kitaip nei ligonių, depresija sergančių, bet nevartojančių alkoholio.

 

 

 

Lietuvoje žmonės vis dar bijo prisipažinti sergantys depresija. Dar nejaukiau kalbėti apie dėl šios ligos kylančius seksualinius sutrikimus. Tačiau medikai ragina, užuot drovėjusis ar kaltinus save, nebijoti kreiptis pagalbos. Taip, dažnai reikia apsišarvuoti kantrybe, bet visos problemos yra išsprendžiamos. Apie tai kalbamės su psichiatru, seksologu Viktoru Šapurovu.

Akvilė Martinaitytė

 

– Ką pastebite jūs, kaip praktikuojantis psichiatras: ar Lietuvoje daugėja sergančiųjų depresija? Kokia tai apskritai liga?

– Taip, sergamumas šia liga didėja, tačiau reikia nepamiršti, kad šiuo žodžiu vadinami labai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, yra labai sunkus sutrikimas, gili depresija, kai žmogui pastebimi šizo­freniniai simptomai, tai yra haliucinacijos, kliedesiai, kuriuos lydi prislėgta nuotaika, – tokie sutrikimai dažniausiai yra paveldimo pobūdžio. Taip pat yra tiesiog depresinės reakcijos, kylančios kaip reakcija į kokį nors įvykį. Tarp šių dviejų kraštutinių variantų žmogus gali išgyventi depresijos epizodus, kurie vėlgi gali būti įvairaus sunkumo. Taip pat tenka susidurti su vadinamąja distimija, kai žmogus iš esmės yra depresinė asmenybė.

Depresijų būna įvairių – reikia jas atpažinti ir žinoti, kaip kuriuo atveju elgtis. Juk mūsų gyvenime yra daug nerimo, nemažai nusivylimų, kartais per didelio greičio – depresinė reakcija yra viena iš galimų. Su ja konkuruoja agresyvi reakcija, ką mes aiškiai matome visuomenėje. Nagrinėdami depresijos ryšį su psichologiniais išgyvenimais galime vertinti, kad depresija yra agresija, nukreipta į savo vidų, – tam tikra prasme tai susinaikinimo reakcija. Sunkiausiais atvejais tai veda ir į savižudybę. Dažniausiai šios tragedijos pavyksta išvengti, tačiau žmogaus gyvenimo kokybė tikrai nukenčia: jis jaučiasi blogai, nuolat prislėgtas, sutrinka darbingumas, kenčia asmeninis gyvenimas. Tokia savijauta gali tęstis pusmetį, metus, kelerius metus – visą šį ilgą laiką žmogus gyvena kentėdamas.

– Kaip žinoti, kada žmogus tikrai susiduria su depresija, o kada tai tiesiog jo charakteris ar prislėgta nuotaika?

– Ligų klasifikatoriuje yra aiškiai įvardyti kriterijai, kuriuos atpažinę pacientui diagnozuojame depresiją. Depresijos metu žmogus kenčia nuo liūdnos nuotaikos, interesų sumažėjimo ir pasitenkinimo, padidėjusio nuovargio. Dažnai pasitaiko ir kitų simptomų: pablogėjęs dėmesys, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos, niūrus ateities vaizdavimas, savęs žalojimo ir savižudybinės idėjos ar veiksmai, sutrikęs ar pailgėjęs miegas, sumažėjęs apetitas. Pasitaiko ir kitų simptomų, kuriuos, kaip ir išvardytus, būtų geriau, kad vertintų psichiatras.

– Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresija yra pagrindinė nedarbingumo priežastis. Ar Lietuvoje žmonės išdrįsta prisipažinti, kad susiduria su tokiomis problemomis?

– Mūsų visuomenėje apie tai tikrai neįprasta pasakoti. Apskritai iš sovietinių laikų liko tradicija, toks keistas supratimas, kad tai, ką tu jauti, yra nesvarbu. Jei tavo kūne yra žaizda – svarbu, bet kas tavo galvoje – nesvarbu. Lyg koks antraeilis ar trečiaeilis dalykas, kuriuo rūpintis būtų išpuikimas. Netgi sakoma, kad depresija – ponų liga. Tačiau dirbdamas aš tikrai to nepastebiu.

Labai svarbu apie depresiją ir jos lydimus simptomus kalbėti, nes darbingo amžiaus žmogus susiduria su kita šios problemos puse. Susirgęs jis darbe nebegali atlikti įprastų užduočių, pasipila klaidos, galimi nesutarimai su darbdaviu. Daugelis pacientų nenori imti nedarbingumo pažymos ne tik dėl nepalankių finansinių sąlygų, bet ir dėl tos pačios gėdos bei nenoro, kad darbdavys sužinotų diagnozę. Tačiau problema lieka ir negaunant tinkamos pagalbos liga laikui bėgant tik sunkėja.

– Kas dažniausiai serga depresija: vyrai, moterys, galbūt ši liga būdingesnė tam tikro amžiaus ar profesijos atstovams?

–  Labai sunkiais psichoziniais sutrikimais serga apie 1–2 proc. gyventojų – Vakarų Europos stebėjimais, šis skaičius gana stabilus ir nesikeičia apie šimtą metų. Jų dalį sudaro psichozės su depresija. Dažniausiai čia kalbame apie paveldimas ligas, kuriomis serga panašus skaičius vyrų ir moterų. Tačiau kitokių sutrikimų vis daugėja ir maždaug du trečdaliai sergančiųjų yra moterys. Tai lemia įvairios priežastys. Viena jų – moters organizmo ypatybės, kai ciklo metu organizme padaugėjus estrogeno moterys būna labiau linkusios į depresinę nuotaiką. Taip pat jos kenčia, kai neturi galimybės išreikšti savo jausmų. Dar vienas dalykas – vyrai dažniau yra linkę savo psichologines problemas spręsti alkoholiu. Jiems atrodo, kad įsigyti alkoholio yra paprasčiau, nei ieškoti tinkamų vaistų, nes šiems dar reikia gauti receptą, stovėti eilėje ir panašiai. Man atrodo, alkoholio reikėtų bijoti labiau nei vaistų.

