Tobula atrodžiusi šeima. Didelė paslaptis. Ir viena vasara, visiems laikams pakeitusi visų gyvenimą. Įspūdingas, gebenėmis ir paslaptimis apipintas Juodųjų Triušių dvaras traukte traukia prašalaičio žvilgsnį. Kaip tik čia savo vestuves švęsti norėtų Lorna Danevėj, šį dvarą prisimenanti iš vaikystės atostogų romantiškajame Kornvalyje. Dabar jame šeimininkauja atšiauri sena keistuolė, tačiau dvaras mena ir ankstesnius šeimininkus – gražią Eltonų šeimą. Ponia ir ponas Eltonai ir keturi jų vaikai Juodųjų Triušių dvare leisdavo idiliškas ir neskubrias atostogas, kol vieną vasarą paslaptingas tragiškas įvykis visiems laikams pakeitė jų visų ir paties dvaro likimą.

***

Viena jųdviejų kelionių. Kuo arčiau tikslo, tuo sunkiau įsivaizduoti, jog jie kada nors jį pasieks. Ir vėl kelio atsišakojimas, dar vienas niekur nevedantis laukų keliukas. O jau vėlu, pernelyg vėlu. Į mašinos stogą barbena šiltas vasaros lietus.

– Žinai, spjaunam į nuostolius ir grįžtam į tą „B&B“. – Džonas užgula vairą norėdamas geriau matyti už priekinio stiklo srūvantį plentą. – Pasiimam po pintą alaus ir planuojam vestuves kur nors šalia M25. Ką pasakysi?

Lorna piršto galu ant aprasojusio lango piešia namą. Stogą. Kaminą. Dūmų užraitą.

– Nesutinku, brangusis.

– Tai gal kokioj viečiukėj su saulėtu mikroklimatu?

– Cha, juokinga.

Nepaisant visų šios dienos nusivylimų, – nė viena vestuvių vieta nepateisino vilčių, taip sakant, per brangiai įkainotas kartūnas, – Lorna visai patenkinta. Tiesiog smagu važiuoti tokiu prastu oru su vyriškiu, už kurio ji tekės, dviese užsidarius savo dusulingame raudoname fiatuke. Kai bus seni ir žili, prisimins šią kelionę, mąsto ji. Kaip buvo jauni, įsimylėję ir važiavo per lietų.

– Nuostabu. – Džonas susiraukia užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pamatęs didžiulį tamsų pavidalą. – Tik ir trūksta, kad ant manęs imtų lipti prakeiktas kombainas. – Jis sustoja kryžkelėje, kur visokios rodyklės, iškraipytos vėjų, rodo kryptis, menkai sutampančias su atitinkamų kelių kampais. – O kur dabar?

– Pasiklydome? – paerzina ji, nė kiek nenusiminusi dėl tokios perspektyvos.

– Navigacija pasiklydo. Atrodo, išėjom už valdymo tinklelio ribų. Taip gali atsitikti tik tavo numylėtame Kornvalyje.

Gražus Džono veidas apsiniaukia. Lorna šypsosi. Džono niurzgumas berniukiškas, paviršutinis, jis išgaruos vos pamačius kokį namą ar šalto alaus bokalą. Jis nekaupia emocijų kaip ji, nepaverčia kasdienių sunkumų kitų, svarbesnių dalykų simboliais.

– Ką gi… – Jis linkteli rodydamas į žemėlapį ant Lornos kelių, apibarstytą trupiniais ir sulankstytą kaip papuola. – Kaip tavo šturmano įgūdžiai, saulele?

– Na… – Ji išskleidžia žemėlapį nužerdama trupinius ant tuščių butelių nuo vandens, besiritinėjančių smėliuotu mašinos dugnu. – Mano apytikriais kartografiniais skaičiavimais, tebevažiuojame Atlanto kryptimi.

Džonas atsilošia, ištiesia kojas, per ilgas mažučiam automobiliui.

– Pasaka.

Lorna pasilenkia, paglosto jam šlaunį, kur džinsai išblukę nuo raumenų spaudimo. Žino, jog jis pavargo per lietų vairuoti nepažįstamais keliais, važinėti po vestuvių sodybas; šią, tolimiausią, sunkiausią surasti, jie pasiliko pabaigai. Jie būtų Amalfio pakrantėje, jeigu ji nebūtų užsispyrusi, kad reikia važiuot į Kornvalį. Jeigu Džonui baigiasi kantrybė, nėra kaip jo kaltinti.

Džonas pasipiršo per Kalėdas, prieš kelis mėnesius, po priklauptu jo keliu traškėjo pušų spygliai. Ilgą laiką to ir pakako. Jai be galo patiko būti susižadėjusiai, patiko palaimingas netikrumas: jie priklausė vienas kitam, bet kas rytą pabudę iš naujo pasirinkdavo kits kitą. Ji bijojo rizikuoti ta lengvute laime, taip pat santykių seksualumu. Juk jie turi marias laiko.

Ir staiga tos marios išseko. Gegužę netikėtai mirus motinai, sielvartas Lorną grąžino į žemę, – ji pasijuto lyg iškritusi iš karšto oro baliono, – ir vestuvės tapo neišvengiamu, primygtiniu reikalu. Motinos mirtis priminė, kad laukti negalima. Negalima atidėlioti ar pamiršti, kad kiekvieno kalendoriuje yra juodai apibrėžta data, tolydžio artėjanti. Išmušantis iš vėžių, bet kartu teigiantis gyvenimą, tas įvykis akino ją tvirtai sugriebti savo likimą ir darganotą sekmadienio rytą laimę nešančiais raudonais aukštakulniais nucaksėti šiukšlina Betnal Grino gatve. Šįryt ji įsispraudė į geltoną kaip saulė septinto dešimtmečio vintažinę suknelę. Jeigu dabar nevilkės, tai kada?

