"Scanpix" nuotr.

Artėjant 2017-ųjų prezidento rinkimams Prancūzijos politinis bei kultūrinis elitas ūmai susirūpino migracijos problema. Jokių abejonių: liaudis suklus, nes tebėra žaizdota po žiaurių teroristinių išpuolių virtinės šiais ir praėjusiais metais. Piliečiams leidžiama suprasti, kad šalį siaubia ne savi… Taigi, metas imtis tų kitų „reikalo“.

Aušra MATULEVIČIŪTĖ, Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

A.Matulevičiūtė

„Nacionaliam frontui“ (ekstremaliems dešiniesiems) migracija yra problema iš principo, respublikonams (buvusiems UMP, dešiniesiems) – iš esmės. „Nacionalinis frontas“ pageidautų, kad piliečiai nuomonę šiuo klausimu išreikštų referendume, tai yra pasakytų, ar reikia šaliai migrantų, ar ne.

Pretendentas į dešiniųjų kandidatus prezidento rinkimuose Nicolas Sarkozy labiau susirūpinęs emigrantų identiteto problema. Pasak jo, šiandien trečioji emigrantų karta, gimusi ir išsilavinimą gavusi Prancūzijoje, yra mažiau integravusis už kadaise čia atsikėlusius jų senelius.

Kalė „Džiunglių“ nebeliko

Kairioji Prancūzijos socialistų partija bando savo kadenciją užbaigti elegantišku reveransu ir pagaliau išspręsti vieną matomiausių šalies migracijos problemų: spalio mėnesį išardė „Džiungles“ – neteisėtą emigrantų stovyklavietę Kalė uoste. Vienintelę tokio dydžio visoje Europoje. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas, apibendrindamas šios procedūros eigą, pareiškė, kad valstybė parodė savo gražųjį veidą.

Iš tiesų, visa atrodė oriai kitų Europos šalių atžvilgiu, ypač tų, kuriose pabėgėliams sulaikyti statomos sienos ir rengiami referendumai. Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų. Tūkstantis šios galimybės atsisakė. Kol kas išsibarstę Prancūzijos sostinėje, jie vėl bandys patekti į Jungtinę Karalystę, kuri iki šiol nesutinka jų įsileisti.

Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų

Pasak prancūzų filosofo Alaino Badiou, praeityje Europa labai daug nusikalto stengdamasi kitą mokyti. Dabar metas per tą kitą išsigryninti.

Taigi, kitų Prancūzijoje nuolat daugėja. Vieni puikiai pritapę, savęs kitais ir nepavadintų, o antri – kur kas labiau matomi, jų situacija daugiau ar mažiau stigmatizuojama. Šiandien, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Prancūzijoje legaliai gyvenančių svetimšalių yra beveik 8 mln. (įskaičiuojant beveik 2 mln. tų asmenų, kurie kažkada į šalį atvyko turėdami jos pilietybę). Vien 2015-aisiais 200 tūkst. atvykėlių gavo leidimą gyventi šalyje, 86 tūkst. suteikta pilietybė, o prašančiųjų prieglobsčio – 22 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Kaip prancūzai gyvena su atvykėliais iš kitų kraštų? Kitais, kurie laikui bėgant pritapo juos priglobusioje šalyje?

Klausimai sau, imigrantei

„Koks tu turtingas – augi trijose kultūrose!“, „Žinote, „maišyti“ vaikai būna ne tik gražūs, bet ir itin gabūs“, – Prancūzijoje sakoma mano sūnui.

Galvoju: ar tai – tik atidirbtos bendravimo su emigrantu frazės, ar kažkas daug žmogiškiau, pavyzdžiui, proga susimąstyti apie savo pačių tapatybę, kuri tarsi savaime suprantama, arba net šioks toks atvykėlio statuso pavydas.

Man kyla ir kitų klausimų. Neretas iš jų suko galvą daugiau nei prieš dešimtmetį emigravus. Štai keli iš jų: kaip šiandien reikia kalbėti apie savo kilmę? Kaip ją aiškinti vaikams? (Turiu galvoje ne apie kažkokį sterilų žodyną, kai „gero tono“ reikalaujami turime šnekėti apie savo identitetą.) Apskritai – kaip jaunajai kartai kalbėti apie žmogų? Apie tai, kad visi mes gimstame vienodi? Skirtingi?..

Ir dar: ar gimę, savose šalyse, automatiškai esame jų piliečiai? O gal visa tai reikia nusipelnyti?

Sugebėti ryžtis tai perimti?

Kad svetur pritaptum, reikia stipraus patriotiškumo jausmo ir paklusnumo. Patriotiškumo pirmiausia savo šaliai, kurį sugebėtum pritaikyti priglobusiajai. Skamba kaip išdavystė? Tačiau ar patriotiškumas nėra ta sąvoka, kuri apeliuoja į kur kas platesnę pasaulėžiūrą, nei identifikavimasis su viena šalimi ar tauta? Sąmoningai suvoktas jausmas, o ne vien aistra?

Egzilis priverčia savyje susivokti, save apmąstyti, kas nebūtina gyvenant gimtojoje šalyje, kur viskas, regis, vyksta natūraliai. Tai laiko reikalaujantis procesas. Tačiau pasirodo, kad šioje epochoje stabčioti nėra kada, be to, tai labai pavojinga…

Emigrantas turi būti apsisprendęs čia ir dabar. Vienintelis leistinas ir privalomas jo tapsmas – integracija. Greitas ir efektyvus įsišaknijimas. Virsmas pasaulio piliečiu! Jei bandai pritapti savais metodais, likdamas ikiemigravusiu savimi, tuo aiškiau pajunti, jog esi kitas. Pojūtis gali būti labai subtilus…

Taigi, kitų Europoje esti labai daug ir įvairių „kitoniškumo“ laipsnių. Šiandieninių įvykių fone turime neįkainojamą galimybė tą kitą stebėti. Suprasti ne per atstumą, skirtumus, o priartėjant. Tas kitas, nūdien labiausiai matomas, gali būti apsileidęs, neraštingas, garsiai kalbantis, nuolatos kažko prašantis… Kitaip tariant, tai žmogus, kurio iš tikrųjų niekados nesame regėję – nebent per TV ar egzotinėse kelionėse pro automobilio langą. Dabar tą kitą matome ne izoliuotą po jam priklausančio dangaus dalimi, o čia, tarp mūsų, labai realiai…

Jis ypač išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Tapo paprasta jį atpažinti. Ilgainiui tas kitas virto visų baimių priežastimi. Mat jis kėsinasi į iliuzinę ramybę tų, kurie iki šiol gyveno su apgaulinga garantija tuo kitu niekados netapti, su teise, o gal privilegija nebūti tuo kitu kontempliuojamam…

Išeitų, kad pasaulio piliečiai dvejopi: tie, kurie nevaldomai plūsta, ir tie, kurie yra priversti tą bangą atlaikyti. Tiesa, pastarieji turi teisę spręsti, ar jiems viso to reikia, mat jie gyvena demokratiškai…

Šio laikmečio euromąstytojai grūmoja, esą klaidingai suvokiame Europą bei ES. Pastaroji sukurta ne tik laisvam judėjimui, bet, svarbiausia, – saitams. Pasirodo, kad šie ne tokie patvarūs, jei kritiniu atveju eurobendruomenėje gali išsigimti į neapykantą…

Pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Neišvengiamai kyla klausimas: kuo buvo grįsti britų bei atvykėlių santykiai visus tuos dešimtmečius? Paslėptu pykčiu? Ar tylima buvo tik iš bejėgiškumo, nes priklausyta ES? Arba kad tiesiog nerūpėjo kitas? Dar įdomiau: kaip „Brexit“ atveju pasielgtų kitos ES šalys?

