BFL

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijui“

Pone Premjere, vakar paviešinta, jog Jūs esate gavęs Rusijos dujų bendrovės „Gazprom“ kvietimą susitikti. Kiek Jums pačiam buvo netikėtas šitas kvietimas?

Turiu pasakyti, kad mes visada esame atviri pokalbiams. Iš tikrųjų „Gazpromas“ yra svarbi kompanija, todėl būtų keista, jeigu jiems prašantis susitikimo mes tokio susitikimo nesiektumėme ir neorganizuotumėme. Susitinku ir su daugeliu kitų kompanijų: ir su „E.ON“ kompanijos atstovais, ir su, štai, paskutinę savaitę, „Lotos“ kompanijos atstovais, su tokiomis kompanijomis kaip „Hitachi“. Tai būtų keista, jeigu nesusitiktumėme su „Gazprom“ kompanija. Mes siūlėme tuos susitikimus daryti intensyvesnius praėjusiais metais, ir iš tikrųjų tartis dėl kainų politikos ir dėl dujų sektoriaus pertvarkos, dalyvaujant ir Europos Komisijos atstovams. Noriu pastebėti, kad tokie susitikimai su „E.ON“ kompanija, kuri taip pat yra Lietuvos dujų akcininkė, jie vyksta nuolat ir yra tikrai konstruktyvūs ir rezultatyvūs. Tai šiuo atžvilgiu gerai, kad “Gazprom” taip pat keičia savo požiūrį. Ir aš tikiu, kad tikrai konstruktyviai galėsime aptarti daugelį svarbių klausimų.

Kodėl tas požiūris keičiasi būtent dabar? Neturite versijų?

Man sunku pasakyti. Iš tikrųjų situacija dujų rinkose tiek pasaulyje, tiek ir Europoje pakankamai sparčiai keičiasi. Tenka pastebėti, kad nemažai labai stambių kompanijų arba valstybių, nesutikdamos su „Gazpromo“ dujų kainų politika, yra padavę „Gazpromą“ į tarptautinį arbitražą. Tą yra padarę ir vokiečių kompanijos „E.ON“ ir „RWE“. Tą yra padarę, berods, ir Lenkijos kompanijos. Prieš tai jau tokius arbitražus yra laimėję Italijos kompanijos. Prieš keletą savaičių „Gazpromas“ yra paskelbęs apie pakankamai ženklią kainų peržiūrą ir nuolaidas pakankamai dideliam kiekiui vartotojų ir kompanijų Europoje. Na, išskyrus tas pačias kompanijas, kurios yra padavusios į arbitražą. Tai galima daryti irgi įvairių prielaidų ir išvadų, kaip „Gazpromas“ mato savo tolesnę kainų politiką. Bet susitiksime, aptarsime, ir manau, kad tikrai konstruktyvumas ir racionalumas yra vienas iš svarbiausių dalykų sprendžiant bet kokius, kad ir sudėtingus, klausimus.

Premjere, kaip Jūs vertinate opozicijos kaltinimus ir spaudimą Seimo Pirmininkei dėl „Snoro“?