Džonas žiovaudamas perjungia pavarą.

– Lorna, pakartok tos vietos pavadinimą.

– Penkro, – linksmai taria ji, stengdamasi pakelti jam nuotaiką, nepamiršdama, kad, jeigu būtų Džono valia, jie paprasčiausiai sukimštų jo didelę, išsišakojusią šeimą į palapinę tėvų sode Esekse, ir būtų tvarka. Paskui persikeltų tolyn, arčiau jo seserų, kurios jį garbina; savo mažą butuką centre išmainytų į užmiesčio namą su vejų purkštuvu, – kad jo motina Loren galėtų padėti prižiūrėt kaipmat pabirsiančius vaikelius. Laimė, ne Džono valia. – Penkro dvaras.

Jis persibraukia kviečių gelsvumo plaukus, jų galiukai nuo nardymo banglente beveik nubaltinti saulės.

– Dar pabandom?

Ji irgi jam nusišypso. Ak, kaip jį myli.

– Velniop, važiuojam šituo keliu. Viena galimybė iš keturių, kad pataikysime. Ir galbūt atsikratysime kombaino.

Jis paspaudžia akceleratorių.

Kombaino jie neatsikrato.

Lietus nesiliauja. Priekinis stiklas aptiškęs krūminių builių žiedeliais, valytuvai cypčiodami stumia juos į baltas pusnis. Lornos širdis po standžia suknelės medvilne ima plakti greičiau.

Nors per lietaus upelius, srūvančius langu, ji mato nedaug, žino, jog už stiklo driekiasi miškingi Rouzlando pusiasalio slėniai, upės užtakiai ir nuošalios jūros įlankėlės, ji tiesiog juos užuodžia snaudžiančius rūke. Iš vaikystės prisimena šiuos kelius – jie lankydavosi Kornvalyje beveik kas vasarą – ir kaip jūros oras plūsdavo pro nuleistą langą nupūsdamas paskutines prilipusias Didžiojo Londono dulkes ir rūpesčių raukšleles nuo mamos veido.

Jos mamą, nervingą moterį, visą gyvenimą kamavo nemiga: pajūris turbūt buvo vienintelė vieta, kur ji miegodavo. Būdama maža, Lorna galvodavo, kad Kornvalio oras galbūt sklidinas keistų migdomųjų kvapų, kaip kad aguonų laukas pasakoje „Ozo šalies burtininkas“. Dabar tykus balselis galvoje pakužda, kad tas oras gal sklidinas ir šeimos paslapčių. Bet ji nutaria šitą mintį nutylėti.

– Lorna, ar tikrai žinai, kad ta griuvena tebėra?

Džonas atsilošęs, rankos ant vairo tiesios ir sustingusios, akys paraudusios nuo įtampos.

– Tebėra.

Ji suima ilgus tamsius plaukus, susuka ant pakaušio mazgą. Kelios sruogelės išsprūdusios susiraito ant blyškaus liauno kaklo. Ji jaučia aistringą jo žvilgsnį: jis dievina jos kaklą, gležną kaip kūdikio odą po pat ausimi.

– Dar primink. – Jo akys grįžta į kelią. – Kažkoks senas dvaras, į kurį su mama ateidavot per atostogas?

– Na, taip.

Ji energingai sulinksi.

– Tavo mamai patiko istoriniai pastatai, žinau. – Jis susiraukia žiūrėdamas į veidrodėlį. Lietus jau krinta įkypomis sidabrinėmis skraistėmis. – Bet kaip tu gali žinoti, kad tai tas pats dvaras?

– Penkro dvaras išlindo viename interneto vestuvių žinyne. Iškart atpažinau. – Jau tiek dalykų priblėso: jacintų dvelksmas nuo mėgstamiausių mamos kvepalų, tylus klaksėjimas liežuviu, kai ji ieškodavo skaitymo akinių, bet per pastarąsias kelias savaites netikėtai nušvito, nuskaidrėjo kiti prisiminimai, seniai pamiršti, lyg ir atsitiktiniai. Ir šis yra vienas tokių. – Kaip mama rodė į tą didžiulį seną namą. Su kokia baikščia pagarba į jį žiūrėjo. Visa tai kažkaip įstrigo atmintyje. – Ji sukioja sužadėtuvių žiedą su briliantu ir prisimena dar kai ką. Sunkų popierinį maišelį rausvomis juostelėmis, prikrautą pieniškų karamelių. Upelį. – Taip, beveik neabejoju, jog tai tas pats namas.

– Beveik? – Džonas juokiasi kraipydamas galvą – kvatoja iš pilvo gilumos, garsas atsimuša į šonkaulius. – Dieve, matyt, tikrai tave myliu.

Kurį laiką jie važiuoja draugiškai tylėdami, Džonas susimąstęs.

– Rytoj paskutinė diena, brangute.

– Žinau, – atsidūsta ji, nė kiek nesidžiaugdama, kad reikės grįžt į karštą, žmonių prisikimšusį miestą.

– Gal norėtum kur nors pavažiuot kitokiu, ne vestuvių reikalu?

Jo balsas nepaprastai švelnus. Ji suglumusi šypso.

– Žinoma. O koks tas reikalas?

– Na, pamaniau, gal nori aplankyti… kokią kitą žymią vietą? – sumurma jis, kosteli veidrodėlyje gaudydamas tamsias jos akis.

Lorna nežiūri į jį. Pirštai paleidžia plaukus, ir jie siūbteli žemyn paslėpdami užraudusį jos veidą.

– Kad ne… Aš tik noriu pamatyti Penkro.