Jei kalbama apie amžių, pastebiu, kad dažnai kreipiasi maždaug Kristaus amžiaus žmonės – tarp 30–40 metų. Juos tada ištinka tarsi egzistencinė krizė, jie pasižiūri, ką pasiekė, ir net jei būna pasiekta gana nemažai, kai kuriems atrodo, kad vis dėlto nuėjo ne tuo keliu.

– Dirbate ir seksologu. Ar dažnai pastebite, kad depresiją lydi seksualiniai sutrikimai?

–  Jeigu mes kalbame apie gana sunkų arba vidutinį depresijos epizodą, o ne menką depresinį sutrikimą, seksualinės funkcijos sutrikimas pasireiškia labai dažnai. Depresija pati savaime sukelia seksualinių sutrikimų. Tik nedidelė dalis pacientų drįsta apie tai užsiminti, o gydytojai – paklausti: kad ir kaip būtų, ši tema dar gana subtili. Tik 14 proc. depresijos pacientų patys pasisako apie seksualinius sutrikimus. Paklausus šis procentas padidėja iki 58 proc.

– Seksualiniai sutrikimai minimi ir kaip šalutinis antidepresinių vaistų poveikis. Ar tai neatbaido žmonių nuo jų vartojimo?

–  Įrodyta, kad dauguma antidepresantų, kurie būtini ligai gydyti, gali pabloginti seksualinę būklę. Tačiau ne visi antidepresantai vienodi. Naujos kartos antidepresantai (pvz., veikiantys į melatonino receptorius) pasižymi visiškai kitokiu poveikiu, veikia dopamino, noradrenalino sistemą ir dėl to ne tik efektyviai mažina depresinę nuotaiką bei nerimą, bet ir neveikia seksualinės funkcijos. Nei fizinė, nei psichinė seksualinė būklė nenukenčia. Tai labai svarbu visaverčiam paciento sveikimui.

Žinoma, sveikstant labai svarbu kiekvieno žmogaus psichologija, jai reikia skirti daug dėmesio, bet taip pat reikia suvokti, kad per pastaruosius dešimtmečius vaistų pramonėje įvyko daugybė pokyčių. Iš pradžių vaistai buvo išskiriami iš žolelių, paskui – kuriami bet kaip, kad tik veiktų, o pastaruosius 20 metų itin daug dėmesio skiriama tam, kad vaisto vartojimas žmogui nesukeltų diskomforto. Taip, lapelyje prie vaisto būna surašyta tiek pašalinių reiškinių, kad paskaičius pačiam baisu pasidaro. Tačiau kai kurie jų pasitaiko vienam iš tūkstančio ar dešimties tūkstančių – surašoma viskas, kas kažkada kažkam vartojant šį vaistą atsitiko. Gal mes vis dar nesame pratę prie tokio atvirumo ir informacijos gausos, todėl tai mus gąsdina.

– Kokių konkrečiai seksualinių sutrikimų gali sukelti depresija?

–  Dažniausiai pasitaikantys seksualiniai sutrikimai – pavyzdžiui, moterims gali dingti orgazmai. Apie šią būklę reikia informuoti savo psichiatrą, kad jis galėtų parinkti tokį antidepresantą, kuris neturi įtakos seksualinei sveikatai. Vyrams orgazmai dingsta rečiau, tačiau jiems sutrinka erekcija, gali pailgėti lytinis aktas iki ejakuliacijos.

– Kokie žmonės dažniausiai patiria seksualinių sutrikimų?

– Seksualinių sutrikimų gali patirti bet kokio amžiaus žmonės. Kartais atsitinka taip, kad žmogus neserga depresija, bet jei ištinka seksualiniai sutrikimai, vien dėl to gyventi nenori. Tai būdingiau vyrams, ypač jaunystėje, kai nesėkmes – erekcijos nebuvimą, dingimą ar greitą ejakuliaciją – jie labai ima į širdį. Vyrams seksas – ypač svarbi sritis, parodanti jų kompetencijas, išmanymą, sugebėjimus. Susidūrę su problemomis kai kurie būna labai desperatiški – nebegali bendrauti su moterimis, bandydami susidraugauti, nutraukia santykius, kai tik priartėjama prie intymaus gyvenimo. Moterys dėl lytinio gyvenimo problemų jaudinasi rečiau. Tiesiog priima, kad tai nėra joms svarbi, įdomi sritis. Moterys savo seksualinį instinktą labiau realizuoja gimdydamos vaikus.

– Jei žmogus, kurį laiką vartojęs antidepresantus, nustoja tai daryti, kiek tikėtina, kad vėl atkris?

–  Suprantu, kad peršalus užtenka vaistus vartoti savaitę, o susirgus plaučių uždegimu – tris savaites ar mėnesį. Sergant depresija taip neišeina, nes čia ne mikrobas, jo lengvai neatsikratysi – nervų sistema visada su mumis. Todėl pirmą kartą susirgus depresiniu sutrikimu rekomenduojama antidepresantus vartoti maždaug nuo pusmečio iki metų. Jei depresijos epizodai kartojasi – vėl reikia vartoti vaistus metus ar dvejus. Bet jei vaistai yra komfortiški, galima juos vartojant gyventi visiškai visavertį gyvenimą.

