Vis daugiau pasaulio gamintojų ieško galimybių, kaip panaudoti nedidelius elektroninius įtaisus drabužių pramonėje, ir pernai pateikė keliolika eksperimentinių gaminių. Tarkime, italų bendrovė “Mi-Fun” neseniai išleido pirštines su integruota laisvų rankų įranga. Šis aksesuaras su telefonu bendrauja belaidžiu “Bluetooth” ryšiu. Nedidelis garsiakalbis įsiūtas į nykštį, o mikrofonas – į mažylį.
“Veido” periodikos leidyklos leidžiamas žurnalas “Computer Bild Lietuva” parinko dar keletą įdomių pavyzdžių. Štai ispanų gamintoja “Indarra” pagamino marškinius su saulės baterijomis ant nugaros, jie leidžia įkrauti, tarkime, mobiliojo telefono bateriją. Avalynės gamintoja “Aetrex Worldwide” kartu su “GTX Corp” sukūrė batus su GPS imtuvu, kurie padeda žmonėms, kenčiantiems nuo atminties sutrikimų. O dizaineris Dominicas Wilcoxas pasiūlė batus su GPS navigatoriumi, kurie skleidžia šviesos signalus, nurodydami, kuria kryptimi reikia eiti, norint pasiekti kelionės tikslą.
Kita bendrovė “CuteCircuit” pristatė programuojamus marškinėlius “tshirtOS”, turinčius didelį LED ekraną, kuris valdomas išmaniajame telefone įdiegta programėle. O šiame drabužyje įsiūtas garsiakalbis leidžia klausytis muzikos.
Garsi sportinės aprangos gamintoja “Adidas” sukūrė sistemą “MiCoach”. Tai savotiškas elektroninis treneris, per ausines informuojantis sportininką apie pulso dažnį, bėgimo greitį, įveiktą atstumą ir krūvį.
Na, o bendrovė “Google” jau po dvejų metų į masinę gamybą paleis išmaniuosius akinius “Project Glass”. Juose slepiasi galingas mobilusis procesorius, vaizdo kamera, ausinės, mikrofonas, GPS imtuvas, belaidžio ryšio priemonės ir baterija. Šiais akiniais galima skambinti, fotografuoti, filmuoti ir gauti informacijos.

Visuose mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vietų, kuriose prekiaujama dėvėtais drabužiais, yra trigubai ar net penkiskart daugiau nei naujų drabužių parduotuvių.

Tarkim, Kupiškyje sėkmingai dirba penki vadinamieji skudurynai, o naujų drabužių galima įsigyti vos vienoje parduotuvėje. Anykščiuose galima suskaičiuoti tik tris naujais drabužiais prekiaujančių parduotuvių iškabas, o daiktus iš antrų rankų pardavinėja keliolika verslininkų. Tokia pati situacija ir Ariogaloje, Ignalinoje, Visagine, Plungėje. Net tokiuose miestuose, kaip Marijampolė, Alytus ar Panevėžys, naujų drabužių pardavėjams labai sunku konkuruoti su prekeiviais dėvėtais drabužiais ir batais.
Prieš penkerius metus iš Vilniaus į Panevėžį atsikrausčiusi Jurga Latukytė pastebi, kad daugelis panevėžiečių aplenkia prekybos centrą „Babilonas“ ir pirmiausia apsipirkti traukia į automobilių turgų, kuriame susirenka bene daugiausiai Lietuvoje prekiaujančiųjų dėvėtais drabužiais. „Populiarios ir dėvėtų drabužių parduotuvės, kurios net iš miesto centro išstumia naujų daiktų parduotuvėles. Štai neseniai vietoj pusmetį veikusio užuolaidų salono atidarytas skudurynas“, – pasakoja panevėžietė.
Kupiškio rajono savivaldybės specialistės Levutės Kravcovos žodžiais, provincijos gyventojai priversti pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse ne tik bandydami sutaupyti, bet ir norėdami įsigyti madingų apdarų. Mat į mažesnių miestų parduotuves atkeliauja tik senų kolekcijų likučiai. Žinoma, daugeliui nauji drabužiai ir neįperkami.
Beje, dėvėtų drabužių parduotuvių tinklo „Pasaulio drabužiai“ direktorius Albertas Palskis pabrėžia, kad pastaraisiais metais daugėja verslininkų, kurie parduotuves iš didmiesčių perkelia į provinciją. Nemažai ir turgaus prekeivių persikelia po stogu, tikėdamiesi sulaukti dar daugiau klientų.

Lietuvoje vis labiau populiarėja visoje Europoje paplitę vadinamieji blusturgiai, tačiau prekių asortimentas juose gerokai skiriasi nuo vakarietiškojo.

Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje kiekvieną vasaros sekmadienį veikiančiame blusturgyje populiariausia prekė – dėvėti moteriški drabužiai ir rankų darbo papuošalai, kurių kas savaitę čia nuperkama po kelis šimtus. Tiesa, drabužių kokybė čia palyginti gera, o kainos nedidelės – nuo poros iki keliasdešimties litų. “Norinčių pardavinėti savo prekes yra tiek daug, kad visi netelpa – užsirašo į eilę ir laukia”, – aiškina blusturgio organizatoriai, kaip priežastį nurodydami itin didelį pirkėjų srautą, nebrangią kabyklų ar stalų nuomą (po 10 Lt) ir smagią blusturgio atmosferą.
Tačiau į tokį blusturgį, kad ir labai gyvą, užklydę užsienio turistai nustemba neradę neatsiejamų užsienio blusturgių atributų – antikvarinių, kolekcinių dirbinių, baldų, knygų.
Panašus asortimentas aptinkamas ir daugelyje kitų po Lietuvą išsibarsčiusių blusturgių, kurių skaičius nuolat auga. Drabužiai ir aksesuarai vyrauja ir Vilniaus “Akropolyje” neseniai savaitgaliais veikti pradėjusiame blusturgyje, ir panašiuose turgeliuose Kaune, Klaipėdoje, Alytuje ar mažesniuose šalies miesteliuose.
Neseniai Varėnos rajone praūžusio kasmetinio Blusų festivalio, kuriame dalyvavo apie 100 pardavėjų ir per 3 tūkst. pirkėjų, organizatorės Rūtos Palšauskaitės nuomone, Lietuvoje toks blusturgių asortimentas vyrauja dėl kelių priežasčių – pirmiausia, nėra susiformavusių blusturgių tradicijų, kokias turi Paryžiaus, Berlyno ar Londono blusų turgūs. Be to, dėl istorinių priežasčių lietuviai nėra sukaupę itin daug vertingų antikvarinių dirbinių ar baldų.

Pačiame Klaipėdos centre esančių prekybos centrų valdytojai neslepia, jog jų nuomininkai nepabėga tik todėl, kad nuomos kainos yra sumažintos iki neregėtų žemumų. „Padėtis prasta, pirkėjų praktiškai nėra: užsuka tik tie klientai, kurie aplinkui dirba ar gyvena“, – teigia pačiame Klaipėdos centre, Herkaus Manto gatvėje, esantį prekybos centrą „Manto namai“ valdančios bendrovės „Bonus Ventus“ vadovas Gvidas Skirutis.
„Prekybos centras išsilaiko tik dėl nerealiai mažų nuomos kainų“, – nė nemėgina padėties gražinti pašnekovas. „Manto namuose“ taip tuščia, kad net nejauku užeiti, o štai „Akropolis“ ir toliau klesti, todėl čia patalpų nuomos kainos šiandien net keliskart didesnės nei uostamiesčio širdyje. Dėl laisvų vietų „Akropolyje“ vyksta pati tikriausia medžioklė.
Kaip teigia nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ Vakarų Lietuvos regiono vadovas Linas Juozaitis, Klaipėdoje, kaip ir Kaune, komercinių patalpų nuomininkų migracija didelė, o Vilniuje ši rinka kur kas stabilesnė.
Pasak L.Juozaičio, pusmetis dažniausiai yra tas laikotarpis, per kurį paaiškėja tolesnės naujo verslo perspektyvos: jei per šį laiką naujai paslaugų įmonei ar parduotuvei pavyksta įsitvirtinti, paprastai ji lieka veikti ilgesnį laiką, jei ne – dažnas verslininkas mėgina ieškoti kitos vietos. Tada ant parduotuvių ir atsiranda užrašai „Parduotuvė išsikėlė. Patalpos išnuomojamos“, kurių beveik visada gali pamatyti Klaipėdos centre.
„Ober-Haus“ duomenimis, šiuo metu komercinių patalpų nuomos kainos Klaipėdos centre svyruoja nuo 15 iki 38 Lt už kv. m, kitose miesto dalyse – vidutiniškai 10–15 Lt už kv. m. „Kainos jau kuris laikas stabilios. Kristi nebėra kur“, – tvirtina L.Juozaitis.
Tokie Klaipėdos centrinėse gatvėse esantys prekybos centrai, kaip „Manto namai“, „Kiras“ ar „Mega Plaza“, aiškiai merdi, pavieniai patalpų ne prekybos centruose nuomininkai irgi nuolat keičiasi, bet yra ir tokių, kurie gali džiaugtis sėkme net šiais sudėtingais laikais. Štai jau kuris laikas pastebima, kad uostamiesčio centre daugėja dėvėtų drabužių parduotuvių. Vis dėlto akivaizdu, kad prekybinei bei paslaugų veiklai Klaipėdos centras šiandien nepalankus.