Pasak prancūzų filosofo eseisto Alaino Finkielkrauto, baisiausia, kad šiandien pokyčiai yra „ne tai, ką mes darome, o kas mums nutinka“. Ne viena Europa akistatoje su bendrabūvio problema. Gyventi su savo artimu – ne skonio, o būtinumo reikalas. Neišvengiamybė. Tai rodo Libano atvejis: čia prieglobstį gavo arti 2 mln. sirų. Pastaba: abi šalys keletą dešimtmečių gyveno karo padėties sąlygomis. Paradoksas. Arba likimas, arabiškai skambantis „mektub“…

Nebus geresnio meto už dabartinį pabandyti įsikūnyti į tą kitą. Pasijusti nors per atstumą jo kailyje. Bent mintyse ištarti: aš esu kitas.

Kai politikai postringauja apie nesaugumą šalyje, teroro aukų artimieji ragina neužsidaryti baimėje. „Jūs nesulauksite iš manęs neapykantos!“ – sako to paties pavadinimo dokumentinio filmo bei knygos autorius žurnalistas Antoine‘as Leiris, prieš metus Paryžiuje „Bataclan“ koncertų salėje netekęs žmonos. Kai teroro dramai skirtos laidos metu vedėja paklausia, ką šiuo filmu kūrėjas norėjęs pasakyti publikai, šis atsako: „Užduokite šį klausimą pati sau ir atsakykite į jį taip, kaip jums lieps protas ir žmogiškumas.“

Tai – Prancūzija, į kurią tebetraukia, nepaisant aplink jos identitetą kuriamų abejonių ir baimių.

***

Mano trimetis sūnus, išgirdęs, kad Kalėdas švęsime Lietuvoje, klausia: „O kur tuo metu bus Prancūzija?“

Vienas svarbiausių klausimų, kurį gali užduoti emigranto atžala. Kultūrų mišinys… Naujos kartos kitas?… Vaikiškai mylintis tokias skirtingas žemes, kuriomis jį nuo gimimo vedžioja tėvai.

Žinutės pavadinime esama esminio prieštaravimo – tokio kaip apibūdinime „degus vanduo“. Panašios nesąmonės, beje, vadinamos oksimoronais. Šiuo atveju svarbu ne tai, kaip pavadinta, o tai, kad nesąmonė gyvenimiška – atitinka Lietuvos realijas. Žinoma, galima ginčyti, kad teiginys pritemptas, tačiau pasvarstykime: juk esama piliečių, kurie turi simpatijų komunistinei praeičiai. Vis dėlto tai labiau susiję su gerove, o ne su politika. „Prie sovietų buvo geriau“, tačiau „aš už nepriklausomybę“ – anaiptol neretas derinys.

Šįkart gudriai klausta apie darbo santykius. 95 proc. įsitikinę, kad algos galėtų būti pakeltos. Skiriasi tiktai lūkesčių mastai: 40,6 proc. apklaustųjų mano, kad darbdaviai galėtų kelti atlyginimus darbuotojams daugiau nei 15 proc. ir nebankrutuoti. Žinoma, būtų keista, jei dirbantieji norėtų kitaip. Stebina būtent nuosaikieji – tie, kurie mano, kad darbdaviai gali pakelti algą tiktai iki 5 proc.

Klausiant apie dabartinį darbo kodeksą (ši tema plačiau nagrinėjama 10 p.) irgi stebina tie, kurie suvokia, kad esami darbo santykiai varžo ekonomikos plėtrą (15,4 proc.). Ar tik nebus taip atsakiusieji šiokie tokie darbdaviai?

O vyraujančias nuotaikas, matyt, galima apibūdinti kokiais nors paradoksais: mes ir už dideles algas, ir už visuotinį užimtumą, ir už ekonomikos augimą, ir už socialines garantijas. Kitaip tariant, už socialinį modelį, kuris paveldėtas iš sovietmečio, ir už liberalią kapitalistinę ekonomiką.

Kaip manote, kokiu mastu darbdaviai galėtų vidutiniškai pakelti darbuotojų atlyginimus, nepadarydami žalos įmonėms? (proc.)

1                    Iki 5 proc.     2,8

2                    5-10 proc.     23,2

3                    11-15 proc.    28,4

4                    Daugiau nei 15 proc.          40,6

5                    Neturiu nuomonės              5,0

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad dabartinis darbo kodeksas varžo darbdavius ir stabdo ekonomikos plėtrą? (proc.)

1                    Taip               15,4

2                    Ne                 73,0

3                    Apie tai negalvojau            11,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. kovo 26-28 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Socialdemokratų ir konservatorių sutarimas kartu valdyti šalį išvaduotų nuo populistų, radikalų ir teisiamųjų valdžioje ar, atvirkščiai, šiuos tik sustiprintų?

Prieš keletą metų atliekant sociologinę apklausą respondentų prašyta apibūdinti įvairias partijas kaip gyvūnus. „Socialdemokratų elektoratas Tėvynės sąjungą prilygino ir chameleonams, ir šeškams, ir hienoms. Lygiai taip pat konservatorių rinkėjams atrodė socialdemokratai. O ideologiškai artimesnės partijos asocijavosi su kur kas malonesniais gyvūnėliais“, – prisimena Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys.
Oponuojančių partijų lyderiai vieni kitų atžvilgiu nusiteikę dar aršiau nei jų rinkėjai. Sociologas primena kitą ne mažiau išraiškingą pavyzdį: humoristinė laida „Dviračio žynios“ be jokių komentarų yra parodžiusi, kaip Vytautas Landsbergis su rožių puokšte sutinka oro uoste Algirdą Brazauską, mat vienam esant Seimo pirmininku, o antram – prezidentu to reikalavo protokolas. Ir be kokių nors komentarų tai visiems buvo be galo juokinga. Požiūris lig šiol ne ką tepasikeitęs.
O štai Vokietijoje Angelos Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga ką tik sutarė su savo pagrindiniais ideologiniais oponentais Socialdemokratų partija suformuoti didžiąją koaliciją. Apklausos rodo, kad dauguma vokiečių tam pritaria. Beje, šios partijos koalicijoje jau dirbo ir 2005–2009 m.
Ar tokia didžioji (pas mus dažniau vadinama vaivorykštės) koalicija įmanoma Lietuvoje, valdžios užribyje paliekant tuos, kuriems ten ir vieta, – politikos juokdarius ar, dar blogiau, valstybei kenkiančius politikus?