– Kai kalbama apie seksualinius sutrikimus, kada medikai juos traktuoja kaip būtent tokius, o kada tai tiesiog natūralus nenoras mylėtis?

–  Nenoras mylėtis nelabai priklauso nuo vaistų. Jei žmogus susirgo depresija ir dėl ligos jam dingo noras mylėtis, antidepresinių vaistų skyrimas norą mylėtis grąžina. Tik reikia žinoti, kad jei depresija gana rimta, normalu laukti efekto pradžios ne anksčiau nei po mėnesio, o visiško efekto – kartais ir pusmetį ar ilgiau. Dažniausiai būna, kad kai dėl depresijos atsiradę seksualiniai sutrikimai – orgazmo nebuvimas, noro sumažėjimas, erekcijos sutrikimai – mažėja, lytinis gyvenimas atsikuria, tai yra vienas iš gydymo efektyvumo rodiklių. Tada matome, kad žmogus sveiksta ir jo gyvenimas vėl tampa harmoningas. n

Užs. Nr. BSS2245

 

 

Kas aštunta lietuvė, pagimdžiusi atžalą, dėl hormonų audrų ir pakitusių gyvenimo aplinkybių sužino, ką reiškia motinystės melancholija, dar kitaip apibūdinama kaip pogimdyminė depresija.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Įprastai dvi savaites po kūdikio atėjimo tai besijuokianti, tai ašaras besišluostanti tik ką iškepta mama turėtų pajusti palengvėjimą, o šiam neaplankius – apsilankyti psichologo ar psichoterapeuto kabinete. Tačiau realybė nepalieka tam laiko. Būtent apie tai kalba Kristina Valickaitė, vieniša mama iš Kauno, pirmą vaiko auginimo pusmetį praleidusi prie pirmagimio septynias dienas per savaitę ir 24 valandas per parą. Tokios aplinkybės susiklostė nesukūrus šeimos su vaiko tėčiu.

„Girdėdama nuolatinį vaiko verksmą patirdavau daug įtampos, mėgindama jį nuraminti iš rankų nepaleisdavau dieną naktį (laukdamasi sužinojau, kad liksiu viena, todėl labai nerimavau dėl ateities), todėl nerimo ir nemigos patyriau daugiau nei bet kada anksčiau. Palikti vaiko neturėjau kam, taigi tolimiausi mano maršrutai driekėsi iki virtuvės ir vonios kambario. Juodų minčių pirmą pusmetį buvo itin daug. Apėmus nevilčiai atrodydavo, kad ir gyventi nenoriu: viskas erzino, į viską jautriai reaguodavau“, – prisimena dvimečio mama.

Nors daugelis pirmuosius vaiko gyvenimo metus apibūdina kaip itin lengvus, pašnekovei tai buvo sunkiausias jos gyvenimo pusmetis. „Žinoma, ką gi reiškia vieni metai, palyginti su visu žmogaus gyvenimu, bet tuos metus reikia išgyventi“, – su karčia šypsena šiandien jau pereitą etapą prisimena K.Valickaitė.

Vienišų mamų šiandien Lietuvoje – devyni tūkstančiai, kone du kartus daugiau nei 1990-aisiais (3997). Galima tik įsivaizduoti, kiek iššūkių ir atsakomybės gula ant jų pečių pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais. Tad kaip šeiminė situacija keičia vienišų mamų gyvenimą?

Gyvenimas – lyg romane

Lietuvoje pastaraisiais metais itin išplitusį socialinį reiškinį, kai vieniša mama augina atžalą, Klaipėdos universitetinės ligoninės Miego centro vedėjas prof. hab. dr. Giedrius Varoneckas apibūdina kaip itin aktualią šiandienos visuomenės problemą, kurios pasekmės priklauso nuo asmens motyvacijos, asmenybės bruožų, gebėjimo mobilizuotis ir reakcijos į stresines situacijas.

O Edgaras Dlugauskas, VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos doktorantas, atkreipia dėmesį, kad panašiai trys ketvirtadaliai (apie 70 proc.) visų pagimdžiusių moterų patiria laikinus nevilties ir apatijos jausmus. Pogimdymine depresija, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, suserga 13 proc. visų gimdžiusiųjų.

„Veido“ kalbintų psichiatrų teigimu, negydoma pogimdyminė depresija pavojinga ne tik pačiai moteriai, bet ir jos artimiesiems. Dėl ankstesnio polinkio į depresiją, hormonų pokyčių, nesugebėjimo prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo ir miego ritmo sutrikimo kūdikiu besirūpinanti mama dažnai persitempia (stengiasi neapleisti ir vyro, ir namų ruošos darbų, ir draugų), o tai gydytojos psichiatrės, psichoterapeutės Ramunės Mazaliauskienės teigimu, gali sukelti rimtų bėdų: „Po gimdymo prasidėjusi nemiga silpnina organizmą (ypač imuninę sistemą), dėl jos sutrinka dėmesys, mažėja jo koncentracija, didėja traumatizmas kelyje ir buityje. Nepailsėjęs ir dirglus žmogus dėl prastos savo būsenos mažai naudingas vaikui ir aplinkiniams.“

Su tuo linkusi sutikti ir „Veido“ herojė, vieniša mama iš Kauno. „Pirmą vaiko priežiūros pusmetį jaučiausi lyg sapne – pamiršau, kas yra įprastos miego valandos. Nebuvo kam manęs pavaduoti ar pakeisti (mano mama dirbo, o vaiko tėvas atsakomybės vengė). Taigi pervargusi, susierzinusi ir visai kaip Gabrielio Garcios Marquezo romane „100 metų vienatvės“ jausdama atminties duobes, vis mėgindavau nuraminti verkiantį vaiką. Sunkiomis akimirkomis norėdavau tiesiog numirti: jaučiausi labai bloga mama. Visa perskaityta literatūra apie vaikus atrodė neturinti nieko bendro su realybe, o dar spaudoje nuolat šmėžuojančios supermamos, kurios jau po mėnesio atrodo taip, lyg būtų niekada negimdžiusios, vertė jautis taip, lyg būčiau niekam tikusi“, – neslepia 31 metų mama, kurią tuo metu guodė tik panaši draugių patirtis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pagal antidepresantų vartojimą Lietuva – antra Europos Sąjungoje. Ar išties tapome viena labiausiai į depresiją linkusių Senojo žemyno tautų?