Aš galėčiau labai paprastai, žmogiškai pasakyti, kad iš tikrųjų man kai kurie dalykai tiesiog kelia pasipiktinimą, nes visiškai nepagrįstas, drįsčiau pasakyti, negarbingas ir vietomis net ir, mano įsitikinimu, nepadorus I. Degutienės puolimas. Kai, sakykime, opozicijos lyderis V. Mazuronis reikalauja, kad I. Degutienė atneštų ir jam pateiktų 36-rių metų savarankiškai gyvenančio sūnaus verslo dokumentus. Trūksta žodžių, kaip galėčiau vertinti tokį elgesį. Aš tikrai tikiu tuo, ką ir pati I. Degutienė pasakė, kad tikrai nesijaučia kaip nors nusikaltusi ir sūnus vakar labai tiksliai išaiškinęs visas aplinkybes. Tikiu ir banko bankroto administratoriumi. Galų gale, aš manau, kad Prokuratūros pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakys į visus klausimus. Bet mane labiausiai neramina tai, kad mes matome labai daug požymių, kad opozicija, opozicijos atstovai labai įnirtingai dirba ne viešajam interesui, ne mokesčių mokėtojų labui, o dirba arba A. Baranausko grupuotės naudai, arba tų stambiųjų kreditorių, kurių reikalavimai nėra patenkinti 2 mlrd. litų sumai, kuri viršija draudimo sumas, ir dirba jų naudai siekdami, kad (iš tikrųjų to neslepia ir patys kreditoriai) jų nepadengtus kreditus turėtų padengti mokesčių mokėtojai. Tai yra ir Jūs, ir paprasti mokytojai, ir gydytojai, kurie moka mokesčius į biudžetą. Tą labai akivaizdžiai parodo ir tas faktas, kad vakar opozicijos keliasdešimt atstovų kartu su advokatais, kurie gina tuos pačius stambiuosius kreditorius, pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kurio esminė nuostata yra siūlymas pripažinti negaliojančiu nustatytą vadinamąją kreditorių eilę. Ta eilė yra nustatyta Bankų įstatyme, kuris buvo priimtas dar socialdemokratų valdymo metu, o dabar jie – visi keturiasdešimt – pasirašo tokį kreipimąsi. Ir noriu pasakyti, kad būtent pakeitus kreditorių eilę, t.y., iš antros eilės išmetus, kaip siūloma, Indėlių draudimo fondą, t.y., smulkiuosius indėlius, bus pasiektas rezultatas, kad stambiųjų kreditorių, net ne Lietuvos rezidentų, kai kurių, susijusių su Antonovu ar Baranausku, kredito reikalavimai bus perkelti ant mokesčių mokėtojų pečių. Ir tokį reikalavimą atstovauti Konstituciniame Teisme yra pasiruošę Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys, kartu su jau žinomais teisininkais: Dovile Burgiene, Anatolijumi Novikovu ir kitais, kurie yra pasamdyti tų pačių stambiųjų kreditorių, kurie gauna už tai gerus, matyt, pinigus. Na, ir štai, opozicija, parlamentarai įsijungė į tą pačią gretą, nežinia, už kokius atlyginimus. Ir ruošiasi daryti viską, kad mokesčių mokėtojai prisiimtų ant savo pečių naštą – sumokėti dar porą milijardų tiems kreditoriams, kurių reikalavimų negalima patenkinti, jeigu nebus tam pakankamai „Snoro“ banke turto, kuris bankroto procedūros metu turėtų būti išparduotas.

Premjere, vakar Vyriausybė taip pat pritarė ir Nelegalaus darbo įstatymui. Bus griežtinama atsakomybė už nelegalų darbą. Taip pat buvo prieš šio įstatymo svarstymą kalbama, kad bus nutrauktos įvairios pašalpos žmonėms, kurie bus pagaunami dirbantys nelegaliai. Aišku, ir baudos tos pačios išlieka. Kiek šis įstatymas padės stabdyti nelegalų darbą ir kokie jo mastai šalyje?

Nelegalus darbas yra viena iš šešėlinės ekonomikos sričių. Ir su šešėliu mes turime kovoti visur. Mes tą ir darome. Ar tai būtų kontrabanda, ar tai būtų nelegali prekyba turguose, ar tai būtų atlyginimai vokeliuose, ar, galų gale, nelegalus darbas. Aš tikiu, kad Seimas, ilgai neatidėliodamas, priims minėtą įstatymą. Ir atitinkamos tarnybos turės papildomų instrumentų iš tikrųjų kovoti už tai, kad verslas Lietuvoje veiktų sąžiningai, nekonkuruotų nesąžiningomis priemonėmis vienas su kitu ir nežlugdytų vieni kitų, kad sąžiningai visi mokėtų priklausančius mokesčius, iš kurių yra išlaikomos mokyklos, ligoninės, mokamos pensijos.

Premjere, ta padėtis darbo rinkoje – ji pakankamai sudėtinga. Pasigirsta viešumoje teiginių, tvirtinimų, kad belikę vos 300 tūkst. nevalstybinio sektoriaus žmonių. Kiek, jūsų požiūriu, dramatiška padėtis rinkoje?