Džonas patyliukais atsidūsta, perjungia pavarą ir daugiau apie tai nekalba. Lorna nubraukia namo siluetą nuo aprasojusio lango ir žiūri pro nuvalytą skrituliuką prikišusi nosį prie šalto stiklo, klaidžiodama savo mintyse.

– Taigi. Kokie atsiliepimai? – klausia jis.

Ji delsia.

– Na, tiesą sakant, jokių atsiliepimų nėra.

Jis kilsteli antakį.

– Bet aš paskambinau ir kalbėjau su gyvu žmogumi, tų namų savininkės asmenine padėjėja ar kuo. Moterimi, vardu Endeljen.

– Kas čia per vardas?

– Korniškas.

– Ar šituo manai viską pateisinti?

– O taip, – nusijuokia Lorna, ištraukia pėdas iš sidabrinių įsispiriamų basučių ir užkelia ant kieto pilkos plastikinės daiktadėžės viršaus, patenkinta, kad kojos įdegusios ir ryškiai mėlynas lakas neapsilaupęs. – Ji sakė, kad namas privatus. Pirmą kartą nuomojamas. Todėl nėra atsiliepimų. Bet jokios apgaulės, pažadu.

Jis šypsosi.

– Kartais tu tokia lengvatikė.

– O tu, brangusis, gali būti toks klaikiai ciniškas.

– Tik praktiškas, praktiškas. – Jis dirsteli į veidrodėlį, žvilgsnis sugriežtėja. – Velnias.

– Kas?

– Kombainą vairuoja greičio fanatas pensininkas. Per arti. Pridusk, seneli.

– Pasignalizuok.

– Ar matei, kokio didumo to kombaino dalgis?

Lorna įsitempia, apvynioja apie pirštą plaukų sruogą. Visa bėda, kad kombainas tikrai atrodo grėsmingai didžiulis tokiame siaurame kelyje, panašesniame į tunelį, kurio šonai iš stačių akmeninių šlaitų, o lubos – susipynę medžių vainikai. Ji nukelia pėdas, vėl įsispiria į basutes.

– Sustosime prie artimiausių lauko vartų ir pabandysime apsisukti, – po nejaukios valandėlės taria Džonas.

– Oi, liaukis…

– Lorna, juk pavojinga.

– Bet…

– Jeigu tave tai nors kiek paguos, tas namas tikriausiai kaip ir visi kiti, koks nors „B&B“. Sumautas konferencijų centras. Dar gražiau, jeigu būtų mums neįkandama kaina.

– Ne. Aš jaučiu, koks tas namas. – Ji kiečiau apvynioja plaukais pirštą, net parausta jo galiukas. – Nuojauta.

– Eik tu su savo nuojauta.

– Tu irgi buvai nuojauta.

Ji uždeda delną jam ant kelio, ir kaip tik tą akimirką jo raumenys susitraukia ir pėda staigiai nuspaudžia stabdžius.

Viskas nutinka tarsi vienu metu: sucypia guma, mašina slysteli į šoną, tamsus pavidalas liuokteli per kelią į krūmus. Ir baisi tyla. Lietaus barbenimas į stogą.

– Lorna, tu sveika?

Atbula ranka jis paliečia jai skruostą.

– Aha, sveika. – Liežuviu perbraukusi burną pajunta metalo skonį. – Kas atsitiko?

– Elnias. Tikriausiai tik elnias.

– Oi, ačiū Dievui, kad ne žmogus.

Jis švilpteli.

– Nedaug trūko. Tu tikrai sveika?

Beldimas į vairuotojo dureles. Krumpliai plaukuoti, oda raudona. Kombainininkas – tikras kalnas varvančia oranžine striuke.

Džonas įtariai nuleidžia stiklą.

– Atsiprašau, drauguži, už staigų stabdymą.

– Prakeiktas elnias.

Prie lango prisikiša vyro veidas, raukšlėtas kaip ir pats peizažas. Jis žvilgteli Džonui per petį ir įbeda blausų žvilgsnį į Lorną. Tas žvilgsnis byloja, kad jis nedažnai sutinka smulkučių trisdešimt dvejų metų brunečių geltonomis vasarinėmis suknutėmis. Žvilgsnis byloja, kad jis apskritai nedaug sutinka moterų.

Lorna mėgina nusišypsoti, bet lūpų kampučiai virpteli, lyg ji tuoj pravirktų. Pagaliau jai topteli, kad jie vos per plauką išvengė katastrofos. Dar labiau neįtikėtina, jog taip įvyko juodviem atostogaujant. Atostogaudama ji visad jausdavosi nemirtinga, ypač su Džonu, kuris globėjiškas, gan praktiškas ir stiprus kaip kūjis.

– Jie pralenda pro gyvatvorių spragas. Praėjusį mėnesį sukėlė avariją. – Vyriškis pūsteli ir ankštame mašinos salone pasklinda nemalonus burnos kvapas. – Du pakliuvo vos už kelių jardų nuo čia. Velnio padarai visai pasileido.

Džonas grįžteli į Lorną.

– Kažkas bando mus perspėti. Gal šiandien jau gana?

Ji jaučia, kaip virpa jo pirštai, ir supranta daugiau negalinti jo spausti.

– Gerai.

– Nežiūrėk taip. Grįšime kitą kartą.

Ji žino, kad negrįš. Juodu gyvena per toli. Ir per daug užsiėmę. Per daug dirba. Kai jie grįš, Džono šeimos statybos firma pradės ilgą projektą, kažkokias prašmatnias mansardas Bou rajone, o jai grėsmingai artėja rugsėjo pirmoji mokykloje. Ne, viskas per daug sudėtinga. Jie jau negrįš. Be to, Kornvalis nepraktiškas. Per brangu. Per sunku atvažiuoti svečiams. Per sunku Džonui. Ir tėčiui. Ir seseriai. Visi stengiasi jai įtikti, nes gaili, kad neteko mamos. Ji juk nekvaila.