„Nesu iš tų, kurie neįsivaizduotų savo gyvenimo be antidepresantų, bet pasitaiko vakarų, kai apima liūdesys, nerimas, o vienatvė ir mano kambarys, atrodo, nepakeliamai slegia. Gal galėdama atsirakinti namų duris ir tiesiog palikdama tą patalpą išsiversčiau be išrašytų vaistų. Deja, šiandien esu priklausoma nuo kitų valios ir invalido vežimėlio, taigi viskas gana keblu“, – liūdnai pasakoja 28 metų Jurgita S., vaistų nuo depresijos iš savo gydytojo gavusi daugiau nei prieš trejus metus.
Mirus tėvams mergina tikina pasijutusi taip, lyg nuo jos būtų nusisukęs visas pasaulis. „Nebeužmigdavau naktimis, nebegalėdavau galvoti apie nieką kitą, išskyrus juos. Atrodė, gyvenimas baigėsi. Jei draugė nebūtų palydėjusi pas medikus, matyt, būčiau galutinai nusiverkusi“, – savo pažintį su iki šiol ją lydinčiais vaistais prisimena pašnekovė.
Apie galimą šalutinį antidepresantų poveikį ar pripratimą prie jų Jurgita tikina nė nepagalvojusi: su jais saugiau ir ramiau. Ji žino, kad užėjus juodoms mintims ras pagalbą ir nusiraminimą. Tereikia ištiesti ranką ir pasiimti tabletę.
O štai psichiatrai ir psichoterapeutai, išgirdę Jurgitos istoriją, linkę abejoti, ar skirti antidepresantų šiuo atveju buvo tinkamiausia pagalba merginai. Jų vertinimu, gana dažnai mūsų šalyje antidepresantai paskiriami pernelyg lengvai, lyg tai būtų vitaminai, o ne psichotropiniai vaistai, ir tai yra viena priežasčių, kodėl mūsų visuomenėje per pastarąjį dešimtmetį taip išplito jų vartojimas. Be to, šalutinį antidepresantų poveikį įrodantys tyrimai žmonių, kuriems ši informacija būtina, dažniausiai taip ir nepasiekia.
„Nereikėtų pamiršti, kad antidepresantai nėra švęstas vanduo, todėl jų reikėtų skirti išties būtinais atvejais, o ne kiekvienam potencialiam pacientui“, – pabrėžia psichiatras prof. Dainius Pūras.
Priklausomybės ligų psichiatro Dariaus Diržio nuomone, priklausomybės nuo vaistų problema kyla todėl, kad daugeliui žmonių antidepresantų ar raminamųjų vaistų šiandien skiriama ne medicininėms, o socialinėms problemoms spręsti. „Dažniausiai jie pasitelkiami siekiant pakeisti socialinę žmogaus elgseną. Valstybei daug patogiau spręsti minėtas problemas pasitelkus farmacijos pramonę, nei imtis išties atsakingų socialinių sprendimų: galvoti, kaip užimti žmones, nukreipti juos kūrybos keliu ir pan.“, – pastebi D.Diržys.
Kasmet antidepresantams ir raminamiesiems vaistams kompensuoti valstybė skiria apie 16–19 mln. Lt. Lietuvoje pernai išrašyta 314,5 tūkst. kompensuojamųjų raminamųjų vaistų ir 424 tūkst. antidepresantų receptų. Žvelgiant į Valstybinės ligonių kasos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, kasmet skiriamas antidepresantams, akivaizdu, kad vien per pastaruosius trejus metus jos ūgtelėjo 2,4 mln. Lt.
Eurobarometro viešosios nuomonės apklausų duomenis, antidepresantų per pastaruosius metus vartojo vidutiniškai 7 proc. europiečių, o Lietuvoje šis rodiklis siekia 11 proc. Visoje ES šiek tiek daugiau už mus antidepresantų vartoja tik portugalai (15 proc.). Tad Europos mastu Lietuva atrodo kaip labiausiai „depresuota“ Senojo žemyno tauta.
Ateities prognozės taip pat niūrios: manoma, kad 2020 m. psichikos sutrikimai pasaulyje sieks apie 15 proc. visų ligų. Šiandien psichikos sutrikimai sudaro 12 proc. visų pasaulio ligų.
Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius dvylika metų augo lyg ant mielių: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, o 2012 m. – jau 856. Tai reiškia, kad per dvylika metų depresija sergančių žmonių Lietuvoje padaugėjo daugiau nei du kartus.
Vilniaus universiteto farmakologas Kostas Ivanauskas šias tendencijas apibūdina kaip tiksiančią bombą. Pasak jo, šalyje susiklosčiusią padėtį jau galima vadinti kritine. K.Ivanauskui kelia nerimą ne tik antidepresantų, bet ir raminamųjų vaistų vartojimo mastas. Lygindamas Lietuvą su Baltijos „sesėmis“ farmakologas tvirtina, kad latviai ir estai lietuvius šiuo atžvilgiu jau sunkiai bepaveja.