Duomenys iš tikrųjų yra žinomi, kad bedarbystė lieka pakankamai didelė, didesnė nei 10 proc., tai 11-12 proc. Jinai pamažu mažėja, bet tikrai lėtai. Bedarbystės priežastis yra ta 2008-2010 metų pasaulinė krizė, kuri paveikė ir Lietuvos ekonomiką. Na, galima pasidžiaugti, kad verslas tikrai pakankamai neblogai atlaikė visą krizę ir atsigauna. Matėme praėjusiais metais pakankamai spartų ir eksporto, ir vidaus vartojimo augimą. Ir galime tikėtis, kad, nors ir šiek tiek lėčiau, bet ekonomika augs, ir tai reiškia, kad bus kuriamos naujos darbo vietos. Na, aš ir tikėčiausi, kad kaip tik tokiu keliu einant ir toliau, nuosekliai įgyvendinant ir tvarkingą finansų politiką, ir skatinant verslą plėtotis ir vystytis ar žemės ūkyje, ar statybose ar moderniųjų technologijų srityse, mes ir įveiksim tą tikrai labai skaudžią problemą, su kuria susiduria daugelis Lietuvos gyventojų.

Ir pabaigai, Premjere, rytoj – Pasaulinė tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Ir komentuojamas plačiai čia, Lietuvoje, ir kritikos yra: aštuonių Lietuvos socialdemokratų pasirašytas prisijungimas prie Europinės deklaracijos, daugiau kairiųjų politikų Vanzė deklaracijos, kurios esmė ir esminė mintis – kad negalima lyginti nacizmo ir sovietinių nusikaltimų. Kaip jūs vertinate šią deklaraciją ir mūsų politikų prisijungimą prie jos?

Pirmas dalykas, iš tikrųjų gerai, kad priminėte, rytoj – tikrai skaudi diena, Tarptautinė Holokausto atminties diena. Reikia prisiminti, kad, berods, 2005 metais ją įvedė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Ir ji skirta nacių nusikaltimų aukų prisiminimui, berods, kad kaip tik 1945 metų sausio 27 dieną buvo išvaduota Aušvico koncentracijos stovykla. Ta proga iš tikrųjų tenka prisiminti, kad nacistinių nusikaltimų, Holokausto tikrai mes nelyginame su kokias nors kitais nusikaltimais. Nacistiniai nusikaltimai, Holokaustas yra unikalus nusikaltimas, siaubingas nusikaltimas. Deja, tenka ta proga prisiminti ir tai, kad Lietuvoje nebuvo išvengta to, kad ir kai kurie lietuviai susitepė krauju. Lygiai taip pat turime pasakyti, kad ir sovietiniai, stalinizmo nusikaltimai savo brutalumu, savo nežmogiškumu yra tai, ko niekas negali užmiršti. Taigi kiekvienas nusikaltimas yra unikalus, o patirtas skausmas yra neišmatuojamas. Prisimindami sausio 27 dieną, Tarptautinę Holokausto atminties dieną, galime prisiminti ir tą faktą, kad pirmasis nacių teismas Europoje buvo surengtas Lietuvoje 1934 metais, garsusis Neumanno-Sasso procesas. Šiuo požiūriu iš tikrųjų sausio 27-oji yra diena, kai būtina stabtelėti ir prisiminti tai, kas tragiško vyko XX amžiuje.

Bet Premjere, dėl tos minties lyginimo – nacizmo ir sovietų nusikaltimų. Iš principo, ar galima negretinti tų dalykų, kurie savo brutalumu buvo labai panašūs?

Matote, juos sugretina pati istorija. Jie vyko XX amžiaus viduryje. Stalinizmo nusikaltimai galbūt prasidėjo net ir šiek tiek anksčiau, dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, prisiminkime ir Holodomorą, ir visus persekiojimus, ir „gulagus“, ir visus teismus. Šiuo požiūriu, iš tikrųjų, istorijos laikmetis juos sugretina. Juos sugretina taip pat ir tai, ką žymus britų istorikas Timothy Snyderis savo neseniai išleistoje knygoje yra pavadinęs „kraujo žemės“ ar „kruvinos žemės“. Tai yra ta teritorija, kuri apima Lietuvą, Lenkiją, didelę dalį Baltarusijos, Ukrainos, kur dėl vieno ir kito tirono brutalių nusikaltimų, kaip skaičiuoja Timothy Snyderis, XX a. vid. laikotarpyje buvo sunaikinta  daugiau nei 14 mln. gyventojų, tarp jų – labai daug žydų, bet taip pat nemažai ir kitų tautybių žmonių.