Teoriškai realu, iš tikrųjų – ne
Socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius sutinka: politikoje niekada negalima sakyti „niekada“, o Vokietijos pavyzdys rodo, kad ir skirtingų ideologijų partijos gali susitarti ir sudaryti valdančiąją koaliciją. Tačiau, jo manymu, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia, o socialdemokratai ir konservatoriai nuolat atsiduria skirtingose barikadų pusėse.
„Labai sudėtinga būtų darniai dirbti bendroje koalicijoje, kai perėmę valdžios vairą pamatėme, kiek daug klaidų konservatoriai padarė per ketverius savo valdymo metus. Tereikia prisiminti naktinę mokesčių reformą, antikonstituciškai atimtus atlyginimus, pensijas ir t.t. Tų klaidų pasekmes jausime dar ne vienus metus. Jeigu tektų dirbti bendroje koalicijoje su konservatoriais, kaip reikėtų paaiškinti žmonėms, kodėl privalome taisyti buvusios valdžios klaidas? Ir ką pasakytų tie patys konservatoriai? Įvertinę šias aplinkybes, socialdemokratai nesvarstė galimybės sudaryti koalicijos su konservatoriais ir pasirinko kitus politinius partnerius, su kuriais vyksta stabilus ir konstruktyvus darbas bent jau Vyriausybėje“, – aiškina A.Butkevičius.
Na, panašiai apie pirmtakus kalbėjo ir ankstesnę kadenciją prie Vyriausybės vairo stovėjęs Andrius Kubilius. O apie Seimą nėra ką ir šnekėti, nes iš jo pasityčiojo ir vieni, ir kiti, jam vadovauti parinkdami tautos linksmintojus.
Vis dėlto Tėvynės sąjungos lyderis ekspremjeras A.Kubilius mano, kad šių dviejų kadencijų koalicijų negalima lyginti: „Socialdemokratų sprendimas eiti į koaliciją su Darbo partija, žinant jos praeitį ir bylas, buvo klaida. Bet socialdemokratų pagrindinis strateginis tikslas – perimti “darbiečių” rinkėjus, o ne rūpintis valstybės reikalais. Mūsų atvejis buvo kitas: nauja partija, nors neturi patirties, neturi ir blogos praeities. Anuomet galėjo atrodyti geriau, nei vėliau pasirodė, bet Arūno Valinsko partijos buvimas koalicijoje, kad ir su visokiais nuotykiais, nebuvo labai kenkiantis bendram reikalui. Partneriai gal buvo ne patys geriausi, tačiau turėjome programą ir darbus, kuriuos užsibrėžėme ir padarėme.“
Bet ar konservatoriai bent jau teoriškai analizavo prezidentės Dalios Grybauskaitės mintį, kad šią kadenciją norint apsaugoti Vyriausybę nuo baudžiamojoje byloje teisiamos Darbo partijos verta burti socialdemokratų ir konservatorių koaliciją? „Nebuvo ko svarstyti, nes socialdemokratai iš karto paskelbė, kad vienintelė įmanoma koalicija – su “darbiečiais“, – primena A.Kubilius, kaip ir A.Butkevičius, pripažindamas, kad teoriškai konservatorių ir socialdemokratų koalicija įmanoma.
Tiesa, norint, kad tai būtų realizuota, pasak konservatorių lyderio, reikia „labai paprastų sąlygų – kad abi pusės panašiai matytų valstybės reikalus ir galvotų apie juos, o ne apie tai, kaip pasididinti rinkėjų skaičių“. Tad, sukonkretinant, susitarimas neįmanomas.

2K – vienetinis atvejis
Vis dėlto Lietuvos politikoje yra buvęs precedentas, vadinamasis 2K (Kirkilas + Kubilius), kai dešinieji 2006–2007 m. parėmė kairiųjų Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę. Ir, kaip primena Seimo Parlamentinių tyrimų departamento direktorius dr. Alvidas Lukošaitis, tų santykių rezultatas nebuvo nei politikos Lietuvoje, nei pasaulio pabaiga.
A.Kubilius prisimena: „Susitarimas buvo labai aiškus: kėlėme klausimą, kokius darbus turi padaryti Vyriausybė, kad galėtume ją remti. Po pusantrų metų pasirodė, kad Vyriausybė jų nebedaro, be to, ji jau turėjo ir kitų paramą Seime, tad nutarėme, jog mūsų parama jau nelabai ir reikalinga. Bet tam tikru etapu mūsų bendradarbiavimas buvo reikšmingas.“
2K laikų premjeras G.Kirkilas pritaria, kad tai buvo nauda ir valstybei, ir demokratijai, nes anuomet konservatoriai ir socialdemokratai parodė, jog esant reikalui politinės partijos geba susitarti.
G.Kirkilas primena, kad Skandinavijos valstybėse mažumos vyriausybės gana dažnos, o būtent šios šalys pirmauja Europoje pagal ekonomikos lygį, jos geriausiai sugebėjo pasipriešinti krizei.
Vis dėlto kas geriau – opozicijos remiama mažumos Vyriausybė ar didžioji koalicija? „Visada geriau turėti daugumą, kad ir koalicinę, bet kartais parlamente taip nesusiklosto. O po 2012 m. Seimo rinkimų net nesvarstėme nei vieno, nei kito varianto, nes mažumos Vyriausybė ar didžioji koalicija formuojama, kai tai neišvengiama, o šiuo atveju buvo galimybė sukurti koaliciją iš giminingos ideologijos partijų. Darbo partija per rinkimus užėmė antrą vietą, nors rinkėjai žinojo apie jos reikalus. O pirmiausia reikia atsižvelgti į rinkėjų valią“, – tokios pozicijos laikosi G.Kirkilas.

Ideologija ar politikų priešprieša
Ar politikai nesidangsto rinkėjų valia, atsisakydami formuoti didžiąsias koalicijas? „Po 2K 2008 m. laimėjome Seimo rinkimus, nes aiškiai parodėme, kad dėl valstybei reikalingų darbų galime eiti ir į tokius susitarimus, kad į valstybės reikalus žiūrime atsakingai“, – primena A.Kubilius.
„Abi partijos dėl tarpusavio susitarimo nenukentėjo – konservatoriai buvo pirmi, socialdemokratai antri. Žmonės politinį konsensusą vertina pozityviai“, – priduria antrasis „K“ – G.Kirkilas.
Vis dėlto, kaip pastebi politologas A.Lukošaitis, nors Skandinavijoje, Vokietijoje, kitose šalyse oponuojančių politinių jėgų sugebėjimo susitarti dėl tam tikrų tikslų, ilgalaikės perspektyvos pavyzdžių yra daug, tai vyksta visai kitoje politinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Lietuvoje 23-eji su viršum metų, skiriančių nuo ankstesnės praeities, per mažai, kad tokie įkaitę ir aštrūs santykiai, kurių priežastys slypi tam tikrų visuomenės sluoksnių, grupių priešpriešose, užsimirštų. Tai nelabai leidžia tikėtis, kad tokius susitarimus būtų lengva pasiekti.
Sociologas V.Gaidys konstatuoja: „Kairiųjų ir dešiniųjų antagonizmas – toks pat kaip ir 1990-aisiais: požiūris, kad vieni – landsbergininkai, o kiti – pasipudravę komunistai, išlikęs.“
Tačiau, sociologo žodžiais, jei reikėtų apibūdinti, kuo skiriasi tos partijos pagal programas, skirtumų būtų nedaug. Taip, prieš metus klausiant, ar galima pasitikėti Rusija, elektoratas labai diferencijavosi, bet šiuo metu, po konflikto dėl lietuviškų produktų, kažin ar daug kas sakytų, kad Rusija yra patikima partnerė. „Takoskyrų dabar nelabai matau. Galų gale Lietuvai šiuo laikotarpiu ne tiek daug jų variantų ir yra, nesame tokiame etape kaip Ukraina, kuriai reikia apsispręsti, į Rytus ar į Vakarus“, – sako V.Gaidys, pridurdamas, jog, antra vertus, partijos tam ir yra, kad demonstruotų žmonėms galimas skirtingas kryptis.
Ironizuojant būtų galima sakyti, kad Lietuvoje ideologiniai skirtumai neturėtų būti kliūtis koalicijoms sudaryti, nes į jas buriantis ne tiek apsibrėžiamas politikos turinys, kiek išsidalijami postai – rinkimų „grobis“. „Tuo mes iškrintame iš Vakarų konteksto“, – pripažįsta ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Irmina Matonytė.
Štai Vokietijoje dėl koalicijos, kaip ir 2005 m., derėtasi du mėnesius, derybų rezultatą dar turi patvirtinti partijos. Vokiečių socialdemokratams pavyko išsiderėti kelias svarbias nuolaidas, įskaitant minimalaus darbo užmokesčio įvedimą nuo 2015 m. O A.Merkel griežtai laikėsi savo pozicijos ir blokavo didesnių mokesčių turtingiesiems įvedimą.
Vakarų Europos šalių koalicinėse sutartyse, kaip suskaičiavo ISM tyrėjai, politikos turiniui tenka apie 85 proc., kai kuriose – ir visas 100 proc. sutarčių teksto, o Lietuvoje – vos 28,6 proc. I.Matonytė pastebi, jog dvi seniausios politinės ašys Lietuvoje, socialdemokratai ir konservatoriai, visą laiką turėjo tokį stiprų politinį antagonizmą kovoti dėl „grobio“ – postų, kad taip ir nesusiformavo tradicijos buriantis į koalicijas diskutuoti pirmiausia dėl politikos turinio. „Lietuvai būdinga trumpalaikiais ir daugiausia individualistiniais politikų motyvais paremta koalicinė politika“, – mano I.Matonytė.