– Šiuo keliu mažai kas važinėja. O kur judu traukiat? – klausia kombainininkas, kasydamasis sprandą. – Jau dienelę pasirinkot…

– Ieškom kažkokio seno namo. – Džonas lenda į daiktadėžę cukraus dozės, kad nedrebėtų rankos. Sugraibo pusiau išsivyniojusį seną lipnų mėtinį ledinuką. – Penkro dvaro?

– Aa…

Vyriškio veidas pasislepia gobtuvo oloje.

Pajutusi, jog vyriškiui pavadinimas girdėtas, ji atsisėda tiesiau.

– Žinote tokį?

Tas greit linkteli.

– Juodųjų Triušių dvaras.

– Oi ne, atsiprašau, mes ieškom Penkro dvaro…

– Čionykščiai jį vadina Juodųjų Triušių dvaru.

– Juodųjų Triušių dvaras, – Lorna bando pavadinimo skonį. Patinka. – Vadinasi, netoli?

– Beveik stovite ant kelio į jį.

Lorna atsisuka į Džoną šypsodama, pamiršusi, kad vos neištiko avarija.

– Dar vienąkart pasuksit iš šito kelio, – paskutinė proga pabėgti, – ir pateksit į dvaro žemę, kiek jos likę. Maždaug po pusės mylios privažiuosit patį dvarą. Pamatysite rodyklę. Na, taip tik sakau. Ją užstoja krūmai. Turėsit akylai žiūrėti. – Jis vėl įsistebeilija į Lorną. – Keista vieta. Ko jums ten prireikė, jei galima paklausti.

– Na… – Lorna įkvepia ketindama pradėti pasakojimą.

– Norime pažiūrėti, ar tinka vestuvėms, – taria Džonas, nespėjus jai išsižioti. – Na, norėjome.

– Vestuvėms? – Vyras išpučia akis. – Nejuokinkit. – Jis pasižiūri į Lorną, į Džoną, vėl į ją. – Klausykit, atrodote daili pora. Turbūt ne iš šito krašto, ką?

– Iš Londono, – sutartinai atsako jie.

Vyriškis linkteli, atseit viskas aišku. Jis uždeda ranką ant nuleisto lango krašto, po jo pirštais stiklas iškart aprasoja.

– Jei norite žinoti mano nuomonę, Juodųjų Triušių dvaras – ne vieta vestuvėms.

– Oo… Bet kodėl? – klausia Lorna, vėl netekusi ūpo ir norėdama, kad jis greičiau nueitų.

Vyriškis susiraukia lyg dvejodamas, kiek jiems sakyti.

– Visų pirma, namas jau sukiužęs. Orai namus šitam krašte gan greit sugraužia, jeigu nekiši į juos pinigų. Į tą namą jau kaži kiek metų niekas nieko nekišo. – Jis lyžteli suskirdusias lūpas. – Girdėjau, per pobūvių salės grindis išaugusios hortenzijos ir šiaip pilna visokių keistenybių.

– O, dievinu keistenybes.

Džonas užverčia akis stengdamasis nesijuokti.

– Prašau jos neskatinti.

– Verčiau grįšiu į kelią, – suglumęs burbteli kombainininkas. – O judu būkit atsargūs, gerai?

Jie žiūri, kaip jis nuplumpina, klausosi, kaip užbilda dantytais laipteliais į kombaino kabiną. Lorna nežino, ką manyti.

Džonas žino.

– Laikykis! Nepražiopsok kokio bembio. Aš apsisuksiu ir važiuosiu iki kryžkelės. Grįšime į civilizaciją, kur yra šalto alučio. Nė minutės nelauksiu.

Lorna suspaudžia jam ranką, taip, kad jis suprastų, jog ji šneka rimtai.

– Dabar jau būtų juokinga grįžti. Pats žinai.

– Girdėjai, ką sakė tas žmogus.

– Turime patys pamatyti, Džonai, net jei reikėtų atsisakyti.

Jis purto galvą.

– Nejaučiu jokio reikalo.

– Eik tu su savo jautimu, – sako ji, mėgdžiodama ankstesnę jo frazę ir norėdama jį prajuokinti. – Važiuojam. Tai vienintelė vieta, kurią beprotiškai noriu pamatyti.

Nykščiais jis spusteli vairą, galvoja.

– Būsi man skolinga.

Ji pasilenkia per rankinį stabdį, prispaudžia lūpas prie šilto neskusto skruosto. Jis kvepia seksu ir trapiais sausainiais.

– O šitai kuo tau nepatinka?

Džonas berniukiškai išsišiepia, pasuka raktelį. Mažiukas fiatas, truputį slidinėdamas, įsibėgėja ir it kraujo lašas nurieda šlapiu žaliu laukų keliu, už jų susiglaudžia medžių skliautas.

Knygą galite įsigyti ČIA

JAV rašytoja Mary Higgins Clark vadinama Detektyvų karaliene. Jos romanai, vertinami skaitytojų ir kritikų visame pasaulyje, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių.