"Veido" archyvas

“Gazpromas” tai planavo kaip trigubą pergalę – pasirašyti trilijono JAV dolerių vertės kontraktą su Kinija, pradėti dujotiekio “Altaj” iš vakarų Sibiro į Kiniją statybą ir, svarbiausia, parodyti pastaruoju metu pernelyg aikštingiems tapusiems europiečiams, kad Rusija dujas gali sėkmingai pardavinėti ne tik į Europos Sąjungos, bet ir į Kinijos rinką. Tačiau viskas išėjo lygiai atvirkščiai.

Kinijos prezidentas Hu Jintao, atvykęs į Rusiją su valstybiniu vizitu, kurio metu ir planuotas iškilmingas dujų tiekimo sutarties 30-iai metų pasirašymas, išskrido palikęs rusus toliau galvoti dėl kainos. Mat “Gazpromas”, kuris įžanginį susitarimą su kinais pasirašė dar 2009-ųjų spalį, visą šį laiką spaudė ir reikalavo, kad Kinija dujas iš Rusijos pirktų tokia pačia kaina kaip ir Europa – vidutiniškai po 350 JAV dolerių už 1000 m3, su potencialia galimybe ateityje kainą pakelti iki 500 dolerių už 1000 m3.

Šalia paprasčiausio noro daugiau uždirbti Rusija turėjo dar vieną, strateginį tikslą – ne tik priversti europiečius taikstytis su didelėmis dujų kainomis (Vladimiras Putinas dar 2008-ųjų pabaigoje pasakė, kad “mažas dujų kainas reikia pamiršti”), bet ir įsileisti “Gazpromą” į vidinę ES dujų tiekimo bei skirstymo sistemą. Mat tik tokiu atveju “Gazpromas” būtų garantavęs, kad dujos į Europą bus tiekiamos stabiliai ir pageidaujamais kiekiais, o ne pasuktos į Kiniją, kurios auganti ekonomika reikalauja vis didesnio energijos išteklių kiekio.

Tačiau Kinijos tokie Rusijos planai visiškai nesužavėjo ir, “Reuters” šaltinių teigimu, daugiau kaip 250 dolerių už 1000 m3 kinai “Gazpromui” mokėti neketina. O kad Rusija nemanytų, jog Kinija be jos dujų apsieiti negali, susirado tiekėjų ten, kur dar visai neseniai “Gazpromas” buvo visiškas padėties viešpats – Centrinėje Azijoje. Tą pačią dieną, kai Hu Jintao lėktuvas leidosi Maskvoje, Kazachstano naftos ir dujų ministerija pranešė sutarusi su kinais 60 proc. padidinti dujų tiekimą dujotiekiu, kuriuo savo dujas į Kiniją, be kazachų, dar tiekia Turkmėnistanas ir Uzbekistanas.

Čia reikia paaiškinti, kad anksčiau Centrinės Azijos valstybių dujas “Gazpromas”, turėjęs dujotiekių monopolį, supirkdavo savo padiktuota kaina, daug pigiau, nei pats pardavinėdavo rusiškas dujas į Europą, taip gaudamas viršpelnius. Dabar, kai vietos dujų rinkoje atsirado toks žaidėjas kaip Kinija, Centrinės Azijos valstybės, kurioms nuolatinis ilgametis Maskvos spaudimas įgriso iki gyvo kaulo, gerokai atsipūtė. Kartu jos pradėjo daug drąsiau dairytis ir į Europos Sąjungos Kaspijos dujų laukų link tiesiamą dujotiekį “Nabucco”, apie kurį joms anksčiau Maskva kone atvirai drausdavo netgi galvoti.