Geriausias priešnuodis – religija ir grįžimas prie šaknų

Pasak Psichikos sveikatos centro vadovės Onos Davidonienės, šiuo metu Lietuvoje dėl psichikos sveikatos sutrikimų gydosi maždaug 5,5 proc., arba apie 164 tūkst., Lietuvos gyventojų. Didelė dalis jų jau nebeįsivaizduoja savo gyvenamo be raminamųjų vaistų ar antidepresantų.
Tad kokios priežastys lemia, kad Lietuvoje taip sparčiai daugėja sergančiųjų depresija? Specialistai pabrėžia, kad problemos yra kompleksinės. „Depresija dažniausiai susergama, kai sukrinta keletas priežasčių: netenkama darbo ar būsto, įvyksta skyrybos ir pan. Tai veda prie ilgalaikių nuotaikos sutrikimų, besikeičiančio tarpusavio bendravimo. Kitaip tariant, sutampa daug aplinkybių, o pastaruoju metu prie to gana smarkiai prisideda ir žmonių sumaterialėjimas, greitas gyvenimo būdas. Visi sudirgę, suirzę, įsisukę į darbus. Taigi nieko keista, kad tai atsiliepia visuomenės sveikatai“, – aiškina O.Davidonienė.
Tada į pagalbą šiuolaikiniam žmogui atskuba spalvotos piliulės – antidepresantai, kurių skiriama išgyvenant depresiją, jaučiant nerimą ir nepasitenkinimą gyvenimu, kankinant nemigai, nuogąstaujant dėl galimo darbo praradimo ar dėl nuolatinių skausmų. Kitaip tariant, dėl viso pluošto priežasčių.
Bet antidepresantų vartojimas nėra toks jau nekaltas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Knygų apie psichinę sveikatą ir antidepresantų vartojimą autorius Robertas Whitakeris neabejoja, kad antidepresantai puikiai tinka siekiant trumpalaikio rezultato, tačiau ligos jie neišgydo, o tik numalšina simptomus. Antidepresantų vartojimas sukelia stiprią priklausomybę, žmogus nebeieško kitų išeičių ir sprendimo būdų, aklai griebdamasis vaistų, kurie duoda tik trumpalaikį efektą. Taip formuojasi ligonių visuomenė.
„Veido“ kalbinti specialistai tvirtina, kad psichikos sutrikimų turintiems asmenims labiausiai tinkamas kompleksinis gydymas derinant vaistus ir psichoterapiją.
Psichiatras, psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas neabejoja, kad psichoterapija ir judesio terapija yra ne mažiau efektyvu nei medikamentai. „Jei žmonės per daug užslopinami arba per daug stimuliuojami vaistais, jokia psichoterapija jų nebeveikia, tuomet belieka pasikliauti kunigo valia“, – ironizuoja psichiatras.
Tūkstančius pacientų išgydžiusiam A.Alekseičikui kyla apmaudas stebint, kad pacientai Lietuvoje profesionalios psichoterapinės pagalbos dažnai negauna nei valstybiniame, nei privačiame sektoriuje. Jo tikinimu, ambulatorinei vieno paciento psichikos priežiūrai skiriama vos 11 Lt per metus, o psichoterapijos specialistų tiesiog nebeliko, tad kokybiškas gydymas daugumai žmonių yra sunkiai prieinamas. Tai tapo kone pasiturinčiųjų privilegija.
Na, o raminamųjų arba antidepresantų pacientui gali skirti ne vien psichiatrai, bet ir šeimos gydytojai, kurie ne visuomet tai daro atsakingai. Galima būtų pasakoti daugybę istorijų, kai depresija sergantys pacientai, gydomi raminamaisiais, taip ir nepasveiko. Tad prieš pradedant vartoti antidepresantus vertėtų pasikonsultuoti su šios srities ekspertu, o gal net keliais iš karto, ir nemėginti eksperimentuoti su savo kūnu.
Pernai mokslinę disertaciją apie antidepresantų panaudojimą Lietuvoje apsigynusi Lietuvos vaistininkų sąjungos pirmininkė Liubov Kavaliauskienė atskleidžia, kad net 80,4 proc. visų depresijos diagnozių būdinga moterims. Šie duomenys atitinka ir užsienio šalių bei mokslinių tyrimų duomenis. Vyrai pagalbos ieško kur kas rečiau, ir tai viena priežasčių, kodėl jie pirmauja pagal savižudybes.
Vis dėlto kaip išvengti depresijos – kur pasisemti stiprybės? Priklausomybės ligų psichiatras D.Diržys mano, kad svarbu atsigręžti į savo tautos istoriją, kultūrinius pagrindus ir tikėjimą. Tikėjimas žmogui teikia stiprybės, padeda nesijausti paliktam likimo valiai. „Rytuose įprasta pasisemti stiprybės geriau pažįstant savo papročius, meninius įgūdžius, bendraujant tarpusavyje“, – sako D.Diržys.
Kita vertus, jis pastebi, kad globalizacija neaplenkia ir Rytų civilizacijų: ir tuose kraštuose pamažu didėja medikamentų pardavimas, mėgdžiojant Vakarų kultūrą tolstama nuo šaknų.

Pasak SEB banko analitikų, „Snoro“ griūtis gyventojų finansinei elgsenai didelės įtakos nepadarė, o trumpam suprastėję lūkesčiai dėl finansinės padėties vėl pagerėjo 2012 metų pradžioje.