Jei tikėsime įvairiais visuomenininkais, viešaisiais intelektualais, profesionaliais žmogaus teisių gynėjais, europarlamentarais ar net buvusiais saugumo generolais, didžiausią ekstremizmo pavojų Lietuvai kelia įvairūs dešinieji judėjimai. Tokiais paprastai vardijami nacionalistai, patriotai, skustagalviai, rasistai ir kiti, kuriems kairieji intelektualai masiškai klijuoja nacių ar fašistų etiketes. Apie kairįjį ekstremizmą, pastaruoju metu vis dažniau peraugantį į tiesioginį terorizmą, garsiai kalbėti nėra priimta, nors tai ir yra tikroji, sparčiai didėjanti grėsmė.
Prieš dvi savaites per Vokietijos geležinkelius nusirito teroro banga: stotyse, prie tunelių, prie bėgių perjungimo svirčių buvo aptikta dvi dešimtys bombų, kai kurios – tik tada, kai sprogo. Žmonių aukų kol kas pavyko išvengti, bet dėl policijos ir išminuotojų darbo teko atidėti per du tūkstančius traukinių reisų, taip sukuriant geležinkeliuose patį tikriausią chaosą, kurio teroristai ir siekė. Tik štai teroristai buvo ne kokie neonaciai, apie kuriuos Vokietijoje mėgstama viešai daugiausiai šnekėti, o kairieji ekstremistai.
Kairiųjų ekstremistų ir anarchistų terorizmas, drebinęs Vokietiją praėjusio amžiaus septintajame aštuntajame dešimtmetyje, vėl sugrįžta. Apie tai jau atvirai kalba policijos ir Konstitucijos apsaugos valdybos (Vokietijos saugumo) ekspertai. Tai, tegu ir nenoromis, priversti pripažinti ir politikai, nors vis dar kartoja tradicinius burtažodžius, kad „pernelyg anksti lyginti dabartinius išpuolius su „Raudonosios armijos frakcijos“ veiksmais“.
Nenoras suprantamas, nes visiškai neatitinka pastaruosius kelis dešimtmečius Europoje vyravusios tendencijos terorizmu kaltinti dešiniuosius ar po Rugsėjo 11-osios išpuolių – musulmonų teroristus. Tačiau faktai rodo priešingas tendencijas.
Šių metų Europolo ataskaitoje apie terorizmo grėsmes Europos Sąjungoje rašoma tiesiai: „2010-aisiais neužfiksuota nė vieno teroro akto, kurį būtų surengę dešinieji ekstremistai.“ Atvirkščiai – būtent dešiniųjų pažiūrų asmenys vis dažniau tampa kairiųjų ekstremistų teroro aukomis, kaip kad Švedijoje peiliu subadytas „White Power“ judėjimo dalyvis. Iš viso pernai kairieji ir anarchistai Europoje surengė 45 teroro aktus, per kuriuos žuvo šeši žmones. Tarp jų – Graikijos policijos karininkas, tapęs sąmoningo nužudymo auka, bei gyvi sudeginti trys atsitiktiniai banko tarnautojai, anarchistams protestuojant prieš vyriausybės taupymo politiką.
Didžiausią nerimą Europos teisėsaugai kelia faktas, kad, viena vertus, kairiųjų teroras jau ketvirti metai nepaliaujamai auga, vien per 2009–2010 metus išpuolių padaugėjo 12 nuošimčių, kita vertus, kairieji teroristai, anksčiau siekdavę išvengti žmonių aukų, imasi tiesioginio žudymo. Išpuolių, naudojant sprogmenis, per metus pagausėjo daugiau nei dvigubai.
Analizuojant kairįjį terorizmą, išskiriamos trys tendencijos: vis plačiau koordinuoti savo veiksmus tarptautiniu mastu; diskredituoti savo išpuolių taikinius, išvadinant juos fašistais; tiesiogiai fiziškai susidoroti su oponentais, pirmiausia – dešiniųjų judėjimų atstovais. Didelį nerimą sukėlė įvykiai Danijoje, kur, policijai surengus plataus masto kairiųjų ekstremistų areštus, paaiškėjo, kad šie kryptingai rinko asmeninio pobūdžio informaciją apie savo politinius oponentus, ketindami, kaip manoma, panaudoti ją planuojant ir rengiant teroro aktus.
Bendrosios europinio kairiojo terorizmo tendencijos akivaizdžios ir Lietuvoje. Balandžio pabaigoje Kaune grupė save antifašistais vadinančių banditų metaliniais strypais mieto centre sumušė ir suspardė VDU etnologijos doktorantą, rašantį mokslinį darbą apie skustagalvius Lietuvoje. Išpuoliui patekus į žiniasklaidos akiratį ir pradėjus linksniuoti „Antifa“ judėjimo pavadinimą, šio tarptautinio kairiųjų ekstremistų tinklo atstovai nedelsdami apšaukė teroro išpuolio auką „būsimuoju fašistuojančių skinų ideologu“. Tuo pat metu iš Prancūzijos atvykę „Antifa“ aktyvistai rodė lietuviškiems „antifams“ mokomąjį filmą apie veiksmingiausius smurto prieš kitaminčius būdus.
Dar po kelių mėnesių pirmiausia „Antifa“ interneto tinklalapis, o iš jo gavę medžiagą ir normalūs naujienų portalai ėmė skelbti asmeninio pobūdžio informaciją apie Kovo 11-osios eitynių dalyvius bei kitus asmenis, kuriuos „antifai“ priskiria prie „nacių“ bei „fašistų“. Labiausia taikyta į tuos, kurie tarnavo ar tarnauja Lietuvos kariuomenėje.
Čia į akis krinta du dalykai. Pirma, tokios asmeninės (įskaitant draugių bei pažįstamų vardus, mokslo ar darbo vietas) informacijos rinkimas yra neteisėtas. Antra – informacijos rinkimo profesionalumas. Be abejo, žinant asmens vardą ir pavardę, nėra sunku iš jo profilio „Facebooke“ išgraibyti nuotraukas ar draugų vardus, bet pirma tas pavardes reikia sužinoti. O vien iš per televiziją parodytų Kovo 11-osios eisenos vaizdų atpažinti dalyvį, iki akių apsimuturiavusį šaliku, švelniai sakant, sudėtinga.
Kyla pagrįstas įtarimas, kad „antifai“ arba turi konsultantų tarp patyrusių policijos (ar saugumo) operatyvininkų, arba gauna informaciją tiesiai iš teisėsaugos struktūrų. Jei taip, nėra ko stebėtis, kad, priešingai nei Danijoje, tokie galimą pasirengimą teroro aktams rodantys veiksmai nesukėlė jokio nei Lietuvos teisėsaugos, nei politikų dėmesio.