Žinoma, gal tai visiškas sutapimas, bet praėjus vos porai dienų, kai Kinijos prezidentas paliko nieko nepešusią Rusiją, Europos Komisija blokavo “Gazpromo” sandorį su Austrijos naftos ir dujų kompanija OMV dėl 50 proc. Vidurio Europos dujų biržos CEGH įsigijimo. Sutartis, kurią “Gazpromas” ir OMV suderėjo dar 2008-aisiais, turėjo būti baigta 2009-aisiais, bet čia į žaidimą įsijungė Europos Komisijos antimonopolinės institucijos. Jos, kaip pripažino “Gazpromo” valdybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Medvedevas, iškėlė tokias sąlygas, kurios Rusijos monopolininkui pasirodė visiškai nepriimtinos.

Nors į detales “Gazpromo” vadovai nesileidžia, bet akivaizdu, jog ES pareikalavo laikytis 3-iojo energetikos paketo reikalavimų, nustatančių, kad dujų pardavėjas negali kontroliuoti fizinio dujų tiekimo vamzdynais, į kuriuos be trukdžių turi būti įsileidžiami ir kiti dujų pardavėjai. Lygiai akivaizdu, kad “Gazpromas” siekė įsigyti CEGH akcijas ne vien todėl, kad tai viena trijų didžiausių dujų biržų Europoje, bet ir todėl, kad ši bendrovė kontroliuoja Baumgarteno dujų saugyklas ir paskirstymo mazgą Austrijos ir Slovakijos pasienyje, per kurį Rusijos dujos teka į Vakarų Europą. O būtent į Baumgarteną Europos Sąjunga ir tiesia “Nabucco”, turintį atvesti į Europą nuo “Gazpromo” nepriklausomas Kaspijos dujas, būtent į Baumgarteną ir Rusija nutaikė savo planuojamą dujotiekį “South Stream”, turintį blokuoti “Nabucco”.

Nesunku suvokti, kad jeigu “Gazpromas” būtų uždėjęs savo leteną ant Baumgarteno dujų čiaupo, tai apie bet kokį Kaspijos dujų įsileidimą į Europą per šį dujų mazgą nebūtų buvę net kalbos. Tuo tarpu Europa visiškai nenusiteikusi leisti “Gazpromui” plėstis jos rinkose monopolininko teisėmis ir netgi “South Stresam” tiesimas galės būti pradėtas tik su sąlyga, jeigu jam galios 3-iojo energetikos paketo reikalavimai ir per jį dujas europiečiams galės laisvai tiekti ir kitos Rusijos dujų bendrovės, pavyzdžiui, “Novatek”.

Tai prieš mėnesį “Gazpromo” vadovams, atvykusiems į Briuselį reklamuoti savojo dujotiekio, atvirai pasakė EK energetikos komisaras Guenteris Ettingeris.

Matant šiuos įvykius nesunku suvokti, kad ta kova (ar derybos), kurią šiuo metu su “Gazpromu” veda Lietuvos Vyriausybė, nėra kokia nors asmeninė Andriaus Kubiliaus ar Arvydo Sekmoko užgaida, o sudėtinė bendros Europos Sąjungos energetikos politikos dalis.

– Kaip sekasi Lietuvos derybos su “Gazpromu”?

– Negaliu pasakyti. Viena, nesu derybų grupės narys, kita – bendru abiejų besitariančių šalių pageidavimu oficialiai susitarta, kad jokių komentarų iki susitarimas bus pasiektas nebus. Todėl ir apie paskutinį susitikimą Maskvoje visi pranešimai tokie aptakūs ir nieko konkretaus nesakantys.

– Bet premjeras vis dėlto patvirtino, kad iš esmės deramasi dėl dujų kainų sumažinimo 15 proc., tad Lietuva atsisakė pradinio reikalavimo derėtis trišaliu formatu ir dėl verslo modelio, o ne kainos.