Naujausioje SEB banko parengtoje apžvalgoje „Namų ūkių finansinio turto barometras“ pastebima, kad šiemet, tikėtina, gyventojai bus labiau linkę taupyti ir grąžinti skolas, o norėdami kaupti turtą rinksis konservatyvesnes, mažiau rizikingas priemones.

Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, paskutinį praėjusių metų ketvirtį, „Snoro“ bankui nutraukus veiklą, labai pasikeitė gyventojų finansinio turto statistika, tačiau tikroji gyventojų finansinė padėtis ir elgsena kito nedaug. „Jei į skaičiavimus neįtrauktume „Snoro“ banko indėlių ir Indėlių draudimo fondo išmokų, gyventojai į finansų institucijas padėjo daugiau indėlių, negu iš jų pasiėmė, paskolų portfelis lėtai, bet mažėjo, o uždelstų įmokų finansų institucijoms ir kitoms paskolas teikiančioms įmonėms sumos augimas metų pabaigoje toliau lėtėjo“, – sako J. Varanauskienė. Nors praėjusių metų pabaiga buvo sudėtinga ir dėl to pablogėjo gyventojų lūkesčiai dėl finansinės padėties, šių metų pradžioje gyventojų nuotaikos vėl pagerėjo.

Metų pabaiga buvo kitokia negu pastaruosius porą metų: gyventojų finansinio turto, remiantis statistiniais duomenimis, sumažėjo. Didžiausią įtaką tam turėjo tai, kad po „Snoro“ banko griūties 628 mln. litų sumažėjo gyventojų indėlių. „Gyventojų, kurių indėliai viršijo draudžiamą sumą, santaupų dalis pražuvo, kiti indėlininkai ryžosi pinigus iš bankų pasinešti namo, treti iš santaupų padengė paskolas ar jų dalį. Tačiau, atmetus Snoro“ griūties įtaką, apytiksliai apskaičiuota, kad gyventojai paskutinį ketvirtį į indėlių sąskaitas padėjo maždaug 400 mln. litų daugiau, negu iš jų pasiėmė, vadinasi, dėl „Snoro“ įvykių gyventojai neprarado pasitikėjimo bankais ir noro taupyti“,– sako J. Varanauskienė.

Indėlininkų panikos pavyko išvengti, tačiau gyventojai tapo atsargesni. Vieni, paakinti tokių įvykių labiau susirūpino savo santaupų saugumu – skirstė anksčiau viename banke laikytas santaupas į kelis bankus, pirko Vyriausybės taupymo lakštų, mažiau sudarė ilgesnio laikotarpio indėlių sutarčių. „Analizuojant finansų institucijų duomenis, matyti, kad padaugėjo indėlių kredito unijose (jų palūkanų normos dažnai didesnės negu bankų). Tačiau didesnes palūkanas už indėlius mokančiuose bankuose gyventojų indėlių sumažėjo, o didžiuosiuose bankuose, kurie moka mažesnes palūkanas, padaugėjo. Vadinasi, gyventojai buvo linkę nebe ieškoti vien didesnių palūkanų, bet labiau skirstyti santaupas į kelias institucijas“, – teigia šeimos finansų ekspertė.

Nors paskutinį metų ketvirtį situacija finansų rinkose kiek pagerėjo, praėję metai nebuvo sėkmingi gyventojams, investavusiems į akcijų rinkas per investicinius fondus, pensijų fondus pagal investicinio gyvybės draudimo sutartis. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko išmokų iš bankų platinamų investicinių fondų paskutinį metų ketvirtį buvo 41 mln. litų daugiau negu įmokų į juos, o tie, kuriems baigė galioti anksčiau sudarytos gyvybės draudimo sutartys, dažniau jų termino nebepratęsė. Matyti, kad gyventojai linkę ilgiau pasvarstyti, kur ir kada vėl investuoti savo santaupas.

Statistiniai duomenys rodo, kad paskutinį praėjusių metų ketvirtį gyventojų paskolų finansų institucijose sumažėjo beveik 5 proc. (arba 1,37 mlrd. litų). Tačiau neįskaičiuojant „Snoro“ paskolų, matyti, kad gyventojų paskolų portfelis mažėjo beveik tris kartus lėčiau – tik 1,7 procento. Taigi trečią ketvirtį vos pradėjęs didėti gyventojų paskolų portfelis liovėsi didėjęs. Pagrindinės būsto paskolų portfelio nedidėjimo priežastys – sumažėjęs gyventojų noras skolintis būstui, didesnės pradinės įmokos reikalavimai. Vartojimo paskolų situacija kiek kitokia – šių paskolų portfelis bankuose nuolat mažėja. Tačiau analizuojant vartojimo paskolas teikiančių įmonių (ne bankų) statistiką, matyti, kad gyventojai iš šių įmonių skolinasi vis daugiau. „Bankų išduodamų vartojimo kreditų palūkanos šiemet yra vidutiniškai 2,5 proc. punkto mažesnės negu pernai, bet tai nenulėmė didesnio gyventojų noro skolintis iš bankų. Tuo tarpu kitų paskolas teikiančių įmonių palūkanų normos yra gerokai didesnės negu bankų, tačiau skolinimosi iš šių įmonių tempas vis didėja. Galima daryti prielaidą, kad šių įmonių klientai apie palūkanų skirtumą nežino arba jo nepaiso, nes neturi galimybės arba nenori skolintis iš banko“, – sako J. Varanauskienė.