BFL

Lenkijos vidaus politikoje vis labiau įsigali ideologiškai tvirtos centro dešiniosios partijos, o joms konkuruojant lenkų politikų retorika svarstant probleminius klausimus su Lietuva gali darytis vis radikalesnė, teigiama Rytų Europos studijų centro (RESC) analitinėje apžvalgoje.

Anot Vilniuje veikiančio centro ekspertų, dvi dešiniojo sparno partijos – konservatyvi “Teisė ir teisingumas” ir liberali Pilietinė platforma – pastaraisiais metais pritraukė didžiąją elektorato dalį -60-70 proc. visų rinkėjų. Kartu pastebima, kad šioms politinėms jėgoms, skirtingai nei pragmatiškiems kairiesiems, yra būdingos aiškios ideologinės nuostatos.

“Minėta Lenkijos politinės skalės stabilizacija gali daryti nemažą įtaką Lietuvos ir Lenkijos probleminių dvišalių santykių “ideologizavimui”, o tai dar labiau apsunkintų šių klausimų sprendimą”, – rašoma apžvalgoje, kurią gavo BNS.

Anot studijos autorių, intensyvėjant konkurencijai tarp abiejų dešiniųjų partijų ideologinės nuostatos gali tapti ganėtinai radikaliomis.

“Radikalią retoriką probleminių Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių srityje, siekiant elektorato dėmesio, linkusios naudoti tiek konservatyvi “Teisės ir teisingumo”, tiek liberali Pilietinės platformos partija”, – teigia centro ekspertai.

Apžvalgoje, kuri plačiau bus pristatyta trečiadienį Vilniuje, sakoma, kad liberaliai Lenkijos vyriausybei ėmus įgyvendinti nuosaikesnę ir pragmatiškesnę užsienio politiką ir “perkrovus” santykius tiek su Vakarų valstybėmis, tiek su Rusija, Lietuvos ir Lenkijos dvišalės problemos tapo bendros darbotvarkės dalimi, nors anksčiau buvo jos paraštėse.

“Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje probleminiai klausimai tampa savitu Lenkijos spaudimo svertu Lietuvai, taip bandant kompensuoti savo susilpnėjusias pozicijas Rytuose (Ukrainoje ir Baltarusijoje)”, – teigia ekspertai.

“Tikėtina, kad Lietuvos lenkų mažumos probleminiai klausimai taps ne tik savitu Lenkijos pirmininkavimo Europos Sąjungai (2011 metų liepą-gruodį) prioritetu, bet ir Lietuvos lenkų mažumos korta bus lošiama Lenkijos Seimo rinkimuose 2011-ųjų rudenį”, – rašoma apžvalgoje.

Pasak apžvalgos, Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) nepuoselėja didelių ambicijų rimtai paveikti dabartinės užsienio politikos, kuriai didžiausią įtaką daro užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis (Radoslavas Sikorskis).

“Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis faktiškai turi neribotą laisvę formuojant šalies užsienio politiką, o pati užsienio politika tampa itin personifikuota ir glaudžiai susijusi su R.Sikorskio asmenybe, jo asmeninėmis pažiūromis”, – teigia Lietuvos ekspertai.

Pateikdami rekomendacijas dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams ekspertai pažymi, kad viešojoje erdvėje derėtų nesureikšminti esamos įtampos ir neeskaluoti jos.

“Ypač jautrūs gali būti abiejų šalių nacionalistiniai argumentai, besiremiantys istorinėmis nuoskaudomis. Šių aspektų turėtų būti sąmoningai atsikratoma politikų retorikoje”, – sakoma apžvalgoje.

“R. Sikorskio veiksnys negali būti ignoruojamas, tačiau reikėtų vengti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės konfrontacijos. R. Sikorskio asmenybės problematiškumą galima būtų amortizuoti ieškant Lietuvos draugų tarp Lenkijos politikų (ypač J.Buzeko asmenyje), taip pat ir naudojantis analogiškų neadekvačių pareiškimų Čekijos arba Vokietijos atžvilgiu”, – sakoma dokumente.

Pabrėžiama, kad Lenkijai pirmininkavimas ES bus iššūkis, kurio metu Varšuvai gali prireikti paramos iš įvairių šalių, tarp jų – ir Lietuvos. Tai, teigiama, būtų proga atnaujinti pasitikėjimą ir parodyti, kad Lietuva remia strateginius Lenkijos interesus, o daugeliu atvejų jie sutampa.

“Tenka susitaikyti, kad Lenkijos svoris ES yra ir potencialiai bus gerokai didesnis nei Lietuvos, todėl derėtų išnaudoti jį, pavyzdžiui, pirmiausia kreiptis į Lenkiją paramos įvairioms Lietuvos iniciatyvoms, o ne baimintis konkurencijos. Šia prasme Lenkija galėtų būti savotiška Lietuvos globėja ES lygiu, o ne konkurentė”, – vardija ekspertai.

Apžvalgoje dėmesio skiriama ir Valdemaro Tomaševskio vadovaujamos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiklos įvertinimui, pateikiamos rekomendacijos, kaip sukurti jai atsvarą.

“Viena didžiausių bėdų – Lietuvos lenkams atstovauja politinė jėga, kuri: a) yra nelojali ir nepatikima Lietuvai ir net Lenkijai; b) nemažą įtaką jai daro trečiosios šalies atstovai; c) ji neturi politinės konkurencijos Lietuvos lenkų bendruomenėje”, – teigia apžvalgos autoriai.

“Todėl būtų labai naudinga, jei tarp Lietuvos lenkų atsirastų kita konkurencinga organizacija (nebūtinai partija), kuri galėtų įgauti daugiau pasitikėjimo iš Lietuvos ir Lenkijos pusės”, – siūlo politologai.

Be kita ko, pažymima, kad sprendžiami topografinių ženklų ir asmenvardžių rašymo klausimai galėtų būti Lietuvos geranoriškumo ir pažangos reso pavyzdžiai.

Apžvalgos pristatymas įvyks trečiadienį Rytų Europos studijų centre vyksiančioje diskusijoje.