Romano „Girdėta melodija“ (vertė Liudmila Petkevičiūtė) siužetas: ieškodama romantiškos aplinkos labdaringam renginiui, Kei Lansing prisimena Karingtonų dvarą, kuriame sodininku dirbo jos tėvas, kai ji dar buvo mažytė. Dabar šiame dvare šeimininkauja Piteris Karingtonas. Labdaringas vakaras įvyksta, o tarp Kei ir Piterio netikėtai įsižiebia romantiški jausmai. Jauna moteris puikiai žino, kad apie Piterį sklando šiurpūs gandai – vyras įtariamas susijęs su dviejų moterų mirtimi. Bet tai tik gandai, ne oficialūs kaltinimai, ir nuo meilės apsvaigusi Kei nusprendžia nekreipti į juos dėmesio. Tačiau vienos dienos įvykiai prikelia praeities šešėlius. Kei nelieka nieko kito, kaip tik pamėginti išsiaiškinti tiesą. Bet moteris nė neįtaria, kaip toli ją nuves tiesos paieškos ir į kokį pavojų ji pateks…

***

Pradėjo snigti. Tačiau Nikolas Grekas bemaž nejuto šlapių drėgnų snaigių, krentančių ant jo veido. Jis dairėsi į Ričardo Volkerio parodų salės langus antrame aukšte Vakarų Penkiasdešimt septintojoje gatvėje.

Grekas nuodugniai pasidomėjo Volkeriu. Keturiasdešimt šešerių, dukart išsiskyręs Elainos Volker Karington sūnus, blankus vidutiniokas meno pasaulyje. Volkerio sėkmės pamatai glūdėjo sėkmingose jo motinos vedybose su Karingtonu. Volkeris dalyvavo pokylyje, po kurio nežinia kur pradingo Suzana Altorp. Tardytojo surinkta medžiaga bylojo pokylio pabaigoje jį išvykus į savo butą Manhatane.

Įėjusį pro duris Greką patikrino apsaugininkas, ir jis užlipo laiptais parodų salėn. Čia jį pasitiko plačiai besišypsanti priimamojo tarnautoja.

– Ponas Volkeris jūsų laukia, – tarė dirbtinai maloniai. – Po keleto minučių baigsis labai svarbus pasitarimas, o tuo tarpu gal pasidairytumėt? Kaip tik turime vieno jauno tapytojo darbų, kuriuos kritikai lyg susitarę liaupsina.

„Didesnės melagės nesu girdėjęs, – piktai pamanė Grekas. – Tasai Volkeris geriausiu atveju narplioja kryžiažodžius savo užkampėlyje.“

Ir tikrai – niūrioje patalpoje melsvai baltomis nuobodžiomis sienomis ir tamsiai pilku kilimu nesimatė nė vieno lankytojo. Grekas žingsniavo nuo paveikslo prie paveikslo apsimesdamas atidžiai juos žiūrinėjąs. Tai buvo stebėtinai nykūs apšiurusio miesto vaizdai, iš viso apie dvidešimt. Ties priešpaskutiniu balsas už nugaros dirbtinai žvaliai tarė:

– Šitas, ko gero, iš visų labiausiai primena Edvardą Hoperį, argi ne taip?

„Na kur jau ten“, – vos nepasakė Grekas ir kaži ką neaiškaus sumurmėjęs atsigręžė. Priešais stovėjo Ričardas Volkeris. „Atrodo jaunesnis nei keturiasdešimt šešerių“, – pamanė Grekas. Jo dėmesį patraukė mėlynos tartum safyrai Volkerio akys ir platus tarpuakis. Tai buvo šiurkščių ir ne itin taisyklingų bruožų, vidutinio ūgio, tvirtai tartum boksininkas suplūktas vyrukas drūtomis rankomis.

„Tokiam labiau prie veido mankštykla, o ne parodų salė“, – nejučia šmėstelėjo Grekui. Tamsiai mėlyna eilutė Volkeriui visai netiko. Nors ir brangi, užtempta ant drambloto kūno atrodė nekaip.

Grekui leidus suprasti, jog visai neketina leistis į vingrybes apie meną, Volkeris pakvietė į savo darbo kambarį. Pakeliui jis kiek pasamprotavo apie tai, kaip paranku šeimoje turėti žmogų, gebantį atpažinti genijus, kol jie dar niekam nežinomi.

– Šis dalykas puikiausiai tinka ir kitoms sritims, ne tik dailei, – postringavo jis, pats sėsdamasis prie savo rašomojo stalo ir ranka mosteldamas Grekui sėstis ant kėdės kitoje stalo pusėje. – Mano senelis dažnai pasakodavo, kaip Maksas Hiršas, legendinis jojimo treneris, pražiopsojo galimybę už šimtą dolerių įsigyti geriausią visų laikų lenktyninį žirgą Man O’Varą. Beje, ar domitės žirgų lenktynėmis?

– Kad nelabai turiu laiko tokiems malonumams, – apgailestaudamas atsakė Grekas.

Volkeris atlaidžiai nusišypsojo.

– Kaip ir tuštiems pokalbiams. Suprantu, suprantu. Ką gi, tuomet kuo galiu būti naudingas?

– Pirmiausia noriu padėkoti, kad sutikote mane priimti. Kaip jau tikriausiai girdėjote, Suzanos Altorp motina pasamdė mane ištirti ano liūdno įvykio aplinkybių.

– Kaip negirdėsi, kaip negirdėsi, – net atsilošė Volkeris. – Bent jau Englvude apie tai visi tik ir ūžia.

– Ar daug laiko praleidžiate Englvude?

– Net nežinau, ką atsakyti – laikas tokia reliatyvi sąvoka… Gyvenu Manhatane, Rytų Septyniasdešimt trečiojoje gatvėje. O kaip žinote, mano motina Elaina Karington turi namą Karingtonų dvare, taigi kartais aplankau ją. O ir ji dažnai atvažiuoja į Manhataną.

– Ar buvote Karingtonų dvare tą vakarą, kai dingo Suzana Altorp?