Ir toliau nemažėja vėluojamų grąžinti paskolų, bet situacija taip sparčiai nebeblogėja. Remiantis asmeninės kredito istorijos sistemos „manocreditinfo.lt“ duomenimis, uždelstų įmokų per paskutinį ketvirtį padidėjo 3 proc. (arba 79 mln. litų), kai tuo tarpu ankstesnį ketvirtį jų padidėjo 10 proc., arba 216 mln. litų. Metų pabaigoje 102 tūkst gyventojų bankams buvo skolingi 2,23 mlrd. litų, o 43 tūkst. gyventojų vėlavo grąžinti 170 mln. litų kitoms paskolas teikiančioms įmonėms. Nepaisant to, kad per paskutinį ketvirtį buvo padengta uždelstų įmokų(bankams – 162 mln. litų, paskolų bendrovėms – 9 mln. litų), jų daugėjo sparčiau, todėl vis dar didėjo ir bendras uždelstų įmokų portfelis. „Gyventojų galimybė laiku mokėti paskolų įmokas pablogėja, jei padidėja paskolų palūkanos arba sumažėja pajamų, padaugėja kitų išlaidų. Palūkanos už anksčiau paimtas paskolas šiuo metu yra mažesnės negu prieš metus ar dvejus, jų didėjimo nelaukiama. Situacija darbo rinkoje taip pat stabilizavosi – nedarbas nebeauga ir net šiek tiek mažėja, darbo užmokestis nebemažėja, o bendras kainų lygis auga gana lėtai. Jei tokia situacija laikysis ir toliau, uždelstų skolų turėtų pradėti mažėti“, – prognozuoja banko ekspertė.

Nors metų pabaigoje įvykiai finansų pasaulyje nedžiugino, galima teigti, kad finansinė depresija gyventojų neapėmė. Statistikos departamento atliktas vartotojų nuomonių tyrimas rodo, kad vartotojų nuotaikos sausį ir vasarį buvo geresnės negu gruodį. Didžiausia dalis respondentų (56 proc.) mano, kad per ateinančius dvylika mėnesių jų finansinė padėtis nepasikeis, vadinasi, ir nepablogės. Todėl tikėtina, kad šiemet gyventojai labiau negu skolintis bus linkę taupyti pinigus ir grąžinti skolas, o norėdami kaupti ar saugoti turtą rinksis konservatyvesnes, mažiau pelningas, tačiau ir mažiau rizikingas priemones.

“Negeriu antidepresantų nuolat – nesu nuo jų priklausoma, bet kai pasidaro labai liūdna ar apima nerimas, išsitraukiu gydytojo seniai išrašyto “Xanax” ir išgeriu tebletėlę. Nemanau, kad tai pavojinga”, – pasakoja 27 metų Lina L., kuri pirmą kartą vaistų nuo depresijos receptą iš savo gydytojos gavo prieš ketverius metus. “Tada manęs laukė bakalauro darbo gynimas, labai jo bijojau, neužmigdavau naktimis, širdis visą dieną daužydavosi. Pasiskundžiau gydytojai, ir ši išrašė “Xanax” tablečių”, – pirmąją pažintį su antidepresantais prisimena Lina. Tuomet vaistus ji gėrė kasdien ir džiaugėsi greitu efektu – baimė greitai praėjo, pagerėjo nuotaika.

Apie galimą šalutinį poveikį ar galimybę prie šių vaistų priprasti mergina nei tuomet negalvojo, nei dabar dėl to nerimauja. Jos nuomone, tai lyg greitasis maistas, kai staiga apima alkis. “Gal mėsainis ir nėra labai sveika, bet nemanau, kad retai valgomas galėtų labai pakenkti. Užtat alkį numalšina, o tokia ir yra maisto paskirtis”, – antidepresantus su mėsainiais lygina Lina.

Vis dėlto gydytojai juokauti šia tema nėra linkę. Jie perspėja, kad vis daugiau žmonių į antidepresantus žiūri kaip ir Lina – pernelyg atsainiai. Ir vartoja jų vis daugiau, dažnai ne pagal paskirtį, o kartais jais netgi piktnaudžiauja.

Pernai metų pabaigoje paskelbtas Eurobarometro tyrimas atskleidė, kad per 12 pastarųjų mėnesių antidepresantų yra gėrę net 7 proc. europiečių. Pusė šiuos vaistus vartoja reguliariai, kiti – retsykiais, kai kyla toks poreikis.

Įdomu tai, kad pagal antidepresantų vartojimą Europoje pirmauja Portugalija ir Lietuva, – šiose šalyse antidepresantus vartoja atitinkamai 15 ir 11 proc. suaugusių gyventojų, o tai dvigubai daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis.

Tarkime, vien ligonių kasų kompensuojamiems antidepresantams 2010-aisiais valstybė išleido beveik 18 mln. Lt, o gydytojai išrašė apie 360 tūkst. tokių vaistų receptų – 40 tūkst. daugiau nei 2007-aisiais. O kur dar gydytojų išrašyti nekompensuojamieji antidepresantai ar vaistai, kuriuos pacientams pavyksta įsigyti be recepto.

Beje, antidepresantų vis daugiau vartojama visame pasaulyje. Tarkime, 1995-aisiais per metus jų pasaulyje buvo suvartojama apie 3 mlrd. dozių, po dešimties metų – jau trigubai daugiau, apie 10 mlrd. dozių, na, o dabar per metus pasaulyje suvartojama apie 14 mlrd. dozių įvairių antidepresantų.

Vaistai nuo vienatvės?

“Tabletės, nuplaunančios visas nuodėmes, mintis ir jausmus. Tabletės, kurios sukuria kitą, chemijos iškreiptą realybę, numalšina kūno siunčiamus pavojaus signalus. Bėda nedingsta, tik sukuriama iliuzija, kad jos nėra. Viskas labai paprasta. Praryji ir eini toliau”, – tai citata iš bestseleriu tapusios Elisabeth Wurtzel knygos “Prozako karta”. Pridursime, kad šioje realybėje dingsta nesaugumas, netikrumas ir net vienatvė.