Ekonomikos ekspertė E.Ulvidienė

Krikščionių partija

“Programa” – 12 sakinių, prasidedančių “kurti, mažinti, remti, reikalauti, vertinti, išsaugoti”. Abstraktu, tinka visur ir visada, beveik visoms ideologijoms. Sunku ekonominiu aspektu susieti kai kuriuos teiginius, pavyzdžiui, “remti prioritetinę švietimo ir kultūros plėtrą” ir “iki minimumo sumažinti vietos mokesčius”. Netgi šeimoje, kurioje nėra nė vieno ekonomisto, nekiltų abejonių, ar neturint pajamų ir santaupų galima nuskristi į kosmosą. Nėra nė vieno konkretaus pasiūlymo, kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga

Išsami, nemažai konkrečių rimtų pasiūlymų (naujų darbo vietų kūrimas per šiuolaikinius biomasės energetikos projektus ir pan.). Tačiau būtent universalumas yra ne tiek privalumas, kiek trūkumas. Maišomos vietinės ir centrinės valdžios funkcijos bei galios ekonomikoje. Susidaro įspūdis, kad laimėjusi daugumą per savivaldybių rinkimus partija sugebės paveikti centrinę valdžią ir įves progresinį pajamų mokestį, padidins minimalų atlyginimą ir išspręs kitus uždavinius, viršijančius savivaldybių kompetenciją.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai

Siekiai puikūs, bet deklaratyvūs. Iškelta labai daug tikslų ir nebeaišku, kurie pagrindiniai, tad mažas finansų pyragas padalijamas visiems po lygiai. Apie žinomas negeroves įsipareigoja pranešti visuomenei ir teisėsaugai, užuot pasiūlę konkrečių prevencinių priemonių. “Investuotojai savivaldybėse turėtų asmeninį vadybininką.” O kokios jų funkcijos, atsakomybė, galios? Žada skatinti namų renovaciją. Jei valdantieji per dvejus metus tai darė vėžlio žingsniu, ar savivaldybėse darys stručio greičiu?

Viešojo administravimo ekspertas V.Smalskys

Krikščionių partija

Programa labai abstrakti. Verslo plėtra bei darbo vietų kūrimas – ne tik savivaldybių, bet ir bendras valstybės valdžios reikalas. Valdymo skaidrumo skyrelyje – visiems žinomi dalykai, o kaip kovoti su neigiamais reiškiniais, aiškiai nėra pasakyta. Matyti, kad partija susipažinusi su viešojo valdymo modernizavimo principais (mini konkurencines viešųjų paslaugų teikimo sąlygas, piliečių dalyvavimą priimant savivaldybių sprendimus).

Valstiečių liaudininkų sąjunga

Dalis punktų – centrinės valdžios kompetencija. Kaip galimadaryti įtaką aukštųjų mokyklų programoms, kad ugdymas vyktų natūralioje kaimo aplinkoje? Universitetai patys jas nusistato. Atsispindi socialinės atsakomybės bei solidarumo principai. Akcentuojama regionų plėtra ir finansinis savivaldybių savarankiškumas, gyventojų dalyvavimas priimant sprendimus – tai rodo, kad partija susipažinusi su šiuolaikinio viešojo valdymo tendencijomis.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai

Moderni ir vakarietiškais principais sukurta savivaldybių rinkimų programa. Ryškiai matomi konservatyvūs bendruomeniškumo principai. Atsispindi tokios viešojo valdymo modernizavimo tendencijos, kaip el. valdžios plėtra, savivaldybės ir bendruomenių bendradarbiavimas, seniūnijų galių stiprinimas, tvarkos grupių kūrimas siekiant padėti policijai, socialinio solidarumo skatinimas ir kt.

Politologė I.Petronytė

Krikščionių partija

Panašu į populistinę deklaraciją: punktai šeši, planai dideli, tačiau neaišku, kaip juos ketinama įgyvendinti. Neišlaikomas biudžeto balansas: lėšas leisti ketinama plačiai (mažinti šilumos kainą ir komunalinius mokesčius, išsaugoti kaimo mokyklas, plėtoti vietos sveikatos paslaugų tinklą), tačiau alternatyvos, kaip surinkti daugiau biudžeto lėšų, nesiūloma. Pabrėžiama – “reikalauti”. Klausimas – kieno? Programoje rašoma, ką darys partija savivaldybėje, tad toks žodynas netinka.

Valstiečių liaudininkų sąjunga

Pakankamai konkreti, daug idėjų, tik be reikalo suplaktas nacionalinis ir savivaldos lygmuo. Tai žalioji programa – daug ekologijos, energetikos dalykų. Pagirtinas gebėjimas pateikti mechanizmus, kaip bus siekiama tikslų (atliekų rūšiavimas, saulės kolektoriai, ekologiški produktai mokyklose ir kt.). Vyrauja el. entuziazmas – prieš popierizmą, už atviro kodo programos įvedimą. Jei kas siūloma, iš karto ieškoma, kur rasti tam lėšų. Įdomios idėjos apie mokesčius netvarkantiesiems savo aplinkos.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai

Gana konkreti programa, derinama prie aktualijų – įvertinamos ES lėšų panaudojimo galimybės. Daug dėmesio skiriama vertybėms. Ypatinga svarba teikiama darbo vietoms kurti. Atkreipiamas dėmesys į gyventojų įtraukimą į valdymą. Ne tiek daug naujų idėjų, bet pažangu, kad jos įteisinamos programinėse nuostatose. Išskirtas viešumas, kai kalbama apie valdymo išlaidas. Įdomios idėjos – verslo ir nevyriausybinių organizacijų prižiūrimos aplinkos tvarkymo “atsakomybės zonos”.

Politologas V.Morkevičius

Krikščionių partija

Nematyti nei konkrečių būdų tezėms įgyvendinti, nei įsipareigojimų rinkėjams.

Valstiečių liaudininkų sąjunga

Dokumentas visiems gyvenimo atvejams. Pradžioje parašyta, kaip jis buvo sudarytas, – nesuvokiama, kam to reikia. Pristatomas kaip pagalbinis dokumentas partijos nariams – kaip partijos programa gali būti pagalbinis, o ne įpareigojantis dokumentas? Vadinasi, neaišku, ar jis bus įgyvendinamas. Yra ir gerų minčių, remiasi savo patirtimi, nori ją perkelti ir į kitas savivaldybes.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai

Pradedama nuo vertybių deklaravimo, paskui pereinama prie konkrečių įgyvendinimo priemonių dabar realiai egzistuojančioms ir 2011–2015 m. spręstinoms savivaldos problemoms. Akcentas į bendruomenę. Įdomus siūlymas – sudaryti sąlygas bendruomenėms už savo lėšas įsirengti automobilių stovėjimo aikšteles, gėlynus ir kt., kurti zonas, kurias prižiūrėtų organizacijos.

Tiek už, tiek prieš konservatorius bei valstiečius liaudininkus agituos jų pačių darbai, nes jie ir dabar savivaldybėse turi nemažą dalį valdžios.

Nors ženkli dalis savivaldybių paneigia Lietuvos didžiojoje politikoje įsigaliojusią švytuoklės aksiomą – tie patys merai postuose išsilaiko net po keliolika metų, vis dėlto į rinkimus valdantiesiems eiti sunkiausia, nes tenka aiškintis, kodėl netesėti ankstesni pažadai. O Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, dabar savivaldybėse turintiems daugiausiai mandatų tarp visų partijų – net 350 ir siekiantiems išlaikyti šias pozicijas, šįsyk dvigubai sunkiau, nes jie įeina ir į Seimo valdančiąją koaliciją, tad negali pasiteisinti prasta įstatymų baze, o partijos reitingai nacionaliniu mastu gerokai žnektelėję žemyn.

Valstiečių liaudininkų sąjunga mandatų savivaldybėse neturi nė pusės tiek, kiek turi konservatoriai, bet įsitvirtinusi kai kuriose kaimiškosiose savivaldybėse ir tikina, kad ten, kur jų merai (o jų septyni), nereikia nė agituoti – rinkėjai balsuos už valstietišką ūkišką partiją. Priminsime, kad valstiečiai liaudininkai dėl valdžios varžosi 49-iose savivaldybėse, tikisi būti populiariausių partijų trejetuke ir šaiposi iš keleriopai menkesnių sociologinių prognozių.