– Be manęs, pokyly dalyvavo dar apie porą šimtų svečių. Ėjo ketvirti metai nuo motinos ir dabartinio Piterio Karingtono tėvo vedybų. Iš tikro pokylis buvo surengtas Karingtono vyresniojo septyniasdešimtmečio proga. Ponas Karingtonas labai nemėgo minėti savo amžiaus, nes motina buvo gerokai jaunesnė už jį – visais dvidešimt šešeriais metais, jei kalbėsime tiksliai. Taigi pokylis tiesiog nebuvo įvardintas kaip jubiliejinis, – Volkeris stabtelėjo ir reikšmingai pakėlė vieną antakį. – Paprasčiausia aritmetika jums bemat parodys senąjį Karingtoną buvus gan smailų prie jaunučių moterų. Beje, savo pirmagimio Piterio jis susilaukė turėdamas keturiasdešimt devynerius metelius. Piterio motina irgi buvo už jį daug jaunesnė.

Mandagiai linktelėjęs Grekas apsidairė. Nedidelis Volkerio kabinetas buvo su skoniu įrengtas ir išmaniai apstatytas. Grietinėlės baltumo sienos vykusiai derėjo prie tamsiai mėlyno kilimo bei raudonai ir mėlynai dryžuoto minkštasuoliuko dviem. O paveikslas ant sienos viršum jo, vaizduojantis kortuojančius senius, atrodė šimtąsyk įdomesnis nei tos teplionės, kurias jis apžiūrinėjo parodoje. Kampe, ant neaukštos įstiklintos spintutės, stovėjo kelios nuotraukos, vaizduojančios Volkerį polo lauke, ir raižytas sidabrinis padėklas su golfo kamuoliu.

– Kur prakiurdėt? – paklausė rodydamas į skylę.

– Šventojo Andriaus universitete, – atsakė Volkeris, neslėpdamas pasididžiavimo.

Grekas patenkintas pastebėjo, jog prisiminimai apie senus gerus laikus ir buvusius laimėjimus kiek apramino Volkerį, o šito jam ir reikėjo. Patogiau atsilošdamas kėdėje jis tarė:

– Stengiuosi kuo smulkiau atkurti Suzanos Altorp paveikslą. Ką galėtumėt apie ją pasakyti?

– Pradėkime nuo to, kad labai menkai ją tepažinojau. Pats pagalvokit: ji – aštuoniolikos ar devyniolikos mokinukė, o aš – visų dvidešimt ketverių rimtas vyras. Tuo metu jau darbavausi Sotbio aukcione ir gyvenau didmiesty. Be to, tiesiai sakant, mamos sutuoktinis, ketvirtasis Piteris Karingtonas, manęs nemėgo, kaip ir aš jo.

– Dėl ko jūs nesutarėt?

– Na, šito nepavadinsi nesutarimu. Jis pasiūlė man jaunesniojo bendradarbio vietą vienoje savo tarpininkavimo įmonių, kur, jo žodžiais tariant, būčiau galėjęs pasidaryti gražaus pinigo ir liautis buvęs skurdeiva. Na, ir ėmė mane dar labiau niekinti, kai jo pasiūlymo atsisakiau.

– Ak štai kaip. Bet juk nesiliovėte lankęs motiną jos naujuose namuose?

– Žinoma, ne. Tą vasarą prieš dvidešimt dvejus metus buvo labai karšta, tad ji nuolatos rengė maudynes su vaišėmis. Mama visad mėgo pokylius ir dažnai kviesdavosi draugų pasisvečiuoti. Piteris ir Suzana abu mokėsi Prinstone, taigi dažnai parvykdavo su būriais bendramokslių. Paprastai ir man leisdavo pasikviesti vieną kitą bičiulį. Šauniai praleisdavom laiką.

– Ar Suzana ir Piteris buvo pora?

– Na taip. Jie gan dažnai susitikinėjo. Iš to, ką mačiau, susidariau nuomonę, kad jie įsimylėję ar bent jau jis kaip reikiant įklimpęs.

– Norite pasakyti, tai buvo lyg ir meilė be atsako? – švelniu balsu įsiterpė Grekas.

– Nieko tokio pasakyt aš nenoriu. Tiesiog ji buvo smarki, itin linkusi bendrauti, o Piteris daug ramesnis. Tačiau kiek beatvažiuodavau savaitgaliais, vis rasdavau ją dvare žaidžiančią tenisą ar tįsančią saulėkaitoj prie baseino.

– Ar likote nakvoti Karingtonų dvare pasibaigus pokyliui?

– Ne. Kitądien iš pat ryto buvau pakviestas žaisti golfo, tad išvykau tuoj po vakarienės. Nepasilikau nė pašokti.

– Suzanos motina įsitikinusi, jog jūsų įbrolis kaltas dėl Suzanos mirties. Ar jūs palaikytumėt tokią jos nuomonę?

Ričardo Volkerio akyse blykstelėjo pasipiktinimo kibirkštėlė, kai susinervinęs jis dėbtelėjo Greko pusėn.

– Tai jau ne, – atšovė ryžtingai.

– O ką galėtumėte pasakyti apie Greisę Karington? Juk buvote tame pobūvyje, po kurio ji nuskendo. O ir pats pobūvis buvo surengtas jūsų garbei, ar ne?

– Piteris nuolat keliaudavo. O Greisė stokojo draugijos. Ji nemėgo liktis viena. Taigi nuolat rengdavo kviestinius pietus ir kitokius suėjimus. Išgirdusi, kad artėja mano gimtadienis, ji vieną iš tokių vakarėlių paprasčiausiai įvardijo kaip mano gimtadienio pobūvį. Iš tikro tebuvome šešiese. Piteris pasirodė gan vėlai, prieš pat pabaigą. Mat grįžtant iš Australijos jo lėktuvo skrydis buvo nelauktai atidėtas.