Europonis tyrimas tai patvirtina. Jis atskleidė, kad dažniausiai antidepresantus vartoja vieniši žmonės. Taip pat labai daug antidepresantus vartojančių žmonių nurodo, kad yra netekę darbo arba išėję į pensiją, kitaip tariant, netekę ne tik pajamų, bet ir aktyvesnės veiklos.

Ypač į antidepresantus, bent jau Europoje, linkusios moterys – tarp visų vartojančiųjų tokius vaistus jų yra bene 60 proc. Be to, didžioji dalis vartojančiųjų antidepresantus save priskiria prie žemesnės socialinės grupės.

Jei kalbėsime apie antidepresantų vartojimo priežastis, didžioji dalis žmonių juos renkasi išgyvendami depresiją, šiek tiek mažiau – tiesiog jausdami nepasitenkinimą gyvenimu. Kai kurie nurodė netgi labai konkrečias priežastis – nerimą dėl mokesčių ar baimę prarasti darbą, tačiau tokių mažuma. Tik labai nedidelė dalis žmonių antidepresantus vartoja ir dėl fizinių priežasčių, pavyzdžiui, kęsdami nuolatinį skausmą.

Beje, verta pabrėžti, kad antidepresantus pacientams dažniausiai skiria gydytojai. Tokią išvadą sufleruoja faktas, kad daugiau nei 60 proc. antidepresantus vartojančių europiečių per pastaruosius metus yra kreipęsi pagalbos į psichinės sveikatos specialistus.

Tačiau likusieji 40 proc., matyt, yra tokie kaip Lina L. – žmonės, antidepresantų sau paskiriantys patys. Būtent jie specialistams kelia didžiausią nerimą, juolab kad tokių vaistų be recepto gauti nėra taip sudėtinga, kaip atrodo.

Gauti nesunku

Viename interneto skelbimų puslapyje radome skelbimą pavadinimu “Antidepresantai”. Jame siūloma pirkti atliekamų vaistų – 30 tablečių “Xanax XR” 0,5 mg, 50 tablečių “Amitriptyline” 10 mg ir 10 tablečių “Mirzaten” 30 mg. Skelbime taip pat nurodoma, esą vaistai buvo skirti gydytojo, bet pacientui netiko.

Tokių ar panašių skelbimų – apstu. Be to, Lina L. tikina, kad antidepresantų galima įsigyti ir vaistinėje be recepto. “Niekas per daug netikrina recepto, jei paprašoma nestipraus vaisto, pavyzdžiui, “Zoloft”, – aiškina Lina L., kuri pati be recepto vaistų neperka, bet esą daug jos draugių taip daro.

Kita vertus, ir receptą tokiems vaistams gauti nesudėtinga. Kelių kalbintų gydytojų teigimu, jei pacientas pats prašo išrašyti antidepresantų, o gydytojui pasirodo, kad šie vaistai jam reikalingi, jų paskiriama ilgai nesvarstant. Tiesa, paprastai skiriami nestiprūs vaistai. “Nebūtina diagnozuoti depresijos. Jei žmogus ilgą laiką jaučiasi prislėgtas arba dėl staigaus streso išgyvena trumpalaikę depresinę būseną, kartais antidepresantai yra geriausia priemonė jam padėti”, – teigia gydytoja Irena Urbonienė.

Tačiau gydytojai sutinka ir su tuo, kad antidepresantai vis dėlto neišsprendžia liūdesį ar prislėgtumą sukeliančių problemų. Be to, vis daugiau pasaulyje atliekamų tyrimų rodo, kad jei tik galima išvengti antidepresantų, geriau rinktis kitus gydymo būdus.

Tarkime, Harvardo medicinos mokyklos žurnalo redaktorius, knygų apie psichinę sveikatą ir antidepresantų vartojimą autorius Robertas Whitakeris kaip pavyzdį pateikia 1990-ųjų eksperimentą. JAV Duko (Duke) universitete buvo atliekamas tyrimas su trimis pacientų, sergančių depresija, grupėmis. Pirmieji buvo gydomi be vaistų – jie lankė mankštą, kalbėjosi su specialistais, dirbo grupėmis. Antrieji buvo gydomi ir be vaistų, ir skiriant antidepresantų, o trečios grupės pacientai gydyti vien tik vaistais.

Po šešių savaičių vaistais gydytų pacientų būklė buvo vos geresnė nei kitų dviejų grupių pacientų. Tačiau po dešimties mėnesių rezultatai apsivertė aukštyn kojomis: be vaistų gydytos grupės pacientų sveikata buvo daug geresnė nei tų, kurie vartojo vaistus.

R.Whitakerio nuomone, tai puikiai įrodo, kad antidepresantai puikiai tinka siekiant trumpalaikio rezultato, tačiau ligos neišgydo, o tik numalšina jos simptomus.

Beje, atrodo, kad į tokią nuomonę ima atsižvelgti net farmacijos kompanijos. Štai “GlaxoSmithKline” prasidėjus ekonominei krizei ir prireikus taupyti lėšas apsisprendė, kad labiausiai biudžetas bus apkarpytas antidepresantų gamybai ir šių vaistų poveikio tyrimams. Ir ne dėl to, kad šie vaistai nebūtų pelningi. Priešingai. Tačiau, kompanijos atstovų teigimu, vaistai nuo depresijos kelia per daug abejonių, kad į juos būtų toliau investuojamos lėšos.

Panašiai elgiasi ir kitos farmacijos kompanijos – “AstraZeneca” ir “Pfizer”, neseniai irgi nusprendusios mažinti antidepresantų gamybos finansavimą.