O dar vieną šiame “Veido” rašinių apie partijų programas savivaldybių rinkimams ciklo rašinyje apžvelgiamą – Krikščionių partiją galima apibūdinti kaip įžūloką rinkimų debiutantę. Išsamesnei ir konkretesnei programai parašyti ji laiko negaišo, idėjų ir jų įgyvendinimo būdų ieškoti nesiėmė, tačiau kandidatus kelia net 40-yje iš 60-ies savivaldybių, kas, kai kurių “biednesnių” partijų lyderių teigimu, terodo, kad tai turtinga partija. Rinkimų debiutantai užsimoję laimėti 90–100 mandatų. Pagal dabartinius partijos reitingus kol kas tai atrodo labiau savęs drąsinimas ar konkurentų gąsdinimas nei realybė.

Tad kokiais įsipareigojimais rinkėjams grįstas šių partijų optimizmas sužibėti kovoje dėl savivaldybių mandatų?

Ką žada konservatoriai?

Suteikime galią seniūnams. Grąžinkime pinigus seniūnams. Kaimo vietovėse jie turi būti renkami tiesiogiai. Steigsime bendruomenių savivaldos fondą. Bus steigiami bendruomenių savisaugos fondai. Gyvenamųjų rajonų gyvybingumą ir saugumą užtikrins žmonių srautai, kuriuos lems mažos kaimynystės parduotuvėlės ir kavinukės. Per ateinančius ketverius metus renovuosime visas mokyklas ir vaikų darželius. Įgyvendinsime programą “Klasėje – ne daugiau kaip 24 vaikai”. Remsime ir plėtosime bibliotekų veiklą mieste ir kaime. Atsibodo eilės poliklinikoje – balsuok už mus. Baigsis nomenklatūrinis upelių ir ežerų, gražiausių pakrančių privatizavimas. Savivaldybės turės užtikrinti pigiausią šilumos tiekimą, ypač nustatyti teisingą šilumos kainą. Turime sudaryti verslui vienodas, skaidrias ir teisingas sąlygas. Laikas grąžinti į savivaldybes paprasčiausią padorumą ir tikrajai savivaldai tarnaujantį idealizmą bei iniciatyvą.

Pripažinkime, visai neblogi siūlymai. Visa problema, kad jie – iš konservatorių ir krikščionių demokratų 2007 m. savivaldos rinkimų programos. Galima teisintis, kad niekas anuomet neprognozavo pasaulinės ekonomikos krizės, be to, programą įmanoma įgyvendinti, jei turi daugumą. Tačiau kas trukdė konservatoriams įgyvendinti nuostatą dėl padorumo ir idealizmo savivaldoje? Ar jos praktinė išraiška – tuomet konservatorių mero sostinėje Viliaus Navicko auksinė mintis, kad saviems klausimus reikia spręsti per savaitę, o svetimiems, iš kitų partijų – per trejus metus? Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna skaityti pažadus apie visas renovuotas mokyklas ir darželius, bibliotekų kaime plėtrą ar “teisingas” šildymo kainas. Tiesa, šįsyk iš programos išmesti 2007 m. dokumente buvę nusiskundimai, kad centrinė valdžia stabdo geras idėjas, nes dabar konservatoriai ir yra toji centrinė valdžia.

Naujoje programoje vėl jojama ant to paties arkliuko – bendruomenių įtraukimo į vietos savivaldą, daugiau teisių suteikimo seniūnijoms, šiek tiek perfrazuoti ankstesni siūlymai savomis lėšomis pagražinti aplinką. Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius žada ypatingą dėmesį skirti savivaldybių kontroliuojamam šilumos ūkiui sutvarkyti, kuo sparčiau atsisakant rusiškų dujų ir pereinant prie vietinių atsinaujinančių žaliavų naudojimo, kas ne tik didintų energetinę nepriklausomybę, bet ir užtikrintų mažesnes šildymo kainas, sukurtų naujų darbo vietų.

Konservatoriai dievažijasi “renovuoti visus viešosios paskirties pastatus”, “visomis pastangomis skatinti daugiabučių ir privačių namų renovaciją”. “Tačiau jei valdančioji koalicija daugiau nei dvejus metus vėžlio žingsniu vykdo gyvenamųjų namų renovaciją, ar laimėję savivaldybių rinkimus stručio greičiu įvykdys šį pažadą? Juolab kad šiems tikslams įgyvendinti nėra nė vieno konkretaus pasiūlymo”, – pabrėžia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto lektorė dr. Erstida Ulvidienė.

Ekonomistė kritikuoja, kad konservatorių siekiai, nors ir puikūs, bet deklaratyvūs, tikslų daug, tad nebeaišku, kurie pagrindiniai. Naiviai skamba “apie žinomas negeroves įsipareigojame pranešti visuomenei ir teisėsaugai”, kai reikia ne tik pranešti, bet ir pasiūlyti konkrečių prevencinių priemonių, kurios neleistų savivaldybėse vešėti minėtoms negerovėms.

Tiesa, atskirų savivaldybių programos, kaip ir pridera, kur kas konkretesnės. “Pavyzdžiui, Šiaulių programoje vadovaujamasi pagrindine partijos programa, bet darbai detalizuojami iki pat mažiausių, pavyzdžiui, vandentiekio įvedimo kapinėse. Tokie detalizuoti planai rodo atsakomybę rinkėjų atžvilgiu, ką konkrečiai partija įsipareigotų laimėjusi rinkimus”, – atkreipia dėmesį Pilietinės visuomenės instituto projektų koordinatorė politologė Ieva Petronytė.

Nepaisant trūkumų, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjo doc. dr. Vainiaus Smalskio nuomone, konservatorių programa – moderni ir sukurta vakarietiškais principais, joje atsispindi tokios viešojo valdymo modernizavimo tendencijos, kaip el. valdžios plėtra savivaldybėse, savivaldybės ir piliečių bendruomenių bendradarbiavimas, seniūnijų galių stiprinimas ir kt. Programoje išsitenka ir Katalikų bažnyčios socialinio mokymo principai.

Ar valstiečiai liaudininkai vaikosi nepartinių mados

“Lietuvoje socdemai – dešinieji, konservatoriai – kairieji, o mes patys sau, pagal interesus – valstietiški, ūkiški”, – savo ideologines pozicijas dėsto Valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Jų partijos pranašumas kaimiškose savivaldybėse – ir tas, kad reta partija pabrėžia padėtį kaime.

Tačiau R.Karbauskis neslepia apmaudo, kad po 2007-ųjų rinkimų, nors partijakai kuriose savivaldybėse buvo tarp lyderių, vis tiek liko opozicijoje, nes kiti susivienijo prieš ją į koalicijas. “Pažiūrėkite, kas darosi – savivaldybėse konkursus laimi vis tos pačios bendrovės, ir dar susijusios su kuo nors iš valdžios. Mes taip nedarome, nesame turėję jokios bylos dėl korupcijos”, – kodėl kitos partijos vienijasi prieš valstiečius liaudininkus, savo versiją dėsto partijos lyderis.

Valstiečiai liaudininkai savo programoje iš tiesų siūlo nemažai vertingų dalykų. Tiesa, pasak R.Karbauskio, padėtis savivaldybėse skirtinga, todėl kiekvienai parengta po atskirą programą, o bendroji, kaip joje rašoma, “gali būti įgyvendinta tiek valstybės, tiek ir savivaldos institucijų lygmenyje”. Tą bene labiausiai ir kritikavo “Veido” ekspertai.

