Per krizę bankininkai atėmė iš mokumo bėdų patyrusių nekilnojamojo turto plėtotojų dešimtis individualių namų kvartalų ir per 4–5 metus daugumą jų pavertė negyvenamomis dykromis.

Kai aštuntojo dešimtmečio gale Utenos prieigose buvo pradėtos įrenginėti naujos miesto kapinės, vietiniai ėmė laidyti sarkastiškas replikas: kas pirmas atguls į naują mirusiųjų miestą Rašėje, tam valdžia skirsianti naujus žigulius.
Tokia pirma gana eretiška mintis į galvą atėjo ir aplankius dešimtis aplink didmiesčius ekonominio pakilimo metais (maždaug nuo 2006 iki 2008 m. galo) pastatytų, bet nebaigtų įrengti naujų vienbučių ir blokuotų dvibučių individualių namų kvartalų. Štai tik keletas iš didesnių tokių gyvenviečių negyvėlių: Vilniaus rajone Didžiuosiuose Gulbinuose, Didžiojoje Riešėje, Dvariškėse, Paraudondvaryje, Klevinėje, Bendoriuose, Naujasodyje, Nemenčinės plente, Vismaliukuose, S.Narutavičiaus gatvėje Pavilnyje, Dobrovolėje, Kauno rajone Jonučiuose, Taurėnuose, Poderiškėse, Klaipėdos rajone Leliuose, Radailiuose ir kt.
Iš tikrųjų šiandien šalia visų Lietuvos didmiesčių rasime ne vieną kvartalą, kurių kiekviename keliolika ar net keliasdešimt individualių namų panašūs ne į miestiečio gyvenimo gerovės simbolį, o į žlugusios amerikietiškos svajonės simbolį Detroitą: vienoje tos pačios gatvelės pusėje – namai, spėti baigti statyti bent jau iš išorės, o priešais – pastatyti iki gegnių ar be antro aukšto, su atsilaupiusiomis, vėjo plaikstomomis šiltinimo medžiagomis, besimėtančiomis apdailinėmis plytomis, iš žemės stirksančiais laidais, nebaigtais įrengti vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynais.
Bet ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio viskas tarsi ir baigta – net aplinka sutvarkyta, šaligatvių ir gatvių trinkelės jau baigia užželti piktžolėmis. Mat kai šias teritorijas paliko į mokumo spąstus įkliuvusių statybos bendrovių darbininkai, niekas čia daugiau taip ir nesilankė. Bet kokį užklystantį naujo būsto besidairantį naujakurį atbaido atstumiantis vaizdas: kelios dešimtys laisvų namų, o įsikūrusiųjų juose – vienetai arba iš viso nėra.
Tiesa, komerciniai bankai (būtent jie ekonominio burbulo laikotarpiu, 2003–2008 m., dosniai kreditavo statybos bendroves, būtent jie pasiimti paskolas sugundė tūkstančius Lietuvos gyventojų, o prasidėjus krizei įjungė maksimalų cinizmo režimą ir “nurengė” daugybę verslininkų bei paprastų gyventojų, būtent jie prisidėjo prie dalies statybos firmų bankroto, perėmė ir įšaldė daugybės namų bei jų kvartalų statybas) šiandien vėl neriasi iš kailio mėgindami iškišti keletą žiemų nešildytus, gerokai apirusius bei prekinį patrauklumą praradusius namus.
Kadaise savo kredituotų, o šiuo metu merdinčių gyvenviečių naujakuriams bankininkai dabar siūlo išskirtines kreditavimo sąlygas, tūkstantinius čekius statybos ir apdailos medžiagų parduotuvėse, o pirmiesiems – dar ir keliasdešimties tūkstančių litų nuolaidas. Bet čia galima prisiminti uteniškių juokelį: negyvėlis juk nebesivėžins žiguliais.
Taigi pasidairykime po naujuosius Lietuvos didmiesčių „detroitus“.

Tik „Swedbank“ parduoda nemokių klientų turtą mažesne nei rinkos kaina

Daugiausiai tokių individualių namų kvartalų finansavo, o prasidėjus krizei jų statytojams papildomus mokumo reikalavimus kėlė ir šių neįvykdžius turto perėmimo procedūras pradėjo didieji skandinavų kapitalo bankai: „Swedbank“, SEB ir DNB, taip pat bankrutavę vietinės kilmės bankai „Snoras“ bei Ūkio bankas. Mažesnieji bankai ar jų filialai finansavo tik vieną kitą naujo kvartalo kūrimą, tad jų bei jų įkurtų nekilnojamojo turto valdymo padalinių balanse nebuvo ir nėra daug Detroitą primenančių gyvenviečių.
Beje, prasidėjus krizei iš esmės visi bankai (nepaisant jų kapitalo kilmės) su savo sunkiai besiverčiančiais skolininkais elgėsi vienodai kietai, o perėmę turtą iš savo esą beviltiškų skolininkų jau elgėsi ir elgiasi dvejopai: vieni skubėjo kuo greičiau parduoti perimtus nebaigtus individualių gyvenamųjų namų kvartalus aukcionuose (neretai net keletą kartų mažesne nei rinkos kaina), kiti dar ir šiandien pardavinėja griūvančius negyvėlius už ekonominio burbulo metais prašytą kainą.
Vis dėlto pirmųjų mažiau. Iš esmės tik „Swedbank“ grupė, dar 2009 m. įsteigusi savo nekilnojamojo turto bendrovę „Ektornet“ ir jau tais pačiais metais iš nemokių klientų (daugiausia statybos plėtotojų) perėmusi įvairių sklypų, namų, butų, vertų maždaug 172 mln. Lt, o nuo 2010 iki 2012 m. – dar maždaug 5 mlrd. Lt vertės statybos objektų, ėmė skelbti aukcionus šiam turtui parduoti.
Palyginti su konkurentais, „Ektornet“ bankrutavusių nelaimėlių turtą pardavinėjo pigiau ir gerokai mažesne nei rinkos kaina. Daugybė nebaigtų įrengti namų buvo siūlomi (o dalis dar ir šiandien tebesiūloma) pirkti už tokią kainą, kiek kainuoja maždaug 10 arų sklypas su komunikacijomis – už 180–200 tūkst. Lt.
Pasak UAB „Ektornet Management Lithuania“ direktoriaus Martyno Žibūdos, jo vadovaujama bendrovė iš viso buvo perėmusi ir prekiavo šešiasdešimčia nebaigtų statyti namų ir kotedžų šešiuose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos regionų kvartaluose. „Dauguma šių namų, kaip, beje, ir kitas mūsų turėtas nekilnojamasis turtas – sklypai, butai ar komerciniai statiniai, jau parduoti ir jau šių metų gale „Swedbank“ įsteigta antrinė bendrovė „Ektornet“ baigs savo veiklą Lietuvoje“, – tikina M.Žibūda.
Beje, iš didžiųjų skandinavų kapitalo bankų vienintelė „Swedbank“ grupė laikėsi nuostatos pardavinėti tik savo banko finansuotų ir bankrutavusių NT plėtotojų turtą. Visi kiti bankai, įsteigę antrines nekilnojamojo turto bendroves, pardavinėjo tiek savo finansuotų ir bankrutavusių statybos bendrovių turtą, tiek įvairių kitų pardavėjų nekilnojamąjį turtą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.