– Kaip suprantu, tą vakarą Greisė gerokai padaugino.

– Tai kad ji nuolat padaugindavo. Keletą sykių gydėsi nuo girtuoklystės, bet tai menkai tegelbėjo. O kai po keleto persileidimų pagaliau pastojo, visi susirūpinom, koks gims tas vaikas.

– Ar kas nors mėgino ją sudrausmint tą vakarą?

– Ji buvo meistrė apsimetinėti. Visi manėme ją geriant gazuotą vandenį, bet tai buvo gryniausia degtinė. Taigi Piteriui pagaliau parsiradus namo ji jau buvo girta kaip dūmas. Žinoma, jis ne juokais įniršo išvydęs ją tokią nusitašiusią. Tiesa, ji šiek tiek atitoko, kai jis išlupo jai iš rankų stiklinę su gėrimu ir šliūkštelėjęs jos turinį ant kilimo aprėkė ją. Kai įsiutęs užlėkė laiptais, pamenu, ji sutrikusi sumurmėjo:

– Manau, balius baigtas.

– Šnekamojoje kalboje žodžiai „balius baigtas“ gali reikšti ne tik pobūvio pabaigą, bet ir kai ką daugiau, – tarė Grekas.

– Taigi kad. Greisė atrodė labai nusiminusi. Mama ir aš išėjome paskutiniai. Tąnakt pasilikau motinos namuose. Greisė sakė prigulsianti čia pat, ant minkštasuolio. Manau, ji nenorėjo rodytis Piteriui po akių.

– Ar judu su motina išėjot kartu?

– Taip, mudu sykiu nuėjome prie jos namo. O kitą rytą paskambino paklaikusi tarnaitė. Tai ji aptiko skenduolę.

– Kaip manote, ar Greisė Karington nusižudė, ar netyčia įkrito į baseiną?

– Mano galva, į šį klausimą tėra vienas atsakymas: Greisė geidė to kūdikio. Jo norėjo ir Piteris. Argi moteris tokioj padėty būtų ryžusis žudytis? Nebent iš nevilties, kad negali liautis girtuokliavusi ir kad dėl to jos taip trokštamas vaikelis gali likti išsigimėliu.

Pasistengęs nutaisyti kuo malonesnį balsą Nikolas Grekas lyg tarp kitko paklausė:

– O gal Piteris Karingtonas taip įniršo, kad net galėjo padėti savo žmonai pasidaryti galą, pavyzdžiui, tada, kai ji atsijungė, kaip minėjote, nuvirtusi ant minkštasuolio?

– Nebūkit juokingas! – atšovė Volkeris. Tik šį kartą jo pasipiktinimas buvo akivaizdžiai apsimestinis, netikras.

„Jis pats nelabai tiki tuo, ką čia sako, – pamanė Grekas pakildamas eiti, – o nori, kad aš patikėčiau.“