Politologą Vaidą Morkevičių nustebino, kad programa vadinama pagalbiniu dokumentu partijos nariams. “Kaip partijos programa gali būti pagalbinis dokumentas? Tai turėtų būti įpareigojantis dokumentas. Vadinasi, neaišku, ar jis bus įgyvendinamas”, – įsitikinęs politologas.

Aptariamoje programoje painiojamos vietinės valdžios ir centrinės valdžios funkcijos bei galios ekonomikos srityje. “Susidaro įspūdis, kad laimėjusi daugumą savivaldybių rinkimuose ši partija sugebės savo galiomis paveikti centrinę valdžią ir įves progresinį pajamų mokestį, padidins minimalų atlyginimą bei įgyvendins kitus uždavinius, aiškiai viršijančius savivaldybių kompetenciją”, – kritikuoja E.Ulvidienė.

Ekonomistė valstiečių liaudininkų programoje rado ir nemažai konkrečių rimtų siūlymų, pavyzdžiui, dėl naujų darbo vietų kūrimo per šiuolaikinius biomasės energetikos projektus ir pan. O politologė I.Petronytė giria valstiečius liaudininkus, kad jie pateikia mechanizmus, kaip bus siekiama tikslų (atliekų rūšiavimas, saulės kolektoriai, ekologiški produktai mokyklose ir kt.), jei kas siūloma, iš karto ieškoma, kur rasti tam lėšų.

Vis dėlto valstiečių liaudininkų lyderio R.Karbauskio samprotavimai, kad bendra programa per vietos rinkimus neįmanoma, politologės I.Petronytės manymu, šiek tiek kvepia pasidavimu nepriklausomų kandidatų madai. “Galima pamanyti, kad partija neturi bendrų principų, kuriais remdamasi imasi konkrečių darbų. Arba štai valstiečių liaudininkų Tauragės skyriaus vadovas partijos tinklalapyje pareiškė esąs prieš politinių partijų kišimąsi į bendruomenių gyvenimą. Bendruomenės savarankiškumas iš apačios – gerai, bet galima įtarti, kad tezės prieš partijų kišimąsi – mados ir populiarumo vaikymasis, nes ir partijų nariai yra bendruomenės dalis ir negali būti nuo jos atskirti”, – pabrėžia I.Petronytė.

Krikščionys nori reikalauti, o ne daryti

Rinkimuose debiutuojanti Krikščionių partija, nors tikina puoselėjanti ambicingus planus 25-iose savivaldybėse turėti savo frakcijas, vis dėlto dar patenka į kitą politinio svorio kategoriją nei konservatoriai ar valstiečiai liaudininkai.

Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius žada keisti situaciją, kad vietos valdžia, kaip yra dabar, nebūtų stipriai veikiama pavienių verslo grupių, kad nebūtų neskaidriai naudojamos lėšos, o Vilnius nebūtų pavienių politikų ambicijų objektas – tarnautų visiems vilniečiams ir taptų Šiaurės Europos regiono ekonomikos, kultūros bei politikos centru.

Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip krikščionys to pasiektų, nes jų programa – vos dvylika sakinių, prasidedančių skambiais žodžiais “kurti, mažinti, remti, reikalauti, vertinti, išsaugoti…”

Politologei I.Petronytė pasirodė keista, kad krikščionys pabrėžtinai rašo “reikalauti”. Klausimas – kieno? Juk programoje rašoma, ką darys partijos nariai, išrinkti į vietos tarybą, tad toks žodynas visai netinkamas. Politologė bandė partijos tinklalapyje ieškoti kandidatų konkrečių komentarų, kaip jie ketina įgyvendinti partijos pažadus rinkėjams, tačiau bergždžiai. “Kyla įtarimas, kad bandoma eiti į vietos valdžią remiantis asmenybėmis, tačiau visiškai neaišku, kokiomis priemonėmis ketinama įgyvendinti partijos idėjas”, – tvirtina I.Petronytė.

Dešinesnieji špaguojasi tarpusavyje

Beje, ši ekspertė akreipia dėmesį, kad konservatorių ir valstiečių liaudininkų programose – kelios besikartojančios temos: visuomenės įtraukimas į savivaldybių darbą, el. entuziazmas, energetinės alternatyvos. “Tai gali būti būsimų koalicijų sąlyčio taškai”, – teigia politologė. Tačiau dabar valstiečiai liaudininkai kratosi bet kokios ideologinės giminystės su kitomis partijomis ir save apibūdina kaip ūkininkus valdžioje, tuo atkartodami nepartinių judėjimų kandidatų šūkius.

Krikščionių partijos lyderis G.Vagnorius linkęs atsižadėti ideologiškai giminingų konservatorių: “Pirmiausia bendradarbiautume su centro dešiniosiomis partijomis, taip pat su socialdemokratais, kurie šiandien kartais stipriau atstovauja vakarietiškai orientacijai nei Tėvynės sąjunga.”

Tėvynės sąjungai, anot konservatoriaus Pauliaus Saudargo, dūrį peiliu į nugarą įsmeigė net koalicijos partneriai Liberalų sąjūdis: rinkimų šūkyje jie prisistato esantys sveiko proto dešinieji. Suprask, tradiciškai dešiniaisiais laikomi konservatoriai – nesveiko proto. Šie neliko skolingi atkirsdami, kad psichiatrijos ligoninėje taip pat visi manosi esantys sveiko proto.

Kol giminingos partijos niaujasi tarpusavyje ar bando būti panašios į nepartinius judėjimus, iš pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvaujančių kiek daugiau nei pusės tūkstančio nepartiniais ar nepriklausomais save vadinančių kandidatų beveik 400 tapo “priklausomi”, t.y. susibūrė į koalicijas, o 200 “nepartinių nepriklausomųjų” jau anksčiau yra dalyvavę rinkimuose kaip įvairių partijų kandidatai.

Rinkėjams tikrai prireiks nemažai blaivaus proto atsirinkti, kas yra kas.

Kuo arčiau savivaldybių rinkimai – tuo daugiau apsisprendusiųjų juose balsuoti. Praėjusių metų spalį savivaldos rinkimuose dalyvauti planavo tik ketvirtadalis respodentų, daugiau nei pusė dar buvo neapsisprendę, o dabar jau beveik pusė respodentų rinkimuose dalyvauti planuoja, trečdalis dar nežino, rinkimuose tikrai nedalyvaus tik 17 proc. apklaustų didmiesčių gyventojų. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos.
Šios apklausos rezultatai turėtų nemaloniai nustebinti dešiniųjų partijų vadovus ir atstovus, nes pasiteiravus, už kokios pakraipos partiją respondentai planuoja balsuoti per savivaldos rinkimus, paaiškėjo, kad dešinieji ir liberalai gali tikėtis gana mažai paramos.

Ar Jūs ketinate dalyvauti savivaldos rinkimuose? (proc.)
Taip    49
Dar nežinau    32,6
Ne    17
Nesakysiu    1,4

Už kokios pakraipos partiją planuojate balsuoti per savivaldos rinkimus? (proc.)

Už kairiuosius    35
Nežinau/nesakysiu    21,4
Nebalsuosiu apskritai    16,4
Už centristus    13,6
Už dešiniuosius    7,2
Už liberalus    4,2
Už nepriklausomą kandidatą    1,8
Už marginalus    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. sausio 17–19 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.