– Nieko panašaus, dėl jokių 15 proc. nuo kainos nesiderama. Deramasi dėl “Lietuvos dujų” privatizavimo sutarties pažeidimų ištaisymo. Lietuva, kaip valstybė, negali derėtis su “Gazpromu” dėl dujų kainų – tą turi daryti “Lietuvos dujos”. Tačiau Lietuvos Vyriausybė, kaip viena iš “Lietuvos dujų” privatizavimo sutarties šalių, gali derėtis dėl sutarties aplinkybių ir sutarties taikymo. Kaip žinoma, kovo pradžioje Energetikos ministerija, atstovaujanti šiais klausimais Vyriausybei, raštu kreipėsi į “Gazpromą” ir paprašė per 60 dienų ištaisyti sutarties pažeidimus. Dabar dėl to deramasi.

– Tačiau derybos vyksta formatu “vienas prieš vieną”?

– Trišaliu formatu, įtraukiant į derybas ir Europos Komisijos atstovus, siekta derėtis dėl EK III Energetinės direktyvos taikymo Lietuvoje, nes “Gazpromas” pradžioje reikalavo, kad Vyriausybė taikytų jam išimtį. Tačiau Briuseliui patvirtinus, kad jokių išimčių daryti negalima, pirmo Lietuvos ir “Gazpromo” atstovų susitikimo metu kovo pabaigoje, “Gazpromas” pripažino, kad Lietuva turi teisę taikyti III Energetinę direktyvą. Tad šis klausimas šiam momentui išspręstas.

Tačiau ateityje III direktyvos taikymo terminai ir sąlygos dar bus tvirtinami ar tiesiogiai trišaliu formatu, ar atskirais susitarimais tarp Lietuvos ir “Gazpromo”, Lietuvos ir Europos Komisijos, “Gazpromo” ir Europos Komisijos. Vien todėl, kad ši direktyva visose ES valstybėse turėjo įsigalioti nuo šių metų kovo mėnesio, tačiau nei vienai valstybei nespėjus laiku jos įgyvendinti, vykdymas atidėtas. Tam reikalingas formalus Europos Komisijos sutikimas.

Energetikos ministras turi aiškų įsivaizdavimą, kaip derėtis su Rusijos dujų koncernu “Gazprom” dėl mažesnės dujų kainos Lietuvai ir trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimo, teigia Konservatorių frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma.

“Manau, kad viskas juda gera kryptimi, tikrai nestovi vietoje. Tikrai su neblogu nusiteikimu mes čia išeiname iš šito posėdžio, kiek išgirdome informacijos iš ministro. Matome, kad jis turi aiškų įsivaizdavimą, kokiais žingsniais, kaip judėti į priekį, kad tvarkingai ir pakankamai energingai įgyvendinti trečiąjį energetikos paketą”, – po koalicijos susitikimo su ministru žurnalistams sakė valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų seniūnas.

Parlamentaras neatskleidė, kokių naujienų pasakė Arvydas Sekmokas – anot jo, ministras pristatė, kaip klostosi santykiai su didžiausiais “Lietuvos dujų” akcininkais – “Gazprom” ir “E.ON Ruhrgas International”.

“Detalių tikrai nedėstysiu. Tiek, kiek reikia Seimo nariams, mes, manau, sužinojome, o mes neatsakingi už derybas, tai detalių ir nereikia žinoti”, – sakė J.Razma.

Vienintelės dujų tiekėjos Lietuvai – “Gazprom” atstovai praėjusį penktadienį Vilniuje susitiko su Energetikos ministerijos vadovais ir sutarė toliau tęsti dialogą. Iki tol “Gazprom” kaltino Lietuvą nesėdant prie derybų stalo ir nesikalbant, o Energetikos ministerijos vadovai apkaltino Rusijos dujų tiekėją, kad šis taiko neteisingą dujų kainą, o “Lietuvos dujų” vadovus – kad šie nesiderėjo dėl mažesnės kainos Lietuvai.

Dėl to Energetikos ministerija pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo ištirti “Gazprom” iš dalies valdomų “Lietuvos dujų” vadovų veiklą.

Lietuvos Vyriausybei priklauso 17,70 proc. “Lietuvos dujų” akcijų, Rusijos koncernui “Gazprom” – 37,06 proc., Vokietijos “E.ON Ruhrgas International” (38,9 proc. akcijų). “Lietuvos dujų” akcijos kotiruojamos “Nasdaq Omx” Vilniaus biržos Oficialiajame prekybos sąraše.