Knygą galite įsigyti ČIA

Jei bent kiek domitės psichologija, bet ieškote ko nors lengvai skaitomo, jus turėtų sudominti nauja psichoterapeutės Genovaitės Bončkutės-Petronienės knyga, į kurią sugulė įsimintiniausi autorės psichoterapijos atvejai, kuriuos ji pavertė novelėmis. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Mazochistinė istorija. „Vištos protas“
– Padarykite taip, kad aš ko nors norėčiau! Nes noriu tik numirti. Vaikystėje, būdavo, įlipu į medį, žiūriu į apačioje vaikštančius žmones ir nesuprantu, dėl ko gyvenu. Man nieko nereikia, nebent stebėti gyvenimą kaip vaiduokliui, – teatrališkai išvinguriavo Ūla.
– Mėgautis stebėjimu – visai geras užsiėmimas, visa Indija pilna tokių žmonių.
– Bet aš jaučiu, kad visi ką nors daro, o aš – nieko. Aš tiesiog neverta vaikščioti šia žeme!
Šiuo žaidimu Ūla mane iš karto nokautuodavo, atrodė, kad vis tiek įrodys pasauliui ir sau, kokia yra bloga, o man – kokia esu bejėgė jai padėti. Klausydama Ūlos, nevalingai prisimindavau vadinamuosius energinius vampyrus, žmones, kurie nieko bloga nedaro, bet pabuvęs su jais gali likti visai be jėgų.
Po mėnesio konsultacijų Ūla bent jau atsakinėjo į mano klausimus, o per pirmus susitikimus ši trisdešimtmetį jau peržengusi mergina iš baimės nesumodavo, nė ką pasakyti. Bet kuris klausimas jai sukeldavo stresą ir aš turėdavau nertis iš kailio drąsindama, pateikdama atsakymų variantus, kalbėdama pati.
Ūlos išvaizda buvo kažkuo keista. Vidury kaktos prilipęs apgamas, nesimetriškas veidas. Bet didžiausias keistumas buvo tarsi ne tai. Neįprastas buvo jos veidas: žvilgsnis visiškai atsiduodantis, įsiurbiantis visa, kas kalbama, o burna įsitempusi, tarsi paralyžiuota. Nejučia ateidavo mintis, kad viršutinė veido dalis manęs bijo, o apatinė įsiteikia. Mintyse nuo to keisto neatitikimo net nusipurtydavau, nuo šio įspūdžio net pykino – jaučiausi, tarsi mane norėtų suvalgyti ir išspjauti vienu metu.
Keistai nuteikė ir Ūlos daiktai. Elegantiški paltai, ryškiaspalviai šalikai, zomšinės rankinės buvo kokybiški, puikiai suderinti, bet keistai disonavo su tiesmuka kalbos maniera bei stačiokišku humoru. Gal įsigyti daiktus padėjo draugas norvegas, kuris ją dosniai finansavo? Negi juos ir parinkdavo? Su norvegu Ūla gyveno jau šešerius metus. Jis dirbo naftos platformose ir dažnai būdavo jūroje.
– Sutariame puikiai. Aš vis pagalvoju, koks nuostabus likimas, kad Dievas davė šį žmogų. Kai susipažinome, pora metų buvo kaip šventė.
– Ilgiesi jo?
– Taip, man jo trūksta. Bet kai visą mėnesį sėdime dviese namie, irgi nėra lengva.
Ūla gyveno kitame mieste. Į pirmą susitikimą vėlavo.
– Atsiprašau, ką tik iš traukinio.
Pamaniau: „Atvažiuos porą kartų ir nustos.“ Bet ji važinėjo ir nemanė liautis.
{…}
Ūla tikrai sirgo depresija, tačiau gerti vaistus atsisakė. Kita vertus, jos kančia priminė egzistencinį vakuumą, kurį patiria žmonės, neturintys ką veikti. Kai nereikia kovoti dėl duonos kąsnio, gali įklimpti į ilgus apmąstymus apie gyvenimo prasmę. Ir ką ji dirbtų? Pinigų pakanka, o profesijos jokios. Gilinomės į jos būsenas, ieškojau išeičių, tačiau kad ir ką šnekėtume, ši mergina nedarė jokio veiksmo ir protingiausios psichologinės įžvalgos nieko negalėjo pakeisti. Nusprendžiau ją spustelėti. Kaip sako psichologai bihevioristai: „Galbūt jūsų problemos iš toli ir iš giliai, bet išeitis viena – dirbti ir treniruotis.“ Bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų Ūla, jau išsprendusi savo problemas. Besidominti, dirbanti? Keista, tai atrodė realu. Depresiško žmogaus logika nesutrinka, tačiau pasikeičia gebėjimas įžvelgti prasmę – jo niekas nebedžiugina. Tokiu atveju jausmais nepasiremsi, protas turi imti viršų ir įsitvirtinti aukščiau jausmų.
– Galbūt tau patiktų mokytis? Turėtumei už ką save vertinti.
– Aš nieko nesugebu ir manęs niekur nepriims.
Po ilgų diskusijų apie specialybes ji apsistojo prie kalbų kursų. Nueiti įsidrąsino tik po mėnesio, pabandė ir metė.
{…}
Ūlos vaikystė priminė siaubo filmą. Kankinė manipuliatorė mama, despotas tėvas, sulaužyta savigarba, primestas kaltės jausmas. Kankinimai ir žeminimai mano klientei buvo tikrasis gyvenimas ir ji netikėjo, kad pasaulis gali būti kitoks. Mazochizmas nėra mėgavimasis skausmu, kenčiama norint gauti dėmesio, atkeršyti kankintojams, pasijusti pranašesniam. Tiek vaikystėje, tiek užaugę tokie žmonės dažniau patiria nelaimingus atsitikimus, tyrimais nustatyta, kad tokiems žmonėms net dažniau lūžta kaulai.
{…}
– Pradėjau svajoti – noriu išsikraustyti ten, kur tėvai manęs nepasieks, – pareiškė ji po savaitės.
– Puiku! Kartu galėtum stoti mokytis. Kur važiuotum?
– Į Vilnių arba į Klaipėdą. Kažin, kur geriau? Labai mėgstu gamtą. Bet terapija – Vilniuje.
Dėl terapijos keltis iš vieno miesto į kitą? Tačiau vieną diena Ūla pasakė šeimininkei, iš kurios nuomojosi butą, kad greitai išsikels. Paskambino ir į privačią kalbų kolegiją. Nors visą mėnesį delsė nešti dokumentus, ją iš karto priėmė. Trauktis nebuvo kur.
Apsidžiaugiau, kad žmonės ir studijos ją išblaškys. Bet kur tau! Kas dieną Ūla kentėjo vis labiau.
{…}
– Man dreba rankos, dreba burna. Atrodo, pasaulyje liko vien baimė, jau geriau būtų nušokti nuo skardžio. Prisėdu prie namų darbų, praeina valanda, dvi, ateina naktis, negaliu pajudėti. Dieną dar baisiau: galvoju, ar sugebėsiu ką nors pasakyti, paklausti, ar bus bent viena mintis. Taip bloga, kad blogiau jau negali būti. Vienas dėstytojas net susirūpino: „Kas tau, gal depresija?“ Egzaminų, matyt, nelaikysiu.
– Ūla, tai tik pirmi drąsūs žingsniai! Anksčiau pasyviai kentėjai, o dabar darai kažką visai nauja. Kadaise, kai pradėjau skaityti paskaitas, aš irgi bijojau, tarsi mane kas ketintų mušti, net išvakarėse negalėdavau užmigti, o dabar prieš auditoriją kalbu kuo laisviausiai.
{…}
– Pradėjau jausti, kad trukdo draugas. Kai tiek jėgų reikia mokslui, nepajėgiu rūpintis dar ir juo, o jis nuobodžiauja – nei idėjų, nei draugų. Net apšaukiau: „Ir ko tu su manimi tąsaisi? Gal skiriamės? Būčiau bomžė, gyvenčiau gatvėje!“ O anksčiau buvom tarsi vienas kūnas.
Posūkis buvo netikėtas, bet dėsningas. Labai svarbu, kad mazochistas išreikštų pyktį. Tam, kad nustotų mėgautis kančia, jis turi pajausti, kad, be skausmo, yra ir kitų malonumų, o labiausiai mazochistas trokšta valdžios.
{…}
–